Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. aus St. Petersburg

MARIE-LUISE HECKMANN Potsdamo universitetas ORCID i d: orcid.org/0000-0001-6924-8942 Mokslinių tyrimų kryptys: viduramžių istorija, Bažnyčios, karo ir aplinkos istorija, konstitucinė ir idėjų istorija, istorinės pagalbinės disciplinos, ypač diplomatikos ir rankraščių tyrimai. DOI: doi.org/10.35321/all90-02 DIGITALINIS PROFILIAVIMAS KAIP ANKSTVŲJŲ VIDURAMŽIŲ DIPLOMATIKOS METODAS. REMIANTIS OTTO I. DOKUMENTU SANKT PETERBURGE¹ Prof. dr. Vladimirui Ivanovičiui Mažugai 75-ojo gimtadienio, 2024 m. balandžio 15 d., proga Skaitmeninis profiliavimas kaip ankstyvųjų viduramžių diplomatijos metodas. Remiantis Otono I dokumentu iš Sankt Peterburgo². Skiriama prof. dr. Vladimirui Ivanovičiui Mažugai, 2024 m. balandžio 15 d. švenčiančiam 75-tąjį jubiliejų ¹ Šis straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą tarptautinėje konferencijoje „Vakarų Europos rankraščiai ir dokumentai nuo vėlyvosios Antikos iki ankstyvųjų naujųjų laikų Sankt Peterburgo rinkiniuose. Tyrimai, katalogavimas ir skaitmeninimas“ (Sankt Peterburgas, 2019 m. rugsėjo 19–22 d.). Jis atitinka jubiliato ir jo akademinės aplinkos domėjimąsi dokumentų ir teisinių tekstų forma bei turiniu. Vgl. Mažuga 2000; Čirkova 2019. ² Šis straipsnis parengtas tarptautinės konferencijos „Vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų moderniųjų laikų Vakarų Europos rankraščiai ir istoriniai dokumentai Sankt Peterburgo fonduose. Tyrimai, katalogizavimas ir skaitmeninimas“, vykusios Sankt Peterburge 2019 m. rugsėjo 19–22 d. pagrindu. Straipsniai / Articles 23 MARIE-LUISE HECKMANN ANNOTACIJA Remiantis išorinių ir vidinių kriterijų visuma, analizuojamas Sankt Peterburge saugomas Otto I. dokumentas ir priskiriamas vienam iš 39 vardais žinomų imperatoriaus kanceliarijos raštininkų. Identifikavimo pagrindą sudaro signa, taip pat imperatoriaus diplomo dydis, formatas, lankstymai, maketas ir raštas. Taip pat nagrinėjamas asmenvardžių ir vietovardžių kalbinis atspalvis, Corroboratio formulių rinkinys ir itineraro palyginimas. Šiuo tikslu taikomas skaitmeninio profiliavimo metodas, pasitelkiant lyginamuosius pavyzdžius, tikrinamas, ar jis tinkamas raštininkui identifikuoti. Čia naudingi italų, rusų ir vokiečių tyrimų rezultatai. RAKTINIAI ŽODŽIAI: raštininkų profiliavimas, ankstyvųjų viduramžių diplomatika, karališkieji ir imperatoriškieji dokumentai, raštininko identifikavimas, materialumas, raštija ir ženklai. ANNOTACIJA Remiantis daugybe išorinių ir vidinių kriterijų, analizuojamas Sankt Peterburge saugomas Otto I. dokumentas ir priskiriamas vienam iš 39 vardais žinomų imperatoriaus kanceliarijos raštininkų. Identifikavimo pagrindą sudaro signa, taip pat imperatoriaus diplomo dydis, formatas, lankstymai, maketas ir šriftas. Taip pat nagrinėjamas tikrinių asmenvardžių ir vietovardžių kalbinis atspalvis bei corroboratio formulės ir itineraro palyginimas. Šiuo tikslu taikomas skaitmeninio profiliavimo metodas, pasitelkiant lyginamuosius pavyzdžius, tikrinamas, ar jis tinkamas rašiusiajam identifikuoti. Naudingi italų, rusų ir vokiečių tyrimų rezultatai. RAKTINIAI ŽODŽIAI: skaitmeninis profiliavimas, ankstyvųjų viduramžių diplomatika, imperatoriškieji dokumentai, raštininkų identifikavimas, materialumas, raštas ir ženklai. 24 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg 1. NEŽINOMO RAŠTININKO PĖDSAKAIS 1 pav.: D O I. 371 (969 IV 18, Cassana)³ Pavaizduotas dokumentas iš pirmo žvilgsnio aiškiai atskleidžia keletą dalykų: tai raštas, kuris yra platesnis negu aukštesnis. Be to, seniau jis, regis, buvo laikomas ne išskleistas (taigi „plokščias“), o sulankstytas į 4 X 3 laukelius. Tekste taip pat galima atskirti du rašto tipus: vieną su aukštyn smarkiai ištęstomis raidėmis (Elongata), kitą – su mažytėmis raidėmis pagrindinėje linijoje, kurių iškiliojoje dalyje yra kilpelės, o žemutinė dalis baigiasi nevienodo ilgio galais. Apatinėje rašto dalyje dar yra ženklas, sudarytas iš savotiškai sujungtų dviejų didžiųjų raidžių T, tamsiai pakitusios spalvos keturkampė skylė, apsupta dviejų šviesesnių apskritimų, ir toliau į dešinę esantis apskritas įspaudas. Taip pat krinta į akis netaisyklingas kontūras ³ Skenuota pagal: Bolʾšakov 2012: 201. Straipsniai / Articles 25 MARIE-LUISE HECKMANN ir kelios skylės (dažniausiai matomos pakraščiuose). Pergamentas yra tamsiai geltonos spalvos. Savo aiškia struktūra, nors iš pirmo žvilgsnio ir sunkiai suprantama pagrindine tvarka, dokumentas daro hieratinį įspūdį ir dėl savo svetimumo kai kuriam stebėtojui galbūt net kelia pagarbą. Iš pradžių raštininkas lieka nežinomas, nes, regis, nėra nei parašo, nei jokios kitos nuorodos į jo individualumą. Taigi kyla klausimas: kaip aptikti šio raštininko pėdsakus? Iki šiol atlikti ankstyvųjų viduramžių karališkųjų ir imperatoriškųjų dokumentų tyrimai daugiausia remiasi paleografiniais⁴, grafiniais, retoriniais, semiotiniais ir simboliniais požymiais (t. y. bendru įspūdžiu ir atskirų elementų reikšme)⁵, formulių analize (pavyzdžiui, intitulatio, arenga ir narratio)⁶, sąsajomis tarp kilmės, teisės, administravimo ir politikos (dispositio ir intervencijos formulių)⁷, taip pat viduramžių karalių ir imperatorių valdymo praktikos analize (paremta Actum ir Datum kaip itineraro analizės priemonėmis)⁸. Taip pat aptariama karališkojo ar imperatoriškojo dokumento atsiradimo istorija⁹. Ne mažiau svarbu čia tai, kokią dalį vadinamajame diplomo diktate turi išdavėjai ir gavėjai¹⁰. Ankstesniuose tyrimuose taip pat aptariami simboliai ir ženklų veiksmai, kai dokumentas naudojamas kaip valdžios simbolis¹¹, taip pat signa ir kiti valdžios ženklai¹². O tikrinių vardų, dažnai paimamų iš dokumentų, reikšmė nagrinėjama tik pavieniais atvejais¹³. Vyskupų dokumentų tyrimai, kurie ⁴ Sredinskaja 2014. Apie ankstyvųjų viduramžių raštiją taip pat žr. Hoffmann 1986; Ganz 1990: 36–80; Methoden 1999; Hoffmann 2005; 2012: 160–216. ⁵ Bautier 1984; GS 1996; Kölzer 1998; Worm 2004; Mersiowsky 2015: 44–114, 190–215, Teil 1. ⁶ Fichtenau 1960, 1986; Patt 2016. Apie intitulatio: Wolfram 1973. Apie arengą: Fichtenau 1957; Neumann 1978; Hausmann, Gawlik 1987. Apie narratio: Merta 1994; Burkhardt 2000; Zwierlein 2016; Heckmann 2014. ⁷ Schetter 1935; Codea 2008. Plg. Finckenstein 1989; Schieffer 1998. ⁸ Müller-Mertens 1980; Bernhardt 1993; Huschner 2003, 2006. ⁹ Mersiowsky 2015: 661–706, 720 ir toliau, 2 dalis. ¹⁰ Kruisheer 1979; Johanek 1990; Mersiowsky 2015: 114, Teil 1. ¹¹ Keller 1998. ¹² Rück 1996; Keller 1997. ¹³ Schlaug 1962; Tiefenbach 1984. 26 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg toliau pasitelkiami lyginimui, paprastai atsirado kraštotyros tyrimų srityje14. Atsižvelgiant į tai, sisteminė ankstyvųjų viduramžių dokumentų pagrindinio korpuso vidinių ir išorinių požymių apžvalga, jų lyginamoji analizė ir rezultatų įtraukimas į platesnį kontekstą yra neįgyvendintas tyrimų uždavinys. Vėlyvojo IX ir pirmosios X amžiaus pusės karališkieji ir imperatoriškieji dokumentai yra ypač tinkamas šaltinių korpusas tokiam tyrimui, tačiau dėl didelio sudėtingumo15 jie taip pat kelia ypatingą iššūkį. Naujesniame pagalbinių istorijos disciplinų tyrime sukurtu raštininkų profiliavimo (skaitmeninio profiliavimo) metodu siekiama įveikti šią spragą. Pagrindinis klausimas – ar pagal vieną, kelis arba visus konkretaus karališkojo ar imperatoriškojo dokumento požymius galima identifikuoti konkretų raštininką. Pirmiausia pristatomas naujasis metodas. Tada, taikant naująjį metodą, identifikuojamas imperatoriaus Otto Didžiojo diplomo, šiandien saugomo Sankt Peterburge, raštininkas. Galiausiai keli metodo taikymo pavyzdžiai padeda apibendrinti apie ankstyvųjų Ottonų laikotarpio vyskupus kaip karališkųjų ir imperatoriškųjų dokumentų raštininkus. Baigiamojoje išvadoje aptariama naujojo metodo taikymo sritis ir ribos. 2. RAŠTININKŲ PROFILIAVIMAS (SKAITMENINIS PROFILIAVIMAS) Raštininkų profiliavimas (skaitmeninis profiliavimas) grindžiamas penkiasdešimties kriterijų rinkiniu, taikomu penkių karalių arba imperatorių – Arnulfo, Vaiko Liudviko, Konrado I., Henriko I. ir Otto I. – diplomams. Taip siekiama išryškinti ankstyvųjų viduramžių karališkųjų ir imperatoriškųjų dokumentų diplomatikoje egzistuojančius tęstinumus ir lūžius. Tyrime ypač nagrinėjamas raštininko indėlis kuriant dokumentą. Daroma tokia išvada: „Diplomo – veikiau individualaus meno kūrinio – autorių galima iš karto atpažinti iš jo stiliaus. Kai kurie gavėjai, regis, netgi stengėsi gauti tam tikrų menininkų šedevrus. Jų 14 Pvz., Wisplinghoff 1954; Johanek 1969; Ludwig 2008; Die ältesten Urkunden 2008. 15 Apie Ottonų dokumentų sudėtingumą žr. Rück 1991; Schulze 2007: 23–40. Straipsniai / Articles 27 MARIE-LUISE HECKMANN Įgudimas [t. y. raštininkų] aiškiausiai atsiskleidžia ženkluose, įrašytuose su didele praktika. Tačiau meistras visada atsižvelgdavo į nedidelius pokyčius, todėl kiekvienas egzempliorius tapdavo unikalus. Skirtumai taip pat išryškina, kad raštininkai, kaip menininkai, nuolat siekė tobulėti, tačiau neatsisakė savo neabejotinos manieros.“ 16 Jei laikysimės šios tezės, dokumentų kūrėjai buvo labai specializuoto ir estetiškai išprususių išsilavinusio elito nariai. Atskirų dokumentų priskyrimo konkretiems raštininkams raktas, kaip teigiama minėtame tyrime, glūdi kiekvienu atveju unikaliame kelių požymių derinyje. Ypač informatyvūs yra trys signa, aptinkami daugumoje šios epochos karališkųjų ir imperatoriškųjų dokumentų: Chrismon, monograma ir rekognicijos ženklas, t. y. ženklai, skirti kreipimuisi į trejybę Dievą, valdovo parašui ir dokumento formalaus teisingumo bei išsamumo patvirtinimui. Raštininkui identifikuoti naudingi ir formalūs Corroboratio (patvirtinimo formulių) elementai, taip pat eschatokolo (dokumento baigiamosios dalies) elementų skaičius ir išdėstymas. Dokumentus priskirti raštininkui padeda ir paprastai lotyniškų asmenvardžių bei vietovardžių kalbinis atspalvis (ortografijoje galima įžvelgti saksų-žemutinės vokiečių, frankų-aukštutinės vokiečių ir itališką fonetinę raišką). Pasak autoriaus, vertingų nuorodų, leidžiančių „aptikti“ nežinomo raštininko pėdsakus, taip pat suteikia Actum (teisinio veiksmo momentas) ir Datum (dokumento įforminimo momentas) ypatybės bei pasirinkti grafiniai ir paleografiniai požymiai (pavyzdžiui, signa forma, santrumpų vartojimas, mažųjų ir didžiųjų raidžių naudojimas, tironiškų natų – antikinio slaptojo rašto – arba graikiškų raidžių vartojimas rekognicijos ženkle). 3. DOKUMENTAS IŠ SANKT PETERBURGO Toliau analizuojamas dokumentas sukurtas 969 m. balandžio 18 d. Cassana. Išdavimo data ir vieta leidžia greitai identifikuoti šį egzempliorių kaip Otto I. 371-ąjį diplomą. Ilgą laiką dokumentas buvo žinomas tik iš 16 Schnase 2019: 82. 28 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg dviejų vėlesnių nuorašų. Pasak MGH redaktoriaus Emilio von Ottenthalio, jo tekstas turėtų remtis italų raštininkų B ir D bendradarbiavimu. Diktatas daugiausia siejamas su It D (taigi ketvirtuoju Otto Didžiojo raštininku Italijoje)17. Originalusis diplomas dar kartą buvo išspausdintas 1913 m., taip pat remiantis vienu iš dviejų nuorašų18. 1937 m. jis buvo kritiškai išleistas Rusijoje, o 2012 m. Austrijoje – abiem atvejais remiantis Sankt Peterburge saugomu originalu19. XIX amžiuje dokumentas iš Šiaurės Italijos pateko į Rusiją, o ten – į pagalbinių istorijos disciplinų specialisto Nikolajaus Petrovičiaus Lichačiovo (1862–1936) kolekciją. Šis Rusijos mokslų akademijos narys buvo pripažintas vandenženklių tyrimų specialistas20, todėl jo susidomėjimas įvairių epochų dokumentais yra visiškai suprantamas. 4. FORMALI ANALIZĖ Dokumente galima įžvelgti šiuos išorinius ir vidinius požymius: 1) Jo plotis yra 564 mm, aukštis – 414 mm (pagal Ghignoli), o plotas – 0,32 m²; jo formatas yra tuo metu įprastas horizontalusis formatas. Otto Didžiojo valdymo laikotarpiu (936–976) Italijoje išduodamų karališkųjų ir imperatoriškųjų dokumentų plotis dažnai siekia 500–549 mm, o į šiaurę nuo Alpių dažnai būna 350–499 mm. Italijos dokumentai paprastai yra ir kiek aukštesni21; 2) Dokumentas sulankstytas keturis kartus pagal aukštį ir keturis kartus pagal plotį. Tai nuo IX amžiaus pabaigos yra standartinė procedūra, o It B – vieno iš dviejų, kaip manoma, prie dokumento prisidėjusių raštininkų – atveju pasitaiko dar mažiausiai du kartus22; 17 ÄdG 508 ir toliau (= MGH D O I. 371). 18 Gabotto et al. 1913: 102–104, Nr. LXV. 19 Anninskij 1937: 141–150 (rusų k.), 151–160 (lotynų k.). Ghignoli 2012: 245–247 (lotynų k.). Plg. Nowak, Weigl 2017: 396, Nr. 13 f. 20 Bol’šakov 1993: 201, Nr. 481; 2012: 259; Sredinskaja 2014: 113. 21 Schnase 2019: 281 f., Tabelle 129: DD O I. 243 (428: 500), 334. 356 (434: 467), 357. 378 (470: 520), 390. 407. 408. 410. D O II. 17 (470: 551). Plg. taip pat ten pat: 121 f. 22 Ten pat: 154, 190, 342, Tabelle 49, 99, 149. Straipsniai / Articles 29 MARIE-LUISE HECKMANN 3) Paleografiškai Chrismon sudarytas iš susukto įstrižo brūkšnio ir paprasto koto, kurį kerta lygiašonis įstrižas kryžius²³; 4) Signumo eilutė (dokumento formalaus teisingumo ir išsamumo patvirtinimas) prasideda paslinkta rekognicijos eilutės (dokumento formalaus patikrinimo patvirtinimas) atžvilgiu – maždaug toje pačioje vietoje kaip ir centre esanti monograma; 5) Ji taip pat įtraukta į dešinę ir papildomai pažymėta išilginiu brūkšniu; 6) Monogramoje yra rombo formos O ir nėra stiebo; 7) Žodis subscript yra tarp valdovo vardo ir epiteto; 8) Trūksta ir rekognicijos ženklo, ir et ligatūros; 9) Iš pradžių įspaustas antspaudas buvo dešinėje, šalia signumo ir rekognicijos eilučių. Jo skersmuo buvo maždaug 47 mm; manoma, kad jis buvo tapatus antrajam arba ketvirtajam Otto I. karališkajam antspaudui²⁴; 10) Antspaudo įspaudas dešinėje, šalia ankstesnės jo vietos, leidžia manyti, kad laikui bėgant antspaudas buvo prarastas. Į dešinę paslinkta signumo eilutė (4), rekognicijos ženklo nebuvimas (8), sutrumpintai pateiktas žodis subscript (7), taip pat signumo ir rekognicijos eilučių pakopinis išdėstymas (5) rodo Italiją kaip raštininko kilmės vietą²⁵. Identifikuojant raštininką naudinga ne tik Chrismon forma (1) ir signumo eilutės žymėjimas (4), bet ir S raidė, sudaranti tam tikrą lazdelės išlinkį, prasidedanti žemutinėje dalyje ir viršutinėje dalyje dažnai užsibaigianti kilpele²⁶. Be to, ieškomam raštininkui būdinga tipinė patvirtinimo formulė. Pažymėtina, kad Otto I. kanceliarijoje Corroboratio sudaro iki septynių dalių. Tai: 1) nutarimo formulė; 2) veiksmą reiškianti formulė; 3) amžinybės formulė; 4) ištikimųjų formulė; 5) rašymo įsakymas; 6) autentiškumo patvirtinimo formulė ir 7) antspaudavimo įsakymas. Kuo iškilmingesnis valdovo dokumentas, tuo daugiau dalių sudaro Corroboratio. Analizei Corroboratio taip pat galima perteikti tipinėmis skaičių kombinacijomis. Čia galioja taisyklė: kuo ilgesnė skaitmenų seka, tuo iškilmingesnis diplomas. Tačiau yra ²³ Kursyvu išskirti svarbiausi raštininko identifikavimo požymiai. ²⁴ Ghignoli 2012: 239 f. Kitaip: Schnase 2019: 265, Tabelle 117. Pagal ją raštininko S O I. 22 dokumentuose dažniausiai pasitaiko ketvirtasis Otto I. antspaudas. ²⁵ Schnase 2019: 133 ir toliau. ²⁶ Ten pat: 105. 30 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg taip pat esama individualių skirtumų, priklausančių nuo raštininko kalbinių gebėjimų ir stiliaus pojūčio²⁷. Lankstymai Chrismon Signumo, rekognicijos ir apprecatio eilučių padėtys bei monogramos forma (eschatokolas) Antspaudo įspaudo padėtis 2 a–d pav.: D O I. 371 (detalės) Patvirtinimo formulę šiuo atveju sudaro keturios dalys: Et ut verius credatur diligentiusque ab omnibus observetur, manu propria roborantes anulum nostrum inferius imprimo iussimus. Vokiškai tai reikštų: „Kad ji būtų laikoma tikra ir visų atidžiai laikomasi, įsakėme dokumentą patvirtinti savo ranka ir žemiau įspausti mūsų antspaudą.“ Pagal minėtą schemą Corroboratio pradedama nutarimo formule (1) Et ut verius credatur. Po jos eina ištikimųjų formulė (4) diligentiusque ab omnibus observetur, veiksmą reiškianti formulė (2) manu propria roborantes ir antspaudavimo įsakymas (7) anulum nostrum inferius imprimo iussimus. Ši formuluotė ieškomam raštininkui yra gana tipiška²⁸ ir paprastumo dėlei gali būti koduojama skaičių seka 1, 4, 2, 7. Kaip rodo keturių dalių skaičius, diplomo Corroboratio taip pat rodo tam tikrą teisės suteikimo iškilmingumą. ²⁷ Plg. ten pat: 70–72, 84–86, 139–146. ²⁸ Ten pat: 307 f., Tabelle 141. Plg. ten pat: 105 f. Straipsniai / Articles 31 MARIE-LUISE HECKMANN 5. RAŠTININKO IDENTIFIKAVIMAS Kaip rodo minėtų ir kitų požymių visuma, Urkunde Nr. 371 raštininkas buvo Humbertas iš Parmos. Humbertas diplomatikoje nėra nežinomas. Jis parašė ne tik keletą diplomų, bet ir kelias vyskupų Urkunden, kurių rašto požymius išsamiai aptaria naujesnis Italijos tyrimas29. Remdamiesi karališkojo itineraro rekonstrukcija ir kitais požymiais, tyrėjai jau kurį laiką įtarė, kad Sickelio It B nurodytas raštininkas yra tas pats asmuo kaip vyskupas ir vėlesnis Parmos arkivyskupas. Nuo tada vis labiau kvestionuojama raštininko, kaip „subalternaus kanceliarijos padėjėjo“, samprata30. Pateikta analizė šią prielaidą sustiprina. Taigi Sankt Peterburgo radinys gerai įsikomponuoja į minėto raštininko itinerarą31. Šio raštininko veiklos įrodymai rodo Šiaurės ir Vidurio Italiją kaip jo veiklos lauką, o 965 m. sausio 31 d. ir 972 m. liepos 29 d. datos nubrėžia valdovo pavedimu vykdyto dokumentų rengimo chronologines ribas32. Įskaičiavus Sankt Peterburgo dokumentą, Humbertas iš Parmos parašė beveik dvidešimt (t. y. maždaug keturis procentus visų) Otto I. dokumentų ir bent vieną Otto II. diplomą33. Kaip papildomas įrodymas, kad ieškomas raštininkas yra Humbertas iš Parmos, trumpai pristatomas kitas jo raštinėje parengtas diplomas. Chrismon ir monogramos forma bei trijų konstitutyvių eilučių (signumo eilutės, rekognicijos eilutės, Apprec a tio) išdėstymas D O I. 356 eschatokole visiškai atitinka D O I. 371 nustatytus požymius34. 29 Ghignoli 2015. 30 Huschner 2003: 101–112; 2006: 362–364; 2015: 208. Kitaip: Hoffmann 2005: 461–463. 31 Schnase 2019: 192, Tabelle 102: DD O I. 274, 334, 356, 357, 378, 390, 407, 408, 410; D O II. 17. 32 Ten pat: 244 f., Tabellen 102 f.: Datums ir Actums vietos: San Ambrogio: D O I. 274, Benevent: D O I. 356. D O II. 17; Penės grafystė: D O I. 357; Cassano: D O I. 371; Percena: D O I. 378; Ravenna: DD O I. 407, 410; Roma: D O I. 408. 33 DD O I. 274, 334, 356, 357, 378, 390, 407, 408, 410; D O II. 17. Plg. Schnase 2019: 243, Tabelle 101 arba 244, Tabelle 102. Pagal Huschner 2003: 101 f. taip pat DD O I. 239, 243, 337, 339, 371, 373, 401 (?), 413, 414. 34 D O I. 356; Lichtbildarchiv (= LBA) 3835. Šios ir kitos dokumentų nuotraukos (kai kurios šiek tiek pakeistos) pagal: https://lba.hist.uni-marburg.de/ (paskutinį kartą peržiūrėta: [prieiga 2023-12-05]). Dėkojame Lichtbildarchiv Älterer Originalurkunden už šias ir kitas viešai prieinamas iliustracijas. 32 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg 3 pav.: D O. I. 356 (968 II 15, Benevent)35 968 m. vasario 15 d. Hersfeldo vienuolynui skirtame diplome taip pat išliko antspaudas. Šiuo atveju tai penktasis Otto I. antspaudas. 4 pav.: Penktasis Otto I. antspaudas (968 II 15, Benevent)36 35 LBA 3835. 36 HStAM Best. Urk. 56 Nr. 2844. Apie antspaudo identifikavimą žr. Posse 1909: Tafel 41. Dėkojame Marburgo valstybiniam archyvui už publikacijai pateiktą medžiagą. Straipsniai / Articles 33 MARIE-LUISE HECKMANN 6. RAŠTININKO YPATUMAI Trumpa aštuonių kitų Otto I. diplomų ir kelių to meto vyskupų dokumentų apžvalga turėtų parodyti raštininkų profiliavimo, kaip iki šiol nežinomų raštininkų identifikavimo priemonės, metodo nuoseklumą. Visus dabar pristatomus karališkuosius ar imperatoriškuosius dokumentus pagal signa formą ir trijų eschatokolo eilučių išdėstymą lengva atskirti nuo Parmos Humberto kūrinių. Kaip galima parodyti, juos parengė Kelno arkivyskupas Brun37, Tryro arkivyskupas Heinrichas38 ir Mainco arkivyskupas Willigis39. Kiekvienas iš šių trijų raštininkų parengė daugiau kaip dvidešimt imperatoriškųjų dokumentų. Jie veikė Otto I. valdymo pradžioje, viduryje ir pabaigoje, todėl dėl didesnio įrodymų skaičiaus kiekvienas iš jų šiame tyrime tampa tam tikru „vedamuoju fosiliniu“ požymiu. Pirmuoju atveju kalbama apie du Otto I. diplomus, kuriuos, kaip manoma, parengė jo jaunesnysis brolis Brun. Brun tikriausiai slepiasi už diplomatikoje vartojamos santrumpos BA40. Jei šis sutapatinimas teisingas, Hesenas, Saksonija ir Vidurio Reinas laikytini pagrindinėmis jo darbo sritimis. Taigi Brunas turėjo palyginti didelį tar regioninį judėjimo spindulį, gerai derantį su jo veikla, paliudyta kitų šaltinių41. Brun karaliaus kanceliarijoje minimas kaip kancleris, arkikancleris ir vyriausiasis kapelionas. Po darbo karaliaus raštininku (943–953), jei identifikacija teisinga, jis būtų ėjęs Kelno arkivyskupo pareigas (953–965). Savo pontifikato metu jis kelis savo aplinkos dvasininkus arba „Gorzo reformos“ vienuolius paskyrė savo vyskupijos vyskupais. Be to, laikydamasis Regnum ir Sacerdotium sąsajos principo, jis tapo Lotaringijos hercogu42. Brunui priskiriamų karališkųjų dokumentų Corroborationes analizė patvirtina, kad raštininkas išmanė pakilų ir iškilmingą dokumentų stilių43. Pakiliu stiliumi, pavyzdžiui, suformuluota 37 Apie Bruną iš Kelno žr. Wolf 1989; Schwenk 1995 ir Schwenk 1995a. 38 Apie Heinrichą iš Tryro žr. Ries 1969. 39 Apie Willigį iš Mainco žr. Büttner 1975; Heinemeyer 1976; Goez 1990; Hehl 2000; Heckmann 2011; Haarländer 2014. 40 Raštininkas Nr. 4, pagal: Schnase 2019: 242, lentelė 101. 41 Kiti šaltiniai apie Brunsą kaip jauno kleriko veiklą yra gana skurdūs; Schwenk 1995a: 100. 42 Schwenk 1995 ir Schwenk 1995a. 43 Plg. Schnase 2019: 303 (1267), 305 ir toliau (13267), 306 (1234276, 1423267), 307 (14267, 124267), 308 (567), 310 (127), 316 (56713242), lentelė 141. 34 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg Diplomo patvirtinimo formulė, kuria karalius 950 m. vasario 7 d. Vormse dovanoja Sankt Galeno vienuolynui tris dvarus. Čia sakoma: Iussimus quoque inde hoc presens preceptum conscribi per quod volumus firmiterque iubemus, ut hec nostre traditionis condonatio amodo et deinceps omni tempore firma stabilisque permaneat sine ullius contradictionis obstaculo, manu propria nostra firmatum anuliq ue nostri inpressione (!) sigillatum (5, 1, 2, 4, 5, 6, 7)⁴⁴. Vos dviem dienomis vėliau buvo patvirtintas dokumentas, kuriuo karalius Pfäferso vienuolynui patvirtino rinkimų teisę ir imunitetą. Šiuo atveju iš ankstesnio dokumento perimta formulė skamba taip: Et ut hec auctoritas huius emunitatis [tikriausiai taisytina iš imunitatis] ac confirmationis nostre firmior habeatur et per futura tempora a fidelibus nostris verius credatur et diligentius observetur, manu propria subter eam confirmavimus et anulo nostro [nostro virš eilutės] sigillari iussimus (1, 2, 3, 4, 2, 7, 6)⁴⁵. • Kodas 127: D O.I. 97 – Turtų mainai, Magdeburgas, 948 III 30 • Kodas 1267: D O.I. 77 – Valdžios teisių (regalia) perdavimas, Frohse, 946 V 30 • Kodas 13267: D O.I. 100 – Abatijos dovanojimas, Achenas, 948 IV 30 • Kodas 124267: D O.I. 164 – Valdžios teisių (regalia) perdavimas ir dovanojimas, Kvedlinburgas, 953 IV 21 • Kodas 1423267: D O.I. 64 – Karališkojo leno dovanojimas, Allstedtas, 945 V 1 5 pav. Iškilmingumas ir teisinis aktas pasirinktuose Ottono I. dokumentuose Iš Corroboratio formulių, beje, galima įžvelgti ne tik asmeninius raštininko polinkius, bet ir vieno ar kelių raštininkų tarpusavio mainų ryšius⁴⁶. Išsamesnio ⁴⁴ ÄdG 202 (D O.I. 119). ⁴⁵ ÄdG 203 (D O I. 120). ⁴⁶ Keturių dalių formulę 1, 2, 6, 7 taip pat vartoja raštininkai 1, 2, 5, 11, 15, 29 ir 30; penkių dalių formulę 1, 3, 2, 6, 7 taip pat vartoja raštininkai 1, 2, 3, 11, 23, 25, 30, 32, 33 ir 35; šešių dalių formulę 1, 2, 3, 4, 2, 7, 6 taip pat žino raštininkai 12, 24, 30 ir 36; 1, 4, 2, 6, 7 ypač dažnai vartoja raštininkai 22, 23, 24, be to, raštininkai 3, 4, 16, 26, 27, 28 ir 32; 1, 2, 4, 2, 6, 7 taip pat vartoja raštininkai 22, 24 ir 26. Plg. Schnase 2019: 302–317: lentelė 141. Stráipsniai / Articles 35 MARIE-LUISE HECKMANN Išsamesnio nagrinėjimo reikalauja klausimas, ar tam tikroms teisinėms veikoms buvo teikiama pirmenybė renkantis tam tikras formules. Toliau pateikiami dar du Brunsui iš Kelno priskiriamų dokumentų pavyzdžiai. 6 pav.: D O I. 120 (950 II 9, Vormsas)⁴⁷ Ypatingais išoriniais dokumentų, kuriuos Brunas iš Kelno parengė savo broliui Ottonui I., požymiais galima įvardyti: Iš maketo matyti, kad visas dokumento tekstas parašytas išlygiuotas kairėje. Protokolas ir kontekstas aiškiai atskirti vienas nuo kito. Antspaudas ir rekognicijos ženklas užima dešinįjį trečdalį (visiškai arba beveik) laisvos vidurinės juostos, skiriančios protokolą bei kontekstą nuo eschatokolo. Palyginus karališkųjų dokumentų, priskiriamų raštininkui Brunui, eschatokolo sandarą, paaiškėja keli dalykai: dešimt atvejų signumo ir rekognicijos eilutės yra tame pačiame ⁴⁷ Sankt Galeno, vienuolyno archyvas, Pfäferso dokumentai (861–1500) 0000.32, in: Monasterium.net, URL </mom/CH-StiASG/StiAPfae/0000.32/charter>, accessed at 2024-02-26Z. Dėkojama Sankt Galeno vienuolyno archyvui už leidimą skelbti. 36 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg aukštyje, dar vienuolikoje atvejų signumo eilutės apatinė juosta iš viršaus riboja rekognicijos eilutę, tik viename pavyzdyje rekognicijos eilutė yra daug žemiau už signumo eilutę48. Monograma 14 atvejų randama tarp valdovo vardo ir epiteto, o tik vienu atveju – epite49. Karališkasis antspaudas 18/22 atvejais yra arba buvo kairėje nuo rekognicijos ženklo50. 15 atvejų naudojamas pirmasis Ottono Didžiojo antspaudas. Tai atitinka ankstyvą dokumentų sudarymo laiką51. Chrismon, sudarytas iš lanko ir koto, aiškiai skiriasi nuo kitų chrismų: lankas papuoštas riestainio formos ornamentu, kuris baigiasi keturiomis „X“ kojomis. Kotą sudaro vingiuota linija, dažnai papildyta pavienėmis tironiškomis natomis. Paprastai jame yra centrinė viršūnė su apačioje esančiu natų laukeliu52. Rekognicijos ženklas yra dviejų, keturių arba penkių aukštų. 10/20 atvejų matoma centrinė viršūnė, aštuoniukės kilpų juosta ir laukelis su tironiškomis natomis. Likę dešimt rekognicijos ženklų yra panašiai sukomponuoti53. Karaliaus monogramą sudaro dvi didelės T raidės, sujungtos išilginiu skersiniu. Šį skersinį per vidurį kerta horizontali linija, kurios viršuje ir apačioje baigiasi po mažą rombo formos O (toliau vadinama T8T)54 Paleografijoje išsiskiria nedaug kas: pirmoji eilutė, signumo eilutė ir rekognicijos eilutė visada pateikiamos Elongata, o datavimo eilutė, kaip ir likęs dokumento tekstas, parašyta diplomatiniu mažuoju raštu. Sutrumpintoms dienų nuorodoms ir mėnesių pavadinimams dažnai vartojamos didžiosios raidės55. Kaip išskirtines raides reikia paminėti A ir G: raidė A dvylika atvejų yra atvira, su apvaliu kairiuoju ir apvaliu dešiniuoju kotu, dar devyniais atvejais ji taip pat atvira, tačiau jos kairysis ir dešinysis kotai yra išlenkti56. Raidė G 19/24 atvejais yra apvali, su uždaru viršutiniu ir apvalintu apatiniu lanku, dar trimis atvejais ji taip pat yra 48 Plg. Schnase 2019: 286, lentelė 133. 49 Plg. ten pat: 285, lentelė 132. 50 Plg. ten pat: 287, lentelė 135. 51 Plg. ten pat: 344 ir toliau, lentelė 148. 52 Plg. ten pat: 317, 319 ir toliau, lentelė 142. 53 Plg. ten pat: 327, 329, 333, lentelė 145. 54 Plg. ten pat: 325, lentelė 143: „nėra skersinio, rombo formos o[,] T8T“ (4 dokumentai), […] „į kairę išlenktas skersinis, rombo formos o[,] T8T“ (14 dokumentų). 55 Plg. ten pat: 269 ir toliau, lentelė 117. 56 Plg. ten pat: 266, lentelė 114. Straipsniai / Articles 37 MARIE-LUISE HECKMANN apvali ir turi uždarą viršutinį bei išgaubtą apatinį lanką57. 7 pav.: D O I. 126 (950 VII 16, Nim­burgas)58 57 Plg. ten pat: 263, lentelė 112. 58 LBA 2666. 38 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg 8 pav.: Kelno arkivyskupo Bruns dokumentas Šv. Cecilijai (962 XII 25, Kelnas)59 Palyginus minėtus diplomus su dokumentu, kurį Brunas kaip arkivyskupas išdavė Kelno Šv. Cecilijos vienuolynui, paleografiniai duomenys rodo didelį st ligatūros panašumą. Vyskupo dokumente, kaip ir karališkuosiuose dokumentuose, išskyrus visai nedaugelį atvejų60, taip pat vartojama atvira, apvali a. Rašto maniera taip pat palyginama: visais trimis atvejais raidės stačiai kyla į viršų, f ir s kotuose yra kilpų. O b, d ir l kotai visada baigiasi į dešinę besidriekiančiais lankais. Tarpai tarp eilučių yra 59 HStA Köln HUA Nr. 3a. Plg. Oediger 1978: 138, Nr. 449. LBA 9174. 60 Taip žodyje mancipia ir varde Hartger liudytojų eilėje. Straipsniai / Articles 39 MARIE-LUISE HECKMANN visuose trijuose dokumentuose išdėstyti tolygiai. Tarp vienos eilutės apatinių linijų ir kitos eilutės viršutinių linijų visada palikta pakankamai erdvės. Eilučių išdėstymas, teksto lygiavimas kairėje ir panašiai sukomponuoti vyskupo dokumento bei Ottono I. diplomų, priskiriamų Brunui, chrismonai leidžia manyti, kad Brunas buvo raštininkas. Tačiau vyskupo dokumentas, parašytas kitokiu raštu, rodo, kad jį parašė kancleris Meginheras, o arkivyskupas patvirtino savo ranka. Jame sakoma: Ego Bruno dei gratia archiepiscopus hanc cartam a Meginhero cancellario scriptam manu propria sigillo impresso confirmavi. Šis aspektas bus aptartas toliau. 9 pav.: D O I. 200 (959 IV 9, Kvedlinburgas)⁶¹ ⁶¹ LBA 10560. 40 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg 10 pav.: D O I. 206 (960 II 12, Frankfurtas)⁶² Antruoju pristatomu atveju dokumentų rengėju pasirodo vėlesnis Tryro arkivyskupas Heinrichas (956–964). Diplomatikos tyrimuose iki šiol jis žymėtas sigle LF⁶³. Heinricho iš Tryro dokumentus galima atpažinti pagal šiuos požymius: 1. chrismonas ir rekognicijos ženklas sudaro įstrižainės nuo viršaus kairėje į apačią dešinėje galinius taškus; 2. ežio formos chrismonas; 3. daugiapakopis rekognicijos ženklas, kurio laukeliai užpildyti įvairiais brūkšniavimais ir ornamentiniais raštais; 4. karaliaus ⁶² LBA 10031. ⁶³ Identifikacija pagal Schnase 2019: 242, lentelė 101. Straipsniai / Articles 41 MARIE-LUISE HECKMANN monogramą sudaro dvi T, apačioje pasibaigiančios rombais (žyminčiais raidę o) ir viena su kita sujungtos skersiniu; 5. protokolas, kontekstas, signumo bei rekognicijos eilutės arba aprecijacijos eilutė yra aiškiai atskirtos viena nuo kitos; 6. signumo ir rekognicijos eilutės yra vienoje linijoje; 7. signumo eilutė pastumta į kairę; 8. antroji eilutė nuo viršaus pastumta į dešinę; 9. c turi viršutinę kilpą kaip ornamentą. Palyginimui pasitelkiamas 964 m. Heinricho I., Mainco vyskupo, dokumentas. 11 pav. Mainco vyskupo Heinricho I. dokumentas (964)64 Paleografiniais duomenimis (diplomatinio mažojo rašto ir Elongata maniera, trumpiniais bei ornamentais) jis šiek tiek panašus į abu karaliaus diplomus65. Tačiau Corroboratio rašysena ir chrismonas yra aiškiai kitokie. Corroboratio iš esmės majuskuliniu raštu parašytas tekstas Ego Heinricus dei gratia Trevirorum licet indignus archiepiscopus hoc signum propriis manibus feci. 64 LBA 7262. 65 Apie rašto manieros reikšmę paleografijoje plg. Mažuga 2022. 42 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg Trečiuoju atveju, turinčiu pabrėžti raštininko profiliavimą kaip metodo reikšmę raštininkui identifikuoti, kalbama apie tris Ottono I. arba jo sūnaus Ottono II. diplomus, kuriuos galima priskirti Mainco Willigiui (975–1011), kai jis veikė kaip raštininkas. Iki šiol jo siglė buvo WC66. 12 pav.: D O I. 423 (972 X 18, Niersteinas)67 66 Identifikacija pagal Schnase 2019: 242, lentelė 101. 67 LBA 2700. Straipsniai / Articles 43 MARIE-LUISE HECKMANN 13 pav.: D O II. 27 (972 X 18, Niersteinas)68 LBA 2701. 44 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg 14 pav.: D O II. 44 (973 VI 27, Vormsas)69 Trims diplomams, kuriuos Mainco Willigis parengė kaip raštininkas, būdingi dideli chrismono, monogramos, taip pat signumo ir rekognicijos eilučių sandaros sutapimai. Be to, paleografiniai duomenys yra gerai palyginami. Jie, be kita ko, pasižymi kilpų susidarymu trumpiniuose ir ligatūrose. Visuose trijuose dokumentuose chrismoną sudaro lankas su trimis s natomis ir viršuje esančiais banguotais brūkšneliais. Kotas taip pat padengtas banguotais brūkšneliais70. Monogramą kairėje ir dešinėje sudaro po vieną didelę 69 LBA 2705. 70 Plg. Schnase 2019: 317 ir toliau, lentelė 142 (S O I. 32). Str aipsniai / Straipsniai 45 MARIE-LUISE HECKMANN didelę T, kurias jungia vienodo ilgio kryžius. Kryžiaus vertikalusis skersinis viršuje ir apačioje baigiasi maža o. Tačiau ši monogramos forma, ir į tai reikia atkreipti dėmesį, nustatyta mažiausiai 16 iš maždaug penkiasdešimties žinomų raštininkų, dirbusių prie Ottono Didžiojo71. Visais trimis minėtais atvejais signumo ir rekognicijos eilutės apima dvi eilutes ir užpildo erdvę tarp konteksto ir aprecijacijos. Jos prasideda kairėje, toje pačioje linijoje kaip protokolo ir konteksto teksto blokas. Mainco arkivyskupas Willigis (975–1011) nuo 965 m. balandžio 11 d. iki 975 m. sausio 25 d. dirbo Ottono I. raštininku72. Karališkųjų dokumentų patvirtinimui jis pirmenybę teikė formulėms, kurios tik vienu atveju susideda iš dviejų dalių, o kitais atvejais – iš penkių, šešių ar net aštuonių dalių73. Šis faktas rodo ne tik didelius raštininko kalbinius gebėjimus, bet ir įvairiapusius mainus su kitais vėlyvojo Ottono I. laikotarpio raštininkais. Formulės, kurios baigiasi kodais 2, 6, 7; 5, 6, 7 arba 5, 7, 6, tarp šios epochos raštininkų buvo ypač populiarios. 7 OTTONŲ VYSKUPAI KAIP RAŠTININKAI Remiantis tuo, kas iki šiol pasakyta, logiška pažvelgti į raštininkus ir kaip į grupę. Pateikti atvejų pavyzdžiai – kaip jau nurodyta sąvoka „vedančiosios fosilijos“ – akivaizdžiai atstovauja trims raštininkų kartoms, kurios viena kitą pakeitė valdant Ottonui I. Raštininkai keitėsi kaskart, kai plėtėsi Saksonijos ir Frankų karaliaus valdžia: kartą po žygio į Italiją 951 m.; vėliau per imperatoriaus karūnavimą 962 m.; galiausiai po Ottono II. santuokos su Bizantijos princese Teofanu ir jo rango pakėlimo 967 m. Dauguma raštininkų buvo kilę iš aukštosios aristokratijos ir tam tikru metu buvo paskirti vyskupais. Jų tarnyba rengiant karališkuosius arba imperatoriškuosius dokumentus vyko nuosekliai: arba tada, kai karalius kasmet lankydavo tam tikrą regioną, arba kaskart, kai jis tam tikram laikotarpiui pasikviesdavo prelatus į savo palydą74. 71 Plg. ten pat: 325, lentelė 143. 72 Plg. ten pat: 244, lentelė 102. 73 Plg. ten pat: 302 (12), 305 (13267), 308 (124267), 309 (12567), 312 (12576, 132576), 313 ir toliau (1242576), 314 (14323267), 315 (12342567, 143242567). 74 Plg. ten pat: 246–249, lentelė 104. 46 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg Remiantis šia išvada, toliau lentelėse pateikiami Arnulfo iš Karintijos, Vaiko Liudviko, Konrado I. ir Ottono Didžiojo raštininkai, o gauti duomenys įvertinami. 15 pav.: Arnulfo iš Karintijos, Vaiko Liudviko ir Konrado I. raštininkai Paaiškėja, kad karaliaus raštininkai IX ir X amžių sandūroje buvo kilę arba iš vienuolynų, arba iš vyskupų mokyklų. Iš dviejų toliau pateikiamų lentelių, skirtų palyginti Ottono I. valdymo laikotarpį, galima daryti išvadą: dauguma Ottono I. raštininkų jam tarnavo nuo vienerių iki penkerių, kartais net dešimt metų. Ilgiausiai paliudytas Tuto iš Paderborno, trisdešimt metų dirbęs karaliaus raštininku. O daugelis raštininkų pasirodo tik vieną kartą; tai lėmė, viena vertus, atsitiktinai išlikę šaltiniai, kita vertus, didelis iki šiol neidentifikuotų raštininkų skaičius (mažiausiai 32/67). Strai̯psniai / Articles 47 MARIE-LUISE HECKMANN 16 pav.: Raštininkai ir dokumentų skaičius valdant Ottonui I. (kai kurie raštininkai taip pat dirbo valdant Henrikui I. arba Ottonui II.) Maždaug trisdešimt iš maždaug penkiasdešimties Ottono I. raštininkų buvo arba tapo vyskupais; vienas iš jų net pakilo iki popiežiaus, septyni buvo vienuoliai, tarp jų du abatai, arba pasaulietiniai klerikai. Du yra paliudyti kaip kancleriai. Nors šie skaičiai gali rodyti tik tendencijas, sąsajos tarp imperatoriškųjų diplomų išdavimo datų ir vyskupų tarnybos laikotarpių rodo, kad abiem veikloms tikrai buvo skiriami tie patys asmenys. Tai, kad valdovo dokumentai galėjo būti rengiami tiek prieš raštininkui tampant vyskupu, tiek jo vyskupavimo metu, rodo, jog dokumentų gamyba nebuvo atskiras karjeros etapas. Tačiau palyginus chronologinį aspektą ir dvarą laikant mobiliu asmenų sambūriu, vyskupai pasirodo kaip regioninis karališkosios valdžios praktikos elementas, kuris, dalijant bažnytinį turtą ir valdžios teises, visada likdavo susietas su atitinkamomis vyskupijomis. Kartu vyskupai priklausė aukštos specializacijos elitui, kurio išsilavinimas, rengimas ir tobulinimas vyko vyskupų mokyklose bei vyskupijų centrų aplinkoje. Kiek tie patys raštininkai buvo atsakingi už teisinius ir liturginius raštus, tebėra atviras klausimas. Knygų ir kanceliarinis raštas 48 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg iš dalies smarkiai skiriasi, o vienos ir tos pačios vyskupijos centro liudijimų skaičius paprastai yra „veikiau nedidelis“⁷⁵. 17 pav.: Ottono I. raštininkai ir jų, kaip vyskupų, tarnybos laikotarpiai (kai kurie raštininkai taip pat dirbo valdant Henrikui I. arba Ottonui II.) Apskritai Ottonų laikotarpio vyskupai liudija glaudų Regnum ir Sacerdotium susipynimą, kuris ryškėjo nuo IX amžiaus pradžios ir pasiekė kulminaciją XI amžiaus viduryje. Šis glaudus ryšys turėjo iširti tik XII amžiaus sandūroje, vykstant Grigaliaus bažnyčios reformai. Iš šios raidos pamažu išsirutuliojo dvi pagrindinės popiežiaus dokumento formos (bulla, mandatas), kurios, prasidėjusios nuo Leono IX pontifikato (1049–1954), pasižymi ypatingais antspaudais, savais signa, nustatytu formatu (vertikaliu stačiakampiu vietoj horizontalaus stačiakampio), tam tikrais lankstymais, pagal paskirtį standartizuotais raštais ir įsitvirtinusiomis formulėmis⁷⁶. ⁷⁵ Palyginimui būtų verta ištirti, pavyzdžiui, Bambergo, Kelno, Karlsrūhės, Magdeburgo, Miuncheno ir Tryro rinkinius, galbūt taip pat Friulio, Merseburgo, Naumburgo ir Ciuricho rinkinius. ⁷⁶ May 1995; Frenz 2000: 15–58; Rück 2000; Čirkova 2007, 2010. Straipsniai / Articles 49 MARIE-LUISE HECKMANN 8. RAŠTININKŲ PROFILIAVIMO GALIMYBĖS IR RIBOS Pristatomo tyrimo pagrindinė tezė teigia, kad ankstyvųjų viduramžių karališkieji arba imperatoriškieji diplomai yra individualūs meno kūriniai, o jų kūrėjai – unikalūs menininkai, kuriuos galima identifikuoti pagal vardus. Šią pagrindinę tezę ypač galima pagrįsti tada, kai turima didesnė palyginamųjų dokumentų visuma, kuri dėl kelių sutampančių požymių gali būti priskirta vienam raštininkui. Taigi būtina raštininkų profiliavimo sąlyga yra didelis įvairių požymių skaičius ir tam tikras palyginamųjų dokumentų skaičius. Esminiais raštininko identifikavimo požymiais Ottono Didžiojo valdymo laikotarpiu pasirodė signa (dažniausiai rekognicijos ženklas, dažnai chrismonas, kartais ir monograma) bei signumo ir rekognicijos eilučių išdėstymas. Be to, Actum ir Datum, įvertinti atliekant itineraro analizę, ypač tinka toliau pagrįsti raštininko identifikavimą. Mažiau individualizuoti atrodo raštai, didžiųjų ir mažųjų raidžių vartojimas, trumpiniai ir ligatūros, t. y. paleografiniai ankstyvųjų viduramžių karališkųjų ir imperatoriškųjų dokumentų požymiai. Vis dėlto, registruojant požymius, pavyko nustatyti vieno ar kelių raštininkų pirmenybę tam tikriems raidžių tipams arba tam tikroms rašymo manieroms (duktui). Atsižvelgiant į tai, ateityje rankraščių tyrimuose žinomai skriptoriumo tezei (Bernhart Bischoff) reikėtų skirti dėmesio ir dokumentų rengimo srityje. Kitaip tariant, tai, ką inicialai, išskiriamieji raštai, rašytinio ploto sandara ar pergamento spalvos pakitimas reiškia skriptoriumo lokalizacijai, galbūt taip pat galima pasakyti apie dokumentų grupės regioninį priskyrimą. Tam gali būti naudingi atitinkamas didžiųjų ir mažųjų raidžių, trumpinių ir ligatūrų rinkinys, galbūt ir išskiriamųjų raštų (Elongata) naudojimas bei tam tikrų raidžių kilpų forma. Kaip atskirą pastebėjimą reikia pažymėti, kad dviejuose palyginimui pasitelktuose Kelno Brunsui ir Tryro Heinrichui priklausančiuose vyskupų dokumentuose Corroboratio raštas skiriasi. Jo 50 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg atitinkamas tekstas abiem atvejais pabrėžia patvirtinimo rašymą savo ranka⁷⁷. Vietovardžių ir asmenvardžių kalbinis savitumas, taip pat tironiškų natų ir graikiškų raidžių naudojimas rekognicijos ženkle dar reikalauja išsamesnio tyrimo. Tačiau bent jau tai leidžia daryti išvadą apie sąmoningą veikimą ir labai gerą atitinkamų raštininkų išsilavinimą. Čia argumentaciją dar labiau sustiprintų tariamo dokumentų rengėjo tikslesnis lokalizavimas prie atitinkamos vyskupų mokyklos. Corroboratio formulių visuma pristatomame tyrime rodo stilistinių gebėjimų platumą ir galbūt koreliuoja su teisiniu aktu. Ji labiau atitinka raštininkų grupių stilistinius įpročius, nei rodo individualias kalbėjimo ar rašymo manieras. Vis dėlto esama išimčių. Raštininkų profiliavimas kaip metodas vis dėlto atvėrė naujus klausimus ir perspektyvas. Taigi salijų laikotarpiu paliudytas „savarankiškas arengos diktavimas“, t. y. individualus požymis, iki šiol priskirtas išdavėjui, galbūt yra dar vienas raštininkų profiliavimo taikymo atvejis. Arba provokuojamai klausiant: ar vyskupas (Leonas iš Verčelio), o ne karalius (Henrikas II.), buvo žinomo dokumento D H II. 34⁷⁸ raštininkas? Priedas⁷⁹ SOI. 4: Ketvirtasis Ottono I. raštininkas Identifikacija: Brunas iš Kelno⁸⁰ Siglė: BA Pavyzdžiai: DD O I. 120, 126 ⁷⁷ Plg. taip pat Ghignoli 2015: 69–78. ⁷⁸ Kitaip: Hoffmann 1988: 415. ⁷⁹ Priedėlyje pavyzdžiui pateikiami kai kurie duomenys apie dviejų raštininkų profiliavimą. Požymių sankaupos ar kitos ypatybės išspausdintos kursyvu. ⁸⁰ Plg. Schnase 2019: 242, lentelė 101. Straipsniai / Articles 51 MARIE-LUISE HECKMANN Vidiniai požymiai Iš viso žinomi 25 originalai⁸¹ → Raštininkas, parengęs apie penkis procentus visų Ottono I. dokumentų Datos ir akto vietos: Frankfurtas (5), Achenas (2), Alštetas (2), Balgštetas (1), Busendorfas (1), Dalumas (1), Eltenas (1), Frozė (1), Ingelheimas (1), Kisenbriukas (1), Magdeburgas (3), Nimburgas (1), Kvedlinburgas (1), Zalcas (1), Valhauzenas (1), Vormsas (2)⁸². → Hesenas, Vidurio Reinas ir Saksonija kaip prioritetinės veiklos sritys (santykinai didelis judėjimo spindulys) Apsilankymai: Balgštetas: D O I. 55 (943 V 24); Kisenbriukas: D O I. 56 (944 II 29); Alštetas: D O I. 57 (944 V I); Eltenas: D O I. 59 (944 VII 18); Alštetas: D O I. 65 (945 V 4); Magdeburgas: D O I. 69 (945 VI 11); Frozė: D O I. 77 (946 V 30); Frankfurtas: D O I. 83A ir B (946 XI 28, 2 originalai), Zalcas: D O I. 87 (947 II 14); Magdeburgas: D O I. 96 (948 III 27), D O I. 97A ir 97B (948 III 30, 2 originalai); Achenas: D O I. 100 (948 IV 30), D O I. 102 (948 V 2); Ingelheimas: D O I. 103 (948 VI 11); Frankfurtas: D O I. 109 (949 II 2); Dalumas: D O I. 116 (950 I 1); Busendorfas: D O I. 117 (950 I 18); Vormsas: D O I. 119 (950 II 7), D O I. 120 (950 II 9); Nimburgas: D O I. 126 (950 VII 16); Valhauzenas: D O I. 134 (951 VII 28); Frankfurtas (su 6-uoju Ottono I. antspaudu): D O I. 159 (952 XII 30), D O I. 160 (953 I 1)⁸³. → Beveik dešimt metų raštininko veiklos (943–953) prieš tapimą Kelno arkivyskupu (953–965) Formuliaras Intervencinės formulės: (adire) nostram postulantes regalitate (1), interventionibus obtemperatoris (1), interventionibus, cum consensu (1), ⁸¹Plg. ten pat: 243, 102 lentelę. Taip pat DD O I. 64 (Alštetas, 945 V 4) ir 164 (Kvedlinburgas, 953 IV 21) kaip nuorašai, kuriuos BA priskiria pagal diktatą. ⁸²Plg. ten pat: 244, 103 lentelę. ⁸³Plg. ten pat: 244 ir toliau, 103 lentelę; 246, 104 lentelę. D O I 59 parašytas kartu su Mainco Friedrichu. D O I. 134 yra tuo metu atliktas nuorašas. 52 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg interventum (1), nos adiit (1), obtulerunt nostris obtutibus (1), per interventum (3), petitionem (1), peticioni obtemperantes (1), pulsaverunt nostras aures (1), veniens ad nos detulit preceptum, deprecatus est (1)84. → Dvariškių įsitraukimas į privilegijų suteikimą Intervenientai: Edita (1), Ottono brolis Brunonas (4), Ottono brolis Henrikas (2), Ottono sūnus Liudolfas (3), kunigaikštis Hermanas (3), Mainco arkivyskupas Friedrichas (1), Šv. Galeno abatas Thietas (1), Fuldos abatas Hadamaras (2), Indės abatas Bertholdas (1), Hornbacho abatas Rodvigas (1), Šv. Arnulfo prie Meco abatas Ansfriedas (1), Meco vyskupas Adalbertas (2), vyskupas Baldricas (1), markgrafas Gero (2), grafas Konradas (2), kunigaikštis Konradas (2), ištikimieji (1)85. → Glaudūs Kelno Brūno, kaip jaunesniojo karaliaus brolio ir aukšto dvasininko, ryšiai su karališkąja šeima bei aukštais pasaulietiniais ir dvasiniais pareigūnais dvare, tarp jų daugybe abatų ir keliais vyskupais → Dvariškių įsitraukimas į privilegijų suteikimą Gavėjai: Fuldos abatas Hadamaras (1), broliai Folcmaras ir Richbertas (1), Eberhardas (1), ištikimasis Rudolfas (1), Kambrai bažnyčia (1), Korvėjaus vienuolynas (1), Šv. Morico Magdeburge vienuolynas (2), Hersfeldo vienuolynas (2), Hornbacho vienuolynas (1), Kornelimunsterio vienuolynas (1), Pfėverso vienuolynas (1), Reichenau vienuolynas (3+), Šv. Galeno vienuolynas (1), Senono vienuolynas (1), Šv. Emeramo Regensburge vienuolynas (1), markgrafas Christianas (1), markgrafas Gero (2), matrona Helmburc (1), Megingozas (1), majordomas Wetti (1), Šv. Arnulfo prie Meco vienuoliai (1), Eseno vienuolynas (1)86. → Regioninis gavėjų, tarp jų daugelio vienuolynų atstovų, mobilumas keliaujančio karaliaus dvaro kryptimi, siekiant gauti jaunesniojo karaliaus brolio parengtą dokumentą Patvirtinimo formulės: Sudėtinės dalys: 1 (= Sprendimo formulė) auctoritas (9), condonatio (3), praeceptum (7), stipulatione subnixum (1), vicissitudo (1). 2 (= Veiklos formulė) firma & stabilis permaneat (4), firma et inconvulsa permaneat (1), firma permaneat (1), firma permaneat, veriusque credatur (1), firma stabilisque perduret (1), firma stabilisque permaneat (2), firma 84Plg. ten pat: 294, 139 lentelę. 85Plg. ten pat: 255–257, 109 lentelę. 86Plg. ten pat: 258–260, 110 lentelę. Straipsniai / Articles 53 MARIE-LUISE HECKMANN stabilisque permaneat verius credatur (1), firmavimus stabile permaneat (1), firmior habeatur verius credatur. & diligentius observetur (1), irrefragabiliter (sic!) firmiorem in di (sic!) nomine obtineat vigorem (1), pleniorem indi (sic!) nomine obtineat stabilitatem (1), potestate habeat (1), valeat inconvulsa manere (1), verius credatur ac diligentius observetur (1). 3 (= Amžinybės formulė) a modo & deinceps (1), futura tempora (1), nostris futurisque temporibus (2), succedentium curricula temporum (1), succedentium temporum curricula (3). 4 (= Ištikimųjų formulė) cunctis retro farculis (sic!) (1), fidelibus (2), fidelium (1). 5 (= Nurodymas raštininkui) conscribi (5). 6 (= Autentifikavimo formulė) manu confirmavimus (1), manu firmato (1), manu firmatum (6), manu firmavimus (13), manu firmum (1), manu roboratum (1). 7 (= Nurodymas užantspauduoti) anulo corroborari praecipimus (2), anulo insigniri iussimus (5), anulo insigniri praecipimus (3), anulo insignito (1), anulo roboratum (2), anulo sigillari iussimus (3), anulo sigillari praecipimus (1), anulo sigillatum (5), praecipimus (1). Deriniai: 1, 2, 7 (1), 5, 6, 7 (3), 1, 2, 6, 7 (8), 1, 3, 2, 6, 7 (4), 1, 4, 2, 6, 7 (1), 1, 2, 4, 2, 6, 7 (1), 1, 3, 2, 4, 2 (2), 1, 2, 3, 4, 2, 7, 6 (1), 1, 4, 2, 3, 2, 6, 7 (1)⁸⁷. Formulių skirstymas pagal motyvus (kodus) leidžia atlikti semantinę analizę, peržengiančią pažodinį diktato palyginimą Raštininko naudojamos dvi standartinės formulės rodo tam tikrą dokumento iškilmingumą; tačiau jis taip pat gebėjo rengti įvairaus iškilmingumo dokumentus Formulių sudėtingumas kaip iškilmingumo laipsnio atspindys Iškilmingumo laipsnis kaip nuoroda į gavėjų rangą karaliaus akyse arba į teisinio akto pobūdį Semantika Vernakulinių vardų tarimas:Asmenvardžiai: brun (15+), Brun (5), hoholt (1), brunonis (1), Fridurici (8+), fridurici (8), Herolti (1), rodbberti (3+)⁸⁸. Vietovardžiai: aquisgrani (1), Altsteti (2), altsteti (1), balgesteti (1+), ⁸⁷Plg. ten pat: 295, 301–307, 310, 316, 140 ir tolesnes lenteles. ⁸⁸Plg. ten pat: 251, 106 lentelę. 54 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg Busen (1), dalaheim (1+), eltnon (1), Franconofurt (1), Franconof (1), Frosa (1), Ingilenheim (1+), Krissenbruka (1), Magedeburg (1+), magedaburg (2+), magidaburc (1+), niuunburg (1+), Salze (1), Uualahuson (1+), vuormacia (2+)⁸⁹. Kalbiniai požymiai leidžia daryti išvadas apie regioninę raštininkų kilmę → Šiuo atveju: Reino sritis (ripuarų tarmė)? (b vietoj p žodžio pradžioje, f vietoj p žodžio pradžioje, c vietoj t tarp balsių, k vietoj ch žodžio gale, balsių minkštėjimas prieš g ir po jo, dvibalsiai ai ir iu) Išoriniai požymiai Išlikimo būklė Formatai (paprastai rašto plotas): aukštis (mm): 250–299 (2), 300–349 (2), 350–399 (8), 400–449 (8), 450–499 (5); plotis (mm): 400–449 (2), 450–499 (15), 500–549 (1), 550–599 (5), 600–649 (2); plotas (mm arba m²): DD O L. 55 (279 X 472 ~ 0,13 m²), 57 (330 X 459 ~ 0,15 m²), 59 (350 X 400 = 0,14 m²), 65 (440 X 550 ~ 0,24 m²), 69 (373 X 462 ~ 0,17 m²), 77 (387 X 463 ~ 0,18 m²), 83A (446 X 473 ~ 0,21 m²), 83B (468 X 458 ~ 0,21 m²),⁹⁰ 87 (364 X 462 ~ 0,17 m²), 96 (450 X 460 ~ 0,21 m²), 97A (437 X 458 ~ 0,2 m²), 97B (371 X 486 ~ 0,18 m²)⁹¹, 100 (386 X 552 ~ 0,21 m²), 102 (433 X 545 ~ 0,24 m²), 104 (360 X 580 ~ 0,21 m²), 109 (465 X 605 ~ 0,28 m²), 116 (268 X 465 ~ 0,13 m²), 117 (447 X 470 ~ 0,21 m²), 119 (460 X 570 ~ 0,26 m²), 120 (440 X 620 ~ 027 m²), 126 (397 X 468 ~ 0,19 m²), 159 (444 X 576 ~ 0,26 m²), 160 (344 X 464 ~ 0,16 m²)⁹². Pirmenybė teikiama ryškiam horizontaliam formatui, kai naudojamas vertikalus formatas ⁸⁹Plg. ten pat: 253 ir toliau, 108 lentelę. ⁹⁰ LBA 2806. Išoriniai matmenys. ⁹¹ LBA 15901. Išoriniai matmenys. ⁹² Plg. Schnase 2019: 281, 129 lentelę. Straipsniai / Articles 55 MARIE-LUISE HECKMANN Sulenkimai: 1 X 4 laukeliai (1), 2 X 4 laukeliai (2), 2 X 5 laukeliai (1), 2 X 6 laukeliai (2), 2 X 7 laukeliai (3), 2 X 8 laukeliai (1), 3 X 3 laukeliai (1), 3 X 6 laukeliai (2), 3 X 8 laukeliai (1), 4 X 3 laukeliai (1), 4 X 4 laukeliai (4), 4 X 5 laukeliai (1), 4 X 6 laukeliai (4), 4 X 9 laukeliai (1), 5 X 3 laukeliai (1), 5 X 4 laukeliai (1)⁹³. → Pirmenybė teikiama mažo formato, tačiau tik retai – labai mažo formato sulankstymams Išdėstymas Išėmos ir taškinimas: monogramos išėma signumo eilutėje (3), monogramos išėma rekognicijos eilutėje, rekognicijos ženklo išėma teksto bloke (1), monogramos išėma signumo eilutėje, signumo eilutės taškinimas (1), monogramos išėma, rekognicijos eilutės taškinimas (1), monogramos išėma signumo eilutėje, signumo eilutės taškinimas, rekognicijos eilutės taškinimas (9). Monogramos išėma signumo eilutėje, rekognicijos ženklo išėma teksto bloke, antspaudo išėma teksto bloke, signumo eilutės taškinimas (2), monogramos išėma signumo eilutėje, rekognicijos ženklo išėma teksto bloke, antspaudo išėma teksto bloke, signumo eilutės taškinimas, rekognicijos eilutės taškinimas (4), monogramos išėma signumo eilutėje, signumo eilutės taškinimas, rekognicijos eilutės taškinimas, antspaudo teksto bloke taškinimas (1), signumo eilutės taškinimas, rekognicijos eilutės taškinimas, vėlesnis monogramos įrašymas tarp signumo ir rekognicijos eilučių (1)⁹⁴. Signumo eilutės žymėjimas: du taškai, kablelis, trikampis (6), trys taškai, kablelis, keturkampis (5), nėra (4), trys taškai, kablelis (3), trys taškai vienas virš kito (2), taškas viduryje (1), taškas dešinėje, taškas kairėje nuo rekognicijos ženklo (1), du taškai greta, po jais kablelis (1)⁹⁵. ⁹³Plg. ten pat: 282 ir toliau, 130 lentelę. ⁹⁴Plg. ten pat: 289–291, 137 lentelę. ⁹⁵Plg. ten pat: 326, 144 lentelę. 56 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg Eschatokolo struktūra: signumo ir rekognicijos eilutės tame pačiame aukštyje (10), signumo eilutės apatinė juosta iš viršaus riboja rekognicijos eilutę (11), rekognicijos eilutė yra gerokai žemiau už signumo eilutę (1)96. → Rašto erdvės organizavimas kompasu Pažeidimai: antspaudo uždėjimas ant ankstesnio antspaudo, antspaudas nepažeistas: Et-ligatūra ir akto eilutė užantspauduotos (1), antspaudo uždėjimas ant ankstesnio antspaudo, antspaudas iš dalies sunaikintas: rekognicijos ženklas iš dalies užantspauduotas (1), antspaudo uždėjimas ant ankstesnio antspaudo, antspaudas iš dalies sunaikintas: apatinės Corroboratio raidžių dalys iš dalies pakeitusios spalvą, akto eilutė užantspauduota (1), antspaudo uždėjimas ant ankstesnio antspaudo, antspaudas sunaikintas. Vaško spalvos pakitimas: akto eilutė iš dalies pakeitusi spalvą (1)97. → Nuoroda į pagaminimo eigą: antspaudas, regis, uždėtas pačioje pabaigoje → Apskritai nedaug pažeidimų dėl kruopštaus saugojimo, siekiant išlaikyti teisinę galią98 Ženklai Chrismon: lankas: riestainio formos ornamentas ir „X“, stiebas: dažnai aštuoniukės kilpų juosta, banguotos arba gyvatės linijos, tironinės natos; haste: pirmenybė teikiama į kairę išlenktam, rombo formos „o“, T8T (18), kartais tiesus (2) arba nėra haste (4)99. Rekognicijos ženklas: dažniausiai 2, 4 arba 5 aukštų. Vidurio skiltis, aštuoniukės kilpų juosta, natų laukelis (10), vidurio skiltis, aštuoniukės kilpų juosta, aštuoniukės kilpų juosta, natų laukelis (3), dažnai vidurio skiltis, aštuoniukės kilpų juosta, kryžiaus laukelis arba natų laukelis, arba 2 natų laukeliai, vieną kartą suformuotos arkados su z ženklu, aštuoniukės kilpų juosta, natų laukelis, banguotų brūkšnių eilė, vieną kartą kuodas, natų laukelis100. 96 Plg. ten pat: 284, 131 lentelę. 97 Plg. ten pat: 292, 138 lentelę. 98 DD O I. 83B ir 97B kaip švariųjų nuorašų be teisinės galios pavyzdžiai. 99 Plg. Schnase 2019: 317, 320, 142 lentelę. 100 Plg. ten pat: 327, 328, 329, 333, 145 lentelę. Straipsniai / Articles 57 MARIE-LUISE HECKMANN Antspaudas: Pirmasis Ottono I. antspaudas (14)101. Raštas Didžiosios raidės (dėl spaudos techninių priežasčių be sutrumpinimo ženklų atkūrimo): Signum (7+), Invictissimi (1+). Brun (1+). Anno (3+), Incarnationis (1), Incarnat (1). Indictione (1), Indictione (1). Regnante (7+), Serenissimo (1+), Ottone (3+), Ottonis (1). Actum (4), Actvm (1), Actu (5), čia taip pat be sutrumpinimo ženklo atkūrimo), Fel (1+), ameN (15)102. Sutrumpinimai (dėl spaudos techninių priežasčių be sutrumpinimo ženklų atkūrimo): Signumo eilutė: signu (3+), advice (4+). Datos eilutė: Datos: KL (3), Kl (15+), KAL (1), ID (2), Id (2), Non (1), NoN (1). Mėnesių žymėjimai: IAN (1+), FEB (4+), Mart (2+), Mai (6+), IVN (1), Ivn (1), Ivnii (2+), Aug (1+), DECEb (2+). Indikcijos žymėjimas: Indict (1), indict (16+), in (1). Valdovo metai: dni (10+), dom (1+), pio (8+). Akto eilutė: Actu (5), actu (7+), d (19+), no (19+), am (1+). Datos: KAL (1), Kl (15+), KL (3), ID (2), Id (2), NON (2+). Mėnesių žymėjimai: IAN (1+), FEB (4+), MART (2+), APR (1+), MAI (6+), IVN (2+), IUN (1), AUG (2+), DECEB (1+)103. Dekoratyvinės raidės eilučių pradžioje (versalinės): raidė S: stiebas–„S“ su viršutine kilpa, viduriniu kairėn nukreiptu prieaugiu ir į kairę išlenkta apatine dalimi (19), apvali, apvalus lankas, dešinysis ir viršutinis lanko segmentai susilieję ir išlenkti (sustorėjantis brūkšnys) (12), apvali, apvalus lankas (3). Raidė A: atvira, apvalus kairysis stiebas, apvalus dešinysis stiebas (12), atvira, išlenktas kairysis stiebas, išlenktas dešinysis stiebas (9)104. → Ar aprašyti apipavidalinimo įpročiai yra tam laikotarpiui būdingos tendencijos, ar konkretaus raštininko pomėgiai, turėtų būti nustatyta palyginus su kitais lentelėse pateiktais duomenimis. Atrodo, kad Kelno Brunonas vertino ryškią elongatą kaip išskirtinį raštą, dailiai parašytą diplomatinę minuskulę su nedidelėmis viršutinėmis iškeltinėmis dalimis, o makete – eilučių pradžių ir ženklų atskyrimą. Chrismon, monograma ir rekognicijos ženklas atitinka 101 Plg. ten pat: 344, 148 lentelę. 102 Plg. ten pat: 267, 115 lenteles. 103 Plg. ten pat: 275–279, 124–128 lenteles. 104 Plg. ten pat: 263 ir toliau, 266, 112–114 lenteles. 58 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg tačiau, kaip ir eschatokolo bei jo eilučių išdėstymas, veikiausiai labiau atspindi to meto skonio ir simetrijos sampratas nei asmeninius raštininko ypatumus Mažiausiai 19 Kelno Brunono dokumentų rekognicijos ženkluose esama graikiškų ženklų. Galbūt jie žymi dokumentų įvykdymo (Actum) datą105. Graikų kalbos ir graikiškų skaitmenų ženklų išmanymas bei vertinimas rodo labai gerą triviumo išsilavinimą. Spėjami skaičiavimo gebėjimai taip pat leistų daryti išvadą apie solidų raštininko quadriviumo išsilavinimą, ypač pagrindinių aritmetinių veiksmų – sudėties ir daugybos – išmanymą, galbūt naudojantis abakusu. Palyginimas su kitais raštininkais rodo, kad rudimentinių graikų kalbos žinių turėjo ir Magdeburgo Adalbertas, Paderborno Biso, Meco Dietrichas, Ernustas, Mainco Friedrichas, Paduvos Petras, Veronos Ratheris, Modenos Wido ir Verduno Wigfriedas S O I. 22106 Dvidešimt antrasis Ottono I. raštininkas (ketvirtasis raštininkas iš Italijos) Identifikacija: Humbertas iš Parmos Statusas: vyskupas, arkivyskupas Siglė: It B Pavyzdžiai: DD O I. 356, 371 Vidiniai požymiai Skaičius: Mažiausiai devyniolika dokumentų: DD O I. 239. 243. 274. 334. 337. 339. 356. 357. 371. 373. 378. 390. 401 (?). 407. 408. 410. 413. 414. D O II. 17. 105Plg. ten pat: 336, 147 lentelę. 106Leidiniai pagal nuorašus: ÄdG 508 ir toliau (= MGH D O I. 371); Gabboto et al. 1913: 102–104, Nr. LXV; pagal originalą: Anninskij 1937: 141–150 (rusų kalba), 151–160 (lotynų kalba); Chignoli 2012: 245–247. Plg. Huschner 2003: 101 ir toliau; Chignoli 2015; Schnase 2019: 242–249, 258–265, 284–287, 101–104, 110–113, 131–133 lenteles. Straipsniai / Articles 59 MARIE-LUISE HECKMANN → Humbertas parašė apie keturis procentus visų Ottono I. dokumentų, taip pat vyskupų dokumentus, tarp jų keletą su asmeniniu parašu Veikla kaip raštininko: nuo 965 I 31 iki 972 V 25. Datos ir akto vietos: San Ambrodžas: D O I. 24 (962 VII 29). Kartu su raštininku S O I. 24 (= Ambrozijus iš Bergamo): Vada: D O I. 334; Ferara: D O I. 390; Beneventas: D O I. 356, D O II. 17; Penės grafystė: D O I. 357; Kasanas: D O I. 371; Perčena: D O I. 378; Ravena: DD O I. 407, 410; Roma: D O I. 408. → Aukštutinė ir Vidurio Italija kaip veiklos teritorija Originaliais dokumentais patvirtinti apsilankymai107: Orta: D O I. 243 (962 VII 29)108; Šv. Ambrodžas: D O I. 274 (965 I 3); Vada: kartu su S O I. 24 (= Ambrozijus iš žemyninės dalies): D O I. 334 (966 XII 2); Beneventas: D O I. 356 (968 II 15); Beneventas: D O II. 17 (968 II 15); prie Rikarijos upės Penės krašte: D O I. 357 (968 V 4); Perčena: D O I. 378 (969 VIII 10)109; Ferara: kartu su raštininku S O I. 25 (= Ambrozijus iš žemyninės dalies): D O I. 90 (970 III 22); Ravena: kartu su S O I. 25 (= Gumbaldas iš Mantujos): D O I. 407 (972 I 8); Roma: D O I. 408 (972 IV 22); Ravena: D O I. 410 (972 V 25). 107Plg. Schnase 2019: 354–357. 108Plg. http://archivista.icar.beniculturali.it/fonds/30447/units/715399 [žiūrėta 2023-12-08]. 109Prieiga: https://www.beweb.chiesacattolica.it/istituticulturali/istituto/2717/Archivio%20storico%20diocesano (į 2023-12-08 užklausą apie dokumento buvimo vietą iki šiol neatsakyta). 60 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg SANTRUMPOS DD H II. – Henriko II. dokumentas (-ai) DD O I. – Ottono I. dokumentas (-ai) HStAM – Marburgo pagrindinis valstybės archyvas LBA – Senesnių originalių dokumentų fototeka; prieiga: https://lba.hist.uni-marburg.de/. mm – milimetras m² – kvadratinis metras StiASG – Šv. Galeno vienuolyno archyvas ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ÄdG – Konrado I., Henriko I. ir Ottono I. dokumentai, parengė T. Sickel, Hanoveris: Hahnsche Buchhandlung, 1879–1884. Prieiga: https://www.dmgh.de/mgh_dd_ko_i_dd_h_i__dd_o_i/index.htm#page/III/mode/1up. Anninskij Sergej A. 1937: Аннинский, Сергей А, Диплом Оттона I (969 г.) в коллекции АН СССР [Diplom I (969 g.) v kolekcii AN SSSR]. – Pagalbinės istorijos disciplinos: straipsnių rinkinys [Vspomogatelʹnye discipliny: sbornik statej], М., Л.: TSRS mokslų akademija [M., L.: Akademija nauk SSSR], 141–160. Bautier Robert-Henri 1984: La chancellerie et les actes royaux dans les royaumes carolingiens. – Chartijos mokyklos biblioteka 142, Paryžius, Ženeva: Librairie Droz, 5–80. Prieiga: https://www.persee.fr/issue/bec_0373-6237_1984_num_142_1. Bernhardt John W. 1993: Klajojanti karalystė ir karališkieji vienuolynai ankstyvųjų viduramžių Vokietijoje, apie 936–1075, Kembridžas: Cambridge University Press. Bolʹšakov Andrej O. 1993: Большаков, Андрей О. Iš akademiko N. P. Lichačiovo kolekcijos: parodos katalogas [Iz kolekcii akademika N. P. Lichačeva: katalog vystavki], Sankt Peterburgas: Издат. Seda–S [Sankt-Peterburg: Izdat. Seda–S]. Bolʹšakov Andrej O. 2012: Большаков, Андрей О. „Tik raštai skamba...“. Akademiko Nikolajaus Petrovičiaus Lichačiovo gimimo 150-osioms metinėms: katalogas parodos [„Zvučat liš’ pis’mena...“. K 150-letiju so dnia roždenija akademika Nikolaja Petroviča Lichačeva: katalog vystavki], 2012 m. balandžio 20 d. – liepos 22 d. [20 aprēlia – 22 julija Straipsniai / Articles 61 MARIE-LUISE HECKMANN 2012 m.], Sankt Peterburgas: Valstybinio Ermitažo leidykla [Sankt-Peterburg: Izdat. Gosudarstvennogo Ėrmitaža]. Burkhardt Johannes 2000: Naracijos ottonų karalių ir imperatorių dokumentuose. – Marburgo pagalbinių istorijos mokslų instituto darbai, parengė E. Eisenlohr, P. Worm, Marburgas: savilaida, 133–177. Prieiga: https://www.mgh-bibliothek.de/dokumente/a/a125681.pdf. Büttner Heinrich 1975: Mainco arkivyskupas Willigis (975–1011). – Apie ankstyvųjų viduramžių imperijos istoriją prie Reino, Maino ir Nekaro, parengė A. Gerlich, Darmštatas: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 301–313. Čirkova Aleksandra V. 2007: Popiežių dokumentai prancūzų bažnyčioms iš Sankt Peterburgo rinkinių (XI–XIII a.). – Popiežiaus dokumentas ir jo kritika, studijas parengė R. Große, Ser. Studijos ir dokumentai, skirti Gallia Pontificia, 5, Bona: Bouvier, 265–293. Prieiga: https://perspectivia.net/servlets/MCRFileNodeServlet/ploneimport_derivate_00011845/chirkova_papsturkungen.pdf. Čirkova Aleksandra V. 2010: Чиркова, Александра В. Popiežiaus Aleksandro III (1159–1181) laiškai iš Genujos Respublikos archyvo RNB rinkinyje [Poslanija papu Aleksandra III (1159–1181) iz archiva Genuėzskoj respubliki v sobranii PNB]. – Pagalbinės istorijos disciplinos [Vspomogatel’nye istoričeskie discipliny] 31, 131–158. Prieiga: https://ahd.spbiiran.ru/wp-content/uploads/2024/03/2010-09-tchirkova-a-v-XXXI.pdf. Čirkova Aleksandra V. 2019: Чиркова, Александра В. Vakarų Europos viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų diplomatika [Zapadnoevropejskaja diplomatika Srednich vekov i Novogo vremeni], Sankt Peterburgas: Нестор-История [Sankt-Peterburg: Nestor-Istorija]. Prieiga: https://spbiiran.ru/zapadnoevropejskaya-diplomatika-srednih-vekov-i-rannego-novogo-vremeni-monografiya-a-v-chirkovoj/. Codea Krista 2008: Intervenientai ir petentai daugiausia Lotaringijos gavėjams Liudolfingų valdovų (919–1024) dokumentuose: prosopografinis tyrimas, Bona: disertacijos leidinys. Prieiga: https://bonndoc.ulb.uni-bonn.de/xmlui/handle/20.500.11811/3289. Fichtenau Heinrich 1957: Arenga. Vėlyvoji antika ir viduramžiai dokumentų formulėse, Gracas, Kelnas: H. Böhlau. Fichtenau Heinrich 1960: Retoriniai elementai ottonų ir salijų valdovų dokumentuose. – Austrijos istorijos tyrimų instituto pranešimai 68, 39–62. Fichtenau Heinrich 1986: Dokumentų formulių tyrimai. – Austrijos istorijos tyrimų instituto pranešimai 94, 285–339. 62 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg Finckenstein Albrecht Finck von 1989: Vyskupas ir imperija. Ottonų ir ankstyvųjų salijų imperijos (919–1056) integracijos proceso tyrimai, Zigmaringenas: Jan Thorbecke Verlag. Frenz Thomas 2000: Viduramžių ir naujųjų laikų popiežių dokumentai, 2-asis leidimas, Štutgartas: Franz Steiner Verlag. Gabotto Ferdinando et al. 1913: Novaros Santa Maria kapitulos archyvo dokumentai, Vol. 1(729–1034), ed. F. Gabotto, Torino: Verlag (Novara) Tip. Parzini, Pinerolo. Ganz David 1990: Corbie Karolingų renesanse, Sigmaringen: Jan Thorbecke Verlag. Ghignoli Antonella 2012: Teksto tradicija ir kritika, dokumentinis variantas. Otto I. diplomas fidelei Ingo (D.O.I.371). – Tebūna maloni knyga, kurią sukūrė kuklus tarnas. Studijos, skirtos alessandro Pratesi 90-ojo gimtadienio proga. A cura di Paolo Cherubini e Giovanna Nicolaj, Vol. 1, Città del Vaticano: Scuola Vaticana di Paleografia, Diplomatica e Archivistica, 231–247. Prieiga: https://core.ac.uk/download/pdf/141653775.pdf. Ghignoli Antonella 2015: Uberto, Parmos vyskupas, ir jo raštas. – Archiv für Diplomatik, Schriftgeschichte, Siegelund Wappenkunde 61, 55–89. Goez Werner 1990: Šventojo Willigio gyvenimas ir veikla. – 1000 Jahre St. Stephan in Mainz, hrsg. von H. Hinkel, Mainz: Verlag der Gesellschaft für mittelrheinische Kirchengeschichte, 15–32. Prieiga: https://www.mgh-bibliothek.de/dokumente/a/a136871.pdf. GS – Grafiniai simboliai viduramžių dokumentuose. Indėliai į diplomatinę semiotiką, hrsg. von P. Rück, Sigmaringen: Jan Thorbecke Verlag, 1996. Haarländer Stephanie 2014: Mainco Willigis arba valdžia ir šventumas. – Willigis von Mainz. Umfeld – Wirkung – Deutung. Beiträge zum Willigis-Jubiläum in St. Stephan, hrsg. von R. Heyder, B. Nichtweiß, Würzburg: Echter Verlag, 11–36. Hausmann Friedrich, Alfred Gawlik 1987: Arengų rodyklė karalių ir imperatorių dokumentams nuo Merovingų iki Heinricho VI., Ser. Monumenta Germaniae historica. Pagalbinės priemonės, 9, München: Monumenta Germaniae Historica. Heckmann Marie-Luise 2011: Willigio libellus. Transkripcija [iš] Rusijos valstybinės bibliotekos Maskvoje, Fonds 183, Nr. 368. Prieiga: https://www.hs-augsburg.de/~harsch/Chronologia/Lspost12/LibellusWilligisi/Libellus_Willigisi.pdf. Heckmann Marie-Luise 2014: Kilmės motyvai ankstyvųjų ir brandžiųjų viduramžių dokumentų arengose. – Kalbėti apie priežastis: etiologijos paieškos, Telling Straipsniai / Articles 63 MARIE-LUISE HECKMANN ištakos. Etiologijos paieškose, hrsg. von Ch. Reitz, A. Walter, Ser. Spudasmata, 162, Hildesheim, Zürich, New York: Georg Olms Verlag, 301–346. Hehl Ernst-Dieter 2000: Mainco Willigis. Popiežiaus vikaras, metropolitas ir imperijos politikas. – Bischof Burchard von Worms (1000–1025), hrsg. von W. Hartman, Mainz: Verlag der Gesellschaft für mittelrheinische Kirchengeschichte, 51–77. Heinemeyer Walter 1976: Mainco arkivyskupas Willigis. – Blätter für deutsche Landesgeschichte 112, 41–57. Prieiga: https://www.digitale-sammlungen.de/de/view/bsb00000316?page=,1. Hoffmann Hartmut 1986: Knygos menas ir karalystė Otonų bei ankstyvųjų Salijų imperijoje, 2 Teile, Stuttgart: Anton Hiersemann Verlag. Hoffmann Hartmut 1988: Savarankiškas Otto III. ir Heinricho II. dokumentų diktavimas. – Deutsches Archiv für Erforschung des Mittelalters 44, 390–423. Prieiga: https://resolver.sub.uni-goettingen.de/purl?PPN345858735_0044. Hoffmann Hartmut 2005: Notarai, kancleriai ir vyskupai Otonų dvare. – Deutsches Archiv für Erforschung des Mittelalters 61, 435–480. Prieiga: https://resolver.sub.uni-goettingen.de/purl?PPN345858735_0061. Hoffmann Hartmut 2012: Raštininkų mokyklos ir knygų iliuminacija. IX–XI amžių rankraščiai ir tekstai, Hannover: Hahnsche Buchhandlung. Huschner Wolfgang 2003: Transalpinė komunikacija viduramžiais. Diplomatinės, kultūrinės ir politinės sąveikos tarp Italijos ir Alpių šiaurėje esančios imperijos (IX–XI amžiai), Bd. 1, Hannover: Hahnsche Buchhandlung. Huschner Wolfgang 2006: Otonų kanceliarija naujoje šviesoje. – Archiv für Diplomatik, Schriftgeschichte, Siegelund Wappenkunde 62, 353–370. Prieiga: https://www.mgh-bibliothek.de/dokumente/a/a135509.pdf. Huschner Wolfgang 2015: Otonų imperatoriaus dvaras (962–1002). Uždavinių spektras ir personalo struktūra. – Le corti nell’alto Medioevo, Spoleto, 24–29 aprile 2014, Spoleto: Fondazione Centro Italiano di Studi sull’Alto Medioevo, 197–230. Johanek Peter 1969: Ankstyvasis antspauduoto dokumento laikotarpis Viurcburgo vyskupijoje, Würzburg: Kommissionsverlag Ferdinand Schöningh. Johanek Peter 1990: Valdovo diplomas ir adresatų ratas. Pamaldžiojo Liudviko kanceliarija Karolingų epochos raštijoje. – Charlemagne’s Heir. New Perspectives on the Reign of Louis the Pious (814–840), hrsg. von P. Godman, R. Collins, Oxford: Oxford University Press, 409–424. Keller Hagen 1997: Otonų valdovų antspaudai. Pastabos ir klausimai apie jų formą, reikšmę bei funkciją istoriniame kontekste. Reikšmė 64 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg Otonų epochos valdovų antspaudo atvaizdo ir antspauduoto dokumento raidai. – Atvaizdas ir istorija. Politinės ikonografijos studijos. Festschrift für Hansmartin Schwarzmaier zum fünfundsechzigsten Geburtstag, hrsg. von K. Krimm, H. John, Sigmaringen: Jan Thorbecke Verlag, 3–51. Keller Hagen 1998: Apie Karolingų ir Otonų antspaudus. Dokumentai kaip „valdžios ženklai“ karaliaus komunikacijoje su savo ištikimaisiais. – Frühmittelalterliche Studien 32, 400–441. Kölzer Theo 1998: Otonų ir Salijų valdovų dokumentas. – Karališkųjų dokumentų tipologija. Tarptautinės diplomatikos komisijos kolokviumas Olomouce 1992 8 30–9 3, hrsg. von J. Bištřický, Olomouc: Univerzita Palackého, 127–142. Prieiga: https://www.mgh-bibliothek.de/dokumente/a/a119180.pdf. Kruisheer Jaap 1979: Kanceliarinis parengimas, gavėjo parengimas ir parengimas trečiųjų asmenų. Metodologinės pastabos, susijusios su kai kuriais naujesniais tyrimais. – Archiv für Diplomatik, Schriftgeschichte, Siegelund Wappenkunde 25, 256–300. Ludwig Thomas 2008: Meiseno vyskupų dokumentai. Diplomatiniai X–XIII amžių tyrimai, Köln, Weimar, Wien: H. Böhlau. May Georg 1995: Ego N.N. Catholicae Ecclesiae Episcopus. Parašo formos atsiradimas, raida ir reikšmė popiežiaus visuotinio episkopato požiūriu, Ser. Kanonistische Studien und Texte, 43, Berlin: Duncker & Humblot. Mažuga Vladimir I. 2000: Мажуга, Владимир И. Seniausi Šventosios Romos imperijos vyskupų ir kunigaikščių dokumentai Sankt Peterburgo Rusijos istorijos instituto filiale [Drevnejšie gramoty episkopov i kniazej Sviaščënnoj Rimskoj imperii v sobranii Sankt-Peterburgskogo filiala Instituta rossijskoj istorii]. – Pagalbinės istorijos disciplinos [Vspomogatel’nye istoričeskie discipliny] 27, 273–293. Prieiga: https://ahd.spbiiran.ru/wp-content/uploads/2024/03/2000–16-mazuga-v-i-XXVII.pdf. Mažuga Vladimir I. 2022: Мажуга, Владимир И. Apie lotyniškojo rašto VIII–XIII a. stilių ir techniką [O stile i technike latinskogo pis’ma VIII–XIII vv]. – Rašto istorija nuo Antikos iki naujųjų laikų. Epigrafikos, paleografijos ir diplomatinių tyrimų apybraižos [Istorija pis’ma ot Antičnosti do Novogo vremeni. Očerki po epigrafike, paleografii i diplomatike], Москва–СПб: Альянс–Архео [Moskva–SPb: Al’jans–Archeo], 214–222. Mერსiowsky Mark 2015: Dokumentas Karolingų epochoje. Originalai, dokumentų praktika ir politinė komunikacija, 2 Bde, Ser. Monumenta Germaniae Historica, Schriften, 60, Wiesbaden: Harrassowitz Verlag. Straipsniai / Articles 65 MARIE-LUISE HECKMANN Merta Brigitte 1994: Teisė ir propaganda Karolingų valdovų dokumentų narracijose. – Istoriografija ankstyvaisiais viduramžiais, hrsg. von A. Scharer, G. Scheibelreiter, Wien, München: R. Oldenbourg Verlag, 141–157. Metodai – Rašto aprašymo metodai, hrsg. von P. Rück, Stuttgart: Jan Thorbecke Verlag, 1999. Müller-Mertens Eckhard 1980: Imperijos struktūra Otto Didžiojo valdymo praktikos atspindyje. Su istoriografinėmis prolegomenomis klausimui „Feodalinė valstybė vokiečių žemėje – nuo kada vokiečių feodalinė valstybė?“ Berlin: Akademie-Verlag. Neumann Ronald 1978: Otto Didžiojo dokumentų arengos. – Archiv für Diplomatik. Schriftgeschichte, Siegelund Wappenkunde 24, 292–358. Nowak Przemysław, Weigl Herwig 2017: Vakarų Europos dokumentai Nikolajaus Petrovičiaus Lichačiovo rinkinyje Sankt Peterburge. Su 1212 m. birželio 10 d. Inocento III. littera Benediktinų vienuolynui Monforte de Lemos publikacija. – Mitteilungen des Instituts für Österreichische Geschichtsforschung 125(2), 385–400. Oediger Friedrich W. 1978: Kelno arkivyskupų viduramžių regestai, Bd. 1, Düsseldorf: Droste Verlag. Patt Sarah 2016: Studijos apie „Formulae imperiales“. Dokumentų koncepcija ir formuliarų vartojimas imperatoriaus Pamaldžiojo Liudviko kanceliarijoje (814–840), Ser. Monumenta Germaniae Historica, Studien und Texte, 59, Wiesbaden: Harrassowitz Verlag. Posse Otto 1909: Vokietijos imperatorių ir karalių antspaudai, Bd. 1, Dresden: Wilhelm und Bertha v. Baensch Stiftung. Prieiga: https://gdz.sub.uni-goettingen.de/id/PPN840591144. Ries Hermann 1969: Heinrichas I. – Neue Deutsche Biographie, Bd. 8, Berlin: Duncker & Humblot, 402–403. Prieiga: https://www.deutsche-biographie.de/pnd137324847.html#ndbcontent. Rück Peter 1991: Dokumentas kaip meno kūrinys. – Imperatorienė Teofanu. Rytų ir Vakarų susitikimas apie pirmojo tūkstantmečio sandūrą. Kelno Schnütgeno muziejaus atminimo leidinys imperatorienės 1000-ųjų mirties metinių proga, Bd. 2, hrsg. von A. von Euw, P. Schreiner, Köln: Schnütgen-Museum, 311–333. Rück Peter 1996: Karaliaus atvaizdo pranešimai. Kanceliariniai ženklai, karališkieji monogramų ženklai ir Salijų dinastijos signetas, Marburg an der Lahn: Philipps-Universität Marburg. Rück Peter 2000: Aukštųjų viduramžių popiežiaus dokumentas kaip šiuolaikinės estetikos priemonė. – Darbai iš Marburgo pagalbinių mokslų instituto, hrsg. von E. Eisenlohr, P. Worm, Marburg an der Lahn: Universitätsbibliothek Marburg, 3–29. 66 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg S c h e t t e r R u d o l f 1935: Pasaulietinių ir dvasinių kunigaikščių intervencija į Vokietijos karalių dokumentus nuo 911 iki 1056 m.: Dissertation phil., Berlin: Bottrop i.W. S c h i e f f e r R u d o l f 1998: Mediator cleri et plebis. Apie dvasinę įtaką Otonų karalystės supratimui ir vaizdavimui. – Valdžios reprezentacija Otonų Saksonijoje, hrsg. von E. Schubert, G. Althoff, Ser. Paskaitos ir tyrimai, 46, Sigmaringen: Jan Thorbecke Verlag, 345–361. S c h l a u g W i l h e l m 1962: Saksų senųjų laikų asmenvardžiai iki 1000 metų, Lund: CWK Gleerup; Kopenhagen: Ejnar Munksgaard. S c h n a s e R o b e r t 2019: Scriba anonymus scripsit et subscripsit. Tęstinumas ar pertvarka dokumentų sudaryme? Raštininkų profiliai Arnolfo Karintiečio (887–899) ir Otto I. (936–973) laikais palyginti, Baden-Baden: Deutscher Wissenschafts-Verlag. S c h u l z e H a n s K. 2007: Imperatorienės Teofanu vedybų dokumentas, graikų imperatorienė ir Romos–Vokietijos imperija 972–991, Hannover: Hahnsche Buchhandlung. S c h w e n k P e t e r 1995: Brunas iš Kelno (925–965): jo gyvenimas, veikla ir reikšmė, Espelkamp: Verlag Marie Leidorf. S c h w e n k P e t e r 1995a: Brunas iš Kelno (925–965) ir jo reikšmė Vestfalijos bei Žemutinės Saksonijos srityje. – Niedersächsisches Jahrbuch für Landesgeschichte 67, 99–138. Prieiga: https://www.historische-kommission.niedersachsen.de/startseite/onlineangebote/niedersaechsisches_jahrbuch_landgeschichte_online/niedersaechsisches-jahrbuch-online-113570.html. S r e d i n s k a j a N a t a l i j a B. 2014: Срединская, Наталия Б. Šiaurės Italijos notarinių aktų tyrimas remiantis N. P. Lichačiovo rinkinio medžiaga [Issledovanie notarialʹnych aktov Severnoj Italii po materialam sobranija N. P. Lichačeva]. – Nikolajaus Petrovičiaus Lichačiovo palikimas: teksto ir vaizdo interpretacija [Nasledie Nikolaja Petroviča Lichačeva: interpretacija teksta i obraza], mokslinės konferencijos, skirtos akademiko Nikolajaus Petrovičiaus Lichačiovo gimimo 150-osioms metinėms, medžiaga [materialy naučnoj konferencii, posvjaščennоj 150-letiju so dnja roždenija akademika Nikolaja Petroviča Lichačeva] (1862–1936), red. Е. В. Степанова [red. E. V. Stepanova], Санкт-Петербург: Издат. Государственного Эрмитажа [Sankt-Peterburg: Izdat. Gosudarstvennogo Ėrmitаža], 109–121. T i e f e n b a c h H e i n r i c h 1984: Xantenas, Esenas, Kelnas. Senosios vokiečių kalbos šiaurinės ribos tyrimai, paremti IX–XI amžių Žemutinio Reino asmenvardžiais, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. W i s p l i n g h o f f E r i c h 1954: Kelno arkivyskupų kanceliarija X amžiuje. Su ekskursu apie arkivyskupų kanceliariją Tryre. – Jahrbuch des Kölnischen Straipsniai / Articles 67 MARIE-LUISE HECKMANN Istorijos draugijos 28, 41–63. Prieiga: https://www.deutsche-digitale-bibliothek.de/item/EFSO]52NZCCO3V24QCPRPJR3WZAABXAB. Wolf Gunther G. 1989: Kelno arkivyskupas Brunas I. ir mokslinių studijų skatinimas Kelne. – Kelno universitetas viduramžiais. Dvasinės šaknys ir socialinė tikrovė, hrsg. von A. Zimmerman, für den Druck besorgt von Gudrun Vuillemin-Diem, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 299–311. Wolfram Herwig 1973: Lotyniški valdovų titulai IX ir X amžiuje. – Intitulatio 2. Lotyniški valdovų ir kunigaikščių titulai IX ir X amžiuje. Österreichisches Geschichtsforschung instituto pranešimai, Erg.-Bd. 24, hrsg. von K. Brunner, A. Scharer, H. Wolfram, Wien, Köln, Graz: H. Böhlau, 19–178. Worm Peter 2004: Karolingų rekognicijos ženklai. Kanclerio eilutė ir jos grafinis apipavidalinimas VIII ir IX amžių valdovų dokumentuose, Marburg an der Lahn: Universitätsbibliothek Marburg. Zwierlein Susanne 2016: Studijos apie imperatoriaus Pamaldžiojo Liudviko (814–840) dokumentų arengas, Wiesbaden: Otto Harrassowitz. Skaitmeninis profiliavimas kaip ankstyvųjų viduramžių diplomatiko s metodas. Remiantis Otono I dokumentu iš Sankt Peterburgo. Skiriama prof. dr. Vladimirui Ivanovičiui Mažugai, 2024 m. balandžio 15 d. švenčiančiam 75-tąjį jubiliejų SANTRAUKA Remiantis išoriniais ir vidiniais kriterijais straipsnyje analizuojamas Sankt Peterburge saugomas Otono I dokumentas, kurio autorystė priskiriama vienam iš 39 žinomų kaizerio kanceliarijos raštininkų. Identifikavimo pagrindą sudaro parašai ir dokumento dydis, formatas, apipavidalinimas ir kaizerio rašysena. Ne mažiau svarbūs asmenvardžių ir vietovardžių kalbiniai niuansai, kaip ir patvirtinimo formulės visuma. Vėliau, remiantis lyginamaisiais pavyzdžiais, tikrinamas čia taikomo skaitmeninio profiliavimo metodo tinkamumas raštininko identifikavimui. Tyrimo metu paaiškėjo, kad karaliaus ir kaizerio Otono I dokumentai kompleksiški ir pasižymi daugybe jiems būdingų ir informatyvių ypatybių, tokių kaip horizontalus 68 Acta Linguistica Lithuanica XC Digital Profiling als Methode der frühmittelalterlichen Diplomatik. Ausgehend von einer Urkunde Ottos I. in St. Petersburg formatas, christograma, identifikavimo ženklas ar trumpiniai, kurios vėlesniuose raštuose nebeatinkamos. Be to, siekiant patikimai identifikuoti raštininką, valdovo raštus reikia susieti su jo aplinkoje veikusiais žinomais asmenimis, surenkant daugiau informacijos apie juos. Ottono dinastijos valdymo laikais vyskupai sudaro didžiausią, keliamus reikalavimus atitinkančią tokių asmenų grupę, kuriai būdingas aukštas raštingumo lygis. Dėl to ypač tikėtina, kad daugelis karaliaus ir kaizerio Ottono I dokumentų buvo parengti vyskupų, galimai dirbusių jo kanceliarijoje raštininkais. Ši tezė jau suformuluota vienoje iš tyrimo dalių. Jeigu vyskupų, kaip raštininkų, profiliavimo hipotezė pasitvirtintų, pateiktos identifikacijos gerokai pakeistų IX a. pabaigos ir X a. pradžios reikšmingumo, raštijos ir komunikacijos sistemos vaizdą. Arba vaizdžiai tariant: raštininkų, vykdžiusių jonančio karaliaus neatidėliotinus pavedimus, pėdsakas vestų iš jų veiklos trijose miglose link gerai išmanytos ir ryškiai šviečiančios katedroje. Įteikta 2024 m. kovo 18 d. M A R I E - L U I S E H E C K M A N N Potsdamo universitetas, Istorijos institutas Am Neuen Palais 10, D-14469 Potsdam [email protected] Straipsniai / Articles 69