Lietuvių fonologijos terminų sandara ir kilmė

Gita KAZLAUSKAITĖ Vilniaus pedagoginis universitetas LIETUVIŲ FONOLOGIJOS TERMINŲ SANDARA IR KILMĖ Straipsnyje sandaros ir kilmės atžvilgiais aptariami dabartiniai lietuvių fonologijos terminai. Tyrimo medžiaga surinkta iš A. Girdenio darbų „Fonologija“ (1981) ir „Teoriniai fonologijos pagrindai“ (1995). Visus aptariamus terminus galima skirti į dvi grupes: vienažodžius ir sudėtinius. Vienažodžių terminų skirtini paprastieji žodžiai ir dariniai, o dariniai pagal darybos būdą gali būti priesagų, galūnių, priešdėlių vediniai arba dūriniai. Daug problemų kelia tarptautinių terminų aptarimas darybos atžvilgiu, nes ne visada sinchroniškai motyvuotai galima paaiškinti vieno ar kito termino sandarą. Šio tipo terminai į lietuvių kalbą patenka jau padaryti ir nėra lietuvių kalbos žodžių darybos rezultatas. Dėl šios priežasties jų skaidymas ir afiksų skyrimas yra kiek formalus ir sąlygiškas. Pasitaiko atvejų, kai galima kalbėti tik apie morfeminį, o ne darybinį skaidumą. Tikraisiais vediniais čia laikomi tie tarptautiniai terminai, kurie turi lietuvių kalboje funkcionuojantį pamatinį žodį. Aptariant tarptautinius terminus, taip pat iškyla sietinių ir atliekamų kamienų problema. Sietiniu, arba susijusiu, kamienu žodžių daryboje vadinamas toks kamienas, kuris „skiriasi nuo savarankiško (laisvo) tuo, kad vienas pats žodžio (ir kaitybos) kamieno nesudaro ir visada eina (kaip pirminis kamienas) kartu su priesaga, priešdėliu ar kitu kamienu. Sietinis kamienas pasikartoja bent dviejuose žodžiuose: jis išryškėja iš jų kaitybos kamienų, išskyrus nesutampančius afiksus bei sandus“!. Atliekami kamienai skiriami tokiuose Zodžiuose, kuriuose „lyg ir galima išskirti afiksą (remiantis tuo, kad segmentas formaliai sutampa su kitur žinomu afiksu ir kad nagrinėjamo žodžio reikšmė leidžia gretinti su kitais tokį afiksą turinčiais (Urbutis V. Žodžių darybos teorija. V.: Mokslas, 1978. P. 121. 51 žodžiais), bet liekana šiaip nėra žinoma kaip kamienas (tiek savarankiškas, tiek susijęs su kitais darybos afiksais)“?. Lietuvių terminologijoje didesnioji dalis lietuviškų terminų darinių daiktavardžių yra priesagų vediniai“. Ši tendencija pastebima ir fonologijos terminų vedyboje. Veiksmažodžių vedinių dariausios yra veiksmažodžių abstraktų priesagos -imas (kirčiavimas, minkštinimas, suduslėjimas, sutapimas) ir tarptautinė priesaga -(i)acija (artikuliacija, aspiracija, dominacija, defonologizacija, faringalizacija, fonologizacija, glotalizacija, implikacija, intonacija, komutacija, koreliacija, labializacija, monoftongizacija, neutralizacija, palatalizacija, refonemizacija, transfonologizacija, veliarizacija). Su kitomis priesagomis teišvesta po vieną vedinį, pvz.: -ymas (pasakymas), -tis (tartis), -cija (redukcija), -muo (skiemuo), -ata (aspirata). Vardažodžių vedinių dariausia vardažodžių abstraktų priesaga - umas (balsingumas, duslumas, kietumas, minkštumas, nebalsingumas, neminkštumas, netolydumas, relevantiškumas, skardumas, tautosilabiskumas, tolydumas, trankumas, vienafonemiškumas, žvarbumas). Kitų priesagų vediniai nėra dažni, pvz.: -atika (fonematika), -oidas (diftongoidas), -ikas (enklitikas, proklitikas). Šalia tikrųjų darybinių priesagų skirtini baigmenys, neatliekantys darybos funkcijos. Terminai su šiais baigmenimis paprastai turi sietinius (1) arba atliekamus (2) kamienus, pvz.: -ija: 1) ekskliuzija, prozodija, pozicija, -cija: 1) distribucija; 2) ekstencija, koalescencija, korepcija, -ema: 1) ekspresema, fonema, prozodema; 2) cenema, dialema, sindema, sociolema, -ata: 2) afrikata, geminata. Galūnių vediniai fonologijos terminijoje yra itin negausūs. Su galūnėmis -as, -is teišvesta po 1—2 vedinius: -as (garsas), -is (kirtis, balsis). Priešdėlių vediniams būdingesni tarptautiniai priešdėliai: meta- (metaalofonas, metafonema, metagarsas, metatonija, metavariantas), archi- (archifonema, archiprozodema, architonema), ante- (antepenul- *"Ten pat. P 112. *Keinys S. Priesaginė lietuviškų terminų daryba // Lietuvių kalbotyros klausimai. V.: Mokslas, 1975. T. XVI. P. 7. 52 tima). Vediniai su lietuviškais priešdėliais nėra dažni: prie- (priebalsis, priegaidė), ne- (nebalsis, nepriebalsis). Sudurtiniais laikytini fonologijos terminai pusfonemė, dvibalsis, vienabalsis // vienbalsis. Lietuvių fonologijos terminijoje aptinkama ir tarptautinių terminų elementų, neinančių savarankiškais žodžiais, bet nelaikomų ir tikraisiais afiksais. Dažnesni yra prepoziciniai tarptautiniai elementai, neretai laikomi sudurtinių žodžių dėmenimis ar prefiksoidais: bi- (biJonema), fono- (fonotaktika, fonostatistika, fonostilistika), hiper- (hiperfonema), kvazi- (kvazifonema, kvazihomonimas), morfo- (morfosilabema). Nemažą dalį fonologijos terminų sudaro tarptautiniai skolintiniai terminai: akūtas, apofonija, cirkumfleksas, diftongas, emfazė, finalė, Jormantė, glaidas, gravis, inicialė, medialė, mora, poliftongas, sonantas, tonas. Dvižodžius sudėtinius terminus pagal pagrindinio ir šalutinio dėmens santykį terminologijoje įprasta skirstyti į tris grupes: 1) derinamojo pažyminio, 2) valdomojo pažyminio, 3) šliejamojo pažyminio“. Fonologijos mokslo reikalams vartojami tik pirmosios ir antrosios grupės terminai. Derinamojo pažyminio tipo terminų pažyminys dažniausiai reiškiamas santykiniu arba kokybiniu būdvardžiu. Santykiniai paprastai esti lietuviški daiktavardiniai (1), būdvardiniai (2), dalyviniai (3), prieveiksminiai (4) arba svetimos kilmės (5) priesagos -inis būdvardžiai: 1) dantinė || gomurinė // lūpinė // priešakinė artikuliacija, lūpinė // nosinė || šoninė afrikata, dvibalsinis // lūpinis // nosinis // priešakinis // užpakalinis balsis, pagrindinis dažnis, sutaptinis dvibalsis, garsinis elementas, balsinė // dvibalsinė /| grupinė || priebalsinė || pusbalsinė // sudėtinė fonema, gerklinis || kliūtinis /| liežuvėlinis // plyšinis // priebalsinis || ryklinis // skiemeninis // tarpinis garsas, balsinė grupė, garsinė ypatybė, pradinis || priebalsinis junginys, galinis // pradinis || šalutinis kirtis ir kt.; *Gaivenis K. Dvizodziai sudėtiniai terminai dabartinėje lietuvių kalboje // Lietuvių kalbotyros klausimai. V.: Mokslas, 1975. T. XVI. P 61. 53 2) staiginis akiitas; 3) tęstinis cirkumfleksas, kirstinė // laužtinė || stumtinė priegaide; 4) savaiminė prozodija; 5) fonetine abėcėlė, faukalinė afrikata, fonologinė || spektrinė analize, akcentologinis archaizmas, fonologinis argumentas, alveolinė || heterosilabinė || retrofleksinė artikuliacija, bemolinis // diezinis // difuzinis /I kompaktinis balsis, kontrastinė || opozicinė distribucija, koreliacinė eilė, fonologinis // prozodinis || supersegmentinis elementas, fonologinė evoliucija, periferinė || funkcinė || istorinė fonetika, autosegmentinė // autonominė || diachroninė || dichotominė || generatyvinė // klasikinė // metrinė || prozodinė fonologija, diftonginis // difuzinis // faringalinis // kompaktinis || laringalinis // melekėlinis /| muzikinis // palatalinis // uvuliarinis || veliarinis garsas ir kt. Nedidelė grupė derinamojo pažyminio tipo terminų pažyminių reiškiama priesaga -utinis (1) arba sudurtiniais (2) būdvardžiais: 1) aukštutinis // žemutinis balsis, paskutinis skiemuo; 2) tvirtagalis cirkumfleksas, „dviveidė“ fonema, daugiadiizis garsas, dvifonemė grupė, vienanarė medialė, daugianarė // daugiašalė // dvišalė opozicija, daugiaskiemenis || dviskiemenis || keturskiemenis // triskiemenis žodis. Dvižodžių terminų derinamieji pažyminiai reiškiami ir kokybiniais paprastaisiais (1) arba įvardžiuotiniais (2) būdvardžiais: 1) defektyvi distribucija, nepatvari /| potenciali /| savarankiška fonema, komutabilus garsas, pastovus kirtis, proporcinga opozicija, fakultatyvi realizacija ir kt. 2) duslioji afrikata, duslioji // minkštoji artikuliacija, atvirasis // aukštasis // ilgasis || neilgasis || paprastasis || pastovusis // silpnasis || stiprusis /I trumpasis || uždarasis || žemasis balsis, mišrusis dvigarsis, bendroji fonetika, bendroji fonologija, silpnoji fonema, balsingasis // blaususis II kietasis || ryškusis || sonoringasis || žemasis garsas, laisvasis kirtis, tuščiasis langelis, fakultatyvioji neutralizacija, potencialioji // virtualioji pauzė, minimalioji pora, silpnoji // stiprioji pozicija, aukštasis // balsingasis || blaususis || duslusis /| kietasis /| minkštasis /| nebalsingasis // neminkštasis // neskardusis || netolydusis || ryškusis || paprastasis || sargusts || skardusis || sklandusis || tolydusis || trankusis || žemasis || žvar54 busis priebalsis, šiurkščioji || švelnioji priegaidė, atviroji |/ uždaroji sandūra, ilgasis skiemuo, laisvasis variantas, universalusis žymėtumas. Dažni derinamieji pažyminiai, išreikšti neveikiamosios (1) arba veikiamosios (2) rūšies dalyviais: 1) pučiamoji // virpamoji artikuliacija ,įtemptasis |/ kintamasis // murmamasis || neįtemptasis || nekintamasis || nekirčiuotas balsis, papildomoji distribucija, nerealizuota fonema, faringalizuotas || įtemptasis // labializuotas || neįtemptasis // veliarizuotas garsas, aspiruotas || faringalizuotas || glotalizuotas // labializuotas || neaspiruotas || nemotyvuotas // nepučiamasis || palatalizuotas || pučiamasis || sprogstamasis || virpamasis priebalsis, kirčiuotas || nekirčiuotas skiemuo ir kt.; 2) komutuojantis garsas, kylantis || krintantis tonas, kylančioji // krintančioji priegaidė. Valdomojo pažyminio tipo terminų pažymimieji žodžiai valdo kilmininko linksniu išreikštą pažyminį, todėl smulkesnis skirstymas remiamas kilmininko linksnio pobūdžiu. Taigi pažyminys reiškiamas nusakomuoju (1) arba priklausymo (2) kilmininku: 1) kirčio atgarsis, balsių /| garsų derinys, fonemos distribucija, sinharmonizmo grandinė, garsų || priebalsių grupė, balsių harmonija, fonemų inventorius, fonemų || garsų || priebalsių junginys, balsio // priebalsio kiekybė, fonemos || skiemens kokybė, garsų kompleksas, aspiracijos // eilių [| minkštumo || skardumo || žvarbumo koreliacija, balsių /I fonemų || garsų || priebalsių // pusbalsių || sonantų klasė, fonemų matrica, koreliacijų pluoštas, neutralizacijos pozicija, išorės sandūra, ribų signalas, balsių // kirčiavimo || priebalsių sistema, garsų stilistika, kirčio tipas, kirčio vieta, palatalizacijos || tarimo židinys; 2) skiemens akcentas, archifonemos atstovas, fonemos alofonas, skiemens centras, priebalsio duslumas, garso dvifonemiskumas, fonemos etalonas, garso funkcija, tarimo intensyvumas, skiemens intonacija, garso ypatybė, priebalsio kietumas, priebalsio minkštumas, fonemos norma, skiemens pagrindas, alofono || balsingumo || garso || intonacijos // koreliacijos || tono požymis, fonologijos principai, skiemens riba, priebalsio skardumas, sistemos spraga, balso || garso || tarimo stiprumas, fonemos surogatas, priebalsio tembras, tarimo trukmė, dvibalsio vienafonemiškumas. 55 Atskirai minėtini valdomojo pažyminio terminai, kurių pažymimasis žodis yra veiksmažodinis daiktavardis. Pagal reikšmę skirtini objektinius (1) ir subjektinius (2) santykius reiškiantys terminai: 1) balsių akomodacija, balsių asimiliacija, priebalsio aspiracija, kirčio atitraukimas, fonemų identifikacija // identifikavimas, fonemos manifestacija, garsų moduliacijos, balsio nazalizacija, priegaidžių niveliacija, fonemų nustatymas, fonemos || kirčio realizacija; 2) kirčiavimo evoliucija, fonemų į(si)kūnijimas, fonemų kombinacija, balsių || priebalsių kaita, balsių priešakėjimas, priebalsių sangriida, balsių || fonemų sankaupa, balsių suužpakalėjimas. Sudėtiniai trižodžiai terminai lietuvių fonologijos terminijoje vartojami trijų tipų: 1) prie pažymimojo žodžio ir pažyminio (sudėtinio termino) prijungtas kitas pažyminys, 2) prie pažymimojo žodžio prijungtas pažyminys reiškiamas kilmininkiniu žodžių junginiu (sudėtiniu terminu), 3) pažymimasis žodis turi du jam priklausančius savarankiškus pažyminius. Pirmojo tipo terminų pirmasis pažyminys paprastai reiškiamas daiktavardžio kilmininku, antrasis pažyminys — būdvardžiu su priesaga -inis, pvz.: regresyvinė balsių asimiliacija, išplėstinis skiemens centras, fonologinis žodžio centras, pradinė || vidinė priebalsių grupė, centrinis || periferinis skiemens elementas, fonologinis žodžio elementas, pozicinis || prigimtinis skiemens ilgumas, artikuliacinės || inherentinės II spektrinės garsų ypatybės, heterosilabinis garsų junginys, pradinis priebalsių junginys, sinchroninė garsų kaita, sintagminė fonemų // priebalsių klasė, tautosilabinis // heterosilabinis garsų kompleksas, nefoneminiai ribų signalai, pagrindinis fonemos variantas ir kt. Antrojo tipo terminų pažyminį sudarančio kilmininkinio žodžių junginio pagrindinis dėmuo visada reiškiamas daiktavardžio kilmininku, priklausomasis dėmuo gali būti būdvardžio su priesaga -inis (1), daiktavardžio (2), būdvardžio (3) ar neveikiamosios rūšies dalyvio (4) kilmininkas, pvz.: 1) pagrindinio tono aukštumas, balsinių fonemų distribucija, priešpaskutinio skiemens kirtis, garsinio panašumo kriterijus, supersegmentinių elementų klasė, artikuliacinės ypatybės laipsnis, fonologinio kirčio manifestacija, fonologinės sistemos periferija, fonologinio elemento 56 realizacija, priebalsinių fonemų susigrūdimas, fonetinės transkripcijos ženklas; 2) skiemens || žodžio pradžios junginys, kirčio vietos kaita, garsų kitimo mechanizmas, frazės intonacijos komponentas, fonemų identifikavimo || nustatymo metodika, fonemų junginio realizacija, fonemų identifikavimo technika; 3) individualaus balso charakteristika, pastovios || slankios artikuliacijos garsas, laisvo kirčio sistema; 4) kintamas artikuliacijos garsas, fiksuoto kirčio kalba, kirčiuotų balsių pailgėjimas, fiksuoto kirčio sistema. Trečiojo tipo trižodžių terminų pirmasis pažyminys paprastai esti būdvardis su priesaga -inis, -ė, antrasis — būdvardis su priesaga -inis, -ė (1), daiktavardžio kilmininkas (2), dalyvio (3) arba būdvardžio (4) vardininkas, pvz.: 1) fonologinis audicinis eksperimentas, supersegmentinis fonologinis elementas, pereiginis nosinis elementas, diezinė || labioveliarinė priebalsinė fonema, gomurinis nosinis garsas, distinktyvinis || fonologinis II kulminatyvinis // nefonologinis šalutinis kirtis, relevantinis fonologinis požymis, kokybiniai /| spektriniai fonetiniai reiškiniai ir kt.; 2) liežuvio užpakalinė afrikata, kalbos fonologinė analizė, liežuvio užpakalinė artikuliacija, kalbos garsinis aspektas, liežuvio nepriešakinis II priešakinis || užpakalinis priebalsis, kirčiavimo // kirčio fonetinė realizacija, kalbos || tarmės fonologinė sistema, intonacijos // žodžio fonologinė struktūra ir kt.; 3) supriešakėjusi užpakalinė artikuliacija, supriešakėjęs užpakalinis balsis, murmamoji || „redukuotoji“ balsinė fonema, prenazalizuota // veliarizuota priebalsinė fonema; 4) grynasis sudėtinis dvibalsis, ilgoji |/ trumpoji balsinė fonema, kietoji /| minkštoji // paprastoji priebalsinė fonema, dvinarė eksplozinė grupė, dvinaris eksplozinis junginys, trinaris vidinis junginys. Kadangi sudėtiniai keturžodžiai terminai sudaro tik nedidelę dalį visų fonologijos terminų, tai ir jų raiška nėra labai įvairi. Dažniausiai pasitaiko konstrukcija, kurioje prie pažymimojo žodžio prijungta dviejų pažyminių grupė ir atskiras pažyminys: santykinis pagrindinio tono aukštumas, implozinė vidinio junginio dalis, skiemeninis murmamojo 57 // redukuotojo balsio ekvivalentas, fonologinis sintagminės identifikaciJos kriterijus, planimetrinis fonologinės sistemos modelis, fonetinė // ,,isorinė“ fonologinio elemento redukcija, segmentinė || skiemeninė redukuotojo balsio realizacija, lotyniškas fonetinės transkripcijos ženklas. Kilmės atžvilgiu terminai gali būti lietuviški, t.y. savo kalbos vidinėmis išgalėmis susidarę terminai, skolinti iš kitų kalbų, vadinamieji tarptautiniai terminai ir mišrieji terminai — hibridai. Didžiąją dalį vienažodžių fonologijos terminų sudaro tarptautiniai terminai — 70,8%, pvz.: artikuliacija, aspiracija, aspirata, bifonema, defonologizacija, diftongas, ekskliuzija, ekspresema, emfazė, fonotaktika, geminata, hiperfonema, intonacija, komutacija, labializacija, metatonija, prozodema, refonemizacija, sinharmonizmas, sonantas, tonas, veliarizacija ir kt. Kiti vienazodziai fonologijos terminai pasiskirsto taip: lietuviskieji — 24,5%, pvz.: balsis, balsingumas, duslumas, dvibalsis, garsas, kietumas, kirčiavimas, kirtis, minksStinimas, minkštumas, nebalsingumas, nebalsis, neminkštumas, nepriebalsis, pasakymas, priebalsis, priegaidė, skardumas, skiemuo, suduslėjimas, sutapimas, tartis, tolydumas, trankumas, vienabalsis // vienbalsis; hibridiniai — 4,7%, pvz.: metagarsas, pusfonemė, relevantiškumas, tautosilabiškumas, vienafonemiškumas. 1 lentelė. Vienažodžiai fonologijos terminai kilmės atžvilgiu. Terminų tipas Skaičius (vnt.) Procentai (96) 1.Tarptautiniai terminai 75 70,8 2. Lietuviški terminai 26 2455 3. Hibridiniai terminai 5 4,7 IS viso 106 100 Sudėtiniai terminai sudaromi savo kalbos žodžių junginių pavyzdžiu, tačiau jų dėmenys būna įvairios kilmės. Fonologijoje daugiausia vartojama tokių sudėtinių dvižodžių terminų, kuriuos sudaro du lietuviški dėmenys — 32,6%, pvz.: dvibalsinis // galinis // lūpinis // nosinis // priešakinis // užpakalinis balsis, mišrusis dvigarsis, priebalsio dus58 lumas, gerklinis /| kliūtinis // liežuvėlinis // plyšinis || priebalsinis garsas, garso ypatybė, garsų junginys, negalūninis kirčiavimas, negalinis kirtis, aukštasis || balsingasis // blaususis /| duslusis // kietasis /| minkštasis // nebalsingasis || neminkštasis /| neskardusis // netolydusis || ryškusis priebalsis, kylančioji // krintančioji // šiurkščioji // švelnioji priegaidė, ilgasis /I kirčiuotas skiemuo, daugiaskiemenis || dviskiemenis || keturskiemenis || triskiemenis žodis. Rečiausi yra tokie sudėtiniai dvižodžiai terminai, kurių abu dėmenys yra tarptautiniai — 4,696, pvz.: fonemos alofonas, defektyvi || fonemos distribucija, fonemos etalonas, potenciali fonema, fonemų grupė, fonemų identifikacija, fonemų // sonanty klasė, fonemų kombinacija, aspiracijos koreliacija, fonemos manifestacija, fonemų matrica, individualios modifikacijos, fonemos norma, neutralizacijos pozicija, fonemos realizacija, teksto segmentacija, fonemos surogatas, substitucijų testas. Kiti dvižodžių terminų tipai pasiskirsto apylygiai: lietuviškas ir tarptautinis dėmuo — 22,3%, pvz.: pučiamoji II virpamoji artikuliacija, papildomoji distribucija, balsinė // dvibalsinė // priebalsinė || pusbalsinė fonema, balsių harmonija, garsinis // garsų kompleksas, eilių // minkštumo || žvarbumo koreliacija, balsių // garsų /I priebalsių || pusbalsių klasė, distribucijų lentelė, koreliacijų pluoštas, alofono || intonacijos // koreliacijos /| tono požymis, kirčio realizacija, fonemų sankaupa; hibridinis ir lietuviškas dėmuo — 21,4%, pvz.: fonetinė abėcėlė, bemolinis // diezinis // difuzinis balsis // faringalinis // kompaktinis || laringalinis // palatalinis garsas, dinaminis // fonologinis II monotoninis [| muzikinis || toninis kirtis, abruptyvinis // cerebralinis /I glotalinis /| intervokalinis // kakuminalinis || kompaktinis || palatalinis || retrofleksinis priebalsis, hiperdaktilinis // ortotoninis žodis; hibridinis ir tarptautinis dėmuo — 19,1%, pvz.: fonologinė /| spektrinė analizė, fonologinis || paralingvistinis // prozodinis || segmentinis // simultaninis elementas, autonominė || diachroninė || dichotominė // klasikinė // metrinė || prozodinė fonologija, asimiliacinė // fakultatyvinė || kontekstinė || struktūrinė neutralizacija, fonologiné opozicija, akustinis signalas, fonologinė || fonotaktinė sistema, implozinis sonantas, fonetinė || fonologinė transkripcija, fakultatyvinis /| kompozicinis || pozicinis variantas. 59