Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux- : Iran. *śrau ̯a-, *śrauša-, *śrū̆ta- (against Baltic and Germanic Background)

ALEXANDER I. ILIADI Valstybinė institucija „Pietų Ukrainos nacionalinis pedagoginis universitetas, pavadintas K. D. Ušinskio vardu“ ORCID id: orcid.org/0000-0001-5078-8316 Tyrimų sritys: etimologija, lyginamoji-istorinė kalbotyra, bendroji ir tipologinė kalbotyra. DOI: doi.org/10.35321/all89-03 SLAVŲ–IRANIŠKOJI II: SUDURTINIAI ŽODŽIAI SU SLAV. *SLAV-, *SLUX-: IRAN. *ŠRAUA-, *ŠRAUŠA-, *ŠRŪTA- (BALTIJOS IR GERMANŲ KALBŲ KONTEKSTE) Slavų–iranėnų kalbų kontaktai II: sudurtiniai žodžiai su slav. *slav-, *slux-: iran. *šrau̯a-, *šrauša-, *šrūta- (baltų ir germanų kalbų kontekste) ANOTACIJA Tyrime pateikiami iranėnų, slavų, baltų ir germanų leksinių bei sintaksinių vienetų, kuriuose atsispindi indoeuropiečių šaknis *kleu- „girdėti“, „klausytis“, lyginamosios-istorinės analizės rezultatai. Sudurtinių žodžių ir (hipotetiškai) formulinių posakių (stabilių sintaksinių junginių, reiškiančių ideologinę semantiką), susijusių su minėtu etimonu, daryba rodo struktūrinį-semantinį paralelizmą keturiose kalbinėse kultūrose. Šis paralelizmas pasireiškia visišku (ar daliniu) lyginamų vienetų etimologinės sudėties genetiniu tapatumu ir bendrais jų kultūrinės semantikos organizavimo principais, atspindinčiais: 1) šlovės kaip absoliučios vertybės supratimą senovės visuomenių moralinių santykių sistemoje (iranėnų, slavų ir germanų kultūrose); 2) pirminės „akustinės“ semantikos specializacijos (slavų ir iranėnų kalbose) atvejus reikšmių Verba Dicere („šlovinti“) ir jų vedinių „šlovė“, „išgarsėjęs“ kryptimi; šis semantinis poslinkis buvo plačiai reikalingas antroponiminių motyvacijų sistemoje. Straipsniai / Articles 39 ALEXANDER I. ILIADI Pateikiamos išvados apie lyginamų duomenų struktūrinio ir etimologinio artimumo arba semantinio ir tipologinio panašumo priežastis. RAKTINIAI ŽODŽIAI: etimologija, vedinys, antroponimas, arealinis, semantika. ANOTACIJA Straipsnyje pristatomi iranėnų, slavų, baltų ir germanų leksinių ir sintaksinių vienetų su indoeuropietiškos šaknies *ḱleu- ‘girdėti’, ‘klausyti(s)’ refleksais lyginamosios istorinės analizės rezultatai. Sudurtinių žodžių ir (hipotetiškai) pastoviųjų junginių (ideologinę prasmę turinčių stabiliųjų sintaksinių junginių) su minėtu etimonu sudarymas atskleidžia struktūrinį-semantinį keturių kalbinių kultūrų paralelizmą. Šis paralelizmas išreiškiamas visišku (arba daliniu) lyginamųjų vienetų etimologinės sandaros genetiniu tapatumu ir bendrais kultūrinės semantikos organizavimo standartais, atspindinčiais: 1) šlovės, kaip absoliučios vertybės, sampratą senovės visuomenių moralinių santykių sistemoje (iranėnų, slavų ir germanų kalbose); 2) pirminės „akustinės“ semantikos specializacijos atvejus (slavų ir iranėnų kalbose) reikšmių Verba Dicere (‘šlovinti’) ir jų vedinių ‘šlovė’, ‘šlovinamas’ linkme; šis semantinis poslinkis buvo plačiai paplitęs antroponiminių motyvų sistemoje. Daromos išvados dėl palyginamų duomenų struktūrinio ir etimologinio giminingumo ar jų semantinio ir tipologinio panašumo priežasčių. ESMINIAI ŽODŽIAI: etimologija, sudurtinis žodis, asmenvardis, arealinis, semantika. 1. ĮVADAS Prie seniausio komponentų sistemos sluoksnio, iš kurio praeities indoeuropiečių kalbose buvo sudaromi dvikamieniai antroponimai, priklauso etimonas *ḱleu-, *ḱlew-: *klu- (praes.), *ḱlū-: *ḱléu-s-, *klu-s- (desider.) „girdėti, klausytis“, „garsus“, „išgarsėjęs, šlovingas“, *ḱleu-os „šlovė“, „(pa)gyrimas“, *ḱlu-to-s „garsus“, „išgarsėjęs“, *ḱleu-men- „gandas“ (Pokorny 1959: 605; Rix 2001: 334). Šio etimono sudaromas genetinis lizdas semantiniu požiūriu nėra labai turtingas, tačiau šią aplinkybę kompensuoja jo paradigmoje atsiradęs vienas seniausių šlovės, išgarsėjimo pavadinimų. Senovės visuomenėje ši itin reikšminga sąvoka apėmė kurio nors giminės, fratrijos nario įvertinimą ir tam tikru mastu lėmė kitų požiūrį į jį. Mūšyje pelnyta, darbais įgyta šlovė (ne tik žinomumas, bet ir pagarba jos turėtojui, jo poelgių bei talento pripažinimas), kartais aplenkdama žmogų (rus. слава бежит впереди нас), lydėdavo jį pomirtiniame gyvenime (rus. бессмертная (вечная) слава, č. věčně slavný, lenk. chwała nieśmiertelna) ir pereidavo išgarsėjusio protėvio palikuonims (serb. Дедослав, Братослав; Grković 1977: 46, 73, 40 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *śraua-, *śraušā-, *śrūta- (against Baltic and Germanic Background) 76, sen. gr. Πατρόкλειο ir kt.). Ko gero, archajinei visuomenei šlovė – absoliuti vertybė, gerokai pranokstanti materialines gėrybes ir net patį gyvenimą; tuo įtikina, pirma, epiniai tekstai, atspindintys „herojinės epochos“ papročius Senovės Graikijos istorijoje, senovės rusų bylinių ir skandinavų sagų laikotarpio įvykius ir kt., antra, senoji antroponimija su komponentu *ḱleu, įkūnijusią „ekstraktą“ to, kas reikšmingiausia, ką apie žmogų žinota. Taigi šlovė – jos turėtojo „informacinis antrininkas“, todėl požiūris į ją prilygo požiūriui į patį žmogų; tai įspausta vardų-idėjų su *ḱleu- semantikoje; šis elementas galėjo jungtis su plačiu kamienų spektru. Didelis *ḱleu refleksų semantinio valentingumo laipsnis liudija daugybę jų vartojimo kontekstų; skirtingose kalbose jų sutraukimas pagimdė kompozitus – leksinius „mikrotekstų“ (žodžių junginių, frazeologinių posakių) su žodžiu šlovė ekvivalentus. Būdami autonomiški semantiniai kompleksai, perteikiantys idėją ar vertinimą, „šlovingieji“ kompozitai fiksuoja „šlovingumo išgyvenimą“ (arba bešlovystę), jo suvokimą, atributus, įgijimą, praradimą, paveldėjimą, santykį, proporcingumą turėtojo savybėms ir kt. Dar reikia paminėti kitą tos pačios šaknies vardų grupę, kurios reikšmė šiame etimologiniame lizde trivialiai išsirutuliojo į ‘girdą’, ‘klausymąsi’. Jų negalima išleisti iš akiračio, nes būtina gauti kuo išsamesnį leksinių paralelių su *ḱleu skirtingose indoeuropiečių arealo dalyse vaizdą. Lyginamiesiems istoriniams tyrimams, atliekamiems *ḱleu kompozitų semantinio lauko rėmuose, svarbu nustatyti, kurie jo vienetai yra bendri skirtingų kalbų reliktiniam žodynui (iš prokalbės paveldėti archaizmai ir bendros senosios epochos inovacijos), o kurie apibūdina jų individualų paveldą ar naujadarus. 2. TYRIMO METODOLOGIJA 2.1. Atsižvelgiant į tai, labai perspektyvu atrodo išskirti composita kategoriją su *ḱleu istoriškai glaudžiais ryšiais susijusiose kalbose, kurių leksikoje ir semantikoje dėl to atsirado bendrų inovacijų. Mus domina slavų ir iranėnų kalbų sąveikos rezultatai, kurie, kaip rodo klasikinių lyginamųjų istorinių studijų patirtis, paveikė atskirų slavų poetinės kalbos posistemių, kuriai būdingi būtent dvinariai Straipsniai / Articles 41 ALEXANDER I. ILIADI asmenvardžiai, pasižymintys vaizdingumu ir orientacija į iškilmingą recitaciją, raidą. Turinio požiūriu, kultūrinių prasmių, slypinčių juose, lygmeniu, jie visiškai atitinka „aukštosios“ kalbos žodyno reikalavimus. Senovės iranėnams ir slavams bendro leksikos sluoksnio požymiai ryškiai išsiskiria darybinių vardų su indoeuropiečių *kleu reprezentantais kitose indoeuropiečių kalbose fone. Čia palyginimui pasitelkti senosios baltų ir germanų onomastikos duomenys; jų kūrėjai kontaktavo su iranėnų ir slavų kalbų vartotojais. Bendrų naujadarų dalis ir ideologinis jų semantikos artumas turėtų parodyti bent likutinius kultūrinių mainų požymius, jei tokie mainai buvo kiek nors reikšmingi. 2.2. Etimologinei ir lyginamajai istorinei analizei buvo atrinkta leksika, keliuose kalbų etimologiniuose pjūviuose tęsianti vieno indoeuropiečių etimono variantus: pras. *slav- ‘šlovė’, ‘šlovingas’, *slux- ‘girdas’; iran. *śrau- ‘girdėti, klausytis’ (antrinės reikšmės ‘suprasti’, ‘žinoti’, ‘dainuoti’, ‘šlovinti’, ‘garbinti’, ‘pašventinti (mantra)’, ‘rodyti’, ‘mokyti’, ‘skambinti’, ‘šaukti’; Cheung 2007: 356–357), *śrauca- ‘šlovė’, ‘šlovinimas’ (kompozituose galima suprasti ir reikšme, funkciniu požiūriu artima ‘šlovingas’), ‘žodis’ (> ‘mokymas’), *śrauśa- ‘paklusnumas’, part. (perfi. pass.) *śrūta- ‘žinomas, išgarsintas’: liet. šlavė ‘garbė’, ‘šlovė’, ‘geras vardas’, latv. slava, slave ‘girdas’, ‘paskalos’ ir ‘šlovė’, ‘pagyra’, ‘gera nuomonė’ (Smoczyński 2019: 1787–1788), liet. kláusti ‘klausti’, klausýti ‘klausytis’, ‘būti paklusniam’, latv. klausīt ‘tas pat’, sen. prūsų klausiton ‘girdėti’, liet. klùsas ‘prastai girdintis’, ‘sunkiai girdintis’, latv. kluss ‘tylus, nebylus’, ‘ramus’ (Fraenkel 1962: 265–266; Smoczyński 2019: 733–734: ten pat žr. apie anglų kalbos ū žymėjimo pertrūkio priežastis): german. *xlewarz ‘šlovė’, *xluðaz, *xlūðaz adj. (iš part.) ‘žinomas’ (Orel 2003: 176, 178) ir kt. Toliau atitinkama nurodytų kalbų medžiaga pasitelkiama prireikus. 2.3. Sulyginti slav. *slavъ ir iran. *śrauah nėra visiškai korektiška: slavų žodis išvestas iš esamojo laiko kamieno *slovǫ (inf. *sluti, *slyti) pagal reguliarią morfonologinę schemą, pailginant šaknies vokalizmą, o iranėnų žodyje dar išlaikytas indoeuropietiškas balsio trumpumas. Tačiau slavų antroponimija išsaugojo būdvardinės besufiksės formos *slovъ, lygiavertės iran. prototipui (pras. o = iran. a), pėdsakų. Pras. *-slovъ žinomas vardų kompozitų sudėtyje; juose dažnai konservuojami archajiniai žodyno elementai. Dvinarių vardų *X-slovъ: *X-slavъ koreliacija beveik visur, kur ji paliudyta, primena santykį „archaizmas: inovacija“ jau vien todėl, kad variantai su *-slovъ yra aiškiai reliktinio pobūdžio. Plg.: 42 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *śrau̯a-, *śraušā-, *śrūta- (against Baltic and Germanic Background) sen. kroat. Berislov (Majkov 1857: 289: Берисловь) VS maked. Берислав (Stankovska 2000: 146); sen. rus. Вечесловь, 1560 (Archiv 1915: 437), Ilja Ivanovičius Вечеслов, 1608 (Vologda) (Vasil’ev 2012: 88) < *Вячеслов VS Вячеслав; kroat. *Doroslov-ak (plg. išvestinę pavardę Doroslovački; Leksik 1976: 137) VS Doroslav-ić; slav. *Miroslov, išskiriamas oikonimo Mirosloveni pagrinde (Dicţionarul 1993: 99), sen. rus. Мирослово – oikonimas (Kostromos gubernija; Vasil’ev 2012: 88: iš *Мирославль, –а, –е) VS Miroslav; sen. bažn. slav. *Časlov – vardas, stovintis darybos grandinės pradžioje, kurios gale yra vietovardis Časlovcu (Petrov 1924: 42) VS sen. ček. Čáslav, XVI a. (Nováček 1894: 165). Čia taip pat sen. rus. *Чесловъ, plg. jotinį posesyvinį vedinį Чесловле, 1571 m. – oikonimas Novgorodo žemėje VS lenk. Czesław (Vasil’ev 2012: 87); sen. rus. *Расловъ, vedinys oikonimams Расловль, 1539 m., rus. Расловичи, XX a. pradžia (Novgorodo žemė), Ростовль (Рославль; Смоленская, Орловская губ.), blr. Рысловль (Gomelio rajonas) VS Раславъ (Vasil’ev 2012: 86: kaip darybos pagrindas pateikiamas vardas Раславъ); sen. rus. Твердисловъ Исидоръ, 1474 m. (Rostovas) VS sen. rus. Твердиславъ Михалковичь, 1206 m. (Novgorodas; Tupikov 1903: 388); slav. *Seslovъ < *Vbseslovъ vietovardžio Σέσλοβον (Makedonija, Chalkidikės pusiasalio rajonas, Salonikai) pagrinde, t. y. *Seslovьjь = *Σέсловьjь (žr. Iliadi 2008: 103) VS *Vbseslavъ, plg. bulg. Всеслав (Ilčev 1969: 117). Kai kuriais atvejais rytų slavų deantroponiminiai vietovardžiai su -слов aiškinami kaip pradinės formos -славль, -е (jotinėse posesyvinėse formose) modifikacijos rezultatas dėl fonetinio л’ praradimo, peranalizės ir išlyginimo pagal produktyvų posesyvinį modelį su -ово/-ево (Vasil’ev 2012: 88 ir toliau). Su tuo sunku ginčytis, tačiau taip pat sunku paneigti kai kurių pavyzdžių kilmę iš asmenvardžių, kurių pradinis elementas buvo *-slovъ. Esmė ta, kad -слов pasitaiko ne tik vietovardžiuose, kur jis potencialiai gali būti pradinio -славль pertvarkos, veikiamos vedinių tipo su -овъ, rezultatas, bet ir geografiniuose pavadinimuose su -словль (plg. aukščiau rus. Рословль, blr. Рысловль), -ēne (Mirosloveni), nepatyrusiuose šios struktūros žodžių įtakos, ir, svarbiausia, senuosiuose rašytiniuose beafiksiniuose asmenvardžiuose, paplitusiuose plačioje geografinėje teritorijoje. Šie faktai leidžia kai kuriuose asmenvardžiuose su *-slavъ: *slavo– įžvelgti senojo *slov– diachroninį išlyginimą pagal vardus su inovatyviu vokalizmu. Todėl artimas iranėnų ir slavų refleksų palyginimas yra visiškai pagrįstas. Straipsniai / Articles 43 ALEXANDER I. ILIADI 2.4. Onomatetinės tradicijos ištakų istorinis bendrumas su indoeuropiečių *kleu– slavų, iranėnų, baltų ir germanų kalbose negarantuoja, kad šių kalbų raidoje nebuvo esminių skirtumų. Skirtumus lėmė įvairių indoeuropiečių etimono semantikos aspektų aktualizavimas skirtingose srityse, kurias aptarnauja vediniai su *kleu– ir su jais koreliuojančios sintaksinės klišės. Pavyzdžiui, iranėnų ir slavų kalbose jis, be sememų „šlovė“, „dainuoti (= šlovinti)“, išplėtojo specialias reikšmes „žodis“, „mokymas“, (iran.) „religinis paklusnumas“, „mokyti“, taip pat mentalines reikšmes „suprasti“, „žinoti“, o baltų ir germanų kalbų kognatuose nieko panašaus nėra; tai turėjo atsispindėti vardo suteikimo akte. Šiame darbe taikoma ta pati metodika, kuri buvo išbandyta ankstesniame ciklo straipsnyje (žr. Iliadi 2022), todėl čia nėra reikalo išsamiai aptarti tyrimo metodų. Paminėsime tik keletą procedūrai svarbiausių detalių. 1. Vientisos formos leksinės leksemos-kompozitai, kurių sudėtis iranėnų ir slavų kalbose visiškai genetiškai tapati, o kitose kalbose nėra analogiškų vardinių darinių, yra potencialus bendros šių dviejų kalbinių ir kultūrinių tradicijų raidos liudijimas. 2. Lyginamų vienetų sudėties dalinis dubliavimas (vieno komponento homogeniškumas), esant jų prasminio kontūro bendrumui, potencialiai rodo bendrų kultūrinės semantikos organizavimo standartų naudojimą. Būtent formulinių posakių sudėjimas arba sutraukimas į kompozitus buvo atliekamas pagal bendrus šablonus, susiformavusius kalbinės sąveikos procese. Tokių prasminių schemų nebuvimas kitose kalbose yra papildomas pagrindas konstatuoti Slavo-Iranica. 3. Kompozitų formavimosi terpė buvo žodinis poetinis tekstas, atsiradęs dviejų kalbinių kultūrų sandūroje; šios kultūros iš pradžių pasižymėjo artimomis ideologemomis ir kalbinių priemonių repertuaru. 4. Siekiant semasiologinių sprendinių korektiškumo, darbe laikomasi grynai techninio kompozitų supratimo; jų reikšmė apibrėžiama atsižvelgiant į galimus sintaksinius koreliatus: gera šlovė = Dobroslava „[Geros šlovės nešėjas]“, sen. vok. Clod-bald „Šlovingas drąsa“ arba „[Kieno] drąsa pašlovinta“ ir kt. Tikslesnis semantikos apibrėžimas dažnai neįmanomas dėl neaiškaus pirmosios dalies gramatinio statuso. 5. Pasiekiamą semantinės rekonstrukcijos gylį labai riboja mūsų fragmentiškos (net ir turint ištisą įvairių žanrų tekstų korpusą) žinios apie senųjų tautų dvasinę kultūrą ir jų pasaulėvaizdį. Todėl, kad nereikėtų griebtis tiesmuko 44 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: kompozitai su slav. *slav-, *slux-: iran. *s̑raua-, *s̑rauša-, *s̑rūta- (baltų ir germanų fone) semantikos modelio retrospektyvoje, reikšmių neatkuriame, o tik apibrėžiame bendrus *k̑leu– vardų semantinius kontūrus, kad suprastume: a) jų vietą nurodytų kalbinių tradicijų ženklų sistemoje; b) nuorodas į tam tikrus jų dvasinio gyvenimo objektus–vertybes. 3. ETIMOLOGINIAI IR SEMANTINIAI TAPATUMAI 3.1. Slavica & Iranica Psl. *Bogo-slavъ: iran. *Baga-śrauah- Psl. *Bogoslavъ (: bulg. Богослав, serb., kroat. Bògoslav; ESSJ II 161; slovėn. Bogoslav (SSI), sen. lenk. Bogosław: Bogozlaus, 1168; SSNO I 191; lenk. Bogosław; Słownik 2003: 802) turi visiškai logišką etimologinį atitikmenį iran. *Baga-śrauah-, plg. vid. iran. *Bagasrauah- (aram. Bgsrw) „Dievo šlovė“ arba (pagal Manfredo Mayrhoferio vertimą) „Turintis šlovę iš dievo“ (Hinz 1973: 162; 1975: 58–59; Tavernier 2007: 139), sen. pers. *Baga-çavah- „Su šlove iš dievų“ (Schmitt 2011: 157: iš sen. iran. *Baga-sravah-). Žr. toliau pavyzdį su inversija *Slavo-bogъ. Psl. *Borni-slavъ: iran. *Pāti-śrauah- (?) Slavų prototipo refleksai: bulg. Бранислав (Ilčev 1969: 87: „šlovės gynėjas“; Kovačev 1987: 56: „gink šlovę“), serb. Бранислав (Maretić 1886: 114: „in pugna gloriam habens“ arba „pugnae gloriam habens“; Grković 1977: 44; Mihajlović 2002: 31, 98), sen. bažn. sl. Branislav: Branizla, 1291 (Kos 1886: 112), sen. ček. Branislaus (Codex 1854: 54), slovak. Branislav (Ovsená 2014: 144), sen. lenk. Bronisław: Erga Bronislaum de Geligowo, 1402 (SSNO I 252). Pirmoji dalis – veiksmažodžio *borniti „ginti, saugoti“ imperatyvo forma arba jo bendraties kamienas. Žr. dar ESSJ II 206, kur pateiktas kiek siauresnis refleksų sąrašas. Vis dėlto čia galima atsitraukti nuo tradicinio požiūrio į kompozituose esančio intrainio i aiškinimą kaip veiksmažodžio rodiklio, laikant jį ī-kamieno rodikliu. Taigi pirmoji dalis gali sutapti su vietininko kamienu (prielinksnio nevartojančiu lokatyvu), o vardo semantiką tikriausiai galima rekonstruoti kaip „[Kovoje (gynyboje)] šlovingas, pašlovintas“. Plg. kompozito sintaksinį analogą sen. rus. „Брань славна луче есть мира студна“ (Sreznevskij 1912: 408). Straipsniai / Articles 45 ALEXANDER I. ILIADI Archajiškame iranų antroponimikone slaviškąjį *Borni-slavъ atitinka pehl. Pātisrāu (Nyberg 1974: 45) ~ iran. *pāti- ‘gynėjas’ junginiuose *pāti-gauka-, *pāti-gāuya-, *pāti-māna ir kt. (Hinz 1975: 186–187). Semantiškai šis vardas iš esmės yra tas pats „Brani-slav“, „Boroni-slav“ arba „Šlovingas gynėjas“. Protosl. *Dal’e-slavъ: iran. *Dūrai-śrauah- Senoji bulg. Dalislav (Senkovskij 1859: 441) (vakarų slavų?) iš senesnio *Daleslav, kaip senojo čekų Dalebor ir Dalibor atveju (žr. apie juos ESSJ V 185–186), senojo čekų Daleša: Dalesse, senojo lenkų Dalesz: Dalesyus (Miklosich 1927: 54: dal-) hipokoristikai *Dal’e-slavъ = „Toli išgarsėjęs“, „Plačiai žinomas“. Dūrinys su senoviniu komparatyvo pavidalu *dal’e- ‘toliau, tolesnis’. Plg. onomasiologiškai artimą sen. iran. *Dūraiśrauah- ~ sen. ind. Dūréśravas- (Mayrhofer 1979: 37: *Dūraisravah-), pehl. Dūr-āsrau [dwlʾslwbʾ] „Plačiai žinomas“, Dūréśrav [dwlyslwbʾ] ~ pehl. dūr [dwl] ‘tolimas, tolimasis’, ‘toli’, ‘atokiau’ (Nyberg 1974: 67). Čia taip pat priskirtinas vardas su morfologiškai variantine antrąja dalimi: avest. Dūraē-śruta- = adj. dūraē-srūta- ‘plačiai žinomas, ‘apie kurį toli girdima’ < sen. iran. *Dūraiśruta- ~ indoar. Dūré-śruta- (prie indoiran. *dūrai- ‘tolimas, tolimasis’, ‘tolumoje’: avest. dūraē-, ved. dūre-; Mairhofer 1979: 37; Grantovskij 2007: 363; Schmitt 2009: 81–82: Dūréśi). Protosl. *Dobro-slavъ: iran. *u̯ahu-śrauah-, *u̯ahu-śrūta- Plg. bulg. Dobroslav (Ilčev 1969: 176: ‘tas, kuris garsėja gėriu’, ‘turintis gerą šlovę’; Kovačev 1987: 83: ‘išgarsėjęs gerumu’), sen. serb. Dobroslav, XI, serb. Доброслав (Maretić 1886: 117: ‘bonam gloriam habens’; Mihajlović 2002: 176, 323, 328, 330), slovėn. Dobroslav (SSI), sen. ček. Dobroslaus (Gebauer 1903: 273), slovak. Dobroslav (Ovsená 2014: 144), sen. lenk. Dobrosław: Dobrozlaus, 1228, Dobrosław, 1426 (SSNO I 490), sen. rus. Доброславъ, 1234 (ESSJ V 43: su siauresne formų geografija) ~ adj. *dobrъ. Sen. pers. *Vau-śavah- ‘gerą šlovę turintis’ (elam. Ma-u-šu-ma) ~ sen. ind. vásu-śravas- (Tavernier 2007: 342), taip pat morfologiškai variantinis pirmosios dalies pavidalas sen. pers. *Vau-śūta- ‘išgarsėjęs gerumu’ (elam. Ma-u-šu-da) ~ sen. ind. Vā́su-śruta- (ten pat). Plg. pastoviųjų posakių lygmeniu avest. „zazə bu̯ije vanhāuca miždə vanhāuca srauu̯ahi urnaēca darəu̯e hauuan̯he“ – apie vertą atlygį, gerą šlovę ir ilgą sielos gerovę (Skjærvø 2003: 193). Ariškajame kompazite tai akivaizdus indoeuropietiškas paveldas, nes identiškas jam ilyr. Ves-cleves (Pokorny 1959: 606) pažymėtas kitame indoeuropiečių kalbinio pasaulio poliuje. 46 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *śrau̯a-, *śraušā-, *śrūta- (against Baltic and Germanic Background) Protosl. *Dъlgo-slavъ: iran. *Darga-śrauah- Sen. ček. Dluhoslav (Gebauer 1903: 259: Dluhoslav). Būtent dūrinys su protosl. *dъlgъ ‘ilgas’ pirmojoje dalyje, plg. dar sen. ček. Dluhowogius = Dlúhowoj (Gebauer 1903: 259). Slaviškąjį „Ilgai šlovingas“ atitinka vientisinis etimologinis analogas iranų kalboje: sen. pers. *Dargačau̯ā (elam. Tarkašuma, tar–qa–šu–ma; Persepolis) = *darga-srava(h)- ‘ilgai šlovingas, plačiai žinomas’ ~ sen. ind. (Rigveda) dīrghā-śravas- ‘plačiai žinomas’ (Gershevitch 1969: 236; Mayrhofer 1973: 238; Hinz 1975: 83; Tavernier 2007: 167). Protosl. *Gati-slavъ: avest. gā̆θā srāvayō Slavų porą šioje paralelėje galima nurodyti remiantis slovak. Gatislav (ОА). Pradinis Gat- galbūt yra susijęs su *gatati, *gatiti (plg. sen. lenk. gatać ‘kalbėti, šnekėtis’, sen. rus. гатити ‘pridėti, įkvėpti (pokalbiais, samprotavimais)’ ir kt.), giminingu avest. gā̆θā- ‘religinė giesmė’ (ESSJ VI 105: *gatati; Rastorgueva, Èdel’man 2007: 271) = „[Tebūna] tavo šlovė apdainuota“? Avestos religinės kultūros terminas grynai genetiškai susieja slaviškąjį kompazitą ir jame suspaustą *gatiti slavъ su formule gā̆θā srāvayō kontekstuose „gā̆θā srāvayō yašnəm yazəntəm paitistāiti“, „uštavaitəm gā̆θəm srāvayō uštatəm nimraomno“ ir kituose (Bartholomae 1904: 519, 1641: srav-). Tačiau komponentų, įeinančių į *gatiti slavъ & gā̆θā srāvayō, homogeniškumo neužtikrina bendras abiejų konstrukcijų semantinis pagrindas dėl skirtingo nurodytų komponentų gramatinio ir sintaksinio statuso: iranų gā̆θā– nėra predikatas, kaip slavų konstrukcijoje, o objektas – recituojamos Gatos. Tačiau pats frazių kūrimo iš bendrų etimonų refleksų faktas iranų ir slavų „aukštojoje“ kalboje akivaizdžiai nėra atsitiktinis. Pradiniam g slvak. pavyzdyje plg. protosl. *gan’ati > slvak. gánať sa (ESSJ VI 100). Protosl. *Krajь-slavъ: avest. Daŋhu.srūta- Slavų vardai su pirmuoju nariu *krajь ‘pakraštys, žemė’ (: bulg. Краислав, XV, XVI; Ilčev 1969: 275; sen. serb. Крајислав, 1386 (Šibenikas), serb. Крајислав; Mihajlović 2002: 592, 593: pagal Jordaną Zaimovą, „Tas, kuris bus šlovingas gimtajame krašte, savo žemėje“, „Tas, kuris atneš šlovę į savo kraštą, šalį“; Maretić 1886: 121: „Turintis šlovę savo šalyje“; slovėn. Krajislav; SSI) atkartoja protosl. *Krajь-slavъ kaip „Išgarsėjęs [gimtajame] krašte“, „[Tas, kuris atneš] šlovę į [savo] kraštą“, ideologiškai artimą avest. Daŋhu.srūta- „Išgarsėjęs šalyje“ (Mayrhofer 1979: 35) ~ daŋhu-, danhu- ‘kraštas, šalis’, ‘žemė’ (Bartholomae 1904: 706). Straipsniai / Articles 47 ALEXANDER I. ILIADI Psl. *Kъrto-slavъ: iran. *Kṛta-śrāuah- Pirmasis pateiktos poros narys atkuriamas remiantis neaiškiu chorv. Kortoslav (ОА), kuriame Kort galima interpretuoti dvejopai, o tai veda prie skirtingų išvadų dėl viso junginio. Pirma, kaip slavų pagonių dievo vardą. Plg.: 1) sen. ček. Kirt „Waceraad glosose“, kur pasakyta: „Mercurius – Radihost, wnuk Kirtow“. Jo funkcija laikoma artima Saturno funkcijai (Karl Erben); 2) слвн. диал., хорв. диал. krt ‘огонь’ и Krt – бог, имя которого до середины XIX в. ещё сохранялось в составе фразем, ср. «ne wsi gremo w K’rtowo, marsikteri w č’rtowo» = не все пойдем к Кърту, иные к чёрту, «wsi gremo w K’rtowo» = все пойдём в Къртово царство (т. е. все умрём), K’rtowa děžda = Къртова область, т. е. небо или рай (Измаил Иванович Срезневский; подробнее см. Afanas’ev 1869: 760–761; о *kъrtсм. Kozlova 1997: 127). Tačiau išorinis tokios etimologijos *Kъrto-slavъ „[Korto dėka] šlovingas“, „[Kortu pašlovintas“ neprieštaringumas praranda savo svorį, nes nėra kitų slavų antroponimų, kuriuose būtų minimas konkretaus dievybės vardas. Vis dėlto išlieka tikėtina prasl. *Kъrt ir slvn., kroat. krt ‘ugnis’ tapatybė, vedanti prie vardo supratimo kaip „Ugnies-slavus“. Antra (ir mes laikomės šio požiūrio), *Kъrto-slavъ galima laikyti iranietiško pavyzdžio, panašaus į partų krtsrw / Kerdsraw, Kirdsraw /, vid. persų kɫtslwbу (gr. Κιρδίστω), „perkodavimo“ rezultatu; šios formos yra iran. *Kṛta-śrāuah- „[Turintis] šlovę [dėl savo] darbų“ (Livsic 2010: 101: *Kṛta-srawah-), „[Darbais] išaukštintas“, „[Dėl] savo atliktų [darbų] šlovingas“ ~ *kṛta- „darbas“, „kūrinys“ (Schmitt 2016: 116: *Kṛta-srāuah-). Vis dėlto slavų vokabularas turi savą antropnímą, tinkantį reikšmei „Savo darbais šlovingas“, plg. *Dě(jb)-slavъ: serb. Deslav (Kollár, Pačić 1828: 35), sen. slovėn. *Děslavъ (Rymut 1993: 10), sen. lenk. Džiesław: Dzeslaus, 1389, na Dzeslawa, 1402 (SSNO I 559) ~ *dě(ja)ti „daryti“, „kloti“, „statyti“ (ESSI IV 229). Psl. *Miro-slovъ, *Miro-slavъ: iran. *Miθra-śrāuah- Slav. *Miroslov (žr. pirmiau), bulg. Miroslav (Ilčev 1969: 337: „šlovingas pasaulyje“; Kovačev 1987: 133: „būk šlovingas pasaulyje; šlovink pasaulį“), sen. slovėn. fem. Miroslava: Merisclafa (Kos 1886: 126), slovak. Miroslav (Ovsенá 2014: 144) ir kt. (išsamiau apie platų refleksų arealą, gerai paliudytą įvairių laikotarpių paminkluose, žr. ESSI XIX 54–55; Toropov 2006: 47). Slaviškojo *Miro-slavъ iranietiškas etimologinis dvynys yra *Miθra-sravah-: tokia proforma atkuriama vid. iranų kalbai (aramėjiškame perteikime) mtrsrh = „Mithros šlovė“ arba „Šlovė (dėl) Mithros“ (Hinz 1975: 167). Iš literatūros dar žr. Schmitt, Vittmann 2013: 66; 48 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *śraua-, *śraušā-, *śrūta- (against Baltic and Germanic Background) Èdelʹman 2015: 367. Walterio Kornfeldo abejonės dėl tokio aiškinimo (Tavernier 2007: 251). Psl. *Něgo-slavъ arba *Spasi-slavъ: avest. Buǰa-srauuaḥ- Slav. *Něgo-slavъ atkuriamas: bulg. Негослав, XV, XVI (Ilčev 1969: 356: ‘puoselėjantis šlovę’), serb. Негослав, fem. Негослава (Grković 1977: 149, 285, 288), slovėn. Negoslav (SSI), sen. lenk. Niegosław: Negosław, 1224 (SSNO IV 41), sen. ukr. Нѣгославъ ~ *něga, *něgati, t. y. ‘puoselėjantis šlovę’? (Rymut 1993: 13: *něga ‘malonumas, palaima’; ESSJ XXV 97–98). Tikėtinas slav. *Něgo-slavъ «Puoselėjantis šlovę» arba «Besimėgaujantis šlove» atitikmuo pateiktas avest. Buǰa-srauuaḥ- (Vištaspės brolis) «Besimėgaujantis šlove». Tokį avest. vardo semantinį aiškinimą žr. Manfredo Mayrhoferio darbe; jis konstatuoja, kad jame glūdinčią reikšmę sunku interpretuoti dėl iran. buǰ- daugiareikšmiškumo: ‘išlaisvinti, išvaduoti’, ‘gelbėti’ ir ‘mėgautis, ragauti’; jis taip pat siūlo „antros eilės“ aiškinimus: «Turintis geradario šlovę», «Turintis globėjo šlovę» (Mayrhofer 1979: 33: su literatūra). Čia taip pat plg. vid. pers. Būjisrawāh (Justi 1895: 71, 490: pagal avest. *būǰa, sen. pers. buǰya ‘išvaduoti, gelbėti’). Tačiau avestų veiksmažodžio baog-, praes. 3. vǰa- ‘išlaisvinti, išvaduoti’, ‘gelbėti’, susijusio su pirmąja Buǰa-srauuaḥ- dalimi, semantiniai ištekliai rodo, kad vardą galima suprasti kaip «Spasi-slav». Būtent taip avest. v. Būǰisravah- «[Turintis] gelbėtojo šlovę» ~ baog paaiškinta Christiano Bartholomae’ės „Senosios iranėnų kalbos žodyne“ (Bartholomae 1904: 916–917, 968). Su tokia reikšme iranėnų vardas atliepia slavų vardyne, plg. *Sъpasi-slavъ: bulg. Спасислав (Berkovicos miestas), slovėn. Spasislav (SSI). Plg. *Sъpasi-mirъ (Toporov 2006: 57). Psl. *Oto-slavъ: avest. Srūtaṭ.fəδrī- Slavų–iranėnų paralelę sudaro: serb. Otoslav (Kollár, Pačić 1828: 74), (išvestinis) sen. ček. «Wotycho de Othaslawicz» (Codex 1854: 18, 19), ček. Otaslavice (Moravija) (Miklosich 1927: 50: om- ‘tėvas’), sen. lenk. Otosławski: Otosławski, 1448 (SSNO IV 161) plg. avest. Srūtaṭ.fəδrī- «Turintis išgarsėjusį tėvą», plg. sen. gr. Kleopatra ir Patroklėja, kurių etimologinė sudėtis tokia pati (Mayrhofer 1979: 79; Tavernier 2007: 162: 4.2.461). Vis dėlto, atsižvelgiant į senovės graikų vardus, nėra pagrindo kalbėti apie slavų–iranėnų poros išskirtinumą, juolab dėl abiejų dalių genetinio tapatumo iranėnų ir graikų varduose. Psl. *Pravo-slavъ: avest. aṣəm.sravah- Plg. slovak. Pravoslav (Ovsená 2014: 129), ček. Pravoslav, XIX a. (Moroškin 1867: 155), kur *prav perteikia tiesumo, teisingumo, autentiškumo, objektyvaus vertinimo absoliutumo semantiką (plg. rus. правое дело, ček. věc spravedlivá ‘teisingas reikalas’, slovėn. prava cena ‘tikroji kaina’ ir kt.) = Straipsniai / Articles 49 ALEXANDER I. ILIADI „[Kieno] pamaldumas pašlovintas“ arba „Teisingumu garsus“. Apeliatyvų lygmeniu jam, pvz., atliepia sen. rus. pravoslavie ‘pamaldumas’, plg. „Prisimindami jūsų pravoslavijų, ateikite į sąmonę“ (Sreznevskiј 1902: 1350). Vis dėlto nei antroponimuose, nei bendriniame daiktavardyje vargu ar reikėtų įžvelgti kalkę iš gr. ὀρθοδοξία, ὀρθόδοξος ar jų vedinių, nes pagrindas *prav esamas ir kituose kompozituose, kuriuose užima abi pozicijas: sen. ček. Pravislav (Kollár, Pačić 1828: 79) kaip veiksmažodžio pagrindas, *Pravo-myslъ (Iliadi 2022: 39–40), rus. Правосуд – dabartinė pavardė, lenk. Świepraw (Rymut 1993: 14). Be to, žinomi seni dvikamienių slaviškų vardų su pradiniu *Prav- hipokoristikai, plg. serb. Правоје, Pravec, Praveš, Pravona, Pravon, Pravota (Moroškin 1867: 155), sen. lenk. Prawęc-in (Miklosich 1927: 167: prawъ) < *Prawęta ir kt. Iranietiškas atitikmuo taip pat užfiksuotas religinio turinio tekstuose, plg., visų pirma, jaunoavestietišką formulę ašəm.sra wah maldoje dievybei Aša (Aša), kur pirmasis dėmuo aša- – tiesos, teisės, teisingumo personifikacija. Zoroastrizmo etikoje šis žodis reiškė ‘šventą amžinąjį įstatymą’, ‘dieviškąją tvarką’, ‘teisę’, ‘tiesą’, ‘teisingumą’, ‘tiesą’, ‘tikėjimą’ (Bartholomae 1904: 229–238, 258). Abu pavyzdžiai išreiškia tiesos, teisės, įstatymo pašlovinimo idėją arba žinomumo (garsumo) sampratą dėl darbų, atitinkančių teisėtumo, teisingumo ir dorumo sampratas. Plg. atitinkamą poetinę formulę avestų kalba „yahmi raiti vispəm maŋθrəm ašəm.srauuō vī.sruuīata“ – „(Zaratustra...) kuriame kiekviena poetinė mintis, turinti šlovę (žodį, pagyrimą) Ašos, skambėjo (buvo girdima) visur“ (Skjærvø 2003: 194). Psl. *Prosi-slavъ: avest. Pati-Paršta-Sravah- Plg. slovėn. Prosislav (SSI) ~ psl. *prositi (plg. *Prosi-mirъ; Toporov 2006: 52–53) greta avest. Pati-Paršta-Sravah-, kuriame paršta atitinka prez. inchoat. pərə­saiti ‘klausti’ ir galiausiai genetiškai yra vieninga su psl. *prositi (Sokolov 1964: 301, 317). Taigi *Prosi-slavъ ir –Paršta-Sravah turi bendrą etimologinę sudėtį. Psl. *Pro-slavъ: iran. *Fra-srūtaḥ- Sen. serb. Proslav (Kollár, Pačić 1828: 82), sen. ček. Proslav (Moroškin 1867: 159), taip pat bulg. Прослав – deantroponiminis oikonimas (Plovdivo rajone). Slaviškus vardus atitinka: med. *Fra-srūta- ‘pašlovintas, garsus’ (babiloniškame perteikime – Pa-ar-sa-ru-tú) ~ avest. frasrūta- (Tavernier 2007: 181, 553). Plg. prefiksinių „aukštosios“ kalbos veiksmažodžių lygmeniu: psl. caus. *pro-slaviti, *pro-slavljati: avest. fra.srāуаia- ‘skaityti balsu’, ‘atlikti’ (Skjærvø 2003: 106). 50 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: junginiai su slav. *slav-, *slux-: iran. *šrau̯a-, *šraušā-, *šrūta- (Baltų ir germanų kalbų fone) Psl. *Slavo-bogъ (?): vid. pers. S̄rav-Yazd Slaviškoji forma (jei ji nėra vėlyva *Slavi-bogъ ~ *slavoi(ti) boga rekonstrukcija) paliudyta rus. Славобогъ, 1890 (Vedomost’ 1890: 564). Ją atitinka vid. pers. Srav-Yazd: (srʷ)yzdʾn ~ avest. srauuah- ‘šlovė’, ‘žinomumas’ & yazata- (Gignoux 1986: 159). Abiejų vardų semantika – „Garsusis [prieš] dievą / dievus“. Psl. *Slavo-borь, *Beri-slovъ, *Boro-slavь: iran. *śrauah-bāra– Slav. *Slavo-borь atkuriamas atsižvelgiant į: slovėn. Slavobor (SSI), luž. Slavobor (Rymut 1993: 8), sen. lenk. Sławobor: Sławobor, 1417 (SSNO V 113). Plg. variantus su dėmenų inversija: *Beri-slovъ (: sen. chorv. Berislov; žr. pirmiau), *Boro-slavь: serb. Борослав (Grković 1977: 43), sen. lenk. Borosław (?): Boroslaus, pfarrer (von Slewicz), 1287 (SSNO I 220), lenk. (ved.) Borosławski (Słownik 2003: 881). Jau teko kalbėti apie indoeuropiečių *bher refleksą slavų junginiuose archajinėje reikšmėje ‘nešti’, greta vardažodinio vedinio *bhoro- ‘nešėjas’ (Iliadi 2022: 35). Psl. *Slavo-borь „Šlovės nešėjas“, „Tas, kuris neša šlovę“ ir *Boro-slavь „Šlovės nešėjas“ taip pat gali iliustruoti panašius atvejus. Iranietiškas atitikmuo – pehl. sōbār [swʾl] ‘patarėjas’, ‘konsultantas’, galiausiai kylantis iš sen. pers. *çava(h)-bāra- < *sravah-bāra- ‘žodžių, mokymų, įsakymų nešėjas’, vid. pers. srwbr ‘mokytojas’ (Nyberg 1974: 176–177). Psl. *Slavo-danь, *Дань-slavь: iran. *Śrauša-dāta– Slavų kalbose pateikiami du reti ir areališkai riboti vardai su vediniu iš *dati ‘duoti’ priešdėlinėje ir postpozicinėje padėtyje. Antrojo (senojo rusų) antroponimo reikšmė apibrėžiama kaip „Garsus duokle“ (Vasil’ev 2012: 82) arba, tiksliau, „[Kuris] garsus duokle“. Plg.: *Danь-slavь, *Danь-slavь (: sen. rus. Ивашко Данcлав Рекопльт, 1393 (Raudonoji Rusia), Novgorodo Даньслав, 1118; Tupikov 1903: 125; (ved.) Даньславля – Sofijos pusės gatvė Novgorode, 1342, даньславцы – gatvės gyventojai, 1394; Vasil’ev 2012: 82; į psl. *danь, *danъ; Rymut 1993: 10); *Slavo-danь (: chorv. Slavodan, (ved.) lenk. Sławdańska – pavardė; OA). Iranų kalboje žinomas kompozitas, semantiškai nutolęs nuo slaviškojo, tačiau etimologine sudėtimi jam tapatus, plg. part. srwšdt / Srošdat / iš sen. iran. *Srauša-dāta- „Sraošo (paklusnumo dievo) duotasis“ (Dʾjakonov, Livšic 1960: 24; Schmitt 2016: 195), kur, be genetiškai tapačių iran. *šrau̯-š-: psl. *slušati, *sluxъ (~ indoeurop. *ḱleu-, *ḱlou̯-s-), aptinkama ir iran. *dā-t-: psl. *dā-n kaip vienos indoeuropiečių šaknies vedinių bendrumas. Ypač įdomi psl. *Slavo-danь: iran. *Śrauša-dāta- koreliacija, patvirtinanti dar ir vienodą abiejų vardų dėmenų tvarką. Straipsniai / Articles 51 ALEXANDER I. ILIADI Psl. *Slavo-darbъ, *Daro-slavъ: sogd. *Srava-yāna- (?) Kalbant apie slaviškus vardus su psl. *darъ „dovana“, „auka“, plg. serb. (ret.) Slavodar (Bosanski Petrovac, 1039: Vuković Slavodar), VS serb. Daroslav, kroat. Daroslav (Maretić 1886: 105: k dar; Grković 1977: 73), slovėn. Daroslav (SSI), lenk. (miręs.) Daroslaw (Rymut 1993: 10), ukr. Daroslav ~ Daromyslas (Korduba 1938: 11). Jų iranietiškas atitikmuo – sogd. sruw’y n < srawayana- (?) (Bogoljubov, Smirnova 1963: 99), ryw’y n /Rēwγān/ (Lurje 2010: 338–339). Galbūt tai *srava-yāna- – darinys, priklausantis tai pačiai eilei kaip sogd. m’xy’n /Māxyān/ „Mėnulio (dievo) dovana“, sr’ws’rty’n /Srošart-yān/ „teisingojo Sraoši dovana“ ir kt., kur y’n /yān/ „malonė“, „palankumas“, „troškimas“ įgyja reikšmę „dovana“ (Gharib 1995: 443; Lurje 2017: 124, 125). Tuomet *Srava-yāna- „Šlovės dovana“ arba „[Kieno nors] šlovė – dovana“ beveik visiškai atkartoja slav. *Slavo-darb. Psl. *Slavo-těхъ: iran. *Šraua-sāti- Plg. nurodytų archetipų tęsinį: sen. lenk. Sław(o)ciech: Sżlautech, 1188 (SSNO V 113) „Šlovės paguostas“ ir baktr. РОСАЛДО. Jei pastarąjį vardą skaitytume kaip РАСАЛДО, jame tikriausiai reikėtų įžvelgti baktrišką sen. iran. *šraua-sāti- „patenkintas šlove, pašlovintas“ raidą (Harmatta 1969: 101: *srava-sāti-). Psl. *slux-menъ: avest. srao-man- Rus. Kostromos tarm. слухмéнье „klausymasis“ (Slovar’ XXXVIII 317), jei tai nėra istorinio laikotarpio dialektinis darinys, galiausiai kildintinas iš psl. *slux-menъ – vedinio iš *slux- (darybą plg. su rus. Nižnij Novgorodo tarm. глухмéнь „kurčias, prastai girdintis žmogus“; Slovar’ VI 214). Šiai slavų formai iranų kalboje randamas vientisas leksinis atitikmuo – avest. sraoma (srau-man-), sraoman- „klausa“ (pateikta pagal: Bartholomae 1634: prie srav- „klausyti“; Sokolov 1964 317), rodantis tiek šaknies morfemos (psl. *slu-: iran. *šrau-), tiek jos darybinio įforminimo (psl. suf. –men-: iran. –man-) tapatumą. Skirtumas tik papildomas slavų reflekso sufiksinis (-s- > -x-) išplėtimas, kurio iranų kalboje nėra. Galima kalbėti apie diachroninį slavų reflekso *klou-men- „klausa“ „atnaujinimą“, jį sulyginant su homogėniško *sluxъ forma. Tokiu atveju istoriškai iranų ir slavų žodžių struktūra buvo identiška. Psl. *Sъ-slavъ: iran. *Hu-šrauaһ-, *hu-šráuah- Vienarūšių psl. *sъ-: iran. *hu- „geras“ vardinio sudėjimo pavyzdys, kurio etimono refleksai aptinkami iranų ir slavų kalbose. Slav. *Съ-слава fem. „Geros šlovės“ – vardas, iš kurio sudarytas oikonimas Сосавино (Volokolamsko r., Maskvos sr.). Iranietiškas palyginimo „polius“ – tai gerai žinomas senosios ir viduriniosios iranų epochos kalbose 52 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *sraua-, *srausā-, *srūta- (against Baltic and Germanic Background) vardas, plg. mid. *Hu-srаваh- „turintis gerą šlovę“, sen. pers. *U-çavah- (Schmitt 2009: 180; 2016: 112: sen. iran. *Hu-srauah-), Όσóγος (Hinz 1975: 127: *husrauah-), avest. Haosrauuah- (Mayrhofer 1979: 49–50; Schmitt 2009: 180, 181), sen. iran. Husrau sirų dokumentuose (Gignoux, Jullien Ch., Jullien F. 2009: 84 ir toliau), baktr. χαοσσαο = Khwasrau, sutapatintas su vid. pers. ḥwslwb, kurį Philippe’as Gignoux skaito kaip Husrau (Husraw), t. y. *hu-srawah- „geros šlovės“. Apie analitą išsamiau žr. Sims-Williams 2010: 150. Apeliatyviniai koreliatai: avest. hu-srаваh- „šlovingas, garsus“, pehl. hu-srav „garbė“, „išgarsėjimas“, „šlovingas, išgarsintas“ (Nyberg 1974: 103), husraw, xusraw „geros šlovės“ (Rastorgueva, Ėdel’man 2007: 417). Iš literatūros dar žr. Lurje 2010: 84. Plg. tikslius etimologinius atitikmenis ved. Su-srāvas ir sen. gr. Εὐκλήης (Schmitt 2009: 180, 181). Prasl. *Vědo-slavъ; avest. Viði'sravah- Kroatų Vjedoslav, lenk. Wiadosław (OA), kurio pirmasis dėmuo susijęs su šaknimi *vědati „žinoti, išmanyti“ („Žiniomis, išmintimi išgarsintas“, „Išmintimi garsus“?), turi etimologinį dvynį – avest. Vīði'sravah-, kurio semantiką Christianas Bartholomae aiškino kaip „tas, kuris turi išminčiaus šlovę“, išskirdamas jame komponentą *viði- ~ vaēd- „sužinoti“, „pažinti“, „suprasti“ (Bartholomae, 1904: 1314, 1444). Apie avestinį antroponimą kitaip žr. Mayrhofer 1979: 94: siejama su sen. ind. śravó vivide „pelnė šlovę“; (Mayrhofer 1973: 206; taip pat toliau: Hinz 1975: 260; Tavernier 2007: 347): sen. pers. *Vidiça-, *Vīdi-ç-a- (elam. Mi-ti-šá) laikomas vardo, ekvivalentiško avest. Vīdi-sravah-, hipokoristiku, savo ruožtu orientuotu į iran. *vidiša- „dosnus, gausus“, avest. vīdiša- „dosnumas“. Plg. tipologiškai artimą ukrainiečių naujadarą Щедрослав(а) (Irkliėvs’kij 1968: 201). Prasl. *Voje-slavъ, *Vojь-slavъ: avest. Srūtō.spāda-, sen. pers. *Çuta-iauda- Plg. sen. bulg. Воцслав – Ovjatoslavo pusbrolis, bulg. Воцслав (Ilčev 1969: 115), sen. serb. Vojislav, serb. Војислав (Maretić 1886: 132: „bellatores gloriamque habens“; Mihajlović 2002: 87, 159, 161), slovėn. Vojeslav (SSI), sen. ček. Woyzlaus (Codex 1854: 13, 70), sen. lenk. Wojstaw, Wojistaw, Wоjesław: Voyslav, 1224, Wogizlaus; Woyeslaw, 1425 (SSNO VI 176, 177), sen. novgor. Воеславъ, Воеславъ, Воиславъ ir kt. ~ *vojь „klyksmas, karys“. Pažodžiui – „[Kieno] kariai išgarsinti“, „[Kieno] kariuomenė šlovinga“. Ideologiškai slavų vardas sietinas su avest. Srutō.spāda- „Tas, kuris turi šlovingą kariuomenę“ ~ sen. iran. *sruta- „išgarsintas, šlovingas“, avest. srūta- = ved. śrutá- (Mayrhofer 1979: 79: palyginimas su ved. Śruta-sena-, Straipsniai / Articles 53 ALEXANDER I. ILIADI sen. angl. Hlob-here; Schmitt 2009: 136) ir sen. pers. *Čutayauḍa (Šuddayauda „Su išgarsėjusiais kariais“ (Livšic 2010: 99). Psl. *Vbse-slavь, *Vbse-slovъ: avest. vīspa sravā Plg. bulg. Всеслав (Ilčev 1969: 117: „visai šlovingas“), sen. slvn. Vseslav, Sveslav: Zweizlaus, 1240 (Kos 1886: 138), ček. Všeslav (Kollár, Pačić 1828: 21), sen. rus. Всеслав – Polocko (1044) ir Vitebsko (1175) kunigaikščių vardas, rus. deantroponiminiai oikonimai su –j-: novgor. Всеславле, kalug. Всеславль (Сеславль) (Vasil’ev 2012: 81) ~ sen. rus. būdvardis вьсеславьныи junginyje „Възненавидѣхъ всеславьныихъ“ (Sreznevskii 1893: 470). Plg. dar variantus su aferize: ček. Seslav, lenk. Siesławice – vietovardis (Miklosich 1927: 58), taip pat sl. *Seslovъ (< *Vbseslovъ; Graikija; žr. pirmiau). Iraniška paralelė: avest. vīspa sravā zaraθuštri Jaznoje (57.4) (Bartholomae 1904: 1644), kur sravah reiškia „žodį, mokymą“ (Zaratustros), tačiau tai neatmeta galimybės, kad anksčiau vīspa & sravah galėjo būti vartojami kartu kituose kontekstuose, kur sravah reiškė „šlovę“. Psl. *Zblo-slavь: iran. *duš-srauah- Plg. sen. slvn. fem. Zleslava: Zelišlaua, Zelesclaua (Kos 1886: 149), senesnį Zloslav (Karintija), sen. rus. злосьлавие „šmeižimas (?) (apie juos žr. Iliadi 2022: 49) VS avest. adj. duš.sravah- „blogą šlovę turintis“, „tas, kurio bloga šlovė“ ~ duš- „blogas, prastas“ (Bartholomae 1904: 752, 755), pahlav. dus-srav [dws lwb] „turintis blogą šlovę“ < *duš-sravah- „tas pats“ (Nyberg 1974: 68). Irane šis žodis yra indoeuropietiškojo paveldo dalis, plg. etimologiškai identišką, iki pat struktūros detalių, sen. gr. δυσκλεής (Bartholomae 1904: 755). 3.2. Slavica & Baltica Psl. *Bol’e-slavь, *Mъnogo-slavь: sen. prūs. Tule-claws Plg. sen. ček. Boleslav, sen. lenk. Bolesław ~ adj. compar. *bol’e, *bol’bь „didesnis“, „geresnis“ (ESSJ II 186), serb. Mnogoslav (Kollár, Pačić 1828: 65) greta sen. prūs. Tole-claus: Tollo-claus, Tule-claws ~ klausēiti „girdėti, klausytis“, pot. kluss „tylus, nekalbus“, „ramus, taikus“ (Trautmann 1974: 142, 153) [= *„paklusnus“] ~ tūlan „daug“, adv. compar. tõuls „labiau“ (Mažiulis 1997: 203). Sl. „[Turintis] didesnę, geresnę šlovę“ (arba linkėjimas „[Būk] šlovingesnis“) ir balt. „[Turintis] geresnę klausą“. Псл. *Če-slavь (?): лит. Kū-klausas Slvn. Česlav (SSI), sen. lenk. Czesław: Czesław de Tarnowo 1393 (SSNI I 371) ir pan. labai tikėtina apibrėžiami ne tik kaip *чьствславь raidos rezultatas, kaip tai pasiūlyta sen. serb. Tę̨εύηλαβος = „honoris 54 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *śrau̯a-, *śraušā-, *śrūta- (against Baltic and Germanic Background) gloriam habens’ (Maretić 1886: 116: как ст.-сл. чьславь < чьстьславь), но и как сложение с местоименным элементом *če, ср. имя с его вариантом *ko – *Ko-mt̄rъ (см. Топоров 2006: 41). Этот редкий в славянском тип антропонимических сложений тем не менее находит поддержку в балтийском именослове, где отмечено лит. Kӯ-klausas (ср. Kӯ-bartas, Kӯ-mantas, Kӯ-tautas, Kӯ-vainas; Vanagas, ed., 1985: 985: Kӯ- «неясное») с kū-, этимологически идентичным др.-прусск. *ki- (в личных именах, где он отвечает лит. Kӯ-), kai ‘что’, ‘чтобы’ и слав. *ko, *če (Топоров 1980: 119–129, 359–360; 2006: 41). Psl. *Dě(ib)-slavъ: sen. latvių Darbe-slave Sl. *Dě(ib)-slavъ (refleksai žr. pirmiau) VS sen. latvių Darbe-slave, 1291 = „Darbais [savo] išgarsėjęs“ (Blese 1929: 19) ~ darba „darbas, triūsas“, „reikalas“. Psl. *Dobro-slavъ, *Bolgo-slavъ: latv. Lab-slavis Sl. *Dobro-slavъ (žr. pirmiau) ir *Bolgo-slavъ (: bulg. Благослав; Il̄čev 1969: 77; serb. Благослав; Kollár, Raićić 1828: 4, 5; sen. ček. Blaizlaus; Gebauer 1903: 59: Blahoslav?; lenk. Błogosław-ski – vietovardis; Słownik 2003: 748) gretintini su latv. Labslavis (Šmits 1913: 123) ~ laba slava „gera šlovė“ (Staltmane 1981: 4: išnaša). Atsižvelgiant į plačią slaviškojo vardo geografiją, jo aiškinimas kaip lot. Benedictus vertimo (taip žr. Il̄čev 1969: 77) atrodo neįtikinamas. Psl. *Na-slavъ: sen. prūsų Na-clusio Plg. lenk. Nasław (Miklosich 1927: 58), sen. rus. Наславъ (Rymut 1993: 13) ~ sen. prūsų Na-clusio (Trautmann 1974: 142) su psl. *na-: sen. prūsų na- — prielinksnis ir priešdėlis „ant“ (Mažiulis 1996: 162), kaip elementu, apibūdinančiu ypatingą slavų–senosios prūsų kalbos formos ir semantikos artumą, priešingą rytų baltų nuo < *nō (ESSJ XXI 186). Псл. *Skъrbi-slavъ: лит. Klaus-gėla Plg. sen. lenk. Skarbislaw (Rymut 1993: 15: *skъrbiti) ~ psl. *skъrběti „sielvartauti“, *skъŕbiti „liūdinti, skaudinti“, o liet. Klaus-gėla ~ gėlà „stiprus skausmas“, „sielvartas“, gėlti „skaudėti, mausti, laužyti“ (Vanagas, ed., 1985: 648) = „[Nešantis] liūdną gandą, žinią“? Псл. *Slavo-vidъ: лит. Klaũs-vydas Slvn. Slavovid (SSI) VS liet. Klaũs-vydas (Toporova 1996: 227–228: kaip „regintis klausą“) ~ *vidь, *viděti: -vidas/-vydas, iš-výsti (iš-výdo) „išvysti, pamatyti, matyti“ (Vanagas, ed., 1989: 1204). Vardijimo semantika, matyt, yra „Šlovingas išvaizda (pavidalu)“ (arba „[Kieno] pasirodymas šlovingas?“) slavų kalboje ir „[Su] tyliu (paklusniu) pavidalu“ baltų kalboje (plg. toliau liet. klausà „klausa“, „paklusnumas“). Straipsniai / Articles 55 ALEXANDER I. ILIADI Plg. dalių inversijos variantą slavų kalboje *Vido-slavъ: bulg. Видослав (Илчев 1969: 109), sen. serb. Vidoslav, 1455 m., serb. Видослав (Miklosich 1927: 40: видѣ ‘vaizdas, išorė’; Grković 1977: 53; Mihajlović 2002: 145, 146, 147), slovėn. Vidoslav (SSI). Slavų prokalbės *Želo-slavъ: liet. Klauš-gailas, sen. prūsų Clawsi-gail Sen. serb. Zjeloslav (Зѣлослав) (Kollár, Pacić 1828: 109), palyginti su liet. Klauš-gailas, sen. prūsų Clawsi-gail ~ liet. klaušyti ‘klausytis’, klaušà ‘klausa’, ‘paklusnumas’ & gailùs ‘gailestingas’, ‘graudus’ ~ sen. sl. зьлъ ‘greitas’, sen. v. vok. geil ‘išdidus’, ‘įžūlus’ (Fraenkel 1962: 265; Trautmann 1974: 142; Toropov 1979: 129–130; 1984: 48, 49–53). Dėl *žėl-: gail semantikos plg. dar sen. rus. зълъи, зълъ ‘stiprus’, liet. gailùs ‘aštrus’, ‘ėdus’, ‘kerštingas’, gailas ‘pašėlęs, smarkus’ (Sreznevskij 1893: 1014; Vasmer 1986: 92), todėl neatrodo privaloma viso komponinio reikšmę apibrėžti kaip ‘(dėl) klausos gailus’ (taip žr. Torogova 1996: 227–228). Ne mažiau tikėtina interpretacija „Jėga garsus“ arba „Greitai garsus“ (slavų kalbose) ir palinkėjimas „Būk girdimas (=tegul apie tave išgirsta) kaip įniršęs“ (baltų kalbose). 3.3. Slavica & Germanica Slavų prokalbės *Bornі-slavъ: sen. v. vok. Flodo-ard Slav. *Bornislavъ (žr. pirmiau) VS sen. v. vok. Flodoard (Förstemann 1856: 690–691, 698: Hlod- ~ hlu- ‘girdėti’, ypač siejamas su hlūt ‘garsus’ reikšme, identiška graikų κλυτός), jei pastarajame turime intravokalinio w netektį (dažnas reiškinys senovės germanų kompozituose). T. y. *Flodoward < *Hlodo-ward „Pašlovintas gynėjas“ ~ sen. v. vok. wart ‘sargybinis’, ‘saugotojas’, ‘gynėjas’, kaip ir atveju su Liud-ward, Liut-ward, Liut-wart, Leudo-ard (Förstemann 1856: 874, 875, 1262). Slavų prokalbės *Вързо-slavъ: pragermanų *Hluða-swenþaz Sen. ček. «dceru Brzoflawowu» (Gebauer 1903: 111; Brzoslav), plg. ček. Brzimir, Brzivoj, Berzomil (Kollár, Pacić 1828: 3) ~ slavų prokalbės *bъrzъ(jь) ‘greitas, guvus’, ‘vikrus, karštas’, ‘drąsus’ (refleksų semantiką žr. ESSJ III 137–138). Germanų analogijos: langobardų fem. Chlodesinda, sen. v. vok. Clodosuinda ~ suind ‘žiaurus’, ‘aštrus, nesuvaldomas’ (Förstemann 1856: 694, 1135), sen. angl. Hloþswith, Hlodsuinda (Searle 1897: 561). Slavų prokalbės *Xorbro-slavъ: sen. v. vok. Clod-bald Slavų vardas atkuriamas remiantis sen. slovėn. Hrաբroslav (plg. XIX a. slovėnų kompozitoriaus vardą – Hrաբroslav Volarić) ~ *xorbrъ(jь) ‘drąsus, narsus’. Jo germanų analogas — sen. v. vok. Clodbald ~ bald ‘ryžtingas, drąsus, narsus, įžūlus’ (Förstemann 1856: 202, 692). 56 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *sraua-, *srausā-, *srūta- (against Baltic and Germanic Background) Psl. *Jako-slavъ: sen. vok. Chlode-rich Plg. serb., kroat. Jakoslav (Jakoslav Stanković – slovėnų futbolininkas) ~ *jakъ (serb., kroat. jāk „stiprus, tvirtas“; ESSJ VIII 171) VS sen. vok. Chloderich ~ richi „turtingas“, „stiprus, galingas“ (Förstemann 1856: 694, 1036), sen. germanų Hlodericus ~ sen. keltų Cloto-rix, kimrų Clotri (Schönfeld 1911: 140). Taigi: „Šlovingas [savo] jėga“, „[Kieno] jėga pašlovinta“. Psl. *L’uto-slavъ: sen. vok. Flot-grimmus Serb. Љутослав, ček. Litoslav (Kollár, Pačić 1828: 58), sen. lenk. Lutosław: Luthoslaus, 1413 (SSNO III 301) ~ *l’utъ „nuožmus, žiaurus“, „žiaurus“ ir sen. vok. Flotgrimmus ~ grimm „nuožmus, žiaurus“, „žiaurus“ (Förstemann 1856: 546, 697: taip pat leidžiama lyginti su sen. skand., anglosaksų grima „kaukė“). Psl. *Slavo-drugъ: sen. vok. Hlot-win, Hlud-win Plg. sen. kroat. Slavodrug (Kollár, Pačić 1828: 92) ~ *drugъ „draugas“ ir sen. vok. Hlotwin, Hludwin ~ sen. vok. wini, got. eiwa winjis „draugas, bendražygis“ (Förstemann 1856: 696, 1315). Psl. *Slavo-gostь: sen. germanų Hlewa-gastiz Plg. sen. serb. Славогость, Bribiro kunigaikštis (Mihajlović 2002: 62), serb. Славогост (Grković 1977: 180), kroat. Slavogost (Maretić 1886: 127: „gloriae hospes“?), ček. Slavhost (Rymut 1993: 15), išvestas vietovardis Slavhostice (Miklosich 1927: 58), rus. Славгуцуи, XIX a., blr. Славогощу – oikonimai < Слав(о)гость (Vasil’ev 2012: 170). Prie psl. *gostь. Germanų kalboje turime runų įrašą Hlewa-gastiz – priešgermanų *xlewaz refleksų kompleksą ~ i.-e. žodį „šlovė“ (: avest. sravah-, sanskr. śrávas- „šlovė, pagyrimas“, gr. κλέος „šlovė“ ir kt.) ir *gastiz (: got. gasts „svetimas, užsienietis“, „svečias“) ~ psl. *gostь „svečias“ (Orel 2003: 127, 176). Psl. *Slavo-mirъ: sen. vok. Lot-frid, sen. angl. Hloth-frith Plg. bulg. Славомир (Ilčev 1969: 454), serb. Славомир (Maretić 1886: 128: „in gloria pacem habens“; Mihajlović 2002: 130), slovėn. Slavomir (SSI), slovak. Slavomír (Ovsená 2014: 144), sen. luž. Slavomir: Scalaomir, 819 – Abodritorum rex (Toporov 2006: 55–56), sen. lenk. Sławomir: Zlauomir, 1155, Slauomir, 1224 (SSNO V 113). Germanų atitikmenys: sen. vok. Lotfrid ~ fridu „taika“ (Förstemann 1856: 421, 692: Hlod-), sen. angl. Hlothfrith (Searle 1897: 299). Psl. *Slavo-slavъ: priešgerm. *Hluða-mērijaz Balt. Славославов – patronimas su suf. –ов– (Ilčev 1969: 454), serb. Славослав (Grković 1977: 180), sen. lenk. Sławosław: Szlawoslaus, 1469, Slawoslaus, 1471 (SSNO V 114). Skirtingai nuo tautologinio (slav + slav) slaviško vardo, germanų vardas yra sinoniminių etimonų *hluðaz „žinomas, apie kurį girdėta“ & *mērijaz „žinomas, šlovingas“ kompleksas: Straipsniai / Articles 57 ALEXANDER I. ILIADI got. Hluba-mērs, frank. Chlodomeris, Chlothomerus (Schönfeld 1911: 140), sen. germanų Χλωθομήρος, sen. vok. Clodomer, Hlodmar (Förstemann 1856: 694, 907: iš sen. vok. māri ‘aiškus, šviesus’ arba mari ‘jūra’). Komponentas -marius sen. germanų varduose tapatinamas su got. *-mēreis (neutr. waila-mērei), sen. skand. mær ‘žinomas, garsus’, anglosaksų mære ‘didingas, žinomas’, sen. vok. mari ‘garsus, išgarsėjęs’ (Schönfeld 1911: 43). Protosl. *Tъvьrdo-slavъ: frank. Hлud-hart, sen. vok. Hлud-hart Sen. slv. *Tъrьdoslavъ (Alpės; Rymut 1993: 17: *tъrьdъ(jь) ‘tvirtas’), sen. slv. Trdoslav: Tridizlav, Tridozlav, Tordosclaue (Kos 1886: 135, 141), ček. Tъrdoslav (Miklosich 1927: 64), sen.-lenk. Twardosław: Tuardoslaus, 1255 (SSNO V 493) prie frank. Hludhart (Franck 1909: 33, 139), sen. vok. Hludhart ~ hart ‘kietas’, ‘tvirtas’ (Förstemann 1856: 604, 692). Protosl. *Voje-slavъ, *Vojь-slavъ: pragerm. *Hluða-wīgaz, *Hluðu-wīgaz Plg. slav. *Voje-slavъ, *Vojь-slavъ (žr. pirmiau) VS frank. Chlodowech, Chlodovius – frankų karaliaus vardas (Wrede 1891: 109, 112), Hludovicus, Hlodovicus, Hlodēwig (Forssner 1916: 153: *hlūba-, *hlōba-), Hluduuig (Franck 1909: 113), sen. angl. Hlotwig, Hlothewig (Searle 1897: 299), sen. vok. Hlud-wīg – pragerm. *xluðaz (iš i.-e. *klutó- ‘garsus, išgarsėjęs’ ~ avest. srūta- ‘išgirstas’, sanskr. śrutá- ‘tas pats; garsus, išgarsėjęs’, gr. κλυτός) ir *wīgaz (: burg. *wigs ‘kovotojas’) (Orel 2003: 178, 465). Plg. dar skand. run. Hlauðu-wigaR, sen. isl. Hǫð-wér (Toporova 1996: 53: *Hlauði-weigaz). Protosl. *Voldi-slavъ: sen. vok. Clodo-wald Bulgarų Владислав (Ilčев 1969: 113; Kovačev 1987: 66: ‘laikyk šlovę’), sen. chorv. Vladislavus, 839, serb. Владислав (Maretić 1886: 123: ‘dominandi gloriam habens’ arba ‘dominationem gloriamque habens’; Mihajlović 2002: 154), chorv. Vladislavci – vietovardis (Miklosich 1927: 22), slv. Vladislav (SSI), ček. Vladislav (Miklosich 1927: 22), slovak. Vladislav (Ovsená 2014: 144), sen.-lenk. Włodzisław: Włodzisław, 1437 (SSNO VI 143), sen. rus. Володислав (Tupikov 1903: 92). Su protosl. *volditi ‘valdyti’, ‘viešpatauti’. Žr. dar Rymut 1993: 18. Inversinis sen. vok. Clodowald ~ got. waldan ‘viešpatauti, karaliauti’ rodo kitokius gramatinius santykius tarp žodžių junginio dalių, kurių pagrindu susidarė kompozitas. Jie lemia antropónimo semantikos skirtumus: jis suprantamas kaip „[Tas, kurio] valdžia išgarsinta“. Protosl. *Vьlьko-slavъ: sen. vok. Chlod-ulf Serb. Вукослав, Вучеслав (Mihajlović 2002: 41, 176), Вучислав (Grković 1977: 61), ček. Vьkoslav (Kollár, Pačić 1828: 22) ~ *vьlkъ ‘vilkas’ greta sen. vok. Chlodulf ~ wolf ‘vilkas’ (Förstemann 1856: 696, 1339) = „Vilko šlovę [turintis]“ (slav.) ir „Vilku vadinamas“ (germ.). 58 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *sraua-, *srausā-, *srūta- (against Baltic and Germanic Background) 3.4. Slavica & Iranica & Baltica Psl. *Dobro-slavъ: iran. *цaнi-s̄raуah-, *цaнu-s̄rūta-: lat. Lab-slavis (apie kiekvieną iš kompozitų žr. pirmiau). 3.5. Slavica & Iranica & Germanica Psl. *Borni-slavъ: iran. *Pāti-s̄rauah- (?): sen. vok. Flodo-ard (apie kiekvieną iš kompozitų žr. pirmiau). Psl. *Slavo-mirъ: iran. *Miθra-s̄rauah-: sen. vok. Lot-frid, sen. angl. Hloth-frith (žr. pirmiau). Psl. *Voje-slavъ, *Vojь-slavъ: avest. Srūto.spāda-, sen. pers. *Çuta-iauda-: pragerm. *Hludā-wīƷaz, *Hludū-wīƷaz (žr. pirmiau). 4. REZULTATŲ INTERPRETACIJA. IŠVADOS 4.1. Apžvelgdami slavų ir iranėnų leksinius atitikmenis giminingų baltų ir germanų duomenų fone, neišvengiamai prieiname išvadų, grindžiamų kelių gana senų kompozitų ir (labai retai) afiksinių vardų palyginimu. Daiktavardinių dūrinių palyginimo pobūdį lemia jų sudėties etimologinio artimumo skirtingose kalbose laipsnis. Pirmiausia aptinkamos dvitematės leksemos, kurių abi dalys yra genetiškai bendros slavų, iranėnų, baltų ir germanų žodynui. Tai tikrosios lyginamosios-istorinės paralelės. Taigi genetinis abiejų komponentų tapatumas pateiktas šiuose pavyzdžiuose: psl. *bogo-slavъ ~ iran. *baga-s̄rauah-; psl. *dьlgo-slavъ ~ iran. *darga-s̄rauah-; psl. *gati-slavъ ~ avest. gāu̯ā srāvayō; psl. *kьrto-slavъ ~ iran. *kṛta-s̄rauah-; psl. *miro-slovъ, *miro-slavъ ~ iran. *miθra-s̄rauah-; psl. *prosi-slavъ ~ avest. (pati-)paršta-sravah-; psl. *pro-slavъ ~ iran. *fra-s̄rūtah-; psl. *slavo-borъ, *beri-slovъ, *boro-slavъ ~ iran. *s̄rauah-bāra-; psl. *slavo-danъ, *danъ-slavъ ~ iran. *s̄raušā-data-; psl. *slux-menъ ~ avest. srao-man-; psl. *sъ-slavъ ~ iran. *hu-s̄rauah-; psl. *vědo-slavъ ~ avest. u̯idi-srāuah-; psl. *vьse-slavъ, *vьse-slovъ ~ avest. u̯ispa sravā. Antrą vietą užima tarpkalbiniai atitikmenys, kuriuose homogeniškas yra tik vienas iš dviejų narių (indoeuropiečių *kleu- reflekso), o kito padėtį lyginamuosiuose kompozituose užima skirtingi nurodytų Straipsniai / Articles 59 ALEXANDER I. ILIADI kalbų kamienai, turintys artimą reikšmę. Šie pavyzdžiai liudija tipologinį kompozitų sudarymo schemų panašumą ir gana artimą semantinį kontūrą: psl. *borni-slavъ ~ iran. *pāti-śrauah– (?); psl. *dal’e-slavъ ~ iran. *dūrai-śrauah-, *dobro-slavъ ~ iran. *uahu-śrauah-, *uahu-śrūta-; *krajь-slavъ ~ avest. daǰhu.srūta-; psl. *něgo-slavъ arba *sъpasi-slavъ ~ avest. buǰa-srau uah-; psl. *oto-slavъ ~ avest. srūtat.faðrī-; psl. *pravo-slavъ ~ avest. ašəm.sravah-; psl. *slavo-bogь (?) ~ vid. pers. srav-yazd; psl. *slavo-darь, *daro-slavъ ~ sogd. *srava-yāna- (?); psl. *slavo-těxь ~ iran. *śraua-śāti-; psl. *voje-slavъ, *vojьb-slavъ ~ avest. srūtō.spāda-, sen. pers. *çuta-iauda-; psl. *zъlo-slavъ ~ iran. *duš-śrauah-. Nepriklausomai nuo nagrinėtų daiktavardinių dūrinių sudėties etimologinio kongruentiškumo laipsnio, rekonstruojama semantika žymi jų priklausymą poetinės („aukštosios“) kalbos žodynui, kuris yra senovinių klišinių teisės, moralės ir etikos turinio posakių bei religiniu krūviu pasižyminčių tekstų pagrindas. Tokie vardai ypač iškalbingi senovinio kalbinių priemonių (žodžių ir formuliškų žodžių junginių) nediferencijuotumo požiūriu, kai jos dar nebuvo suskirstytos į „teisinės“ ir „religinės-etinės“ kalbos elementus, nes šios sritys glaudžiai persipynusios ir įkūnija kultūrines prasmes, būdingas archajiniam kompleksui „religija – moralė – teisė“, plg.: (‘šlovingas [prieš] dievus’ arba [‘su] šlove [iš] dievų’) psl. *bogo-slavъ ~ iran. *baga-śrauah arba psl. *slavo-bogь (?) ~ vid. pers. srav-yazd; (‘[mūšyje (gynyboje) pašlovintas’, ‘šlovingas gynėjas’) psl. *borni-slavъ ~ iran. *pāti-śrauah- (?); (‘plačiai žinomas’) psl. *dъlgo-slavъ ~ iran. *darga-śrauah arba psl. *dal’e-slavъ ~ iran. *dūrai-śrauah-; (‘šlovingas šalyje, krašte’) psl. *krajь-slavъ ~ avest. daǰhu.srūta-; (‘šlovingas [dėl / pasaulyje]’, ‘Mithros – taikos sutarties dievybės – šlovė’ arba ‘šlovė [dėl] Mithros’) psl. *miro-slovъ, *miro-slavъ ~ iran. *miθra-śrauah-; (‘[kurio] tėvas pašlovintas’) psl. *oto-slavъ ~ avest. srūtat.faðrī-; (teisės, įstatymo pašlovinimo arba šlovingumo dorais darbais idėja) psl. *pravo-slavъ ~ avest. ašəm.sravah-; (‘šlovės nešėjas’ VS ‘žodžių (įsakymų) nešėjas’) psl. *slavo-borь, *beri-slovъ, *boro-slavъ ~ iran. *śrauah-bāra-; (‘šlovės dovana’ arba [‘kurio] šlovė – dovana’) psl. *slavo-darь, *daro-slavъ ~ sogd. *srava-yāna- (?); (‘šlovės paguostas’) psl. *slavo-těxь ~ iran. *śraua-śāti-; (‘[įgijęs] gerą šlovę’, ‘gerai šlovingas’, ‘gėriu pašlovintas’) psl. *sъ-slavъ ~ iran. *hu-śrauah arba psl. *dobro-slavъ ~ iran. *uahu-śrauah-, *uahu-śrūta-; (‘išmintimi (= žiniomis, regėjimu) pašlovintas’) psl. *vědo-slavъ ~ avest. vīdi-sravah-; (‘[kurio] kariuomenė pašlovinta’) psl. *voje-slavъ, *vojьb-slavъ ~ avest. srūtō.spāda-, sen. pers. *çuta-iauda-; (‘visų šlovingas’ VS ‘visi žodžiai (įsakymai)’) 60 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *śraua-, *śraušā-, *śrūta- (against Baltic and Germanic Background) sen. *ъvъse-slavъ, *ъvъse-slovъ ~ avest. uīspa sravā; („blogą šlovę turintis“) sen. *zъlo-slavъ ~ iran. *duš-śrauh-. Slavų ir iranėnų kalbinių kontaktų paveldo analizė neleidžia apeiti dar vienos galimos „Slavo-Iranica“ fenomeno iliustracijos. Kalbama apie seną slavų vardą Jasoslav (ček. Jasoslav, slovėn. Jasoslav, lenk. Jasosław): paviršutiniškai akivaizdus jo sandaros paprastumas nekelia abejonių dėl slaviškos nomeno kilmės. Pažodžiui jis aiškinamas kaip „Ryškus šlove“ („Jasný v sláve“) arba „Šviesa, šlovinanti“ („Light celebrating“) (Rodná 2011), numanant sąsają su slovak. jas „spindesys, žėrėjimas“. Tačiau atidesnis pirmosios dalies ir jos nulemtos bendros dūrinio semantikos žvilgsnis gerokai susilpnina pirminį įsitikinimą dėl tokio junginio. Toks aiškinimas atrodo anachroniškas, nes tai tiesmukas šiuolaikinės vardų suteikimo kultūros atstovo žvilgsnis į semantinį kompleksą, susiformavusį kitų idėjų epochoje, kai vardai buvo jau prarastų mitopoetinių formulių įkūnijimai. Žinoma, „pra-slavų epochos dvasinės situacijos neadekvatumą“ (Топоров 2006: 74) vienokiu ar kitokiu mastu galima priskirti ir kitiems antroponiminių dūrinių reikšmės interpretacijos rezultatams, todėl orientacijos į jas negalima galutinai atmesti. Tačiau, regis, yra įtikinamesnė nomeno etimologija kaip iranėniško slavizmo *Jazo-slavъ – „perkoduoto“ iran. *iāza(ta)-śraucah su *iaz- „garbinti, gerbti“, „atlikti aukojimus“ (plg. avest. adj. daēva-yaz- „garbinantis daivą“; Bartholomae 1904: 671), *iāzata- „dievybė“ pirmojoje dalyje. T. y. „[dievybės dėka] pašlovintas“. Plg. pirmiau aptartą dūrinį su veidrodiniu dalių išdėstymu: vid. pers. Srav-Yazd: (sr’ w)yzd’n. Panašią situaciją rodo ir senovės Alpių slavų vardo *Jasomirъ etimologija: jame įžvelgiamas *yazamir, *yazomir kaip inversijos rezultatas (per *yaza(ta)miθra) iran. *miθrayaz-, koreliuojantis su avest. formule yazmiθrəm „aukoti Mitrai, garbinti Mitrą“ (Oguibenine 1979: 433–437; Топоров 2006: 39). Galimos iliustracijos proceso, kai slavai perprasmino ir pertvarkė iranėniškus vardus, sudarytus iš genetiškai bendros su slavų šakniavarčiu medžiagos, nurodo atskirą Slavo-Iranica problemos aspektą. Jo plėtojimas leidžia suprasti dviejų kalbinių ir kultūrinių tradicijų sąveikos mastą: ribos tarp sava ir svetima slavų suvokime buvo išsitrynusios, todėl jie galėjo laisvai vartoti ir „perdirbti“ iranėniško onomastikono medžiagą, suvokiamą kaip slavišką. Prie to prisidėjo tiek materialusis (fonetinis) artumas ir abiejų leksinių sistemų elementų semantinis dvilypumas, tiek bendrų žodžių, taip pat su jais koreliuojančių klišinių posakių kombinavimo principų visuma Straipsniai / Articles 61 ALEXANDER I. ILIADI kombinavimo principų visuma, taip pat su jais koreliuojantys klišiniai posakiai. Čia tikslinga papildyti pirmiau aptartų pavyzdžių eilę *Jazoslavъ < iranin. *jāza(ta)-śrauah- (~ *śraua-jāzata-), *Jasomirъ < iran. *jāza(ta)-miϑra- (~ *miϑra-jāza-) ir *Kъrtoslavъ < iran. *kṛta-śrauah dar tokiais: serb. Одриво̄г < vid. iran. vak. *ādar-bag (~ vid. pers. Bay-Ādur) (Iliadi 2018: 56–57), bulg. Въртивог < *uarϑa-baga- (~ *baga-uarϑa-) (Iliadi 2017: 6), sen. lenk. Kord(e)bog < alan. *Kard[a]-bay < iran. *kṛta-baga- (~ *baga-kṛta-) (Iliadi 2021: 76–81). Čia turime pabrėžti itin svarbų Slavo-Iranica su ide. *ḱleu- chronologizavimo kriterijų. Kalbama apie alanų izoliuotumą: tarp jų nėra panašių vardų, ir tai rodo, kad epocha, kai formavosi bendri slavų ir iranėnų žodyno elementai (konkrečiai – „aukštosios“ kalbos composita tipas su *slau-: *śrauça-), galėjo būti slavų–skitų / sarmatų kontaktų laikotarpis. Visų pirma remiamės: 1) tuo, kad žinomame alanų ir osetinų onomastikos korpuse nėra antroponimų su *śraua- refleksais (nors osetinų apeliatyvinėje vartosenoje žinomas sut | sum „garsas“, „triukšmas“ < *srauta iš *sraw-; Abaev 1979: 197–198); 2) tuo, kad osetinų kalboje, tęsiančioje alanų kalbos tradicijas, šlovei ir su ja susijusioms sąvokoms vartojamas kitas žodis – iran. *kāta- refleksas (Abaev 1958: 565). 4.2. Priešingai nei ryški religinė-moralinė ir net teisinė semantika, kurią perteikia iranėnų–slavų paralelės, slavų–baltų paralelės tokio krūvio neturi. Dėl etimono reikšmės „kalbėti VS klausytis“ poliarizacijos slavų kalboje („žodžiu perduodamas žodis“, „palinkėjimas, tampantis kitų žinia“) ir baltų kalbose („gandas“, „paklusnumas“, „įsiklausyti“) griežtas abiejų kalbų dūrinių palyginimas problemiškas net ir tais atvejais, kai abi dalys yra homogeniškos. Plg. sen. *Čě-slavъ (?) „Kokia [gi] šlovė!“ ~ liet. Kū́-klausas „Koks [gi] gandas!“; sen. *Na-slavъ „Na & žodinis žodis“ ~ sen. prūsų Na-clusio „Na & gandas“; sen. *Slavo-vidъ „Šlovingas išvaizda (pavidalu)“ ~ liet. Klaũs-vydas „[Su] tyliu (paklusniu) veidu“; sen. *Želo-slavъ „Jėgos-slav“, „Greitas-slav“ ~ liet. Klaũs-gailas, sen. prūsų Clawsi-gaill „Būk laikomas įnirtingu“. Tas pats pasakytina ir apie sen. *Bol’e-slavъ, *Mьnogo-slavъ „[Su] didesne, geresne šlove“, „[Būk] labiau šlovingas“ ~ sen. prūsų Tule-claus „[Turintis] geresnę klausą“. Daugiau ar mažiau vienalytį reikšmės vaizdą tikriausiai galima atkurti tik šiems pavyzdžiams: sen. *Skrъbi-slavъ ~ liet. Klaus-gēla „[Nešantis] liūdną žinią“ (?), sen. *Dě(jьb)-slavъ ~ sen. liet. Darbe-slave „Darbais pašlovintas“ ir sen. *Dobro-slavъ, *Bolgo-slavъ ~ latv. Lab-slavis „Gerai-šlovingas“. 62 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: dūriniai su slav. *slav-, *slux-: iran. *sraua-, *srauša-, *srūta- (baltų ir germanų fone) Priešingai nei tikėtasi, baltų–slavų paralelių seriją tarp dvitėmių vardų su ide. *ḱleu sudaro nedidelis pavyzdžių skaičius, menkai liudijantis apie bendras kultūrines realijas, susijusias su šlovinimo ir žinomumo tautoje samprata. Matyt, slavų–baltų kalbinė sąveika nepalietė šių visuomeninių vertybių srities. Be to, atsižvelgiant į stebėjimus, reikia kalbėti apie ide. *ḱleu rudimentinį pobūdį baltų dvinarių antroponimų statybinių elementų sistemoje. 4.3. Slavų–germanų sutapimai tarp dvišaknių asmenvardžių yra gausesni ir informatyvesni. Už jų slypinčios kultūrinės reikšmės susijusios su įvairių kario kovinių savybių, tokių vertingų karo gyvenime gyvenančioje visuomenėje, šlovinimu. Šios kategorijos vardų sudėtyje esama kai kurių visuomeninės santvarkos terminų (draugas, svečias), teisinių terminų (valda), aptinkama nuorodų į totemizmo, kaip religinės-socialinės sistemos, reliktus (vilkas). Plg. („[gynyboje] pašlovintas“, „pašlovintas gynėjas“) sen. *Borni-slavъ ~ sen. vok. aukšt. Flodo-ard; („garsus aštrumu, veržlumu“) sen. *Bьrzo-slavъ ~ pragerm. *Hludа-swęnaz; („drąsiai šlovingas“, „drąsiai šlovingas“) sen. *Xorьo-slavъ ~ sen. vok. aukšt. Clod-bald; („šlovingas [savo] galia“, „[kurio] galia pašlovinta“) sen. *Jako-slavъ ~ sen. vok. aukšt. Clhode-rich; („įniršiu pašlovintas“) sen. *L’uto-slavъ ~ sen. vok. aukšt. Flot-grimmus; („šlovės draugas“, „[kurio] draugas pašlovintas“) sen. *Slavo-drugъ ~ sen. vok. aukšt. Hlot-win, Hluđ-win; („šlovingas svečias“) sen. *Slavo-gostь ~ sen. germanų Hlewa-gastiz; („[kurio] taika (sutartis) šlovinga“) sen. *Slavo-mirь ~ sen. vok. aukšt. Lot-frid, sen. angl. Hloth-frith; („požymio „šlovingas“ sustiprinimas“) sen. *Slavo-slavъ ~ pragerm. *Hludа-mērijaz; („pašlovintas tvirtumu, atsparumu“) sen. *Tьvьrdo-slavъ ~ frankų Hlud-hart, sen. vok. aukšt. H̄lud-hart; („[kurio] kariai pašlovinti“) sen. *Voje-slavъ, *Vojьb-slavъ ~ pragerm. *Hludа-wīzaz, *Hluđu-wīzaz; (pašlovintos valdžios idėja) sen. *Voldi-slavъ ~ sen. vok. aukšt. Clodo-wald; („[gavęs] šlovę [iš] vilko“, „[vilko dėka] pašlovintas“) sen. *Vьlko-slavъ ~ sen. vok. aukšt. Chlod-ulf. Taigi dvinariai vardai, kurių sudėtis germanų ir slavų kalbose yra homogeniška (sen. *Slavo-gostь ~ sen. germanų Hlewa-gastiz; sen. *Voldi-slavъ ~ sen. vok. aukšt. Clodo-wald; sen. *Vьlko-slavъ ~ sen. vok. aukšt. Chlod-ulf), kartu su kitais dūriniais rodo platų indoeuropiečių etimono valentingumo diapazoną bendrame slavų–germanų žodyne. Jis realizuojamas derinimo schemų su *ḱleu ir kitais kamienais visuma, o šios schemos susiformavo slavų–germanų kalbinių kontaktų sąlygomis. Šio slavų onomastikos sluoksnio skirtumas nuo to, kurį iliustruoja Slavo-Iranica pavyzdžiai, kaip ir baltų–slavų paralelių atveju, slypi Straipsniai / Articles 63 ALEXANDER I. ILIADI jo semantikos „profaniškumo“, jos atsietumo nuo semantinio lauko „religija“. Tai svarbus kalbinės sąveikos tipo rodiklis, orientuotas į karinio gyvenimo realijas ir su jomis susijusius poetinės kalbos elementus. Kita vertus, germanų kompozitų reikšmės „bendrojo“ įforminimo vektorius žinomumo, šlovinimo idėjos rėmuose suartina juos (skirtingai nei baltų pavyzdžius) su slavų duomenimis dėl germanų vardyne pavartoto ide. perfektinio pasyvo dalyvio su –t- *klutos „pašlovintas“, „garsus“ semantikos. Nedaug antropominio atitikmenų, apimančių trijų kalbų grupių medžiagą, didele dalimi remiasi skolintų vienetų tipologiniu panašumu, todėl vargu ar gali būti į juos atsižvelgiama kuriant senųjų arealinių izoglosų, kaip priešistorinių kontaktų žymenų, konfigūraciją. ЛИТЕРАТУРА Abaev Vasiliĭ I. 1958: Абаев, Василий И. Istoriko-ètimologičeskij slovar’ osetinskogo jazyka [Istoriko-ètimologičeskij slovar’ osetinskogo jazyka] 1, Москва, Ленинград: Издательство АН СССР [Moskva, Leningrad: Izdatel’stvo AN SSSR]. Abaev Vasiliĭ I. 1979: Абаев, Василий И. Istoriko-ètimologičeskij slovar’ osetinskogo jazyka [Istoriko-ètimologičeskij slovar’ osetinskogo jazyka] 3, Москва, Ленинград: Наука [Moskva, Leningrad: Nauka]. Afanas’ev Aleksandr N. 1869: Афанасьев, Александр Н. Поэтические воззрения славян на природу. Опыт сравнительного изучения славянских преданий и верований в связи с мифическими сказаниями других родственных народов [Poètičeskie vozzrenija slavjan na prirodu. Opyt sravnitel’nogo izučenija slavjanskih predanij i verovanij v svjazi s mifičeskimi skazanijami drugih rodstvennyh narodov], Москва: Изд. К. Солдатенкова [Moskva: Izd. K. Soldatenkova]. Archiv 1915: Архив П. М. Строева [Archiv P. M. Stroeva] 1, под ред. С. Ф. Платонова, М. Г. Курдюмова [pod red. S. F. Platonova, M. G. Kurdjumova], Петроград: [б. и.] [Petrograd: (b. i.)]. Bartholomae Christian 1904: Altiranisches Wörterbuch, Lex 8°. XXXII, Strassburg: Karl J. Trübner. B lese Ernest 1929: Latviešu personu vārdu un uzvārdu studijas 1: Vecākie personu vārdi un uzvārdi (XIII–XVI g. s.), Rīga: Generalkomisijā pie A. Gulbja. Bogoljubov Michail N., Smirnova Ol’ga I. 1963: Боголюбов, Михаил Н., Смирнова, Ольга И. Согдийские документы с горы Муг. Чтение. Перевод. 64 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *sraua-, *srauša-, *srūta- (against Baltic and Germanic Background) Комментарий [Sogdiiskie dokumenty s gory Mug. Čtenie. Perevod. Kommentarii]. Выпуск [Vypusk] 3: Хозяйственные документы [Chozjajstvennye dokumenty], Москва: Издательство восточной литературы [Moskva: Izdatel’stvo vostočnoj literatury]. Bosanski Petrovac – Žrtve Rata 1941–1945. Available at: https://dokumen.tips/documents/bosanski-petrovac-zrtve-rata-1941–1945.html?page=76. Cheung Johny 2007: Etymological Dictionary of the Iranian Verb, Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series, 2, ed. A. Lubotsky, Leiden, Boston: Brill. Codex 1854: Codex diplomaticus et epistolaris Moraviae, Bd. 6, herausg. von P. Ritter v. Chlumecky, Brünn: Commission bei Nitsch & Grosse. Dicționarul 1993: Dicționarul toponimic al României, vol. 1 (A–B), sub red. G. Bolocan, Craiova: Editura Universitaria. D’jakonov Igor’ M., Livšić Vladimir A. 1960: Дьяконов, Игорь М., Лившиц, Владимир А. Документы из Нисы I в. до н. э. Предварительные итоги работы [Dokumenty iz Nisy I v. do n. e. Predvaritel’nye itogi raboty], Москва: Издательство восточной литературы [Moskva: Izdatel’stvo vostočnoj literatury]. Èdel’man Džoj I. 2015: Эдельман, Джой И. Этимологический словарь иранских языков [Ètimologičeskij slovar’ iranskich jazykov] 5, Москва: Восточная литература [Moskva: Vostočnaja literatura]. ESSJ II – Этимологический словарь славянских языков. Праславянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 2 (*bezъ – *bratrъ), под ред. О. Н. Трубачёва [pod red. O. N. Trubačёva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1975. ESSJ III – Этимологический словарь славянских языков. Праславянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 3 (*bratrъсъ – *сьrky), под ред. О. Н. Трубачёва [pod red. O. N. Trubačёva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1976. ESSJ IV – Этимологический словарь славянских языков. Праславянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 4 (*čaběniti – *děl’a), под ред. О. Н. Трубачёва [pod red. O. N. Trubačёva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1977. ESSJ V – Этимологический словарь славянских языков. Праславянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 5 (*dělo – *dьržьbь), под ред. О. Н. Трубачёва [pod red. O. N. Trubačёva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1978. Straipsniai / Articles 65 ALEXANDER I. ILIADI ESSJ VI – Этимологический словарь славянских языков. Праслaвянский лексический фонд [Ětimologičeskij] slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 6 (*e – *golъva), под ред. O. H. Трубачёва [pod red. O. N. Trubačëva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1979. ESSJ VIII – Этимологический словарь славянских языков. Праслaвянский лексический фонд [Ětimologičeskij] slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 8 (*xa – *jьvъlga), под ред. O. H. Трубачёва [pod red. O. N. Trubačëva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1981. ESSJ XIX – Этимологический словарь славянских языков. Праслaвянский лексический фонд [Ětimologičeskij] slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 19 (*męsъarb – *morzakъ), под ред. O. H. Трубачёва [pod red. O. N. Trubačëva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1992. ESSJ XXI – Этимологический словарь славянских языков. Праслaвянский лексический фонд [Ětimologičeskij] slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 21 (*mъrskovatь – *nadějnъ(jь)), под ред. O. H. Трубачёва [pod red. O. N. Trubačëva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1994. ESSJ XXV – Этимологический словарь славянских языков. Праслaвянский лексический фонд [Ětimologičeskij] slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 25 (*neroditi – *novotьnъ(jь)), под ред. O. H. Трубачёва [pod red. O. N. Trubačëva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1999. Forssner Thorvald 1916: Continental-Germanic personal names in England in Old and Middle English times, Uppsala: Appelbergs Boktryck. Förstemann Ernst W. 1856: Altdeutsches Namenbuch, Bd. 1: Personennamen, Nordhausen: Verlag von F. Förstemann [etc.]. Fraenkel Ernst 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1, Heidelberg, Göttingen: Carl Winter and Vandenhoeck & Ruprecht. Franck Johannes 1909: Altfränkische Grammatik: Lautund Flexionslehre, Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht. Gebauer Jan 1903: Slovník staročeský 1, Praha: Unie. Gershevitch Ilya 1969: Amber at Persepolis. – Studia classica et orientalia Antonio Pagliaro Oblata, Roma: Aziende Tipografiche Eredi Dott. G. Bardi, 167–251. Gharib Badrozaman 1995: Sogdian Dictionary: Sogdian–Persian–English, Tehran: Farhangан Publications. 66 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *sraua-, *srausā-, *srūta- (against Baltic and Germanic Background) Gignoux Philippe 1986: Iranisches Personennamenbuch, Bd. 2: Mitteliranische Personennamen, F. 2: Noms propres Sassanides en moyen-perse épigraphique, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Gignoux Philippe, Jullien Christelle, Jullien Florence 2009: Iranisches Personennamenbuch, Bd. 7: Iranische Namen in semitischen Nebenüberlieferungen, F. 5: Noms propres syriaques d’origine iranienne, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Grantovskij Èdvin A. 2007: Грантовский, Эдвин А. Ранняя история иранских племён Передней Азии [Rannjaja istorija iranskich plemën Perednej Azii], изд. второе [izd. vtoroe], испр. и доп. Москва: Восточная литература [Moskva: Vostočnaja literatura]. Grković Milica 1977: Грковић Милица. Речник личних имена код срба [Rečnik ličnih imena kod srba], Београд: Вук Караџић [Beograd: Vuk Karadžić]. Harmatta János 1969: The Bactrian Wall-Inscriptions from Kara Tepe. – Буддийские пещеры Кара-Тепе в Старом Термезе [Buddijskie peščery Kara-Tepe v Starom Termeze], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 82–125. Hinz Walther 1973: Neue Wege im Altpersischen, Wiesbaden: Otto Harrassowitz. Hinz Walther 1975: Altiranisches Sprachgut der Nebenüberlieferungen, Wiesbaden: Otto Harrassowitz. Ilčev Stefan 1969: Илчев Стефан. Речник на личните и фамилни имена у българите [Rečnik na ličnite i familni imena u bŭlgarite], София: БАН [Sofija: BAN]. Iliadi Alexander I. 2008: Іладі, Олександр І. Слов’янські мовні релікти в топонімії Балкан [Slovjans’ki movni relikty v toponimiji Balkan], Київ, Кіровоград: КОД [Kyjiv, Kirovograd: KOD]. Iliadi Alexander I. 2017: Илиади, Александр И. Этимологические заметки по славянской лексике [Ėtimologičeskie zametki po slavjanskoj leksike] 65–77. – Studia semasiologica, Кировоград: РВВ ЦДПУ ім. В. Винниченка [Kirovograd: RVV CDPU im. V. Vinničенка], 3–25. Iliadi Alexander I. 2018: Serb. Odribog and Croat. Odribožić: Deceptively Trivial Form. – Paradigm of Knowledge 4(30), 53–64. Iliadi Alexander I. 2021: Goth. Kandak, Croat. Skorsur, Old Pol. Bagakarad, Old Russ. *Валаасть and Their Alanian Prototypes. – Innovative Solutions in Modern Science 3(47), 70–87. Straipsniai / Articles 67 ALEXANDER I. ILIADI Iliadi Alexander I. 2022: Иліади, Александр И. Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background). – Acta Linguistica Lithuanica 87, 30–63. Irkliëvs’kij Vasil’ 1968: Ірклієвський Василь. Наші імення, їх походження та значення [Naši imen|nja, jich pochodženńja ta značennja], Мюнхен: Iskra [Mjunchen: Iskra]. Justi Ferdinand 1895: Iranisches Namenbuch, Marburg: N. G. Elwert’sche Verlagsbuchhandlung. Kollár Jan, Pačić Jan 1828: Gmenoslow čili Slownik osobných Gmen rozličných kmenů a nářečí národu Slawenského, Budjn: Tiskem kr. všeučilište Pěštanského. Korduba Miron 1938: Кордуба Мирон. Що нам кажуть назви осель? [Ščo nam kažuť nazvi osel’?, Львів: Наша Батьківщина [L’viv: Naša Bat’kivščina]. Kos Franc 1886: Ob osebnih imenih pri starih Slovencih. – Letopis matice slovenske, Ljubljana: Narodna tiskarna, 107–151. Kovačev Nikolaj P. 1987: Ковачев, Николай П. Честотно-тълковен речник на личните имена у българите [Čestotno-tălkoven rečnik na ličnite imena u bălgarite], София: Д-р Петър Берон [Sofija: D-r Petăr Beron]. Kozlova Raisa M. 1997: Козлова, Раиса М. Структура праславянского слова (Праславянское слово в генетическом гнезде) [Struktura praslavjanskogo slova (Praslavjanskoe slovo v genetičeskom gnezde)], Гомель: ГГУ [Gomel’: GGU]. Leksik 1976: Leksik prezimena Socijalističke Republike Hrvatske, Zagreb: Institut za jezik. Livšić Vladimir A. 2010: Лившиц, Владимир А. Парфянская ономастика [Parfjanskaja onomastika], Санкт-Петербург: Петерб. лингвист. общество [Sankt-Peterburg: Peterb. lingvist. obščestvo]. Lurje Pavel B. 2010: Iranisches Personennamenbuch, Bd. 2: Mitteliranische Personennamen, F. 8: Personal Names in Sogdian Texts, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Lurje Pavel B. 2017: Лурье, Павел Б. Пантеон согдийцев по материалам имён собственных [Panteon sogdijcev po materialam imën sobstvennych]. – Проблемы археологии и истории Таджикистана [Problemy archeologii i istorii Tadžikistana], Душанбе: Дониш [Dušanbe: Doniš], 123–131. Mayrhofer Manfred 1973: Onomastica Persepolitana. Das altiranische Namengut der Persepolis-Täfelchen, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. 68 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *śrau̯a-, *śraušā-, *śrūta- (against Baltic and Germanic Background) Mayrhofer Manfred 1979: Iranisches Personennamenbuch, Bd. 1: Die altiranischen Namen, F. 1: Die avestischen Namen, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Majkov Apollon A. 1857: Майков, Аполлон А. История сербского языка по памятникам, писанным кирилицею, в связи с историей народа [Istorija serbskoga jezika po pamjatnikam, pisannym kiriliceju, v svjazi s istorijei naroda], Москва: Университетская типография [Moskva: Universitetskaja tipografija]. Maretić Tomislav 1886: O narodnim imenima i prezimenima u Hrvata i Srba. – Rad Jugoslavenske akademije znanosti i umjetnosti 14(81), 81–146. Mažiulis Vytautas 1996: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 3 (L–P), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Mažiulis Vytautas 1997: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 4 (R–Z), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Mihajlović Velimir 2002: Михајловић Велимир. Српски презименик [Srpski prezimenik], Нови Сад: Аурора [Novi Sad: Aurora]. Miklosich Franz 1927: Die Bildung der slavischen Personenund Ortsnamen, Heidelberg: Carl Winter. Moroškin Michail J. 1867: Морошкин, Михаил Я. Славянский именослов или собрание славянских личных имен в алфавитном порядке [Slavljanskij imenoslov ili sobranie slavjanskich ličnych imen v alfavitnom porjadke], Санкт-Петербург: Тип. 2-го отд-ния собственной е. и. в. канцелярии [Sankt-Peterburg: Tip. 2-go otd-nija sobstvennoj e. i. v. kanceljarij]. Nyberg Henrik S. 1974: A Manual of Pahlavi, Part 2: Ideograms, Glossary, Abbreviations, Index, Grammatical Survey, Corrigenda to Part 1, Wiesbaden: Otto Harrassowitz. Nováček Vojtěch J. 1894: Listář k dějinám Školství Kutnohorského (1520–1623). Historický archiv 5, Praha: ČASU. OA – Ономастический архив Института украинского языка НАН Украины (= Ономастičeskij archiv Instituta ukrainskogo jazyka NAN Ukrainy). Oguibenine Boris 1979: Le Dieu Jazomir. – Wiener slavistischer Almanach, Bd. 4, 433–438. Orel Vladimir 2003: A Handbook of Germanic Etymology, Leiden, Boston: Brill. Ovsená Blažena 2014: Pátranie po tajných slovenských dejinách a slovenskom duchu, Trnava: Eko-konzult. Straipsniai / Articles 69 ALEXANDER I. ILIADI Petrov Aleksej 1924: Národopisná mapa Uher podle úředního lexikonu osad z roku 1773, Praha: ČAVU. Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bd. 1, Bern, München: A. Francke AG Verlag. Rastorgueva Vera S., Èdelʹman Džoj I. 2007: Расторгуева, Вера С., Эдельман, Джой И. Этимологический словарь иранских языков [Ėtimologičeskij slovarʹ iranskih jazykov] 3, Москва: Восточная литература [Moskva: Vostočnaja literatura]. Rymut Kazimierz 1993: Zasób leksemów w prasłowiańskich imionach złożonych. – Onomastica 38, 5–19. Rix Helmut 2001: Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen, Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert Verlag. Rodná Cesta 2011: Časopis na obrodu rodnej kultúry, prírodného života a duchovna. Available at: https://www.ved.sk/RC.htm. Schmitt Rüdiger 2009: Iranisches Personennamenbuch, Bd. 7: Iranische Namen in Semitischen Nebenüberlieferungen, F. 1A: Iranische Personennamen in der Neuassyrischen Nebenüberlieferung, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Schmitt Rüdiger 2011: Iranisches Personennamenbuch, Bd. 5: Iranische Namen in Nebenüberlieferungen Indogermanischer Sprachen, F. 5A: Iranische Personennamen in der griechischen Literatur vor Alexander D. Gr., Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Schmitt Rüdiger 2016: Iranisches Personennamenbuch, Bd. 2: Mitteliranische Namen, F. 5: Personennamen in parthischen epigraphischen Quellen, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Schmitt Rüdiger, Vittmann Günter 2013: Iranisches Personennamenbuch, Bd. 8: Iranische Namen in ägyptischer Nebenüberlieferung, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Schönfeld Moritz 1911: Wörterbuch der altgermanischen Personenund Völkernamen, Heidelberg: Carl Winter. Searle William G. 1897–1897: Onomasticon Anglo-Saxonicum: a List of Anglo-Saxon Proper Names from the Time of Beda to that of King John, Cambridge: University Press. Senkovskij Osip I. 1859: Сенковский, Осип И. (Барон Брамбеус) [(Baron Brambeus)] Собрание сочинений [Sobranie sočinenij] 7, Санкт-Петербург: Тип. Импер. Академии наук [Sankt-Peterburg: Tip. Imper. Akademii nauk]. 70 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *sraua-, *sra ušā-, *šrūta- (against Baltic and Germanic Background) S i m s–W i l l i a m s N i c h o l a s 2010: Iranisches Personennamenbuch, Bd. 2: Mitteliranische Personennamen, F. 7: Bactrian Personal Names, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. S k j æ r v ø P r o d s O. 2003: An Introduction to Young Avestan, 4th revised version, unpublished, available online. Available at: https://d11.cuni.cz/pluginfile.php/866051/mod_resource/content/1/avestancomplete.pdf. Slovar’ VI – Словарь русских народных говоров [Slovar’ russkikh narodnykh govorov] 6 (Выросток–Гон) [(Vyrostok–Gon)], ред. Ф. П. Сороколетов, Ф. П. Филин [red. F. P. Sorokoletov, F. P. Filin], Ленинград: Наука [Leningrad: Nauka], 1970. Slovar’ XXXVIII – Словарь русских народных говоров [Slovar’ russkikh narodnykh govorov] 38 (Скинать–Сметушка) [(Skinat’–Smetuška)], гл. ред. Ф. П. Сороколетов [gl. red. F. P. Sorokoletov], Санкт-Петербург: Наука [Sankt-Peterburg: Nauka], 2004. S ł o w n i k 2003: Słownik nazwisk używanych w Polsce na początku XXI wieku, red. K. Rymut, Kraków: Instytut Języka Polskiego PAN (CD). S m o c z y ń s k i W o j c i e c h 2019: Słownik etymologiczny języka litewskiego, współpraca redakcyjna M. Osłon, wydanie drugie, poprawione i znacznie rozszerzone, na prawach rękopisu. Available at: www.rromanes.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego.pdf. S o k o l o v S e r g e i N. 1964: Соколов, Сергей Н. Язык Авесты [Jazyk Avesty], Ленинград: ЛГУ [Leningrad: LGU]. S r e z n e v s k i j I z m a i l I. 1893: Срезневский, Измаил И. Материалы для словаря древнерусского языка по письменным памятникам [Materialy dlja Slovarja drevnerusskogo jazyka po pis’mennym pamjatnikam] 1 (А–К), Санкт-Петербург: Тип. Императорской акад. наук [Sankt-Peterburg: Tip. Imperatorskoj akad. nauk]. S r e z n e v s k i j I z m a i l I. 1902: Срезневский, Измаил И. Материалы для словаря древнерусского языка по письменным памятникам [Materialy dlja Slovarja drevnerusskogo jazyka po pis’mennym pamjatnikam] 2 (Л–П), Санкт-Петербург: Тип. Императорской акад. наук [Sankt-Peterburg: Tip. Imperatorskoj akad. nauk]. S r e z n e v s k i j I z m a i l I. 1912: Срезневский, Измаил И. Материалы для словаря древнерусского языка по письменным памятникам [Materialy dlja Slovarja drevnerusskogo jazyka po pis’mennym pamjatnikam] 3 (Р–Я), Санкт-Петербург: Тип. Императорской акад. наук [Sankt-Peterburg: Tip. Imperatorskoj akad. nauk]. SSI – Stara izvirna slovenska imena (= Old Original Slovenian Names). Available at: https://www.raptas.si/stara-izvirna-slovenska-imena/. Straipsniai / Articles 71 ALEXANDER I. ILIADI SSNO I – Słownik staropolskich nazw osobowych 1 (A–D), red. W. Taszycki, Wrocław: PAN, 1965. SSNO III – Słownik staropolskich nazw osobowych 3 (Kł–M), red. W. Taszycki, Wrocław: PAN, 1971. SSNO IV – Słownik staropolskich nazw osobowych 4 (N–R), red. W. Taszycki, Wrocław: PAN, 1974–1976. SSNO V – Słownik staropolskich nazw osobowych 5 (S–Ś), red. W. Taszycki, Wrocław: PAN, 1977–1978. SSNO VI – Słownik staropolskich nazw osobowych 6 (V–Ž), red. W. Taszycki, Wrocław: PAN, 1981. Staltmane Velta Ė. 1981: Сталтмане, Велта Э. Latvijas антропонимия. Фамилии [Latyšskaja antroponimija. Familii], Москва: Наука [Moskva: Nauka]. Stankovska Ljubica 2000: Станковска Љубица. Топонимијата на селото Рамно [Toponimijata na seloto Ramno]. – Македонски јазик [Makedonski jazık] 48–50 (1997–1999), 143–196. Šmits Pēteris 1913: Smidts Pēteris. Par mūsu senču vārdiem. – Druva: daiļrakstniecības, zinātnes un mākslas mēnešraksts, 2. gads, pirmais pusgads, Rīgas Latviešu biedrības derīgu grāmatu nodaļa, atbild. red. T. Zeiferts, Rīga: Latvija, 123–125. Tavernier Jan 2007: Iranica in the Achaemenid Period (Ca. 550–330 B.C.). Lexicon of Old Iranian Proper Names and Loanwords, Attested in Non-Iranian Texts, Orientalia Lovanieniensia Analecta, 158, Leuven, Paris, Dudley, Ma: Peeters Publishers. Toporov Vladimir N. 1979: Топоров, Владимир Н. Прусский язык. Словарь [Prusskij jazyk. Slovarʹ] 2, Москва: Наука [Moskva: Nauka]. Toporov Vladimir N. 1984: Топоров, Владимир Н. Прусский язык. Словарь [Prusskij jazyk. Slovarʹ] 4, Москва: Наука [Moskva: Nauka]. Toporov Vladimir N. 2006: Топоров, Владимир Н. Праcлавянская культура в зеркале собственных имён (элемент *mir-) [Praslavjanskaja kul’tura v zerkale sobstvennych imën (ėlement *mir-)]. – Исследования по этимологии и семантике [Issledovanija po ėtimologii i semantike] 2/2, Москва: Языки славянской культуры [Moskva: Jazyki slavjanskoj kul’tury], 11–141. Toporova Tat’jana V. 1996: Топорова, Татьяна В. Культура в зеркале языка: древнегерманские двучленные имена собственные [Kul’tura v zerkale jazyka: drevnegermanskie dvučlennye imena sobstvennye], Москва: Языки русской культуры [Moskva: Jazyki russkoj kul’tury]. 72 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *śrau̯a-, *śraušā-, *śrūta- (against Baltic and Germanic Background) Trautmann Reinhold 1974: Die altpreußischen Personennamen, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Tupikov Nikolaj M. 1903: Тупиков, Николай М. Словарь древнерусских личных собственных имён [Slovar’ drevnerusskich ličnych sobstvennych imën], Санкт-Петербург: Тип. И. Н. Скороходова [Sankt-Peterburg: Tip. I. N. Skorochodova]. Vanagas Aleksandras, ed., 1985: Lietuvių pavardžių žodynas 1 (A–K), aut. A. Vanagas, V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė, ats. red. A. Vanagas, Vilnius: Mokslas. Vanagas Aleksandras, ed., 1989: Lietuvių pavardžių žodynas 2 (L–Ž), aut. A. Vanagas, V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė, ats. red. A. Vanagas, Vilnius: Mokslas. Vasil’jev Valerij L. 2012: Васильев, Валерий Л. Славянские топонимические древности Новгородской земли [Slavjanskie toponimičeskie drevnosti Novgorodskoj zemli], Москва: Рукописные памятники Древней Руси [Moskva: Rukopisnye pamjatniki Drevnej Rusi]. Vasmer Max 1986: Фасмер, Макс. Этимологический словарь русского языка [Etimologičeskij slovar’ russkogo jazyka] 2, Москва: Прогресс [Moskva: Progress]. Vedomost’ 1890: Ведомость справок о судимости [Vedomost’ spravok o sudimosti], ч. 1 [č. 1], кн. 5 [kn. 5], Санкт-Петербург: Тип. правительств. сената [Sankt-Peterburg: Tip. pravitel’stv. senata]. Wrede Ferdinand 1891: Über die Sprache der Ostgoten in Italien, Strassburg: K. J. Trübner. Zaliznjak Andrej A. 2004: Зализняк, Андрей А. Древненовгородский диалект [Drevnenovgorodskij dialekt], Москва: Языки славянской культуры [Moskva: Jazyki slavjanskoj kul’tury]. Straipsniai / Articles 73 ALEXANDER I. ILIADI Slavų–iranėnų kalbų kontaktai II: sudurtiniai žodžiai su slav. *slav-, *slux-: iran. *śrau̯a-, *śrauša-, *śrūta- (baltų ir germanų kalbų kontekste) SANTRAUKA Leksinės paradigmos turinio lyginamoji-istorinė analizė su indoeuropiečių etimono *kleyrefleksais iranėnų ir slavų kalbų žodynuose leidžia autoriui išskirti nemažai abiems kalbinėms kultūroms bendrų dūrinių. Iš tokių sudurtinių žodžių ypač dėmesį patraukia leksemos, kurių sudėtis (dvi dalys) abiejose kalbose yra vienoda, plg: Proto-Slav. *bogo-slavъ ~ Iran. *baga-śrau̯ah-; Proto-Slav. *dl̥go-slavъ ~ Iran. *darga-śrau̯ah-; Proto-Slav. *gāti-slavъ ~ Avest. gāθā śrau̯ō; Proto-Slav. *prosi-slavъ ~ Avest. (pati-)paršta-sravāh-; Proto-Slav. *pro-slavъ ~ Iran. *fra-śrūtah-; Proto-Slav. *sъ-slavъ ~ Iran. *hu-śrau̯ah-; Proto-Slav. *čědo-slavъ ~ Avest. vīδī-stravāhir kt. Straipsnyje kalbama apie bendrų naujovių, atsiradusių indoeuropiečių arealo „miškų“ ir „stepių“ dalių gyventojų kalbose artimiausių kultūrinių kontaktų sąlygomis, pėdsakus. Atsižvelgiant į tai, kad tokie dūriniai dažnai yra pastoviųjų junginių „suglaudinimo“ rezultatas, darytina prielaida, kad iranėnams ir slavams bendras poetinis (apeiginis, teisinis) tekstas (jo vienetai) buvo sudurtinių žodžių susidarymo aplinka. Šis tekstas formavosi artimų ideologemų ir bendrų gretiminių kalbinių priemonių rinkinių pagrindu. Baltų ir vokiečių kalbos atskleidžia svarbų „šlovingų vardų“ paradigmos raidos skirtumą: tai pasireiškia siauresniu jų semantikos spektru, palyginus su slavų-iranėnų kalbomis, ir viso susidariusių dūrinių genetinio sutapimo kiekyjo nereikšmingumu. Visa tai, kas pasakyta, leidžia daryti išvadą, kad keturių kalbinių tradicijų atstovų bendravimas buvo skirtingo kultūrinio lygmens ir visų žodyno sluoksnių nepaveikė. Įteikta 2023 m. lapkričio 1 d. ALEXANDER I. ILIADI The State Institution “South Ukrainian National Pedagogical University named after K. D. Ushinsky” 65020, Ukraine, Odessa 34, Staroporotofrankivska Str. [email protected] 74 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX