Pastabos baltų ir slavų kalbų seniausių santykių klausimu

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA PASTABOS BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SENIAUSIŲ SANTYKIŲ KLAUSIMU V. MAŽIULIS Jeigu XIX amžiaus indoeuropiečių kalbos mokslas (A. Šleicheris, jaunagramatikai ir kt.) gana vieningai laikėsi baltų-slavų prokalbės hipotezės [kurią pagimdė ne kas kita kaip tik A. Šleicherio kalbų „kilmės medžio“ teorija (Stammbaumtheorie)], tai vėliau dėl to ėmė rastis ir kitokių nuomonių. Vienas žymiausių ano meto Rusijos kalbininkų J. Boduenas de Kurtenė (J. Baudouin de Courtenay) priešingai jaunagramatikams, manė, kad nesą pagrindo kalbėti apie baltų-slavų prokalbę, nes argumentų „prieš“ esą ne mažiau, jeigu ne daugiau, kaip ir argumentų „už“; tačiau J. Boduenas de Kurtenė savo teiginių plačiau taip ir nenagrinėjo. Pirmasis argumentuotai grįsti baltų-slavų prokalbės nebuvimą bandė žinomas prancūzų kalbininkas A. Meję (A. Meillet). Jis, savo studijoje „Les dialectes indoeuropéens“ (Paris, 1908) kritikuodamas K. Brugmano baltų-slavų prokalbės koncepciją, priėjo išvadą, kad baltų ir slavų kalbų genetiniai santykiai esą aiškintini paralelios raidos principu. Tradiciškai galvojantiems jaunagramatikams ši A. Mejęs naujovė pasirodė, suprantamas daiktas, herezija. Tačiau ir kitiems, o ypač pastarųjų laikų, kalbininkams (ne vien baltų-slavų prokalbės šalininkams) ji buvo (ir yra) toli gražu ne visiems priimtina. Žymusis baltų kalbų tyrinėtojas J. Endzelynas, taip pat kaip ir A. Meję, nėra linkęs pripažinti baltų-slavų prokalbės, tačiau šią problemą sprendžia kitaip negu A. Meję. J. Endzelynas, savo darbe „Славяно-балтийские этюды“ (Харьков, 1911) nepaprastai kruopščiai peržvelgęs baltų-slavų panašumus ir skirtumus, prieina išvadą, kad baltai ir slavai esą kilę iš atskirų praindoeuropiečių genčių, šnekejusių atskiromis (nors ir gana panašiomis) tarmėmis, vėliau išgyvenusių bendro gyvenimo epochą — „baltų-slavų epochą“ (l. c., 200—201 psl.)1. Visai tokios pat nuomonės yra laikęsis2 ir mūsų didysis kalbininkas K. Būga — žymiausias šios problemos baltų toponimikos požiūriu tyrinėtojas, kuris paskutiniaisiais savo gyvenimo metais ypač skeptiškai žiūrėjo į baltų-slavų prokalbės hipotezę. „Kiti kalbininkai, — rašė K. Būga, — tiki, kad kalbos bendrenybės, kurių turi gana daug aisčių ir slavėnų kalbos, 1 Plg. dar J. Endzelīns, Lekcijas par baltu valodu salīdzināmo gramatiku, 6, Rīgā, 1927; J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 18, Rīgā, 1951; Я. Эндзелин, Древнейшие славяно-балтийские языковые связи. — „Труды Академии наук Латвийской ССР“, 2, 67—82, Рига, 1953; plg. Вопросы языкознания, 4, 125, Москва (1952) 2 K. Būga, Kalbų mokslas bei mūsų senovė. — „Draugija“, 20, 9—10, Kaunas (1913). K. Būga, Rinktiniai raštai, 1, 407—408, Vilnius, 1958. 5 todančios aisčių ir slavėnų turėjus dar ir atskirą prokalbę po indoeuropiškosios.. Tuo aš netikiu, nes nerandu nė vieno kalbos fakto, kuris būtinai verstų mus pripažinti tariamąją aisčių-slavėnų prokalbę. Visos aisčių ir slavėnų bendrenybės terodo tiktai tiek, kad aisčių gyvenama kaimynais su slavėnais nuo nebeatmenamų laikų, t. y. nuo indoeuropiškosios gadynės3. Kai kas4 mano, kad K. Būga yra buvęs visiškas A. Mejės koncepcijos šalininkas, tačiau su tuo negalima sutikti. K. Būgos gana aiškiai neigiama pažiūra į baltų-slavų prokalbę dar neduoda mums teisės sakyti, kad K. Būga prieštaravęs J. Endzelyno koncepcijai, nes K. Būga, visada pabrėždamas ypatingą baltų ir slavų kalbų artimumą, buvo šių kalbų kontaktinės raidos principo (ne be J. Šmito „bangų teorijos“6 įtakos) šalininkas, plg. „kalbos bendrenybės rodo, kad aisčių būta kaimynais su slavėnais daug ilgiau nei italikų su keltais“5. Panašios, atrodo, kaip Endzelynas nuomonės yra ir Pr. Skardžius6. J. Endzelyno teorijos naudai (resp. prieš baltų-slavų prokalbę) nemaža racionalių samprotavimų neseniai yra pateikęs žymus tarybinis slavistas prof. dr. S. Bernšteinas (С. Б. Бернштейн) savo straipsnyje „Балто-славянская языковая сообщность“7, kurio pagrindinę mintį trumpai išreiškia šie autoriaus žodžiai: „Mūsų (t. y. S. Bernšteino — V. M.) straipsnyje bus kalbama kaip tik apie Verkehrsgemeinschaft (šį terminą autorius toliau verčia terminu сообщность — V. М.), t. y. apie baltų ir slavų kalbų bendrumą, atsiradusį ne dėl jų bendros kilmės iš indoeuropiečių prokalbės, o dėl ilgo kontakto, prasidėjusio kur kas vėliau negu indoeuropiečių epocha ir pasibaigusio dar gerokai prieš mūsų erą“8. Plačiau nenagrinėjant baltų ir slavų kalbų genetinės giminystės klausimo istorijos (tam ir taip yra skirta nemaža darbų), reikia pridurti, kad, nežiūrint kapitalinių J. Endzelyno, K. Būgos, E. Frenkelio (E. Fraenkel) Chr. Stango, M. Fasmerio (M. Vasmer), L. Bulachovskio ir kitų mokslininkų (baltistų, slavistų bei indoeuropeistų, o, be to, archeologų ir pan.) tyrinėjimų, galutinis baltų ir slavų kalbų seniausių santykių problemos išsprendimas, be abejo, reikalauja dar nemaža darbo9. Šiaip ar taip reikia pasakyti, kad šiais laikais tiek atskiros kalbos, tiek ir giminaičių kalbų studijoms vis didesnės reikšmės įgyja tipologija; ją baltų-slavų kalbų seniausių santykių problemai tyrinėti gana vaisingai naudoja, pvz., V. Ivanovas ir V. Toporovas10. Šiame straipsnyje nagrinėti baltų ir slavų kalbų seniausių santykių kilmės 3 K. Būga, Šis-tas iš lietuvių ir indoeuropiečių senovės. — „Tauta ir žodis“, 2, 106, Kaunas, 1924; plg. dar op. cit., 1, 431. 4 Plg. pvz., „Славянская филология (Philologie slave)“ (toliau — СФ) 1, 8, Москва (1958). 5 K. Būga, op. cit., 106. 6 Pr. Skardžius, Lietuvių kalba, jos susidarymas ir raida (nurodoma pagal СФ, 1, 31. — V. M.). 7 Žr. СФ, 1, 45—67. 8 СФ, 1, 45. 9 Kai kurie kalbininkai (ypač iš baltų-slavų prokalbės šalininkų) taria pagrindinį šios problemos klausimą (t. y. baltų-slavų prokalbės egzistavimą ir pan.) dabar esant išspręstą galutinai, su kuo toli gražu ne visi sutinka. 10 Žr. В. В. Иванов и В. Н. Топоров, К постановке вопроса о древнейших отношениях балтийских и славянских языков (IV Международный съезд славистов), Москва, 1958. 6 problemos neketiname, o apsiribojame tik viena kita konkrečia pastaba dėl kai kurių klausimų, turinčių tam tikrą reikšmę šių kalbų grupių seniausiems santykiams tyrinėti11. I Lie. duomi, demi, ssl. damb kamienas § 1. Jau daugiau nei šimtas metų kalbininkai tyrinėja lie. duomi, duosti, duo-dąs, ssl. damb, dastō, dadetō, dadų ir lie. demi, desti, dedąs esamojo laiko kamieną. Visa bėda yra ta, kad daugelio atstatomosios reduplikuotos prolytės *dōd(a)mi resp. *dedh(a)mi12 pagal vokalizmą neatitinka praindoeuropietiškųjų *dedōmi resp. *dedhēmi (atstatomų, paprastai, pagal skr. dadāmi, dadhāmi, gr. δίδωμι, δίθημι13 ir kt.). Šiam neatitikimui yra nemaža aiškinimų (žr. 7 psl. išnašą Nr. 12), kurie paprastai remiasi šaknies *dō- resp. *dhē- kontaminacija su atitinkamais reduplikuotais esamojo laiko kamienais (bet to, plg. 8 psl. išnašą Nr. 17); kaip ten bebūtų, tačiau tokiu būdu lieka neaiškus vienaskaitos ilgojo balsinio kamiengalio (plg. skr. dadāmi, gr. δίδωμι ir kt.) išnykimas. 2. J. M. Kořinekas lie. duomi, ssl. damb aiškina kitaip 14. Jo nuomone, baltų ir slavų *dōmi, *dōme esą kilusios iš senesnių *dōmi resp. *dōmes, kurios esančios ne kas kita, kaip praindoeuropietiškos lytys, tik netekusios visuose skaičiuose reduplikacinio skiemens15. Tačiau J. M. Kořineko aiškinimai apie reduplikuotą prae- 11 Čia pateikiama tos pačios mintys ir ta pati medžiaga (nors kai kur truputį ir kitaip paredaguota), kuri buvo išdėstyta mano brošiūroje: Заметки к вопросу о древнейших отношениях балтийских и славянских языков (IV Международный съезд славистов), Вильнюс, 1958. 12 Prabaltiškąją resp. prabaltišką ir praslavišką panašios reduplikacijos kamieną lytys lie. duomi, ssl. damb, lie. demi tiesiogiai arba kompromisiškai atstato: A. Schleicher, Litauische grammatik, 253—254, Prag, 1856; G. Mahlow, Die langen Vocale AEO in den europaeischen Sprachen, 84—85, Berlin, 1879; O. Wiedemann, Das litauische Präteritum, 54—55, Strassburg, 1891; O. Wiedemann, Handbuch der litauischen Sprache, 114, Strassburg, 1897; K. Brugmann, Grundriss... 2 Band, Teil 3, 1 Lieferung, 110 ir kt., Strassburg, 1913; W. Vondrák, Vergleichende slavische Grammatik, 1, 506 ir kt., Göttingen, 1906; A. Leskien, Grammatik der altbulgarischen Sprache, 188—189, Heidelberg, 1909; A. Meillet, Le slave commun, 207—208, Paris, 1934; A. Meillet, Introduction... 204, Paris, 1934; R. Trautmann, Baltisch-slavisches Wörterbuch, 47, 56—57, Göttingen, 1923; Chr. Stang, Das slavische und baltische Verbum, 21—22, 268, Oslo, 1942; A. Vaillant žr. Bulletin de la société de linguistique de Paris, 40, 22 (nors anksčiau kitaip žr. Revue des études slaves, 14, 30 ir kt.); A. Баян, Руководство по старославянскому языку, § 222, Москва, 1952; Я. С. Отрембский, Славяно-балтийское языковое единство. — „Вопросы языкознания“ (toliau — ВЯ), 6, 35—36, (1954); J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 3, § 430, Warszawa, 1956; J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 723 ir kt., Rīgā, 1951; M. Vasmer, Russisches etymologisches Wörterbuch, 1, 327, 347, Heidelberg, 1953; В. Георгиев, Към въпроса за балтославянската езикова общност. — „Български език“, год VIII, 2, 107, (1958). 13 „Die griechische Verteilung (ε für Aorist und Perfekt, ε für Praesens) ist sekundär“ — E. Schwyzer, Griechische Grammatik, II Lief., 648, München, 1939. 14 J. M. Kořinek, Praesentní tvary korene *dō-, „dávati“ v jazycích slovanských a baltských. — „Listy filologické“, ročník 65, Praha, 445—454, 1938. 15 J. M. Kořineko aiškinimams pritaria: E. Fraenkel, Baltische Sprachwissenschaft in den Jahren 1938—1940, 11—12, Helsinki, 1941; E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, 92 ir kt., Heidelberg, 1950; E. Fraenkel, Litauisches etymo- 7 sentinį kamieną — ssl. dadetъ, dady, lie. duodąs (plg. skr. dadat, gr. διδοὺς), o taip pat 2 pl., 2 du., 3 sing. — yra, mano nuomone, gana dirbtiniai16. § 3. Pirmiausia reikia pasakyti, kad sprendžiant šį klausimą gali būti du požiūriai arba dvi alternatyvos. Pagal vieną, tradicinį, požiūrį — šių veiksmažodžių praesentinių kamienų reduplikacija siekianti indoeuropiečių prokalbės laikus (žr. § 4-§ 8), pagal kitą — ji galėjo atsirasti ir vėliau, kaip indoeuropiečių tarmių izoglosinė naujovė (žr. §11). § 4. Pagal pirmąją alternatyvą, rodos, patikimiausia būtų manyti, kad lie. duomi, demi, ssl. dambъ yra netekę reduplikuoto skieme tik vienaskaitos lytyse: vadinasi, vienaskaitos lytyse prieš galūnę šiedu praesentiniai kamienai nėra turėję priebalsio *-d-, plg., pvz., sanskrito, graikų kalbos paradigmas: dádāmi (dá-dāsi, dádāti: dadmās ir kt.), δίδωμι (δίδως, δίδωσι: *δίδομεν > δίδομεν ir kt.), τίθημι (τίθης, τίθησι: *τίθεμεν > τίθεμεν ir kt.) ir pan. § 5. Baltų (plg. slavų ir kt.) kalbose atematinių ir apskritai visų veiksmažodžių vienaskaitos lytys kamienų skaičiumi niekada neviršija daugiskaitos bei dviskaitos lyčių, tačiau plg. skr. dádāmi: dadmās, dadvás, gr. δίδωμι: *δίδομεν > δίδομεν ir t. t. Dėl to baltų (ir slavų) vienaskaitos lyčių *dedōmi, *dedēmi reduplikaciniai kamienys vienaskaitoje pasidarė fonomorfologiškai izoliuoti (jie nukrito): sg. 1. *dōm(e)i pl. 1. *dedmē du. 1. *dedvā part. praes. act. *dedan(t)s 2. *dōs(e)i 2. *destē 2. *destā 3. *dōti 3. *dedint(i), -ant(i). sg. 1. *dēm(e)i pl. 1. *dedmē du. 1. *dedvā part. praes. act. *dedan(t)s 2. *dēs(e)i 2. *destē 2. *destā 3. *dēti 3. *dedint(i), -ant(i). § 6. Dėl kokybiškos (ir kiekybiškos) kamieno balsių konfrontacijos, t. y. *-ō-:*-ē-, vienaskaitos *dōmi, *dōsi, *dōti kamieno balsis *-ō- galėjo būti apibendrintas visam praesentiniam kamienui17 (plg. lie. ēmi: *imē ≈ skr. emi: imās, lie. esmi: *smē ≈ skr. asmi: smas ir t. t.): sg. 1. *dōm(e)i pl. 1. *dōdmē du. 1. *dōdvā part. praes. act. *dōdan(t)s 2. *dōs(e)i 2. *dōstē 2. *dōstā 3. *dōti 3. *dōdint(i), -ant(i). § 7. Trečioji vienaskaitos lytis *dōti pagal santykį su 2 pl. *dōstē, 2 du. *dōstā, 3 pl. *dōdint(i), -ant(i), part. praes. act. *dōdan(t)s (plg. 3 sg. ēsti: 2 pl. ēste, 3 pl. *ēdint(i), -ant(i), part. praes. act. *ēdan(t)s ir t. t.) pasidarė *dōstē. Daugiskaitos pirmajame asmenyje *-d- prieš -m- dėsningai iškrito, o pagal tai ir dviskaitos to paties asmens lytyje18, be abejo, ne be atitinkamos įtakos ir vienaskaitos logisches Wörterbuch, 112, Heidelberg, 1955; V. Machek, Etymologický slovník jazyka českého a slovenského, 81 (tačiau plg. „jen 3. plur. stč. dadie z dā-d-redupl.“), Praha, 1957. Panašiai plg. O. Szemerényi, Zwei Fragen des urslav. Verbums. — Études slaves et roumaines, 1, 7—14, (1948); tačiau šis, kaip ir J. Safarewicziaus darbas [J. Safarewicz, Przyczynki do zagadnienia wspólnoty bałto-słowiańskiej. — Sprawozdania z czynności i posiedzeń P.A.U., 46, Nr. 8, 199—202, (1945)], autoriui buvo neprieinamas. 16 Plg. ir Endzelyno kritines pastabas dėl 3 sg. — J. Endzelīns, op. cit., 724. 17 Šiuo atveju šakninis -ō-, pvz., *dōt(e)i (infin.), vargu ar turėjo įtakos, plg. *dēt(e)i > lie. dėti, tačiau demi, desti, ssl. dĕti, tačiau dežǫ (žr. žemiau). 8 skaitos pirmojo asmens lyties18 (kurioje *-d- nebuvo, žr. aukščiau). Panašiai atsirado ir ssl. damo, dasi, dastõ, damž, daste, dadetõ (part. praes. act. dady, -ąšta), dabē, daste, daste, -ta lyčių kamienas. § 8. Veiksmažodžio demi paradigmoje dėl kiekybiškos kamieno balsių konfrontacijos, t. y. -ē- (sg.): -ē (pl., du. ir atitinkamuose dalyviuose), įsigali balsis -ē- (be to, praesentininių lyčių su tokia kamieno balsio kiekybe — daugiau). Lietuvių kalboje *dēm(e)i rutuliojosi panašiai kaip ir *dōm(e)i, tačiau kamieno balsis praesense — ē-19, o *-d- lytyse *dedmē, *dedvā išnyko, rodos, pagal analogiją (visai ne fonetiškai!) su lytimis *dōmē, *dōvā (žr. aukščiau), *ēdmē > *ēmē, *ēdvā > *ēvā ir kt., juo labiau, kad vienaskaitoje *dēm(e)i (vietoj senesnės *dēm(e)i) *-d- neturėjo; tuo būdu atsirado lie. demi, desi, destis ir t. t. Panašiai rutuliojosi ir slavų šio veiksmažodžio praesentinė paradigma, gana anksti virtusi tematinė — ssl. deždą < *dedjǫ < *demi (tačiau paradigmos požiūriu analogiškos lytys — ssl. damb, dasi ir kt.), plg. ssl. viždǫ (plg. atematinį imperatyvą viždь): lie. veimu „ieškau“ (Dieveniškės — Lingua Posnaniensis 5, 72-73) < *veimi < *veidmei; plg. A. Meillet, Le slave commun, II éd., 206 psl. § 9. Dar keletas pastabų — dėl šių veiksmažodžių daugiskaitos trečiojo asmens (3pl.) lyties. Pirmiausia pasakytina, kad 3 pl. lyties tam tikras formantinis santykis — koreliacija su praesentinio veikiamosios rūšies dalyvio lytimi gana aiškiai matomas indoeuropiečių kalbose (formantas *-nt-20). Jeigu baltų prokalbėje iš tikrųjų egzistavo (tuo esame įsitikinę visi) 3 pl. lytis, atitinkanti (šiuo atveju) ssl. dadetъ, dadǫtъ, skr. dadati, dadhati ir pan., tai ja, t. y. *dōdint(i), *dōdant(i), *dedint(i), *dedant(i), aplinkiniu keliu, gal būt, rodo dalyvinė lytis tokiuose išsireiškimuose: nėr kas duodą, nėr kas dedą (Dusetos, Antazavė ir kt.) 21. [Savo ankstyvesnį hipotetinį spėjimą (bei prie jo esančią išnašą)22, kad D. Kleino gramatikoje pateikiamosios 3 sg. pl. du. lytys dūd, (pra)ded netiesiogiai, gal būt, rodančios prabaltiškąsias 3 pl. lytis *dōdint(i), *dedint(i), dabar laikau esant niekuo nepagrįstu]. Kadangi praesentinės šių dviejų, kaip ir kitų atematinių veiksmažodžių veikiamosios rūšies dalyvis jau, rodos, iš labai senų laikų turi formantą -ant- < ide. *-ont-23 (ne -int-!), tai vietoje senesnės 3 pl. lyties *dōdint(i), *dedint(i), (plg. ssl. dadetъ) galėjo atsirasti (anksčiau minėtos 3 pl. 18 Plg. „Der Dual davē, vēvē, ēvē (javē) hat analogischen d- Schwund nach 1. Ps. Sg. und. Pl.“ — N. van Wijk, Geschichte der altkirchenslavischen Sprache, 1, 53, Berlin u. Leipzig, 1931. 19 Dėl lie. demi, o ne *démi, plg. K. Būga. — „Tauta ir žodis“, 1, 402; K. Būga, Kalba ir senovė, 1, 158, 213; K. Būga. — Archivum Philologicum, 1, 62. 20 Gal būt, šios dvi lytys ir yra kilusios (?) iš vienos, t. y. veiksmažodinės-vardažodinės resp. dalyvinės lyties, ilgainiui įėjusios į veiksmažodžio paradigmą? 21 Apie tai plačiau žr. J. Endzelin IF 33, 124—125, (1914). J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 161—162, Vilnius, 1957; J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 708—712; Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, 233—234, Oslo, 1942; plg. F. Specht KZ, 56, 121, (1929). 22 Žr. B. Мажюлис, Заметки к вопросу о древнейших отношениях балтийских и славянских языков, 9(18—24 eil. iš viršaus ir išnaša Nr. 4), Вильнюс, 1958. 23 „Unzweifelhaft lag aber uridg. Abstufung in dem Partizip der meisten athematischen Verba“ (A. Thumb, Handbuch des Sanskrit, 1, 223, Heidelberg, 1905). Baltų (slavų ir kt.) dalyvinis formantas -ant- (sl. *-ont-) yra čia apibendrintas iš tiesioginių (netiesioginių — *-nt-) linksnių lyčių kamieno, plg., p vz., seną dalyvinės kilmės daiktavardį lie. dantis, prūs. dantis, skr. dantam (acc. sg.); datās (acc. pl.), gr. ὀδόντα, (eol.) ἔδοντες (pl.); lot. dentem, air. dét, got. tunþus ir kt. 9 lyties ir partic. praes. act. koreliacijos dėka bei atitinkamos tematinės lyties pavyzdžiu) nauja lytis su formantu -ant-, t. y. *dōdant(i), *dedant(i), plg. ssl. dadǫtъ, rus. dadym24 ir pan. § 10. Lie. duomi paradigmos tematizacijai (tiesa, gana vėlyvai) greta kitų priežasčių25 galėjo turėti įtakos, reikia manyti, ir praesentinio verbi finiti bei praesentinio verbi infiniti kamieno koreliacija26. Maždaug tą pat galima pasakyti ir apie slavų *demi paradigmos, gana anksti pasidariusios tematine, praesentinio kamieno raidą. § 11. Anksčiau minėtoji alternatyva (§ 4 — § 8) resp. čia nagrinėjamų veiksmažodžių praesentinės reduplikacijos nukėlimas į praindoeuropiečių laikus, rodos, gali būti ir ginčytinas, kadangi ši reduplikacijos projekcija į indoeuropiečių prokalbę daroma, galų gale, tik pagal atitinkamus indų-iranėnų, graikų ir, dalinai, armėnų kalbos faktus. Tačiau yra žinoma, kad indų-iranėnų, graikų, armėnų kalbos sudaro atskirą tarminę grupę [plg. Bonfantes (Bonfante), Porcigo (Porzig), Kraės (Krahe) ir kt. darbus], kuri turi nemažą bruožų, skiriančių ją nuo kitų indoeuropiečių kalbų (plg. veiksmažodžio laikų sistemą, augmentą ir pan.). Kad lie. duomi, demi praesentiniai kamienai galėjo niekada, vadinasi, ir indoeuropiečių prokalbėje neturėti reduplikacijos, kalba, rodos, ir kitų indoeuropiečių kalbų faktai, plg., pvz., het. tahhi „imu“ (greičiausiai, iš ide. *dō- — „duoti“), temi „kalbu“ (plg. reikšmių raidą — ssl. děti „dėti; sakyti“), tehhi „dedu“ [abi lytys, rodos, yra kilusios iš ide. *dhē- „dėti“ (hetitų kalbai reduplikacija nesvetima, tačiau ji nėra formatyvinis elementas kaip, pvz., sen. indų arba graikų kalboje)]. Dėl to skr. dadāmi, dadhāmi, gr. δίδωμι, τίθημι ir kt. reduplikaciją galima būtų laikyti šių kalbų tarminės grupės naujove. Ryšium su tuo, baltų (ir slavų) šių dviejų veiksmažodžių praesentinėms lytims tektų atstatyti senovinį vaizdą (struktūriškai atsakantį praindoeuropietišką): Sg. 1. *dōm(e)i pl. 1. *dōmē 2. *dōs(e)i 2. *dōtē 3. *dōti27 3. *dōnti ir kt. Sg. 1. *dem(e)i pl. 1. *demē 2. *des(e)i 2. *detē 3. *deti 3. *denti ir kt. Plg. sva. tôm, tôs, tót, tômes, tót, tónt ir kt. (atkreiptinas dėmesys į šaknies vokalizmo santykį — *de-mi > *de-mei > lie. de-mi: dē-ti, *de-mi > ssl. de-ždǫ: dē-ti, plg. liet. ėmi, ssl. jamb: skr. admī ir pan.). Tokiu būdu galima kalbėti apie tam tikro baltų ir slavų kalbų laikotarpio 3 pl. lytį *dōnti, *denti, kuri vėliau pagal koreliaciją su tematine 3 pl. lytimi, pvz., *vedant(i), *nārint(i) ir pan., buvo suprasta kaip *d-ōnt(i), *d-entį28. Kadangi ši vieta buvo silpniausia pa- 24 Plg. П. С. Кузнецов, Историческая грамматика русского языка, 280, Москва, 1953. 25 Plg. J. Endzelins, op. cit. 725 (nuo 4 eilutės iš viršaus). 26 Endzelyno nurodomai šaknies duoda koreliacijai su 3 pl. *dōdant(i) (žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 724) baltų resp. ypač lietuvių kalboje ar tik neprieštarauja: lietuvių senuosiuose raštuose 3 sg. yra apibendrintas ir daugiskaitos, dviskaitos trečiajam asmeniui, o duomi (bei demi) tematinės praesenso lytys atsiranda, rodos, vėliau (kai 3 pl. jau seniai buvo išnykęs). 27 Plg. ved. dāti..., žr. A. A. Баранников, Элементы сравнительно-исторического метода в индологии ВЯ, 2, 49, (1952). 10 radigmoje [vienafoneminė šaknis šalia paprastos *dō-, *dē-,28, o taip pat dėl kitų priežasčių: pvz., didelės baltų, slavų kalbų atematinių veiksmažodžių daugumos 3 pl. ytys turi skiemenų daugiau, negu kitos (atematinės) ytys, ypač daugiskaitinės, plg. lie. ēmi, ssl. jamb: ssl. jadętъ, balt. *smē: ssl. sątъ ir pan.], dėl to 3 pl. ytyje galėjo atsirasti -d-28 (t. y. *dō-nti > *dō-d-nti > *dō-d-inti, *de-nti > *de-d-nti > *de-d-inti), gal būt, panašiai kaip sekančiuose, iš senovės neturėjusiuose priebalsio -d-29: lie. aumi „audžiu“: austi „audžia“, audžas (plg. skr. otum „austi“ ir kt.), lie. giemi „giedu“: gėsti „gieda“, giedàs (plg. sen. rus. azamu „giedoti (gaidys)“, skr. gāyati „gieda“, gī-tas „(iš)giedotas“ ir kt.), lie. čiaumi „čiaudžiu“: čiausti „čiaudi“, čiaudas (plg. la. škaunt, skr. kṣauti „čiaudi“ ir kt.),30 plg. lie. eimi „einu“, eiti „eina“: ssl. idǫtъ, rus. idym (ssl. idǫ ir kt. = rus. idy ir kt.) ir kt. Jeigu -d- lytyse *dōdant-, *dedant- būtų, iš tikrųjų, tokios kilmės, tai lie. duosti, desti, ssl. dastъ ir kt. lyčių daryba resp. -s- atsiradimas būtų savaime suprantamas. § 12. Šalia atematinių lie. duomi, demi, ssl. damb, *demb (≥dežd) lyčių sutinkame slavų ir baltų kalbose: ssl. dajo (dajati), dějo (dějati), la. dēj „deda (višta)“ [dēt „dėti (kiaušinius)“]. Šios paralelinės lytys buvo susijusios, rodos, su veikslų reikšmėmis31. Plg. dar lie. joja: ved. yāmi, ssl. jadǫtъ, jadǫ (plg. ssl. idǫtъ: lie. eimi); lie. stoju, ssl. stajǫ: gr. ἵστημι < ἵσταμι; ssl. vějo, got. waia „pučiu“: skr. vāti, gr. ἄησι ir kt. II. Apie baltų ir slavų enklitinius asmeninius įvardžius § 1. Baltai ir slavai visiems trims asmeninio įvardžio asmenims turi atonines resp. enklitines lytis: lie. mi, ti, si (-i, tur būt, iš *-ei), ssl. mi, ti, si (-i greičiausia iš *-oi). Kitos indoeuropiečių kalbos, įprastai sakoma, turinčios atitinkamas lytis tik pirmajam ir antrajam asmeniui, pvz., skr. me, te, gr. μοι, σοι (Homero τοι). Teigiama, kad tokie modeliai esą bendri tik baltams ir slavams32. Tačiau panašūs teiginiai dar neįrodo, kad minėta baltų ir slavų ypatybė būtų tik šių dviejų idiomų reiškinys, — reikia manyti, kad jis, galų gale, yra senas indoeuropiečių reliktas, plg. gr. μοι, τοι, οἱ ir kt.33 Visiems trims asmenims atitinkamus tos pačios šaknies enklitikus randame, pvz., ir kiliarštinėje hetitų kalboje: -mu „man, mane“, -ta „tau, tave“, -ši „jam, jai, sau“34 (šie hetitų enklitikai turi ir daugiskai- 28 Šią mintį man pranešė (1958 m. gegužės 20 d.) mano maskviškis kolega V. Toporovas. 29 Priebalsinis -d- panašiais atvejais ar tik negalima (?) būtų kildinti iš senesnio *-n- (vėliau disimiliacijos keliu virtusio į -d- praesentininėje 3 pl. ytyje ir atitinkamame part. praes. act.), plg., tam tikru atžvilgiu, baltų praesentinę priesagą -n-a? 30 Gal būt, panašios(?) kilmės yra -d- priežastiniame veiksmažodyje vė-d-inti (plg. ges-inti ir pan.). 31 Plg., pvz., A. Meillet, Le slave commun, II éd., 208, 223. A. Meillet, Introduction... VIII éd., 219. 32 Žr., pvz., Я. С. Отрембский, Славяно-балтийское языковое единство ВЯ, 6, 35 (1954); J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 3, 137, Warszawa, 1956; trečiajam asmeniui atitinkamų faktų iš kitų indoeuropiečių kalbų nepateikia ir kiti, pvz., J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 148. 33 Žr. K. Brugmann, Grundriss... 2 Band, 2 Teil, 1 Lief., 407, Strassburg, 1909. 34 Žr. И. Фридрих, op. cit., 73. 11 tos lytis, plg. dėl to slavų, indų-iranėnų ir kt. 35 atitinkamus faktus), kurie, tur būt, yra iš senesnių *me, *te, *soi36; be to, plg. šiuos enklitinius įvardžius su (hetitų) savybiniais enklitiniais įvardžiais, pvz., dat. sg. -mi, -ti, -ši37 (šie possessiva sutinkami ypač hetitų „Senosios valstybės“ raštuose). Jeigu -mu, -ta, (ir jų daugiskaita) turi naudininko ir galininko reikšmes, tai -ši (ir jo daugiskaita) — tik naudininko 38. Pirmojo ir antrojo asmens hetitų enklitikų reikšmės, rodos, turi tam tikrą ryšį su toniniais asmeniniais įvardžiais uk „aš“, zik „tu“ (vienaskaita ir daugiskaita), kurių galininką, naudininką ir net vardininką gali reikšti viena ir ta pati lytis. 2. Naudininkinės ir galininkinės39 reikšmės gana aiškiai matyti lietuvių enklitikuose mi, ti, pvz., nemipatika Br. Pred. 2. 17, pamijakik Br. I Mos. 37. 16, Tob. 5. 17, Isz to mi auga džiaug/mas K. 13, Pamijāke T. Ap. G. 11. 9, Neti dave KS 176, dekawojameti KM. 11; Anas mi weda K. 18, kodel mi apžiedei T. Mat. 27.46, kad ti gärbintumim K. 209, Kad ti pažintu žmones K. 218 ir kt.40 Panašias reikšmes turėjo ir (gana anksti virtęs sangrąžos dalele) enklitikas si, kurias, tiesa, galima pastebėti net ir dabartinėje kalboje, pvz., auñuosi batus: kelìuosi iš lovos, plg. 1a. aunies kājas!: celies agri! ir kt. Be to, rodos, esama faktų41, liudijančių, kad mi, ti, si turėjo ir kilmininko reikšmę42, kuri turėtų būti sena, plg. skr. me, te (dat. -gen.). Slavų mi, ti, si reiškia (rodos) tik naudininką43. Jeigu baltų šių trijų enklitikų senesnės reikšmės iš tikrųjų yra buvusios naudininko-kilmininko, tai čia galininkinę reikšmę rytų baltų kalbose tektų aiškinti ne vien pagal J. Endzelyno nurodomas prielaidas44, bet dar ir toninio asmeninio įvardžio kilmininko ir galininko santykio45 įtaką46 (plg. dėl hetitų, žr. aukščiau). Antra vertus, indoeuropiečių šių trijų enklitikų — senų atoninių žodelyčių linksninės 35 Manoma, kad seniau taip buvę ir baltų kalbose žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 915 (ten pat literatūra). 36 Žr. H. Kronasser, Vergleichende Laut-und Formenlehre des Hethitischen, 142, 144, Heidelberg, 1956. 37 Plg. „Possessifs -mi-: -ti: -ši- = μοι, τοι, οἱ etc.“ — J. Kuryłowicz, „Le hittite“. — Reports for the Eighth International Congress of Linguists, Vol. II, 295, Oslo, 5—9 August 1957. 38 Žr. И. Фридрих, op. cit., 73; H. Kronasser, op. cit., 142—144. 39 Naudininkinės mi, ti reikšmės senuosiuose lietuvių raštuose vartojamos kur kas dažniau negu galininkinės — E. Hermann, Litauische Studien, 69, Berlin, 1926. 40 Pavyzdžiai imti iš A. Bezzenberger, Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache, 163—164 (pateikiamos autoriaus ir santrumpos), Göttingen, 1877. 41 Žr. E. Hermann, op. cit., 74 ir kt. 42 Kurios nykimas turėjo prasidėti gana anksti. 43 Dėl panašios (t. y. tik naudininkinės) reikšmės liekanų baltų kalbose plg. E. Hermann, op. cit., 73. 44 J. Endzelīns, l. c. 45 Žr. J. Endzelīns, op. cit. 505 ir kt.; J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 147—148 (§ 300, § 302). 46 Panašiu būdu galėjo būti išstumtos ir senosios baltų toninės (nuo tam tikro laiko gavusios ir enklizės ypatybių, plg. dėl slavų A. Байан, op. cit., 411; Н. ван-Бейк, История старославянского языка, 280, Москва, 1957) lytys *mēn, *tēn, *sēn (plg. prūs. mien, tien ir kt., plg. ssl. mę, tę, sę, skr. mām, tvām, žr. J. Endzelynas, op. cit., 148) ir atoninės (tik enklitinės) *mē, *tē, *sē (kuria, gal būt, rodytų prūs. si, jeigu ji tikrai yra iš *sē, plg. skr. mā, tvā, gr. με, σε < *tFe ir kt., žr. J. Endzelynas, l. c.). 12 reikšmės, tur būt, jau nuo senų laikų galėjo nebūti griežtai diferencijuojamos morfologiškai47. § 3. Ssl. sę, prūs. sien(sin) < *sēn, si, < *sē (tur būt; žr. išnašą Nr. 46, 12 psl.), rodos, galėtų eiti atitikmenimi lietuvių kalbos sangrąžos dalelytė -se. Ją (greta -si) sutinkame senuosiuose mūsų raštuose, pvz., Mažvydas48: raschose 13₁₄, kiesiese 21₁₆, makase 38₁₀, ₁₁, skaitose 13₁₄, pradestyse 17₅, 40₁, prasidėase 21₉, biakiese 32₆–₇ ir kt. (šalia: pradestysy 14₁, dabaisey 34₁₅, giestyśy 54₂ ir kt.); Bretkūnas Biblia: dabaiase Luk. 6, 7, piktinasse Mat. 13, 21, biotumse Jer. 32, 39, budawiose Ap. G. 9, 31; Bretkūnas Postilla: mokintuse I 33₁₂, randasse I 86₂; Vilentas Enchiridion: testojese 28; „Summa (‘…Ewangeliv… Kiedaynise… 1653)“: isedoutumey 21₂₁₉. Senųjų raštų dalelytė -se, rodos, patvirtina ir dabartinės tarmės, būtent, pietinių žemaičių [kur -e dalelytėje -se negali būti žemaitiškas balsio -i tarimo faktas] ir su jais susisiekiančių vakarinių aukštaičių: šakose greta šakos, pasidarė (Pagramantis)49, pėštise, vaipytise, šukiotise, pėšase, vaipose greta pėštis, vaipytis, pasišukuok (Girdžiai, Skirsnemunė, Šimkaičiai), sukūose, sukėse (Agilas, Tovė, Lūja)50 ir kt. Lie. -se (semantiškai nesiskiarianti nuo -si) yra kilusi, rodos, iš ryt.-balt. *sēn resp. *sē (acc. sg.; dėl galūnės plg. savę, tavę, manę). Remiantis šia lytimi, galima manyti rytų baltus turėjus ir kitų įvardinių enklitikų galininko lytis — *mēn resp. *mē, *tēn resp. *tē51, plg. prūs. mien, tien, sien, si, ssl. mę, tę, sę, skr. mām, tvām, mā, tvā. § 4. Be to, reikia pasakyti, kad baltai ir slavai sangrąžinių veiksmažodžių visiems trims asmenims vartoja asmeninių įvardžių tik trečiojo asmens enklitiką — sangrąžą; tačiau visai panašus faktas yra ir hetitų sangrąžinėse veiksmažodžių lytyse, kur sangrąžos dalelytė visiems trims veiksmažodžio asmenims yra -za, galimas daiktas, kilusi iš *sē52, plg. prūs. si < *sē (žr. aukščiau), lot. sē. III. Apie baltų ir slavų skaitvardžius53 § 1. Baltų kiekinis skaitvardis „1“ savo šaknies atžvilgiu turi paralelių ne tik slavų kalbose. Indoeuropiečių skaitvardžiai „2“ — „4“ (santykį tarp balt. resp. lie. abù ir slav. resp. ssl. oba plg. su santykiu tarp gr. ἀμφω ir lot. ambo) baltų ir slavų kalbose vystėsi priklausomai nuo jų linksniavimo sistemos. Morfologinis indoeuropiečių nelinksniuojamų skaitvardžių „5“ — „9“ likimas baltų ir slavų kalbose skiriasi. Baltų skaitvardis „100“ yra netarpiškas praindoeuropiečių reliktas, 47 Plg. E. Hermann, op. cit., 78 ir kt. 48 Cituojama pagal J. Gerulio (1922 m.) leidimą. 49 Žr. P. Jonikas, Pagramančio tarmė, 66, Kaunas, 1939. 50 Žr. J. Gerullis ir Chr. Stangas, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, 47 ir kt., Kaunas, 1933. 51 Rytų Lietuvos tarmėse (su visais dzūkais) galėjo fonetiškai sutapti abi senosios lytys *sei ir *sen (> *sin > -si) į vieną si; panašiai galėjo ir latvių kalboje *sei ir *sēn (> *sie > si) pasidaryti viena -si-. 52 Žr. H. Kronasser, op. cit., 145. 53 Plačiau apie skaitvardžius žr. B. Мажюлис, Литовские числительные и соотношение балтийских числительных с числительными других индоевропейских языков (диссертация и автореферат), Москва, 1955; В. Мажюлис, Индоевропейская десятичная система числительных ВЯ, 4, 53—59 (1956); Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai, 40—64, Vilnius, 1957. 13 tuo tarpu kai baltų „1000“ turi paralelių slavų ir germanų kalbose. Baltų, slavų ir germanų kiekinuose skaitvardžiuose „11“—„19“ randame tam tikrų panašumų, kurie yra, greičiausiai, paralelūs raidos faktai. Baltų, slavų, o taip pat germanų kiekiniai skaitvardžiai „20“—„90“, kaip žodžių junginiai (ne sudurtinės lytys!) yra praindoeuropietiški reliktai, o ne naujadarai⁵⁴. Kėlintiniai baltų ir slavų skaitvardžiai typologiškai gana artimi, tačiau plg. kitų indoeuropiečių tuos pačius skaitvardžius. § 2. Jeigu rytų baltai ir visi slavai skaitvardyje „devyni, devintas“ turi pradžios d- vietoj senesnio n- [plg. lie. devyni, devintas (tačiau prūs. newīnts), ssl. devętь, devętь], tai čia yra, galimas daiktas, paralelus baltų (rytinių) ir slavų kalbų faktas, plg. ssl. nebo: lie. debesìs, la. debess, greičiausiai ir ssl. domъ: lie. nãmas (kur senasis baltų *d- galėjo virsti į ryt. baltų n-⁵⁵), be to, plg. hierogl. het. tapas „dangus“: kyliar. het. nepiš „ts“, hierogl. het. adamai|azamai „vardas“: gr. ὄνομα⁵⁶. § 3. Baltų dauginių skaitvardžių daryba, tur būt, prasideda nuo kiekinio skaitvardžio „2“: lie. dveji, dvėjos, dvėja, la. divēji, divejas (: balt. *d(u)vō, *dvei ir kamienas *dvei-), prūs. *dwaien (:dwai) ≈ abbaien (:dwai), plg. ssl. dъvoji, dъvoje (=dъva, dvė ir kamienas *dvoi-), skr. dvayas „dvigubas“, gr. δοιοί „ts“ ir kt. Pagal analogiją su dveji turime treji [ir? (tam tikru atžvilgiu) ketveri (: *ketveres⁵⁷)], plg. dъvoji, troji [ir četvorъ, četverъ (: *ketveres⁵⁷)]. Lytis dveji baltų (o taip pat slavų) kalbose buvo sąlygojama, tur būt, ir to, kad, vartojant skaitvardį *dvō, *dvei su daugiskaitiniais daiktavardžiais, galėjo atsirasti prieštaravimas (*d(v)ō, *dvei — dviskaitinės lytys ir daugiskaitinių daiktavardžių daugiskaitos lytys), kuris ir buvo pašalintas lytimi dveji. Apskritai, baltų skaitvardžių darybinė ir morfologinė sistema daugeliu atvejų panaši slaviškajai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad baltų seniausieji, t. y. bendraindoeuropietiškieji, skaitvardžiai yra betarpiški indoeuropiečių prokalbės reliktai, o vėlyvesnieji, t. y. nebendraindoeuropietiškieji, skaitvardžiai yra atitinkamai panašūs slavų, o taip pat germanų bei kai kurių kitų indoeuropiečių kalbų skaitvardžiams. 54 Kaip tai mano, pvz., A. Meillet, Introduction... VII éd., 413. 55 Mano brošiūroje Заметки к вопросу о древнейших отношениях..., 18 yra įsibriovusi redakcinė klaida, t. y. trūksta šio skliaustuose esančio prierašo. 56 Dėl hetitų n-: d- šiuose žodžiuose (d- atsiradimas nėra aiškus) žr. J. Gelb, The Contribution of the new Cilician Bilinguals to the Decipherment of Hieroglyphic Hittite. — „Bibliotheca orientalis“, vol. VII, Nr. 5, 140 (1950); S. Alp, Bemerkungen zu den Hieroglyphen des hethitischen Monuments von Imamkulu. — „Archiv Orientální“, vol. 18, Nr. 1—2, 8 (1950); H. T. Bossert, Die phönizisch-hethitischen Bilinguen vom Karatepe. — „Oriens“, vol. II, Nr. 1, 110 (1949); H. T. Bossert, Die phönizisch-hethitischen Bilinguen vom Karatepe. — „Jahrbuch für kleinasiatische Forschung, Band II, H. 2, 187; Goetze, The linguistic Continuity of Anatolia as shown by its proper names. — „Journal of Cuneiform Studies“, vol. VIII, Nr. 2, 77 (ir pastaba 59) (1954); J. Friedrich, Hethitisches Wörterbuch, Lief. 4, 334, Heidelberg, 1954; H. Kronasser, op. cit., 228—229. 57 Balt. *ketveres, slav. *ketveres, gal būt, iš senesnių balt. *ketvares resp. slav. *ketvores (nom. sing.) (balt. *-a- > -e-, slav. *-o- > -e- ar tik ne dėl „asimiliacijos“, plg. gr. (jon.) τέσσερες, kur „-e- prob. par assim. vocalique“ — E. Boisacq, Dictionnaire étymologique de langue grecque, 960, Heidelberg—Paris, 1916), plg. skr. catvāras, gr. (dor.) τέτορες ir kt. (slav. -o- lytyje četvoro vargu ar bus senasis)? 14 IV. Kitos smulkios pastabos § 1. Rytų baltų ir visų slavų ō-kamienių vardžodžių kilmininke randame galūnę -ā, plg. lie. vilko (tarm. vilkā), la. vilka, ssl. vlьka, tačiau prūsai turi -as [plg. galūnes: prūs. nom. sing. deiw's, gen. sing. deiwaś — het. nom. sing. attaš „tėvas“, gen. sing. attaś; prūs. nom. sing. gijwan „gyvenimas“ (neutr.), gen. sing. gīwas — het. nom. sing. pedan „vieta“ (neutr.), gen. sing. pēdaś]. Tiek baltų, tiek ir slavų kalbose šis kilmininko tipas (t. y. su galūne -ā) vargu ar gali būti ypatingai senas: tam nepritaria ne tik prūsų kalba, bet ir apskritai visų indoeuropiečių kalbų minėto kamieno lytys, skirtingai susidariusios atskirose indoeuropiečių tarmėse. Manoma, kad rytinių baltų ir slavų kilmininko galūnė -ā genetiškai turi ryšių su ablatyvu (kuris tam tikru laiku atskirose indoeuropiečių tarmėse galėjo tapti paradigmine lytimi⁵⁸). Šios tradicinės tezės, rodos, dar nesugriauna J. Otrembskio argumentai⁵⁹. * * * Vietoj išvadų Nespręsdamas baltų ir slavų kalbų senųjų santykių kilmės problemos, vis dėlto esu linkęs manyti, kad šiose pastabose minėti baltų ir slavų kalbų senieji (bei inovaciniai) panašumai — „paralelumai“ nesiprašo į pagalbą tradicinės baltų-slavų prokalbės (resp. genetinio baltų-slavų kalbų vienumo) hipotezės: kol kas čia galima išsiversti lingvistinės diferenciacijos bei integracijos principais, kuriuos nurodė J. Endzelýnas. ЗАМЕТКИ К ВОПРОСУ О ДРЕВНЕЙШИХ ОТНОШЕНИЯХ БАЛТИЙСКИХ И СЛАВЯНСКИХ ЯЗЫКОВ В. П. МАЖЮЛИС Резюме В начале статьи приводятся некоторые исторические сведения относительно решения данной балто-славянской проблемы с главным упором на теорию выдающегося ученого Я. Эндзелина. Автор статьи отнюдь не претендует на специальное решение вопроса о древнейших отношениях балтийских и славянских языков, а только излагает ряд конкретных замечаний, которые однако не лишены известного отношения к данной проблеме. Разбирая две альтернативы по поводу презентной основы балто-славянских „дать“, „дѣти“, автор статьи подвергает сомнению традиционно восстанавливаемый их архетип *dōdmi resp. *dedmi. В последующих трех под- 58 Plg. Fr. Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, 371, Göttingen, 1947; Fr. Specht, Zum Ersatz des Ablativs, 69, 127 (1948). 59 Žr. Я. Отрембский, op. cit., 31. 15 разделах статьи говорится об энклитических личных местоимениях, о числительных и о генетиве (типа лит. vilko, русск. волка) балтийских и славянских языков. Более подробное резюмирование данной статьи является излишним, поскольку она содержит те же факты и мысли, которые были изложены в брошюре того же автора „Заметки к вопросу о древнейших отношениях балтийских и славянских языков (IV международный съезд славистов)“ Вильнюс, 1958. 21