Dzienniki Emilii z Beniowskich Wróblewskiej z lat 1850–1886 jako źródło do badań językowo-kulturowych

ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos institutas Varšuvoje ORCID id: https://orcid.org/0000-0003-2916-6736 TYRIMŲ SRITYS: dialektologija, etnolingvistika, tarmių leksikografija, regioninė lenkų kalba. DOI: https://doi.org/10.35321/bkalba.2024.97.07 EMILIJOS IŠ BENIOWSKIŲ WRÓBLEWSKOS DIENORAŠČIAI 1850–1886 M. KAIP KALBOS IR KULTŪROS TYRIMŲ ŠALTINIS1 RAKTAŽODŽIAI: diaristika, herstorija, XIX a., Lietuva, skaitmeninis šaltinių leidimas, šiaurės rytų pasienio lenkų kalba. ANOTACIJA Straipsnyje atskleidžiamos įvairios tyrimų perspektyvos, kurias lingvistams ir kultūros istorikams atveria gausus Emilijos Wróblewskos dienoraštinis palikimas, saugomas Vilniuje, Vrublevskių Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje. Palyginti mažai žinomos XIX a. Lietuvos autorės raštija verta įvairiapusio humanitarinio tyrimo ir platesnio įtraukimo į mokslinę apyvartą. Būtent tokio tikslo siekiama šiuo metu įgyvendinamu dokumentavimo ir tyrimų projektu: skaitmeniniu leidimu pristatyti Wróblewskos rankraščius su kritiniu aparatu ir atskleisti moterų kuriamos intymiosios raštijos idėjinius, kalbinius ir literatūrinius aspektus, susiklosčiusius okupacijų sąlygomis. 1 Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą Emilijos Wróblewskos egodokumentai 1850–1886 m. – Vilniaus inteligentų aplinkai priklausiusios lenkės gyvenimo ir idėjinių nuostatų liudijimas. 7 dienoraščių skaitmeninis leidimas su kritiniu aparatu ir elektroninė monografija, finansuojamą 2023–2028 m. pagal programą „Nacionalinė humanitarinių mokslų plėtros programa“, projekto Nr. NPRH/F/SP/507578/2021/11, modulis „Pamatai“. Projekto partneriai yra Vrublevskių Lietuvos mokslų akademijos biblioteka Vilniuje ir Varšuvos universiteto Skaitmeninių kompetencijų centras. Šis tekstas yra žvalgomojo pobūdžio, paremtas preliminaria šaltinių ekscerpcija, todėl pateiktos įžvalgos ir pastebėjimai nepretenduoja į išsamų tyrimą su plačiomis išvadomis. Išsamią Wróblewskos raštijos kalbinę ir stilistinę analizę pateiks tik projektą vainikuosianti bendraautorystės elektroninė monografija. 140 BENDRINĖ KALBA | 97 SANTRAUKA Straipsnyje atskleidžiamos įvairios tyrimų perspektyvos, atsiveriančios kalbininkams ir kultūros istorikams, analizuojantiems turtingą Emilii Wróblewskos dienoraštinį palikimą, saugomą Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Santykinai mažai žinomos autorės iš XIXth amžiaus Lietuvos kūryba verta įvairiapusio humanitarinio apmąstymo ir platesnio pristatymo mokslo bendruomenei. Taigi dabartinio dokumentavimo ir tyrimų projekto tikslas – pateikti Wróblewskos rankraščius skaitmeninio leidimo forma, parengiant kritinį tyrimą, ir atskleisti moterų intymiosios literatūros, kurtos valstybės padalijimų ir Rusijos imperijos dominavimo laikotarpiu, ideologinius, kalbinius bei literatūrinius aspektus. XIX a. moterų intymioji kūryba sulaukia vis didesnio susidomėjimo, tačiau šio raštijos žanro vertinimai taip pat poliarizuojasi. Kai kurie tyrėjai tokią kūrybą laiko menkaverčiu istoriniu šaltiniu ir abejotinos meninės vertės epigonine literatūra, o kiti, priešingai, moterų egodokumentuose įžvelgia nuoširdų autorių gyvenimo ir veiklos liudijimą, taip pat įvykių dokumentą, atskleidžiamą per rašančiųjų jausmų ir raiškos prizmę (Griškaitė 2012: 296). XIX a. Lietuvos moterų biografinė raštija yra vertingas, nors ir pernelyg retai pasitelkiamas šaltinis, padedantis tirti inteligentijos veikėjų kalbą, pažiūras ir siekius, jų organišką darbą siekiant išsaugoti pamatines vertybes (tarnystę Tėvynei ir visuomenei, tikėjimą Dievą, šeimą, moterų švietimą, patriotinį ir pilietinį vaikų auklėjimą) ir kurti išlikimo strategijas po pralaimėtų tautinio išsivadavimo sukilimų. Moterų laikysena ir dilemos, susijusios su įsitraukimu į viešąją veiklą XIX–XX amžių sandūroje, vis aiškiau atsispindi šiuolaikinėje tiek Lenkijos, tiek Lietuvos istoriografijoje (plg., pavyzdžiui: Kałwa 1997, 2014; Bairašauskaitė 2011; Żarnowska 2014 ar serijos Kobieta i... leidinius, redaguotus Anos Żarnowskos ir Andrzejaus Szwarco). Šiame trumpame eskize ketinu tik parodyti, kokias įdomias tyrimų perspektyvas humanistams atveria turtingas Emilii iš Benjowskių Wróblewskos dienoraštinis palikimas ir kodėl verta šiuos rankraščius pateikti tyrėjams kaip šiuolaikinį skaitmeninį leidimą – kaip liudijimą apie Vilniaus inteligentų sluoksniui priklausiusios moters gyvenimą, kalbą ir aksiologinę sferą posukiliminiame laikotarpyje. Tai moters, save realizavusios įvairiose srityse: literatės mėgėjos, atsidavusios motinos, mokytojos, tačiau ir nelabai laimingos santuokoje, viduje draskomos tarp konservatyvių idealų- ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA. Dzienniki Emilii z Benjowskich Wróblewskiej z lat 1850–1886 jako źródło do badań językowo-kulturowych 141 tywnego społeczeństwa (zob. Medišauskienė 2001) a potrzebą przekraczania granic ról społecznych i poszukiwania dróg osobistego rozwoju intelektualnego. Aspiracje edukacyjne i samokształceniowe kobiet na Litwie od końca XVIII w. do początku w. XX przedstawiła szerzej Olga Mastianica w książce pod znamiennym tytułem Praverus namų duris (Po uchyleniu drzwi domu), ukazując stopniowe ewoluowanie ich ról społecznych, od opiekunki domu i co najwyżej pomocnicy mężczyzny, ku aktywności intelektualnej i zawodowej (Mastianica 2012). Emilia Wróblewska nie należy do postaci, które są opisywane w podręcznikach historii czy literatury polskiej, jak i litewskiej, ale też nie jest to osoba przez badaczy zupełnie niedostrzegana. Jest wspominana w publikacjach na temat dawnej Biblioteki Wróblewskich w Wilnie (np. Białokozowicz 2002: 207–208), jej imię figurowało obok imienia męża w nazwie tej instytucji (Biblioteka im. Eustachego i Emilii Wróblewskich, obecnie Biblioteka Litewskiej Akademii Nauk im. Wróblewskich). Wzmiankowali o niej też biografiści jej męża, zesłańca, lekarza-homeopaty i społecznika, Eustachego Wróblewskiego (1826–1891), a zwłaszcza badacze życia, działalności i postaw ideowych jej synów, Tadeusza Stanisława Wróblewskiego (1858–1925), słynnego wileńskiego adwokata, bibliofila, działacza społecznego, zesłańca i Augustyna Aniceta Wróblewskiego (1866–po 1913), naukowca, biochemika, socjalisty, teoretyka i propagatora anarchizmu. O obecności diarystyki Wróblewskiej w wileńskich zbiorach archiwalnych informowała w 1999 r. również historyczka Tamara Bairašauskaitė, ale przedstawiła te źródła fragmentarycznie (Bairašauskaitė 1999: 36–37). Cenny walor informacyjny dla zainteresowanych XIX-wieczną diarystyką kobiecą mają dane archiwalne na temat dzienników Wróblewskiej wraz z syntetycznym streszczeniem ich zawartości, umieszczone w bazie elektronicznej Archiwum Kobiet2, opracowanej w Instytucie Badań Literackich w Warszawie. Wróblewskos asmenybę į istorinį diskursą plačiau įtraukė lietuvių tyrėja Reda Griškaitė (2012, 2017), išsamiai pristačiusi įdomius biografijos aspektus ir dienoraštininkės kūrybą kaip vertingą literatūrinių bei istorinių tyrimų šaltinį. Ji taip pat pateikė autorės įrašų iš įvairių metų, tačiau nė vienas iš 7 Wróblewskos dienoraštinio palikimo tomų (apie 1200 puslapių) iki šiol nėra sulaukęs kritinio leidimo. 2 http://archiwumkobiet.pl/autor/wroblewska-emilia [žiūrėta 2024 02 13]. 142 BENDRINĖ KALBA | 97 Dienoraštininkės, gimusios 1830 m. Kobryne, Gardino gubernijoje, Augustynos Kryńskos (1809–1869) ir majoro Bartłomiejaus Beniowskio (1800–1867), Lapkričio sukilimo dalyvio ir emigranto (Lewak 1935: 429), egodokumentus vis dar reikia nuodugniai ištirti kalbiniu ir kultūriniu požiūriu bei pristatyti moterų raštijos kontekste, siejant su biografiniu, šeimos ir aplinkos kontekstu. Užaugusi romantinio patriotizmo tradicijomis persmelktoje aplinkoje, tėvą – po Lapkričio sukilimo emigravusį ir užsienyje veikusį asmenį (Harris 2019) – ji sutiko tik praėjus daugiau nei 20 metų, Londone. Ji žavėjosi jo drąsa, genialia atmintimi ir moksliniais darbais, o dienoraštyje apie tėvą tremtinį rašė: „nes viską galėjo rasti svetimoje žemėje, / bet veltui būtų ieškojęs – pagalbą, patarimą, šlovę / visi jam duos, bet ar taip lengva rasti širdį, / ypač tarp anglų“ (DBW1, Vilnius, 1851 m. rugsėjo 16 d., k. 38r)⁳. Į nepriklausomybės siekio veiklą įsitraukė ir Emilii motinos sesuo Leokadia iš Kryńskių Andrzejkowiczowa (1810–1882), Vilniuje turėjusi mergaičių pensioną, kuris buvo uždarytas po 1863 m. sukilimo, 1864-aisiais. Išsamūs minėtos R. Griškaitės archyviniai tyrimai (2017: 102–103) atskleidė, kad Emilia Wróblewska, palyginti su to meto moterimis, buvo išsilavinusi. Iš pradžių mokėsi namuose, vėliau – geriausiuose Vilniaus mergaičių pensionuose ir Vilniaus Bajorų institute. Ji turėjo gabumų kalboms, mokėjo prancūzų, vokiečių, rusų ir anglų kalbas. Taip pat mielai ėmėsi iš užsienio užsisakomų knygų vertimo. Iš anglų kalbos į lenkų kalbą išvertė mokslinį tėvo darbą A Handbook of Phrenotypics for Teacher and Student (Londonas 1842)⁴, o iš prancūzų kalbos – religinių meditacijų rinkinį, pavadintą Les Paillettes d’Or (Okru 3 Cituodama Wróblewskos dienoraščius, išsaugau originalų kalbos ypatybes. Dienoraštininkės rašybos netaisau pagal dabartines ortografijos taisykles, nes ji gali atspindėti regioninės tarties ir paribio kalbos vartosenos ypatybes bei dokumentuoti ortografinius-fonetinius procesus, kurie dar vyko XIX a. bendrinėje lenkų kalboje. Nepašalinu ir pačios rašančiosios tekste atliktų išbraukymų. Šiuolaikinu tik skyrybą ir įterpiu sintaksiniu bei loginiu požiūriu būtinus skyrybos ženklus. Grafinės manieros ypatybe laikau autorės brūkšnelių ar ilgesnių brūkšnių rašymą apatiniame indekse. Kartais jie atlieka taško, kabliataškio ar daugtaškio funkciją, taip pat gali pranešti apie įterpinį. Neatmetu ir galimybės, kad taip rašančioji signalizavo stiprias emocines būsenas (tam tikra emocinės skyrybos rūšis). 4 Šio vertimo 60 lapų rankraštis su Wróblewskos pratarmė, parašyta 1886 m. lapkričio 16 d., išliko Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkiniuose (toliau trumpinama: BW LAN), sign. F9–242. Tėvo knygą ji parsivežė iš Londono tikriausiai po 1855 m.; Beniowskio veikalo egzempliorius saugomas BW LAN, sign. 41915. ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA. Dzienniki Emilii z Beniowskich Wróblewskiej z lat 1850–1886 jako źródło do badań językowo-kulturowych 143 chy złote. Mažų patarimų pluoštelis, skirtas gyvenimui pašventinti ir padaryti jį laimingą5). 1851 m. ji pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja Vilniuje, mokykloje, kuriai vadovavo minėta teta Andrzejkowiczowa ir Emilijos motina Augustyna iš Kryńskich Beniowska. Ji taip pat gavo leidimą privačiai mokyti prancūzų kalbos. Dienoraščiai liudija Wróblewskos atsidavimą pamatiniam darbui, kurį ji suprato kaip vaikų auklėjimą (moralinės charakterio stiprybės ugdymą) ir jų lavinimą, taip pat atskleidžia jos polinkį užsiimti mokslu ir galiausiai siekį tobulėti, renkantis įvairių žanrų skaitinius, kad gilintų įvairių sričių žinias ir ugdytų dvasingumą. Wątkiem, który wymaga gruntownego zbadania jest podana przez R. Griškaitė (2017: 90) za biografami rodziny Wróblewskich i badaczami oświaty na Litwie w XIX w. (por. Romanowski 2003: 285) informacja o prowadzeniu przez Emilię przez 40 lat tajnej pensji dla dziewcząt w Wilnie, w której edukację początkową pobierały uczennice z najznakomitszych miejscowych rodzin. Sugeruje to inskrypcja „40 lat dzieci uczyła” umieszczona na nagrobku Wróblewskiej na cmentarzu na Starej Rossie. W samych dziennikach nie znajdujemy na ten temat informacji, być może był to ze strony autorki rodzaj autocenzury, by nie zdradzać szczegółów, które mogłyby zagrażać bezpieczeństwu uczennic i ich rodzin, gdyby trafiły w nieodpowiednie ręce. W jednym tylko wpisie, dokonanym prawdopodobnie w 1884 r., w Notatach różnych zatytułowanych Moje mysli (bardzo trudnych do odczytania), podzieliła się taką refleksją: „Jestem nauczycielką od 15 r. życia, a / teraz mam już lat 54. [nieczytelne], więc od lat zajmuję się pracą tak ciężką dla innych, a dla mnie tak miłą, kocham wiek dziecin[n]ny, młodociany” (NRW2, k. 17v), Z prostego wyliczenia wynika zatem, że niemal 40 lat Wróblewska zajmowała się nauczaniem u podstaw. 5 BW LAN, sygn. F9–928, 929. Viename sąsiuvinyje yra dviejų meditacijų rinkinių vertimai, pažymėti atskirais signatūriniais numeriais, iš viso 155 lapai. BW LAN rankraščių kataloge nurodyti 1871–1873 metai, tačiau pačiame šaltinyje pirmasis rinkinys datuojamas 1868–1870 m., o antrasis – 1871–1873 m. Katalogo įraše taip pat minima, kad rankraštis pavadinimu Złote okruchy buvo išleistas Józefo Zawadzkio spaustuvėje 1877 m. Tačiau leidime nepateikta informacijos, kas atliko vertimą. Antraštiniame puslapyje nurodytas tik paantraštis Zbiorek pierwszy, o pačioje knygoje pateikti abu rinkiniai; tuo galima įsitikinti pasinaudojus skaitmeniniu leidinio Złotych okruchów egzemplioriumi iš Liszkių parapijos bibliotekos, žr. https://polona.pl/item-view/056e4994-7432-4324-bd9d-3e2465385e0c?page=4 [dostęp 2023 12 01]. Palyginus vertimo rankraštį su išleistu tekstu, neabejotinai matyti, kad vertėja buvo Wróblewska. Tačiau mįslinga lieka tai, kodėl leidinyje nebuvo nurodyta vertėjos pavardė. 144 BENDRINĖ KALBA | 97 Diaristė reiškėsi ne tik kaip mėgėja rašytoja ir vertėja, bet ir, kaip aiškiai liudija jos dienoraščiai, buvo motina, itin stipriai emociškai prisirišusi prie vaikų ir įsitraukusi į jų intelektinį ugdymą. Pedagoginėse pastabose, parašytose 1867 m. viešint Londone, ji atskleidė, kad laiką, kurį praleidžia toli nuo šeimos, turėtų kuo geriau išnaudoti frenotipikos6 studijoms, istorinių veikalų skaitymui, anglų kalbos mokymuisi ir tam, kad „dirbčiau <...> su viskuo, kas, kaip tik pamatysiu, gali būti naudinga mano vaikams“ (NPW, k. 1v). Iš septynių Wróblewskių vaikų suaugusio amžiaus sulaukė tik du sūnūs; Wróblewska išgyveno trijų sūnų (Władysławo, Zygmunto ir Kazimierzo) ir dviejų dukterų (Stanisławos ir Marii) netektį. Duktė Maria, kuriai ji rašė dienoraštį, mirė nesulaukusi 18 metų. Diaristė mirė būdama 56-erių; dienoraščio įrašus ji rašė beveik 30 gyvenimo metų, su ilgesne pertrauka 1873–1877 ir 1879–1883 m. Ji priklausė moterims, kurios, kaip taikliai apibūdino R. Griškaitė, „negalėjo nerašyti“ (Griškaitė 2017: 109). Emilijos Wróblewskos rankraštinis palikimas yra vertingas šaltinis įvairiomis kryptimis vykdomiems lingvistiniams tyrimams. Lenkų kalba yra esminė patriotinių vertybių sistemos dalis bajoriškoje šeimoje, tačiau nė vienas iš iki šiol rankraščius tyrusių mokslininkų nesutelktė dėmesio į diaristės tekstų kalbines ypatybes, jos užrašų rašybą, Wróblewskos raštijos stilistinę ir žanrinę įvairovę, nors jos egodokumentai (ne tik dienoraščiai, bet ir laiškai, vertimai, skaitytų tekstų santraukos7) yra vertingi 6 Frenotipika (angl. phrenotypics) Bartłomiejus Beniowskis pavadino savo sukonstruotą mašiną, skirtą atminties talpai ir didžiuliam duomenų kiekiui įsisavinti lavinti; apie tai plačiau žr.: Griškaitė 2017: 98. Pati diaristė tėvo išradimą vadino „atminties vaizdais“, „atminties stebuklais“, o Beniowskio veikalo vertimo iš anglų kalbos pratarmėje rašė: „Jo išradingas protas ieškojo variklio mašinos <...>, kuri šimtą kartų / greičiau įspaustų į jo atmintį tą žinių / gausybę, kurią jis norėjo perduoti savo / atminčiai – ir kuri greta savo greičio turėtų / tokią jėgą, kad, kartą įspaudusi jas smegenyse, / taip giliai jose išrėžtų, kad su jomis sudarytų vieną, / nedalomą visumą. Jis mąstė, ieškojo, / tyrinėjo visas nuo pasaulio pradžios žinomas / mnemonikos (atminties mokslo) sistemas ir galiausiai, / įvairiai derindamas, savo paties sumanymu / sukūrė šią variklio mašiną; sudėliojo jos ratukus ir velenus“ (BW LAN, sygn. F9–242, k. 2r–2v]. 7 Perskaitytų knygų santraukas ir įvairių žinių sričių (ekonomikos, senovės istorijos, Vilniaus istorijos bei kultūros, geografijos) užrašų kaupimą Wróblewska pradėjo 1871 m. lapkričio 15 d. (NRW1, k. 1r). Jie liudija platų jos interesų ratą. Rankraščio Treść moich czytań pradžioje ji paaiškino savo darbo tikslą: „Rašau tai galvodama apie savo dukterį, norėdama ją / paskatinti, kad ir ji pati, kai paūgės, kiekvieną / perskaitytą veikalą apibendrin- ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA. Dzienniki Emilii z Beniowskich Wróblewskiej z lat 1850–1886 jako źródło do badań językowo-kulturowych 145 XIX a. lenkų kalbos, vartotos rašytiniu pavidalu aktyvių intelektualių Vilniaus inteligentijos atstovių, liudijimas. Diaristė turėjo plačių kalbinių kompetencijų, jos kūrybai būdinga žodžio kultūra ir leksikos turtingumas, tačiau Wróblewskos užrašuose taip pat atsiskleidžia įvairaus pobūdžio svyravimai, galintys liudyti to meto rašybos variantus ir savito grafolekto, vartoto rankraščiuose, egzistavimą, taip pat Vilniaus inteligentijos XIX a. tarimo ypatybių atsispindėjimą rašte. Jau pirminėje dienoraščių fragmentų peržvalgoje pastebimas pasienio krašto lenkų kalbos koloritą turintis diaristės kalbos savitumas reikalauja nuodugnios kokybinės ir kiekybinės analizės bei palyginimo su kitų XIX a. Lietuvos autorių, rašiusių lenkiškai, tekstų kalba ir bendrosios XIX a. lenkų kalbos tendencijomis. Tik komparatyvistinis požiūris leis nustatyti regioninių reiškinių buvimą Wróblewskos raštijoje ir individualius jos stiliaus bruožus. Net paviršutiniška įvairių metų diaristės įrašų apžvalga rodo, kad rašytoja svyruoja vartodama trijų priebalsių eilių garsus: švilpiamuosius (Z), šnypščiamuosius minkštuosius (Ź) ir šnypščiamuosius kietuosius (Ż); tai grafiniame lygmenyje pasireiškia diakritinių ženklų (taškų, brūkšnelių) vartojimo nenuoseklumu. Irena Bajerowa (1986: 33) XIX a. rankraščių ortografijos būklę diakritinių ženklų vartojimo požiūriu apibūdino kaip dar nenusistovėjusią ir dažnai aplaidžią. Wróblewska taip pat gana dažnai praleidžia diakritinius ženklus arba juos žymi nevienodai ir nenuosekliai, gana laisvai vartodama brūkšnelius ir taškus (pavyzdžių pateikiama tolesnėje straipsnio dalyje). Todėl, remiantis nenusistovėjusia rašyba, būtina atsargiai rekonstruoti santykį tarp grafinio vieneto (grafemos) ir jo garsinės realizacijos. Skaitmeninės edicijos tikslas – kuo tiksliau, lyginant su originalu, perrašyti diaristės dienoraščius, išsaugant jų grafinį variantų įvairumą, o paskui atlikti lyginamuosius tyrimus, leidžiančius įvertinti, kaip tarimo ypatybės atsispindi rašte. Remiantis iki šiol perrašytais šimtu rankraščių puslapių jau galima nurodyti dvi priešingas tendencijas Wróblewskos dienoraščiuose, tikriausiai turinčias artikuliacinį pagrindą: palatalinių priebalsių minkštumo žymėjimo praleidimą žodžio gale (tipas pa-mięć, odbyt, dziś, tydzień, bądź, wyraz ‘wyraź’ ir priebalsio c minkštumo žymėjimą toje pačioje pozicijoje (tipas pomóc). Antrinių procesų buvimas pa- …sau, nes tik tuomet tai atneš jai tikros naudos. / Pradėjau per vėlai, bet geram žingsniui / niekada nebūna per vėlu“ (NRW1, k. 1r). 146 BENDRINĖ KALBA | 97 Latalizacija ir priebalsių depalatalizacija įvairiose pozicijose šiaurinių paribių tipo lenkų kalboje, žinoma, nėra kuo nors stebinanti, nes turime daug šių reiškinių paliudijimų iš įvairių Lenkijos kalbos raidos etapų ir funkcinių atmainų Lietuvoje (Kurzowa 1993: 237, 239–240). Tyrimo požiūriu įdomu tai, kad išsilavinęs, daug skaitantis, su įvairiais tekstais susiduriantis, kalbas mokantis ir kitus lavinantis žmogus, vartojantis aukštąjį lenkų kalbos variantą8, nepaisant savo kalbinių kompetencijų, pasiduoda regioninės vartosenos įtakai. Šiame kontekste reikėtų priminti Zofios Kurzowos pastebėjimą: ji laikė trijų priebalsių eilių distribucijos sutrikimus „labiausiai į akis krintančiu filomatų konsonantizmo bruožu“, o visą trijų eilių priebalsių vartosenos sritį – „vienintele sritimi, kurioje filomatai nesugebėjo susidoroti su fonetikos klausimais“ (Kurzowa 1972: 47, 67; Bajerowa 1986: 125). Pasirodo, ši sritis, esanti grafijos ir tarimo paribyje, sunkumų kėlė ir Wróblewskai, nors ji susidorojo su ja gerokai geriau nei filomatai. Tačiau dienoraštininkės rankraščių rašybos modernizavimas iki dabartinės būklės, pašalinant variantus, būdingus ir XIX a. bendrinės lenkų kalbos ortografijai bei morfonologinei sistemai (Bajerowa 1986: 123–124), atimtų iš šių šaltinių autentiško XIX a. lenkų kalbos liudijimo, užfiksuoto moterų egodokumentuose iš Lietuvos, vertę. Verta pridurti, kad trumpose Wróblewskos rankraščių citatose, pateikiamose duomenų bazėje Archiwum Kobiet, rašyba yra modernizuota, todėl jos neturi dokumentinės vertės kalbos istorikui ir regioninės lenkų kalbos tyrėjui. Tik R. Griškaitė cituojamose dienoraščių ištraukose stengėsi išsaugoti originalo rašybą ir segmentaciją, tačiau dienoraštininkės diakritinių ženklų vartojimo svyravimų, savitų formų ir regioninių lenkų kalbos ypatybių ji neaptarė. Toli gražu nelaikau to priekaištu, nes tyrėją domino dokumentų turinio analizė (ir ji ją atliko nepriekaištingai), o ne grafemikos, fonetikos ar morfonologijos klausimai. Mūsų 8 Tym terminem określam za Anną Zielińską (2002: 12) wariant polszczyzny używanej na Litwie przez inteligencję pochodzenia ziemiańsko-szlacheckiego. Określenie to, motywowane socjolingwistycznie, wydaje się adekwatne do dobrej znajomości języka polskiego Wróblewskiej jako przedstawicielki warstwy ziemiańsko-szlacheckiej, która zasiliła szeregi inteligencji wileńskiej. Trudno na wstępnym etapie badań wyrokować, jaki twórca mógł być dla piszącej inspiracją i wzorcem literackim do naśladowania, ale warto w przyszłości skonfrontować polszczyznę diarystki z językiem jej współczesnych popularnych autorów, np. Syrokomli (por. Trypućko 1955–1957; Karaś 2022), który przyjaźnił się z Eustachym Wróblewskim, mężem Emilii. ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA. Dzienniki Emilii z Beniowskich Wróblewskiej z lat 1850–1886 jako źródło do badań językowo-kulturowych 147 skaitymai, kaip galiu teigti remdamasi R. Griškaitės (2012) paskelbtomis citatomis iš pasirinktų rankraščių, iš esmės sutampa, nors pasitaiko tam tikrų skirtumų: pavyzdžiui, raźnych (Griškaitė 2012: 241) interpretuočiau kaip różnych „įvairių“ (DWB1, k. 38r), nes grafema z z su netiksliai pažymėtu diakritiniu ženklu Wróblewskos rankraščiuose žymi ir fonemą [ž], ir [ź], tačiau šiuo atveju teisingai suprasti formą padeda kontekstas, nes kalbama apie žmones różnych wiekiem i narodem i stanem9; savo ruožtu, rankraštį palyginus su skaitymu do późna (Griškaitė 2012: 275), neabejotina, kad ten parašyta do późna (DBW1, k. 7r); galiausiai netikslus užrašymas chrescianki (Griškaitė 2012: 264), kai rankraštyje randama forma chrześcjanki (DMW, k. 2r), kurioje allografas rz žymi fonemą [ž]. Atsižvelgiant į pastebėtus dienoraštininkės rašysenos skaitymo skirtumus, geriausias sprendimas tiek kalbininko, tiek istoriko tyrimo metodų požiūriu – parengti laisvai prieinamą skaitmeninį dienoraščių leidimą, kuriame būtų pateikti du rankraščio vaizdai: originalo transkripcija su interaktyvių komentarų tinklu ir vizualus originalaus teksto atvaizdas. Tuomet būtų galima siūlyti tikslinti pateiktus skaitymus, atsižvelgiant į pasirinktą atskaitos sistemą, ir pasisakyti dėl kai kurių problemiškų Wróblewskos užrašymų, kurie bėgant metams keitėsi. Grafiškai įvairiausias, kaip jau minėta, yra fonemos [ž] užrašymas: kruopščiai ji žymima kaip ž ir rz, o mažiau kruopščiai ar net manieringai – kaip z z, virš raidės arba gerokai nuo jos nutolusiu įvairaus ilgio brūkšneliu. Toliau pateikiamuose pavyzdžiuose šį paskutinį užrašymo tipą schemiškai perteikiu kaip <ź>, kad atskirčiau jį nuo ženklo ź, žyminčio garsą [ź], kaip, pavyzdžiui, žodyje jeśli, atspindinčiame skardumo asimiliaciją (jeśli > jeźli). Dienoraštininkės užrašus, kuriuose vietoj laukiamo ž arba ź atsiranda priebalsė z ir atvirkščiai, reikia išsamiau interpretuoti ir ieškoti paralelių kitų XIX a. Lietuvos autorių tekstuose. Šių reiškinių dažnumo nustatymas visoje medžiagoje ir detalių sąlygų išnagrinėjimas yra itin svarbūs, nes padės nustatyti, ar susiduriame su tikraisiais 9 Emilia Kolinko, Griškaitės teksto lenkiško leidimo vertėja ir redaktorė, įvedė šiuolaikinį užrašymą różnych, kartu pašalindama regioninės fonetikos atspindį – ó > o kaitą (Griškaitė 2017: 100). Kitas Wróblewskos rankraščių citatas ji taip pat normalizavo pagal dabartines rašybos taisykles. 148 BENDRINĖ KALBA | 97 fonetiniais reiškiniais (t. y. paribio tarimo atspindžiais) ar diakritinių ženklų vartojimo klaidomis, kylančiomis tiek dėl silpnų normų, tiek dėl autorės neatidumo, nes ji dažnai rašydavo apimta stiprių emocijų. Toliau pateiktos ištraukos iš įvairių Wróblewskos rankraščių liudija anksčiau minėtą diakritinių ženklų žymėjimo arba praleidimo variantų įvairovę: Ak, kokia didelė / tai tiesa, ‹źe Viešpaties jungas saldus, o jo / našta lengva. Angelinė Panna Kazimiera nemažai prisidėjo / nušviečiant priešais mane gyvenimo kelią, skatinant / mane labiau pamilti savo profesiją / ir savo pareigas. Bo‹že, laimink Jał! ir atlygink jai už tai, ką / ji man padarė! <...> nes kam‹ż> mums duotas gyvenimas, / jei ne tam, kad per jį pelnytume Dangų. / Mėnuo išsiblaškiusio, klaidų kupino ‹gyvenimo / yra prarastas Dangui. Reikia dirbti, reikia / prakaituoti, nes Dievo Karalystė kenčia prievartą, o smurtininkai ją grobia / (egzistenciniai-religiniai apmąstymai, DBW1, Vilnius, 1855 m. sausio 28 d., k. 86r). Šiandien visi mano dvasiniai / pratimai rodė man mano / ‹gyvenimo ir paskirties tikslą, / kuris yra Dievas; jie rodė man / tobuliausią būdą Jam tarnauti, / praktikuojantis Šventąjį Abejingumą, / tai yra būnant pasirengusiai viskam. / Mano širdį persmelkė ši / didžioji ir pamatinė tiesa, ‹kad / esu sukurta Dievui ir tik tam / (meditacijos per rekolekcijas, WEW, 1854, I diena, k. 1v–2r). Eustachijaus abejingumas man, / visiškas manęs užmiršimas [rašalo dėmė, primenanti ašarą], ‹jo gyvenimas / ne namuose, žodžiu, visa tai, kas jo požiūrį į mane [neįskaitomas išbraukimas] / iki šiol taip slėgė, kas buvo mano ašarų / priežastis, man taps natūraliu, / įprastu dalyku. Nušluostau ašaras, nuveju liūdesį, / būsiu rami, besišypsanti, linksma, / nes vykdyti Dievo valią nuolat skundžiantis / ir dejuojant – nekrikščioniška (DBW3, k. 23r–23v). Kadangi> niekas manęs nepateisins mirties ir Teismo valandą, dabar neturėčiau sakyti: / „negaliu, man sunku“, nes šie / pasiteisinimai man neatvers / Dangaus ir neapsaugos nuo / Pragaro (meditacijos per rekolekcijas, WEW, 1854, antroji diena, k. 5v–6r]. Argi> šis skaitymas reiškia prisiminti / tėvą; įsiskverbimas į jo sielą / man turi būti nenaudingas [?] Šio didžio dvasios / ir jo genialių sumanymų vaizdas, / šis aistringas troškimas žinių, šis nuolatinis / siekis tobulumo, ši / jo ištvermė darbe pakylėja mane / ir daro mane išdidžią, ‹taip sakant, / kartu parodydama, koks brangus laikas / ir kaip akimirkas, kurias veltui / praleidžiu būdama šio žymaus žmogaus dukra, galėčiau panaudoti / bent vienam gebėjimui, / kurį turėjau paveldėti iš tėvo, tobulinti, / kad jis teiktų naudą / mano šeimai ir galėtų būti naudingas visuomenei / (apie tėvą Bartłomiejų Beniowskį, NPW, Londonas, 1867, k. 2r–2v). ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA. Dzienniki Emilii z Beniowskich Wróblewskiej 149 z lat 1850–1886 jako źródło do badań językowo-kulturowych Į diaristės lenkų kalbą galima pažvelgti ir etnolingvistiniu, tiksliau – aksiolingvistiniu požiūriu, nes asmeniniuose liudijimuose greta istorinio ir paprotinio konteksto atsiskleidžia vertinamieji konceptai, kuriuos galima rekonstruoti remiantis kalba. Pavyzdžiui, norint atskleisti, kokią aprėptį sąvoka PATRIOTYZMAS įgyja Wróblewskos raštuose, šią vertybę reikia įtraukti į platesnį sąvokų kompleksą (Bartmiński 2020: 109) ir aptarti jos santykį su kitomis jai svarbiomis vertybėmis ir, plačiau, to meto inteligentijai svarbiomis vertybėmis, tokiomis kaip TĖVYNĖ, DIEVAS, ŠEIMA, DARBAS, AUKLĖJIMAS. Sutiksime, kad semantinis PATRIOTYZMO koncepto branduolys yra meilė Tėvynei, tačiau ji reiškiasi įvairiais patriotizmo modeliais: herojiškuoju, romantiniu, pozityvistiniu, tautiniu, krikščioniškuoju, lokaliuoju ir kitais (Karolak 1993; Brzozowska 2006, 2009). Emilia Wróblewska, vadovaudamasi epochos filosofine mintimi ir darbo nuo pamatų idėja, pasirinko kitokią tarnystės Tėvynei strategiją nei jos aplinka. Ji pritaria sukilimo idėjai, tačiau dienoraščiai pirmiausia liudija jos pozityvistinį patriotizmą, suvokiamą kaip mokymąsi ir intelektinės sferos gilinimą, dvasios stiprinimą per uolų religingumą ir krikščioniškąją etiką bei rūpinimąsi esminių vertybių puoselėjimu šeimoje. Jie taip pat išreiškia lokalųjį (krašto) patriotizmą, kaip rodo, pavyzdžiui, šis diaristės įrašas, atsakas į emigrantės dukters, grįžusios iš Prancūzijos į kraštą, pasisakymą: jai nepatinka po puikaus Pary<>žiaus mūsų vargšė Lietuva su savo juoda duona, skurdžiais viešbučiais, nuskriaustais [?] valstiečiais. Prabėgomis mačiau užsienio kraštus, bet iš P... šaukiu: nepaisant visų patogumų, gero tono ir taip garsiai bei plačiai garsinamos Rytų civilizacijos, man mielesnis mano vargšas kraštas! Jame viską myliu: ir žemę, ir žmones, ir mūsų apsiniaukusį dangų. Duok, Dieve, su šiais žmonėmis sėti ir pjauti, su jais gyventi, su jais mirti! (DBW2, Wilno, 23 lutego 1858, k. 42r). Patriotinio pobūdžio yra ir kai kurie Wróblewskos įrašai jau minėtame užrašų sąsiuvinyje, pavadintame „Moje myśli“. Čia ji pasitelkia herojiškajam patriotizmui būdingą įtaigų keršytojo konceptą – jis pakils, kad atlygintų Lenkijai už jai padarytas skriaudas ir atkurtų teisingumą: Taip pat ne<b>egalime atsisakyti nė / vieno iš mūsų šimtmečius puoselėtų sie<k>ių, nes <m>ūsų didvyriai, mūsų kankiniai [išbraukta] mestų / baisų prakeiksmą šventojo reikalo išsižadėjusiems. / Mes gyvename! Netiesa, kad Lenkija kape. <...>Tai liudija mūsų poetai, mūsų filosofai, / mūsų dailininkai, mūsų skulptoriai, mūsų darbininkai visose <s>rityse // Mes gyvename, nes mūsų kankinių kapai- 150 BENDRINĖ KALBA | 97 kankinių garsiai šaukia ir primena / Europai apie narsingą tautą – Laisvės skydą! // Šie kapai, šie Lenkijos didvyrių kaulai – tai / mūsų turtas, mūsų ateities šaltinis // Iš šių kaulų pakils keršytojas! (NRW2, grudzień 1883, k. 18r–18v). Autorė labai kritiškai vertina Rusijos imperiją, kurią suvokia kaip „didžiulį kalėjimą“ (NRW2, k. 19v). „Ši tauta, vadinanti save rusų tauta, mananti, kad ‹yra› ne tik civilizuota, / bet netgi civilizacijos apaštalė!, paprastai / kovoja „Dievo vardu“, „Kristaus vardu““ (NRW2, k. 19v). Diaristė smerkia ir rusų panslavizmą, kuris „būtų juokingas, / jei nebūtų tarsi Damoklo kardas / pakibęs virš visų žemės tautų galvų“ (NRW2, k. 20r). Rusijos imperialistiniams veiksmams Europoje (kaip tai vis dar aktualu!) ji priešpriešino lenkų laikyseną – jie buvo pasirengę kovoti už kitų tautų nepriklausomybę: Taigi galime didžiuotis. Visada buvome nepriklausomų tautų priešakyje – ir tokie esame. // Tai liudija šimtai tūkstančių kapų, kuriuose palaidoti mūsų tėvai, mūsų broliai, žuvę nesibaigiančioje kovoje su tais laukiniais barbarais europietiškais drabužiais“ (NRW2, k. 20r). Wróblewska, kaip jau buvo minėta, įsitraukė į savo vaikų patriotinį ir pilietinį auklėjimą, o du jiems rašyti dienoraščiai yra savitas literatūros žanras – tam tikri vertybių pasaulio vadovai. Kalbiniu požiūriu jie yra įdomus liudijimas, kaip pasitelkiamas švelnumo ir jausmingumo kupinas motiniškas stilius (Masojć, Sawanie wska-Mochowa 2024: 38). Diaristė dažnai kreipdavosi į vaikus tiesiogiai, vardu, kaip į būsimus dienoraščių skaitytojus: Maryjko, mano mieliausias vaike, šiandien, Naujųjų metų dieną, / dovanoju tau šią knygą kaip kalėdinę dovanėlę; saugok ją kaip motinos, kuri tave myli labiau už viską pasaulyje, atminimą! (DMW, Wilno, styczeń 1865, k. 2r); Atsimink, / Tadziuniu, vėlesniame gyvenime, kad kančia ir skausmas / prasideda nuo lopšio, kad kiekvienam teks kentėti – tad mokykis, / mano sūnau, ir nuo vaikystės pratinkis prie narsumo / ir kantrybės. Todėl tavęs nelepinu ir pernelyg / dėl tavęs nesielvartauju [?], nors kiekvienas, net / menkiausias tavo skausmas giliai atsiliepia mano širdyje. Tačiau / nežinau, kas tavęs laukia gyvenime; galbūt tau teks daug iškęsti. / Nors ir norėčiau savo krūtine apsaugoti tave nuo visų / sviedinių, niekada negalėčiau pakęsti, kad mano sūnus dėl narsumo ir tvirtybės stokos pasuktų / nuo pareigos kelio, kad, bijodamas kančios, taptų / nedėkingu Tėvynės sūnumi, blogu krikščioniu- ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA. Dzienniki Emilii z Beniowskich Wróblewskiej z lat 1850–1886 jako źródło do badań językowo-kulturowych 151 1 NUOTR. Mano mintys, sign. F9–883 (NRW2, 20r lap.). Šaltinių korpuso, kurį pagal projektą suteikė BW LAN, fotokopija. 152 BENDRINĖ KALBA | 97 … ir piliečiu. Geriau kentėk, mano vaike, kentėk dėl kitų / ir už kitus, negu menkoje ramybėje / snaustumei ir iššvaistytumei gyvenimą! (DTW, Vilnius, 1859 m. birželio 11 d., 17v lap.); Mano Augustynukui // Mielas mano sūneli, šiandien tau prasideda 21-ieji metai. / Po metų jau būsi pilnametis, o aš galbūt / jau gulėsiu kape šalia mylimos / Maryjkos, kurios atminimas dabar taip atgijo / tavo širdyje ir, kaip sakai, pažadino tokį graudų / ilgesį tos seseriškos dvasios, / kuri dar tau gyvenant traukė tave, bejausmį vaiką, / aukotis dėl tų, kurie kenčia (DMW, Vilnius, 1886 m. liepos 7 d., 46r lap.). Dienoraščiuose imdamasi egzistencinių ir moralinių bei religinių temų, dienoraštininkė beveik nuolat atlieka sąžinės sąskaitą. Ji išpažįsta dvasinius poreikius, nuolatines pastangas užmegzti gilesnį santykį su sacrum ir autentiškai išgyventi tikėjimą. Stilistiniu požiūriu daugelio dienoraščio įrašų struktūroje galima įžvelgti privačiai maldos kalbai būdingų konstitutyviųjų bruožų: padėką, prašymus, meditacijas ir tikėjimo išpažinimus, atsiprašymą už savo netobulumą ir nuodėmingą prigimtį, pamokymus, o leksikos lygmeniu – pakilią, ekspresyvią leksiką. Wróblewskos religinio diskurso raktažodžiai: siela, nuodėmė, Jo (Dievo) valia, tikėjimas, dorybė, Angelas, gailestingumas, taip pat puikybė ir atgaila. Sintaksės lygmeniu krinta į akis ilgos frazės ir pasikartojimai. Religiniu stiliumi parašytiems įrašams taip pat būdingas savitas dialogiškumas; antrojo asmens vartojimas rodo, kad dienoraštininkė veda vidinį dialogą pati su savimi ir pati save pamoko: Šiandien labiau nei bet kada glauskis / prie Dievo, gyvenk tvirtu ir paprastu / tikėjimu, laimės neieškok čia, žemėje, / tik kuo glaudžiau susivienydama / su Juo, nes šiandien aiškiau / ir apčiuopiamiau nei bet kada / matai, koks žmogus be Dievo, / net ir didžiausias genijus, yra / niekas, o kaip tik susivienijęs su / Juo tampa išties didis (įrašas po tėvo mirties, NPW, Londonas, 1867, 3r lap.); Ir tu mirsi, tad pernelyg nesirūpink / laikinais dalykais, daryk, ką privalai, / daryk, kas tavo galioje, o / visa kita palik Viešpačiui. Kasdien / galvok apie mirtį ir taip susitvarkyk / savo gyvenimą, taip savo reikalus, / kad ji niekada tavęs netikėtai / neužkluptų. Tegul tavo sąžinė, / tavo reikalai, tavo pareigos visada būna tvarkingi, / tegul po tavo mirties niekas nesiskundžia, / kad nepadarei to, ką / privalėjai. Neatidėliok / nieko vėlesniam laikui, ką gali padaryti šiandien, / nes mirtis gali atimti tave šią akimirką. Kaip krikščionė, / daryk, ką gali, kol gyveni, dėl / savo sielos. Pasinaudok kiekviena / tau duota akimirka, kad atgailautum / už savo nuodėmes – bijok nuodėmės, nepraleisk nė / vienos progos puoselėti dorybę / ar tobulėti (kaip aukščiau, NPW, 3v–4r lap.). ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA. Dzienniki Emilii z Beniowskich Wróblewskiej z lat 1850–1886 jako źródło do badań językowo-kulturowych 153 IŠVADOS Pristatyta, neišvengiamai tik pasirinktinai apžvelgta, Emilijos Wróblewskos rankraštinė kūrybinė palikimo dalis, pirma, nusipelno išsamių grafeminių tyrimų ir kuo aiškesnio būdo pristatyti dienoraštininkės grafolekto ypatumus. Antra, ji atveria moterų intymiąją raštiją tyrinėjantiems mokslininkams įvairias pažinimo perspektyvas, kurias galima atskleisti pasitelkiant įvairius analitinius instrumentus: herstoriją, autobiografistiką, (aksio)lingvistiką ar genologiją. Trečia, norint visapusiškai atskleisti Wróblewskos dienoraščių kalbinę, literatūrinę ir dokumentinę vertę, būtina juos nagrinėti XIX a. dienoraštinės kūrybos kontekste ir, siekiant palyginimo, atsižvelgti į kalbos reiškinius, būdingus XIX a. Lietuvos autorių ir autorių moterų raštijai, taip pat į pagrindines XIX a. bendrinės lenkų kalbos raidos kryptis. Dienoraštininkės užrašuose atsispindi įvairios to meto bendrinės lenkų kalbos tendencijos ir regioninė vartosena. Viena vertus, pastebimas normos silpnumas diakritinių ženklų vartojimo srityje, kita vertus – gausūs priebalsių depalatalizacijos ir antrinės palatalizacijos procesai, kuriuos, palyginus su bendrinės kalbos kodifikavimo kryptimis, bent jau reikėtų interpretuoti kaip dažninius regionalizmus. ŠALTINIAI DBW1 – Emilijos Beniovskos (Vrublevskajos) dienoraštis 1850–1855 m. (dienoraštis iš mergautinių metų), BW LAN, sign. F9–183, 92 lapai. DBW2 – Emilijos, gimusios Beniovska, Vrublevskajos dienoraštis 1856–1859 m., BW LAN, sign. F9–272, 117 lapų. DBW3 – Emilijos, gimusios Beniovska, Vrublevskajos dienoraštis 1860–1870 m., BW LAN, sign. F9–236, 170 lapų. DMW – Marijos Vrublevskajos dienoraštis, kurį motina Emilija, gimusi Beniovska Vrublevska, rašė 1865–1878 m.; pridėtas 1886 m. liepos 7 d. įrašas, pavadintas Mano Augustynkui, parašytas sūnaus dvidešimt pirmojo gimtadienio proga, BW LAN, sign. F9–152b, 47 lapai. DTW – Tadeušo Vrublevskio dienoraštis, kurį motina Emilija, gimusi Beniovska Vrublevska, rašė 1859–1886 m., BW LAN, sign. F9–149, 100 lapų. NPW – Emilijos Vrublevskajos [neįskaitoma] Apie darbo tvarką. Pedagoginės pastabos 1867 m. (užrašai, rašyti Londone), BW LAN, sign. F9–311, 56 lapai, lenkų ir prancūzų kalbomis. 154 BENDRINĖ KALBA | 97 NRW1 – Įvairūs Emilijos Vrublevskajos užrašai 1871 m., BW LAN, sign. F9–902, 35 lapai. NRW2 – Įvairūs Emilijos Vrublevskajos užrašai „Mano mintys“ 1883–1884 m., BW LAN, sign. F9–884, 56 prastos būklės lapai. WEW – Wrażenia Emilii Wróblewskiej, 1854, BW LAN, sygn. F9 – 998, 17 kart: Wrażenia i wynikające z nich uczucia i postanowienia z odbytych Rekolekcyi 1854 Gr 16 (opis przeżyć z sześciu dni rekolekcji). LITERATURA Archiwum Kobiet 2013–2018, zespół red. pod kierunkiem M. Rudaś-Grodzkiej, Warszawa: Instytut Badań Literackich Polskiej Akademii Nauk. Pobrano z: http://archiwumkobiet.pl/autor/wroblewska-emilia [dostęp 2024 02 13]. Bairašauskaitė Tamara 1999: Dzienniki szlachty litewskiej z XIX wieku w zbiorach wileńskich. – Białostocczyzna 2(54), 32–37. Bairašauskaitė Tamara 2011: Moteris šeimoje ir visuomenėje. – Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia, red. T. Bairašauskaitė, Z. Medišauskienė, R. Miknys, Vilnius: Baltos lankos, 457–468. Bajerowa Irena 1986: Polski język ogólny XIX wieku: Stan i ewolucja 1: Ortografia, fonologia z fonetyką, morfonologia, Katowice: Uniwersytet Śląski. Bartmiński Jerzy 2020: Z czym „rymuję się” WOLNOŚĆ? Koncept WOLNOŚCI w polu leksykalnym, w pojęciowej słowosieci i w konceptosferze. – Język i pamięć: Księga jubileuszowa dedykowana Panu Profesorowi Wojciechowi Chlebdzie z okazji 70. urodzin, red. W. Mokijenko, J. Tarsa, Opole: Uniwersytet Opolski, 105–115. Białokozowicz Bazyl 2002: Tadeusz Stanisław Wróblewski – założyciel Biblioteki im. Emilii i Eustachego Wróblewskich, patriota Wilna i obrońca praw człowieka. – Wilno i świat: Dzieje środowiska intelektualnego 1, red. E. Feliksiak, M. Leś, Białystok: Towarzystwo Literackie im. Adama Mickiewicza, Oddział Białostocki, 207–228. Brzozowska Małgorzata 2006: Patriotyzm. – Język. Wartości. Polityka: Zmiany rozumienia nazw wartości w okresie transformacji ustrojowej w Polsce: Raport z badań empirycznych, red. J. Bartmiński, Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej, 399–402. Brzozowska Małgorzata 2009: Patriotyzm i nacjonalizm w polskim dyskursie ideologicznym. – Etnolingwistyka. Problemy Języka i Kultury 21, 103–118. Griškaitė Reda 2012: Emilijos Beniovskytės-Vrublevskienės (Emilia z Beniowskich Wróblewska, 1830-10-05–1886-12-23) dienoraščiai (1850-08-05–1886-09). – Archiwum Lithuanicum 14, 227–308. ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA. Dzienniki Emilii z Beniowskich Wróblewskiej z lat 1850–1886 jako źródło do badań językowo-kulturowych 155 Griškaitė Reda 2017: Dzienniki Emilii z Beniowskich Wróblewskiej, przełożyła z litewskiego E. Kolinko. – Pamiętnik Literacki 108(1), 89–133. Pobrano z: https://rcin.org.pl/dlibra/publication/82666/edition/64658/content [dostęp 2023 12 01]. Harris Emma 2019: Bartłomiej Beniowski 1800–1867: Cosmopolitical Chartist and Revolutionary Refugee, Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego. Kałwa Dobrochna 1997: Ze studiów nad historią kobiet w XIX wieku: Metodologia, stan badań. – Historyka Studia Metodologiczne 27, 123–132. Kałwa Dobrochna 2014: Historia kobiet – kilka uwag metodologicznych. – Dzieje kobiet w Polsce: Dyskusja wokół przyszłej syntezy, red. K. A. Makowski, Poznań: Wydawnictwo Nauka i Innowacje, 13–28. Karaś Halina 2022: Język gawędy ludowej Wielki Czwartek Władysława Syrokomli na tle polszczyzny ogólnej i północnokresowej XIX wieku. – Władysław Syrokomla: Szkice i studia: W dwusetną rocznicę urodzin i sto sześćdziesiątą rocznicę śmierci pisarza, red. naukowa K. Kościewicz, B. Kuryłowicz, H. Sokołowska, Białystok: Uniwersytet w Białymstoku; Wydawnictwo Prymat, 17–40. Karolak Ireneusz 1993: Patriotyzm. – Nazwy wartości: Studia leksykalno-semantyczne 1, red. J. Bartmiński, M. Mazurkiewicz-Brzozowska, Lublin: Wydawnictwa Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej 1993, 157–176. Kurzowa Zofia 1972: Studia nad językiem filomatów i filaretów: Fonetyka, fleksja, składnia, Kraków: Uniwersytet Jagielloński, Państwowe Wydawnictwo Naukowe. Kurzowa Zofia 1993: Język polski Wileńszczyzny i kresów północno-wschodnich XVI–XX w., Warszawa–Kraków: Wydawnictwo Naukowe PWN. Lewak Adam 1935: Beniowski Bartłomiej. – Polski słownik biograficzny 1, red. W. Konopczyński, Kraków: Polska Akademia Umiejętności, 429. Masojć Irena, Sawaniewska-Mochowa Zofia 2024: Dzienniki dla dzieci prowadzone przez Emilię Wróblewską jako źródła do badania polszczyzny inteligencji wileńskiej XIX wieku. – Poradnik Językowy 1, 24–44. DOI: 10.33896/PorJ.2024.1.2. https://www.journals.polon.uw.edu.pl/index.php/pj/article/view/1301. Mastianica Olga 2012: Praverus namų duris: moterų švietimas Lietuvoje XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. Medišauskienė Zita 2001: Moters idealas Lietuvos konservatorių akimis (XIX a. vidurys). – Feminizmas, visuomenė, kultūra 3, 118–127. Romanowski Andrzej 2003: Pozytywizm na Litwie: Polskie życie kulturalne na ziemiach litewsko-białorusko-inflanckich w latach 1864–1904, Kraków: Universitas. 156 BENDRINĖ KALBA | 97 T r y p u ć k o J ó z e f 1955–1957: Język Władysława Syrokomli (Ludwika Kondratowicza): Przyczynek do dziejów polskiego języka literackiego w wieku XIX, 1–2, Uppsala: A.-B. Lundequistka Bokhandeln; Wiesbaden: Otto Harras-sowitz. Z i e l i ń s k a A n n a 2002: Polska mniejszość na Litwie Kowieńskiej: Studium socjolingwistyczne, Warszawa: Slawistyczny Ośrodek Wydawniczy. Złote okruchy (Les Paillettes d’Or) 1877: Wiązanka malutkich rad dla uświęcenia i uszczęśliwienia życia: Przekład z francuzkiego: Zbiorek pierwszy, Wilno: Nakładem drukarni Józefa Zawadzkiego. Pobrano z: https://polona.pl/item-view/056e4994-7432-4324-bd9d-3e2465385e0c?page=4 [dostep 2023 12 01]. Ż a r n o w s k a A n n a 2014: Czy przełom XIX i XX wieku otwierał kobietom przejścia ze sfery prywatnej do sfery publicznej? Rola barier obyczajowych. – Rocznik Antropologii Historii 4(2/7), 279–290. Gauta 2024-03-11 Priimta 2024-04-15 ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA T H E D I A R I E S O F E M I L I A W R Ó B L E W S K A, NÉE B E N I O W S K A, F R O M Y E A R S 1850–1886 A S A S O U R C E F O R L I N G U I S T I C A N D C U L T U R A L R E S E A R C H S u m m a r y The article initiates interdisciplinary research on the rich manuscript heritage of Emilia Wróblewska née Beniowska from the years 1850–1886, related to the preparation of a digital edition of her seven manuscripts. Reda Griškaitė was the first to introduce the intimate writings of this little-known author from 19th century Lithuania into the historical discourse. She drew attention to the literary and documentary values of Wróblewska’s diaries, which were important from the point of view of researching Lithuanian society of that day. However, the diary’s Polish as her primary language system has never been a subject of linguistic analysis. Wróblewska’s entire work (diaries kept for herself, for her son Tadeusz and daughter Maria, various notes, reading notes, translations of the texts from French and English) was created in Polish, so it constitutes a unique linguistic document of the era. The article draws attention to the fact that the diarist’s Polish language requires researching from various perspectives, taking into account such aspects as: 1) the author’s grapholect and the diacritic variability; 2) frequency of regional phenomena and individual characteristics; 3) the presence of processes characteristic of ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA. Dzienniki Emilii z Beniowskich Wróblewskiej z lat 1850–1886 jako źródło do badań językowo-kulturowych 157 the general language of the 19th century (especially recessive and expansive features), 4) stylistic and genre diversity of women’s diaries (the richness of expressivisms and emotionalisms, the use of elements of ‘maternal style’ in children’s diaries – a specific genre of intimate diaries, the use of constitutive features of the language of a private prayer). The diary’s Polish language should also be looked at from an axiolinguistic perspective, since in addition to the historical and moral context, her personal testimonies reveal evaluative concepts that can be reconstructed on the basis of language. Discovering the capacity of the concept of PATRIOTISM in Wróblewska’s writing requires including this value in a broader conceptual complex and presenting it in relations with other values important for her and, more broadly, for the intelligentsia of that time, such as HOMELAND, GOD, FAMILY, WORK, EDUCATION. The semantic dominant element of the concept of PATRIOTISM is love for the homeland, but it translates into the functioning of various models of patriotism: heroic, romantic, positivist, national, Christian, local and others. Wróblewska’s diaries document her positivistic patriotism, understood as educating herself and deepening her intellectual sphere, refreshing her spirit through zealous religiosity and Christian ethics, and maintaining fundamental values in the family, as well as embracing local patriotism. KEYWORDS: diaries, herstory, 19th century, Lithuania, digital edition of sources, Polish language from the former North-Eastern Borderlands. ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA Instytut Slawistyki Polskiej Akademii Nauk ul. Jaracza 1 00-378 Warszawa [email protected] ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA 1850–1886 METŲ EMILIJOS BENIOVSKYTĖS-VRUBLEVSKIENĖS DIENORAŠČIAI – KALBOS IR KULTŪROS TYRIMŲ ŠALTINIS S a n t r a u k a Straipsniu inicijuojami tarpdisciplininiai Emilijos Beniovskytės-Vrublewskienės (1850–1886) turtingo rankraštinio paveldo, kurio pagrindu rengiamas skaitmeninis septy­nių jos dienoraščių leidimas, tyrimai. Šios mažai žinomos XIX amžiaus Lietuvos bajorės rankraščius į istorinio diskurso akiratį pirmą įtraukė Reda Griškaitė. Ji atkreipė dėmesį į moterų dienoraščių literatūrinę bei dokumentinę vertę 158 BENDRINĖ KALBA | 97 ir jų svarbą tyrinėjant šio laikotarpio Lietuvos visuomenę. Tačiau diaristės vartojama lenkų kalba, kuri jai buvo gimtoji, iki šiol nebuvo lingvistinės analizės objektas. Visa Vrublevskienės rankraštinė kūryba (dienoraščiai, rašyti sau, sūnui Tadui bei dukrai Marijai, įvairūs užrašai, skaitytų knygų santraukos, tekstų vertimai iš prancūzų ir anglų kalbų) lenkų kalba, todėl yra svarbus šios epochos kalbinis dokumentas. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad į dienoraščio kalbą reikia žiūrėti iš įvairių perspektyvų, atsižvelgiant į tokius aspektus: 1) autorės rašybos grafines savybes ir diakritinių ženklų variantiškumą; 2) regioninių savybių ir individualių bruožų dažnumą; 3) XIX amžiaus bendrinei kalbai būdingų procesų (ypač nykstančių ir ekspansyvių bruožų) raišką; 4) moterų dienoraščių stilistinę ir žanrinę įvairovę (ekspresinės ir emocinės leksikos gausa, motinos stiliaus elementai dienoraščiuose, skirtuose vaikams, specifinis intymių dienoraščių žanras, privačiai maldos kalbai būdingos ypatybės). Į dienoraščio kalbą reikėtų pažvelgti ir aksiolingvistiniu požiūriu, nes Vrublevskienės asmeniniai liudijimai, be istorinio ir moralinio konteksto, atskleidžia aksiologinius konceptus, kuriuos galima rekonstruoti remiantis kalba. Norint suprasti PATRIOTIZMO sampratos turinį Vrublevskienės kūryboje, reikia įtraukti šią vertybę į platesnį sąvokų kompleksą, nurodant ryšius su kitomis jai, o plačiau – to meto inteligentijai svarbiomis vertybėmis, tokiomis kaip TĖVYNĖ, DIEVAS, ŠEIMA, DARBAS, UGDYMAS. Semantinė PATRIOTIZMO sampratos dominantė yra meilė tėvynei, tačiau ji pasireiškia įvairiais patriotizmo modeliais: herojiniu, romantiniu, pozityvistiniu, tautiniu, krikščioniškuoju, lokaliniu ir kt. Vrublevskienės dienoraščiuose dokumentuotas jos pozityvistinis patriotizmas, kuris suprantamas kaip savęs ugdymas ir intelektinių aspiracijų gilinimas, dvasios palaikymas per uolų religingumą bei krikščionišką etiką ir pagrindinių vertybių šeimoje išsaugojimas. Vrublevskienės dienoraščiuose taip pat atspindimas lokalinis patriotiškumas. ESMINIAI ŽODŽIAI: dienoraščiai, moterų istorija, XIX amžius, Lietuva, šaltinių skaitmeninimas, šiaurės rytų paribio lenkų kalba. ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA Instytut Slawistyki Polskiej Akademii Nauk ul. Jaracza 1 00-378 Warszawa [email protected] ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA. Dzienniki Emilii z Benjowskich Wróblewskiej z lat 1850–1886 jako źródło do badań językowo-kulturowych 159