Iš K. Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ žodyno istorijos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA Iš K. ŠIRVYDO „DICTIONARIUM TRIUM LINGUARUM“ ŽODyno ISTORIJOS K. PAKALKA K. Širvydas yra lietuvių leksikografijos pradininkas. Iki Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ pasirodymo nežymias lietuvių leksikografijos užuomazgas galima įžvelgti lietuviškose glosose1, esančiose nelietuviškuose ir pirmuosiuose lietuviškuose raštuose. Šiek tiek lietuviškų glosų2 randame Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės metraščiuose, dvarų inventorių knygose, parašytose rusų kalba, raštuose lotynų, o ypač lenkų kalba. Prie jų galima priskirti buitinių daiktų pavadinimus, asmenvardžius, įvairias frazes, žodžių junginius, mitologinius vardus ir kt. Keliolika mitologinių vardų su paaiškinimais randame M. Strijkovskio „Lenkų, lietuvių, žemaičių kronikoje...“, išleistoje 1582 m. Ir iškraipyti nelietuviškuose raštuose išlikę lietuviški žodžiai bei posakiai yra svarbūs kalbos mokslui. Daug ir įvairių savo pobūdžiu leksinių glosų randame J. Bretkūno (1579—1590) Biblijos vertime. Autoriui stengiantis labai kruopščiai ir tiksliai išversti originalą, atsirado glosos, kurios gerokai praturtino vertimo leksiką. Dalį glosų į vertimo rankraštį įrašė ir kunigai, tikrinę vertėjo darbą. Savo pobūdžiu J. Bretkūno rankraščio glosos įvairios: vienos randamos paraštėse, kitos pačiame tekste, vienur pateikiami sinonimai, kitur skoliniai aiškinami lietuviškais žodžiais ir atvirkščiai. Dar kitur atskiras žodis paaiškinamas lietuviška, o kartais ir vokiška fraze, ir atvirkščiai — viena lietuviška konstrukcija paaiškinama kita. Panašių glosų pasitaiko ir M. Daukšos iš lenkų kalbos verstame nedidelės apimties 1595 m. katekizme. Šio katekizmo paraštėse yra apie 190 leksinių glosų3. J. Bretkūno ir M. Daukšos glosos yra vertiminio ir aiškinamojo žodyno elementai. Specialų leksikografinį darbą, kuriame sudėti paraidžiui sutvarkyti žodžiai su paaiškinimais, sudarė žymus XVII a. pradžios lietuvių raštijos atstovas geras lietuvių kalbos žinovas K. Širvydas. Jo „Dictionarium trium linguarum“ pasirodė 1 Glosa laikome autoriaus bei redaktoriaus atliktą teksto (daugiausia senovinio) paraštėse ar tarp eilučių nesuprantamo žodžio ar frazės paaiškinimą. 2 Dalį ištraukų su tokiomis glosomis pateikė K. Jablonskis knygoje „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“, Kaunas, 1941. 3 Plačiau apie Daukšos katekizmo glosas žr. J. Kruopo straipsnyje „Leksiniai paralelizmai Daukšos Katekizmo (1595) kalboje“, spausdinamame šiame leidinyje. 277 1629 m., praėjus jau 82 metams nuo pirmosios lietuviškos knygos Rytų Prūsijoje ir 34 metams nuo Daukšos katekizmo — pirmojo lietuviško spaudinio, išėjusio Lietuvoje. K. Širvydo žodynas buvo pirmasis spausdintas lietuvių leksikografijos darbas. Rytprūsiuose tik po 101 m. pasireiškė F. V. Hakas, išleidęs religiniams reikalams žymiai mažesnės apimties vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodynėlį. Širvydo žodyno ir „Punktų sakymų“ (1629, 1644) pasirodymas betarpiškai susijęs su Vilniaus jėzuitų akademijos, įsteigtos 1579 m., veikla. Tuo metu vykdoma katalikybės propaganda, nukreipta prieš reformaciją, buvo pagrindinis veiksnys, skatinęs leisti lietuviškas knygas. Paniekintai viešajame gyvenime lietuvių kalbai Vilniaus akademijoje buvo pripažintos tam tikros teisės, imta ją palaikyti. „Akademijoje buvo nustatyta, kad studentai, mokantieji lietuvių kalbą, pamokslus pratintųsi sakyti lietuviškai“4. Matyt, akademijoje būta nemaža ir lietuvių, kad joje nuo 1620 m. buvusi įsteigta lietuvių kalbos katedra, kuriai vadovavęs, tur būt, Širvydas5. Dėstydamas Vilniaus jėzuitų akademijoje teologiją ir lietuvių kalbą, ilgą laiką sakydamas lietuviškai Vilniaus bažnyčiose pamokslus, Širvydas suprato, kad reikia išleisti lietuvių kalba veikalų (jų tarpe lietuvių kalbos žodyną), kuriais religijos propagandai galėtų naudotis akademijos auklėtiniai ir šiaip dvasininkai, nepakankamai mokantieji lietuviškai. Jis žinojo, kad religinius kūrinius reikia rašyti išraiškia ir ekspresyvia gimtąja kalba. Tai iš dalies matyti iš jo „Punktų sakymų“ titulinio puslapio antroje pusėje esančio lotyniško šešiaeilio, kuris pradedamas žodžiais: „Eik, knyga, ir ištempk šventojo žodžio geluonį, persmeik širdis lietuvių ir lenkų žemėje…“ Lietuviškas knygas leisti vertė ir skatinantis Širvydo bendraamžininko M. Daukšos, išleidusio Vilniuje Katekizmą ir Postilę, pavyzdys. Be abejo, Širvydui buvo žinomi Daukšos veikalai ir garsieji jo Postilės pratarties žodžiai: „Nors, tiesą sakant, retas kuris iš mūsų, ypač prakilnesniųjų, nemoka lenkų kalbos ir negali skaityti lenkiškai rašytų pamokslų, tačiau, mano manymu, daugiausia yra tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba ne kiek jos temoka. Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), …“6 Šie M. Daukšos žodžiai, raginantieji gerbti gimtąją kalbą, ja parašytus kūrinius, skatinantieji verstis knygas iš kitų kalbų, rado atgarsį ir Širvydo veikloje. Ir jis „Punktų sakymų“ lenkiškoje prakalboje skaitytojui labai panašiai samprotavo: „O ir lotyniškų, kaip ir kitų kalbų knygų jau yra daugybė, bet lietuviškų knygų, taip reikalingų išganyti žmonių sieloms, yra nepaprastai maža“7. Pacituotieji, o taip pat „Dictionarium trium linguarum“ pratarties „Ad Studiosam Iuventutem“ žodžiai, kuriais išreiškiama mintis, kad žodynu… lyg vadovu galima nutiesti sau lygiąsia kelią į didžiausius poezijos ir iškalbos švento- 4 Lietuvos TSR istorija, 1, 298, Vilnius, 1957. 5 J. Lebedys, K. Širvydas. — Literatūra ir menas, Nr. 35, 1956. 6 Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, 65, Vilnius, 1957. 7 K. Szyrwyd, Przedmowa do czytelnika, — Kn., Punkty Kazań, Wilno, MDC XXIX. 278 vėse paslėptus lotynų kalbos turtus8, rodo, kad Širvydas gerai suprato lietuviškų knygų, o ypač žodyno, didelį reikalingumą. Esamieji lenkų—lotynų, lotynų—lenkų žodynai Vilniaus akademijos auklėtinių negalėjo patenkinti. Akademijos auklėtinių naudojimuisi K. Širvydas išleidžia 1629 m. savo garsųjį „Dictionarium trium linguarum“ ir tuomi jau XVII a. pradžioje praskina lietuvių leksikografijai kelią. Širvydo žodynas yra susilaukęs net kelių leidimų. Iš išlikusių Širvydo žodyno egzempliorių, jų titulinių puslapių, pratarmių ir bibliografų nurodymų nustatyta, kad „Dictionarium trium linguarum“9 buvo penki leidimai: I — 1629, II — 1631, III — 1642, IV — 1677, V — 1713. Iki mūsų dienų yra išlikusių visų leidimų egzempliorių, išskyrus antrąjį. Pirmasis Širvydo bibliografas — jėzuitų istorikas A. Alegambė (XVII a.) savo veikale „Bibliotheca Scriptorum Societatis Iesu“ (1642) ir kitas, vėlyvesnis jėzuitų istorikas St. Rostovskis (XVIII a.) savo darbe „Lituanicarum Societatis Iesu Historiarum“ (1768) Širvydo žodyną tik paminėjo, bet išsamesnių žinių apie jo leidimus ir jų metus nedavė. Todėl iš jų duomenų sunku mums pasakyti, kurie SzDi leidimai jiems buvo žinomi (Alegambei galėjo būti žinomi tik pirmieji trys leidimai, o Rostovskiui — visi). Pirmojo leidimo išlikęs egzempliorius, kuris išėjo dar autoriui gyvam esant, ilgą laiką buvo nežinomas. Lenkų bibliografas F. M. Sobieščianskis rašė: „Iš visų tų leidimų pirmasis ir antrasis išnyko be pėdsakų — ir jų nėra jokiose iki šiol žinomose bibliotekose. Tikriausiai, pirmojo leidimo nėra žinomi net spausdinimo metai“10. Apie pirmąjį leidimą nieko nežinojo ir kitas lenkų bibliografas — M. Stankievičius: „Pirmojo leidimo visai nežinome, jo neturi jokia biblioteka“11. Taip pat ir kiti rašiusieji apie Širvydą ir jo darbus (J. Kraševskis, A. Balinskis, Ad. Jocheris, L. Jucevičius, Kajet. Nezabitauskas, P. Kėpenas ir kiti) težinojo tik paskutiniuosius tris, o dažniausiai — du leidimus. XIX a. literatai D. Poška, S. Valiūnas, A. Klementas, o po šimto metų ir E. Volteris, nežinodami pirmųjų SzDi leidimų pasirodymo metų, žodyno leidimus painiojo. XX a. pradžios lenkų bibliografas St. Estreicheris savo bibliografijoje apie pirmojo leidimo originalą pasakė, kad jo buvimas esąs abejotinas12. Vieną SzDi pirmojo leidimo iki tol niekieno neminėtą egzempliorių surado rusų literatūros istorikas A. Orlovas Maskvos sinodalinės tipografijos bibliotekoje. Apie tai jis rašė: „… savo retumu išsiskiria… Širvydo lenkų—lotynų—lietuvių kalbų žodynai: 4 egzemplioriai trečiojo leidimo (1642) ir 1 egzempliorius antrojo arba pirmojo leidimo (išretinta mūsų — K. P.)“13. Šią Orlovo žinią apie SzDi pirmąjį leidimą po trejų metų patikslino ir papildė kitas rusų literatūros istorikas — V. Pogorielovas, kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Porėzinsk- 8 Constantino Szyrwid, Ad Studiosam Iuventutem, Dictionarium trium linguarum, Tertia editio, Vilnae, MDC XLII. 9 „Dictionarium trium linguarum“ toliau žymėsime santrumpa SzDi. 10 F. M. Sobieszczański, Szyrwid Konstanty, — Encyklopedyja powszechna, 24, 876, Warszawa, 1867. 11 M. Stankiewicz, Bibliografia Litewska, od 1547 do 1701 r., 36, Kraków, 1889. 12 St. Estreicher, Bibliografia Polska, Część III, Tom XIX, 338, Kraków, 1934. 13 Библиотека Московской Синодальной Типографии, часть первая — рукописи, выпуск первый, сборники, описатель Александр Орлов, III, Москва, 1896. 279 kio plačiau informuotas. Jis rašė: „Taip pat Knapskio žodyno santrauka yra Širvydo lenkų—lotynų—lietuvių kalbų žodynai, nors jie ne visai panašūs į minėtus Synonima (Knapskio Thesaurus — K. P.) leidimus: bibliotekoje yra tų žodynų (Širvydo) trijų leidimų egzemplioriai: 1) Vienas egzempliorius be pradžios ir titulinio lapo, tikriausiai, egzempliorius pirmojo leidimo, kiek žinoma, išėjusio — 1629 m. … ”14. Po šių žodžių puslapio išnašoje autorius pridūrė dar dėl pirmojo leidimo reikšmingą pastabą: „Rodos, tai vienintelis išlikęs pirmojo leidimo egzempliorius. Šiuos duomenis apie pirmąjį leidimą pateikiu Fortunatovo ir Poržežinskio nurodymu“15. Matyt, remdamasis šiais duomenimis, 1924 m. „Lietuvių bibliografijos“ sudarinėtojas V. Biržiška paminėjo pirmojo leidimo egzempliorių16. Po to vėl ilgą laiką pirmojo leidimo egzemplioriaus likimas buvo nežinomas. Gal į jį niekas neatkreipė dėmesio dėl to, kad bibliotekininkų, nemokėjusių lietuvių kalbos, jis buvo pavadintas klaidinančia antrašte: „Лексикон голандско латинский без начала и конца“ (Plg. žodyno originalo 10 lapo viršuje esantį ranka rašytą užrašą). 1957 m. prof. K. Jablonskis Orlovo minėtą pirmojo leidimo egzempliorių surado Maskvos centriniame valstybiniame istorinių ir senųjų aktų archyve, kuriam atiteko buvusios Maskvos Sinodalinės bibliotekos fondai. Originalo fotokopijos yra Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto ir Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto rankraštynuose. Kad šio be titulinio lapo, be pradžios ir pabaigos egzemplioriaus autorius yra Širvydas, byloja tos pačios, kaip trečiojo, ketvirtojo, penktojo SzDi bei „Punktų sakymų“ fonetinės, gramatinės ir leksinės ypatybės. Tiesa, minimo SzDi egzemplioriaus apimtis yra mažesnė už trečiojo leidimo egzemplioriaus apimtį. Bet šis dalykas sietinas su skirtingais SzDi pirmajam ir trečiajam leidimui panaudotais lenkiškosios ir lotyniškosios dalies šaltiniais. Spėjamam pirmajam leidimui buvo panaudota N. Folkmaro žodyno 1623—24 m. leidimo, išėjusio B. A. Fontano pavarde „Dictionarii Quadrilinguis Latino germanopolonograeci Editio Quarta Polonicolatina“17 dalis, o trečiajam leidimui — G. Knapskio „Thesaurus“ (1621). Kadangi trūksta duomenų ir apie antrąjį SzDi leidimą, o minėto leidimo egzempliorius yra be titulinio lapo ir pradžios, todėl jo negalima galutinai priskirti pirmajam leidimui. Aišku tiktai, kad jis yra vienas iš pirmųjų dviejų SzDi leidimo egzempliorių. Iki neatsiras kokių nors naujų duomenų apie pirmuosius leidimus, tol ši bibliografinė problema liks neišaiškinta. Atsižvelgdami į išlikusio nepilno SzDi egzemplioriaus apimtį, bibliografinę tradiciją ir kitas aplinkybes, jį sąlygiškai laikysime pirmojo leidimo egzemplioriumi. Mažai ką galima pasakyti apie antrąjį (1631) leidimą. Apie jo pasirodymą vienintelę žinią randame trečiojo leidimo (1642) pratartyje, kur rašoma: „Šį trijų kalbų žodyną į šviesą išleido 1631 m. Vilniaus akademijos spaustuvė“. 14 Библиотека Московской Синодальной Типографии, часть первая — рукописи, выпуск второй, сборники и лексиконы, описатель Валерий Погорелов, Москва, 102, 1899. 15 Ten pat, 103. 16 V. Biržiška, Lietuvių bibliografija, 1, 21, Kaunas, 1924. 17 Plačiau apie SzDi pirmojo leidimo lenkiškosios-lotyniškosios dalies šaltinį žr. K. Pakalka, Dėl K. Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ lenkiškosios dalies šaltinio. — Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A 1 (8), 229—233, Vilnius, 1960. 280 Antrojo leidimo nežinomas nei vienas egzempliorius ir jo nemini nei vienas bibliografas. Gal būt, mūsų sąlygiškai priskirtasis pirmajam leidimui egzempliorius priklauso antrajam leidimui. Pažymėtina, kad L. Rėzos „Dainų“ pastabose minima 1631 m. SzDi leidimo egzempliorių, iš kurio 20 psl. yra cituojamas žodis „Bojarzyn. Nobilis inferioris ordinis“18, kol kas dar neturime pagrindo laikyti SzDi antrojo leidimo egzemplioriumi, nes pacituotas žodis, gal būt, buvo paimtas iš SzDi trečiojo leidimo (1642) (trečiajame leidime žodis „Bojarzyn. Nobilis inferioris ordinis. Baioras“ yra 20 psl., ketvirtajame—14 psl., o penktajame—17 psl.). Jei L. Rėza tikrai neapsiriko, pažymėdamas žodyno leidimo metus, tai jo minimas 1631 metų SzDi jau buvo tokios pat apimties, kaip SzDi 1642 metų. Tokį greitą antrojo leidimo pasirodymą, gal būt, iš dalies galima aiškinti arba tuo, kad pačiam autoriui jau iš karto pirmasis leidimas pasirodė nepakankamas savo apimtimi, arba gal pirmojo leidimo nedidelis egzempliorių skaičius buvo išpirktas ar per karus ir gaisrus žuvo. Galima manyti, kad prie 1631 metų leidimo parengimo Širvydas galėjo prisidėti, nes jis mirė tais pačiais metais. Kadangi pirmojo leidimo tituliniai puslapiai neišlikę, o antrojo leidimo nežinomas nei vienas egzempliorius, todėl apie šių leidimų žodyno antraštes ir pratar tis nieko nežinome. Prof. J. Balčikonis linkęs manyti, kad Širvydo žodyno pirmasis leidimas (1629) buvęs pavadintas „Clauis linguae Lithuanicae“. Jis savo prielaidą grindžia tuo, kad pavadinimu clauis buvo mada vadinti ne tik gramatikas, bet ir žodynus (pvz., Clauis linguae Latinae Basileae 1716)19. Bibliografų minima Širvydo „Clauis linguae Lithuanicae“ laikyti pirmojo žodyno leidimo pavadinimu nėra pamato, nes jėzuitų istorikai Alegambė, Rostovskis ir iš jų vėliau ėmę žinias kiti bibliografai atskirai išvardija tris Širvydo darbus: „Clauis linguae Lithuanicae“, „Dictionarium“, „Puncta“. Kadangi Alegambės knygos „Bibliotheca Scriptorum Societatis Iesu“ dalykinėje rodyklėje nėra atskiro žodynų skyriaus, todėl jis ir Širvydo žodyną, ir gramatiką mini tame pačiame „Grammatica“ skyriuje. Jėzuitų istorikai Alegambė ir Rostovskis Širvydo žodyną vadino pagal jame esamų trijų kalbų eilę — „Dictionarium trium linguarum“. Tik Alegambė antraštėje lotynų kalbą iš antrosios vietos perkelia į pirmąją. Jis savo knygoje „Bibliotheca Scriptorum Societatis Iesu“ (1642 m., 84 psl.) Širvydo žodyną vadina „Dictionarium—Latino—Polono—Lithuanicum“. Gal būt, taip buvo vadinamas SzDi pirmasis leidimas, jei Alegambė čia neapsiriko. Rostovskis savo darbe „Lithuanicarum Societatis Iesu Historiarum“ (1768 m., 467 psl.) žodyną vadina „Dictionarium Polono—Latino—Lithuanicū“. Nežinia, kaip pirmąjį ir antrąjį žodyno leidimą vadino pats autorius. Yra pagrindo manyti, kad antraštė buvo „Dictionarium trium linguarum“, nes SzDi trečiojo leidimo pratartyje sakoma „Dictionarium hoc trium linguarum (išretinta mūsų — K. P.) Vilnae Typis Academicis Anno 1631 in lucem proderat...“. Vadinasi, galima prileisti, kad 1631 m. (II) leidimas taip pat buvo va- 18 Dainos oder Litthauische Volkslieder gesamelt, übersetzt und mit gegenüberstehenden Urtext herausgegeben von L. I. Rhesa, 310, Königsberg, 1825. 19 J. Balčikonis, Otrembskio lietuviški tekstai. — „Literatūra ir menas“, Nr. 15, 1957. 281 dinamas „Dictionarium trium linguarum“. Sunku patikėti, kad to paties autoriaus pirmojo leidimo pavadinimas būtų buvęs kitoks negu antrojo ir vėlesniųjų. Kadangi Širvydo žodyne buvo paraleliškai aiškinami trijų kalbų žodžiai, tai įprastu XV–XVII a. trikalbių žodynų terminu jis ir buvo pavadintas „Dictionarium trium linguarum“20. Matyti tais leksikografais21, kurie savo sudarytuose žodynuose paminėdavo ir kalbas, iš kurių žodžių jie sudaryti, Širvydas nepasėkė. G. Knapskio „Thesaurus“ pavadinimo Širvydas ir jo darbo tęsėjai taip pat nepasisavino, nors SzDi trečiasis leidimas sudarytas remiantis G. Knapskio žodynu. Trečiojo leidimo (1642) egzemplioriai yra taip pat reti ir ilgai nebuvo žinomi. Apie vieną defektuotą trečiojo leidimo egzempliorių laikraštyje „Виленский Вестник“ (1861) buvo rašoma, kad ligi šiol bibliografams buvęs žinomas tik ketvirtasis ir penktasis SzDi leidimo egzempliorius. Pirmųjų trijų leidimų originalai tuo metu nebuvę rasti nei Rusijoje (Peterburgo dvasinėje akademijoje, kuriai atitekusios buvusios Vilniaus jėzuitų akademijos biblioteka, nei Kijevo universiteto lenkiškų leidinių labai turtingoje bibliotekoje, nei Charkovo, kur pervežta Vilniaus universiteto bibliotekos dalis, nei pagaliau Karaliaučiuje, kur visada klestėjęs lietuvių kalbos studijavimas), nei užsienio bibliotekose. Tik paskiau Peterburgo viešojoje imperatorinėje bibliotekoje, be ketvirtojo ir penktojo leidimo, pavykę surasti defektuotą (trečiojo leidimo) egzempliorių, kurį iš karto buvę sunku identifikuoti. Pagaliau iš Oksfordo Bodlėjaus bibliotekos spausdinto katalogo pavykę sužinoti, kad ten esąs egzempliorius yra 1642 m. leidimo, t. y. trečiojo leidimo. Gavus iš Oksfordo detalių šio egzemplioriaus aprašymą, buvę nustatyta, kad Peterburge esantis žodynas yra trečiojo leidimo egzempliorius22. Šis Peterburgo viešosios imperatorinės bibliotekos egzempliorius Orlovui nebuvo žinomas. (Jis Maskvos sinodalinės tipografijos bibliotekoje surado keturis trečiojo leidimo egzempliorius.)23 Dabar Maskvos centriniame valstybiniame istorinių ir senųjų aktų archyve, kuriam atiteko buvusios Maskvos sinodalinės tipografijos bibliotekos knygos, iki šiol surasti tik trys SzDi trečiojo leidimo egzemplioriai. Vieną iš šių egzempliorių neseniai Maskvos centrinis valstybinis istorinių ir senųjų aktų archyvas perdavė Lietuvos TSR Centriniam Archyvui. Vienas buvęs Maskvos sinodalinės tipografijos bibliotekoje SzDi trečiojo leidimo egzempliorius dar nerastas (jis, gal būt, pateko į defektuotų knygų skyrių, kurių katalogizavimas ir identifikavimas archyve nebaigtas). Be to, „Senųjų lietuviškų knygų istorijoje“ minimi dar du trečiojo leidimo egzemplioriai, kurių vienas esąs saugojamas Anglijoje Oksfordo Bodleino biblio- 20 Tokio ir panašaus pavadinimo žodynai buvo populiarūs, pvz.: Dictionarium trium linguarum Cracoviae, 1550; Dictionarium trium linguarum Joanis Murmeli Cracoviae apud haered Iac. Siebeneycher, 1615. 21 Nicolao Volkamaro „Dictionarium Trilinguae Tripatitum Ad Discendam Linguam Latinam Polonicam Et Germanicam accommodatum...“ MDXCVI; kitas autorius savo žodyną vadino „Dictionarius trium linguarum: Latine, Teutonice et Polonice, petiora vocabula continens“ (1528, 1541, 1592). 22 Заметки о древнейших Виленских изданиях на литовском языке, Виленский Вестник, № 60, 1861. 23 Библиотека Московской Синодальной Типографии, часть первая — рукописи, выпуск первый, сборники, описатель Александр Орлов, III, Москва, 1896. 282 tekoje, kitas 1930 metais buvęs surastas Suomijoje, Helsinkio universiteto bibliotekoje24. Širvydo žodyno ketvirtasis (1677) ir penktasis (1713) leidimas daugeliui bibliografų buvo gerai žinomi, išlikusių egzempliorių yra daugiau ir dabar25. Tikriausiai, paskutiniai leidimai buvo leidžiami didesniu tiražu. SzDi trečiasis, ketvirtasis ir penktasis leidimai buvo atspausdinti jau Širvydo darbo tęsėjų rūpesčiu. Jie savęs, kaip leidėjų, niekur nenurodė. Paskutiniųjų trijų leidimų (III — V) antraštės ir tituliniai puslapiai vienodi. Po žodyno antraštės „Dictionarium trium linguarum“ eina žodžiai „In usum Studiosae Iuventutis“ (Studijuojančios jaunuomenės naudojimuisi). Šiais žodžiais trumpai išreikšta žodyno paskirtis, kuri plačiau nusakyta žodyno pratartyje „Ad Studiosam Iuventutem“ (Studijuojančiai jaunuomenei). Autoriaus vardas, pavardė ir titulas yra įrašytas pilnai: „Auctore Constantino Szyrw id e Societate Iesu“ (Autorius Konstantinas Širvydas — Jėzaus draugijos narys). Ketvirtajame ir penktajame leidime prie autoriaus pavardės yra leidėjų pridėtos didžiosios raidės R. P. Jų prasmė — „Reverendi Patris“ (Didžiai gerbiamo tėvo). Jos leidžia daryti prielaidą, kad prie trečiojo SzDi leidimo parengimo Širvydas, tur būt, dar prisidėjo, nes priešingu atveju minėtos raidės būtų buvusios ir trečiajame leidime. Po autoriaus pavardės titulinio puslapio centre yra jėzuitų spaustuvės ženklas. SzDi trečiojo leidimo spaustuvės ženklas sudaro stačiakampainį, kurio elipsėje yra inkaras. Inkaras užsibaigia kryžiaus forma su įkomponuotomis X ir P raidėmis. Apačioje iš debesų iškištos rankos laiko inkarą. Virš rankų iš dešinės pusės mėnulis, iš kairės — saulė. Elipsėje įrašyti žodžiai „Concordia fida“ (Patikima santarvė). Ant inkaro kablyje taip pat įrašas „Anchora Sacra Deus“ (Šventas dievo inkaras). Ketvirtojo leidimo spaustuvės ženklas beveik toks pat, kaip ir trečiojo. Penktojo leidimo spaustuvės ženklas taip pat stačiakampio formos — jo viduje, ovale, įrašytos raidės IHS; abiejose ovalo pusėse raižinys — klūpančių angelų figūros. Minėtų leidimų spaustuvės ženklo apačioje yra aprobata, leidžianti spausdinti „Cum Superiorum permissu editum“ (Išleistas aukštesniųjų leidimu). Po aprobat os eina žodžiai „Tertia editio recognita et aucta“ (Trečiasis peržiūrėtas ir papildytas leidimas), „Quarta editio recognita et aucta“ (Ketvirtasis peržiūrėtas ir papildytas leidimas), „Quinta editio recognita et aucta“ (Penktasis peržiūrėtas ir papildytas leidimas). Titulinių puslapių apačioje nurodyta spausdinimo vieta (Vilnae), kokia spaustuvė spausdino (Typis Academicis Societatis Iesu) ir kuriais metais (Anno Domini M. DC. XLII., M.DC.LXXVII, M.DCC.XIII). Antroje titulinio lapo pusėje stambesniu šriftu atspausdinta lotyniškai parašyta savotiška aprobata, vadinama „Summa privilegii“. Ši „Summa privilegii“ teikė Vilniaus jėzuitų akademijos rektoriui žodyno spausdinimo ir pardavimo monopolinę teisę. Lietuviškas vertimas „Summa privilegii“ toks: „Niekas tegu nespausdina, tegu neparduoda, tegu nebando parduoti ir spausdinti šio žodyno dviem ar trim kalbom, remdamasis bet kokiu pretekstu, be Vilniaus Jėzaus draugijos didžiai gerbiamo tėvo rektoriaus su- 24 V. Biržiška, Senųjų lietuviškų knygų istorija, 1, 180, Chicago, 1953. 25 Vien Lietuvos TSR MA Centrinės bibliotekos Retų spaudinių skyriuje yra 12 penktojo leidimo egzempliorių, o Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto mokslinės bibliotekos rankraštyne yra 6 egzemplioriai. 283 tikimo. Priešingu atveju — bus baudžiamas, remiantis privilegijomis, suteiktomis šventos karališkos didenybės“. Visų trijų paskutinių leidimų „Summa privilegi“ — vienoda. Trumpa SzDi žodyno anotacija26 slypi tituliniuose puslapiuose, tačiau visa tai detaliau išryškinta glaustoje lotyniškoje žodyno pratartyje „Ad Studiosam Iuventutem“ (Studijuojančiai jaunuomenei). Ji sudaro antrąjį SzDi lapą. SzDi trečiojo, ketvirtojo ir penktojo leidimų pratartys beveik identiškos. Štai trečiojo leidimo pratarties vertimas: „Šį trijų kalbų žodyną į šviesą išleido 1631 m. Vilniaus Akademijos spaustuvė. Tačiau, kai visi jo egzemplioriai buvo jau išblaškyti, jums, tarp gramatikos sienų prakaitojantiems ir dailesnės literatūros trokštantiems, nebebuvo kur patogiai rasti lotyniškų sektinų žodžių savo čionykščiams pasakymams. Jūsų reikalas ir privertė iš naujo atspausdinti (žodyną — K.P.). Todėl šiam taip teisingam ir garbingam reikalui reikėjo paklusti. Ir toks būtinas veikalas, pritariant Gerb. šios Akademijos Maitintojos Tėvui Rektoriui iš naujo parengtas, pateikiamas jums naudotis. Iš kitos pusės, kiek šis paskutinis leidimas pralenkia ankstesnį, pajusite iš daugelio žodžių, posakių ištaisymo ir papildymo, ir ypač iš didesnio sinonimų sukaupimo. Taigi, naudokitės, uolėji, šiuo jūsų gramatikos pratyboms labai pritaikytu kūriniu, nors ir beveik iš paprastų žodžių sudarytu, kuriuo lyg vadovu nutiesite sau lygiausią kelią į didžiausius poezijos ir iškalbos šventovėse paslėptus lotynų kalbos turtus. Likite sveiki!“ SzDi pakartotinių leidimų priežastys buvo įvairios. Tai rodo pratartys. Daug reikšmės turėjusios to meto politinės aplinkybės, jėzuitų akademijos studentų skaičius, praktinis žodyno pobūdis ir kt. Pratartyse užsimenamos politinės pakartotinių leidimų priežastys, tačiau kokios, aiškiai nepasakomos. Trečiojo leidimo pratartyje rašoma, kad jis buvęs pakartotas dėl to, kad „... visi jo (1631 m. žodyno — K.P.) egzemplioriai buvo jau išblaškyti, ...“; ketvirtojo ir penktojo leidimo pratartyje pažymima, kad jie pakartoti „dėl laikų smurto ir karo audrų“ (verum cum omnia exemplaria eius injuria temporum ac tempestate bellica interierint). Tik žodžiais „injuria temporum ac tempestate bellica interierint“ tesiskiria SzDi ketvirtojo ir penktojo leidimo pratartis nuo trečiojo. Trečiojo, ketvirtojo ir penktojo leidimų pratartyse pažymėta atitinkamo ankstesnio SzDi leidimo pasirodymo data — trečiajame — 1631, ketvirtajame — 1642, penktajame — 1677. Pratartyje „Ad Studiosam Iuventutem“ nurodyta, jog jis skiriamas akademijos auklėtiniams. Tad visų pirma SzDi buvo skiriamas akademijos auklėtinių naudojimuisi, o, be to, ir nelietuviams Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės dvasininkams, — „tiems, kurie geriau mokėjo lenkiškai arba lotyniškai negu lietuviškai…“27 Trumpoje pratartyje paliečiamas žodyno pobūdis ir apimtis. Trečiojo, ketvirtojo ir penktojo leidimų pratartyje vienodai sakoma, kad naujas leidimas 26 Tokios anotacijos, ilgi knygų, gramatikų, žodynų antraštiniai pavadinimai ilgą laiką buvo madingi. Plg. M. Mažvydo katekizmą, D. Kleino gramatiką, J. Brodovskio, F. V. Hako, P. Ruigio žodynų pavadinimus ir kt. 27 Б. А. Ларин, Краткий исторический обзор литовской лексикографии. „Лексикографический сборник“, вып. II, 119, Москва, 1957. 284 savo apimtimi pralenkęs ankstesnį, esą pataisytas su didesniu žodžių, pasakių ir ypač sinonimų kiekiu. Iš tikrųjų tai tinka tik trečiajam leidimui, nes ketvirtasis ir penktasis leidimas nuo trečiojo beveik niekuo nesiskiria. Be išvardintų penkių Širvydo „Dictionarium“ leidimų, lenkų rašytojas J. Kraśevskis savo darbe „Wilno“28 mini Širvydo žodyno 1712 m. leidimą. Apie šį minimą SzDi 1712 m. leidimą randame įtikinamą paaiškinimą minėtame straipsnyje „Заметки о древнейших Виленских изданиях на Литовском языке“, kur rašoma: „Pastebėtina, kad kai kurių bibliografų, pvz., Kraśevskio minimo K. Širvydo žodyno tariamo 1712 m. leidimo nebuvo. Suprantamas daiktas, remtis Kraśevskiu netikra, nes klaida atsirado dėl to, kad bibliografai turėjo prieš akis penktojo leidimo egzempliorių (1713), kur paskutinis brūkšnelis romėniško skaičiaus MDCCXIII dėl kokio nors atsitiktinumo nusitrynė arba buvo neišskaitomas. Mums ir patiems teko matyti dabar priklausantį vietinei (Petrapilio — K. P.) Romos katalikų akademijai tokį egzempliorių, kuriame skaičius XIII paskutinis brūkšnelis visiškai uždengtas buvusios Vilniaus jėzuitų akademijos antspaudu; labai galimas daiktas, kad tas pats egzempliorius ir davė pradžią minėtai bibliografinei klaidai“.“ Lenkų bibliografas F. M. Sobieščiankis29 mini Širvydo 1718 m. leidimą. Šią žinią kartoja S. Baltramaitis savo „Сборник библиографических материалов…“30 St. Estreicheris taip pat mini SzDi 1718 m. leidimą ir jį vadina „editio sexta“31. Jis įrodymui pateikė net to leidimo atitikmenų, kurie parodo, kad Estreicheris, nemokėjęs lietuviškai, 1718 m. Elgerio latvių kalbos žodyną palaikė Širvydo žodyno 1718 m. leidimu. Taigi nei 1712 m., nei 1718 m. leidimų nebuvo. Jei jie būtų išėję, tai turėtume patikimesnių žinių. Be to, jei būtų buvęs 1712 m. leidimas, tai jis būtų atsispindėjęs 1713 m. leidimo pratartyje. Bet kam būtų reikėję leisti 1713 m. SzDi, jei iš tikrųjų būtų buvęs 1712 m. leidimas. Be „Dictionarium trium linguarum“ iki mūsų dienų išliko kitas Širvydo leksikografinis darbas „Dictionarium Polonolatinum“32, išėjęs 1641 m. Varšuvoje. Tituliname puslapyje parašyta, jog „Dictionarium Polonolatinum“ buvo skirtas lenkų jėzuitų mokykloms. Jis yra tas pats Širvydo trikalbis žodynas, tik be lietuviškos dalies. „Editio nova“ vadinamas gal dėl to, kad tai buvo kitas leidinys negu „Dictionarium trium linguarum“. Išaiškinti „Dictionarium Polonolatinum“ žodyno istoriją sunkina tai, kad žodynas išleistas be pratarties. 28 Wilno od początków jego do roku 1750 przez J. I. Kraszewskiego, IV, 228, Wilno, 1842. 29 F. M. Sobieszczanski, Szyrwid Konstanty, — Encyklopedyja powszechna, 24, 876, Warszawa, 1867. 30 Сборник библиографических материалов для географии, истории, истории права, статистики и этнографии Литвы, составил С. Балtramайтнс, 396, С — Петербург, 1904. 31 St. Estreicher, Bibliografia Polska, Tom XXX, 359, Kraków, 1934. 32 Pilna jo antraštė: Dictionarium Polonolatinum In usum Studiosa Iuventutis Polona Auctore Constantino Szyrwid e Societate Iesu: Editio Nova. Varsaviae Apud Ionem Trelpinski, SRM, Typogr., Anno Domini 1641. Lietuviška jo antraštė būtų tokia: K. Širvydo, Jėzaus draugijos nario lenkų–lotynų kalbų žodynas, skirtas lenkų studijuojančiai jaunuomenei. Naujas leidimas, spausdintas Varšuvoje, Trelpinskio tipografijoje, 1641. 285 Širvydo trikalbio žodyno istorijai daugiausia medžiagos duoda trijų paskutinių leidimų (1642, 1677, 1713) pratartys ir negausios bibliografų pastabos. Dėl bibliografinių duomenų stokos kai kurių žodyno istorijos klausimų kol kas neįmanoma galutinai išaiškinti. Tai tolimesnių tyrinėjimų uždavinys. XVII a. pradžioje SzDi, kaip pasaulietinio turinio knygos pasirodymas, buvo didelis ir reikšmingas įvykis Lietuvos kultūros istorijoje. Šis žodynas buvo pirmasis spausdintas žodynas, per nepilną šimtmetį susilaukęs net penkių leidimų. Po Širvydo Lietuvoje beveik du šimtmečius buvo sustojęs lietuvių leksikografijos darbas. Širvydo žodyne lietuvių kalba pirmą kartą buvo prilyginta tuo metu įsigalėjusioms viešajame gyvenime lenkų ir lotynų kalboms. SzDi nuo pat pasirodymo iki mūsų dienų buvo plačiai žinomas ir naudojamas, nes jo lietuviškoji dalis pateikė nemažą lietuvių kalbos leksikos. Širvydo žodynas daug prisidėjo prie literatūrinės kalbos turinimo ir norminimo. Jis yra svarbus lietuvių kalbos istorijos paminklas, ir jo visapusiškas ištyrimas gali duoti daug medžiagos lituanistikos mokslui. ИЗ ИСТОРИИ СЛОВАРЯ К. ШИРВИДАСА „DICTIONARIUM TRIUM LINGUARUM“ К. М. ПАКАЛКА Резюме Основателем литовской лексикографии является известный писатель начала XVII в. К. Ширвидас. До появления его словаря „Dictionarium trium linguarum“ (1629) встречаются лишь незначительные лексикографические заметки в форме глос, которые обнаруживаются в некоторых литовских книгах или переводных изданиях, рукописях, а также в разных памятниках письменности, написанных на русском, польском и латинском языках. Первого литовского словаря „Dictionarium trium linguarum“ К. Ширвидаса было пять изданий: I — 1629 г., II — 1631 г., III — 1642 г., IV — 1677 г., V — 1713 г. До наших дней от первого или второго изданий сохранился только один дефектный экземпляр. Первые сообщения об этом издании находим в книге русского литературоведа А. С. Орлова: „Библиотека Московской Синодальной Типографии“, I — Рукописи, вып. I, Сборники, описатель Александр Орлов, Москва, 1896 г“. В. Погорелов, ссылаясь на указания Ф. Ф. Фортунатова и В. К. Поржезинского, информацию А. С. Орлова о первом издании „Dictionarium trium linguarum“ дополнил более достоверными сведениями. В 1957 году дефектный экземпляр одного из 2-х первых изданий „Dictionarium“ обнаружил акад. К. Яблонскис в Московском Центральном государственном архиве древних актов (он был получен из бывшей библиотеки Московской синодальной типографии). 286 Лишь из предисловия „Ad Studiosam Iuventutem“ к третьему изданию и известен год выхода второго издания (1631 г.). Один дефектный экземпляр третьего дополненного издания, был обнаружен в 1861 г. в бывшей Императорской публичной библиотеке в Петербурге. Четыре экземпляра третьего издания нашел акад. А. С. Орлов в библиотеке Московской синодальной типографии. Один из двух экземпляров, сохранившихся в Московском центральном государственном архиве древних актов, был передан центральному архиву Литовской ССР. От четвертого (1677 г.) и пятого (1713 г.) изданий сохранилось больше экземпляров. Кроме упомянутых изданий „Dictionarium trium linguarum“, напечатанных в Вильнюсе, в 1641 г. в Варшаве был издан словарь Ширвидаса „Dictionarium Polonolatinum“. Указания польских библиографов И. Крашевского, Ф. М. Собешанского, Ст. Эстрейхера и других об изданиях словаря „Dictionarium trium linguarum“ 1712 и 1718 гг. являются ошибочными, так как таких изданий на самом деле не было. Словарь К. Ширвидаса был назван по традиции XV—XVII вв. трехъязычных словарей — „Dictionarium trium linguarum“. В предисловиях „Ad Studiosam Iuventutem“ к третьему, четвертому и пятому изданию коротко излагаются причины нового издания, характер и назначение словаря. Словарь был составлен исключительно для практических целей и предназначен для студентов Вильнюсской езуитской академии. Много ценного материала для истории литовской лексикографии дает вышеупомянутое предисловие, в котором указывается, что третье издание было переиздано: „Verum cum omnia exemplaria eius iam distracta essent“; четвертое и пятое: „Verum cum omnia exemplaria eius injuria temporum ac tempestate bellica interierint“. Только этими приведенными словами и отличается предисловие третьего издания от предисловия четвертого и пятого изданий.