Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės)

BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ Lietuvių kalbos institutas PAGRINDINIAI PATARIAMIEJI LIETUVIŲ KALBOS VADOVAI (ŽANRO YPATYBĖS) ESMINIAI ŽODŽIAI: bendrinė kalba, norminimas, kalbos vadovas, kalbos rekomendacijos, norminamoji kalbotyra. ANOTACIJA Pastarąjį dešimtmetį suintensyvėjusi bendrinių Europos kalbų destandartizacija ne tik paskatino kalbos tyrėjus imtis tyrinėti šį reiškinį, bet ir davė akstiną naujai pažvelgti į pačių bendrinių kalbų istoriją bei raidos ypatumus. Kartu susidomėta ir bendrinių kalbų norminamuoju procesu bei normų kodifikacija. Bendrinės kalbos raidai nemažai įtakos turi kalbos vartotojams teikiamos kalbos rekomendacijos. Jas sistemiškai pateikiantys parankiniai kalbos praktikos leidiniai (tam tikri žodynai) dar vadinami kalbos vadovais. Straipsnyje nagrinėjamos trijų pagrindinių lietuvių kalbos vadovų – Kalbos patarėjo (1939), Kalbos praktikos patarimų (1976, 1985) ir Kalbos patarimų (2002–2013) – žanro ypatybės, atsiskleidžiančios įvadinėse jų dalyse. Remiamasi užsienyje atliekamais panašiais kalbos vadovų tyrimais. ĮVADAS Atidžiau pažvelgti į patariamuosius lietuvių kalbos vadovus – praktinių bendrinės kalbos vartojimo patarimų leidinius – paskatino dvi priežastys. Pirma, pastarąjį dešimtmetį Europos bendrinės kalbos išgyvena postandartizacijos laikotarpį (plačiau žr. Ghyselen ir RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 kt. 2016: 75–91; Miliūnaitė 2018: 78–88) ir dėl to išaugo kalbos tyrėjų susidomėjimas veiksniais, lemiančiais bendrinių kalbų ir jų normų funkcionavimą. Kalbos tyrėjus pradėjo dominti aprašomosios kalbotyros kurį laiką į šoną buvęs nustumtas ir menkintas kaip atgyvenęs norminamasis 1 požiūris į kalbą, jos bendrinę atmainą (plačiau žr. Beal 2018: 1–30). Nors nuo XX a. antrosios pusės preskriptyvizmas ypač anglakalbėse šalyse priešintas su akademiniu požiūriu į kalbą ir laikytas tik nerimtu kalbos mėgėjų užsiėmimu 2 , pastaruoju metu vis dažniau keliamas klausimas, kodėl bendrinės kalbos ideologija ir preskriptyvizmas, kaip viena iš šios ideologijos apraiškų, visais laikais išlieka gajūs visuomenėje tarp kalbos vartotojų, o akademinis pasaulis nuo šių poreikių esąs atitrūkęs. Į šį klausimą iš dalies atsakoma teigiant, kad, jeigu jau bendrinė kalba yra sunorminta ir kodifikuota, preskripcija neišvengiama: žmonės naudojasi norminamaisiais žodynais ir gramatikomis, laikydami juos normų autoritetais (žr. Milroy, Milroy 1999: 22). Greta kalbos praktikos reikalams naudojamų žodynų ir gramatikų dažnai minimi ir kalbos vadovai, darantys neabejotiną poveikį bendrinės kalbos normų funkcionavimui, raidai ir sklaidai. XXI a. pradžioje atsirado angliškų kalbos vadovų tyrimų, kuriuose 1 Nors užsienio kalbotyroje dažnai kaip priešprieša aprašomajam (deskriptyviniam) požiūriui į kalbą pateikiamas preskriptyvinis požiūris, pastarasis terminas yra per siauras, nes neapima kai kurių aspektų, būdingų palyginti jaunoms bendrinėms kalboms, kuriose tebėra nuoseklaus norminamojo darbo poreikis (plačiau žr. Miliūnaitė 2018: 168–182). Straipsnyje daugiausia, ypač kalbant apie lietuvių kalbos realijas, vartojami terminai norminamoji kalbotyra, norminamasis leidinys. 2 Joan’a C. Beal, Didžiosios Britanijos Šefildo universiteto profesorė, pažymi, kad deskriptyvizmo ir preskriptyvizmo priešprieša anglų kalbos dirvoje paaštrėjo XX a. 7-ame dešimtmetyje, kai pradėjo sklisti amerikiečių lingvisto Noam’o Chomsky’io, generatyvinės gramatikos kūrėjo, idėjos, 1957 m. paskelbus veikalą Sintaksinės struktūros (Syntactic Structures). Pasak Chomsky’io, gramatika yra kiekvienam žmogui įgimta, tad nurodinėti gramatikos taisykles ir jų mokyti esą absurdiška. Tuo remiantis anglakalbėse mokyklose buvo atsisakyta mokyti gramatikos, kartu ir nusigręžta nuo preskriptyvizmo. Tačiau po trijų dešimtmečių aukštosios mokyklos ėmė skųstis studentų neraštingumu, tad po karštų diskusijų gramatika, kad pataisytų tokią padėtį, vėl grąžinta į mokyklas, tik paradoksaliu būdu: dabar ji jau rėmėsi aprašomuoju požiūriu ir visiškai atsisakė preskripcijos bei toleravo nebendrines atmainas (Beal 2018: 3–5). Kas ir kaip rutuliojosi toliau, jau išeina už šio straipsnio ribų. RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 nagrinėjama jų formos ir turinio raida per keletą šimtmečių – nuo XVIII a. pabaigoje Didžiojoje Britanijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėtų leisti šio žanro knygų iki dabartinių tinklaraščių (žr. Straaijer 2018: 11–29). Kalbos patarimų gausa diskusijų forumuose ir socialiniuose tinkluose rodo, kad bendrinės kalbos ideologija atrado naują dirvą ir įsitvirtino įvairiose interneto platformose (Vriesendorp 2016: 18). 2011 m. Nyderlandų Leideno universitete pradėtas projektas Bridging the unbridgeable: linguists, prescriptivists and the general public, kurio objektas buvo trys su preskriptyvizmu susijusių veikėjų grupės ir jų ryšiai: kalbos specialistai, preskriptyvistai, kaip kalbos vadovų rengėjai, ir kalbos vartotojai (plačiau žr. Miliūnaitė 2018: 277 ir ten nurodytus šaltinius). Tarp projekto uždavinių buvo ir toks: ištirti, koks kalbos praktikos leidinių vaidmuo sprendžiant kalbos vartojimo problemas (Straaijer 2015: 1–47). Šio projekto rezultatai paskelbti įvairiuose straipsnių rinkiniuose ir stambioje monografijoje apie anglakalbius per porą šimtmečių išleistus kalbos vadovus bei juose teikiamas kalbos rekomendacijas (Destribing prescriptivism. Usage guides and usage problems in British and American English, žr. TiekenBoon van Ostade 2020) 3 . Antra priežastis, paskatinusi panagrinėti lietuvių kalbos vadovus, jų panašumus ir skirtumus, yra ta, kad pagrindiniai šio žanro leidiniai – Kalbos patarėjas (1939), Kalbos praktikos patarimai (1976, 1985) ir Kalbos patarimai (2002–2013) – yra suskaitmeninti ir Lietuvių kalbos institute rengiami pateikti lietuvių kalbos skaitmeninių išteklių sistemoje E. kalba. Ir kalbos tyrėjai, ir kalbos vartotojai galės ieškoti kalbos rekomendacijų vieno langelio principu arba išsifiltruoti norimus duomenis įvairiais pjūviais, nagrinėti kodifikacijos pokyčius. Rengiant duomenis, buvo svarbu ištirti kalbos vadovų struktūrą 3 Iš viso per minėtą laikotarpį išleisti 345 anglakalbiai kalbos vadovai, o 77 iš jų sudėti į specialią duomenų bazę ir knygoje nagrinėjami itin nuodugniai. Šioje duomenų bazėje taip pat struktūriškai aprašytos 123 dažniausios ir būdingiausios kalbos vadovuose aptariamos problemos (nuo rašybos ir skyrybos iki sintaksės), su kuriomis susiduria anglų kalbos vartotojai. RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 bei turinio ypatumus, kad būtų galima rasti bendrą įvairaus pobūdžio duomenų pateikimo vardiklį. Straipsnio tikslas – panagrinėti ir palyginti trijų pagrindinių skirtingais Lietuvos politinio gyvenimo ir bendrinės kalbos raidos laikotarpiais išleistų lietuvių kalbos patariamųjų leidinių – Kalbos patarėjo (1939), Kalbos praktikos patarimų (1976, 1985) ir Kalbos patarimų (2002–2013) – žanro ypatybes pagal jų įvadines dalis. Taigi imamas vienas kalbos vadovų makrostruktūros 4 elementas kaip viena iš galimų šių leidinių lyginimo ašių ir siekiama ne pateikti išsamią kalbos vadovų rengimo istoriją, o pažvelgti į pačius kalbos vadovus kaip į žanrą. Papildomo konteksto iš kitų šaltinių pateikiama tiek, kiek jo pačiuose kalbos vadovų įvaduose trūksta aiškesniam vaizdui susidaryti. Straipsnyje keliami uždaviniai: 1) glaustai apibūdinti nagrinėjamų kalbos vadovų leidimo kontekstą; 2) ištirti kalbos vadovų įvadines dalis, išskirti pagrindinius jų turinio elementus; 3) palyginti šių leidinių pobūdį pagal rengėjų keltus tikslus, deklaruotus duomenų atrankos principus ir kt. Taikomi metodai – analitinis, aprašomasis ir lyginamasis. Įvadinėse nagrinėjamų kalbos vadovų dalyse skiriama vietos ir pačioms juose teikiamoms kalbos rekomendacijoms apibūdinti: sandarai, vertinimo laipsnių sistemai, teikinių parinkimui, iliustraciniams pavyzdžiams ir pan., tačiau šiame straipsnyje kalbos vadovų mikrostruktūra 5 nenagrinėjama. Tyrimas ir straipsnio išvados svarbūs trimis atžvilgiais: 1) suaktualinama Lietuvoje mažai nagrinėta kalbos vadovų problematika, nes iki šiol dažniausiai domėtasi jų rengimo 4 Plg.: žodyno makrostruktūra – „bendroji žodyno sandara, didžiųjų jo dalių ir žodyno straipsnių išdėstymo tvarka“ (Jakaitienė 2005: 33). 5 Plg.: žodyno mikrostruktūra – „žodyno straipsnio sandara, nustatyta kiekvienos jo sudėtinės dalies (lemos, duomenų laukų) apimtis ir turinys, pasirinkti įvairių požymių ženklinimo būdai, iliustracijos tipai, papildoma informacija“ (Jakaitienė 2005: 36). Kalbos vadovuose žodyno straipsnį paprastai atitinka kalbos reiškinio (ne)vartojimo rekomendacija. RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 istorija ir kalbos rekomendacijų turiniu, bet ne žanro ypatybėmis; 2) pateikiama duomenų apie pagrindinius kalbos vadovų struktūros elementus, o tai svarbu atnaujinant šių dienų kalbos rekomendacijas, kad būtų išlaikytas lietuvių kalbos vadovų tradicijos tęstinumas ir išryškėtų nauji dabartinių kalbos vartotojų poreikiai; 3) įvairiapusiškai neištyrus pačių lietuvių kalbos vadovų, nebūtų įmanomi ir lyginamieji tyrimai, įsitraukiant į tarptautinį tokių tyrimų kontekstą. Galimà dvejopa prieiga prie nagrinėjamos temos: chronologinė (pagrindu imant tiriamųjų kalbos vadovų leidimo eiliškumą) ir struktūrinė (pagrindu imant kalbos vadovų žanro ypatybes). Straipsnyje pasirinkta pirmoji prieiga, kuri leidžia išlaikyti vientisą žvilgsnį į pačius kalbos vadovus. Iš keturių straipsnio dalių pirmoji skirta kalbos vadovo kaip žanro bendrosioms ypatybėms iškelti, turint galvoje panašių užsienio tyrimų kontekstą. Antroje, trečioje ir ketvirtoje dalyse chronologiškai nagrinėjamos įvadinės tiriamųjų kalbos vadovų dalys, išskiriant svarbiausius struktūrinius jų elementus. Išvadose apibendrinamos tiriamųjų kalbos vadovų žanro ypatybės. 1. KALBOS VADOVAS KAIP NORMINAMOSIOS KALBOTYROS LEIDINIŲ ŽANRAS Kalbos vadovai laikomi praktinės paskirties (žinyno ar žodyno tipo) leidiniais, skirtais patarti, kokias kalbinės raiškos priemones rinktis bendrinę kalbos atmainą vartojantiems žmonėms, kad jų rašomas, verčiamas iš kitos kalbos ar redaguojamas tekstas arba sakytinė bendrinė kalba atitiktų šios kalbos atmainos normas ir būtų tinkami adresatams (plg. Straaijer 2018: 11). Aprašant kalbos vadovus, stengiamasi išryškinti šio žanro skirtumus nuo žodynų, gramatikų ir stiliaus vadovų pagal jų paskirtį, objektą, adresatus, struktūrą ir kitas žanrų ypatybes (žr. Ebner 2016: 310–320). RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Tiek žodynų, tiek kalbos vadovų struktūra yra panaši – abėcėlinė, tačiau žodynai dažniausiai esti aprašomieji, o ne norminamieji (nors kai kuriose šalyse, kaip ir Lietuvoje, leidžiama ir norminamųjų žodynų), todėl žodynuose siekiama fiksuoti ir aprašyti realiąją vartoseną. Kalbos vadovų objektas – sunkumų, neaiškumų, diskusijų kelianti vartosena, o adresatų laukas platus – netvirtai besijaučiantys kalbos vartotojai ir negimtakalbiai, kurie mokosi kalbos. Tokių leidinių pobūdis šviečiamasis, ugdomasis – aiškinama, kas (ne)turėtų būti vartojama. Žodynai nerodo kalbos vartojimo problemų, paprastai vengia svyruojančių, įvairuojančių normų, o kalbos vadovai aiškina, ką tinka vartoti bendrinėje kalboje, ko ne. Skirtis tarp kalbos ir stiliaus vadovų nėra labai aiški (žr. Ebner 2016: 310–311), nes ir pati stiliaus samprata skiriasi. Vienur labiau pabrėžiamas stilingumas kaip išpuoselėtos, vartojimo tikslą ir adresatą atitinkančios kalbos ypatybė, kitur – vienodumas kaip tam tikrų formaliųjų teksto organizavimo kriterijų atitikimas. Anglakalbiuose kalbos vadovuose, be įvairių lygmenų kalbos klaidų taisymų, taip pat patariama, kaip kalbą padaryti glaustesnę, tikslesnę ir logiškesnę, vengti nuvalkiotų žodžių ir pan. stiliaus ydų. Grynuosiuose stiliaus vadovuose, kuriuos dažnai naudoja uždaros vartotojų grupės (taigi siauresnis adresatų laukas, pavyzdžiui, sta biosios žiniasklaidos priemonės), daugiausia dėmesio skiriama teksto struktūrai, rišlumui, formatavimui, dažniau vartojamų santrumpų vienodumui ir pan. (plg. Europos Sąjungos institucijų vertimo į lietuvių kalbą vadovas. Liuksemburgas, 2014). Kalbos stilingumui ugdyti skirti stiliaus vadovai dažniau yra skaitomi, o kalbos vadovai naudojami kaip žinynai ar enciklopedijos, t. y. nėra skirti ištisam skaitymui. Kaip tyrimo objektą pasirinktus tris patariamuosius lietuvių kalbos vadovus galima laikyti pamatiniais šio žanro leidiniais. Į pagrindinių kalbos vadovų lygmenį juos iškelia kolektyvinis darbo pobūdis, taip pat universali paskirtis (kadangi apimama daugelis bendrųjų vartosenos problemų) bei aprobavimo lygmuo. Pamatiniai kalbos vadovai davė RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 pagrindą išleisti daugelį kitų panašių, bet dažnai siauresnės apimties ar apibrėžtesniems adresatams skirtų leidinių, atkartojančių pagrindines pirmųjų rekomendacijas. Tiriamieji kalbos vadovai buvo organizuoto kolektyvinio, diskusijomis ir svarstymais pagrįsto norminamojo darbo rezultatai, o Kalbos patarimai – dar ir apsvarstyti Valstybinės kalbos komisijos. Kiti kalbos vadovai ir panašūs patariamieji leidiniai yra daugiau individualus ar kelių autorių darbas. Kadangi straipsnio apimtis neleidžia išsamiau nušviesti lietuvių kalbos vadovų raidos istorijos, be to, nekeliama uždavinio plačiau apžvelgti kitus patariamuosius lietuvių kalbos leidinius, prie kiekvieno aptariamojo kalbos vadovo minima tik keletas svarbesnių, sudarančių bendrą kalbos rekomendacijų kontekstą ir atskleidžiančių pamatinių kalbos vadovų svarbą. 2. KALBOS PATARĖJAS XIX a. pab. – XX a. pr., prasidėjus sparčiam bendrinės lietuvių kalbos kūrimosi laikotarpiui, pradėjo rastis ir įvairių kalbos praktikai skirtų leidinėlių. Minėtini 1907 m. Tilžėje išleistas Jurgio Šlapelio sudarytas Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis, 1928 m. Kaune išleistas Viktoro Kamantausko Trumpas kalbos netaisyklingumų ir barbarizmų žodynėlis ir 1933 m. taip pat Kaune išleistas to paties autoriaus žodynėlis Kalbėkime lietuviškai. Šie leidinėliai, galima sakyti, parengė dirvą naujam žanrui ir pirmajai jo apraiškai – kolektyvinio norminamojo darbo patirtį atspindinčiam Kalbos patarėjui (toliau – KP). KP (1939) buvo nemokamas tuo metu ėjusio bendrinės kalbos laikraščio Gimtoji kalba (1933–1941) priedas, Lietuvių kalbos draugijos leidinys, kurį, kaip rašoma viršelyje, paruošė L. Dambrauskas, redagavo A. Salys ir Pr. Skardžius. Jis apibendrino XX a. RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 pradžios bendrinės lietuvių kalbos norminamąjį darbą, kurį po Jono Jablonskio mirties 1930 m. tęsė vadinamoji pojablonskinė kalbininkų karta (plačiau žr. Miliūnaitė 2000a: 24– 35). KP (1939) Pratarmė užima beveik keturis stalinio kalendoriaus dydžio puslapius (p. 5–8 6 ) ir yra pasirašyta visų trijų jį rengusių autorių inicialais. Daug dalykų apibūdinta glaustu, nugludintu tekstu, tik, skirtingai nei vėlesniuose kalbos vadovuose, nepateikiama konkrečių kalbos rekomendacijų ar vertinamųjų kalbos reiškinių pavyzdžių. Toliau apžvelgiami pagrindiniai šio kalbos vadovo turinio elementai. 2.1. Rengimo paskata. Pratarmėje nurodoma, kad 1933 m. pradėto leisti bendrinės kalbos laikraščio Gimtoji kalba skaitytojams žadėta parengti atskirą kalbos patarimų leidinį, ir tas pažadas ištesėtas. Beje, pačiame leidinyje nurodytas 12 tūkst. egzempliorių tiražas daugmaž atitinka paties Gimtosios kalbos laikraščio tiražą. 2.2. Leidinio tikslas. Jį rengėjai apibūdino taip: „tikslas yra labai siauras – suglaustai ir įmanomai kalbos praktikams duoti tai, kas lig šiol išblaškytai ir nevienodu būdu mūsų pačių ar kitų įvairiose vietose buvo paskutiniais metais rašoma <...> ir dabar kasdieniniam vartotojui sunkiau yra prieinama.“ Taigi buvo siekiama į vieną leidinį surinkti pasklidusias po visą Gimtosios kalbos laikraštį ir kitus šaltinius kalbos rekomendacijas ir jas patogiai pateikti skaitytojams. Toks kalbos rekomendacijų sukaupimo bei susisteminimo tikslas liks pagrindinis ir vėlesniuose pamatiniuose kalbos vadovuose. 2.3. Leidinio paskirtis. Pratarmėje pažymima, kad tai ne sisteminis bendrinės kalbos aprašas, o tik pagalba kalbos vartotojams tais klausimas, kurie kelia praktinių sunkumų: „<...> teikdami visuomenei šitokį Kalbos patarėją, mes nemanome, kad jis galėtų arba bent pretenduotų atstoti kokį sistemingą ištisą bendrinės kalbos vadovą, <...>. 6 Šis ir kiti du nagrinėjamieji kalbos vadovai toliau cituojami iš nurodytų Pratarmių ir kitų įvadinių dalių puslapių, jeigu nenurodyta kitaip. RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Ne, šiuo savo leidiniu mes tik norime bendrinės kalbos dalykais besidominčiai visuomenei suteikti pačios reikalingiausios pagalbos <...>.“ Taip formuluojama paskirtis kaip tik būdinga kalbos vadovo žanrui, kad jį būtų galima atskirti nuo aprašomųjų kalbos veikalų. 2.4. Leidinio adresatas. Visoje Pratarmėje minima tiek visuomenė, tiek paskiri kalbos vartotojai, pvz.: „platesnė visuomenė“, „bendrinės kalbos dalykais besidominti visuomenė“, „kalbos praktikas“, „kasdieninis vartotojas“, „kasdieninis praktikas“. Taigi praktinė kalbos vadovo paskirtis atitinka plačiai suprantamą adresatą. 2.5. Leidinio objektas. Į KP (1939) sudėta duomenų „apie aktualesniuosius bendrinės kalbos, daugiausia žodyno, dalykus“; vertinamieji kalbos reiškiniai „daugiausia paimti iš ligšiolinės vartosenos“. Objektas įvardytas aiškiai – bendrinė lietuvių kalba ir jos vartosena, – tik atskirai pati bendrinė kalba šiame kalbos vadove nebuvo apibrėžta. 2.6. Metodologinis leidinio pagrindas. KP (1939) rengėjai nurodo besiremiantys dviem bendrinės kalbos normų šaltiniais: gyvosios kalbos duomenimis ir tais naujais kalbos faktais, kurie atitinka gyvosios kalbos polinkius. Tokiu būdu tęsiama Jono Jablonskio bendrinės kalbos norminimo tradicija: „savo teigimams visų pirma esame stengęsi naudotis visai tikrais gyvosios kalbos duomenimis arba tokiais naujadarais, kurie lengvai gali būti pačios gyvosios kalbos pavyzdžiais pateisinti“. Kita vertus, matyti, kad rengėjai, suvokdami bendrinę kalbą kaip kintantį objektą, neužkirto kelio ir naujai besiklostantiems vartosenos polinkiams: „Bet vieną kitą dalyką, atsižvelgiant į šių dienų vartosenos reikalavimus, teko kiek ir naujau formuluoti arba, tuo tarpu nerandant visai aiškios išeities, tik nurodyti besusidarančią naują kryptį šio ar kito žodžio bei posakio vartosenoje.“ Nors pačioje Gimtojoje kalboje dar 1936 m. buvo paskelbti nutarimai dėl bendrinės kalbos darbo organizavimo, kuriuose apibendrinta ankstesnė bendrinės kalbos norminimo patirtis, tačiau patys norminimo kriterijai buvo išgryninti ir paskelbti tik 1938 m. lapkričio RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 16 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 ▪ 1970 m. V. Nečiūno Medikų kalbos klaidos; ▪ 1970 m. Trumpas dokumentų įforminimo ir rašybos žinynas (parengė J. Žemaitis); ▪ 1972 m. mokykloms skirtas Vytenio Grabausko Trumpas kalbos vadovas (svarbesnių klaidų taisymai) (red. A. Šoblinskas); ▪ atskirų sričių specialistams skirti kalbos patarimų sąrašai. Gal ir ne viskas rengėjų buvo suminėta, bet iš šio sąrašo matyti, kad nuo Kalbos patarėjo tris dešimtmečius nebuvo pasirodęs joks stambesnis kalbos vadovas 10 , taigi poreikis rengti KPP buvo akivaizdus. Patys KPP (1976) rengėjai Pratarmėje nurodė, kad tai „pirmas platesnis apibendrinamasis tokios rūšies darbas tarybiniais metais“. Kaip paskutinis KPP įvadinės dalies skyrius (Šaltiniai) pateiktas naudotos literatūros sąrašas, į kurį įtraukti ir keli svarbiausi autoritetingų autorių – Juozo Balčikonio, Kazimiero Būgos, Jono Jablonskio, Juozo Pikčilingio darbai. Antrajame leidime šis sąrašas mažai pakeistas, pridėta daugiau periodinės spaudos kalbos straipsnių (1945–1982), taip pat minėti Aldono Pupkio Kalbos kultūros pagrindai (1980) ir dvi Jono Šukio knygos apie linksnių ir prielinksnių vartojimą, išleistos 1976 ir 1978 m. KPP (1985) Pratarmėje atskirai pažymėta, kad į leidinyje vengiama dėti tokius kalbos reiškinius, kurių taisymai prieštarautų kitiems norminamiesiems darbams, t. y. Lietuvių kalbos gramatikai ir tuometiniam antrajam Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (1972) leidimui. Taigi KPP rengėjai turėjo platų tuometinių kalbotyros darbų kontekstą, ir matyti pastangos derinti skirtingas nuomones, kad bendrinės kalbos normų kodifikacija būtų kuo nuoseklesnė ir pagrįstesnė. 10 Dėl politinių sumetimų KPP įvadinėje dalyje nebuvo paminėti bent keli svarbesni lietuvių išeivijoje paskelbti taikomieji darbai, pavyzdžiui, 1950 m. Vokietijoje 5 000 egz. tiražu išleistas Lietuvių kalbos vadovas (sudarė Pranas Skardžius, Stasys Barzdukas ir Jonas Martynas Laurinaitis) ir Prano Skardžiaus knyga Lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys (Čikaga, 1973). Tuo metu jie negalėjo daryti žymesnės įtakos bendrinės kalbos normų raidai Lietuvoje, bet vėliau kalbos normintojų buvo žinomi ir naudojami. RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 17 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 3.8. Duomenys ir jų atrankos bei pateikimo principai. Kaip ir KP (1939), kalbos reiškinių pateikimo principas išliko abėcėlinis 11 , o pats leidinys skyriuje Patarimų apimtis vadinamas taisymų žodynu. Tiek leksikos, tiek gramatikos reiškinių aprėptis pasidarė platesnė, kalbos reiškinių rūšys labiau diferencijuojamos. Iš leksikos „aptariami žodžiai, kurie dėl kokių nors priežasčių bendrinei kalbai visai netinka (žargonizmai, neteiktini skoliniai, hibridai, neteiktini vertiniai ar nepriimtini naujadarai, tarmybės)“, taip pat „geri savi daugiareikšmiai žodžiai, jeigu jų viena ar kelios reikšmės (paprastai verstinės) vienaip ar kitaip taisytinos“. Į KPP įdėta ir nepalyginti daugiau gramatikos – žodžių darybos, morfologijos ir sintaksės dalykų: „taisymų žodyne paraidžiui sudėti neteiktini, ne patys gerieji ar bent svyruojančios normos žodžiai, jų formos, junginiai, konstrukcijos, žodžių afiksai“. Kitaip nei KP (1939), visai nedėta tarties bei kirčiavimo ir rašybos rekomendacijų: „nėra įtraukti rašybos ir skyrybos dalykai, neaptariami tarties ir kirčiavimo klausimai“; atskirta tikrinių žodžių dalis – dažnesnių norminių (kartais su normos variantais) Lietuvos vietovardžių sąrašas. KPP rengėjai pažymi, kad „nė nepretenduoja atsakyti į visus kalbos praktikos klausimus“; „nė nekėlė sau uždavinio nustatyti visų kalboje įvairuojančių reiškinių normų, o stengėsi aptarti tik aktualiausius kalbos dalykus, kurie turi taisymo bei vartojimo tradicijas ir kurių normos kalbininkams šiandien nekelia didesnių abejonių“. Panašiai kaip ir KP (1939), žvelgdami į bendrinę kalbą kaip nuolat kintančią kalbos atmainą ir suvokdami, kad normų kristalizacija yra laike išsitęsiantis procesas, jie pripažino, kad kai kurių besiklostančių kalbos reiškinių normiškumo kalbamuoju metu aiškiai įvertinti tiesiog neįmanoma: „kur konkreti vartosena nėra nusistovėjusi ar tiesiog neištirta, tenkinamasi kalbos norminimo tendencijos parodymu bei negriežtomis kalbos reiškinių vartojimo 11 Beje, ir KPP tekstas buvo rašomas abėcėliškai, autoriams pasidalinus atskiromis raidėmis. RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 18 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 rekomendacijomis“. KPP (1976) sudėta ir tokių taisymų, kurie, kaip pažymima skyriuje Patarimų apimtis, „nebeaktualūs išprususiam bendrinės kalbos vartotojui, tačiau gali praversti kalbos kultūros propagavimui visuomenėje“. KPP (1985) Pratarmėje duomenų atrankai skirta daugiau dėmesio. Pabrėžta, kad Patarimai „nėra visų neaiškių kalbos praktikos dalykų žinynas“, todėl nesiekta duoti atsakymų dėl visų įvairuojančių reiškinių normos, o parodyta tai, dėl ko kalbos kultūros specialistams nekyla didesnių abejonių. KPP turinio pokyčių būta dvejopų. Pirma, atsisakyta kai kurių kalbos reiškinių iš pirmojo leidimo: 1) nebeaktualių barbarizmų arba tokių, „kuriuos daugelis aiškiai jaučia esant nevartotinas svetimybes ir žino, kuo juos pakeisti“; 2) atsitiktinių, netipiškų taisymų ir pavyzdžių, kurių laikinumu įsitikinta rengiant antrąjį leidimą; 3) siaurai vartojamų specifinių terminų ir profesinės kalbos pavyzdžių; 4) stilistikos sričiai priklausančių kalbos reiškinių; 5) tokių taisymų, „kurių pagrindimas pasirodė esąs ne visai pakankamas“. Antra, įdėta naujų kalbos reiškinių, kurie „yra gerai teoriškai pagrįsti ir niekieno viešai nepaneigti“ ir dėl kurių rengėjų kolektyvas sutarė. Nors KPP rengėjai laikėsi nuostatos, kad leidinyje turi būti vertinami tik stilistiškai neutralūs kalbos reiškiniai, vis dėlto iš įvadinės dalies galima spręsti, kad sąlyčio su stilistika nebuvo išvengta. Viena, „su specialia stilistine paskirtimi gali būti vartojami kurie-nekurie Patarimuose taisomi žodžiai ar sintaksinės konstrukcijos“, taigi prie tokių reiškinių dedama kokia nors stilistinė žyma. Antra, yra ir stiliaus rekomendacijų, kurių prireikia tada, kai kalbos reiškinys, būdamas būdingas vienam kuriam stiliui, „agresyviai braunasi į kitus stilius ir ardo jų sistemą“. Šios sąsajos su stilistika rodo, kad KPP siekta atspindėti tokį bendrinės kalbos normų raidos etapą, kai ši atmaina jau tiek subrendusi, kad jos RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 19 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 normoms natūraliai būdinga stilistinė skaida, kurios dar nebuvo matyti KP (1939). Tačiau šios sąsajos su stilistika nėra gausios ir jokiu būdu nebūtų galima teigti, kad KPP peržengia kalbos vadovo kaip žanro ribas ir iš dalies pereina į stiliaus vadovo žanrą. 4. KALBOS PATARIMAI Išleidus Kalbos praktikos patarimus, pradėjo rastis ir siauresnės apimties, ir specializuotų kalbos patariamųjų leidinių, kurie iš esmės rėmėsi KPP rekomendacijomis 12 ir buvo daugiau pritaikyti tikslinėms kalbos vartotojų grupėms. Ne visus juos būtų galima vadinti tipiškais kalbos vadovais, tad toliau minėtini tik keli. Vienas iš stambesnių darbų – 1985 m. Čikagoje išleista Juozo Vaišnio parengta knyga Praktinė lietuvių kalbos vartosena, kurios didžiąją dalį sudaro nevartotinų žodžių ir posakių žodynas. Pratarmėje autorius nurodo daugiausia ir rėmęsis KPP (1939) bei KPP (1976). Suprantama, kad šis darbas buvo skirtas išeivijos reikmėms ir tuo metu Lietuvoje negalėjo funkcionuoti. Lietuvoje išleistas klaidų žodynėliu pavadintas Danguolės Mikulėnienės sudarytas leidinys Kaip nereikia kalbėti (1991), administracinei kalbai skirti Prano Kniūkštos parengti Kanceliarinės kalbos patarimai (1-as leid. 1993, iš viso penki knyginiai leidimai) 13 , Nijolės Linkevičienės ir Laimučio Laužiko Kalbos patarimai žurnalistams (1997), Jono Šukio Kalbos patarimai istorijos mokytojams (1998), Genovaitės Irtmonienės ir Jono Šukio Kalbos patarimai kūno kultūros ir sporto specialistams (2000), internetinis Linos Murinienės ir 12 Toliau minima tik dalis labiausiai kalbos vadovo žanrą atitinkančių ir KPP besiremiančių (išvestinių) leidinių, nors išleista ir kitokių svarbių norminamųjų Arnoldo Piročkino, Aldonos Paulauskienės, Danutės Tarvydaitės, Prano Kniūkštos ir kt. darbų. 13 Internetinį šio leidinio variantą redaguoja ir atnaujina Rasuolė Vladarskienė. Prieiga internete http://kanceliariniaipatarimai.lki.lt. RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 20 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Rasuolės Vladarskienės sudarytas leidinys Administracinės kalbos aktualijos (2014) 14 ir kt. Daug kalbos rekomendacijų buvo skelbiama žurnaluose Kalbos kultūra, Gimtoji kalba, taip pat periodinėje spaudoje. Šiame norminamosios informacijos gausiame kontekste, praėjus kiek daugiau kaip dešimtmečiui nuo KPP (1985) leidimo, pradėta galvoti apie trečiąjį leidimą (plačiau žr. Miliūnaitė 2000b: 180–189). Gerokai pasikeitė autorių kolektyvas 15 ir rengimo tvarka. Nutarta tekstą rašyti jau nebe atskiromis raidėmis, o pasidalinti pagal kalbos lygmenis ir kalbos reiškinių rūšis, kad pats leidinys būtų sistemiškesnis ir nuoseklesnis. Matant, kad po KPP (1985) leidimo periodinėje ir kalbinėje spaudoje vėl pradėjo kauptis paskiros kalbos rekomendacijos, Lietuvių kalbos institute sukurta skaitmeninė Kalbos rekomendacijų duomenų bazė, apimanti nemažą dalį kodifikacijos šaltinių, kurie pasirodė nuo to laiko, kai nustota rinkti duomenis antrajam KPP (1985) leidimui. Šie duomenys vėliau pateikti naujojo kalbos vadovo – Kalbos patarimų (KP (2002–2013)) autoriams. Be to, per 1997–2005 metus išleista 20 Kalbos patarimų informacinių biuletenių sąsiuvinių, kuriuose pateiktos svarbiausių kalbos praktikai skirtų periodinėje ir mokslinėje spaudoje skelbtų straipsnių santraukos ir rodyklės. Tai taip pat buvo pagalba tiek rengėjams, tiek kalbos vartotojams, laukiantiems naujo KPP leidimo. Atlikus parengiamuosius darbus, suplanuotos aštuonios bandomosios knygelės ir atskiras Vietovardžių žodynas kaip gerokai papildytas ir atnaujintas KPP vietovardžių sąrašo atitikmuo 16 . Kaip rašoma KP (2002–2013) Pratarmėse, bedirbant paaiškėjo, kad „pildoma, 14 Prieiga internete: http://administracinekalba.lki.lt. 15 Visą KPP rengėjų grupę žr. straipsnio šaltinių sąraše. 16 Vietovardžių žodynas parengtas, apsvarstytas Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje ir išleistas 2002 m. (Vietovardžių žodynas, rengė: Aldonas Pupkis (sudarytojas ir vyr. redaktorius), Marytė Razmukaitė (sudarytoja), Rita Miliūnaitė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas) – tuo pačiu metu, kai pasirodė ir pirmoji gramatikos rekomendacijų knygelė. 2007 m. šis žodynas buvo suskaitmenintas Lietuvių kalbos institute ir viešai prieinamas adresu http://vietovardziai.lki.lt/. Tai rodo intensyvų to meto Kalbos patarimų grupės darbą. RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 21 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 perrašoma ir tikslinama tiek, jog išeina iš esmės kitas leidinys, kuris daugiau ar mažiau skiriasi nuo buvusių Kalbos praktikos patarimų tiek dedamų dalykų apimtimi, tiek jų pateikimo būdu, o kartais ir vertinimu“. Kadangi tekstas turėjo būti svarstomas Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, apsispręsta nelaukti, kol visi autoriai parašys savo dalis, ir leisti po vieną apsvarstytą knygelę, o vėliau, sulaukus skaitytojų pastabų, viską sudėti į vieną leidinį pagal abėcėlę. Tačiau šis darbas, nors pradėtas sklandžiai ir planingai, vėliau klostėsi su dideliais pertrūkiais. 2002 m. išleista pirmoji knygelė Gramatinės formos ir jų vartosena, 2003 m. – trys sintaksės dalykams skirtos knygelės. 2005 m. išėjo pirmas leksikos skolinių knygelės leidimas (antras – 2013 m.). 2002 m. pasikeitus Kalbos komisijos vadovybei, laikinoji Kalbos patarimus svarsčiusi pakomisė buvo išformuota, o tęsti darbus ėmėsi nauji autoriai, tačiau trijų likusių knygelių nebuvo nei parengta, nei išleista. 2012 m. dar kartą pasikeitus Kalbos komisijos vadovybei, 2015 m. leidinį susigrąžino jo sudarytoja ir ėmėsi rengti trūkstamas dalis, o autorių kolektyvas dėl garbingo amžiaus šio darbo jau netęsė. Kartu su kitais dviem kalbos vadovais visos iki tol išleistos Kalbos patarimų knygelės nuo 2018 m. pradėtos skaitmeninti ir sukurta bendra juose teikiamų kalbos rekomendacijų duomenų bazė. Ji integruojama į Lietuvių kalbos skaitmeninių išteklių sistemą E. kalba (https://ekalba.lt). KP (2002–2013) gramatikos knygelių įvadinių dalių Pratarmės (p. 4–6) skiriasi nežymiai, o tolesniuose jų skyriuose „Kalbos patarimų“ sandara, Linksnių vartojimas (Prielinksnių ir polinksnių vartojimas ir kt.), Straipsnių pobūdis ir sandara, Funkcinis apibūdinimas, Vertinimo laipsniai, Nuorodos į kitus straipsnius (p. 6–16) aprašomi kiekvienai knygelei būdingi duomenų atrankos, skirtumo nuo KPP (1985), rekomendacijų pateikimo, vertinimo ir kt. dalykai. Kadangi knygelės buvo tik bandomosios ir skirtos ne tiek visai RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 22 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 visuomenei, kiek tiksliniams adresatams, išsamių įvadinių dalių nerašyta, juolab kad tiems adresatams buvo gerai pažįstamas ankstesnis kalbos vadovas. 4.1. Rengimo paskata. KP (2002–2013) Pratarmėse, kaip ir ankstesniuose kalbos vadovuose, pažymima, kad nuo KPP (1985) leidimo „susikaupė nemaža svarstytinų dalykų, atsirado naujų bendrinės kalbos vartotojams rūpimų klausimų“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija dar 1998 m. patvirtino „Kalbos praktikos patarimų“ 3-iojo leidimo rengimo pagrindus ir principus (žr. Gimtoji kalba, 1998, Nr. 12, p. 4–6), ir tuo remdamasi šio leidinio rengimo grupė nuo 1999 m. ėmėsi tirti vartosenos duomenis, tiksliau ir tikslingiau diferencijuoti vartosenos variantus, peržiūrėti kalbos reiškinių vertinimą, prireikus tikslinti normų ir klaidų ribas, o paskui ir rašyti atskirų knygelių tekstą. 4.2. Leidinio tikslas ir uždaviniai. Pratarmėse nurodoma, kad KP (2002–2013) tikslas – „įvertinti bendrinės kalbos vartosenai aktualius kalbos reiškinius, nurodyti pagrindines (paprastai neutraliąsias) svyruojančių variantų normas ir atskirti tuos reiškinius, kurie yra bendrinės kalbos paribyje ar už jos ribų“. Šio kalbos vadovo uždaviniai, galima sakyti, išryškėja iš Pratarmių teiginių, kas yra atlikta: „glaustai pateikiami dabartinės bendrinės kalbos vartosenai aktualūs įvairuojantys dalykai, skirtingais vertinimo laipsniais parodomas kalbos reiškinių santykis su bendrinės kalbos normomis ir mėginama atskleisti norminės vartosenos polinkius“. KP (2002–2013) įvadinių dalių stilius gerokai skiriasi nuo KPP, nes yra akademiškesnis ir skiriamas konkrečiai tikslinei skaitytojų grupei, kuriai nereikia iš tolo aiškinti, kam toks leidinys reikalingas ir ko juo siekiama. 4.3. Leidinio paskirtis. Tęsiant KPP tradiciją, naujieji KP (2002–2013) rengėjų suprasti kaip kalbos praktikos leidinys, taigi nenutolta nuo kalbos vadovo žanro. Įvadinių dalių skyriuje „Kalbos patarimų“ sandara, pagrindžiant sisteminį (ir tik tada abėcėlinį), o ne pirmiausia abėcėlinį kalbos reiškinių pateikimo būdą, rašoma, kad „kalbos praktikai RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 23 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 paranku turėti ne vien abėcėlinį visų taisomų ir patariamų kalbos dalykų sąrašą, kokie yra buvę „Kalbos praktikos patarimai“. Atskirais kalbos lygmenimis sistemiškai išdėstyti vertinamieji kalbos reiškiniai ne tik leidžia geriau perprasti taisomų ir patariamų vartoti dalykų esmę, bet kartu ir padeda lengviau įsiminti pačias rekomendacijas“. 4.4. Leidinio adresatas. KP (2002–2013) Pratarmėse minimi bendrinės kalbos vartotojai, o leidinių anotacijose nurodyta, kad tai „patarimų rinkinys redaktoriams, kalbos tvarkytojams, mokytojams, studentams, – visiems, kuriems rūpi kalbos kultūra“. 4.5. Leidinio objektas. KP (2002–2013) Pratarmėse dažnai minima dabartinė lietuvių kalbos vartosena (kurioje funkcionuoja įvairūs norminiai ir nenorminiai kalbos reiškiniai) ir bendrinė lietuvių kalba, įvairūs funkciniai jos stiliai ir postiliai. Įdomu, kad leidinio tikslo ir uždavinių nusakymas rodo kryptingai ir pabrėžtinai siekiant bendrinę kalbą atriboti nuo kitų kalbos atmainų, o jos normas – nuo nenorminių kalbos reiškinių. Tokio polinkio ankstesniuose kalbos vadovuose nebuvo aiškiai deklaruojama. 4.6. Metodologinis leidinio pagrindas. Nors įvadinėse KP (2002–2013) dalyse nebuvo užsiminta, bet tas teorinis pagrindas, kuriuo rėmėsi KP, neabejotinai buvo 1997 m. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintas dokumentas Lietuvių bendrinės kalbos tvarkybos principai, kodifikacijos kriterijai ir jų taikymas (Principai 1997), taip pat minėti „Kalbos praktikos patarimų“ 3-iojo leidimo rengimo pagrindai ir principai, kuriuose minimi funkcinio (visuomeninio) tikslingumo, sistemiškumo ir grynumo, normų keitimo per variantus principai. Pratarmėse nurodyta tik viena iš svarbiausių nuostatų: „Stengiamasi laikytis normų pastovumo principo ir jas keisti ne šuoliškai, o šiek tiek griežtinant ar švelninant patį vertinimą“. Pažymėtina ir tai, kad sukurta nuoseklesnė bei apibrėžtesnė kalbos reiškinių vertinimo laipsnių sistema, grindžiama bendrinės kalbos normos teorija, ir tai aptariama atskirame Pratarmių skyriuje. RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 24 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 4.7. Santykis su kitais kalbos leidiniais ir normų šaltiniais. Atraminiai bendrinės kalbos normų šaltiniai iš esmės liko tie patys akademiniai leidiniai – žodynai ir gramatikos, tad jų įvadinėse dalyse nė neminėta. Tačiau išryškėjo ir esminis skirtumas nuo ankstesnių kalbos vadovų: prasidėjus įvairių kalbos išteklių skaitmeninimui ir duomenų bazių kūrimui, nebereikėjo kaupti popierinių kalbos taisymų kartotekų. Rengėjams pravertė ne tik minėta Kalbos rekomendacijų duomenų bazė, bet ir KP (2005) leksikos skolinių knygelės Pratarmėje minimi Lietuvų kalbos instituto kalbos konsultacijų kompiuterinis bankas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijų bazė (vėliau virtusi Konsultacijų banku). Beje, į šį Konsultacijų banką vėliau buvo sudėtos ir visos išleistų popierinių KP (2002–2013) rekomendacijos 17 . 4.8. Duomenys ir jų atrankos bei pateikimo principai. Duomenų atranka ir turinys iš principo ne itin daug skiriasi nuo ankstesnių kalbos vadovų, nes stengtasi išlaikyti taisymų tradiciją ir papildyti kalbos rekomendacijas tik tokiais naujais reiškiniais, kurių vartojimo polinkiai jau buvo išryškėję, o dėl jų vertinimo rengėjai daugiau ar mažiau sutarė. Didžiausių pokyčių įvyko pertvarkant kalbos vadovo formą. Sisteminis kalbos rekomendacijų pateikimas leido bendruosius gramatikos straipsnius susieti su konkrečiais leksikalizuotais atvejais, kurie ankstesniuose kalbos vadovuose būdavo abėcėliškai išmėtyti po visą leidinį. Be to, jau tuo metu buvo suprasta, kad KP anksčiau ar vėliau turės įgauti skaitmeninį duomenų bazės pavidalą, todėl pãčios kalbos rekomendacijos buvo gerokai formalizuotos, jų struktūra išsamiai aprašyta įvadinių dalių skyriuje „Straipsnių pobūdis ir sandara“. 17 Skaitmeninių šaltinių galimybės (neribota vieta, koregavimo greitis prireikus, patogi paieška ir pan.) leido švelniai pereiti nuo popierinių kalbos rekomendacijų vadovų prie skaitmeninio rekomendacijų formato. Vis dėlto Konsultacijų bankas negali atstoti sistemiškai rengiamo vientiso leidinio, tad Kalbos patarimų, kaip kalbos vadovo žanro, neatsisakyta, tik jis taip pat bus prieinamas internetu. RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 25 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Kadangi kol kas liko neišleistos trys planuotos KP (2002–2013) knygelės, skirtos žodžių sandaros ir žodžių reikšmių bei kitiems įvairuojantiems leksikos reiškiniams, šis leidinys dar neįgavo išbaigto pavidalo. Tačiau ir paskelbti tekstai leidžia priskirti jį kalbos vadovo žanrui, nors įvadinės dalys gana glaustos ir neatskleidžia visų šio leidinio ypatybių. Praėjus dar 20 metų nuo Kalbos patarimų knygelių leidybos pradžios, bendrinės lietuvių kalbos vartotojai labai pasikeitė: demokratizacijos procesai, visuomenės gyvenimo suliberalėjimas ir internetizacija keičia tiek kalbines nuostatas, tiek informacijos pateikimo formas. Postandartizacijos laikotarpiu vis svarbesnė darosi kalbos rekomendacijų motyvacija, aiškus kalbos reiškinių vertinimo argumentavimas. Į tai atsižvelgiant jau žengti pirmieji žingsniai – pagrindiniai lietuvių kalbos vadovai suskaitmeninti ir visuomenei bus pateikti tokia forma, kad būtų matyti bendrinės kalbos normų kodifikacijos raida per pastaruosius aštuonis dešimtmečius. IŠVADOS 1. Pagal žanro ypatybes trys pamatiniai lietuvių norminamosios kalbotyros leidiniai – Kalbos patarėjas (1939), Kalbos praktikos patarimai (1976, 1985) ir Kalbos patarimai (2002– 2013) – atitinka kelis šimtmečius Europoje gyvuojančių kalbos vadovų požymius ir sudaro svarbiausią susistemintą bendrinės lietuvių kalbos vartojimo rekomendacijų palikimą. Jų atsiradimą ir pobūdį lėmė tiek skirtingais bendrinės kalbos raidos etapais kylantys norminimo uždaviniai, tiek skirtingos politinės aplinkybės ir besikeičiantys visuomenės poreikiai. Straipsnyje nagrinėtos kalbos vadovų įvadinės dalys atspindi tik dalį jų rengimo konteksto, bet teikia duomenų apie paties žanro ypatybes ir raidą, taip pat apie bendrinės RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 32 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 The importance of the study and the conclusions made in the article is three-fold: (1) they give relevance to the issues covered by language guides, a subject that has not been scrutinised in any kind of detail in Lithuania yet, because research has so far been focusing on the history of their preparation and the content of language advice rather than the characteristics of the genre; (2) they offer data on the structural elements of language guides, which is important in the light of updating modern-day language advice; (3) an in-depth scrutiny of Lithuanian language guides would open up possibilities for conducting further comparable studies within the international context of this kind of research. The genre characteristics of the three Lithuanian language guides in question mirror the genre characteristics of European language guides that have been in existence for centuries; furthermore, they constitute the most significant structured legacy of advice on the usage of the standard Lithuanian language. Their origins and nature were the product of the different standardisation goals that emerged during different phases of standard language development, the different political circumstances, and the shifting needs of the public. The introductory parts of the Lithuanian language guides in question describe, to a greater or lesser extent, the following elements of contents: (1) the goal, purpose, and objectives of the publication, (2) the audience; (3) the object (the language varieties, its domains of usage and functional styles), (4) theoretical principles of standardisation of language phenomena; (6) the principles of data selection and presentation. The introductory parts of the language guides covered in the article only cast a light on a small segment of the entire context of their preparation, yet they offer some insights into the characteristics and development of the genre per se, as well as into the shift in the norms of the standard language, the development of its functional styles, the functional RITA MILIŪNAITĖ. Pagrindiniai patariamieji lietuvių kalbos vadovai (žanro ypatybės) | 33 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.10 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 differentiation of means of linguistic expression, and the evolution of the theory of standardisation of the standard language. KEYWORDS: standard language, standardization, usage guide, language advice, prescriptive linguistics. RITA MILIŪNAITĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected]