Dėl kai kurių baltų kalbų žemės ūkio augalų pavadinimų kilmės

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL KAI KURIŲ BALTŲ KALBŲ ŽEMĖS ŪKIO AUGALŲ PAVADINIMŲ KILMĖS A. SABALIAUSKAS Ridikas (Raphanus sativus) 1. A. de Kandolio (38,553) nuomone, ridiko tėvynė esanti Vakarinė Azija. Talmudo liudijimu, ridikai puikiai augę senovės Babilonijoje (plg. O. Schrader, Reall., 2, 251). Iš Azijos šis augalas labai anksti turėjęs patekti į Egiptą. Herodotas (2,125) nurodo, kad, sprendžiant iš piešinių Cheopso piramidėje, šio paminklo statytojai šalia svogūnų ir česnakų gausiai valgę ir ridikus (συφαρθη) (plg. G. Buschan, 243). Kaip liaudies maistas ridikai minimi senosiose graikų komedijose (plg. O. Schrader, Reall., 2, 251). Ridikus pažinę ir senovės romėnai. Jie paprastai prie ridiko pavadinimo dar pridėdavo epitetą Syriaca arba pažymėdavo quae Assyrio semine venit. Tai irgi rodo rytietišką augalo kilmę (plg. O. Schrader, Reall., 2,251). 2. Baltai ir slavai su šia daržove susipažino veikiausiai kiek vėliau. Kokių nors archeologinių duomenų, liudijančių jos amžių baltų ir slavų kraštuose, kol kas neturime. Pavyzdžiui, remdamiesi kalbiniais duomenimis, galime teigti, kad lietuviai jau XII a. ridikus pažino. Aišku, slavai juos turėjo pažinti anksčiau, nes baltai, kaip matysime, su šiuo augalu susipažino per slavus. 3. Ide. kalbose plačiausiai aptinkami dvejopos kilmės ridiko pavadinimai. Graikiškas ridiko pavadinimas ῥαφανίς, ῥαφάνη, ῥάφανος yra tos pačios šaknies kaip ir ropės pavadinimas ῥάπυς, ῥάφυς. Graikų kalboje iš šio augalo vardo ridikas ir gavo savo pavadinimą. Iš graikų kalbos toks ridiko pavadinimas pateko į lotynų kalbą — raphanus. Vėliau šis pavadinimas išliko romanų kalbose: it. rafano, isp. rábano, port. rabanete. Šalia skolinio iš graikų lotynų kalboje buvo ir kitas savas ridiko pavadinimas rādīx, kurio pirminė reikšmė yra „šaknis“. Šis lot. žodis pateko į germanų kalbas: sen. vok. aukšt. rat(i)c(h), retich, sen. angl. rǣdic, vid. vok. aukšt. retich, rātich, vok. Rettich, šved. rättika. Sen. vok. aukšt. merrātich rodo, kad iš pradžios šis žodis germanų kalbose turėjęs šaknyje ā (plg. F. Weigand, 577—8; F. Kluge, Et. Wb., 597). Iš germanų pastarasis ridiko pavadinimas pateko į suomių kalbą — räättikka (plg. T. E. Karsten, IF, 26, 250—1; Germ., 207). Aptinkamas jis ir vengrų kalboje — retek. 17. Kalbotyros klausimai, III 257 4. Randame tokių ridiko pavadinimų taip pat slavų kalbose: ssl. redьky, rъbъky, sen. rus. репька (И. И. Срезневский, 3, 216), rus. редька, baltr. рэдзька, ukr. редька, serb.-chrv. родаква, ротква, ро́ква, sloven. redkev, ček. ředkev, řetkev, slovk. red’kev (V.Machek, Rost., 60), lenk. rzodkiew, aukšt. luž. rjedkej, žem. luž. radkej (plg. F.Miklosich, Et. Wb., 284–5; А. Преображенский, Эт. сл., 2, 194; M.Vasmer, Et. Wb., 2,504; J.Holub, F.Kopečný, Et. sl., 321; V.Machek, Et. sl., 432). Jau iš pirmo žvilgsnio matyti, kad šiems slavų kalbų ridiko pavadinimams negalima atstatyti vieningos prolytės. Iš minėtų pavyzdžių galima atstatyti bent keturias prolytes: *redъky, *rodъky, *rъbъky, *rьdъky (plg. V. Machek, Rost., 60). Toks nevienodumas rodo, kad šis ridiko pavadinimas nėra slaviškas žodis: į daugumą slavų kalbų jis pateko iš germanų (plg. A. Meillet, Étud., 184; C. C. Uhlenbeck, AfslPh, 15, 490; V. Kiparsky, Lw., 276–7). Rusiškos pavadinimo formos veikiausiai kilusios iš vok. žem. kalbos (plg. V. Kiparsky, Lw., 276–7). Vokiečių siaurasis e rusų kalboje galėjo būti perteiktas ь kaip ir žodyje Бърнъ < vok. Bern (plg. K. Būga, ZfslPh, 1, 42). Slavų kalbose šio ridiko pavadinimo fonetika galėjo keistis ir dėl liaudies etimologijos. Kai kurie šie pavadinimai į slavų kalbas galėjo patekti ir iš romanų kalbų (plg. M. Vasmer, Et.Wb., 2,504; V. Machek, Rost., 60). Vėliau iš rusų kalbos toks ridiko pavadinimas pateko ir į kai kurias kitas Tarybų Sąjungos tautų kalbas: evenk. редька, evenkik. редька, bur.-mong. редьке ir kt. 5. Šios šaknies ridiko pavadinimas randamas ir baltų, būtent, lietuvių ir latvių kalbose. Aptinkame jį jau ir senuosiuose mūsų kalbos paminkluose: K.Širvydo žodyne (331), J. Morkūno Postilėje (270). Į lietuvių kalbą šis žodis pateko iš sen. rusų kalbos. Pateko jis dar prieš ъ> e, vadinasi, ne vėliau kaip XII a. (plg. K. Būga, ZfslPh, 1, 42; В. И. Костельницкий, 397). Lietuvių aukštaičių rytiečių tarmėse aptinkama šio pavadinimo forma ru-dikas. K. Būga (ZfslPh, 1, 42) mano, kad ji, kaip ir latvių kalbos ridiko pavadinimas, yra kilusi iš sen. rusų (K. Būgos terminu baltarusių — Weiss-russen) formos *ръбъка, kur ъ šaknyje atsirado dėl priebalsio r kietinimo. Panašų vokalizmo pasikeitimą K. Būga mato ir latvių kalbos žodyje krusts (šalia kristis) (K. Būga, RRš, 2,538). Tačiau šią formą, kaip matysime, galima aiškinti ir kitaip. 6. Latvių kalboje daugiausia išplitęs ridiko pavadinimas rutks. J. Endzelynas (EM, 3,565) mano, kad veikiausiai ši forma yra kilusi iš formos *ridiks, tik šaknies vokalizmas pasikeitė pagal žodį ruds „rausvas, rudas“. Tai, gal būt, iš dalies rodytų ir tokios šio pavadinimo formos, kaip ruduks (EM, 3, 554; J. Endzelins, La. Gr., 72), rudaks (T. Šmite, FBR, 12,51; EH, 2, 381), pasitaikančios šalia formos rutaks (F. Adamovičs, FBR, 3, 107). Tokiu būdu galima būtų aiškinti ir lietuvių kalbos formą rudikas, nes forma *ръбъка, iš kurios, K. Būgos nuomone, galėję kilti minėti latvių ir lietuvių ridiko pavadinimai, rusų kalbos paminkluose neaptinkama. Latvių kalbos tarmėse vieną kartą užfiksuota ir forma ridiks (EH, 2, 375). Dėl jos izoliuotumo kokias nors išvadas daryti sunku. 258 Latviškas ridiko pavadinimas dabartinėje latvių kalboje aptinkamas ir kita- me sudurtiniame daržovės pavadinime — māmuts „krienas“, kuris sudarytas pagal vok. Meerrettich, išverčiant antrąją žodžio dalį. Iš ridiko pavadinimo savo vardą gavo ir kai kurie kiti augalai: ezera rutks, velna rutks, juodu rutks „Cicuta virosa“, meža rutks „Geum rivale“, lauka rutks „Raphanus raphanistrum“ (EM, 3,565). Kuršių kopų žvejų latvių kalboje aptinkamas ridiko pavadinimas retichs (J. Plāķis, 77). Šis pavadinimas gautas iš vokiečių kalbos. 7. Matome, kad baltai ir slavai turi tą patį ridiko pavadinimą. Abejose kalbų grupėse, kaip ir daugelyje kitų ide. kalbų, šis pavadinimas yra skolintas. Daugumas slavų jį gavo iš germanų, o baltai iš slavų. Apie ridiko pavadinimą senovės prūsų kalboje jokių žinių nėra. Morka (Daucus carota) 1. Šio augalo tėvyne linkstama laikyti Europą arba Priešakinę Aziją (plg. A. de Candolle, 554; O. Schrader, Reall., 2,69; H. Burchardówna, 170). Morkų pėdsakų yra rasta Šveicarijoje Robenhauzo sijinių gyvenviečių liekanose (plg. G. Buschan, 148; O. Schrader, Reall., 2,69). Tačiau šiuo radiniu kai kas abejoja (plg. J. Hoops, Reall., 1, 234). 2. Lenkijos teritorijoje randame morkų sėklų iškasenose, datuojamose VII—IX a. (plg. H. Burchardówna, 164, 175). Apie morkų auginimą šiuo laiku Lietuvos bei Latvijos teritorijose trūksta žinių. XVI a. Lietuvos dvarų inventoriuose šis augalas yra minimas, tiesa, palyginti ne taip jau dažnai (plg. K. Jablonskis, 419, 451, 455, 678). 1624 m. ir 1630 m. Latvijos dvarų kadastruose randame, kad morkas kaip duoklę Latvijos valstiečiai tiekė dvarininkams (plg. A. Švābe, IMM, 1922, 169; J. Sehwers, 301). 3. Ide. kalbose aptinkame keletą įvairios kilmės šio augalo pavadinimų. Iš lot. kalbos morkos pavadinimas carota įvairiais keliais pateko į kai kurias kitas ide. kalbas: it. carota, alb. karotë, pranc. carotte, angl. carrot, vok. Karote ir kt. Germanų ir slavų kalbose labiausiai išplitęs kitas morkos pavadinimas: sen. vok. aukšt. mor(a)ha, vid. vok. aukšt. morhe, mörhe, vok. Möhre, sen. angl. more, angl. more, sen. dan. mora, sen. šved. mora ir kt. (plg. J. Hoops, Reall., 1, 234; F. Weigand, 2, 206–7; F. Kluge, Et. Wb., 484), rus. морковь, морква (В. Даль, 2, 347), baltr. морква, ukr. морква, bulg. морков, serb.-chrv. мрква, slovėn. mrkve, ček. mrkev, slovk. mrkva, lenk. marchew, aukšt. luž. morchej, žem. luž. marchew (plg. M. Vasmer, Et. Wb., 2, 158–9; A. Преображенский, Эт. сл., 557; F. Miklosich, Et. Wb., 192). Iš slavų šis morkos pavadinimas pateko ir į kitas kalbas: rum. morcov (plg. A. Rosetti, 44), mold. морков. Iš rusų kalbos vėlesniais laikais šį žodį gavo ir kitos Tarybų Sąjungos tautų kalbos: tuv. морковь, bur.-mong. морхооб, evenk. морковь, evenkik. морковь ir kt. Iš slavų, kaip matysime, šį žodį gavo ir lietuviai. Dėl šio žodžio kilmės yra įvairių nuomonių. Pirmiausia jis siejamas su gr. Hesiodo βράκανα· τὰ ἄγρια λάχανα, graikų formai atstatant prolytę *mr̥k- (plg. A. Walde, Vgl. Wb., 2, 313; É. Boisacq, D. ét., 131; J. Hoops, Reall., 1, 234; M. Vasmer, Et. Wb., 2, 158; F. Kluge, Et. Wb., 484). Semantiniu po- 259 Žirnių toks siejimas yra labai įmanomas, nes dažnai kultūrinis augalas gauna savo vardą iš kokio nors laukinio augalo (gr. ἄγρια λάχανα „laukinės daržovės“). Tačiau vieningą prolytę graikų, germanų ir slavų kalbų žodžiams atstatyti sunku. Daugelis tyrinėtojų slavišką morkos pavadinimą laikė skoliniu iš germanų (plg. F. Miklosich, Et. Wb., 192; A. Walde, Vrgl. Wb., 2, 313; C. C. Uhlenbeck, AfslPh, 15, 489; O. Schrader, Reall., 2, 69). Šiai nuomonei pritarė ir Boduенas de Kurtenė (10). Toks teigimas iš dalies yra pagrįstas, nes iš šios šaknies slavų kalbose aptinkamų morkos pavadinimų negalima atstatyti vieningos prolytės. Tačiau, antra vertus, ir visų slavų kalbų šį morkos pavadinimą neįmanoma fonetiškai susieti su germanišku morkos vardu. Todėl iš germanų veikiausiai yra paskolinti tik lenkų, lužičų kalbų morkos pavadinimai (plg. V. Kiparsky, Lw., 75—6; M. Vasmer, Et. Wb., 2, 158—9; V. Machek, Rost., 167). V. Machekas (LP, 2, 158; Rost., 167) mano, kad tiek slavai, tiek germanai morkos pavadinimą gavo iš nežinomos neindoeuropiečių kalbos. Jis rašo: „Vzhledem k tomu, že ta rostlina je v Evropě domácí od pradávna všude, lze tvrditi, že jak slovanské *mьrky, tsk i germánské *murrō byly — nezávisle na sobě— převzaty z řeči předindoevropských původních obyvatelů Evropy“ (Rost., 167). 4. Kaip minėta, šios šaknies morkos pavadinimas iš slavų pateko ir į lietuvių kalbą. Mūsų tarmėse bei raštuose aptinkame įvairių fonetinių šio žodžio variantų: morkà, morkas, morkù, morkvė, morkvà (plg. J. Dagys, 116; F. Kurschat, Wb., 1, 67, 135). Lietuvių kalbos forma morkvà visai atitinka rus. dial. морква, baltr. морква; iš kur ji į lietuvių kalbą ir pateko (plg. A. Brückner, Fw., 110; J. Otrebski, Tw., 3, 33; B. И. Костельницкий, 259; K. Būga, ZfslPh, 1, 48). Forma morkvà jau randama K. Sirvydo žodyne (142). Forma morkà atsirado jau lietuviškoje dirvoje. Toks priebalsio v iškritimas skoliniuose gana dažnai pastebimas, plg. liežarsta < liežarstva, kǫlyti < kǫvlyti (Pr. Skardžius, Lw., 135). Šis priebalsis kartais iškrinta ir savuose žodžiuose (plg. J. Endzelins, La. Gr., 212—20; BVSuF, 49—50). Įvairūs kamieno pakitimai įvyko pagal kitų žodžių analogiją, pavyzdžiui, forma morkvė galėjo atsirasti žodžių bìlvė, rópė įtakoje, mórkas pagal kitus -o-kamienius daržovių pavadinimus. 5. Latviai šios šaknies morkos pavadinimo neturi. Ten labiausiai paplitęs žodis burkāns, kurį aptinkame ir kitose kaimyninėse kalbose: rus. боркан, буркан (В. Даль, 1, 115, 143), Rytų Prūsijos vok. Burkan, Borkan, Porkan (H. Frischbier, 1, 120), suom. porkanna, est. porgand, moks. пурыкя, пурыкя, lyb. borkons, liet. burkonas, burkūnas (L. k. žd., 1, 972, 973). Kaip matome, šis morkos pavadinimas apima tam tikrą šiaurės—rytų Europos dalį. Iš slavų jį teturi tik rusų kalba, iš germanų — tik Rytų Prūsijos vokiečiai. Į Pabaltijo suomių kalbas šis žodis pateko iš rusų kalbos (plg. J. Mikkola, Ber., 91). Bet neaišku, iš kur jis atkeliavęs į rusų kalbą. V. Kiparskis (Baltend., 201, plg. M. Vasmer, Et. Wb., 1, 108) mano, jog rusai šį morkos pavadinimą gavo iš Pabaltijo vokiečių, o į čia šis žodis pateko per vienuolynų lotynų kalbą iš graikų (βράκανα). Vadinasi, tai būtų tos pačios kilmės žodis kaip ir anksčiau minėtas slavų, germanų morkos pavadinimas, tik atsiradęs visai skirtingu keliu. Tačiau M. Fasmeris (Et. Wb., 1, 108), atrodo, pagrįstai su tokiu aiškinimu nesutinka, 260 nes gr. βράκανα yra labai retai vartojamas ir mokslinėje literatūroje neaptinkamas žodis. K. Būga (ZfsIPh, 1, 48) taip yra šiuo klausimu rašęs: „мѫркы kann von gleicher Herkunft sein wie бърканъ. Nur kennen wir heute noch keine solche Sprache, in welcher m zu b werden kann oder umgekehrt. Dass im Altertum an der Ostsee eine solche Sprache vorhanden war, in welcher b mit m wechseln kann, zeigen nicht nur мѫркы und бърканъ, sondern auch lett. buca und mu-ca „Tonne“. Taigi nekeliančių abejonių aiškinimų nėra. 6. Šis morkos pavadinimas randamas jau XVII a. latvių kalbos paminkluose, pavyzdžiui, G. Manceleris (Phras. lett., XVI) rašo „gelbe Rüben, Burrkani“, J. Langijas „Burkans, plur. Burkani, gelbe Mö hre oder Rübe“ (plg. t. p. J. Sehwers, 301). Sunku pasakyti, kuriuo keliu šis žodis pateko į latvių kalbą. Galimas daiktas, kad jį latviai gavo iš rusų kalbos, kaip teigė A. Brückneris (Fw., 75). K. Būgos nuomone (ZfsIPh, 1, 48), iš latvių šį morkos pavadinimą pasiskolino Pabaltijo vokiečiai, tačiau galėjo būti ir priešingai. Latvių kalbos tarmėse šalia formos burkāns aptinkame ir formas burkanis, burkans (EH, 1, 254). Pastaroji forma gali būti tos pačios kilmės kaip liet. bur-kantas. Tačiau priesaga su formantu -t- galėjo kartais atsirasti šiame žodyje latvių kalbos dirvoje pagal mažybinę formą burkantiņš (dėl šios priesagos plg. J. Endzelīns, La. Gr., 316—7). 7. Toks morkos pavadinimas aptinkamas kartais ir lietuvių kalbos tarmėse: burkonas, burkūnas (L.k. žd., 1, 972, 973). Šie žodžiai į lietuvių kalbą pateko veikiausiai dviem keliais: iš Rytų Prūsijos vokiečių ir latvių kalbų. Tai rodo ir jų geografija. K. Širvydo žodyne (243) randame žodį burkuntai < burkantai. Ten jis vartojamas kaip sinonimas žodžiui pasternokai. Į lietuvių kalbą jis pateko iš rusų kalbos (plg. K. Būga, ZfsIPh, 1, 48; Pr. Skardžius, Lw., 48). Tačiau labai neaiški yra šio žodžio priesaga. Minėti kalbininkai mano, kad čia yra ta pati priesaga kaip est. porgand „morka“. Bet toks teigimas kelia abejonių, nes rusų kalbos šaltiniuose panašia priesaga šio žodžio nerandame, o iš Pabaltijo suomių kalbų tokią priesagą šiame žodyje teturi tik estų kalba. Taigi ši priesaga galėjo atsirasti ir lietuvių kalbos dirvoje. Lietuvių kalboje gana plačiai aptinkamas šios šaknies žodis burkūnas „Melilotus“ (L.k. žd., 1, 537; K. Būga, ZfsIPh, 1, 48). Tokia reikšme šis žodis randamas ir rusų kalboje (В. Даль, 1, 143), iš kur jis pateko į lietuvių kalbą. Šių žodžių šaknies vokalizmo skirtumas reikėtų aiškinti jų fonetiniu įvairumu rusų kalboje. 8. Lietuvių kalbos vakarinėse tarmėse aptinkamas dar ir kitas morkos pavadinimas. Šio pavadinimo pasitaiko įvairių fonetinių variantų: germėlė, gėrmolė, germėlė, gėrmuolė, girmolė, girmolis, girmuolė (L.k. žd., 3, 260, 261, 344; J. Dagys, 116; J. Gerullis, Chr. Stang’as, 82). Šis pavadinimas paskolintas iš vokiečių kalbos. Rytų Prūsijos vokiečių tarmėse aptinkama forma Gelmö hre (H. Frischbier, 1, 224, 225), iš kurios ir kilo šis morkos pavadinimas (plg. K. Alminauskis, 53, 54). Lietuviai skolindami tik sukeičia priebalsius. Panašių metatezės reiškinių, ypač skoliniuose, pasitaiko gana dažnai, plg. lat. redele, est. redel < vok. žem. ledder, 261 lat. purvelis < pulveris (plg. J. Endzelins, La. Gr., 235). Lietuvių kalboje atsirasti įvairiems fonetiniams šio morkos pavadinimo variantams galėjo įtakos turėti asociavimas su kitais lietuvių kalbos žodžiais, pavyzdžiui, girь, mōlis. 9. Toks morkos pavadinimas aptinkamas ir Kuršių kopų žvejų latvių kalboje: germele (M. Voelkel, 11), germile (M. Graudiņa). Į latvių kalbą šis žodis galėjo patekti iš lietuvių arba tiesiog iš vokiečių kalbos. 10. Peržiūrėjus morkos pavadinimus baltų, slavų ir kitose kalbose, matome, kad šie pavadinimai dažniausiai yra neaiškios kilmės. Baltų kalbose vartojami morkos pavadinimai yra skolinti iš slavų ir vokiečių kalbų. Lietuvių kalboje labiausiai išplitęs iš slavų gautas morkos pavadinimas. Apie šio augalo pavadinimą senojoje prūsų kalboje nėra jokių žinių. Agurkas (Cucumis sativus) 1. Augalo tėvyne A. de Kandolis (331, 559) laiko Indiją. Tai nuomonei pritaria ir kiti vėlesnieji tyrinėtojai (plg. H. Burchardówna, 170–1; O. Schrader, Reall., 1, 653; A. Engler, Hehn Kult., 318). Iš Indijos šis augalas dar prieš m. e. pateko į Kiniją (plg. A. de Candolle, 332). Augino jį ir senovės graikai. Iš graikų pirmasis agurką mini Alkėjas (VII a. pr. m. e.). Jis šį augalą vadina σίκος. Taip pat Iliadoje (2, 572; 23, 299) minimas miestas Σικυών, kuris anksčiau buvo vadinamas Μηκώνη „aguonų miestas“, veikiausiai gavęs savo vardą iš agurko pavadinimo (plg. O. Schrader, Reall., 1, 653). Tiesiog iš graikų ar per kokius tarpininkus gavo šį augalą ir slavai. Iš ten vėliau agurkas pateko į baltų, o taip pat kai kuriuos germanų kraštus. Lenkijos teritorijoje archeologinių iškasenų tarpe agurkų sėklų aptinkame datuojamų jau VIII—X a. (plg. H. Burchardówna, 165, 176). Lietuvos bei Latvijos teritorijų archeologinėse iškasenose agurkų auginimo pėdsakų kol kas nerasta. XVI a. Lietuvos dvarų inventoriuose agurkai jau pasitaiko. Minimi ten jau ir rauginti agurkai (plg. K. Jablonskis, 451, 453, 678). 2. Ide. kalbose aptinkama keletas agurko pavadinimų. Daugiausia tie pavadinimai yra skolinti ir palyginti neseniai vartojami žodžiai. Kai kurių ide. kalbų agurko pavadinimai yra kilę iš lot. cucumis, -eris, būtent: ital. cocomero „arbūzas; agurkas“, pranc. concombre, isp. cucumeráceo „agurkinis, agurkų“, angl. cucumber, vok. (aptinkami pietinėje bei vakarinėje Vokietijos dalyje) Kukummer, Kumerling, Guckummer, Kommer, Kumr, Cummer, Kukumr, oland. komkommer (Trübners Wb., 259; F. Weigand, Wb., 1, 1167), serb.—chrv. kukhmar (F. Miklosich, Et. Wb., 146). Iš lot. pepo, -onis (< gr. πέπων) „melionas (Cucumis melo)“ yra kilę kai kurių romanų kalbų agurko pavadinimai, pavyzdžiui: isp. pepino, port. pepino, mold. nēnēhe. Pietinių slavų, rumunų ir albanų kalbose randamas kitos šaknies agurko pavadinimas, būtent: bulg. краставица, serb. краставац, chrv. krastavica, rum. castravete, alb. kastravec. Šis pavadinimas mėginamas sieti su s.sl. krasta, krastavъ „šiurkštus, gruoblėtas, nelygus“ (plg. V. Hehn, 318; A. Будилович, 89). P. Černychas (Оч. лекс., 61) su minėtu agurko pavadinimu sieja ir rusų коростовик, коростянка „Scabiosa“ (В. Даль, 2, 169). 3. Tačiau labiausiai Europos kalbose yra išplitęs kitas agurko pavadinimas. Šis pavadinimas aptinkamas slavų, baltų, germanų ir kitose kalbose. Tai taip 262 pat skolintas žodis, į šias kalbas patekęs įvairiais keliais. Šios šaknies agurko pavadinimą turi didelė dalis slavų kalbų: rus. огурец, огурок (Б. Даль, 2, 649), balt. agurok, agurok (П. А. Расторгуев, 142), ukr. огірок, serb.-chrv. угорак, ček. okurka, okurek, slovk. uhorka, uharka, uherka, ugorka, uhorok (V. Machek, Rost., 227–8), lenk. ogórek, aukšt. luž. korka, žem. luž. gurka. Iš minėtų šios šaknies slavų kalbų agurkų pavadinimų vienos prolytės atstatyti negalima. Remiantis slovakų bei serbų-chorvatų pavadinimais, galima atstatyti prolytę *angur-, tuo tarpu rytinių slavų, čekų, lenkų kalbų agurko pavadinimai rodo prolytę *ogur-. Senesnė prolytė yra *angur-. Tai rodytų minėtų slaviškų agurko pavadinimų šaltinis gr. βίζαντ. ἄγγουρον (dabartinės graikų kalbos ἄγουρι). Slavai tiek patį augalą, tiek ir jo pavadinimą veikiausiai gavo iš graikų (plg. M. Vasmer, Et. Wb., 2, 253–4; ZfslPh, 19, 449). Prolytės *ogur- atsiradimą V. Machekas (Rost., 228) aiškina disimiliacijos keliu, nosiniam n išnykstant prieš sklandųjį r („…asi prieš spodobu: n-r > r-r > O-r“). Šio agurko pavadinimo kilmė nėra visai aiški. Vieni gr. ἄγγουρον aiškina, remdamiesi graikiška medžiaga. Jų nuomone, šis žodis reiškia „neišnokęs, žalias“ (ἄγουρος = ἄωρος). Semantiniu požiūriu toks aiškinimas visai patikimas, nes agurkai kaip tik ir buvo vartojami žali, nelaukus iki visai jie išnoks (plg. O. Schrader, Reall. 1, 653; V. Hehn, 320). Gr. ἄγγουρον siejamas taip pat su pers. angūr „vynuogių kekė“ (plg. F. Miklosich, Et. Wb., 2, 371; V. Machek, Rost., 228). Mat, yra tam tikra mažų agurkų rūšis, kurių vaisiai kiek primena vynuogių kekes. Pagaliau net galima gr. ἄγγουρον aiškinti kontaminacija pers. angūr ir gr. ἄγουρος (plg. J. Holub, F. Kopečný, Et. sl., 254). Šalia gr. ἄγγουρον aptinkamas ir sudurtinis agurko pavadinimas τετράγγουρον (V. Hehn, 316), iš kurio kilęs albanų kalbos agurko pavadinimas trangull (plg. O. Schrader, Reall. 1, 653). Pirmiausia su agurkais turėjo susipažinti pietiniai slavai. Tai nulėmė geografinė padėtis. Teigimas, kad rusų kalbon žodis огурец pateko iš lenkų kalbos, neturi pagrindo (plg. V. Jagić, AfslPh, 7,495). Su graikiška slavų agurko pavadinimo kilme ne visi sutinka. Pavyzdžiui, P. Černychas (Ист. гр., 301; Оч. лекс., 113) mano, jog graikai veikiausiai šį pavadinimą gavo iš slavų. Slavai, jo manymu (Оч. лекс., 61), tokį agurko pavadinimą greičiausiai gavo kur nors iš rytų. Tačiau P. Černycho aiškinimas yra sunkiai pagrindžiamas (plg. t.p. Л. А. Булаховский, ВЯ, 1953, 1,137). 4. Iš slavų agurko pavadinimas kartu su pačiu daiktu pateko ir į kitus kraštus. Aptinkamas šis pavadinimas germanų kalbose: vok. Gurke, šved. gurka, dan. agurk, norv. agurk, angl. gherkin „karnišonas, marinuotas agurkėlis“. Į germanų kalbas šis agurko pavadinimas pateko palyginti nelabai seniai. Pirmiausia su juo susipažino vokiečiai. Apskritai, vokiečiai su šiuo augalu susipažino dviem keliais: iš romėnų ir iš slavų. Tai vaizdžiai parodo agurko pavadinimo vokiečių tarmėse geografija. Pietinėje bei vakarinėje Vokietijos dalyse aptinkamas agurko pavadinimas, kilęs iš lot. cucumis, -eris, o kitose skolintas iš slavų. Vokiečiai iš slavų šį pavadinimą gavo prekybos keliu. Jis pasitaiko jau XVI a. kalbos paminkluose (plg. Trübners Wb., 259). Vokiečių kalbos paminkluose bei tarmėse aptinkamos įvairios fonetinės šio agurko pavadinimo formos: Omorke, Umurke, Agurke, Augurke, Augurk, Gorken, Gurcken, Gorken, Gurchen, Ajurke (F. Weigand, 780-1; 263 Trübners Wb., 259; O. Schrader, Reall., 1, 653; O. Schrader, IF, 17, 30). Panašus fonetinis įvairumas būdingas daugeliui skolinių. Per vokiečius šis agurko pavadinimas pateko ir į kitas germanų kalbas. Iš slavų šios šaknies agurko pavadinimą pasiskolino ir vengrai — uborka, ugorka. Taip pat jis randamas ir Pabaltijo suomių kalbose. Į ten jis yra patekęs dvejopu keliu: iš germanų — est. kurk, suom. kurkku (plg. Л. Хакулинен, 2,63) ir tiesiog iš slavų — suom. uggurits (plg. J. Mikkola, Ber., 23). Vėlesniais laikais iš rusų kalbos agurko pavadinimas pateko ir į kai kurias kitas Tarybų Sąjungos tautų kalbas: evenk. огурец, bur.-mong. үгерцы, tuv. огурец, avar. охрец ir kt. 5. Šios šaknies agurko pavadinimas randamas ir baltų kalbose. Į čia jis pateko taip pat veikiausiai dviem keliais. Lietuviai agurko pavadinimą pasiskolino iš slavų. Į lietuvių kalbą šis žodis galėjo patekti iš lenkų arba baltarusių kalbų. K. Būga (Žd., 19), A. Briukneris (Fw., 66) mano, jog lietuviai šį pavadinimą gavo iš lenkų. Kiti prileidžia abi galimybes (plg. Pr. Skardžius, Lw., 26; E. Fraenkel, Et. Wb., 2; J. Otrebski, Tw., 3,5). Fonetiškai liet. agù̄kas galėjo kilti tiek iš lenkų ogurek (nuo XVI a. ogórek), tiek iš balt. огурокъ. Ši forma aptinkama ir įvairiuose XVI a. Lietuvos kunigaikštystės raštuose (plg. K. Jablonskis, 451; K. Būga, Žd., 19). Toks agurko pavadinimas dažnai aptinkamas mūsų senuosiuose raštuose. Jį turi jau J. Bretkūnas, K. Širvydas, S. Chilinskis (plg. K. Būga, Žd., 19). Lietuvių kalbos tarmėse šalia formos agù̄kas aptinkamos ir formos agù̄klas (Vkš, Užv, Kl, Ky, Škn, Grz, Krp, Plng, Skd; K. Būga, Žd., 19; L.k. žd., 1, 26), vagù̄klas (Slnt, Pln, Nv, Mžk, Sd, Krtn, Yl), gù̄klas (Štk; A. Bezzenberger, Lit. F., 116). Formanto -l- atsiradimą čia K. Jaunius aiškino žodžio gurklys įtaka (plg. K. Būga, Žd., 19). Toksai aiškinimas gana įmanomas. Žodžio pradžios balsio a- numetimas, gal būt, taip pat iš dalies patvirtintų šių žodžių ryšį. E. Frenkelis (Et. Wb., 178) kitaip šį klausimą aiškina. Jo nuomone, žodis gù̄klas paskolintas iš vokiečių kalbos, o formantas -l- atsiradęs žodžio cviklas įtakoje. Vargu galima sutikti su tokiu E. Frenkelio aiškinimu. Vienintelis argumentas, jog šis žodis galėjo būti paskolintas iš vokiečių kalbos yra a-nebuvimas. Tačiau šis balsis galėjo nukristi ir be pašalinės kalbos įtakos (plg. baltr. агурок: огурок, vok. Agurke: Gurke ir kt.). Lietuvių kalboje aptinkame ir kai kurių kitų augalų pavadinimų, kilusių iš agurko vardo, būtent: agurkynas „Borrago officinalis“ (L.k. žd., 1, 25), agurkininkas „daržo žolė dideliais plaukuotais lapais, agurko skonio“ (L. k. žd., 1, 25), agurkės „Borrago officinalis“ (L.k. žd., 1, 25), agurklė „Borrago officinalis“ (L. k. žd., 1, 26), agurklialapis, agurklialapės „dumblinuose ežeruose ar gana giliose balose auga žolė, kurios lapai plauko vandenyje ir nedideli (ne lelijų), o lapkočiai ploni ir ilgi, net iki dugno“ (L. k. žd., 1, 25, 26). Žodžiuose agurklialapis, agurklialapės pirmasis -l- yra veikiausiai įspraustinis, atsiradęs antrojo -l- įtakoje, nes žodžiai agurklas, agurklė šioje tarmėje nėra vartojami. Latvijos teritorijoje aptinkamas ir pievos pavadinimas Agurkle, kuris taip pat sietinas su liet. agurklė, agurklas (plg. J. Endzelīns, LV, I, 1,6). 6. Latvių kalboje vartojamas taip pat šios šaknies agurko pavadinimas. Jo patekimo į latvių kalbą istorija kiek kitokia kaip lietuvių. Jau E. Gliuko (1652—1705) biblijos vertime randame formą „to Augurkų“. Tai skolinys iš vid. vok. 264 žem. augurke (plg. J. Sehwers, 4, 302). G. F. Stenderio žodyne (1,393)) randame formą augurkės, kuri taip pat laikoma skoliniu iš vok. žem. augurke (plg. J. Sehwers, 302). Šio žodyno papildymuose pastebima, jog šiaip vartojama vienaskaitos forma agurkis (plg. t. p., 302). Į rytinę Latvijos dalį agurko pavadinimas agurkis galėjo patekti ir iš slavų (plg. K. Būga, Žd., 19; И. Энделин, Жив. ст., 1899, 3, 253; A. Brückner, Fw., 166). Dabartinėje literatūrinėje latvių kalboje vartojama forma gurķis. Žodžio pradžios a- nukritimui galėjo turėti įtakos vokiečių kalbos forma Gurke. Nors galėjo tai įvykti ir be pašalinės įtakos. Kuršių kopų žvejų latvių tarmėje vartojama forma gurķe (plg. J. Plāķis, 58). Tai skolinys iš vokiečių kalbos. 7. Ide. kalbose aptinkame keletą agurko pavadinimų. Daugelyje slavų kalbų vartojamas agurko pavadinimas yra gautas iš graikų. Iš slavų šis pavadinimas pateko į germanų, kai kurias suomių-ugrų, baltų kalbas. Lietuviai agurko pavadinimą gavo iš lenkų arba baltarusių kalbų. Į latvių kalbą jis pateko iš vokiečių. Tačiau dalis latvių — latgaliai galėjo agurko pavadinimą gauti ir iš slavų. Apie agurko pavadinimą senojoje prūsų kalboje neturime jokių žinių. S a n t r u m p o s alb. — albanų angl. — anglų aukšt. — aukštaičių avar. — avarų baltr. — baltarusių bizant. — bizantiečių bulg. — bulgarų bur. — mong. — buriatų — mongolų ček. — čekų dan. — danų dial. — dialektinis est. — estų evenk. — evenkų evenkik. — evenkikų gr. — graikų ide. — indoeuropiečių isp. — ispanų it. — italų lat. — latvių lenk. — lenkų liet. — lietuvių lyb. — lybių lot. — lotynų luž. — lužičų mokš. — mokšos mol. — moldavų norv. — norvegų oland. — olandų pers. — persų port. — portugalų pranc. — prancūzų rum. — rumunų rus. — rusų sen. — senovės serb. — chrv. — serbų — chorvatų slovėn. — slovėnų slovk. — slovakų ssl. — senovės slavų suom. — suomių šved. — švedų tuv. — tuvinių ukr. — ukrainiečių vid. — vidurio vok. — vokiečių žem. — žemaičių * * * Grz — Gruzdžiai Yl — Ylakiai Kl — Kuliai Krp — Kruopiai Krtn — Kretinga Kv — Kvedarna Mžk — Mažeikiai Nv — Nevarėnai Pln — Plungė Plng — Palanga Sd — Seda Skd — Skuodas Slnt — Salantai Skn — Sakyna Štk — Šateikiai Užv — Užventis Vkš — Viekšniai 265 L I T E R A T U R A 1. K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, Kaunas, 1935. 2. F. Adamovičs, Filologu biedrības raksti, 3,97—109, Rīga (1927). 3. A. Bezzenberger, Litauische Forschungen, Göttingen, 1882. 4. А. И. Бодуэн де Куртенэ, Несколько слов о культуре первобытных и древних славян, Варшава, 1890. 5. É. Boisacq, Dictionnaire étymologique de la langue grecque, Heidelberg—Paris, 1916. 6. A. Brückner, Die slavischen Fremdwörter im Litauischen, Weimar, 1877. 7. А. Будилович, Первобытные славяне, 1, Киев, 1878. 8. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, Kaunas, 1924—5. 9. K. Būga, Zeitschrift für slavische Philologie, 1, 26—55, Leipzig (1925). 10. K. Būga, Rinktiniai raštai, 2, Vilnius, 1959. 11. Л. А. Булаховский, Вопросы языкознания, 1953, 1, 131—9, Москва (1953). 12. H. Burchardówna, Przegląd archeologiczny, 9, z. 2—3, 153—76, Poznań (1953). 13. G. Buschan, Vorgeschichtliche Botanik der Cultur- und Nutzpflanzen der alten Welt auf Grund prähistorischer Funde, Breslau, 1895. 14. A. de Candolle, Der Ursprung der Culturpflanzen, Leipzig, 1884. 15. П. Я. Черных, Очерк русской исторической лексикологии, Москва, 1956. 16. П. Я. Черных, Историческая грамматика русского языка, Москва, 1952. 17. J. Dagys (red.), Lietuviškas botanikos žodynas, Kaunas, 1938. 18. В. Даль, Толковый словарь живого великорусского языка, 1—4, Москва, 1955. 19. ЕН = J. Endzelīns un E. Hauzenberga, Papildinājumi un labojumi K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīcai, 1—2, Rīgā, 1934—46. 20. EM=J. Endzelīns, K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca, 1—4, Rīgā, 1923—32. 21. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951. 22. J. Endzelīns, Baltu valodu skaņas un formas, Rīgā, 1948. 23. J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I, 1, Rīgā, 1956. 24. И. Эндзелин, Живая старина, 1899, 3,285—312, Санктпетербург (1899). 25. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1955—9. 26. H. Frischbier, Preussisches Wörterbuch, 1—2, Berlin, 1882—3. 27. J. Gerullis ir Chr. Stangas, Lietuvių žvejų tarmė Prūsijoje, Kaunas, 1933. 28. M. Graudina—Jos 1957 m. Kuršių Neringoje užrašyta tarminė medžiaga (rankraštis). 29. Л. Хакулинен, Развитие и структура финского языка, 2, Москва, 1955. 30. V. Hehn, Kulturpflanzen und Hausthiere in ihrem Übergang aus Asien nach Griechenland und Italien sowie in das übrige Europa, siebente Auflage, neu herausgegeben von O. Schrader, mit botanischen Beiträgen von A. Engler, Berlin, 1902. 31. J. Holub, F. Kopečný, Etymologický slovník jazyka českého, Praha, 1952. 32. J. Hoops, Reallexikon der germanischen Altertumskunde, 1—3, Strassburg, 1911—6. 33. K. Jablonskis, Lietuvos archyvas, 1, XVI amžiaus Lietuvos inventoriai, Kaunas, 1934. 35. V. Jagić, Archiv für slavische Philologie, 494—5, Berlin (1884). 36. T. E. Karsten, Die Germanen, Berlin—Leipzig, 1928. 37. T. E. Karsten, Indogermanische Forschungen, 26, 236—58, Strassburg (1909). 38. V. Kiparsky, Die geme inslavischen Lehnwörter aus dem Germanischen, Helsinki, 1934. 39. V. Kiparsky, Fremdes im Baltendeutsch, Helsingfors, 1936. 40. F. Kluge, Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, 17. Auf age, Berlin, 1957. 266 41. B. И. Костельницкий, Русско-литовские языковые связи по словарным материалам литовского языка, Ленинград, 1953 (rankrastis). 42. F. Kurschat, Wörterbuch der littauischen Sprache, 1-2, Halle, 1870-4. 43. Nīcas un Bārtas mācītāja Jāņa Langija 1683. gada latviski-vāciski vārdnīca ar īsu latviešu gramatiku. Pēc manuskripta fotokopijas izdevis un ar apcerējumiem... papildinājis E. Blese, Rīgā, 1936. 44. L. k. žd., 1—5 = Lietuvių kalbos žodynas (1—2 t. redaktorius J. Balčikonis, 3—5 t. redaktorius K. Ulvydas), Vilnius, 1941—1959. 45. V. Machek, Česká a slovenská jména rostlin, Praha, 1954. 46. V. Machek, Etymologický slovník jazyka českého a slovenského, Praha, 1957. 47. V. Machek, Lingua Posnaniensis, 2, 145—61, Poznań (1950). 48. G. Mancelius, Phraseologia lettica, Das ist: Täglicher Gebrauch der Lettischen Sprache, Riga, 1638. 49. A. Meillet, Études sur l’étymologie et le vocabulaire du vieux slave, Paris, 1902. 50. J. Mikkola, Berührungen zwischen den westfinnischen und slavischen Sprachen, Helsingfors, 1894. 51. F. Miklosich, Etymologisches Wörterbuch der slavischen Sprachen, Wien, 1886. 52. Postilla Lietuwiszka... Wilniuy per Jokubą Morkuną... Metuose... 1600. 53. J. Otrębski, Wschodniolitewskie narzecze twereckie, 3, Kraków (1932). 54. J. Plāķis, Kursenieku valoda, Rīgā, 1927. 55. А. Преображенский, Этимологический словарь русского языка, Москва, 1910—14. 56. П. А. Расторгуев, Северско-белорусский говор, Ленинград, 1927. 57. A. Rosetti, Influența limbilor slave meridionale asupra limbii române (sec. VI—XII), București, 1953. 58. O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, 1—2, Berlin, 1917—29. 59. O. Schrader, Indogermanische Forschungen, 17, 11—37, Strassburg (1904—5). 60. J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluss im Lettischen, Leipzig, 1936. 61. Pr. Skardžius, Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen, Kaunas, 1931. 62. И. И. Срезневский, Материалы для словаря древне — русского языка по письменным памятникам, 1—3, Санктпетербург, 1893—1903. 63. G. F. Stender, Lettisches Lexicon, Mitau, 1789. 64. C. Szyrwid, Dictionarium trium linguarum, Vilnae, MDCCXIII. 65. T. Šmite, Filologu biedrības raksti, 12, 49—58, Rīgā (1932). 66. A. Švābe, Izglītības ministrijas mēnešraksts, 1922, № 2, 165—80, Rīgā (1922). 67. Trübners deutsches Wörterbuch, herausgegeben von A. Goetze, Berlin-Leipzig, 1936—7. 68. C. C. Uhlenbeck, Archiv für slavische Philologie, 15, 481—92, Berlin (1893). 69. M. Vasmer, Russisches etymologisches Wörterbuch, 1—3, Heidelberg, 1950—7. 70. M. Vasmer, Zeitschrift für slavische Philologie, 19, 448—52, Leipzig (1947). 71. M. I. A. Voelkel, Die lettischen Sprachreste auf der Kurischen Nehrung, Heidelberg, 1879. 72. F. L. K. Weigand, Deutsches Wörterbuch, 1—2, Giessen, 1909—10.