Iš kur „jõrė“ ir kas iš „jõrės“

DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS JONAS KLIMAVIČIUS DA DOVE VIENE JŪRĖ E COSA DERIVA DA JŪRĖS PAROLE CHIAVE: forestierismi, nomi; jorė, Jorūnė, Joris. Nella linguistica lituana la questione è chiara da cent’anni, ma da oltre mezzo secolo continua a essere confusa. Nel 1912 a San Pietroburgo uscì in estratto, per l’edizione dell’Accademia imperiale delle scienze, uno studio scritto in russo dal linguista Kazimieras Būga, ancora piuttosto giovane ma maturo e già produttivo, fortemente dedito all’etimologia: Lituanica (49 pp.). La sua prima parte è dedicata alla cronologia dei prestiti dal russo (come è noto, perlopiù relativa). Il caso in questione – il russo я (dal protoslavo ia) nei prestiti lituani corrisponde a jo: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (oppure ē: пятница → pėtnyčia). Occorre dire subito che il corrispondente genetico del russo я è en (in): пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti... È facile distinguere confrontando la corrispondenza genetica мясо: žem. ir pr. mensa e il prestito mėsą. La corrispondenza del russo ярь sarebbe *enris oppure *ėris, ma non esiste. I significati di Jorės e delle parole a essa imparentate, nonché le loro fonti, saranno indicati dettagliatamente più avanti; per ora basterà dire che nessuna di esse appartiene al lessico né della lingua scritta antica né della lingua standard moderna e che nessuna è necessaria alla lingua con alcun significato: hanno dunque chiaramente lo status di forestierismi. Tuttavia vi sono stati più di un fraintendimento di questa verità, questa calamità non ha fine e le conseguenze sono persino gravi. Il lessicografo Jonas Baronas non tenne conto di questa spiegazione di K. Būga: зелень – ž alumas, žali darylai; žalumynai, (pavasario) jorė; daržovės-ių; žaliuonys-ių, žalesas (pelesiai), зелениться – joruoti RLŽ 1924. Qualche decennio dopo, lo stesso fecero Vytautas Baronas e Vincas Galinis: зелёный – 1. verde, 256 KALBOS KULTŪRA | 86 verdastro, verdolino, verdognolo, jorùs, зеленоватый – verdastro, verdeggiato, jõrsvas, зеленеть 2. e зеленеться – diventare verde, jorúoti RLKŽ I 1967. Passò quasi mezzo secolo prima che Zigmas Zinkevičius pubblicasse l’opera in tre volumi Rinktinių raštų di K. Būga, rendendo facilmente accessibile la questione della jorės (Būga 1958: 347). Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas. Dunque, la famiglia di jorės è piuttosto ampia, la varietà dei significati considerevole, l’area d’uso non esce dai dialetti della Samogizia e la diffusione all’interno del dialetto, così come la frequenza, è modesta. Il fenomeno appare recente e non in via di estinzione, ma semplicemente poco diffuso, rimasto circoscritto. Nel LKŽ IV 1957, tutte le parole della famiglia di jorės sono riportate senza il segno di forestierismo (×). Lituanica di K. Būga (1912) era ormai una rarità, il primo volume di Rinktinių raštų (1958) non era ancora uscito, e con ogni probabilità non era ancora uscito neppure quello di Ernst J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 257 Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541). La linguista Birutė Vanagienė, curatrice dei testi degli scritti di S. Daukantas, nei glossari da lei compilati presenta jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, joriuoti S. Dauk S ir V 1984 come LKŽ IV 1957, cioè senza l’indicazione sl. (slavismo). Ma E. Fraenkel afferma già chiaramente: «Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). Basandosi su Jan Otrębski, ricorda che persino nel 1944 Franz Specht non conosceva l’origine straniera di jorės, ma cita anche Aleksander Brückner, che molto prima di K. Būga fu il primo a constatare il prestito di jorės, nella sua tesi di dottorato Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877; dunque 35 anni prima di Būga). Nel suo grande lavoro del 1927, Słownik etymologiczny języka polskiego (ristampato nel 1970), A. Brückner, etimologizzando il polacco jar, antico «wiosna“ (jarka: 1) cereali primaverili, 2) pecora giovane; jary: 1) primaverile, 2) antico: giovane; forte, robusto, vivace, 3) antico: luminoso, dai colori vivaci; jarzyna: 1) verdure; jarzyć się: 1) ardere, scintillare; sfavillare; 2) risplendere, brillare LeLieŽ 1979), rileva anzitutto l’origine protoslava e un dato importante per noi: non esiste un corrispondente affine in lituano (aggiungiamo: né nelle lingue baltiche); in seguito lo mette in relazione con il tedesco Jahr (gotico jēr) e l’avestico jar-, «anno»; il greco hōra, «stagione; anno»; hōros, «anno»; il latino hornus, «annuale, di quest’anno» (SEJP 1970). 258 KALBOS KULTŪRA | 86 Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться. Jrūlo, «spauracchio di paglia che scaccia gli spiriti maligni nella notte di San Giovanni», era stato in passato interpretato come una divinità pagana, ma senza prove. Ярослав (cfr. la radice igoriana ярый Тур Всеволод) è messo in relazione anche con il greco εὔωρός, «forte, non annacquato» (riferito al vino), e, erroneamente, con il latino īra, «ira» (ЭСРЯ IV 1973). In LKŽ IV 1957, erroneamente, alla voce jorė 1 è stato aggiunto anche il significato 2, «vernice verde; ossidazione del metallo (...)»: in realtà si tratta di un omonimo etimologico (non semantico), un altro prestito dal russo яpb II (яpb1 dialettale: cereali primaverili; яpb2 volgare: = ярость RKLŽ IV 1985), che a sua volta è un prestito dal greco medio < neogreco ἰάρι(ου), cfr. il greco antico ἰός, «veleno» (ЭСРЯ IV 1973). Attraverso il prussiano emerge il significato etimologico più remoto: prussiano gorme, «calore»: tocario A śärme, «estate»; armeno jerm, «caldo», jēr, «calore»; greco θερμός, «caldo», θερμασσα, «forno»; latino formus, «caldo» (ПЯ II 1979); «estate», invece, è prussiano dagis: lituano daga (: bruciare), «calore; raccolto»; dagoti, «raccogliere, mietere»; gotico dags (tedesco Tag), «giorno» (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988). Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604). Tuttavia, nel volume V del Dizionario della lingua scritta lituana (sezione lituano-tedesca, a cura di Alfredas Sennas e Antanas Salys, Heidelberg, 1968), alla voce Nomi propri J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 259 sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo. Tre anni dopo, nel più ampio dizionario dei nomi di Kazys Kuzavinis e Bronys Savukynas, Dizionario etimologico dei nomi lituani, forse perché si tratta di un nome letterario, non compare Jorūnė (LVEŽ 1971). Tuttavia, nel repertorio molto più ampio dei due autori, il secondo dei quali «scrisse le spiegazioni dei nomi lituani e di quelli originari di altre lingue baltiche, nonché l’introduzione» (LVKŽ 1987: 12), si trova: Jōris, lituano; dal nome dell’antico dio lituano della verzura primaverile (=del verde – LVKŽ 2005), (secondo S. Daukantas), Jōris: lituano jōrė «verdeggiamento, verzura primaverile», jorùs «verde», jor-juoti «verdeggiare»; forse una derivazione ulteriore (=successiva – LVKŽ 2005) di questo nome è il nome maschile Jōrigis; vi è inserito anche Jōrigė, forma abbreviata Jōrė, ma non Jorūnė (LVKŽ 1987). Jorūnė e Jorūnas (ū) figurano nel LVKŽ 2005. Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį. Daiva Sinkevičiūtė, menzionando le forme non lituane (forse parzialmente lituane?) di Jorio Ioris, Yoris e il neologismo ibrido Jormándas (Sinkevičiūtė 2011: 225 e 219), non dice nulla dello stesso Joris. LKŽ. 2013: tutto come sempre. Un errore della scienza, o almeno uno non contrastato dalla scienza, si diffonde. Non sono soltanto gli appassionati di folklore ed etnografia ad aver adottato jorę. Il lituanista Algis Uzdila, spiegando il polacco Jarosław, scrive: «Il polacco jary significa giovane, fresco, vivace, vigoroso, forte ed è comune alla parola dell’antico baltico jorė, “verde primaverile, freschezza” (Uzdila 2013 12: 6).» Nella pubblicità è già in vendita il pane Jorė. 260 KALBOS KULTŪRA | 86 Non si può continuare così: questa creazione di nomi deve cessare. I portatori e i conferitori di questi nomi, tratti in inganno dal Dizionario dei nomi o semplicemente dall’esistenza stessa del nome, potrebbero al massimo appellarsi all’origine scandinava (vichinga) Jorio (e poi dei suoi derivati). CONCLUSIONI Nel 1912 Kazimieras Būga spiegò che jōrė «il verde primaverile» è un slavismo (Aleksandras Brückner lo aveva già sostenuto nel 1877). In seguito, anche tutti gli etimologi si espressero così. Ma molti non lo sapevano. Nel RLŽ del 1924 di Jonas Baronas, jorė e joruoti sono riportati e dunque non considerati parole straniere. Il LKŽ IV del 1957 non contrassegna jorės e tutta la sua famiglia come forestierismi. È una parola rara del dialetto samogitico, diffusa soprattutto dal dizionario di S. Daukantas e A. Juška, ma sconosciuta sia negli scritti antichi sia come candidata alla lingua standard moderna. Poiché il LKŽ IV del 1957 e S. DaukR I e II del 1976, S. DaukIstŽ II del 1995 e S. Dauk S e V del 1984 non hanno reagito come si doveva, si è comunque aperto uno spiraglio, che resta perlopiù ancora aperto, nonostante LKŽT 2006 e LKŽė 2013. Nel 1968 Antanas Salys introdusse nel repertorio onomastico lituano Jorūnė, probabilmente da V. Mykolaitis-Putinas; poi Bronys Savukynas creò Joriu, Jore, Jorūnu, Jorigiu, Jorige. Il contesto di questa noncuranza è il progressivo rafforzarsi di un atteggiamento irresponsabilmente liberale verso i forestierismi. Vi contribuisce anche la delimitazione di zone proibite per le specializzazioni ristrette, in particolare per l’onomastica... Alla fine, la verità scientifica non farà fatica a prevalere: basterà ricordarla. Sarà più difficile rimuovere nella vita le conseguenze di un errore radicato (in caso di necessità, lo si potrebbe giustificare con l’origine scandinava di Jorio). In generale, nella pratica linguistica cresce la soggezione agli errori. Ma solo la verità messa in pratica libera. Abbiamo già anche un esempio inatteso — e non tratto dai lavori dei linguisti —: la forma ibrida russo-sovietica jarovizacija, «adattamento della pianta ai cambiamenti climatici stagionali», resa con vernalization in AugBiolŽ 1998, viene già sostituita dal vero termine internazionale: jarovizacija (russo jarovyje — colture primaverili) ↗ vernalizacija VLE VIII 2005 (la sostituzione in TŽŽ 2001 è stata soltanto avviata: vernalizacija (francese vernalisation < vernal — primaverile) ↗ jarovizacija; anche in TŽŽ 2013 la sostituzione è stata solo avviata, mentre in MTŽŽ 2010 non è stata neppure avviata). ŠALTINIAI S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga. S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga. S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga. J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės 261 S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga. LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas. LITERATŪRA AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla. Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKŽe 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157. LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas. LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa. PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas. RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas. RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas. RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis. Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266. Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229. 262 KALBOS KULTŪRA | 86 SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas. SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna. TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera. TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera. Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12. VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука. ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука. ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс. Gauta 2013 09 15 Priimta 2013 12 20 WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ? Summary In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013). J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės 263 In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005). KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris. JONAS KLIMAVIČIUS Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius 264 KALBOS KULTŪRA | 86