Kūrybiškumo sampratų klasifikacija ir kūrybiškumo sąvokos apibrėžtis

Gediminas Beresnevičius 76 Kūrybiškumo sampratų klasifikacija ir kūrybiškumo sąvokos apibrėžtis doi.org/10.35321/term29-05 Kūrybiškumo sampratų klasifikacija ir kūrybiškumo sąvokos apibrėžtis GEDIMINAS BERESNEVIČIUS Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas ORCID id: https://orcid.org/0000-0001-5357-0697 ANOTACIJA Straipsnyje suklasifikuotos mokslinėje literatūroje dažniausiai pasitaikančios sąvokos kūrybiškumas sampratos. Išskirtos penkios jų rūšys: kūrybiškumas kaip vidinis kūrėjo ypatumas, kaip kūrybos procesas, kaip kūrybos rezultatas, kaip komponentinis darinys ir kaip įvairiapusę pažangą skatinantis veiksnys. Kiekviena sampratų rūšis turi po keletą porūšių. Sampratų analizė rodo, kad vienintelė semantine ir logine prasme teisinga yra kūrybiškumo kaip vidinio kūrėjo ypatumo samprata, o vartotina – kūrybiškumo kaip kūrybinių gebėjimų porūšio samprata. Priimtina ir kūrybiškumo kaip proceso, produkto ar aplinkos ypatumo samprata. Remiantis atlikta mokslinės literatūros analize suformuluota tokia kūrybiškumo apibrėžtis: kūrybiškumas – kūrėjo gebėjimas kurti ką nors kokybiškai nauja, kūrybos proceso, sukurto produkto ir aplinkos naujumas. ESMINIAI ŽODŽIAI: kūrybiškumas, kūrybiškumo sampratų klasifikacija, kūrybiškumo sąvokos apibrėžtis. ABSTRACT The article classifies the conceptions of concept of creativity that are most often found in scientific literature. Five types of them are described: creativity as an internal singularity of the creator, creativity as a creative process, creativity as a product, creativity as a formation of different components, and creativity as a driving factor of multi-sided progress. Each type of the conception has several subtypes. The analysis of the conceptions shows that the only semantically and logically correct conception is that of creativity as an internal singularity of the creator, and the definition of creativity as a subtype of creative abilities should be used. The conception of creativity as a process, product, or an environmental feature is also acceptable. Based on the analysis of scientific literature, the following definition of creativity was formulated: creativity is the creator’s ability to create something qualitatively new; the novelty of the creative process, the product or environment created. KEYWORDS: creativity, classification of the conceptions of creativity, definition of creativity. 77Terminologija | 2022 | 29 ĮVADINĖS PASTABOS Kūrybiškumo1 sąvoka vis dar kelia nemažai klausimų. Psichologai ir kiti tyrėjai nesutaria, kaip apibrėžti šią sąvoką. Mokslinėje literatūroje susiduriame su neretai viena kitai prieštaraujančių kūrybiškumo apibrėžčių gausa. Net žodynuose ir enciklopedijose pateikiamos skirtingos kūrybiškumo apibrėžtys2. Tai ne tik kelia teorinį disonansą, bet ir komplikuoja empirinius kūrybiškumo tyrimus. Tad termino ir sąvokos kūrybiškumas apibrėžtis yra nepaprastai aktuali psichologijoje, edukologijoje, sociologijoje ir kituose moksluose. Suprantama, įvairių sričių specialistai kūrybiškumą suvokia skirtingai ir apibrėžia šią sąvoką jiems tinkamiausiu būdu bei suteikia šiam terminui savitą turinį. Manome, kad bet kuri kūrybiškumo koncepcija turėtų būti teisinga, o ne klaidinga (kaip neretai pasitaiko mokslinėje literatūroje), nepriklausomai nuo konteksto ar tyrimų srities. Savitus, konkrečius terminus gali nusistatyti ir psichologai, ir sociologai, ir kitų sričių mokslininkai. Svarbiausia, kad kūrybiškumo sąvokos esmė terminijoje būtų suvokiama teisingai. Didesnį aiškumą galėtų suteikti kūrybiškumo sampratų klasifikacija. Tačiau mokslininkų pateikti kūrybiškumo grupavimai nepanaikina minėtos painiavos. Pavyzdžiui, kūrybiškumo skirstymas į „mažą c“ ir „didelį C“ (Sawyer 2012) yra labiau kūrinio, o ne kūrybiškumo klasifikacija. Kūrybiškumo skirstymas į „herojinį“, „istorinį“ (Černevičiūtė, Strazdas 2014) ar kitokį „kūrybiškumą“ neapima viso aptariamos sąvokos sampratų lauko, o požymiai, pagal kuriuos grupuojama, yra labai abejotini. Kūrybiškumo sampratų painiava ir didelis teorinis neapibrėžtumas suponuoja šio tyrimo tikslą – sukurti moksline analize grįstą esamų kūrybiškumo sampratų klasifikaciją, leisiančią suformuluoti tinkamą ir vartotiną kūrybiškumo apibrėžtį. Tyrimo objektas – kūrybiškumo sąvoka. Siekiant užsibrėžto tikslo iškelti uždaviniai: 1) apžvelgti ir suklasifikuoti svarbiausias mokslinėje literatūroje skelbiamas kūrybiškumo sampratas; 2) išanalizuoti kūrybiškumo sampratas ir įvertinti jų teisingumą bei vartotinumą; 1 Straipsnyje kalbėsime apie kūrybiškumą, nors lietuvių kalboje yra ir kūrybingumo sąvoka. Tokį pasirinkimą lemia sąvokų analizė, rodanti, kad kūrybiškumo sąvokos prasmių laukas yra platesnis už kūrybingumo prasmių lauką (plačiau apie tai žr. Beresnevičius 2022). Citatose paliekame autorių originalią šių žodžių vartoseną. 2 Lietuvoje išleistuose žodynuose pateikiamas kūrybiškumo apibrėžtis aptaria Aurelija Ganusauskaitė, Agnė Blažienė ir Jolita Vveinhardt (2020). Gediminas Beresnevičius 78 Kūrybiškumo sampratų klasifikacija ir kūrybiškumo sąvokos apibrėžtis 3) remiantis atlikta mokslinės literatūros analize apibrėžti kūrybiškumo sąvoką. Tyrimo metodas – mokslinės literatūros lyginamoji ir apibendrinamoji kokybinė analizė. Tyrimas buvo atliekamas nuo 2007 iki 2022 metų. Buvo nagrinėjamos kūrybiškumo sampratos, pateiktos užsienio ir Lietuvos mokslininkų publikacijose, kurių pavadinimuose yra žodis kūrybiškumas ar kūrybingumas bet kuriame linksnyje ar žodis creativity, jei tai publikacija anglų kalba3. Absoliuti dauguma tirtų publikacijų yra iš psichologijos ir edukologijos srities. Kitų sričių – sociologijos, ekonomikos, filosofijos – darbų, kuriuose minima kūrybiškumo sąvoka, yra labai nedaug. Tyrime nagrinėjamos ne tik moksliniuose tekstuose pateiktos kūrybiškumo apibrėžtys, bet ir sampratos, t. y. kaip teksto autorius (-iai) supranta kūrybiškumą: kaip kūrėjo vidinį ypatumą, kaip procesą, kaip produktą ar kaip nors kitaip. Sąvokos samprata suprantame tokį teiginį ar iš konteksto kylančią mintį, kuri nusako sąvokos prasminį lauką (turinį). Šiame darbe nagrinėjami tik esminiai kūrybiškumo sąvokos požymiai, kurie sudaro pateikiamos klasifikacijos pagrindą. Teisinga laikome tokią apibrėžtį (sampratą), kuri tenkina šiuos reikalavimus: 1) apibrėžčiai galioja jos sudarymo taisyklės; 2) apibrėžtis nepažeidžia esminių logikos principų; 3) apibrėžiamą sąvoką (mūsų atveju – kūrybiškumą) nusakantis terminas yra vienareikšmis4 (jo reikšmė fiksuota ir nepriklauso nuo konteksto); 4) samprata yra moksliška, t. y. tinkama teoriniams kūrybiškumo modeliams ir empiriniams tyrimams aprašyti. 1. KŪRYBIŠKUMO SAMPRATŲ KLASIFIKACIJA Kaip žinoma, apibrėžtį sudaro trys dalys: apibrėžiamoji išraiška, apibrėžiančioji išraiška ir jungiančioji išraiška (reiškiama žodžiais yra, vadinama, reiškia). Apibrėžtis yra apibrėžiamosios ir apibrėžiančiosios dalių lygybė (Plečkaitis 2001). Sąvokos paprastai apibrėžiamos laikantis apibrėžimo taisyklių. Deja, ne visi teiginiai, apibrėžiantys kūrybiškumą, laikytini apibrėžtimis dėl įvairių 3 Plačiau apie tyrimą, apimantį Lietuvos mokslininkų publikacijas 1979–2019 m., žr. Beresnevičius 2020. 4 Šiame straipsnyje remiamasi logikos vienareikšmiškumo taisykle. 79Terminologija | 2022 | 29 apibrėžimams taikomų taisyklių pažeidimų ar akivaizdžių loginių klaidų. Tokius teiginius vadintume netinkamomis apibrėžtimis. Apibrėžimu (loginiu veiksmu) nustatoma tiriamojo objekto specifika ir vartojamos kalbinės išraiškos reikšmė. Kuo apibrėžiančioji išraiška yra siauresnė, tuo apibrėžtis yra platesnė, ir atvirkščiai. Jei, tarkim, apibrėžiančioji išraiška apribojama vienu žodžiu, tai objektas priklausys labai plačiai objektų klasei ar net kelioms klasėms. Nurodydami objekto ypatumus, požymius, savybes, sąvoką tiksliname ir kartu siauriname apibrėžtį. Apibrėžtį su minimalia apibrėžiančiąja išraiška glaustumo dėlei vadinsime sąvokos samprata. Samprata – elementariausia apibrėžtis, svarbiausias apibrėžiamo objekto požymis, konstruojamas pašalinus nereikšmingus objektą apibūdinančius žodžius ir paliekant esminį konstruktą „X = A“, kur „A“ yra vienas ar keli esminiai sąvoką „X“ apibūdinantys žodžiai. Pavyzdžiui, Ala Petrulytė rašo: „Kūrybiškumas – vienas iš esminių sveikos psichologiniu atžvilgiu asmenybės bruožų“ (Petrulytė 1995: 3.) Atmetę esminį teiginį tikslinančius žodžius gauname kūrybiškumo sampratą: „<...> kūrybiškumas – tai bruožas.“ Kai yra didelė apibrėžčių įvairovė, vienintelis kelias į didesnį aiškumą yra jų klasifikacija ir analizė. Klasifikacijos pagrindas – objektų grupavimas pagal esminius jų požymius. Kūrybiškumo sampratas grupuosime į rūšis ir porūšius. Kiekviena samprata turi labai daug konkrečių apibrėžčių. Pavyzdžiui, cituotoje A. Petrulytės (1995) kūrybiškumo apibrėžtyje asmenybės bruožas yra vidinis kūrėjo ypatumas. Ypatumų yra labai daug ir bruožas – vienas iš jų, tad vidinis kūrėjo ypatumas yra kūrybiškumo sampratos rūšis, o bruožas – jos porūšis. Toliau glaustai apžvelgsime dažniausiai moksliniuose darbuose pasitaikančių sampratų rūšis. Labai retų apibrėžčių nenagrinėsime dėl ribotos straipsnio apimties. 1.1. Kūrybiškumas kaip vidinis kūrėjo ypatumas Kūrybiškumo kaip kūrėjo vidinio ypatumo samprata yra labiausiai paplitusi mokslinėje literatūroje. Šiai kūrybiškumo sampratų rūšiai priskirtinos apibrėžtys, kūrybiškumą nusakančios kaip žmogaus kūrybinį gebėjimą, asmenybės savybę, bruožą, galią kurti, kokybę ar kvalifikaciją. Keletas šios sampratos rūšies pavyzdžių: „[Kūrybiškumas] gali būti apibrėžtas kaip gebėjimas kurti darbus, kurie yra nauji ir tinkami“ (Lubart Gediminas Beresnevičius 80 Kūrybiškumo sampratų klasifikacija ir kūrybiškumo sąvokos apibrėžtis 2009: 339); „Tiek populiariojoje žiniasklaidoje, tiek politiniuose dokumentuose kūrybiškumas reiškia sunkiai racionalizuojamą, tačiau pozityvią galią <...>“ (Trilupaitytė 2015: 26); „Kūrybiškumas – viena iš bendrųjų kvalifikacijų, priskiriama kognityvinės srities formaliems žmogaus gebėjimams“ (Laužackas 1998). Nemaža dalis Lietuvos autorių mokslinėje literatūroje kūrybiškumą tapatina su žmogaus bruožų ir gebėjimų ar asmens savybių kompleksu. Tokią sampratą randame Leono Jovaišos Enciklopediniame edukologijos žodyne: „Kūrybingumas <...> – asmenybės savybių kompleksas, leidžiantis produktyviu darbu pasiekti originalių, visuomeniškai reikšmingų, kokybiškai naujų veiklos rezultatų“ (Jovaiša 2007: 127). Ellisas Paulas Torrance’as yra pažymėjęs, kad tyrėjai kūrybiškumą siejo su „svarbiausių gebėjimų žvaigždynu“ (Torrance 1965: 665). Lietuvos mokslinėse publikacijose pasitaiko atvejų, kai kūrybiškumas apibrėžiamas kaip žmogaus polinkis kurti. A. Petrulytė teigia, kad kūrybiškumas – tai „individo polinkis į naują, originalų ar novatorišką ko nors komponavimą, modeliavimą ar mąstymą“ (Petrulytė 2001: 8). Kūrybiškumo kaip polinkio apibrėžčių galima rasti ir užsienio autorių darbuose. „Kūrybiškumas apibrėžiamas kaip polinkis kurti ar atpažinti idėjas, alternatyvas ar galimybes <...>“ (Franken 1993: 396). Apibendrinę galime teigti, kad kūrybiškumas kaip gebėjimas, savybė, bruožas, galia, kokybė, savybių kompleksas ir polinkis yra kūrybiškumo kaip kūrėjo vidinio ypatumo sampratos rūšies porūšiai. 1.2. Kūrybiškumas kaip procesas Enciklopedijose, Vakarų šalių tyrėjų knygose ir daugelyje straipsnių teigiama, kad kūrybiškumas yra idėjų generavimas, problemų sprendimas, produktų gaminimas (produkavimas), technologijų kūrimas ar kitoks procesas. „Labiausiai įprasta kūrybiškumą apibrėžti kaip procesą, kurio metu sukuriama kas nors nauja ir naudinga“, – tvirtina Johnas C. Houtzas ir Patricola Cathryn (Houtzas, Patricola 1999: 1). Jiems pritaria Michaelas D. Mumfordas: „Per pastarąjį dešimtmetį, atrodo, mes pasiekėme bendrą susitarimą, kad kūrybiškumas reiškia naujų, naudingų produktų gamybą“ (Mumford 2003: 110). Mokslinėje literatūroje aptinkama nemažai apibrėžčių, kuriose kūrybiškumas nusakomas kaip žmogaus veikla ar elgesys. Šias sampratas taip pat galime priskirti prie procesų sampratos rūšies. Junona Almonaitienė apsvarsčiusi įvairių mokslininkų nuomones daro išvadą, kad „kūrybingumas – tai 81Terminologija | 2022 | 29 veikiau ne vidinė žmogaus savybė, arba potencija, bet tam tikras elgesys“ (Almonaitienė 2000: 83). Humanistinės krypties psichologų darbuose galime rasti teiginių, jog kūrybiškumas – tai žmogaus saviraiška, asmenybės aktualizavimas, kūrybos potencialo išraiška, kūrybinių poreikių realizavimas. Išvardyti dalykai – taip pat procesai. Pavyzdžiui, Markas A. Runco’as (2007) cituoja Albertą Bandura’ą, anot kurio, „kūrybiškumas yra viena aukščiausių žmogaus išraiškos formų“ (Runco 2007: 385). Prie kūrybiškumo kaip proceso derėtų priskirti ir sampratą, pagal kurią ši sąvoka suvokiama kaip kūrybinis ar divergentinis mąstymas. „J. P. Guilford kūrybiškumą tapatino su divergentiniu mąstymu <...>“, – teigia Daiva Grakauskaitė-Karkockienė (2002: 10). Kūrybiškumo prilyginimą kūrybiniam mąstymui aptinkame ir vieno žymiausių pasaulyje kūrybiškumo tyrėjų E. P. Torrance’o darbuose. Mokslininko manymu, kūrybinis mąstymas – tai procesas, kurio metu: 1) ieškoma neapibrėžtumų, problemų, informacijos spragų, keistų ir neįprastų dalykų; 2) formuluojamos hipotezės, keliami klausimai; 3) įvertinamos ir tikrinamos iškeltos hipotezės ir spėjimai; 4) jei reikia, pakartotinai tikrinami sprendimai; 5) skelbiami rezultatai (Torrance 1988). Yra apibrėžčių, kūrybiškumą prilyginančių problemos sprendimui, kuris (kaip ir mąstymas) yra smegenyse vykstantis procesas. Štai Deanas Keithas Simontonas rašo: „Kūrybiškumas paprastai apibrėžiamas kaip sėkmingas problemų, reikalaujančių tam tikros įžvalgos, sprendimas“ (Simonton 2009: 116). Neretai kūrybiškumas apibrėžiamas kaip reiškinys ar fenomenas. Rūta Girdzijauskienė tvirtina: „Šiuolaikinių mokslininkų darbuose kūrybiškumas nagrinėjamas kaip sudėtingas ir daugiamatis reiškinys“ (Girdzijauskienė 2014: 80). O anot Lukaszo Swiateko, „kūrybiškumas yra daugiabriaunis ir sudėtingas fenomenas, apimantis daugybę procesų ir praktikų“ (Swiatek 2014: 73). Žodžius reiškinys ir fenomenas traktuojame kaip sinonimus, nes fenomenas – nepaprastas reiškinys, įvykis ar faktas. Šiame straipsnyje fenomeno sąvoką susiauriname suprasdami, kad jos sampratų yra labai daug. Taigi, kūrybiškumo kaip proceso sampratai priskirtume tokius jos porūšius: kūrybiškumas kaip kūrimas, gamyba ar produkavimas, veikla, elgesys, saviraiška ar saviaktualizavimas, kūrybinis ar divergentinis mąstymas, problemos sprendimas5, reiškinys ar fenomenas. 5 Problemos sprendimą čia suprantame kaip mentalinį veiksmą. Mąstymo rezultatą labiau tiktų vadinti sprendiniu. Gediminas Beresnevičius 82 Kūrybiškumo sampratų klasifikacija ir kūrybiškumo sąvokos apibrėžtis 1.3. Kūrybiškumas kaip rezultatas Mokslinėje literatūroje pasitaiko sampratų, kuriose kūrybiškumas prilyginamas kūrybinės veiklos rezultatui. Robertas Drazinas, Robertas K. Kazanjianas ir Mary Anna Glynn rašo: „Šiose studijose kūrybiškumas beveik visada suprantamas kaip socialinei sistemai svarbus produktas ir nepriklausomi kintamieji yra laikomi kaip veiksniai, kuriuos galima valdyti, kad pagerintume tuos produktus“ (Drazin, Kazanjian, Glynn 2009: 268). Yra grupė tyrėjų, kūrybiškumą apibrėžiančių kaip vertinimą. Pasak Camerono Fordo ir Maribeth’ės Kuenzi, kūrybiškumas – tai „subjektyvus, priklausantis nuo konkrečios srities tam tikro veiksmo rezultato naujumo ir vertės vertinimas“ (Ford, Kuenzi 2009: 66). Nors vertinimą (kaip ir problemų sprendimą) galima suprasti dvejopai, čia jį traktuojame kaip proceso (mąstymo) produktą – nuomonę, kurią išsako ar parašo vertintojai. Taigi, kūrybiškumo kaip kūrybos produkto sampratų rūšiai priskirtini tokie porūšiai: kūrybiškumas kaip produktas ar veiklos rezultatas, vertinimas, taip pat problemos sprendinys ar idėja ir sąveikos rezultatas. 1.4. Kūrybiškumas kaip komponentinis darinys Mokslinėse publikacijose randamos kūrybiškumo apibrėžtys, kuriose yra kelios skirtingų rūšių sampratos. Pavyzdžiui, „kūrybiškumas gali būti apibūdintas kaip rezultatas ir kaip procesas“ (Shalley, Zhou 2009: 4). Prie sudėtingų (sudėtų iš kelių dalių) kūrybiškumo apibrėžčių priskirtini ir vadinamieji komponentiniai kūrybiškumo modeliai. Vienas pirmųjų ir bene žymiausias iš jų – Melo Rhodes’o 4P modelis (Rhodes 1961). Šiame modelyje kūrybiškumas susideda iš 4 komponentų: asmenybės (angl. person), proceso (angl. process), produkto (angl. product) ir aplinkos poveikio (angl. press). Savo straipsnyje M. Rhodes’as (1961) šiuos elementus apibūdina ne kaip kūrybiškumo elementus ar sudėtines jo dalis, bet kaip mokslinių tyrimų sritis, kurios vienaip ar kitaip siejasi su kūrybiškumu. Tačiau autorius vis vien modelį pavadino kūrybiškumo modeliu. Būtent taip šį modelį suprato dauguma tyrėjų, tad mokslinėje literatūroje paplito mintis, kad kūrybiškumas yra sudarytas iš kelių skirtingų dalių. Vėliau atsirado teorinių kūrybiškumo schemų, turinčių daugiau kaip 4 „kūrybiškumo“ elementus. Vienas iš labiausiai tyrėjų cituojamų kūrybiškumo modelių – Teresos M. Amabile (1983) schema, kurioje vaizduojami kūrybos proceso etapai ir juos veikiantys kūrėjo gebėjimai, žinios, motyvacija. Vėliau šią schemą autorė 83Terminologija | 2022 | 29 modifikavo ir papildė aplinkos poveikiu kūrėjo motyvacijai (Amabile 1996). T. Amabile (1983, 1996) savo schemą vadino „Kūrybiškumo modeliu“. Savitą kūrybiškumo modelį sukūrė Mihaly’is Csikszentmihalyi’is (2009). Jo modelyje yra 3 pagrindinės dalys: kūrėjas, vertintojai ir kūrybos sritis. Kūrėjas šiame modelyje suprantamas kaip individas, turintis reikiamų gebėjimų ir tinkamą pasirengimą kūrybai. Vertintojai yra visos visuomenės dalis, o kūrybos sritis įeina į savo laikmečio kultūrą. Sukūręs produktą kūrėjas jį pateikia įvertinti atitinkamos srities ekspertams. Jei ekspertai produktą įvertina palankiai, produktas (jau kaip kūrinys) patenka į kūrybos sritį. Pavyzdžiui, mokslinis straipsnis publikuojamas žurnale, jei jį priėmė redakcija ir teigiamai įvertino recenzentai. Kūrybiškumo modelių psichologinėje literatūroje yra gana daug. Vienas nuo kito jie skiriasi savo komponentais ir tarp jų vaizduojamais ryšiais. Minėtieji M. Rhodes’o, T. Amabile, M. Csikszentmihalyi’io modeliai – labiausiai žinomi ir dažniausiai aptariami mokslinėje literatūroje. Kartais kūrybiškumas apibūdinamas kaip sąveika tarp vidinių asmenybės ir aplinkos veiksnių ar sukonstruoto teorinio modelio dalių. „Kūrybiškumas – tai sąveika tarp gabumų, proceso ir aplinkos, kurios dėka individas ar grupė sukuria apčiuopiamus naujus ir socialiniame kontekste naudingus produktus“, – teigia Jonathanas A. Pluckeris ir Sasha A. Barab (Plucker, Barab 2005: 201). Kūrybiškumas retsykiais pavadinamas sąveikos rezultatu. Aptardami M. Csikszentmihalyi’io (2009) modelį Emma Policastro ir Howardas Gardneris rašo: „Kūrybiškumas suvokiamas ne kaip individo proto produktas, bet labiau kaip dinaminės sąveikos tarp kūrybiško individo, srities, kurioje jis ar ji dirba, ir teisėjų visumos (lauko), vertinančios darbo kokybę, rezultatas“ (Policastro, Gardner 2009: 214). Kūrybiškumo kaip sąveikos sampratą reiktų priskirti prie proceso sampratos rūšies, o sąveikos rezultatą – prie kūrybiškumo kaip rezultato rūšies. Galime konstatuoti, kad kūrybiškumo tyrėjai jau seniai kalba apie kūrybiškumą kaip apie sudėtingą, susidedantį iš kelių skirtingų komponentų darinį. Šiai sąvokų rūšiai priskirtume ir komponentinius kūrybiškumo modelius. 1.5. Kūrybiškumas kaip veiksnys Internete, populiariojoje literatūroje, o kartais ir ekonominio, sociologinio, politinio pobūdžio straipsniuose yra sampratų, kuriose kūrybiškumas pristatomas kaip ekonomikos, mokslo, technikos ir kitokią pažangą Gediminas Beresnevičius 84 Kūrybiškumo sampratų klasifikacija ir kūrybiškumo sąvokos apibrėžtis skatinantis veiksnys. „Kūrybiškumas <...> dabar yra lemiamas konkurencinio pranašumo šaltinis“, – tvirtina Richardas Florida (Florida 2002: 5). Pasitaiko šiai sampratai pagal prasmę artimų, vaizdingų kūrybiškumo apibrėžčių, kurios labiau primena sparnuotas frazes ar poetiškas metaforas. Pavyzdžiui: „Kūrybiškumas – kultūros evoliuciją varantis lokomotyvas“ (Csikszentmihalyi 2009: 320); „Kūrybiškumas ir kūrybingumas yra pagrindinis mokslo pažangos variklis, nes tik kūrybiška mokslinė mintis ir turimi kūrybos gebėjimai generuoja įvairius išradimus bei inovacijas“ (Barevičiūtė 2014: 19). 2. KŪRYBIŠKUMO SAMPRATŲ ANALIZĖ Šiame skyriuje išanalizuosime anksčiau pateiktas sampratų rūšis ir porūšius teisingumo aspektu, t. y. mėginsime nustatyti, kurios kūrybiškumo sampratos yra teisingos ar neteisingos, vartotinos ar ne. 2.1. Kūrybiškumas kaip vidinis ypatumas Remiantis kalbine lietuvių kalbos žodžių darybos logika, būdvardžių su priesagomis -ingas, -a ir -iškas, -a vediniai rodo, kokią ypatybę turi objektas: kūrybingumas nusako tos ypatybės gausumą, o kūrybiškumas – ypatybės esmę (DLKG 1997). Abi sąvokos yra labai artimos pagal šių žodžių prasmę ir vartoseną: galime sakyti, kad kūrybiškumas ir kūrybingumas nusako objekto ypatumą, parodo, koks yra tas objektas, kuo jis pasižymi ir pan. Jei kalbame apie kuriantį žmogų, tai minėtas ypatumas, be abejo, yra gebėjimas kurti. Būtent žmogaus gebėjimai ir yra tokie psichikos mechanizmai, kurie leidžia atlikti protinę ar fizinę funkciją, šiuo atveju – kurti. Tad samprata, kad kūrybiškumas yra gebėjimas kurti, – visiškai teisinga. Tokia samprata nepažeidžia kalbos logikos ir yra tinkama aprašant psichologų tyrimų rezultatus, kūrybiškumo ugdymą, aplinkos poveikį ir kitus su kūryba susijusius dalykus. Kaip minėjome, šiai kūrybiškumo sampratų rūšiai priskirtinos ne tik gebėjimų, bet ir kūrybiškumo kaip asmens savybės, savybių komplekso, bruožo, galios, kokybės ir polinkio sampratos. Apibrėžtys, kuriose kūrybiškumas įvardijamas kaip žmogaus savybė, iš esmės yra teisingos, nes gebėjimas – taip pat savybė. Savybė yra pastovesnis psichikos darinys nei gebėjimai, kurie priklauso nuo lavinimo(si), t. y. gebėjimas stiprėja mokymosi ir ugdymosi metu. Tyrimai rodo, kad 91Terminologija | 2022 | 29 Mokslinėje literatūroje pateikiamose kūrybiškumo apibrėžtyse retai minima, nors kartais iš konteksto galima suprasti, kad kūrybiškumas yra tam tikras vidinis ne tik kūrėjo, bet ir paties kūrinio ar kūrybos kaip proceso ypatumas. Pagal semantinę žodžio kūrybiškumas prasmę taip ir turėtume suprasti šią sąvoką – tai objekto ar vyksmo apibūdinimas. Atkreipiame dėmesį, kad kūrybiškumas – ne idėja, ne objektas, ne procesas, o idėjos, objekto, proceso charakteristika ar ypatumas. Taigi, galime sakyti, kad kūrybiškumas yra kuriančio kūrėjo išsiugdomas gebėjimas kurti kokybiškai naujus menamus ar materialius objektus, proceso ir kūrėjo veiklos produkto bei aplinkos kokybiškas naujumas. Pateikta apibrėžtis nepretenduoja į galutinę tiesą ir gali būti tobulinama. IŠVADOS 1. Apžvelgę mokslinę literatūrą, kurioje rašoma apie kūrybiškumą, visas rastas šios sąvokos sampratas suklasifikavome į penkias pagrindines rūšis: 1) kūrybiškumas kaip vidinis kūrėjo ypatumas, 2) kūrybiškumas kaip kūrybos procesas, 3) kūrybiškumas kaip kūrybos rezultatas, 4) kūrybiškumas kaip komponentinis darinys, 5) kūrybiškumas kaip pažangos veiksnys. Kiekviena sampratos rūšis turi po keletą porūšių. Kitos, į šią klasifikaciją nepatenkančios kūrybiškumo sampratos sudaro labai nežymią šios sąvokos sampratų dalį. 2. Atlikę suklasifikuotų kūrybiškumo sampratų analizę, nustatėme, kad teisinga ir vartotina yra kūrybiškumo kaip gebėjimo kurti samprata. 3. Remdamiesi atlikta kūrybiškumo sampratų analize ir išplėtę kūrybiškumo sampratą iki objekto bei proceso ypatumų, kūrybiškumą galime apibrėžti kaip kūrėjo išsiugdomą gebėjimą kurti kokybiškai naujus menamus ar materialius objektus, proceso ir kūrėjo veiklos produkto bei aplinkos kokybišką naujumą. LITERATŪRA Almonaitienė Junona 2000: Šiuolaikinis požiūris į kūrybingumą ir įvertinimo problemos. – Psichologija 21, 117–121. Amabile Teresa M. 1983: The Social Psychology of Creativity, New York: Springer-Verlag. Amabile Teresa. M. 1996: Creativity in Context: Update to The Social Psychology of Creativity, Boulder, CO: Westview Press. Barevičiūtė Jovilė 2014: Pagrindiniai kūrybiškumo ir kūrybingumo aspektai šiuolaikiniuose humanitariniuose bei socialiniuose moksluose. – Filosofija. Sociologija 25(1), 19–28. Beresnevičius Gediminas 2020: Kūrybiškumas: lietuvių mokslinių publikacijų 1979–2019 m. statistika. Prieiga internete: https://www.academia.edu/43463246/K%C5%ABrybi%C5%A1kumas_lietuvi%C5%B3_ mokslini%C5%B3_publikacij%C5%B3_1979_2019_m_statistika. Gediminas Beresnevičius 92 Kūrybiškumo sampratų klasifikacija ir kūrybiškumo sąvokos apibrėžtis Beresnevičius Gediminas 2022: Kūrybiškumo ir kūrybingumo sąvokų Lietuvos autorių mokslinėse publikacijose vartosena bei prasmių analizė. – Psichologija 66, 8–20. Burnard Pamela 2012: Musical Creativities in Practice, Oxford: Oxford University Press. Csikszentmihalyi Mihaly 2009: Implications of a Systems Perspective for the Study of Creativity. – Handbook of Creativity (12th printing), ed. R. J. Sternberg, Cambridge: Cambridge University Press, 313–335. Černevičiūtė Jūratė, Strazdas Rolandas 2014: Kūrybingumo sampratų raida: nuo genijaus į kūrybines sistemas. – Santalka: Filosofija, Komunikacija 22(2), 113–125. DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, trečias pataisytas leidimas, red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. Drazin Robert, Kazanjian Robert K., Glynn Mary Ann 2009: Creativity and sensemaking among professionals. – Handbook of Organizational Creativity, eds. J. Zhou, C. E. Shalley, N.Y.: Psychology Press, 263–281. Florida Richard 2002: The Rise of the Creative Class, New York: Basic Books. Ford Cameron, Kuenzi Maribeth 2009: “Organizingˮ Creativity Research Through Historical Analysis of Foundational Administrative Science Texts. – Handbook of Organizational Creativity, eds. J. Zhou, C. E. Shalley, N.Y.: Psychology Press, 65–92. Franken Robert E. 1993: Human Motivation, 3rd ed., Boston: Cengage Learning. Ganusauskaitė Aurelija, Blažienė Agnė, Vveinhardt Jolita 2020: Kūrybingumo ir kitų su kūryba susijusių žodžių apibrėžčių diskurso analizė lietuvių kalbos žodynuose. – Visuomenės saugumas ir viešoji tvarka 24, 70–87. Girdzijauskienė Rūta 2014: Kūrybiškumui ugdyti palanki aplinka Lietuvos mokyklose. – Tiltai 4, 79–91. Grakauskaitė-Karkockienė Daiva 2002: Kūrybos psichologija, Vilnius: Logotipas. Houtz John C., Patricola Cathryn 1999: Imagery. – Encyclopedia of Creativity 2, eds. M. A. Runco, S. R. Pritzker, San Diego: Academic Press, 1–11. Jovaiša Leonas 2007: Enciklopedinis edukologijos žodynas, Vilnius: Gimtasis žodis. Laužackas Rimantas 1998: Sistemoteorinės profesinio ugdymo kaitos dimensijos: hab. darbas, Kaunas. Lubart Todd I. 2009: Creativity Across Cultures. – Handbook of Creativity (12th printing), ed. R. J. Sternberg, Cambridge: Cambridge University Press, 339–350. Mumford Michael D. 2003: Where have we been, where are we going? Taking stock in creativity research. – Creativity Research Journal 15, 107–120. Petrulytė Ala 1995: Kūrybiškumo ugdymo aktualijos, Vilnius: Leidybos centras. Petrulytė Ala 2001: Kūrybiškumo ugdymas mokant, Vilnius: Presvika. Plečkaitis Romanas 2001: Apibrėžimas. Prieiga internete: https://www.vle.lt/Straipsnis/apibrezimas-74875. Plucker Jonathan A., Barab Sasha A. 2005: The Importance of Contexts in Theories of Giftedness. – Conceptions of Giftedness (Second edition), eds. R. J. Sternberg, J. E. Davidson, Cambridge: Cambridge University Press, 201–216. Policastro Emma, Gardner Howard 2009: From Case Studies to Robust Generalizations: An Approach to the Study of Creativity. – Handbook of Creativity (12th printing), ed. In R. J. Sternberg, Cambridge: Cambridge University Press, 213–225. Rhodes Mel 1961: An analysis of creativity. – Phi Delta Kappan 42(7), 305–310. Runco Mark A. 2007: Creativity. Theories and Themes: Research, Development, and Practice, Amsterdam: Elsevier Academic Press. Sawyer R. Keith 2012: Explaining Creativity: The Science of Human Innovation, 2nd edition, Oxford: Oxford University Press. Shalley Christina E., Zhou Jing 2009: Organizational Creativity Research. – Handbook of Organizational Creativity, eds. J. Zhou, C. E. Shalley, N.Y.: Psychology Press, 3–31. Simonton Dean Keith 2009: Creativity from a Historiometric Perspective. – Handbook of Creativity (12th printing), ed. R. J. Sternberg, Cambridge: Cambridge University Pres, 116–133. Swiatek Lukasz 2014: Rewarding and Promoting Creativity: New Approaches, Old Realities. – Academic quarter 9, 73–86. Torrance Ellis Paul 1965: Scientific Views of Creativity and Factors Affecting Its Growth. – Daedalus 94(3), 663–681. Torrance Ellis Paul 1988: The nature of creativity as manifest in its testing. – Nature of creativity, ed. R. J. Sternberg, New York: Cambridge University Press, 43–75. Trilupaitytė Skaidra 2015: Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika, Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas. 93Terminologija | 2022 | 29 CLASSIFICATION OF THE CONCEPTIONS OF CREATIVITY AND THE DEFINITION OF CREATIVITY Summary Scientific literature provides many different definitions of the concept of creativity. This raises theoretical problems and complicates empirical research. The only method to reduce the current misunderstanding related to the concept of creativity in psychology is the classification of the concepts of creativity and its scientific analysis. This would allow to determine the correct and usable concept of creativity. In this article, we consider such a definition (conception) to be correct that meets the following requirements: (1) the rules for its compilation apply to the definition; (2) the definition does not violate the fundamental principles of logic; (3) the term defining the conception is unambiguous; (4) the conception is scientific, i. e., suitable to describe theoretical models of creativity and empirical research. In this article, conceptions of creativity are grouped into types and subtypes. Five types of the conception of creativity are distinguished: creativity as an internal singularity of the creator, creativity as a creative process, creativity as a product, creativity as a formation of different components, and creativity as a driving factor of multi-sided progress. We identified that the type of the conception of creativity as internal singularity of the creator has the following subtypes: creativity as an ability, characteristic feature, power, quality, a complex of features, and predisposition. Creativity as a creative process has the following subtypes: creativity as creation, production, activity, behaviour, self-expression or self-actualisation, creative or divergent thinking, and a problem-solving (as a mental act) phenomenon. The type of creativity as a product has the following subtypes: creativity as a product or result of activity, an evaluation, a solution to a problem or an idea, and the result of the interaction of different factors. Conceptions perceiving creativity as a theoretical structure or a formation that consists of several components (parts) are based on Mel Rhodes (1961), Teresa Amabile (1983, 1996), Mihaly Csikszentmihalyi (2009), and other componential models of creativity. The fifth type of the concept of creativity describes it as a factor that promotes economy, science, technology, culture, and other kinds of progress. After the analysis of the classification of the conceptions of creativity, we determined that the conception of creativity as the ability to create that belongs to conception of creator’s inner characteristic is correct and usable. Based on the analysis of the conceptions of creativity, we can define creativity as the creator’s ability to create qualitatively new imaginary or material objects, as well as the qualitative novelty of the process, the product or environment created. Gauta 2022-08-10 Gediminas Beresnevičius Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas Saulėtekio al. 9, I rūmai, LT-10222 Vilnius E. paštas [email protected]