Straipsnyje pateikiamas kontrastyvinis lietuvių, rusų ir anglų kalbų terminologijos darbuose aptariamų požiūrių į terminų darybos būdų ir priemonių analizės tyrimas. Tyrime apžvelgiamos įvairios tipinių lingvistinių terminų darybos priemonių klasifikacijos, pateiktos lietuvių (Keinys 1980, 2005a; Gaivenis 2002, 2014), rusų (Даниленко 1977; Лейчик 2009; Суперанская, Подольская, Васильева 2005, 2012; Гринев-Гриневич 2008) ir anglų (Sager 1990, 1997, 2004; ISO 704:2009 (E)) kalbų terminologijos darbuose.
Terminų daryba kaip procesas paprastai atitinka konkrečioje kalboje taikomus žodžių darybos procesus. Vis dėlto terminų daryba skiriasi nuo žodžių darybos tuo, kad paprastai tai yra sąmoninga ir apgalvota veikla, o ne spontaniškas procesas. Be to, terminų daryba yra platesnė sąvoka, nes apima ir žodžių, ir frazių darybą. Pirmojo proceso rezultatas – vienažodžiai terminai, o antrojo – sudėtiniai terminai.
Lietuvių terminologas Stasys Keinys teigia, kad terminai kuriami ir norminami sąmoningai (Keinys 1980: 60). Pasak St. Keinio, terminija yra bendrinės kalbos dalis, tačiau kai kuriais aspektais nuo jos skiriasi ir yra savarankiška. Viena vertus, terminija atitinka bendrąsias kalbos raidos tendencijas, kita vertus, jai būdingi saviti bruožai, tam tikri reikalavimai ir raida (Keinys 2005g: 231).
52
Liudmila Mockienė
Sigita Rackevičienė
Analysis of Term Formation in Lithuanian, Russian and English Terminology Works
Page 2
Idėja, kad terminų daryba yra reguliuojama, kontroliuojama ir sąmoninga veikla, aptariama ir rusų kalbininkų, tokių kaip Valerija Danilenko (Даниленко 1977: 91, 93), Vladimir Leitchik (Лейчик 2009: 62), Aleksandra Superanskaja, Natalija Podolskaja ir Natalija Vasiljeva (Суперанская et al. 2012: 194). Pasak V. Danilenko, terminų daryba mokslo kalbos srityje remiasi rusų bendrinės kalbos žodžių darybos sistema. Vis dėlto esama tam tikrų ypatybių, skiriančių terminų darybą mokslo kalboje nuo žodžių darybos bendrinėje kalboje, o tai, kad terminai kuriami tikslingai ir sąmoningai, yra viena iš šių ypatybių (Даниленко 1977: 90–97). Juan C. Sager taip pat pritaria nuomonei, kad terminų daryba yra „sąmoninga žmogaus veikla ir skiriasi nuo savavališkų bendrosios žodžių darybos procesų tuo, kad labiau paisoma iš anksto egzistuojančių šablonų ir modelių <…>“ (Sager 1997: 25). Šis procesas ne tik remiasi esamais leksiniais elementais ir juos tam tikrais būdais jungia, bet ir gali būti aprašytas pagal šablonus, kuriais šie elementai jungiami; savo ruožtu šie šablonai gali būti naudojami vėliau kuriant terminus (ibid).
Kadangi terminų daryba yra apgalvotas, sąmoningas, kontroliuojamas ir reguliuojamas procesas, norint kurti naujus terminus ir vertinti jų sistemingumą bei taisyklingumą, būtina žinoti būdingus naujų žodžių darybos konkrečioje kalboje šablonus ir modelius. Taigi šio tyrimo tikslas – apžvelgti pagrindinius požiūrius į terminų darybos būdų bei priemonių analizę lietuvių, rusų ir anglų kalbose ir atlikti jų kontrastinę analizę. Terminu terminų darybos būdai vadiname vidinių ir išorinių terminų darybos šaltinių naudojimą ar modifikavimą, o straipsnyje terminas terminų darybos priemonės reiškia konkrečius terminų darybos tipus, pavyzdžiui, terminologizaciją, transterminologizaciją, afiksaciją, dūrimą, konversiją, tiesioginį skolinimąsi, kalkiavimą ir kt. Straipsnyje analizuojami ir lyginami pagrindiniai kriterijai, kuriais terminologai vadovaujasi klasifikuodami terminų darybos šablonus, siekiant atskleisti terminų darybos analizės panašumus ir skirtumus įvairiose kalbose.
TERMINŲ DARYBOS BŪDŲ IR PRIEMONIŲ KLASIFIKACIJA KAI KURIUOSE LIETUVIŲ TERMINOLOGŲ DARBUOSE
Šiame skyriuje analizuojami dviejų žymiausių lietuvių terminologų Stasio Keinio ir Kazimiero Gaivenio, padėjusių šiuolaikinės lietuvių terminologijos pagrindus, darbai. Taip pat pristatomos
Terminologija | 2016 | 23
53
Page 3
kai kurios Alvydo Umbraso darbų idėjos; jis tyrinėjo Lietuvos teisės terminiją ir jos istorinę raidą.
Lietuvių terminologai skiria tris terminų darybos būdus: 1) bendrinės kalbos ir tarmių esamo žodyno vartojimą, 2) naujų žodžių (neologizmų) kūrimą ir 3) terminų skolinimąsi iš kitų kalbų (Gaivenis 2002, 2014; Keinys 2005a). Pažymėtina, kad pirmieji du terminų darybos būdai grindžiami vidiniais šaltiniais, o trečiasis remiasi išorinių šaltinių naudojimu.
Bendrinės kalbos ir tarmių esamo žodyno vartojimas kaip terminų darybos būdas grindžiamas savos kilmės žodyno naudojimu. Tai reiškia, kad arba terminologizuojamas jau kalboje ar jos tarmėje egzistuojantis žodis, arba transterminologizuojamas terminas, jau vartojamas kitoje terminijos srityje (Keinys 2005g: 231). Bendrinės kalbos ar jos tarmės žodis gali būti terminologizuojamas dviem būdais: jo leksinė reikšmė išplečiama arba susiaurinama (Gaivenis 2002: 52–53). Tokiu atveju terminologizuotų žodžių turinys, vartosena ir valentingumas paprastai pakinta. Kai bendrinės kalbos ar jos tarmės žodžiai vartojami kaip terminai, jie paprastai įgyja naujų reikšmės elementų, kurių bendrinėje kalboje neturi (ibid), pavyzdžiui, banga „banga“ („jūros / ežero bangos“ → „radijo bangos“).
Dauguma vienažodžių ir paprastos sandaros terminų iš tikrųjų yra terminologizuoti bendrinės kalbos ar jos tarmių žodžiai. Be to, vien tai, kad terminas yra sudėtinės sandaros, nereiškia, jog jis buvo sukurtas žodžių darybos būdu. Kaip teigia K. Gaivenis, pasitaiko atvejų, kai sudėtinės sandaros terminų (t. y. darinių) negalima priskirti žodžių darybos būdu sukurtų terminų kategorijai, nes iš tiesų jie buvo terminologizuoti: pats žodis buvo sudarytas bendrinėje kalboje (ar jos tarmėje), o vėliau pradėtas vartoti kaip terminas (Gaivenis 2002: 56). Taigi gali būti gana sunku nustatyti, ar terminas sudarytas žodžių darybos proceso metu, ar tai terminologizuotas arba transterminologizuotas žodis. Vienas iš kriterijų, galinčių padėti tai nustatyti, yra atsižvelgti į mokslo sritį ir tos srities terminijos raidos istoriją. Vis dėlto šis termino „naujumo“ kriterijus nėra visiškai patikimas, nes tomis pačiomis priemonėmis naujas žodis gali būti sukurtas skirtingose vietovėse, kuriose kalbama ta kalba, ir skirtingais laikotarpiais. Net ir tai, kad žodis egzistavo praeityje ir buvo
54
Liudmila Mockienė Sigita Rackevičienė
Analysis of Term Formation in Lithuanian, Russian and English Terminology Works
Page 4
Tai, kad žodis pavartotas kuriame nors istoriniame dokumente, nereiškia, jog jis buvo paimtas iš to seno šaltinio, o ne sukurtas kaip naujas darinys (Keinys 2005d). St. Keinys siūlo visus terminus, kuriuos galima sinchroniškai laikyti dariniais, vertinti kaip žodžių darybos, o ne terminologizacijos rezultatą (Keinys 2005d: 22). Šią poziciją jis pagrindžia dviem argumentais: 1) daugeliu atvejų neįmanoma nustatyti, ar terminas buvo sukurtas kaip naujadaras, ar perimtas iš bendrinės kalbos; 2) terminai, sudaryti iš paprastų žodžių, vis dėlto atspindi tam tikrus žodžių darybos tipus, todėl būtų netikslu jų nelaikyti tų darybos tipų atstovais (Keinys 2005d: 22; Keinys 2005e: 113). Alvydas Umbrasas, analizavęs 1918–1940 m. vartotą lietuvių teisės terminiją, taip pat laikosi šios nuomonės ir neskiria sudėtinės sandaros terminų, atsiradusių terminologizuojant žodžius, nuo sudėtinės sandaros terminų, sudarytų konkretiems tikslams; jo požiūris formalus – visus sudėtinės sandaros terminus (vedinius ir dūrinius) jis priskiria tai pačiai kategorijai (Umbrasas 2010: 67–68). Todėl St. Keinys ir K. Gaivenis sudėtinės sandaros žodžius dažniausiai priskiria antrajai terminų darybos kategorijai – naujų žodžių (naujadarų) kūrimui.
Naujų žodžių (naujadarų) kūrimas iš jau esamų žodžių, taikant visus pagrindinius žodžių darybos būdus, yra dar vienas produktyvus naujų lietuviškų terminų kūrimo būdas. Lietuvių kalboje yra keturi pagrindiniai terminų darybos būdai: priešdėlių daryba, priesagų daryba, galūnių vedinių daryba ir žodžių dūrimas (Gaivenis 2002: 54; Keinys 2005g: 232; EC 2006).
St. Keinys, išsamiai išanalizavęs terminų darybos būdus įvairiose mokslo srityse, teigia, kad dauguma terminų sudaroma su priesagomis, o daugelis jų yra vardažodiniai vediniai. Priesagų darybos būdu sudaryti terminai turi kelis būdingus bruožus: paprastai tai abstraktūs daiktavardžiai, neturintys emocinio atspalvio, ir nemažai jų yra hibridai (Keinys 2005d). Hibridai – terminai, kuriuos sudaro svetimos kilmės pamatinis žodis ir lietuviška priesaga, – analizuojami kaip vediniai ir priskiriami tai pačiai grupei kaip ir lietuviškos kilmės dariniai (Keinys 2005d: 75). Tačiau A. Umbrasas, atskaitos tašku pasirinkęs etimologinį kriterijų, hibridus išskiria į atskirą kategoriją, atskirą nuo lietuviškos kilmės terminų, sudarytų priesagų darybos būdu (pvz., kontrabandininkas ‘kontrabandininkas’ (← kontrabanda ‘kontrabanda’ + lietuviška priesaga -ininkas), ir aptaria tokias terminų darybos priemones kaip atskirą terminų darybos tipą, paremtą svetimos kilmės elementais (Umbrasas 2010: 132–133).
Terminologija | 2016 | 23
55
Page 5
Dar vienas labai dažnai naujiems lietuviškiems terminams sudaryti vartojamas darybos būdas yra žodžių dūrimas. St. Keinys teigia, kad po priesagų darybos žodžių dūrimas yra antras produktyviausias terminų darybos būdas ir gana populiarus tam tikrose profesinės kalbos srityse (Keinys 2005c: 129). Tokį žodžių dūrimo produktyvumą terminų daryboje galima aiškinti būtinybe įvardyti sudėtingą sąvoką. Be to, dūriniai atitinka tokius itin svarbius terminams keliamus reikalavimus kaip tikslumas, aiškumas ir glaustumas. Nors šiuos reikalavimus galima įgyvendinti vartojant sudėtinį terminą, vienažodžius terminus patogiau vartoti, juos galima sudaryti kaip palyginti trumpus bendrinius pavadinimus be pažyminių. Terminijoje dūriniams sudaryti dažniausiai vartojami tokie kalbos dalių deriniai: du daiktavardžiai, daiktavardis ir veiksmažodis bei būdvardis ir daiktavardis (Gaivenis 2002; Keinys 2005c), pvz., medsraigtis ‘medsraigtis’ (medis ‘medis’ + sraigtas ‘sraigtas’), vandentiekis ‘vandentiekis’ (vanduo ‘vanduo’ + tiekti ‘tiekti’).
Dar vienas gana produktyvus terminų darybos būdas, būdingas lietuvių kalbai, yra galūnių vedinių daryba. Kitaip nei anglų kalboje, kur galūnė atlieka tik funkcinio afikso vaidmenį, lietuvių kalboje ją galima vartoti darybai. Kaip žodžių darybos būdas, galūnių vedinių daryba savo pobūdžiu, darybine reikšme ir forma labai panaši į priesagų darybą (Keinys 2005b). Galūnių vedinių darybos būdu sudarytus terminus labai patogu vartoti dėl paprastos jų sandaros. Taigi galūnių vedinių daryba galėtų būti plačiau taikoma kaip terminų darybos būdas (Keinys 2005b). Dauguma galūnių vedinių darybos būdu sudarytų terminų yra veiksmažodiniai ir būdvardiniai vediniai, o daiktavardžiai, įvardžiai ir skaitvardžiai kaip pamatiniai žodžiai vartojami labai retai, pvz., sąnaudos ‘sąnaudos, išlaidos’ (← sunaudojo ‘sunaudojo’).
Palyginti neproduktyvus lietuviškų terminų darybos būdas yra priešdėlių daryba, nes ji vartojama tik vardažodiniams daiktavardžiams sudaryti (Keinys 2005e); priešingai, priesagų daryba ir galūnių vedinių daryba taikoma veiksmažodiniams, būdvardiniams ir vardažodiniams daiktavardžiams sudaryti. Vis dėlto priešdėlių darybos vaidmuo terminų daryboje gana reikšmingas (Keinys 2005e), pvz., įtėvis ‘įtėvis’ (← į + tėvas ‘tėvas’), nedarbas ‘nedarbas’ (← ne ‘ne’ + darbas ‘darbas’).
Paskutinis lietuvių terminologų darbuose aptariamas terminų darybos būdas yra terminų skolinimasis iš kitų kalbų. Sąvokos skolinimasis kartu su ją žyminčiu terminu yra gana įprastas reiškinys apskritai kalboje ir terminologijos moksle
56
Liudmila Mockienė Sigita Rackevičienė
Analysis of Term Formation in Lithuanian, Russian and English Terminology Works
Page 6
specifically (Keinys 2005g). As K. Gaivenis claims, it is rather hard to avoid borrowings in terminology, besides it is not always necessary to do that (Gaivenis 2002: 57). What is necessary is to prevent overuse of borrowings in cases when they may supersede the existing terms of native origin, and, in addition, borrowings should conform to the rules of phonology, morphology and spelling of the Lithuanian language. Borrowed terms can be classified according to the degree of their assimilation into three groups: 1) old borrowings; 2) international words; and 3) barbarisms. Old borrowings have been absolutely assimilated and adapted to the language system, e.g. stiklas ‘glass’ (Gaivenis 2002: 58). In terminology they are not considered as real borrowings, in fact they are terminologized words of general vocabulary. Another category, international words, serve as terms of different fields of science. They have been borrowed into Lithuanian mainly from classical languages, such as Greek and Latin, either directly or through intermediary languages, e.g. hipoteka ‘mortgage’ (from Greek), respublika ‘republic’ (from Latin). The last category, barbarisms, are words which do not comply with the norms of the language (Gaivenis 2002: 57). Barbarisms never become part of standardized lexis. It was also observed that the distribution of borrowings in different fields of terminology is uneven. It is argued that the amount of borrowings in the latest scientific and technical branches of terminology is higher than in fields which have long traditions and rely largely on the indigenous vocabulary (Keinys 2005f).
St. Keinys also discusses loan translations/calques (Keinys 1980: 92–96). Most of such terms do not comply with the norms of the Lithuanian language and are not recommended for usage. Those which conform to the norms of the language and are formed on the basis of a productive model of word-formation are also often problematic as it is often difficult to determine whether a term is a loan translation or a native formation. Similarity of the structure of a word in several languages does not necessarily indicate an instance of loan translation. Most often such terms are perceived as native formations (Umbrasas 2010: 134).
Lietuvių terminologai terminus pagal formaliąją sandarą skirsto į vienažodžius ir daugiažodžius. Vienažodžiai terminai pagal sandarą gali būti toliau skirstomi į paprastuosius ir darinius, o daugiažodžiai terminai grupuojami pagal juos sudarančių žodžių skaičių (Keinys 1980: 16–17; Gaivenis 2002: 17) ir analizuojami pagal kilmę bei žodžių sintaksinius ryšius termino viduje (Umbrasas 2010).
Terminologija | 2016 | 23
57
Page 7
Tiek vienažodžiai terminai, tiek sudėtinių terminų dėmenys sudaromi pagal tuos pačius principus (pasitelkiant vidinius arba išorinius šaltinius ir įvairias terminų darybos priemones), apibendrintus 1 schemoje.
1 schema. Pagrindinių terminų darybos būdų ir priemonių klasifikacija lietuvių kalboje (pagal K. Gaivenio ir St. Keinio darbus)
Apibendrinant galima teigti, kad lietuvių kalbininkai, tokie kaip K. Gaivenis ir St. Keinys, palaiko požiūrį, jog pagrindinis terminų šaltinis turėtų būti vidinis: arba gimtoji kalba, t. y. bendrinės kalbos žodynas ar jo tarmės, arba gimtosios kalbos žodžių darybos priemonės. Taigi lietuvių kalbos terminų darybos pagrindą sudaro semantinės priemonės (gimtosios kalbos žodžių ir senųjų skolinių terminologizavimas), morfologinės priemonės (žodžių daryba) ir sintaksinės priemonės (sudėtiniai terminai).
TERMINŲ DARYBOS BŪDŲ IR PRIEMONIŲ KLASIFIKACIJA KAI KURIUOSE RUSŲ TERMINOLOGŲ DARBUOSE
Šiame skyriuje analizuojami rusų terminologų V. Danilenko, M. Leičiko, A. Superanskajos, N. Podolskajos, N. Vasiljevos ir Siergiejaus Grinevo-Grinevičiaus darbai.
Rusų terminologai, kaip ir lietuvių terminologai, paprastai išskiria tris pagrindinius terminų darybos būdus. Pirmieji du remiasi vidinių šaltinių naudojimu, būtent, esamo kalbos žodžio vartojimu (t. y. bendrinės leksikos žodžio terminologizavimu arba trans-
58
Liudmila Mockienė Sigita Rackevičienė | Analysis of Term Formation in Lithuanian, Russian and English Terminology Works
Page 8
terminologizavimu – parengto termino perkėlimu iš vienos srities į kitą – ir terminų daryba žodžių darybos bei sintaksinėmis priemonėmis; o paskutinis būdas grindžiamas išorinių šaltinių naudojimu, t. y. termino skolinimusi iš kitos kalbos, jį fonetiškai ir morfologiškai pritaikant prie tos kalbos normų (Лейчик 2009: 81–84; Суперанская et al. 2012: 194, 203).
A. Superanskaja, N. Podolskaja ir N. Vasiljeva teigia, kad nors kai kuriose srityse plačiau vartojami bendrinės kalbos žodžių terminologizavimo būdai, vyraujanti terminų darybos priemonė yra žodžių daryba (Суперанская et al. 2012: 201). Jos siūlo sudarant terminų darybos būdų klasifikaciją derinti du parametrus: šaltinio kalbą (gimtoji ar užsienio) ir leksinį principą, kuriuo remiamasi sudarant terminą (parengtas žodis ar specialiai sukurtas žodis) (Суперанская et al. 2012: 196). Taip būtų sudaryta terminų darybos būdų schema, kuri, kaip teigia autorės, yra labai bendro pobūdžio, nes joje neaptariama transterminologizacija (žr. 2 schemą).
2 schema. Pagrindinių terminų darybos būdų ir priemonių klasifikacija rusų kalboje (pagal A. Superanskajos ir kt. darbus)
Panašiai V. Leičikas taip pat skiria tris terminų darybos būdus: terminų sudarymą remiantis gimtosios kalbos ištekliais, pasitelkiant žodžių darybos ir sintaksines priemones; nespecialiosios (bendrinės kalbos ir tarmių) bei specialiosios leksikos žodžių terminologizavimą; ir terminų skolinimąsi iš kitų kalbų, kuriose jie buvo sukurti kaip terminai, arba žodžių skolinimąsi ir jų terminologizavimą (Лейчик 2009: 81–84).
Terminologija | 2016 | 23
59
Page 9
Kaip pažymi V. Leičikas, nors terminų darybos modeliai yra tokie patys kaip bendrinės kalbos žodžių darybos priemonės, vieni jų yra produktyvesni, o kiti – mažiau produktyvūs. Klasifikuodamas terminus, pirmiausia jis skiria vienažodžius ir daugiažodžius terminus. Nors rusų kalboje dūrybos, kaip žodžių darybos priemonės, produktyvumas nėra labai didelis, V. Leičikas pastebi bendrą tendenciją vartoti dviejų ir trijų žodžių terminų junginius (ypač informatikos srityje) ir net keturių ar penkių žodžių terminus (ypač filosofijos srityje). Daugumos daugiažodžių rusų kalbos terminų dėmenys yra daiktavardžiai ir būdvardžiai. Keli daiktavardžiai gali būti jungiami su prielinksniais arba be jų, todėl daiktavardžiai gali būti priklausomi nuo kitų daiktavardžių (Лейчик 2009: 48–62).
3 schema. Pagrindinių rusų kalbos terminų darybos būdų ir priemonių klasifikacija (pagal V. Leičiko darbus)
Anksčiau aptartos dvi klasifikacijos skiriasi požiūriu į skolinius. Greta gatavų žodžių skolinimosi proceso A. Superanskaja ir kt. taip pat išskiria terminų darybą iš skolintų elementų. Pastarųjų vieta V. Leičiko klasifikacijoje nėra aiški. Tačiau greta terminų skolinimosi proceso jis išskiria skolintų svetimos bendrinės leksikos žodžių terminologizacijos procesą; tai reiškia, kad tie skolinti žodžiai šaltinio kalboje nebuvo vartojami kaip terminai ir jais tapo tik tikslinėje kalboje.
Kita žymi rusų kalbininkė V. Danilenko teigia, kad iš esmės terminai sudaromi remiantis bendrinės ir specialiosios leksikos žodžiais, atsižvelgiant į visus konkrečiai nacionalinei kalbai būdingus žodžių struktūrinius tipus (paprastus žodžius, vedinius ir sudurtinius žodžius). Ji išskiria tas pačias sąvokų įvardijimo priemones
60
Liudmila Mockienė Sigita Rackevičienė | Analysis of Term Formation in Lithuanian, Russian and English Terminology Works
Page 10
terminijoje, kurios aktyviai vartojamos bendrinėje kalboje, t. y. semantines, sintaksines ir morfologines žodžių darybos priemones (žr. 4 schemą). Pagrindinis skirtumas tas, kad terminijoje žodžių darybos modeliai ir morfemos paprastai pasižymi didesniu semantinės specializacijos laipsniu nei bendrinėje kalboje (Даниленко 1977: 89–97, 113–116).
Semantinė terminų darybos priemonė mokslo kalboje yra svarbiausia. Istoriškai tai buvo viena pirmųjų priemonių, vartotų naujiems terminams sudaryti, ir nuo tada ji yra nuolatinis bei nepakeičiamas terminų šaltinis. Be to, semantinė terminų darybos priemonė turi nemažai pranašumų, palyginti su kitomis priemonėmis, nes terminologizacijos būdu sudaryti terminai paprastai yra trumpi ir lengvai įsimenami. Semantinė terminų daryba skiriasi nuo semantinės žodžių darybos bendrinėje kalboje: pastarojoje semantiniai pokyčiai yra laipsniški ir paprastai lemia homonimų atsiradimą, o terminų daryboje semantinis pokytis įvyksta beveik iš karto (Даниленко 1977: 97–103). Žodžiai paprastai terminologizuojami išplečiant leksinę reikšmę, pvz., корень „šaknis“ („augalo šaknis“ → „matematinė šaknis“), arba metaforizuojant, pvz., кошка „katė“ („gyvūnas“ → „griebtuvas“).
Dar viena rusų kalbai būdinga ir labai produktyvi terminų darybos priemonė yra sintaksinė. Pasak V. Danilenko, terminas „sintaksinė priemonė“ apima ir dūrybą (kai sudaromi vienažodžiai terminai, sujungiant dvi šaknis į vieną žodį – su brūkšneliu arba rašomą kartu, pvz., нефтепровод „naftotiekis“), ir žodžių jungimą (kai sudaromi daugiažodžiai terminai, sujungiant kelis žodžius į žodžių junginį, pvz., ласточкин хвост „kregždės uodega“). Ji taip pat pažymi, kad produktyviausi daugiažodžių terminų sudarymo modeliai yra būdvardžio ir daiktavardžio, daiktavardžio ir daiktavardžio, trijų daiktavardžių bei daiktavardžio, būdvardžio ir daiktavardžio junginiai (Даниленко 1977:103–107).
Galiausiai morfologinė terminų darybos priemonė apima tą patį afiksų rinkinį, kuris vartojamas bendrinės kalbos žodžiams sudaryti, ir yra viena iš vyraujančių bei produktyviausių terminų darybos priemonių, pvz., краситель „dažiklis“ (← красить „dažyti“ + priesaga -тель), подотряд „pobūris“ (← priešdėlis под + отряд „būrys“). Vis dėlto morfologinės terminų darybos ir bendrinėje kalboje vartojamos žodžių darybos priemonės gana smarkiai skiriasi. Terminų darybos šaltiniai skirstomi į dvi kategorijas: vidinius (savos kilmės) ir išorinius (skolintus). Pastariesiems, pasak V. Danilenko, priskiriami tik tarptautinės (graikų ir lotynų) kilmės terminų darybos elementai, nes skolinimasis
Terminologija | 2016 | 23
61
Page 11
Gatavosios kitų kalbų leksemos, vartojamos specialiosioms sąvokoms įvardyti, sudaro atskirą terminų darybos priemonių kategoriją. Rusų kalboje graikų ir lotynų kilmės terminų darybos elementai yra labai produktyvūs kuriant mokslo terminiją (pvz., биофизика „biofizika“).
4 schema. Pagrindinių terminų darybos būdų ir priemonių klasifikacija rusų kalboje (pagal V. Danilenko darbus)
Rusų terminologas Siergiej Grinev-Griniewicz siūlo klasifikuoti terminus pagal daugelį kriterijų, pavyzdžiui, formą, istoriją, chronologinį statusą ir turinį (Гринев-Гриневич 2008: 59–66). Pagal struktūrą terminai paprastai skirstomi į vienažodžius (arba monolekseminius) ir daugiažodžius terminus (žodžių junginius, polileksemijas). S. Grinev-Griniewicz pažymi, kad daugumoje Europos kalbų daugiažodžiai terminai sudaro nuo 60 iki 80%. Vienažodžiai terminai pagal struktūrą taip pat skirstomi į paprastuosius (arba šakninius žodžius), vedinius ir dūrinius (Гринев-Гриневич 2008: 121–123).
Kitas parametras, į kurį reikia atsižvelgti klasifikuojant terminus, yra istorinis aspektas. Taigi terminai skirstomi į savuosius ir skolintus. Savosios kilmės terminai toliau gali būti klasifikuojami į paprastos struktūros (šakninius žodžius) ir darinius (sudarytus morfologinėmis ir morfologinėmis-sintaksinėmis žodžių darybos priemonėmis) (Гринев-Гриневич 2008: 60–61). Savo ruožtu skolinti terminai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus, pavyzdžiui, skolinimosi laikotarpį, šaltinio kalbą ir skolinio vartojimo sritį (Гринев-Гриневич 2008: 153). Autorius pažymi, kad skolinių klausimui terminologijoje skiriama mažai dėmesio, nes visa tai, kas taikoma skoliniams apskritai, gali
62
Liudmila Mockienė | Sigita Rackevičienė
Analysis of Term Formation in Lithuanian, Russian and English Terminology Works
Page 12
būti taikoma ir terminologijoje, nes dauguma skolintų žodžių yra terminai.
S. Grinev-Griniewicz, remdamasis žymiausių Rusijos ir užsienio mokslininkų aprašytais terminų darybos būdais ir priemonėmis, sudarė apibendrintą terminų darybos tipų klasifikaciją, kuri taikyta įvairių sričių specialiajai leksikai analizuoti. Taigi išskiriami šie terminų darybos procesų tipai: semantinis, morfologinis, sintaksinis ir morfologinis-sintaksinis (Гринев–Гриневич 2008: 123–162). Patogumo dėlei juos pateikėme schema (žr. 5 schemą).
5 schema. Pagrindinių terminų darybos būdų ir priemonių klasifikacija rusų kalboje (pagal S. Grinev-Griniewicz darbus)
Anksčiau aptartų dviejų klasifikacijų autoriai skirtingai vertina dūrinių statusą. V. Danilenko neišskiria morfologinių-sintaksinių priemonių ir priskiria darybą suduriant žodžius prie sintaksinių terminų darybos priemonių.
Atrodo, kad V. Danilenko ir S. Grinev-Griniewicz klasifikacijos remiasi kitokiu atskaitos tašku nei A. Superanskaja ir kt. bei V. Leitchik pateiktos klasifikacijos. V. Danilenko ir S. Grinev-Griniewicz savo klasifikacijas grindžia terminų darybos priemonių tipu (semantiniu, morfologiniu, sintaksiniu). Tačiau kiekvienam aprašytam terminų darybos priemonių tipui taip pat taikomas etimologinis kriterijus, pavyzdžiui, semantinė terminų darybos priemonė
Terminologija | 2016 | 23 6 3
Page 13
Terminų daryba remiasi tiek vidiniais šaltiniais (bendrinės kalbos žodžių terminologizacija, leksinės reikšmės išplėtimu, metaforizacija, metonimija, leksinės reikšmės susiaurinimu ir transterminologizacija), tiek išoriniais šaltiniais (skolinimusi iš užsienio kalbų); morfologinės terminų darybos priemonės remiasi vidiniais šaltiniais, o sintaksinės ir morfologinės-sintaksinės darybos priemonės gali remtis tiek vidiniais, tiek išoriniais šaltiniais.
TERMINŲ DARYBOS BŪDŲ IR PRIEMONIŲ KLASIFIKACIJA KAI KURIUOSE SAGERIO DARBUOSE IR ISO 704:2009
Šiame skyriuje analizuojami pasirinkti anglų kalbos terminologijos darbai. Apžvelgsime kai kuriuos žinomo terminologo Juano C. Sagerio darbus. 2001 m. „Infoterm“ jam skyrė Eugeno Wüsterio premiją už išskirtinius pasiekimus terminologijos srityje. Taip pat aptarsime Tarptautinės standartizacijos organizacijos tarptautinį standartą ISO 704 (Terminologijos darbas – principai ir metodai) (ISO 704:2009 (E)). ISO 704 standarte pateikiami terminų darybos metodai, taikomi anglų kalbai. Jie gali būti taikomi ir kitoms kalboms, tačiau nebūtinai tokiu pačiu būdu, nes terminų darybos būdai ir priemonės „priklauso nuo konkrečių kalbų leksinės, morfosintaksinės ir fonologinės struktūros“; todėl „konkrečiai kalbai būdingi terminų darybos principai turėtų būti aprašomi tik nacionaliniuose ir regioniniuose standartuose, skirtuose konkrečiai kalbai, o ne tarptautiniuose standartuose“ (ISO 704:2009 (E): 38).
Anglų kalboje vartojamoms terminų darybos būdų ir priemonių klasifikacijoms būdinga panašybė – jos pirmiausia grindžiamos skirtimi tarp esamų formų vartojimo, naujų formų kūrimo ir naujų išteklių naudojimo.
Terminologas J. C. Sageris teigia, kad specialiosios kalbos terminams sudaryti vartojamų struktūrų įvairovė yra tokia pati kaip ir bendrinės kalbos žodžiams sudaryti vartojamų struktūrų. Skirtumas tas, kad specialioji leksika „pasižymi kur kas didesniu reguliarumu, kurį lemia sąmoningai taikomi ir dažnai sistemingi terminų kūrimo metodai“ (Sager 2004: 1924).
J. C. Sagerio darbuose terminų darybos būdai ir priemonės vadinami lingvistiniais įvardijimo metodais. Jie taikomi įvairių dalykinių sričių terminologijai. J. C. Sageris nurodo, kad jo aptariama terminų darybos metodų klasifikacija „nesiekia būti išsami, o veikiau parodo galimybių įvairovę“ (Sager 1990: 71–80; Sager 1997; Sager 2004: 1924–1928).
64
Liudmila Mockienė | Analysis of Term Formation in Lithuanian,
Sigita Rackevičienė | Russian and English Terminology Works
Page 14
J. C. Sageris išskiria šiuos terminų darybos metodus:
esamų išteklių naudojimas,
esamų išteklių modifikavimas,
naujų išteklių naudojimas (naujų kalbinių vienetų kūrimas) (žr. 6 schemą).
Esamų išteklių naudojimas reiškia bendrinės kalbos žodžio reikšmės išplėtimą. Reikšmė išplečiama pasitelkiant palyginimą (sąvoka pavadinama pagal analogiją su kita, pvz., an L-shaped room), metaforą (sąvoka pavadinama pagal objektą, į kurį ji labiausiai panaši, pvz., goose-neck clamp) arba tikrinį vardą (pvz., watt). Tačiau J. C. Sageris neatsižvelgia į terminologizuoto ar transterminologizuoto termino struktūrą: ar žodis yra paprastosios sandaros, ar vedinys. Tikriausiai taip yra todėl, kad sunku nustatyti, ar vedinys buvo sukurtas naujai sąvokai įvardyti, ar perkeltas iš bendrinės kalbos arba kitos specialiosios kalbos (terminologizuotas / transterminologizuotas).
Esamų išteklių modifikavimas kaip terminų darybos būdas apima afiksaciją (arba derivaciją), atgalinę darybą, žodžių dūrimą, frazinių terminų kūrimą, konversiją ir kompresiją.
J. C. Sageris pažymi, kad afiksacija (sufiksacija ir (arba) prefiksacija) yra svarbi sistemingai terminų struktūrai kurti, nes afiksai tiksliai išreiškia ir sistemiškai nurodo reikšmes. Jis taip pat teigia, kad specialiosiose kalbose terminams sudaryti vartojama daug platesnė afiksų įvairovė nei bendrinėje anglų kalboje, nes į anglų kalbą, ypač mokslo ir technologijų srityse, pateko daug klasikinių kalbų, tokių kaip graikų ir lotynų, žodžių ir žodžių elementų, pvz., super-elevation ← super + elevation; compaction ← compact + ion.
Kaip ir afiksacija, žodžių dūrimas taip pat labai svarbus specialiosios leksikos sistemiškumui. Dūrinys yra naujas sintagminis vienetas, sudaromas sujungiant du ar daugiau žodžių; jo reikšmė nepriklauso nuo sudedamųjų dalių reikšmių, o kaip terminas jis įvardija konkrečiai dalykinei sričiai aktualią sąvoką (Sager 1997: 34). Dūriniuose iš dviejų elementų pirmasis paprastai yra pažyminys, apibūdinantis antrąjį elementą – dūrinio branduolį, pvz., water load, sight width. Be to, dūriniai gali būti sudaromi iš trijų ar keturių elementų, o kartais net iš penkių ar šešių.
Terminologija | 2016 | 23
65
Page 15
J. C. Sageris taip pat vartoja terminus fraziniai dūriniai – tai junginiai, sudaryti iš žodžių, susietų prielinksniais (Sager 2004: 1927), ir frazių dūriniai – tai junginiai, kuriuose yra prielinksnių, artikelių, jungtukų ir prieveiksmių (Sager 1990: 74), tačiau jo darbuose šių sąvokų skirtis nėra aiški.
Kaip atskirą terminų darybos priemonių kategoriją J. C. Sageris išskiria frazių terminų darybą (pvz., įtrūkių aptikimas dažų skvarbumo metodu). Jų kūrimas glaudžiai susijęs su dūrinių daryba, o, kaip teigia J. C. Sageris, „vieno ar kito metodo pasirinkimas priklauso nuo kalbinių polinkių“ (Sager 1997: 36). Germanų kalbose dūrinių sudarymo galimybės yra didesnės, o romanų kalbos turi remtis frazinių vienetų daryba. Pasak J. C. Sagerio, „anglų kalboje fraziniai terminai kuriami tada, kai dūrinys gali būti nepakankamai aiškus ar net dviprasmis“ (Sager 1997: 36).
Dar viena terminų darybos priemonė, padedanti kurti terminus keičiant esamus šaltinius, yra konversija. Šiuo atveju žodis pakeičia gramatinę kategoriją, bet jo morfologinė forma nekinta. J. C. Sageris pažymi, kad konversija dažnai vartojama daiktavardžiams iš veiksmažodžių ir būdvardžių sudaryti ir atvirkščiai; vis dėlto ne visada lengva nustatyti derivacijos proceso kryptį (pvz., design, supply). Be to, ši terminų darybos priemonė mokslinėje anglų kalboje nėra labai produktyvi, nes didelėje dalyje terminų yra lotyniškos ir graikiškos kilmės elementų, netinkamų konversijai (Sager 2004: 1927).
Specialiosios kalbos taip pat turi daug terminų, sudarytų įvairiais būdais trumpinant esamus ilgus terminus. Produktyviausios ir dažniausiai vartojamos trumpinimo priemonės yra akronimų sudarymas (pvz., FM, DDT) ir trumpinimas (pvz., maths, lab) (Sager 1990: 37, 38).
Dar viena esamų šaltinių modifikavimu grindžiama terminų darybos priemonė yra atvirkštinė daryba. J. C. Sageris teigia, kad atvirkštinė daryba produktyvesnė technologijų, o ne mokslo srityje; ja sudaromi sudėtiniai veiksmažodžiai, reiškiantys procesų nominaliąsias sąvokas, ir ji dažnai vartojama kartu su dūrinių daryba (Sager 2004: 1927).
Paskutinis J. C. Sagerio aptariamas terminų darybos būdas – naujų išteklių naudojimas arba naujų leksinių vienetų (neologizmų) kūrimas. Jie gali būti dvejopi: visiškai naujų vienetų kūrimas ir skolinimasis iš kitų kalbų (tiesioginis skolinimasis ir kalkiavimas). Mokslo ir technologijų srityje šį procesą lemia poreikis įvardyti unikalius naujus konceptus. Specialiosiose kalbose visiškai naujus vienetus kurti gana neįprasta
66
Liudmila Mockienė
Sigita Rackevičienė
Analysis of Term Formation in Lithuanian,
Russian and English Terminology Works
Page 16
nes nauji terminai turi atspindėti naujų konceptų santykius su esamais, t. y. naujų terminų kūrimo procesas turi būti sistemingas, o tai lengvai pasiekiama afiksacijos ir dūrinių darybos priemonėmis. Šiuo klausimu J. C. Sageris pažymi, kad anglų kalboje dažnai sunku atskirti tikrų neologizmų kūrimą derivacijos būdu, naudojant lotyniškus ar graikiškus žodžių elementus, nuo terminų skolinimosi kaip jau parengtų žodžių iš lotynų, graikų ir prancūzų kalbų. Be to, ne visada įmanoma nustatyti skolinių šaltinį, nes anglų kalboje „iš visų trijų kalbų skolinamasi taip seniai, kad labai dažnai neįmanoma pasakyti, ar žodis į anglų kalbą pateko per prancūzų kalbą, ar buvo perimtas tiesiogiai iš vienos iš klasikinių kalbų“ (Sager 1990: 38).
Priešingai, šiuolaikinėje anglų kalboje skolinimasis iš kitų kalbų gana retas. Paprastai būtent šiuolaikinė anglų kalba tampa naujos terminijos skolinimosi šaltiniu kitoms kalboms. Greta tiesioginio skolinimosi J. C. Sageris aptaria kalkiavimą, arba kalkę, kuri atsiranda pažodžiui verčiant, t. y. pakeičiant dūrinio leksinius komponentus žodis į žodį. J. C. Sageris teigia, kad „kalkiavimui teikiama pirmenybė prieš tiesioginį skolinimąsi, tačiau nė viena terminų kūrimo forma nėra priimtina, jei ji pažeidžia natūralius kalbinės bendruomenės žodžių darybos būdus“ (Sager 1990: 87). Tai reiškia, kad tiek tiesioginiai skoliniai, tiek kalkės turi atitikti tikslinės kalbos reikalavimus.
6 schemoje apibendrinami J. C. Sagerio 1990, 1997 ir 2004 m. darbuose aprašyti terminų darybos būdai ir priemonės:
6 schema. Pagrindinių terminų darybos būdų ir priemonių klasifikacija anglų kalboje (pagal J. C. Sagerio darbus)
Terminologija | 2016 | 23
67
Page 17
Dar viena universali terminų darybos būdų ir priemonių klasifikacija pateikiama Tarptautiniame standarte ISO 704 (Terminology work – Principles and methods), parengtame Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO 704:2009 (E)). Pagrindiniai ISO 704 pateikiami terminų darybos būdai, taikomi anglų kalbai, yra šie:
• naujų formų kūrimas,
• esamų formų vartojimas,
• tarpkalbinis skolinimasis (žr. 7 schemą).
Kuriant naujas formas, terminai daromi tokiais būdais kaip derivacija (prie šaknies ar žodžio pridedant vieną ar daugiau morfologinių elementų, arba afiksų), sudūrimas (taip sudaromi sudėtiniai terminai, junginiai arba kontaminaciniai dariniai) ir sutrumpintų formų sudarymas (trumposios formos, nukirstiniai terminai, santrumpos, inicialinės santrumpos ir akronimai).
Vartojant esamas formas, terminai sudaromi tokiais būdais kaip konversija (t. y. kalbos dalies pakeitimas), terminologizacija (esamiems terminams, vartojamiems giminingose srityse, arba bendrinės kalbos žodžiams suteikiant naujas, dažnai analogiškas ar metaforines reikšmes), semantinis perkėlimas specialiosios kalbos viduje ir tarpdisciplininis skolinimasis (metaforos).
Galiausiai skiriami du tarpkalbinio skolinimosi tipai: tiesioginiai skoliniai ir kalkės.
7 schema. Pagrindinių terminų darybos būdų ir priemonių klasifikacija anglų kalboje (pagal ISO 704:2009 (E))
Dviejų pirmiau pateiktų klasifikacijų palyginimas rodo, kad pagrindinių terminų darybos būdų ir priemonių kategorizacija anglų kalboje yra gana
68
Liudmila Mockienė
Sigita Rackevičienė
Analysis of Term Formation in Lithuanian, Russian and English Terminology Works
Page 18
panašios. Klasifikacijos grindžiamos tokia priešprieša: esamų (vidinių) šaltinių naudojimas arba modifikavimas kuriant naujus terminus priešpriešinamas išorinių šaltinių naudojimui (tarpkalbiniam skolinimuisi).
Vis dėlto klasifikacijos šiek tiek skiriasi. Pirma, skiriasi tokių terminų darybos būdų kaip konversija statusas. J. C. Sageris konversiją priskiria esamų šaltinių modifikavimui kartu su afiksacija ir žodžių daryba suduriant; tuo tarpu ISO 704:2009 (E) standarte konversija priskiriama esamų formų naudojimui kartu su terminologizacija ir tranterminologizacija. Skirtingas požiūris į konversijos vietą šiose klasifikacijose gana gerai dera su skirtingomis konversijos sampratomis žodžių darybos teorijoje. Kai kurie kalbininkai konversiją laiko darybos porūšiu (Plag 2003: 17); kiti ją aptaria kaip atskirą kategoriją, skirtingą nuo darybos ir sudūrimo (Jackson & Zé Amvela 2012: 100; Šeškauskienė 2013: 123).
Dar vienas skirtumas susijęs su neologizmų interpretacija ir jų vieta klasifikacijoje. J. C. Sageris kitų kalbų skolinius laiko neologizmais (Sager 1997: 38), tuo tarpu naujajame termino neologism apibrėžime, kurį pateikia ISO/TC37 [1087-1:2009], teigiama, kad neologizmais galima laikyti tik naujai sukurtus, paprastus arba sudėtinius terminus, pirmą kartą atsirandančius kalboje ir sudarytus taikant tokius kalbinius mechanizmus kaip daryba, sudūrimas arba kontaminacija (Valeontis, Mantzari 2006). Taigi skoliniai iš užsienio kalbų neturėtų būti priskiriami neologizmų kūrimo būdams. Šiuo požiūriu terminų darybai naudojamų savųjų ir svetimųjų šaltinių skirtis yra esminė.
Pažymėtina, kad pirmiau aptartos lietuvių, rusų ir anglų kalbų terminų darybos būdų ir priemonių klasifikacijos taikytinos specialiosioms kalboms apskritai, t. y. jose pateikiami būdai ir priemonės, taikytini sudarant terminus bet kurioje mokslo ir technologijų srityje. Neabejotina, kad jos gali skirtis priklausomai nuo srities ir konkrečios kalbos sandaros.
IŠVADOS
Lietuvių, rusų ir anglų kalbų terminologijos darbuose pateiktų terminų darybos būdų ir priemonių aprašų bei klasifikacijų analizė leidžia daryti šias išvadas:
1. Lietuvių terminologų (St. Keinys, K. Gaivenis) darbuose pagrindinis terminų darybos būdų ir priemonių klasifikavimo kriterijus
Terminologija | 2016 | 23
69
Page 19
yra vidinių ir išorinių šaltinių priešprieša: bendrinės kalbos arba tarmių esamo žodyno naudojimas ir naujo žodyno kūrimas savomis žodžių darybos priemonėmis (vidiniai šaltiniai) priešpriešinami skolinių naudojimui (išoriniai šaltiniai).
2. Rusų terminologų požiūrius galima suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė (A. Superanskaja, N. Podolskaja, N. Vasiljeva, V. Leitchik) kaip pagrindinį terminų darybos būdų ir priemonių klasifikavimo kriterijų taiko vidinių ir išorinių šaltinių priešpriešą. Kita grupė (V. Danilenko, S. Grinev-Griniewicz) remiasi kitokiu atskaitos tašku ir klasifikaciją grindžia terminų darybos priemonių tipu: semantiniu, morfologiniu, sintaksiniu ir morfologiniu-sintaksiniu.
3. Anglų kalbos terminologijos darbuose (J. C. Sager, ISO 704:2009 (E)) terminų darybos modelių klasifikacijoje taikomi keli kriterijai: esamų formų ir skolinių priešprieša, taip pat įvairūs terminų darybos būdai. Tačiau konversijos procesas ir neologizmų daryba aiškinami skirtingai, todėl šių autorių klasifikacijų terminų darybos kategorijos nesutampa.
Analizės rezultatai rodo, kad lietuvių, rusų ir anglų kalbų terminologijos darbuose pateikiami panašūs požiūriai į terminų darybos analizę, tačiau atskaitos taškai gali skirtis: jie gali būti grindžiami etimologiniu kriterijumi arba terminų darybos proceso tipu (morfologiniu, sintaksiniu, semantiniu). Terminų klasifikavimo principų pasirinkimas priklauso nuo vyraujančių terminologijos tradicijų ir kalbos sandaros. Vienos kalbos terminijos klasifikacija gali būti netinkama arba tinkama tik iš dalies kitos kalbos terminijai klasifikuoti. Todėl kelių kalbų terminų darybos lyginamajai analizei reikia parengti specialią klasifikaciją, kuri apimtų visus tiriamų kalbų terminų darybos būdus ir priemones ir būtų jų palyginimo pagrindas.
REFERENCES
EC 2006: Terminologijos vadovėlis Europos komisijos vertimo raštu generalinio direktorato lietuvių kalbos departamento vertėjams, Liuksemburgas: EC DGT LT.
Gaivenis K. 2002: Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Gaivenis K. 2014: Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
ISO 704:2009 (E) 2009: Terminology work — Principles and methods (3d ed.), ISO.
Jackson H. & Zé Amvela E. 2012: Words, Meaning and Vocabulary: An Introduction to Modern English Lexicology. 2nd ed., London, New York: Continuum.
Keinys St. 1980: Terminologijos abėcėlė, Vilnius: Mokslas.
Keinys St. 2005a: Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.
70
Liudmila Mockienė | Sigita Rackevičienė Analysis of Term Formation in Lithuanian, Russian and English Terminology Works
Page 20
Keinys St. 2005b: Galūninė lietuviškų terminų daryba. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 77–112.
Keinys St. 2005c: Lietuviškų sudurtinių terminų daryba. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 129–182.
Keinys St. 2005d: Priesaginė lietuviškų terminų daryba. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 21–76.
Keinys St. 2005e: Priešdėlinė lietuviškų terminų daryba. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 113–128.
Keinys St. 2005f: Tarptautiniai elementai lietuvių terminologijoje. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 193–201.
Keinys St. 2005g: Terminologijos kūrimo šaltiniai. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 231–233.
Keinys St. 2012: Lietuvių terminologijos raida, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.
Plag I. 2003: Word-formation in English, Cambridge, New York: Cambridge University Press.
Sager J. C. 1990: A Practical Course in Terminology Processing, Amsterdam: John Benjamins Pub. Co.
Sager J. C. 1997: Term formation. – G. Budin & S. E. Wright (Eds.). Handbook of terminology management, Amsterdam: J. Benjamins, 25–41.
Sager J. C. 2004: Terminology in Special Languages. – W. Kesselheim, S. Skopeteas, J. Mugdan, G. E. Booij & C. Lehmann (Eds.). Morphologie: Ein Internationales Handbuch zur Flexion und Wortbildung [Morphology: An International Handbook on Inflection and Word-Formation], Berlin: De Gruyter Mouton, 1924–1928.
Šeškauskienė L. 2013: Ways with Words: Insights into the English Lexicon and Some Cross-Linguistic Aspects of Study, Vilnius: Vilnius University Publishing House.
Umbrasas A. 2010: Lietuvių teisės terminija 1918–1940 metais: Pagrindinių kodeksų terminai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Valeontis K., Mantzari E. 2006: The Linguistic Dimensions of Terminology: Principles and Methods of Term Formation. – 1st Athens International Conference on Translation and Interpretation Translation: Between Art and Social Science, 13 -14 October 2006, Athens, Greece, 1–20.
Гринев-Гриневич С. В. 2008: Терминоведение, Москва: Академия.
Даниленко В. П. 1977: Русская терминология: Опыт лингвистического описания, Москва: Наука.
Лейчик В. М. 2009: Терминоведение: Предмет, методы, структура. 4th ed., Москва: Либроком.
Суперанская А. В., Подольская Н. В., Васильева Н. В. 2005: Общая терминология: Терминологическая деятельность, Москва: УРСС Эдиториал.
Суперанская А. В., Подольская Н. В., Васильева Н. В. 2012: Общая терминология. вопросы теории. 6th ed., Москва: Либроком.
TERMINŲ KŪRIMO ANALIZĖ LIETUVIŲ, RUSŲ IR ANGLŲ TERMINOLOGIJOS DARBUOSE
Straipsnyje analizuojamos ir gretinamos žymiausių lietuvių terminologų St. Keinio ir K. Gaivenio, rusų terminologų A. Superanskajos, N. Podolskajos, N. Vasiljevos, V. Leitchiko, V. Danilenko ir S. Grinev-Grinevičiaus, terminologo J. C. Sagerio, tyrinėjusio anglų kalbos terminiją, bei Tarptautinės standartizacijos organizacijos pateiktos terminų kūrimo būdų klasifikacijos. Atlikta terminologų darbų analizė leidžia daryti tokias išvadas:
1. Lietuvių terminologų (St. Keinio ir K. Gaivenio) darbuose pagrindinis terminų kūrimo būdų klasifikavimo kriterijus yra opozicija tarp vidinių ir išorinių šaltinių: terminai skirstomi į daromus, panaudojant savąją leksiką (terminologizuojant gatavus žodžius bei kuriant naujadarus, pasitelkus savosios kalbos žodžių darybos inventorių), ir į pasiskolinamus iš kitų kalbų. Pagal formaliąją sandarą terminai skirstomi į vientisinius (vienažodžius) ir sudėtinius (keliažodžius).
2. Rusų terminologai A. Superanskaja, N. Podolskaja, N. Vasiljeva, V. Leitchikas vidinių ir išorinių šaltinių priešpriešą taip pat laiko pagrindiniu terminų kūrimo būdų
Terminologija | 2016 | 23 71
Page 21
klasifikavimo kriterijumi. Tuo tarpu kiti rusų terminologai V. Danilenko, S. Grinev-Griniewiczius klasifikavimo pagrindu renkasi terminų darybos priemones, skirstydami jas į semantines, morfologines, sintaksines ir morfologines-sintaksines.
3. J. C. Sageris, kuris tyrinėjo anglų kalbos terminiją, bei tarptautinio standarto ISO 704 rengėjai, klasifikuodami terminų kūrimo būdus, sujungia keletą kriterijų: terminų šaltinius bei terminų darybos priemones. Tačiau jie skirtingai interpretuoja konversiją bei neologizmus, todėl terminų kūrimo modeliai jų klasifikacijose nesutampa.
Analizės rezultatai rodo, kad terminologijos darbuose, skirtuose lietuvių, rusų ir anglų terminijai, laikomasi panašių kriterijų, klasifikuojant terminų kūrimo būdus: remiamasi vidinių ir išorinių šaltinių priešprieša bei terminų darybos priemonių tipologija. Tačiau terminologai dažnai renkasi skirtingus klasifikavimo išeities taškus, akcentuodami arba terminų kilmę, arba jų darybą. Neretai jie skirtingai interpretuoja ir tuos pačius terminų darybos procesus. Terminų klasifikavimo principų pasirinkimą lemia tiek vyraujančios terminų kūrimo tradicijos, tiek kalbos, kurios terminai klasifikuojami, struktūra. Vienos kalbos terminų kūrimo būdų klasifikacija gali visai netikti arba tik iš dalies tikti kitos kalbos terminų kūrimo būdų klasifikacijai. Todėl, atliekant gretinamąją kelių kalbų terminų analizę, reikia sudaryti tiriamoms kalboms tinkamą klasifikavimo sistemą, kuri apimtų visus tiriamų kalbų terminų kūrimo būdus ir sudarytų pagrindą jų sugrupinimui.
Gauta 2016-08-22
Liudmila Mockienė Mykolo Romerio universitetas Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius E. paštas [email protected]
Sigita Rackevičienė Mykolo Romerio universitetas Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius E. paštas [email protected]
72
Liudmila Mockienė Sigita Rackevičienė
Analysis of Term Formation in Lithuanian, Russian and English Terminology Works
