Iš kur „jõrė“ ir kas iš „jõrės“

DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS JONAS KLIMAVIČIUS IŠ KUR JŪRĖ IR KAS IŠ JŪRĖS ESMINIAI ŽODŽIAI: svetimybės, vardai; jorė, Jorūnė, Joris. Dalykas lietuvių kalbotyroje jau šimtas metų aiškus, bet daugiau kaip pusšimtis – vis painiojamas. 1912 m. Sankt Peterburge atskiru atspaudu išėjo dar gana jauno, bet brendusio ir jau produktyvaus kalbininko Kazimiero Būgos, smarkiai pasinešusio į etimologiją, Imperatoriškosios mokslų akademijos leidiniui rusiškai parašyta studija Lituanica (49 p.). Pirmoji jos dalis skirta skolinių iš rusų kalbos chronologijai (kaip žinoma, daugiausia santykinei). Rūpimas atvejis – rus. я (iš prosl. ia) liet. skoliniuose yra jo: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (arba ē: пятница → pėtnyčia). Iš karto reikia pasakyti: genetinis rus. я atitikmuo yra en (in): пять : penki, пята : petis, опять : atpent, зять : žentas; вязь : vinkšna, мять : minti... Lengva skirti gretinant genetinę bendrybę мясо : žem. ir pr. mensa ir skolinį mėsą. Rus. ярь bendrybė būtų *enris arba *ėris, bet jos nėra. Jorės ir jai giminiškų žodžių reikšmės ir šaltiniai bus išsamiai nurodyti kiek paskiau, o dabar užteks pasakyti, kad nė vienas jų nėra nei senosios rašomosios, nei naujosios bendrinės kalbos leksikos duomuo ir jokia reikšme jai nereikalingas, taigi turi aiškų svetimybės statusą. Tačiau prasilenkimų su šia tiesa būta ne vieno, tikro galo šiai negandai nėra, o padarinių yra net sunkių. Šiuo K. Būgos išaiškinimu nepasinaudojo žodynininkas Jonas Baronas: зелень – ž alumas, žali darylai; žalumynai, (pavasario) jorė; daržovės-ių; žaliuonys-ių, žalesas (pelesiai), зелениться – joruoti RLŽ 1924. Po kelių dešimtmečių – ir Vytautas Baronas su Vincu Galiniu: зелёный – 1. žalias, 256 KALBOS KULTŪRA | 86 žalsvas, žaliukas, žaliuonėlis, jorùs, зеленоватый – žalsvas, žalzganas, jõrsvas, зеленеть 2. ir зеленеться – žaliuoti, jorúoti RLKŽ I 1967. Praėjo beveik pusė amžiaus, kol Zigmas Zinkevičius išleido K. Būgos Rinktinių raštų tritomį ir jorės dalykas tapo lengvai prieinamas (Būga 1958: 347). Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas. Taigi jorės giminė didoka, reikšmių įvairovė nemaža, vartojimo plotas neišeina iš žemaičių tarmės ir paplitimas tarmėje, dažnumas menkokas. Reiškinys atrodo nesenas ir ne nykstantis, bet tiesiog neišplitęs, susilaikęs. Visi jorės giminės žodžiai LKŽ IV 1957 pateikti be svetimybės žyminčio kryžiuko (×). K. Būgos Lituanica (1912) jau buvo retenybė, jo Rinktinių raštų I tomo (1958) dar nebuvo, taip pat greičiausiai dar nebuvo ir Ernsto J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 257 Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541). S. Daukanto raštų tekstų rengėja kalbininkė Birutė Vanagienė savo sudarytuose žodynėliuose jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, joriuoti S. Dauk S ir V 1984 pateikia kaip LKŽ IV 1957, t. y. be pažymos sl. (slavybė). Bet E. Fraenkelio jau aiškiai pasakyta: „Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). Remdamasis Janu Otrębsk[iu] primena, kad net 1944 m. Franzas Spechtas nežinojęs jorės svetimumo, tačiau nurodo ir už K. Būgą daug ankstesnį – pirmą jorės skolinimąsi konstatavusį Aleksandrą Brücknerį – jo daktaro disertaciją Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877; taigi 35 m. anksčiau už Būgą). Savo didžiajame darbe – 1927 m. Słownik etymologiczny języka polskiego (perspaudas 1970 m.) A. Brückneris, etimologizuodamas lenk. jar psn. „wiosna“ (jarka – 1) vasarojus, 2) jauniklė avis, jary – 1) vasarinis, 2) psn. jaunas; stiprus, tvirtas, guvus, 3) psn. ryškus, skaisčiaspalvis, jarzyna – 1) daržovės, jarzyć się – 1) žėrėti, kibirkščiuoti; žaižaruoti; 2) spindėti, šviesti LeLieŽ 1979), pirmiausia pažymi proslavišką kilmę ir mums svarbų dalyką – nėra giminiško atitikmens lietuvių kalboje (pridurkime – nė baltų kalbose), o toliau giminiuoja su vok. Jahr (got. jēr) ir avest. jar- – „metai“, gr. hōra „metų laikas; metai“; hōros „metai“, lot. hornus „metinis, šiemetis“ SEJP 1970. 258 KALBOS KULTŪRA | 86 Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“) : liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться. Jrūlo „Joninių nakties piktosios jėgos išvarymo šiaudinė baidyklė“ anksčiau bandyta suprasti kaip pagonių dievybė, bet neįrodyta. Ярослав (plg. Igorio saknės ярый Тур Всеволод) siejamas ir su gr. εὔωρός „stiprus, neatmieštas“ (apie vyną), neteisingai – su lot. īra „pyktis“ (ЭСРЯ IV 1973). LKŽ IV 1957 neteisingai prie jorės 1. pridėjo ir 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (...)“ – iš tikrųjų tai yra etimologinis (ne semantinis) homonimas – kitas skolinys iš rus. яpb II (яpb1 tarm. vasarojus, яpb2 prast. = ярость RKLŽ IV 1985), kuris pats irgi yra skolinys iš vid. gr. < nj. gr. ἰάρι(ου), plg. sen. gr. ἰός „nuodai“ (ЭСРЯ IV 1973). Per prūsų kalbą atsiskleidžia tolimausia etimologinė reikšmė – pr. gorme „karštis“: toch. A śärme „vasara“, arm. jerm „šiltas“, jēr „šiluma“, gr. θερμός „šiltas“, θερμασσα „krosnis“, lot. formus „karštas“ (ПЯ II 1979), nors „vasara“ – pr. dagis: liet. daga (: degti) „karštis; derlius“, dagoti „imti, valyti derlių“, got. dags (vok. Tag) „diena“ (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988). Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604). Tačiau į Lietuvių rašomosios kalbos žodyno V t. (lietuviškai–vokiška dalis, sudarė Alfredas Sennas ir Antanas Salys, Heidelberg, 1968) Tikrinių vardų J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 259 sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo. Trejais metais vėlesniame Kazio Kuzavinio ir Bronio Savukyno Lietuvių vardų etimologiniame žodyne gal dėl to, kad vardas literatūrinis, Jorūnės nėra (LVEŽ 1971). Tačiau šiuodviejų autorių, iš kurių antrasis „lietuviškųjų ir kilusių iš kitų baltų kalbų vardų aiškinimus bei įvadą parašė“ (LVKŽ 1987: 12), daug platesniame vardyne pateikta: Jōris liet.; iš sen. lietuvių pavasario žalio (= žalumos – LVKŽ 2005) dievo (pagal S. Daukantą) vardo Jōris: liet. jōrė „žalymas, pavasario žaluma“, jorùs „žalias“, jor-juoti „žaliuoti“; galbūt šio vardo tolimesnis (= tolesnis – LVKŽ 2005) vedinys yra v. Jōrigis; čia taip pat įdėta Jōrigė, trump. Jōrė, bet nėra Jorūnės (LVKŽ 1987). Jorūnė ir Jorūnas (ū) yra LVKŽ 2005. Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį. Daiva Sinkevičiūtė, minėdama Jorio nelietuviškas (gal puslietuvių?) formas Ioris, Yoris ir hibridinį naujavardį Jormándas (Sinkevičiūtė 2011: 225 ir 219), apie patį Jorį nieko nesako. LKŽ. 2013 – viskas po senovei. Klaida iš mokslo ar bent mokslo nesuturima plinta. Pasigavo jorę ne tik tautosakos ir etnografijos puoselėtojai. Lituanistas Algis Uzdila, aiškindamas lenk. Jarosław, rašo: „Lenk. jary tai jaunas, gaivus, žvalus, guvus, stiprus ir yra bendras su senovės baltų žodžiu jorė „pavasario žaluma, šviežuma“ (Uzdila 2013 12: 6).“ Reklamoje jau eina duona Jorė. 260 KALBOS KULTŪRA | 86 Toliau taip būti negali – šitokia vardadarystė turi liautis. O šių vardų turėtojai ir davėjai suklaidinti Vardų žodyno ar tiesiog jau vardo buvimo, galėtų remtis nebent skandinaviška (vikingiška) Jorio (paskui – vedinių) kilme. IŠVADOS 1912 m. Kazimieras Būga aiškino, kad jōrė „pavasario žaluma“ yra slavybė (Aleksandras Brückneris – jau 1877 m.). Taip vėliau ir visi etimologai. Bet daug kas jų nežinojo. Jono Barono RLŽ 1924 jorė ir joruoti pateikiami, taigi svetimais nelaikomi. LKŽ IV 1957 jorės su visa gimine nežymi kaip svetimybių. Tai žemaičių tarmės retesnis žodis, daugiausia išplatintas S. Daukanto ir A. Juškos žodyno, bet nežinomas nei iš senųjų raštų, nei taikęs į naująją bendrinę kalbą. Reikiamai nereagavus LKŽ IV 1957 ir S. DaukR I ir II 1976, S. DaukIstŽ II 1995 ir S. Dauk S ir V 1984 visgi atsivėrė landelė, svarbiausia tebėra neužkišta nei LKŽT 2006, nei LKŽė 2013. Antanas Salys 1968 m. į lietuvių vardyną praleido – greičiausiai V. Mykolaičio-Putino – Jorūnę, tasą – su Joriu, Jore, Jorūnu, Jorigiu, Jorige – padarė Bronys Savukynas. Fonas šitokiam nerūpestingumui – neatsakingai liberalaus požiūrio į svetimybes lėtinis stiprėjimas. Beprisidedąs ir siaurų specialybių, konkrečiai – vardyno, draudžiamų zonų užsibrėžimas... Mokslo tiesai galų gale nebus sunku nugalėti – užteks prisiminti. Šalinti įsisenėjusios klaidos padarinius gyvenime bus sunkiau (iš bėdos galimas teisinimas skandinaviška Jorio kilme). Klaidų nelaisvė kalbos praktikoje apskritai didėja. Tačiau išlaisvina tik įgyvendinta tiesa. Turime jau ir netikėtą pavyzdį – ir ne iš kalbininkų darbų – sovietmečio hibridinė rusybė jarovizacija – „augalo prisitaikymas prie sezoninių klimato kitimų“ – vernalization AugBiolŽ 1998 jau keičiamas tikru tarptautiniu: jarovizacija (rus. jarovyje – vasarojus) ↗ vernalizacija VLE VIII 2005 (TŽŽ 2001 keitimas tik pradėtas: vernalizacija (pranc. vernalisation < vernal – pavasarinis) ↗ jarovizacija; TŽŽ 2013 irgi – tik pradėtas, MTŽŽ 2010 – net nepradėtas). ŠALTINIAI S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga. S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga. S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga. J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės 261 S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga. LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas. LITERATŪRA AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla. Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKŽe 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157. LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas. LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa. PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas. RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas. RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas. RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis. Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266. Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229. 262 KALBOS KULTŪRA | 86 SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas. SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna. TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera. TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera. Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12. VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука. ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука. ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс. Gauta 2013 09 15 Priimta 2013 12 20 WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ? Summary In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013). J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės 263 In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005). KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris. JONAS KLIMAVIČIUS Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius 264 KALBOS KULTŪRA | 86