Iš kur „jõrė“ ir kas iš „jõrės“

DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS JONAS KLIMAVIČIUS ODKUD JE JŪRĖ A CO Z JŪRĖS KLÍČOVÁ SLOVA: cizí slova, jména; jorė, Jorūnė, Joris. V litevské jazykovědě je tato záležitost jasná už sto let, ale déle než půl století se v ní stále panuje zmatek. V roce 1912 vyšla v Petrohradě jako samostatný otisk studie Lituanica (49 s.), kterou pro publikaci Imperiální akademie věd napsal rusky ještě poměrně mladý, avšak vyzrálý a již produktivní lingvista Kazimieras Būga, jenž se výrazně zaměřoval na etymologii. Její první část se věnuje chronologii výpůjček z ruštiny (jak známo, převážně relativní). Zde nás zajímá případ, kdy rus. я (z praslov. ia) má v litevských výpůjčkách podobu jo: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (nebo ē: пятница → pėtnyčia). Hned je třeba říci: genetickým protějškem rus. я je en (in): пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti... Snadno lze rozlišit genetickou příbuznost při srovnání мясо: žem. ir pr. mensa a výpůjčku mėsą. Genetickým protějškem rus. ярь by bylo *enris nebo *ėris, tyto podoby však neexistují. Jorės a významy a původ slov s ní příbuzných budou podrobně uvedeny o něco později; nyní postačí říci, že ani jedno z nich není lexikálním údajem starého písemného ani nového spisovného jazyka a v žádném významu pro něj není potřebné, má tedy zjevný status cizího prvku. K odchýlení od této pravdy však došlo nejednou, této pohromě není konce a její následky jsou dokonce závažné. Slovníkář Jonas Baronas tohoto vysvětlení K. Būgy nevyužil: зелень – ž alumas, žali darylai; žalumynai, (pavasario) jorė; daržovės-ių; žaliuonys-ių, žalesas (pelesiai), зелениться – joruoti RLŽ 1924. O několik desetiletí později tak učinili i Vytautas Baronas a Vincas Galinis: зелёный – 1. zelený, 256 KALBOS KULTŪRA | 86 nazelenalý, zelenavý, žaliuonėlis, jorùs, зеленоватый – žalsvas, žalzganas, jõrsvas, зеленеть 2. a зеленеться – žaliuoti, jorúoti RLKŽ I 1967. Uplynulo téměř půl století, než Zigmas Zinkevičius vydal třídílné Sebrané spisy K. Būgy a záležitost jorės se stala snadno dostupnou (Būga 1958: 347). Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas. Příbuzenstvo slova jorė je tedy poměrně rozsáhlé, rozmanitost významů značná, oblast užívání nepřesahuje žemaitský dialekt a jeho rozšíření v nářečí i četnost jsou malé. Jev se zdá být nedávný a nikoli na ústupu, nýbrž prostě nerozšířený, omezený. Všechna slova příbuzná se slovem jorė jsou v LKŽ IV 1957 uvedena bez křížku (×), který označuje cizí slovo. Lituanica K. Būgy (1912) už byla vzácností, jeho Sebrané spisy, svazek I (1958), ještě nevyšly a s největší pravděpodobností ještě nevyšel ani Ernstův J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 257 Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541). Jazykovědkyně Birutė Vanagienė, editorka textů spisů S. Daukantase, ve svých sestavených slovníčcích jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, joriuoti S. Dauk S ir V 1984 uvádí stejně jako LKŽ IV 1957, tedy bez označení sl. (slovanský původ). E. Fraenkel však již jasně říká: „Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). S odkazem na Jana Otrębského připomíná, že ani Franz Specht ještě v roce 1944 neznal cizí původ jorės, uvádí však také mnohem dřívějšího badatele než K. Būgu, který jako první konstatoval, že jorė je přejaté slovo: Aleksandera Brücknera a jeho doktorskou disertaci Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877; tedy o 35 let dříve než Būga). Ve svém rozsáhlém díle – Słownik etymologiczny języka polskiego z roku 1927 (dotisk z roku 1970) – A. Brückner při etymologizaci polského jar, staropolsky „wiosna“ (jarka – 1) jařina, 2) mladá ovce; jary – 1) jarní, 2) star. mladý; silný, pevný, čilý, 3) star. jasný, zářivě zbarvený; jarzyna – 1) zelenina; jarzyć się – 1) žhnout, jiskřit; třpytit se; 2) zářit, svítit LeLieŽ 1979) nejprve uvádí praslovanský původ a pro nás důležitou skutečnost – v litevštině nemá příbuzný protějšek (dodejme – ani v baltských jazycích), a dále je spojuje s něm. Jahr (got. jēr) a avest. jar- – „rok“, řec. hōra „roční období; rok“; hōros „rok“, lat. hornus „roční, letošní“ SEJP 1970. 258 KALBOS KULTŪRA | 86 Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться. Jrūlo, „slaměná figurína k vyhánění zlých sil v noci svatojánské“, se dříve pokoušeli chápat jako pohanské božstvo, ale nedoloženě. Ярослав (srov. Igorovu podobu ярый Тур Всеволод) se spojuje také s řec. εὔωρός „silný, neředěný“ (o víně), nesprávně pak s lat. īra „hněv“ (ЭСРЯ IV 1973). LKŽ IV 1957 nesprávně doplnil k heslu jorė 1 také význam 2. „zelené barvivo; zezelenání kovu (...)“ – ve skutečnosti jde o etymologické (nikoli sémantické) homonymum, další výpůjčku z ruštiny яpb II (яpb1 nář. jařina, яpb2 zast. = ярость RKLŽ IV 1985), které je samo rovněž výpůjčkou ze střední řečtiny < novořecké ἰάρι(ου), srov. starořecké ἰός „jed“ (ЭСРЯ IV 1973). Prostřednictvím pruštiny se odhaluje nejvzdálenější etymologický význam – pr. gorme „horko“: toch. A śärme „léto“, arm. jerm „teplý“, jēr „teplo“, řec. θερμός „teplý“, θερμασσα „pec“, lat. formus „horký“ (ПЯ II 1979), ačkoli „léto“ je pr. dagis: litev. daga (: hořet) „horko; sklizeň“, dagoti „sklízet, čistit úrodu“, got. dags (něm. Tag) „den“ (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988). Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604). Do V. svazku Lietuvių rašomosios kalbos žodyno (litevské–německé části, kterou sestavili Alfredas Sennas a Antanas Salys, Heidelberg, 1968) však do oddílu Tikrinių vardų J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 259 sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo. V etymologickém slovníku litevských jmen od Kazimierase Kuzavinise a Bronise Savukynase, který vyšel o tři roky později, jméno Lietuvių vardų etimologiniame žodyne, snad proto, že je literární, nenajdeme Jorūnės (LVEŽ 1971). V mnohem obsáhlejším slovníku těchto dvou autorů, z nichž druhý „napsal výklady litevských jmen a jmen pocházejících z jiných baltských jazyků a úvod“ (LVKŽ 1987: 12), se však uvádí: Jōris litev.; ze jména starého litevského boha jara a zeleně (podle S. Daukantase) = zeleně – LVKŽ 2005)Jōris: litev. jōrė „zeleň, jarní zeleň“, jorùs „zelený“, jor-juoti „zelenat se“; snad je pozdějším (= pozdějším – LVKŽ 2005) odvozeným jménem tohoto jména mužské jméno Jōrigis; uvedeno je zde také Jōrigė, zkráceně Jōrė, avšak Jorūnės chybí (LVKŽ 1987). Jorūnė a Jorūnas (ū) jsou uvedena v LVKŽ 2005. Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį. Daiva Sinkevičiūtė zmiňuje nelitevské (snad pololitevské?) podoby jména Jorio Ioris, Yoris a hybridní novotvar Jormándas (Sinkevičiūtė 2011: 225 a 219), o samotném Joriu nic neříká. LKŽ. 2013 – vše při starém. Chyba pocházející z vědy, nebo alespoň chyba, kterou věda nezastavila, se šíří. Nákaza se rozšířila „jorę“ nejen mezi nadšenci do folkloru a etnografie. Lituanista Algis Uzdila při výkladu polského jména Jarosław píše: „Polské jary znamená mladý, svěží, čilý, živý, silný a má společný původ se starobylým baltským slovem jorė ‚jarní zeleň, svěžest‘ (Uzdila 2013 12: 6).“ V reklamě už se prodává chléb Jorė. 260 KALBOS KULTŪRA | 86 Takto to dál nejde – takovéto tvoření jmen musí skončit. Nositelé těchto jmen i jejich rodiče, uvedení v omyl Slovníkem jmen nebo prostou existencí daného jména, by se mohli opírat nanejvýš o skandinávský (vikinský) Jorio původ (a následně původ odvozenin). ZÁVĚRY V roce 1912 Kazimieras Būga vysvětlil, že jōrė „jarní zeleň“ je slavismus (Aleksandras Brückner již v roce 1877). Tak tomu později bylo i u všech etymologů. Mnozí o nich však nevěděli. V RLŽ Jonase Barona z roku 1924 jsou uvedeny jorė a joruoti, a nepovažují se tedy za cizí. LKŽ IV z roku 1957 neoznačuje jorės ani celou jejich rodinu jako cizí slova. Jde o vzácnější slovo žemaitského nářečí, rozšířené především díky S. Daukantovi a slovníku A. Jušky, avšak nedoložené ani ve starých písemnostech, ani jako výraz, který by se uplatnil v nové spisovné řeči. Protože LKŽ IV 1957 a S. DaukR I a II 1976, S. DaukIstŽ II 1995 a S. Dauk S ir V 1984 nereagovaly náležitě, vznikla přesto skulina, která zůstala otevřená; hlavně ji nezacelily ani LKŽT 2006, ani LKŽė 2013. Antanas Salys v roce 1968 vpustil do litevského jmenného fondu Jorūnę – nejspíše od V. Mykolaitise-Putinase – a tuto řadu – Joriu, Jore, Jorūnu, Jorigiu, Jorige – vytvořil Bronys Savukynas. Pozadím takové nedbalosti je chronické sílení nezodpovědně liberálního postoje k cizím slovům. Přispívá k tomu také vytyčování zakázaných zón v úzce vymezených oborech, konkrétně v onomastice… Vědecké pravdě nakonec nebude těžké zvítězit – stačí si vzpomenout. Odstranit následky zažitých chyb v životě bude obtížnější (v krajním případě lze ospravedlnit skandinávským původem Joria). V jazykové praxi se vůbec stále více dostáváme do zajetí chyb. Osvobozuje však pouze uskutečněná pravda. Máme už i nečekaný příklad – a nikoli z prací jazykovědců: sovětský hybridní rusismus jarovizacija – „přizpůsobení rostliny sezónním klimatickým změnám“ – je v AugBiolŽ 1998 již nahrazován skutečným mezinárodním termínem: vernalization → jarovizacija (rus. jarovyje – ozimé plodiny) ↗ vernalizacija VLE VIII 2005 (nahrazování v TŽŽ 2001 bylo teprve zahájeno: vernalizacija (franc. vernalisation < vernal – jarní) ↗ jarovizacija; v TŽŽ 2013 bylo nahrazování rovněž teprve zahájeno, v MTŽŽ 2010 ještě ani nezačalo). ŠALTINIAI S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga. S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga. S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga. J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės 261 S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga. LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas. LITERATŪRA AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla. Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKŽe 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157. LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas. LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa. PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas. RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas. RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas. RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis. Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266. Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229. 262 KALBOS KULTŪRA | 86 SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas. SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna. TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera. TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera. Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12. VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука. ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука. ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс. Gauta 2013 09 15 Priimta 2013 12 20 WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ? Summary In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013). J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės 263 In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005). KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris. JONAS KLIMAVIČIUS Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius 264 KALBOS KULTŪRA | 86