Древнебелорусская юридическая лексика литовского происхождения

Л И Е Т У В И Ų K A L B O T Y R O S K L A U S I M A I, III L I E T U V O S T S R M O K S L Ų A K A D E M I J A SENOSIOS BALTARUSIŲ TEISINĖS LEKSIKOS LIETUVIŠKA KILMĖ A. A. VERŽBOVSKIS Ilgą laiką a priori buvo laikoma, kad kadangi senovės Rusios valstybė susikūrė gerokai anksčiau už pirmuosius bandymus suvienyti valstybę Lietuvos teritorijoje, kadangi egzistavo „Rusų tiesa“, o pirmieji Lietuvos kunigaikščiai Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje įteisino senosios rusų literatūros normų pagrindu susiformavusią senąją baltarusių literatūrinę kalbą, tai tik senoji rusų teisė galėjo reikšmingai paveikti teisės normų susiklostymą Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. Paprastai buvo remiamasi senosios rusų teisės normų išlaikymu ir senosios rusų teisės terminų vartojimu D.L.K. teisės aktuose.2 Tačiau iš tiesų taip toli gražu nebuvo. Kultūrinė įtaka niekada nebūna vienpusė. Bendroji valstybės teisė valstybiniuose dariniuose, kurie buvo tautų konglomeratai, kaip kad D.L.K., dideliu mastu perėmė įvairių sričių vietos tradicijas. Slavų elementas turėjo vyrauti todėl, kad slaviškų sričių buvo daugiau, o gyventojų, kuriems buvo nustatomi teisės aktai, slaviškose srityse buvo gerokai daugiau. Tačiau ne tik lietuviai perėmė slavų (lenkų ir senosios rusų kultūros nešėjų – būsimųjų baltarusių, ukrainiečių, rusų) papročius ir atspindėjo juos savo teisės aktuose viena iš slavų kalbų, bet ir slavai perėmė lietuvių papročius ir, gyvendami su jais vienoje valstybėje, negalėjo nesinaudoti specifine lietuviška teisine terminija. Reikia pažymėti, kad iš daugybės vakarų rusų raštijos paminklų ištirta tik nedidelė dalis. Tačiau ir tai atskleidė nemažai lietuviškos kilmės teisės terminų: 1. Krenai devotčie arba wianowne pieniądze iš žodžio wiano, bendros slavų kilmės. Be to, kaimyninėse slavų žemėse tuo metu plačiai vartoti terminai sinonimai: kunica (1494–1796 m.) – rytinėje Baltarusijos dalyje ir visoje Ukrainoje, kunicos ir soročkos gaudomosios (1588 m.) Vladimiro paviete. Taigi terminas kreny devotčie lokalizuotas vakaruose, todėl turi būti kildinamas 269 iš liet. krienai (žodis užfiksuotas seniausiuose liet. ir latv. raštijos paminkluose): ne veltui šis slavų kalbų sistemoms svetimas terminas buvo pakeistas terminu chreny devotčie (liaudies etimologijos kriterijus; sietas su žodžiu krienas). Be to, skolinimąsi rodo lingvistinės geografijos kriterijus, fonetinis-morfologinis kriterijus (sen. liet. krienai: quod Kriens a Samagitis vocatur... etc. 1550>sen. balt. kreny su ie perteikiamu e ir ai perteikiamu y), semantinės grupės kriterijus (daugelio mokesčių rinkliavų pavadinimų skolinimasis). 2. mezleva, mezlevščina, mezlevoje3 (1447–1537)<sen. liet. mēzliava („sudėtinė įmoka“, Hveidanai, arba mēsliava, Olsėdai)<*mestliava: pass. mez- d-inu (Būga, RR. 1, 287) iš mėsti „sumesti pinigus kam nors“. Mezleva3 iš pradžių atsirado feodalams lankantis jiems priklausančiuose kaimuose. Už surinktus pinigus, arba mezlevą (bendrą įmoką), pirkdavo mėsinių gyvulių ir kitų vaišių feodalui. Tačiau jau XVI a. pirmojoje pusėje feodalas atsisakė kasmetinių vaišių savo valdose ir vietoj jų reikalavo piniginės kompensacijos – iš sumestų pinigų. Sumesti pinigai jaunųjų naudai per vestuves todėl taip pat buvo vadinami mezleva (baltarusių raštijos paminkluose kol kas neužfiksuota). 3. sen. balt. rinkleva3, rinklevoje (:mezleva, mezlevoje) ir galbūt rinklevščina (kaip mezlevščina ir svirenščina), lenk. rynklaw (M.) rynklowe (pieniądze) – iš būdvardžio padarytas daiktavardis (1691–1795), kildinami iš liet. rińkliava „nustatyta mokesčio rinkliava“ (atsiradusi iš papročio rinkti pinigus visuomenės reikmėms), iš rińkti (mokesčių rinkėjo pavadinimas, vartotas mokėtojų vietoj mezleva). 4. svironščina3 arba svirnovščina (Polockas, 1533 m.) „nustatyta rinkliava“. Žodis sudarytas iš lituanizmo sviren iš sen. liet. *sverinė (F.), kaip sen. rus. ovin, ovina iš rytų baltų *javinė>balt. ёвня, ёўня, perteikiant ja per ё, kaip a per o, ir iškritus redukuotajam iš i. Senosios baltarusių kalbos paminkluose tokių lituanizmų-daiktavardžių, padarytų iš būdvardžių, yra labai daug. Jie aptinkami ir lenkų tekstuose, ir šiuolaikiniame lenkų dialekte Vilniaus krašte. Savo ruožtu *sverinė (troba) sudarytas iš veiksmažodžio sveŕ-ti „sverti“ ir yra tapatus žodžiui šalinė „šoninis sandėliukas“>slav. szalinia kaip lenk. szw iernia³: liet. svirmā (F.) „svironas, svirnas“. Liet. *sverinė>lenk. szw ierniasavo ruožtu buvo paveikti balt. сві́рня (Naugardukas) ir сві́рен, kilm. linksn. сві́рна, viena vertus, o kita vertus, veikė nekirčiuoto i iškritimo dėsnis kai kuriose pozicijose, kaip šul-in-ýš>šulnýš „šulinys“. Todėl šiuolaikinėje lietuvių kalboje aptinkame formas svirnà ir svir̃nas, kaip seniausiuose dariniuose su mā/-no-: vaĩ-na-s „varnas“ ir vār-na „varna“. 5. pentenykiai pinigai3 1516–1593 m. D.L.K. rytų slavai dar vadino posiekerščina arba mostovničim, t. y. tai buvo mokestis nuo kiekvieno kirvio pentės arba penties, lėšos tiltams statyti ir remontuoti; surinkta posiekerščina dar vadinta pentynikais < liet. pentininkai: péntis „kirvio pentė, kulnas“. 270 6. дакло (1350—1450), ³ ir ⁵, arba дзякло, struktūriškai gali būti kilęs tik iš liet. *dėklas. Tokiu atveju tai vyriškosios giminės vedinys iš moteriškosios giminės formos *dėkla, kuri (prof. K. Jablonskio nuomone) reiškė saikas (6 gorčių), vėliau — visada vienodą supilamų grūdų kiekį (feodalo naudai). Žemaitijoje buvo renkamas ne дзякло, o sojkt < *saiktas³. Taigi liet. dė-ti „dėti, padėti“ > dėkla > *dėklas. Forma дак-ло yra liaudies etimologija, susijusi su даковати „dėkoti, dėkavoti“. Forma dúo-klė, kilusi iš dúoti, reiškė didelę duoklę natūra (paprastai grūdais ir šienu), tik vėliau pakeistą pinigine rinkliava; panaši garsinė raiška skatino suartinti žodžius *dėklas ir dúoklė. 7. поседь (посадь arba посад)³ — tam tikra duoklė natūra Lietuvos kunigaikščių viešpatavimo laikotarpiu. Ji buvo renkama taip: didžiajam kunigaikščiui, magnatui ar jų aukštiems pareigūnams atvykstant į kurią nors gyvenvietę, gyventojai (daugiausia turtingiausioji jų dalis) parūpindavo svečiams ir jų palydai viską, ko jiems reikėjo. Kadangi apsilankymai būdavo reti, поседь buvo renkama nedažnai, kartais kartą per metus. Tačiau XV a. pabaigoje Lenkijos karaliai šį paprotį įteisino kaip atskirą mokestį, nes kai kurie pareigūnai jau pernelyg dažnai apsistodavo поседь toje pačioje vietoje ir apiplėšdavo gyventojus; dėl to pasipylė daugybė skundų³. Darybos požiūriu поседь (kaip ir ДАКЛО) galėjo atsirasti iš grynai slaviškų sudedamųjų elementų, tačiau dėl lietuviškų papročių poveikio. Todėl tarp Lietuvos gyventojų būtinai turėjo egzistuoti ir atitinkamas lietuviškas žodis iš tų pačių indoeuropietiškos kilmės morfemų, t. y. žodis *pā-sēd-is ir *pā-sod-is: dabartinis liet. pa-sėd-as „sėdynė“ (plg. sen. rus. посад). Terminas susijęs su liet. sėdyba (sodyba) arba sodūba, sodà ir kt., sėd-ė-ti „sėdėti“. 8. илгки arba гилкги³ (1592—1687) kildinamas iš sen. liet. ilgės < Ilgių šventės (tikriausiai mirusiųjų atminimo dienos — lapkričio 2 d.) — rinkliava feodalo naudai, susijusi su kalėdojimo papročiu: liet. ilgas „ilgas“ ir liet. ilgėtis „ilgėtis ir pan.“. 9. lenk. osiowe³ (N.) — kalkė iš žemaitiško ašies pinigai, t. y. pinigai feodalui vietoj natūrinės prievolės pristatyti iš valako žemės vieną ašį malkų < žem. ašis „ašis“ ≈ kūbinis sieksnis malkų, t. y. 2, 13 m³. 10. lenk. łażowe < liet. lȧżu..., iš lažas „baudžiava, lažas“; lenk. łaża. Darybos tipu — kaip osiowe, rinklowe pieniądze. 11. lenk. jesienina (kalkė) ir rudonaje³ < rudenoju (Latvijoje ir Lietuvoje) kartu su lnowaniem buvo vietos valdžios rudeninio valstiečių apiplėšinėjimo formos (rudens laike) po derliaus nuėmimo. Neabejotina, kad visiems LDK gyventojams bendras reiškinys turėjo paskatinti kurti jį įvardijančius vienodos semantinės reikšmės (tos pačios arba skirtingos šaknies) žodžius — kalkės. 12. iszymtynia arba ишымтыня³ „pajamų dalis, skiriama tėvams iš vaikams atiduoto ūkio“: liet. iš-imt-inė, iš iš-imti „išimti“. 13. палукно arba palukno³ „palūkanų pinigai“: liet. palūkanos, palūkos, sen. forma iš palūketi „kiek palaukti“. 271 14. kopa „feodalinis, vadinamasis kupinis teismas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (1460–1754 m.³) < liet. kùopa. Skolinimąsi liudija šie kriterijai: 1) semantinis ir trump. sistemos kriterijus (kaũptis ir kūõrtis, kūõpinis); 2) fonetinis (: клӯня ir клӯня³ iš klūonas, оруд ir ород³ iš arúodas); 3) morfologinis (: поганские копища, Sreznevskis, Mat. 1, 1281; XIV a.), nes senosios rusų kalbos tekstuose žodis копа niekur nereiškia „žmonių sambūrio“; 4) trump. lingvistinės geografijos kriterijus (kupinių teismų nebuvimas Rusijos valstybėje LDK laikotarpiu, t. y. Rusijos valstybė, turėdama savitų ypatybių, pasižymėjo ir savita teise bei ją atspindinčiais terminais); 5) trump. kultūros raidos istorijos kriterijus (savo teisės normų, atspindinčių senovės vietos papročius, susiklostymas LDK); 6) semantinis grupinis kriterijus (žr. lituanizmus торпоста ir людник) – žinomi lituanizmai, t. y. teisminiai terminai. Terminas копа žinomas ne tik rusų, bet ir Galicijos ukrainiečių rašytiniuose paminkluose (prof. K. Jablonskio teigimu). 15. людник „liudytojas“ (Chr. Stang, Die altrussische Urkundensprache der Stadt Polotzk, 141—145, Oslo, 1939, dok. Nr. 156 ir Nr. 293) < liet. liūdi-ninkas: liudyti „liudyti“: liáudis „žmonės“ (iu: iau kaita). 16. торпо́стай < торпоста³ „asmuo, dalyvavęs pranešant liudytojui-informatoriui apie nusikaltimą padariusį asmenį“ (1389–1529 m.) tiesiogiai kildinamas iš senosios lietuvių kalbos tarpūstojas: tárpininkas, tarpinininkauti „tarpininkas“, „tarpininkauti“ iš šaknies tãrp „tarp“): baltarusių торп снапоу у гумне <liet. tárpas (+ „jungiamasis balsis“, kaip ir žodyje tarp-ī-pēdē (=sen. baltarusių торпедя reikšme „торп“)+antrasis šaknis, tokia pati kaip veiksmažodyje stó-ti „stovėti“+priesaga -oj(as), vietoje šiuolaikinio -ininkas žodyje tarpininkas. Priesaga -oj- paliudyta ir lituanizme órtai, vietoje senosios rusų ратай ir baltarusių ара́ты. Forma торпоста susidarė slavų formų, tokių kaip староста arba lenk. starosta, įtakoje. 17. гарме́на „dienoraštis, žurnalas, užrašai, aukšto rango asmens LDK žodinių nurodymų kopijos“ (pagal Kmita Černobylskio dienoraštį, 1574 m.; neturi nieko bendra su polonizmu тэрмин(к)а „raštelis“ (pasak Nosovičiaus), kilusiu iš lotynų kalbos)<sen. liet. *tar-m-enā iš tar̃ti „pasakyti žodžiu“ (iš daugelio kontekstų matyti, kad baimintasi, jog pranešimas nepatektų į priešų rankas; dienoraštį juk vedė raštininkas), pagal staig-m-enà=staigmūō (: tarmuō) tipą prie staig-ùs. 18. konigista³ „baudžiava, lažas“ < liet. kunigýstė: kùnigas „pasen. ponas, latv. kungs (ponas)“ (Būga, R. R., 1, 545—546), plg. baltarusių Vitebsko кунега „lepūnėlis“ (1927 m.) < latv. Vitebsko *кипеда. 19. pawarýmas „квалтъ arba talka (priverstinė, iš pirminio teĩkti > talkà „savanoriška tam tikros rūšies savitarpio pagalba“) – neasimiliuotas lituanizmas iš varýti „varyti, ginti“; talka – ankstyvas baltizmas. 20. лейтъ, dgs. лейти, -еве, лейцы „feodalo arklidės darbininkai“ (XV–XVI a.)³ < sen. liet. *leistis /laitis (Zaičiškių kaimai), galbūt iš vokiečių: cumleutey, 1407 (Ateneum Wileńskie 1, 257): Leute. 272 21. tekunas³ (1510—1580) < kt. — liet. tekūnas „kaimo vyresnysis, iki per volokų reformą įsteigiant лавника pareigybę – kaimo vyresnysis“, (motyvuota bėgiojimu pranešant feodalo valią, plg. reikšmę „pasiuntinys, bėgikas“ ir tėkūnas, DZKŽ 848—9). 22. Slav. лавник > liet. lavnikas (> lavininkas) > lenk. (paminkluose) lawnikaitis, -ciowi (Dat.) „lavniko sūnus“ > lawnikaič — su liet. priesaga — ait —. 23. (с)кердь arba skierdž (vilniečių slavų tarmėse išliko tarminiu pavidalu) < liet. sker̃džius = (1748—1765 m.) viršininkas > lenk. virszynik „vyresnysis piemuo“, liet. viršininkystė > lenk. wirs zyni-ko(w)stwo „laikas, kai einamos w. pareigos“ 24. rykuonė arba rykuonia³ (ir kitos formos) „dvaro prižiūrėtoja, atsakinga už feodalo gyvulių bandos gausinimą; raktininkė; ūkvedė“ (1544—1773), podrykuonė ir podrykuonianka „podrykuonės, rykuonės padėjėjos, duktė“, rykuoničius ir porykuoničius arba rykuonaitis (rykuonės arba atitinkamai podrykuonės sūnus) kildinami iš liet. rykūnė, rykūnaitis iš rikiuoti „tvarkyti, šeimininkauti ir pan.“ Forma річка „pienininkė (Poltavos sritis)“ buvo užfiksuota XIX a. pabaigoje. 25. ošvininkas (dgs. ошвинники)³ „valstietis, prižiūrintis didžiojo kunigaikščio kumelę (pareigybė išliko iki volokų reformos) < sen. liet. ašvininkas: ašva „kumelė“. 26. roitininkas (dgs. ройтйники)³ „didžiojo kunigaikščio kelionių bajoras (kelias)“ (1510—1703) < liet. raitininkas pasiuntinys, perduodantis laiškus (V. K.); kunigaikščiui tarnaujantis raitelis.“ 27. žibentėjas³ (dgs. жибентяи) arba žibentajas „krosniakurys ir žmogus, rūpinęsis didžiojo kunigaikščio rūmų apšvietimu bei atlikęs kitas dvaro tarnybos pareigas“ (1519—1530 m., Vitebsko sritis, žr. kaimą Жибентяи J. Trusmano knygoje⁶) kildinamas iš sen. liet. žibin-t-ėjas arba žibin-t-ojas: žibinti „uždegti šviesą“. Reikia pažymėti, kad ošvininkai, roitininkai ir žibentėjai buvo laisvieji valstiečiai ir už tarnybą didžiajam kunigaikščiui gaudavo žemių, pamažu turtėjo ir pereidavo į Lietuvos bajorų luomą. 28. koimininkas arba koiminietis (dgs. койминцы) „panašūs žmonės“, iš pradžių bežemiai laisvieji valstiečiai, magnato kaimynai, gyvenę jo žemėse tam tikromis sąlygomis (1514—1463) < liet. kaimininkas: kaimynas = sen. balt. коимин „kaimynas“. Koimininkai (arba panašūs žmonės) atliko svarbų vaidmenį apgyvendinant tuščias feodalų žemes Baltarusijos ir Lietuvos teritorijoje bei kitose LDK žemėse, nes buvo atleidžiami nuo mokesčių (karaliai — iki 12 metų, magnatai — iki 4 metų), tikintis, kad vėliau jie bus visiškai įbaudžiavinti: Kaimyno kaimas prie Bobruisko (BSSR atlasas, 111—112). 29. lenk. werg „verg“ „nelaisvas žmogus, baudžiauninkas“ (1695—1766); liet. vér-gas; wergowstwo (N.) „baudžiava ir pan.; žr. Vergulų kaimą Belsko paviete (VAK aktai, t. 3. Rodyklė). 30. antryninkas, ontryninkas³ (ir daug kitų formų), vyr. g., antryninkė mot. g. „antrasis darbininkas iš konkretaus valstiečio ūkio (paprastai žmona)“ 18. Kalbotyros klausimai, III 273 (1620 — 1794) < liet. antrininkas, -ė: antra „antras“; унтрынник >унтер-ництво³: dial. untrininkas, „antrasis, ne pagrindinis darbininkas“. 31. бѐндр arba бѐндра³ „себр(а), t. y. draugas, bendrininkas dirbant šiame ūkyje ir pan.“ < liet. bendras (M.): bendras būdvardis „bendras“, bendráuti „bendradarbiauti, draugauti“; бендровство arba бяндровство, lenk. bendro(w)stwo „draugystė“ (1571 — 1665). 32. sen. baltar. бицюль, lenk. bičiul³, — tas, kuris su kuo nors turi bendrų bičių = хто мае спольных сѐбреных пчол або пчолы наполны: (1553 — 1767) < liet. bičiulis: bitė „bitė“. Pažymėkime šiuos lietuviškos kilmės frazeologizmus, dažnai pasitaikančius teismo dokumentuose: a) aviliai arba bitės сѐбреные ar бицюлевские; „пчоли спольные сѐбреные; б) dėti bites į bendrą ūkį per pusę; bites per pusę bendrijon išdalyti; bites per pusę bendrijon paimti; bites per pusę bendrijoje laikyti; bites bendrai сѐбренстве laikyti; bites per pusę сѐбреные; г) lenk. w barciach siabrować; д) pagal bendriją rinkti medų; drauge laikyti bites per pusę; ж) miód połowiczny. Visi šie frazeologizmai kilo iš: a) būdvardžio сѐбрены(й) — vertinys iš liet. bičiulinis; б) bičiuliškai bites duoti, gauti, imti, prašyti ir t. t. Iš slavų frazeologizmų dabar sunku atkurti lietuviškas proformas. Tačiau сябровати пчолы наполы yra vertinys iš liet. turėti bičiulystę, o bičių bendrijos terminas сѐбровство — vertinys iš lietuvių kalbos bičiulystė, Pagrindinis skolinimosi nustatymo kriterijus yra lingvistinės geografijos kriterijus (žr. to meto rusų teisinius dokumentus). Senovės lietuviai ir kiti kaimyniniai baltai turėjo paprotį dovanoti draugams ir kaimynams bites, o medus būdavo dalijamas po lygiai. Tačiau feodalai netrukus ir šį paprotį pavertė prievole atiduoti dvarininkui pusę surinkto medaus iš savo bičių arba iš сѐбреных (gautų iš dvarininko) bičių. Daugeliu atžvilgių įdomu pažymėti, kad seniausiuose teismo dokumentuose pasitaiko atvejų, kai vadinamąją bičių bendriją paprastai sudarydavo lenkas ir lietuvis arba lenkas, baltarusis ir totorius, kaip matyti iš pavardžių: Курпеша ir Микель Римдзевич su Шимком Торкатсм (totoriumi), 1553 m. Kauno pavietas³. 33. Galiausiai pažymėkime 4 primako sąvokos sinonimus (į svetimą ūkį priimtą našlės ar merginos vyrą): 1) sen. baltar. ужкур arba ушкур < liet. už-kurys; 2) sen. baltar. прейкш < liet. preikšas (plg. prei-kurys); 3) sen. baltar. улаз (tik Lietuvoje) — vertinys iš liet. už-kur-ys: už-si-kur-ti ir baltarusių улазіць „įsikraustyti į (svetimus) namus ir pan.“ 4) sen. baltar. прейкур. * * * Mes tik pažymėjome nedidelę lituanizmų dalį, kurią lietuvių mokslininkas prof. K. Jablonskis išrinko iš XIV–XVIII amžių archyvinių dokumentų. Tačiau ir tarp šių skolinių matome tiesioginių skolinių, žodžių, kelis kartus perėjusių iš vienos kalbos į kitą, kalkių ir frazeologizmų. Atitinkami terminai buvo skolinami ne tik dėl to, kad slavų gyventojai neturėjo savų terminų, nusakančių lietuvišką 274 paprotį, bet ir dėl to, kad vyko tarpusavio asimiliacijos procesas, kurio metu daugiau kaip du tūkstančius metų vyravo slavai. Dėl šios priežasties lietuvių kalboje slavizmų daugiau negu baltizmų kaimyninėse slavų kalbose. Slavizmai įsitvirtino lietuvių kalboje, veikiant bažnyčiai ir švietimui, nes šiose srityse dominavo slavų kalbos, o baltizmai pamažu nyko iš kaimyninių kalbų, neturėdami atramos tų kalbų sistemose. Tačiau kadaise baltizmų buvo daug kiekvienoje kaimyninėje slavų kalboje, ir tie patys baltizmai užfiksuoti tiek sen. baltarusių, tiek lenkų raštijoje. Svarbiausia naudota literatūra: 1. E. Karskis, Baltarusiai, 1, Vilnius, 1904. 2. V. Kostelnickis, Rusų ir lietuvių kalbų ryšiai pagal lietuvių kalbos žodynų medžiagą, disertacija, Vilnius, 1954. 3. K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, Kaunas, 1941, ir rankraštinė medžiaga. 4. J. Endzelьnas, Baltu kalbų garsai ir formos, § 115, 73, Vilnius, 1957. 5. Chr. Stang, Vakarų rusų raštinių kalba, Oslas, 1935. 6. J. Trusmanas, Vitebsko gubernijos vietovardžių etimologija, Revelis, 1897. 7. A. Dembovskis, Mogiliavo gubernijos aprašymo bandymas.... Mogiliavas, 1882, 1, 471 ir kt.; 2, 57, 191, 189 (žr. panašius žmones). 8. K. Būga, Rinktiniai raštai, 1, Vilnius, 1958. 9. A. Viaržbovskis, „Baltarusių ir lietuvių leksiniai tarpusavio ryšiai“, Minskas, 1960 (dviejų tomų monografija): „Baltizmai baltarusių kalboje“, Весці АН БССР, 2, 117—134, 1959 (tyrimo metodologija).