Būdvardiniai būdvardžiai technikos terminijoje

Stasys ZAJANKAUSKAS BŪDVARDINIAI BŪDVARDŽIAI TECIINIKOS TERMINIJOJE Technikos terminijos būklę lemia kalbos būklė ir raida. Elektro nikos terminija tikrai nėra išimtis, o elektronikoje nuolat yra naujic nų, taigi ir naujų terminų. Dauguma naujųjų terminų ateina per anglų ir rusų kalbas, o reikiamas sąvokas tinkamai lietuviškai įvardyti pri- valu. Tačiau tam būtinas tiek technikos supratimas, tiek kalbinis iš- prusimas. Nesunku ir paklysti. Dažnai patiriame, kad kurią nors są- voką buvę galima įvardyti kur kas tiksliau. Labai svarbu mokėti tiksliai nusakyti įvairių medžiaginių darinių, jų sąvokų skiriamąsias ypatybes, ypač kai jas įvardijame pagal rūši- nius požymius. Tam dažniausiai tinka įvardžiuotiniai ir priesagos -inis būdvardžiai. Priesagos -inis būdvardžiai lengvai suvokiami, jei- gu be vargo atspėjami pamatiniai žodžiai. O šie dažniausiai yra daik- tavardžiai, gerokai rečiau — kitų kalbos dalių žodžiai. Vartojama ir būdvardinių priesagos -inis būdvardžių, bet vargu, ar jie būtini, var- gu, ar reikia jų vis naujų. Labai svarbi tobulo termino ypatybė — tikslus orientavimas. Betgi dažnai neįmanoma jausti, ar būdvardinis būdvardis išvis kur nors orientuoja. A. Kvedaravičiaus ir R. Navicko knygoje “Silicio integrinių sche- mų gamybos vadovas" (Vilnius: Mokslas, 1989) ištisai vartojama ne- gatyvusis ir pozityvusis fotorezistai, nors turėtų būti taip, kaip nuo se- no fototechnikoje vadinama — negatyvas ir pozityvas, negatyvinis ir po- zityvinis vaizdai, negatyvinis ir pozityvinis jautrieji sluoksniai — tokie ir fotorezistai. Čia turėtų būti vartojami ne įvardžiuotiniai, o daiktavar- diniai būdvardžiai, sudaryti iš negatyvas ir pozityvas. Ketinimų, žino- ma, būta gerų, — priesagos -inis būdvardžių yra ir netaisyklingų, ir kitaip nepateisinamų. Vis dėlto ne kiekvienas. O įvardžiuotinius būd- vardžius daug kas visai pamiršo. Juos tenka tiesiog brukte brukti stan- dartų ir techninių sąlygų autoriams. Jau atsikratyta daugybės, deja, ne visų būdvardinių būdvardžių, 47 turinčių be iš kitur atėjusios būdvardžio priesagos -al-, -yv-, -at-, -ar- dar ir lietuvišką būdvardžių priesagą -inis. Tačiau atsikratyta ne visų “superbudvardziy” — kad būtų trumpiau, pavadinkime taip tuos būd- vardžius su dvigubomis priesagomis, pvz.: vizualinis (=vizualus, vizu- alusis, regimasis), lokalinis (=lokalus. lokalusis, vietinis), globalinis (=globalus, globalusis, visa apimantis) ir kt. Beje, čia neturima tikslo pateikti visus galimus lietuviškus atitikmenis. Dėl to būtų atskira kal- ba. Neseniai “superbūdvardžių" knibždėte knibždėjo kiekvienas tech- nikos kalbos sakinys, pvz.: sumarinis (=suminis) dvdis, efektyvinė (=efektiné) reikšmė, selektyvinis (=selektyvus, selektyvusis) stiprintu- vas, elementarinės ( =elementariosios) dalelės, elementarinės (=ele- mentariosios) matematikos žinynas. Žinoma, kas kita iš kitų kalbos dalių tarptautinių žodžių su priesaga -inis sudaryti būdvardžiai. Na- tūraliausi, reikalingiausi ir gausiausi yra priesagos -inis daiktavardi- niai būdvardžiai, pvz.: integralinis: integralas, diferencialinis: diferen- cialas, personalinis: personalas, personalija. Reikia manyti, kad čia nėra dvigubų būdvardinių priesagų. Štai ir nauji patogiai tariami, be vargo iš dalyvių autoriaus suda- ryti priesagos -inis būdvardžiai dvižodžiams terminams: integruotinė schema (o gal integruotinis ar telktinis grandynas, nes turima galvoje ne schema, o gaminys, turintis daug elektronikos grandinių), integ- ruotinis jautrumas, programuotinis vardas, referuotinė informacija. To- kios sandaros terminų jau nuo seno nemaža vartojama: įneštinė var- Za, plūktinė asla, spausdintinė plokštė, įterptinis žodis, įvardžiuotinis būd- vardis, verstinė literatūra. Beje, darybos galimybių dažniausiai yra ne viena — galėtų tikti ir terminai integruotoji schema ar integruotasis grandynas, integralusis jautrumas (tiktų ir seniau vartotas integralinis jautrumas); koaksialu- sis kabelis (tiktų ir seniau vartotas koaksialinis kabelis), sudaryti be jokių išmonių: prie daiktavardžių integralas, koaksialas kamienų pri- dėta priesaga -inis, būdvardžių ir dalyvių pavartotos įvardžiuotinės formos. Bet gal pamanyta, kad bus per prasta, todėl dabar brukami tokie netikę, niekur neorientuojantys terminai, kaip integrinė sche- ma, integrinis jautrumas, koaksinis kabelis. Tokie būdvardžiai yra su- 48 daryti iš nevartojamų lietuvių kalboje žodžių, dar plg. artezinis, juri- dinis. Kad pamatinis žodis lietuvių kalboje būtų nevartojamas, visai reta ir nepageidautina: “jei formos be formanto neparemia joks lie- tuvių kalboje vartojamas žodis, turime vartoti būdvardį su forman- tu"!. Tiesa, yra teigiančių, kad minėtas būdvardis infegrinis yra kilęs iš integrus, bet tada orientuojama į lengvą integravimą, o ne į telkimą ar vienijimą. Bet integruotinės schemos juk vadintos integralinėmis schemomis, juk siūlyta vadinti ne tik integrinėmis schemomis, bet ir integraliosio- mis schemomis, o paskiausiai — integroschemomis! Vis tebeklaidžio- jama. Pavarčius tarptautinius standartus matyti, kad integruotiné sche- ma — tai nei ištisai nedalus, nei ištisai integralus įtaisas. Integralumą įprasta nusakyti papildomai biidvardziu monolitinis, pavyzdžiui, pus- laidininkinė monolitinė integruotinė schema. Daugeliu kalbų termino integruotinė schema pažyminys rodo tik integraciją, telkimą, bet ne integralumą — integrated circuit (angl.) integrierte Schaltung (vok.), circuit intėgrė (pranc.). Turima galvoje daugialypė integracija — tech- nologinė, konstrukcinė, schemotechninė. Rusiškai nebuvę kaip pa- togiai pasakyti: turėję būti unmeepuposannvie xem. Nevykę buvo terminai bipoliarinis tranzistorius ir unipoliarinis tran- zistorius, bet kažkieno įpiršti pakaitalai dvipolis tranzistorius ir vien- polis tranzistorius yra visiškai netikę, nepriimtini, nes esmę nusako pabrėžtinai klaidingai. Dvipolis — tai dvignybtis, o vienpolis — vien- gnybtis, pavyzdžiui, vienpolis jungiklis tai įtaisas vienam laidui pri- jungti ar atjungti, o dvipolis jungiklis — dviem laidams. Kiekvienas studentas turi Žinoti, kad bet kuris iš tų tranzistorių yra (ripolis ar net keturpolis elementas. Tie tranzistoriai sukurti ne Lietuvoje ir pirmiau- sia gavo angliškus vardus. Todėl galėtume pakęsti ir tarptautinius jų pavadinimus, tarkim, bipoliarusis tranzistorius ir unipoliarusis tranzis- torius. Žinoma, šie terminai esmę nusakytų taip pat klaidingai. Tiks- liau pirmąjį reikėtų vadinti bipoliarių ( dvipoliarių) sandūrų tranzisto- riumi. Bet, kaip minėta, nukrypta kitur. Todėl ju šešeri metai, kai "Kniūkšta P Priesagos -inis būdvardžiai. V.: Mokslas, 1976. P. 50. Toliau trumpinama PIB. Dar zr: Sližie nė N. Atsakome medikams // Kalbos kultūra. V.: Mintis, 1972. Sgs. 23. P. 71 49 mano studentai girdi, manau, pakankamai prasmingus naujadarus dvikrūvis tranzistorius ir vienkrūvis tranzistorius. Beje, ir krūvnešį — tik judriajam elektronui ir tik judriajai skylei apibendrintai įvardyti. Bet kurį elektroną, kylę, joną — ir judrius, ir ne — būtų galima vadinti krūvininkais. Dvikrūvio tranzistoriaus veikimo principas grindžiamas dviejų tipų krūvnešiais, o vienkrūvio — tik vieno tipo krūvnešiais. Taip nurodoma ir tarptautiniuose standartuose. Tad ar yra kokios nors taisyklės, ar yra kokia nors strategija suda- rant Ir vartojant išskirtinę ypatybę reiškiančius būdvardžius? Gal ir yra. Dėl įvardžiuotinių būdvardžių reikalingumo terminijai kalbinin- kė A. Kaulakienė sako netgi taip: “kai norima pabrėžti ne daikto kokybę, 0 jo išskiriamąją (terminologinę) reikšmę, visur turėtų būti vartojamos įvardžiuotinės formos"*?. Beje, reikėtų turėti galvoje, kad ir paprastoji tarptautinių būdvardžių forma su galūne -us (integralus, personalus, vizualus) bei tarptautinių daiktavardžių kilmininkas (in- tegralo reikšmė, personalo sudėtis) turi savo vietą. O pavartę “Tarp- tautinių žodžių žodyną" (1985 m.) pastebésime, jog jame “superbūd- vardziai” labai daug giminaičių būdvardžių pavaduoja. Apie įvardžiuotinių formų ir priesagos -inis tarptautinių būdvar- džių konkurenciją terminijoje A. Paulauskienės ir D. Tarvydaitės kny- goje “Gramatikos normos ir dabartinė vartosena" (Kaunas: Šviesa, 1986) rašoma, kad nereikėtų “žūt būt stengtis viską iki galo sunor- minti ir visiems laikams"* ir kad “palyginti neseniai pradėjusi for- muotis įvardžiuotinių formų klasė dabar jau yra benykstanti"*. Vis dėlto primena, kad “jau sukurti (nejaugi dar reikėjo kurti?! — S.Z.) būdvardžiai, kurie galėtų (!? — S.Z.) turėti ir įvardžiuotines formas (aktyvus — aktyvusis, pasyvus — pasyvusis, formalus — formalusis, verti- kalus — vertikalusis)"*. Tai vietoj “superbūdvardžių" aktyvinis, pasyvi- nis, formalinis, vertikalinis, kurie akivaizdžiai laikomi kaip ir pirmi- Kaulakienė A. Politechnikos terminijos negerovės // Kalbos kultura V.: Mokslas, 1979. Sąs. 37. P. 35. | | o Paulauskienė A„Tarvydaitė D. Gramatikos normos ir dabartinė vartosena. K.: Šviesa, 1986. P. 139. * Ten pat. P. 136. 5 Ten pat. P. 139. 50 niais, — paprastosios formos “ką tik sukurtos". Čia dar ir nesiūloma “sukurti” atonalus, globalus, demonstratyvus ir pan. Kaip minėta, kalbininkė A. Kaulakienė pasisko už dažnesnį įvar- džiuotinių būdvardžių vartojimą. Tačiau, jos nuomone, galima pasi- rinktinai sudarinėti ir "bepamacius būdvardinius" būdvardžius. Būd- vardinių priesagų dvigubumo išvengiama, bet nuoseklumo nėra, nė- ra jokių taisyklių, yra tik papildoma paskata vartoti priesagą -inis. Tik neaišku, ar pamatinis žodis — tų vedinių suvokimo pagrindas, pagaliau “be sistemos sudarytus terminus reikia įsiminti kiekvieną at- skirai, o tai sunku net tos srities specialistui, kąjau bekalbėti apie tuos, kurie tik pradeda to dalyko mokytis**. Be to, svetimybiy įvairovė vargu ar girtina? Didelė parama vartotojams yra žodynai. Deja “superbūdvardžių" reklamai žodynuose vietos atsiranda, o įvardžiuotines formas pateikti neįprasta, neva visi žino, kad jos yra (o gal, kad jos nyksta?). Poli- technikos žodyne (V., 1984 m.) teikiama: KopManbuotiū 1. normalinis (pirmoji, o gal ir pagrindinė reikšmė?! Kada ji vartojama?). 2. nor- malusis. 3. norminis. Iš to tik aišku, kad versti reikia ne vienu žodžiu! Šalia pirmojo dar nekenktų turėti kilmininką normalės (pvz., norma- lės krypties), šalia antrojo — paprastąją formą normalus, šalia trečiojo — kilmininką normos (pvz., normos lygis). Bet taip ir neprireikia nė vieno būdvardinio priesagos -inis būdvardžio! Žinoma, atrodytų, jog jau gali džiaugtis “Fizikos terminų žody- ne” (V., 1979 m.) radęs aktyvusis (o ne aktyvinis) elementas ir laidu- mas, aktyvioji ir reaktyvioji varža, galia, induktyvioji varža ir net reak- tyvusis lėktuvas. Deja, vėliau išleistuose žodynuose daugeliu atvejų “vėl daina iš pradžių". Beje, ir šiame žodyne pateikta stacionarinis (=stacionarus +is) svyravimas, laidumas ir judesys (lyg viskas vyktų kažkokiame stacionare), kvazistacionarinis ( =kvazistacionarus+is) lygmuo ir laukas, absoliutinis ( =absoliutus+is) minimumas, lygis ir laikas; lokalinis (=lokalus+is). Nemažai nenuoseklumų minėtame politechnikos žodyne, dar, pavyzdžiui, transversalinis (=transversi- nis, tarnsversalus+is) filtras. Ką jau bekalbėti apie “Tarptautinių žo- Gerulaitis V. Fizikos terminų žodynas // Mūsų kalba. 1980. Nr. 5. P. 30. 51 džių žodyną" (V., 1985 m.). Kaip žinia, be priesagos -inis dažnai galima išsiversti pavartojus daiktavardžio kilmininką. Deja, tada neretai susidaro kilmininkų greta ir nukenčia minties aiškumas. Priesaga -inis padeda išvengti nesuvo- kiamų kilmininko gretų, ir tai skatina ją dažniau vartoti. Štai viena naujoviška kilmininkų greta — lygiagrečiųjų virpesių kontūrų savybės. Jau virpesiai, o ne kontūrai yra lygiagretieji (ar nuoseklieji, susietie- ji). Ne taip seniai tuos “virpesių" kontūrus sėkmingai vadinom rezo- nansiniais, dar virpamaisiais. Kai visiems paaiškės norminė išskirtinę ypatybę nusakančių būd- vardžių daryba, ir be žodynų bus aišku, kad ekvivalentinė schema turi reikšti “ekvivalento schema”, o ekvivalenčioji schema — “atstojamąją schemą", stacionarinis prietaisas — “stacionaro prietaisą", o staciona- rusis prietaisas — “nekilnojamą prietaisą" (tokie atspalviai turi gyvuo- ti, kad būtų galima tiksliai nusakyti, apie ką kalbama). Tada visiems bus aiškus ir skirtumas tarp negatyvusis bei negatyvinis, dogminis bei dogmatinis ir daugybės kitų. Tarptautinius būdvardžius tikrai galima ir būtina tvarkyti pagal griežtesnės taisykles. Svarbi būtų strateginė nuostata — nevartoti būd- vardinių būdvardžių, gerokai dažniau vartoti įvardžiuotinius. Ne- reikėtų rankas sudėjus laukti, kol nusistovės “tradicijos”, turime iš- vengti atkryčių.