Daugiskaitinių ir vienaskaitinių kreipimosi formų konkurencija viešojoje sakytinėje vartosenoje (sociolingvistinis aspektas)

214 KALBOS KULTŪRA | 82 JURGITA GIRČIENĖ Lietuvių kalbos institutas DAUGISKAITINIŲ IR VIENASKAITINIŲ KREIPIMOSI FORMŲ KONKURENCIJA VIEŠOJOJE SAKYTINĖJE VARTOSENOJE (sociolingvistinis aspektas) ĮVADAS Su viešąja vartosena paprastai siejama daugiskaitinė kreipimosi į individualų adresatą forma – vadinamoji mandagumo daugiskaita, reiškiama įvardžiu jūs bei atitinkama veiksmažodžio asmens forma ir leidžianti dažniausiai nepažįstamiems adresantui ir adresatui išlaikyti atstumą, perteikti pagarbius, oficialius santykius (žr. Župerka 1997: 45; Čepaitienė 2007: 27, 83, 85tt.). Tokie santykiai siejami su distancine mandagumo strategija (plačiau žr. Brown, Levinson 1987; Kарасик 2002)1. Senasis lietuvių aukštuomenės bendravimo stilius neišliko ir beveik nėra fiksuotas. Manoma, kad dabartinei viešajai vartosenai būdinga distancinė mandagumo raiška – kreipimasis mandagumo daugiskaita, vardu ir pavarde, pareigas ir visuomeninę padėtį įvardijančiais žodžiais su priedėliu ponas, -ia ar gerbiamas, -a, nepriklausomai nuo pašnekovų amžiaus ir lyties, grąžina 1 Mandagumo strategijos kūrėjai Penelopė Brown ir Stephenas Levinsonas teigia, kad manda-Penelopė Brown ir Stephenas Levinsonas teigia, kad mandagumo raišką lemia dvejopas bendravimo būdas: pozityvusis (positive politeness), kai rodomas draugiškumas, artumas, ir negatyvusis (negative politeness), kai rodoma pagarba, išlaikomas atstumas (Brown, Levinson 1978, 1987). Lietuvių kalbos etiketo tyrėja Giedrė Čepaitienė pozityviąją mandagumo raišką argumentuotai siūlo vadinti kontaktine, o negatyviąją – distancine mandagumo strategija (žr. Čepaitienė 2007: 25). Minėtieji terminai lietuviškuose darbuose kol kas įvairuoja, plg. (distancinė, kontaktinė) mandagumo strategija arba trumpiau (distancinis, kontaktinis) mandagumas (Čepaitienė 2007; Gudavičienė 2007; Hilbig 2007, 2008 (kaip metakalbinis komentaras); Girčienė, Skvorčiūtė 2009) ir (negatyvusis, pozityvusis) mandagumas (Džežulskienė 1994; Girčienė, Kupčinskaitė-Ryklienė 2005; Hilbig 2008, 2009). J. GIRČIENĖ. Daugiskaitinių ir vienaskaitinių kreipimosi formų konkurencija viešojoje sakytinėje vartosenoje 215 nepriklausomybės laikų tradicijas (Čepaitienė 2007: 79, 85). Sociolingvistinių duomenų apie kreipimosi formų funkcionavimo viešojoje vartosenoje tradiciją teikia ir įvardžių tyrimas, išryškinantis buitinės ir dalykinės aplinkos lemiamus skirtumus. Apibendrintai pasakytina, kad dalykinėms situacijoms svarbiausias yra statuso veiksnys – familiariai (tu) gali būti kreipiamasi tik į žemesnę socialinę padėtį užimančius asmenis (Rosinas 1996: 43–44). Bet dabartinės viešosios vartosenos tyrimai rodo didesnę slinktį kontaktinės mandagumo strategijos, kurios žymikliu laikoma ir familiari vienaskaita, link. Vienaskaitinių kreipimosi į adresatą formų užfiksuota tiek rašytinėje, tiek sakytinėje viešojoje vartosenoje: užsakomuosiuose reklaminiuose straipsniuose (Marcinkevičienė 2004), žurnalų reklamose (Girčienė, Kupčinskaitė-Ryklienė 2005) ir redakciniuose straipsniuose (Girčienė 2009), TV pokalbių laidose (Čepaitienė 2007: 79–80, 88–89, 110; Girčienė, Skvorčiūtė 2009: 41, 43, 46). Anot Giedrės Čepaitienės, „pamažu nutrinamos ribos tarp viešojo ir buitinio šnekos akto, kalbant viešai vartojamos familiarios, tik buitinei kalbai tinkamos formos“ (Čepaitienė 2007: 80). Panašius vienaskaitinės formos polinkius įvardija ir kitų kalbų, išlaikiusių vienaskaitos ir mandagumo daugiskaitos opoziciją, tyrėjai. Netgi daroma prielaida, kad vienaskaitinė adresato įvardijimo forma gali išstumti su ja konkuruojančią daugiskaitinę formą, nes nuo XX a. pabaigos svarbesnis tampa artumo, o ne pagarbos veiksnys. Nustatytas ryšys tarp pažiūrų ir vieno ar kito varianto pasirinkimo: konservatyvesni kalbos vartotojai dažniau renkasi daugiskaitą, o liberalesni – vienaskaitą (Marcinkevičienė 1994: 50– 51). Kreipimosi formos pasirinkimas priklauso ir nuo kitų veiksnių: adresanto ir adresato amžiaus, lyties, išsilavinimo, pažinties laipsnio, socialinių santykių hierarchijos2, socialinių vaidmenų; kalbėjimo aplinkybių – viešo ar privataus bendravimo pobūdžio, komunikacinės situacijos (a)simetrijos, dia logo ar polilogo ir kt. (plačiau žr. Boissevain 1987: 167tt.; Džežulskienė 1994: 57tt.; Grumadienė 1994; Marcinkevičienė 1994: 48–51, 2004; Karaliūnas 1997: 105–106tt.; Vilkienė 1998; Romaine 2000; Čepaitienė 2007: 72, 78–83, 109–110tt.). Šio straipsnio tikslas – remiantis kiekybinės ir kokybinės TV pokalbių laidų analizės duomenimis, sociolingvistiniu aspektu aptarti daugiskaitinių ir vienaskaitinių kreipimosi į adresatą formų konkurenciją viešojoje sakyti2 Komunikacijos akto dalyvių ryšiai gali būti nehierarchiniai – tapatūs, horizontalūs, t. y. simetriški, žymintys solidarumą, ir hierarchiniai – netapatūs, vertikalūs, t. y. asimetriški, įkūnijantys galią (plačiau žr. Marcinkevičienė 2004; Čepaitienė 2007: 33). 216 KALBOS KULTŪRA | 82 nėje vartosenoje. Tyrimui pasirinkta viešąją sakytinę vartoseną3 reprezentuojanti medžiaga – įvairialypiam adresatui skirtos visuomeninio ir asmeninio, pramoginio pobūdžio TV pokalbių laidos. Tirta generalinė visuma – vsos visų Lietuvos transliuotojų savaitinės pokalbių laidos, rodytos nuo 2009 m. sausio 26 d. iki 2009 m. kovo 11 d. (kiekvienos iš jų po du egzempliorius)4. Tai – 1) visuomeninius klausimus nagrinėjančios debatų, diskusijų ir pokalbių laidos; 2) asmeninius dalykus sprendžiančios ir pramoginės (vaikų) pokalbių laidos. Iš viso tirta 19 skirtingų pavadinimų laidų, bendras jų skaičius – 38, trukmė ~ 32 val. Iš jų: 24 įrašai (12 skirtingų laidų5 po 2 įrašus) visuomeninio pobūdžio laidų, kurių bendra trukmė 18 val. (18 įrašų ~ po 50 min.; 6 įrašai ~ po 30 min.); 14 įrašų (7 skirtingos laidos po 2 įrašus) pramoginio pobūdžio laidų, kurių bendra trukmė 14 val. (4 įrašai ~ po 120 min.; 4 įrašai ~ po 50 min.; 6 įrašai ~ po 30 min.). Laidos transkribuotos pagal CHILDES (Child Language Data Exchange Systems) metodiką, skirtą sakytinės kalbos duomenims kaupti ir analizuoti. Pokalbių dalyviai koduoti (personalijos neįvardijamos) pagal sociolingvistiniam tyrimui svarbius veiksnius – lytį, socialinį vaidmenį (dažnai netiesiogiai taip nurodomas ir (numanomas) išsilavinimas), amžiaus grupę ir kt., pvz.: VYR.VED*III, t. y. vyras, atliekantis laidos vedėjo vaidmenį (tai dažniausiai aukštąjį išsilavinimą turintis žurnalistas), priklausantis III (25–34 m.) sociolingvistiškai apibrėžtai amžiaus grupei (žr. 3 lentelę); MOT. PSICHOL*V, t. y. moteris, laidos dalyvė, atliekanti eksperto, šiuo atveju psichologijos srities, vaidmenį (ekspertai dažniausiai taip pat aukštąjį išsilavinimą turintys tam tikros srities specialistai), priklausanti V (45–59 m.) amžiaus grupei. Laidose dalyvavo 218 įvairaus išsilavinimo žmonių – beveik po lygiai vyrų ir moterų nuo 10-ies iki 75-erių metų. Iš viso į skirtingus adresatus daugiskaitine ir vienaskaitine kreipimosi formomis kartu buvo kreiptasi 290 kartų6. Interpretuojant šią pagrindinę empirinę medžiagą, remtasi lietuvių ir latvių projekto „Baltų sociolingvistika (BalSoc): kalbinė visuomenės savimonė 3 Dėl sąvokų sakytinė kalba ir viešoji vartosena žr. Miliūnaitė 2009: 34–35, 38–39. 4 Šio straipsnio autorė nuoširdžiai dėkoja Kristinai Skvorčiūtei, leidusiai sukauptą vertingą empirinę medžiagą (žr. Skvorčiūtė 2009: 51–171, 2 priedas. TV pokalbių laidų ištraukų stenogramos) panaudoti tolesniems sakytinės vartosenos tyrimams. 5 Laida Akistata su Lietuva, kurią kas antrą kartą veda skirtingi vedėjai, vertinta kaip dvi skirtingos laidos (2 laidos po 2 įrašus). 6 Skirtingų adresatų yra daugiau nei laidų dalyvių, nes tas pats žmogus, kai į jį kreipiasi keli skirtingi adresantai, yra laikomas keliais skirtingais adresatais. J. GIRČIENĖ. Daugiskaitinių ir vienaskaitinių kreipimosi formų konkurencija viešojoje sakytinėje vartosenoje 217 Lietuvoje ir Latvijoje“ duomenimis7: 24-ių Lietuvos televizijos ir radijo žurnalistų bei laidų vedėjų vyrų (32–42 m.) kokybinių interviu apie žurnalistų kalbinę kompetenciją ir kt. analize. Beveik visi į imtį patekę respondentai turi spontaniško kalbėjimo eteryje patirties (toliau – BalSoc). SOCIOLINGVISTINIS LAIDŲ IR JŲ DALYVIŲ APRAŠAS Pagal pokalbio viešumo ar privatumo kriterijų visos TV pokalbių laidos, prieinamos visiems kalbinės bendruomenės nariams, formaliai priskirtinos viešajai erdvei. Bet pagal turinio ir nuo jo priklausantį kalbinės raiškos pobūdį jas dar tikslinga skirti į dvi minėtas pagrindines grupes: 1) visuomeninius klausimus nagrinėjančias debatų, diskusijų ir pokalbių laidas (toliau – VPL): Akiračiai, Akistata su Lietuva, Ant svarstyklių, Be pykčio, Forumas, Redakcija, Teisė žinoti, Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite, Tarp Rytų ir Vakarų, TV forumas, Versijos; 2) asmeninius dalykus sprendžiančias ir pramogines, ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų auditorijai skirtas, pokalbių laidas (toliau – PPL): Bėdų turgus, Nacionalinė paieškų tarnyba, Su Palmira; Auksinė savaitės blykstė, Šeštadienio rytas (suaugusiems, toliau – SPPL), Mėta Meškinija, Tele bim-bam (vaikams, toliau – VPPL). 1) VPL priskirtinos TV pokalbių laidų – debatų – kategorijai: joms būdinga nuomonių reiškimas, tiesos, tinkamų sprendimų paieška, intelekto ir argumentų viršenybė (plg. Pečiulis 2007: 202). Pagal kalbinės raiškos pobūdį VPL sietinos su viešąja oficialiąja vartosena, kai tarp adresanto ir adresato išlaikomas didesnis ar mažesnis atstumas, raiškos priemonės renkamos sąmoningiau ir atidžiau (plg. Miliūnaitė 2009: 40–44). VPL sąsajas su oficialiąja vartosena patvirtina ir TV pokalbių laidų (2003–2005 m.) kalbos etiketo tyrimai: Giedrės Čepaitienės nuomone, visuomenines politines laidas labiausiai sieja pagarbius, oficialius santykius perteikianti distancinė mandagumo strategija (Čepaitienė 2007: 85–87). 2) PPL atitiktų kitas dvi dialoginio pobūdžio TV laidų kategorijas – pokalbių ir realybės šou, siejamas su žodžio, ginčo spektakliu, emocijų skatinimu, žmonių likimų atkūrimu, kasdienybės tragizmu ar heroizmu (plg. Pečiulis 2007: 202, 204). Pagal kalbinę raišką PPL sietinos su viešąja laisvą7 Projektas vykdytas 2009 m. Lietuvių kalbos institute. Rėmė Valstybinis mokslo ir studijų fondas. 218 KALBOS KULTŪRA | 82 ja vartosena, kuriai būdinga formaliųjų taisyklių nevaržoma kalbinė raiška, neoficialumas (žr. Miliūnaitė 2009: 40–44). Įžvalgą dėl PPL sąsajų su laisvąja vartosena patvirtina ir kalbos etiketo tyrimai: G. Čepaitienė, nors ir teigia, kad TV pokalbių laidose, kuriose ne tik viešai bendraujama, bet kurios yra ir viešai žiūrimos didelės auditorijos, tinkamesnė distancinė mandagumo strategija, visgi buitines socialines laidas (ypač skirtas vaikams) linkusi sieti su jaukia, natūralia aplinka ir šiltus santykius perteikiančia kontaktine mandagumo strategija (Čepaitienė 2007: 85, 87–90). Taigi nagrinėjant PPL kreipimosi formas būtina remtis ne (tik) viešosios dalykinės, bet (ir) buitinės vartosenos tyrimais. Įvade minėto įvardžių tyrimo duomenimis, buitinėse situacijose svarbūs pažinties, amžiaus ir lyties veiksniai. Familiariai (tu) Lietuvoje labiausiai linkę tarpusavyje bendrauti pažįstami abiejų lyčių jauni žmonės, vienaskaita gali kreiptis ir abiejų lyčių vyresnės kartos atstovai į jaunesnius, dažniausiai taip pat pažįstamus žmones. Nepažindami vienas kito, vienaskaita kreipiasi tik įvairaus amžiaus vyrai į savo lyties atstovus. Nefamiliariai, t. y. pagarbiai (jūs), buitinėse situacijose vienas į kitą kreipiasi nepažįstami skirtingos lyties jauni žmonės, taip kreipiamasi ir į pažįstamus bei nepažįstamus vyresniosios kartos atstovus; vyresni vyrai taip kreipiasi ir į pažįstamas, ir į nepažįstamas moteris (Rosinas 1996: 43–44). Apibendrinant VPL ir PPL dichotomiją pasakytina, kad jos pagrindas – oficialumo–neoficialumo (laisvumo) matmuo sociolingvistiniuose tyrimuose laikomas vienu iš svarbiausių kriterijų (plačiau apie tai žr. Miliūnaitė 2009: 41tt.). Bendroji viešajai oficialiajai vartosenai atstovaujančių VPL įrašų trukmė kiek didesnė (18 val.) nei viešajai laisvajai vartosenai priskirtinų PPL (14 val., iš jų 4 įrašai – 2 skirtingos laidos po 2 įrašus – vaikų laidos), tačiau palyginti nedidelis skirtumas ir toks pat studijoje dalyvavusių laidų svečių (58) ir labai panašus vedėjų skaičius (13 / 8) leidžia jas statistiškai lyginti (žr. 1 lentelę). 1 LENTELĖ. Laidų dalyvių pasiskirstymas pagal dalyvavimo pobūdį Laidų pobūdis Vedėjai Dalyviai studijoje Dalyviai telefonu Iš viso dalyvių VPL 13 58 76 147 PPL 8 58 5 71 Iš viso 21 116 81 218 J. GIRČIENĖ. Daugiskaitinių ir vienaskaitinių kreipimosi formų konkurencija viešojoje sakytinėje vartosenoje 219 Abiejose grupėse vyrauja laidos, kuriose, be vedėjo (-ų), dalyvauja daugiau nei vienas laidos svečias (38 / 5). Vis dėlto pagal dialogiškumo ar polilogiškumo kriterijų pokalbių laidos dažniausiai laikytinos ne polilogu, o aktyviojo pokalbio nario – vedėjo ir kiekvieno atskiro svečio – dialogu. Tiesa, polilogo fragmentų, nors ir retai, bet pasitaiko tarp studijoje dalyvaujančių svečių, tačiau jame niekada nedalyvauja skambinantys telefonu. Atsižvelgiant į tokį TV laidoms būdingą pokalbio pobūdį ir ypač vedėjo vaidmens svarbą, dalyviai dar skirstomi į tiriamajam klausimui įtakos turinčius pogrupius: vedėjų (aktyviausi pokalbio kūrėjai ir kreipimosi į adresatą formų vartotojai)8, dalyvavusių studijoje (aktyvūs pokalbio dalyviai ir kreipimosi į adresatą formų vartotojai) ir skambinusių telefonu (ppr. vienos ar kelių replikų autoriai, beveik nevartojantys kreipimosi į adresatą formų) (žr. 2 lentelę). Tarp laidose iš viso dalyvavusių 218 žmonių kiek daugiau buvo vyrų (120) negu moterų (98). Kaip matyti iš 2 lentelės, tarp VPL vedėjų ir studijos dalyvių daugiausia buvo vyrų, o tarp PPL – moterų. 2 LENTELĖ. Laidų dalyvių pasiskirstymas pagal lytį (m – moterys, v – vyrai) Laidų pobūdis Vedėjai Dalyviai studijoje Dalyviai telefonu Iš viso vyrų ir moterų VPL 11 v / 2 m 46 v / 12 m 38 v / 38 m 95 v / 52 m PPL 1 v / 7 m 23 v / 35 m 1 v / 4 m 25 v / 46 m Iš viso 12 v / 9 m 69 v / 47 m 39 v / 42 m 120 v / 98 m Laidų dalyvių daugumą sudaro darbingo amžiaus pilietiškai aktyviausi 25–59 m. amžiaus žmonės (žr. 3 lentelę). 8 Vedėjo, kaip pokalbio režisieriaus ir dažnai pagrindinio pokalbio adresanto, taigi ir aktyviausio kreipimosi į įvairius adresatus formų vartotojo, vaidmens svarbą pabrėžia ir komunikacijos, ir kalbos etiketo specialistai (žr. Čepaitienė 2007: 79–90; Pečiulis 2007: 205). 220 KALBOS KULTŪRA | 82 3 LENTELĖ. Laidų dalyvių pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (be skambinusių telefonu) Amžiaus grupės Dalyvių amžius (m.) VPL dalyvių procentas (skaičius) PPL dalyvių procentas (skaičius) Iš viso laidų dalyvių proc. (skaičius) I ≤14 0 (0) 3,1 (2) 1,5 (2) II 15– 24 2,8 (2) 12,1 (8) 7,3 (10) III 25–34 9,8 (7) 25,8 (17) 17,5 (24) IV 35–44 26,8 (19) 21,2 (14) 24,1 (33) V 45–59 46,5 (33) 25,8 (17) 36,5 (50) VI 60 ≥ 14,1 (10) 12 (8) 13,1 (18) PPL dalyviai, kurių atstovai aktyviausiame amžiaus tarpsnyje pagal grupes pasiskirstę maždaug tolygiai (žr. III–V gr.) ir tarp kurių yra vaikų bei jaunuolių (I–II gr.), yra sąlygiškai jaunesni nei VPL dalyviai, tarp kurių vyrauja V gr. (beveik pusė) ir IV gr. atstovai (žr. 1 pav.). 1 PAV. Laidų dalyvių pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (be skambinusių telefonu) 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 proc. iki 14 (I) 15–24 (II) 25–34 (III) 35–44 (IV) 45–59 (V) 60 + (VI) amžiaus grupės VPL dalyviai PPL dalyviai J. GIRČIENĖ. Daugiskaitinių ir vienaskaitinių kreipimosi formų konkurencija viešojoje sakytinėje vartosenoje 221 VPL vedėjai taip pat yra vyresni – tarp jų vyrauja IV ir V amžiaus grupių atstovai: 2 (III), 5 (IV), 6 (V). PPL vedėjai, kaip ir jų laidų svečiai, jaunesni – tarp jų vyrauja II ir III amžiaus grupių atstovai: 3 (II), 3 (III), 2 (IV). Be tiriamojo kalbinio reiškinio vartosenai galinčių turėti įtakos sociolingvistinių veiksnių – amžiaus, lyties ir kt., dar aptartini dalyvių išsilavinimas (veiklos sritis), laidoje atliekami vaidmenys ir kt. Tarp VPL vedėjų vyrauja aukštąjį išsilavinimą turintys žurnalistai (10), pavieniai atvejai – kultūrologas, teisininkas, filosofas. Tarp šių laidų svečių taip pat vyrauja aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės: daugiau nei pusę studijoje dalyvavusių svečių sudaro politikai, valstybės pareigūnai, anot Ž. Pečiulio, sprendėjai, angažuoto žodžio atstovai (Pečiulis 2007: 201). Iš kitų profesijų atstovų populiarūs politologai, ekonomistai, žurnalistai apžvalgininkai, psichologai, kultūrologai, verslininkai, buvo mokslininkų (istorikų, filosofų), dėstytojų, mokytojų, studentų, moksleivių, visuomeninių organizacijų atstovų, aktorių ir kt. Daugumas iš jų atlieka vadinamąjį eksperto vaidmenį, tai piliečiai, spaudžiantys politikus priimti tam tikrus sprendimus, kiti tiesiog liudija, reiškia nuomonę, atlieka vox populi vaidmenį (plg. Pečiulis 2007: 201). PPL vedėjai yra aukštąjį išsilavinimą turintys įvairių specialybių žmonės: pusė iš jų žurnalistai (4), kiti – psichologas, aktorius, dainininkas, astrologas. Tarp PPL svečių, atliekančių eksperto vaidmenį, vyrauja aukštąjį išsilavinimą turintys gydytojai, leidybininkai, verslininkai. Tarp kitų PPL svečių vyrauja pramogų ir meno profesijų atstovai, daugumas iš jų taip pat turi aukštąjį išsilavinimą. Sunku spręsti apie giminystės terminais pramoginėse laidose įvardijamų trumpų replikų atstovus (pvz.: senelius, močiutes, mamas ir pan.) – darytina prielaida, kad bent jau didžioji dalis asmeninius dalykus TV laidose sprendžiančių asmenų neturi aukštojo išsilavinimo. Tokie dalyviai, kaip ir daugelis skambinusių telefonu, atlieka nuomonės reiškėjo, vox populi vaidmenį. KREIPIMOSI FORMŲ VARTOSENOS POLINKIAI Apibendrinamoji visų TV pokalbių laidų statistika rodytų didelę daugiskaitinės kreipimosi į adresatą formos persvarą: skirtingi adresantai į 248 skirtingus adresatus kreipėsi mandagumo daugiskaita (jūs ir atitinkama veiksmažodžio forma), o į 43 skirtingus adresatus – familiaria vienaskaita (tu ir atitinkama veiksmažodžio forma). Šiuo požiūriu matyti ryški visuomeninio 222 KALBOS KULTŪRA | 82 ir asmeninio (pramoginio) pobūdžio laidų takoskyra: VPL nuosekliai vartojamos daugiskaitinės kreipimosi formos, o PPL daugiskaitinė ir vienaskaitinė formos beveik vienodai populiarios. 1. Visi VPL pokalbių dalyviai – ir vedėjai (144 skirtingų adresatų įvardijimo9 atvejai), ir svečiai (46 skirtingų adresatų įvardijimo atvejai) – į visus adresatus kreipėsi mandagumo daugiskaita (iš viso 190 skirtingų adresatų įvardijimo atvejų), išskyrus vienintelį kreipimąsi į adresatą vienaskaitine forma. Kreipdamiesi mandagumo daugiskaita, be įvardžio jūs (labai retai pats, -i, beveik be išimties junginyje su jūs), VPL dalyviai vartojo įvairių nominatyvinių adresato įvardijimų: a) į studijos svečius vedėjai dažniausiai kreipėsi distancinę strategiją pabrėžiančiu įvardijimu ponas, -ia + (vardas) + pavardė; b) palyginti retai į dalyvius studijoje kreiptasi nors ir daugiskaita, bet (kiek) familiariau: (ponas, -ia / gerbiama(s)) + vardas; tokia konstrukcija, dažnai su trečiuoju nariu (+ iš kur), vedėjai nuosekliai įvardijo tik skambinusius telefonu; c) VPL, palyginti su PPL, būdingi kreipimaisi pagal statusą, pvz.: (gerbiama(s) / ponas, -ia) premjere, ministre, profesoriau10. Įvairuojantys nominatyviniai adresato įvardijimai, nors ir vartojami kreipiantis daugiskaitine forma, dažnai rodo nevienodą bendravimo oficialumo laipsnį, kartais net skirtingas mandagumo strategijas. Pirminė tyrimo medžiagos peržvalga leidžia daryti prielaidą, kad nuodugni nominatyvinių adresato įvardijimų analizė galėtų atskleisti ne tik diskurso tyrimams aktualių individualios komunikacinės ir kalbinės (ne)kompetencijos, pokalbio strategijos plėtojimo atvejų, bet ir sociolingvistiškai įdomių faktų. Kaip jau minėta, vienaskaitinė kreipimosi į adresatą forma VPL buvo pavartota tik vienintelio dalyvio: laidos svečias – garbaus amžiaus signataras, 9 Adresato įvardijimas – tai asmens, kuriam adresuojama informacija, t. y. adresato, pavadinimas, išreikštas žodžiu ar žodžių junginiu. Lietuvių kalboje individualus adresatas gali būti įvardijamas: 1) asmeniniais įvardžiais tu, jūs, rečiau pats (-i), tamsta; 2) daiktavardžiais (sudaiktavardėjusiais būdvardžiais ir dalyviais) ar jų konstrukcijomis, apibūdinančiomis adresatą pagal vardą ir (ar) pavardę, visuomeninę padėtį, profesiją ir pan., t. y. vadinamaisiais nominatyviniais įvardijimais, pvz.: ponas (-ia), ponas (-ia) + vardas / pavardė / pareigos; gerbiamas(is), gerbiama(-oji) + vardas ir pan. (Ambrazas 1990: 9–11; Valeckienė 1998: 211; Čepaitienė 2007: 78–110; Girčienė, Skvorčiūtė 2009: 37–46). Taigi tais atvejais, kai adresatas įvardijamas asmeniniais įvardžiais tu ar jūs, sąvokos adresato įvardijimas apimtis iš esmės sutampa su sąvokos kreipimosi forma apimtimi. Šiame straipsnyje terminas adresato įvardijimas vartojamas kaip susijusios sąvokos, apimančios ir nominatyvinį kreipimąsi, pavadinimas. 10 Visus TV pokalbių laidose vartojamus nominatyvinių įvardijimų struktūrinius tipus žr. Girčienė, Skvorčiūtė (2009: 42–45). J. GIRČIENĖ. Daugiskaitinių ir vienaskaitinių kreipimosi formų konkurencija viešojoje sakytinėje vartosenoje 229 mama, sese), jie kartais vartojami kaip sudedamoji įvardijimo dalis – kartu su vardu (pvz., mama Milda). MOT.VED*IV: mama [MOT.MAM1*IV], ar pati sesę, brolį turi? MOT.VED*IV: na, ir dabar – baltoji meškutė [MOT.MAM2*III]. Tai jau žinai apie ką rašysi? Prisistatyk. MOT.VED*IV: gerai, klausyk, o gal su mašinytėm jau nebe tavo [BERN.BROL*I] amžiuj žaist, kaip galvoji? Ta pati IV grupei priklausanti vedėja vienaskaita kreipiasi tik į bendraamžius arba jaunesnius laidos svečius ir viešnias, kurių socialinis vaidmuo – mamos, sesės, broliai, draugai ir draugės. Vienintelis tos laidos, kur esama ir daugiskaitinių kreipimosi formų, sociolingvistiškai svarbus veiksnys yra amžius. Taigi galima įžvelgti skirtumų, palyginti net ir su buitinės vartosenos tradicija: į nepažįstamas bendraamžes moteris kreipiamasi ne mandagumo daugiskaita, o familiaria vienaskaita (plg. Rosinas 1996: 43–44). 3. Apibendrinant visas PPL, t. y. asmeninius dalykus aptariančias ar (ir) pramogines pokalbių laidas, skirtas vaikams (VPPL) ir ypač suaugusiems (SPPL), pastebėtina, kad jos geriausiai atskleidžia šiandieninei televizijai būdingą kintantį viešumo ir privatumo santykį, pilietinės erdvės suartėjimą su anksčiau viešai nerodyta privačiąja, tampa savotiška, anot Ž. Pečiulio, namų tąsa (plg. Pečiulis 2007: 198–202). Viešasis diskursas tampa vis privatesnis, krypsta namų ar gatvės pokalbio link, matyti labai sumažėjęs socialinis skirtumas, reiškiamas kalba (Marcinkevičienė 2009). Turbūt nereikėtų pernelyg stebėtis, kad pamažu trinamos ribos tarp viešojo ir buitinio kalbėjimo, kad viešai vartojamos familiarios, tik buitinei kalbai iki šiol buvusios būdingos vienaskaitinės kreipimosi formos (plg. Čepaitienė 2007: 79–80). Šio proceso įtaka matyti net ir visuomeninius klausimus nagrinėjančiose laidose (VPL) – sėkmingos politinės karjeros komponentais tapo kalbos paprastumas, suprantamumas, nuoširdumas (žr. Pečiulis 2007: 200), kurio viena iš kalbinės raiškos priemonių galima būtų laikyti kreipimąsi vardu. Viešosios ir privačiosios erdvių artėjimas stebimas ir įvairiais atžvilgiais aptariamas visame pasaulyje (plačiau žr. Webster 2006: 168–208). Diskutuojama ir apie populiariosios kultūros bei masinių komunikacijos priemonių poveikį kalbai – ar jos kalbą gyvinančios, ar skurdinančios? Įdomi įžvalga apie buitinės šnekamosios kalbos raiškos plitimą viešojoje erdvėje gerai ži- 230 KALBOS KULTŪRA | 82 nomo pasaulyje komunikacijos teoretiko Johno Fiske‘o, mėginančio pristatyti populiariąją kultūrą ne kaip blogesnę už aukštąją, iš esmės tenkinančią buržuazijos poreikius, o kaip kitokią, tenkinančią kitų socialinių sluoksnių poreikius. Tyrėjo nuomone, nutolstant nuo oficialiosios taisyklingos kalbos, mėgaujamasi įvairių šnekamosios kalbos kultūrų elementais, leidžiančiais atpažinti savus (Fiske 2008: 94–100). Viena iš anksčiau beveik tik buitinei kalbėsenai būdinga raiškos priemonė – familiari vienaskaitinė kreipimosi forma, per žiniasklaidą ir TV plintanti viešojoje vartosenoje, kalbos etiketo požiūriu dažnai vertinama kaip neigiamas, etiketo taisyklių neatitinkantis reiškinys (plg. Čepaitienė 2007: 85). Pragmatikai, sociolingvistai, komunikacijos specialistai mandagumą supranta kiek kitaip, į jį žvelgia funkciniu aspektu. Lingvistinės pragmatikos požiūriu mandagumas neapsiriboja kalbos etiketo taisyklėmis ir normomis. Į pirmą vietą iškeliama komunikacinė adresato intencija. Teigiama, kad arpirmą vietą iškeliama komunikacinė adresato intencija. Teigiama, kad ar-ą vietą iškeliama komunikacinė adresato intencija. Teigiama, kad arvietą iškeliama komunikacinė adresato intencija. Teigiama, kad ar-ą iškeliama komunikacinė adresato intencija. Teigiama, kad ariškeliama komunikacinė adresato intencija. Teigiama, kad ar-škeliama komunikacinė adresato intencija. Teigiama, kad ar-keliama komunikacinė adresato intencija. Teigiama, kad artumą, bendrystę, gerus santykius rodančiam kontaktiniam mandagumui kalbos etiketas dažnai visai neaktualus (Hilbig 2007, plačiau žr. 2008). Iš socialinio statuso perspektyvos kontaktinės ir distancinės mandagumo strategijų priešpriešą atitinka asmeninės ir socialinės distancijos priešprieša: kontaktinė strategija sietina su bendravimu tarp savų, o distancinė – tarp svetimų (Kарасик 2002: 80). Anot komunikacijos specialisto Ž. Pečiulio, apmąstančio ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio patirtį, „TV siekia kompensuoti socialinio dialogo spragas, plėtoja visuomenės norą komunikuoti pačiais intymiausiais klausimais, taip fiksuodama radikalius piliečių vertybių ir normų pokyčius <…>. Naujosios realybės TV, sietinos su praėjusio amžiaus devintuoju dešimtmečiu, stilistika rodo kintantį požiūrį į eilinį pilietį – paprastas žmogus tampa laidų herojumi, liudija savo problemas, programos dalimi tampa kasdienybės vaizdai“ (Pečiulis 2007: 198–204tt.). Todėl natūralu, kad kasdienybė ir asmeninis ne tik paprastų, bet ir visuomenei žinomų žmonių gyvenimas tokius klausimus sprendžiančiose TV laidose perteikiamas kasdiene, buitine kalba, taigi ir familiariomis kreipimosi formomis. Familiarumo, artumo išraiškos poreikį liudija ne tik TV pokalbių laidų medžiaga, bet ir tokių laidų vedėjų žurnalistų nuostatos – aiškiai deklaruojamas bendravimo ir kalbinės raiškos priemonių skirtumas visuomeninius ir asmeninius dalykus nagrinėjančiose laidose: „Jeigu aš, pavyzdžiui, kviečiu <…> sakysim, ministrą <…> pakalbėti ne tik apie politiką, tačiau, sakysim, apie hobį, <…> natūraliai, norint pralaužti tam tikrus ledus, <…> kad jisai jaustųsi patogiai, <…> aš noriu tapti jo kuo didesniu draugu, <…> man yra J. GIRČIENĖ. Daugiskaitinių ir vienaskaitinių kreipimosi formų konkurencija viešojoje sakytinėje vartosenoje 231 kur kas svarbiau jo laisvalaikis, kad <…> televizijos žiūrovui būtų įdomiau. Tai, vadinasi, aš galiu elgtis, ko gero, familiariau, galiu gal jį pavadinti tu, jeigu leidžia amžius, ir visa kita. Taip kad laida laidai nelygu, ir nemanau, kad galima jas visas užtempti ant vieno kurpalio“ (BalSoc). Turbūt labiausiai trikdo tai, kad privati erdvė su jai būdingomis familiariomis kalbinės raiškos formomis transliuojama viešai. IŠVADOS Kiekybinis viešąją vartoseną reprezentuojančių TV pokalbių laidų tyrimas atskleidė didelę šiai vartosenos sričiai įprastos mandagios daugiskaitinės kreipimosi formos persvarą: skirtingi adresantai į 248 skirtingus adresatus kreipėsi mandagumo daugiskaita (jūs) ir tik į 43 skirtingus adresatus – familiaria vienaskaita (tu). Kokybinė analizė išryškino visuomeninio (VPL) ir asmeninio bei pramog inio (PPL) pobūdžio laidų takoskyrą. VPL, sietinose su viešąja oficialiąja vartosena ir jai būdinga socialinį nuotolį bei pagarbą reiškiančia distancine mandagumo strategija, nuosekliai vartojamos padedančios išlaikyti socialinį atstumą daugiskaitinės kreipimosi formos. PPL, sietinose su viešąja laisvąja vartosena ir jai būdinga artumą reiškiančia kontaktine mandagumo strategija, vienaskaitinės kreipimosi formos, padedančios palaikyti draugiškus asmeninius santykius, smarkiai konkuruoja su daugiskaitinėmis kreipimosi formomis – jos abi yra beveik vienodai dažnos (jūs – 57 / tu – 42). Taigi VPL ir PPL dichotomija laikytina pagrindiniu veiksniu, lemiančiu kreipimosi formų pasirinktį. Skirtingas laidų pobūdis lemia ir jų dalyvių skirtumus, kurie, be minėtųjų oficialumo bei laisvumo aspektų, taip pat gali turėti įtakos kreipimosi formų pasirinkimui: PPL dalyviai yra sąlygiškai jaunesni nei VPL, dalies jų išsilavinimas ir visuomeninis statusas yra žemesnis; tarp VPL vedėjų ir svečių dominuoja vyrai, tarp PPL – moterys, tarp VPL svečių vyrauja politikai, o PPL – pramogų pasaulio atstovai; PPL, palyginti su VPL, mažiau dalyvių, atliekančių sprendėjo, eksperto vaidmenį, ir atitinkamai daugiau vadinamųjų vox populi atstovų. Pagrindiniai kreipimosi formų pasirinktį PPL lemiantys sociolingvistiniai veiksniai – adresanto ir adresato amžiaus santykis, pažinties laipsnis, socialiniai vaidmenys, kuriems gali turėti įtakos ir išsilavinimas, socialinis statusas (laidos vedėjas / svečias; sprendėjas, ekspertas (pagal priklausymą 232 KALBOS KULTŪRA | 82 tam tikrai profesijai) / vox populi ir kt.). Daugiskaitine forma PPL dažniausiai kreipiamasi į vyresnius, garbesnius, sprendėjo ar eksperto vaidmenį atliekančius laidų dalyvius. Vienaskaitinė kreipimosi forma būdingesnė laidų vedėjams, ja paprastai kreipiamasi į bendraamžius ar jaunesnius bei pažįstamus žmones, atliekančius kolegos laidos vedėjo ar vox populi vaidmenį. Šių laidų, mėginančių derinti vieša ir privatu (viešai per TV transliuojama savotiška namų tąsa), vedėjams tenka spręsti nelengvus uždavinius – kaip kalbinės raiškos priemonėmis, tarp jų ir skirtingomis kreipimosi formomis, kurti jaukią asmeninius dalykus gvildenančių laidų aplinką ir kartu rodyti pagarbą ne tik laidos svečiams, bet ir žiūrovams. LITERATŪRA Ambr azas V. 1990: Kaip kreiptis? Kaip vadinti? – Gimtoji kalba 4, 9–11. Boissevain J. 1987: Social Network. – Sociolinguistics 1 (HSK 3.1), Berlin– New York, 164–169. Brow n P., Levinson S. 1978: Universals in language usage: politeness phenomena. – Questions and politeness (ed. E. Goody), Cambridge: Cambridge University Press, 56–289. Brow n P., L ev inson S. 1987 (papildytas 1978 m. leidimas): Politeness. Some universals in language usage, Cambridge: Cambridge University Press. Fragmentai per internetą: http://books.google.lt/books Čepa itienė G. 2007: Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Džež ulskienė J. 1994: Kalba ir giminė. – Sociolingvistika ir kalbos kultūra, Vilnius: Gimtoji kalba, 55–61. Fisk e J. 2008: Populiariosios kultūros supratimas, Vilnius: Žara. Girčienė J., Kupčinskaitė -Ryklienė A. 2005: Kreipimosi į adresatą būdai reklamoje. – Kalbos kultūra 78, 220–230. Girčienė J. 2009: Adresato įvardijimas periodikoje. – Kalba ir kontekstai, Vilnius. Girčienė J., Sk vorč iūtė K. 2009: Adresato įvardijimo polinkiai viešajame sakytiniame diskurse. – Working paper 3, 35–47. Gr umadienė L. 1994: Sociolingvistika ir kalbos kultūra. – Sociolingvistika ir kalbos kultūra, Vilnius: Gimtoji kalba, 5–13. Gudavičienė E. 2007: Lietuvių kalbos direktyvai. [Daktaro disertacija.] Hilbig I. 2007: Kalbinis mandagumas ir kalbos etiketas – viena ir tas pat? – Lietuvos socialinių mokslų forumo pranešimų tezės. Prieiga per internetą: http://www.socforumas.lt/files/events/tezes1.doc J. GIRČIENĖ. Daugiskaitinių ir vienaskaitinių kreipimosi formų konkurencija viešojoje sakytinėje vartosenoje 233 Hilbig I. 2008: Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys. – Acta Linguistica Lithuanica 58, 1–15. Hilbig I. 2009: Lietuvių ir anglų prašymų strategijos ir mandagumas. – Lietuvių kalba 3. Prieiga per internetą: http://www.lietuviukalba.lt/index.php?id=130 Kara liūnas S. 1997: Kalba ir visuomenė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Marcinkevičie nė R. 1994: Gyvosios kalbos etnografija. – Sociolingvistika ir kalbos kultūra, Vilnius: Gimtoji kalba, 47–54. Marcinkevičie nė R. 2004: Užsakomųjų reklaminių straipsnių tarpasmeninės funkcijos raiška. – Respectus philologicus 6 (11). Prieiga per internetą: http://filologija.vukhf.lt Marcinkevičie nė R. 2009: Nuo Habermaso iki Valinsko. Viešosios erdvės privatėjimas. – Akiračiai 2–3 (409), 1, 4. Prieiga per internetą: http://www. akiraciai.lt/Akiraciai/Tema/Nuo-Habermaso-iki-Valinsko.-Viesosios-erdvesprivatejimas Miliūnaitė R. 2009: Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Pečiulis Ž. 2007: Iki ir po televizijos. Žvilgsnis į XX amžiaus audiovizualinės masinės komunikacijos fenomeną, Vilnius: Versus aureus. Roma ine S. 2000: Language in society, Oxford: Oxford University Press. Rosi nas A. 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Skvorčiūtė K. 2009: Adresato įvardijimas sakytinėje kalboje (TV pokalbių laidų pagrindu). [Bakalauro darbas, VPU.] Valeckie nė A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vilkienė L. 1998: Dialogo adresantas ir adresatas. – Kalbotyra 47, 153–164. We bster F. 2006: Informacinės visuomenės teorijos, Kaunas: Poligrafija ir informatika. Kара сик В. 2002: Язык социального статуса, Москва: Гнозис. Gauta 2009 11 11 234 KALBOS KULTŪRA | 82 COMPETITION BETWEEN PLURAL AND SINGULAR FORMS OF ADDRESS IN PUBLIC SPOKEN USAGE Summary A quantitative analysis of television talk shows representing public usage and broadcasted between 26 January 2009 and 11 March 2009 has identified a marked preference for the polite form of address, which is usual in this area of usage: different addressors referred to 248 different addressees by the polite plural form jūs and only to 43 different addressees by the less polite singular tu. A qualitative analysis has identified differences between programmes dealing with public issues (PPI) and programmes focusing on entertainment and/or personal issues (PEI). PPIs are related to public official usage and therefore consistently use plural forms of address which help maintain social distance. PEI, in their turn, are mostly related to freer public usage, hence singular forms of address which help maintain friendly relationships compete with plural forms of address. Both of them are equally popular (jūs found in 57 instances; tu—in 42 instances). A different character of PPIs and PEIs determines differences in the choice of their participants and in addition to the previously discussed aspects of official and free usage might also influence the choice of the forms of address. The main socio-linguistic factors determining the choice of the forms of address in PPIs include the age of the addressor and the addressee, closeness between them, social roles which might be influenced by education and social status. The plural form in PPIs is mostly used when addressing older, more respectable participants, often performing the roles of decision takers or experts. The singular form is preferred by moderators, used in reference to peers, younger interlocutors or acquaintances. It should be noted that PPI moderators attempting to combine public and private sometimes have to cope with rather tough situations, for example, by linguistic means, including polite forms of address, they have to create a friendly environment and show respect to their guests and the audience. JURGITA GIRČIENĖ Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected]