Iš kur „jõrė“ ir kas iš „jõrės“

DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS JONAS KLIMAVIČIUS DE ONDE VEM JŪRĖ E O QUE VEM DE JŪRĖS PALAVRAS-CHAVE: estrangeirismos, nomes; jorė, Jorūnė, Joris. Na linguística lituana, a questão está clara há cem anos, mas há mais de meio século continua a ser confundida. Em 1912, em São Petersburgo, foi publicada em separata uma monografia escrita em russo para a publicação da Academia Imperial de Ciências, Lituanica (49 p.), pelo linguista Kazimieras Būga, ainda bastante jovem, mas já amadurecido e produtivo, fortemente inclinado à etimologia. A primeira parte trata da cronologia dos empréstimos do russo (como se sabe, sobretudo relativa). O caso em questão — o russo я (do protoeslavo ia) — corresponde a jo nos empréstimos lituanos: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (ou ē: пятница → pėtnyčia). É preciso dizer logo: o correspondente genético do russo я é en (in): пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti... É fácil distinguir, comparando o cognato мясо: zem. e pr. mensa do empréstimo mėsą. O cognato do russo ярь seria *enris ou *ėris, mas não existe. Jorės e os significados e as origens de palavras aparentadas a ela serão indicados detalhadamente um pouco mais adiante; por ora, basta dizer que nenhuma delas pertence ao léxico da antiga língua escrita nem ao da moderna língua padrão, e que não é necessária em nenhum sentido para esta última, tendo, portanto, o claro estatuto de estrangeirismo. No entanto, houve mais de um desvio dessa verdade; não há fim à vista para essa calamidade, e suas consequências são até graves. O lexicógrafo Jonas Baronas não se valeu dessa explicação de K. Būga: зелень – ž alumas, žali darylai; žalumynai, (pavasario) jorė; daržovės-ių; žaliuonys-ių, žalesas (pelesiai), зелениться – joruoti RLŽ 1924. Algumas décadas depois, o mesmo ocorreu com Vytautas Baronas e Vincas Galinis: зелёный – 1. verde, 256 KALBOS KULTŪRA | 86 esverdeado, verdinho, verdejante, jorùs, зеленоватый – esverdeado, verde-acinzentado, jõrsvas, зеленеть 2. e зеленеться – verdejar, jorúoti RLKŽ I 1967. Passou-se quase meio século até que Zigmas Zinkevičius publicasse a obra em três volumes de Rinktinių raštų de K. Būga, tornando o assunto de jorė facilmente acessível (Būga 1958: 347). Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas. Assim, a família de jorė é bastante numerosa, a variedade de significados é considerável, seu uso não ultrapassa o dialeto žemaitiano e, dentro dele, sua distribuição e frequência são reduzidas. O fenômeno parece recente e não estar em declínio, mas simplesmente não se difundiu, permanecendo restrito. No LKŽ IV 1957, todas as palavras da família de jorė são apresentadas sem a cruz (×), que indica estrangeirismo. Lituanica (1912), de K. Būga, já era uma raridade; o primeiro volume de seus Rinktinių raštų (1958) ainda não havia sido publicado, e provavelmente tampouco se conhecia ainda a obra de Ernst J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 257 Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541). A linguista Birutė Vanagienė, editora dos textos dos escritos de S. Daukantas, apresenta nos glossários que organizou jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, joriuoti S. Dauk S ir V 1984, tal como no LKŽ IV 1957, isto é, sem a indicação sl. (eslavismo). Mas E. Fraenkel afirma claramente: „Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). Baseando-se em Jan Otrębski, recorda que nem mesmo em 1944 Franz Specht conhecia o caráter estrangeiro de jorės, mas também menciona Aleksander Brückner, que constatou o empréstimo de jorės muito antes de K. Būga — sua tese de doutorado Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877; portanto, 35 anos antes de Būga). Em sua grande obra — Słownik etymologiczny języka polskiego, de 1927 (reimpressa em 1970) — A. Brückner, ao etimologizar o polonês jar, antigo „wiosna“ (jarka – 1) cereal de primavera, 2) ovelha jovem; jary – 1) de primavera, 2) antigo: jovem; forte, robusto, vigoroso, 3) antigo: brilhante, de cores vivas; jarzyna – 1) hortaliças; jarzyć się – 1) brilhar, faiscar; cintilar; 2) resplandecer, iluminar LeLieŽ 1979), assinala primeiro a origem protoeslava e um dado importante para nós: não há correspondente cognato em lituano (acrescentemos: nem nas línguas bálticas); em seguida, relaciona-o com o alemão Jahr (gótico jēr) e o avéstico jar- — „ano“, o grego hōra „estação do ano; ano“; hōros „ano“, e o latim hornus „anual, deste ano“ SEJP 1970. 258 KALBOS KULTŪRA | 86 Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться. Jrūlo, „espantalho de palha usado para expulsar as forças malignas na noite de São João“, foi anteriormente interpretado como uma divindade pagã, mas isso não foi comprovado. Ярослав (cf. a raiz de Igor ярый Тур Всеволод) é associado também ao grego εὔωρός „forte, não diluído“ (sobre o vinho), e erroneamente ao latim īra „ira“ (ЭСРЯ IV 1973). No LKŽ IV 1957, acrescentou-se incorretamente à acepção 1 de jorė também a acepção 2, „tinta verde; oxidação do metal (...)“ — na realidade, trata-se de um homônimo etimológico (não semântico), outro empréstimo do russo яpb II (яpb1 dial. cereal de primavera, яpb2 vulgar = ярость RKLŽ IV 1985), que, por sua vez, também é um empréstimo do grego médio < grego moderno ἰάρι(ου), cf. o grego antigo ἰός „veneno“ (ЭСРЯ IV 1973). Através do prussiano revela-se o significado etimológico mais remoto — prussiano gorme „calor“: tocário A śärme „verão“, armênio jerm „quente“, jēr „calor“, grego θερμός „quente“, θερμασσα „forno“, latim formus „quente“ (ПЯ II 1979), embora „verão“ seja prussiano dagis: lituano daga (: degti) „calor; colheita“, dagoti „começar, fazer a colheita“, gótico dags (alemão Tag) „dia“ (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988). Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604). No entanto, no tomo V do Lietuvių rašomosios kalbos žodyno (parte lituano-alemã, organizado por Alfred Senn e Antanas Salys, Heidelberg, 1968), sob Nomes próprios J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 259 sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo. No Lietuvių vardų etimologiniame žodyne, de Kazys Kuzavinis e Bronys Savukynas, publicado três anos depois, talvez por ser um nome literário, não consta Jorūnė (LVEŽ 1971). Contudo, no repertório onomástico muito mais amplo desses dois autores, dos quais o segundo „escreveu as explicações dos nomes lituanos e dos provenientes de outras línguas bálticas, bem como a introdução“ (LVKŽ 1987: 12), encontra-se: Jōris lituano; do nome Jōris do deus da verdura primaveril dos antigos lituanos (segundo S. Daukantas) (= verdura – LVKŽ 2005): lituano jōrė „verdor, verdura primaveril“, jorùs „verde“, jor-juoti „verdejar“; talvez um derivado mais distante deste nome seja o masculino Jōrigis (= mais distante – LVKŽ 2005); aqui também consta Jōrigė, forma abreviada Jōrė, mas não Jorūnė (LVKŽ 1987). Jorūnė e Jorūnas (ū) constam no LVKŽ 2005. Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį. Daiva Sinkevičiūtė, ao mencionar as formas não lituanas (talvez parcialmente lituanas?) de Jorio, Ioris, Yoris, e o neologismo híbrido Jormándas (Sinkevičiūtė 2011: 225 e 219), nada diz sobre o próprio Jorį. LKŽ. 2013 — tudo continua como antes. O erro científico, ou pelo menos um erro não refutado pela ciência, propaga-se. Não foram apenas os defensores do folclore e da etnografia que adotaram jorę. O lituanista Algis Uzdila, ao explicar o polonês Jarosław, escreve: „O polonês jary significa jovem, fresco, vivaz, vigoroso, forte e é cognato da antiga palavra báltica jorė „verdura primaveril, frescor“ (Uzdila 2013 12: 6).“ Na publicidade já se vende o pão Jorė. 260 KALBOS KULTŪRA | 86 Isso não pode continuar assim — essa maneira de criar nomes tem de acabar. E os portadores e os que dão esses nomes, induzidos em erro pelo Dicionário de Nomes ou simplesmente pela existência prévia do nome, poderiam apoiar-se, quando muito, na origem escandinava (viking) de Jorio (e, posteriormente, dos derivados). CONCLUSÕES Em 1912, Kazimieras Būga explicou que jōrė, «verdura primaveril», é um eslavismo (Aleksandras Brückner já o afirmara em 1877). Mais tarde, todos os etimólogos também o afirmaram. Mas muitos não sabiam disso. No RLŽ de Jonas Baronas, de 1924, jorė e joruoti são apresentados, portanto não são considerados estrangeirismos. O LKŽ IV, de 1957, não assinala jorės nem toda a sua família como estrangeirismos. Trata-se de uma palavra menos frequente do dialeto samogiciano, difundida sobretudo pelo dicionário de S. Daukantas e A. Juška, mas desconhecida tanto nos textos antigos como na língua-padrão moderna, para a qual não se destinava. Como não houve a devida reação ao LKŽ IV de 1957 e a S. DaukR I e II de 1976, a S. DaukIstŽ II de 1995 e a S. Dauk S e V de 1984, abriu-se, apesar de tudo, uma brecha, que continua sem ser tapada, sobretudo pelo LKŽT de 2006 ou pelo LKŽė de 2013. Em 1968, Antanas Salys introduziu no repertório de nomes lituanos Jorūnė — provavelmente de V. Mykolaitis-Putinas —, e Bronys Savukynas criou aquele conjunto com Joris, Jore, Jorūnas, Jorigius, Jorige. O pano de fundo de tal negligência é o fortalecimento crónico de uma atitude irresponsavelmente liberal em relação aos estrangeirismos. Soma-se a isso o estabelecimento de zonas interditas em áreas de especialização estreitas, concretamente no campo dos nomes... A verdade científica acabará por prevalecer sem dificuldade — bastará lembrá-la. Será mais difícil eliminar da vida as consequências de um erro arraigado (em último recurso, a origem escandinava de Jorio poderia servir de justificação). Em geral, a sujeição aos erros na prática linguística está a aumentar. Mas só a verdade posta em prática liberta. Temos já um exemplo inesperado — e não proveniente de trabalhos de linguistas —: o híbrido russismo da época soviética jarovizacija — «adaptação de uma planta às mudanças climáticas sazonais» — vernalization, no AugBiolŽ de 1998, já está a ser substituído pelo verdadeiro termo internacional: jarovizacija (russo jarovyje — cultura de primavera) ↗ vernalizacija, no VLE VIII de 2005 (a substituição no TŽŽ de 2001 foi apenas iniciada: vernalizacija (francês vernalisation < vernal — primaveril) ↗ jarovizacija; no TŽŽ de 2013, também apenas iniciada; no MTŽŽ de 2010, nem sequer iniciada). ŠALTINIAI S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga. S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga. S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga. J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės 261 S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga. LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas. LITERATŪRA AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla. Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKŽe 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157. LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas. LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa. PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas. RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas. RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas. RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis. Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266. Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229. 262 KALBOS KULTŪRA | 86 SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas. SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna. TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera. TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera. Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12. VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука. ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука. ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс. Gauta 2013 09 15 Priimta 2013 12 20 WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ? Summary In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013). J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės 263 In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005). KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris. JONAS KLIMAVIČIUS Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius 264 KALBOS KULTŪRA | 86