Analysis of Term Formation in Lithuanian, Russian and English Terminology Works

5 Liudmila Mockienė Terminų formavimo analizė lietuvių, terminų Sigita Rackevičienė Russian and English Terminology Works formavimo analizė lietuvių, rusų ir anglų terminologijos kūriniuose LIUDMILA MOCKIENĖ Mykolas Romeris universitetas SIGITA RACKEVIČIENĖ Mykolas Romeris universitetas Raktiniai žodžiai: terminologija, terminų formavimas, terminų formavimo būdai, terminų formavimo būdai, terminų šaltiniai, kontrastivinė analizė Įžanga Straipsnyje pateikiamas kontrastiškas požiūrių į terminų formavimo būdų ir priemonių analizę, aptariamų lietuvių, rusų ir anglų terminologijos darbuose, tyrimas. Tyrime daugiausia dėmesio skiriama įvairioms tipinių terminų formavimo lingvistinių priemonių klasifikacijoms, pateiktoms terminologiniuose darbuose lietuvių (Keinys 1980, 2005a; Gaive nis 2002, 2014), rusų (Даниленко 1977; Лейчик 2009; Суперанская, Подольская, Васильева 2005, 2012; Гринев-Гриневич 2008) ir anglų (Sager 1990, 1997, 2004; ISO 704:2009 (E)). Terminų formavimas kaip procesas paprastai atitinka konkrečioje kalboje naudojamų žodžių formavimo procesus. Nepaisant to, terminų formavimas skiriasi nuo žodžių formavimo ta prasme, kad, kaip taisyklė, tai yra sąmoninga ir sąmoninga veikla, o ne spontaniškas procesas. Be to, terminų formavimas yra platesnė sąvoka, nes ji apima ir žodžių, ir frazių formavimą. Pirmojo proceso rezultatas yra vieno žodžio terminai, o antrasis - daugiažodžių terminai. Lietuvos terminologas Stasys Keinys tvirtina, kad terminai yra sukuriami ir standartizuojami sąmoningai (Keinys 1980: 60). Pasak St. Keinys, terminologija yra standartinės kalbos dalis, tačiau kai kuriais aspektais ji yra atskira ir nepriklausoma nuo jos. Viena vertus, terminologija atitinka bendrąsias kalbos vystymosi tendencijas; Kita vertus, jai būdingi specifiniai bruožai, tam tikri reikalavimai ir vystymasis (Keinys 2005g: 231). 3Terminologija | 2016 | 23 Idėją, kad terminų formavimas yra reguliuojama, kontroliuojama ir sąmoninga veikla, taip pat diskutuoja rusų lingvistai, tokie kaip Valerija Danilenko (Даниленко 1977: 91, 93), Vladimiras Leitčikas (Лейчик 2009: 62), Aleksandra Superanskaja, Natalija Podolskaja ir Natalija Vasiljeva (Суперан-ская et al. 2012: 194). V. Danilenko teigimu, terminų formavimas mokslo kalbos srityje priklauso nuo žodžių kūrimo sistemos, kuri atskiria terminų formavimą mokslo kalba ir žodžių kūrimą of the Russian standard language. Nevertheless, there is a number of features standartinėje kalboje, o tai, kad terminai yra sukurti tikslingai ir sąmoningai, yra vienas iš tų bruožų (Danilenko 1977: 90 […] 97). Juan C. Sager taip pat pritaria nuomonei, kad terminų formavimas yra sąmoninga žmogaus veikla ir skiriasi nuo bendrų žodžių formavimo procesų savavališkumo didesniu suvokimu iš anksto egzistuojančių modelių ir modelių […]...> (Sager 1997: 25). Šis procesas ne tik remiasi esamais leksikaliniais elementais ir juos jungia tam tikrais būdais, bet taip pat gali būti apibūdinamas pagal šių elementų derinimo modelius, kurie savo ruožtu gali būti naudojami vėlesniam terminų formavimui (ibid.). Kadangi terminų formavimas yra sąmoningas, sąmoningas, kontroliuojamas ir reguliuojamas procesas, būtina žinoti tipinius naujų žodžių formavimo modelius tam tikroje kalboje, kad būtų galima sukurti naujus terminus ir įvertinti jų sistemingumą bei teisingumą. Taigi tyrimo tikslas - peržiūrėti pagrindinius terminų formavimo būdų ir priemonių analizės metodus lietuvių, rusų ir anglų kalbose ir atlikti jų kontrastišką analizę. Terminų formavimo būdai reiškia terminų formavimo vidinių ar išorinių šaltinių naudojimą ar modifikavimą, o terminų formavimo būdai straipsnyje reiškia konkrečius terminų formavimo tipus, pvz., terminologizaciją, transterminologizaciją, pritvirtinimą, jungimą, konvertavimą, tiesioginę skolinimą, paskolų vertimą ir t. t. Terminų formavimo modelių klasifikavimas siekiant atskleisti terminų formavimo analizės panašumus ir skirtumus skirtingose kalbose. Šiame skyriuje pateikiama dviejų žymiausių lietuvių terminologų Stasys Keinys ir Kazimieras Gaivenis, kurie įkūrė šiuolaikinės lietuvių ticle analyses and compares the main criteria applied by terminologists for terminologijos pagrindą, darbų analizė. Jame taip pat pateikiami CLASSIFICATION OF WAYS AND MEANS OF TERM FORMATION 4 Liudmila Mockienė Terminų formavimo analizė lietuvių, lietuvių teisinėje Sigita Rackevičienė Russian and English Terminology Works some ideas from the works by Alvydas Umbrasas who investigated the terminologijoje ir jos istorinis vystymasis. Lietuvos terminologai išskiria tris terminų formavimo būdus: 1) naudojant esamą standartinės kalbos ir dialektų žodyną, 2) kuriant naujus žodžius (neologizmus) ir 3) pasiskolindami terminus iš kitų kalbų (Gaivenis 2002, 2014; Keinys 2005a). Pažymėtina, kad pirmieji du terminų formavimo būdai yra pagrįsti vidiniais šaltiniais, o trečiasis - išorinių šaltinių naudojimu. Naudojant esamą standartinės kalbos ir dialektų žodyną kaip terminų formavimo būdą, remiamasi vietinės kilmės žodynų naudojimu. Tai reiškia, kad terminologizuojamas jau egzistuojantis žodis ar jo dialektas arba transterminalizuojamas terminas, kuris jau egzistavo kitoje terminologinėje srityje (Keinys 2005g: 231). Žodžio terminologizacija iš bendrosios kalbos ar jo dialekto gali būti pasiekta dviem būdais: jo leksikinė reikšmė yra arba išplėsta, arba sutrumpinta (Gaivenis 2002: 52 […] 53). Tokiu atveju terminologizuotų žodžių turinys, vartojimas ir reikšmė paprastai keičiasi. Kai bendrosios kalbos arba jos dialekto žodžiai naudojami kaip terminai, jie paprastai įgyja naujų reikšmės elementų, kurių jie neturi bendroje kalboje (ibid.). Dauguma terminų, kurie susideda iš vieno žodžio ir yra paprasti struktūroje, iš tikrųjų buvo terminologizuoti bendrosios kalbos žodžiai, tai nereiškia, kad jie buvo sukurti kaip tokie žodžių kūrimo būdu. Kaip e.g. banga ‘wave’ (‘waves of a sea/a lake’ → ‘radio waves’). tvirtina K. Gaivenis, yra atvejų, kai sudėtingos struktūros terminus (t. y. jie yra formacijos) negalima priskirti žodžių kūrimo būdu sukurtų terminų or its dialect. Moreover, the mere fact that a term is complex in structure kategorijai, nes iš tikrųjų jie buvo terminologizuoti, t. y. žodis kaip toks buvo suformuotas bendroje kalboje (arba jo dialekte) ir tada buvo naudojamas kaip terminas (Gaivenis, 2002: 56). Taigi gali būti gana sunku nustatyti, ar terminas buvo suformuotas žodžių formavimo proceso rezultatu, ar yra terminologizuotas arba transterminalizuotas žodis. Vienas iš kriterijų, kuris čia gali padėti, yra atsižvelgti į mokslo sritį ir terminų vystymosi istoriją, kuri nėra visiškai patikima, nes tos pačios priemonės gali būti naudojamos sukurti naują žodį skirtingose vietose, kur kalba kalbama, ir skirtingais laikotarpiais. Netgi tai, kad žodis egzistavo praeityje ir buvo minology of that particular field. Nonetheless this criterion of ‘newness’ 5Terminologija | 2016 | 23 vartojamas kai kuriuose istoriniuose dokumentuose nereiškia, kad žodis buvo paimtas iš to seno šaltinio ir nebuvo sukurtas kaip naujas subjektas (Keinys 2005d). St. Keinys siūlo, kad visi terminai, kurie gali būti sinchroniniu būdu laikomi formacijomis, turėtų būti laikomi žodžių formavimo rezultatu, o ne terminologizacija (Keinys 2005d: 22). Jis pateikia du argumentus šiai pozicijai: 1) daugeliu atvejų neįmanoma nustatyti, ar terminas buvo sukurtas kaip neologizmas, ar buvo paimtas iš bendros kalbos; 2) terminai, kurie buvo suformuoti iš įprastų žodžių, vis dėlto atspindi tam tikrus žodžių formavimo tipus, todėl būtų netikslu nesuderinti con2005d: 22; Keinys 2005e: 113). Alvydas Umbrasas, kuris išanalizavo Lietuvos teisinę terminologiją, naudojamą 1918-1940 m., taip pat dalijasi sider them as representatives of those types of word formation (Keinys terminologizuotais žodžiais ir konkrečiams tikslams suformuotais sudėtingos struktūros terminais; jo metodas yra formalus ir jis priskiria visus sudėtingos this view and does not distinguish between terms of complex structure struktūros terminus (derivatus ir junginius) į tą pačią kategoriją (Umbrasas 2010: 67-68). Todėl St. Keinys ir K. Gaive nis darbuose sudėtingos struktūros žodžiai dažniausiai priskiriami antrosios kategorijos terminų formavimo egorijai - naujų žodžių (neologizmų) kūrimui. Naujų žodžių (neologizmų) kūrimas iš esamų žodžių pagal visus pagrindinius žodžių formavimo tipus yra dar vienas produktyvus naujų terminų kūrimo lietuvių kalboje būdas. Yra keturios pagrindinės žodžių formavimo priemonės lietuvių kalboje: prefiksacija, sufiksacija, fleksinė išvestis ir žodžių jungimas (Gaivenis 2002: 54; Keinys 2005g: 232; EC 2006). Pasak St. Keinys, kuris atliko išsamią terminų formavimo priemonių analizę įvairiose mokslo srityse, dauguma terminų susidaro sufiksacijos būdu, kurių dauguma yra deverbaliniai. Sufiksacijos būdu suformuotų terminų yra kelios charakteristinės savybės, t. y. jie paprastai yra abstrakčiai vardiniai, jiems trūksta emocinės konotacijos, o gana daug jų yra hibridai (Keinys 2005d). Hibridai, tai yra terminai, kurie susideda iš užsienio pagrindo ir vietinio sufikso, analizuojami kaip išvestinės ir priskiriami ta pačia grupė kaip ir vietinės kilmės formacijos (Keinys 2005d: 75). Tačiau A. Umbrasas, kuris pradeda taikyti etimologinį kriterijų, atskiria hibridus kaip atskirą kategoriją, kuri skiriasi nuo vietinės kilmės terminų, suformuotų sufiksavimo būdu (pvz., kontrabandininkas […] kontrabanda […] […] kontrabanda […] […] […] kontrabanda […] […] […] kontrabanda […] […] […] kontrabanda […] […] […] kontrabanda […] […] […] […] kontrabanda […] […] […] […] […] […] […] […] […] […] […] […] […] […] […] […] […] […] […] 5 Liudmila Mockienė Terminų formavimo analizė lietuvių kalba, Dar viena Sigita Rackevičienė Russian and English Terminology Works formavimo priemonė, kuri labai dažnai naudojama naujų terminų kūrimui lietuvių kalba, yra jungimas. St. Keinys tvirtina, kad jungimas yra antroji produktyviausia terminų formavimo priemonė po sufiksacijos ir yra gana populiari tam tikrose profesinės kalbos srityse (Keinys 2005c: 129). Tai, kad sudėtingumas yra toks produktyvus terminų formavime, gali būti paaiškinta būtinybe nurodyti sudėtingą sąvoką. Be to, junginiai atitinka tokius gyvybiškai svarbius terminų reikalavimus, kaip tikslumas, aiškumas ir glaudumas. Nors šie terminų reikalavimai gali būti patenkinti naudojant kelių žodžių terminą, vieno žodžio terminus yra patogiau naudoti ir juos galima sukurti kaip santykinai trumpus bendrus pavadinimus nenaudojant atributų. Dažniausios kalbos dalys, naudojamos junginiams sukurti terminologijoje, yra dviejų vardinių junginys, vardinio ir veiksmažodžio junginys ir būdvardžio ir vardinio junginys (Gaive nis; 2002 Keinys tiekis […]vanduo […]vanduo […] + tiekti […]supply[…]). Kitas gana 2005c), e.g. medsraigtis ‘screwnail’ (medis ‘wood’ + sraigtas ‘screw’), vandenproduktyvus terminų formavimo būdas, būdingas lietuvių kalbai, yra fleksijinis išvestis. Skirtingai nuo anglų kalbos, kur fleksija tarnauja tik kaip funkcinis priedėlis, lietuvių kalba ji gali būti naudojama išvestinei. Kaip žodžių formavimo priemonė, fleksinė išvestinė yra labai panaši į sufiksaciją savo prigimtimi, išvestine reikšme ir forma (Keinys 2005b). Dėl savo paprastos struktūros labai patogu naudoti žodžius, suformuotus fleksinio išvedimo būdu. Taigi fleksinė išvestinė gali būti plačiau naudojama kaip terminų formavimo priemonė (Keinys 2005b). Didžioji dalis terminų, suformuotų fleksijiniu išvestiniu būdu, yra deverbaliniai ir dedjektiviniai, o vardiniai, pavardės ir skaičiai labai retai naudojami kaip išvestinio pagrindo, pvz., sąnaudos […] suvartojimas, išlaidos […] (( sunaudojo […] panaudotas […]). Lytų kalboje santykinai mažiau produktyvi terminų formavimo priemonė yra prefiksacija, nes ji naudojama tik pavadinimų vardams suformuoti (Keinys 2005e); Priešingai, sufiksacija ir fleksinė išvestinė yra naudojama deverbaliniams, dedjektiviniams ir denominaliniams vardiniams pavadinimams suformuoti. Nepaisant to, prefiksacijos vaidmuo terminų formavime yra gana reikšmingas (Keinys 2005e), pvz., įtėvis […]adopty father[…] (( į + tėvas […]father[…]), nedarbas […]unemployment[…] (ne […]no[…] + darbas […]work[…]). The last way of term formation discussed in the works of the LithuaNian terminologai pasiskolino terminus iš kitų kalbų. Sąvokos pasiskolinimo procesas kartu su terminu, kuris reiškia tą sąvoką, yra gana įprastas kalba apskritai ir terminologijos moksle. 5Terminologija | 2016 | 23 pasiskolinimo terminologijoje, be to, tai ne visada specifically (Keinys 2005g). As K. Gaivenis claims, it is rather hard to avoid būtina (Gaivenis 2002: 57). Be to, paskolos turėtų atitikti fonologijos taisykles, kurios pagal jų asimiliacijos laipsnį būtų suskirstytos į tris grupes: 1) senos in cases when they may supersede the existing terms of native origin, and, paskolos; 2) tarptautiniai žodžiai; 3) ir barbarizmas. Senos pasiskolintos kalbos phology and spelling of the Lithuanian language. Borrowed terms can be buvo visiškai asimiluotos ir pritaikytos kalbos sistemai, pvz., stiklas […]glass[…] (Gaivenis 2002: 58). Terminologijoje jie nelaikomi tikromis pasiskolinimu, iš tikrųjų jie yra terminologizuoti bendro žodynų žodžiai. Kita kategorija - tarptautiniai žodžiai - yra skirtingų mokslo sričių terminai. Jie buvo pasiskolinti į lietuvių kalbą daugiausia iš klasikinės kalbos, tokios kaip graikiška ir lotynų kalba, tiesiogiai arba per tarpines kalbas, pvz., hipoteka […]mortgage[…] (iš graikų kalbos), respublika […]republic[…] (iš lotynų kalbos). Paskutinė kategorija, barbarizmas, yra žodžiai, kurie neatitinka kalbos normų (Gaivenis 2002: 57). Barbarizmas niekada nesusijęs su standartizuota leksika. Taip pat buvo pastebėta, kad paskolų paskirstymas skirtingose terminologijos srityse yra netolygus. Teigiama, kad naujausiose mokslinėse ir techninėse terminologijos srityse pasiskolintų žodžių kiekis yra didesnis nei tose srityse, kurios turi ilgametę tradiciją ir daugiausia remiasi vietiniu žodynu (Keinys 2005f). St. Keinys taip pat aptaria paskolų vertimus (Keinys 1980: 92-96). Dauguma tokių terminų neatitinka lietuvių kalbos normų ir nėra rekomenduojami naudoti. Tie, kurie atitinka kalbos normas ir yra suformuoti remiantis produktyviu žodžių formavimo modeliu, taip pat dažnai yra problematiški, nes dažnai sunku nustatyti, ar terminas yra paskolos vertimas, ar vietinis formavimas. Žodžio struktūros panašumas keliose kalbose nebūtinai rodo paskolos vertimo atvejį. Dažniausiai tokie terminai suvokiami kaip vietinės formacijos (Umbrasas 2010: 134). Lietuvių terminologai pagal formalią struktūrą terminus klasifikuoja į vieno žodžio terminus ir kelių žodžių terminus. Vienos žodžio terminai gali būti klasifikuojami pagal jų struktūrą į paprastus ir formacijas, o daugiažodžių terminai yra suskirstyti pagal sudedančių žodžių skaičių (Keinys, 1980: 16-17; Gaivenis, 2002: 17) ir analizuojami pagal jų kilmę ir žodžių sintaktinį ryšį sąvokose (Umbrasas, 2010). 5 Liudmila Mockienė Terminų formavimo analizė lietuvių kalba. Tiek vien žodžių terminai, Sigita Rackevičienė Russian and English Terminology Works tiek daug žodžių terminų sudedamosios dalys formuojamos pagal tuos pačius principus (naudojant vidinius ar išorinius šaltinius ir įvairias terminų formavimo priemones), kurie apibendrinami 1 schemoje. 1 schema. Pagrindinių terminų formavimo būdų ir priemonių klasifikacija lietuvių kalba (pagal K. Gaivenis ir St. Keinys darbus) Sąvokų formavimas lietuvių kalba (pagal K. Gaivenis ir St. Keinys kūrinius) Vidaus šaltiniai Išoriniai šaltiniai Naudojant esamus Sukurti paskolas Pasiskolinti standartinių naujų žodžių šaltinius Vertimai/ kalba ir dialektai (neologizmai) Kalkos Terminologizacija Derivacija Terminologizacija Terminologizacija Terminologizacija Kompozicija Pasiskolintų žodžių Tranologizacija Apibendrinant, lietuvių mokslininkai, tokie kaip K. Gaivinis ir St. Keinis, palaiko nuomonę, kad pagrindinis terminų šaltinis turėtų būti vidinis: arba gimtoji kalba, t. y. bendras žodynas ar jo dialektai, arba gimtoji žodžių kūrimo priemonė. Taigi terminų formavimo pagrindas lietuvių kalboje yra semantinės priemonės (motinystės kalbos žodžių ir senų pasiskolintų žodžių terminologizacija), morfologinės priemonės (žodų formavimas) ir sintaktinės priemonės (daugiažodžių terminai). CLASSIFICATION OF WAYS AND MEANS OF TERM FORMATION Šiame skyriuje pateikiama rusų terminologų ir S. Grinev-Griniewiczo darbų analizė. V. Danilenko, М. Leitchik, A. Superanskaja, N. Podolskaja, N. Vasiljeva, Rusijos terminologai, kaip ir lietuvių terminologai, paprastai skiria tris pagrindinius terminų formavimo būdus. Pirmieji du remiasi vidinių šaltinių naudojimu, t. y. esamo kalbos žodžio naudojimu (t. y. bendro žodynų žodžio terminologizacija arba transtermų formavimas žodžių kūrimo ir sintaktinių 5 9Terminologija | 2016 | 23 terminologization of a ready-made term from one field to another) and priemonių pagalba; Tuo tarpu pastarasis yra pagrįstas išorinių šaltinių naudojimu, t. y. termino pasiskolinimu iš kitos kalbos, fonetiškai ir morfologiškai pritaikant jį kalbos normoms (Лейчик 2009: 81[…]84; Суперанская et al. 2012: 194, 203). A. Superanskaja, N. Podolskaja ir N. Vasiljeva teigia, kad nors tam tikrose srityse yra plačiau naudojamas bendrosios kalbos žodžių terminologizavimas, dominuojanti terminų formavimo priemonė yra žodžių kūrimas (Суперанская et al. 2012: 201). Jie siūlo sujungti du parametrus, kuriant terminų formavimo būdų klasifikaciją, t. y. šaltinio kalbą (nacionalinę ir užsienio) ir leksikinį principą, kuris naudojamas kaip terminų formavimo pagrindas (paruoštas žodis ir tyčia sukurtas žodis) (Суперанская et al. 2012: 196). Tai sukeltų terminų formavimo būdų schemą, kuri, kaip tvirtina autoriai, yra labai bendro pobūdžio, nes neįtraukia transterminologizacijos (žr. 2 schemą). 2 schema. Pagrindinių terminų formavimo būdų ir priemonių klasifikacija rusų kalboje (pagal A. Superanskaja ir kitų darbus) Term formation in Russian (pagal A. Superanskaja ir kitų kūrinius) gimtosios kalbos ištekliai Kiti terminologijos ištekliai Žodžių kūrimas (standard language and dialects) languages Pasiskolinimas Pasiskolinimo terminas paruošto kūrinio formavimas pagal pasiskolintų elementų terminus Panašiai V. Leitčikas taip pat išskiria tris terminų formavimo būdus, t. y. terminų formavimą iš gimtosios kalbos išteklių žodžių kūrimo ir sintaktinių priemonių pagalba; nespecialių (standartinių kalbų ir dialektų) ir specialių žodynų terminologija; ir terminų pasiskolinimas iš kitų kalbų, kur jie buvo sukurti kaip terminai arba žodžių pasiskolinimas ir jų terminologizacija (Лейчик 2009: 81[…]84). V. Leitčiko teigimu, nors terminų formavimo modeliai yra tokie patys, kaip ir Sigita Rackevičienė Russian and English Terminology Works bendrosios kalbos žodžių kūrimo priemonės, kai kurios iš jų yra produktyvesnės, o kitos - mažiau produktyvios. Klasifikuodamas terminus, jis pirmiausia skiria vieno žodžio ir kelių žodžių terminus. Nors kompozicijos kaip žodžių kūrimo priemonės produktyvumas rusų kalboje nėra toks didelis, V. Leitčikas pastebi bendrą tendenciją naudoti dviejų žodžių ir trijų žodžių terminų frazes (ypač informatikos srityje) ir net keturių ar penkių žodžių terminus (ypač filosofijos srityje). Daugumos rusų kalbos daugiakalbių terminų sudedamosios dalys yra vardiniai ir būdvardžiai. Keletas vardinių pavadinimų derinys gali būti naudojamas su prepozicijomis arba be jų, todėl vardiniai pavadinimai gali priklausyti nuo kitų vardinių pavadinimų (Лейчик 2009: 48[…]62). Schema 3. Pagrindinių rusų kalbos terminų formavimo būdų ir priemonių klasifikacija (pagal V. Leitchik kūrinius) Term formation in Russian (pagal V. Leitchik kūrinius) Gimtosios kalbos ištekliai Kitų terminų ištekliaiSyntaktinis skolinimas (standard language and dialects) languages Terminologizacija Logizacija Pasiskolintų žodžių terminų statyba Dviejų anksčiau aptariamų klasifikacijų požiūris į skolinimą skiriasi. Be paruoštų žodžių skolinimo proceso, A. Superanskaja ir kiti taip pat išskiria terminų formavimąsi pagal pasiskolintus elementus. V. Leitchik klasifikacijoje pastarosios pozicija nėra aiški. Tačiau kartu su terminų pasiskolinimo procesu jis išskiria užsienio bendro žodynų pasiskolintų žodžių terminologizacijos procesą, o tai reiškia, kad šie pasiskolinti žodžiai nebuvo naudojami kaip terminai šaltinės kalboje ir tapo tokiais tik tikslinėje kalboje. Kitas žinomas rusų lingvistas V. Danilenko tvirtina, kad iš esmės terminai formuojasi iš bendrųjų ir specialiųjų žodynų žodžių pagal visus konkrečiai nacionalinei kalbai būdingus žodžių struktūrinį tipą (paprasti žodžiai, išvestiniai ir sudėtiniai žodžiai). Ji atskiria tas pačias vardų koncepcijų priemones 6 Terminologija | 2016 | 23 nauji subjektai, nes nauji terminai turi atspindėti naujų sąvokų ryšius su esamomis, t. y. naujų terminų kūrimo procesas turi būti sistemingas, kurį galima lengvai pasiekti pritvirtinant ir sudedant. Šiuo metu J. C. Sageris pažymi, kad anglų kalboje dažnai sunku atskirti tarp tikrų neologizmų sukūrimo išvedimo būdu, naudojant lotyniškus ar graikiškus žodžių elementus, ir terminų skolinimo kaip paruoštų žodžių iš lotynų, graikų ir prancūzų. Be to, ne visada įmanoma nustatyti skolinimosi šaltinį, nes anglų kalba turi "tokia ilgą skolinimosi iš visų trijų kalbų tradiciją, kad labai dažnai neįmanoma pasakyti, ar tiesiogiai iš vienos iš klasikinės kalbos" (Sager 1990: 38). Priešingai, šiuolaikinėje anglų kalboje pasiskolinti iš kitų kalbų yra gana retas reiškinys. Paprastai šiuolaikinė anglų kalba tampa naujos terminologijos a word has come into English via French or whether it has been taken skolinimo į kitas kalbas šaltiniu. Kartu su tiesiogine skolinimosi, J. C. Sager aptaria paskolų vertimą, arba calque, kuris yra tiesioginio vertimo rezultatas, žodžio už žodžio pakeitimas leksikos komponentų junginių. J. C. Sager tvirtina, kad "paskolos vertimas yra labiau mėgstamas nei tiesioginis skolinimasis, tačiau nė viena iš šių terminų kūrimo formų nėra priimtina, jei ji pažeidžia natūralius žodžių formavimo metodus kalbinėje bendruomenėje". (Sager 1990: 87). Tai reiškia, kad tiek tiesioginės paskolos, tiek paskolų vertimai turi atitikti tikslinės kalbos reikalavimus. Schema 6 apibendrina terminų formavimo būdus ir priemones, aprašytus J. C. Sager savo darbuose 1990, 1997 ir 2004: Terminų formavimas anglų kalba (pagal J. C. Scheme 6. Classification of the main ways and means of term formation in English (based on works of J. C. Sager) Sager darbus) Esamų šaltinių naudojimas Modifikavimas Esamų šaltinių naujų šaltinių kūrimas Kalbiniai subjektai (neologizmai) reikšmės išplėtimas išvestis visiškai nauji kūriniai Panašios sudedamosios dalys Tarpkalbinė skolinimasis Metafora Frazių terminų kūrimas Paskolos vertimas/kalkai Terminologijos konvertavimas Tarpdisciplininis skolinimasis Kompresija 8 Liudmila Mockienė Terminų formavimo analizė lietuvių kalba, Kitas Sigita Rackevičienė Russian and English Terminology Works visuotinis terminų formavimo būdų ir priemonių klasifikavimas pateikiamas Tarptautiniame standarte ISO 704 (Terminologijos darbas […] Principles and methods) of the International Organization of Standardization (ISO 704:2009 (E)). Pagrindiniai terminų formavimo būdai, pateikti ISO 704, which apply to the English language, are: • naujų formų sukūrimas, • esamų formų naudojimas, • translingvistinis skolinimasis (žr. 7 schemą). Naujų formų sukūrimas apima tokius terminų formavimo būdus kaip išvestis (vieną ar daugiau morfologinių elementų arba afiksų pridėjimas prie šaknies ar žodžio), jungimas (dėl to atsiranda sudėtingi terminai, frazės ar mišiniai) ir sutrumpintos formos (trumpos formos, sutrumpinti terminai, sutrumpinimai, inicializmai ir akronimai). Esamų formų naudojimas apima tokias terminų formavimo priemones kaip konversija (t. y. kalbos dalies keitimasis), terminologizacija (naujų, dažnai analoginių ar metaforinių reikšmių priskyrimas esamiems terminams susijusiose srityse ar bendrųjų kalbų žodžiams), semantinis perdavimas specialioje kalboje ir transdisciplininė skolinimasis (metaforos). Galiausiai translingvistinė skolinimasis yra dviejų tipų: tiesioginės paskolos ir paskolų vertimai. 7 schema. Pagrindinių terminų formavimo būdų ir priemonių klasifikavimas anglų kalba (pagal ISO 704:2009 (E)) Terminų formavimas anglų kalba (pagal tarptautinį standartą ISO 704) Naujų formų kūrimas naudojant "Translingual" (Neoterms) esamos formos skolinimasis Išvestinis konvertavimas Tiesioginė paskola Sudėtinė terminologija Paskolos vertimas Sutrumpinimas Semantinis perdavimas specialioje kalboje Transdisciplininės skolinimo priemonės Palyginus šias dvi klasifikacijas, matyti, kad pagrindinių terminų formavimo būdų ir priemonių kategorizacija anglų kalboje yra gana sudėtinga. 9Terminologija | 2016 | 23 panašus. Klasifikacijos grindžiamos tokia opozicija: esamų (vidinių) šaltinių naudojimas ar modifikavimas, siekiant sukurti naujus terminus, yra priešingas išorinių šaltinių naudojimui (translingvistinė skolinimasis). Vis dėlto klasifikacijos turi tam tikrų skirtumų. Pirma, tokių terminų formavimo priemonių, kaip konverzija, statusas yra kitoks. J. C. Sager priskiria sudėtingumą; Tuo tarpu ISO 704:2009 (E) standarte conversion to modification of existing sources, alongside affixation and konvertavimas priskiriamas esamų formų naudojimui kartu su terminologizacija ir transterminologizacija. Skirtingas požiūris į konversijos poziciją šiose klasifikacijose yra gana suderinamas su skirtingomis konversijos koncepcijomis žodžių kūrimo teorijoje. Kai kurie lingvistai konversiją laiko išvestinės kalbos subtipu (Plag 2003: 17); kiti lingvistai jį nagrinėja kaip atskirą kategoriją, atskirą nuo išvestinės ir sudėtinės (Jackson & Zé Amvela 2012: 100; Šeškauskienė 2013: 123). Dar vienas skirtumas yra neologizmų aiškinimas ir jų vieta klasifikacijoje. J. C. Sageris paskolas iš kitų kalbų laiko neologizmais (Sager 1997: 38), tuo tarpu naujoje ISO IEC 3787-1: 2009 neologizmo apibrėžtyje teigiama, kad neologizmais gali būti laikomi tik naujai sukonstruoti terminai, paprasti arba sudėtingi, kurie pirmą kartą atsiranda kalboje ir kurie buvo sukurti naudojant tokius lingvistinius mechanizmus kaip išvestinė, sudėtinė ar maišoma. Taigi skolinimasis iš užsienio kalbų neturėtų būti priskiriamas neologizmų sukūrimo priemonėms. Šiuo požiūriu labai svarbu atskirti vietinius ir užsienio šaltinius, kurie naudojami terminų formavimui. Reikėtų pažymėti, kad pirmiau pateiktos lietuvių, rusų ir anglų terminų formavimo būdų ir priemonių klasifikacijos taikomos specialioms kalboms apskritai, t. y. jos pateikia terminų ir technologijų būdus ir priemones. Be abejo, jie gali skirtis priklausomai nuo tam tikros kalbos domeno ir struktūros. formation to be followed when forming terms in any domain of science CONCLUSIONS Iš terminologijos kūriniuose lietuvių, rusų ir anglų kalbomis pateiktų terminų formavimo būdų ir priemonių aprašymų ir klasifikacijų analizės galima padaryti šias išvadas: 1. Lietuvių terminologų (St. Keinys, K. Gaivnis) darbuose pagrindinis terminų formavimo būdų ir priemonių klasifikavimo kriterijus yra vidinių ir išorinių šaltinių priešingybė: standartinės kalbos ar dialektų esamos 7 0 Liudmila Mockienė Analysis of Term Formation in Lithuanian, Sigita Rackevičienė Russian and English Terminology Works žodynos naudojimas ir naujos žodynos kūrimas naudojant vietines žodynų kūrimo priemones (vidiniai šaltiniai) priešingai nei paskolų naudojimas (išoriniai šaltiniai). 2. Rusijos terminologų metodus galima suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė (A. Superanskaja, N. Podolskaja, N. Vasiljeva, V. Leitchik) kaip pagrindinį terminų formavimo būdų ir priemonių klasifikavimo kriterijų naudoja vidinių ir išorinių terminų šaltinių opoziciją. Kita grupė (V. Danilenko, S. Grinev-Griniewicz) turi kitokį pradinį tašką ir savo klasifikaciją grindžia terminų formavimo priemonių tipu: semantinis, morfologinis, sintaktinis ir morfologinis-sintaktinis. 3. Anglų terminologijos darbuose (J. C. Sager, ISO 704:2009 (E)) terminų formavimo modelių klasifikavimui naudojami keli kriterijai: esamų formų ir pasiskolintų formų opozicija, taip pat įvairios terminų formavimo priemonės. Tačiau jie skirtingai interpretuoja neologizmų konvertavimo ir formavimo procesą ir todėl jų klasifikacijose terminų formavimo kategorijos nesutampa. Analizės rezultatai atskleidžia, kad darbai apie lietuvių, rusų kalbos formavimą, tačiau jų pradžios taškai gali būti skirtingi: remiantis etimologiniu kriterijumi arba termino formavimo proceso tipu (morfologiniu, vyraujančiomis terminologinėmis and English terminology provide similar approaches to the analysis of term tradicijomis ir kalbos struktūra. Vienos kalbos terminologijos klasifikavimas gali būti netinkamas arba iš dalies tinkamas kitos kalbos terminologijos syntactic, semantic). The choice of principles of term classification depends klasifikavimui. Todėl prieštaringa kelių kalbų terminų formavimo analizė reikalauja sukurti specifinį klasifikavimą, kuris apimtų visus terminų formavimo būdus ir priemones tiriamose kalbose ir būtų jų palyginimo pagrindas. REFERENCES EC 2006: Terminologijos vadovėlis Europos komisijos vertimo raštu generalinio direktorato lietuvių kalbos departamento vertėjams, Liuksemburgas: EC DGT LT. Gaivenis K. 2002: Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Gaivenis K. 2014: Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. ISO 704:2009 (E) 2009: Terminology work — Principles and methods (3d ed.), ISO. Jackson H. & Zé Amvela E. 2012: Words, Meaning and Vocabulary: An Introduction to Modern English Lexicology. 2nd ed., London, New York: Continuum. Keinys St. 1980: Terminologijos abėcėlė, Vilnius: Mokslas. Keinys St. 2005a: Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. 7 1Terminologija | 2016 | 23 Keinys St. 2005b: Galūninė lietuviškų terminų daryba. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 77-112. Keinys St. 2005c: Lietuviškų sudurtinių terminų daryba. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 129-182. Keinys St. 2005d: Priesaginė lietuviškų terminų daryba. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 21-76. Keinys St. 2005e: Priešdėlinė lietuviškų terminų daryba. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 113-128. Keinys St. 2005f: Tarptautiniai elementai lietuvių terminologijoje. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 193-201. Keinys St. 2005g: Terminologijos kūrimo šaltiniai. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 231-233. Keinys St. 2012: Lietuvių terminologijos raida, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Plag I. 2003: Word-formation in English, Cambridge, New York: Cambridge University Press. Sager J. C. 1990: A Practical Course in Terminology Processing, Amsterdam: John Benjamins Pub. Co. Sager J. C. 1997: Term formation. – G. Budin & S. E. Wright (Eds.). Handbook of terminology management, Amsterdam: J. Benjamins, 25-41. Sager J. C. 2004: Terminology in Special Languages. – W. Kesselheim, S. Skopeteas, J. Mugdan, G. E. Booij & C. Lehmann (Eds.). Morphologie: Ein Internationales Handbuch zur Flexion und Wortbildung [Morphology: An International Handbook on Inflection and Word-Formation], Berlin: De Gruyter Mouton, 1924-1928. Šeškauskienė I. 2013: Ways with Words: Insights into the English Lexicon and Some Cross-Linguistic Aspects of Study, Vilnius: Vilnius University Publishing House. Umbrasas A. 2010: Lietuvių teisės terminija 1918-1940 metais: Pagrindinių kodeksų terminai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Valeontis K., Mantzari E. 2006: The Linguistic Dimensions of Terminology: Principles and Methods of Term Formation. – 1st Athens International Conference on Translation and Interpretation Translation: Between Art and Social Science, 13 -14 October 2006, Athens, Greece, 1-20. Гринев-Гриневич С. В. 2008: Терминоведение, Москва: Академия. Даниленко В. П. 1977: Русская терминология: Опыт лингвистического описания, Москва: Наука. Лейчик В. М. 2009: Терминоведение: Предмет, методы, структура. 4th ed., Москва: Либроком. Суперанская А. В., Подольская Н. В., Васильева Н. В. 2005: Общая терминология: Терминологическая деятельность, Москва: УРСС Эдиториал. Суперанская А. В., Подольская Н. В., Васильева Н. В. 2012: Общая терминология. вопросы теории. 6th ed., Москва: Либроком. TERMINŲ KŪRIMO ANALIZĖ LIETUVIŲ, RUSŲ IR ANGLŲ TERMINOLOGIJOS DARBUOSE Straipsnyje analizuojamos ir gretinamos žymiausių lietuvių terminologų St. Keinio ir K. Gaivenio, rusų terminologų A. Superanskajos, N. Podolskajos, N. Vasiljevos, V. Leitchiko, V. Danilenko ir S. Grinev-Griniewicziaus, terminologo J. C. Sagerio, tyrinėjusio anglų kalbos terminiją, bei Tarptautinės standartizacijos organizacijos pateiktos terminų kūrimo būdų klasifikacijos. Atlikta terminologų darbų analizė leidžia daryti tokias išvadas: 1. Lietuvių terminologų (St. Keinio ir K. Gaivenio) darbuose pagrindinis terminų kūrimo būdų klasifikavimo kriterijus yra opozicija tarp vidinių ir išorinių šaltinių: terminai skirstomi į daromus, panaudojant savąją leksiką (terminologizuojant gatavus žodžius bei kuriant naujadarus, pasitelkus savosios kalbos žodžių darybos inventorių), ir į pasiskolinamus iš kitų kalbų. Pagal formaliąją sandarą terminai skirstomi į vientisinius (vienažodžius) ir sudėtinius (keliažodžius). 2. Rusų terminologai A. Superanskaja, N. Podolskaja, N. Vasiljeva, V. Leitchikas vidinių ir išorinių šaltinių priešpriešą taip pat laiko pagrindiniu terminų kūrimo būdų 7 Liudmila Mockienė Terminų formavimo analizė lietuvių kalba, klasifikavimo kriterijumi. Sigita Rackevičienė Russian and English Terminology Works Tuo tarpu kiti rusų terminologai V. Danilenko, S. GrinevGriniewiczius klasifikavimo pagrindu renkasi terminų darybos priemonės, skirstydami jas į semantines, morfologines, sintaksines ir morfologines-sintaksines. 3. J. C. Sageris, kuris tyrinėjo anglų kalbos terminiją, bei tarptautinio standarto ISO 704 rengėjai, klasifikuodami terminų kūrimo būdus, sujungia keletą kriterijų: terminų šaltinius bei terminų darybos priemones. Tačiau jie skirtingai interpretuoja konversiją bei neologizmą, todėl terminų kūrimo modeliai jų klasifikacijose nesutampa. Analizės rezultatai rodo, kad terminologijos darbuose, skirtuose lietuvių, rusų ir anglų terminijai, laikomasi panašių kriterijų, klasifikuojant terminų kūrimo būdus: remiamasi vidinių ir išorinių šaltinių priešprieša bei terminų darybos priemonių tipologija. Tačiau terminologai dažnai renkasi skirtingus klasifikavimo išeities taškus, akcentuodami arba terminų kilmę, arba jų darybą. Neretai jie skirtingai interpretuoja ir tuos pačius terminų darybos procesus. Terminų klasifikavimo principų pasirinkimą lemia tiek vyraujančios terminų kūrimo tradicijos, tiek kalbos, kurios terminai klasifikuojami, struktūra. Vienos kalbos terminų kūrimo būdų klasifikacija gali visai netikti arba tik iš dalies tikti kitos kalbos terminų kūrimo būdų klasifikacijai. Todėl, atliekant gretinamąją kelių kalbų terminų analizę, reikia sudaryti tiriamoms kalboms tinkamą klasifikavimo sistemą, kuri apimtų visus tiriamų kalbų terminų kūrimo būdus irytų sudarą pagrindą jų sugretinimui. Gauta 2016-08-22 Liudmila Mockienė Mykolo Romerio universitetas Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius E. paštas [email protected] Sigita Rackevičienė Mykolo Romerio universitetas Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius E. paštas sig[email protected]