Nauji duomenys apie Skaistgirio tarmės konsonantizmą

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA NAUJI DUOMENYS APIE SKAISTGIRIO TARMĖS KONSONANTIZMĄ A. JONAITYTĖ 1959 m. liepos mėn. dialektologinės ekspedicijos metu Žagarės rajone prie Latvijos TSR sienos buvo aptikta savotiška šiaurės vakarų aukštaičių šnekta, kuri nuo gretimų šiaurės vakarų aukštaičių šnektų (Šakyna, Dameliai, Dilbinai) skiriasi tuo, kad visai neturi priebalsių š, ž, č, dž. Gretimų šnektų atstovai (Šakyna, Dameliai, Dilbinai) šitą skaistgiriečių ypatybę yra jau seniai pastebėję, tik gal gerai nenusiklauso. Jų teigimu, skaistgiriečiai (ir net joniškiečiai) tuos priebalsius maiša: kur reikia sakyti s, z saka š, ž ir atvirkščiai, pvz., sakinį „Mama sakė, atnešti šakę“ skaistgiriečiai taria: māma šāke, atnešė sāke. Bet dabartiniu metu priebalsiai nebemaišomi, o visur tariama s, z, c, dz. Tos šnektos atstovus kaimynai vadina šlekiu arba skaistgiriečių vardu. Šlekiais juos vadina todėl, kad jie, aplinkinių žmonių nuomone, kalbą prispaudę liežuvį — šlekuoja (Dilbinai)1. Skaistgiriečių vardas geografinis — šia šnekta kalba daugiausia Skaistgirio miestelio apylinkių žmonės. Kadangi šlekių vardas duotas dėl šnektos ypatumų, tai tuo vardu šiame darbe skaistgiriečių šnekta ir bus vadinama. Šlekių šnektos plotas nedidelis. Jis prasideda nuo pat Žagarės miesto, tęsiasi į rytus iki Lankaičių kaimo, taigi apie 13 km. Šiaurėje šlekiai ribojasi su Latvijos TSR. Pietinė šnektos riba prie Žagarės siekia Žagarės — Joniškio plentą (Stungių km. abipus minėto plento), o ties Skaistgirio miesteliu trejetą—ketvertą kilometrų nutolsta nuo plento į pietus (Kems[ių], Domeikių km.). Šlekių ploto rytinė ir pietinė riba tik apytikslė, nes dėl riboto ekspedicijos laiko jos tiksliai nustatyti 1 Šlekių vardo aiškinimui medžiagos duoda lietuvių kalbos žodyno kartoteka. Lapeliuose iš Šakynos šlekiu vadinamas žmogus, vietoj r tariantis l. M. Slančiauskas tokia reikšme tą žodį taip pat pažįsta, pvz.: Lmp. 1, 191 rašo „jam kad užliedavę pirtį šalto vandens, jis sakydavęs tuoj (šlekiȧvęs) „vylai, nusukit, neštukavokit“; „jis taip pašlekiuodavęs kalbėdamas“ LTA 1208B 375 p. Meškučiuose „šlekiuoti“ reiškia žvėrnoti, (neaiškiai) kalbėti, pvz.: „Negalima suprasti, ką šlekiuoja tas liurba“. Taigi „šlekis“ (aplinkinių šnektų žmonėms, apskritai, reiškia žmogų su kalbos defektu. Iš čia jis galėjo būti apibendrintas ir skaistgiriečių šnektai, kurių kalba aplinkinių šnektų atžvilgiu taip pat su defektu (nėra š, ž, č, dž). „Šlekis“ ar „šlekys“ sutinkamas ir daugelyje kitų lietuvių kalbos tarmių, bet ten jis reiškia sudužusį, pramuštu galu kiaušinį ar margutį (Dusetos, Kamajai, Kuktiškės, Lyduokiai, Utena, Tauragnai, Vyžuonos ir kt.) arba nesveiką, sukužusį žmogų, pvz.: „Minkas darbininkas ir iš jo, kad jau šlekis“ (Anykščiai). Taigi šią reikšmę kažin ar galima sieti su šakyniškių šlekiu. 79 nesuspėta. Tikrai šlekiuojama šiuose kaimuose: Pabaliuose, Daukšiuose, Rukūžiuose, Žūčiuose, Bandūriuose, Ramōškiuose, Petraičiųuose, Kemsiuose, Lānkaičiuose. Stungių kaimo šlekiuoja tik pusė, mat, seniau buvę du ar trys atskiri kaimai, vėliau susilieję į vieną. Atrodo, kad seniau turėjo šlekiuoti ir Skaistgirio miestelis, nes jis yra beveik pačiame šlekių šnektos ploto centre, bet dabar, labai sum išus jo gyventojams, šlekiavimo čia nebegirdėti. Taip pat šlekiuoti galėjo ir Reibinių kaimas, esantis greta Kemsių. Šiokių tokių šlekiavimo pėdsakų Reibini uose dar pastebima, bet labai maža ir sunku pasakyti, ar čia nykstantis senas šlekiavimas, ar dėl šlekių kaimynystės gautos naujos ypatybės. Šlekiuoja ir į pietus nuo Kemsių esantys Domeikiai, tik labai savotiškai (žr. toliau). Kaip jau nurodyta, šlekių šnekta nuo kitų gretimų šiaurės vakarų aukštaičių visuotinio kirčio atitraukimo šnektų skiriasi kai kuriais savo konsonantizmo ypat ingumais; morfologija, sintakse ir leksika ji daugiau ar mažiau sutampa su gretimomis šnektomis (Dameliai, Dilbinai, Šakyna). Tas skirtumas, skiriantis šlekius ne tik nuo gretimų šiaurės vakarų aukštaičių visuotinio kirčio atitraukimo šnektų, bet ir, apskritai, nuo beveik visų kitų lietuvių kalbos tarmių, yra visiškas priebalsių č, dž, š, ž nebuvimas. Vietoj jų šnektoje vartojami priebalsiai c, dz, s, z, pvz.: bažnì'ce ~ bažnyčia, čebā'tai ~ čebatai, čè ~ čia, giminaìčei ~ giminaičiai, išpè'ce ~ įspėčia „įspėčiau“, ko'pļi'ce ~ koplyčia, nebėkènc ~ nebėkenčia, nevažiūoce ~ nevažiuočia „nevažiuočiau“, pā'ces ~ pačios, pè'sces ~ pėsčias, tū'sces ~ tūščias; didzā'usis ~ didžiausias „didžiausias“, graūdzei ~ graudžiai, prādze ~ pradžia, skaūdzei ~ skaudžiai; astuōnò' lika ~ aštuoniolika, pūš'ne ~ pušynė, širdis ~ širdis, sienapjū'te ~ sienapjūtė, višta ~ višta; á'zuols ~ ąžuolas, è'žers ~ ežeras, žagā're ~ Žagarė, zmò'gus ~ žmogus, zvaizdā'la ~ žvaigždelė „žvaigždelė“ ir t. t. Savotiškai šlekiuoja Domeikių kaime. Ten pastebimas atvirkščias reiškinys: čia ne tik išlaikomi sveiki lk. priebalsiai č, dž, š, ž, bet ir vietoj lk. s, z tariama š, ž, pvz., šnektos pavyzdys: tė'vai, tū papā'sako:k, tū daugau žinai ~ tėvai, tū papā-sakok, tū daugiau žinai; jauna kaip apsižē'nijau, tū pā'saku· i nežìno'jau labāi ~ jauna kaip apsižėnijau (ištekėjau), tų pasakų ir nežinojau labai; dāba vī'landas, mū'su a'ugime adì'nas ~ dabar valandos, mūsų augime adynos; išā'ugo baišā'usīs krū'ms ~ išaugo baisiausias krūmas; škāust i škāust kō'žna diena ~ skausta ir skausta kožną (kiekvieną) dieną; pasirō'de aki'se vī'skrups, a'uksa krī'žu an_krū'tines, a'uksa lāžda rānkō', aš vī'skupa šūtikau ~ pasirodė akyse vyskupas, aukso kryžium ant krūtinės, aukso lazda rankoje; aš vyskupą sutikau; mū'su didela šeklī'če būva ~ mūsų didelė seklyčia buvo. (Užrašyta iš Feliksienės Paugienės, apie 70 m., kilusios iš Domeikių km. ir atitekėjusios į Reibini us). Dar galima pridėti Skaistgirio kapinių kryžiaus užrašą, lyg ir lk.: čon ilses kunas Kazimiero Gunčio kaim. Kemšių (=Kemsių). Šiame net lk. darytame užraše taip pat yra išlikę tokių šlekiavimo elementų (užrašas darytas apie 1920 m.). Kuo paaiškinti tokį šlekiavimo variantą, nežinia. Bet, gal būt, taip yra dėl to, kad Domeikiai stengėsi šlekiavimą išlyginti pagal gretimas normalias šnektas ir taip buvo nueita iki hipernormalizmo. O jeigu būtų tiesa aplinkinių šnektų atstovų teigimas, kad šlekiai bent jau seniau priebalsius s, z ir š, ž maišė, tai Domeikiai būtų apibendrinę visur š, ž, o visas kitas plotas — s, z. Kad seniau šie priebalsiai galėjo būti ir maišomi, iš dalies patvirtina ir kitų „šlekiuojančių“ lietuvių 80 kalbos šnektų duomenys, pvz., Ašašnykų, Kabelių ir Musteikos (Varėnos raj.) kaimai2. Iš viso reikia pabrėžti, kad visoks šlekiavimas šiuo metu yra jau gerokai apnykęs. Šlekiuoja tik vyresnio amžiaus žmonės ir tai nebe visi. Priežasčių šlekiavimo nykimui keletas. Pirmiausia tai 1k. įtaka, veikianti šnektą per mokyklas, įvairias įstaigas, radiją, spaudą ir t.t. Be to, nemažą įtakos šlekiavimo nykimui turi ir gyventojų susimaišymas — po I-jo, o ypač po II-jo pasaulinio karo daug gyventojų į šį plotą yra atsikėlę iš kitur. Ir trečia priežastis — visos aplinkinės šnektos skaistgirėčius už šlekiavimą baisiai pašiepia ir juos pamėgdžioja, pvz., tam reikalui žinomas toks posakis: sė˙ses sė˙ses, sėsi žė˙nai i sutaisė sō˙ki ~ šėsios sėsės, šeši ženai (bernai) ir sutaisė šokį. Geriausiai šlekiavimas išsilaikęs Ramoškių, Rukuižių ir Kemsūčių kaimuose. Kuo nors paaiškinti šią skaistgirėčių ypatybę, sunku. Gretimose šnektose tokių konsonantizmo ypatumų nėra. Kokių nors ypatingų gamtinių kliūčių, kurios būtų skyrusios šlekius nuo kitų gretimų šnektų ir tuo pačiu padėjusios susidaryti kalbiniams skirtumams, taip pat nėra, tik seniau galėjo būti daugiau miškų. Laikyti šlekiavimą latvių kalbos įtakos rezultatu taip pat, greičiausia, negalima, nes: 1. Tada turėtų šlekiuoti visas Latvijos TSR pasienis, o to, toli gražu, nėra, pvz., Pabalių kaimas, esantis apie vieną kilometrą nuo Žagarės į rytus, šlekiuoja, o patys žagariečiai ir vakarinėje Žagarės pusėje esą palatvės kaimai visai nešlekiuoja. 2. Latvių kalbos šnektose, kurios ribojasi su šlekių plotu (Tervetė, Bukaiši, Mežamuiza, Vilce) priebalsiai š, ž ir net č yra, ir jokių jų mišimų nepastebima, pvz.: čupa — krūva, čūška — gyvatė, četrdesmit — keturiasdešimt, ižāvē t ~ izžāvē t — išdžiovinti, žāutuve — džiovykla, šūdovakar — šįvakar, šūplis — lopšys, ni patikšanas — nemalonumai3. Galima dar paminėti, kad ir 1958 m. Latvijos MA dialektologinių ekspedicijų metu minėtose vietose jokių šios rūšies priebalsių mišimų nepastebėta. (Remtasi Latvijos TSR MA Latvių kalbos ir literatūros instituto dialektologų fil. m. k. M. Graudinios ir M. Brencės žiniomis). Bet vis dėlto galutiniam latvių kalbos įtakos paneigimui reikėtų dar kartą labai atsidėjus ištirti su šlekių kaimais besiribojančių latvių kaimų šnektas ir paieškoti atitikmenų. Bet, kita vertus, tiek minėtos Latvijos vietovės, tiek šlekių plotas yra senojo žiemgalių gyvento ploto dalis4, todėl jei latvių pasienio ištyrimas ir duotų atitikmenų, tai jie kalbėtų ne latvių, o gal greičiau žiemgalių kalbos įtakos naudai, nes š, ž nebuvimas charakteringas ne latvių, o žiemgalių kalbai. Būga, kalbėdamas apie lietuvių atsikėlimo į Žiemgalą senumą, rašo: „...Jei lietuviai būtų atsidanginę Žiemgalon vos tiktai po 900 metų, tai jie anuos vietovardžius šiandie beištarytų *Sesevė, *Svėtė, *Mūsa...“5. O šiandieniniams šlekiams kaip tik ir charakteringas šis tarimas. 2 Э. А. Вольтер, Следы древних Прусов и их языка в Гродненской губернии, Известия отделения русского языка и словесности Имп. А. Наук, Т. XVI, кн. 4, 160, СПБ, 1912. 3 Livija Bičole, Mežamuižas izloksne, FBR, XII sējums, Rīgā, 1932; J. Tambergs, Bēnes izloksne, FBR, XVI sējums, Rīgā, 1936. 4 Žr. Būgos žodyno 133-141 psl. ir B. T. Пашуто, Образование литовского государства, žemėlapis Литовское государство в XIII веке и в первой половине XIV века, до 1341 г. Москва, 1959 г. 5 K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I, 141, Kaunas, 1924. 6. Kalbotyros klausimai, III 81 Taigi išeitų, kad šlekiavimas visiškai galėtų būti senųjų žiemgalių palikimas. Bet čia abejonę kelia vienas dalykas: žiemgalių gyventas plotas buvo daug didesnis už dabartinių šlekių plotą, todėl sunku būtų paaiškinti, kodėl žiemgališkos ypatybės neišliko didesniame plote. Dar reikėtų paminėti, kad šlekių šnekta nėra visai vienintelė lietuvių kalbos šnekta, tarianti s, z vietoje š, ž. Tokių pat reiškinių randama ir visai kitame Lietuvos krašte, pvz.: Varėnos rajono, Kabelių apylinkės Ašašnykų (Šašininkai) sodžiuje dauguma senesnės kartos žmonių vietoj lk. š, ž taip pat beveik visada ištaria s, z, pvz.: zūsis ~ žąsis, zėmė ~ žemė, zuvis ~ žuvis, asarūkas ~ ešeriukas, sasz ~ šeši, salis ~ šalis, sitas ~ šitas6. Be to, ir tolimoje lietuvių kalbos saloje Zieteloje taip pat iš dalies sutinkama ta pati ypatybė žodžiuose, pvz.: za˙sis ~ žąsis, zve˙ris ~ žvėris, bazni˙če ~ bažnyčia, žuvis || žuvis ~ žuvis, žvaizdė || žvaizdė „žvaigždė“7. Šių šnektų š, ž neturėjimas siejamas su tose vietose gyvenusiais jotvingiais8 arba net prūsais (Zietelos)9. Ir jeigu ten galėjo iki mūsų dienų išlikti jotvingių kalbos kai kurios ypatybės, tai gal ir šlekiai galėjo išlaikyti žiemgalių pėdsakus. Galutiniam šlekiavimo kilmės nustatymui būtinai reikėtų surinkti visus tą plotą liečiančius istorinius duomenis ir visą to krašto vardyną. Kol kas to padaryti nebuvo įmanoma, todėl ir išvada dėl šlekiavimo kilmės lieka hipotetinė. Tekstai I. Mįslės 1. juoc kai_spo˙ks, vī˙na smo˙ks, a˙kmina širdis (vī˙sne) 2. a˙zuols a˙zuols a˙zuoli˙ns, an_tu˙ šaku˙ sako˙ti˙ns, an_tu˙ šaku˙ po˙_lizdė˙li, kàtram lizdė po˙_kaušėli (kanàpe) 3. šīrūks būks vo˙kietūks po˙_pusī˙nes kāulas gā˙na (šėpėti˙s gā˙lva sukūoj) 4. Skā˙mb skambūtis ant_a˙uksta kā˙lna, susauke vaikus, ne_sava gimi˙tus (bazni˙ces vā˙rps) 5. dù ji˙uodvarnei kėlu ein (cebā˙tai) 6. sto˙ kėrtė kai_po˙pūtės, isein lauka — kai_po˙sūtės (sā˙utūns) II. Dainos 1. kur_žiba žiburė˙lei, sviesiejei likto˙rė˙lei, ta˙n lā˙uk manė˙s mo˙tusū˙te is_kėlo˙nes pāreinant | dukrė˙le10 par_laukė˙li, mo˙tūse pre˙_vartė˙lu˙, a_su_šūsu vainikė˙lu is_keli˙nes sūgri˙sti | 6 Э. А. Вольтер, Следы древних Прусов и их языка в Гродненской губернии, Известия отд. русского языка и словесности Имп. Ак. Наук, T. XVI, кн. 4, 160, СПб, 1912; J. Senkus, Nauja medžiaga apie lietuvių kalbos tarmes, LTSR MA Mokslo Darbai, serija A, 1, Vilnius, 1955; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, 353–354, Warszawa, 1958. 7 Medžiaga imta iš A. Vidugirio rašomos disertacijos „Zietelos tarmė“. 8 J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, 354, Warszawa, 1958. 9 Э. А. Вольтер, minėto straipsnio 157 psl. 10 Dainose daug retesnis senojo nekirčiuoto galūninio ē po l išvirtimas į a, negu kasdieninėje šnekamojoje kalboje. Dainose taip pat daug mažiau trumpinamos ir galūnės dėl rimo, ritmo sutapimų. 82 dukrē'le acā'kusi, grāudzēi apsivē'rkusi, pali dē'jau ziedē'li, rī'tu vainikē'li, pali dē'jau jā'unas dienas sulig šū vakarē'lu | (Vestuvinė, dainuojama grįžus iš šliūbo) 2. a' zuolē'lis augdamas, girē'lej soi viūdomas, o'i_atjō'j atjō'j raitū'ju.11 pulkē'lis par_šiuos li' gus laukē'lus | išeina panī'rēle i_áuod bá'ita rankē'le, š'i nezadē'ki manē's, mo'tusā'te, dā'r as jauna tebē'su, jaunuolā'te tebē'su | mustravō'je žirgē'lus ant_šiū li'gu laukē'lu, ir isiskī're dū jaunū bro'lā'cei is_tu' jaunu' pulkē'le | dā'r nekē'liau ri'tē'le, dā'r nekū'rau ugnē'les, dā'r nedirbdī'tas naujō'ses staklā'tes, dā' neā'ustas dro'bā'tes | prijō'je prē'_dvarē'le, prē'_margī'ju.12 vartē'lu, ir_šein išsein sēna mattusā'te, atkel mā'rgus vartēlus| kad_as kē' išu ri'tē'li, kad_as kū'rsu ugnē'le, kad isme'gsu naujā'ses staklā'tes, kad_isa'ūsu dro'bā'tes | (Vestuvinė, dainuoja merginos, laukiant jaunojo) 3. sesāte mū'su, jaunō'ji mū'su, kō' tu išēini nō (is) mo'tusā'tes | pākol pāilsa sirni žirgē'lei, pākol padila klē'va vazē'lei | a_nemi'lē'je tāve's tetūšis, a_nemi'lē'je ir_mo'tinē'le | sesā'te mū'su, jaunō'ji mū'su, kā' tu te' rāsi, pākol priprašī | mi'lē'i mi'lē'je ir_sanavō'je, li'geis laukē'leis - dā'r pali dē'je, | rāsi tetūšis, nemilē'ikama, ir_mo'tinē'la, nepārkalbama | 11 Dainininkės atminime jaunasis pas jaunąją atjodavęs raitas, jį lydėdavę vieni raiti vyrai. 12 Dainininkės paaiškinimu, varteliai margi dėl to, kad per vestuves jie būdavę apkabinėti vainikais, apkaišyti žalumynais, gėlėmis. 83 verkši, sesāte, skaudēs sirdāte jaunū dienēlu zālu rū tēlu kēlsi ri tēli nezādinama, kūrsi ugnāla nerāginama sų asarēlum burnāla praūsi, sų ranko vėl lum nusiūostsi si (Vestuvinė) 4. austri tēle bēaustanti, sauli tēle bētekanti, galvēle beshāustanti nerū pinkis, matušēle, nerū pinkis, sengalvēle, kūr islāsisi dukrēle rū pino si mo tinēle, rū pino si sengalvēle, kūr islāsisu dukrēle zālo's ēgles sēsēs lēntas, juodo's zēmes vieta svēnta, tai, mana tēviškēle ar i kālna kalnužēli, ar i nauji ji dvarēli, ar i vilnaus miestēli kas pinēlei blizguonēlei, žaluoj rūtu vainikēlis, tai mana parēt kēlis Užrašyta iš Elzbietos Pranciulytės, gim. 1875 m., beraštės, Kemsių km. 1959 m. 5. kad as jōjau par beržina, už beržina dvi stovēje, viena būva motinēla, antra mana mergužēla par dienēle ant mustrēles, par naktēle ant vartēles, par dienēle mustravōjau, par naktēle vartavōjau mergužēla graudžei vērke, mo tinēla dār graudēšnei ō mo tina, mo tinēla, kām tū mani paauginai ant vargēlu, rū pestēlu, ant graudžiu asarēlu muskietēla šimta svāru, dā šo blāte pre salātes, rēike nesti kuo tolausei ir imesti kuo gilausei būce plaukes su žuvātēm, su žalūmšum li dekātēm, nebūt vargu nē vargēlu, nekentējes nē krīžēlu (Rekrūtinė) 84 6 o' slavaũ, slavāi kiema vidurė'li, lã'ukau didze pulkė'le | o' kai, pāmatau, ir musgandau no' gō' didze pulkė'le | nenusigā'skis, jauna merguzė'la, ne, teip didis pulkė'lis | o' ce visi penki, o' ās pāc sestāsis, sē'kmas māna zirge'lis | o' acitrā'uki, jā unas bermuzė'li, netūru mo'tinē'las | ēsu siratė'la, ēsu naslaitė'la, netūru mo'tinē'las | aukštame kalnē'li, gilō'jo duobā'tė, le'n māna mo'tusė'la | eisu prē' kalnē'le, pūlsu prē' duobā'tes, būdī'su mo'tusė'la | kelkis, mo'tinē'la, sirdies patiekē'la, ās t'āu pasiklō'nō'su | actrāuk, dukterē'la, māna siratē'la, tū mā'n aciklō'nō'jei | no' lenē'lu ē'mei, i grabē'li dē'jei, tū mā' aciklō'nō'jei | niuveik i girē'le, zalō'ji liepē'le ta'n tāva mo'tinē'la | rūmpis ne mo'tūse, sā'kas ne rankē'les, lapē'lei ne zo'dē'lei | Užrašyta iš Joanos Jarienės, 65 m. amž., Rukužių km., 1959 m. НОВЫЕ ДАННЫЕ О КОНСОНАНТИЗМЕ СКАЙСТГИРСКОГО ГОВОРА А. П. ИОНАЙТИТЕ Резюме Во время диалектологической экспедиции в 1959 г. в Жагарском районе в окрестностях городка Скайстгирис, близ границы Латвийской ССР был обнаружен интересный говор северо-западных аукштайтов. От соседних аукштайтских говоров он отличается своим консонантизмом. В этом говоре вовсе нет согласных š, ž, č, dž, вместо них везде употребляются s, z, c, dz (напр. cebā'tai ~ čebātai ‘сапоги’, džāukšmas ~ džiaugšmas ‘радость’, sā'utūņus ~ šāutūvas ‘ружье’, ziema ~ žiemā ‘зима’). Несмотря на то, что этот говор занимает небольшую площадь (13 км. в длину и 5 — 8 км. в ширину), в нем есть и свои разновидности. Так в деревне Домейкяй, 85 являющейся крайним южным пунктом говора, существует обратное явление — там нет согласных s, z; они везде заменяются согласными š, ž (напр. krū’mš ~ krūmas ’куст’, lāžda ~ lazda ’палка’ и т. д.). Эта разновидность объясняется или гипернормализмом, или, если принять во внимание утверждение носителей соседних говоров, что данный говор путает (вернее, в прошлом путал) согласные s, z, и š, ž, (это отчасти подтверждают и данные соответствующих явлений в говорах южной Литвы), неодинаковым обобщением этого путания — часть говора везде обобщила s, z, а другая часть — š, ž. О происхождении этого явления пока трудно сказать что-нибудь определенное. В соседних говорах и литовского и латышского языка никаких следов этого явления пока не обнаружено. Автор выдвигает гипотезу, что в этом можно видеть следы говора древних жемгалов, издавна живших в этих местах, но пока не собраны все исторические и топонимические данные этого района, делать окончательные выводы нельзя. Кроме того, следует указать, что скайстгирский говор это не единственный говор литовского языка, в котором нет š, ž. Такие же черты характерны и для некоторых говоров южной Литвы (дер. Кабяляй-Алашникей и др. Варенского р-на, от части то же самое явление встречается и в дер. Засячи, Дзятловского р-на, БССР). Отсутствие ž, š, в этих говорах некоторые лингвисты объясняют следами древних ятвягов. К статье приложены примеры диалектологических текстов скайстгирского говора.