Jonas Jablonskis ir lietuvių spaudos draudimas

V. Labutis. Jonas Jablonskis ir lietuvių spaudos draudimas 19 VITAS LABUTIS Vilniaus universitetas JONas JabLONsKis IR LIETUVIŲ SPAUDOS DRAUDIMAS XIX a. antroje pusėje lietuvių kalba ir lietuvybė kentėjo tarp kūjo ir priekalo – tarp nuožmios rusifikacijos ir lėtos, tačiau jau seniai prasidėjusios polonizacijos – lenkinimo ir lenkėjimo. Rusifikacija ypač skaudžiai smogė įvedus lietuvių spaudos draudimą lotyniško pagrindo rašmenimis (1864–1865 m.). Jautriausiai tai išgyveno subrendusi lietuvių šviesuomenė, bet priespaudai vienokiu ar kitokiu būdu priešinosi didžioji dalis lietuvių tautos. Jonui Jablonskiui irgi kliuvo to carinės priespaudos kūjo smūgių, nes jis buvo ir visuomenininkas. Savo atsiminimuose tai pastebėjo ir Antanas Smetona: „Dažnas pasako, kad J. Jablonskis buvęs tik kalbininkas, kad jam nerūpėjusi nei politika nei visuomenės gyvenimas. Netiesa. Jam rūpėdavo visa, kas liesdavo lietuvių likimą, labiausia, žinoma, jų kalba ir raštai.“ (Smetona 1930: 43). Dar išsamiau Jono Jablonskio visuomeniškumą apibūdino jo raštų leidėjas Juozas Balčikonis. Trumpame J. Jablonskio gyvenimo aprašyme jo pasakyta: „Apdovanotas dideliu ir skaisčiu protu, jis galėjo toli peržengti lietuvių kalbos mokslo sienas ir pasižymėti bendram lingvistikos moksle, jei nebūtų atsistojusi skersai kelio kita jo asmens savybė – jo nenugalimas troškimas tarnauti savo kraštui, troškimas, kad jo pasiekti mokslo rezultatai būtų pasisavinti plačios visuomenės. [...] Jam rūpėjo lygiai visas lietuvių gyvenimas: džiaugdavosi savo tautiečių pasiekimais, skaudžiai atjausdavo nelaimes, pats visur kur galėdamas prisidėdavo savo darbu ir dėkle. [...] Kur ir kada tik tėvynė pašaukdavo savo vaikus, jis pirmas išgirsdavo jos balsą ir pirmas šokdavo jai tarnauti.“ (Balčikonis 1932: XI). Galutinai J. Jablonskis apsisprendė paskirti savo gyvenimą dirbti lietuvybės labui ir pirmiausia rūpintis lietuvių kalba, kai 1881 m., baigęs Ma- 20 KALBOS KULTūRA | 83 rijampolės gimnaziją1, pradėjo studijuoti Maskvos universitete2. Šį pasiryžimą skatino kelios aplinkybės: 1) aktyvi nuo anksčiau veikusio Maskvos lietuvių studentų, skyrusių save nuo lenkų, būrelio veikla; 2) lietuvių kalbos mokslo svarbą kitų kalbų studijoms iškėlusių dėstytojų paskaitos – F. Kor šo (graikų, vėliau ir lotynų kalbos), F. Fortunatovo (lyginamoji kalbotyra3, ypač jo dėstomas lietuvių kalbos kursas; plg. Piročkinas 1977: 32), V. Milerio (Rytų istorija); 3) Maskvą pasiekusi čia jau laukta 1883 m. Prūsijoje pasirodžiusi nelegali Aušra4. Reikia prisiminti ir valstietišką J. Jablonskio kilmę iš mažiausiai polonizacijos paveiktos Užnemunės paprūsės, ir lietuviškumo kibirkštis, kurios jam įstrigo dar gimnazijos metais iš susitikimų su Petru Kriaučiūnu ir Jonu Basanavičiumi. 1864 m. pradėtas lietuvių spaudos draudimas5 buvo dangstomas noru lietuvius atitraukti nuo lenkų, tačiau caro valdininkams labiausiai rūpėjo lietuvių tautą asimiliuoti, atkurti esą kažkada buvusią vientisą rusų valstybę, kurioje kalbėta ir rašyta rusiškai6. Visą lietuvių rusinimo programą sudarė 1 Marijampolės gimnaziją J. Jablonskis baigė aukso medaliu, įgijęs neblogus klasikinių kalbų pagrindus ir neišleidęs iš akių nors ir silpnokai dėstyto lietuvių kalbos kurso, suteikusio galimybę gauti Maskvos universiteto stipendiją. 2 XIX a. antroje pusėje Maskvos universitete studijavo nemažas būrys būsimų įžymių Lietuvos visuomenės ir mokslo veikėjų – J. Basanavičius, A. Botyrius, K. Grinius, J. Jablonskis, P. Mašiotas, S. Matulaitis, V. Pietaris ir kt. 3 F. Fortunatovo ir V. Milerio palankumą J. Jablonskiui tikriausiai stiprino ir jų prieš dešimtį metų lankyta ir aprašyta Liudvinavo šnekta, visai artima Jablonskio šnektai (žr. MUI, 1872, Nr. 1–4). Atrodo, F. Fortunatovas paskatino J. Jablonskį domėtis tautosaka ir gyvąja kalba. Su Fortunatovu Jablonskis nenutraukė ryšių ir baigęs universitetą – daugiau kaip 20 metų. 4 J. Jablonskis tuojau pradėjo Aušrai siuntinėti korespondencijas iš Maskvos ir iš savo krašto žmonių gyvenimo (žr. Palionis 1957). 5 Gausi literatūra apie spaudos draudimą čia nė nebandoma aprėpti – paminėtina tik keletas autorių: Ruseckas 1929; Merkys 1978, 1994; Vėbra 1992; Tyla 2004; Staliūnas (sud.) 2004 ir kt. 6 Spaudos draudimas buvo ir viena iš represinių priemonių, kurių Rusijos valdžia ėmėsi prieš lietuvių tautą po 1863 m. sukilimo. Jo malšinimui vadovavo grafas M. Muravjovas, kuris jau buvo pagarsėjęs kovoje su 1830–1831 m. sukilimo dalyviais, aplankęs carą teikdamas uždaryti Vilniaus universitetą ir vakarinių gubernijų mokyklose viską dėstyti rusų kalba (Ivinskij, Masionienė ir kt. (sud.) 1998: 212). Tapusiam Vilniaus generalgubernatoriumi, davusiam pirmuosius nurodymus uždrausti lietuvių spaudą lietuviškomis raidėmis M. Muravjovui kraštas, iš kurio buvo kilęs J. Jablonskis, – Augustavo (Suvalkų) gubernija įėjo į vadinamąją Lenkijos karalystę – tiesiogiai nebuvo pavaldus, tačiau M. Muravjovas išsireikalavo, kad jo potvarkiai dėl spaudos draudimo ir čia galiotų. Beje, J. Jablonskis nemini kitų spaudos draudimo sumanytojų ir vykdytojų, tik „velionį grafą Muravjovą“. O jų būta nemažo būrio: K. Kaufmanas, I. Kornilovas, V. Kulinas, S. Mikuckis, N. Miliutinas ir kt. (žr. Merkys 1978). V. Labutis. Jonas Jablonskis ir lietuvių spaudos draudimas 21 lietuvių kalbos suvaržymas oficialiajame gyvenime, mokymo lietuvių kalba mokyklose uždraudimas, lietuviškos spaudos lotynišku ir gotišku raidynu uždraudimas ir vietoj jų rusiškų rašmenų įvedimas, Katalikų bažnyčios persekiojimas ir stačiatikybės protegavimas, draudimas lietuviams katalikams dirbti mokytojais, administracijos darbuotojais, o jų vietoj įdarbinant rusų atsikėlėlius (plg. Tyla 2004: 8). Lietuviškos spaudos lotyniško pagrindo rašmenimis draudimo svarbiausi taikiniai buvo elementoriai ir mokyklų vadovėliai, maldaknygės, kalendoriai, kita visuomenei skirta literatūra, periodinė spauda. Vėliau išimtys ribotai pradėtos taikyti tik mokslo darbams. Nuo studijų laikų J. Jablonskis įsitraukė į kovą su spaudos draudimo idėjiniais pamatais, aktyviai dalyvavo draudžiamojoje spaudoje, ją slėpė, platino, padėjo knygnešiams, tarpais rašė liberaliuose Rusijos laikraščiuose bei žurnaluose ir platesniais lietuvybės klausimais. Ta kova persmelkė jo tris dešimtis pedagoginės ir mokslinės veiklos metų. Kita vertus, carinės prie spaudos potvarkiai ir valdininkų represijos nuolat lamdė paties J. Jablonskio gyvenimą. Visą laiką J. Jablonskis neišleido iš akių ir polonizacijos poveikio lietuvių kalbai ir pačiai lietuvybei. Būdamas trečio kurso studentas, 1884 m. rusų legaliajai spaudai pateikė 5 didelius straipsnius, kurių kryptį rodo ir pavadinimai: „Lietuva ir abėcėlė jai“, „Šis tas apie Lietuvą“, „Lietuvos dvasininkų jėga“, „Lietuvio balsas (Dar apie raidyną)“, „Dėl P. Muraškos straipsnio „Visiškas Prūsų lietuvių atsiskyrimas nuo lenkų“7. Čia daugiausia gvildenamos dvi temos: nesėkmingi bandymai taikyti kirilicą lietuviškiems raštams ir tolesnis polonizacijos plitimas, prie kurio prisidėjo ir nemaža dalis katalikų kunigų. Pirmajame straipsnyje, polemizuodamas su kažkokiu ponu P. B., bandančiu įrodinėti, kad kirilica lietuviškuose raštuose iš seno vartota ir visai jiems tinkanti, J. Jablonskis atmeta visus tariamus p. P. B. argumentus, primena, kad lietuviai rusiškomis raidėmis spausdintų knygų neapkenčia, net jas degina, ir taikliai suformuluoja pagrindines priežastis, kodėl lietuviams tos knygos netinka: 1) lotyniškas raidynas lietuvių raštijoje vartojamas jau per tris šimtus metų ir jis įaugęs į lietuvių liaudies kūną ir kraują; 2) lietuvių tauta, daugiausia žemdirbiai, gana konservatyvi ir nenoromis atsisako senųjų formų; 3) naująją abėcėlę pasmerkė didelę įtaką turintys vietiniai 7 Pirmieji keturi straipsniai paskelbti laikraštyje Современные известия, o penktasis – žurnale Русь. (Remtasi A. Piročkino tų straipsnių autorystės nustatymu ir vertimais, pateiktais jo sudarytame rinkinyje; žr. Piročkinas 1991: 12–54). 22 KALBOS KULTūRA | 83 kunigai; 4) viso pasaulio lituanistai vartoja lotynišką abėcėlę spausdindami lietuviškus tekstus; 5) pats faktas, kad įsakyta spausdinti rusiškai, veikia visiškai priešingai (Piročkinas, sud., 1991: 15). Ponui P. B., tvirtinančiam, jog visi lietuvių kalbos garsai galį būti žymimi rusiškomis raidėmis, J. Jablonskis siūlo pažiūrėti bent į F. Fortunatovo ir V. Milerio išleistas lietuvių liaudies dainas, kuriose tarp rusiškų ras kaip tik lotyniškų ir net naujai sugalvotų raidžių ir ženklų, neturinčių atitikmenų rusų abėcėlėje. Legaliame Rusijoje leidžiamame laikraštyje J. Jab lonskis porą kartų cituoja iš Prūsijos atėjusią Aušrą ir pagaliau tiesiai pasako: „Rusų planai Lietuvoje bankrutavo...“8 Baigęs 1885 m. Maskvos universitetą, J. Jablonskis ketverius su puse metų sunkiai ieškojo mokytojo vietos Vilniaus, Varšuvos ir kitose mokslo apygardose. Ypač jį traukė Marijampolės gimnazija, kur dirbo keletas pažįstamų mokytojų ir inspektoriaus pareigas ėjo šio krašto žmogus Andrius Botyrius. Deja, pastarasis, susikirtęs už lietuvybę su slavofilu direktoriumi, nuo tų pačių metų rugpjūčio 1 d. jau buvo iškeltas į Kališą (žr. Cirkuliar 1885: 253). J. Jablonskis kurį laiką turėjo verstis atsitiktiniais darbais. Per protekciją J. Jablonskiui 1889 m. pagaliau pavyko gauti lotynų ir graikų kalbų mokytojo vietą Mintaujoje. Čia gyveno ir mokėsi nemaža lietuvių. Jablonskių namai pasidarė tikru lietuvių moksleivių ir šviesuomenės židiniu, į kurio veiklą įtraukiama visa šeima (Piročkinas 1977: 73–75; LukėnaitėGriciuvienė 2009: 25). Mintaujoje įvairiais būdais ir formomis J. Jablonskis dirbo lietuvybės žadintojo darbą: padėjo įsikurti slaptai „Kūdikio“ draugijai, bendradarbiavo su V. Kudirkos sumanytąja „Literatiškąja draugija“, padėjo rengti varpininkų suvažiavimus, čia jį aplankydavo ir knygnešys Jurgis Bielinis (žr. Avižonis 1921: 532). Ypač produktyviai įvairiais slapyvardžiais pasirašinėdamas šiuo laikotarpiu jis bendradarbiavo su V. Kudirkos redaguojamu Varpu. A. Piročkino skaičiavimu, 1890–1894 m. J. Jablonskis Varpe paskelbė daugiau kaip 24 straipsnius (Piročkinas 1977: 78). Juose svarstyti lietuvių mokyklų ir elementorių reikalai, ūkininkams skirtų knygelių tematika ir kt. Varpininkai 8 Po keliolikos metų lietuvių spaudos draudimo beviltiškumą ir pagrindines jo nenusisekimo priežastis panašiai ėmė kelti kai kurie apdairesni Rusijos valdininkai: 1896 m. Varšuvos generalgubernatorius A. Imeretinskis, Kauno gubernatorius S. Suchadolskis, vėliau taip pat ir Vilniaus generalgubernatorius P. SviatopolkasMirskis, o pagaliau, veikiamas sukauptos informacijos, ir vidaus reikalų ministras (beje, apžvelgęs visą lietuvių spaudos draudimo eigą) V. Plėvė (1904). Žinoma, buvo ir atkaklių administratorių, gynusių lietuvių spaudos draudimą (Tyla 2004: 5, 9). V. Labutis. Jonas Jablonskis ir lietuvių spaudos draudimas 23 jau suvokė, kad kovojant su spaudos draudimu ir polonizacija reikia rūpintis ir lietuvių kalbos ateitimi, tad spausdino ir bendrinei kalbai pamatus klojusius J. Jablonskio darbus, net ir tokį didelį grynai kalbinį jo darbą kaip Medega sintaksiui. Plačiai žvelgdamas į lietuvybės reikalus, J. Jablonskis leidosi ir į diskusijas dėl Lietuvos istorijos. Pakanka paminėti du Varpe skelbtus šios srities straipsnius (žr. Jablonskio raštai 1932: 13–22, 23–24). Pirmajame pabrėžiama, kaip sumažėjęs Vilniuje rengto Rusijos archeologų kongreso mokslinis lygis reikalaujant lietuvių ir lenkų mokslininkams pranešimus skaityti tik rusų kalba (daugelis šių šalių archeologų tame kongrese iš viso nedalyvavę). J. Jablonskis, primindamas vokiečių kalba skaitytą A. Bezzenbergerio pranešimą, pasako ligi šiolei aktualią mintį: „Kaip smagu, išėjus iš bjaurių politikos landynių, pamatyti savo akimis, jog tikrasis mokslas visuomet pasiliekti mokslu.“ (Jablonskio raštai 1932: 17). Iš Mintaujos J. Jablonskio rašyta keletas laiškų rusų mokslininkams – žurnalo Живая старина redaktoriui V. Lamanskiui, prof. F. Fortunatovui, A. Šach matovui ir kt. (Piročkinas, sud., 1985: 205–206). J. Jablonskis užsimena, kad buvo surinkęs apie 1000 lietuvių liaudies dainų ir apie 100 pasakų (surinktos tautosakos likimas nežinomas). Kitame laiške Lamanskiui primena, kad prieš 12–15 metų Maskvos universiteto profesoriai F. Koršas, F. Fortunatovas, V. Mileris bandę sukurti lietuvių filologų draugiją, kuri savo darbus buvo numačiusi spausdinti lotyniškomis raidėmis. Deja, draugija negavusi leidimo veikti, nes esą galėjusi žadinti lietuvišką savimonę. J. Jablonskis 1896 m. teikęs Etnografijos skyriui steigti lietuvių ir latvių draugiją, panašią kaip kadaise Maskvoje neleista lietuvių filologų draugija. Labai griežtai J. Jablonskis sukritikavo P. Briancevo, laikiusio save rašytoju, istoriku ir publicistu, knygą Очерк древней Литвы и западной России (išleistą Vilniuje 1891 m.)9, kurioje teigiama, jog didžioji dalis lietuvių jau nuo XIII a. puikiai kalbėję rusiškai, buvę priėmę rusų papročius ir stačiatikių tikėjimą. P. Briancevo apybraiža turėjusi atstoti Lietuvai pritaikytą Rusijos istorijos vadovėlį, mėginusį įrodyti lietuvių ir rusų tautų bendrys9 Pavelo Briancevo (jo vardas ne Dimitrijus) apybraižos ištraukas galima rasti prieš keliolika metų išleistoje chrestomatijoje (žr. Ivinskij, Masionienė ir kt. 1998: 242–243). P. Briancevas, regis, pretendavo laimėti seniai M. Muravjovo skelbtą konkursą parašyti Šiaurės Vakarų kraštui skirtą specialų Rusijos istorijos vadovėlį. Nors buvo pažadėta solidi 1000 rublių premija, keliolika metų Maskvos universitete svarstytu konkursu niekas nesusižavėjo (žr. MUI 1872). 24 KALBOS KULTūRA | 83 tę nuo seniausių laikų, kas caro politikai labai rūpėję. Daugiapusė J. Jab lonskio veikla, ypač jo įtaka jaunimui, atkreipė rusų žandarų akis ir jis buvo iškeltas toliau nuo Lietuvos – į Taliną (Revelį). Taline J. Jablonskiui teko tiesiogiai patirti lietuvių spaudos persekiojimą vykdžiusių Rusijos valdininkų represijas. Jiems siūlo galas buvo, kai, daug kur darant kratas, Palangoje pas L. Vaineikį rasta nemažai adresų, tarp jų ir J. Jablonskio. Imta krėsti visus lietuvius, turėjusius ryšių su L. Vaineikiu. 1900 m. spalio pabaigoje krata padaryta ir J. Jablonskio bute. Žandarai paėmė visą rankraštinę medžiagą, nemaža knygų. Prasidėjo tardymai, Liepojos žandarų viršininko padėjėjas A. Vonsiackis ėmė kurpti bylą10. Apie bylos eigą ir metamus kaltinimus J. Jablonskis gana išsamiai rašė rusų akademikams F. Koršui, F. Fortunatovui, A. Šachmatovui, žurnalo Живая старина redaktoriui V. Lamanskiui. Iš jų tikėjosi pagalbos. Savo laiškuose aptarė, kokie menki vadinamieji daiktiniai įrodymai. Tai buvę juodraščiai dviejų V. Kudirkai rašytų laiškų, straipsnio „Apsidraudimo draugija nuo persekiojimo“ juodraštis, užrašų knygutė su įvairiomis filologinėmis pastabomis. Baisiausias pasirodęs vienas juodraštis, kuriame buvusi negraži frazė: „Užuos kokį niekniekį šungalviai, ir sveikas dingęs“11. Be to, išryškėjo, kad Varpe slapyvardžiu Obuolaitis pasirašinėjęs asmuo yra J. Jab lonskis. Per tardymus ir rašytiniuose pasiaiškinimuose dėl visų kaltinimų J. Jablonskis atkakliai gynėsi, tačiau buvo priverstas pateikti prašymą būti atleistas nuo mokytojo darbo. Energingai J. Jablonskį ėmėsi ginti F. Koršas, gerai pažinojęs Rygoje dirbusį mokslo apygardos, kuriai priklausė J. Jablonskis, kuratorių A. Švarcą, tačiau šis, kadaise buvęs jo lotynų kalbos dėstytojas, dabar J. Jablonskį laikė nelegalių leidinių kūrėju ir platintoju. Deja, byla pasiekė Peterburgo prokuratūrą, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijas. Čia J. Jablonskiui neįstengė padėti nė akademikai. Su caro žinia jis ir grupė kitų lietuvių administraciniu būdu buvo nubausti viešąja policijos priežiūra dvejiem metams ir tremtimi. Tremties vieta J. Jablonskis pasirinko Pskovą. Nors ir 10 Prieš keletą metų tas pats A. Vonsiackis daužė Marijampolėje „Sietyno“ draugiją. Visa J. Jablonskiui keliamos bylos eiga yra išsamiai aptarta specialiame A. Piročkino straipsnyje (Piročkinas 1971: 113–124). 11 Iš 1900 m. gruodžio 7 d. laiško F. Fortunatovui (žr. Piročkinas, sud., 1985: 105). Šis ir kiti raštiški įrodymai apibūdinti ir 1901 m. vasario 2 d. laiške V. Lamanskiui, tik čia dar išryškinta, jog tas raštelis rašytas raudonu rašalu (ten pat, 222–224). Matyt, žandarus tas raudonas rašalas visai įsiutino. V. Labutis. Jonas Jablonskis ir lietuvių spaudos draudimas 25 prislėgtas, tremtyje kalbininkas nenuleido rankų12. Iš Pskovo jis Rusijos mokslų akademijai nusiuntė A. Juškos žodyno pirmojo tomo ,,Baigiamąjį žodį“ (apie 50 p.). Čia, be kita ko, paminima, kad žmones, pateikusius žodynui medžiagos, išvykus užrašinėtojui, žandarai kartais be ceremonijų iškratydavo (Piročkinas, sud., 1991: 143). Be to, 1903 m. J. Jablonskis drįso pasiųsti Varpui pluoštą savo atsiminimų – tačiau tik apie vaikystę, mokymąsi, Aušros pasirodymą, Kudirkos atsivertimą, bet nieko apie darbą Mintaujoje ir apie savo bylą. Tuos atsiminimus pasirašė ypatingu slapyvardžiu – „Kirvelis Nusmuko“ (Jablonskio raštai 1932: 69–73). J. Jablonskiui tremtis buvo sutrumpinta ir leista apsigyventi Šiauliuose, nes artėjo spaudos draudimo panaikinimas. Dar iš Pskovo Povilui Višinskiui rašytame laiške J. Jablonskis iš rusų spaudos įžvelgė tokių požymių13. Lietuvių tautos atkaklumas įvairiais būdais ginant lietuviškąją spaudą (čia nemažas ir J. Jablonskio indėlis), rusų mokslo žmonių ir kai kurių valdininkų balsai, kad tas draudimas nepasiteisinęs14, visoje Rusijos imperijoje prasidėjęs revoliucinis judėjimas ir nepasitenkinimas karo su Japonija baigtimi – visa tai pagaliau paveikė Rusijos valdžią ir 1904 m. gegužės 7 d. buvo paskelbtas caro įsakymas tą draudimą panaikinti. Apie spaudos draudimo panaikinimą J. Jablonskis Šiauliuose sužinojo iš laikraščių. O caro įsakas tuoj pat lietuviškai buvo paskelbtas ir Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Sujaudinti žmonės rinko parašus padėkoti generalgubernatoriui SviatopolkuiMirskiui ar net ir carui. J. Jablonskis tokių padėkų nepalaikė. 12 P. Mašiotas yra taikliai pastebėjęs: „[j]uo tekdavo Jablonskiui skaudesnė bausmė, juo paskui smarkiau imdavosi pertraukto darbo“ (Mašiotas 1930: 46). 13 Tuo metu žurnale Новое время patyręs žurnalistas Sergejus Syromiatnikovas, rašęs ne tik įvairiuose Rusijos, bet ir užsienio spaudos leidiniuose, paskelbė straipsnį, nurodantį, kad valdžia pagaliau susirūpino lietuviško šrifto klausimo sprendimu ir kad kuo greičiau būsiąs atšauktas draudimas spausdinti „lietuvių ir žemaičių knygas lietuvių–lotynų šriftu, tuo bus naudingiau rusų reikalui“ (Piročkinas, sud., 1985: 393). 14 Lietuvių spaudos lietuviškais–lotyniškais rašmenimis reikalai Rusijos imperijos įvairiose institucijose buvo svarstomi daugiau kaip 7 metus: nuo 1896 m. iki 1904 m. pradžios (plg. Tyla 2004: 10). Būta ir gynusių spaudos draudimą, ir sutinkančių jį pakeisti iš dalies – leisti lotyniškomis raidėmis spausdinti tik elementorius, maldaknyges bei kalendorius, ir reikalavusių tą spaudos draudimą visiškai panaikinti. Įdomu, kad draudimo panaikinimo priešininkų daugiausia būta iš Liaudies švietimo ministerijos, o šalininkų – iš Vidaus reikalų ministerijos (K. Strolmanas, V. Plėvė ir kt.). Caras buvo sudaręs specialų komitetą, kuris nutarė panaikinti visus ankstesnius Rusijos vyriausybės sprendimus ir potvarkius, „apribojusius lietuvių ir žemaičių raštiją jos veikaluose; be rusiškų rašmenų, leisti vartoti lotyniškus ir kitus rašmenis“. Caras to komiteto nutarimą patvirtino. 26 KALBOS KULTūRA | 83 Jis laišku Povilą Višinskį pakvietė tuoj pat atvažiuoti į Šiaulius, o kitą dieną jau žadėjo važiuoti į Vilnių pažiūrėti, ką daro vilniečiai. Didžiausia švente J. Jablonskis laikė tą dieną, kai Vilniuje pradėtas leisti dienraštis Vilniaus žinios. Legalūs lietuviški laikraščiai, kalendoriai, rašomi visiems suprantama gera kalba, turėjo kelti lietuvių savimonę; be to, dar laukė sunki kova dėl lietuviškų mokyklų ir joms tinkamų vadovėlių. Lietuva dar tebebuvo Rusijos imperijos dalis, spaudos cenzūra nedingo, tebesiplėtojo polonizacija15. Sunki būklė ypač slėgė mokyklų reikalus. Vilniuje buvo leista dėstyti lietuvių kalba trijose mokyklose, tačiau valdžia tam pinigų neskyrė. Žmonės patys lietuvių kalbos reikalui dėjo pinigus, iš kurių šiokia tokia alga mokėta ir į šį darbą kibusiam J. Jablonskiui. Provincijoje buvo dar blogiau. Šiauliuose ir Panevėžyje, kaip 1912 m. J. Jablonskis rašė J. Basanavičiui, yra tiktai lenkų kalbos mokytojai, o lietuvių kalbos ten niekas nemoko. Lietuvių spaudos atgavimo svarbą Jonas Jablonskis gerai suvokė, tačiau suprato ir kokių sunkumų dar teks patirti dėl lietuvybės stiprinimo ir lietuvių kalbos reikalų. Jį branginame kaip bendrinės lietuvių kalbos puoselėtoją, norminamosios mūsų gramatikos kūrėją, tačiau turėtume vertinti ir kaip visuomenės veikėją, kovotoją dėl lietuvybės, dėl lietuvių kalbos teisių. LITERATūRA Av i ž on is P. 1921: Jablonskis Mintaujoj, Revely, Pskove. – Lietuvių mokykla, Nr. 12. Av i ž on is P. 1930: Žodis kitas apie Joną Jablonskį. – Kalba 1 (2), 48–55. B a l č ikon is J. 1932: Trumpas [Jablonskio] gyvenimo aprašymas. – Jablonskio raštai 1, XI–XXX. Briancev P. D. 1891: П. Д. Брянцев. Очерк древней Литвы и запад ной России. – Русская литература в Литве: XIV–XX в. в., Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, 241–243. C yl ov N. I. (sud.) 1866: Н. И. Цылов. Сборник распоряжений графа Ми хаи ла Николаевича Муравьева. – Русская литература в Литве: XIV– XX в. в., Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, 213–217. 15 Prieš pat spaudos atgavimą polonizacijos mastais Lietuvoje laiške kun. J. TumuiVaižgantui baisėjosi ir Šatrijos Ragana (žr. Žėkaitė 1986: 142). V. Labutis. Jonas Jablonskis ir lietuvių spaudos draudimas 27 Cirkuliar 1885: Циркуляр по Варшавскому учебному округу, Nr. 9. ivinskij P., Sideravičius R., Masionienė B., Meržvinskaitė B. 1998: Русская литература в Литве: XIV–XX в. в. Хрестоматия, Vil nius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Jablonskio raštai 1932: Jablonskio raštai 1. Visuomenės straipsniai. Sud. J. Balčikonis, Kaunas. L i t v i n s k a i t ė D. 2005: Kirilikos Evangelijų rašyba: Laurynas Ivinskis ir Jonas Kreščinskis. – Archivum Lithuanicum 7, 123–138. LukėnaitėGriciuvienė E. 2009: Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. M a š i ot as P. 1930: Šis tas iš Rygiškių Jono sunkaus gyvenimo. – Kalba 1 (2), 44–48. M e r k e l is A. 1930: Jonas Jablonskis. – Kalba 1 (2), 7–36. M e r k ys V. 1978: Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.), Vilnius: Mokslas. Merkys V. 1994: Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864–1904 m., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. MUI 1872: Московскиe университетскиe известия, Nr. 1–4. Pa li o n i s J. (sud.) 1957: J. Jablonskis. Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Peckus V., Viliūnas V. 2005: Marijampolės mokytojai, Šiauliai: Saulės delta. P i roč ki n a s A. 1971: J. Jablonskio bylos medžiaga. – Kalbotyra 23 (1), 113–125. P i roč ki na s A. 1977: Prie bendrinės kalbos ištakų, Vilnius: Mokslas. P i roč ki na s A. 1980: Jonas Jablonskis, Kaunas: Šviesa. P i roč ki na s A. (sud.) 1985: Jono Jablonskio laiškai, Vilnius: Mokslas. P i roč ki na s A. (sud.) 1991: J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai, Vilnius: Mokslas. R u s e c k as P. 1929: Spaudos draudimo gadynė, Kaunas: Spaudos fondas. Sabaliauskas A. 1979: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija iki 1940 m., Vilnius: Mokslas. S m e t o n a A. 1930: Atsiminimų bruožai. – Kalba 1 (2), 37–44. S t a l iū na s D. (sud.) 2004: Raidžių draudimo metai, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. S u b a č i us G. 2006: Kazimiero Lelio ir Ipolito Liutostanskio lietuviškos kirilikos modeliai, 1887–1891. – Archivum Lithuanicum 8, 279–316. Ty la A. 2004: Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.