Kuršių Neringos žvejų lietuvių tarmė ir lietuvių kalbos įtaka šių žvejų latvių kalbai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA KURŠIŲ NERINGOS ŽVEJŲ LIETUVIŲ TARMĖ ir lietuvių kalbos įtaka šių žvejų latvių kalbai K. MORKŪNAS ir A. SABALIAUSKAS Įvadinės pastabos Neringos vardas istoriniuose dokumentuose jau minimas XIII a. Dokumentuose aptinkamos įvairios šio vardo formos: Neria, Nerei, Nergia, Nerya, Nerie, Nerye, Nerge, Nerga ir kt.1 Prie šių žodžių paprastai pridedama ir epitetas Curoniensis. Pavyzdžiui, Pėteris Dusburgas (miręs apie 1330 m.) savo „Chronicon Terrae Prussiae“ trečiojoje dalyje rašo: „Anno Dn. MCCLXXXIII octingenti viri de Lethowia equites tempore hyemali per Neriam Curoniensem intraverunt Sambiensem terram et duo territoria ejus scilicet Abendam et Pubetam per incendium et rapinam vexaverunt, occidentes CL. homines cristianos, et nullo eis resistente omnes salvi redierunt“2. Ten pat yra ir atskiras skyrelis „De edificacione castri novi in terra Sambia supra litus maris salsi in Neria Curoniensi“3. Kitoje minėtos Dusburgo kronikos vietoje rašoma: „Anno domini MCCCVI1 in die beati Georgii Mansto et Sudargus et alii nobiles de Samethia cum V milibus equitum circa castrum novum in Neria Curoniensi intraverunt terram Sambie et territoria Powundie et Rudowie incendio vastaverunt“4. Dėl šio vietovės pavadinimo kilmės sunku ką nors tikra pasakyti. Aiškinimų esama įvairių. F. Klugė mano, kad Nehrung yra vokiečių žemaičių perdirbta forma Niederung „žemuma“. Šiai nuomonei pritarė ir H. Paulius (Deutsches Wörterbuch, 4. Aufl, (1935), 375)6. G. H. F. Neselmanas (Thes. ling. Pr., 111) šį vietovardį siejo su liet. nerti7. Kiti teigė, kad jis kilęs iš sen- 1 Plg. R. Ekblom, Uppsala Universitets Årsskrift, 13, 138, Uppsala - Leipzig (1948); H. Frischbier, Preussisches Wörterbuch, 2, 93-4, Berlin, 1883. 2 Plg. Scriptores Rerum Prussicarum, herausgegeben von Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke, 1, 144, Leipzig, 1861. 3 Plg. ten pat, 144. 4 Plg. ten pat, 174-5. 5 Plg. F. Kluge, Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, 347, Berlin-Leipzig, 1924. 6 Plg. R. Ekblom, ten pat, 133. 7 Plg. ten pat, 141-2. 131 prūsų žodžio *neria, tik šis žodis jokiuose sen. prūsų kalbos paminkluose nėra paliudytas. Mėginta Neringos vardą sieti ir su Herodoto minimais neurais8. Paskutiniu laiku R. Ekblomas įrodinėjo, kad šis vietovardis yra skandinaviškos kilmės9. Epitetas Curoniensis veikiausiai atsiradęs dėl Neringos kaimynystės su Kuršu (Curonia), kuriam iki 1328 m. priklausė ir Klaipėda10. Pirmieji žmogaus pėdsakai Kuršių Neringoje randami jau iš labai senų laikų. Seniausias archeologinis radinys — žmogaus apdoroti šiaurės briedžio ragai, rasti netoli Rasytės, specialistų nuomone, žemėje išgulėję apie 10. 000 metų. Vėlyvojo akmens amžiaus radinių Kuršių Neringoje rasta gana daug, kurie rodo palyginti aukštą to meto gyventojų kultūrą11. Žinoma, šie žmonių pėdsakai su vėlesniais istorinių laikų Kuršių Neringos gyventojais veikliausiai neturi nieko bendra. Pagrindinis Kuršių Neringos gyventojų verslas — žvejyba. Tai nulėmė gamtinės sąlygos, nes iš vienos pusės pusiasalį supa Baltijos jūra, iš kitos — Kuršių marios, o dirbamos žemės beveik nėra. Seniau Neringos žvejai daugiausia, matyti, žvejojo mariose; marių pakraštyje susikūrė ir žvejų kaimai, kurie dokumentuose minimi taip pat jau gana anksti, pavyzdžiui, Rasytė minima 1372 m., Nida — 1437 m12. Apie Nidos ir kitų vietovių įkūrimą A. Bencenbergeris girdėjęs tokį padavimą. Klaipėdoje pagavę tris plėšikus, kurių pirmasis vadinosi Švarceriu, antrasis — Preileriu, trečiasis — Nideriu. Užuot nužudę, juos plaustais paleido į jūrą. Bangos šiuos plaustus atnešusios prie Kuršių Neringos kopų, ir čia Švarceris įkūręs Juodkrantę (vok. Schwarzort), Preileris — Preilą, o Nideris — Nidą13. Istorinį pagrindą šis padavimas tiek teturi, kaip teisingai pastebėjo P. Šmitas14, kad didelė kopų gyventojų dalis kilusi iš įvairių pabėgėlių bei audros atblokštų žvejų. Iš tikrųjų senųjų Kuršių Neringos gyventojų protėviai į čia atsikėlę yra įvairiais laikais ir iš įvairių kraštų. Galimas daiktas, jog daugiausia jų atsikėlė iš Latvijos. P. Einhornas 1649 m. savo „Historia lettica“ rašo, kad latviai, kurie moka ir vokiškai, gyvena visu jūros pakraščiu iki pat Dancigo. Jie patys jau nežino, iš kur ir kada jų protėviai atkeliavę15. Dėl sunkios baudžiavos ir ilgos karinės tarnybos ir vėlesniais laikais nemažai latvių atbėgdavo į Neringą. Kopų gyventojai sakydavo, jog vėlesnieji gyventojai į čia atsikėlę iš „finlandės“. Tačiau šį pavadinimą jie, be abejo, maišo su „lyfland“. Kad jie atsi- 8 Plg. P. Šmits, Kuršu kāpu folklora, 4, Rīga, 1933; plg. taip pat A. Bezzenberger, Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner, 22 (182), Stuttgart, 1889. 9 Plg. R. Ekblom, ten pat, 133-160. 10 Plg. J. Endzelīns, Par kurseniekiem un viņu valodu, 6 (atspaudas iš „Burt nieks“ 1931, 1102-8). 11 Plg. P. Kulikauskas, Iš lietuvių kultūros istorijos, 2, 73-4, Vilnius (1959). 12 Plg. A. Bezzenberger, Über die Sprache der preussischen Letten, 137, Göttingen, 1888. 13 Plg. A. Bezzenberger, Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner, 24 (184). 14 Plg. P. Šmits, ten pat, 10. 15 Plg. J. Endzelīns, ten pat, 6. 132 kėlę ne iš kur kitur, bet iš Latvijos, rodo ir jų pavardės16. Atskiros šeimos į Neringą atkeliavusios iš Austrijos (Romakarų šeima = vok. Rademacher), iš Rusijos gilumos (Petrovičių, Bezorukų šeimos)16. Suprantama, nemažai gyventojų atsikėlė ir iš įvairių artimesnių Lietuvos vietų. Atkeliavę iš Latvijos žvejai išlaikė savo kalbą. Latviškai išmoko ir namie kalbėjo šia kalba taip pat ir daugumas iš kitų vietų kilusių žvejų. Tačiau vietiniai Kuršių Neringos gyventojai savęs latviais nelaiko, net žodžius, žyminčius sąvokas latvis, latvių kalba, jie pasiskolino iš vokiečių kalbos (letis, letisku). Jie visi save laiko kuršininkais, kalbančiais kursisku. Būdingas šių gyventojų bruožas, kad, galima sakyti, jie visiškai neturi tautosakos. Sunku rasti žmogų, kuris sugebėtų papasakoti pasaką ar pasakyti kelis posmus dainos, jau nekalbant apie jos padainavimą. Šį keistą reiškinį įvairiai mėginta aiškinti. A. Becenbergeris mano, kad pagrindinis kaltininkas čia yra skurdi gamta ir pačių žvejų vargingas gyvenimas. P. Šmito nuomone, tai įvykę dėl kuršininkų izoliuotumo. P. Mitmanas aiškina, jog galėjo įtakos turėti įvairūs religiniai, sektantiški įsitikinimai, draudžia dainuoti dainas ar pasakoti pasakas, nes panašūs dalykai yra nuodėmė. Tačiau veikiausiai čia bus kalti visi trys faktoriai17. Senieji kuršininkai savo kalbą išlaikė tik toje Kuršių Neringos dalyje kuri savo laiku priklausė buržuazinei Lietuvai, mat, čia buvusi kiek mažesnė vokiečių kalbos įtaka. Kita dalis, priklausiusi visą laiką vokiečių valdžiai, visiškai suvokietėjo. Tiesa, dar A. Becenbergeris rašo, kad XIX a. pabaigoje kai kas latviškai kalbėję ir Šarkavoje bei Pilkupėje. Rašytėje A. Becenbergeris girdėjęs, jog esama senesnės kartos žmonių, suprantančių latviškai, tačiau jis pats tokių nesutikęs18. Kuršių Neringos žvejai visą laiką aktyviai bendravo su aplinkiniais lietuviais: parduodavo jiems žuvį, pirkdavo iš jų žemės ūkio produktus. Lietuviai iš kitos Kuršių marių pusės nuolat atsikeldavo ir vedybų keliu. Aktyvus bendravimas su lietuviais ir iš Latvijos atsikėlusius žvejus vertė pramokti lietuvių kalbos. Be to, lietuvių kalba iki pat pirmojo pasaulinio karo pradžios buvo vartojama ir Kuršių Neringos bažnyčiose. Dažnas reiškinys, jog Neringos gyventojai mokėję po tris — latvių, lietuvių ir vokiečių — kalbas. Paulius Megotas, kuris Abeliui Viliui padėjo išversti į senąją prūsų kalbą Liuterio Enchiridijoną, rašo, jog taip pat mokėjęs kuršių (= latvių, K. M., A. S.) ir lietuvių kalbas19 („…In deme ich mich nebenst meinem Tolkenambt Zum offtern in Visitationibus, Preuscher Littauscher und Churischer sprache, wie auch in Vertirung des Preuschenn Catechismi nach vermogen gebrauchen lassen…“)20. Kr. G. Milkus savo lietuvių kalbos gramatikoje nurodo: „Bey den Curen auf der Nahrung ist die Curische oder lettische Sprache als lingva domestica 16 Plg. J. Plāķis, Kursenieku valoda, 3, Rīgā, 1927. 17 Plg. P. Šmits, Kuršu kāpu folklora, 9. 18 Plg. A. Bezzenberger, Über die Sprache der preussischen Letten, 1. 19 Plg. G. Gerullis, Filologu biedrības raksti, 8, 51, Rīgā (1928). 20 Plg. ten pat, 52-3. 133 im Gebrauch; außerdem aber verstehen und reden sie auch die littauische, so wie andern Fischer, es wird ihnen auch der Gottesdienst in littauischer Sprache gehalten“21. Kuršių Neringoje, Karvaičių kaime, gimė Liudvikas Rėza, kaip A. Becenbergeris pasakė, „das einzige Kind der kurischen Nehrung… welches sich einen Namen gemacht hat“22. Kuršių Neringos žvejų latvių kalba yra nemažai tyrinėta. Apie šią kalbą kai kurių žinių duoda jau ir Povilas Ruigys savo lietuvių kalbos gramatikoje. Jis rašo: „Bey den Curen ist zu merken, daß ihre Mundart eine Mixtur aus der Sprachart der Curländer, (vor deren Abkömmlinge sie sich ausgeben,) und der Fischer ihrer sey; wiewol sie auch beyderseitige Mundarten absonderlich gebrauchen, und ihre eigene Provinzialwörter und Redensarten haben. Z. E. Meise heißt bei ihnen Brot, Ko tu gribba was machest du? Duodma gieb mir, Naude Geld, Manne myl Kungsin mein lieber Herr, Meitine ein Mädchen, Wessele pargājis willkommen, Karautis ein Löffel, Ką klaujas was machest du? Tellis ein Ochse. Vornehmlich unterscheiden sie sich durch ihre zärtlichere Ausdrücke und höfliche Redensarten“23. Beveik 300 šio krašto žodžių randame 1786-9 m. išleistame Peterburge P. S. Palaso žodyne „Linguarum totius orbis vocabularia comparativa“24. Rašė taip pat apie šią kalbą M. I. A. Fiolkelis25, bet jo darbe gausu visokių klaidų26. Apie Pervalkos žvejų tarmę yra išspausdintas I. P. Bekerio darbas27. Kuršių Neringos žvejų latvių kalbą tyrinėjo ir tokie žymūs baltistai, kaip: A. Becenbergeris, J. Plakis, J. Endzelynas28. Šių žvejų lietuvių kalbos ligi šiol, galima sakyti, niekas netyrinėjo. Todėl Lietuvių kalbos ir literatūros institutas 1957 m. birželio mėn. į šias vietas surengė dialektologinę ekspediciją, pasiųsdamas šių eilučių autorius pagal Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą aprašyti minėtų žvejų lietuvių kalbą. Ekspedicijoje taip pat dalyvavo Latvijos Mokslų akademijos Kalbos ir literatūros instituto darbuotojos — filologijos mokslų kandidatės E. Šmitė ir M. Graudinia, kurių tikslas buvo plačiau patyrinėti šių gyventojų latvių kalbą. 21 Plg. Chr. G. Mielcke, Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach-Lehre, 165, Königsberg, 1800. 22 Plg. A. Bezzenberger, Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner, 58 (212). Dėl L. Rėzos kilmės plg. taip pat K. Forstreuter, Zeitschrift für slavische Philologie, 14, 25-8, Leipzig (1937); P. Šmits, Kursu kāpu folklora, 6. 23 Plg. P. F. Ruhig, Anfangsgründe einer Littauischen Grammatik, 132, Königsberg, 1747. 24 Dėl čia randamų žodžių netikslumo plg. A. Bezzenberger, Über die Sprache der preussischen Letten, 2. 25 Plg. M. I. A. Voelkel, Die lettischen Sprachreste auf der Kurischen Nehrung, Heidelberg, 1879. 26 Plg. A. Bezzenberger, ten pat, 2-3. 27 Plg. I. P. Becker, Die Sprache der kurischen Fischer in Perwelk auf der Kurischen Nehrung, BB, 28, 257-81, Göttingen (1904). 28 Plg. ankstesnes išnašas. A. Becenbergeris apie Neringos latvius rašęs ir žurnale „Aust­rums“, XII, 21-5 (1896). 134 Daugiausia senųjų gyventojų, mokančių ir latviškai, ir lietuviškai, rasta Nidoje, kur ekspedicijos dalyviai ilgiausiai ir užtruko; po keliolika rasta Preiloje ir Pervalkoje, o keletas — Juodkrantėje. Ligi antrojo pasaulinio karo jų buvo kur kas daugiau, bet vokiečiai traukdami prievarta šio krašto gyventojus evakavo, o paskui tik daliai pavyko sugrįžti į gimtąjį kraštą. Daugiausia tarminės medžiagos užrašyta iš Nidos gyventojų: Jono Pinkio, Mikelio Pugelio, Dovydo Pinkio, Jono Sakučio; Juodkrantės: Martyno Šilbako, Mikelio Pičiaus; Pervalkos: Mikelio Bastikio, Miko Bastikio, Fricio Pleikio; Preilos: Martyno Kakio, Marijos Jakaitienės ir kitų. Visi apklaustieji asmenys yra senosios kartos atstovai, daugiausia 70-85 metų amžiaus. Kokių nors ryškesnių tarminių skirtumų tarp atskirų Kuršių Neringos vietų gyventojų neteko pastebėti. Skiriasi dažniausiai tik viena kita leksikos smulkmena ir kalbos mokėjimo bei literatūrinės kalbos įtakos laipsnis. Fonetika I. Kirtis ir priegaidė Kuršių Neringos žvejų lietuvių tarmėje yra visuotinis kirčio atitraukimas. Kirtis čia atitraukiamas iš trumpos ir ilgos galūnės į ilgą ir trumpą šaknį. Iš trumpos galūnės į šaknį (ilgą ir trumpą) kirtis atkeliamas visada, o ilgoje galūnėje jis kartais išlieka, pvz., gana dažnai prieveiksmiuose: mažai, skersai, daugáũs~daugiaũs, arčáũs~arčiau, veiksmažodžių būsimojo laiko III-jame asmenyje: statý~statỹs, pataisý~pataisỹs, padarý~padarỹs ir kai kuriais kitais atvejais. Atskirai žodžiai kartais išlaiko kirtį galūnėje, o kartais kirčiuojami šaknyje, pvz.: arklìs ir árklis~arklỹs, kapaĩ ir kàpai, kviečiaĩ ir kviečiaĩ~kviečiai. Tokį kirčiavimo įvairavimą galima pastebėti ir vieno, to paties tarmės atstovo kalboje. Skirdamasi nuo kitų kirtį atitraukiančių lietuvių kalbos tarmių29, aprašomoji žvejų tarmė kirtį atitraukia net ir iš ilgos tvirtapradės galūnės. Tačiau ir šiuo atveju pasitaiko žodžių, kurie ir to paties žmogaus kirčiuojami dvejaip, pvz.: vaikams ir vaikaĩms, kálnams ir kañlams. Panašiai kaip lietuvių tarmėse, esančiose Latvijos pasienyje, Kuršių Neringoje daugiaskiemeniuose žodžiuose kirtis iš žodžio vidurio dažnai atitraukiamas į žodžio pradžią. Tokie kirčio atitraukimo atvejai, be abejo, aiškintini latvių kalbos įtaka. Atitraukus kirtį, senovinio kirčio pėdsakų nelieka: visas balso spūdis sukoncentruojamas naujai kirčiuotame skiemenyje. Atitrauktinio kirčio priegaidė paprastai priklauso nuo to, į kokią šaknį kirtis atkeliamas. Atkėlus kirtį į trumpą balsį turinčią šaknį, priegaidė visada yra trumpinė: drùška~druskà, su žėme~su žeme, pàti~pati, mažì~maži, vìsi~visi, kèturi~keturi, sèpti·ni (ir septì·ni)~septyni, èsu~esù, mètus~metùs, ràgu~ragù, vìsu~visų, svèčiai~svečiai, būvau~buvau, sèsuo~sesuõ, šùlinì~šulinỹs, dėbėsai~debesiai „dėbesys“, dàktarai~daktarai. 29 Plg. Lietuvių kalbos rašybos žodynas, 113, 115, 120, Kaunas, 1948. 135 Atitraukus iš galūnės kirtį į tvir tapradę šaknį, kirčiuotas skiemuo dažniausiai turi tvir tapradę priegaidę, o atitraukus į tvirtagalę šaknį — tvirtagalę priegaidę, pvz.: á rklis~arklys, árklams~arkliams, žmóna~žmonà, lýtus~lytùs „lietus“, sūnaus~sūnaũs; banga~bangà, barzda~barzdà, ranka~rankà, perkū~perkų, diena~dienà, tvorà~tvorà, vaikai~vaikaĩ, ungurìu~ungurių, ungurìams~unguriams, dienoms~dienóms, kambariai~kambariaĩ, eiguliai~eiguliaĩ. Tarmėje aiškiai girdimos trumpinė, tvir tapradė ir tvirtagalė priegaidės. Trumpinė priegaidė nesiskiria nuo literatūrinės kalbos (lk.) atitinkamos priegaidės. Ją turi paprastai trumpieji kirčiuoti balsiai, pvz.: visas, miškas, būtas „namas“, kèpt, užnėšt, kàst, mànà~māno, tàvà~tàvo, senèsnis, mažèsnis, nepàkelą~nepàkelia. Trumpinė priegaidė kartais dar yra ir vietoje lk. tvirtagalės priegaidės, pvz.: vàlandas~valandas, žèmę~žemę, kèpę~kėpę, tèvelis~tėvelis. Tvir tapradė priegaidė yra ant ilgųjų kirčiuotų balsių ir dvibalsių pirmojo sando: bėga, vyrai~vỹrai, šonai, kótas, būsiu~būsiu, saulė~saulė, gaunu, áudra, paléidau, sámtis, kàm. Ši priegaidė yra ir vietoje lk. trumpinės priegaidės ant mišriųjų dvigarsių i, u+l, m, n, r ir dvibalsio ui pirmųjų sandų: mìltai~miltai, dirba~dirba, bùlvės~bulvės, pūika~puika „puikì“. Tvir tapradę priegaidę taip pat gali turėti ir naujai susidarę mišrieji dvigarsiai, pvz.: gèrs~gėras, nám s~namas, tūr~turi. Tvirtagalė priegaidė turi kirčiuoti ilgieji balsiai (gẽ:ras~gėras, kã:ras~kàras, ì:st~įsti, sù:st~siūsti) ir dvibalsiai. Dvibalsiuose tvirtagalė priegaidė, atrodo, daugiausia girdima ant abiejų sandų, pvz.: náujas, sáusas, vàikas, lãivà~laivą, dãngų~dangų, banga~bangà, pìrkti, gĩntaras, sùn kai~sunkiai, kùr. Tačiau taip tariama ši priegaidė ne visų (ir net ne visada to paties žmogaus) vienodai aiškiai (kituose pavyzdžiuose ji rašoma ant antrojo komponento). II. Garsynas ir atskirų garsų atliepimai Savo garsynu aprašomoji tarmė nedaug kuo skiriasi nuo lietuvių literatūrinės kalbos. Čia stengiamasi iškelti tik pačias būdingiausias tarmės garsyno ypatybes. Balsiai ir dvibalsiai. Trumpieji balsiai i, u Kuršių Neringos žvejų tarmėje tariami ne taip įtemptai, kaip kapsų, pvz.: visas~visas, visi~visì, mūša~mūšà, guli~gulì³⁰. Lk. balsiai ė, o, išskyrus absoliutinę galūnę, daugiausia išlaikyti nepakitę: tėvas, bėga, tėvelis~tėvelis, dà:vèm, brólis, sodìt~sodìti „sodinti“, nežinom. Absoliutinėje pirminėje galūnėje šie balsiai nekirčiuoti (kirčiuoti beveik nepasitaiko, nes kirtis iš galūnės dažniausiai atitraukiamas) atitinkamai išvirtę ę (arba e) ir a, pvz.: žẽmę (ištariama ir žẽme)~žẽmę, dalgė ~ dalgė, vìrę (arba vìre)~virė, būva~būvo, dárba~dárbo, turėja~turėjo. Vadinamieji nosiniai balsiai šaknyje paprastai tariami kaip ir literatūrinėje kalboje, pvz.: kà:sti~kąsti, žã:sis~žąsis, šã:la~šąla, paspė:st~pa- 30 Pavyzdžiuose mažiau įtempti tarmės i, u atskirais ženklais nežymimi, t. y. rašoma i, u. 136 spėsti, skėst~skęsti, lišt~lišti, grįšta~grįžta, pasiūst~pasiūsti, skūsties~skųsties „skųstis“. Galūnėje a, e kartais išvirsta u, i, pvz.: lenčiu~lenčia, an- taru~antára „antrą“, būvis~buvęs, mātis~mātės, pasėnis~pasėnęs. Tik labai retai šie balsiai tariami žemaitiškai³¹, pvz. kan „ką“, ąžuoline „ąžuolinė“. Lk. dvibalsiai ie, uo tarmėje dažniausiai yra išlikę sveiki, pvz.: miėstas, lietuviškai, kiek, duona, anúos. Tačiau pasitaiko atskiri žodžiai, kuriuose dvibalsiai ie, uo, kaip ir kai kuriose žemaičių tarmėse, tariami vienbalsiais, pvz.: mī'li, pri'plauka, pri's, nū, šō „mieli“, „prieplauka“, „prieš“, „nuo“, „šuo“. Lietuvių lk. dvibalsiai ai, ei žodžio kamiene ir galūnėje išlieka nepakitę. Tik labai retais atvejais jie, kaip ir Žemaičiuose, išvirsta vienbalsiais, pvz.: vakā'lis, vakā'li „vaikelis“, „vaikeli!“ Kirčiuoti lk. trumpieji balsiai aprašomojoje tarmėje yra trumpi: vīzas, mūša; tik mišriuosiuose dvigarsiuose (i, u+l, m, n, r) ir dvibalsyje ui kirčiuoti i, u pailgėja, tariami pusilgiai, nors ne taip aiškiai, kaip rytų aukštaičių tarmėse, pvz.: mīltai~miltai, būlvę~būlvė, pūika~pūika „puikė“ (pavyzdžiuose pusilgumas atskiru ženklu nežymimas; jį parodo tvirtapradės priegaidės ženklas). Ilgieji balsiai žodžio viduryje kirčiuoti ir nekirčiuoti tarmėje išlieka ilgi: vī'ras~vyras, gi'vē'na~gyvena, dū'mai~dūmai, rū'kēnt~rūkenti „rūkyti“, i'lī'st~lišti, ka'snēlī~kasnėli. Absoliutinėje galūnėje ilgieji nekirčiuoti (kirčiuoti labai retai pasitaiko) balsiai visada tariami trumpai, pvz.: ī'darba~į darbą, nā'kti~naktį, trīju šimtu~trijų šimtų, bū'tu~būtų, vī'ru~vyrų. Uždaroje galūnėje ilgieji nekirčiuoti balsiai taip pat daugiausia tariami trumpai, tačiau pasitaiko atvejų, kai jie išlieka ir nesutrumpėję, pvz.: ārklis ir ārkli's~arklys. Senieji trumpieji balsiai ir rečiau sutrumpėję ilgieji absoliutinėje galūnėje dažnai nukrinta, pvz.: āug~auga, reik~reikia, lē'k~lėkia, baūb~baūbia, grū'n~grūna, i'lēnd „lenda“, praaūšt~praaūšta, sudaušt~sudaužta „sudaužyta“, ēinam~einame, ēisim~eisime, ēinat~eináte, ēikit~eikite, bū'sit~būsite, tūr~tūri, pernāk't~per naktį, lōp~lōpo, nevalōt~nevaliotų „nepajėgtų“ (greta dažniau vartojamos tariamosios nuosakos III-jo asmens formos žinotu~žinotų). Iš uždaros galūnės dažniausiai iškrenta a (vard žodžių -as > -s), pvz.: kātins~kātinas, ōrs~ōras, bernūks~berniūkas, sēns~sēnas, jāuns~jāunas, žēnts~žentas, mē'ts~mėtas, šālts~šaltas, pardūots~pardūotas. Tačiau kartais tie patys žodžiai pasakomi ir su pilna galūne. Balsis a galūnėje paprastai išlieka tuo atveju, jei, jam iškritus, susidarytų sunkiai ištariamas priebalsių junginys. Bet ir šiuo atveju kartais a išmetamas, ir dėl to tarmėje pasitaiko formų, panašių į vartojamas šiaurinėse rytų Lietuvos tarmėse³², pvz., smākars „smakras“. Balsis u galūnėje (absoliutinėje ir uždaroje) visada išlieka. Iš kitų balsyno ypatybių dar galima paminėti kai kuriuos atvejus: a) kontrakcijos: nēšu~nešu < neesú, nebē'tu~nebūtų < nebeeitu, nebē't~ne-bēt < nebeeīt „nebeeina“, nebāt'menu~nebātmenu < nebeatmenu; 31 Senųjų nosinių balsių likimą žemaičių tarmėse žr. Lietuvių kalbos rašybos žodynas, 112; P. Jonikas, Pagramančio tarmė, §§ 22, 25, 27, 28, 33, 40, Kaunas, 1939. 32 Plg. Lietuvių kalbos rašybos žodynas, 121. 137 b) sinkopės: nebleidą~nebleido<nebeleido, nebgaleja~nebgalejo<nebegalėjo, nebmokėja~nebmokėjo<nebemokėjo, pastaise~pastaisė<pasitaise, gelžų~gelžių<geležių; c) anaptiksės: rìbulis greta rùbelis (greičiausiai germanizmas) ir rùblis, dėsera „dėsra“, aṅtaras „antras“. Priebalsiai. Junginiai *dj, *tj prieš senovinį trumpąjį a ir ai aprašomojoje tarmėje dažniausiai tariami d, t, pvz.: neleida~neleidžia, žodei~žodžiai, medei~medžiai, vōkietei~vokiečiai, trēteis~trečiais, mēdegos~medžiagos. Tačiau ir šiuo atveju galima užgirsi kartais ir afrikatas, pvz.: brēdžai~brėdžiai greta brēdei, vōkiečai~vokiečiai. Visais kitais atvejais (prieš lk. ią, iau, io, iu, ių, ię, ir ia<*ijā) afrikatos visada tariamos: valdžia~valdžia, valdžia, žōdžā~žodžio, džāukšmas~džiaugsmas, džū́t~džiūti, blčų~bličių, kviečų~kviečių, bū́čau~būčiau. Tikrai veiksmažodžių esamojo laiko lytyse čia, kaip ir kai kuriose pajūrio žemaičių tarmėse, afrikatų kartais trūksta, pvz., parōdāu „parodžiau“. Po minkštųjų p, b žodžio viduryje tariamas j, pvz.: papjautas, nusipjaut, bjaūrus~biaurus, o galūnėje j po šių priebalsių negirdėti (verpa~verpia). Po kitų minkštųjų lūpinių priebalsių j netariamas. Kaip ir kitose lietuvių tarmėse, j tariamas žodžio pradžioje prieš ie, pvz., ieškot. Nukritus galūniniam trumpajam a, atsidūręs absoliutinėje galūnėje, j irgi nukrinta, pvz.: važiuo~važiuoja, žvejo~žvejoja, žaibuo~žaibuoja. Tarmėje yra tiktai minkštasis l, pvz.: liga~liga, smēlis, šluota, lāngus, kaulus, sulōpīta~sulopyta, alaus, plūta~pluta, alksnīne~alksnynė, elkūone~elkūonė „alkūnė“, su gālva, pāmaldose~pamaldosė. Toks priebalsio l tarimas aprašomojoje tarmėje aiškintinas tiktai vokiečių kalbos įtaka. Taip pat vokiečių kalbos įtaka reikia aiškinti ir priebalsio s prieš p ir t išvirtimą š, pvz.: špiritas~spiritas, študentai~studentai, štālīnas~Stalinas. Tokį s > š randame ir kai kuriose kitose lietuvių tarmėse³³, o taip pat Kuršių Neringos žvejų latvių tarmėje³⁴. Iš kitų tarmės konsonantizmo ypatybių paminėtina: a) priebalsių asimiliacija: išiskāst~išsikąsti, išsidī.rpt~išsidirbti, isigēręs~išsigėręs, užstōtum~užstotum, užšōve~užšovė, abegōjom~apbėgiojom, ataiše~attaisė, adūot~atduoti, ādrēkis~atdrėkis „atodrėkis“; b) priebalsio įspraudimas: drū́ktas~drūktas „drūtas“, žāltī:s (žāltis)~žalktys „žaltys“, smilktīne~Smiltynė „Smiltynė“, strōve~strovė „srovė“. Morfologija Kai kurios vardžodžių priesagos: 1. -ujis. Girdėtas tik būdvardis paskūjis „paskutinis“, turintis, kaip ir įvardžiuotiniai būdvardžiai, išskirtinę reikšmę, pvz.: paskūjis nāmas, paskūji kārta~paskui̇jį kartą. 33 Plg. J. Gerullis ir Chr. Stang’as, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, 23, Kaunas, 1933. 34 Plg. J. Plākis, Kursenieku valoda, 19. 138 2. -ikė (-ikė)~ -ikė. Žodžiai su šia priesaga turi mažybinę reikšmę: saulikė~saulikė, žuvikė~žuvikė, duonikė~duonikė. 3.-ukas (-iukas). Ši priesaga vartojama gana dažnai; turi mažybinę, kartais maloninę reikšmę: gaidūkas, vyrūkas~vyrukas, medūkas „medelis“, kiemūks~kiemukas, bernūks~berniukas, daržūkas~daržiukas, paršūkas~paršiūkas, ožolūks „ąžuoliukas“, kablūks~kabliukas. 4. -u’klis~ūkliš. Girdėta tik girtū’klis~girtūkliš „girtuoklis“. 5. -alis. Girdėta tik vakā’lis „vaikelis“. 6. -elis, -ė. Su šia priesaga (kaip ir su -ukas) labai dažnai sudaromi mažybiniai ir maloniniai daiktavardžiai, pvz.: kalnelis~kalnėlis, tėvelis~tėvėlis, miestėlis~miestėlis, plotėlis~plotėlis, žvejėlis~žvejėlis, kurbėle~kurbėlė „pintinėle“. 7. -ėlė~ėlė: musėlė~musėlė „musė“. 8. -ulis: skendūlis „skenduolis“. 9. -uolis: gi’zuolis greta gi’zulis „gyvulys“. 10. -ininkas, -ė. Ši priesaga tarmėje yra labai dari. Su ja padaryti daiktavardžiai pažymi: a) asmens vardą profesijos, darbo atžvilgiu: karčiamininkas~karčiamininkas „žmogus, kuris karčiamą ar joje dirba“, darbininkas, paišininkas „dailininkas“, moky’klininkas~mokyklininkas „mokytojas“, kolū’kininkas~kolūkininkas „žmogus, dirbęs kolūkyje“; b) asmenį jo kilmės, gyvenamosios vietovės ar tautybės atžvilgiu: nīdininkas „Nidos gyventojas ar iš Nidos kilęs žmogus“, preilininkė~preilininkė „Preilos gyventoja“, pėrvalkininkas „Pervalkos gyventojas“, kōpininkas „kopų gyventojas“, kūršininkas~kūršininkas „kuršis“, lietuvi’ninkas~lietuvi’ninkas „lietuvis“, lietuvi’ninkė~lietuvi’ninkė „lietuvė“. Pastaba. Žodžiuose, kurie turi pagrindinį kirtį šaknyje, kartais dar girdimas priesagoje šalutinis kirtis, pvz.: nīdi,ninkas, preili,ninkas. 11. -aitis. Su šia priesaga padaryti daiktavardžiai turi mažybinę reikšmę: tinklāitis~tinklāitis. 12. -utė~-utė. Ši priesaga vartojama padaryti mažybinės reikšmės moteriškos giminės daiktavardžiams, pvz.: mergūtė~mergūtė. Skaičius. Be vienaskaitos ir daugiskaitos tarmėje yra vartojamos ir dv Pro? dviskaitos formos. Daugiausia aptinkami dviskaitos vyriškosios giminės vardininko ir galininko linksniai, pvz.: dù gėru mētēru~dù gerù mētēru (metru), dù lēnku būva~dù lēnku būvo, māna dù pūzbroliu palīka~māno dù pūsbroliu palīko, dù girininku būva~dù girininku būvo, dù šīmtu gaūs~dù šīmtu gaūs, tūri dù vaiku~tūri dù vaiku, būvaù dù sīki~būvaù dù sīki, gāl jis dù kambaru īmtu~gāl jis dù kambariu īmtu? Panašiais atvejais (ypač su du, žymint porinius dalykus) dviskaitos formos vartojamos gana dažnai, nors kartais pasakoma ir daugiskaitos formos, pvz., dù paūkščai paliēka~dù paūkščiai paliēka. Linksniai ir kai kurių linksnių galūnės. Aprašomojoje tarmėje vidaus esamasis vietininkas (inesyvas) dažniausiai reiškiamas prielinksniu į su galininku, pvz.: žvejō į jūrą~žvejoja į jūrą „žvejoja jūroje“, būvaù į kaūną~buvau į Kauną „buvau Kaune“, gi’vėna į nīdą~gyvena į Nidą 139 „gyvena Nidoje“. Tokia prielinksninė konstrukcija čia, kaip ir Klaipėdos krašto bei Rytprūsių lietuvių tarmėse⁵⁵, be abejo, atsiradus dėl vokiečių kalbos įtakos. Neringos žvejų tarmėje galima užgirsti tik žymiai rečiau, ir inesyvo formas, pvz.: jū'roj~jūroje, pabajgoj~pabaigoje, mėtuose. Vidaus einamasis vietininkas (iliatyvas) tarmėje nevartojamas. Pasitaiko, kaip ir kai kuriose žemaičių tarmėse (ir greičiausiai iš jų atėjusį)³⁶, tik viena kita sustingusi (suprieveiksmėjusi) šio vietininko forma, pvz.: šalin, nūmėn, numėn „namo“ (greta nūmė „namie“). Iliatyvą tarmėje taip pat pakeičia prielinksninė konstrukcija (į su galininku), pvz.: eina į nīdą, į klaipėdą~eina į Nidą, į Klaipėdą. Tarmėje moteriškosios giminės i-kamienių vienaskaitos įnagininkas dažniausiai yra auši „ausimi“, širdi „širdimi“, žūvi „žuvimi“. Ši forma galėjo atsirasti iš i-kamienių vn. įnagininko galūnės -imi, kuri sutrumpėjusi tarmėje kartais pasakoma, pvz., žūvim (<žuvimi). Tačiau galimas ir kitas šios galūnės atsiradimo kelias. J. Endzelyno nuomone³⁷, lietuvių (tarmių ir senųjų tekstų) ir latvių i-kamienių formos su -i gali būti analogiškai atsiradusios pagal galininko linksnį (plg. ir kitus kamienus, pvz.: vn. gal. latvių lēvu, sievu, peli, lietuvių ranką, katę ir vn. in. la. tēvu, sievu, peli, lie. ranką, katę). Tokiai šios (vienaskaitos įnagininko) formos aprašomojoje tarmėje kilmei, atrodo, pritaria ir Rytprūsių žvejų tarmė³⁸, kurioje mot. giminės i-kamieniai vienaskaitos įnagininke gali turėti galūnę -i, jei kirtis yra ne galūnėje, pvz., širdi~širdi „širdimi“. Galima manyti, kad ši (Rytprūsių žvejų), kirčio neatitraukianti, tarmė minėtoje vn. įnagininko formoje ir kirtį turi galininko. Neringos žvejų lietuvių tarmėje daugiskaitos naudininko formos yra visuomet su s-, pvz.: paukščiams~paukščiams, sēniams~seniams, seniems žmōnēms, naktims~naktims, pietums~pietums. Panašios yra ir sutrumpėjusios dg. įnagininko formos, pvz.: naktims (<naktimis), su žūvims (<su žuvimis), tōms (<tomis), su žmōnoms (<su žmonomis), žmōnēms (<žmonėmis). Kamienų mišimas. Aprašomojoje tarmėje pastebimas visoms lietuvių tarmėms būdingas reiškinys — linksniavimo tipų skaičiaus mažėjimas. Šioje tarmėje, kaip ir kitose, daugiausia nyksta priebalsinio linksniavimo tipas. Šio linksniavimo tipo fleksijos yra išlikę tik kai kuriuose linksniuose, bet ir tuose linksniuose jau dažnai beveik greta vartojamos ir balsinių kamienų formos. Čia pateikiama kelios tokioje tarmėje vartojamos priebalsinių kamienų ir jas pakeičiančios balsinių kamienų formos: Vn. vard. sesuo (sesuō) ir seserė~seserė, dūkterė~dūkterė. Vn. kilm. dukterės~dukterės, seseres~seserės, sesers~sesers, žūves~žuvės, vāndenes~vandenės, vāndens~vandenės ir vāndēna~vandenio. 35 Plg. A. Laigonaitė, Vietininkų reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje, 32-3, Vilnius, 1957; J. Gerullis ir Chr. Stang’as, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, 27. 36 Plg. P. Jonikas, Pagramančio tarmė, §§ 78, 181. 37 Apie lietuvių ir latvių i-kamienių vn. įn. formas su-i žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, § 230, Vilnius, 1957; J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, § 279 su ten nurodyta literatūra, Rīgā, 1951. 38 Plg. J. Gerullis ir Chr. Stang’as, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, 33,34. 140 Dg. vard. dãkteres, bet àkmenai~akmenai, šùnai „šunys“. Dg. kilm. dãkterų~dukterų, dùrų~durų, àkmenų~akmenų, žuvų~žuvų ir žùvių~žuvivių, naktų~naktų ir nãkčių~nakčių. Kaip į priebalsinius, taip ir į kitus kamienus daugiausia braunasi (i)o-kamienų galūnės, pvz.: dẽbesai~debesai „debesys“, sūna~sūno greta sūnaus~sūnaus. Lietuvių lk. žodis lẽdas tarmėje yra u-kamienis: vn. vard. lẽdus, vn. kilm. lẽdaus, dg. vard. lẽdus (lẽdus). Kai kurie lk. u-kamieniai būdvardžiai tarmėje yra o kamieno, pvz.: stipras „stiprūs“, sūras~sūras „sūrius“, skaidras „skaidrus“. Įvardžiuotiniai būdvardžiai. Tarmėje vartojamos įvardžiuotinių būdvardžių formos: sènasis (senãsis)~senasis, senóji (be lk. reikšmės dar turi reikšmę „vyriausias“: sènasis sūnus~senasis sūnus), didėji (didėji vỹrai~didieji vyrai), gerėji, jaunėji. Laipsniavimas. Prieveiksmių aukštesnysis laipsnis padaromas priesagos -aus pagalba, pvz.: gerãis~geriaũs, gražãus~gražiaũs, tolãus~toliaũs, menkãus~menkiaũs, brangãis~brangiaũs. Rečiau pasakomi aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai su priesaga -esn (<*-esniai): šiltėsn greta dažniau vartojamos formos šilčiaũ~šilčiaus. Aukščiausiojo laipsnio prieveiksmiai padaromi su priesagomis -ausiai ir -ausia, pvz.: gerãusiai~geriausiai, pilnãusia~pilniausia, brangãusia~brangiausia. Prieveiksmiai su priesaga -ausia į aprašomąją tarmę gali būti atėję ir iš žemaičių, kur jie fonetiškai atitinka prieveiksmius su priesaga -ausiai (plg. Kretingos daugause~daugiausiai)⁳⁹. Tarmėje vartojamos ir aukščiausiojo laipsnio aprašomosios formos, pvz., būdvardžių: visu seniaũsas~visų seniausias, visu pigãusa žuvis~visų pigiausia žuvis; prieveiksmių: vis durniaus „visų durniausia“. Veiksmažodis. Sangrąžinė dalelytė žodžio gale dažniausiai yra -s~ -si: darbuojas~darbuojasi, darbãvos~darbavosi, lãkos~laikosi, o žodžio viduryje dažniau -si- ir rečiau -s- (<-si-): atsirãdis~atsiradęs pasilìka, pasilìka~pasiliko. Veiksmažodžių formose, turinčiose priešdėlį ne-, sangrąžinė dalelytė paprastai yra žodžio gale, pvz., nebijókitės „nesibijokite“, o veiksmažodžiai su kitais priešdėliais gali turėti ir dvi dalelytes, pvz.: pasklausìtis~pasiklausytis „pasiklausyti“, pasitaisìšimės~pasitaisysimės „pasitaisysime“. Literatūrinės kalbos būtojo dažninio laiko formos (eidavau...) Neringos žvejų lietuvių tarmėje nevartojamos. Čia, kaip ir Žemaičiuose, vartojamos šio laiko sudurtinės formos, sudarytos iš pagalbinio žodžio liūbėti ar liuobėti ir asmenuojamojo veiksmažodžio bendraties, pvz.: onš lūbėja sakīt „jis sakydavo“, lūbėjom vėžt „veždavome“. Žodžio liūbėti formos čia kartais, atrodo, tariamos ir lūbija~liūbijo, lūbėjom~liūbėjome. Pagalbinių žodžių formos kartais yra ir sutrumpėjusios, pvz., aš luob ėit „aš eidavau“. Panašių pavyzdžių kartais pasitaiko net ir Kuršių Neringos žvejų latvių tarmėje (nors latvių kalba, kaip žinoma, šio laiko ir neturi), pvz.: Kad nauda luobjuši degt un kad paredz, 39 Be to, priesaga -ausiai greta -aus šiam reikalui vartojama ir daug kuo aprašomajai tarmei artimoje Rytprūsių lietuvių tarmėje, žr. J. Gerullis ir Chr. Stang’as, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, 57. 141 vajag imest; Vaiki vis lobij spēlēt iš knuopes; Vini lobīs grumties [stūrēt] ir kad tuo vaiku pastūmūs, tad tas vis virts aukšmakęs40 Leidžiamoji nuosaka tarmėje sudaroma iš veiksmažodžio esamojo laiko III-jo asmens formos ir žodelio tegu(l), tėgùl važiuo~tegùl važiuoja, tėgùl paràšo~tegùl parašo, tėgù pėšasi~tegùl pėšasi. Tarmėje palyginti nemaža dar yra išlikę atematinio asmenavimo liekanų. Daugiausia čia vartojamos III-jo asmens formos, turinčios paprastai sutrumpėjusią galūnę, pvz.: ēsti~ēsti, ēit (ē’t)~ēiti „eina“, liēkt~liēkti „lieka“, miēkt~miēgti „miega“, skaūst~skaūsti „skauda“. Iš minėtų atematinių formų ypač dažnai vartojama ēit (o taip pat su įvairiais priešdėliais: parēit, parēiti „pareina“, išēit „išeina“). Kiti atematinių veiksmažodžių asmenys dažniausia, gavę a-kamienų galūnes ir tokiu būdu atsiradusios kontaminacinės formos, pvz.: ēitu „einu“, miēktam~miēgtame „miegame“. Veiksmažodžių grįžti, pjauti, lyti... esamojo laiko kamiengalyje beveik visada yra priebalsis n, pvz.: grīūn~grįūna, nudžīn~nudžīna, užklīn~užklīna, pjāuna, līn~līna „lyja“. Rečiau pasakoma ir supūšta~supūsta, līja~līja. Literatūrinės kalbos veiksmažodžiai, turintieji kamiengalyje -in-, -en-, tarmėje dažniausiai turi -i-, -e-, pvz.: parūpit~parūpiti „parūpinti“, prisimīt~prisimīti „prisiminti“, sodīt~sodīti „sodinti“, trīt~trīti „trinti“, pargabēt~pargabėti „pargabenti“, atsimīšu~atsimīsiu „atsiminsiu“, augīsi~augīsi „auginsi“, pargabēsim~pargabēsime „pargabensime“, skīšu~skīsiu „skinsiu“. Bet sako ir gyvent~gyventi, rukēnt~rukēnti „rūkyti“. Labai retai vartojamos veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio formos; girdėta tik: ē’sas~ēšas, ē’santi~ēšanti, ē’sa~ēša. Žymiai dažnesnis būtojo laiko dalyvis: būvis~buvęs, žūvis~žuvęs. Padalyvio vartojamos formos yra ē’sant~ēšant, nežinant~nežinant. Tarmėje daugiausia yra vartojama sutrumpėjusi bendraties forma, pvz.: ēit~ēiti, žvejot~žvejoti, palikt~palikti; rečiau matīti~matyti. Sangrąžinėje bendraties formoje paprastai yra išlaikyta senesnioji galūnė, pvz.: darbuoties, maitīties~maitīties „maitintis“, vōkties~vōgties, pėsties, elties~elgties, bet pasakoma (atrodo, rečiau) ir maudīties~maudytis, badīties~badytis. Sintaksė Iš būdingesnių tarmės sintaksės ypatybių galima paminėti kai kurių linksnių bei prielinksnių vartojimą, šalutinių sakinių jungimą ir dar vieną kitą konstrukciją. Be kitų tarmėje vartojamų vardininko atvejų, šis linksnis čia pasitaiko su bendratimi ir padalyviu, pvz.: reikėja pėčius taisīt~reikėjo pečius taisyti; kur dar fulementai matīt~kur dar (dabar) fulementai (pamatai) matyti; sāka, penki ē’sant~sāko, penki esant. Tačiau vietoje vardininko čia dažnai ir, gal būt, dažniau pasakomas galininkas, pvz.: reikė tinklāičius taisīt~reikia tinklaičius taisyti; kàt tīk jį kur gaut~kad tik jį kur gauti. 40 Plg. P. Šmits, Kursu kāpu folklora, 35, 39. 142 Siekinio kilmininkas su bendratimi (vietoje rytinių Lietuvos tarmių kilmininko su veiksmažodine siekinio lytimi): ėjau ragų rinkt~ėjau ragų rinkti; ėjom ledus (ledo) kirst. Laiko arba pobūvio galininkas: visu pavasari šalts ors~visą pavasarį šaltas oras; jis gi·ve·na kokius tris mėnesius pas mana brólin~jis gyveno kokius tris mėnesius pas mano brolį. Neiginio galininkas: nē·sam turėjį nei viena oška~nėsame turėję nei vieną ožką; nieks negalēja nei gi·vuoli laikī·t, nei arkli~niekas negalėjo nei gyvulį laikyti, nei arklį; neturėjom kárve~neturėjome karvę; búlves negá·lim sodī·t~bulves negalime sodīti; kunigus nèkente~kunigus nėkentė. Kilmininkas šiuo atveju, atrodo, pasakomas labai retai, pvz., netūrim ginčų dari·t~neturime ginčų daryti. Priemonės įnagininkas dažniausiai vartojamas su prielinksniu su, pvz.: tiñklus su mašinom adgabė·na~tinklus su mašinom atgabėna; vīlna vērpa su ratēlais~vilną verpia su ratėliais; žiemą su káilinais apsitráuka~žiemą su kailiniais apsitraukia; šañdien atvažiuós visi su mašnom, su arklais~šiandien atvažiuos visi su mašinom, su arkliais. Prielinksnis añt, be kitų reikšmių, vartojamas linkmei žymėti, pvz.: gēra kilometrā añt klaipēdos~gėra kilometrą ant Klaipėdos; tàs kē·las, kúr añt nìdos ēt, jau sēnai ī·r~tas kelias, kur ant Nidos eiti (eina), jau seniai yra. Prielinksniai ik(i) ir lig(i) vartojami be reikšmės skirtumo, ir visada jie eina su kilmininko linksniu: nuõ smiltīnēs iš ēt lik pàt nìdos~nuo Smiltynės jis eiti (eina) ligi pat Nidos; nuõ šešų ligi šešų~nuo šešių ligi šešių; lik šaulių esu būvis~ligi Šiaulių esu buvęs; nū· pradžos lik pàt gā·la~nū (< nuõ) pradžios ligi pat galo; ig devī·nu ceñtnėru~iki devynių centnerių; ēsu uždīrbis per mēnesi iki trijų šimtų~esu uždirbęs per mėnesį iki trijų šimtų. Laiko tarpui, per kurį kas atsitinka, įvyksta, žymėti vartojamas prielinksnis per (par) su galininku: per diēna šešis rūblus uždirba~per dieną šešis rublius uždirba; uždirbau tris litus par dienū~uždirbau tris litus par dieną; tàs dar gāun tris šimtus rūblu per mēnesi~tas dar (dabar) gauna tris šimtus rublių per mėnesį; mē·tai per mēnus aūga daugāus, didī·n~metai per metus (po metų) auga daugiau, didyn. Daug rečiau šia reikšme (vietoje per) vartojamas prielinksnis añt, pvz., du šimtai šešasdešimt rūblu añt mēnesa~du šimtai šešiasdešimt rublių ant mėnesio. Prielinksnis per (par) tarmeje taip pat vartojamas vietoje (kitose lietuvių tarmėse vartojamų šiuo atveju) predikatyvinio įnagininko arba prielinksnio už, pvz.: išsimokina par mūrininku~išsimokino par mūrininką; aš per sārgu dirbu~aš per sargą dirbu; aš ēiau čia per sārga~aš ėjau (dirbau) čia per sargą; jis būva i·tráuktas per kareivī~jis buvo įtrauktas per kareivį. Prielinksnis prie daugiausia vartojamas su kilmininku, pvz.: šìse prì uosto~šisė (čia) pry (<prie) uosto; mē·s ējom prì darbā~mes ėjome pry darbo; dabar jis sargas prie krāutuvēs; trīzdešimt metų prì valdīška darba dirbis~trisdešimt metų pry valdisko darbo dirbęs. Rečiau aptinkamas šis prielinksnis su naudininko linksniu, pvz.: ar šìs draugas, kúr prie šónui~ar šys (šis) draugas kur prie šonui? aš prì žveji·bai dvīleka metų dirbau~aš prie žve- jybai dvylėka metų dirbau. Vietoje šio prielinksnio dažnai pasitaiko ir iš lat- 143 vių kalbos pasiskolintas pie (<prie⁴¹): pie kė́l̇a dirbom ir pie kópu dirbom~pie kėlio dirbome ir pie kopų dirbome; pie vokiečių~pie vokiečių; aš buvau ir pi’ su’naus~aš buvau ir py (<pie) sūnaus. Kai kurie bevardės giminės vartojimo atvejai: mė’s negãlim suprãst, kàs tai i’r~mès negalime suprasti, kas tai yra; reikia paklaust, kàs tai i’r~reikia paklausti, kas tai yra; tai būva kálvis; ča dar nebūva kálnai apsodìta~čia dar nebuvo kalnai apsodìta; mìltai brángu. Tačiau dažnai panašiais atvejais apsieinama ir be bevardės giminės, pvz.: tàs i’r pamelúota~tas yra pameluota; lángai būva išmúšti~langai buvo išmušti; jū’su darbai jau atlikti~jūsų darbai jau atlikti; gerai tãm žmogui, kàs žvejìs nėr~gerai tam žmogui, kas žvejys nėra. Laiko aplinkybės šalutiniai sakiniai prie pagrindinio sakinio jungiami jungtuku kai: važã’va tik paštas ir daktarai, kai reikėja~važįavo tik paštas ir daktarai, kai reikėjo; kai mė’s būvom maži, jie būva dideli~kai mes buvome maži, jie buvo dideli; kai jis bėga per rubėžiu, nušovę~kai jis bėgo per rubėžių (siena), nušovė; kai jis girtas, tai jis pernã’kt baũbia~kai jis girtas, tai jis per naktį baubia. Tikslo aplinkybės šalutiniai sakiniai jungiami jungtuku kad: bėga žvejot, kàd daugaiñs premijos gaut~bėga žvejoti, kad daugiaus premijos gautų. Sąlygos aplinkybės šalutiniams sakiniams jungti vartojami jungtukai kad (pavyzdžiai su šiuo jungtuku užrašyti Juodkrantėje), jei (pavyzdžiai užrašyti Nidoje): kàt saus mė’ts, nieka negãuni~kad sausas metas (sausa vasara), nieko negauni; kàt čà než’n, tāt viskas išdėga~kad čia nežyna (nelyja), tāt (ar tąd<tada?) viskas išdega; kàd ustótum, gautum~kad užstotum, gautum; kàt tie kálnai nebū’tu apsodìti, šìsen negalètum gyventi~kad tie kalnai nebūtų apsoditi, šisen (čia) negalėtum gyventi; iš kõ būsu gyvas, jei nedirbsu~iš ko būsiu gyvas, jei nedirbsiu; jei tóks mė’dis drū’ktas būva, galėja ir pats į’krist~jei toks medis drūktas buvo, galėjo ir pats įkristi. Nuolaidos aplinkybės šalutiniai sakiniai prie pagrindinio sakinio jungiami jungtuku kad ir: kad aš ir turėsiu obuolų, kàs pìrks~kad aš ir turėsiu obuolių, kas pirks. Lyginimui su kuo nors žymėti vartojama kaip ir, atrodo, rečiau kai: kaip bãrtininks bãrtus lóp~kaip bãrtininkas bartus (statinės) lópo; žvejis kaip šuo (šó)~žvejys kaip šuo; dirpt añs dirba kaip arklìs~dirbti aš (jis) dirba kaip arklys; kai kã’tins lenda pró langa~kai kątinas lenda pro langą. Antroji lyginamojo pasakymo dalis reiškiama įvairiai: aš esu visų seniausias iš vyrų~aš esu visų seniausias iš vyrų; tàs jau senesnis už man~tas jau senesnis už man; anà buvo dvìleka metų senesnė kaip aš~ana buvo dvyleka metų senesnė kaip aš. Prie būdingesnių tarmės sintaksės ypatybių galima priskirti gana dažną pažyminio po pažymimojo žodžio vartojimą: tėrp tų kálnu didžiųjų~tėrp (tarp) tų kalnų didžiųjų; sù tinklu didžiu žvejot~su tinklu didžiu žvejoti. 41 Plg. J. Endzelýnas, Baltų kalbų garsai ir formos, § 449. 144 Leksika Ypatingos gamtos ir gyvenimo aplinkybės daugiausia lėmė ir tarmės leksikos, daug kuo skirtingos nuo kitų lietuvių tarmių, susidarymą. Nesant tinkamų žemės ūkio sąlygų, Neringos gyventojai nuo seno neturėjo ir neturi įvairių žemės dirbimo bei gaunamų iš to darbo produktų apdorojimo įrankių (arklo, akėčių, girnų, mintuvų, audimo staklių...), kai kurių ūkinių trobesių (klojimo, daržinės, klėties, jaujos...) ir kt. Tuo būdu, tarmėje nežinomi ir tų daiktų bei daugelio įvairių, su žemės ūkiu susijusių, reiškinių pavadinimai, terminai. Esantieji tarmėje šios srities žodžiai — atėję arba per literatūrinę kalbą (knygas, laikraščius...), arba iš kitų tarmių (dažniausiai ir su tų tarmių fonetinėmis ypatybėmis). Tarmės leksikoje vaizdžiai atsispindi pagrindinis gyventojų verslas — žvejyba. Šios tarmės atstovai gausiai vartoja įvairių specifinių, su jų darbu susijusių daiktų ir sąvokų pavadinimų, tačiau šie pavadinimai dažniausiai ne lietuviškos kilmės, o skoliniai iš vokiečių ar latvių kalbų. Tarmėje pasitaiko ir senų, retai literatūrinėje kalboje vartojamų, žinomų tik kai kuriose tarmėse ir kitų gražių kasdienės buities žodžių, pvz.: girdnė kaulė, medinė kaulė, „šernas“, kiekukė, „konkorežis“, lėnkė, įlėnkė, įlenkis „slėnys, klonis, įlinkusi vieta“, pagultis „palovis“, duonpelnė „duonpelnė“ (višta mūsų duonpelnė), gija „siūlas“, žėmininks „valstietis“ (daugiau žodžių su šia priesaga žr. 139 psl.), gi’vastis „gyvybė“ (gali gi’vastis kainiuot), augūmas „ūgis“ (tokos pūšės gėra vira augūma), atsiminimas „atmintis“ (gėra atsiminima tur; aš nėturu nei kokā atsiminima), bėkt~bėgti „plaukti; važiuoti“ (gārlaivis bėg; rīta su gārlaivu nubėgam, vākare parbėgam; mokina ratū bėkti „moko dviračiu važiuoti“) ir kt. Labai didelę tarmės leksikos dalį sudaro skoliniai. Tai viena iš būdingiausių tarmės leksikos ypatybių. Ypač čia daug vartojama germanizmų, pvz.: fūnka „kibirkštis“, benkis „šuolas“, šmėterlingė „peteliškė“, šnideris „siuvėjas“, šusteris „batsiuvys“, vūrškė „desra“ ir kt. Nemaža pasitaiko skolinių iš latvių kalbos, pvz.: dženis „genys“, pūkė „gėlė“, bāluodis „balandis“, mūca „stati-nė“, pādūse „pažastis“, kuņģis „skilandis“, kērna „sviesto muštuvas“, kioka vāna „gelda“, grīdis „grindys“, kāzuoks „kailiniai“ ir kt. Tarmėje aptinkama ir nemaža įvairiais keliais patekusių slavizmų, pvz.: čėsas „laikas“, zīegoris „laikrodis“, trōpītis „pasitaikyti“ ir kt. Lietuvių kalbos įtaka šių žvejų latvių kalbai Kuršių Neringos žvejų latvių kalba taip pat yra smarkiai paveikta lietuvių kalbos. Šį poveikį ypač sustiprino tas faktas, kad dėl tam tikrų istorinių sąlygų šie žvejai beveik nebendravo su Latvijos gyventojais, neskaitė latvių spaudos ir t.t. Iš visų mūsų ekspedicijos metu sutiktų tarmės atstovų tik vienas turėjęs latvišką knygą ir sakėsi ją skaitantis. Įvairios naujos sąvokos, atspindinčios kokius nors naujus gyvenimo reiškinius, į šių žmonių latvių kalbą brovėsi iš lietuvių ir vokiečių kalbų. Be to, lietuvių kalbos įtaka ryškiai pastebima ir fonetikoje, ir morfologijoje, ir sintaksėje. Apie lietuvių kalbos 10. Kalbotyros klausimai II. 145 įtakos laipsnį galima spręsti, kad ir iš šito nedidelio A. Becenbergerio iš vieno Preilos žvejo užrašyto teksto42: „Es dievam pasilecavodams likuos gulet ir jau biju nitalu azmidzis ir jūtu, kad jau ta pikta dvase pi manis artinas. Tad es duomaju: viš rasi pi manis klat nepiejes, kad es dieva varda gribu azmikt. Ale vine artinajas vis juo klat ir es gribiju pabust. Tad vinia ganc us reizu taka grūts vės pradėje us mani birpti ir mani juo vis gribija azmidzinat; ali es stengiuos, kad es varėtčiau pabust ir jemu dziedat seve ir dievop dvasiškas maldas aukšum sutinet pasilecavodams dievinam ar tikru tikėjimu, kad mana sutvertojis mani neduos viniam, tam, kur neka nau pi manis piesilicis, nu tava šlūžmas atraut. Ir tad es nu visas sirdes dievam apsijemdams, kal es dzivs, nu sava tikėjima naatserauties. Ir tad mana sirdie tapa taka džiaucsmas, ir meile atseradas, ir tad es jūtu, kad viš gribija nu keršta dar juo mani spiest ir visai žūdet; ale es sava dvasiškas maldas būdams družosi duomaju, kad tu turi nu manis prapult, ir tad viš tījauš nu manis atsiraudams prapuola, ir es jūtu, kad viš jau tur atstat, ir tad es pradem belūgдамs sava dievina pabudu. — Ta pikta dvase ir ta, kur is laumes pasivirš ir dara tuo pašų dinstu pagal mana sirdis pajutima, kuo ir pats vels dara“43. Kaip ir iš šio nedidelio tarminio teksto matyti, ryškiausiai lietuvių kalbos įtaka atsispindi leksikoje. Nemaža lietuviškų žodžių, o taip pat lietuvių kalboje vartojamų slavizmų į šią kalbą pateko per bažnyčią, nes, kaip minėta, ilgą laiką pamaldos čia laikyta lietuvių kalba. Namuose taip pat senieji žvejai gana dažnai skaitydavo visokius lietuviškus giesmynus ir kitas panašias religinio turinio knygas. Šiuo keliu į žvejų latvių kalbą pateko tokie žodžiai, kaip: apaštals (47)44, apiera (47), artims (48), bedievis (50), dievabaimings (53), dieva kūns (53), kataliks (61), kriščānīs (63), neprietelis (69), neprieteliste (69), spavieda (81), sūdna diena (83), užgavienis (87), venčavanė, venčavanės stāns (89), žegnānė (92), žegnāti (92), sekmines, dangun žengims, velikās ir kt. Nemaža lietuvių kalbos žodžių pateko ir prekybos keliu. Labai įdomus reiškinys, kad šiose tarmėse vartojami lietuviški skaitvardžiai nuo vienuolikos iki devyniolikos, kurie savo daryba visai skiriasi nuo latvių kalbos skaitvardžių. Latviškieji šios rūšies skaitvardžiai buvo išstumti palyginti nesenais laikais, nes, pavyzdžiui, A. Becenbergeris45 dar rašo: „vienapadesmit, vienpazmit oder wenolāk, wenolik, wenālika, winālāk, wenālik46, wenālika duipadesmit, duipazmit oder dwilāk, dwilika, 42 Tekstas duodamas pakeista rašyba, ir tarmės fonetiką jis atspindi tik bendrais bruožais. 43 Plg. A. Bezzenberger, Über die Sprache der preussischen Letten, 12-4. Čia duodami ir cituoto teksto komentarai. 44 Plg. J. Plāķis, Kursenieku valoda; skaičiai skliaustuose nurodo šio darbo puslapius; žodžiai, prie kurių šaltinis nepažymėtas, užrašyti autorių. 45 Plg. A. Bezzenberger, ten pat, 71. 46 Nurodęs šią formą tarmės atstovas savo tėvą dar girdėjęs vartojant formą vienpadesimt. 146 dwilāka trispadesimt, trīlāka, trīlika kātrālika peņkālika scheschālik septiņapadesimt, septiņālika aschtunālika, aschtenālāk dewinālika.“ J. Plakis⁴⁷ jau nurodo tik: vienālika, dwilika, trīlika, ķetrālika, peņkālika, šešālika, šešālka, septiņālika, astuonālika, deviņālika. Skaitvardžiai šiaip jau yra labai pastovus kalbos elementas, ir šis įsibrovimas yra gana keistas reiškinys. Veikiausiai čia kalta prekyba. Mat, prekiaujant skaitvardžiai kaip tik ir daugiausia vartojami. Kadangi žvejai dažniausiai prekiaudavo su lietuviais, tai šiuos skaitvardžius nuolat turėjo vartoti. Pamažu pradėjo vartoti juos ir kalbėdamiesi tarp savęs latviškai. Tarmėje gana dažnai aptinkami tokie lietuvių kalbos žodžiai, kaip: zuikis, žvirblis, spanguolė, lašinį, žaibis „žaibas“, liguonis, amakis, žands „žandas“, žents „žentas“, rankave, pakausis, gandras, dulkes ir kt. Iš fonetinių reiškinių, paaiškinamų lietuvių kalbos, šį kartą žemaičių tarmės įtaką, J. Plakis nurodo kirčiuoto ilgojo e kai kuriais atvejais virtimą dvibalsiu ie: diel, kadiel, bėgiedis, dieku, drieg nas, dviesti, gieda, tekielis, mievs, vielu, viesas angielis, tie “ten⁴⁸“. Tačiau, kiek teko pastebėti, šis virtimas palietė tik tokius žodžius, kurie aptinkami ir žemaičių tarmėje. Be duotų J. Plakio pavyzdžių, būtų dar galima nurodyti žodžius: atdriekis, erškietę, užgavienis. Vadinasi, į šiuos žodžius būtų galima žiūrėti kaip į skolinius. Lietuvių kalbos įtaka veikiausiai reikėtų aiškinti vardžodžiuose afrikatų č, dž <*tj, *dj buvimą: zalktis — zalkčį, bite — biču, brīedis — brīedži, sprīdis — sprīdži, sirde — sirdžu⁴⁹. J. Endzelynas mano, kad gali kartais būti šios formos ir žiemgališkos (“laikam nebūtu gluži neiespējams...“⁵⁰). Tačiau tokiu atveju šioms formoms išlikti šalia formų zušu, vācieši, pašu, lauži būtų padėjusi lietuvių kalbos įtaka. Dėl lietuvių kalbos įtakos priebalsiai k, g prieš i kai kuriais atvejais nepavirto c, dž (paluoģis, greķinieks). Iš morfologijos ypatybių pirmiausia reikėtų nurodyti veiksmažodžių tariamąją nuosaką. Vienaskaitos pirmajame asmenyje čia visur įvestos lietuvių kalbos galūnės: būčiau, duočiau, iečiau, nākčiau, dzievuočiau, zināčiau, pirkčau⁵¹. Dėl lietuvių kalbos įtakos atsirado ir daugiskaitos antrojo asmens formos: duotumit, varētumit⁵². ⁴⁷ Plg. J. Plākis, Kursenieku valoda, 29. ⁴⁸ Plg. ten pat, 16. ⁴⁹ Plg. ten pat, 18. ⁵⁰ Plg. J. Endzelīns, Filologu biedrības raksti, 12, 170-1 (1932); J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 178-9. ⁵¹ Plg. J. Plākis, ten pat, 34-5; J. Endzelīns, Par kurseniekiem un viņu valodu, 4; A. Bezzenberger, Über die Sprache der preussischen Letten, 96-7. ⁵² Plg. J. Plākis, ten pat, 35; A. Bezzenberger, ten pat, 97. 147 Asmeninių įvardžių daugiskaitos galininko formos mumis, jumis taip pat paaiškinamos tik lietuvių kalbos įtaka53. Tokios formos vartojamos kaimyninėse lietuvių kalbos tarmėse54. Lietuvių kalbos priesaga -ybė išstūmusi latvišką priesagą -ība! veselība, teisybė55. Lietuvių kalbos įtaka paaiškinami ir tokie posakiai, kaip: es viskuo taru, es nieka nitaru, es kuo nārin turu, viņi tveras viens citu (= la. viņi ķer viens otru)56. ЛИТОВСКИЙ ГОВОР РЫБАКОВ КУРШЮ НЕРИНГИ и влияние литовского языка здешнему латышскому языку К. Ф. МОРКУНАС и А. И. САБАЛЯУСКАС Резюме В статье дается краткая история населения Куршо Неринги. Указывается, что большинство жителей в разное время прибыли из Латвии, Литвы и других стран. Почти все старые жители Куршо Неринги издавна знали три языка: латышский, литовский и немецкий. Далее описывается особенности здешнего литовского говора. Фонетика. Говору характерно полная ретракция ударения. Ударение переносится с краткого и долгого окончания на долгий и краткий корень слова, напр.: bãrzda~barzdà „борода“, mãži~mažì „малые“, vaikai~vaikái “дети“, sèssuo~sesuõ „сестра“. Характерно, что в наблюдаемом говоре ударение часто переносится даже с окончаний нисходящей долготы, напр., árklams~arkliāms „коням“, и с середины слова — на начало слова. Это объясняется влиянием латышского языка. Но в некоторых случаях ударение остается в окончании, напр.: mažái „мало“, daugiaũ~daugiaũ „больше“, padarīs~padarýš „сделает, сделают“. В статье также подчеркивается, что часто даже один и тот же представитель говора в отдельных словах ударение ставит не одинаково. В открытом первичном окончании безударные ē, o (ударяемые почти не встречаются) соответственно произносятся ē (или e) и a, напр.: žèmė (или žẽmė)~žẽmė „земля“, būva~būvo „был“, а в других позициях эти гласные (безударные и под ударением) произносятся как в литературном языке. Также как в литературном языке чаще всего произносятся и дифтонги ie, uo, ai, ei, и только в отдельных словах — как в жемайтских говорах, напр.: priẽs<priẽs „перед“, nũ<nuõ „от“, šuõ<šuo „собака“, vakãlis (в литературном языке vaikẽlis) “детка“. Безударные долгие гласные в открытом окончании сократились, напр.: dárba~dárba „работу“, nãkti~ ~nãkti „ночь (вин. п.)“, víru~vyrų „мужчин“. Часто древние краткие 53 Plg. J. Plākis, Kursenieku valoda, 26; A. Bezzenberger, Über die Sprache der preussischen Letten. 75. 54 Plg. F. Kurschat, Grammatik der Littauischen Sprache, 234, Halle, 1876; J. Aleksandravičius, Vakarine pajūrio žemaičių tarmė, 59, Vilnius, 1951 (rankraštis). 55 Plg. J. Plākis, ten pat, 20. 56 Plg. J. Plākis, ten pat, 29. Dėl kitų sintaksės lituanizmų plg. A. Bezzenberger, ten pat, 104-9. 148 гласные, а иногда и долгие, превратившиеся в краткие, в открытом конце слова исчезают, напр.: aug~auga „растет, растут“, tūr~tūri „имеет, имеют“, lóp~lópo „латает, латают“. В закрытом конце слова чаще всего исчезает a, напр.: bernùks~bernikas „мальчик“, séns~sēnas „старый“, но иногда в тех же словах оно сохраняется. Сочетания *dj, *tj перед древним кратким a и дифтонгом ai чаще всего произносятся d, t, напр.: neléid~neléidzia „не пускает, не пускают“, trēteis~trečiais „третьими“, но иногда появляются и аффрикаты (напр., произносят briedei и briedžai „лоси“). В изучаемом говоре произносится только мягкое l, напр.: liga~liga „болезнь“, šliūta „метла“, sù gálva „с головы“. Такое произношение объясняется влиянием немецкого языка. Под влиянием немецкого языка согласный s перед p и t превращается в š напр., špiritas~špiritas „спирит“, študēntai~studēntai „студенты“. Морфология. В говоре сравнительно часто употребляются именные формы двойственного числа (чаще всего формы именительного и винительного мужского рода). Для выражения инессива и иллатива употребляется предложная конструкция -ē „в“ с винительным падежом, напр., į klaipėdą~į Klaipėdą „в Клайпеде; в Клайпеду“. Творительный падеж единственного числа существительных женского рода с основой на -i чаще всего кончается на -i, напр.: širdį „сердцем“, žuvi „рыбой“ и очень редко на -im (žuvim<žuvimi „рыбой“). В говоре еще сохранились некоторые остатки основ на согласную фонему, но большей частью существительные этой основы уже склоняются по типам других основ. В говоре встречается немало глаголов атематического спряжения. Чаще всего это формы 3 лица, напр.: ēsti~ēsti „есть, суть“, eit~eiti „идет, идут“, miegti~miegti „спит, спят“. В место форм прошедшего многократного времени, употребляемых в литовском литературном языке, в изучаемом говоре употребляются сложные формы, напр., lù'bėjom vėst (в литературном языке vėždavome) „везли“. Синтаксис. В этом разделе приводятся примеры некоторых падежных и предложных конструкций (напр.: именительный с инфинитивом и с деепричастием, винительный отрицания и др.), отмечается употребление некоторых союзов в сложноподчиненном предложении и др. Лексика. Словарному составу говора характерно обилие латышских, немецких заимствований. В говоре также встречаются и старые литовские слова, редко попадающиеся в других говорах литовского языка. * * * Латышский язык рыбаков Куршю Неринги испытал большое влияние литовского языка. Это влияние чувствуется в лексике, в фонетике, в морфологии, а также в синтаксисе языка. Очень интересный факт, что в систему латышского языка проникли имена числительные литовского языка от 11 до 19. 149