Kirčio ir priegaidės kaita, arba metatonija, pietvakarių dzūkų tarmėje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI,I LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA KIRČIO IR PRIEGAIDĖS KAITA, ARBA METATONIJA, PIETVAKARIŲ DZŪKŲ TARMĖJE E. MIKALAUSKAITĖ Metatonija lietuvių kalboje, kaip ir kitose indoeuropiečių kalbose, yra labai senas dalykas. Tačiau ji veikia ir šiomis dienomis. Išskirti senuosius ir naujuosius metatonijos reiškinius yra nelengvas dalykas1. Todėl savo darbe, kuris yra daugiau aprašomojo pobūdžio, autorė nemėgina nei aiškinti metatonijos, nei duoti jos raidos. Čia tik pasistengta suregistruoti faktai ir duoti tų reiškinių tam tikra klasifikacija aprašomoje tarmėje. Metatonijos reiškiniai yra dvejopo pobūdžio: grynai fonetiniai ir tam tikra prasme darbybiniai. Į pastaruosius metatonijos reiškinius iš tikrųjų gal reikėtų žiūrėti kaip į vieną iš darbinių priemonių ir todėl apie juos, tur būt, geriau tiktų kalbėti žodžių darbyboje. Tačiau autorė čia laikosi tradicinių gramatikų tvarkos. Kad metatonija iš tikrųjų pirmiausia tarnauja žodžių reikšmei skirti ir tuo būdu stovi arčiau žodžių darbybos bei semantikos, paliudija ir kitos ide kalbos, pvz.: graikų k. λευκός (baltas) : λεῦκος (tokia žuvis) arba sanskrito kṛṣṇá-h (juodas) : kṛṣṇa-h (antilopė), rusų k. замо́к (pilis) : замо́к (spyna), latvių k. laũks (laukas, dkt.): làuks (laukas, bdv.). Tą pačią priemonę vartoja ir dabartinė lietuvių literatūrinė kalba, pvz.: àpsiaustas (apsuptas) : apsiaũstas (p altas), ãvalynė (apavas) : avalìnė (apavo parduotuvė) ir kt. Šiuose pavyzdžiuose mes turėjome ne tik priegaidės, bet ir kirčio kaitą. Lietuvių kalboje, taigi ir šioje tarmėje, plačiau yra vartojama priegaidės kaita, tačiau sutinkame ir kirčio kaitos reiškinių, nors ir rečiau. Šiame darbe nebus daromas skirtumas tarp kirčio ir priegaidės kaitos, ir abu reiškiniai bus nagrinėjami kartu, nes jie tarp savęs yra susiję ir dažnai susipynę. Kirčio ir priegaidės kaita pietvakarių dzūkų tarmėje pirmiausia yra vartojama vienos kilmės ir darbybos tos pačios šaknies nevienareikšmiams žodžiams skirti, pvz.: mẹ̀lìnè (mėlyna dėmė ant kūno) : mẹ̀lìnẹ̀ (uoga), áukštas (bdv.): aũkštas (dkt.), raũkìmas, -aì (paraukto drabužio klostės) : rù̃kìmas, -aì (raukšlės) ir kt. Kirčio kaitos pavyzdžių daugiau randame prieveiksmiuose, pvz.: kur tep ilgai buvai? (laiko priev.): ilgaì nèpjàuk (būdo priev.); aš pas- 1 Plg. J. E n d z e l ī n s, Baltu valodu skaņas un formas, 13, Rīgā, 1948. 85 kū̃: atẽi.s u (laiko priev.): kumeliukas bė̃ga pãskui (būdo priev.); skẽr.sai² išilgai³ svẽntu pã:raik ir to:kō:s nerasi : pẽrkirsk pã:gali: skersai.⁴ ir išilgai.⁵; šviesei parẽ:jom (laiko priev.): šviesei. žã:las (būdo priev.); tá:msei parvãža:bo:m tamsei. žã:las; var.gei gĩ:vas (vos gyvas): vargėi. is atẽi.s (greičiau jis neateis); perdaũ.g dúodži : — ar daũ.k rugū̃. prikéi.rto.t? — nepẽr.dauk (nedaugiausia, nedaug); perdžidelis pė̃.das sunkūs: nepẽr.dzidelis (nedidelis) arkliukas ale grãi.tas. Kirčio kaita vartojama ir tada, kai tam tikras dar pilnos paradigmos daiktavardžio linksnis eina prieveiksmiu, pvz.: su βisai.s daiktai.s aci-krá:uste: dá:iktais (vietomis) palīta dá:iktais saū.sa; neacidζauga sábo gra-žumu⁶ : aduók grãžumu; ai.k jau ai.k su iõ:s gerumū⁷ : gẽ:rūmu nieko nebūs neduõs ir t.t. Kaip jau buvo minėta, daug plačiau negu kirčio kaita šioje tarmėje vartojama priegaidės kaita. Ji pirmiausia vartojama giminingiems (arba ir įvairios kilmės) skirtingos prasmės homoniminiams žodžiams skirti, pvz.: á:ncis (paukštis): aň.cis (marškinių), kâltas (įrankis): kãl.tas (bdv.), miėlas (bdv.): miėlas (gipsas), á:ušta (viralas): aū̃.šta (aušra), dé̃:ng̃a ~ déngia (greitai eina): deň.ga ~ deñgia (stogą), dá:řkc — dá:řg̃a ~ dērgi — dérgia (teršti, biauroti): deř.kc — deř.ka ~ dērkti — deřkia, má:řkc ~ mérkti (akį): meř.kc ~ merkti (linus, kanapes), káuksi ~ kiáuksi (kuosa, kiáukė): káu.ksi ~ kiáuksi (šuniukas), váu ~ viáu (žiuaukčiojimo garsas): váu. ~ viáu (šuniuko lojimo garsas) ir t.t. Šioje tarmėje metatonija dažniausiai sutinkama tarp tvirtagalės ir tvirtapradės priegaidės arba atbulai — tarp tvirtapradės ir tvirtagalės. Rečiau ji pasitaiko tarp trumpinės ir tvirtapradės bei atbulai— tarp tvirtapradės ir trumpinės, o rečiausiai — tarp trumpinės ir tvirtagalės arba vidurinės priegaidės. Metatonija vardažodžiuose Jau buvo minėta, jog vardažodžių daryboje šalia kitų priemonių naudojamasi ir metatonija. Aprašomoje tarmėje vardažodžių daryboje metatonija sutinkama šiais atvejais: 1. Išvestiniuose daiktavardžiuose, kur, pasikeitus kamienui, kinta ir priegaidė: a) žymint skirtingą giminę (tvirtagalė priegaidė pakinta tvirtaprade ir atvirkščiai tvirtapradė — tvirtagale): vĩl.kas : ví.lke (patelė), maĩ.šas : maĩše (didelis, platus pelams kimšti maišas). Prie šios grupės galima būtų priskirti ir tokius naujoviškus daiktavardinius, būdvardinės kilmės vedinius, pvz.: bá:lcis (baltas meitelis): bãl.te (balta kiaulė), juódzis (juodas katinas): juõde (juoda katė), má:rgis (margas veršis): mãr.ge (marga telyčia), pá:liš (palšas arklys): pãl.še (palša kumelė), pí.lkis (pilkas katinas): pĩl.ke || pí.lke (pilka katė) ir t.t.; b) žymint tam tikrą užsiėmimą, verslą (tvirtapradė priegaidė pakinta tvirtagale): ká:ilis : kãi.lus (kailių dirbėjas), púodas : puõdζus (puodų žiedėjas) 2–5 Pastaruosiuose pavyzdžiuose skirtumas retai daromas. 6, 7 Šiuose pavyzdžiuose skirtumą daro tik senoji karta. 86 ir t.t. Prie šios grupės reikėtų priskirti tokius naujybinius darinius, pvz.: bùlvė : bul.ßus (bulvių mėgėjas), duona : duõnus (duonos mėgėjas), kãulas : kaũ.lus (kas mėgsta kaulus graužti), pienas : piẽnus (pieno mėgėjas) ir t.t. 2. Išvestiniuose daiktavardžiuose iš būdvardžių: a) konkrečiesiems daiktavardžiams žymėti: áukštas : aũ.kštas; b) abstrakčiesiems daiktavardžiams žymėti: áukštas : aũ.kštis ~ aukštis, íl:gas : il:gis, ká:rštas : kar:ščis ~ karštis, stó:ras : stõ:ris, šál:tas : šal:cis ~ šaltis ir t.t. Šiuose vediniuose turime metatoniją tarp tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės. 3. Išvestiniuose daiktavardžiuose iš veiksmažodžių: a) konkrečiesiems daiktavardžiams žymėti α) tvirtapradė priegaidė pakinta tvirtagale: ká:nda : kan:das (kandis), tráu.ke ~ traukti : traũ.kas (susitraukėlis; kas traukosi), vá.lgi.c ~ valgyti : vał.gis, bráizge.c ~ braižgeti (brigzti): brai.zgæs (brigzis), svæ:r.c ~ svérti: sva:r.scis (svirtis), vę:r.c ~ vérti: va:r.tai; β) tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade: li:n.kc ~ linkti : li:n.kis (pakinklis, kojos linkymas): kó:ja skaũ.da per li:n.ki; mi:c ~ minti: pami:nklas : sviẽto pami:nklai! (negirdėtas dalykas); pastá:te· naũ.ju pami:nklu ~ pastatė naują paminklą; vę:r.š.č ~ veržti: vá:rža (įrankis žuvims gaudyti); b) abstrakčiesiems daiktavardžiams žymėti (tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale): gráu.sc ~ griausti : graũ.smas ~ griausmas, kæ:ikc ~ keikti: kėi.ksmas ir t.t. c) vadinamiesiems bendrosios giminės daiktavardžiams žymėti (tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade): drim.ba : drímba ~ drimba (sudribėlis), nũr.žga ~ niurzga : nũrzga ~ niurzga (surūgėlis, bambeklis), šúr.pcie ~ šiuřpti: šúr.pa ~ šiurpa (pasišiaušėlis) ir t.t. 4. Priesaginiuose būdvardžiuose, kur tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale: a) bá.ltas : bal.svas, júodas : juõsvas, pí.lkas : pil.ksvas, báltas : bal.zganas ir t.t.; b) su šaknies balsių kaita: mé:li.nas : mel.svas ir t.t. Metatonija veiksmažodžiuose Veiksmažodžių sistemoje metatonija pasireiškia daug plačiau negu vardžodžių. Čia ji tarnauja ne tik naujiems žodžiams, bet ir naujoms reikšmėms bei naujoms kategorijoms sudaryti. Veiksmažodžiuose metatoniją turime šiais atvejais: 1. Sudarant išvestinius pirminius veiksmažodžius, kur tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale, pvz.: júodas : juõsta, kartùs — kár.tu : kar.sta, má.rgas : mar.ksta ~ margsta, pí.lkas : pil.ksta : vã.idas papil.ksta; í.lgas : prail.ksta || pra-íl.ksta ~ prailgsta: be dá:rbo prail.ksta; pá.rkai (susna): apár.ksta ~ appaiksta: riebõ·i žã.mę·i bùlvę·s apár.ksta (bulvių vėžiu suserga); nó· tu· žo·lų ran.ko·s apár.ksta (pajuosta). 2. Sudarant išvestinius antrinius veiksmažodžius: a) savaiminius veiksmažodžius su priesaga -auti, kur tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade, pvz.: marči — mar.ču : már.tauna || már.tauja, mergà — mer.gu: 87 mė˙rgauna || mė˙rgauja: jaunà buvau.—mė˙rgavau⁸; apsiža˙nijau—màrta vau⁹; pase-nau.—akìs ingijau, per tas akìs pacì išlindau. (aguona); bérgždžà—bérgždžù: bérgždauja || bérgždauja: antri mètai kárve bérgždauja; mū˙so˙džau.s pùse˙ bernù bérgždauja (yra nevedę, senbernai); b) savaiminíus veiksmažodžius su priesaga -uoti, kur tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale, pvz.: báltas: bal.tuoja, júodas: juodúoja, márgas: mar.guoja, mė˙linas: mė˙linuoja¹⁰, pàlas: pal.suoja, pìlkas: pil.kuoja ir t.t.; c) savaiminius veiksmažodžius su priesaga -ėti, kur tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade: ai.šč~eĩžti: á˙žėc~eĩžėti: ran.kos no˙ bé.jo sudížejo (susproginejo); dau.šč~daužti: dáuže˙c~daužėti: šil.ka sto.bė.dama sudáužeja~šilkas stovėdamas sudaužeja; ker.ta: kàrti || kèrteja: no˙ tu˙ šo.lu˙ ran.kos insikèrti (pa-juosta) nei nuprau.šč negali; klì.šč~klyšti (klaida?): klá.ide˙c: pùsi naktiès klá.ide.jom iki išèjom in kėlìa; svei.kc~sveikti: sve˙ikė.c~sveikėti: sve˙ikė.tu˙si ža.sukai visùs ko.purštùs mìlase (kad būtų sveiki žąsiukai); brìk.šč~brįgzti (bràižgas?): bráizge˙c~brįzgėti: ran.kó.pė˙s jau˙ po˙ bìški brì.zgeja (po truputį bryzga, brizginėja). 3. Sudarant antrinius darbinius veiksmažodžius (tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale): dárbas: dar.buja (dirba). 4. Sudarant priežastinius veiksmažodžius: a) iš vardažodžių: bjaurùs — bjaù.ru˙: bjaurina, daí.lus — daí.lu: dá.lina: kó˙ tep susidá˙linai? (sulysai); kal.tas: kál.cina~káltina, saù.sas: sá.usina, svei.kas: sve˙ikina, šve˙n.tas: šve˙ncina~šventina, mergà—mer.gu: mė˙rgınasi (mylisi), vár.gas: vàrgina, smá.las || sme˙.las: smá.lina || sme˙ilina¹¹: nusismá.ilino˙ gražùtukai (visiškai nusigyveno), kai anàs bùt ilgáu. pabùsis bùt mùs visá.i nusmá.ilinis (būtų nugyvenęs, nuskur dinęs); b) iš pirminių veiksmažodžių: ár.ža~éržia: á.rzina~erzina, bír.ba: bír-bina, čìr.ka: čì.rkina, kir.ka: kí.rkina || kí.rko; zìr.ža: zì.rzina, cì.la~tyla: cì.ldo, gì.la: gí.ldo, pì.la: pí.ldo, žì.la: žì.ldo, vèr.ka: ví.rkdo~ virkdo ir t.t. Šio tipo veiksmažodžiuose tvirtagalė priegaidė visados virsta tvirtaprade. 5. Sudarant kartotinius veiksmažodžius: a) reiškiančius paprastą kartotinį veiksmą, kur tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade: α) kam.šo˙: ká.mšoja~kamšioja, vaìr.to: và.rtel.oja, šlau.ža~ ⁸, ⁹ Šiuose pavyzdžiuose metatonija tarnauja ir žodžio reikšmei skirti: mártauti, mė˙rgauti reiškia būti merga, marčia, o martáuti, mergáuti reiškia ieškoti marčios, mergos. Tačiau šis skirtumas jau ne visų daromas. Senieji dar skiria, o jaunieji abi reikšmes kirčiuoja priesagoje. ¹⁰ Šio tipo veiksmažodžiai lygiagrečiai kirčiuojami ir priesagoje, pvz.: mė˙linuoja, pilkuoja ir t.t. Taip pat visados priesagoje kirčiuojami ir skirtingos reikšmės šios rūšies veiksmažodžiai, pvz.: mė˙linuoja, raudo˙nuoja (raudonai, mėlynai tepa, dažo). ¹¹ Šiame žodyje metatonija vartojama ir žodžio reikšmei skirti: tiesioginė prasmės veiksmažodis turi tvirtagalę priegaidę, pvz., dažniausiai sakoma: no˙rá.gu˙ smá.lina || sme˙.lina, kuólu sme˙.lina; bet nusismá.ilino˙ (nusigyveno). 88 šliáužia : šláužoja ~ šliáužioja, kai̇̀šo : ká'išoja ~ ká' išoja ir kt. β) (su šaknies balsių kaita): nár.pa : ne'rploja, vèlka : vá'lkoja, rièca : rá'icoja, gnì-ba : gná'ibo; b) reiškiančius kartotinį pamaži atliekamą veiksmą: α) tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale: smá'uga : smaũ.go : visùs paršukùs išsmáu.ge ~ visus paršiukus išsmaugė (plg. išskardė, t.y. po vieną išskerdė); gná'ibo : gnai.bo: nespė'į bulbùkės usimėkšč ir jau. gnai.bo ~ nespėjo bulvukės užsimėgzti ir jau gnaibo (po truputį kasinėja); β) trumpinė priegaidė (įvykus balsių kaitai) virsta tvirtagale: knìsa : knai.so: kaũ.le nenó'ri é's ci knai.so ~ kiaulė nenori ėsti tik knaiso (po truputį knisinėja); kiša : kai.šo ir t.t. c) įstangos kartotinius veiksmažodžius, kurie visados turi tvirtapradę priegaidę: α) tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade (šaknis nepakinta): 1) či̇r.ka ~ či̇̀kia : čìr.kauna, gai.li : gá'ilauna, krū'ga ~ krūgia : krū'gauna ~ krūgauna, prun.kš ča : prun'kštauna, švil.pa ~ švilpia : švi'lpauna, ùr.zga ~ ùṙzgia : ùṙzgauna, ver.ka ~ verkia : vè'rkauna¹² ir t.t., 2) su šaknies balsių kaita: gei.dza ~ geidžia : gá'idauna: viz gá'idavau gà'idavau in Vi'l'nu. nuvažiucoc ale gá'l jau netėks ~ vis gaidavau, gaidavau (labai norėjau) in Vilnių nuvažiuoti, ale gal jau netėks; rẽn.ca ~ renčia : rá'ntauja, sé'dzi i rá'ntauja li'k sė'ne ~ sėdi ir rąntauja lyg senė (pasakoja, riečia); spiẽga : spi'gauna, žviẽga : žvi'gauna, krai.pa ~ kreipia : kri'pčoja ~ krypčioja, tū'pa ~ tūpia : tū'pčoja ~ tūpčioja, žań.ga ~ žengia : ži'nkčioja ~ žingčioja, krań.to : kri'msčoja ~ krimščioja ir t.t. β) trumpinė priegaidė virsta tvirtaprade (šaknis įgauna pailgintą balso laipsnį): súka : súkina || sú'koja: kàs teb diònu apsú'kino? (plutas aplaužė); nesú'kokit lai.kro.džo! ~ nesūkiokit laikrodžio! (nesukinėkit); súpa : súpauna: pasú'pauk manì (pasupk); d) palengvos kartotinius veiksmažodžius, kur tvirtapradė priegaidė pakinta tvirtagale: láuka : lù'kurauna, smáudža : smù'durauna, stú'ga : stū'gurauna ir t.t. ė) mažybės veikslo kartotinius veiksmažodžius: kláuša ~ kláusia : klau-sinėja || klausinėja. Čia taip pat tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale. 6. Akimirkos veikslo veiksmažodžiai taip pat gali turėti metatoniją. Čia paprastai tvirtagalė priegaidė atliepia tvirtapradei, pvz.: krái.pc ~ kreipti : kri'pterėc ~ krypterėti, lan.kc ~ lenkti : li'nkterėc ~ linkterėti, siẽkc ~ siekti : si'kterėc ~ sykterėti, švil.pc ~ švilpti : švi'lpterėc ~ švilpterėti, žvel.kc ~ žvelgti : žvi'lkterėc ~ žvilgterėti ir t.t. Lyginant su giminingais veiksmažodžiais, priegaidės kaitą turi ir ištiktukai, a) tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade, pvz.: lan.kc ~ lenkti: li'nkc < *linkti, siẽkc : si'kc ~ sykt, žiẽpc ~ žiebti : ži'pc ~ žybt, žań.kc ~ žengti : ži'nkc ~ žingt; b) tvirtagalė arba tvirtapradė priegaidė virsta trumpine (šaknis turi silpnąjį balso laipsnį): drẽ.pc ~ drėbti : dri.pc ~ dribt, dziẽkc ~ diegti : ¹² Žodis „verkauti“ iš tikrųjų reiškia po truputį verkti, todėl reikšmės atžvilgiu jis geriau tiktų prie palengvos kartotinių veiksmažodžių. Čia tik daryba tokia pat kaip įstangos kartotinių veiksmažodžių. 89 dži̇kc ~ digt, spāus c ~ spāusti : spū̄s c ~ spūst, trāukc ~ traukti : trūk c ~ trūkt ir t.t. Iš tikrųjų akimirkos veikslo veiksmažodžius, atsižvelgiant į jų kilmę, reikia laikyti be metatonijos, nes jie yra artimiau susiję su ištiktukais, su kuriais ir turi bendrą šaknį (su tuo pačiu šaknies balsiu) ir tą pačią prieg aidę. Jie čia įdėti tik dėl veiksmažodžio sistemos pilnumo. Metatonija veiksmažodžių kirčiavime Ligi šiol buvo kalbama apie metatonijos reiškinius, kurie daugiau ar mažiau yra susiję su darybinėmis priemonėmis. Tačiau šioje tarmėje pasitaiko ir grynai fonetinio pobūdžio metatonijos reiškinių. Jie sutinkami veiksmažodžių kirčiavimo sistemoje. Veiksmažodžių kirčiavime metatoniją turime šiais atvejais: 1. Veiksmažodžiai mir.c, gim.c ~ mirti, gimti esamajame laike turi metatoniją mi̇ršta, gi̇msta || gėma. Žodyje „mirti“ metatonija yra sena (plg. lat. k. miršt), bet antrojo pavyzdžio metatonija yra analogijos padaras pagal „mirti“. Be to, tarmėje plačiau yra vartojama lytis gėma ~ gema. 2. Dviskiemenių tvirtapradės šaknies veiksmažodžių būsimojo laiko 3 asm., kaip ir 1k, turi metatoniją: a) tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale: áuksu, áuksi, aũks ~ augsiu, augsi, aũgs; dži̇rpsu, dži̇rpsi, dži̇rps ~ dirbsiu, dirbsi, dirbs; dė̇su, dė̇si, dė̇s ~ dėsiu, dėsi, dėš ir t.t.; b) tvirtapradė priegaidė virsta trumpine: bū̇su, bū̇si, būs ~ būsiu, būsi, būs; pū̇s u, pū̇si : pūs; li̇c ~ lyti : lįs, ri̇c ~ ryti : ris, dži̇kc ~ dygti : dži̇ks ~ digs, pli̇šč ~ plyšti : pliš, bet: s ū̇c ~ siūti : s ū̇s ~ siūs; vi̇̇sc ~ vysti : vi̇̇s ~ vys. Čia, matyti, dėl reikšmės skirtumo metatonija neįvyko (plg. s ū̇s c ~ siūsti : s ū̇s ~ siūs, vi̇sc ~ visti : vi̇s). Būsimojo laiko metatonija įvyko pagal bendrą lietuvių kalbos dėsnį: vienskiemenyje žodyje tvirtapradė priegaidė, jeigu skiemuo nesutrumpėja, virsta tvirtagale. Su šiuo bendruoju dėsniu nesutinka tik žemaičių ir kai kurios aukštaičių vakariečių tarmės: jie būsimajame laike išlaikė tvirtapradę priegaidę sveiką. 3. Daugiaskiemeniai veiksmažodžiai, kurių bendraties kamiengalyje yra i̇- (-y-) arba i̇- < -in-, būsimojo laiko 3 asm. taip pat turi metatoniją: čia sutrumpėja ilgasis balsis, o tvirtapradė priegaidė virsta trumpine, pvz.: raši̇su, raši̇si, raši̇s....; saki̇su, saki̇si, saki̇s... ~ rašysiu, rašysi, rašys...; sakysiu, sakysi, sakys; vadži̇su, vadži̇si, vadži̇s... ~ vadinsiu, vadinsi, vadins, va-dins; kuri̇su, kuri̇si, kuri̇s... ~ kūrinsiu, kūrinsi, kūrins (kūrėns i u, kūrėnsi, kūrėns) ir t.t. 4. Dviskiemeniai tvirtapradės šaknies veiksmažodžiai tariamojoje nuosakoje taip pat turi metatoniją, kitaip sakant, tariamojoje nuosakoje turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: aũ.ktau, aũ.ktai, aũ.ktu || aũ.kt; kei̇.ktau, kei̇.ktai, kei̇.k-tu || kei̇.kt; kel.tau, kel.tai, kel.tu || kel.t; dži̇r.ptau, dži̇r.ptai, dži̇r.ptu || dži̇r.pt; stuṁ.tau, stuṁ.tai, stuṁ.tu || stuṁ.t ir t.t. 90 Tariamosios nuosakos metatonija yra labai platus reiškinys lietuvių kalbos tarmėse. Ją pažįsta ir aukštaičiai vakariečiai (kapsai), ir žemaičiai (dūnininkai), ir, pagaliau, daugumas rytų aukštaičių tarmių. Ši metatonija yra, palyginti, nesenas dalykas. Ji atsirado tuo metu, kai sumišo tvirtapradės šaknies galūninis kirčiavimas su šakniniu. Seniau tokie žodžiai, kaip: árti, áugti, bėgti, būti, ėsti, sėsti, šalti, vírti, džūti ir t.t. buvo kirčiuojami galūnėje (plg. rusų бегу́), o tokie, kaip: ìrti, kárti, rìmti, skìrti, skìlti, vêrti ir t.t. buvo kirčiuojami šaknyje. Tai paliudija skirtingos latvių kalbos priegaidės. Pirmosios grupės žodžiai dabartinėje latvių kalboje turi laužtinę priegaidę: ārt, augt, bēgt, būt, ēst, sēst, salt, vìrt, žūt (džiūti), o antrosios — kylančiąją: ìrt, kàrt, rìmīt, šķìrt, šķìlt, vērt ir t.t. Galūninio kirčiavimo (tvirtapradės šaknies) pėdsakų yra ir mūsų tarmėse. Pietiniai dzūkai ir dabar tebesako burtáu, burtái; tai rodo galūninį kirčiavimą Šiokių tokių šio kirčiavimo nuotrupų anksčiau yra buvę ir aprašomojoje tarmėje. Prieš kokius dvidešimt penkerius metus esu užrašiusi tokius pavyzdžius: kab dėjaũ·s an lā·do· ~ kaip dėjaũs ant lėdo (smarkiai kritau); ė·jo· ė·jo· ir sė·dė·s (ėjo, ėjo ir atsisėdo); kab gailėsis stojōsi tai ir žō·džāi radō·si ~ kaip gailestis stojōsi, tai ir žodžiai radōsi (kai pasidarė gaila, tai atsirado ir žodžiai raudai); tokìs mažùkas veršiùkas radō·s ~ tokis mažiukas veršiukas radōs. Aukštaičių vakariečių tarmės (Kidulių apylinkėje) esu pasižymėjusi tokius posakius: aš tuojau nubėgau ir parsinešiau; sakau, kad mokais, tai mokykis. Šie keli pavyzdžiai taip pat paremia mūsų teigimus apie šakninį ir galūninį veiksmažodžių kirčiavimą. Tvirtapradė priegaidė išvirto tvirtagale pirmiausia galūninio tipo veiksmažodžių kirčiuotėse atkeliant kirtį iš galūnės į šaknį, pvz.: būtáu > bū́tau, augtų́ > augtų13 ir t.t. Vėliau pagal šį tipą buvo apibendrintas ir antrojo tipo t.y. šakninio tipo, kirčiavimas. Vadinasi, pagal: aìgtų, bėgtų, būtų, artų, ėstų sėstų, virtų ir t.t. imta sakyti: ìrtų, rìm tų, skìrtų, skìltų ir t.t. Tokiu būdu šiandien pietvakarių dzūkų tarmėje dvìskiemenių veiksmažodžių tariamosios nuosakos liko tik vienas kirčiavimo tipas, būtent: paliko tik tvirtagalė priegaidė, bet šakninis kirčiavimas. Mūsų literatūrinė kalba, išlygindama tariamosios nuosakos kirčiavimą, nuėjo priešingu keliu. Vadinasi, pagal šakninį tipą buvo apibendrintas ir galūninio tipo kirčiavimas, todėl dabar visi tvirtapradės šaknies veiksmažodžiai yra kirčiuojami šaknyje ir turi tvirtapradę priegaidę. Šioje tarmėje kai kurių tvirtapradės šaknies dvìskiemenių veiksmažodžių tariamojoje nuosakoje ilgasis balsis sutrumpėja, o tvirtapradė priegaidė virsta trumpine, pvz.: dzì·kc ~ dygti : dzìktau, dzìktai, dzìktu || dzìkt ~ digtau, digtai, digtu || digt; lū·šč ~ lūžti : lūštau, lūštai, lūštu || lūšt ~ lūžtau, lūžtai, lūžtų || lūžt; plì·šč ~ plyšti : plìštu || plišt; rù·kc ~ rūgti : rùktu || rùkt! ka tù surūk-tai! ~ kad tu surūgtai! (švelniai susikeikia); slù·kc ~ slūgti : slùktu || slùkt, 13 Kad, atitraukus kirtį iš galūnės į šaknį, tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale, parodo ir šiaurės aukštaičių tarmės, pvz.: arkìys > ār.kèlis, bet à·rkl a (kiln.), galvù > gal.va, bet gà·lvo (gal.). 91 trūkė ~ trūkti : trūktu || trūkt, bet: pærplištau, pærplištai, pærplištu || pær-plišt14 ~ pérplyštau, pérplyštai, pérplyštu || pérplyšt. Sunku nustatyti šių pavyzdžių metatonijos kilmę. Greičiausiai tai yra analogija pagal būsimąjį laiką. Tam lyg ir pritartų paskutinis mūsų pavyzdys, kurio šaknis ir kirčiavimas visiškai sutinka su būsimojo laiko šaknimi ir kirčiavimu: pæ’rplišu, pæ’rpliši, pæ’rpliš ~ pérplyšiu, pérplyši, pérplis. Be to, šioje tarmėje tariamosios nuosakos 3 asm. daug dažniau yra vartojamos sutrumpintos lytys: džikt, lūžt, rūkt ~ digt, lūžt, rūgt ir t.t., kur pagal bendrą dėsnį, sutrumpėjus šakniai, turėjo įvykti metatonija. Vėliau 3 asmens pavyzdžiu sutrumpėjo kitos formos ir įvyko metatonija visoje tariamojoje nuosakoje. Beje, pastarieji pavyzdžiai dar kartą patvirtina, jog tariamosios nuosakos metatonija yra naujas dalykas, būtent: ji yra jaunesnė už vienskiemenių žodžių su tvirtaprade priegaide sutrumpėjimą. Metatonija sudurtiniuose žodžiuose 1. Metatonijos veikimas priešdėliniuose vardažodžiuose. Dėsningą metatonijos veikimą lengviau galima susekti priešdėliniuose vardažodžiuose, susidedančiuose iš prielinksnio ir kaitomosios ne veiksmažodinės kalbos dalies: a) ā’pæ- < apie, api-, api- : api’galvis (apinasrio dalis), api’daira (apyvoka, liuoba), api’pietė (pietų poilsis), api’verpinė (storas lininis audeklas) ..., bet: apigamas (apgamas), apināstris (apinasris), apivara (kelinėms arba autams pasirišti virvelė) ..., būdvardžiai: api’au kštis ~ apyaukštis, api’ilgis, api’senis, api’storis, api’žalis ir t.t. b) bė : dúona : beduõnė. (laikas, kada duonos nėra, duona pasibaigia) gá’lβos (dgs.): begalvis, dá’rbas : bedar’bis (kas darbo neturi), pláukus : beplau-kis, kælne’s : bekel’nis..., bet: ká·ulas : beká·ulis, kója : bekó·jis, plúksna, beplúkšnis, žá’ndas : bežá’ndzis ir t.t. c) nuõ || n’õ : núobraukos, núogrę·bos núosema, núoteka (nuotaka), núota-rascis ~ núotarasistis (itarimas, nuotartis), núotrauko·s ir t.t. d) pēr15. pæ’rauda (audžiant padaryta retuma), pæ’rsliėkė (verpiant paleistas plonesnis siūlas), pæ’rstogė (perstojimas), perlaidžini’s — pæ’rlaidžini’ (vežimo perlaidas) ..., bet: per’nagis (pelnas): gæ’ras pær’nagis bus; pēr’pete’s (drabužio dalis nuo apikaklės ligi rankovės), pēr’pietė (apypietė): ar pār’gena pēr’pietė·s?; pēr’takis (vieta, kur visi vaikščioja): pasordžino· medė·li· an to·kō· pēr’tako· neau·ks; pēr·se·ja (apylanka, padaryta sėjant): pį·lno’s ā·vižo’s pēr·se·ju pridarīta; pēr·vagis (apylanka, padaryta ariant) ir t.t. metatonijos neturi. Sunku pasakyti, kodėl pastarieji pavyzdžiai turi tvirtagalę priegaidę. Juk jie yra senesni už pirmuosius. Gal būt todėl, kad pirmieji yra daugiau veiksminės kilmės, tai jų ir priešdėlis turi tą pačią priegaidę kaip ir veiksmažodžių, o 14 Tiesa, labai dažnai galima išgirsti ištariant su trumpuoju „i“ visuose asmenyse (plg. „plyšti“). 15 Priešdėlis „per“ su veiksmažodžiais ir veiksmažodiniais daiktavardžiais visados, kaip ir lk, turi tvirtagradę priegaidę. 92 antruo­siuose, kurie yra daiktavardinės kilmės, daugiau jaučiamas prielinksniskumas, todėl čia ir priegaidė yra prielinksninė. Tačiau matyti, kad pastarųjų pavyzdžių metatonija yra senų laikų padaras. e) pó-, pa : pó·ažis ~ požezis, pó·ažari ~ požezė, pó·dukre, pó·sunis, pó-gro·žis (pasigrožėjimas, savęs parodymas ir kitų pamatymas), pó·žmo·nis (pasižmonėjimas, pasisvečiavimas), būdvardžiai: pó·aukštis ~ požaukštis, pó·ilgis, pó·mažis, pó·trumpis ir t.t. Daiktavardžiai su priešdėliu „pa“ beveik visados turi metatoniją: dan·gu (vns. gal.): padánge·s, gá·lvą ~ galvą : pagal·ve· (individualus mokestis, maž šeimio mokestis), juósta : pajuóste· (prijuostė), ká·lnas : pakal·ne·, kam·pas : pa-kámpe·s, kran·tas : pakrá·nte·, vá·ndeni· : pavañ·dene·s (kai daug pril yja ar pavasarį sutirpsta sniegas): pava·saro· pavañ·dene·s prasidė·s nemážne·s išvažiuoc ~ pavasario pavañdenės prasidės, nemažnės išvažiuoti ir t.t. Šios rūšies prieveiksmiai taip pat turi metatoniją: sá·ule· : pasaul·ui (nuo saulės nusikreipus), vá·ndeni· (gal.) : pavañ·denui, vé·jas : pavé·ji || pavé·jui ir t.t. Tačiau turime pavyzdžių ir be metatonijos: bá·ržas : pabá·ržis (toks grybas), gú·rblė : pa-gú·rklė (gal.), ká·usas : paká·usis, lá·ngas : palá·nge·, stó·gas : pastó·ge·, sá·rmas : pasá·rme·s, í·gas : paí·lgis (pyrago kepalas), í·gas : paí·lgas (bdv.). f) priè : priegalvi ~ priegalvį, prieva karis, priemo·lė ~ priemolė (žemė su moliu): priemo·lė·s labaĩ. indžústa; príetema (priešvakar is), príekurtė· (truputį kurčia), príekušlis (apyžlibis). g) prieš : priešakis, priešgina ~ priešgina, priešpie·čiai ~ priešpiečiai, prieš-pusri·čiai ~ priešpusryčiai ir t.t. h) pró·, pra : pró·švaistė·, pró·tarpis, pró·me·c·om (tik akį užmetus): aš cik pró·me·c·om pažurė·jau ~ aš tik prōmečiom pažiūrėjau; ke·ršas : praker·šum, bet: praká·ulis, praskiep as, prapiestis ~ prapiestis ir kt. yra be metatonijos. i) su : sú·temo·s, sú·taupo·s, sú·rausvis (rausvas), sú·pilkis, sú·partas (austas suvar tai, t.y. eglute), sú·žalis (apyžalis), bet: sugrážtai ~ sugrąžtai (atgrąžtai), suβ·ertuβe·s ir t.t. j) su < san- : sú·malinus má·la; sú·naru skau·da ~ sąnarius skauda; sú-sma uga, sú·βaro·s (suvertuvės), sú·βe·la (susivėlelės) ir t.t. k) užuo, už : užúogana, užúomarša, užúoβarta (užsispyrėlis) … Kartais ir priešdėlis už įgauna pailgintą balsį ir tvirtagradę priegaidę (plg. priešdėlį su): u·škuri·s — u·škuri· ~ užkurys — užkuri. l) ant, in : án·tjuoscis ~ ántjuostis (juosmuo), án·tkešenis, án·tβo·že· ir t.t. iñ·kilas, iñ·klornis, iñ·mgis, iñ·pilas, iñ·žaginis; tá·u rai·ka gė·ro· in·žagino· (geros rykštės). Šie du prielinksniai, rodos, metatonijos niekados neturi. 2. Metatonijos veikimas dvikamieniuose vardažodžiuose. Dvikamieniuose vardažodžiuose dar sunkiau nustatyti metatonijos veikimo dėsnius negu priešdėliniuose, pvz.: a) buožgal·vis (kūjutis), bet: rugapjú·te·, o·škraiv·lne·: ví·lno· su o·škraiv·lni ~ vilnos su ožkavilne (šiurkščios); b) gi·vaplaũ·kei, žalavař·ne· (toks paukštis), graitadár·be·, kraivagal·vis ir t.t., bet: raudongúrklis (toks paukštis), ilgavé·ide· (kiaulė sušvelninta), bal- 93 taplū'ksnis, baltasėdis, ilgakõjis, ilgavãrpis, kraivabõrnis, kietasprāndis, kietašĩrdzis, labanãuda; c) baltmar̃gis, mė'liñdrėžis, raudonmar̃gis, žalmãrgis ir t.t. d) devi'ngalvis || devingal.vis, šimtadařbis, bet: devi'nšārdė: || devinšārdė: ~ devynsėrdė (tokia gėlė, Dianthus barbatus), devi'nšārvė: || devinšā'rvė: (tas pat); e) apsmuk.takel.nis, bet: išverstagė'rklis (rėksnys), varvanó'sis ir t.t. Iš duotųjų pavyzdžių matyti, kad sudurtiniuose dvikamieniuose žodžiuose nustatyti dėsningą metatonijos veikimą neįmanoma, nes tokios pat sudėties žodžiai vieni turi metatoniją, kiti jos neturi. Be to, galima pastebėti, jog su metatonija pavyzdžių mažiau turime negu be metatonijos. Su metatonija pavyzdžiai, atrodo, senesni. Taip pat galima pastebėti, jog sudurtinio žodžio pirmojo komponento, jeigu jis yra kirčiuojamas, priegaidė visada išlieka sveika, o antrojo komponento, kai jis kirčiuojamas, tvirtapradė priegaidė kartais išlieka sveika, o kartais virsta tvirtagale. Tvirtagalė priegaidė beveik visados išlieka sveika. Kas kita yra vadinamieji priešdėliniai vardažodžiai. Čia metatonijos veikimas eina pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos galima šiaip suformuluoti: 1. Prielinksniai nuo, prie, prieš, eidami priešdėliais, jeigu ant jų krinta kirtis, visados turi metatoniją16. 2. Prielinksninis priešdėlis per su veiksmažodžiais ir veiksminės kilmės daiktavardžiais turi metatoniją, su vardinės kilmės daiktavardžiais yra be metatonijos. 3. Prielinksniniai priešdėliai po, pro, jeigu kirtis ant jų krinta, turi metatoniją, o jeigu jie yra nekirčiuoti, sutrumpėja į pa-, pra-, tada kirčiuojamasis komponentas gali turėti metatoniją, bet gali būti ir be metatonijos. 4. Su prielinksniu priešdėliu be vardažodžiai šaknyje gali turėti metatoniją ir gali jos neturėti. Pats priešdėlis paprastai kirčio negauna. 5. Prielinksnis apė priešdėliu neina; ji atstoja ap-, api-, apy-. Priešdėlis apy- visados turi tvirtapradę priegaidę. Jis gali būti tik kirčiuotas. Priešdėlis api- taip pat esti tik kirčiuotas su trumpine priegaide. 6. Prielinksniniai priešdėliai su-, už-, eidami su vardažodžiais, kartais gauna pailgintą balsio laipsnį ir tada turi tvirtapradę priegaidę. 7. Prielinksnių priešdėlių ant-, in- metatonija nepastebėta. 8. Pagaliau reikia pasakyti, jog priešdėliniuose vardažodžiuose metatonijos veikimas labiau nusistovėjęs negu dvikamieniuose sudurtiniuose žodžiuose. Mat, pastarųjų ir pats darybos procesas dar nėra galutinai nusistovėjęs. 9. Galima pridurti, kad veiksmažodžių sistemoje metatonijos veikimas ne tik yra daug plačiau pritaikomas, bet ir daug labiau stabilizavęsis negu vardažodžių sistemoje. 10. Be to, reikia pastebėti, kad metatonijos, kaip ir kitų fonetinių dėsnių, veikimas nėra pastovus. Kitaip sakant, ne visi metatonijos reiškiniai yra vienodo patvarumo. Mažiau bendri reiškiniai, kaip jau pačiame straipsnyje buvo minėta, nyksta, pavyzdžiui: kai kurių prieveiksmių, kai kurių retesnių 16 Metatonija čia imamą dabartinės kalbos prasme, ne istoriškai. 94 veiksmažodžių dvejopo kirčiavimo, senosios kartos dar vartojamo, jaunesnieji jau nebepažįsta. Tačiau bendresnio pobūdžio metatonijos reiškiniai (pavyzdžiui, kai kurių veiksmažodžių kategorijų kirčiavimas) įgauna vis platesnį apibendrinimą ir tampa nauja žodžių darybos priemone. ИЗМЕНЕНИЕ УДАРЕНИЯ И ИНТОНАЦИИ, ИЛИ МЕТАТОНИЯ, В ЮГО-ЗАПАДНОМ НАРЕЧИИ ДЗУКОВ Е. В. МИКАЛАУСКАЙТЕ Резюме Метатония очень древнее явление в литовском языке, но она проявляется и в настоящее время. В настоящей статье рассматривается действие метатонии в одном из говоров юго-западных дзуков. Так как этот говор граничит с южным говором западного наречия аукштайтов, который лег в основу литовского литературного языка, то на это исследование можно будет опираться и при установлении некоторых метатонических явлений в литовском литературном языке. Все метатонические явления автор делит на две основные группы: чисто фонетические и словообразовательные явления. Особое внимание уделяется последним: показывается проявление метатонии в именах и в глаголах. Из статьи видно, что метатония, при образовании новых категорий и новых значений, значительно шире применяется в глаголах, чем в именах. При исследовании чисто фонетических явлений метатонии установлено происхождение метатонии в формах будущего времени и сослагательного наклонения. В сослагательном наклонении метатония образовалась вследствие смешения баритонного и окситонного типов глагольного ударения. Кроме того, автор приходит к заключению, что в области сложных слов проявление метатонии еще окончательно не установилось. Наконец делается вывод, что не все явления метатонии являются одинаково устойчивыми. Менее общие и реже встречающиеся явления метатонии исчезают, а более общие, шире употребляющиеся — обобщаются и становятся устойчивым словообразовательным средством.