Kai kurie nauji žemaičių dounininkų tarmių fonetikos dalykai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA KAI KURIE NAUJI ŽEMAIČIŲ DONININKŲ TARMIŲ FONETIKOS DALYKAI B. ROKAITĖ I. Šiaurinių pajūrio žemaičių tarmių kirtis ir priegaidė1 1. Kirtis § 1. a) Mosėdžio tarmė turi pagrindinį-senovinį, pagrindinį-atitrauktinį, šalutinį-atitrauktinį, šalutinį-nukeltinį ir šalutinį-galinį kirčius, būdingus ir kitoms visuotinį kirčio atitraukimą turinčioms žemaičių tarmėms2. b) Aprašomosios tarmės atitrauktinių kirčių stiprumas yra toks pat, kaip ir kitose žemaičių tarmėse3. Nukeltinis kirtis tarmėje nuo kitų žemaičių tarmių nukeltinio kirčio skiriasi tiek savo stiprumu, tiek vieta, o ypač priegaidžių įvairavimais, todėl jis čia plačiau ir analizuojamas. § 2. a) Šalutinį-nukeltinį kirtį tarmėje gauna: a) Ilgi pokirtiniai skiemenys: klùmpė ~ klùmpiai ‘klumpės’, mònė ~ mãnie, šãukùo ~ šãukoja ‘šūkauja’, vėžãm ~ vėžame, aplinkộu ~ aplinkuo ‘aplinkui’. Kadangi nukeltinį kirtį gauna visi ilgi pokirtiniai skiemenys, tai dažnai žodžiai turi kelis nukeltinius kirčius: pármùokiejė ~ pérmokėjai, kùovarnė ~ kóvarniai ‘kuosos’, pársėldaukėm ~ pérsilaukėme ‘užsilaukėme’. 1 Šiame skyrelyje aprašomi būdingesni šiaurinių pajūrio donininkų tarmių kirčio ir priegaidės atvejai. Pagrindu paimta Mosėdžio miestelio (ir aplinkinių kaimų — Naujočkų, Šauklų, Įgarių, Bakščių, Nevočių, Miesto Kalniškių, Šerkšnių), esančio šiaurės vakarų Lietuvos TSR kampe, Skuodo raj. 13 km į pietus nuo raj. centro, tarmė, kuri nei kirčiu, nei priegaide beveik nesiskiria nuo kitų šiaurinių pajūrio donininkų tarmių, žr. J. Aleksandravičius, Kretingos tarmės kirtis ir priegaidė. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1, 97—106, Vilnius, 1957. Darbe laikomasi fonetinės transkripcijos, nurodytos „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ II leid., Vilnius, 1956, tiktai laužtinė ar tęstinė priegaidė kirčiuotų e, o (<i, u) ir ū ilgumas nežymimas: jį rodo priegaidės ženklas (pẽlns~pìlnas, kìmb~kìmba). Antrine tęstine priegaide kirčiuotų dvigarsių abu sandai žymimi pusilgiais (rõ.n.kà~rankà), nors pirmasis sandas už antrąjį tariamas kiek ilgiau. 2 Žr. V. Grinaveckis, Šiaurės vakarų donininkų tarmių kirtis. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1, 109—117, Vilnius, 1957. 3 Žr. V. Grinaveckis, Šiaurės vakarų donininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida (toliau Švdt fonetinės ypatybės). — „Vilniaus Valst. pedagoginio instituto (toliau VVPI), Mokslo darbai“, 11, § 10—26, Vilnius, 1960. 141 β) Trumpas skiemuo tarp skiemenų su pagrindiniu-senoviniu kirčiu ir šalutiniu-nukeltiniu kirčiu ilgame skiemenyje: àtnesė ~ ãtnesei, mintova ~ mintuvai, pàkūrams ~ pàkuramas ‘pakuriamas’, kálnėskė ~ kalniškiai ‘ant kalno gyveną žmonės’, òšpakalis ~ užpakalis. Jei po pagrindinio-senovinio kirčio tarmėje eina tik trumpi skiemenys, tai visi jie yra nekirčiuoti: ãtnesė ~ ãtnesė, mintuvus ~ mintuvus. γ) Balsiai a, e, ę, ǫ < a, e, i, u (žr. § 10). b) Nukeltinis kirtis tarmėje ypač stiprus. Stipriausias nukeltinis kirtis būna žodžiuose, turinčiuose pagrindinį-senovinį kirtį trumpame skiemenyje: dàba ~ dàbar ‘dar’, šòkàm ~ šùkame, mãžàsis ~ mãžasis, įjūdėna ~ judino. Kai pagrindinis-senovinis kirtis yra ilgame skiemenyje, tai nukeltinis kirtis kiek silpnesnis, bet aiškiai girdimas: lýtùoc ~ lýtotas ‘lietingas’, nukalniòu ~ nùkalniu ‘nuokalniui’, vėikė ~ vėikiai ‘greitai’. Jei žodyje yra ne vienas nukeltinis kirtis, tai stipriausias iš jų būna paskutinis arba esantis žodžio gale: ekietęverbalìs ~ ekėtvirbalis, mąsùoju ~ mūsuoju ‘mūsajam’. c) Šalutinis-nukeltinis kirtis gali turėti net keturias priegaides: trumpinę, laužtinę, pirminę tęstinę ir atskirais atvejais — vidurinę (plačiau apie jas žr. §§ 6, 7c, 10, 12). § 3. Paprastai, visi tarmės žodžiai būna kirčiuoti, tačiau kalbant vienaskiemeniai žodžiai dažniausiai prišliejami prie kirčiuotų žodžių. Proklitikais ir enklitikais tarmėje būna jungtukai, prielinksniai, prieveiksmiai, įvardžiai, pvz.: dàbà pàkòše | uo_jau_aštùnta varàu ~ dabar ‘dar’ pàkašu ‘pajudu’, o jau aštunta varau ‘einu’; a_kõžna vàkara važiūji pri_mãmā ~ ar kožną ‘kiekvieną’ vakarą važiuoji pry mamai; ka_bòva lėgiondėnė | e_pradėjo tus_làiskus làidîte ~ kai buvo ligoninėje, ir pradėjo tuos laiškus laidyti ‘siuntinėti’; uo_dėlku to nenori važiuoti; kūo_ce pìkst ont_vàka ~ ko čia pyksti ant vaiko. 2. Priegaidė § 4. Tarmė turi šias priegaides: trumpinę (˘), laužtinę (˄), pirminę ir antrinę tęstinę (ˇ), stumtinę (ˊ) ir vidurinę (ˋ)4. Trumpinė priegaidė. § 5. a) Trumpinė priegaidė, kaip ir kitose žemaičių, atitraukiančių kirtį, tarmėse, sutinkama trumpuose skiemenyse, kuriuos sudaro balsiai a, e, i, u, ę, ǫ, šiais atvejais: α) vienaskiemeniuose žodžiuose: kàs, nẽs, rẽs ~ ris, lõps ~ lùps (taip pat ir tarmėje tapusiuose vienaskiemeniais: làps ~ lùpas, rẽc ~ rėtas, sòh ~ sùka, žėb ~ žiba); β) kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu: àkmõu ~ akmuõ, svẽtės ~ svečiais, pìli ~ pilì, lùpì ~ lupi, kẽtė ~ kiti, lõpò ~ lupù; 4 Priegaidžių atžvilgiu aprašomoji tarmė nuo kitų žemaičių tarmių daugiausia skiriasi pagrindinio-senovinio kirčio trumpine, žodžiuose su nukeltiniu kirčiu (§ 5b), pirmine tęstine ant e, o < i, u (§ 9), šalutinio-nukeltinio kirčio trumpine (§ 6), laužtine (§ 7c) bei pirmine tęstine (§§ 10–12) ir atitrauktinio kirčio stumtine priegaide (§ 14), plg. V. Grinaveckis, Švdt fonetinės ypatybės, §§ 45–93. Čia plačiau ir aprašomi minėti priegaidžių tarimo atvejai. 142 γ) kirčiuoti šalutiniu-galiniu kirčiu: mẽr.gà ~ mergà, kàtės ~ katės, vìnis ~ vinis (dgs. gal.), gã.i.dùs ~ gaidžius, pẽ.r.štų ~ pirštų. b) Su trumpine priegaide tarmėje tariami a, e, atliepiantys 1k tvirtagalius a, e, dvisskiemeniuose ir daugiaskiemeniuose žodžiuose su nukeltiniu kirčiu, pvz.: làpė ~ ląpei, žádám ~ žádame, ràšòm ~ ràšant, kàtė ~ kàtei; nẽšęs ~ nẽšinas, kėlõu ~ kėliau ‘keliui’, sènė ~ sėnei, vėdėns ~ vėdinas. § 6. Trumpinė priegaidė tarmėje gali turėti ir trumpas skiemenų, gavęs nukeltinį kirtį (plg. § 2a), pvz.: dėdėlė ~ dideliai, išnešiau ~ išnešiau, kàtėnų ~ kàtinų ‘katinui’, lópėtą ~ lópėtai, óndėnėi ~ vandenie ‘vandeniui’, pàvedai ~ pavėdžiau, sèšerėi ~ sèserie ‘seseriai’. Nukeltinį kirtį (ir trumpinę priegaidę) trumpas skiemuo tuo pat atveju gauna ir kitose duonininkų tarmėse, kaip: pàžastė ~ pažastiai, kòbėlõu ~ kūbilu ‘kubilu’ (Grūšlaukė), šòlinė ~ šūlinėje (Kulai I, Skuodo raj.), àpkaklėms ~ àpkaklėms ‘apikaklėms’ (Seda), òždòralis ~ užduralis ‘vieta už durų, kiemas’ (Alsėdžiai), pàvakarė ~ pavakarė (Gadūnavas, Telšių raj.). Laužtinė priegaidė. § 7. Laužtinė priegaidė atitinka 1k tvirtapradę, ir tarmėje su ja tariami, kaip ir su 1k tvirtaprade, ilgieji balsiai ir dvigarsiai, pvz.: lìkst ~ lygsta, lùpa ~ lūpa, šlūta ~ šluota, tiẽls ~ tėvas. Be minėto atvejo, su laužtine priegaide tarmėje dar tariama: a) Antriniai dvigarsiai, kilę iš a, e, ę, ǫ + l, m, n, r, i, u dėl galūnės sutrumpėjimo, pvz.: stàls ~ stālas, šlàm ~ šlāma, tvàns ~ tvānas ‘potvynis’, gārs ~ gāras, kẽl ~ kẽla ‘kelia’, sēm ~ sēma ‘semia’, sēns ~ sēnas, kẽrs ~ kẽras, pẽl ~ pila, žẽls ~ žilas, vežẽms, ~ vežimas, mẽn ~ mina, kòl ~ kūla ‘kulia’, stòm ~ stūma ‘stumia’, kòr ~ kūra ‘kuria’, klẽus ~ klėvas, lẽi ~ lėja ‘lieja’. Vietoje tarmės laužtinės priegaidės balsiai a, e 1k šiuo atveju tariami su tvirtagale priegaide, o i, u — su trumpine, nes 1k jie ir priebalsiai yra skirtinguose skiemenyse. b) Veiksmažodžių asmenų galūnių ilgieji skiemenys (vietoje 1k tvirtagalės priegaidės), pvz.: radāu ~ radāu, skaitāu ~ skaitāu, žẽnā ~ žinai, nešẽ ~ nešėi, rašẽs ~ rašys, skaitīs ~ skaitys; ir būsimojo laiko trečiasis asmuo (vietoj 1k trumpinės), pvz.: lìs ~ lŷs ‘lis’, gīs ~ gŷs ‘gis’, būs ~ būs ‘bus’, džūs ~ džiūs ‘džius’, lūš ~ lūš ‘luš’. c) Ilgi skiemenys, turintys nukeltinį kirtį (dažniausiai), pvz.: brõngė ~ brāngiai, dáilė ~ dailiai, dẽrbā ~ dirbai, šūokā ~ šōkai, tīlēm ~ tyliame ‘tylime’, vàkõu ~ vaikuo ‘vaikui’, pàbẽngė ~ pabengė ‘pabaigė’, pàplūotis ~ paplotis ‘paplotis’, àprùmba ~ āprumbą ‘sijono juosmenį’, pàršūove ~ pāršovė, pavàlgìsi ~ pavalgysi, mùosiedie ~ Mósėdėje ‘Mosedyje’, plāukiuosēm ~ plaukiosime, ràtpiedē ~ rātpėdžiai ‘stipinai’, sòt rēnkies ~ sutrenkės ‘susitrenkė’, vàkščiuodams ~ vaikščiodamas. d) Balsiai a, e ištiktukuose, pvz.: màkt ~ mākt, bākst ~ bākst, bāpt ~ bāpt, klẽpt ~ klēpt. Pirminė tęstinė priegaidė. § 8. Pirminė tęstinė priegaidė atliepia 1k tvirtagalę ir tarmėje sutinkama tais pat atvejais, kaip ir 1k tvirtagalė priegaidė, pvz.: kùods ~ kuōdas, mālė ~ mālo ‘malė’, rūktė ~ rūkti, sėgė ~ sėgė, tīsti ~ tįsti, trūmps ~ trūmpas, tẽršč ~ tirštas. 143 Kaip ir kai kuriose kitose žemaičių tarmėse, su šia priegaide čia tariami balsiai a, e (vietoje 1k trumpinės): a) Veiksmažodžių priešdėliuose ir pirminėse bendratyse, pvz.: ãtvėdė ~ àtvėdė, nėlęs ~ nelesa, lākte ~ lākți, vėšte ~ vėšti. b) Savybiniuose įvardžiuose: tãvo ~ tàvo, sãvo ~ sàvo. c) Aukštesniojo laipsnio būdvardžių priesagoje balsis e (išskyrus atvejį, kai e dėl regresyvinės balsių asimiliacijos susiaurėja ir tariamas su vidurine priegaide, žr. § 15 c), pvz.: jaunėsne ~ jaunėsne, mažėsne ~ mažėsne. § 9. Su pirmine tęstine priegaide tarmėje tariami ę, ǫ balsiai, kirčiuoti pagrindiniu-senoviniu kirčiu ir atliepiantys 1k i, u su trumpine priegaide. Tokie ę, ǫ sutinkami žodžiuose, neturinčiuose nukeltinio kirčio, pvz.: lėpa ~ lipo, kėba ~ kibo, šešėra ~ iširo, nutėka ~ nutiko ‘atsitiko’, palėka ~ paliko, pražėla ~ pražilo, snėga ~ snigo, blėzgė ~ blizgė, nudrėškęs ~ nudriskęs, kėštė ~ kišti, rėštė ~ rišti, abūdo ~ abūdu, adbōka ~ atbuko, bōva ~ buvo, pōva ~ puvo, šōta ~ siūto, dōgnos ~ dūgnas, smōkte ~ smukti. Pirminė tęstinė balsių ę, ǫ, kaip ir a, e, priegaidė yra išriedėjusi iš trumpinės dėl šių balsių palygėjimo iki ilgų. Kitose žemaičių tarmėse ę, ǫ šiuo atveju yra pusilgiai ir tariami su vidurine priegaide. § 10. Pirminė tęstinė priegaidė tarmėje gali turėti ir ilgai tariami skiemenys su nukeltiniu kirčiu5. Nukeltinio kirčio pirminė tęstinė priegaidė tariama: 1. Vietoje senovinės tvirtagalės: a) šaknyje: àtkàlte ~ àtkalte ‘atkal­tė’ (: kalti), ėžgóustis ~ išgąstis (: išsigąsti), pašárdis ~ pašardis (: žaizdas), pagrūóvis ~ pagrūovis (: griovi), paláukis ~ paliaukis (: liaukos), patálkis ~ patalkis (: talką), pavėržis ~ paviržis (: vi̇ržti duoti), paláukė ~ Pàlaukė (Skuodo raj. kaimas) (: laukás), pərlėke ~ pérėkė (: lėkti); b) priesagose: rūkštinė ~ rūgštynė ‘rūgštynė’, nūotrine ~ nōtrynė, rūpūže ~ rūpūžė, pąrąmbūotis ~ Pàrambuotis (Mosėdžio apyl. ariamos žemės dalis) (: Rambuòtis ‘pavardė’); c) pirmojo dėmens galūnėje: gėrūoje ~ gėrojo, gėrōji ~ gėraji, mažūosės ~ mažosios, mažōje ~ mažąją. 2. Vietoje senovinės tvirtapradės priegaidės: a) šaknyje: pàmūote ~ pāmotė (: motė), pàtėvis ~ pātėvis (: tėvas), pàlūpis ~ pãlūpis (: lūpa), pàšėnis ~ pašienis (: šiena), pàšūostė ~ pašostė (: šostas), pòšpūrė ~ pùspūrė (: pūras); b) priesagoje: pēiškūne ~ Paeiškūnė (Skuodo raj. kaimas) (: upė Eiškūnas, Skuodo raj.); c) pirmojo dėmens galūnėje: gėrājė ~ gērajai, pėrmōjuoju ~ pirmuojuoju ‘pirmajam’, mūsōjuoju ~ mūsųoju ‘mūsajam’ (Grūšlaukė); dėrbōntūosiems ~ dirbančiosioms, dėrbōntējė ~ dirbantieji, ētōntējė ~ ēinantieji (Kretinga)6. 5 Nukeltiniu kirčiu kirčiuoti skiemenys su pirmine tęstine priegaide tariami ir kitose donininkų tarmėse. Ją aprašant, remtasi Grūšlaukės, Kartenos, Kulų I km. (Skuodo raj.), Sedos, Alsėdžių tarmių Lietuvių kalbos ir literatūros instituto dialektologijos fonduose esančios medžiagos pavyzdžiais. Vieta nurodoma tik tada, jei Mosėdžio tarmėje tariama kitaip. 6 Žr. J. Aleksandravičius, Kretingos tarmės veiksmažodis. — „VVPI Mokslo darbai“, 8, 138, Vilnius, 1959. 144 3. Ant a, e, ė, o < a, e, i, u: a) įvardžiuotinių formų vienaskaitos vardininke: gėrãsis ~ gėrasis, mažãsis ~ mažasis, pàštarãsis ~ paštarasis, pėrmãsis ~ pirmasis, mònãsis ~ manasis; b) priešdėliniuose ir sudurtiniuose žodžiuose: àpkãklė ~ ãpkaklė ‘apikaklė’, àpnãšris ~ ãpnašris, pàvakàrė ~ pavakarė, pàrsãkė ~ pėrsakė, pàrdarė ~ pėrdarė ‘perdažė’, pàréję ~ pėrėjo, pùsesėrė ~ puseserė, pùšmėrgėlė ~ pušmergelė, pàrė.sa ~ pėrišo, pàrlė.pa ~ pėrlipo, pàršp.ka ~ pėrsuko (taip pat žodžiuose su priesaga -alis: ǫždùralis ~ užduralis, ekietvėrbàlis ~ ekėtvìrbalis, òšpãkãlis ~ užpakalis); c) veiksmažodžių priesagose -av-, -in-, -ij-, -ur-: baltãva ~ baltavo, òugãva ~ úogavo, jọdėna ~ judino, èšmalagėna ~ išmalagino, paklàbėna ~ paklàbino, vàrgė.na ~ vargino, kãulė.je ~ kaulijo, gràjėje ~ grąžijo, sovìtõ.ra ~ suvyturo ‘suvyniojo’. § 11. Atvejai, kai nukeltinis kirtis yra žodžio šaknyje7 ir turi pirminę tęstinę priegaidę, geriausiai išryškėja linksniavimo paradigmoje: Vienaskaita Daugiskaita V. pãtàlkis ~ pãtalkis pãtàlkė ~ pãtalkiai K. pãtàlkė ~ pãtalkio pãtàlkų ~ pãtalkių N. pãtàlkõu ~ pãtalkiuo pãtàlkėms ~ pãtalkiams G. pãtàlkį ~ pãtalkį pãtàlkùs ~ pãtalkius Įn. pãtàlkõ ~ pãtalkiu pãtàlkės ~ pãtalkiais Vt. pãtàlkie ~ pãtalkėje pãtàlkùs ~ pãtalkiuose Moteriškosios giminės daiktavardžiai nukeltinį kirtį su pirmine tęstine priegaide turi dar ir daugiskaitos vardininke (plg. pãmõtes ~ pãmotės, pàšùostės ~ pašùostės). Kai pirminė tęstinė priegaidė yra ant balsių a, e, o (àpnãšris ~ ãpnašris, šùlėnė ~ šùlinė, àpõšė ~ apušė), tai vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos galininko formos nukeltinio kirčio negauna, pvz.: Vienaskaita Daugiskaita V. àpkãklė ~ ãpkaklė àpkãklės ~ ãpkaklės K. àpkãklės ~ ãpkaklės àpkãklų ~ ãpkaklių N. àpkãklė ~ ãpkaklei àpkãklėms ~ ãpkaklėms G. àpkãklę ~ ãpkaklę àpkãkles ~ ãpkakles Įn. àpkãkle ~ ãpkakle àpkãkliems ~ ãpkaklėmis Vt. àpkãklie ~ ãpkaklėje àpkãklės ~ ãpkaklėse Įvardžiuotinių formų, turinčių nukeltinio kirčio pirminę tęstinę priegaidę pirmojo dėmens gale, paradigmoje su ja tariami šie linksniai: vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas (pirminė tęstinė ant a), kilmininkas, galininkas ir moteriškosios giminės vienaskaitos galininkas ir daugiskaitos vardininkas, pvz.: 7 Žodžių, turinčių nukeltinį kirtį priesagoje, pirminė tęstinė nukeltinio kirčio priegaidė būna tuose pačiuose linksniuose, kaip ir žodžių su nukeltiniu kirčiu šaknyje. 10. Kalbotyros klausimai, IV 145 Vienaskaita V. geràsis ~ gẽrasis geróji ~ geróji K. gerũoje ~ gẽrojo gerũosės ~ gerõsios N. gerõjûu ~ gẽruoju gerãjë ~ gẽrajai G. gerõji ~ gẽraji gerõję ~ gẽrają Įn. gerõjo ~ gerúoju gerõje ~ gerãja Vt. geramẽje ~ geramẽje gerũjoje ~ gerõje Daugiskaita V. gerẽje ~ gerẽji gẽrũosės ~ gerõsios K. gerũjų ~ gerũjų gerũjų ~ gerũjų N. gerẽsėms ~ gerẽsiems gerũosėms ~ gerõsėms G. gerũsus ~ gerũsius gerũoses ~ gerõsias Įn. gerãsės ~ geraisiais gerũosiėms ~ gerõsėmis Vt. gerũsūs ~ gerũsiųse gerũosėse ~ gerõsėse Kretingos ir Grušlaukės tarmėse pirminė tęstinė priegaidė nukeltinis kirčio pirmojo dėmens gale turi ir vietoje senovinės tvirtapradės priegaidės (plg. § 10). § 12. a) Iš prigimties tvirtagalių skiemenų nukeltinio kirčio tęstinė priegaidė dounininkų tarmėse, be abejo, yra išlaikyta iš senovės, lygiai taip pat, kaip ir atitrauktinio kirčio tęstinė (žr. § 13) ir stumtinė (žr. § 14). b) Iš prigimties tvirtapradžių skiemenų nukeltinio kirčio tęstinė priegaidė daugeliu atvejų gali būti atsiradusi dėl metatonijos, plg. pašùostę ~ pašostė ir lk pasõstė : sóstas. c) Nukeltiniu kirčiu kirčiuoti galiniai skiemenys visada turi laužtinę priegaidę. d) Jeigu pagrindinis-senovinis kirtis yra ilgame skiemenyje, tai balsiai ę, ǫ su nukeltiniu kirčiu yra pusilgiai ir tariami su vidurine priegaide: várgę.na ~ várgino, kaũlę.je ~ kaũlijo, páršǫ.ka ~ pérsuko; o jeigu pagrindinis-senovinis kirtis yra trumpame skiemenyje (kurį sudaro balsiai a, e, ę, ǫ ar i, u), tai minėtieji balsiai su nukeltiniu kirčiu yra ilgi ir tariami su tęstine priegaide: sǫšlà-pėna ~ sušlapino, ápǫšė ~ ápūšė. Antrinė tęstinė priegaidė. § 13. Šią priegaidę turi tik ilgieji antrieji nuo galo skiemenys su atitrauktiniu kirčiu, jei galūnė trumpa, pvz.: gõ.r.bė ~ gurbė ‘vištos lizde’, kẽ.ž.i.mė ~ kiemė, kél.i.n.tà ~ kelintą, pàbõ.n.gà ~ pabangą ‘pabaiga’, prìgì.m.tà ~ prigimtą ‘įgimta’, sù.n.ki ~ sunki, šã.u.kǫ ~ šaukiu ‘šaukiu’, tùorà ~ torà ‘tvora’. Stumtinė priegaidė. § 14. Stumtinę priegaidę turi žodžiai su atitrauktiniu kirčiu. Su ja tariami iš prigimties tvirtapradžiai balsiai ir dvigarsiai, pvz.: aukštã ~ aukštai, gálvą ~ galvą, jáunų ~ jaunų, káltną ~ kaltinai, káilėnė ~ kailiniai, kūokį ~ kokį, pláuką ~ plaukai, plúonų ~ plonų, pėmdėlė ~ pemdėlė, sélpnin ~ silpnyn, stúorās ~ storais, žiobėlės ~ obelės, žáltīs ~ žaltys. Vidurinė priegaidė. § 15. Su vidurine priegaide tarmėje tariami: a) Balsiai ir dvigarsiai, kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu, atitrauktu iš tvirtagalės galūnės į tvirtagalį priešgalinį skiemenį, pvz.: dọ.ubė ~ duobė, lá.ukū ~ 146 laukų, kȯ.rtȯs ~ kurtȯs ‘kurčios’, mã.žãs ~ maišais, vã.rlȯ ~ varlė, žvã.igždė ~ žvaigždė. b) Balsiai ir dvigarsiai su atitrauktiniu kirčiu daugiaskiemenių žodžių trečiame ar tolesniuose nuo galo skiemenyse (išskyrus atvejį, kai tie balsiai ar dvigarsiai yra iš prigimties tvirtagarsiai, plg. § 14), pvz.: liežuvìs ~ liežùvius, rėištȯvȯs ~ riestuvùs, šaldėnùs ~ saldinių, dùmblėna ~ dumblina, rù.kštėnȯ ~ rūgštinių, šàukȯntȯs ~ šaukànčios ‘šaukiančios’, brãuktȯvė ~ brauktuvė. c) Regresyvinės balsių asimiliacijos paveikti e, i, u, kirčiuoti senoviniu kirčiu, pvz.: kėlì ~ kėli, pìeti ~ pėti, mù.sis ~ mùsys ‘musės’, vì.nis ~ vynys, bet: kėlė ~ kėlio, pėte ~ pėčio ‘peties’. II. Dvigarsių an, en (> lk ą, ę, a, e) pakitimai šiaurinėse dounininkų tarmėse § 16. Senieji dvigarsiai an, en, davę lk ą, ę, visose šiaurinių dounininkų tarmėse išvirto ǫ, ę, kurie ilgainiui kai kuriose šio ploto vietose yra sudvibalsėję, išvirtę ǫu, ęi. Šios kilmės dvibalsius ǫu, ęi turi šiauriniai pajūrio dounininkai (Skuodas, Mosėdis, Ylakiai, Salantai8, Grūšlaukė, Darbėnai) ir šiaurės rytų dounininkų kampas (Klykoliai, Viekšniai, Akmenė, Papilė)9. § 17. a) Minėtame plote žodžio šaknies dvibalsiai ǫu, ęi, atliepiantys lk ą, ę, būna tiek kirčiuoti (tvirtapradžiai ar tvirtagaliai), tiek nekirčiuoti, pvz.: α) kirčiuoti pagrindiniu-senoviniu kirčiu: kȯunsis ~ kąsnis, ǫužȯuls ~ ąžuolas, žȯusla ~ žąslai, galȯustė ~ galąsti; drȯusė ~ drąsiai (Klykoliai); spȯusla ~ spąslai ‘spąstai’, ǫušȯs ~ ąsas ‘vąšas’, skłȯustis ~ skląstis, spręstė ~ spręsti, paspęistė ~ paspęsti, tęiūs ~ tėvas ‘laibas, plonas’ (Mosėdis); skęište ~ skęsti, gręištė ~ gręžti (Grūšlaukė); β) kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu: rȯ.u.stùs ~ raštus, drȯ.u.šȯs ~ drašus, grȯ.u.š-tùs ~ gražtus; žȯusė ~ žąsė ‘žąsis’ (Akmenė); ȯ.ušù ~ ašų (Viekšniai); skę.i.s-tȯ ~ skęstų, grę.i.žȯ ~ gręži (Grūšlaukė); γ) nekirčiuoti: drȯusȯms ~ drašumas, žȯusiena ~ žąsiena; grȯužėn ~ gražina (Klykoliai); tęišėms ~ tęšimas, gręižėms ~ gręžimas; tęivȯms ~ tėvūmas (Mosėdis). b) Dvibalsį ǫu žodyje ąžuolas turi ir atskiros tarmės, kurios an, en < ǫ, ę, pvz.: ǫužȯls ~ ąžuolas, ǫužùlìns ~ ąžuolynas (Židikai); ǫužȯuls ~ ąžuolas, ǫu-žȯulėlis ~ ąžuolėlis (Stro peliai ir Dupułčiai, Kretingos raj.); ǫužȯuls ~ ąžuolas (Tickinai, Rietavo raj.), bet: kȯunsis ~ kąsnis, galȯustė ~ galąsti ir kt. § 18. a) Ylakiuose dėl regresyvinės balsių asimiliacijos tvirtapradis dvigarsis an ir tvirtapradis bei tvirtagalis en per ǫn, ęn > ǫ, ę yra išvirtę u˙, i˙: kansnis > kȯnsnis > kȯsnis > kùsnis, brensi > bręnsi > bręsi > brisi, skensi > skęnsi > skęsi ~ skįsi; tvirtagalio dvigarsio an asimiliacija neveikia, pvz.: žȯusis ~ žąsys, žȯ.usė ~ žąsėje ‘žąsyje’. Šitoks nevienodas tvirtapradžio ir tvirtagalio an tarimas 8 Apie Ylakius ir Salantus tik lk ą ~ ou, o lk ę ~ ė. 9 Šiame skyriuje apsiribojama senųjų dvigarsių an, en pakitimais minėtame šiaurinių dounininkų tarmių plote ir nurodomas nagrinėjamųjų reiškinių paplitimas. 147 leistų manyti, kad ir kitose aprašomosiose tarmėse tvirtapradis an balsių asimiliacijos buvo paveiktas anksčiau, negu tvirtagalis. b) Į vakarus nuo Ylakių esančiose Skuodo, Mosėdžio tarmėse, kuriose regresyvinė balsių asimiliacija gana stipri, nebepaveikiamas nė tvirtapradis ų < an; matyt, ųn, en čia pakito anksčiau, ir prasidėjusi balsių asimiliacija nebegalėjo jų susiaurinti. Tai rodytu ir tas dalykas, kad šiose tarmėse dėl asimiliacijos susiaurinamas tvirtapradžio dvigarsio an pirmasis sandas (plg. § 34 g). § 19. Žodžio gale ou, ei < ąñ, eñ tariami šiais atvejais: a) Kirčiuotame žodžio gale: α) įvardžių kas, tas, anas, katras, tatras (atliepiamasis įvardžiui katras) vienaskaitos galininke: kõu ~ ką, tõu ~ tą, ānõu ~ aną, kàtrõu ~ katrą, tàtrõu ~ tatrą; β) veikiamosios rūšies esamojo laiko vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininke: biėgõus ~ bėgąs, bènėšõu ~ benešą, dērbõus ~ dirbąs, krìokõu ~ krioką ‘kriokia’, nèdērõu ~ nederą, sãkõus ~ sukąs, šã.ukõus ~ šaukas ‘šaukias’, tràškõus ~ traškąs; nèlõubõus ~ neliuobąs (Grušlaukė). b) Įvardžiuotinių formų pirmojo dėmens gale, pvz.: gẽrõuji ~ gerąjį, pẽrmõuje ~ pirmąją, mū̃sõuji ~ mūsųjį, pẽgõuji ~ pigiają ‘pigųjį’ (Grušlaukė). Tačiau apie Mosėdį, Salantus jau girdimas o: gẽrõji ~ gerąjį, mažõje ~ mažąją, jōudõji ~ juodąjį. § 20. Apie Klykolius, Akmenę, Viekšnius, Papilę lk ą kirčiuotame žodžio gale atliepia ul arba u’, pvz.: tū̃u || tū̃~tą, ānũ ~ aną, kàtrũ ~ katrą, jāunũji ~ jaunąjį (Klykoliai); kũ ~ ką (Akmenė, Viekšniai); šã.ukõus ~ šaukąs ‘šaukias’, vė.rkũ ~ verką ‘verkia’ (Papilė). § 21. a) Nekirčiuotame žodžio gale veikiamosios rūšies esamojo laiko vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininke lk ą atliepia o, pvz.: dãros ~ darąs, ētos ~ eitąs ‘einas’, ē̇sos ~ ęsąs, sãko ~ saką, neprimãtos ~ neprimątąs, rãšo ~ rašą, sotiņko ~ sutinką10. b) Vardažodžiuose tvirtagalis -an netekęs -n ir sutrumpėjęs, pvz.: dėina ~ dieną, mažā ~ mažą, ōntra ~ antrą, pẽlva ~ pilvą, sēna ~ seną, vẽina ~ vieną. Tiktai šiaurės rytų kampe (Klykoliai, Akmenė) senojo tvirtagalio -an vietoje vardažodžiuose būna dvejopos formos: su -a ir su -o. Čia sakoma: ẽlga ~ ilgą, rōnka ~ ranką, tėva ~ tėvą ir: lãzdo ~ lazdą, pẽjūkoko ~ pijūką ‘girtuoklį’, rōnko ~ ranką, vẽino ~ vieną. § 22. a) Senasis tvirtagalis dvigarsis en (> lk e) nekirčiuotoje galūnėje, kaip ir kitose žemaičių tarmėse, kurios en > eñ11, yra išvirtęs e. Balsis e < eñ būna: α) vardažodžių vienaskaitos galininke: pẽlę ~ pėlę, sēnę ~ sėnę, žẽmę ~ žemę, žõlę ~ žolę; β) būtojo laiko vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos vardininke: rãšęs ~ 10 Dvibalsi ou, kirčiuotoje ir o nekirčiuotoje veikiamosios rūšies esamojo laiko vyriškosios giminės dalyvių galūnėje tarįa ir kai kurios tarmės, turinčios šakninius o, e vietoje lk ą, ę (paribiais tarmių, kur lk ą, ę ~ ou, ei), pvz.: blėzgõu ~ blizgą, bet: bãdos ~ badąs (Kalnalis, Kretingos raj.) kėlõus ~ ketąs ‘žadas’, bet: barõmstos ~ berąmstąs (Stropliai, Kretingos raj.). 11 Žr. V. Grinaveckis, Švdt fonetinės ypatybės, §§ 144, 168. 148 rãšęs, zūręs ~ vãręs, jáojęs ~ jójęs; nusprúogęs ~ nusprógęs, prisiedęs ~ prisėdęs (Klykoliai). b) Išskirtinos būtojo laiko vyriškosios giminės dalyvių daugiskaitos vardininko formos. Klykoliuose, Akmenėje, Viekšniuose vartojamos dvejopos šių dalyvių formos: su galūne ę ir ęi, pvz.: biegę || biegęi ~ bėgę, nėšę || nėšęi ~ nėšę (Viekšniai), prikėpę || prikėpęi ~ prikėpę, bō.vę ~ būvę, nusepęrkę ~ nusipirkę, gėmęi ~ gimę (Klykoliai). Šiaurinių pajūrio dounininkų kai kuriose tarmėse (Kretingos¹², Mosėdžio) formas su -ęi turi sangrąžiniai dalyviai. § 23. Atvirame žodžio gale senojo tvirtapradžio kirčiuoto ir nekirčiuoto an vietoje tariamas ǫ arba a. Balsis -ǫ < -án būna didesniame šiaurės dounininkų plote ir pietų vakarų kampe. Riba tarp -a ir -ǫ < -án apytikriai galėtų būt įstrižainė — Klykoliai, Akmenė, Alsėdžiai, Gargždai. Į šiaurės vakarus nuo jos án atviroje galūnėje išvirsta ǫ. Čia vienaskaitos įnagininke sakoma: gálvo ~ gálva, lãzdõ ~ lazdã, jáunõ ~ jáuna, mažõ ~ mažã, šãkõ ~ šakã, mãšino ~ mãšina, plõtõ ~ plutã, plūnksno ~ plūnksna; rǫ.n.ko ~ rankã (Klykoliai). Dėl tvirtapradžio -an > -ǫ šiose tarmėse moteriškosios ir vyriškosios giminės vienaskaitos įnagininkai fonetiškai sutapo, tad lygiai vienodai tariama sǫ mažõ vãkõ (~ su mažų vaikų) ir sǫ mažõ gálvo (~ su mažą galva). Minėtoji įstrižainė, skirianti -án > -ǫ ir -a, yra maždaug lygiagreti su am, an, em, en > om, on, em, en pietrytine riba, o tai yra argumentas už tai, kad minėtųjų dvigarsių kitimas, prasidėjęs šiaurėje, slinko į pietų rytus. Dvigarsių kitimas, atėjęs iki minėtos linijos, turėjo rasti dvigarsio -an galinį -n išnykusį, todėl -a, likęs vienas, negalėjo pakisti į -ǫ. § 24. Žodžio gale senasis kirčiuotas ir nekirčiuotas tvirtaprãdis en > ę. Balsis ę < én būna: a) -ę- kamiengalio žodžių moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos galininke: sėnę ~ senę, kãtę ~ katę, kãtęs ~ katės, kãrvęs ~ kárves; b) vienaskaitos vietininke: pǫudę ~ pūode, lã.u.kę ~ laukę, męšę ~ miškę, dǫgnę ~ dugnę. Pirmuoju atveju (vns. įnag ir dgs. gal.) tvirtaprãdis -en neišvirsta -ę rytiniame pakraštyje apie Klykol ius, Akmenę, Papilę. Vadinasi, rytinėje dalyje -én > -ęn metu galinis -n jau buvo išnykęs. III. Regresyvinė balsių asimiliacija dounininkų tarmėse § 25. Kai kurių dounininkų tarmių vokalizmą palietė regresyvinė balsių asimiliacija. Ši regresyvinė balsių asimiliacija apima gana didelį dounininkų tarmių plotą: riba, prasidėjusi prie Latvijos pasienio ties Kulu I km. (Skuodo raj.), eina pro Mosėdį, iš rytų aplenkia Salantus, pietuose siekia Plungę, Žarėnus, Pavandenę 12 Žr. J. Aleksandravičius, Kretingos tarmės veiksmažodis. — „VVPI Mokslo darbai“, 8, § 73, Vilnius, 1959. 149 (pasiekia net šiaurinius dunininkus), eina pro Luokę (jos nesiekia), pro Raudėnus, Papilę, iki Klykol ių. Minėtame plote dėl regresyvinės balsių asimiliacijos susiaurėjo (e, ę ~ ė, ė ~ a atveju) arba nepaplatėjo (trumpųjų i, u atveju) žodžio vidurio balsiai. Regresyvinė balsių asimiliacija pastebima šiais atvejais: a) prieš žodžio galo i < į, im, iš; b) prieš žodžio galo u < un, uo (uždarame žodžio gale); c) prieš i, ie, uo, im. Tačiau balsių asimiliacija ne visose minėto ploto vietose veikia visais atvejais, ne visur ji vienoda: vienur stipresnė, kitur balsių siaurinimas mažesnis. Šiame skyriuje bandoma peržvelgti, kas būdinga regresyvinei balsių asimiliacijai, kaip dėl asimiliacijos pakinta atskiri balsiai įvairiose dounininkų tarmėse. 1. Balsis e § 26. a) Balsis e dėl asimiliacijos susiaurinamas visame plote, tik ne visais minėtais atvejais. Visada e susiaurinamas, kai žodis kirtį turi senojoje vietoje ir e stovi tiesiogiai prieš skiemenį su i < į, im, ie, pvz.: mė.dis ~ mėdis, še.nis ~ šėnis, mė.di ~ mėdi, še.ni ~ šėni (Kulai I, Skuodo raj., Skliaustė, Mažeikių raj.); miedis ~ mėdis, šienis ~ šėnis, miedi ~ mėdi, šieni ~ šėni (Seda, Makščiai, Alsėdžių apyl.); rietis ~ rėtis ‘randas’, liežgis ~ lėžgis ‘bato liežuvis’, iežis || ė.žis ~ ėžis, gienis ~ gėnis ‘genys’, puodelis ~ puodėlis, kaiškelis ~ kaišeklis ‘skuteklis’, kieli ~ kėli ‘kelią’, trieti ~ trėti ‘trečią’, miesi ~ mėsi, oštieksi ~ užtėksi (Mosėdis); liepšis ~ lėpšis ‘toks grybas’, šonielis ~ šunėlis, pieti ~ pėti, jauniesnis ~ jaunėšnis, nunieši ~ nunėši (Pap ilė); pamėsi ~ pamėsi, bevėši ~ bevėši (Tryškiai); skaniėšnis ~ skanėšnis, parviėši ~ parvėši (Girininkai, Raudėnų apyl.); darbiė.lis ~ darbėlis, laukieli ~ laukėli (Klykoliai). b) Jei e yra nekirčiuotas arba gauna atitrauktinį kirtį, jis nesusiaurinamas, pvz.: vėži ~ veži, nėši ~ neši, gėri ~ geri (Mosėdis, Seda). § 27. a) Prieš u < un balsis e susiaurėja tik tais atvejais, jei yra kirčiuotas ir u eina po minkšto priebalsio, pvz.: mė.du ~ mėdžių, še.nu ~ šėnių (Kulai I, Skliaustė); miedu ~ mėdžių, šienu ~ šėnių (Seda, Makščiai); miedžu ~ mėdžių (Papilė); mielėniu ~ mėlēnių ‘mėlynių’ (Tryškiai); kielu ~ kėlių (Girininkai); žiemu ~ žėmių, trė.pu ~ trėpių ‘laiptų’, lentielu ~ lentėlių, bet: trėpės ~ trėpės, žėmės ~ žemės, lentėlės ~ lentėlės (Mosėdis). b) Prieš u < un balsis e nesusiaurėja: α) Jei yra nekirčiuotas (ar gauna atitrauktinį kirtį), pvz.: kėlių ~ kelių, šešių ~ šešių, pečių ~ pečių, pelių ~ pelių (Mosėdis); gėrėšniu ~ geresnių (Papilė); bet: gerėšniu ~ geresnių (Mosėdis). β) Jei tolesnis skiemuo prasideda kietu priebalsiu, pvz.: mėtu ~ metų (Seda), pėtru ~ Petrų (Mosėdis). Atrodytų, kad balsis e yra veikiamas ne u < un, o minkšto priebalsio, tačiau tam prieštarauja atvejai, kai minkštas priebalsis balsio e nesusiaurina (plg. kėlę ~ kėlio, mergelė ~ mergėlė). Vadinasi, šiuo atveju balsiui e susiaurinti reikalingas ir u < un, ir minkšto priebalsio veikimas. Kiti balsiai (u, ė) asimiliuojami ir prieš kietu priebalsiu prasidedantį skiemenį, sudaromą balsio u < un (žr. §§ 31, 33b). § 28. Ne visur balsį e asimiliuoja u < uo (uždarame žodžio gale) ir ie. Dažniausiai šiuo atveju e lieka nesusiaurėjęs ir tik labiau į šiaurę esančiose tar- 150 mėse (Kulai I, Židikai, Vieksniai) išvirsta ę; sakoma: mėdžius ~ medžius, šėnius ~ senius, mėdūs ~ medžiu̇se, šėnūs ~ seniu̇se, mėdie ~ mėdėje, šėnie ~ šėnėje. § 29. Kartais kirčiuotas balsis e susiaurinamas ir tolimesniame nuo žodžio galo skiemenyje, esančiame ne tiesiog prieš skiemenį su i(ė) < ī, in, pvz.: ṡieserę ~ seserį: pas am̃nios ṡieserę tarnavau (Girininkai); ḋiebesis ~ ḋėbesės : ḋiebesis kūoks įoudžausis ūuo li̇.taus kēlę laša nukrė.ta (Papi̇lė); ṡieseręs ~ seserys : mėna dvę ṡieseres (Tryškiai); ṡiepeti ~ šėpeti : ṡiepeti mọn padėrpiomęt (Klykoliai). § 30. Susiaurėjęs balsis e tariamas dvejopai: e ir ie. e girdimas šiaurinėje dalyje (Kulai I, Ylakiai, Skliaustė, Vieksniai), o labiau į pietus (Mosėdis, Seda, Papilė, Tryškiai, Alsėdžiai) — ie. Nustatyti kokią nors griežtesnę ribą sunku, nes dažnai tame pačiame plote girdėti ir e ir ie (Mosėdis, Klykoliai). Susiaurėjęs balsis e, kirčiuotas senoviniu kirčiu, tariamas su vidurine priegaide. 2. Balsiai ɔ ~ ą, ę ~ ę § 31. Balsių asimiliacija paliečia ir ɔ (< ɔn < an) ~ ą, ę (< ęn < en) ~ ę. a) ɔ ~ ą dėl asimiliacijos visada susiaurėja, virsta į u̇; tariama: žu̇sis ~ žąsys, žu̇si ~ žąsi, kȧsnis ~ kąsnis, ku̇sni ~ kąsni, žu̇su̇ ~ žąsų, ku̇snius ~ kąsnius, ru̇stu ~ rąstų, ru̇stus ~ rąstus (Seda, Skliaustė); žu̇.sie ~ žąsėje, žu̇.sies ~ žąsėse (Seda). Tose vietose, kur ɔu ~ ą, didesnėje dalyje (Mosėdis, Kulai I, Vieksniai) taip ir sakoma (žu̇usis ~ žąsys, ku̇snis ~ kąsnis). Išsiskiria Ylakiai, kur tvir-tapradis susiaurinamas, o tvirtagalis neasimiliuojamas; sakoma: ku̇snis ~ kąsnis, ku̇sni~kąsni, ku̇snius ~ kąsnius, bet: žu̇se ~ žąsi, žu̇.usie ~ žąsėje. Matyt, tvirtapradis ir tvirtagalis an >lk ą asimiliacijos buvo paveikti ne vienu metu. Dar žr. § 18 a. b) Balsio ę ~ ę susiaurėjimas pastebimas Ylakiuose ir Židikų apyl. Balsį ę ~ ę asimiliuoja ir žodžio galo uo (< ā), pvz.: sk̇iṡte ~ skėsti, sk̇iṡe ~ skėsi, sk̇iṡčio ~ skėščio, u̇ṡčio ~ tęščio (Ylakiai); sk̇iṡti ~ skėsti, sk̇iṡi ~ skėsi (Skliaustė). Tuo būdu ɔ ~ ą ir ę ~ ę dėl balsių asimiliacijos susiaurėja šiaurės vidurinėje minėto ploto dalyje. 3. Balsiai i, u § 32. Dėl regresyvinės balsių asimiliacijos trumpieji i, u, kaip sakyta anksčiau (§ 26), išlieka nepaplatėję. Pažymėtina, kad kartais i, u asimiliacija nepa-veikia, nors balsis e tame plote susiaurinamas (Šaukliai, Mosėdžio apyl., iš dalies Tryškiai), tačiau, iš kitos pusės, i, u nepaplatėja ir nekirčiuoti ar turėdami at-trauktinį kirtį, t. y. tuo pačiu atveju, kai e neasimiliuojamas (plg. §§ 26 b, 27 b). § 33. a) Nuosekliai trumpieji i, u nepaplatėja prieš žodžio galo i(ę) < ī, in, ie. Išskyrus Tryškius (čia sakoma ḋu̇ręs ~ duris, šu̇nęs ~ šunis) ir Šauklius, visame plote turime nepaplatėjusius i, u, pvz.: ki̇.bis ~ kibis, pli̇.kšis ~ plikšis, pi̇.gi ~ pigį pigų, li̇.ksi ~ liksi, nupli̇.ksi ~ nupliksi, ki̇ši ~ kiši, ku̇.kštis ‘šieno kupeta’, žu̇.ži ~ žūži, lu̇.psi ~ lūpsi, du̇ris ~ duris (Mosėdis); vi̇.ni ~ vinį, vi̇nis ~ vinys, pu̇.sni ~ pūsnį, pu̇snis ~ pusnis 151 (dgs. gal., Kulai I, Skliaustė, Ylakiai, Seda, Makščiai); pili ~ pili, krūpis ‘rupūžė’, šūni ~ šūni, lūpi ~ lupi, sūki ~ suki (Vieksniai); ikišė ~ ikiši, rū-rė ~ turi, krū.pi ~ krūpi, mū.sis ~ mūsis ‘musės’ (Papilė); mi.ge ~ migi, bi.tes ~ bitys, aveiži.nes ~ avižinis (Tryškiai); pali.kse ~ paliksi, neb-mi.kse ~ neb-migsi, snū.ke ~ snūki, ū.gne ~ ūgni, sprū.kse ~ sprūksi (Girininkai). Taip pat kartais i, u nepaplatėja tolesniame nuo žodžio galo skiemenyje (kirčiuoti), pvz.: rū.denį ~ rudenį, bet: rodenelis ~ rudenėlis (Mosėdis, Papilė); dū.kteres ~ dukterys (Rudupiai, Telšių raj.), rū.dimi ~ rudenį (Viekšniai), di.deles ~ didelis (Tryškiai). b) Tiek prieš kirčiuotą, tiek ir prieš nekirčiuotą žodžio galo u(ə) < um, uo (uždarame žodžio gale) trumpieji i, u dėl asimiliacijos veikimo dažniausiai nepaplatėja, pvz.: vi.ku ~ vikių, ki.bu ~ kibų, muosedi.šku ~ mosėdiškių, kriu.pu ~ kriūpių, pi.gū ~ pigū, biči ~ bičių, gjū ~ giu, rugūš ~ rugiūs (Mosėdis); viniu ~ vinių, pūsniū ~ pusnių, pūsū ~ pušų, žūvū ~ žuvų (Kulai I, Skliaustė, Ylakiai, Seda, Makščiai); pū.su ~ pusių (Papilė); ū.pi ~ ūpį, dū.rū ~ durų, lū.bo ~ lūbų (Tryškiai); rū.blo ~ rūblių (Girininkai). Tik Mosėdžio ir Papilės tarmėse trumpasis u, būdamas nekirčiuotas (ar turėdamas atitrauktinį kirtį) prieš u < um, uo, paplatėja ir išvirsta o, pvz.: pōšū ~ pušų, ōtū ~ utų, blōšū ~ blusų, ōsnū ~ usnų (Mosėdis); mdsū ~ mušų, šōnū ~ šunų, rōgū ~ rugių (Papilė). Balsis u Papilėje paplatėja ir prieš ie, pvz.: pōšie ~ pušyje ‘pušyje’, dōktie ~ dukte, pōšie ~ pušėje; tuo tarpu kitose vietose šiuo atveju turima i, u: pūsnie ~ pusnėje, pūšie ~ pušėje, ūgnie ~ ugnėje, žūvie ~ žuvėje (Kulai I, Ylakiai, Skliaustė, Seda); migie ~ migėje, duktie ~ dukte (Mosėdis). c) Šiaurės vakarų tiriamojo ploto dalyje (Kulai I, Ylakiai, Seda) i, u nepaplatėja dar ir prieš galinį uo ~ o (<ɑ); čia turima: palkčiuo ~ palkčio, riščio ~ riščio, lūpčio ~ lūpčio (Ylakiai); lūpčio ~ lūpčio, bet: likčio ~ likčio (Kulai I); prieš ou ~ uo (Seda): riščou ~ riščiuo, lūpčou ~ lūpčiuo. Matome, kad i, u visame plote nuosekliausiai nepaplatėja prieš i (< ī, im, ie), o visais atvejais – šiaurinėje dalyje. 4. Dvigar­siai § 34. Regresyvinė balsių asimiliacija paveikia dvibalsių ir dvigarsių (dažniausiai kirčiuotų) pirmuosius sandus (e, ę, o, i, u) tais pačiais atvejais, kaip ir atskirus balsius (žr. § 25), pvz.: a) ei — pėilis ~ peilis, pėilu ~ peilių, pėili ~ peili (Mosėdis, Seda, Viekšniai dar ir: pė.i.lius ~ peilius); mažėiku ~ Mažeikių (Viekšniai); pėiksi ~ peiksi, lėsi || lėsi ~ leisi (Mosėdis); b) ui — zūikis ~ zuikis, kūilis ~ kūilis, zūiku ~ zuikių, zū.i.kūs ~ zuikius, kūilu ~ kūilių (Kulai I, Skliaustė, Ylakiai, Seda, Viekšniai); knūisis ~ kniuisis ‘uodas’, knūisi ~ kniuisi, knūisu ~ kniuisių (Mosėdis). Tačiau toliau į pietus (Makščiai) ui > oi, pvz.: zōikis ~ zuikis, kōilis ~ kūilis, kōili ~ kūili; c) el, er — vėlsi ~ vėlsi (Seda); nėrsi ~ nėrsi, vėrsi ~ vėrsi, siergi ~ sergi (Mosėdis); 152 d) ir — birsi ~ birsi, mirsi ~ mišsi, dirbi ~ dirbi, pirti ~ pirti (Mosėdis); šir.dė ~ širdėję (Kulai I, Skliaustė, Ylakiai, Seda, Makščiai); žirnios žirnius, žvirbli ~ žvirblį, oždirpse ~ uždirpsi (Papilė); piršle ~ piršlį (Rudupiai); e) ul — kūlsi ~ kūlsi, pulsi ~ pulsi, mulkis ~ mulkis (bet: mólko ~ mulkiu), smulki ~ smulkį ‘smulkų’ (Mosėdis); bülbu ~ bülbių (Papilė); f) ur — jürgis ~ Jürgis, lürbis ~ liurbis, smürglis ~ smürglis ‘snarglys’, kюрmi ~ kюрmi, kюрmiu ~ kюрmių, kюрksi ~ kюрksi, bürgi ~ bürgi ‘murmi, burbi’, bet: lór.bo ~ liurbíu, kór.mo ~ kюрmiu (Mosėdis). g) Paminėtina, kad dėl regresyvinės asimiliacijos susiaurėja ir dvigarsių om, on, em, en pirmasis sandas (o, e). Sedoje, Skliaustėje žodžio galo i (< ī, in, ie) ir u (< un, ir uo uždarame žodžio gale) om, on pirmąjį sandą asimiliuoja visada, pvz.: pūntis ~ pántis (bet: pónčio ~ pánčiu), pūnti ~ pánti, pūntie ~ pántėje, pūntu ~ pánčiu, pūntus ~ pánčius; rúnku ~ rañkų, dú.n.tū ~ dantų, žūmbis ~ žambis, rümstis ~ ramstis. Panašiai prieš u < un susiaurėja ir dvigarsių em, en pirmasis sandas, pvz.: pĩ.n.kų ~ penkių (Židikai, Ylakiai); gĩmbu ~ gémbių, miã.kų ~ ménkių, mi.n.čiū ~ menčių (Seda). Tiriamojo ploto šiaurės vakarinėje dalyje (Ylakiai, Mosėdis, Kulai I) dėl asimiliacijos besusiaurėja tik tvirtapradžio dvigarsio pirmasis sandas; čia sakoma: pūntis ~ pántis, pūnti ~ pánti, pūntie ~ pántėje, pūntu ~ pánčiu, pūntus ~ pánčius (dar: sām.tis ~ sámtis Mosėdyje), bet: rō.n.ku ~ rañkų, dó.n.tū ~ dantų. am, an, em, en dėl n, m veikimo išvirto om, on, em, en, o dėl tolesnio skiemens siauro balsio om > um, on > un, em > im, en > in. § 35. Čia buvo paminėti atvejai, kai asimiliuojamai veikia galūnės balsis (§ 25—34). Pasitaiko, kad kai kuriose tiriamojo ploto vietose asimiliuoja ne tik galūnės, bet ir priesagos balsis ar dvigarsis, pvz.: Sedoje: ī — kunkulinė ~ kankulynė ‘pieniška sriuba’, bulbìnė ~ bulbynė, pūsninė ~ pusnynė, lumditę ~ landyti, grūnditę ~ grandyti; ie ~ ē — kintietę ~ kentėti (kī.n.ti ~ kenti, kintie-jāu ~ kentėjau, bet: kę.n.tọ ~ kentų), kūndietę ~ kandėti, skumbiete ~ skambėti; uo ~ o — rúnkiotę ~ rankioti, krumsniotę ~ kramsnoti; in — virpinte ~ virpinti, smirdinte ~ smirdinti, pabrunginte ~ pabranginti, didinte ~ didinti, dulkintę ~ dulkinti, dirbintę ~ dirbinti. § 36. Peržvelgus regresyvinę balsių asimiliaciją minėtame dounininkų tarmių plote, matyti, kad visi balsiai (e, ə ~ ą, e ~ ę, i, u) asimiliacijos veikiami šiaurinėje dalyje — apie Sedą, Židikus, Ylakius. Pagal poveikio stiprumą (e > ie ir e > ẹ) išsiskiria daugiau vidurinė dalis — Mosėdis, Seda, Papilė, Tryškiai, Alsėdžiai, kur e > ie. Imant atskirus balsius, plačiausiai ir labiausiai asimiliacijos yra veikiamas balsis e, kuris vietomis net sudvibalsėja (ie). Nemažą vaidmenį (ypač balsio e atveju) vaidina kirtis: polinkį siaurėti turi kirčiuoti balsiai (nors ne visada). § 37. Regresyvinė balsių asimiliacija nėra labai senas reiškinys. Tai rodytų dvibalsio ei siaurėjimas: žodžio viduryje ei visu pirma suvienabalsėja ir tik tada, veikiamas balsių asimiliacijos, susiaurėja ir išvirsta ẹ arba ie: parėsi > parėsi > parėsi; pakreikši > pakreikši > pakreikši; išskleisi > ešklėsi ~ ešklėsi; lėsi > lėsi > lėsi. Kadangi dvibalsis ei, kaip manoma, pradėjo vienabalsėti po Mažvydo, tai regresyvinė balsių asimiliacija turėtų būti vėlesnių laikų reiškinys. 153 НЕКОТОРЫЕ НОВЫЕ ДАННЫЕ ИЗ ФОНЕТИКИ ГОВОРОВ ЖЕМАЙТОВ ДОУНИНИНКОВ Б. П. РОКАЙТЕ Резюме I. В первой части данной статьи описываются характерные случаи ударения и интонации Моседского говора. В этом говоре, как и в других жемайтских приморских говорах, существуют пять различных типов ударения: основное древнее, основное ретракционное, побочное ретракционное, побочное конечное и побочное перенесенное. Особенно сильное в говоре побочное перенесенное ударение. Побочное перенесенное ударение получают все долгие посударные слоги (veikē ~ veikiai ‘скоро’) и краткие слоги в том случае, если они стоят между слогом, имеющим основное древнее ударение, и долгим слогом, имеющим побочное перенесенное ударение (dėdelē ~ dideliai ‘очень’). Побочное перенесенное ударение в некоторых случаях получают также посударные a, e, ẹ, ǫ (gėrasis ~ gėrasis ‘хороший’, pãrėję ~ pérėjo ‘перешло’, grãjėję ~ grãjijo ‘играл’, pãršǫ.ka ~ pérsuko ‘перекрутил’). В говоре имеются пять интонаций: краткая, нисходящая, прерывистая, восходящая и средняя. В статье более подробно описываются те случаи употребления интонаций, которые характерны данному говору и отсутствуют в других жемайтских говорах, а именно: 1) когда гласные a, e в словах с побочным перенесенным ударением имеют краткую интонацию (rãtã ~ rãtai ‘телега’, šenė ~ šenėi ‘старухе’); 2) когда гласные e, ǫ < i, u имеют восходящую интонацию (bǫva ~ bùvo ‘был,-а’, kėba ~ kibo ‘цеплялся,-лась’); 3) когда гласные и дифтонги или дифтонгические сочетания под побочным перенесенным ударением имеют краткую, прерывистую или восходящую интонацию (ėšnėšiau ~ išnėšiau ‘вынес,-ла’, dẽrbã ~ dirbai ‘работал,-ла’, pãmtuǫce ~ pãmotė ‘мачеха’); 4) когда гласные, дифтонги и дифтонгические сочетания под ретракционным ударением имеют нисходящую интонацию (gãlvà ~ galvà ‘голова’ ). II. Во второй части статьи описывается судьба древних дифтонгических сочетаний an, en в северо доуниннинских говорах. Древние дифтонгические сочетания an, en в северо доуниннинских говорах превратились в ǫ, ẹ, которые в некоторых местах дали ǫu, ẹi. В корне слова дифтонги ǫu, ẹi (литер. яз. ą, ę) бывают как под ударением, так и безударные (drǫusė ~ drąsiai ‘смело’, drǫsǫms ~ drąsumas ‘смелость’, gręištė ~ gręžti ‘сверлить’). В конце слова an > ǫu, en > ei под ударением и в местоименных формах (kǫu ~ kã ‘что, кого’, dẽrbǫus ~ dirbãs ‘работающий’, gėrǫuji ~ gėrąji ‘хороший,-его’, dẽrbėi ~ dirbė ‘работавшие’). В безударном положении en > e (bǫ.vęs ~ bùvęs ‘бывший’, kãte ~ kãtė ‘кошку’); an > ǫ в причастиях настоящего времени (ėtos ~ ėitas ‘идущий’). В других случаях an > a (rǫnka ~ ranka ‘руку’). 154 Древнее дифтонгическое сочетание -án > -o или -a. Дифтонгическое сочетание -án > -o в большой части северных доуниннинков. Дифтонгическое сочетание ên (за исключением Кликоляй, Акмяне, Папиле) > ẹ. III. В третьей части описывается ассимиляция гласных, свойственная большой части доуниннинкских говоров. В результате ассимиляционного влияния в этих говорах гласный e > ẹ или ie; e (литер. яз. e) > i, o (литер. яз. a) > u (mėdis || mė.dis ~ mēdis ‘дерево’, ski̇sti ~ skesti ‘тонешь’, žąsis ~ žąsys ‘гуси’), а гласные i, u не стали более открытыми, как следовало бы ожидать, а сохранили свой древний вид (vi.nis ~ vinys ‘гвозди’, имен. пад. мн. ч., šu.ni ~ šuni ‘собаку’, но: vėnėis ~ viniės ‘гвозди’, род. пад. ед. ч., šōniō ~ šuniū ‘собакой’). При описании указываются границы распространения каждого отдельного случая, приводятся несколько примеров, когда под влиянием регрессивной ассимиляции гласных изменяется первый компонент дифтонга или дифтонгического сочетания (pėilis ~ pėilis ‘нож’, pūntis ~ pāntis ‘пути’) и когда гласный, дифтонг или дифтонгическое сочетание суффикса ассимилирует гласные предыдущих слогов (kunkulīne ~ kankulȳne ‘молочный суп из муки’, skumbiete ~ skambėti ‘звенеть’). Регрессивная ассимиляция гласных особенно ярко проявляется в северной части доуниннинкских говоров (Моседис, Илакяй, Жидикай, Седа, Векшняй).