Šakynos tarmės daiktavardžio kaityba

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA ŠAKYNOS TARMĖS DAIKTAVARDŽIO KAITYBA1 A. JONAITYTĖ 1. BENDROSIOS PASTABOS Giminė. Tarmėje skiriamos 3 daiktavardžių giminės: vyriškoji, moteriškoji ir bendroji. Bendrosios giminės daiktavardžių tarmėje nėra labai daug. Išskyrus daiktavardžius, reiškiančius asmenų, veikėjų pavadinimus, pvz.: grėbėjas, grėbėja; krėklis, krėklė „rėksnys, -ė“; piemuo, piemenė; senis, senė; šaltmiris, šaltmirė „kas labai šalčio bijo“; viligis, viligė..., ir kai kurių gyvulių ir paukščių vardus, pvz.: kalakuc, kalakutė; ožis, oška ir t.t., kur gramatinė giminė atitinka realią vyrišką ar moterišką lytį, visų kitų daiktavardžių gramatinė giminė yra grynai formali gramatinė kategorija. Vyriškosios giminės yra visi a-, ia-, u-, iu-kamieniai daiktavardžiai (dā’irc, birvis, lītus, sōdžus), išskyrus sesuva ir dūktė, visi priebalsinio kamieno daiktavardžiai (rāumuo, taēšmuo), i-kamieniai dantis, vagis ir tie o-, io-, ē-kamieniai daiktavardžiai, kurie reiškia vyriškos lyties asmenį, pvz.: dėde, tėtė „tetė“, viršila; pavardės: karpā’viče, lā’pe, maže’ika, pāuga, no’rutā’viče... Reikia pasakyti, kad pavardės su priesaga — avyčia || -ėžvyčia daugiskaitoj, be moteriškosios giminės, gali turėti ir vyriškąją, pvz.: jeckē’vičes || jeckē’vičei, karpā’vičes || karpā’vičei... Vyriškosios giminės formos yra dažnesnės. Į a kamieną linkusios pereiti ir o-kamienės pavardės, pvz., šalia daugē’la, nō’reika, nō’r vaiša, rā’duila sakoma ir daugē’ls, nō’reiks, nō’r vaišas, raduīls. Moteriškosios giminės yra o-, io-, ē-kamieniai daiktavardžiai (gē’rve, marī, ūoga, vāldže), išskyrus dāntis, vāgis, visi i-kamieniai daiktavardžiai (ā’nkstis, nāktis) ir priebalsinio kamieno dūktė ir sesuva. Tarmės ir lk atitinkamų daiktavardžių giminė ne visada sutampa, pvz.: ābgama „apgamas“, blakstiens „blakstiena“, dē’na „delnas“, ēketis „ekete“, mō’rks „morka“, pō’ris „pora“, skālkei „kalkės“, valnarē’žis „varnalėša“. Jei tarmės daiktavardžio giminė nesutampa su atitinkamo lk daiktavardžio gimine, ji dažniausiai sutampa su gretimų žemaičių (pvz., Kuršėnų) ar aukštaičių tarmių gimine. 1 Straipsnis yra rašomo didesnio darbo apie Šakynos tarmę dalis. Jame vartojama tokia pat fonetinė transkripcija kaip ir II-jame „Lietuvių kalbotyros klausimų“ tome 109—130 psl. Išspausdintame straipsnyje „Šakynos tarmės kirtis ir priegaidė“. Tiktai mišriųjų dvigarsių ui, ir iu, u + l, m, n, r, priebalsinė priegaidė čia žymima ne (ˊ) bet (ˋ). Tarmės pavyzdžiai, išskyrus išimtinius atvejus, į lk netransponuojami. 91 Tarmėje yra ir tokių daiktavardžių, kurie turi ir vyriškąją, ir moteriškąją giminę, pvz.: cibìlis || cibùle „svȯgūnas“, grì:ba || grì:ps, lìepa || lìeps, rū:ta, bet daugiskaitoje šalia rū:tas ir rū:tai, spìrga || spìrks, súodis ~ súodys || súodžei (dažn.), žãba || žã:ps (dažn.), žìlvitìs || žìlvite (reč.). Bendrosios giminės yra tie daiktavardžiai, kurie vienodai gali būti taikomi ir vyriškos, ir moteriškos lyties asmenims (kartais ir įvairiems gyvūnams). Daugumas bendrosios giminės daiktavardžių yra o kamieno, bet yra jų ir kitų kamienų (a, ia, ē, iu), pvz.: avė:pìza „žioplys, -ė“, drambìla „didelis, nerangus žmogus“, ìštiža, ìžarga ~ išžarga „išsižiojęlis, -ė“, klìuka „kvailys, -ė“, làmata „sugriuvėlis, -ė“, liežūnėša „pletkininkas, -ė“, lãrva „apsileidėlis, -ė, ištįžėlis, -ė“, nævalá, nævalėìka „apsileidėlis, -ė“, nævalga, nuòspò:ga „dvesena“, pakarìla „padauža“, pamì:va, pà:mpla „pampllys, -ė“, pikčiūrna, plìkata „nerimtas žmogus“, rūkata „susiraukėlis, -ė“, slòpsna „dvasna“, snarglėda „pienburnis, -ė“, sprō:gena „dvasna, dvesena“, sūkata „susisukėlis, -ė, susiraukėlis, -ė“, taradėìka „mėgstas daug ir garsiai kalbėti“, và:lkata, galvãčas „gudruolis, -ė“, gargáras „ištįsėlis, -ė“, kànčas „šykštuolis ir niurzglys“, lū:žas „tinginys, -ė“, makã:rs „suktas žmogus“, plūrpal̇s „plepys, -ė“, salì:klus „greit įsižeidžias, kaprizingas žmogus“, snačas „išsiblaškėlis, -ė“, stūlbis „nerangus, netašytas žmogus“. Palyginus pavyzdžius, atrodo, kad o-kamieniai daiktavardžiai bendrosios giminės yra iš seno, o kitų kamienų žodžiai į bendrąją giminę bus perėję vėliau. Tai iš dalies patvirtina ir toks tarmės reiškinys, kad bet koks vyriškosios ar moteriškosios giminės daiktavardis pereina į bendrąją giminę, jei tik juo kas nors charakterizuojama, pvz.: tas biàurì:be tikras šùrbė:lė; nèma:te to: jaunìke, sà:ke, kó:ks pelė:da; ale gi, tas tai bēnt kàule; nùveik pas pèlkìsiene, àna gera iškalbò:čus „mėgsta kalbėti“. Visiems bendrosios giminės daiktavardžiams charakteringas vienas dalykas — visi jie turi niekinamąją, menkinamąją reikšmę. Bet, kaip išimtis, reikia paminėti ir tokius bendrosios giminės žodžius, kurie neigiamos reikšmės neturi, pvz.: ligó:nìs (sà:ka, ka, ligó:nìs jau į kà:muoli sutrãkta; ligó:nìs sà:kanti…; jau sa ré:jus jau šenei ligó:nìs), tūlmo:čus „vertėjas, aiškintojas -a“ (âns tė: bùva par tūlmo:ču; a jau tūlmo:čaus prìtrū: kai (kalbant apie moterį). Linksnis. Tarmėje yra tie patys 7 linksniai, kaip ir lk. Senieji postpoziciniai vietininkai yra išnykę. Adesyv as ir aliatyvas išnykę be pėdsakų, vienaskaitos iliatyvo liekanų pasitaiko tik suprieveiksmėjusių ir, dažniausiai, aptrupėjusių, pvz.: sà bū:da „šunį varo“; tàu vis rèik ēit į kàndin „tau vis reikia eiti paskui“; làuka || làuko || làukuton „laukan“, plg. kuršėniškių žemaičių làuko, klaipėdiškių làuko; slėta ~ sietan „taip tvartė į savo vietą varo karves“; ėik šalin; mąsk žėme „žemėn“. Šie postpoziciniai vietininkai yra užleidę vietą prielinksninėms konstrukcijoms, pvz.: mìška pàukštis į mìška įžū:rį; ižėje į píevas; pas motìnąte viesa valà:te „pas motiną vaikams geriausia“; vàžiūj pas bró:li. Kartais, nors ir labai retai, pasitaiko ir tokių atvejų, kur paprastas vietininkas vartojamas iliatyvo reikšme, pvz.: kàntminius nuvà:re vėrsius „į Kantminius nuvarė veršius“. Laikyti šį pavyzdį senojo iliatyvo liekana ir gretinti jį su tokiomis rytų aukštaičių sutrumpėjusio dgs. iliatyvo konstrukcijomis, kaip pvz.: dar namùos atvežė (apie Varėną); jūs atvažiavosit svečiuos (Lazūnai), tur būt, negalima, nes tarmėje niekur kokių nors aiškesnių net suprieveiksmėjusių dgs. iliatyvo pėdsa- 92 kų nėra. Tai, greičiausia, bus visai naujas reiškinys, tiesiog paprastojo vietininko reikšmės praplėtimas2. Kada tarmėje senieji postpoziciniai vietininkai išnyko, sunku tiksliai nustatyti. Bet atrodo, tai turėjo įvykti jau seniai, nes šių vietininkų neturi ne tik Šakynos tarmė, bet ir visos gretimos žemaičių ir aukštaičių tarmės. Apskritai tarmės linksnių galūnės beveik visur atliepia lk atitinkamų kamienų linksnių galūnes ir yra su jomis vienos kilmės. Beveik visi tarmės linksnių galūnių skirtumai kilę dėl fonetinio ar morfologinio galūnių trumpinimo3. Taip, išskyrus a kamieną, visų kamienų daiktavardžiai turi sutrumpintą vienaskaitos vietininko galūnę, pvz.: gō’vi, miškē’li, gálvo, liepo, dáržinē, pálubē, pē’či, viduj, vándeni… Daugiskaitos naudininko ir, išskyrus a-, ia-kamienius daiktavardžius, daugiskaitos įnagininko galūnės taip pat sutrumpintos. Bet šios galūnės sutrumpinamos ne visame tarmės plote vienodai. Visų žemaičių pasieniu (Kruopiai, Dilbinai, Šakyna) ypač senesniosios kartos žmonių tarpe daug dažniau, negu tolesniame nuo žemaičių tarmės plote, sutinkamos formos su -s, pvz., dgs. naud.: akūms, bō’bums, pō’nā’ms, sē’nā’ms, žmo’nīms, žō’lūms „žolėms“…, dgs. įnag.: d̄ienums „dienomis“, nāktims, pušē’lē’ms, žī’cūms „ulyčiomis“. Bet ir žemaičių pasienyje formos su -s jau žymiai retesnės, negu be -s, pvz., dgs. naud.: arklām, bā’tām, lā’vē’m, mō’terim…, dgs. įnag.: māldum „maldôm“, raudē’m, pūšim. Tam -s nukritimui pradžią, kaip manoma4, yra davusios dviskaitos formos. Remiantis lk ir senaisiais raštais (Vilento katek. ir evangelijos), galima manyti, kad tarmėje pirmiausia ir jau seniai sutrumpėjo dgs. naudininko senoji galūnė, o jau žymiai vėliau — dgs. įnagininko galūnė, kuri lk yra išlikusi iki šiandien, pvz.: akimis, rankomis. Iš tų pačių šaltinių atrodo, kad vns. įnagininko galūnė bus sutrumpėjusi drauge su dgs. įnagininku. Kalbant apie daugiskaitos naudininko ir įnagininko linksnius, negalima neaptarti visų linksniuojamųjų kalbos dalių moteriškosios giminės žodžių daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnės -um(s), pvz.: to’kūm(s) susivē’lusum(s) žīlum(s) galvūm(s) (dgs. naud.); sū’cīso’kūm(s) sēnum(s) kūlamum(s) mašīnum(s) (dgs. įnag.). (Dar žr. atskirų kamienų paradigmas). Ši galūnė pažįstama beveik visiems šiaurės vakarų aukštaičiams ir gana didelei žemaičių daliai. Remiantis šiuo metu turima Lietuvių kalbos atlasui surinkta medžiaga, galūnė -ums į vakarus siekia šią ribą: Papilė, Tryškiai, Kuršėnai, Kelmė, Adomaičiai, Pagramantis, Žygaičiai, Lauksargiai, Rugaliai, Eičiai, toliau užslenka į rytus ir ties Jurbarku pasiekia Nemuną. Dar toliau į vakarus už šios ri- 2 Plg. Б. А. Серебренников, О некоторых возможных причинах происхождения иллативного значения у латышского локатива, Rakstu krājums veltījums akadēmiķim profesoram dr. Jānim Endzelīnam viņa 85 dzīves un 65 darba gadu atcerei, 243, Rīgā, 1960. 3 Apie morfologinį galūnių trumpinimą plačiau žr. Vl. Grinaveckis, Galūnių trumpėjimas lietuvių kalbos tarmėse. — Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai, 8, 97—98, Vilnius, 1959; J. Kazlauskas, Daiktavardžių (i) u linksniavimo nykimas. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 2, 26, Vilnius, 1959. 4 Smulkiau žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 405, Rīgā, 1951 ir ten nurodytą literatūrą. 93 bos dgs. naudininko galūnė -ums užrašyta Veiviržėnuose, pvz.: šakoms, vėsoms ir t.t. Pakapurnyje (Raseinių raj.), Joniškėje (Tauragės raj.), Viduklėje (Raseinių raj.), Nemakščiuose (Skaudvilės raj.), Didvėjye (Raseinių raj.) galūnė -ums užrašyta tik dgs. įnagininke. Daugiskaitos naudininke visų kamienų moteriškosios giminės daiktavardžiai išlaikė savas senąsias galūnes. Palyginus senesnius šaltinius, išeina, kad galūnės -ums buvimas tik dgs. įnagininke yra arba visai naujai atsiradęs dalykas, arba užrašinėtojų klaida, nes nuo Nemakščių ir Viduklės kilusio S. Stanevičiaus⁵ raštuose galūnė -ums sutinkama ir dgs. naudininke, ir dgs. įnagininke, pvz.: Padyrbdynsnu laywele, plauksiu jurirms marelums (26 psl.)⁶; …munes graudey w erky graudžiums aszarelums (34 psl.); Mes pasysamdisme Rigos sliesorely, mes prydyrbdynsme skriniums jurinėles (92); Asz pasērsu savo žyrgūžely ney rugēleys, ney mižēleys, grinumus awyžēlums (122); …kurys tum layku būdamas Wylniuje, mun yr muna daynams išrašdy tą teyksma jog daināžimes parašy (132). Ir 1829 m. išleistos Stanevičiaus dainos, ir didelis -ums paplitimo plotas neleidžia šios galūnės laikyti labai nauju reiškiniu. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, Stanevičiaus raštuose galūnė -ums sutinkama o-, io- ir ē-kamieniuose daiktavardžiuose, taigi, ji ir ten negali būti visai nauja, nes pirmiausia turėjo atsirasti tik viename kuriame nors kamiene, greičiausiai, (i)o kamiene, o jau paskui išsirausti ir į kitus kamienus. Pirmiausia turėjo įsibrauti į e kamieną, nes ē- ir io-kamienių šakninio kirčiavimo daiktavardžių linksnių galūnės žemaičių ir šiaurės vakarų aukštaičių tarmėse, išskyrus vns. ir dgs. vietininkus ir dgs. naudininką su įnagininku, yra vienodos. Tikslią galūnės -ums senumo nustatyti kol kas negalima. Tiesa, Prūsų Lietuvos šiaurės vakarų aukštaičio Vilento Evangelijose randame: priewaisdum̄is (Ev. 25) ir paslapūmis (Ev. 30). Bet daugiau panašių atvejų per visus Vilento raštus nėra, ir nežinia, kaip tuos pavyzdžius aiškinti: ar įnagininku su -umis, ar korektūros klaidomis. Be to, pirmasis žodis gali būti netaisyklingai pavartotas kaip u-kamienis, o antrasis — paprasta žemai tybė, kurių Vilento raštuose pasitaiko gana dažnai. Iš to, kad dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse ir senesniuose šaltiniuose (Stanevičius) niekur neužfiksuota dgs. įnagininko su galūne -*umis, reikėtų manyti, kad galūnė -ums yra atsiradusi tada, kai sutrumpėjo ir suvienodėjo senosios dgs. naudininko ir įnagininko galūnės, ir nauja galūnė -ums iš karto buvo apibendrinta abiem linksniams. Galūnė -ums seniau buvo laikoma skoliniu iš veliuoniškių tarmės. Bet šiai nuomonei prieštarauja nepaprastai didelis -ums paplitimo plotas, apimantis ne tik beveik visus šiaurės vakarų aukštaičius, bet ir geroką dalį žemaičių ir besitęsias nuo Latvijos TSR sienos iki Nemuno. Negalima -ums laikyti ir dėsningu paprastu nekirčiuotos galūnės -om(s) trumpėjimo ir išvirtimo atveju, nes tam prieštarauja tas faktas, kad jau seniai tose 5 Žr. S. Stanevyčia, Pasakėčios, 5, Kaunas, 1948. 6 Pavyzdžiai imami iš S. Stanevičiaus, Dainos Žemaičių, Vilnius, 1954. Perrašant Stanevičiaus tekstą, pakeistas raides ž rašymas. Kai kurie iš šių pavyzdžių minimi ir E. Grinaveckienės. Žr. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmė, filologijos mokslų kandidato laipsnio disertacija, 305, Vilnius, 1955, mašinraštis. 94 tarmėse, kuriose sutinkama galūnė -um(s), atsiradusi veiksmažodžių dgs. I asmens galūnė -om (< -ome), pvz.: darom, sakom, kirtom niekur neišvirsta į -um, nors jau nuo seniai ir dgs. naudininko — įnagininko ir veiksmažodžių dgs. I asmens galūnės fonetiškai panašios. Išimtį sudaro tik pora pavyzdžių: prašum „pra-šom“ (Šakyna, Kuršėnai) ir žinum „žinoma“ (Šakyna, Kuršėnai). Jie, kaip matyti, jau atitrūkę nuo bendros veiksmažodžio sistemos. Bet kai kuriose šiaurės vakarų aukštaičių tarmėse ir kirtis yra turėjęs tam tikros reikšmės -um(s) atsiradimui. Taip, pvz., Mituvos upyno tarmėje (apie Jurbarką) dgs. naudininke ir įnagininke galūnę -um(s) turi tik šakninio kirčiavimo žodžiai, pvz.: rankum(s), ūgum(s)7… Taip pat -um(s) negalima laikyti ir atėjusia iš u-kamienių daiktavardžių, nes visur, kur tik ji sutinkama, galūnė -um(s) yra vartojama tik moteriškosios giminės daiktavardžiuose, o moteriškosios giminės u-kamienių daiktavardžių, kurie vėliau būtų perėję į kitą moteriškosios giminės kamieną ir tuo pačiu drauge pernešę ir galūnę -um(s), lietuvių kalboje nėra. Be to, ir pačių u-kamienių daiktavardžių, išskyrus dgs. kilmininką, jokio linksnio galūnė nesutapo su kurio nors moteriškosios giminės kamieno linksnio galūne, taigi, net paprastos analogijos negalėjo būti. Suprieveiksmėjusių dgs. įnagininko formų su -umis randame latvių kalboje, pvz.: retumis „retai“, mazum(is) „po truputį“, milzumis „labai daug“, vietumis „vietomis“ ir kt.8 Šias formas K. Mühlenbachas aiškina kaip priesagos -umadarinų dgs. įnagininką9. Bet lietuvių kalbos formas su -um(s) tuo paaiškinti negalima. Taigi, galūnės -um(s) kilmė lieka neaiški. Gal būtų galima manyti, kad čia lemiamą vaidmenį suvaidino įvardžio kas įnagininkas. To ploto tarmėse įvardžio kas įnagininko forma beveik visur yra kum < kuom < kuomi, kaip aštuntas < aštuontas. Šis įvardis derinamas ir su moteriškosios giminės vard žodžių dgs. įnagininku, pvz.: su kum? — su rankom(s). Vėliau galėjo dėl analogijos virsti su-kum? — su rankum(s). Pačiame Šakynos tarmės plote galūnė -um(s) vartojama ne visur vienodai. Gyviausia ji arčiau žemaičių sienos (Kruopiai, Šakyna, Dargaičiai, Dilbimai, Žagarė), bet, pvz., apie Skaistgirį ji jau retesnė, ypač ė, i kamienuose. Ten jau dažnesnės atskirų kamienų senosios galūnės. Dar toliau į rytus (Daunorava, Joniškis) jos jau neb užfiksuota10. Daugiskaitos vietininko galūnė tarmėje taip pat trumpinama, pvz.: aūžio's, laukuos, namuos. Bet daugiskaitos vietininkas trumpinamas ne taip dėsningai, kaip vienaskaitos, ir šalia sutrumpintų formų dažnai vartojamos ir pilnos, pvz.: laukuose, miestuose, trō·bo·se… Be to, tas trumpinimas ne visų kamienų daiktavardžių yra vienodas. Labiausiai trumpinamas a-, iā-kamienių daiktavardžių dgs. 7 El. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmė, filologijos mokslų kandidato laipsnio disertacija, 294–295, Vilnius, 1955, mašinraštis. 8 J. Endzelins, Latviesu valodas gramatika, 602–603, Rīgā, 1951. 9 K. Mühlenbach, Das Suffix -uma- im Lettischen, Indogermanische Forschungen, XVII, 412–413, Strassburg, 1905. 10 Daunoravai ir Joniškiui medžiaga imta iš LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių kalbos atlaso kartotekos. 95 vietininkas, mažiau -o, -io-, ė-kamienių ir visų mažiausiai i ir tarmės priebalsinių kamienų daiktavardžių dgs. vietininkai — šių kamienų dgs. vietininkai beveik visai netrumpinami. a-, ia-kamienių daiktavardžių dgs. vietininko galūnių didžiausias trumpinimas būdingas ne vien tik Šakynos tarmei ir kitoms šiaurės vakarų aukštaičių tarmėms (pvz., Mituvos upyno)11 bet, kaip rodo Dialektologinio atlaso medžiaga, ir kapsų-zanavykų (kurie kitų kamienų dgs. vietininko visai netrumpina)12 ir jų kaimynų veliuoniškių tarmėms. Skaičius. Tarmės daiktavardis turi tik du skaičius: vienaskaitą ir daugiskaitą. Dviskaita, apskritai, išnykusi. Šiokių tokių jos liekanų dar pasitaiko a- ir ia-kamienių ir kitų kamienų vyriškosios giminės daiktavardžių dgs. galininke, jei jie vartojami su „du“ arba „abu(du)“, pvz.: valà˙kuos būvau pasisėjęs dù centneriu, dù pareiškimu raštu, su spràgilu kūlė par maišą abu galu. Bet tokiais atvejais lygiagrečiai vartojamos ir daugiskaitos formos, pvz.: atėin pralė̇ides dù mė̇nesus; ...kurė̇nãl dù pė̇čius diena į nȧkti; dù šimtus atė̇me. Visur kitur dviskaita išnykusi, jos vietą užėmė daugiskaita, pvz.: nebeduod piena tie dù spė̇ne; ṧe tuoj į sk̇lė̇pa, dvi bačkas aukščių išdžina...; ...dvi bačkas tūrem į ḋã˙ maiša; nežina, kas če bus pasiżnamas to's dvi. a- ir ia-kamienių daiktavardžių dgs. galininko dviskaitos liekanos paaiškinamos skaitvardžių „du“, „abudu“ analogija. Tai patvirtina ir tas faktas, kad lygiai tokie pat dviskaitos pėdsakai charakteringi ir daugeliui kitų tarmių, kuriose daiktavardžių dviskaita taip pat jau beveik išnykusi, pvz.: kapsų-zanavykų13, pačių pietinių šiaurės vakarų aukštaičių (Jurbarkas)14 ir rytų aukštaičių (Linkmenys)15 tarmės. Savo pėdsakus dviskaita yra palikusi ir visų kamienų dgs. naudininke ir, išskyrus a, ia kamienus, dgs. įnagininke16, kur dėl dviskaitos įtakos pradėtas numesti galūninis -s, pvz.: jau dviem vaikam atė̇me karīnus dukūmentus; amėrika prįṡume prancūżãm; piena dāve vėršā˙m. Kada tarmė dviskaitos neteko, pasakyti sunku. Skaičius ne tik parodo daiktų skaičių, bet su jo gramatinėmis formomis kai kada siejasi ir įvairios leksinės reikšmės, pvz.: dviratis „dviratis“ ir dviracei „vežimo priekinė ašis su ratais ir ienomis“, gražìbe „gražumas“ ir gražìbes „gražumynai; gražūs daiktai“, leḋc ir ledai „kruša“, mė̇dis ir mė̇džei „malkos“, nò˙sis ir nò˙sis „šnervės“, rìc ir rìtai „pasaulio šalis“ ir kt. Kaip ir Ik bei kitose lietuvių kalbos tarmėse, kai kurie Šakynos tarmės daiktavardžiai kartais turi tik vieną kurį skaičių: arba tik daugiskaitą, arba tik viena- 11 Plg. El. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmė, 292, 299, 307, 311—312, Vilnius, 1955, mašinraštis. 12 Plg. Atlase medžiagos rinkimo „Programos“ 290 klausimo bandomuosius Pietų Lietuvos žemėlapius, Vilnius, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, rankraštis. 13 J. Senkus, Daiktavardžių linksniavimo kapsų ir zanavykų tarmėse bruožai.— Lietuvos TSR MA Darbai, Serija A 2 (9), 157, Vilnius, 1959. 14 El. Grinaveckienė, Būdingesnės giminės, skaičiaus ir linksnio formos Mituvos upyno tarmėje. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 2, 181, Vilnius, 1959. 15 J. Kardelytė, Daiktavardžio kait ymas Linkmenų tarmėje. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 2, 166, Vilnius, 1959. 16 Žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 405, Rīgā, 1951 ir ten nurodytą literatūrą. 96 skaitą. Pvz., vienaskaitiniai: balti̇·be, dė·jims, kareivije, krėida, piens, švi̇ns ir kt.; daugiskaitiniai: bȧltinei, ekė·čes, lȧšinei, miėles, mi̇ltai, mi̇t·bas, mušči̇·nes, niu̇obaigas, pakaši̇·nas, pru̇šnas „snukis“, smȧ·genas, ni̇ežai, rȧudes „raudonligė“, niu̇okulstas „nuobrukos“, pȧ·biras, pȧmazgas || sȧmazgas, bȧrkštei, vė·darai ir kt. Kamienas. Tarmės daiktavardžių kamienai tie patys, kaip ir lk (a, ia, o, io, ė, i, u, iu ir priebalsiniai), bet: 1. Atskirų tarmės daiktavardžių kamienas ne visada sutampa su atitinkamu lk daiktavardžių kamienu, pvz.: ȧbgama, bi̇tis, blakstiens, dȧine, dėbeši·s, dė·na, kišė·nis, nȯ·sini·s, ȯ·baela, pȯ·ris „pora“, smȧ·genas, ši̇rša, viėšnė, žu̇·ri·s… Kai kurie žodžiai yra dviejų kamienų, pvz.: gri̇·ba || gri̇·ps, su̇odžei || su̇odis ~ su̇odys, ži̇lvitis || ži̇lvite, ėketi·s || ėketė, žȧba || žȧ·ps ir kt. 2. Ne visi tarmės daiktavardžių kamienai išlaikyti vienodai gerai. Geriausiai išlikę a, ia, o, io ir, iš dalies, ė kamienai; i, u, iu ir ypač priebalsiniai kamienai išlaikyti žymiai prasčiau ir net dabar jie vis silpnėja, nes iš jų vis nauji žodžiai pereina į kitus kamienus: vyriškosios giminės — į a, ia, moteriškosios — į o, io, o kartais ir į ė kamienus. Be to, į tuos nykstančius kamienus braunasi iš gausesniųjų kamienų atskiri linksniai ar net ištisi skaičiai, pvz., u-, iu-kamieniai daiktavardžiai daugiskaitoje ištisai linksniuojami pagal a-, ia-kamienius. Vienaskaitoje į u, iu-kamienių vienaskaitos įnagininką braunasi a-, ia-kamienių forma, pvz.: su alėju, su cukru, su trākto·ru. Į ė, i ir priebalsinių kamienų moteriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos naudininką ir įnagininką yra įsibrovusios formos su -um(s), pvz.: dgs. naud. akūm(s), ka·r’um, mo·taerum „moterims“; dgs. įnag. dilgī·num „dilgynėmis“, du̇ktaerum „dukterimis“, ši̇rdžum „širdimis“… io-kamienių daiktavardžių vns. įnagininko forma yra įsibrovusi ir į i-kamienius moteriškos giminės daiktavardžius, pvz.: su ake, no·se, ža·se ir tt. Priebalsiniai kamienai išlaikyti visų mažiausiai: šių kamienų daiktavardžių linksniavimas visai sumaišytas (žr. paradigmą): Nors i, u, iu kamienai nyksta, bet kartais atskiri jų linksniai įsibrauna į kai kurių ia, ė kamienų žodžius, pvz.: vns. vard. kȧtis „katė“, kū·tis „kutė“, mo·ki·tojus „mokytojas“, raš·tojus „rašytojas“, ūpis „upė“ ir kt. Kai kurie io-kamieniai daiktavardžiai yra perėję į ė kamieną, pvz.: gū·nė, jȧ·uje (vt. jȧ·ujė ~ jāujėje), skri·ne (vt. skri·nė ~ skrẏnėje), viėšnė ~ viešnė, u̇ž·sne ~ vẏšnė (vt. u̇ž·snė ~ vẏšnėje). Perėjo dėl to, kad daugumas linksnių galūnių tarmėje sutapo su atitinkamais ė-kamienių linksniais (skiriasi tik vns. vietininkas, dgs. vietininkas ir, iš dalies, naudininkas ir įnagininkas, t. y. jei į juos neįsibrauna galūnė -ums). Baigiant dar reikia pabrėžti, kad, kur tarmės daiktavardžio kamienas nesutampa su lk, ten jis dažniausiai sutampa su atitinkamo gretimų žemaičių ir aukštaičių tarmių (Kuršėnų ir kt.), o kartais ir gretimų latvių kalbos tarmių (Bukaiši, Mežamuiza) kamienu (plg. latvių akmins, kalki, pāris ir kt.). Kirčiavimas. Tarmės dviksieniai daiktavardžiai turi tokias pat 4 kirčiuotes, kaip ir lk, tik a-kamienių III kirčiuotės daiktavardžių vns. vietininkas kirčiuojamas ne galūnėje, kaip lk (pvz.: beržė, darbė), bet šaknyje, pvz.: be·ržė, da·rbe ir kt., kaip ir kitų šiaurės vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėse. Daugiskiemeniai daiktavardžiai nuo lk skiriasi tuo, kad turi tik 3 kirčiuotes: I (pvz.: akūoc, pavȧ·saris), II (pvz.: kȯ·pu·sc, paklȯ·de) ir III (pvz.: kȧmuo- 7. Kalbotyros klausimai 97 li·s, riešuc, sprā·gils). Be to, a-kamienių daugiaskiemenių daiktavardžių trečiosios a kirčiuotės vns. vietininkas kirčiuojamas šaknyje, kaip ir to paties kamieno III kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių, pvz.: a·žuole, riešute ir kt. Atskirų daiktavardžių kirčiuotė nesutampa su atitinkamų lk daiktavardžių kirčiuote. Apie tai plačiau žr. prie atskirų kamienų paradigmų. 2. LINKSNIAVIMAS a kamienas Vienaskaita I II III IV V. kā·uls, pirš·, kae·lms, lāuks K. kā·ula, piršta, kae·lma, lāuka N. kā·ului, pirštui, kae·lmui, lāukui G. kā·ula, piršta, kae·lma, lāuka Įn. kā·ulu, pirštu, kae·lmu, lāuku Vt. kā·ule, piršte, kae·lme, lāuke Š. kā·ule, piršte, kae·lme, lāuke Daugiskaita V. kā·ulai, pirštai, kae·lmai, lāukai K. kā·ulų, pirštų, kae·lmų, lāukų N. kā·ulá·m¹⁷, pirštá·m, kae·lmá·m, lauká·m kā·ulá·ms, pirštá·ms, kae·lmá·ms, lauká·ms G. kā·ulus, pirštus, kae·lmus, lāukus Įn. kā·ulais, pirštais, kae·lmais, lāukais Vt. kā·uluos, pirštuos, kae·lmuos, lāukuos kā·uluose, pirštuose, kae·lmuose, lāukuose Š. kā·ulai, pirštai, kae·lmai, lāukai kae·lmai, lāukai Pastabos. Linksniavimas. Vns. vietininkas. Tarmėje retkarčiais sutinkama gana keista vns. vietininko forma, pvz.: bl·džūkuo, daždžūkuo, laukūkuo (Šakyna) kalnūko (Dilbinai). Ši forma sutinkama tik daiktavardžiuose su mažybine priesaga -ukas. Ta vietininko forma skolinta iš gretimų žemaičių tarmių (plg. Kuršėnų kalnūkuo, suodžūkuo, svižnūkuo… Šioje tarmėje ji gana gyva). Bet įdomus tas faktas, kad Šakynos tarmėje nebe visada ištaisomos fonetinės žemaičių. Žemaičių ta galūnė kilusi iš o-kamienių daiktavardžių vns. vietininko¹⁸. Vns. šauksmininkas. Daugiaskiemenių a-kamienių daiktavardžių vns. šauksmininkas labai dažnai turi sutrumpintą galūnę, pvz.: ā·vin, kā·tin, pā·tin, vā·buol „vabalė“, žā·sin ir kt. Tikrinių daiktavardžių vns. šauksmininko forma nie- 17 Linksniuose, turinčiuose gretimines formas, pirma rašoma dažniau vartojama forma, paskui — retesnė. 18 Plg. latvių a-kamienių daiktavardžių vns. vietininką mežā, tevā. Dėl kilmės žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 106, Vilnius, 1957. 98 kados neturi galūnės -e, bet tik formantą -ai, pvz.: bǐčužai (pavardė), janká'uskai (pavardė), jō'nai, mā'rti'nai, pẽ'trai ir kt. Iš bendrinių daiktavardžių šį formantą vns. šauksmininke visada turi tik žodis „tėvas“ – tē'vai. Kituose bendriniuose daiktavardžiuose šis formantas pasitaiko tik labai retai, pvz.: žō'gai, žō'goi, dúok degūta (Dargaičiai). Tikrinių daugiskaitmenių daiktavardžių (vardų) vns. šauksmininko formos labai dažnai ir trumpinamos, pvz.: jō'kim, lẽ'vo'n „Leonai“, stanislau, vā'cilau10. Dgs. šauksmininkas. Tarmė jau dažniau ir III, IV kirčiuotės dviskiemeniuose daiktavardžiuose vietoj dgs. šauksmininko vartoja dgs. vardininką (plg. paradigmas). Kirčiavimas. Kai kurie a-kamieniai tarmės daiktavardžiai kirčiuojami kitaip, negu lk20. Tarmėje I kirčiuote kirčiuojami: àmarninks, ameríkō'ns, dvārininks, kelà'minks, pabī'klas „prietaisas, įrankis“, prō'c, pūrsłas, skō'lininks, sā'vininks, stebū'klas, ū'ps, žvī'rs, gīntars, kā'rininks, krā'uklas „senas daiktas koks“. Pirmaja kirčiuote kirčiuojami ir beveik visi daiktavardžiai su priesaga -ūnas, pvz.: alei'ns (pavardė), bijū'ns, keikū'ns, lakū'ns, pasalū'ns, perkū'ns, ratū'naī (kaimas), sargū'ns (pavardė), taučū'nai (kaimas), vijū'ns ir kt., bet alū'ns, kāltū'ns, mā'lu·ns, pālatru'ns „darželiuose auginamas prieskoninis augalas“. Tarmėje II kirčiuote kirčiuojami: drīžas, gāurai, jūnks, līeknas, līūkšča, māldai „meldai“, rīkmas, rī'mai, rūnks ~ rūngas, rōžas, vāistai. Tarmėje III kirčiuote kirčiuojami: kūoc ~ kūodas, māigai „grėbščiai“, mūškuls, pūocs, smā'iks, žā'ips, žā'gnc. Tarmėje IV kirčiuote kirčiuojami: kānc ~ kāitas, mūils, nērus, vērks ~ vērgas. Kai kurie a-kamieniai daiktavardžiai kirčiuojami dvejopai ar net trejopai, pvz.: akuōc I ir III, àtklastai I ir III b, jezmīns ir jē'mins I, II ir IIIb, pavālkai II ir pā'valkai I, māurai II ir mā'urāi I. ia kamienas Vienaskaita I II III IV V. stūobris, mē'dis, rū'pesti's, kē'ls K. stūobre, mē'dže, rū'pešče, kē'le N. stūobru, mē'džui, rū'peščui, kē'lui G. stūobri, mē'di, rū'pesti, kē'li Įn. stūobru, mēdžū, rū'peščū, kē'lu Vt. stūobri·, mē'di·, rū'pesti·, kē'li· Š. stūobri, mē'di, rū·pesti·, kē'ls kē'li· 10 Dėl vns. šauksmininko formų kilmės žr. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 3, 15, Warszawa, 1956. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 106, Vilnius, 1957. 20 Lk kirčiavimo norma imamas „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, Vilnius, 1954. 99 Daugiskaita I II III IV V. Š. stúobrei, mēdžei, rūpeščei, kēlei K. stúobru, mēdžu, rūpešču, kēlu N. stúobram, mēdžām, rupeščām, kelām stúobrāms, mēdžāms, rupeščāms, kelāms G. stúobrus, mēdžus, rūpeščus, kēlus Įn. stúobreis, mēdžeis, rūpeščeis, kēleis Vt. stúobruos, mēdžuos, rūpeščuos, kēluos stúobruose, mēdžuose, rūpeščuose, kēluose Pastabos. Linksniavimas. V ns. galininkas. Daiktavardžiai kē‘ls, vē‘jes, vē‘lns vns. galininke tarmeje turi galūnę -i: kē‘li, vē‘ji || vē‘je, vē‘lni. Ši galūnė yra ir gretimose žemaičių tarmėse (pvz., Kuršėnų vē‘Ini, kē‘li, u̯ēni). Ji atsiradusi dėl analogijos pagal tų iā-kamienių daiktavardžių vns. galininką, kurie dėsningai vns. galininke turi -i (žr. paradigmas). Vns. vietininkas. Tarmėje, ypač prie žemaičių sienos, retkarčiais sutinkamos iš gretimų žemaičių tarmių skolintos vns. vietininko formos, pvz.: grō‘vie, kēlie, lō‘vie, mē‘die, tī‘relie „Tyrelyje“ ir kt. (Plg. Kuršėnų luō‘psie, muo-lie, viejie … Čia visur dėsningai iā-kamienių daiktavardžių vns. vietininkas pakeistas ē-kamienių vns. vietininku). Tuose skoliniuose, kaip ir a-kamienių vns. vietininko skolintose formose, tarmė neatstato fonetinių žemaičitybių (Šakynos tarmėje turėtų būti * grō‘vie, *lō‘vie ir t.t.). Kirčiavimas. Iš skirtingai nuo 1k kirčiuojamų iā-kamienių daiktavardžių galima paminėti šiuos. Tarmėje I kirčiuote kirčiuojami: bēprō‘tis, bēsō‘tis, džē‘snis, jaunā‘vedis, kaminšluostis, kē‘imaris, lē‘lis „paukštis Caprimulgus europaeus“, naujā‘kuris, ni‘kštis, stúobris, tvink­snis, vijō‘klis, virvagalys, žvīlksnis. Be to, I kirčiuote kirčiuojami ir visi daiktavardžiai su kirčiuota priesaga -uoklis, pvz.: girtuōklis, sapniuok-lis, „svajotojas, išsiblaškėlis“, svī‘riuoklis. Tarmėje II kirčiuote kirčiuojami: āklis, kūžlis, spīglis, spī‘ris „paramtis“, žemkēntis. Taip pat visi daiktavardžiai su priesaga -ē‘jis, pvz.: dirbē‘jis, ge‘rē‘jis, metē‘jis, pjō‘vējis. Tarmėje III kirčiuote kirčiuojami: bō‘tkō‘tis, kō‘šūvis, rū‘pestis, užvalktis, vō‘kietis. o kamienas Vienaskaita I II III IV V. pieva, rānka, gālva, šāka K. pievas, rānkas, gālvo’s, šāko’s N. pievai, rānkai, gā‘lvai, šā‘kai G. pieva, rānka, gā‘lua, šā‘ka Įn. pieva, rānka, gā‘lua, šāka Vt. pievo‘, rānko‘, gāluo‘, šāko‘ Š. pieva, rānka, gālva, šāka 100 Daugiskaita I    II    III    IV V. Š. pievas,  rãnkàs,  gãlvas,  šãkas K. pievų,  rãnkų,  gãlvų,  šãkų N. pievum(s) 21, rãnkum(s), gãlvum(s), šãkum(s) pievom(s), rãnkom(s), gãlvom(s), šãkom(s) G. pievas,  rãnkàs,  gãlvas,  šãkas Įn. pievum(s), rãnkum(s), gãlvum(s), šãkum(s) pievom(s), rãnkom(s), gãlvom(s), šãkom(s) Vt. pievo˙s(e), rãnko˙s(e), gãlvo˙s(e), šãko˙s(e) pievuos(e), rãnkuos(e), gãlvuos(e), šãkuos(e) Pastabos. Linksniavimas. Vns. šauksmininkas. Jis tarmėje yra sutapęs su vns. vardininku. Jei būtų išlaikyta senoji šauksmininko forma su senuoju kirčiu šaknyje, tada tarmėje turėtų nukristi senasis nekirčiuotas trumpasis galūninis a22. Dėl vns. vietininko, dgs. naudininko ir įnagininko žr. „Bendrosiose pastabose“ skyrelį „Linksnis.“ Dgs. vietininkas. Tarmės o-kamienių daiktavardžių dgs. vietininko formas su -uos(e), pvz., pievuos(e), rãnkuos(e) ir t.t. galima paaiškinti dvejopai: 1. Ji gali būti atsiradusi pačioje tarmėje dėl analogijos pagal tokius daiktavardžius, kurie tarmėje yra ir a, ir o kamieno, pvz., dgs. vard.: grìbas || grìbai, krūopas || krūopai, lìepas || lìepai, rū˙tas || rū˙tai, slì˙vas || slì˙vai ir t.t. Tiesa, ši galūnė be o-kamienių sutinkama taip pat ir io, ē, i bei priebalsinių kamienų moteriškosios giminės daiktavardžiuose, pvz.: ãkuos „akyse“ (Šakyna), jã˙ujuos „jaujoje“ (Dargaičiai), pū˙suos „pusėse“ (Dilbinai). Bet ir čia ji galėjo atsirasti dėl analogijos pagal dvikamienius tarmės daiktavardžius, pvz.: cibãlis || cibùle „svogūnas“, èketìs || èketė, siõdžei || siõdis ~ siõdys (dgs. vard.), žìlvitìs || žìlvite ir kt. Be to, čia savo ruožtu dar gali veikti ir o kamieno naujųjų formų analogija. 2. Lygiai taip pat kaip Šakynos tarmėje a-, ia-kamienių daiktavardžių dgs. vietininko galūnė yra įsibrovusi į o-, io-, ē-kamienių daiktavardžių dgs. vietininką ir daugelyje žemaičių tarmių (Kuršėnai, Kaunatava, Šaukėnai ir kt.), pvz.: runkuosi || runku˙si (reč.), vestùvės (reč.) (Kuršėnai). Taigi, Šakynos tarmės rãnkuos(e) galėjo atsirasti arba dėl gretimų žemaičių tarniu mišrių dgs. vietininko formų įtakos, arba tiesiog yra paskolinta iš žemaičių runkuosi (plg. a-, ia- kamienių daiktavardžių vns. vietininko skolintas ir neišverstas į tarmę žemaitiškas formas). Kirčiavimas. Tarmėje I kirčiuote kirčiuojami ir ã˙traiža, džõ˙va „tuberkliozė“, lèčpìra „baltoji kielė“, lì˙guma, pãkaba, sló˙gas, žã˙rna. Tarmėje II kirčiuote kirčiuojami ir ieva, jūra, krãunas, lã˙stas, lùbas, lū˙šna, plūta, stì˙ga, šẽiva. 21 Į skliaustelius paimta galūnė retesnė. Dar žr. 17 išnašą. 22 Dėl lietuvių kalbos vns. šauksmininko žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 114, Vilnius, 1957. 101 Tarmėje III kirčiuote kirčiuojami ir gãinava, lètėna, nùgara. IV kirčiuote tarmėje kirčiuojamas žodis próga. Iš dvejopai kirčiuojamų tarmės o-kamienių daiktavardžių galima paminėti: brùna II ir IV, sàmanas I ir III. io kamienas Vienaskaita I    II    III    IV V.Š. kó·je,  telì·če,  àpače,  vãldže K. kó·jes,  telì·čes,  àpačõ·s,  vãldžõ·s N. kó·jei,  telì·čei,  ã·pačei,  vãldžei G. kó·je,  telì·če,  ã·pače,  vãldže Įn. kó·je,  telì·če²³,  ã·pače,  vãldže Vt. kó·jo,  telì·čo,  àpačò,  vãldžõ Daugiskaita V.Š. kó·jes,  telì·čes,  ã·pačes,  vãldžes K. kó·ju,  telì·ču,  àpačù,  vãldžù N. kó·jum(s),  telì·čum(s),  apačùm(s),  valdžùm(s)  kó·jo·m(s),  telì·čo·m(s),  apačõ·m(s),  valdžõ·m(s) G. kó·jes,  telì·čes,  ã·pačes,  vãldžes Įn. kó·jum(s),  telì·čum(s),  apačùm(s),  valdžùm(s)  kó·jo·m(s),  telì·čo·m(s),  apačõ·m(s),  valdžõ·m(s) Vt. kó·jos(e),  telì·čo·s(e),  apačõ·s(e),  valdžõ·s(e)  kó·juos(e),  telì·čuos(e),  apačuõs(e),  valdžùos(e) Pastabos. io- kamienių daiktavardžių linksnių galūnės, išskyrus fonetinius pakitimus, tokios pat, kaip ir o-kamienių. Tarmėje, be màrti, pàti, vns. vardininke galūnę -i turi skol[inys] põni „ponia“. Jis, matyti, iš karto tarmėje buvo priderintas prie „marčios“ ir „pačios“ ir tokiu būdu išlaikė savo seną vns. vardininko formą (plg. lenkų pani). ė kamienas Vienaskaita V. Š. kã·uge,  piẽne,  gíesmė,  žõ·lė K. kã·uges,  piẽnes,  gíesmės,  žõ·lės N. kã·ugei,  piẽnei,  gíesmei,  žõ·lei G. kã·uge,  piẽne,  gíesme,  žõ·le Įn. kã·uge,  piẽne,  gíesme,  žõ·le Vt. kã·ugė,  piẽnė,  gíesmė,  žõ·lė 23 Dėl daugiaskiemenių II kirčiuotės žodžių kirčiavimo žr. A. Jonaitytė, Šakynos tarmės kirtis ir priegaidė. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 2, 113, Vilnius, 1959. 102 Daugiskaita V. Š. ká·uges,　pīenes,　giēsmes,　žō·les K. ká·ugų·,　pīenų·,　giēsmų·,　žō·lu· N. ká·ugum(s),　pīenum(s),　giēsmūm(s),　žō·lūm(s) 　 ká·ugē·m(s),　pīenē·m(s),　giēsmē·m(s),　žō·lē·m(s) G. ká·uges,　pīenes,　giēsmes,　žō·les Įn. ká·ugum(s),　pīenum(s),　giēsmum(s),　žō·lūm(s) 　 ká·ugē·m(s),　pīenē·m(s),　giēsmē·m(s),　žō·lē·m(s) Vt. ká·ugē·s(e),　pīenē·s(e),　giēsmē·s(e),　žō·lē·s(e) 　 ká·ugųos(e),　pīenųos(e),　giēsmųos(e),　žō·luos(e) Pastabos. Linksniavimas. Vns. šauksmininkas. Vns. šauksmininkas tarmėje yra sutapęs su vns. vardininku. Dėl dgs. naudininko ir įnagininko galūnės -um(s) žr. „Bendrųjų pastabų“ skyrelį „Linksnis“. Dėl dgs. vietininko galūnės - uos(e) žr. pastabą prie o-kamienių daiktavardžių dgs. vietininko. Kirčiavimas. Tarmėje I kirčiuote kirčiuojami ir ã·dgires „augalas Lycopodium Selago“, gūote „grybas Hygrophorus“, šli·kšti·ne „biaurybė“, tá·rški·ne. Tarmėje II kirčiuote kirčiuojami ir ãikšte || ēikšte, glēives, kē·de, lāime, lāisve, mēnte, srāige, tūlpe. III kirčiuote kirčiuojama drō·bulē. Žodis žūrke, išskyrus vns. vardininką ir kilmininką (žūrke·s), visuose kituose linksniuose kirčiuojamas I kirčiuote. i kamienas Moteriškoji giminė Vienaskaita I　　　　　　II　　　　　　III　　　　　　IV V. Š. á·nkštis,　ãnglis,　širdis,　ãusis K. á·nkšties,　ãnglies,　širdies,　ãusies N. á·nkšči,　ãnglei,　širdžēi,　ãusei G. á·nkšti,　ãngli,　širdi,　ãusi Įn. á·nkšče,　ãngle,　širdže,　ãuse 　 á·nkštim (1. ret.),　ãnglim (1. ret.),　širdim (1. ret.),　ãusim (1. ret.) Vt. á·nkšti·,　ãngli·,　širdi·,　ãusi· 　 á·nkštie (ret.),　ãnglie (ret.),　širdie (ret.),　ãusie (ret.) Daugiskaita V. Š. á·nkštis~á·nkštys,　ãnglis~ãnglys,　širdis~širdys,　ãusis~ãusys 　 á·nkštės,　ãngles,　širdes,　ãuses K. á·nkščių·,　ãnglių·,　širdžių·,　ãusų· N. á·nkštim(s),　ãnglim(s),　širdim(s),　ãusim(s) 　 á·nkščūm(s),　ãnglūm(s),　širdžūm(s),　ãusām(s) 　　　　　　　　　　　　　　　　　　　　　　ãusīm(s) 103 G. áṅkštis, ánglis, širdis, ausis áṅkštės, ánglės, širdės, ausės Įn. áṅkštim(s), ánglim(s), širdim(s), ausim(s) áṅkštum(s), ánglum(s), širdžum(s), ausum(s), áušum(s) Vt. áṅkšti·s, ángli·se, širdi·se, ausi·se áṅkščuos(e), ángluos(e), širdžuos(e), ausuos(e) áṅkšties(e), ánglies(e), širdies(e), ausuos(e), ausies(e) Vyriškoji giminė Vienaskaita Daugiskaita V. dántis V. váǵis V.Š.dántis~dantys, vá·gis~vagys dánti·s K. váǵies váǵei K. danties N. vá·ǵui K. dántu·, váǵu· dánče G. vá·ǵi N. dántim(s), váǵim(s) N. dánčiu Įn. váǵu váǵá·m(s) G. dánti váǵim (1.ret.) G. dántis, váǵis Įn. dánčiu Vt. váǵi· váǵus dántim(1.ret.) váǵie Įn. dántim(s), váǵim(s) Vt. dánti· Š. váǵi váǵeis dántie váǵie (1.ret.) Vt. dánti·se, váǵi·se Š. dánti dántuos(e), váǵuos(e) dánti· dánties(e), váǵies(e) dántie (1.ret.) Pastabos. Linksniavimas. Išskyrus dantį ir vagį, tarmėje visi i-kamieniai daiktavardžiai yra moteriškosios giminės. Seniau vyriškosios giminės dar yra buvęs pėti·s, bet dabar, išskyrus vns. kilmininko formą pėties, jis yra perėjęs į ia kamieną. Kaip matyti iš vyriškosios giminės paradigmos ir dantis su vagiu jau pereina į ia kamieną: daugelis ia kamieno linksnių formų yra įsibrovusios į šių žodžių linksniavimą. Vyriškosios giminės i-kamienų daiktavardžių perėjimo į ia kamieną svarbiausia priežastis — tarmės linksniavimo sistemos prastinimas. i-kamienų vyriškosios giminės daiktavardžių tarmėje labai maža, o ia kamienas — labai gausus. Be to, kai kurių ia ir į kamienų linksnių galūnės iš seno yra tarmėje sutapusios (pvz., vns. vard., gal., dgs. kilm., gal.), pagal jų analogiją ir kitų ia kamieno linksnių formos labai lengvai įsibrovė į vyriškosios giminės i-kamienių daiktavardžių linksniavimą. Atskirų linksnių galūnės. Vns. naudininkas. Jau iš seno tarmės, kaip ir lk., i-kamienių moteriškosios giminės daiktavardžių vns. naud. forma yra skolinta iš io kamieno, o vyriškosios giminės — iš ia kamieno. Kokia galūnė buvo tarmėje seniau — neaišku. Gretimos žemaičių tarmės vns. naud. taip pat dabar turi ia ir io kamienų formas (á·ke·, žóuse·, Papilė; duńču·, auše·, á·ve·, Kuršėnai). 104 Vns. įnagininkas. Tarmėje, kaip ir daugelyje kitų lietuvių kalbos tarmių, į i kamieno vns. įnagininką yra įsibrovusios ia ir io kamienų linksnių formos, io kamieno įnagininko forma ir moteriškosios giminės i-kamienius daiktavardžius, atrodo, įsibrovė jau seniai, nes jos užuomazgą randame jau Prūsų Lietuvos šiaurės vakarų aukštaičio Vilento raštuose, kur greta senosios i kamieno moteriškosios giminės vns. įnagininko formos, pvz.: ugnimi (Ev. 84), jau, nors ir retai, sutinkama ir io kamieno, pvz.: akie (Ev. 183), Ischmincße (Ev. 168). Kada ia kamieno formos ėmė brautis į vyriškosios giminės i kamieno vns. naudininką — nustatyti negalima. Vns. vietininkas. Šalia senų i kamieno formų, visų Žemaičių pasieniu retkarčiais sutinkamos ir iš žemaičių skolintos moteriškosios giminės ė-kamenės formos, pvz.: ākie, pirtie ir kt. Čia, kaip ir kitu kamienų vietininkams, būdinga tai, kad išlaikomos fonetinės žemai tybės. Vns. šauksmininkas. Moteriškosios giminės vns. šauksmininkų tarmė pakeitė vns. vardininku. Vyriškajai giminei šalia labai retai vartojamų senųjų i kamieno šauksmininko formų vartojamas ia kamieno šauksmininkas. Dgs. vardininkas ir galininkas. Šalia senųjų lyčių visų žemaičių pasieniu moteriškosios giminės daiktavardžiuose retkarčiais sutinkamos ir iš žemaičių skolintos ė kamieno formos [plg. úntes, širdes (vard. gal.), Kuršėnai]. Dgs. kilmininkas. Tarmėje, kaip ir 1k ir kitose tarmėse, iš priebalsinių kamienų į i kamieną perėję žodžiai dgs. kilmininke prieš galūnę -u išlaiko kietą priebalsį²⁴, pvz.: āusu, dāntu, dūru, nōsu, šāknu, žāsu ir kt. Bet ši ypatybė nebe visuose buvusiuose priebalsinių kamienų žodžiuose išlikusi, plg. žūvu, nākču || nāktu. Dgs. naudininkas ir įnagininkas. Moteriškosios giminės i-kamieniai daiktavardžiai šiuose linksniuose šalia senosios galūnės turi ir galūnę -um(s). Iš priebalsinių kamienų į i kamieną perėję žodžiai, kaip ir dgs. kilmininke, prieš šių linksnių galūnę -um(s) turi kietą priebalsį, pvz.: dgs. naud. ausūms(s), dūrum(s), šaknum(s), ža:sūm(s); dgs. įnag. āusum(s), durum(s), šāknum(s) ir tt. Bet kartais jau pasitaiko ir minkštas priebalsis, pvz.: āusūm(s) (naud.), dūrum(s) (įnag.). Dgs. vietininkas. Šalia senosios i-kamienių galūnės moteriškosios giminės daiktavardžiams vartojamos ir formos su -uos(e), (dėl kilmės žr. o kamieno pastabas). Kaip ir dgs. kilmininke, naudininke ir įnagininke, iš priebalsinių kamienų perėję daiktavardžiai ir prieš šią galūnę paprastai išlaiko kietą priebalsį, pvz.: āusuos(e), dūruos(e) ir t.t. Tas pats reiškinys sutinkamas ir vyriškosios giminės daiktavardžiuose, pvz., dāntuos(e). Šalia šitų dviejų dgs. vietininko galūnių -i’s(e) ir -uos(e) visų žemaičių pasieniu dar retkarčiais pasitaiko ir iš gretimų žemaičių tarmių skolintos ė kamieno formos, pvz.: ākies(e), ā’nkšties(e) ir tt. Čia, kaip ir kituose skolintuose vietininkuose, neišverčiamos fonetinės žemai tybės. Kirčiavimas. Tarmėje beveik visai nebėra II kirčiuotės i-kamienių daiktavardžių. Išliko dar žodis „dūris ~ dūrys“. „ānglis ~ ānglis ir anglis jau pradedama kirčiuoti ir pagal IV kirčiuotę, ušnis — pagal II ir IV. 24 Dėl šakninių priebalsinių kamienų žodžių perėjimo į i kamieną žr. J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemos paprastėjimas, filologijos mokslų kandidato disertacija, 48–59, Vilnius, 1958, mašinraštis. 105 u, iu kamienas Vienaskaita I II IV V. á·mžus, tūrgus, sō·džus, lī·tus K. á·mžaus, tūrg aus, sō·džaus, lī·ta us N. á·mžui, tūrgui, sō·džui, lī·tui G. á·mžu, tūrg u, sō·džu, lī·tu Įn. á·mžum, tūrgum, sō·džum, lī·tum á·mžu, tūrg u, sō·džu, lī·tu Vt. á·mžui, tūrgui, sō·džui, lī·tui Š. á·mžau, tūrgau, sō·džau, lī·tau Daugiskaita V.Š. á·mžei, tūrgai, sō·džei, lī·tai K. á·mžų', tūrgų', sō·džų', lī·tu· N. á·mžd·m(s), tūrgd·m(s), sō·džā·m(s), lī·tām(s) G. á·mžus, tūrgus, sō·džus, lī·tus Įn. á·mžeis, tūrgais, sō·džeis, lī·tais Vt. á·mžuos(e), tūrg uos(e), sō·džuos(e), lī·tuos(e) Pastabos. Linksniavimas. Tarmės u kamienas labai negausus, iu kamienas už u gerokai gausesnis, bet vis dėlto labai gausus nėra. Daugiskaitoje ir u ir iu kamienai yra perėję į a, ia kamienus. Iš priebalsinio kamieno kilęs žm·gus daugiskaitoje tarmėje, kaip ir kitose gre timose aukštaičių ir žemaičių tarmėse, yra perėjęs į i kamieną: žmō·ni·s (dgs. vard.), žmō·nim(s) (dgs. naud.) ir tt. Iš u kamieno daugiskaitos liekanų tarmėje galima paminėti iš dgs. vietininko kilusi prieveiksmį pietuse. iu kamieno daugiskaitos nebėra jokių pėdsakų. Manoma, kad u-, iu- kamieniai daiktavardžiai daugiskaitoje perėjo į a, ia kamienus dėl sutapusių a, ia ir u, iu kamienų dgs. kilmininkų ir galininkų analogijos25. u, iu kamienų vienaskaitoje taip pat jau yra perėjimo į a, ia kamienus pėdsakų. Tai vienaskaitos įnagininkas, kuris, be savo senosios formos, jau turi gana dažnai sutinkamą a, ia kamieno formą (žr. paradigmas). Dabar ši forma jau yra paplitusi ne tik Šakynos tarmėje, bet ir daugelyje kitų lietuvių kalbos tarmių26. Atskirais atvejais ją jau pažino ir Vilentas, pvz.: sunu (Kat. 27). Kirčiavimas. Tarmėje visai nėra I ir III kirčiuočių u-kamienių daiktavardžių. lītus ir sū·nus kirčiuojami IV kirčiuote; žmō·gaus vienaskaita kirčiuojama IV, o daugiskaita — III kirčiuote. iu kamiene nėra III ir IV kirčiuotės daiktavardžių. 25 Žr. J. Kazlauskas, Daiktavardžių (i) u linksniavimo nykimas. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 2, 20—21, Vilnius, 1959. 26 Plačiau apie tai žr. J. Kazlauskas, min. straipsnį, Lietuvių kalbotyros klausimai, 2, 22—30, Vilnius, 1959. 106 Priebalsiniai kamienai Priebalsiniai kamienai tarmėje, kaip ir daugelyje kitų lietuvių kalbos tarmių²⁷, yra labiausiai sumišę.²⁸ Išskyrus žodžius diktė ir sesuva, visi tarmės priebalsinių kamienų daiktavardžiai yra vyriškosios giminės. Moteriškosios giminės žodžiai yra perėję į o kamieną, pvz.: āˑšmenas, pūtmenas „putmenys, sutinimas“, sēˑmenas, skūtmenas „skutmenys, nuolupos“ ir kt. Vyriškosios giminės priebalsinių kamienų daiktavardžiai vieningos linksniavimo sistemos taip pat nebeturi. Visi jie, išskyrus tik žodį āˑkmenis || āˑkmuo, rodo aiškią tendenciją pereiti į ia kamieną, bet linksniuojami beveik kiekvienas savaip, nes viename jų daugiau, kitame mažiau yra ia kamieno formų. Visai atskirą paradigmą turi žodis šuva. Daiktavardžiai āˑkmuo, vāˑnduo, vns. kilm. āˑkmens, vāˑndens || vāˑndene... ir t.t. visuose linksniuose turi gretimines lytis: vns. vard. āˑkminis, vns. kilm. āˑkmina, vāˑndine, vns. naud. āˑkminui, vāˑndinui ir t.t. Toks pat reiškinys pastebimas ir gretimose žemaičių ir latvių kalbos tarmėse, pvz.: kuršėniškių žemaičių vns. kilm. tēšmens, vns. naud. tēˑšminu „tešmenui“, vns. gal. tēšmini, ūndini „vandenį“; latvių: akmins „akmuo“, dibins „dugnas“, tesmens „tešmuo“ (Bukaiši, Mežamuiza)²⁹. Šis in, en kaitaliojimas aiškinamas dvejopai: K. Būga jį laiko grynai fonetiniu reiškiniu³⁰, o J. Kazlauskas savo disertacijoje, remdamasis lietuvių kalbos tarmių ir senųjų raštų duomenimis ir taip pat latvių ir sen. slavų kalbomis, n kamieno daiktavardžių, apibendrinusių silpnąjį sufikso laipsnį, liekanomis³¹. Bet atskirais atvejais tarmėje i, e prieš n, m gali kaitaliotis ir visai ne priebalsiniuose kamienuose, pvz., rēibinei || rēibene „Reibiniai, kaimas“, gimbūˑčei || gembūˑčei „Gimbūčiai, kaimas“, pāgimbūte || pāgembūte „Pagimbūtė, Reibinių km. dirva“ (pavyzdžiai užrašyti Skaistgirio apylinkėje). Vyriškosios giminės priebalsinių kamienų daiktavardžių linksniavimas Vienaskaita Daugiskaita V.Š. tēšmuo V.Š. tēšmenei K. tēˑšmenē K. tēšmenų tēšmens tēšmenų N. tēˑšmenui N. tēšmenāˑm(s) tēšmenim(s) G. tēˑšmeni G. tēšmenus Įn. tēˑšmenu Įn. tēšmeneis tēšmenim(s) Vt. tēšmeniˑ Vt. tēšmeniuos(e) tēšmenie ²⁷ J. Senkus, Daiktavardžių priebalsinio kamieno linksniavimas kapsų ir zanavykų tarmėse. — Lietuvos TSR MA Darbai, Serija A 2 (7), Vilnius, 1959; J. Kardelytė, Daiktavardžių kait ymas Linkmenų tarmėje. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 2, 172—176, Vilnius, 1959. ²⁸ Apie senojo priebalsinio linksniavimo nykimo priežastis lietuvių kalboje plačiau žr. J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemos paprastėjimas, 4—10, Vilnius, 1958, mašinraštis; J. Senkus, minėto straipsnio 167—168 psl. ²⁹ Žr. L. Bičolė, Mežamuizas izloksne. — Filologu biedrības raksti, XII, 12, 17, Rīga, 1932. ³⁰ K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1, 42, Kaunas, 1924. ³¹ J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemos paprastėjimas, 61—63, Vilnius, 1958, mašinraštis. 107 Pastabos. Kaip tašmuo linksniuojami: juosmuo, rāumuo, rīduo, stūomuo, ž̃elmuo. Daiktavardis ā̃šmenas || ā̃šmenei tarmės plote yra vyriškosios ir moteriškosios giminės. Būdamas vyriškosios giminės, jis linksniuojamas taip pat, kaip tašmuo. Taip pat linksniuojamas ir žodis vānduo, tik vns. kilmininke jis kirčiuojamas šaknyje vā́ndens, kaip ir gretimose žemaičių tarmėse (Kuršėnai, Papilė). Daiktavardis lĩemuo dgs. vardininke ir galininke yra išlaikęs dar ir senąsias formas: liemenis ~ liemenys || lĩemenei, liemenis || liemenįs, o dgs. naudininke ir įnagininke dažnesnės senosios priebalsinio kamieno formos: liemenim(s), lĩmenim(s), o ia kamieno retesnės: liemenā́m(s), lĩmeneis. P̃iemuo, skĩemuo dgs. vardininke turi tik senąsias formas piemenis ~ piemenys, skiemenis ~ skiemenys; dgs. naudininke ir įnagininke šalia dažnesnių senųjų priebalsinio kamieno formų pĩemuo turi ir retesnes a kamieno formas: piemenim(s) || piemenā́m(s), pĩemeni̇m(s) || pĩemėnais. Dgs. galininke šalia dažnesnės piemenįs pasakoma ir piemenis. Skĩemuo dgs. naudininke išlaiko senąją priebalsinę formą: ski̇emenim(s); dgs. įnagininke šalia senosios skĩemenim(s) sutinkama ir ia-kamienė skĩemeneis. Dgs. galininke vartojamos ir priebalsinė, ir ia-kamienė formos: skiemenis || skieme-ni̇s. Dgs. vietininke vartojama ia-kamienė forma skĩemėnuos(e). Ākmeno, išskyrus vns. vardininką ir kilmininką, turinčius gretimines lytis: ā̀kmuo || ā́kmins, ā́kmens || ā́kmina, visuose kituose linksniuose yra visai perėjęs į a kamieną, pvz., vns. naud. ā́kminui, dgs. vard. ā́kminai ir t.t. Mė́nuo, išskyrus vns. vardininką, kaip ir lk, yra perėjęs į ia kamieną. Kaip matyti iš paradigmos ir pastabų, vyriškosios giminės priebalsinių kamienų daiktavardžių linksniavimas yra labai sumišęs su ia ir, iš dalies, a kamienais. ia kamieno formos įsibrovė, galima sakyti, dėsningai, t.y. pirmiausia į priebalsinius kamienus įsibrovė i kamieno formos, o i kamieno vyriškosios giminės daiktavardžiams pradėjus pereiti į ia kamieną, to kamieno formos pagal analogiją įsibrovė ir į priebalsinius kamienus. a kamieno formų įsibrovimą galima paaiškinti dgs. kilmininko analogija, plg. a kamieno bā́lnu- ir priebalsinio kamieno pĩemenu-, pagal tai atsiranda ir kitos dgs. formos su kietu priebalsiu: dgs. naud. piemenā́m(s), dgs. įnag. pĩemenais ir kt.32 Vns. vietininko formos tęšmenie, vā́ndenie, kaip ir i ir ia kamienuose, skolintos iš žemaičių. Visai savotiškai tarmėje linksniuojamas ši̇va. Vienaskaita Daugiskaita V.Š. ši̇va K. šūnies N. šūnei (Šakyna, Dilbinai, Dameliai, Skaistgirys ir kt.) šūnui (Skaistgirys) G. šūni Įn. šūnim (Šakyna, Dilbinai, Dameliai, Skaistgirys ir kt.) šūnu (Skaistgirys) Vt. šūni šūnie V.Š. šūnis ~ šūnys K. šūni- N. šūnim(s) G. šūnis Įn. šūnim(s) šūneis (ret. Skaistgirys) Vt. šūnuos(e) 32 Plg. J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemos paprastėjimas, 31, Vilnius, 1958, mašinraštis. 108 Taigi, šuva33 beveik ištisai linksniuojamas pagal į kamieną. Sunkiai paaiškinama vns. naudininko forma, bet ji, greičiausiai, yra skolinta iš žemaičių (plg. papilėniškių dounininkų šånei ~ šūnie), tik tarmėje neištaisytos fonetinės žemai tybės (plg. dar skolintus žemaitiškus vietininkus). Tai patvirtintų ir tas faktas, kad ši forma vartojama tik prie žemaičių sienos, o toliau į rytus (Skaistgirys) ji pradeda nykti. Laikyti šūnei moteriškosios giminės vns. naudininku *šuniai, turbūt, negalima, nes, išskyrus iš žemaičių skolintus ir rečiau vartojamus vietininkus, pačioje tarmėje vyriškosios ir moteriškosios daiktavardžių giminės linksnių formos niekada nemaišomos. Moteriškosios giminės priebalsinių kamienų daiktavardžių linksniavimas Vienaskaita Daugiskaita V.Š. duktė, sesuva V.Š. dukteris~dukterys, šešeris~šešerys K. dukters, sesers dukteres, šešeres duktės, seseries K. dukterų, šešerų N. dukterei, šešerei N. dukterim(s), seserim(s) dukterum(s), seserum(s) G. dukterį, šešerį G. dukteris, šešeris dukteres, šešeres Įn. duktere, šešere Įn. dukterim(s), seserim(s) dukterim(1.ret.) dukterum(s), seserum(s) Vt. dukteri, seseri Vt. dukteruos(e), seseruos(e) dukterie, seserie dukterie, seserie dukteries(e), seseries(e) Pastabos. Vns. vardininko forma sesuva, greičiausiai, yra atsiradusi dėl o kamieno vns. vardininko analogijos dėl to, kad „sesuo“ tarmėje buvo tik vienas moteriškosios giminės daiktavardis, turįs galūnę -uo. Vns. kilmininke žodyje duktė jau ima įsigalėti ė kamieno forma, pagal vns. vardininko analogiją. Vns. vietininke, dgs. vardininke, galininke ir vietininke visų žemaičių pasieniu sutinkamos ir žemaitiškos ė-kamieno galūnės (plg. Kuršėnų šešeres, Papilės dukteres, šešeres). Dėl dgs. vietininko formos dukteruos(e), seseruos(e) žr. pastabą prie o kamieno dgs. vietininko. Sangrąžiniai daiktavardžiai Sangrąžiniai daiktavardžiai nėra labai dažni. Tarmėje jie turi dvi galūnes -is ir -ies, pvz.: drà·skimd·sis || drà·skimd·sies, šà·udimd·sis || šà·udimd·sies. Galūnės -ies kilmė neaiški. Kartais, ypač prie žemaičių sienos, pasitaiko ir grynai žemaitiškų formų, pvz.: ãrdimo·s „pyktis, draskymasis“ ir kt. Tarmei charakteringa tai, kad sangrąžiniai daiktavardžiai nelinksniuojami: visiems linksniams vartojama 33Dėl šios formos kilmės žr. J. Kazlauskas, min. veikalo 64 psl. 109 vardininko forma, pvz.: čė ša'udimā'sies nebūva girdēti „čia šaudymosi nebuvo girdėti“; ōi tù kada, nòns usidārpsi us, ta. lō'jo'imā'sis „oi tu kada nors nukentėsi už tą lojojimosi“; ka, tù pasistum su sava daužimā'sies „kad tu pasistum su savo daužymusi“ Sangrąžiniai daiktavardžiai nelinksniuojami ne vien tik Šakynos, bet ir gre timose tarmėse, pvz., Kuršėnų ir kt. ИМЯ СУЩЕСТВИТЕЛЬНОЕ В ШАКИНСКОМ ГОВОРЕ А. П. ИОНАЙТИТЕ Резюме В статье исследуются особенности склонения имен существительных в шакинском говоре. Устанавливаются следующие характерные черты изменения существительных: 1. Исчезновение двойственного числа. Вместо древнего двойственного числа в говоре употребляется множественное число, напр.: dù ā'rklei ’две лошади’, dù sù'nai ’два сына’, dvǫ gā'lvas ’две головы’ и т. д. Остатки двойственного числа сохранились в винительном падеже имен существительных основы на a, ia, если эти существительные стоят вместе с числительными dù ’два’, àbu ’оба’, àbùdu ’оба’, напр.: dù a'ǝRklu ’двух лошадей’, àbu gàlu ’оба конца’. 2. Падежные окончания имен существительных говора в основном те же самые, что и окончания падежей соответствующих основ литературного языка, только в говоре они подверглись фонетическому или морфологическому сокращению. Некоторые падежные формы тождественны с формами соседних жемаитских говоров, напр.: местный падеж единственного числа уменьшительных существительных с суффиксом —ukas: da'fàikuo ’в огородике’, ǫuodėžiuo ’в горшочке’; местный падеж единственного числа существительных основ на ia, i и на согласный: gėr'ioie ’в канаве’, dántie ’в зубе’, vǫndenie ’в воде’; местный падеж множественного числа существительных i основы: àkies(e) ’в глазах’, dánties(e) ’в зубах’; именительный и винительный падежи множественного числа существительных i основы женского рода: им. ā'kes, вин. àkes ’глаза’, àuses ’уши’. Жемаитским влиянием, скорее всего, следует объяснять и вторжение в местный падеж множественного числа существительных женского рода форм местного падежа существительных мужского рода: àusios(e) ’в ушах’, šàkuos(e) ’в ветвях’, žō'lios(e) ’в травах’. Говору также свойственны и формы дательного и творительного падежей множественного числа всех основ женского рода с окончанием —um(s): bǫ'bum(s) ’бабам и бабами’, gė'rum(s) ’журавлям и журавлями’, ā'nkšćum(s) ’стручкам и стручками’ и т. д. Происхождение этих форм— неясное. По мнению автора, эти формы могли образоваться по аналогии 110 с формой творительного падежа местоимения kas ’кто, что’, kum? ’кем, чем’, которая может употребляться с творительным падежом множественного числа существительных женского рода, напр., sù, kum? su mĕrgom(s) ’с кем? с девушками’> sù kum?—su mergum(s). 3. Основы имен существительных в говоре те же самые, что и в литературном языке, но следует указать, что не все основы в говоре сохранились одинаково хорошо. Лучше всего сохранились основы a, ia, o, io, ē и существительные женского рода основы i, напр.: ākis ’глаз’. Существительные мужского рода основы i почти целиком перешли в основу ia. Существительные основы u (iu) в множественном числе перешли в основы a, ia, напр.: sū’nai ’сыновья’, sō’džei ’деревни’. Хуже всего в говоре сохранились существительные с основой на согласные. Почти каждое слово основ на согласные в говоре склоняется по-разному, так как в систему склонения каждого слова вторглось не одинаковое число форм существительных основы ia (иногда и a). Если основа какого-нибудь отдельного имени существительного не совпадает с основой соответствующего существительного литературного языка, она почти всегда совпадает с основой соответствующего существительного жемайтских говоров, а часто и существительного латышского языка. 4. Возвратные имена существительные в шакинском говоре, как и в соседних жемайтских говорах (напр., Куршенай), не склоняются. 5. В говоре, кроме некоторых указанных в статье исключений, имена существительные имеют те же самые парадигмы ударения, что и в литературном языке.