„Siūlas“, „gija“, „verpalas“; „verpti“, „sukti“, „mesti“, „austi“

Jonas KLIMAVIČIUS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius SIŪLAS, GIJA, VERPALAS; VERPTI, SUKTI, MESTI, AUSTI Atminimui Mamytės, Tėtės pamotėlės, Ievos Klimavičienės-Kvietkauskaitės iš Kvietkapušio, kuri prie dūzgiančio ratelio pirmoji mano lemties giją, iš tėviškės vesiančią, įžvelgė A. Lyberio „Sinonimų žodyne“ (V., 1980) pateikiama: siūlas, gija, verpalas (1961 m. A. Lyberio „Lietuvių kalbos sinonimų žodyne“ nėra). Dominantė — siūlas „kas suverpta“, o verpalas neaiškinamas. Taip yra dabartinės bendrinės kalbos paprastojoje vartosenoje. Istoriškai ir terminologiškai vaizdas yra gerokai skirtingas, įvairesnis. Čia bandoma pasekti jo sudėtingą klostymąsi. Pradėti reikia nuo verpimo. 1. verpalas, verpalai Verpalas, verpalai ir kiti bendrašakniai sinonimai įvairiomis reikšmėmis žinomi beveik visoje Lietuvoje, tik namų verpimas, netekęs visuotinio masto, jau senokai nyksta, ir žodžiai gula, pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, po tėviškės sutrūnijusiu slenksčiu arba, laimei, perkeliami į moderniąją tekstilę. Prie žodžių verpalas, verpalai nykimo gyvojoje kalboje (tarmėse) prisidėjo ir siūlų — naminių ir pirktiniy — unifikacija. Todėl gal jau dvidešimt metų visur skamba suglumusių išeivių iš kaimo klausimas: Kodėl siūlai vadinami verpalais? Atsakymas paprastas: Kad verpia, tai verpalai. Akademinio LKŽ XVIII duomenimis, verpalas žemaičiuose — Slnt, Grd, Stl — reiškia ir 4. „verpimas“: Par verpalą duoną sau ir pavargėliams pelnė M. Valanč [taip pat verpelas Tvr; verpėnė Nt, Ggr; verponė B 569, R, MZ, N, Pgg: verpolė P. Skar; verpojé Kb, Mrc; verpatis Užp, Ktk (ir „verpimo laikas“ Žmt); verpatė Ds, Tvr, Ktk, Aln, Sld; verpetė Tvr, Aln; vefpsena Lnk, Trkn, Sts; verpšlė Jnšk — taigi variantai ir 21 aukštaičių. Nuosekliai tai turėtų būti žodžio verpaias pirmykštė reiksmė, 0 kitos reikšmės ir forma verpalai — paskesni raidos dalykai. Toliau eitų verpalų vėlgi žemaitiška reikšmė — 1. „kas skirta verpti, verpiamas pluoštas“ Vkš, Kv, DūnžŽ, verpalas Kair, Sd, Brs, Krt (Verpalo turės i verps vakarais Grd) | ir jau aukštaičių pusėje Vrt, taip pat nutolęs, izoliuotas Dglš [taip pat verpylai Pl; verponé K II 196, verpoje Rtn; verpojus J; verpatė Lel, Klt, Trgn, Rk, Vj; verpatis Ut, Trgn, verpatis Sug, Ds (verpatis Dglš, Dkk); verpimas Ilg, Slv, Nm, Gs, Brt, Kpc]. Gal plačiausiai verpalai vartojami reikšme 2. „kas suverpta“ — ryty ir vakarų aukštaičių: Stori verpalai — drobių neausi DKS. Kokia verpėja, toki ir verpalai GrS. Ot turtinga jaunoji: ir audiniy visokiausiy, i da neausty verpalų atsivežė Krs. Sia reikšme verpalai fiksuoti ir iš Zemaiciy — Als, nors Zemaiciuose dažnesni verpalas — KI, End, taip pat uzzemaitéje — Skn ir Grdz [ taip pat verpelai B, Vd, Vr; verpelas Rod; verpylas Ins; verpylai Klov; verpena V. Krév; verpinys P¢; verpone B 460, MZ 230, N, K; verpélé N; veipaté Rev, Klt, Sv, Ds; verpatis Sdk, Užp; verpastis Ds; verpimas ppr. sing. Vrn, Ig, Rms, Graz, Kt, PamZ, Rs, Er, Kp]. Pažymėtinas įdomus užsienio lietuvių bandymas terminizuoti Zodį verpalas — 3. „maždaug dviejų uolekčių ilgio suverptų ir nulenktų siūlų kiekis“: Verpalą sudarydavo iš 30 sruogų, skirdami sruogai 30 porų siūlų LE XXXIII 439. Taigi verpdavo ir priverpdavo verpalų: Tris pirtis išmydavo linų, priverpdavo tyverpaly daug PnmŽ. Iš kanapių tųverpalų verpėm Smln. Priverpiau verpatės daug Klt. Per visą žiemą dykos buvom, taiirprisiverpėm daugverpaties Užp. Verpalus ir lenkdavo nuo ritės ant lankčio: Verpalus nuo špūlės lenkti K I 14, 592. Šituos verpalus sulenk ant lankčio Snt (iš LKŽ VII). Verpalai skiriami ir austi: Andarokai iš balto audeklo, iš lininio verpalo išaudžia. ilgi, palug žemės LKT 393 (Brsl). Ar ne gražu žiūrėt, kad Gryta jau prisiverpus skirsto verpalus aust ir audus baltina drobes K. Donel. Ir Maironio „Jaunosios Lietuvos“ chrestomatinės eilutės: Šarmotas rytys nebeblaško sniegų, tik kvapą užimdamas spaudžia ar pirštais gudriais ant grinčiutės langų žvaigždelėmis verpalą audžia. 22 O verpalu siūti? Ne! Verpalas yra „kas suverpta“, o ne siūlas. Siūlas — siūti. Tik paskui siūlo reikšmė platėjo. 2. siūlas ir siūlai Pirmykštė siūlo reikšmė bene bus buvusi 2. „verpalų ne per ilgiausias galas“ LKŽ XII, gal paprasčiausiai — „į adatą veriamas verpalo galas“. O gal ne verpalo? Greičiausiai vis dėlto verpalo, nes yra, nors ir retenybė, ir verpalas 2. // „Siūlas“: Išsitrauki iš po žirklių, vė prilipini [nutrūkusį] tą verpalą Jd. Žinoma, pirmykštė priešprieša verpalas «> siūlas gyvojoje kalboje jau smarkiai neutralizuota (terminijoje — ne; apie tai žr. 10 sk.): siūlas „siuvamasis verpalas“ veikiai virto apskritai „verpalu“ (panašiai kaip adata „adomasis virbalėlis“ dabar pirmiausia yra „siuvamasis virbalėlis“). Galiausiai radosi net siuvamieji siūlai: Linukus reik verpti kaip siuvamūsius siūliukus Rt. Siumaviej [metatezė — garsų sankaita iš siuvamiej) siūlai Lz. Ir pramonėje yra siuvamieji siūlai LTE X. Taigi įprasta verpti ne tik verpalus, bet ir siūlus: Senelė verpia, siūlas storas Dbk. Suosurkėti (t.y. sąsurkėti — garankščiuoti) siūlai — sukriai verpta Klt. Aš kriaučiuko nemylésiu, siūlų verpti nemokėsiu LTR (Brt). Linus reikia verptie in siūlų Vidžiai. Verpti į siūlus — ar tai nereiškia vieno iš verpimų būdų? Sukresnio? 3. gija ir geinys Labai retai verpia ir gijas: Man paliepė mamulytė plonas gijas verpti RD 1 (LKZ XVIII). Kokia verpéja, tokia ir gija Krkl (LKZ III). , Plonumas“ irgi yra gijos reikšmės neatimamas dėmuo: siūlas — 1. „plonai susuktų verpalų gija“ LKŽ XII. Gija — „audimo siūlas“ SinZ, „audžiamasis siūlas“ A. Sabal LKL 10, 1. „siūlas (ppr. apmatų, audžiant)“: Gija nesukta, o siūlas suktas J. Giją į skietą verti K I 416. Daug gijų, maža ataudų Švnč. Taip pat: Atskirk gijas apmatams ir ataudams J (LKZ I ,)- Ve, paskirtos gijos ant metmens, t.y. ant apmaty J (LKZ VIII). Visiško aiškumo vis tiek nėra. Šiek tiek prideda gijė „Siūlas tinklui dirbti“ StngŽ 82, gijuotas „nusitrynęs (apie drabu23 21)“: Sermėga yra labai gijuota LC. Skais(t)gijos, nors aiškinamos „tam tikri vilnoniai spalvoti siūlai austi“ LKŽ XII, vartojimo audimui kaip tik pavyzdžiai nerodo: Drobeles rėžo, marškinius siuva, skaistgijom aktavoja, šilkeliais drikavoja (t.y. peltakiuoja) Mrj. Lininė staltiesė skaisgijom kaišyta Klt. Iš kitų pavyzdžių nieko neaišku: Margosios skaisgijos, arba raibosios skaisgijos Ss. Skaistgijinés juostelės Mj. EtimologiSkai gija siejama su gysla, nors reikšmės ryšys neaiškus. P. Skardžius ir žodį gysla, ir gija darydina iš gyti P. Skar LKŽD 165 ir 48, tačiau gija, sugretinta su vija (:vyti, veja, vijo) ir sija (:syti, syja, sijo), nepasidaro aiškesnė. Sinchroninėje žodžių daryboje priesaga — sla nežinoma. Dar kebliau, kai K.Būga susieja žodžius gija ir geinys „metmenys“ K.Būga RR III 821. LKŽ III duomenimis, geinys 2. „audeklo apmatai, nuo mestuvų nuimti siūlai; drika“ vartojamas šiaurvakarinių rytų aukštaičių Ps, Slm, Pn, Sml, Anč (geinės Grž). Kitomis reikšmėmis geinys (geinis K) — 1. „prietaisas iš virvių į medį prie bičių kopti“ R 227, Lp, Rud, Mrc (geinė Vrn), 3. „lenkta lazda ripkai mušti, kiaulei į dvarą varyti; ritmuša, muštukas“ Šd, Sml, Pc [taip pat keinis (ir keinys Ar) 1. Akm, Pp, Žg, Jnš, Škn, Pšš, Kdn, Srv („lazda“ Sin, Vdk) ir keine Lk; dar ir keinis 2. „kojokas“ Tt, Ll, keinius „Kreivakojis, kliSius“ LI, gal ir kéina „maumedis“ Dkst] ir 4. „surišti ar sukalti vandenyje ploni medžiai, prie kurių privaromas sielis norint jį iškrauti“ Klp (LKŽ V) yra siejamas (K.Būg RR I 494) ir su genys 4. „kablys, pritaisomas prie kojos lipant į medį ar stulpą; geidžiugiūiti, gėna, ginė 1. „varyti“, 2. „vyti“ DZ, (plg. rus. enams, Hcrugve, skr. hdnti „muša“ ); tos pačios šaknies yra ir ginti, gina, gynė, ganyti, ginčas, ginklas — plg. ir geinyti „užsispyrus prašyti, įkalbinėti“ Š, Ds, Švn bei keinyti 1. „Jabai plūsti; pyktis, ginčytis“ Tr, Rk, Ob, Sk, Dkšt, 2. „kėsintis, tykoti“ Tsk. Jei verpalus ar gijas, siūlus sakoma vyti, tai gal buvo ir ginti, tasyk geinys „metmenys“ būtų aiškiai motyvuotas — „kelių (daug) siūlų sugintas darinys“ (geiniuoti Ln reikšmė „audeklo apmatus (geinį) sutraukti, sunarstyti kilpą į kilpą; siūlą ar virvę kilpomis sutraukti“ yra nutolusi). Šitai kelia minčių ir dėl gijos galimo ryšio su gifiti. Jį — ir darybinį! — aiškiai turi ’gyna „virvelė su meškerėmis; ūda“ Plng, GGA 1885, 24 937 ir gynas „plona virvelė“ Plng. Galėjo gyna ar *gina, veikiama priešpriešos nario vija, virsti gija. 4. sruoga ir gija Žodžio geinys „metmenys“ aiškinimą ir su tuo siejamą gijos galimą aiškinimą bene paremtų ir žodžio gija kita reikšmė, šiaip kalbos vartotojus, sinonimijos aiškintojus trikdanti — 3. „sruoga, „tolka“: Nuimk nuo lankčio giją Pln. Pirkau vilnų giją Dov (dar Klp, M.Valanč). Bet tai juk tokia pat kuopinė vienaskaita kaip ir geinys! Ir tokia pat kaip kalbėto žodžio verpalas (paskui: — verpalai), kaip visos sinonimų grupės: pluoštas — plaušas (linų), sluoksna (kanapių), skara, sruoga (plaukų), drieka (linų), plieka (Spaliai lūžta, o plieka palieka) SinZ. Sita gijos reikšmė bene ir bus pirminė. Kuopinės reikšmės vienaskaitinių žodžių abiejų skaičių įgijimas yra visai lengvas dalykas — tai, beje, patyręs ir žodis sruoga 4. „gija, siūlas“ LKŽ XIII: Netampyk audeklo — gali sutrūkt bent viena sruoga Lg. 5. verpti, sukti: driekti, leisti: trinti O kokia žodžio verpti pirmykštė reikšmė, kaip motyvuota? Tolimiausią semantinę praeitį liudytų tos iš verpti 13 reikšmių, kurios susijusios su giminišku žodžiu verti — 4. „skylę daryti, smeigti, skverbti“: šaknis verpas S.Dauk, 5. „pjauti (ppr. ką kietą)“, 6. „kasti, bedžioti“ // „kasant kelti, versti“ (plg. varpyti), 7. prk. „lįsti, brautis“, 8. refl. „stiebtis, kilti“ (priešinga kryptis!) — plg. varpa, (apyn)varptis, virptis, ... Tačiau paskui „pirminė reikšmė buvo „,suktis'““ A.Sabal LKL 163, tai rodo 10. „tekėti (ppr. smarkiai)“:, Kraujai eina, tikverpia Tvr, 11. „pustyti“; čia neatsiejamas verpetas (verpetas:verpti = sūkūrys:sukti), virpėti, varpas. Taigi verpti 1. „sukant pluoštą daryti siūlus“ (viskas iš LKŽ XVIII) aiškiausiai motyvuota — „sukti“. Sukimo motyvaciją aiškiai matome ir iš gyvosios kalbos vedinių poliarių reikšmių — susijusių su verpimu ir nesusijusių su verpimu, o tik su sukimu, pvz.: verpstė 1. „senovinis verpimo įrankis — kotelis su smagraciu [siūlui sukti] ar užbarzde“: Sukas da ana kaip verpstė 25 LTR (Ds) [taip pat verpsta, verpstis, verpstukas, verpstukė, verpstelis, | verpstelė, verpsčiukas, verpstaitė; varpstė, varpstas, varpstis, varpstelis, varpstukas) ir varpstė 6. „girnų apatiniame akmenyje įtvirtinta statmena geležis, ant kurios sukasi viršutinė girnapusé” [taip pat varpscia, varpsčias, varpsta, varpstas, varpstis, varpsčiukas, varpstelė, varpstikė; verpstė, verpstas, verpstis, verpstukas, verpsčiukas, verpstelė, verpsnė, verpėnė; virpstė LKA I 141], 7. „viršutinės girnapusės skylėje įtaisyta skersinė geležėlė, ant kurios laikosi viršutinis akmuo; pumpurė" [taip pat varpstė, varpstis, varpstelė, varpstikė; verpstė, verpstelis; virpstis LKA I 141], 8. „prietaisas (ppr. pagaliukas su virvele) prie girnų apatiniame akmenyje įtvirtintos geležies, kuriuo pakeliamas ar nuleidžiamas viršutinis girnų akmuo; sukutis" [taip pat varpstė, varpstas, varpstis, varpstelis, varpstelė, varpstikė; verpstas, verpstė, verpstis, verpstelė, verpstuvė; virpstai LKA I 1391, 9. ,,lazdele rankinems girnoms sukti, milinys [taip pat verpsté, verpste, varpstys LKA I 137], 11. „ratų ašis“ K I 38, II 119 [taip pat verpsté Prn, verpstis Kel, varpstis Kel, Vd — LKZ XVIII]. Verpti įvardijimo motyvacijos svarbą vėl prisimena ir pabrėžia pramoninė tekstilė: verpalai — „siūlai, sudaryti iš susuktų arba suklijuotų pluošto plaukelių“ LTE XII 176 (žr. dar 10 sk.). Verpti reikšmės motyvaciją patvirtina ir verpti retas (dabar!) sinonimas sukti: Ji baigia sukti pakulas SinZ. LKŽ XIV sukti 17. // „verpti, daryti iš pluošto giją": Linus verpia, 0 kanapes suka Vilkv. Tavo motina tokiom verpstėm sukė Rod. Da turiu ratelį, da suku Grdz; susukti 9. // „suverpti“ MI, Lp; prisukti 6. // „priverpti“ Dg. Dabar sukti (siūlus) — tai „dvilinkuojant suleisti“: Suktas siūlas drūtesnis už vienatėką J.Jabl; suktiniai siūlai Lkv, Km, OG, suktinis audimas Klp, suktinis milas Šts, suktinis divonas Lkv, T1; dktv. sūktinis „audinys iš suktų skirtingos spalvos siūlų“ Prk, BzF 179. Sukimo motyvaciją, manding, turi ir frinti 20. „vynioti siūlais (šeivas)“: šeivas trinti // „vynioti (siūlus į šeivas)“: į šeivas/ant šeivų trinti. Tačiau sukimas tėra verpimo baigiamoji operacija, o pirma dar reikia siūlą padaryti. Tai gal priklauso ir nuo verpalo pluoštiškumo, vienokio vilnų, kitokio linų; verpėjos sakydavę, kad skiriąsis net klotinių ir mirkytinių linų verplumas. Tas siūlo darymas, neskaitant kuo26 delio pešimo, gal ne visada ir įvardytas. Tačiau kai kas žymu. Štai driėkti 1. „tęsti, traukti, tempti (ką ilgą, tąsų, beformį)“ būdingi gyvosios kalbos sakiniai: Kam taip plonai drieki (verpi)? Slm. Taip pat: Per daug nudriekei (plonai suverpei) — bus nestipra Slm. Tai gal nėra kokie proginiai pasakymai, o senovės liekanos, nes yra ir savaiminio veiksmo atitikmuo — drykti 3. „irti, driksti“: Vilnos pačios drykst į siūlus, nereik nė taisyti, kad yr šilta troba verpant Varn. Gal panašiai kaip voras: Voras driekia savo siūlą iš palubės ant stalo Š (tik voras nesuka). Bet verpėja turi dar ir drieką: drieka 1. sing. „augalo dalis, tinkanti audiniams austi, pluoštas, plaušas“: Šįmet linų bus gera drieka Užv, driekos 1. „pakulos“ Vz, Krkl, Sts // „linų ar kanapių pluoštas virvei vyti, sluoksna“ Pln (LKŽ II,). Voras siūlą ir leidžia, panašiai ir verpėja — leisti VI. 2. // „reguliuoti ką judantį, slenkantį tolyn; nustatyti veiksmo pobūdį“: Neleisk siūlų gurgždūlėms (verpdama) — nebus stiprus siūls Sts. Verpk, dukryte, netingėk, į kuodelį vis žiūrėk. Neleisk siūlą per storai, nelipink, nesuk sukriai RD 91 (LKŽ VII). Pašyti, taisyti, lipinti — tai tik pagalbiniai siūlo darymo veiksmeliai. Taigi gana tvirtai galima teigti, kad driekti (leisti) +sukti = verpti. Iš siūlo kokybę nusakančių verpti sinonimų - sliėkti (plonai verpti), burbūlyti (storai verpti), Zarndti (storai, negražiai verpti), gurgolinti (nelygiai, gurgulais verpti) SinZ — visi įvardija aiškiai netikusią verpseną, daugiau išsiskiria tik sliekti J, Rdm, Al, Lp, Lš, plg. dar sliekė „labai plonai suverptas siūlas“ Lš ir kitos tarmės lsliekinis 3. „plonas, pailgas, slieko pavidalo“: Jansono karšyklė vilnas karšdavo plekais ir sliekinėm ripkutėm Brz, dar kitos — sliekūotas 3. „su plaušeliais, šeriuotas, driekotas, pliekotas“: Sliektiotos vilnos Sts (LKŽ XIII). 6. drieka ir drika Driekti verpinį ar jau siūlą galima verpiant, bet galima ir siūlus driekti, siūlai gali driektis. LKŽ II, drieka 3. „tam tikras (pluošto) kiekis, žiupsnis“ iš tikrųjų yra ne pluošto; o siūlų, sruogų: Driekelę siūlų parsinešiau pasiskolinusi Šts. Gijos (sruogos — J. K. ) drieka Sint. Par platus audeklas — atskirk kokią driekq (metmeny — J. K.) Skd. 27 Dabar vėl grįžkime prie driekti 1. „tęsti, traukti, tempti (ką ilgą, tąsų, beformį)“ LKŽ II. Čia yra įsidėmėtinas sakinys: Aš driekiati gijas į driką, ūpmiesdamas ant mastuvų J. Ir čia jau tiesus kelias į galūnės vedinį drika 1. ppr. sing. „apmatai, metmenys“: Ant riestuvo riesk driką, t.y. geinį J. Padėk man driką nuimti nuo mastuvų Skdv (taip pat Gr, Šlv, Up, Trg, GI) [2. sing. „metmenų pluoštas, kur netelpa į skietą, atmata“ J, Sk, Slv ir Plng, Pit (plotai | abu Sonus nuo drika 1), 3. „tam tikras siūlų skaičius sruogoje, posmas“: Tolka gijų tur daug driky J]. Drieka ir drika turi ir ,audeklui” artimų reikšmių — drieka 2. sing. „tinklinis audinys“ Vrd, drika 4. „tinklo mezginys“ Slv, Vrd, Varn, Lk. Savaime suprantama, greta tvarkingy i8driky driekos, drikos (ir drikés ,peltakio, siūlės“ Gs, Ldvn, Sn, Lnkl) yra padriky — draikai, draikiali, (pa)draikés, (pa)draikos, drykés, plg. ir *driekotis 2. „taršytis, veltis“: Šiemet linų bloga skara — labai driekojasi Kal. 7. mesti — austi, metmenys — audmenys, apmatai — ataudai Nors tebėra žodžiai geinys ir drika „metmenys“, bet nebėra *geinį ginti ir *drikq driekti, o tik juos mesti: Dvylikos sienų geinį užsimečiau Sml (LKŽ III). Metėjis meta drikas ant mastuvų J (LKŽ II 2) LKZ VIII mesti 15. „vynioti ant mestuvy ar ant sienos audeklo metmenis“ [taip pat apmesti 5., įmesti 7., išmesti 17., primesti 12. refl., sumesti 13., 14., užmesti 17. |: Apmeciau kelis lankus metmeny Kiok. Zinoma, mesti sakoma ne tik metmenis, bet ir siūlus, gijas, ir audimą, audeklą. Dėl mesti 15. motyvacijos galima pasakyti du dalykus. Pirma, mesti motyvuojama siūlų leidimu — mesti ir leisti yra sinonimai. Antra, mesti, dabar atrodantis tarsi koks netvarkingas, nerūpestingas veiksmas, turi nemažai „tvarkingų“ reikšmių, pvz.: mesti 3. „Jeisti, gramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę, inkarą)“, 5. /I „dėti raugimui (burokus)“ Ktk, // „daryti (krūvą), krauti“: kūgį meta Tvr, Lz, 16. „dėti,traukti (lanką ant statinės)“ Štk, Šts, apmesti 2. „apsodinti (mėtant po vieną bulvę)“ Lp, 7. „apsiūti, apmėtyti pakraštį“ Vvr, išmesti 10. „iškrauti (prikrautą vežimą)“, pamesti 10. „padėti, paskirti, palaikyti kokiam reikalui“: Pamesk sėk28 lai bulby Stlm, sumesti 3. // „užraugti žiemai (daržoves)“ Vdš, Trgn, Užp, ... Metmenys (metmenes, metmens), taip pat metmenos, metmenai, metmeniai vartojama aukštaičių. Yra ir kuopinis metmuo: Ve, paskirtos gijos ant metmeris, t.y. ant apmaty J. Galimas dalykas, kad tai pirmykštė forma kaip kuopiniai verpalas, geinys, gija, sruoga, ... Rytų aukštaičių ploto Siaurvakariuose yra apmatai (0 apmatas — „atskiras apmaty siūlas“: Apmatas suktas Pc). Zemaitiuose žinomi apmetai Y1, Krkl, Stk, Brs (ir K)i ir apmatai Erž, apmetalai Klp, apmetiniai Ping (apmetinys Rod), ir BB — apmetmens ir apmestuvai (LKZ L). Neplaciai vartojami nepriešdėliniai dudmenys Uzp, Sl, audmenai Dv. Ataudai žinomi ir aukštaičių, ir žemaičių — Krkl, Brs, Erz (,,ataudy siūlas“ — ataudas Grg, Ds), ataudos (giminė — kaip gijos) — vakarų dzūkų, ataudiniai Plng, ataudiniai siūlai Bsg (LKŽ L.). Vienalyte sistema metmenys — audmenys jau gal labai reta, daznesne apmatai (apmetai) — ataudai (ataudos). Dažniausia, įsigalėjusi ir bendrinėje kalboje nevienalyté sistema metmenys — ataudai. Neskaitant kitų: Daug gijų, maža ataudy Švnč (LKŽ III); t.p. sistemos su drika, geiniu. Audeklas, audinys sudarytas iš metmenų ir ataudų, bet austi neretai yra priešprieša mesti: Pats audžia, pats meta (meluoja) B (LKŽ L,). Įsidėmėtina: Audmenais audžia audeklą Az (=Azr) (LKZ 1) Austi pirmykštė motyvacija nėra visai aiški, tačiau sąsaja su musimu, daužymu, trankymu — neginčijama — austi 2. „mušti, lupti, karšti“ // „trankyti“, 3. „spirti, duoti kojomis“, 4. „smarkiai šaudyti“, 9. „kosėti“. Tą sąsają stipriai remia ir staklių muštuvai. Ir mušti 4. „daužyti, tvoti“ iliustruojama ir tokiu sakiniu: Aš nemokėsiustaklelėm mušti (austi) LTR (Glv). Neužmirština, kad (pri)mušti yra baigiamasis veiksmas — pirma reikia šaudykle (šautuvu, ...) ataudą šauti, šaudyti: Sauna Saudykle, paskui pykšt pokšt muša muštuvais Prn. Viena ranka šaudo [šaudyklę], kita muša [muštuvus] Lp (LKŽ XIV). Šauti motyvacija galėtų būti „kišti, grūsti“ (plg. A. Sabal LKL 139), o paskesnė reikšmė 6. „mušti, pliekti“ gali būti radusis ir ne per audimą [prišauti 6. „primušti (muštuvais)“ MI ar atšauti 6. // „audžiant primušti (siūlą)“ 29