Dėl upės vardo „Danė“ („Danija“, „Dangė“)

LūIE "PLU V. EU KALBOTYROS KLAUSIMAL III LIE T U.VO's TSR MOKSLY A KAD E.MIJA DĖL UPĖS VARDO DANĖ (DANIJA, DANGĖ) A. VANAGAS Upė, tekanti per Kretingos ir Klaipėdos rajonus ir prie Klaipėdos įtekanti į Kuršių marias, turi du vardus: nuo versmių iki Kretingos imtinai ji vadinama Akmenė, nuo Kretingos iki žiočių vietiniai gyventojai ją vadina Dūnė arba Da- nija (tarm. dafi*, dan’), o kai kurie raštai ir nevietiniai Žmonės šiai upei pavadinti vartoja formą Dangė. Lytį Dūnė arba Danija vartoja Egliskiy, Tolių, Valėnų, Kėkštų, Trakų, Triušelių, Paupulių, Vitinių, Šimkų, Slengių, Kibelkščių, Raišių, Lankučių, Potrų, Kalotės kaimų vietiniai gyventojai, Visi čia suminėti kaimai yra abipus Danės upės nuo Kretingos iki Klaipėdos. Be to, forma Dūnė dar sutinka- * ma Kintų, Mantvydų, Stakliškių, Suverny (Šilutės raj.) vietinių žmonių kalboje". Vadinasi, vietos Žmonių ištarimas neabejotinai teigia lytį Dūnė arba Dūnija. Tad iš kur gi atsirado forma Dangé? Norėdami į šį klausimą atsakyti, turėsime paliesti ir šio vardo rašymą pra- eityje. Kadangi ši upė teka vakarine Lietuvos dalimi, tai jos vardas, palyginti, anksti pateko į vokiečių rašytus dokumentus. Antai, 1252 m. Kronike von Pru- zinlant. Beilage I* šios upės vardą rašo Dangen, Dange, 1256 m. Chronicon Livoniae® rašo Dagna*, 1454 m. Die jungere Hochmeisterchronik® — Dangen, Dandanghen®. Visi čia suminėtieji dokumentai, vartoją Danės vardą, yra ra- šyti vokiečių kronikininkų XIII-XV a. Neabejotina, kad jie tam tikru laips- niu atspindi to meto rašybos ir tarties ypatumus. Šiuo laikotarpiu vokiečių kalboje skardusis g tarp balsių buvo tariamas kaip j": Sigifrid buvo tariamas * Sijifrid> Storit, megidi — *mejidi >meide ir t. t. Šis reiš- kinys ypač buvo charakteringas junginiams -ige-, ~ege-. Vokiečių žemaičių dialek- = A Formą Ddnė randame ir liaudies dainoje: Ui siunte, siunte Mang mamuže Į Dang vandens semti... 2, V. Kalvaitis, Prusijos Lietuvių dainos, 190, Tilžė, 1905. 2 Scriptores rerum Prussicarum (toliau SRP), 1, 629, Leipzig, 1861. * SRP, 2, 40, Leipzig. 1863. 4 Cia g pasikeitimas vietomis su m, greičiausia, yra užrašymo klaida, * SRP, 5, 146, Leipzig, 1874. € M: Daer Danghen (šis paaiškinimas duotas pačiame dokumente). * H. M. Ouanucea, Heropus semeuxoro s3kika, 169, Hanar. Mockosckoro Ymwsep- cnrera, 1959. 21, Kalbotyros klausimai, III 317 te g ir j tarimas dar labiau įvairavo ir iki šių dienų tebeįvairuoja. Čia ir naujuo- ju vokiečių kalbos raidos laikotarpiu g žodžio pradžioj visada buvo tariamas kaip 7% žodžio viduryje tarp balsių g, einantis po užpakalinės eilės balsių — kaip y, o - po priešakinės eilės balsių ir po sonantų /, r— kaip j?, Vėliau, formuojantis vokiečių literatūrinei kalbai, kai vietoj j Čia minėtais atvejais ėmė jsigaléti g, g ir j tarimas ir rašymas vokiečių kalboje ilgą laiką nepaprastai įvairavo, o neretai g atsirasdavo net ten, kur jo niekada nebuvo (Jahr — gar, Joseph—Gosef*?). J ir g tarimo pa- sikeitimai nulėmė akivaizdų j ir g rašymo nenuoseklumą ne tik vokiečių, bet ir kai kurių kitų kalbų raštuose. Antai, prūsų kalbos rašto paminkluose j ir g rašymo nenuoseklumas yra labai ryškus: Pomedyen, 1405 ir Pomedigen, 139694 — pig. pr. median „miškas“; Iwvogarge, 1331**—0plg. liet. Yvas ir pr. garian ,,medis“; Kylien 1314 ir Kyligen, 1318 = *Kilija'®; Gedilie, 1339, Gedylye, 1357 ir Gedilege, Gedilige, 1387, Gedilge'*; Cupieyn, 1339, Kupigien, 1330 <*Kup+1ij+ein®® ir kt. Iš to, kas Cia pasakyta apie j ir g tarimą ir rašymą vokiečių kalboje, turėtų būti aišku, kad nors XIII—XV a. vokiečių kronikos rašė Dange < *Danige< Danija'? ir pan., bet vietoj g tarė j (Danije). Čia g yra tiktai grafikos dalykas. Susidarius vokiečių literatūrinei kalbai, kada aukščiau minėtais atvejais vėl buvo imta tarti g, tai: 1. parašymas Dange < *Danige vokiečių literatūrinėje kalboje turėjo būti ir tariamas su g; 2. vietos gyventojų Dūnija (tariama dafij) vokiečių ki teratūrine kalba taip pat turėjo būti'rašoma su g. Kadangi Klaipėdos krašto vokiečių kolonistai buvo kilę ne iš vienos, o iš įvairių Vokietijos vietų, todėl ju kolonizuotose srityse negalėjo susidaryti jokia viena tarmė, o vyravo margas įvai- rių tarmių mišinys"*, Tačiau oficialiosios institucijos, mokykla, bažnyčia vartojo tik literatūrinę vokiečių kalbą. Vadinasi, mums rūpimos upės vardas oficialiai buvo rašomas ir tariamas Dange. Vokiečių tarimas, bus, matyti, paveikęs tam tikrą dalį lietuvių, todėl kai Klaipėdos kraštas buvo grąžintas Lietuvai, upės vardas liko oficialus vokiškas, nors vietos žmonės težinojo tik Dané || Danija. Netiksliam šios upės vardui plisti lietuvių tarpe galėjo padėti jo panašumas į visiems žinomus žodžius su šaknim dang-, deng-. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio kai kam gali pasirodyti, kad sena baltiška šaknis galėjusi būti dang-, o šių dienų vietinių gyventojų tarimas dafi'j yra atsiradęs dėl vokiečių žemaičių kalbos įtakos. Yra žinoma, kad buvusio Klaipėdos krašto gyventojai vardą Pagėgiai kartais ištaria Pajégiai, Gėniškė — Jėniškė ir pan. Ta- čiau šitokie atvejai nėra dažni. Vargu ar įmanoma, kad taip plačiai vartojama lytis TSB. M Xupmyncknifl, Hemenxan nuasextosorns, 569, Mockea — Jleunurpan, 1956. * Ten pat. 19 Ten pat, 569; 290-293, B. M. )Xupmysckufi, Heropus memeuxoro ssmxa, 70, MocxBa, 1948. 1 G.Gerullis, Die altpreussichen Ortsnamen (toliau Ger, AO), 130, Berlin und Leipzig, 1922. 12 Ten pat, 50, 12 Ten pat, 63. 14 R.Trautmann, Die altpreussichen Personennamen (toliau Tr, APn.), 30, G6ttin- gen, 1925, 18 Ger. AO, 76. 18 Plg. pr. Gedilye, Gedilie > Gedilege, Gedilige > Gedilge (Tr. APn. 30). 7 W,Fenzlau, Die deutschen Formen der litauischen Orts — und Personcnna- men des Memelgebiets, 1, Halle/Saale, 1936. 318 Dūnė || Dūnija būtų atsiradusi dėl kitos kalbos įtakos. Be to, Dūnija virtimas Dange nėra koks izoliuotas, išimtinis faktas. Visiems gerai žinoma, kad vokiečiai nuo seno ir upės vardą Gilija verčia į Gilge, o Minija— į Minge, bet jų šitaip vadin- ti šiandien niekam ir į galvą neateina. Tačiau svarbiausia, dėl ko šiuo atveju negalima šaknis dang-, yra vietos žmonių tarimas dėfi'j'*. Jeigu senesnė lytis būtų buvusi dang-, tai šiandien vietos žmonės taip ir tartų, nes g virtimas į jpo n net vokiečių žemaičių dialekte, kur j ir g dažniausiai kaitaliojasi, yra negalimas??, Vadinasi, baltiška forma turėtų būti Dūnė arba Danija®, | Baltų kalbose vietovardis Dūnė || Danija nėra vienišas. Šaknį dan- dar turimet liet. Danys (bala Laukagalių apyl. Ramygalos raj.), Danitikas (ež. Vainiūniškio k. Alizavos apyl. Kupiškio raj.); lat. Dana, Dapas—dikis, Danava, Dapy—marki® ir kt. Šiuos latviškuosius vietovardžius J. Endzelynas®® pagrįstai lygina su mums rūpimu upės vardu Ddné. Dėl šaknies dan- dar plg. lat. dapava „valka, klanas ant kelio, purvina vie- ta“*3, Priesaga -ija lietuviškuose upėvardžiuose taip pat gana dažna: Ak-ijė (Sau- kėnai), Ašv-ija (Kaltinėnai), Gliv-ija (Kvėdarna), Jot-ija (Plokščiai), Juod-ija (Jieznas), Nė6t-ija (Plateliai), Or-ija (Šakiai, Vabalninkas), Ryk-ijė (Batakiai), Rūd-ija (Viduklė), Sir-ija (Meškuičiai), Šarr-ija (Šaukėnai), Vilk-ijė (Skaisgi- rys), Vizd-ija (Birštonas). Dėl gretimų lyčių Dané || Danija reikia pastebėti, kad lytis Dūnė, greičiausiai, yra antrinė, sutrumpėjusi iš Danija. Šitokio trumpėjimo pavyzdžių pasitaiko ir daugiau: Glivija||Glivé, Minija||Minė, Nėorija || Nortė. 18 Plg, Minija — Meni. 18 Pyz,, žodyje gegangen vokiečių žemaičių dialekte j; virsta tik pirma ir antra g, 0 g po n išlieka; jejangen. * Konstatuodami šaknį dan-, mes visiškai nenorime pasakyti, kad baltų kalbose šaknis dang- yra iš viso negalima, Tiek lietuvių, tiek ir latvių kalboje vietovardžių su dang- yra (plg. liet. Dafigé — upė Nemakščių apyl. Skaudvilės raj., Dangaiidius — upė Krakių apyl. Kėdainių raj.; lat. Dafiga, Dangas-plava ir kt. — žr. J.Endzelins, Latvijas PSR vietvūrdi , I daja, 1. sėjums, 194, Rigd, 1956), tačiau šiuo atveju mes turime šaknį dan-. kuri, kaip mes toliau pamatysime, taip pat turi atitikmenų ir lietuvių, ir latvių kalboje. Čia mums rūpėjo tik duoti autentišką šios upės vardą, kurio praktikos reikalui, o ypač toponimikos tyrinėtojams gali ne kartą prireikti. #1 J. Endzelins, Latvijas PSR vietvūrdi, I daa, 1. sčjums, 193, Rigš, 1956. 52 Ten pat, ® K, Mūlenbacha Latviešu valodas vūrdnica, Rediféjis, papildindjis, turpindjis J. Endzelins, 1, 438, Rigū, 1923 —1925.