Metalų terminijos aiškumui ir tvirtybei

Jonas KLIMAVIČIUS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius METALŲ TERMINIJOS AISKUMUI IR TVIRTYBEI Metalų terminijos pagrindiniai dalykai yra nusistovėję ir aiškūs. Čia norima pabaigtinai sutvirtinti tik kelių terminų pasirinkimą, patikslinti reikšmes, kad terminologinis aiškumas ir tikslumas būtų visur — ir žodynuose, enciklopedijose, vadovėliuose, ir katedrose, auditorijose, klasėse, ir gamyboje, prekyboje. 1. ketūs Kiekvieną bendrinės kalbos vartotoją ir bent kiek logikos paisantį žmogų stebina reklamuojamos Kauno ketaus liejyklosšpižinės viryklės. Visi, ėję vidurinę mokyklą, iš chemijos, fizikos, geografijos žinome tik kėtų, šito turėtų ir užtekti — gyvenimas neturi griauti mokyklos pamatų. Tačiau civilizacijos kai kam dar labai trūksta — griauna terminijos normą ir reklama, ir kokia laikraštinė kulinarija: ŠpiZiniame katile jkaitinami riebalai arba aliejus LA 1998 32 22. Daugumas šviesuomenės žino (bent girdėję), kad špižius (variantai Spižas, špyžė, spižius, spyžius, spižas, spižė, spyžė) — barbarizmas, lenkybė (turi tarmėse ir reikšmę „ketaus katilas“, net „ketaus dangtis“), pati kilimo iš vokiečių kalbos [lenk. spiž, ryt. prūs. špis, vid. vok. aukšt. (Glocken)spise]. Ar kas nors iš „špižininkų“, špižiaus vartojimą bandančių argumentuoti tarmių vartosena, žino, kad tarmėse — rytų aukštaičių ir žemaičių — yra ir kita lenkybė, pažįstama ir pagal rusų kalbą — čigūnas (Ččiugūnas), turinti tokias pat reikšmes ir dar reikšmę „geIležinkelis“? Barbarizmas vis tiek yra barbarizmas, o ne savas, ne veldinys, tarmėse barbarizmų daug. Apie žodį ketūs 1929 m. savo knygoje „Kalba ir senovė“ yra rašęs įžymusis kalbininkas Kazimieras Būga: „Žodžiu ketūs Kuršaitis vadina puodų daromąją geležį (rus. uyeyn): ketūs das Gusseisen, ketinis puodas K! I 573. Vok.-latv. Ulmanio ir Brašės žodyne skaitome: Eisen : gegossenes cuguns kets 236, Gusseisen lieta dzelze, čuguns 71 (uyryn) kets (Bartau, lith. ketūs) 365. Kur tųdviejų žodžių tėvynė?“ K. Būg RR II 139. Nors Būgos klausimas ilgai buvo tiksliai neatsakytas, tačiau pats žodžio ketus lietuviškumas buvo neabejotinas. Jau 1918 m. Voroneže išleistame Rygiškių Jono „Mūsų žodynėlyje“ pirmenybė jam: ketūs, špižas — uyeyns . 1919 m. Kaune KarZ (rengtas, kiek žinoma, Petro Rusecko) pirmenybę teikia lietuviškam: ketus (špižas) — uyeyne , ketinis (špižinis) — uyeynnbiū., 1920 m. TechZ, — taip pat: uyeyns — ketus, Spizas (nors lietuviškoje dalyje — abu vienodai). 1939 m. KP vietoj žodžių špižius, špižinis teikia ketūs, -aūs, ketinis, -ė. Tai buvo autoritetingiausių normintojų teikinys. 1950 m. Bielefelde LKV irgi: ketus, -aus „geležies rūšis“ (ne : I. spyžius, r. čiugūnas). DZ, aiškiai rodo kryptį: špižius žr. ketus, o DZ, ir DZ, kodifikuoja griežtai: špižius ntk. (t.y. neteiktinas!) = ketus. 1949 m. TechZ, dar negrieztas: uyeyn — ketus (Spizius), 1959 m. PolZ, žengia atgal prie barbarizmo: uyeyn — špižius, 1984 m. PolZ, = =pinmyn; uyeyn — ketus; 1960 m. ChZ, Siokia tokią pirmenybę teikia lietuviškam: špižius (=ketus), bet fetus (=SpiZius) laikomas pagrindiniu, nes Cia pateikiamas ir aiškinimas — „Fe ir C lydinys su kitų elementų priemaišomis“; 1997 m. ChŽ;: SpiZius ntk. (t.y. neteiktinas) / ketus. Bostono LE - tik ketus (VII 106), MLTE II - tik ketus. Tačiau po ilgos pertraukos ir norminamajai leksikografijai visiškai atmetus barbarizma špižius enciklopedininkai vėl nuolaidziauja — ketus, Spizius LTE V, TLE II. Latviai, apskritai slavybiy gerokai daugiau savo bendrinėje kalboje turintys, čia yra suktelėję į šalį — linkę daugiau vartoti ne kets, o čuguns. Latvių kalbos tezauras ME II latv. kets lygina su liet. ketūs, nurodo vartojamą Liepojos, Kuldygos, Aizputės, Nygrandos apylinkėse. Nors M. Brencė nurodo, kad „kets (no liet. ketus) no dienvidrietumu Kurzemes (kursiskajam) izloksném ir kadreiz parnemts literaraja valoda un kopš ta laika lietojums ka paralėlforma vardam čuguns (kr. uyeyn)“ (M. Brence, Lituanismi latviešu literaraja valoda, —- LVKJ I 60), tačiau nei jo skolinimosi iš lietuvių (tarmiy!), nei platesnio vartojimo bendrinėje kalboje nepatvirtina faktai. LaKV X pagrindiniu variantu laiko čuguns: kets sk. (t.y. skaties — žr.) čuguns. Terminu irgi laikomi abu, bet pirmenybė — ne savam žodžiui: ču72 guns, kets MTME. Norminamasis vienatomis visai griežtas: čuguns „dzelzs un oglekla sakausėjums; kets“ IVV, o kets — nėra! 1964 m. LieLaV, daryta priešingai — kaip lietuvių kalboje: špižius žr. ketus, o ketus — kets, čuguns. Tačiau 1977 m. LaLieZ kets žr. čuguns [0 ir lietuvių kalbos žodynas anachroniškai paslavintas: čuguns — ketus, špižius: ketaus (špižiaus) liejykla; špižinis (ketinis) katilas; ketaus gabalas, luitas). 1995 m. LieLaV, nėra nuoseklus: ketus — kets, čuguns, bet kėtaus (=ketaūs!) liejykla — čugunlietuve; lietuvių šnekamajai kalbai čia visai be reikalo prikeliamas špižius sar. (t.y. šnek.) — čuguns, kets. Latv. kets vartosenoje nėra visai retas: LVBV I 1 čuguns — 65x, kets — 8x; LV BV IV čuguns — 1/1, kets — 1/1; LV BV II 1 čuguns — 6/3; LVIBV čuguns — 73, kets — 8. Daugiatomis IV V, juodu laiko visai lygiaverčiais: čuguns — „trausls dzelzs un oglekla sakausėjums; kets“ ir kets ,trausls dzelzs un oglekla sakauséjums; cuguns®. Liet. ketus ir latv. kets bendrumas ir Ernstui Fraenkeliui, kaip anksčiau Būgai, dar nėra jy kilmės išaiškinimas: „ist die Herkunft der Worter unklar“ FrnW. Pagaliau Konstantinas Karulis savo LEV I kets ir ketus gretina prie žodžių latv. ketna (su variantais) „Ietena“, liet. ketera, gr. kotyle, kotylos „įduba; indas“, lot. catinus „(molinis) dubuo“, dem. catillus „dubenėlis, lėkštelė“ [per got. katil(u) atėję skoliniai — sen. sl. kofvls , rus. komen, liet. katilas, latv. katls) — iš indoeuropiečių šaknies *ket- „lenkti, linkti; kreivas, lenktas“. Šitai etimologijai ne prieštarauja, o ją gal dar galėtų papildyti ir remti Kazimiero Gaivenio netikėtas ir paprastas siejimas: „jo pusbroliu galima būtų laikyti nebent tik žodį ketai „sumedėjusi ruplio beržo žievė“ TV I 38 (nesvarbu, kad vartojamas neplačiai: I§ beržo ketų degdavo degutą Skaudvilė. Beržo liemens ketus nuluptus nešės į anglių vietą Skaudvilė. Ketinis beržas Skaudvilė — LKŽ III). Etimologija gali sustiprinti ir latv. kets pozicijas bendrinėje kalboje. Liet. ketus bendrinėje kalboje ir terminijoje privalo likti pirmiausia pagal normos pastovumo principą. Net jeigu kas kada ir įrodytų, kad ketus, kaip špižius, būtų nelietuviškos kilmės, jau nebūtų galima nė galvoti keisti — mokyklos pamatų, kalbos normų niekam nevalia griauti. Špižiaus slaviškumas gerokai aiškus ne tik kal73 bininkams ar lenkiškai mokantiems, bet ir paprastiems bendrinės kalbos vartotojams — aktyviesiems, lyderiams, todėl žeidžia tautinio išdidumo jausmą, negali būti prestižiškas. Visada renkamės savą žodį, ypač kai skolinys yra aiškiai jaučiama svetimybė. Net kai reikia rinktis iš dviejų skolinių, renkamės tą, katras bendrinės kalbos vartotojų nėra atpažįstamas kaip aiški svetimybė. Taip bendrinėje kalboje yra germanybė gatvė, o ne slavybė ūlyčia; germanybė spinta (lotyniškos kilmės), o ne slavybė šėpa; germanybė strykas, o ne slavybė smicius; germanybė budelis, o ne slavybė kotas (plg. kotavoti); tiurkizmas svogūnas, o ne slavybė cibulis, nors kaip tik šitos slavybės tarmėse plačiausiai vartojamos. Netgi iš dviejų slavybių renkamės tą, katra atrodo ne tokia svetimkalbė ar visai svetima neatrodo: sijonas (itališkos kilmės), o ne spadnyčia (ir ne andarokas); ajeras (tiurkiškos kilmės), o ne totorka; liūtas, o ne levas; smuikas, o ne skripka; groti, o ne grajyti, grajinti; liudyti, o ne sviečyti. Kartais net formą aplietuvinam, kad neatrodytų svetima: kišenė (plg. kišti), o ne kešenius: būgnas, o ne būbnas; bijūnas, o ne pivonija. Panašiai renkamės iš dviejų germanybių: griovys (plg. griauti, griovė), o ne grabė; rėmas (plg. remti), o ne romas. Vartojame ir vartosime ketūs, ketinis — tiktai! Jei latviai neišlaikytų savojo kets, mes liktume vieninteliai baltiškojo ketūs paveldėtojai ir saugotojai. 2. Kaip įsigalėjo alavas, o ne alvas Kalbos istorikai negali atsidžiaugri žodžiu dlvas, tik į bendrinę kalbą jis nepateko. Kaltų gal neieškoma, bet esama lyg kokio apmaudo — baltiškas veldinys alvas praganytas, o vartojamas jo slaviškasis giminaitis — skolinys alavas. LKŽ I, duomenimis, alvas vartotas J. Bretkūno biblijoje ir M. Daukšos katekizme, jo reikšmė nurodoma „švinas“, o LKZ > „minkštas, sidabro spalvos metalas“ (būtų lyg baltasis alavas — „Sidabriškai baltas, minkštas“ LTE I; o švinas — „melsvai pilkas, minkštas“ LTE XI). SD, ofow/Plumbum yra šwinas, taip pat — SD,, o SD, Oblewam co otowem/woskiem/etc. Liguido obduco — Apteiu atawu/ 74 waszku/etc. (beveik kaip DK 77 — alwu yr waszku teia, tik čia ne alavas, O alvas!). Tačiau jau ir K. Sirvydo žodyne yra skolinys cina — SD, Cyna/ex germ. stannum yra cyna, SD, Cynd. Stannum — Ciua (= Ena), taip pat SD, Kontryfat/cyna przedniafabo Angielska Stanum Anglicanum — Cina iz Anglios tabay giera (SD, kontrifat/plumbum cinereum — neiSversta). Alavinés kulkos Mrk rodytų, kad tai — „Švinas“. Alavėlis Plv, Lš, alavukas Ūd, alupka Kp, Pn, Mžk, alūpka Grg „pieštukas“ taip pat greičiausiai čia rodo glūdint „Švino“ reikšmę (plg. vok. „pieštukas“ — Bleistift: Blei „Švinas“ + Stift „vinutė; kaištis; rašiklis“). LKZ II, cinas — „minkštas sidabro spalvos metaJas“, 0 LKŽ II]. „alavo. ir švino lydinys“, nors ir vok. Zinn, ir iš vokiečių skolintas lenk. cyna — tik „alavas“. Alavo (ir alvo) reikšmes poslinkis — „švinas“ — „alavas“ — matyt, priklauso nuo metalurgijos pragmatikos. Nors alavas ir cinas yra skirtingi skoliniai, jų reikšmės lietuvių kalboje sutapo (lenkų ofow — „Švinas“, o „alavas“ —cyna!). K. Būga 1912 m. siejo ir aiškino: liet. dlvas = latv. alvs, alva ,, Zinn“ [t.y. „alavas“ — J. K.] = prūs. alwis K. Big. RR I 342. Vėliau: liet. dlvas „aux“ (Nesselmann Wb. 5); ceuney (Bezzenberger Beitr. zur Gesch. 270); ,,0m0B0“ = latv. alvs ,,0110B0%, olvs = prūs. alwis „cBHHer“ K. Bug RR II 507 (o prūs. „alavas“ — scarstis : liet. žem. skardas K. Bug RR II 684). O K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyne“ alvas — Zinn B, O, plumbum album, oj110B0 [0 cBunen, Blei, plumbum nigrum - švinas] K. Būg RR III 428. LotZ duomenimis , plumbum, arba plumbum nigrum (Plinius Major), yra „Švinas“, o plumbum album (Julius Caesar, Plinius Major), arba p. candidum (Plinius Major) — „alavas“ — greičiausiai „baltasis alavas“; o SD, plumbum cinereum — gal „pilkasis alavas“ („Žemesnėje negu 13,2 Cc temperatūroje baltasis alavas virsta pilkuoju, arba alfa alavu, kuris yra trapus ir lengvai virsta milteliais“ LTE I): lot. cinereus — „peleninis“ (taigi atitinka ir spalva, ir konsistencija). O lotyniškas (ir mokslinis cheminis) „alavo“ pavadinimas stannum Plinijaus laikais reiškė „Švino ir sidabro mišinys“, tik vėl. lot., virtęs stagnum — jau „alavas“ (Isidorus Hispalensis, ~570 — 636), nors staniolis — „alavo arba jo lydinių su švinu folija“. 75 K. Būga išsamiai aiškina dlvo kilmę: „Jei metalui vardas būtų duotas nuo jo spalvos, tai tuomet jis būtų gretintinas su šiais žodžiais: sva. [t.y. sen vok. aukšt. -J. K.] elo „Iohbraun, gelb“ (...): lot. al-bus, gr. 'aXA-ę0c „baltas“: air. luaide „Blei“ (...)“ K. Bug RR III 428. Beje, „Kalboje ir senovėje“ spalvos motyvacija aiškinama ir švino kilmė: „Sl. svin-»co (*švein-) // lie. švinas (la. svins) be nebus tik kilęs iš šaknies kwei- „Šviesti : švitėti : skr. [t.y. sanskrito — J. K.] cvetah, f. ¢vent „weiss“ P. Persson Beitr. 745?“ K. Bug RR II 259. Pridurtina, kad T. V. Gamkrelidzes ir Viačeslavo Ivanovo naujausioje indoeuropeistikos versijoje tarp indoeuropiečių „baltas; šviesus“ reprezentantų — ir liet. dlvas „alavas“ (o ne „švinas“!), prūs. alwis „švinas“ IKI II 783. Beje, reikėtų neužmiršti, kad dlvo (matyt, ir kitų metalų pavadinimų) baltiškumo ar net indoeuropietiškumo reliatyvumą puikiai suvokė jau K. Būga: „Kad alvo (ide. olowo-) vardo kilmė ir būtų tikra, tai dar ir tuomet būtų neleistina tvirtinti, kad metalo vardas nėra skolytinis. Iš indoeuropiečių prokalbės aisčiai dlvo negalėjo paveldėti, nes tuomet dar tebebuvo akmens (neolito) gadynė ir dar nemokėjo kalti nė vieno metalo TŽ I 407“ K. Būg RR III 428. Taigi M. Daukša vartojo veldinį dlvas, o jau K. Sirvydas — skolinius alavas ir cina. J. Bretkūno biblijoje — ir alvas, ir alavas. Alavą K. Būga laiko baltarusišku skoliniu — iš g. [t.y. gudų — J. K.] 01060 K. Būg RR III 388. Cina yra lenkybė, o cinas — germanybė. Vadinasi, gana anksti greta alternatyvos alvas ar alavas atsirado ir kita — alavas ar cinas. R 375 ir K yra cinas (nors dar N: Alwas — Zinn), J — cina. 1919 m. KarZ alavas — 01060 , 1920 m. TechZ, alavas — ono6o (ir cinas — 0/1060, net 01060 — cinas, alavas). Nepasiūlė bendrinei kalbai dlvo jo etimologas K. Būga, nors jam metalų pavadinimų lietuvisSkumas rūpėjo — pats, greta metalo, vartojo liet. naūgis: Naugiai (metalai) tuomet dar ne labai pažinta K. Būg RR III 496. Varis esąs vienatinis naugis, kurį pažinę indoeuropiečiai K. Būg RR III 587; pažymėjo S. Daukanto vartoto „plieno“ pavadinimo geišis lietuviškumą (:2xecms) K. Big RR II 684 (geišis 2. ret. „dalgis“ Grg — LKZ III). 1933 m. LEnc I vartoja alavą. Tik LKŽ I, alavą laiko nevartotinu žodžiu: x alavas (sl.), bet ten — tai „švinas“, o ne dlvas... Lyg ir vėrėsi vartai 76 alvui, bet neatsivėrė. Paskui vėl 1950 m. Bielefelde Lietuvių tremtinių bendruomenės 5000 egz. tiražu išleistame LKV vietoj alavas (g.) taikiamas alvas, bet irgi ne visai nuosekliai, ne visai chemiškai: dilvas, cinas (plumbum album), nors cinas jo abėcėlinėje vietoje nepateiktas. Beje, jau 1943 m. LieVoZ, nors alavas — Zinn (ir cinas — Zinn), bet alvinis — zinnern. Tačiau tąsos alvas neturėjo. Nors Bostono LE I alavas — „senas lietuvių skolinys iš lenkiško „olow“. Jo vietoje mūsų chemikai vartoja skolinį iš vok. kalbos — cinas“, iš tikrųjų LE IV — cinas, O alvo — nėra. O Lietuvoje 1949 m. TechZ, 041060 — alavas. 1960 m. ChZ, cinas žr. alavas. DŽ, ir DŽ, cinas Žr. alavas: o DŽ, cinas ntk. = alavas. Tik KPP, ir KPP,—su „Etišiologinė“ atodaira: cinas — geriau alavas. Tačiau terminijoje neegzistuoja „geriau“. Alvas, priešingai negu ketus, tiesiog neturėjo laimės. Ne vienas toks — liet. žem. uostai (Mažosios Lietuvos uosnai) irgi užleido vietą slaviškai savo bendrybei — skoliniui ūsai. 3. bronza; žalvaris, skaistvaris (švitvaris); misingis; raudonvaris; tombakas Jau 1907 m. SNŽŽ yra bronza —,Ssulietas varis su alavu“ (1936 m. TŽŽ-— „panašus į auksą vario ir alavo lydinys“). 1923 m. STŽŽ bronzos reikšmė supainiota — „vario, cinko ir aliuminio mišinys [lidinys — metalas|“. Keisti lietuvišku žodžiu bronzą bandyta seniai. 1870 m. K I 262 Bronze — gelswas wūrias. 1914 m. Jonas Jablonskis vainikas iš bronzos taiso į žalvario karūną J. Jabl R IV 131-132. 1918 m. Rygiškių Jono „Mūsų žodynėlyje“ žalvaris, skaistvaris — 6pon3a. 1919 m. KarZ žalvaris (skaistvaris) — 6pon3a [nors skaistvaris — ne „bronza“, o kKpacnas medbo (v. žalvaris), taip pat gelsvarinė dėžutė — namynnas kopobka (beje, gelsvaris nefiksuotas net LKŽ III); dar ir misinginis aptraukalas — mednas pybawxa). 1924 m. VĮ skaistvaris — namynb. Bandymas nepavyko, nes žalvaris yra visai kitoks vario lydinys, bet to bandymo liekanų vis dar yra: nors bronza įteisinta jau 1949 m. TechZ, ir 1959 m. PolZ. : 6pon3a — bronza, namyno — žalvaris, o 1960 m. ChZ, skaistvaris — Ew į ir Zn lydinys“ — namyno, aceamas meow, 77 tačiau prie bronza — „Cu ir Sn lydinys“ — 6pon3a ChZ, dar pazymima: „kai kas vadina Zalvariu“. Pažymima visai ne be reikalo — tai dar vis aktualu. 1958 m. amerikinės „Gimtosios kalbos“ pirmajame numeryje P. S. (t.y. Pranas Skardžius) į klausimą: „Ar skaistvaris yra tos pat reikšmės, kaip ir žalvaris?“ atsako: „Paprastai šie žodžiai savo reikšmėmis lig šiol griežčiau nebuvo skiriami; pvz., „Lietuvių kalbos vadove“ [2 sk. minėtas LKV — J. K.] abu šie žodžiai yra lygiareikšmiai ir jais verčiama bronza „Vario ir alavo lydinys“ GK 1958 1 16. Ir 1968 m. NdŽ V žalvaris — 1. Messing, 2. Bronze. Lietuvoje taip pat: žalvaris —1.tech. namynb, 2. (bronza) 6pon3a LRKŽ, ir LRKŽ;; 6pon3a — bronza, žalvaris RLKŽ, I, 6pon3a — 1. bronza (istorijoje1 ir žalvaris) RLKŽ, I. Toliau P. S. ei DZ: „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ bronzą yra „vario lydinys su alavu ir kitais metalais“, o skaistvaris — žalvaris „vario, alavo ir cinko lydinys, misingis“ GK 1958 1 16. Čia P. S. cituodamas dukart netikslus — iš tikrųjų DŽ „Yra: skaistvaris žr. žalvaris, o prie aiškinimo nėra sinonimo misingis — priešingai: misingis žr. žalvaris, taigi misingis neteikiamas. DZ, klaida: Zalvario aiskinime neturi būti „alavo“ (beje, ja kartoja ir LE XXXV — net be „cinko“!). Taigi bronza (ital. bronzo < pers. biring „varis“) yra tarptautinis terminas — pranc. bronze, angl. bronze, vok. Bronze, ček. bronz, lenk. brąz, latv. bronza, est. pronks, rus. 6pons3a. Jokių sinonimų terminas neprivalo. Ir Bostono LE III jau 1954 m. bronza — „vario (Cu) su alavu (Sn) lydinio bendras pavadinimas“: minkšta bronza (94% Cu + 6% Sn), bronza mašinoms (90% Cu + 10% Sn), patrankų bronza (86% Cu + 14% Sn), varpy bronza (80% Cu + 20% Sn), taip pat specialiosios — aliuminio bronza (93% Cu + 7%Al), manganiné bronza (95% Cu + 5%Mn), dar fosforiné bronza, silicio bronza; ypač iSsiskiria raudonoji bronza — su cinko priemaisa (nuo 2 iki 7%). 1977 m. LTE II pabrėžia: bronza — „vario lydinys su kt. chem. elementais, išskyrus lydinius su cinku (žalvarį) ir su nikeliu“, gali būti tik „dalis alavo pakeista cinku ir švinu“. Pati seniausia — alavinė bronza; vardijama dar silicinė, aliumininė, švininė, berilinė, chrominė bronza. ChZ, bronza — 1. „Cu (>60%) lydinys su Sn ir kitų elementų priedais“. Visai ne bronza yra auksiné bronza, arba mozaikinis auksas ChZ, - 78 „alavo disulfatas, SnS,, aukso spalvos kristalai“ LTE I (nors 2. „Cu ir Sn lydinys“ ChZ.). Zalvaris yra „vario ir cinko lydinys“ DZ, „Cu ir Zn (4-45%), kartasi su kitų elementų priedais, lydinys“ — 2amyus, sceamas meow; brass ChZ, „vario lydinys, kurio svarbiausias legiruojantysis elementas yra cinkas“ LTE XII. LTE XII skiria: vienfazis žalvaris (turi iki 39% cinko) ir dvifazis žalvaris — 40-45% Zn, „be cinko, kartais dar turi alavo, aliuminio, švino, nikelio“. Kodėl LE XXXV žalvaris yra „vario ir alavo lydinys“, galima tik spėlioti (gal supainiojus panašius cheminius simbolius: alavas — Sn, cinkas — Zn). Klausimas, ar bronzos amžius, ar žalvario amžius, sprendžiamas pragmatiškai: pradžioje vartota bronza (prieš tai net varis — kai kur minimas trumpas vario amžius), bet bronzos (kaip ir vario) įrankiams būta per minkštos, todėl greitai radosi žalvaris. Įprasta buvo bronzos amžius — pranc. dge de bronze, angl. the Bronze age, vok. Bronzezeit, lenk. epoka (okres) brqzu, latv. bronzas laikmets,. rus. 6pon3oeviii eek. Lietuvoje nusistovi dvivariantis pavadinimas žalvario amžius, bronzos amžius („imta gaminti įrankius iš bronzos ir žalvario“) LTE XII. Žalvaris yra gyvas žodis — LKŽ Kartotekos duomenimis, daugiausia žemaičių, dainose — žalvario varteliai, durelės, tiltelis, dalgelė, net lopšelis — ir aukštaičių (ir žalias varis), žalvarys — keiksmas „žaltys“. Raštuose žalvaris vartotas žemaičių autorių — L. Ivinskio, S. Daukanto, M. Valančiaus, yra A. Juškos žodyne. SinŽ laiko sinonimais: dominantė žalvaris ir skaistvaris knyg., švitvaris knyg., misingis sv. Tarmybės bendrinėje kalboje neretai virsta knyginiais žodžiais, jei nepaplinta šnekamojoje kalboje. Švitvaris, LKŽ XV duomenimis, yra Mažosios Lietuvos žodis — Lex 61, O 344, C II 44, N, variantas švitvaras R, MZ, N. Skaistvaris, LKZ XII duomenimis, taip pat žinomas iš Mažosios Lietuvos — C II 44, H, R, MZ, N, taip pat Bt Apr 1, 14, bet ir DP 581, o tikrai rytų aukštaičių forma skaistavaris — SD, 79, 172, SD, 179, 416, Ch 1 Moz 4, 22. Ir dainose plačiai: Žalvarėlis padrebėjo, švimvarėlis paskambėjo KIvD 216. Skaistvario būbnaičiai, vario trimitaičiai — tos mane palydės, tos mane palinksmys RD 94. Skaistvario daryba ir motyvacija yra gana aiški — skaistus 1. „žibantis, spindintis“, 2. „kuris ryškios spalvos“ LKŽ XII. 79 tančius Mažosios Lietuvos žodžius švitvaris ir skaistvaris (rytų aukštaičių ir senųjų raštų skaistavaris). Ten juos stūmė vokietybė misingis (misingė, misingas), veržėsi net į bendrinę kalbą (tai — regioninis skolinys: latv. misinš, est. messing (ir valgevask), ček. mosaz, lenk. mosiądz). Būta siūlymo skaistvariu vadinti geltonąjį žalvarį (6596 Cu + 35% Zn). Retesnis terminas raudonvaris „techniškasis (raudonasis) varis“. Raudonvariu bandyta vadinti ir žalvario atmaina tombakas. 4. Chemijoje yra tik taurieji metalai, juvelyrikoje — brangieji metalai. Skiriasi ir sąvokų turinys bei apimtis. Taip skiriama daugelyje kalbų, nors kai kurios apibendrinusios vieną katrą pavadinimą (net „orangieji“). Gauta 1998 09 07 Sutrumpinimai ALChŽ —- Talačka V. Angly-lietuviy kalbų chemijos ir cheminės technologijos žodynas. K., 1994. K. Bug RR - Biuga K. Rinktiniai rastai. V,, 1958, T. 1. 1959, T. 2. 1961, T. 3. Straipsnyje vartojami ir K. Big RR sutrumpinimai. ChZ, - Daukšas K. Chemijos žodynas. V., 1960. ChZ, — Chemijos terminų aiškinamasis žodynas / Ats. red. Z. Mačionis. V, 1997. DailZ — Dailės žodynas. V, 1998. DZ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: DŽ, —ĮJeid.; V., 1954. DZ, — I Jeid., V,, 1972. DZ, - III leid., V., 1993. FrnW —- Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wėrterbuch. Gėttingen, 1955-1965. GK — „Gimtoji kalba“. IKI - Tamxpenunse T. B., UBanos Bau. Bc. MugoeBponeiickuit SI3BIK H HH/JIJOeBpoTIežIbI. Tonujnucn, 1984, T.2. J.Jabl R. -— Jablonskio raštai/ Redagavo J. Balčikonis. K., 1935, T 4. KarŽ — Kariškas lietuviSkai-rusiSkas ir rusiškai-lietuviškas žodynėlis. K., 1919. KP — Kalbos patarėjas / Paruošė L. Dambrauskas, redagavo A. Salys ir Pr. Skardžius. K., 1939. KPP — Kalbos praktikos patarimai / Sudarė A. Pupkis: KPP, — I leid., V, 1976. KPP, - II Jeid., V., 1985. LA — „Lietuvos aidas“. LaKV — Latviešu konversūcijas vardnica. Riga, 1933-1934, 10 sėj. 86 LaLieŽ LE LEnc LEV LieLaV, LieLaV, LieVoŽ LKL LKV wv LKZ LotZ C LRKZ LTE LVBV LVIBV LVKJ LVV, LVV, ME MLTE MTME NdZ PolZ, PolZ, RLKZ, Balkevičius J, Kabelka J. Latviy-lietuviy kalbų žodynas. V., 1977. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1953, T. 1. 1954, T. 3. 1954, T. 4. 1956, T..7::1962, 1:27. 1966,7T.:35. Lietuviškoji enciklopedija. K., 1933, T. 1. Karulis K. Latviešu etimologijas vardnica. Riga, 1992, 1. sėj. Bojate A.,Subatnieks V.LietuvieSu-latvie$u vardnica. Riga, 1964. Balkevi¢s J,Balode L.,Bojate A.,Subatnieks V. LietuvieSu-latvieSu vardnica. Riga, 1995. Paškevičius J. Lietuviškai vokiškas žodynas. K., 1943. Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990. Lietuvių kalbos vadovas /Sudarė Pr. Skardžius, St. Barzdukas, J. M. Laurinaitis. Bielefeld, 1950. Lietuvių kalbos žodynas. V., 1941, T. 1, I leid., 1968, II leid. 1947, T 2, I leid., 1969, IT leid. 1956, T 3. 1959, T. 5. 1970, T. 8. 1978, T 11.1981, T. 12.1991, 7. 13. 1995, T. 16. 1997. T. 18. Straipsnyje vartojami ir šio žodyno sutrumpinimai. HABopeuxuit M. X. Jlaruucko-pycckuū cJroBapb. Mocksa, 1986. Lyberis A. Lietuvių-rusų kalbų žodynas: LRKŽ, = 1 Jeid., V., 1971. LRKZ, - II leid., V, 1988. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1976, T. 1. 1977, T. 2. 1979, TD. Latviešu valodas biežumu vardnica. Riga, 1966, 1. sėj. Tehnika un rūpnieciba, 1. d. 1969, 2. sėj. Laikraksti un žurnali, 1. d. 1971, 4. sėj. Zinatne. Latviešu valodas inversa biežumu vardnica. Riga, 1976. Latviešu valodas kultūras jautajumi. Riga, 1965, 1. Latviešu valodas vardnica. Riga, 1987. Latviešu valodas vardnica. Riga, 1973, 2. sėj. 1980, 4. sėj. K. Mūlenbacha Latviešu valodas vardnica / Redišėjis, papildinajis, turpinajis J. Endzelins. Riga, 1925-1927, 2. sėj. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1968, T. 2. Metalu tehnologija un masinu elementi. Riga, 1958. Lietuvių rašomosios kalbos žodynas / Sudarė M. Niedermann’as, A. Senn'as, F. Brender'is ir A. Salys. Heidelberg, 1957, T. 3. 1963, T. 4.1968, T. 5. Rusy-lietuviy kalbų politechninis žodynas /Ats. red. A. Novodvorskis. V., 1959. Rusy-lietuviy kalbų politechnikos žodynas / Sudarė G. Daugėla. V., 1984. Rusų-lietuvių kalbų žodynas / Paruošė V. Baronas, V. Galinis. V,, 1967, T 1. 87 RLKŽ, — Rusų-lietuvių kalbų žodynas / Sudarė Ch. Lemchenas. V., 1983, T.2: SinZ —- Lyberis A. Sinonimų žodynas. V., 1980. SNZZ — Svetimų ir nesuprantamy žodžių žodynėlis / Sudarė J. Šlapelis. Tilžė, 1907. STZZ — M. ir S. Svetimų ir tarptautisky žodžių žodynėlis. Šiauliai, 1923. TechZ, — Maciejauskas J. Techniko žodynėlis. K., 1920. TechZ, - Novodvorskis A. Techninis žodynas. K., 1949. TLE — Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1986, T. 2. TV —- Terminologijos vagos. V., 1994, 1. TZZ — Tarptautinių žodžių žodynas: K., 1936. V., 1951. V,, 1969. V., 1985. VoLieZ — Vokiškai lietuviškas žodynas / Naujai paruošė K. Alminas. K., 1943. Skaitmenys visur žymi metus, numerius (romėniškieji — tomus), puslapius. 88