Dėl upės vardo „Danė“ („Danija“, „Dangė“)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL UPĖS VARDO DANĖ (DANIJA, DANGĖ) A. VANAGAS Upė, tekanti per Kretingos ir Klaipėdos rajonus ir prie Klaipėdos įtekanti į Kuršių marias, turi du vardus: nuo versmių iki Kretingos imtinai ji vadinama Akmenė, nuo Kretingos iki žiočių vietiniai gyventojai ją vadina Danė arba Dānija (tarm. danė, dānij), o kai kurie raštai ir nevietiniai žmonės šiai upei pavadinti vartoja formą Dangė. Lytį Danė arba Dānija vartoja Egliškių, Tolių, Valėnų, Kėkštų, Trakų, Triušelių, Paupulių, Vitinių, Šimkų, Slengių, Kibelkščių, Raišių, Lankuččių, Potrų, Kalotės kaimų vietiniai gyventojai. Visi čia suminėti kaimai yra abipus Danės upės nuo Kretingos iki Klaipėdos. Be to, forma Danė dar sutinkama Kintų, Mantvydų, Stakliškių, Suvernų (Šilutės raj.) vietinių žmonių kalboje. Vadinasi, vietos žmonių ištarimas neabejotinai teigia lytį Danė arba Dānija. Tad iš kur gi atsirado forma Dangė? Norėdami į šį klausimą atsakyti, turėsime paliesti ir šio vardo rašymą praeityje. Kadangi ši upė teka vakarine Lietuvos dalimi, tai jos vardas, palyginti, anksti pateko į vokiečių rašytus dokumentus. Antai, 1252 m. Kronike von Pruzinlant. Beilage 2 šios upės vardą rašo Dangen, Dange, 1256 m. Chronicon Livoniae3 rašo Dagna4, 1454 m. Die jüngere Hochmeisterchronik5 — Dangen, Dandandghen6. Visi čia suminėtieji dokumentai, vartoja Danės vardą, yra rašyti vokiečių kronikininkų XIII-XV a. Neabejotina, kad jie tam tikru laipsniu atspindi to meto rašybos ir tarties ypatumus. Šiuo laikotarpiu vokiečių kalboje skardusis g tarp balsių buvo tariamas kaip j7: Sigifrid buvo tariamas *Sijifrid > Sviri, megidi — *mejidi > meide ir t. t. Šis reiškinys ypač buvo charakteringas junginiams -ige-, -ege-. Vokiečių žemaičių dialek- 1 Formą Danė randame ir liaudies dainoje: Už siuntę, siunte Mane mamuzė Į Danę vandens semti... Žr. V. Kalvaitis, Prusijos Lietuvių dainos, 190, Tilžė, 1905. 2 Scriptores rerum Prussicarum (toliau SRP), 1, 629, Leipzig, 1861. 3 SRP, 2, 40, Leipzig. 1863. 4 Čia g pasikeitimas vietomis su n, greičiausia, yra užrašymo klaida. 5 SRP, 5, 146, Leipzig, 1874. 6 M.: Daer Danghen (šis paaiškinimas duotas pačiame dokumente). 7 Н. И. Филипцева, История немецкого языка, 169, Издат. Московского Университета, 1959. 21. Kalbotyros klausimai, III 317 te g ir j tarimas dar labiau įvairavo ir iki šių dienų tebeįvairuoja. Čia ir naujuoju vokiečių kalbos raidos laikotarpiu g žodžio pradžioj visada buvo tariamas kaip j8; žodžio viduryje tarp balsių g, einantis po užpakalinės eilės balsių — kaip γ, o po priešakinės eilės balsių ir po sonantų l, r— kaip j9. Vėliau, formuojantis vokiečių literatūrinei kalbai, kai vietoj j čia minėtais atvejais ėmė įsigalėti g, g ir j tarimas ir rašymas vokiečių kalboje ilgą laiką nepaprastai įvairavo, o neretai g atsirasdavo net ten, kur jo niekada nebuvo (Jahr — gar, Joseph—Gosef10). J ir g tarimo pasikeitimai nulėmė akivaizdų j ir g rašymo nenuoseklumą ne tik vokiečių, bet ir kai kurių kitų kalbų raštuose. Antai, prūsų kalbos rašto paminkluose j ir g rašymo nenuoseklumas yra labai ryškus: Pomedien, 1405 ir Pomedigen, 139611 — plg. pr. median „miškas“; Twogarge, 133112—plg. liet. yvas ir pr. garian „medis“; Kyhien 1314 ir Kyigen, 1318 = *Kilija13; Gedilie, 1339, Gedylve, 1357 ir Gedilege, Gedilige, 1387, Gedilge14; Cupieny, 1339, Kupigien, 1330 < *Kup+ij+ein15 ir kt. Iš to, kas čia pasakyta apie j ir g tarimą ir rašymą vokiečių kalboje, turėtų būti aišku, kad nors XIII—XV a. vokiečių kronikos rašė Dange < *Danige < Danija16 ir pan., bet vietoj g tarė j (Danje). Čia g yra tiktai grafikos dalykas. Susidarius vokiečių literatūrinei kalbai, kada aukščiau minėtais atvejais vėl buvo imta tarti g, tai: 1. parašymas Dange < *Danige vokiečių literatūrinėje kalboje turėjo būti ir tariamas su g; 2. vietos gyventojų Dānija (tariama dāņī) vokiečių literatūrine kalba taip pat turėjo būti rašoma su g. Kadangi Klaipėdos krašto vokiečių kolonistai buvo kilę ne iš vienos, o iš įvairių Vokietijos vietų, todėl jų kolonizuotose srityse negalėjo susidaryti jokia viena tarmė, o vyravo margas įvairių tarmių mišinys17. Tačiau oficialiosios institucijos, mokykla, bažnyčia vartojo tik literatūrinę vokiečių kalbą. Vadinasi, mums rūpimos upės vardas oficialiai buvo rašomas ir tariamas Dange. Vokiečių tarimas, bus, matyti, paveikęs tam tikrą dalį lietuvių, todėl kai Klaipėdos kraštas buvo grąžintas Lietuvai, upės vardas liko oficialus vokiškas, nors vietos žmonės težinojo tik Dānė || Dāņija. Netiksliam šios upės vardui plisti lietuvių tarpe galėjo padėti jo panašumas į visiems žinomus žodžius su šaknim dang-, deng-. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio kai kam gali pasirodyti, kad sena baltiška šaknis galėjusi būti dang-, o šių dienų vietinių gyventojų tarimas dāņī yra atsiradęs dėl vokiečių žemaičių kalbos įtakos. Yra žinoma, kad buvusio Klaipėdos krašto gyventojai vardą Pagėgiai kartais ištaria Pagėgiai, Gėniškė — Jėniškė ir pan. Tačiau šitokie atvejai nėra dažni. Vargu ar įmanoma, kad taip plačiai vartojama lytis 8 B. M. Жирмунский, Немецкая диалектология, 569, Москва — Ленинград, 1956. 9 Ten pat. 10 Ten pat, 569; 290—293. B. M. Жирмунский, История немецкого языка, 70, Москва, 1948. 11 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen (toliau Ger. AO), 130, Berlin und Leipzig, 1922. 12 Ten pat, 50. 13 Ten pat, 63. 14 R. Trautmann, Die altpreussischen Personennamen (toliau Tr. APn.), 30, Göttingen, 1925. 15 Ger. AO, 76. 16 Plg. pr. Gedilye, Gedilie > Gedilege, Gedilige > Gedilge (Tr. APn. 30). 17 W. Penzlau, Die deutschen Formen der litauischen Orts— und Personennamen des Memelgebiets, 1, Halle/Saale, 1936. 318 Dãnė || Dãnija būtų atsiradusi dėl kitos kalbos įtakos. Be to, Dãnija virtimas Dange nėra koks izoliuotas, išimtinis faktas. Visiems gerai žinoma, kad vokiečiai nuo seno ir upės vardą Giliją verčia į Gilgę, o Miniją — į Mingę, bet jų šitaip vadinti šiandien niekam ir į galvą neateina. Tačiau svarbiausia, dėl ko šiuo atveju negalima šaknis dang-, yra vietos žmonių tarimas dãnį18. Jeigu senesnė lytis būtų buvusi dang-, tai šiandien vietos žmonės taip ir tartų, nes g virtimas į j po n net vokiečių žemaičių dialekte, kur j ir g dažniausiai kaitaliojasi, yra negalimas19. Vadinasi, baltiška forma turėtų būti Dãnė arba Dãnija20. Baltų kalbose vietovardis Dãnė || Dãnija nėra vienišas. Šaknį dan- dar turime liet. Danýs (bala Laukagalių apyl. Ramygalos raj.), Daniùkas (ež. Vainiūniškio k. Alizavos apyl. Kupiškio raj.); lat. Dana, Danas—dīķis, Danava, Danų—markė21 ir kt. Šiuos latviškuosius vietovardžius J. Endzelynas22 pagrįstai lygina su mums rūpimu upės vardu Dãnė. Dėl šaknies dan- dar plg. lat. danava „valka, klanas ant kelio, purvina vieta“23. Priesaga -ija lietuviškuose upėvardžiuose taip pat gana dažna: Ak-ija (Šaukėnai), Ašv-ija (Kaltinėnai), Gliv-ija (Kvėdar­na), Iou-ija (Plokščiai), Juod-ija (Jiez̄nas), Nõt-ija (Plateliai), Or-ija (Šakiai, Vabalninkas), Ryk-ija (Batakiai), Rūd-ija (Viduklė), Šir-ija (Meškučiai), Šatr-ija (Šaukėnai), Vilk-ija (Skaisgiris), Vižd-ija (Birštonas). Dėl gretimų lyčių Dãnė || Dãnija reikia pastebėti, kad lytis Dãnė, greičiausiai, yra antrinė, sutrumpėjusi iš Dãnija. Šitokio trumpėjimo pavyzdžių pasitaiko ir daugiau: Glivija||Glivė, Minija||Minė, Nõtija || Nõtė. 18 Plg. Minija — Mėrij. 19 Pvz., žodyje gegangen vokiečių žemaičių dialekte i į j virsta tik pirma ir antra g, o g po n išlieka; jeiangen. 20 Konstatuodami šaknį dan-, mes visiškai nenorime pasakyti, kad baltų kalbose šaknis dang- yra iš viso negalima. Tiek lietuvių, tiek ir latvių kalboje vietovardžių su dang- yra (plg. liet. Dangė — upė Nemakščių apyl. Skaudvilės raj., Dangaičius — upė Krakių apyl. Kėdainių raj.; lat. Danga, Dangas-plava ir kt. — žr. J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I daļa, 1. sējums, 194, Rīgā, 1956), tačiau šiuo atveju mes turime šaknį dan-, kuri, kaip mes toliau pamatysime, taip pat turi atitikmenų ir lietuvių, ir latvių kalboje. Čia mums rūpėjo tik duoti autentišką šios upės vardą kurio praktikos reikalui, o ypač toponimikos tyrinėtojams gali ne kartą prireikti. 21 J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I daļa, 1. sējums, 193, Rīgā, 1956. 22 Ten pat. 23 K. Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīca, Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, 1, 438, Rīgā, 1923—1925. ОТНОСИТЕЛЬНО НАЗВАНИЯ РЕКИ DANĖ (DANIJA, DANGĖ) А. П. ВАНАГАС Резюме Форма названия реки Кретингского и Клайпедского районов Dangė, употребляемая многими в настоящее время, является вторичной; она образовалась под влиянием немецкого языка. Правильную балтийскую форму названия этой реки мы имеем в произношении местного населения dãńi || dãńij~ Dānē || Dānija.