Daiktavardžių (i)u linksniavimo nykimas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DAIKTAVARDŽIŲ (Ų) LINKSNIAVIMO NYKIMAS J. KAZLAUSKAS ū kamieno išnykimas ir jo įtaka u kamienui Atskirą linksniavimo tipą ū-kamieniai daiktavardžiai sudaro senovės indų, graikų ir slavų kalbose. Baltų kalbose teturime ū linksniavimo liekanų. Vienintelis žodis, išlaikęs ū-kamienes kai kurių linksnių formas, yra buvęs vienskiemenis žuvìs, kurio dabartinis vienaskaitos vardininkas sudarytas kitų linksnių poveikyje vietoje *žūs, plg. gr. ἰχθύς¹. Senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose ir dabar tarmėse vartojama ū-kamienė vienaskaitos kilmininko forma žuvẽs² (Linkmenys ir kt.), plg. sen. sl. svekrъve (vard. svekrъ — anyta, plg. sen. indų śvaśrūḥ, lot. socru), gr. ἰχθύος — žuvies, sen. indų bhuvaḥ (vard. bhūḥ — žemė); daugiskaitos vardininko — žìzves (Svedasai, Leipalingis ir kt.), plg. sen. sl. svekrъvi, atsiradusi vietoje *svekrъve, gr. ἰχθύες, sen. indų bhuvaḥ; daugiskaitos kilmininko — žuvų³ (dar ir literatūrinėje kalboje), plg. sen. sl. svekrъvъ, gr. ἰχθύων, sen. indų bhuvām. Dabar daug kur tarmėse vartojamos jau i-kamienės formos žuvìes, žuvys, net žuvų, į linksniavimą turi ir beišnykstas bruvìs,-iẽs⁴ — antakis (SzD 18, Tverečius), atsiradęs, kaip ir žuvìs, vietoje *brūs, kilm. *bruvēs, plg. sen. indų bhṛūḥ — antakis, gr. ὀφρύς, sen. sl. brъvь iš *bry (plg. sen. sl. krъvъ — kraujas ir sen. lenkų kry, polabų kroi < kry, kašubų kry). Aiškių ū kamieno daugiaskiemenių žodžių ir formų baltų kalbose nėra išlikusių. ū kamieną galėjo turėti daugiskaitinis pelùs, kuris M. Daukšos „Postilėje“ yra moteriškosios giminės: tomìs pėlùmis⁸⁶₁₇, plg. lat. mot. g. dgs. vard. pelus, ir tarmių peluas, atsiradusi, tur būt, pagal dgs. kilm. *peluvuon (plg. ¹ Apie liet. žuvis ir gr. ἰχθύς formalinį santykį žr. F. Specht, Die Flexion der n-Stämme im Baltisch-Slavischen und Verwandtes, KZ 59, 221, 228, 288. Čia ir kitur arabiški skaitmenys rodo cituojamojo šaltinio puslapį. Visų santrumpų paaiškinimai pateikti straipsnio pabaigoje. ² Plg. vns. kilm. žuvies DP 228₄₁, žuvẽs DP 523₅, zuwes PS II 248₂₁ ir kt. Čia ir kitur žemutiniai arabiški skaitmenys rodo cituojamojo šaltinio eilutę. ³ Plg. dgs. kilm. žuvų DP 299₃₃, 379₁₆, 521₆, žuvũ DP 123₃₂, žuwu PS I 88₂₀, 370₂₅, ₂₈, ßuwu Br P I 234₁₉, 306₆, II 272₆. Senųjų kalbos paminklų grafema ʒ, (su diakritiniais ženklais) visur perduodama raide ž, grafema ʒ — z ir ʃ — s. ⁴ Plg. dar brivai < bruvai MLLG 4, 168 (Zietela), mergelė su juodām brūvelēm (Latakiškė). 2. Kalbotyros klausimai II. 17 sen. sl. svekrъvь, gr. ὀφρύων ir kt.), kuris sutapo su ū kamieno daiktavardžių kilmininku. ū-kamienės formas turi ū linksniavimo daugiskaitos naudininkas, įnagininkas ir vietininkas sen. sl. kalboje, pvz., svekrъvamъ, svekrъvami, svekrъvachъ, atsiradusias pagal dgs. kilm. svekrъvь. Tokiu būdu galėjo atsirasti ir latvių kalbos tarmių dgs. vard. dzirnuvās, plg. sen. sl. žrьny — girnos, gotų -qairnus⁵. Formos atžvilgiu ū-kamieniai galėtų būti ir lat. dgs. naudininkas — įnagininkas pelīm, dzirnīm, ragūm⁶, plg. sen. indų dv is k aitos naudininką — įnagininką-abl iatyvą vadhūbhyām (vns. vard. vadhūḥ — moteris), bet jie gali būti naujadarai, sudaryti iš kamieno (avīm) pavyzdžiu⁷. ū kamieno daiktavardžių linksniavimas baltų kalbose išnykęs. Tai lėmė kai kurių linksnių formų fonetinis sutapimas su u kamienu. Anksti fonetiškai galėjo sutapti u ir ū kamienų vienaskaitos ir daugiskaitos galininkai, plg. ū kamieno vns. gal. sen. indų vadhūm, gr. ὀφρύν, sen. sl. liuby (posakyje liuby dėjati, prėliuby dėjati⁸), dgs. gal. sen. indų vadhūḥ, gr. ὀφρύς. Atitinkamos lietuvių kalbos formos turėjo būti: vns. gal. *pelūn, dgs. gal. *pelūs. Sutrumpėjus ilgiesiems balsiams tautosilabiniuose junginiuose su n ir akūtinėms žodžio galūnėms, kalbamosios linksnių formos išriedėjo į tapačias formas su u kamienu, plg. vns. gal. *sūnun, dgs. gal. *sūnuns > sūnus. Sutapus dažniausiai varijuojamų vienaskaitos ir daugiskaitos galininkų linksnių formoms, prasidėjo šių kamienų mišimas. Daugiskaitos vardininke buvo apibendrinta ū-kamienė forma pelūs < *peluves, plg. sen. sl. *svekrъve, sen. indų śvaśruvaḥ, gr. ϝψῡές ir kt., nes ji geriau atitiko visą daiktavardžių linksniavimo sistemą, plg. dgs. vard. rankās, žemės, avīs ir dgs. gal. rankas, žemes, avis. Senoji ū-kamienė forma buvo išstumta. Dabar dar ji sutinkama kai kuriose lietuvių šnektose. Debeikių apylinkėse ir į vakarus nuo Aluntos vartojami dgs. vard. lietaus, sūnaus, pietaus, gražaus, smulkaus ir kt.⁹ Galūnė -aus išriedėjusi iš baltų -*aves, plg. sen.sl. synove, o -*aves atsirado vietoje ide. -*eves, plg. gr. πῆχεες, gotų sunjus, sen. ind. sūnavah, greičiausiai dgs. kilm. *sūnavon poveikyje (plg. sen. sl. synovъ). Atsiradus dv iskiemeniam daugiskaitos vardininkui sūnus, buvo performuotas ir daugiskaitos kilmininkas. Vietoje *sūnavon kitų kamienų pavyzdžiu buvo sudarytas *sūnun analogiškai *vyrųon, *rankuon, *akmenuon ir kt. prie dgs. vard. vyrai, rankės, akmenės ir kt. Vargu ar galėjo daugiskaitos kilmininkas baltų kalbos pagrinde turėti -*ōn, kaip suponuoja J. Endzelynas¹⁰, nes dgs. vard. -aus < *aves galėjo atsirasti tik dgs. kilm. -*avon įtakoje. ⁵ Žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika (toliau — Gramatika), 449, Rīgā, 1951. ⁶ Taip ir mano daugelis indoeuropeistų, plg. J. Schmidt, Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra... 67, Weimar, 1889; F. Specht, Zur litauischen Nominalflexion, IF 42, 295 ir kt. ⁷ Žr. J. Endzelīns, Gramatika, 448. ⁸ Plg. A. Селищев, Старославянский язык, 2, 111, Москва, 1951; H. ван-Вейк, История старославянского языка (toliau — История...), 258, Москва, 1957. ⁹ Plg. dar MLLG 4, 426; K. Būga, Kalbos dykai, 16, Kaunas, 1909; A. Baranowski—F. Specht, Litauische Mundarten, 2, 106, Leipzig, 1922; F. Specht, Zur litauischen Nominalflexion, IF 42, 293. ¹⁰ Žr. J. Endzelīns, Gramatika, 448. 18 Kiti linksniai buvo apibendrinti u kamieno pavyzdžiu (apie vns. naud. žr. toliau). ū-kamienės formos buvo išstumtos u-kamienių, kurios sudarė paralelę i linksniavimui, savo trumpuoju kamiengalio u koresponduodamos atitinkamiems i kamieno linksniams, plg.: vns. vard. sūnus — ugnis, kilm. sūnaus — *ugneis, gal. *sūnun — *ugnin, įn. sūnumi — ugnimi, viet. *sūnuo — *ugnie, dgs. vard. sūnūs — ugnys, naud. sūnumus — ugnimus, įn. sūnumis — ugnimis, viet. sūnusu — ugnisu11. (i) u ir (i) o kamieno daiktavardžių suartėjimas u linksniavimo tipas indoeuropiečių kalbose nebuvo gausus. Dėl to jis buvo veikiamas stipresniųjų o, ā, i linksniavimo tipų. Graikų kalboje pasitaiko u kamieno daiktavardžių, perėjusių į o kamieną, plg. klasikinės graikų epochos υἱός vietoje υἱύς12. Lotynų kalboje u linksniavimas smarkiai veikiamas o ir i linksniavimo13. Keltų kalbose jis taip pat buvo veikiamas i linksniavimo14. Germanų kalbose u linksniavimo tipas pradėjo irti germanų kalbų istorinio periodo pradžioje15, veikiamas o, i ir ā linksniavimų. Slavų kalbų u linksniavimo nykimas prasidėjo dar slavų prokalbėje16. u kamieno daiktavardžių linksniavimo nykimas sąlygojamas fonetinių priežasčių. Pvz., slavų kalbose labai anksti sutapo u ir o kamienų vienaskaitos vardininkų ir galininkų formos: ide. -us (plg. sen. indų -uḥ, gr. -υς, liet. -us, lot. -us) ir -um (plg. sen. indų -um, gr. -υν, lot. -um, liet. -ų) slavų kalboje virto -ъ. Tokia pati galūnė dėl fonetinių pakitimų atsirado ir slavų kalbos o kamieno vienaskaitos vardininke ir galininke17. Tai sukėlė u kamieno daiktavardžių niveliaciją, jų perėjimą į stipresnį o linksniavimą. Seniausiuose slavų kalbų paminkluose u-kamieniai dažnai linksniuojami pagal o-kamienius, plg. vns. kilm. syna, naud. synu, viet. vьršė — viršuje ir kt. Slavų kalbose sutinkame iu kamieno daiktavardžių tik pėdsakus vienaskaitos šauksmininke, plg. mǫžiu, koniu ir kt.18, o gal ir vienaskaitos naudininke, plg. mąževi. Baltų kalbose, kaip ir slavų, o taip pat iš dalies germanų ir lotynų kalbose, u kamieno daiktavardžiai nyksta, pereidami į o kamieną. Prūsų kalbos 11 Apie vns. viet., dgs. gal. ir kt. žr. toliau. 12 Žr. П. Шантрен, Историческая морфология греческого языка, 78, Москва, 1953. 13 Žr. A. Ernout, Historische Formenlehre des Lateinischen, 78, Heidelberg, 1920. 14 Žr. Г. Льюис и Х. Педерсен, Краткая сравнительная грамматика кельтских языков, 214, Москва, 1954. 15 Žr. Э. Прокош, Сравнительная грамматика германских языков, 214, Москва, 1954. 16 Plg. А. Мейе, Общеславянский язык, 330, Москва, 1951. А. Шахматов, Историческая морфология русского языка, 20, Москва, 1957; Н. Ван-Вейк, История..., 241. 17 Plg. А. Мейе, Общеславянский язык, 330, Москва, 1951; А. Шахматов, Историческая морфология русского языка, 20, Москва, 1957; Н. Ван-Вейк, История..., 241. 18 Žr. K. Brugmann, Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen (toliau Grundriss...) 2, 1, 224; W. Vondrak, Vergleichende slavische Grammatik, 2, 5, Göttingen, 1908; A. Мейе, Общеславянский язык, 333; Селицев, Старославянский язык, 2, 94; Ф. Фортунатов, Избранные труды, 2, 141, 402, Москва, 1957; Л. П. Якубинский, История древнерусского языка, 161, Москва, 1953. 19 paminkluose greta u-kamienių formų vartojamos jau ir o-kamienės, plg. vns. vard. sūñs — sūnus, kilm. sūnãs (kaip deivas — dievo), gal. sūnãnan, dangãn — dangų, peckan — galvijus. Ankstesniuose prūsų kalbos paminkluose u kamienas dar sveikesnis negu paskutiniame trečiajame katekizme¹⁹. u linksniavimo tipas nyksta ir lietuvių bei latvių kalbose. Latvjų kalboje dabar vyriškosios giminės u-kamieniai daiktavardžiai turi jau o-kamienę daugiskaitą²⁰, o iu-kamieniai daiktavardžiai visiškai išnykę²¹. Lietuvių kalboje u-kamieniai daiktavardžiai taip pat nyksta, pereidami į o-kamieną; ypač dažnai tarmėse sutinkama jų o-kamienė daugiskaita. Literatūrinėje kalboje u linksniavimas beveik sveikas, o iu linksniavimo daugiskaita jau io-kamienė. Daugiskaita, o ne vienaskaita, greičiau nyksta todėl, kad o ir u kamienai turi homoniminių daugiskaitos linksnių formų. Be kilmininko, į tapačias formas išriedėjo o ir u kamienų daiktavardžių galininkai. u kamieno dgs. gal. sūnus išriedėjo iš *sūnuñs, plg. sen. indų sūnūn, gr. kret. υυϝς, got. sununs, sen. sl. syny ir kt. o kamieno dgs. gal. vilkus raidos kelias buvo skirtingas žemaičių ir aukštaičių tarmėse. Žemaičiai ilgiau išlaikė senąjį n daugiskaitos galininko galūnėje²². Tai rodo įvardžiuotinių lyčių galininkai gerūñcius < gerunsius, jūdūñcius < jūodunsius (Kuršėnai), žemaičių dounininkų baltūsius, gerūsius (Kretinga ir kt.) < baltunsius, gerunsius, o ne iš baltuosių, geruosių, nes šiuo atveju turėtume čia* balousius ir t.t., plg. vns. įn. baltuoju < baltūoju. Pati daugiskaitos galininko forma vīrus su siauruoju u galūnėje rodo savo neseną kilmę, atsiradimą jau nustojus veikti žemaitiškajam u platinimo dėsniui, nes žemaičiai kretingiškiai senąjį trumpąjį u platina, plg. vns. vard. sūnos. Platina žemaičiai kretingiškiai ir u < uo, plg. vns. įn. vīro < vīru < *vīruo. Vadinasi, ir dėl to dgs. gal. vīrus negali būti kilęs iš *vīruos. Dgs. gal. vīrus kilmė iš *vīruns rodo ir žemaičių daugiskaitos vietininko formos, sudarytos iš galininko ir postpozicijos, plg. galūsi (Kuršėnai), viejējs (Kretinga) ir kt. < galuns-, viejuns-, plg. L. Ivinskio „Genovaitės“²³: anunse amžunse 9, 16, tunse daiktunse 38, kapunse 35, 106, namunse 17, 102, 124, 155, nuludimunse 37, nasrunse 82, kununse 94, metunse 62, 124, rumunse 10, 19, 44, 141, 162, 180, rubunse 13, tarpunsė 49, margunse 83, viduriunse 179, žodunse 121 ir kt., kurjunse LChr 321₁₄, ūnsi LChr 323₃₃ (Endriejavas) ir kt.²⁴ Aukštaičių tarmėje daugiskaitos galininko formos raida vyko kitaip: vilkùs < *vilkūos (plg. gerūosius) < *vilkuons < *vilkōns, plg. sen. indų vṛkā́ṃśa, dėl -ns plg. pr. deiwans, gr. dial. ἀδελφούς ir kt.²⁵. Vadinasi, aukštaičių tarmėje o ir u kamieno daiktavardžių galininkai galėjo sutapti tik *sūnuns išriedėjus į sūnus ir *vilkūos išriedėjus į vilkus, t.y. sutrumpėjus ilgiesiems tvirtapradžiams 19 Žr. R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, 230 Göttingen, 1923. 20 Žr. J. Endzelīns, Gramatika, 443. 21 Plg. J. Endzelīns, Baltu valodu skaņas un formas, 73, Rīgā, 1948. 22 Apskritai, žemaičiai ilgiau išlaiko senuosius žodžio galo priebalsius n, m, plg. dgs. kilm. su kirčiuotomis galūnėmis: sūnūn, sūnūm (Kartena) ir kt. 23 L. Iwinskis, Genawėje pasaka viena tarp gražiausių..., Wilnuje, 1858. 24 Žr. dar F. Kurschat, Grammatik der litauischen Sprache, 150, Halle, 1876; A. Schleicher, Litauische Grammatik, 176, Praga, 1856. 25 Plg. И. Эндзелинъ, Славяно-балтийские этюды, 167, Харьковъ, 1911. 20 žodžio galo balsiams ir dvibalsiams ie, uo, o žemaičių tarmėje *vilkuons — į *vilkūns. Tvirtapradžių galūnių trumpėjimas lietuvių kalboje, K. Būgos nuomone, vyko ne anksčiau kaip XII — XIII aa.26 Dažnai vartojamų daugiskaitos galininko formų sutapimas sukėlė visos u kamieno daugiskaitos perėjimą į o kamieną. o-kamienė daugiskaita veikė u kamieno vienaskaitą. Nemažą reikšmės u kamieno nykimui turėjo ir o ir u kamienų dviskaitos vardininko-galininko formų sutapimas dėl tų pačių priežasčių, plg. *vilkūo (gr. ἀδελφώ, sen. indų vrkā(u), sen. sl. ducha) > vilkū ir *šūnū (sen. indų sūnu, sen. sl. syny) > šūnu. Galimas daiktas, kad u kamieno daiktavardžių seniau turėjome šiek tiek daugiau, bet jie visiškai išvirto o-kamieniais. Taip yra atsitikę su pėkas-galvijai, kvailys (Švenčionys); ir manašis pėkas (= galvijas) ne smekas (= smakas)27. Plačiau anksčiau turėjo būti vartojamas ir u-kamienis ledus vietoje įprasto ledas, plg. ledus (Lazūnai), vns. kilm. led aus TD VII 173, 174 (Seliniai, Baičiai; Klaipėdos kr.), lat. ledus, sen. sl. ledъ28 (o-kamienis su u-kamienėmis formomis). Gal būt, u-kamienis buvo ir rytas, plg. lat. tarmių rītus, bet jis dėl dažno vartojimo greta vakaras (plg. rytas vakaras) lengvai galėjo išvirti o-kamieniu. Dabar u kamieno daiktavardžių lietuvių kalboje nedaug. Nemaža jų dalis yra plačiai vartojami, labai seni lietuviški žodžiai, turi atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose, pvz., sūnus, plg. sen. sl. synъ, gotų sunus, sen. indų sūnuḥ, av. hūnu ir kt.; medus, plg. lat. medus, pr. meddo < *medu, sen. sl. medъ, gr. μέθυ — svaiginamas gėrimas, sen. vok. aukšt. metu-midus, sen. indų madhu-medas, svaiginamas gėrimas ir kt.; vidus, plg. lat. vidus, sen. anglų widu — miškas, sen. vok. aukšt. witu — miškas ir kt.; viršus, plg. lat. virsus, sen. sl. vrьchъ (supriev. vns. viet. vrьchu — viršuje) ir kt.; gal būt, alus29, plg. lat. alus, pr. alu — midus, sen. sl. olъ ir kt.; dangus, plg. pr. dangus; lietus, plg. lat. lietus, kiti jų skoliniai, pvz., midus30, cukrus31, turgus ir kt. Treti — seni u-kamieniai daiktavardžiai, tik šiandien jau beišnyksta, pvz., pėkus (Zietela, Žasečiai), plg. pr. pecku, gotų faihu, sen. indų paśu, av. pasu-, lot. pecū ir kt. XVI a. paminkluose pėkus dar dažnas, pvz., vns. vard. pėkus BrP I 224₂₃, pėkus Br P II 464₉, BrB (dažnai), pėkus SzD 32, pėkus DP 350₃₁, pėkus DP 349₄₀, vns. kilm. pėkaus BrP II 194₁₄, E 13₁₀–₁₁, BrB (dažnai), pėkaus DP 428₁₈, pėkaus DP 290₄₀, vns. gal. pėku BrP I 93₁₉, pėku DP 307₁, vns. in. 26 Žr. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I sąs., XXXIII, Kaunas, 1924. Kad XII — XIII a. lietuviai būtų išlaikę ilguosius tvirta pradžius žodžio galo balsius, K. Būgos manymu, rodo iš sen. rusų kalbos pasiskolinti žodžiai storasta, gromata, muka ir muilas (rusų моло), vynas (rusų вино), dyvas (rusų диво). Jeigu lietuvių kalboje tada tvirtapradžiai žodžio galo balsiai būtų sutrumpėję, tai turėtume *muila, *vyna, *dyva, kaip ištariami XIV — XV aa. skoliniai pekla (lenkų piekło), prova (lenkų prawo) ir kt. 27 Žr. J. Būtenas, Švietimo darbas, 48, 1930. 28 Žr. H. Bahr-Bejk, История..., 244; E. Fraenkel, BS 2, 248; KZ 61, 272. 29 Žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch (toliau — Wörterbuch), 8 ir kt., Göttingen, 1955. 30 Žr. E. Fraenkel, Wörterbuch, 446; K. Būga, Kalba ir senovė, 65, 218, Kaunas, 1922; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, 55, Vilnius, 1943. 31 Žr. E. Fraenkel, Wörterbuch, 70. 21 pēkumì E 15₉, BrB (dažnai), pēkumì DP 40₄₇ ir kt. Senas daiktavardis pelūs (Kupiškis, Dusetos ir kt.), plg. lat. pelus (greta pelavas), pr. pelvo, ukr. polóva, čekų dgs. pléva ir kt., taip pat beišnykštąs. XVI a. raštuose jis dar vartojamas, plg. dgs. vard. pelus BrP I 119₂₇, dgs. įn. tomis pelumis DP 86₁₇, pelumis PS I 82₂₉ ir kt. Kai kuriose tarmėse jį pakeitė o-kamienis pelai (Nemajūnai ir kt.). Ketvirti – vartojami tik atskirose šnektose, pvz. badūs — bad as (Leipalingis), šeškūs (Jieznas, Nemajūnai, Kvė darna ir kt.), šeškus (Dusetos), sniegūs (Lazūnai; atsiradęs, gal būt, dėl ledus įtakos)32, stogus (Biržai, sprendžiant iš vns. kilm. stōgos = stog aus), opšrūs — barsukas, gelčkūs — geltonasis katinas, jūočkus, kurčkus — kurčias, dvāskus — sudžiūvėlis, dribkus — sudribėlis, pliūrp-kus — plepys (Jurbarkas) ir kt. Gaus esnis lietuvių kalboje yra iu kamienas33. Kai kurie jo atstovai galėjo taip pat seniai pereiti į io kamieną. Pvz., žvej as darybos atžvilgiu gali būti senas iu-kamienis, plg. liet. žvejas: žveja, žem. žveju — žuvauju ir sen. indų mṛgayuḥ — medžiotojas: mṛgayā — medžioklė; mṛgayate — medžioja. iu-kamienis seniau galėjo būti ir vėjas34, plg. vns. viet. vėjuje, vns. šauksm. vėjau, sen. indų vāyuḥ — vėjas. Vienaskaitos naudininko raida Dabartinė lietuvių kalbos u kamieno daiktavardžių vienaskaitos naudininko forma sūnui kalbininkų aiškinama labai įvairiai. Vieni ją kildina iš ide. -*evai ar -*evei, plg. sen. indų sunave, sen. sl. synovï35, kiti iš *sūnvai, *sūnu-vai, *sūnuvei36. Tačiau fonetinė visų šių architipų raida į sūnui vargu ar galima. Iš *sūnvai, -ei galėjo išriedėti tik *sūnovie su cirkumflektiniu -ie, *sūnuvei galėjo duoti tik *sūnuvie. Raida *-uvie > *uie > -ui kažin ar galėjo būti. Tarus, kad taip galėjo įvykti, lieka neaiškūs žemaičių naud. *sūnuo, Gervėčių sūnuo, kurių -uo jokiu būdu negalėjo atsirasti minėtu keliu. N. van Wijko nuomonė37, vienaskaitos naudininkas sūnui atsiradęs, kitų kamienų pavyzdžiu prie kamieno pridedant galūnę -i: galvā > galvai galvai, žemēi žemei, *šird(s)i širdi, vadinasi, ir sūnus: sūnui. Tokiu atveju ir vėl lieka neaiškūs minėtieji naudininkai sūnuo. Žemaičių *sūnuo (dounininkų sūnou, dūnininkų sūnū), Gervėčių sūnuo yra tapatūs o kamieno naud. vaikuo ir, be abejo, atsiradę u kamiene iš o kamieno vietoje senosios u-kamienės naud. formas, kurios pėdsakų baltų kalbose neturime. Iš o kamieno bus paimti ir 32 Žr. E. Fraenkel, Das im Wilnagebi͡e gesprochene Litauisch BS 2, 48. 33 Žr. P. Skardžius, min. veik., 76 ir toliau. 34 Žr. J. F. Lohmann, Lit. žvejas-Fischer, žveja-Fischgang=ai. mṛgayuḥ-Jäger mṛgayā-Jagd. KZ 57, 241. 35 Žr. J. Schmidt, Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra... 67, Weimar, 1889. O. Wiedemann, Handbuch der litauischen Sprache, 31, 61, Straßburg, 1897. 36 Žr. A. Leskien, Die Bildung der Nomina im Litauischen, 91, Leipzig, 1891. A. Baranowski—F. Specht, Litauische Mundarten, 2, 174. F. Specht, IF 42, 295. 37 Žr. ZfslPh 12, 248. 22 aukštaičių naud. su -uⁱ³⁸, -a. Vienaskaitos naudininkas, kaip gana retai vartojamas linksnis, greitai pasiduoda kitų kamienų įtakai, plg. į kamieno senosios vns. naud. formos greitesnį nykimą, u kamieno būdvardžių dgs. naud. greitesnį nykimą negu įnagininko, daiktavardžių linksniavimo įtaką būdvardžių naudininkui: balui, gerui (Svedasai)³⁹. Vienaskaitos įnagininko raida Senoji vienaskaitos įnagininko forma sūnumi, plg. sen. sl. synъmь, lat. su- prieveiksmėjusi įnagininką virsum, senuosiuose lietuvių paminkluose išlikusi nevienodai. Vienuose jų, pvz., M. Daukšos, K. Širvydo raštuose, vartojamos tik u-kamienės daiktavardžių vienaskaitos įnagininko formos. u-kamienės vienaskaitos įnagininko formos stiprumą XVI a. rodo tai, kad kai kuriuose senuosiuose paminkluose ją turi dar ir u-kamieniai būdvardžiai. Ypač gausu tokių būdvardžių M. Daukšos „Postilėje“: apžkrimi 476₃₆, apvalumi 365₅₁, 367₃₆, báisumi 3₁₀, 10₄₀, 94₂₁, 165₃₁, 169₂₈, 384₅₂, 391₁₄, 424₅₁, 477₄₇, biaurumi 482₂₇–₂₈, brágumi 146₂, 182₂₂, 240₁₄, 291₁₇, 429₁₀, 479₉, 553₃₈, 572₄₉, brūgumi 481₂₇, būdrumi 392₃₁, 554₄₄, 35₃₅, dósnumi 84₂₄, 298₂₁, 511₁₈, gáilumi 302₂₇, gąstumi 355₂₈–₂₉, gáusumi 147₄₃, 358₇, 563₂₃, graudumi 177₃₂, 476₃₈, grúbumi 90₄₀, imánumi 161₁, kàntrumi 9₁₆, 178₂₅, kàrtumi 285₂₉, láimumi 86₁₇, 200₄₀, 273₃₉, 349₄₇, 590₃₀, 616₃₂, łapumi 406₃₃, 501₆, lagwumi 219₂₀, ligumi 40₃₃, 79₂₁, 150₄₆, 170₂₅, 244₃₉, 249₃₅, 261₃₄–₃₅, 434₁₃, 438₂₄,₂₆, 448₈, 470₄₀, 482₂₇,₃₇, 517₁₃, lóbumi 355₂₉, malonumi 171₁₉, 250₃₆,₃₇, 347₂₄, 368₃₄–₃₅, 424₅₀, 617₂₁, méilumi 96₂₃, 358₂₉, méilingumi 406₃₄, 389₃₃, méitaširdumi 434₈, métaširdumi 587₂₂, nóbažnumi 609₄₁, paktusnumi 103₁₁, 186₅₁, 210₁₂, 256, 264₁₁–₁₂, 328₄₄, 365₂₄, 465₃, 482₃₈, 501₁, 419₂₆, padórumi 160₃₃, 161₂, patógumi 362₃₄, 407₈, 467₃₄, 478₃₉, 482₃₀, 490₄₃, 495₃₆, pigumi 90₃₉, 264₃₅, 455₄₂, planumi 90₃₀, 270₅, 274₃₄, priežumi 608₈, prįzwalumi 255₂₃, pìtlumi 533₄, rómum 84₂₄, 398₄₄, 422₁₃, 424₅₀, 437₂₃–₂₄, saldumi 101₄, sargumi 35₃₅, skáistumi 332₄₂, smárkumi 62₄₇, 168₄₆, 174₂₇, 191₄₈, 361₄–₅, 384₅₁, stiprumi 234₆, 31₅₃, 277₂₄, 334₁₉, 350₈, 448₃₃, 543₁₈, 607₂, staigumi 499₉, síkumi 191₄₉, 512₁₂, bąkumi 594₆, žviesumi 66₄₂, 152₃₃, 560₃₉, 594₆, tąkumi 367₂₈, teisumi 84₃₇, 120₄₀, 161₄₉, 168₄₆, 171₅, 284₃₉, 310₄₀, 348₂₃, 366₉ (2 kartus), 371₂₇, 424₅₁, 434₈,₂₄₅, 352₃₈, 359₄₁, 393₂₄, 543₁₅, 607₁₉, tiésumi 483₂₂, weikumi 3₁₉, 237₁₄, 15₄₃, žimumi 178₁₉, 355₂₈. io-kamienės būdvardžių vienaskaitos įnagininko formos čia nepasaiteikė sutikti. K. Širvydo raštuose taip pat vartojamos u-kamienės formos teysum PS I 25₂₀, teysumi PS I 327₁₆, sotumi PS I 379₂₂, klausumi PS II 216₂₈, 217₇, greta brungu PS II 214₂₄, brungiu PS I 227₄, II 100₇, 207₄, ipatu PS I 116₁₅, II 137₂₉, 164₅, meylu PS I 37₂₁, 71₁₇, smuku PS I 309₈, žimu PS I 98₂,₂₄₂, gilu PS II 153₁, skalsu PS II 208₁₉, 210₂₃, gausu PS II 210₂₂, plačiu PS I 305₇, tunkiu PS I 360₈, patogiu PS II 87₂₅. Dažnos jos ir 1600 m. „Margaritoje Teologikoje“: ³⁸ Plg. K. Brugmann, Grundriss..., 112, 605. ³⁹ Kai kuriose lietuvių kalbos šnektose (Pandėlys, Kupreliškiai ir kt.) vartojami vns. naud. dangum, sūnum, medum, turgum, karalum, šaučum ir kt. Tai įnagininko forma, vartojama naud. reikšme. 23 teisami 61ᵇ, 78ᵇ, 79ᵃ, 84ᵃ, 88ᵇ, 264ᵃ, ischkumi 111ᵇ, 204ᵇ, 208ᵇ, APM 27ᵇ, 27ᵇ, netsiumi 79ᵃ, matczami 113, macsnumi 117ᵇ greta ischku 112ᵇ, 133ᵃ, stipru 72ᵃ, 98ᵃ. Kituose senuosiuose paminkluose jos sutinkamos retai, plg.: 1) J. Bretkūno „Biblijos“ gražumi Gen. 24, kitum Pred 9, ligumi Jes. Sir 13, teisami Hiob 32, 2) M. Petkevičiaus katekizmo biaurum 53₁₈, cistumi 62, neteysum 86, teysumi 62, 3) D. Kleino raštų baisumi KIM 35, brangumi KIM 114, 178, įpkumi KIG 130. M. Mažvydas, B. Vilentas ir J. Bretkūnas „Postilėje“ u-kamienių būdvardžių vienaskaitos įnagininko formų visiškai nevartoja. Tačiau kai kuriuose senuosiuose rašto paminkluose jau sutinkame u kamieno daiktavardžių, turinčių įnagininko formą, analoginę o kamieno daiktavardžiams. Tokia forma vartojama 1) M. Mažvydo raštuose: sunu 45₁₅, žmogų 166₁₈, 153₄, 192₁₀, 204₇, 441₉, 2) B. Vilento raštuose: sunu E 12,27₁₃ (greta sunumi (6 kartus), Jesu EE 202₁₄ (greta Jesumi), Christu EE 208₄–₅, 211₁₄ (greta Christumi), 3) J. Bretkūno „Postilėje“ žmogų I 157₂₁, sunu II 88₄, Jesu Kristu II 138₄ (greta u-kamienių formų), 4) M. Petkevičiaus katekizme sunu 176₁₉ (greta sunum 198, 113₂, 215, 226, sunumi 253). Analogičška padėtis yra iu-kamieno vienaskaitos įnagininko, kurio forma su -iu senuosiuose paminkluose reta, plg. karalu EE 14₇ (greta karalumi (7 kartus), kripu E 33₉, pakau Mž 225₄, sanariu EE 51, sanariu MT 150ᵃ (greta sanariumi MT 155ᵃ), su schitu bagotiru BrP II 197, su bagotiriu BrP II 200, liekariu BrP I 190 (plg. vns. kilm. liekoriaus 191), su Lazaru BrP II 200, didziu neprieteliu BrP II 248. Vėlesniuose raštuose pastarosios įnagininko formos pasitaiko dažniau. 1753 m. M. Olševskio „Bromoje“ sutinkame alėju 130, 142, likzvoriu 152, neprietelu 212, pleščių, poteru 154 (greta u-kamienių, plg. ploščiami 69 ir kt.). 1752 m. J. Jaknavičiaus „Evangelie polskie i litewskie“ turi karalu 4 (greta karalum 51). Ypač dažnos jos žemaičių raštuose, plg. 1) 1787 m. „Živato“: ciesoriu 179, križiu 218, 221 (greta labai dažno križiumi), karalu 189, 190, 192 (2 kartus), 232 (greta karalumi), kupčiu 132, dangų 32 (2 kartus), Ložoriu 109, prietelu 134, 212, sekretoriu 290, sunu 37, 130, 165 (2 kartus), 234, 252, 288, 296 (greta dažno sunumi), žmogų 304 (greta dažno žmogumi, žvyrssumi), 2) 1790 m. „Balso širdies“: sunu 262₅ (greta sunumi 9, 196₁₁), žmogų 120₈ (greta žmogumi 257, žmogum 246). S. Daukanto ir M. Valančiaus raštuose absoliučią daugumą įnagininkų sudaro formos su -(i)u, plg. 1) M. Valančiaus „Istorijos“: karalu 75 (2 kartus), 76 (3 kartus), 82, 85, 87, 123, 127, prietelu 114, medu 24, sunu 23, 27; 2) M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystės“: popiežiu 46, 120, prokuratoriu 137, sekretoriu 147, sunu 73, 125, wirszu 80, 90 (greta retų karalumi 21 ir kt.); 3) M. Valančiaus „Živatu“: karalu 100, 150, 151, 172, 223, križiu 99, 186, 242, kupčiu 235, ciecoriu 7, 19, 158, 196, 203, litu 29, Messiosziu 183, 225, 256, popiežiu 59, 63 (2 kartus), 153, 156, 171, 176, 201, 219, sunu 93, 174, 211, 243, 270, wirszu 49, 125, 153, 211, žmogų 131, šalnieriu 188 (2 kartus), 200, 221 (greta retų žmogumi 69 ir kt.); 4) S. Daukanto „Būdo“: aló 27, 61, qmžio 163, gaspadorio 63, 53, 159, 160, karaló 159, karalió 230, medó 61, 24 midõ 56, 61, skajtlò 34, wirszò 56, 106, 128, 196, wirszù 195, žmógu 160, nebėžmógo 238, doró žmógo 8, 64 (greta retų litumi 191 ir kt.). A. Baranausko užrašytuose tarminiuose tekstuose40 taip pat sutinkame (i)u kamieno daiktavardžių įnagininkų su -i(u), plg. dideliu kùpczu 314₃ (Ba- takiai), sò weinu kùpczu 343₂₇ (Darbenai), budams kòpczò 350₁₁ (Viekšniai), sò žalmiėrò 350₂₁ (Viekšniai), kùpczu 354₂ (Tirkšliai) sù rozòncu 369₂₉ (Kartenai), pastósio gaspadòriò 380₁₃ (Laižuva), noris būtė gaspadòriò 380₁₉, būte žalmiėrio 381₅ (Laižuva), bõwa dorniò wadinams 396₁₉ (Salantai), swiets dòrniò wadın 400₇ (Salantai), sositkti sù kūkóriu 383₅ (Grinteliškė), sù kūkóriu 383₂₈ (Grinteliškė), sò karàl 131₂₉, 132₁₀ (Klovainiai), sò gaspadòr’ 141₅₆₇ (Pakruojis), būwa didž bagòcz (Pušalotas), su sawa tavòrczu (Kruopiai), su karàlu 270₂₅ (Pakapė), sù karàlu 184 (Joniškis), 198₁₇ (Krakės), karàlù 199₁₀ (Krakės), pò pàczu 200₂, 204₂₂ (Grinkiškis), su kraùczu 207₃₂ (Pagiriai), būt kùpczù 210₃₄, kùpczù 211₃ (Pagiriai), tókìu bagòczù 211₂₀ (Pagiriai), manì karàlì statyt’ 217₂₇ (Naujamiestis), nèprietelì 215₂₅ (Šeduva), pakàju 116₂₉ (Papilė), iszėjė su suno 351₁ (Viekšniai), su sūnu (Kriukai), sò sūn 141₆₇ (Pakruojis), sunì 81₂₄ (Vabalninkas), súni 88₆ (Biržai), su liėtu 266₂₁ (Radviliškis), žmógu 354₅ (Tirkšliai), žmógu 356₂₀ (Telšiai). Dabar didžiulė žemaičių tarmės dalis (visi dounininkai ir kt.) vartoja tik pastarąsias įnagininko formas, plg. kàralo, tòrgo, sūno, vėršo (Kretinga, Sėleniai, Salantai, Mosėdis ir kt.). u-kamienės vns. įn. formos dar vartojamos kai kuriose dūnininkų šnektose, besiribojančiose su aukštaičiais, plg. kėrdžome, sūnome (Laukuvos tarmė), rãčum, sūnūm (Pagramančio tarmė)41, sūnum (Šaukėnai), alum (Eržvilkas), ūmžum, spīt̄lum, sūnum, dungum (Kuršėnai) ir kt. Aukštaičių rytiečių, viduriečių ir dzūkų tarmėse dažnai greta vartojamos abi formos (su-(i)um ir -(i)u), plg. turgum||turgù, sūnum||sūnù, pūodzum||pūo-dzù (Linkmenys), sūnu||sūnum, madù||madùm (Skapiškis), sūn||sununù, tùrg, žmòg||žmògum, vòlì||vòlìnum (Biržai), sūnu, alum, medum, sùkčù (Gelyonai), sū-nu||sununù, liėtu||liėtum, medum, dungum (Palomenė), sūnu||sununù, alù||alùm, medù||medùm, dùngu||dungum (Raguva), tùrgu, liėtu, skìru (Palėvenė) ir kt. Mūšos upyno šnektose įnagininkai su -um jau nesutinkami, plg. tòrg, sūn, vòrš, pėč, ãmž (Pašvitinys, Vaškai, Šeduva ir kt.). Geriausiai u-kamienė vienaskaitos įnagininko forma išlikusi aukštaičių vakariečių tarmėje. Kai kurie kalbininkai42 lietuvių kalbos u-kamieno daiktavardžių vns. įn. su -u mėgina sieti su av. -ī. Bet ši forma lengvai paaiškinama kaip naujadaras, atsiradęs o kamieno vns. įn. pavyzdžiu. u kamieno daugiskaitos perėjimas į o kamieną sukėlė ir u-kamienės vienaskaitos nykimą. Žodžiai alus, medus, kurių daugiskaita nevartojama, ilgiau tarmėse išlaiko ir u-kamienę vns. įn. formą. Senųjų mūsų kalbos paminklų vns. įn. su -u nerodo jų didelio 40 Žr. A. Baranowski — F. Specht, Litauische Mundarten, 1, Leipzig, 1920. 41 Žr. P. Jonikas, Pagramančio tarmė, 46, Kaunas, 1939. 42 Žr. A. Baranowski — F. Specht, Litauische Mundarten, 2, 76. 25 senumo, nes u ir o kamienų suartėjimas įvyko dar prieš mūsų raštijos pradžią. Senuosiuose paminkluose sutinkame ir (i)o kamieno vns. įn. sudarytų pagal u kamieną, plg. Dievumi PK 12₁₉, 28₂₀–₂₁, 240 (greta Dievu), kraujumi MT 99₅–₆, 120ᵇ, 130ᵇ, 152ᵇ, 153ᵃ, 158ᵃ, 166ᵃ, 203ᵃ, 207ᵇ, 250ᵃ, 251ᵇ, 122ᵇ (2 kartus), 158ᵇ, APM 3ᵇ32ᵃ, Ponum PK 110, 112 (greta Ponu), Brolumi K1 M 70₁₂. Tokių naujadarų turime ir iš vėlesniųjų raštų, plg. tuomi ponu wel ponumi Univ. 5; Dievwm Jass P I 110₂₇, tiewum Jass P I 28₇, Tewumi Jass P I 176₁₈ ir kt., broliomi DB 161, ežerum ŽW 134, Diewumi ŽS 78 (2 kartus), su wiskupum ŽW 74 ir kt. Vadinasi, nėra jokio pagrindo lietuvių kalbos u kamieno vns. įn. su -u gretinti su av. įn. su -ū. Latvių kalbos vns. įn. su -u taip pat lengvai išaiškinami kaip naujadarai⁴³. u kamienas vienaskaitoje, be naudininko, didelę o kamieno įtaką patyrė įnagininko, o ne kitame linksnyje dėl to, kad naujieji įnagininkai su -u geriau atitiko visą lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemą, plg. vns. įn. sūnu ir vns. gal. sūnų, vns. įn. ranka, žeme, širdžia, vaiku ir vns. gal. ranką, širdį, žemę, vaiką. Vienaskaitos vietininko raida Dabar beveik visose lietuvių kalbos tarmėse, išskyrus žemaičius, u kamieno vienaskaitos vietininkas turi formą turguj, viršuj ir kt. Ji išriedėjusi iš ilgesnės formos turguje, viršuje. Tokia forma vartojama ištisai M. Daukšos „Postilėje“, plg. daguie 195₄₄, dąguie 203₃₉, 255₄₂, 548₂₃, dąnguie 253₂₀, dąnguie 222₂₉, dąguia 470₁₉, pakāuie 543₁₁, tūrguie 220₄₂, tūrguie 92₃₉, widuie 293₁₈, ir kt., 1600 m. „Margaritoje Teologikoje“, plg. sunuie 2ᵇ, 12ᵇ, 14ᵇ ir kt. (viso apie 90 tokių viet. formų). Tačiau jau ir XVI—XVII aa. paminkluose greta ilgųjų vartojamos ir sutrumpėjusios formos. 1595 m. M. Daukšos katekizmo iš 22 vns. viet. dar tik vienas turi sutrumpėjusią formą: dągui 61₂₉. Bretkūno raštuose, nors ilgosios formos dar dažnesnės, bet neretai pasitaiko ir sutrumpėjusios, plg. danguie BrP I 10, 21, 312, 345 ir dangui BrP I 61, 10, 411 ir kt. Dažniau sutrumpėjusias formas čia turi tik suprieveiksmėję vietininkai widui, wirschui. D. Kleino „Maldų knygelėse“ dažnesnės ilgosios formos, o „Naujose giesmių knygose“ dažniau vartojamos jau sutrumpėjusios formos (daugeliu atvejų, matyti, dėl ritmo). M. Mažvydo raštuose dažnesnės sutrumpėjusios formos, plg. dangui (apie 17 kartų), dangugi (2 kartus), danguie (1 kartą) ir pan. 1598 m. M. Petkevičiaus katekizme ir K. Sirvydo: „Punktuose sakymų“ vartojamos tik sutrumpėjusios formos. Sutrumpėjusios formos dažnesnės ir 1653 m. Kėdainių leidiniuose. Visa tai rodo, kad vietininko forma trumpėti pradėjo gana anksti, dar prieš mūsų raštijos pradžią. Trumpėjimas įvairiose lietuvių kalbos tarmėse vyko nevienodu laiku ir jis nėra dėsningas fonetinis reiškinys, bet trumpėjimas dėl sistemos: kadangi dažniausiai vartojami linksniai turėjo vienu skiemeniu mažiau, tai ir vienaskaitos vietininkas, o taip pat įnagininkas, ilgainiui prisiderino prie jų, numesdami trumpuosius galo balsius e ir i. 43 Plg. J. Endzelins, Gramatika, 444. 26 Vietininko danguje kilmė aiškinama įvairiai. F. Spechtas šią formą laiko naujadaru, sudarytu analogiškai ū-kamienėms formoms: -ūmi: -umi, -ūmus: -umus, -ūmis: -umis, -ūset -use, tai greta -ūje galėjęs atsirasti ir -uje⁴⁴. Tačiau lietuvių kalboje nėra aiškių ū kamieno šių linksnių liekanų, o forma su -ūje, rodos, dabar lietuvių kalbos tarmėse niekur nesutinkama⁴⁵. N. van Wijko nuomone, tokia forma greičiausiai atsiradusi prie naudininko su -ui pagal proporciją *mergai: *mergaien = sūnui: x⁴⁶. Tokiu atveju kyla klausimas, kodėl prie vns. naud. namui nesusidarė vietininkas *namuje? Senojo lietuvių kalbos vns. viet. forma paprastai aiškėja iš vns. adesyvo. u kamieno vns. adesyvai dar gausiai vartojami senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose. Ypač gausu jų M. Daukšos raštuose, plg. Jésup DP 483₁₆, DK 81₂, altōriup DP 296₁₀, 443₃₅, 539₅₁, 547₃₄, 551₁₃, Esaiofiup, Isaiofiup DP 14₁₃, 109₁₉,₂₉, 253₄₁, 257₄₁, 259₃₁, 260₄₂, 261₄₅, 620₄₆, Christup DP 327₂₈, 348₉, 540₁₀, 615₁₂, DK 101₁₇, 81₂, Jeremiófiup DP 60₄,₁₁, 208₂₅, 508₁₉, Ambraziejiup DP 369₃₃, Kaiphojiup DP 167₂₁, 169₄₈, karātup DP 237₄, Lukojiup DP 6₃, 12₃₂, 18₄₀, 25₂₃, 81₈, 101₄₄, 141₂₉,₃₂, 193₂₁, 211₂₄, 274₇, 287₃₅, 293₁₄, 373₃₂, 391₈, 426₂₉, 437₃₉, 461₃, 470₅₀, 476₃, 488₁₄, 491₄₁, 495₁₃, 552₂, 556₃₀, 562₁₆, 571₃, 618₈, Mōrkup DP 75₃₇, 100₂₇, 142₄₆, 347₂₇, Neemiófiup DP 340₂₈, sunup DP 355₃₀, 442₁₈, sunup sawap DK 58₂, 59₁₀, Tobiōfiup DP 108₂₆ 196₂, 214₅₂, tānciup DP 440₁₅, žmōgup DP 255₃₅, 287₉, 315₂₉, 322₂₈, 327₂₇, 344₅₁, 371₄₂, 477₁₈. Sutinkami tokie adesyvai ir kituose senuosiuose paminkluose, plg. 1) M. Mažvydo raštų: Matheupi 23₄, 24₉, Markupi 24₁₄, 2) B. Viento raštų: Mottheupi E 24₈, Marcupi E 25₁, 3) M. Petkevičiaus katekizmo: sunup tawo milampe 198, sunup 30, 4) 1600 m. „Margaritos Teologikos“ Lukoschup 156₆, Morkup 123₄, 5) 1605 m. anoniminio katekizmo mietup sunup 59₁₁, 6) 1653 m. „Sumos“: sunup 129₃₀, sunup sawampi 137₂–₃, tamp’ žmōgup’ 257, 7) 1653 m. „Maldų krikščioniškų“: sunup savo milamp’ 62, sunup savo numiletamp 33 ir kt. Sprendžiant iš šiandien Gervėčių apylinkėse vartojamų vienaskaitos adesyvų žmogur ir kt.⁴⁷, senųjų kalbos paminklų adesyvų galūnė -up turėjo būti tariama trumpai⁴⁸. Ades yvas žmōgup, kaip ir inesyvas žmoguje, turėtų būti sudaryti iš senojo vietininko *žmāgu ir postpozicijos. Ar galėjo kažkada baltų kalbose egzistuoti vietininkas *žmāgu? Senąjį u kamieno daiktavardžių vienaskaitos vietininką, kilusį iš ide.-ō(ž), plg. sen. sl. synu, sen. indų sūnau, turi išlaikiusi žemaičių tarmė, plg. *turg uoje (dounininkų torgou ir dūnininkų tōrgū). Tokia forma vartojama S. Daukanto „Būde“, plg. amžiuonie (dažnai), danguouie 81, 91, 82, 102 44 Žr. F. Specht, Zur litauischen Nominalflexion, IF 42, 295. Anksčiau, žr. Lit. Mundarten, 2, 97, Spechtas galūnę -uje laikė visiškai neaiškia: „völlig unklarbar bleibt nur die Kürze in dem Loc. Sg. der u-Stämme“. 45 Tiesa, F. Kuršaitis gramatikoje pateikia vietininkus su -ūje. Juos pateikia ir J. Jablonskis, žr. Ryg iškių Jonas, Lietuvių kalbos gramatika, 24, Vilnius, 1922. 46 Žr. ZfslPh 12, 250. 47 Žr. A. Laigonaitė, Pašalio vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje. Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai (Straipsnių rinkinys), 26, Vilnius, 1957. 48 F. Spechtas, žr. Litauische Mundarten, 2, 96 ir IF 42, 295 neteisingai laiko galim -up laikyti ilgą. Teisingą poziciją, laikydamas -up trumpu užima N. van Wijkas, žr. ZfslPh 12, 249. 27 (2 kartus), 174, 199, dagoji 99, klosztoriuje 27, pakajuje 102, 160, Paryžiuje 239, walstiuoje 167, Wilniouie 103, 242, 231, Wilniouji 70, M. Valančiaus „Živatuose“: danguoje 44, 65, danguoj 192, L. Ivinskio „Genovaitėje“: danguoje 107, 110, 129⁴⁹ ir kt. Latvių aukšzemnieku tarmė taip pat pažįsta vietininko formas su -uo⁵⁰. Vadinasi, senoji baltiškoji u kamieno vienaskaitos vietininko forma yra *sūnuo. Prie jos prilipus postpozicijai, atsirado forma *sūnuoje, kuri trumpėdama išriedėjo į lat. augšz. sūnuo ir liet. žem. *sūnuo. u kamieno vietininkas turėjo akutine galūnę. Tai rodo dabartinis slavų kalbų kirtis, plg. rusų саду (vns. kilm. сада), берегу (vns. kilm. берега), serbų саду (vns. kilm. сада) ir kt. ⁵¹ Ir baltų kalbų vienaskaitos vietininkas turėjo būti *sūnuo. Prilipus postpozicijai, tvirtapradis uo sutrumpėti negalėjo: taip atsirado žemaičių *sūnuo < *sūnuoje. Greta postpozicinės formos *sūnuoje kuri laiką galėjo egzistuoti ir nepostpozicinė *sūnūo, kuri, žodžio gale trumpėjant ilgiesiems tvirtapradžiams balsiams, turėjo išriedėti į *sūnu. Kad greta postpozicinių vietininkų galėjo egzistuoti dar ir nepostpoziciniai, rodo u kamieno daugiskaitos vietininko formos lietuvių kalbos tarmėse⁵². Be to, ir pats postpozicijos suaugimas su žodžiu neįvyko vienu metu, o buvo sudėtingas procesas, trukęs, tur būt, gana ilgai, panašiai, kaip ir sudėtingas buvo paprastojo būdvardžio suaugimo procesas su įvardžiu į vieną žodį — įvardžiuotinį būdvardį⁵³. Kitų kamienų vietininkų pavyzdžiu ir forma *sūnu, matyt, pakito į sūnuje. Aukštaičių tarmėse ši forma įsigalėjo, nes ji čia savo trumpuoju kamiengaliu u gerai derinosi prie vienaskaitos iliatyvo sūnuna ir i kamieno vns. viet. avyje. Jeigu taip, tai tada nėra reikalo ir vienaskaitos adesyvo sūnup aiškinti priebalsinio linksniavimo įtaka⁵⁴. Jis galėjo atsirasti iš vietininko *sūnu, prilipus postpozicijai, arba naujai susidaryti pagal inesyvą sūnuje ir iliatyvą sūnuna. u kamieno vienaskaitos vietininkas gana patvarus linksnis. Žodžių vidus, viršus dažniausiai vartojamas vienaskaitos vietininkas, ne retai vartojamas vienaskaitos vietininkas ir žodžių dangus, medus ir kt. Dėl to ir vietininkų, perėjusių į o kamieną, pasitaiko rečiau. Senuosiuose paminkluose o-kamienės formos beveik nevartojamos⁵⁵, plg. tik mieliausiami suni sawo PS II 206₈, dangie KnN 18₁₉ 49 Žinoma, visos šios formos yra hipernormalizmai. Žemaičiai XIX a., be abejo, buvo sutrumpinę vietininkus. 50 Žr. J. Endzelins, Gramatika, 444. 51 Žr. А. Шахматов, Историческая морфология русского языка, 250; А. Мейе, Общеславянский язык, 332; H. Hirt, Indogermanische Grammatik, 5, 146, Heidelberg, 1929. 52 Žr. 37 psl. ir t. t. 53 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, 5 ir t. Vilnius, 1957. 54 Žr. N. van Wijk, Die pronominalen Adessivformen des Altlitauischen, APh 4, 47; ZfslPh 12,249. 55 Senuosiuose paminkluose dar pasitaiko ir u-kamienių būdvardžių vns. viet., plg. 1) M. Daukšos „Postilės“ ajbkume 596₆, apgalame 134₇, bragume 197₄₅, laimume 353₈₃, 573₂₆, bwiesume 596₆, wėikume 582₅₃; 2) 1600 m. „Margaritos Teologikos“: baisume sturme 249ₐ, 3) M. Petkevičiaus katekizmo: sunkum trofškume 65₁, sunkume gundime 141, 4) J. Bretkūno raštų: brangume (paraštėje vietoje teksto brangeme) Judic 5, gilume Ps 69, Drach 32, gražume Ps 45, ligume (pataisyta iš -ame) Luk 23, ligume prafšuidime BrP I 390₁₅, stiprume (pataisyta į stiprame) Ps 31, 5) D. Kleino raštų: brangume czese KIG 384, sunkume uriede KIM 4. 28 ir adesyvą suniep Su 133₁₀⁵⁶. Dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse jau ir vietininkas neretai turi o-kamienę formą. A. Baranausko surinktuose tekstuose turime: dungį 74₂₄ (Vabalninkas), sodžį 81₇ (Vabalninkas), pakūjį 98₁₇ (Krinčinas), Vilni 109₅ (Subačius). Žemaičiai dažnai greta senesniųjų u-kamienių formų vartoja jau ir o-kamienes, plg. veršė, šūnė (Šel niai, Mosėdis ir kt.). Aukštaičių tarmėse, ypač šiaurės aukštaičiuose, taip pat vartojamos o-kamienės formos: turgį, liėti (Palėvenė), tūrgi, dūngį (Raguva), turgį|turgų (Skapiškis), cūkri (Gelvonai), tōrgį||tōrgu, sōdž||sōdžu (Šeduva), tōrgį, šūnį, verš (kaip ir vīr) (Pašvitinys, Vaškai) ir kt. Senuosiuose paminkluose sutinkame o ir io kamieno daiktavardžių, turinčių u-kamienę formą: Diewui este priglausti Mž 188₁₇, diewuie BrB Colos 3, Diewuie BrB Thes 1₂, 2 Thes 1, Juda 1, Diewui (gal naud.) MT 17ᵃ, Ponnie BrB Joel 2, Sach 10, Jes 61, Tewuie MT 39ᵃ, Tiewuie BrB 1 Thes 1₃, 2 Thes 1, 1 Josan 2, Juda 1. o kamieno vietininkų, sudarytų u kamieno pavyzdžiu, sutinkame ir vėlesniuose raštuose, plg. Diewuje Jass P I 164₄ ir kt., diewuje GN Matth 27, 43, Joh 3, 21, kialuje GN Mork 10, 32, 35 (greta kialieje), kraujuje, mieguje GN Luk 22, 20, Matth 1, 20, pilwuje GN Matth 12, 40, tewuje GN Joh 10, 38, 14₁₀, 11, 20 ir kt. Vieni jų gali būti sudaryti pagal u kamieną todėl, kad asmenų vardų vietininkai neprasti (plg. dieve, pone ir kt.), o vietininkas — danguje dažnas senuosiuose paminkluose, kiti iš jų atskirose šnektose galėjo atsirasti greta kitų kamienų (ā, ē, ī) ilgesnių vietininkų formų su -je, plg. miškui, ąžuolui, sviestui (Pandėlys). Vienaskaitos šauksmininkas (i) u kamieno vienaskaitos šauksmininkas sūnau, kerdžiau, plg. sen. sl. synu, męžiu, sen. indų sūno, paveikė ir kai kurių lietuvių kalbos io-kamienių daiktavardžių vienaskaitos šauksmininką. Tokį iu-kamienį vienaskaitos šauksmininką lietuvių kalboje turi nomina agentis su priesagomis -tojas, -ėjas. Jau XVI — XVII aa. lietuvių kalbos paminkluose io-kamienės šių daiktavardžių vienaskaitos šauksmininko formos retos, plg. Gelbetoje KIG 530 (2 kartus), 531, atpirkėie DK 132₂₈, ižganitoie DK 132₂₈, ižganitoie DP 157₃₁, Mokitoie DP 287₄₄, skaititoie DP 467₁₆ ir kt.⁵⁷ Žymiai dažnesni čia vns. šauks. su -au, plg. M. Mažvydo: atpirktojau 425₁₈, 553₅, atpirktoyau 152₅, atpirktoiau 175₇, Apgintoiau 483₂, gelbetouau 565₂, 566₁₅–₁₆, 566₄, giebetouau 426₂₃, moki-toiau 426₁, 419₁₀, Sutwertoi au 175₅; J. Bretkūno: tirtai au BrP I 415 ir kt.; M. Daukšos: atgīditaie u DK 139₁₆₉, Daritoiau DK 123₂₃, Giditoieau DK 128₂₃, Izganitoiau DK 127₂₀, mitetoieau DK 149₁₂, Sutwėréieau DK 139₁₆ ir kt.; M. Petkevičiaus: atgaywintoi au 222, abgineiau 117₃, atpirkiejau 203, Gintoiau 37, gialbetoiau 146, rupintoiau 54, Sutwereiau 144 ir kt.; D. Kleino: Apgin- 56 Gervėčiuose, Lazūnuose, Zieteloje dabar dažnesnės jau o-kamienės vienaskaitos adesyvo lytys, plg. sūniek (Gervėčiai) ir kt., žr. A. Laigonaite, Pašalio vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje. Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai (straipsnių rinkinys), 26. 57 Apie atitinkamus latvių kalbos šauksmininkus mācītāj, kalēj žr. J. Endzelīns, Gramatika, 398 ir kt. 29 toiau KIM 76, KIG 62, Atpirkto jau KIM 73, KIG 1, 396, 596, 617, Gelbėto jau KIM 111, 122, KIG 45, 98, Išganyto jau KIM 31, 29, 58, 111, 116, 88, KIG 63, 393, Išlaikyto jau KIM 77, Linksminto jau KIG 426 (2 kartus), Pérgaleto jau KIM 51, 52 ir kt. Kodėl nykstančio iu kamieno vienaskaitos šauksmininkas padarė įtakos io kamieno daiktavardžiams? (i)u kamieno vienaskaitos šauksmininkas paprastai gerai išlaikytas, o-kamienės formos retai, bet pasitaiko, plg. sunai KIG 339, žmãge (Tverečius), sūn, sūne (= ai, Linkuva). iu kamieno daiktavardžių, reiškiančių dažniausiai nomina agentis ir gyvų veikėjų pavadinimus, yra labai daug, plg. basius, bedžius, dainius, bambalius, išminčius, juodžius, drignius — nenuorama, driskius, druskius, — druskos mėgėjas, duonius, ėdalius, galvočius, kerdžius, kuprius, kušlius, murzius, purvius, seilius, sermėgius, skarmalius, raganius, skurdžius, slunkius, snarglius, sukčius, terlius ir kt. ⁵⁸. Daiktavardžių su priesagomis -tojas, -ėjas senasis šauksmininkas galėjo būti maišomas su moteriškosios giminės -toja, -ėja šauksmininku, plg. mokytoje ir mokytoje (<-a)⁵⁹. Norint išvengti homonimijos, senasis vyriškosios giminės šauksmininkas galėjo būti pakeistas dažnai vartojama iu-kamienė šauksmininko forma. Dėl analoginių priežasčių buvo pakeistas iu-kamienė forma io kamieno daiktavardžių šauksmininkas ir slavų kalbose⁶⁰. Iš šių daiktavardžių iu-kamienė šauksmininko forma galėjo paplisti ir kituose io-kamieniuose, plg. liaudies dainų dievuliau, tėvuliau, brołiau⁶¹, bróło (Linkuva), berniãlio (= iau) L Chr 339₈ (Pumpėnai), biarnužėlio L Chr 347₃₉, 348₂₀, biarniãlio L Chr 348₁₁, 349₁ (Naujamiestis), ožio (= iau) greta oži, oži (Raguva), vélni au (Alunta)⁶². Daugiskaitos vardininko raida iu kamieno daiktavardžiai senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose dar turi ir iu-kamienę daugiskaitos vardininko formą. K. Širvydo „Punktuose sakymų“ karalius, gėrius, ceklerius, neprietelius, prietelius, valsčius ir kt. turi tik iu-kamienę daugiskaitos vardininko formą: ceklerius PS II 159₇, gierius PS I 301₄₂, II 106₁₂, karalus PS I 167₁₉, 253₁₇, II 99₈, 147₆,₈, 150₉, 202₁₅, neprietelus PS II 222₂₄–₂₅, 230₃,₃₃, walscius PS I 301₂₂, prietelus PS II 6₁₅, Wilnius PS I 50₆, zie gorius PS I 184₂₈. io-kamienes formas turi tik dgs. vard. senotariey PS II 161₂₀, sunariey PS II 228₃. M. Daukša „Postilėje“, vartoja taip pat iu-kamienes daugiskaitos vardininko formas: sūkas Adwersō- ⁵⁸ Plg. P. Skardžius, min. veik., 76 ir t. t. ⁵⁹ Plg. F. Sommer, Der litauische Vokativ brolau und Verwandtes, IF 42, 324; E. Fraenkel, KZ 61, 271. ⁶⁰ Žr. A. Шахматов, Историческая грамматика русского языка, 23. ⁶¹ Žr. Rygiškių Jonas, Lietuvių kalbos gramatika, 19. ⁶² Vns. šauksm. brolau, kuris vartojamas jau XVI a. paminkluose, žr. BrP II 156, 245, 291, 294, 489, greta broli BrP I 313, 284, 166, 262, II 292 ir kt., sudarytas veikiausiai pagal sūnau, žr. Sommer, IF 42, 323 ir t. t.; E. Fraenkel, KZ 54, 291. Analogiškai minėtiems giminystės vardams sudarytas ir šauksm. duk tau, plg.: O dūktau, dūktau, dukrele JLD 877₁₆, Vincau (Leipalingis); broliau, dievuliau ir kt. pavyzdžiu atsirado širdžiau, plg. Patė manų, širdžiau manų JLD 495₁. Dėl gaidau, dažnai sutinkamo Donelaičio raštuose, žr. E. Fraenkel, Wörterbuch, 128. 30 rių 139₁₉, patį Adwersōrius 193₁₀, Adwersōrius klepōcie 193₄₉; blūżnierius prakeikti 345₂₁, kiti blūżnierius 444₁₆, tie blūżnierius 469₄₆, blūżnierius… kurie netiki 232₂₂–₂₃; jaunieji blūżnierius 239₄₁, didieji Ciēsorius 323₃₁₂, wissi draugia Karālųs ir Ciēsorius 15₁₀–₁₁, stiebai, arba filōrius 14₃₀, falpius, wīlei 276₅₃₂, kiti paklaidunai kacierius 44₂₁, kaciērius… uβmuβineia 246₂₃, tegi nenaikin kaciērius galβes 255₂₃; kiti karālus 3₇, 4₁, karālus 4₆, karālus ir didieji kunigaikβczey 59₁₃, Karālus Tharso ir Sātos 59₁₄, βitie karālus 62₄₃, aniē βwentiei karālus 323₁₃, aniē didieji… karālus 323₂₁–₂₂, Tris karālus 409₁₆–₁₇, muczelnikai yra labesneis neg Karālus 539₂₁–₂₂, Karālus ir kunigāikβczei 539₂₂, Karālus Kunigāikβczei 208₂₃, wissi draugia Karālus ir Ciēsorius 15₁₀–₁₁, prāmāpai ir karālus 321₄₄, wissi karālus 504₁, trys Karālus 62₄₂, karālus Arābų ir Sabos 59₁₅, karālus 59₁₈, piktāβirdżei karālus 99₅₁, tris karālus 266₅₀, Karālys żemēs 203₃₉, kiti Karālys 212₉, βwenti karalus 503₃₂, βitie Karālys 59₂₀; gentes arba prietelus 382₃₄, nekurie prietelus 485₃₃, brōlei ir prietelus io 229₄₂, βwętieji, o prietelus 343₃₀, aniē didieji prietelus 222₄₅, o neprietelus regēdami 155₁₃, pikti Popieżius 505₇₂, nekurie pōpieżius 50₄₈, tancius yra tūli 71₃₂, tancius, pūtos 472₅₃; sanarīus… rūpinas wieni apē kitūs 547₄₉, wissi sanarius 548₁, kiti sanarius 559₃₀, 568₄₈, mes sanarius 145₄₃, mes sanarius io 604₄₇, sanarius yra Bākos 606₁₅, kur galwā, ten ir sanarius bus 229₄₁, auglus sanārus 306₃₁, kiti sanarius 109₂₂; ney panāczey, ney reteżius 18₂₄–₂₅; kiti skaiczius 611₃₆, sakramentōrius 343₁₅–₁₆, wisi ir czebatōrius ir siūwike 142₃, evekutatai ir βeforius 156₃, eikwotoiei arba βeforius 388₃₇, paloczīus 448₂₇, priwadzieie sektōrius 84₄₂, o βio mēto sektorius wel’ tiki 344₂₂, kiti sektōrius 219₂₇, ne iβtikimēii Thambōbius 402₄₇–₄₈; wissi wīlus 125₅₀, wīlys ir papikcinimai 373₁₁, kokie waisius 513₉, yra wertus waisius nūżaminimo 513₂₁, pikti wāisius 285₂₉; żolnierius ne karunawōie 153₃₄, aniē βarwinikai żalnierius 156₅₀, żalnierius io, kuriē 181₃₇, żalnierius ii nukriżewōio 172₁₂, żalnierius tatāi padare 172₂₀, żalnierius priejidamēs 172₂₁, żalnierius stōras tos 168₇, io-kamienų iu kamieno daugiskaitos vardininko lyčių M. Daukša pavartoja tik keletą: Tātōrei 51₃₈, Totōrei 467₆, Totōrei 572₃₈–₃₉, sanariei 8₉, sanarei 527₁₃, 572₄₇, 229₄₇–₄₈, wīlei 276₅₃, wilai 301₃₂, wilai 324₃₅. Tik iu-kamienēs daugiskaitos vardininko formos vartojamos 1598 m. M. Petkevičiaus katekizme: (ne) prietelius 67₁₄, 87₂₀, 88, 89₁₀, 99, 162₅, ricierus 86, stalcius 92. Gerai išlikęs iu-kamienis daugiskaitos vardininkas J. Morkūno „Postilėje“, kur dažnai vartojami vardininkai bagočius, karaliūs, neprietelūs, prietelīs, ricielūs, sanariūs, sūnelūs, šeforiūs, vaysiūs. Kituse XVI a. lietuvių kalbos paminkluose dažnesnės io-kamienēs daugiskaitos vardininko lytys, negu iu-kamienēs. Pirmosios lietuviškos knygos autoriaus raštuose iu-kamienis daugiskaitos vardininkas retas: Nu todel Karalius permanikiet 506₁₆, susstoiose karalus žemes ir kungai 505₁₈, neprietelus 515₁₂, 63. Paprastai, Mažvydas vartoja io-kamienēs lytis: karalei 195₁₇, 223₇, 289₇, 292₆, 474₉, neprietelei 287₃, 397₄–₅, 398₅, 401₁₆, 471₇, 473₆–₇, 514₇, 530₁₃, prietelei 97₉, 106₁₁, 469₁₈. B. Vilento raštuose greta io-kamienų daugiskaitos vardininkų: karalei (2 kartus), kodzei (1 kartą), (ne)prietelei (3 kartus), reteżei (1 kartą), šeforei. 63 Pastarasis pavyzdys gali būti ir iu kamieno vns. vard. 31 (1 karta) dar vartojamos ir iu-kamienės lytys: švietiški Karalus EE 17616–17, Balnierius EE 2145, 2169–10, 2172, 2202, szalnierius EE 2161. J. Bretkūno raštuose iu-kamienė daugiskaitos vardininko forma atstovaujama taip pat jau silpnai. „Postilėje“ greta žymiai gausesnių io-kamienių lyčių karalei (11 kartų), kodžei II 727, prietelei (6 kartus), retežei PI 28021, sanarei (3 kartus), žalnierei arba želnierei (11 kartų) yra pavartotų ir iu-kamieninių karalius P I 60102, geri prietelius P I 7524, II 19527, 3438, schipporus P I 20111. J. Bretkūno „Biblijos“ vertime dažnai vartojamos io-kamienės lytys karalei, kupčei, prietelei, nepriete-lei, ricerei, ricerai, sanerei, žel­nerei. Tačiau sutinkame čia dar ir iu-kamienių formų karalius, kupčius, dumčius, baius, plaščius, (ne)prietelus, puikorius, liekorius, ricier(i)us, strėlčius, šiparus, šippor(i)us, rubežus, valsčius, žėlnerus, žalnerus. Dažnokai „Biblijoje“ -ius taisoma į -ei. 1600 m. „Margaritoje Teologikoje“ taip pat vyrauja io-kamienės formos: karalei (apie 5 kartus), (ne)prietelei 103b, 209a, 249a, rubežei 217a,b, sanarei 106a, 215b greta iu-kamienių popiežus APM 38b, waisius 127b, mažesnieghi waisius 158b, 15918,19. Vėlesniuose XVII a. lietuvių kalbos paminkluose iu-kamienė daugiskaitos vardininko forma dar vartojama, nors ir labai retai. Geriausiai ji išlikusi 1653 m. „Knygoje nobąžnystės“: Bagočius žiames 1815, karalus 309, 119b, (ne)prietelus 8b30, 19, 20, 23, 26, 148, 200b greta io-kamienių (ne)prieteliay 25b, 44a, žalnierey 158. 1653 m. „Maldose krikščioniškose“ pavartota tik viena iu-kamienė forma: prietelus 45. Tik viena iu-kamienė daugiskaitos vardininko forma rasta ir 1653 m. „Sumoje“: waisius pakutos gausus. Tuos tada vaisius … 1524. Čia vartojamos jau io-kamienės formos bluźnieriay Su 121, kāraley Su 203, neprietelay Su 73, 179, 216, prietelay Su 178, sanariay MKr6, 34, sanariay Su 83, 164, źolnieriay Su 258, źalnieriay Su 259, 261 (3 kartus), 263. D. Kleino „Maldų knygelėse“ taip pat dar pasitaiko iu-kamienių daugiskaitos vardininko lyčių: Dumczus Rotininkai 1617, koceras ir kleidunai 1320, wissos tos naudos bey waisus 55, nors šiaip čia vartojamos io-kamienės: karalei 127, neprietelei 47, 57, 86, neprietelei 89, prietelei 131. Sutinkame iu-kamienių daugiskaitos vardininkų ir D. Kleino „Naujosė giesmių knygose“: Jog neprietelus neigi peklos nasrai Ne yweike mus 205, waisus žėmiški 4497, nors čia taip pat paprastai vartojamos io-kamienės lytys: Karālei 30, 43, 62, 461, néprietelei 357, prietelei 287, 289, 523, sanarei 193, žalnėrai 8564. u kamieno daugiskaitos vardininko fleksija senuosiuose XVI—XVII aa. lietuvių kalbos paminkluose išlikusi sveika: ssunus EE 5728, sunus PK 189, DP 8320, BrP II 18710, 436, BrB 191, 2 Cor 6, 2 Luc 2, sunus Ischm 9, Tob 14, 1 Makk 1, Chron 9, 2 Chron 31, Jes 60, Jerem 11, 35, Hiob 1, Ezech 23 ir kt., pelus BrP I 11926,27, Su 39, pealus Su 4315, vietus MKr 44. u-kamienis daugiskaitos vardininkas išlikęs ir vėlesniuose raštuose: sunus O Br 3, JE 28, 106. Net XVIII—XIX aa. žemaičių tarmės pagrindu rašytuose veikaluose dar yra išlikusių u-kamienių daugiskaitos vardininkų. 1767 m. P. Klimavičiaus „Pavinastysė“ pavartotas daugiskaitos vardininkas sunus 89. Žemaitiškajame 1787 m. „Živate“ sutinkame taip pat u-kamienių daugiskaitos 64 Neaišku, dgs. ar vns. vard. yra: Kaip nor žalnerus daro 462, Jeib mus nepriete-lus Buklystemis neraudintu 171, Kada néprietelus skusis ant musu 136. 32 vardininką sumus 121. 1790 m. „Balse širdies“ greta sunay 158₁₂, pelav 111₆ turime dar ir sumus 147₇. S. Daukanto „Būdė“ greta o-kamienės formos wisrenije sunay 179 vartojama dar ir u-kamienė: Didije sunus 179₂, Tij sunus 162. J. Rupeikos „Jonas iš Svisločės“ greta sunay 160 turi dar ir sunus 176. M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ taip pat dar pažįsta u-kamienę daugiskaitos vardininko formą: dideli litus 20. M. Valančiaus „Istorijoje“ ir „Živatuose“ vartojamos jau tik o-kamienės formos⁶⁵. Dabar žemaičių tarmėje u-kamienis daugiskaitos vardininkas visiškai išnykęs; tik pietinėje žemaičių tarmės dalyje dar vartojamos u-kamienės formos⁶⁶. Nyksta u-kamienė daugiskaitos vardininko forma ir kitose lietuvių kalbos tarmėse. Dzūkų ir rytinių aukštaičių šnektose, paprastai, vartojamos o-kamienės formos: sūnai, turgai, lietai, viršai⁶⁷ (Leipalingis, Merkinė, Varėna, Linkmenys), sūnai (Tverečius), sūnai, turgai, viršai (Skapiškis), sūnė, dungė (Raguva), sūnai (Gelvonai), sūnai, lietai, pietai, viršai (Palomenė), sūnai, turgai, lietai (Palėvenė), sūnai (Šakyna), lōfige (Šeduva) ir t.t. Greta o-kamienių formų tarmėse dar vartojamos ir u-kamienės formos: sūnus||sūne (Biržai), piētōs||piēte, lietōs||liete, sūnōs||sūne, mēdōs||mēde (Pašvitinys). Geriausiai u-kamienę daugiskaitos vardininko formą išlaikę aukštaičiai vakariečiai pietiečiai, nors ir jie dažnai vartoja greta o-kamienes formas, plg. viršus||viršai, sūnūs||sūnai, piētūs||piētai, lytūs||lytai (Kybartai, Vilkaviškis, Jurbarkas). Daugiskaitos naudininko raida (i) u kamieno daugiskaitos naudininko senoji galūnė yra -(i)um(u)s, plg. sen. sl. synъmъ. Tokią formą senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose turi dar ir iu kamieno naudininkas. K. Sirvydas vartoja tik iu-kamienės daugiskaitos naudininko lytis: karalums PS I 135₃, 195₂, 214₂, 234₂, 262₃, 134₄, karalums patiemus PS I 134₃₂, neprietelumus PS I 185₁₁, II 112₂₉, 132₁₉, neprietelumus PS I 347₁. io-kamienių daugiskaitos naudininko lyčių K. Sirvydas dar nevartoja. M. Daukšos „Postilėje“ iu-kamienės daugiskaitos naudininko formos taip pat beveik vienintelės: trimus karalūlums 62₂₇–₂₈, perlaidžia karalūlums 70₂₃, širdes žalnieriumus priūaga 107₁₆, tiēmus žalnieriumus 157₂₄, kaciēriumus atsakit 119₃₄, iumus kaip priētelumus 223₃₂, priētelumus saviemus 417₃₆, Pōpiežiumus... grinēmus 459₂₆, ik˙ pastariausiemus rubēžtumus 604₁₆, padā- ⁶⁵ O-kamienės formas XVIII–XIX aa. žemaičių raštuose turi ir būdvardžių daugiskaitos vardininkas, plg. 1) 1787 m. „Živato“: biaury 311, kantry 328, stypry 187, 2) J. Rupeikos „Jono iš Svisločės“: graži 225, stipri 188, rami 178, 3) S. Daukanto „Būdo“: apali 189, drousi 63, 72, 197, iwajri 11, 208, garsī 117, kantri 3, 63, maloni 63, ligi 36, narsi 3, 63, 115, plati 76, skajsti 133, smarki 79, 155, stipri 115, stambi 33, smolki 74, tanki 76, 77, wejkli 43, tajki 63, nożmi 79, 4) M. Valančiaus „Živatu“: bajsi 38, 174, nebragi 58, daili 105, iwajri 213, dransi 220, maloni 6, padori 167, stipri 28, plati 8, 5) L. Ivinskio „Genovaitės“: apwali 73, maloni 72, stati 176. Kai kurie jų gali būti seni o kamieno būdvardžiai. ⁶⁶ Žr. P. Jonikas, Pagranančio tarmė, 46. ⁶⁷ Žr. K. Morkūnas ir A. Vidugiris, Kai kurie šiaurės rytų Lietuvos tarmių bruožai. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A, 2, 181 (1957). 3. Kalbotyros klausimai II. 33 re rubežiumis tawiėmus pakāiu 487₃₀. io-kamienės lytys M. Daukšos „Postilėje“ retos: gimditoiemus... arba prietel emus 519₄₈, dāro karālamus 4₅, ne karālamus 41₂₄, kitiėmus... sanariamus 559₂₉. J. Morkūno „Postilėje“ taip pat žymiai dažnesnės iu-kamienės formos: šeforium(u)s (dažnas), bagočiumis (dažnas), sanarium(u)s (dažnas), neprietelum(u)s (dažnas), karaliumus 322ᵇ, sanariumis 160ᵃ₂–₃, tazvoribiumus 257ᵇ₄₂–₄₃, augliumis III 74ᵃ, ciesorium s III 31ᵃ. io-kamienės formos čia retesnės: sanariamus 277ᵇ, III 12ᵇ, neprieteliams⁶⁸ 12ᵇ, 23ᵃ, prietelems 162ᵇ₁₁, rubežiamus 346ᵃ, šef oriamus 127ᵇ, 306ᵇ. Kituose XVI—XVII aa. lietuvių kalbos paminkluose io-kamienė daugiskaitos naudininko forma vyrauja. M. Mažvydo raštuose sutinkame tik vieną iu-kamienį daugiskaitos naudininką kocerums 233₅. Kitų žodžių naudininkai čia jau io-kamieniai: karalems 557₁₁, neprietelems 337₅. J. Bretkūno raštuose iu-kamienės daugiskaitos naudininko formos taip pat retos. „Postilėje“ nerasta nė vienos iu-kamienės lyties. Čia vartojamos tik io-kamienės formos: karalems, neprietelems, prietelems, žalnerems ir kt. „Biblijoje“ greta dažnų io-kamienių naudininkų karaliams, prietelems, neprietelems, želnerems ir kt. dar pasitaiko iu-kamienių lyčių: karaliums Apok 16₁₂, prietelums Ps 127₃. Kai kur iu-kamienės formos čia taisomos į io-kamienes, pvz. karaliums Ps 144₁₀ ištaisyta į karaliams, prietelums Esth 6—i prieteliams, žalnierums Matth 28—i žalnerams. Vieną iu-kamienę daugiskaitos naudininko formą randame pavartotą dar ir D. Kleino „Maldų knygelėse“: rubežums 127₁₇. Nerasta nė vienos iu-kamienės daugiskaitos naudininko formos M. Petkevičiaus katekizme, 1595 m. M. Daukšos katekizme, B. Vilento raštuose 1600 m. „Margaritoje Teologikoje“, 1605 m. anonimiiame katekizme. Čia vartojamos tik io-kamienės formos, plg. karalams MT 218ᵃ, karaliams PK 134, neprietelems MT 212ᵇ, sanariams MT 138ᵃ, prieteliamus PK Spr 49, prietelamus DK 61₂₆, prietelamus AK 61₂₇. 1653 m. Kėdainių leidiniuose taip pat vartojamos tik io-kamienės lytys: karaliams Su 25, 28, 32, 35, 37, (ne)prieteliar(u)s KnN 8ᵇ, 65, 76ᵃ, 241, MKr 61, Su 156, 198, 210. u kamieno daugiskaitos naudininkas senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose sutinkamas retai. B. Vilento raštuose; J. Bretkūno „Postilės“ II d., 1600 m. „Margaritoje Teologikoje“, 1605 m. anonimiiame katekizme, 1653 m. „Maldose krikščioniškose“, 1653 m. „Sumoje“, D. Kleino „Maldų knygelėse“ neturime nė vieno šio naudininko pavyzdžio. Kituose peržiūrėtuose XVI—XVII aa. raštuose u kamieno daugiskaitos naudininkas dar turi seną u-kamienę fleksiją, plg. sunūmus DP I₃₀, 175₃₃, DK 79₂₉, KnN79₂₉, sunumus KnN 228₂₇, PK 21, sunums Mž 65₁₄, PK 209, BrP I 144₂₅, KIG 332. M. Daukšos „Postilėje“ dar ir u kamieno būdvardžiai turi išlaikę u-kamienę formą: budrumis 41₂₇, 55₄₅, tapumis 601₄₆, 615₄, meilabirdumis 340₅, priešburnus 573₃₄, pūtlumus 433₃₂, būviesāmus 226₂₆, 403₁₅, tamsumus 156₄₉ (greta biauriemus 495₃₆, kantriemus 448₃₀, paklusniemus 175₃₄, 533₅–₆, teisiemus 2₂₃). Tik J. Bretkūno „Biblijoje“ vartojamos jau ir o-kamienės daugiskaitos naudininko formos—greta dažno u-kamienio sunums BrB 18, 127, 128, 132, ⁶⁸ Plg. vns. gal. neprieteli 153ᵇ, 172ᵃ. 34 134, 148, 187, 1 Makk 1, Jerem 29, 2 Chron 13 ir kt. čia vartojamas o-kamienis sunamus BrB 143, Esra 9, Neh 13, sunams Neh 13, sunams Jes 66 ir kt. Dabar lietuvių kalbos tarmėse o-kamienės daugiskaitos naudininko formos jau dažnesnės. Žemaičių tarmėje tik jos ir vartojamos. XVIII—XIX aa., matyti, u-kamienės daugiskaitos naudininko formos dar buvo žemaičių vartojamos. Žemaitiškajame 1787 m. „Živate“ dar yra u-kamienių daugiskaitos naudininko formų, plg. sunums 298. Vartoja jas „Būdė“ greta o-kamienių, pvz., sunams 13, ir Daukantas: sunóms 176, lytums 14. Šiandien jos pažįstamos dar pietinėje žemaičių tarmės dalyje⁶⁹. Džūkai ir rytų aukštaičiai vartoja dažniausiai o-kamienes formas: sūnām || sūnāmī (Leipalingis), turgām, sūnām, viršām (Linkmenys, Varėna, Merkinė), sūnām (Tverečius), sūnām, dungām (Raguva), sūnām, lietām, pietām (Palomenė), sūnām (Gelvonai), turgóm, lietóm ( = turgám, lietám) (Palėvenė), sūnām (Debeikiai), sūnām, viršām, pietām (Šiauliai), sūnām (Šakyna), turgám (Sėduva) ir kt. Greta o-kamienių daugiskaitos naudininkų kai kuriose šnektose vartojami dar ir u-kamieniai: turgóm, viršóm, bet sūnóm || sūnūm (Skapiškis), turgám, sūnūm || sūnām (Biržai), lietem || lietom, pietem || pietom, sūnem || sūnom, medem || mēdom (Pašvitinys), pietūm || pietām (Svedasai), pietūm || pietām (Šeduva) ir kt. Kaip ir vardininke, geriausiai u-kamienę fleksiją šiame linksnyje išlaikė aukštaičių vakariečių pietiečių tarmė, plg. viršům, vidům, pietům, sūnům (Kybartai, Vilkaviškis, Naumiestis, Jurbarkas). Daugiskaitos įnagininko raida (i)u-kamieno senoji daugiskaitos įnagininko galūnė yra -(i)umis, plg. sen. sl. synǫmi. Senosios iu kamieno daugiskaitos įnagininko formos dar vartojamos senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose. K. Širvydas tik jas ir vartoja: bus karalums PS I 135₁₂, karalumis PS I 167₆, 221₃₂, II 150₇–₈, gierumis PS II 100₃₀, pahonczumis PS II 202₂₃, neprietelumis PS II 166₁₉–₂₀, 259₄–₅, prietelumis PS I 157₁₇–₁₈, II 8₅, sunarumis PS I 125₁₀, 294₂₉. „Punktuose sakymų“ io-kamienių lyčių nėra. M. Daukšos „Postilėje“ taip pat vartojamos iu-kamienės daugiskaitos įnagininko formos: Wądinas Elióßiumis 19₂₄, karálumis būtų buvę 59₂₂, bū karálumis 59₂₃, prieg karálumis stoweio 59₂₅, trimis karalumis wadina 59₂₈, iūs karálumis wadina 59₃₃, tikrāiséis Karálumis 167₂₄, ne duksėtus karálumis 223₄₀, Bwentieji bus karalumis 491₁₇, bū Ciesoriūmis Rimo 459₂₄, girumis kokiais... 439₃₁, ēssa neprietelumis 164₃₅, buvo neprietelumis 167₁₀, budami ne prietelumis 343₄₈, anīs yra neprietelumis 384₈–₉, tápę est’ prietelumis 164₂₃–₂₄, nor būt prietelumis 175₉, prietélumis... tur būt algōti 343₃₀–₃₁, žinomais rubežiumis yra 611₄₃, retėžiumis ir wirwemis rāibioio 157₈, retėžiumis... suriḅimais 508₁₈, wissais sanariumis 153₃₈, wissais sanariumis 442₉, su sanariumis sawáis 229₉, kitáis sanariumis 320₅, Essmē sanariumis 453₄₇, būdami sanariumis 578₄₁, wissais sanariumis 145₂₅, giwais sanariumis 132₄₁, 183₄₉, wienais sanariumis 529₂₉, yra teipaeg sanariumis 547₄₈, praminti sanariumis 606₁₉, essme beforiumis 309₅, Wikariumis sawáis 203₁₃. M. Daukšos „Postilėje“ pavartotas tik vienas io-kamienis daugiskaitos įnagininkas sanareis 223₈. Gerai 69 Plg. P. Jonikas, Pagramančio tarmė, 46. 35 išlikęs iu-kamienis daugiskaitos įnagininkas J. Morkūno „Postilėje“: augliumis (dažnai), bagočiumis 375b, giriumis III 47a, kitais Lozoriomis 241b, potereliumis 196b, prieteliumis (dažnai), poteriumis 310b, sanariumis (dažnai), razbaiumis 266a₁₈, skayčiumis 379a, vaisiumis 276b, šef(f)oriumis (dažnai), viliumis (dažnai). iu-kamienių daugiskaitos įnagininko lyčių sutinkame ir tuose paminkluose, kuriuose vartojamos tik io-kamienės daugiskaitos naudininko formos. Pvz., B. Vilento raštuose dar randame vieną iu-kamienę formą neprietelumis EE 209₂₄ greta io-kamienių prieteleis EE 209₂₃ (dvs. in. dwiem reteßem EE 163₁₇). M. Petkevičiaus katekizme taip pat yra išlikusių iu-kamienių daugiskaitos įnagininko lyčių: aleiums 51₇–₈, sanariumis 193₂₁, 219₆–₇. 1600 m „Margaritoje Teologikoje“, kur daugiskaitos naudininkas taip pat jau visai perėjęs į io-kamieną, sutinkame šias iu-kamienes daugiskaitos įnagininko lytis: karalumis APM 16₁₀, su neprietelumis 208₈–₆, su reteßumis 262₈, sanariumis 103₂₂, greta io-kamienių sanareis 104₄₂₂, 158₈₁₉ (plg. vns. kilm. sanariaus 138₈–₁₀). Nerasta iu-kamienių daugiskaitos įnagininko formų M. Mažvydo raštuose ir J. Bretkūno „Postilėje“. J. Bretkūno „Biblijoje“ sutinkame, rodos, tik vieną iu-kamienį daugiskaitos įnagininką rubežiumis Prov 8₂₇. Čia vartojamos jau io-kamienės formos: karaleis, neprieteleis, prieteleis, rubežeis, stalč eis, sanareis, žel nereis, želnerais, spiegoreis, strelč eis, kupč eis, plašč eis, retežeis. Iš vėlesnių XVII a. paminklų iu-kamienį daugiskaitos įnagininką turi dar 1653 m. „Sumą“ po križiums 105₅₂ (greta prietelays 124, neprietelays 137 (2 kartus) ir D. Kleino „Maldų knygelės“: kryžumis 40 (greta prieteleis 76, neprieteleis 44). u kamieno daugiskaitos įnagininkas retai vartojamas senuosiuose mūsų kalbos paminkluose: pietumis BrP I 232₁₀₉ po prievaizdum is EE 25, Pietumis AK 159₈, sunumis DK 80₃₃, 95₂, 103₂₆, PK 17, 201, 215, MT 127ᵇ, Su 138₄, 138, 282, 288, OBr 112, 131, 138, 228 (2 kartus), 237, Su ssun umis EE 172₁₇, litumis BŠ 153₅. Senuosiuose mūsų kalbos paminkluose gausiai atstovaujamas u kamieno būdvardžių daugiskaitos įnagininkas. M. Daukšos „Postilėje“ vyrauja u-kamienė būdvardžių daugiskaitos įnagininko forma: baisumis 412₂₇, 508₂₁–₂₂, 526₂₃, biaurumis 373₄₁, 428₁₁, bragumis 185₁₅–₁₆, budrumis 555₅₃, 556₈, dárgumis 169₄₆, dósnumis 286₂₃, drasumis 478₄₀, 613₃₆, gardumis 558₁, gražumis 25₆, 303₁₅, kántrumis 243₄₀, 299₁₅, 413₃₄, láimumis 273₃₆, 390₁₃, 533₁₂, katrumis 523₃₄₅, ligumis 25₃₇, 291₁₆, 611₃, malonumis 600₂₂, mėtilafirdumis 284₁, 8, 31₃, 313₃₄, mėtilg umis 409₁₄–₁₅, nemeil gumis 409₄₃–₄₄, mėtilumis 53₈, 359₂₂–₂₃, 429₉, 463₄₁–₂, 464₁, 497₂₅, 52₃₈, 256₁, nemėilumis 356₁₈, paklusnumis 66₄₀,₅₃, 205₂₂,₂₇,₂₉, 380₃₆, 383₅₂, 416₁₄, 523₃₅, patógumis 67₁, 340₇, 425₄₅, 554₃₇, primanumis 109₆, 191₂–₃, 216₂₉,₄₀, 218₁, 385₂₈, 389₂₆, 492₅₄, róm umis 209₃₃, 243₄₀, 299₁₅, 413₃₄–₃₅, 535₃, 624₃, saldum is 365₈–₉, sángumis 622₄₀, stiprumis 447₂₇, 497₂₅, strópumis 434₇, 447₂₇, švėlnumis 302₉, įtakumis 9₁₁, téisumis 3₃₆, 192₃₆, 285₄₁, žimumis 185₃₅. io-kamienė daugiskaitos įnagininko forma M. Daukšos „Postilėje“ reta: brągeis 21₁₀, 182₄₁, 270₁₈, bukleis 254₄₂, įbkreis 362₄₅, švėlniais 21₁₀, švieseys 17₂₅, 205₅, 216₅₁. K. Sirvydo „Punktuose sakymų“ taip pat dar sutinkame u-kamienių būdvardžių daugiskaitos įnagininko formų: biaurumis PS I 257₁, brungumis PS I 186₂₃, 36 366₁₇, nepatogumis PS II 176₁₆, neteysumis PS I 167₁₃, teysumis PS I 152₁₉, II 224₂₁, greta io-kamienų brungieys PS I 217₁₅, sunkieys PS I 60₁₅, 200₂₀, 226₁₃, II 152₂₅, baysieys PS I 83₇, biaurieys PS II 50₄, gražieys PS I 257₁₆, II 129₁,₂₇, 186₂₄, smalšėys PS I 212₂₅, smarkieys PS II 19₂₀, 219₂₆. Kituose paminkluose u-kamienė būdvardžių daugiskaitos įnagininko forma išlikusi silpnai. M. Mažvydo, B. Vilento raštuose, J. Bretkūno „Postilėje“ ji visiškai nevartojama. Jos liekanų turime dar 1) M. Petkevičiaus katekizme: teysumis 120₅–₆₃, 2) 1595 m. M. Daukšos katekizme: gražumis 54₂₄, 3) 1600 m. „Margaritoje Teologikoje“: teisumis 83₄, 85₄, 86₁, 88₄, 53ᵇ, paklusnumis 50ᵇ, 4) 1605 m. anonimniame katekizme skaudumis 80₆, 5) D. Kleino „Maldų knygelėse“: daygumis 48, 6) D. Kleino „Naujose giesmių knygose“: kytrumis 156, 157. Dabar lietuvių kalbos tarmėse ši forma, rodos, niekur nesutinkama. Kaip matyti iš Daukšos raštų, u-kamienė būdvardžių daugiskaitos įnagininko forma XVI a. kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse buvo dar stipri. Stipri, žinoma, turėjo būti ir u-kamienė daiktavardžių daugiskaitos įnagininko forma. Daiktavardžių, daugiskaitos įnagininke turinčių o-kamienę formą, sutinkame tik J. Bretkūno „Biblijoje“. Greta Pietumis Jes 59 ir kt. čia turime sunais III Chron 26₄₄,₄₆,₄₈,₅₀,₅₁,₅₂–₅₃,₅₄,₅₆,₅₈,₆₀,₆₂,₆₄,₆₆,₆₈,₇₀,₇₂,₇₄,₇₆,₇₈,₈₁,₈₃,₈₅,₈₈; Esra 8₅₅,₅₈, sunais Neh 10, sunais Jerem 35 (pataisytą į sunumis). Dabar u-kamienė daugiskaitos įnagininko forma visiškai išnykusi žemaičių tarmėje. Tik pietinėje dalyje dar vartojamos u-kamienės formos. 1767 m. P. Klimavičiaus „Pavinyastysė“ u-kamienis daugiskaitos įnagininkas dar išlaikytas, plg. sunumis 17, 105, 113. 1787 m. žemaitiškame „Žyvate“ taip pat vartojamas u-kamienis daugiskaitos įnagininkas sunumis 63, 298, 327. M. Valančiaus „Istorijoje“ jau vartojamos o-kamienės formos: su wisajs sunajs 45, su septinėjs sunajs 116, sunajs 73. Dzūkai ir rytų aukštaičiai taip pat vartoja o-kamienes formas: sūnais, turgais, pietais (Leipalingis, Varėna, Merkinė, Linkmenys)⁷⁰, turgais, sūnais, viršais (Skapiškis, Svėdasai, Gelvonai, Šakyna), sūnais, lietais, pietais (Palomenė), sūnės, dungės (Raguva), torgės, sūnės, žoršės (Pašvitinys), torgės (Šeduva) ir kt. Greta o-kamienių kai kuriose šnektose dar sutinkam ir u-kamienes formas: sūnės || sūnųm (Biržai) ir kt. Tvirčiausiai u-kamienė daugiskaitos įnagininko forma laikosi aukštaičių vakariečių pietiečių tarmėje, plg. viršum, vidum, pietum (Kybartai, Vilkaviškis, Jurbarkas ir kt.). Bet ir čia dažnai greta vartojamos jau o-kamienės formos, plg. sunumis || sūnais (pazanavykio kapsai). Daugiskaitos vietininko raida Senosios u kamieno daugiskaitos vietininko formos *sūnusu, plg. sen. sl. synъchъ, sen. indų sūnusu, nesutikta nei peržiūrėtuose senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose, nei, rodos, tarmėse. Apie jos buvimą lietuvių kalboje ga- ⁷⁰ Plg. dar J. Otrębski, Wschodnio-litewskie narzecze Twereckie 1, 244, Kraków, 1934. 37 lima spręsti tik iš daugiskaitos vietininkų sūnuose, viduse, pietuse, dar vartojamų aukštaičių vakarietičių (pažanavykio kapsai, Jurbarkas ir kt.). Kaip suprieveiksmėjusios lytės pastarieji vietininkai dar sutinkami ir kitose lietuvių kalbos tarmėse, pvz., a tik nebūsi pietuse arklių paršėres (= pietų metu) (Šakyna), pėtusi buvo užėjęs (Gelvonai). Tokioms formoms tur būt atstovauja ir M. Daukšos raštų daguse DP 516₁₄, 532₁₅,₂₈, DK 44₂₆, 46₂₃, daguse DP 301₂, 516₁₃–₁₄, 525₁₄–₃₁, dagusia DP 521₂₇, 466₁,₉,₁₀, dagusė DP 187₄₂, 252₁₁. Dėsningas rašymas -usė nekelia abejonių, jog ši forma yra u-kamienė = danguse ar dangūse, nes M. Daukšos rašyba nerodo, kaip ji buvo tariama — su ilguoju ar su trumpuoju -u-. Kadangi M. Daukša rašė aukštaičių viduriečių tarme, patikimiau laikyti šią formą tariamą su trumpuoju u, taigi danguse. Vietininkas dangūse galėjo atsirasti taip. Greta senosios indoeuropietiškosios daugiskaitos vietininko formos *dangusu susidarė naujoji postpozicinė daugiskaitos vietininko forma dangūse< dgs. gal. *danguns ir postpozicijos. Greta be jokio reikšmės skirtumo vartojamos dvi vietininko formos *dangusu ir dangūse ilgainiui galėjo kontaminacijos keliu duoti vieną formą danguse. Trumpasis -u- čia galėjo atsirasti ir dėl harmonijos su kitais dgs. linksniais, plg. sūnumis, sūnumus ir t. t. Postpozicinė daugiskaitos vietininko forma formaliai šiandien yra išlikusi žemaičių tarmėje, plg. tōrgūse, kėrdžūse (Laukuva), turgūsi, turgūš, imžūsi, imžūš (Kuršėnai) ir kt., nes ji čia dėl ypatingos žemaičių fonetikos raidos sutapo su o kamieno daugiskaitos vietininku, plg. turgūse < turgunse ir galūse < galunse < *galunse. Kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse taip pat sutinkame šio vietininko liekanų. Biržų apylinkėse dar tebevartojamas daugiskaitos vietininkas pietūs < *pietunse. K. Būgos tvirtinimu⁷¹, dusetiškių senesnioji karta jo laikais dar tebesakiusi pelūs, pietūs. Kai kuriose tarmėse galėjo būti vartojama forma dangūsu. Tokią formą greičiausiai vartoja ir M. Mažvydas: dangusu 23₆, 36₁₁, 506₄–₅, 532₁₀, dagusu 222₁₅. Tiesa, iš M. Mažvydo rašybos negalima spręsti, kaip buvo tariama dangusu ar dangūsu. Tačiau nei kituose senuosiuose paminkluose, nei, rodos, lietuvių kalbos tarmėse neužtinkame aiškių formos su -usu pavyzdžių. Antra vertus, M. Mažvydas ir (i)o kamieno daugiskaitos vietininkus rašo taip pat: darbusu 319₁₃, 591₉, namusu 414₁₄, 460₃, 534₁₃–₁₄, 536₇, hukiusu 8₁₅, kieliusu 524₂ ir t.t., o pastarieji tegalėjo būti tariami namūsu, ūkiūsu, keliūsu, plg. dabartinius žemaičių vietininkus: galūs, beržūs (Sėleniai, Kretinga), darūse, laukūse (Laukuva), raštūsi, raštūš, galūsi, galūš (Kuršėnai). Formos namūsu refleksas gali būti šiaurės vakarų donininkų namūs, galūs (su kietuoju žodžio galo s). Ji atsiradusi, matyti, kontaminuojant senesnę o kamieno daugiskaitos vietininko formą -su su naująja postpozicine forma galūse < *galuns+ postpozicija⁷². Todėl ir M. Mažvydo dangusu reiktų skaityti dangūsu. Formaliai dangūsu galėtų būti laikoma ū kamieno daugiskaitos vietininko forma, plg. sen. indų vedų tanīṣu. Bet kadangi ū-kamienių formų išlikimas lietuvių kalboje abejotinas, tai ji greičiausiai yra atsiradusi kontaminuojant senąjį daugiskaitos vietininką dangusu ir naująjį postpozicinį dangūse (< *danguns+ postpozicija) ar daugiskaitos įnagininko dangūsna (< *danguns+ na) poveikyje. Iliatyvas ir ine- ⁷¹ Žr. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I sąs., XXVIII. ⁷² Plg. J. Endzelīns, Gramatika, 408. 38 syvas lietuvių kalbos raidoje veikė vienas kitą, plg. iliatyvo formas: namuosun, laukuosen, laukuosnu, laukuosne, laukuosin, susidariusias dėl inesyvo namuosu, laukuose poveikio. Iliatyvo įtakoje galėjo susidaryti ir rytinių dzūkų į kamieno daugiskaitos vietininkas akysù, širdysù (Linkmenys, Dotinėnai, Tverečius ir kt.). Linkmenų tarmėje dar vartojami ir senieji i kamieno dgs. viet. akisù, širdisù. Kad čia greta vartojamos formos su ilguoju y (akysu ir kt.) atsiradę iliatyvo akysna (<*akins+na) poveikyje, o ne kontaminuojant akisu ir akyse, kaip mano J. Endzelynas⁷³, rodo tai, jog daugiskaitos postpoziciniai inesyvai čia visiškai nevartojami ir vargu, ar buvo kada vartojami. o kamieno inesyvas laukuosu, miškuosu vietoje senesniojo vietininko, atstovaujančio sen. sl. vlъčехъ ir sen. indų vr̥kēṣu, rytiniuose dzūkuose taip pat galėjo atsirasti tik iliatyvo laukuosna, miškuosna įtakoje. Iliatyvo įtaką inesyvui rodo ir tas faktas, kad tose tarmėse, kur iliatyvas nesudaro atskiro linksnio, pvz., aukštaičių vakarinių šnektose, ir daugiskaitos vietininkas turi formas akise, širdise (su trumpuoju i). Iliatyvo įtakoje tegaliėjo atsirasti ir B. Vilento, J. Bretkūno, S. Vaišnoro, D. Kleino dažnai vartojamos greta laukuose, širdise inesyvo formos laukuosa, širdisa. u-kamienė daugiskaitos vietininko forma, kaip retai vartojama, anksti buvo pakeista o-kamiene. J. Bretkūno „Postilėje“ ir K. Širvydo „Punktuose sakymų“ nėra pavartoto nė vieno u-kamieno daugiskaitos vietininko. Sutinkami šiuose paminkluose iu-kamieno daugiskaitos vietininkai jau turi (i)o-kamienę formą, plg. rubėsosu BrP II 106, rubėsusu BrP II 105₁₇, sunariuose PS I 109₁₃, II 199₁₈. J. Bretkūno „Biblijos“ daugiskaitos vietininkas dangùsu Apoc 5, Kosn 5, dangùsu Chron 30, dangùsa Amos 9 ir kt., 1600 m. „Margaritos Teologikos“ dangùsu 263₁₇; 1605 m. anoniminio katekizmo dungùsū 43₃₃, 48₆, dunguosu 44₂₇, 46₂₃ rodo ankstyvą u-kamienės daugiskaitos vietininko formos išnykimą. Kituose peržiūrėtuose senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose postpozicinės formos dažnai taip pat turi jau (i)o-kamienę fleksiją, plg. dagùse DK 43₃₂, dagùsē DK 85₅, nepakaiose PK 137₁₄, sanariuose PK 193, sumuose PK 107₂₀, danguose Su 143, 186, 104, 272₁₂, MKr 31, rubežiuose Su 270, sanariuose MKr 7. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika irgi pateikia jau (i)o-kamienės formas (30—51 psl.)⁷⁴. Rytinių dzūkų šnektose (apie Linkmenis ir kt.), kur išlaikyta sena indoeuropietiškoji daugiskaitos vietininko galūnė -su, u kamieno daiktavardžiai taip pat turi o-kamienį daugiskaitos vietininką turguosu, sūnuosu. Aukštaičių tarmėse dabar vartojamos jau tik o-kamienės formos, plg. sūnuosa, pietuosa (Leipalingis), sūnuose, pietuose (Palomenė), pietuōse (Nemajūnai), sūnuōse, tū́rguose, pietuōse (Garliava), pietuōs (Svėdasai), tū́rguos (Dotinėnai, Alunta), tū́rguos, sūnuōs, viršūos (Skapiškis, Palėvenė, Raguva, Biržai), dunguōs (Raguva), pietuōsi (Gelvonai), sūnuōs, tū́rguos (Šiauliai, Šakyna), tōrgos, sūnos (Mūšos upynas). Net ir šnektose, pvz., pazanavykio kapsuose ir Jurbarko tarmėje, kur dar vartojamos formos pietuse, dažniau vartojamos o-kamienės lytys: tū́rguos (Jurbarkas), sūnuose, sūnūs (pazanavykio kapsai). ⁷³ Žr. J. Endzelīns, Gramatika, 436. ⁷⁴ o-kamienes formas pateikia ir kitos lietuvių kalbos gramatikos, plg. G. Ostermejerio — 25 psl., P. Ruigio — 42 psl., K. Milk aus — 37 psl., F. Hako — 253 psl., Universitas — 11 psl. 39 Greitesnis iu kamieno daugiskaitos nykimas XVI – XVII aa. iu kamieno daugiskaita kai kuriose tarmėse dar buvo stipri. Tai matyti iš K.Širvydo, M.Daukšos, J. Morkūno raštų, kur iu kamieno daugiskaita dar, galima sakyti, visiškai sveika. Visi kiti senieji paminklai fiksuoja aiškų iu-kamienės daugiskaitos nykimą. Kiek geriau juose išlikęs iu-kamienis daugiskaitos vardininkas, kiti linksniai dažniausiai jau perėję į io kamieną. Pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje75 pateikiama iu-kamienė daugiskaita, plg.: N. waisus, G. waisių, D. waisums, Ac. waisus, Ab. waisumis. D. Kleinas „Kompendiume“ (31 – 32 psl.) pažymi: „Žodžiai Karalus, Prietėlus, Podžus, Kerdžus daugelio lietuvių (o taip pat žemaičių) linksniuojami taisyklingai, nes jų ir daugiskaitos vardininke sakoma: tie Karalus, trys Karálus, tie Podžus, tie Kerdžus ir t. t., kitur, ypač Didžiojoj Lietuvoj ir mūsų Prūsuose, šios linksniuotės daugiskaita tokia pati kaip pirmosios linksniuotės: Karalei, Podžei, Prietelei; Karalų, Podžų, Prietelų; Karalėms, Podžėms, Prietėlems ir t. t.“76. Iš šios D. Kleino pastabos matyti, kad tuo metu (XVII a. viduryje) iu-kamienė daugiskaita, ypač daugiskaitos vardininkas, dar buvo dažnai vartojamas. iu-kamienę daugiskaitos paradigmą pateikia ir F. Hako gramatika (253 psl.), P. Ruigio gramatika (32 psl.), K. Milk(a)us gramatika (37 psl.). K. Milkus (37 psl.) nurodo, kad kai kurių šio kamieno daiktavardžių, dažniausiai žyminčių asmenį ar užsiėmimą (eine Person oder Amt), daugiskaita linksniuojama pagal pirmąją linksniuotę. G. Ostermejeris gramatikos 25 psl. prie u linksniavimo priskiria ir iu-kamienius daiktavardžius (Waisùs, Kérdžius, Kárpius, Karálus, Pavõjus, Razbãjus, Prietėlus), pažymėdamas (26 psl.), kad kai kurie jų, reiškią užsiėmimą (Amt, Verrichtung, Handthierung), daugiskaitą turi io-kamienę (Karalei, Kerdžei). iu-kamienę atskirų žodžių daugiskaitą dar pažįsta ir kai kurios XIXa. gramatikos (žr. A.Šleicherio gramatikos 190 psl.77, Bekerio – § 4, Šykopo – 16 psl., Pajevskio-Gylio – 21 psl.). Vadinasi, galima manyti, kad dar XIX a. kai kuriose tarmėse buvo išlikę iu-kamienės daugiskaitos fleksijos. XIX a. žemaičių raštuose sutinkame jau tik suprieveiksmėjusį iu kamieno daugiskaitos įnagininką kryžiùmis, plg. yr križiùmis pule ant žiemes ŽP 162, križiomis szien ir ten sulankstiti JS 98. Tokį suprieveiksmėjusį įnagininką fiksuoja K. Jaunius (žr. jo gramatikos 107 psl.) ir J. Jablonskis (žr. jo 1922 m. gramatikos 24 psl.). iu kamieno daugiskaita dabar tarmėse, išskyrus vieno kito žodžio vard., pvz., sodžius (Suv. Kalvarija), nesutinkama. Sunku dabar sus ek ti priežastis kodėl iu kamieno daugiskaita nyko greičiau, negu u kamieno. Greičiausiai 75 Žr. D. Klein, Gramatica Litvanica... 50, Regiomonti. 1653. 76 „Die Woerter Karalus ein Koenig |Prietelus ein Freund| Podžus ein Toepffer |Kerdžus ein Hirt| werden von vielen Littauen |auch den Samaiten regulariter declinieret; denn sie auch in Pl. N. sagen: tie Karalus |trys Karalus| tie Podžus| tie Kerdžus etc. aber von andern insonderheit den Großlitauen auch unsern Preussischen werden die Plurales Numeri flectiret gleich wie die Nomina der ersten Declination: Karalei |Podžei| Prietelei. Karalų |Podžų| Prietelų. Karalėms |Podžėms| Prietelėms etc.“ 77 A. Šleicheris, teigdamas, kad daiktavardžiai su -jus, -ius (ozus džus) turi io-kamienę daugiskaitą, pažymi: „die andern, z. b. waisius, können auch im Plural der u-decl. treu bleiben“. 40 iu-kamieno nykimą paspartino tas faktas, kad galėjo greta būti vartojami lygiareikšmiai iu ir io kamieno daiktavardžiai, plg. mojus-mojimas R II 403, KW 460 ir mojis RI 89, KW 260, myrius-mirtis ir myris MLLG I 229, gėrius-gražybė PS I 380 ir gėris ir kt.78. Senuosiuose mūsų paminkluose, kuriuose sutinkame iu-kamienes daugiskaitos liekanų, taip pat pasitaiko greta vartojamų iu ir io kamieno daiktavardžių, plg. 1) M. Mažvydo raštų vienaskaitos vardininką karalis 210₃–₄, nepretelis 530₁₁, 478₁₂, vienaskaitos galininką neprieteli 101₇, 398₃, neprietelį 518₉–₁₀, neprieteli 411₄, vienaskaitos šauksmininką neprieteli 53₁, neprieteli 223₂ ir kt. greta vienaskaitos galininko neprietelu 581₄ ir kt. 2) B. Vilento raštų vienaskaitos vardininką neprietelis EE 35₁₀, 39, E 54 ir neprietelus EE 39, 3) J. Bretkūno „Postilės“ vienaskaitos vardininką neprietelius ir vienaskaitos galininką neprieteli P I 297₂₁, 249₁₄–₁₅, 279, II 220, 221 (2 kartus), 248, prieteli P II 415 (2 kartus), vienaskaitos galininką Lozaru P II 191 (2 kartus), 332 ir Lazari P I 351 (3 kartus), 261, II 178, 198 (2 kartus), 522, J. Bretkūno „Biblijos“ vienaskaitos galininką Karali 2Makk 4, Chron 4, Ravd 2 ir karaliu Chron 20, 2 Chron 1, karaliu Chron 26 ir kt., vienaskaitos galininką Neprieteli Matth 10, Jud 13, 2 Makk 3, 14 ir kt. ir neprieteliu Tob 8, Jerem 30 (ištaisyta į neprieteli) ir kt. 4) sanarius DP 48, 109 ir kt. ir sanaris Mž 586₁₀, E14, 15, 17, sannaris BrP I, 128, 189, 238, BrBCor 12 (3 kartus) ir kt. Kai kurių io kamieno daiktavardžių, kurių vienaskaitos šauksmininkas su -au dažnai vartojamas, vienaskaita galėjo būti sudaryta naujai pagal iu kamieną, plg. lietuvių kalbos tarmėse dažnai pasitaikančius artojus, mokytojus, snaudalius, išganytojus ir kt.79 Tuo būdu galėjo susidaryti nauja žodžių grupė, turinti iu-kamienę vienaskaitą ir io-kamienę daugiskaitą. Tolesnis (i)u linksniavimo nykimas lietuvių kalbos tarmėse Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse dėl specifinės jų fonetikos raidos (i)u ir (i)o kamieno daiktavardžių linksniavimas dar labiau suartėjo. Rytiečių aukštaičių ir dzūkų šnektose dėl an > ą virtimo un > ū, kuris užfiksuotas jau 1605 m. anonimniame katekizme ir K. Sirvydo raštuose, sutapo o ir u linksniavimų vienaskaitos galininkų formos, plg. vaikų <*vaikan ir sūnų. Dėl to čia u kamieno nykimas paspartėjo. Kai kuriose šnektose net ir vienaskaitos vardininkas turi jau o-kamienę fleksiją, plg. sūnas, ālas, medas (greta alus, medus ir t. t.) (Gelvonai, Bagaslaviškis ir kt.), kaip ir vardininkas ralas. Mūšos upyno aukštaičių šnektoms būdingas žodžio galo trumpėjimas. Trumpieji žodžio galo balsiai čia iškrinta. Iškrinta ir trumpasis žodžio galo u. Dėl to čia sutampa o ir u kamieno daiktavardžių vienaskaitos vardininkas, plg. sūns, turgs, žmōgs (Biržai), tōrgs, sūns, vōr’s, lietes, žmōgs, med’s, āls (Pašvitinys, Šeduva ir kt.). Kiti u kamieno daiktavardžių linksniai analogiškai vardininkui dažnai taip pat persiformuoja o kamieno pavyzdžiu, plg. kilmininką tōrga, sūna (Pašvitinys) ir kt. 78 Plg. P. Skardžius, min. veik., 79–80 psl. 79 Žr. P. Jonikas, min. veik., 47. 41 Dar kitose rytinių aukštaičių tarmėse, kur trumpieji žodžio galo balsiai dar neiškrītę, jie smarkiai redukuojami, vos girdimi. Žodžio galo u ir a redukcijos rezultatas čia tas pats, plg. sūnõs, dungõs, alõs, ir miškõs, stalõs ir kt. (Ramygalą, Raguvą ir kt.). Dėl to ir čia u kamieno daiktavardžių vienaskaita dažnai linksniuojama jau kaip o-kamienų. Žemaičių tarmėje u kamieno nykima taip pat paspartino fonetikos raida. Žemaičiai, trumpindami žodžio galą, niekada neišmeta trumpojo u, o jį tik paplatina, išversdami o, plg. šīnõs, tõrgos, vẽdos, mẽdos ir kt. u kamieno vienaskaitos vardininko forma kai kuriose žemaičių šnektose sutapo su vienaskaitos vardininku tų o kamieno daiktavardžių, kurie išlaikė nesutrumpėjusį žodžio galą dėl to, kad, iškritus trumpajam a, susidarytų sunkiai ištariamas priebalsių junginys, plg. dãržos, gūžos, kãklos, miẽšlos, džãukšmos ir kt. Be to, didelėje žemaičių tarmės dalyje, išskyrus šiaurės vakarų dalį ir pietinį pakraštį, sutampa o ir u kamieno daiktavardžių vienaskaitos galininko formos, nes čia dvigarsis an buvo išverstas on, plg. vienaskaitos galininką lauko < *laukon < *laukan, ir u per u išvirtus o, plg. vienaskaitos galininką sūno, veršo ir kt. Toks vienaskaitos vardininko ir galininko formų sutapimas labai paspartino u-kamienės vienaskaitos nykimą. iu kamieno daiktavardžių nykimas tarmėse dar spartesnis, negu u kamieno. Kai kuriose rytinių aukštaičių tarmėse tai sukėlė tik fonetinės priežastys, būtent, supriešakėjusio u(iu) virtimas i, plg. daugiskaitos galininką svečis < svečius. Dėl to čia iu kamieno vienaskaitos vardininkas su -ius išvirto į formą, tapačią io kamieno vienaskaitos vardininkui, plg. vãisis, sūkčis, spiẽčis, karãlis (Raguva, Gėlvonai, Vabalninkas ir kt.). Greičiausiai dėl fonetinių priežasčių atsirado vienaskaitos vardininkai, užfiksuoti Baranausko surinktuose tekstuose⁸⁰: karalis 196₁₅,₁₇,₁₈,₂₀ (Krekenava), sziaucz’is 205₇,₈ (Pagiriai), kriaucz’is 205₆,₈ (Pagiriai), vns. gal. karali 196₁₅ (Krekenava), karali 197₁₃,₂₀ (Krekenava), kriauczi 207₅ (Pagiriai), pakaji 207₂₂,₂₄ (Pagiriai), kryži 212₈,₁₄,₁₆ (Pagiriai). Rytinių aukštaičių šnektose, pvz., apie Palomenę, Palėvenę ir kt., iu kamieno vienaskaita jau beveik visiškai išnykusi, nors tokio iu virtimo į i čia nėra ir iu linksniavimas nedaugiau suartėjęs su io linksniavimu kaip ir kitose tarmėse. Matyti, pats iu kamieno įsiliejimo į io kamieną procesas čia vyko sparčiau. Čia vartojami vienaskaitos vardininkai: skỹris, bãlis, kriaučis, šiaučis ir kt. Kiti linksniai taip pat turi io-kamienes galūnes: iu kamieno daiktavardžių vienaskaita beveik visiškai išnykusi ir Baltarusijos TSR teritorijoje esančiose Gervėčių, Zietelos apylinkėse, plg. vienaskaitos vardininką: karalis, bočis, šiaučis. Neretai io-kamiene iu kamieno daiktavardžių vienaskaita sutinkame ir Žemaičiuose, pvz., kerd is, karalis (Kretinga), karalis 392₁₆,₁₈,₂₀,₂₂ (Šėta), lokajis 392₁₇ (Šėta). Išvados u linksniavimas lietuvių kalboje, kaip ir kitose baltų ir indoeuropiečių kalbose, nyksta. Anksti išnyko ū linksniavimo daiktavardžiai. Ypač apnykusi ⁸⁰ Žr. A. Baranowski – F. Specht, Litauische Mundarten, 1. 42 (i)u kamieno daiktavardžių daugiskaita, kuri dėl fonetinių priežasčių anksti įgijo vienodą su (i)o kamienų daugiskaitos galininko formą. Jos nykimą spartino vienodos su (i)o kamienų daugiskaitos kilmininko, o taip pat dviskaitos vardininko-galininko formos. u kamieno formas. u kamieno daiktavardžių daugiskaitos, perėjusios į o kamieną, pavyzdžių randame jau XVI a. lietuvių kalbos paminkluose (J. Bretkūno raštuose). Anksti į o kamieną perėjo daugiskaitos vietininkas. Tačiau, apskritai, XVI a. u linksniavimas dar buvo gana stiprus. Net u kamieno būdvardžiai čia neretai dar turi išlaikę u-kamienes vienaskaitos įnagininko, daugiskaitos įnagininko, rečiau — vienaskaitos vietininko ir daugiskaitos naudininko formas. Dabar lietuvių kalbos tarmėse u linksniavimas nevienodai išlikęs. Sveikiausias jis aukštaičių vakariečių tarmėje. Labiausiai apnykęs žemaičių, o taip pat rytinių aukštaičių ir dzūkų tarmėse. Nyksta ir (i)u kamieno vienaskaita. Čia didžiausią (i)o kamieno įtaką patyrė naudininkas, kurio senosios (i)u-kamienės formos pėdsakų baltų kalbose visai neturime, ir vienaskaitos įnagininkas, kurio (i)o-kamienių formų sutinkame jau XVI a. lietuvių kalbos rašto paminkluose (M. Mažvydo, B. Vilento, M. Petkevičiaus ir kt. raštuose). iu kamieno daugiskaita nyko dar sparčiau, negu u kamieno dėl to, kad 1) iš seno galėjo būti greta vartojamų lygi reikšmių io ir iu kamieno daiktavardžių, 2) pagal naujai atsiradusią kai kurių io-kamieno žodžių vienaskaitos šauksmininką su -iau galėjo susidaryti nauja žodžių grupė, turinti iu-kamienę vienaskaitą ir io-kamienę daugiskaitą. iu kamieno daugiskaita, kuri dabar lietuvių kalbos tarmėse, beveik visai nesutinkama, XVI—XVII aa. rašto paminkluose dar vartojama. Geriausiai išlikęs čia iu-kamienis daugiskaitos vardininkas ir įnagininkas, kaip dažnai vartojami linksniai, silpnai — naudininkas, o iu-kamienis vietininkas jau visai perėjęs į io kamieną. Sprendžiant iš senųjų lietuvių kalbos paminklų, iu kamieno daugiskaita XVI—XVII aa. geriausiai buvo išlikusi vidurečių ir rytiečių aukštaičių tarmėse (M. Daukša, K. Širvydas, M. Petkevičius, J. Morkūnas), silpnai vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse (M. Mažvydas, B. Vilentas, J. Bretkūnas, D. Kleinas ir kt.). Kai kurių daiktavardžių iu-kamienę daugiskaitą fiksuoja dar XIX a. gramatikos. SANTRUMPŲ SĄRAŠAS AK—(1605 m. anoniminis katekizmas.) Katechismas Aba Pamokimas... Vntrukart išspaus tas Wilniuy 1605. Cituojama pagal E. Sittig, Der polnische Katechismus des Ledezma und die litauischen Katechismen des Daug sza und des Anonymus vom Jahre 1605, Göttingen, 1929. APh—Archivum Philologicum, I—VIII, Kaunas (1930—1939). APM—Apie popiesizckkaie missche (Įrišta kartu su MT). av.—avestos. augšz.—latvių augšzemnieku. 43 BrB—Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Jana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliaucziuie (1579—1590 m.), I—VIII t. BrP—Postilla... Per Jana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliaucziuie... 1591 (I—II dalys). BS—Balticoslavica, I—III, Vilnius (1933—1938). BŠ—Balsas sirdies... Wilniuy, 1790. DB—S. Daukantas, Budą senowęs Lëtuwių Kalnienų ir Žamajtių iszrasze... Jokyb’s Laukys, Petropļie, 1845. dgs.—daugiskaita. DK—Katechismas Arba Mokslas kiekwienam kriksczionij priwalus... per Kunigą Mikalojų Daugsza... Wilniuie 1595. Cituojam pagal E. Sitigo 1929 m. leidimą. DP—Postilla Catholica... Per Kuniga Mikalojv D a v k s z a... Wilniui 1599. Naudotasi 1926 m. fotografuotinio leidimu. E—Enchiridion, Catechismas maszas... per Baltramieju Willentha... Ischspaus tas Karalauczui... Metu M. D. LXXIX. EE—Evangelias bei Epistolas... per Baltramieju Willenta... Karalauczui... Metu M. D. LXXIX. GN—Naujas istatimas Jezaus Christaus... par Jozapa Arnulpa Kunigaigyksti Giedrayti wiskupą žiemaycių, Vilniuje, 1816. gal.—galininkas. gr.—graikų. ide.—indoeuropiečių. IF—Indogermanische Forschungen, Strassburg. inag.—inagininkas. JE—Ewangelie polskie y lietewskie..., Wilno, 1752. JLD—Lietuviškos dainos užrašytos par Antaną Jurškevičę, I—III tomai, Казань, 1880—1882. Cituojama dainų numeriais. JS—J. Rupeika, Jonas isz Swisloczes..., Wilniuje, 1823. Jass P—Pamokslay... par kunegu Rapolu Jassykiewicze, I—II dalys, Wilna, 1855, 1857. kilm.—kilmininkas. KIG—D. Klein. Nawjos Giesmju Knigos..., Karalauczuje, 1705. KIM—D. Klein, Naujos Labbay priwalingos ir Duszoms naudingos Maldu knygeles..., Karalauczuje, 1704, KnN—Kniga Nobaznistes Krikščioniszkos..., Kiedaynise, 1653. KW—Litauisch-deutsches Wörterbuch von Fr. Kurschat, Halle, 1883. KZ—Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung, Göttingen. lat.—latvių. LChr—E. Volteris, Lietùviška chrestomatija, Санктпетербургъ, 1904. lot.—lotynų. MKr—Maldos Krikščioniszkos..., Kiedaynise, 1653. MLLG—Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft, Heidelberg (1883—1912) (I—VI). MT—Margarita Theologica... Per Simona Waischnora..., Karalauczui, 1600. Mž—M. Mažvydas, Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams. Spaudai parūpino J. Gerullis, Kaunas, 1922. OBr—M. Olševskis, Broma atwerta ing wiecznasti..., Wilniuj, 1753. PK—M. Petkevičiaus katekizmas. Cituojama iš J. Balčikonio 1939 m. fotografuotinio leidimo. pr.—prūsų. PS—K. Šyrwids, Punktay sakimu (Punkty kazań). Teil I—1629, II—1644..., Göttingen, 1929. R—Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon... von Philipp Ruhig, Königsberg, 1747. 44 sen. anglų—senovės anglų. sen. indų—senovės indų. sen. sl.—senovės slavų. Su—Summa Aba Trumpas išguldimas Ewangeliv...; Kiedaynise... 1653. sen. vok. aukšt.—senovės vokiečių aukštaičių. SzD—Dictionarium trium linguarum..., Quinta editio, Vilnae, 1713. šauksm.—šauksmininkas. TD—Tautosakos darbai, I-VII, Kaunas (1935—1940). ukr.—ukrainiečių. Univ.—Universitas Linguarum Litvaniae... Vilnae, 1737. vard.—vardininkas. viet.—vietininkas. vns.—vienaskaita. žem.—žemaičių. ZfslPh—Zeitschrift für slavische Philologie. ŽP—Žiwatas Pona..., aprašzitas Metusy Pona 1753, y druka Paduotas..., Suprasław... Metusy Pona 1787. ŽS—Žiwatay szwętụ..., Wilniuj, 1858. ŽW—Žemajtiu wiskupiste, Aprasze K. Motiejus Wolonczewskis, dalis I, Wilniuj, 1848. Pastaba: rytinių aukštaičių ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, uo priegaidė žymima kaip ir vidurinė ženklu s. ПРОЦЕСС УНИФИКАЦИИ СКЛОНЕНИЙ ИМЕН СУЩЕСТВИТЕЛЬНЫХ С ОСНОВОЙ НА -(i)u И С ОСНОВОЙ НА -(i)o. И. И. КАЗЛАУСКАС Резюме Опираясь на обширный материал, собранный из древних памятников и современных диалектов литовского языка, автор статьи исследует развитие склонения имен существительных с основой на -(i)u. В статье указывается на причины исчезновения склонения существительных с основой на -ū и разрабатывается вопрос унификации склонения существительных с основой на -(i)u с существительными с основой на -(i)o. Переход существительных множественного числа с основой на -(i)u в класс существительных с основой на -(i)o, влияние форм существительных с основой на -(i)o в единственном числе на существительные с основой на -(i)u исследуется в историческом плане от древнелитовского языка до современного его состояния в диалектах. Попутно автор пытается объяснить происхождение некоторых еще не выясненных падежных форм имен существительных на -(i)u, напр. местный падеж единственного числа sūnije и др.