Būdvardiniai būdvardžiai technikos terminijoje

Stasys ZAJANKAUSKAS BŪDVARDINIAI BŪDVARDŽIAI TECIINIKOS TERMINIJOJE Technikos terminijos būklę lemia kalbos būklė ir raida. Elektro nikos terminija tikrai nėra išimtis, o elektronikoje nuolat yra naujic nų, taigi ir naujų terminų. Dauguma naujųjų terminų ateina per anglų ir rusų kalbas, o reikiamas sąvokas tinkamai lietuviškai įvardyti privalu. Tačiau tam būtinas tiek technikos supratimas, tiek kalbinis išprusimas. Nesunku ir paklysti. Dažnai patiriame, kad kurią nors sąvoką buvę galima įvardyti kur kas tiksliau. Labai svarbu mokėti tiksliai nusakyti įvairių medžiaginių darinių, jų sąvokų skiriamąsias ypatybes, ypač kai jas įvardijame pagal rūšinius požymius. Tam dažniausiai tinka įvardžiuotiniai ir priesagos -inis būdvardžiai. Priesagos -inis būdvardžiai lengvai suvokiami, jeigu be vargo atspėjami pamatiniai žodžiai. O šie dažniausiai yra daiktavardžiai, gerokai rečiau — kitų kalbos dalių žodžiai. Vartojama ir būdvardinių priesagos -inis būdvardžių, bet vargu, ar jie būtini, vargu, ar reikia jų vis naujų. Labai svarbi tobulo termino ypatybė — tikslus orientavimas. Betgi dažnai neįmanoma jausti, ar būdvardinis būdvardis išvis kur nors orientuoja. A. Kvedaravičiaus ir R. Navicko knygoje “Silicio integrinių schemų gamybos vadovas" (Vilnius: Mokslas, 1989) ištisai vartojama negatyvusis ir pozityvusis fotorezistai, nors turėtų būti taip, kaip nuo seno fototechnikoje vadinama — negatyvas ir pozityvas, negatyvinis ir pozityvinis vaizdai, negatyvinis ir pozityvinis jautrieji sluoksniai — tokie ir fotorezistai. Čia turėtų būti vartojami ne įvardžiuotiniai, o daiktavardiniai būdvardžiai, sudaryti iš negatyvas ir pozityvas. Ketinimų, žinoma, būta gerų, — priesagos -inis būdvardžių yra ir netaisyklingų, ir kitaip nepateisinamų. Vis dėlto ne kiekvienas. O įvardžiuotinius būdvardžius daug kas visai pamiršo. Juos tenka tiesiog brukte brukti standartų ir techninių sąlygų autoriams. Jau atsikratyta daugybės, deja, ne visų būdvardinių būdvardžių, 47 turinčių be iš kitur atėjusios būdvardžio priesagos -al-, -yv-, -at-, -ardar ir lietuvišką būdvardžių priesagą -inis. Tačiau atsikratyta ne visų “superbudvardziy” — kad būtų trumpiau, pavadinkime taip tuos būdvardžius su dvigubomis priesagomis, pvz.: vizualinis (=vizualus, vizualusis, regimasis), lokalinis (=lokalus. lokalusis, vietinis), globalinis (=globalus, globalusis, visa apimantis) ir kt. Beje, čia neturima tikslo pateikti visus galimus lietuviškus atitikmenis. Dėl to būtų atskira kalba. Neseniai “superbūdvardžių" knibždėte knibždėjo kiekvienas technikos kalbos sakinys, pvz.: sumarinis (=suminis) dvdis, efektyvinė (=efektiné) reikšmė, selektyvinis (=selektyvus, selektyvusis) stiprintuvas, elementarinės ( =elementariosios) dalelės, elementarinės (=elementariosios) matematikos žinynas. Žinoma, kas kita iš kitų kalbos dalių tarptautinių žodžių su priesaga -inis sudaryti būdvardžiai. Natūraliausi, reikalingiausi ir gausiausi yra priesagos -inis daiktavardiniai būdvardžiai, pvz.: integralinis: integralas, diferencialinis: diferencialas, personalinis: personalas, personalija. Reikia manyti, kad čia nėra dvigubų būdvardinių priesagų. Štai ir nauji patogiai tariami, be vargo iš dalyvių autoriaus sudaryti priesagos -inis būdvardžiai dvižodžiams terminams: integruotinė schema (o gal integruotinis ar telktinis grandynas, nes turima galvoje ne schema, o gaminys, turintis daug elektronikos grandinių), integruotinis jautrumas, programuotinis vardas, referuotinė informacija. Tokios sandaros terminų jau nuo seno nemaža vartojama: įneštinė varZa, plūktinė asla, spausdintinė plokštė, įterptinis žodis, įvardžiuotinis būdvardis, verstinė literatūra. Beje, darybos galimybių dažniausiai yra ne viena — galėtų tikti ir terminai integruotoji schema ar integruotasis grandynas, integralusis jautrumas (tiktų ir seniau vartotas integralinis jautrumas); koaksialusis kabelis (tiktų ir seniau vartotas koaksialinis kabelis), sudaryti be jokių išmonių: prie daiktavardžių integralas, koaksialas kamienų pridėta priesaga -inis, būdvardžių ir dalyvių pavartotos įvardžiuotinės formos. Bet gal pamanyta, kad bus per prasta, todėl dabar brukami tokie netikę, niekur neorientuojantys terminai, kaip integrinė schema, integrinis jautrumas, koaksinis kabelis. Tokie būdvardžiai yra su48 daryti iš nevartojamų lietuvių kalboje žodžių, dar plg. artezinis, juridinis. Kad pamatinis žodis lietuvių kalboje būtų nevartojamas, visai reta ir nepageidautina: “jei formos be formanto neparemia joks lietuvių kalboje vartojamas žodis, turime vartoti būdvardį su formantu"!. Tiesa, yra teigiančių, kad minėtas būdvardis infegrinis yra kilęs iš integrus, bet tada orientuojama į lengvą integravimą, o ne į telkimą ar vienijimą. Bet integruotinės schemos juk vadintos integralinėmis schemomis, juk siūlyta vadinti ne tik integrinėmis schemomis, bet ir integraliosiomis schemomis, o paskiausiai — integroschemomis! Vis tebeklaidžiojama. Pavarčius tarptautinius standartus matyti, kad integruotiné schema — tai nei ištisai nedalus, nei ištisai integralus įtaisas. Integralumą įprasta nusakyti papildomai biidvardziu monolitinis, pavyzdžiui, puslaidininkinė monolitinė integruotinė schema. Daugeliu kalbų termino integruotinė schema pažyminys rodo tik integraciją, telkimą, bet ne integralumą — integrated circuit (angl.) integrierte Schaltung (vok.), circuit intėgrė (pranc.). Turima galvoje daugialypė integracija — technologinė, konstrukcinė, schemotechninė. Rusiškai nebuvę kaip patogiai pasakyti: turėję būti unmeepuposannvie xem. Nevykę buvo terminai bipoliarinis tranzistorius ir unipoliarinis tranzistorius, bet kažkieno įpiršti pakaitalai dvipolis tranzistorius ir vienpolis tranzistorius yra visiškai netikę, nepriimtini, nes esmę nusako pabrėžtinai klaidingai. Dvipolis — tai dvignybtis, o vienpolis — viengnybtis, pavyzdžiui, vienpolis jungiklis tai įtaisas vienam laidui prijungti ar atjungti, o dvipolis jungiklis — dviem laidams. Kiekvienas studentas turi Žinoti, kad bet kuris iš tų tranzistorių yra (ripolis ar net keturpolis elementas. Tie tranzistoriai sukurti ne Lietuvoje ir pirmiausia gavo angliškus vardus. Todėl galėtume pakęsti ir tarptautinius jų pavadinimus, tarkim, bipoliarusis tranzistorius ir unipoliarusis tranzistorius. Žinoma, šie terminai esmę nusakytų taip pat klaidingai. Tiksliau pirmąjį reikėtų vadinti bipoliarių ( dvipoliarių) sandūrų tranzistoriumi. Bet, kaip minėta, nukrypta kitur. Todėl ju šešeri metai, kai "Kniūkšta P Priesagos -inis būdvardžiai. V.: Mokslas, 1976. P. 50. Toliau trumpinama PIB. Dar zr: Sližie nė N. Atsakome medikams // Kalbos kultūra. V.: Mintis, 1972. Sgs. 23. P. 71 49 mano studentai girdi, manau, pakankamai prasmingus naujadarus dvikrūvis tranzistorius ir vienkrūvis tranzistorius. Beje, ir krūvnešį — tik judriajam elektronui ir tik judriajai skylei apibendrintai įvardyti. Bet kurį elektroną, kylę, joną — ir judrius, ir ne — būtų galima vadinti krūvininkais. Dvikrūvio tranzistoriaus veikimo principas grindžiamas dviejų tipų krūvnešiais, o vienkrūvio — tik vieno tipo krūvnešiais. Taip nurodoma ir tarptautiniuose standartuose. Tad ar yra kokios nors taisyklės, ar yra kokia nors strategija sudarant Ir vartojant išskirtinę ypatybę reiškiančius būdvardžius? Gal ir yra. Dėl įvardžiuotinių būdvardžių reikalingumo terminijai kalbininkė A. Kaulakienė sako netgi taip: “kai norima pabrėžti ne daikto kokybę, 0 jo išskiriamąją (terminologinę) reikšmę, visur turėtų būti vartojamos įvardžiuotinės formos"*?. Beje, reikėtų turėti galvoje, kad ir paprastoji tarptautinių būdvardžių forma su galūne -us (integralus, personalus, vizualus) bei tarptautinių daiktavardžių kilmininkas (integralo reikšmė, personalo sudėtis) turi savo vietą. O pavartę “Tarptautinių žodžių žodyną" (1985 m.) pastebésime, jog jame “superbūdvardziai” labai daug giminaičių būdvardžių pavaduoja. Apie įvardžiuotinių formų ir priesagos -inis tarptautinių būdvardžių konkurenciją terminijoje A. Paulauskienės ir D. Tarvydaitės knygoje “Gramatikos normos ir dabartinė vartosena" (Kaunas: Šviesa, 1986) rašoma, kad nereikėtų “žūt būt stengtis viską iki galo sunorminti ir visiems laikams"* ir kad “palyginti neseniai pradėjusi formuotis įvardžiuotinių formų klasė dabar jau yra benykstanti"*. Vis dėlto primena, kad “jau sukurti (nejaugi dar reikėjo kurti?! — S.Z.) būdvardžiai, kurie galėtų (!? — S.Z.) turėti ir įvardžiuotines formas (aktyvus — aktyvusis, pasyvus — pasyvusis, formalus — formalusis, vertikalus — vertikalusis)"*. Tai vietoj “superbūdvardžių" aktyvinis, pasyvinis, formalinis, vertikalinis, kurie akivaizdžiai laikomi kaip ir pirmiKaulakienė A. Politechnikos terminijos negerovės // Kalbos kultura V.: Mokslas, 1979. Sąs. 37. P. 35. | | o Paulauskienė A„Tarvydaitė D. Gramatikos normos ir dabartinė vartosena. K.: Šviesa, 1986. P. 139. * Ten pat. P. 136. 5 Ten pat. P. 139. 50 niais, — paprastosios formos “ką tik sukurtos". Čia dar ir nesiūloma “sukurti” atonalus, globalus, demonstratyvus ir pan. Kaip minėta, kalbininkė A. Kaulakienė pasisko už dažnesnį įvardžiuotinių būdvardžių vartojimą. Tačiau, jos nuomone, galima pasirinktinai sudarinėti ir "bepamacius būdvardinius" būdvardžius. Būdvardinių priesagų dvigubumo išvengiama, bet nuoseklumo nėra, nėra jokių taisyklių, yra tik papildoma paskata vartoti priesagą -inis. Tik neaišku, ar pamatinis žodis — tų vedinių suvokimo pagrindas, pagaliau “be sistemos sudarytus terminus reikia įsiminti kiekvieną atskirai, o tai sunku net tos srities specialistui, kąjau bekalbėti apie tuos, kurie tik pradeda to dalyko mokytis**. Be to, svetimybiy įvairovė vargu ar girtina? Didelė parama vartotojams yra žodynai. Deja “superbūdvardžių" reklamai žodynuose vietos atsiranda, o įvardžiuotines formas pateikti neįprasta, neva visi žino, kad jos yra (o gal, kad jos nyksta?). Politechnikos žodyne (V., 1984 m.) teikiama: KopManbuotiū 1. normalinis (pirmoji, o gal ir pagrindinė reikšmė?! Kada ji vartojama?). 2. normalusis. 3. norminis. Iš to tik aišku, kad versti reikia ne vienu žodžiu! Šalia pirmojo dar nekenktų turėti kilmininką normalės (pvz., normalės krypties), šalia antrojo — paprastąją formą normalus, šalia trečiojo — kilmininką normos (pvz., normos lygis). Bet taip ir neprireikia nė vieno būdvardinio priesagos -inis būdvardžio! Žinoma, atrodytų, jog jau gali džiaugtis “Fizikos terminų žodyne” (V., 1979 m.) radęs aktyvusis (o ne aktyvinis) elementas ir laidumas, aktyvioji ir reaktyvioji varža, galia, induktyvioji varža ir net reaktyvusis lėktuvas. Deja, vėliau išleistuose žodynuose daugeliu atvejų “vėl daina iš pradžių". Beje, ir šiame žodyne pateikta stacionarinis (=stacionarus +is) svyravimas, laidumas ir judesys (lyg viskas vyktų kažkokiame stacionare), kvazistacionarinis ( =kvazistacionarus+is) lygmuo ir laukas, absoliutinis ( =absoliutus+is) minimumas, lygis ir laikas; lokalinis (=lokalus+is). Nemažai nenuoseklumų minėtame politechnikos žodyne, dar, pavyzdžiui, transversalinis (=transversinis, tarnsversalus+is) filtras. Ką jau bekalbėti apie “Tarptautinių žoGerulaitis V. Fizikos terminų žodynas // Mūsų kalba. 1980. Nr. 5. P. 30. 51 džių žodyną" (V., 1985 m.). Kaip žinia, be priesagos -inis dažnai galima išsiversti pavartojus daiktavardžio kilmininką. Deja, tada neretai susidaro kilmininkų greta ir nukenčia minties aiškumas. Priesaga -inis padeda išvengti nesuvokiamų kilmininko gretų, ir tai skatina ją dažniau vartoti. Štai viena naujoviška kilmininkų greta — lygiagrečiųjų virpesių kontūrų savybės. Jau virpesiai, o ne kontūrai yra lygiagretieji (ar nuoseklieji, susietieji). Ne taip seniai tuos “virpesių" kontūrus sėkmingai vadinom rezonansiniais, dar virpamaisiais. Kai visiems paaiškės norminė išskirtinę ypatybę nusakančių būdvardžių daryba, ir be žodynų bus aišku, kad ekvivalentinė schema turi reikšti “ekvivalento schema”, o ekvivalenčioji schema — “atstojamąją schemą", stacionarinis prietaisas — “stacionaro prietaisą", o stacionarusis prietaisas — “nekilnojamą prietaisą" (tokie atspalviai turi gyvuoti, kad būtų galima tiksliai nusakyti, apie ką kalbama). Tada visiems bus aiškus ir skirtumas tarp negatyvusis bei negatyvinis, dogminis bei dogmatinis ir daugybės kitų. Tarptautinius būdvardžius tikrai galima ir būtina tvarkyti pagal griežtesnės taisykles. Svarbi būtų strateginė nuostata — nevartoti būdvardinių būdvardžių, gerokai dažniau vartoti įvardžiuotinius. Nereikėtų rankas sudėjus laukti, kol nusistovės “tradicijos”, turime išvengti atkryčių.