Statybos liaudies ir mokslo terminijos bendrybės ir skirtybės

4 2 R. Stunžinas | Statybosliaudiesirmoksloterminijosbendrybėsirskirtybės Statybos liaudies ir mokslo terminijos bendrybės ir skirtybės ROBERtaS StUNŽINaS mykoloromeriouniversitetas Šiame straipsnyje aptariami pagrindiniai statybos liaudies ir mokslo terminijos panašumai ir skirtumai. Šiuo darbu tęsiamas autoriaus statybos liaudies terminijos tyrinėjimo ciklas. Prieš pradedant lyginti šias dvi terminijas, pasakytina, kad gyvoji kalba ir jos terminija yra svarbus mokslo terminijos šaltinis. Lietuviškosios terminologijos teorijos pradininkas filosofas St. Šalkauskis Logos žurnale išspausdintame darbe „Terminologijos teorija ir lietuviškoji filosofijos terminija“ rašė, kad paprastosios žmonių kalbos žodžiai yra pagrindinis mokslo terminijos šaltinis: „neprivalu nei gamintis naujas terminas, nei skolintis svetimas, jei yra galima visai patenkinamai pritaikyti patirtam mokslo reikalui paprastos žmonių kalbos žodis“ (Šalkauskis 1991: 55). Filosofas pabrėžė, kad paprastoji kalba yra ne tik turtingiausias, bet ir suprantamiausias mokslo terminijos šaltinis. Apie tai yra kalbėję ir žymieji lietuvių kalbininkai K. Būga (1961: 784), J. Balčikonis (1978: 164), Pr. Skardžius (1997: 300). Specialiųjų gyvosios kalbos žodžių svarbą kuriant atskirų sričių terminus pabrėžia ir terminologai. St. Keinio teigimu, terminologijos kūrimo pamatą sudaro savos kalbos priemonės ir atskirose srityse galima plačiai remtis tarmių žodynu, ypač liaudies terminais (2005: 232). Gyvosios kalbos žodžių svarbą kuriant mokslo terminus akcentuoja ir statybos mokslo specialistai.Statybosterminųžodyno autoriai – A. Kudzys, A. Rosinas ir B. Kudzienė – žodyno pratarmėje rašo, kad statybos terminijoje svarbūs yra taisyklingi nuo seno vartojami gyvosios kalbos terminai (STŽ 2002: 6). Tačiau nepaisant to, liaudies ir mokslo terminija yra skirtingos sritys – „tai lemia mokslo, apskritai civilizacijos ir etnikos, liaudies gyvenimo skirtybės ir prieštaros“ (Klimavičius 2005: 133). Kalbant apie liaudies ir mokslo terminų bendrybes, pasakytina, kad ir liaudies terminai, ir mokslo terminai priklauso specialiosios leksikos sluoksniui. Mokslo terminai yra žodžiai arba pastovūs atributiniai žodžių jun- Terminologija | 2010 | 17 4 3 giniai, turintys labai apibrėžtą reikšmę tam tikros srities kalboje ir pavadinantys sąvokas kaip tam tikros sistemos narius (Keinys 2005: 229). Liaudies terminai yra nomenklatūriški koncentruotos informacijos atspindžiai. Kaip ir mokslo terminai, liaudies terminai žymi specialiąsias sąvokas (Никитина 2009: 80). Tačiau ir mokslo, ir liaudies terminai nėra vien tik žodžių rūšis – jie netelpa vien į žodžio ribas ir gali būti ir vienažodžiai, ir sudėtiniai (žr. Gaivenis 2000: 14, Jakaitienė 2010: 182). LIAuDIES TERMINIJA – MOKSLO TERMINIJOS PAGRINDAS Kaip jau minėta, liaudies ir mokslo terminija yra skirtingos ir atskirai funkcionuojančios sritys. J. Klimavičius teigia, kad liaudies terminija yra mokslo terminijos šaltinis – iš jos mokslo terminija ima terminus mokslo sąvokų sistemos įvardijimo reikmėms. Tačiau kalbininkas atkreipia dėmesį, kad skolinimasis yra nevienodas: „Beje, ne visoms mokslinės terminijos šakoms tie šaltiniai vienodai gilūs, kartais jų visai nėra“ (Klimavičius 2005: 133). Tai galima matyti imant ankstyvąją statybos mokslo terminiją. XIX a. viduryje ir pabaigoje periodikoje pradėjusios rastis statybos mokslo terminijos pagrindinis šaltinis buvo liaudies terminai. Pavyzdžiui, L. Ivinskio kalendorių (1846–1863) ūkio patarimų straipsniuose, aušros straipsniuose medegastatanttrobas (1883–1886), Lietuvos draugijos leistame (1890–1905) žemdirbiams skirtame mėnraštyje Ukinįkas(Ūkininkas) galima aptikti iš gyvosios kalbos paimtų statybos sąvokų, pvz.: durelēs uk 1891 IV 175, durės uk 1890 II 22, gelźisM 1884 I–II 56, gomurys uk 1891 IV 174, grįczia uk 1891 IV 173, grindys uk 1891 IV 171, juszka uk 1891 IV 175, kakalis uk 1891 IV 173, kalkiaiM 1884 I–II 56, kaminas uk 1891 IV 173, kliausmas uk 1891 IV 174, langas uk 1890 II 22, lenta uk 1891 IV 171, lubos uk 1891 IV 172, molis K 1849 31, namas K 1849 30, palubē uk 1891 IV 175, pamatas uk 1890 II 22, peczius uk 1891 IV 173, plyta uk 1891 IV 171, samanos uk 1891 III 134, siena K 1849 31, sienojas uk 1891 III 132, sklepasuk 1891 IV 172, smiltis uk 1891 III 134, stiklasM 1884 I–II 56, stogoczerpēsM 1884 I–II 56, teptuvas K 1849 31, tinkas uk 1891 III 134, trioba uk 1891 III 134, vainikas uk 1891 III 132, ziame K 1862 45. Tačiau ne visi liaudies terminai į mokslo terminiją yra patekę tiesioginėmis reikšmėmis. St. Šalkauskis yra atkreipęs dėmesį į tai, kad terminijos reikalui imami paprastosios kalbos žodžiai perdirbami ir jų reikšmės tikslinamos, praplečiamos, susiaurinamos arba kilnojamos pagal analogiją 4 4 R. Stunžinas | Statybosliaudiesirmoksloterminijosbendrybėsirskirtybės (Šalkauskis 1991: 24–31). Apie tai yra rašę ir terminologai (Keinys 2005: 231; Klimavičius 2005: 135; Gaivenis 2000: 52–53). Vaizdingu J. Klimavičiaus teigimu, „liaudies terminijos panaudojimas – ne perpylimas iš vieno indo į kitą, o kraujo perpylimas pagal tinkamą grupę, ne perkėlimas iš vienos vietos į kitą, o persodinimas ar įskiepijimas“ (2005: 135). Visuotinai pripažįstama, kad mokslo terminai nuo paprastųjų žodžių (kartu ir nuo liaudies terminų) skiriasi reikšmės specializacija ir aiškia semantine riba (LE XXXI 1964: 81; Гринев 1993: 29). Apžvelgus XX a. pradžios (1910–1937 m.) statybos mokslo leidinių terminiją, matyti, kad dažnai statybos sąvokos remiasi liaudies terminais. Liaudies terminais ankstyvojoje statybos mokslo terminijoje įvardijamos pagrindinės statybos sąvokos ir nemaža dalis mokslo terminų reikšme beveik atitinka liaudies terminus, pvz.: akmuo Jod 2, aliejus Kind 32, anglis Iv 48, ąžuolas Kind 7, balana Jan 16, eglė Jan 18, sija Kind 14, kambarys Jan 14, kūtė Van 10, lenta Braž 2, lubos Jan 15, molis Reis 1, namas Zub 9,pečius Braž 1, pušis Jan 18, rąstas Reis 24, siena Reis 1, smėlys Jan 9, šulas Braž 10, žabai Van 28, žvyras Reis 13. Tačiau daugeliu atvejų liaudies terminų reikšmės specializuojamos, susiaurinamos arba išplečiamos, todėl mokslo terminai gali įgyti naujų reikšmių, pvz.: druskos Jod 1, grindys Kind 13, krosnys Šim 4, lubos (lubos ir perdangos) Šim 4. Čia terminologizuotomis daugiskaitos formomis žymimos daiktų klasės (plačiau žr. Stunžinas 2007: 125–134). LIAuDIES IR MOKSLO TERMINIJOS REIKALAVIMAI Kalbininkai yra atkreipę dėmesį, kad ne visi liaudies terminai gali tikti mokslo terminijai. A. Salys yra rašęs, kad „liaudiniai terminai prigyja bendriniais tik tada, jeigu jie nesipriešina logikai ir šiaip pagaulūs vartoti“ (Salys 1985: 102–103). K. Gaivenis teigė, kad yra nemažai trukdžių terminologizuoti liaudies kalbos žodžius – nemaža specialiosios leksikos dalis yra siaurame plote vartojami ir mažai kam žinomi žodžiai, nemažai liaudies terminų yra neaiškios motyvacijos ir stilistiškai konotuoti žodžiai (Gaivenis 2002: 52). Todėl galima teigti, kad liaudies terminai gali turėti mokslo terminams nebūdingų savybių. Tačiau mokslo terminams keliami griežti reikalavimai. Pagrindiniai mokslo terminų požymiai yra tikslumas (Keinys 1980: 31, Гринев 1993: 29, Skujiņa 1993: 51, Gaivenis 2002: 38), vienareikšmiškumas (Гринев 1993: 32, Skujiņa 1993: 51), reikšmės apibrėžtumas (Keinys 1980: 28, Гринев 1993: 30), taisyklingumas (Keinys Terminologija | 2010 | 17 4 5 1980: 52, Gaivenis 2002: 36), emocinis neutralumas (Keinys 1980: 35, Гринев 1993: 32, Gaivenis 2002: 44), patogumas (Keinys 1980: 42), sistemiškumas (Keinys 1980: 37, Skujiņa 1993: 51, Gaivenis 2002: 40), darybos patogumas (Keinys 1980: 45, Gaivenis 2002: 47), nominatyvumas (Гринев 1993: 33), kontekstinis savarankiškumas (Гринев 1993: 32, Skujiņa 1993: 51), mononimiškumas, neambivalentiškumas (Skujiņa 1993: 51) ir kt. Tikslumas daugeliu atvejų akcentuojamas kaip esminis skiriamasis mokslo terminų bruožas (Keinys 1980: 31; Гринев 1993: 29; Skujiņa 1993: 50). Toliau straipsnyje aptariami kai kurie šių požymių. TAISyKLINGuMAS Mokslo terminai turi atitikti bendrinės kalbos reikalavimus, jie yra tiesiogiai susiję su bendrinės kalbos bendrąja leksikos sistema ir jokiu būdu negali būti nuo pastarosios izoliuojami (Keinys 1980: 53). Liaudies terminijoje yra nemažai svetimos kilmės žodžių, kurie bendrinės kalbos atžvilgiu vertinami kaip svetimybės, pvz.: ˣkatukas(brus. кoтyx, l. kotuch) „vištidė“ LKŽe, ˣpavietis (brus. павец) „pašiūrė“ LKŽe, ˣsienis (l. sie) „prieangis“ LKŽe, ˣšopas (l. szopa < vok. Schuppen) „daržinė“ LKŽe ir kt. Taip pat pridurtina, kad šnekamoji ir rašytinė forma – vienas svarbiausių liaudies ir mokslo terminų skiriamųjų bruožų (Никитина 2009: 82). S. Nikitina teigia, kad mokslo terminija yra konceptualiųjų žinių apie tiriamą dalyką perteikimo priemonė ir ji visų pirma funkcionuoja rašytine forma. Mokslo terminijoje viskas turi būti eksplikuota, o rašytinis tekstas yra pagrindinė tokių žinių realizacijos forma. Liaudies terminijai būdinga šnekamoji komunikacijos forma ir dalis žinių perduodamos neverbalinėmis komunikacijos priemonėmis (Никитина 2009: 82). Su šnekamuoju liaudies terminų funkcionavimu, matyt, reikėtų sieti ir terminų formos nevienodumą. Statybos liaudies terminijai būdingas išraiškos nepastovumas – čia daug garsinio ir gramatinio varijavimo atvejų, pvz.: daržin(3b) LKA I 53, LKŽe –dažinė (1) LKA I 53, kltis(1) LKA I 47, LKŽe –klėts (3) LKA I 47, LKŽe, mlkinė (1) LKŽe – malkin (3a) LKŽe; peludnica LKA I 54 – peludnyca LKA I 54, pūnė LKA I 49, LKŽe – punė LKA I 49, sušnia LKA I 65 – sūšnia LKA I 65; abarės LKA I 50, LKŽe – abarai LKA I 50, anklėtis LKA I 49, LKŽe – anklėtė LKA I 49, arklinykas LKA I 50 – arklinykė LKA I 50, aruodas LKA I 47, LKŽe – aruoda LKA I 47. 4 6 R. Stunžinas | Statybosliaudiesirmoksloterminijosbendrybėsirskirtybės EMOcINIS NEuTRALuMAS Mokslo terminams būdingas emocinis neutralumas, idealus terminas turėtų būti logiško proto bejausmis kūrinys (Keinys 1980: 35). Tačiau liaudies terminai, kitaip nei mokslo terminai, gali turėti emocinį atspalvį. Į tai yra atkreipęs dėmesį K. Gaivenis, rašydamas, kad nemaža liaudies terminų dalis yra stilistiškai nuspalvinti žodžiai (Gaivenis 2002: 52). Pavyzdžiui, kai kurie liaudies terminai turi vertinamųjų požymių. Nedidelis ir prastas gyvenamasis namas liaudies terminijoje vadinamas stilistiškai konotuotais terminais arba turi vertinamąją semą, pvz.: lūšna KazRŽ I 468, numpalaikiai DūnŽ 224, laužas LKŽe, laužynas LazŽ 141, trobukas LKŽe, ZanavŽ3 481, trobapalaikė DūnŽ 406, trobesikėZanavŽ3 481. VIENAREIKŠMIŠKuMAS IR DAuGIAREIKŠMIŠKuMAS Tobulai sutvarkytoje mokslo terminijoje kiekvienai sąvokai turėtų būti atskiras terminas ir kiekvienas terminas turi žymėti tik vieną sąvoką (Keinys 1980: 30). A. Kaulakienė yra rašiusi, kad ideali nominacija įmanoma tik tada, kai terminija yra nusistovėjusi ir yra aiški terminų kategorijų, atitinkančių sąvokų kategorijas, sąsaja ir motyvacija. Ideali nominacija yra tada, kai terminas pavadina vieną sąvoką, o sąvoka atitinka vieną terminą (Kaulakienė 2009: 82). Tačiau ne iki galo sutvarkytose terminijos srityse neretai vienu terminu įvardijamos kelios sąvokos arba viena sąvoka žymima keliais terminais. Terminų daugiareikšmiškumas ir sinonimija laikomi terminijos ydomis (Даниленко 1977: 65). Šie terminologijos reiškiniai sunkina informacijos perteikimą ir sukelia visos terminų sistemos painiavą – tai yra viena sąvokų sistemos ir terminų neizomorfiškumo priežasčių. Nepaisant to, liaudies terminijoje daugiareikšmiškumas yra gana dažnas reiškinys. Pavyzdžiui, neretai tas pats terminas žymi skirtingus pastatus, pastatą ir patalpą, pvz.: butas „bet koks pastatas, trobesys“ LKŽe – „gyvenamasis namas, troba, pirkia“ LKA I 34, LKŽe, daržinė „šieno laikomas trobesys“ KaltŽ 40, LKA I 56 – „trobesys, kuriame javai tik sukraunami“ LKA I 53, LKŽe, klojimas„šieno laikomas trobesys“ LKA I 57 – „trobesys, kuriame javai sukraunami ir džiovinami“ LKA I 53; namas „gyvenamasis namas“ LKA I 34, LKŽe – „atskirai pastatytas nedidelis trobesys su virykle vasarai“ LKŽe – „tvartas, esantis po vienu stogu su gyvenamuoju namu“ LKA I 49, LKŽe; buta „trobesys, namas“ LKŽe – „kambarys“ LKŽe, gryčia „gyvenamasis namas“ KupŽ 733, LKA I 34, LKŽe – „vienas gyvenamojo namo galas“ LKA I 34, LKŽe, jauja „atskira troba, kurioje linus džiovina Terminologija | 2010 | 17 4 7 ir mina“ LKŽe, ZanavŽ1 563 – „javų džiovinimo patalpa“ LKA I 64, LKŽe. Daugiareikšmiškumas liaudies terminijoje yra įvairialypis, čia terminai neretai siejasi įvairiais asociaciniais ryšiais, gali būti susiję metoniminiu visumos ir dalies, įrankio ir veiksmo padarinio, medžiagos ir gaminio ar kitokiu santykiu (plačiau žr. Stunžinas 2009: 68–92). mononimiJA ir SinonimiJA Kaip jau minėta, mononimiškumas (sąvokos vadinimas vienu terminu) yra vienas iš mokslo terminijos reikalavimų. Tų pačių sąvokų įvardijimas keliais terminais yra viena seniausių ir svarbiausių terminologijos problemų. Pačios bendriausios sinonimijos priežastys yra terminologijos nevienodumas, įsigalėjusios vartosenos nepaisymas, nevienodas kalbos išgalių naudojimas (Keinys 1980: 98–99), noras racionaliau pavadinti sąvoką, kalbinės interferencijos padariniai (Kaulakienė 2009: 178), terminų formų varijavimas, skirtingų aspektų pabrėžimas, dviejų skirtingų terminų skolinimasis arba termino skolinimasis ir savos kalbos dubleto atsiradimas, oficialaus ir šnekamojo termino arba šiuolaikinio ir pasenusio termino vartojimas, ilgojo ir trumpojo termino varianto vartojimas (Гринев 1993: 29). Terminologijoje sinonimų sąmoningai vengiama ir vieningai sutariama, kad kiekviena sąvoka turi būti žymima tik vienu terminu (Keinys 1980: 98). Terminologijoje sinonimija gali būti leidžiama keliais atvejais. Visų pirma sinonimai pateisinami, kai norima skirtingose terminų sistemose iškelti ne tuos pačius vienos sąvokos požymius. Taip pat sinonimų gali atsirasti vartojant trumpesnius variantus. Pateisinama ir tarptautinių ir savos kilmės terminų sinonimija (Keinys 1980: 103). Liaudies terminijoje, kaip ir paprastojoje kalboje, sinonimija yra įprastas reiškinys, rodantis semantinį kalbos lankstumą ir išraiškos priemonių įvairovę. Pavyzdžiui, gyvenamasis namas gyvojoje kalboje vadinamas beveik trimis dešimtimis nevienodos kilmės terminų, pvz.: apseigos LKŽe, butas LKŽe, duba LKŽe, gyvenimas LKŽ, gūžta LKŽe, namas LKŽe, pastatas LKŽe, pašalysLKŽe, pirkia LKŽe, pirktaitė LKŽe, pirktukė LKŽe, priešinė LKŽe, triobesys LKŽe, troba LKŽe, trobinė LKŽe, ˣbudavonė (l. budowanie) LKŽe, ˣbudinkas (l. budynek, brus. бyдынaк) LKŽe, ˣgaspada (l. gospoda) LKŽe, grinyčia(brus. грыднiца) LKŽe, gryčia (brus. грыднiца) LKŽe, ˣbakūžė(vok. dial. backhus) LKŽe, ˣistuba (vok. Stube, la. istaba, istuba) LKŽe, ˣkūta (vok. Kote) LKŽe, rūmas(germ.) LKŽe, ˣstuba (vok. dial. stuba) LKŽe, ˣškūnė(vok. dial. schūne) LKŽe, ˣūta (vok. Hütte) LKŽe, ˣšeimynstubė (hibr.) LKA I 34. 4 8 R. Stunžinas | Statybosliaudiesirmoksloterminijosbendrybėsirskirtybės Be to, daug sinonimiškų liaudies terminų tarpusavyje yra susiję ir bendru daugiareikšmiškumo ryšiu. Pavyzdžiui, šieno laikomą trobesį žymintys sinoniminiai terminai šieninėLKŽe, daržinėLKŽe, klaimasLKŽe, klojimas LKŽe, kluonasLKŽe, skūnia LKŽe turi ir javų laikomo trobesio reikšmę, o gyvenamojo namo priemenę žymintys terminai butukasLKŽe, kalidorius LKŽe, nameliokasLKŽe, namelis LKŽe turi ir pirties pirmosios patalpos reikšmę (plačiau žr. Stunžinas 2009: 70–72). Tai galima paaiškinti tuo, kad liaudies terminams, kaip ir paprastosios kalbos žodžiams, būdingas reikšmių nepastovumas (Трубачев 1966: 62; Клепикова 1974: 30; Klimavičius 2005: 134). Paprastojoje kalboje žodžių reikšmė yra neapibrėžta ir priklausoma nuo konteksto, sinonimų atsiranda vengiant dviprasmybių, kurios kyla iš žodžių vartosenos perkeltine reikšme ir reikšmių platėjimo ar siaurėjimo (Riggs 1993: 195). Liaudies terminų sinonimiškumą lemia paprastosios kalbos sinonimų šaltiniai. Skiriami trys pagrindiniai paprastosios kalbos sinonimų šaltiniai – žodžių darybos išgalės, naujų reikšmių atsiradimo galimybės, tarmės ir kitos kalbos (žr. Jakaitienė 2010: 124). ASOcIATyVuMAS IR LOGIŠKuMAS Su terminų tikslumo reikalavimu glaudžiai yra susijęs asociatyvumas ir logiškumas. Mąstymo turinio elementai liaudies ir mokslo terminais reiškiami skirtingai. A. Salys yra atkreipęs dėmesį, kad gyvojoje kalboje specialios reikšmės žodžiai, ypač naujadarai, susidaro kitokiu principu nei mokslo terminijoje: „gyvojoje liaudies kalboje termininiai naujadarai greičiau susidaro pirmu daikto pamatymu ir įspūdžiu, kartais ir ne visai logiška analogija“ (Salys 1985: 102). S. Nikitina teigia, kad mokslo terminais reiškiamų sąvokų pagrindus teorijomis ir koncepcijomis formuluoja specialistai, o liaudies terminais reiškiamas pasaulio vaizdas yra grindžiamas kitokiais, ne mažiau sudėtingais, ilgamete patirtimi ir žiniomis įtvirtintais, principais (Никитина 2009: 81). Teigiama, kad mokslo terminai žymi specialiąsias sąvokas, o liaudies terminai – vaizdinius1 (žr. Гринев 1993: 48). S. Griniovas rašė, kad buitinių vaizdinių sistema nemažai skiriasi nuo mokslo sąvokų sistemos. Paprastosios kalbos priemonėmis reiškiama buitinių vaizdinių sistema kuriama asociatyviais ryšiais; terminais reiškiama mokslo sąvokų sis1 Vaizdinys – jutimiškai ryškus objekto vaizdas, išliekantis ir atkuriamas sąmonėje ir tada, kai pats tas objektas nebeveikia jutimo organų. Sąvoka yra apibendrintas pasaulio dalykų atspindys žmonių sąmonėje, ypatinga mąstymo forma, atspindinti pažintinės veiklos rezultatus (Jakaitienė 2010: 46). Sąvoka terminologijoje yra „apibendrintas mentalinis tam tikros dalykinės srities atitikmuo (konceptas)“. Terminologijoje sąvoka yra ne tik mąstymo vienetas, bet ir žinių vienetas (Jakaitienė 2010: 183). Terminologija | 2010 | 17 4 9 tema kuriama loginių, visų pirma hierarchninių, ryšių pagrindu (Гринев 1993: 172). Sąvokų ryšiai atsiskleidžia terminų apibrėžtyse – tai taip pat yra vienas pagrindinių liaudies ir mokslo terminų skiriamųjų bruožų. Liaudies terminija yra tautos pasaulio vaizdo atspindys, todėl čia pasitaiko lakūnų. Lakūnos – leksiniai vienetai, kurie atspindi specifinius tam tikros kultūros elementus ir neturi tiesioginių leksinių semantinių atitikmenų kitoje kalboje (Kvašytė 2009: 63). Lakūnų atsiradimo priežastis – pasaulio kategorizacijos ypatumai kalboje (Gudavičius 2007: 93). Šią liaudies terminijos ypatybę yra pabrėžusi S. Nikitina (Никитина 2009: 82). Mokslo sąvokų sistemos atspindi tik mokslo struktūrą ir neatskleidžia kalbos požiūrio. Mokslo sąvokos nepriklauso nuo konkrečios kalbos – net jei ir turi savitą socialinį ar kultūrinį atspalvį (Antia 2000: 105). SISTEMIŠKuMAS Svarbus liaudies ir mokslo terminų skirtumas yra tas, kad liaudies terminai specialiuosius vaizdinius įvardija be sąsajos su sąvokų sistema (Гринев 1993: 48). Mokslo terminai kuriami kaip mokslo srities sąvokų atspindžiai – tai prieškario laikais yra pabrėžęs filosofas St. Šalkauskis: „terminas yra žodis, reiškiąs sąvoką, turinčią specialios reikšmės kuriam nors mokslo dalykui“ (Šalkauskis 1991: 15). Terminologijoje mokslo terminai suprantami tik kaip sistemos nariai: „žodžiai arba pastovūs atributiniai žodžių junginiai, turintys labai apibrėžtą reikšmę tam tikros žmonių veiklos srities kalboje ir kurių paskirtis yra pavadinti bet kurios srities sąvokas kaip tam tikros sistemos narius“ (Keinys 1983: 229; Gaivenis 2002: 14). Terminologai pabrėžia, kad sąvokų sisteminimas – svarbi terminologijos mokslo ir darbo dalis (Picht 2009: 14). Viena pagrindinių terminologijos užduočių – terminijos sistemos sudarymas ir analizė. Tyrėjų teigimu, terminijos sistemos sudarymas ir analizė turėtų padėti pasiekti sąvokų sistemos ir jos formaliosios išraiškos izomorfizmą – abipusę atitiktį (Татаринов 2006: 81). SEMANTINIAI LAuKAI Su mokslo terminų sistemiškumu yra susijusi terminų lauko sąvoka. Terminų laukas apibrėžiamas kaip sisteminiu pagrindu unifikuota sudėtinga klasifikacinė struktūra, jungianti vienos profesinės srities terminus. Terminologijoje taip pat svarbu yra tirti terminų laukus: medžiagos struktūrinimą, terminų laukų elementų ryšius, elementų tarpusavio apibrėžtumą, lauko struktūros visuotinimą, istorinį sąveikavimą ir raidą (Татаринов 5 0 R. Stunžinas | Statybosliaudiesirmoksloterminijosbendrybėsirskirtybės 2006: 275–276). Liaudies terminų sudaromas semantinis laukas nepasižymi griežtumu ir vienodumu. Paprastosios kalbos semantiniai laukai yra atspindys realaus ar įsivaizduojamo pasaulio, kuriame daiktai, reiškiniai, savybės taip pat yra susijusios įvairiausiais ryšiais ir sudaro tam tikras sąlygiškai vienas nuo kitų atskirtas erdves ar teritorijas (Gudavičius 2007: 117). Liaudies terminų, kaip ir paprastosios kalbos žodžių, semantiniai laukai nuo mokslo sąvokų semantinių laukų skiriasi tuo, kad jų turinys ne toks vienalypis, sudėtingesnis ir platesnis (žr. Antia 2000: 105). LIAuDIES IR MOKSLO TERMINų NOMINAcIJA Liaudies terminija nuo mokslinės skiriasi atsiradimo ir funkcionavimo stichiškumu (Никитина 2009: 80–81). G. Klepikova teigia, kad mokslo terminijoje sąmoningai siekiama tikrovės daikto ir sememos atitikties, čia nominacija yra baigtinė. Liaudies terminijoje, skirtingai nei mokslinėje, tikrovės daikto ir sememos santykis nustatomas stichiškai ir nominacija yra pasirinktinė – jos detalizavimas priklauso nuo tikrovės daiktų svarbos (Клепикова 1974: 33). Todėl galima manyti, kad liaudies terminijai būdingi pirminio specialiosios leksikos kūrimosi etapo požymiai. Tokiu atveju nominaciją lemia subjektyvūs veiksniai – kalbos ženklo semantikoje atsispindi nemokslinis daiktų, savybių, veiksmų ir procesų suvokimas (Володина 1997: 43). Nemokslinis daiktų bei reiškinių suvokimas lemia sąvokų ir vaizdinių įvardijimą pagal tam tikras asociacijas. S. Nikitina teigia, kad metaforos liaudies terminijoje yra viena svarbiausių įvardijimo priemonių (Никитина 2009: 82). Statybos liaudies terminijoje metaforinis sąvokų įvardijimas yra dažnas reiškinys, pvz.: kamurka „prasta trobelė“ LKŽe, kaniūkšlė „prasta troba“ LKŽe, pašiūrė „menka trobelė“ LKŽe, pirtis„prastas gyvenamasis namas“ LKŽe; nameliokas „prieangis“ LKA I 39, namelis „priemenė“ LKA I 39, LKŽe, pirtikė „prieangis“ LKŽe. Taip pat galima pridurti, kad labai svarbi liaudies terminų įvardijimo priemonė yra metonimija. Statybos liaudies terminijoje pagal veiksmus pavadinami konkretūs daiktai (įtaisiniai, pastatų dalys), pvz.: užsukimas „sukamasis skląstis“ LKA I 41, nusirengimas „pirties prieangis“ LKA I 58, arba pagal statybinę medžiagą įvardijamos konstrukcijos – grindiniai, pvz.: žemė „klojimo grendymas“ LKA I 54, molis „gyvenamojo namo grindinys“ LKA I 37. Pasak terminologų, metonimija yra svarbus naujų žodžių ir mokslo terminų reikšmių susidarymo būdas. Pastebėta, kad metoniminis reikšmių perkėlimas mokslo terminijoje, nors ir turi šiokių tokių skirtybių, yra