Kirčio atitraukimas ir nukėlimas lietuvių kalbos tarmėse

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAIL IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIIJA KIRČIO ATITRAUKIMAS IR NUKĖLIMAS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖSE V. GRINAVECKIS I. KIRČIO ATITRAUKIMAS 1. Kirčio atitraukimo terminai - $ 1. Dabartiniu metu lietuvių kalbos dialektologijoje kirčio atitraukimui tarmėse apibūdinti yra vartojami visuotinio ir sąlyginio kirčio atitraukimo terminai, tačiau jie abu nėra tikslūs. Visuotiniu kirčio atitraukimu vadinamas Xkirčio atitraukimas iš trumpos ir ilgos tvirtagalės galūnės. Vadinasi, iš tikrųjų kirčio atitraukimas nėra visuotinis, — pagal šį dėsnį kirčio neatitraukiama iš tvirtapradés galūnės. Salyginiu kirčio atitraukimu vadinamas kirčio atitraukimas iš trumpos galūnės į ilgą antrąjį nuo galo skiemenį. Tačiau šis dėsnis apima tik vieną kirčio atitraukimo iš trumpos galūnės dėsnių. Vadinasi, šių terminų nepakanka visiems kirčio atitraukimo atvejams apibūdinti. Kadangi minėtieji terminai yra netikslūs ir jų nepakanka visiems kirčio atitraukimo atvejams apibūdinti, tai šiame straipsnyje imami vartoti nauji terminai, apibūdinantys kiekvieną kirčio atitraukimo iš galūnės atvejį. 1. Kirčio atitraukimo priklausymui nuo galūnės ilgumo ir priegaidės pažymėti vartojami tokie terminai: a) Kirčio atitraukimas iš trūmpos galūnės vadinamas gravinio kirčio atitraukimu. b) Kirčio atitraukimas iš ilgos tvirtagalės galūnės vadinamas cirkumflektinio kirčio atitraukimu. c) Kirčio atitraukimas iš tvirtapradės galūnės vadinamas akūtinio kirčio atitraukimu. 2. Atskirų tarmių kirčio atitraukimo dėsniams nustatyti vartojami tokie terminai: a) Kirčio atitraukimas iš trumpos (senovinės trumposios ir senovinės tvirtapradés) ir tvirtagalės galūnės vadinamas graviniocirkumflektinio kirčio atitraukimu, o kirčio atitraukimą tų tarmių, kurios kirtį atitraukia ne tik iš trumpos ir tvirtagalės, bet ir iš tvirtapradės galūnės, galima vadinti gravinio, cirkumflektinio ir akūtinio kirčio atitraukimu. b) Kirčio atitraukimą iš trumpos galūnės visais atvejais, t. y. į ilgą ir ttumpą tolesnį nuo žodžio galo skiemenį, vadinsime visuotiniu gravinio kirčio atitraukimu. 117 c) Kirčio atitraukimą iš trumpos galūnės tik į ilgą tolesnį nuo galo skiemenį galima vadinti sąlyginiu gravinio kirčio atitraukimu. d) Kirčio atitraukimą iš trumpos galūnės tik į tokį skiemenį, kurį sudaro ilgas balsis ar dvibalsis ie, uo, galima vadinti užuomazginiu kirčio atitraukimu. 2. Kirčio atitraukimo dėsniai $ 2. Šiaurinėseir šiaurės vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse tam tikrais atvejais kirtis atitraukiamas iš žodžio galo į pradžią. Ne visose vietose kirčio atitraukimas yra toks pat. Atskirų vietų kalbamoji tarmių ypatybė skiriasi įvairiais atžvilgiais, todėl kirčio atitraukimą galima skirstyti į kelias grupes bent trimis požiūriais: 1) pagal tai, iš kokios galūnės atitraukiama (iš trumpos; iš trumpos ir ilgos tvirtagalės; iš trumpos ir ilgos tvirtagalės ir tvirtapradės); 2) pagal tai, į kurį skiemenį nuo galo (į antrąjį nuo galo; į pirmąjį (pradinį) ar kt.); 3) pagal tai, ar visas kirtis atitraukimo atveju sukoncėntruojamas viename skiemenyje, ar padalijamas dviem ir daugiau skiemenims. § 3. Pirmasis skirstymas. Pačioje šiaurės vakarinėje kirčio atitraukimo ploto dalyje, atsirėmusioje į Kuršių marias ir Baltijos jūrą vakaruose ir į Latvijos sieną šiaurėje, turime gravinio - cirkumflektinio kirčio atitraukimą, t. y. kirtis atitraukiamas iš trumpos (iš senovinės trumposios, pvz.: sūnus ~ sūnūs, dailus~dailūs, iš senovinės tvirtapradės, pvz.: balta ~ balta < baltd, mafti ~ marti <marti Joniškis) ir ilgos tvirtagalés (pvz.: sié‘naus~ sūnaūs, pacuos ~ pačios Klykoliai) galūnės. Minėtas kirčio atitraukimas apima plotą į šiaurę ir vakarus nuo linijos, kuri prasideda nuo Minijos žiočių ir eina pro Ž. Naumiestį, Pajūrį, Upyna, Vaiguvą, Kurtuvėnus, Kužius, aplenkia Šiaulius, toliau eina pro Radviliškį, Baisogalą, Upytę, Panevėžį, Vabalninką ir į vakarus nuo Biržų atsiremia į Latvijos sieną (plg. APh IV 33). Kai kuriose šiaurinėse ir vakarinėse nurodyto ploto vietose kartais kirtis yra atitraukiamas ir iš tvirtapradės galūnės. Tai akūtinio kirčio atitraukimas, kuris apima visą donininkų ploto šiaurinę dalį, pvz.: arkIlėms ~ arkliams, gdid@ms (pagrindinis kirtis gale)~ gaidžiams (Kojeliai, Klaipėdos raj.), taip pat turimas kur-ne-kur Latvijos paribiais, pvz.: nėženau ~ nežinau, bdvau ~ buvau (Akmenė, Klykoliai, Vegeriai, Papilė, Tryškiai, Luokė), géram ~ geram, kdkem ~ kokiam (Šiupyliai), ladkam ~ laukam, arklem ~ arkliam, svėčem ~ svečiam (Šimkūnų k., Joniškio raj., Vilūnaičių k., Joniškio raj.), o taip patir iš žodžio vidurio, pvz.: pamate ~ pamatė, nėžina ~ nežino (Šiupy-- liai), sėsenešas ~ susinešasi, nepadarisi ~ nepadarysi (Klykoliai, plg. dar A. Jonaitytė LKK II 114, 115). Mūšos upyno šiaurinėje dalyje vietomis kirtis atitraukiamas iš naudininko galūnių, pvz.: sadsam ~ sausam, viénam ~ vienam. Tačiau čia naudininko galūnė tariama su tvirtagale priegaide: jas, tai (Uniūnų k., Linkuvos raj.). Į pietus ir rytus nuo gravinio-cirkumflektinio kirčio atitraukimo eina gravinio kirčio atitraukimo plotas, kur kirtis atitraukiamas tik iš trumpos galūnės. APh IV 33 teigiama, kad šiame plote kirtis atitraukiamas „tik į išlaikytą ilgą ir dvibalsinę šaknį“. Šitas teiginys nėra tikslus, nes kirtis minėtame plote yra atitraukiamas trejopai: a) Iš trumpos galūnės visada, nepriklausomai nuo priešgalinio skiemens ilgumo. Toks kirčio atitraukimo atvejis turimas plote, kur gravinio-cirkum118 flektinio kirčio atitraukimo riba tolokai atsitraukia į šiaurę, aplenkdama Šiaulius, Į šį plotą įeina pietryčių dūnininkų kampas (Kiaunoriai, gal. Kiaunėrius), Tytuvėnai, Salépelkis, Pakražantis, Kražiai, Kušleikiai) ir dalis šiaurės vakarų aukštaičių ploto (Šiauliai, Pakapė, Tyruliai, Šiluva, Lyduvėnai). Be to, visada iš trumpos galūnės kirtis atitraukiamas už rytinės gravinio-cirkumflektinio kirčio atitraukimo ribos, apie Biržus, pvz.: aiiksti, ba.l.ri, ta.M.sūs; ma.i.šūs, kėlūs, vakarė, ru-télés, ni‘tikés (Kušleikiai, Kelmės raj., zr. Gtr 103); ainu ~ einū, sddus ~ sodūs; naktis ~ naktis, védu ~ vedū, nėšu ~ nešū, rastus ~ raštūs, pati ~ pati, rėsv ~ rasa, balv ~ bala, gérv ~ gera (Vabalninkas); sails ~ sausa, vién ~ viena, Sak ~ šaka, viš ~ visi (Biržai, žr. I. JaSinskaité LKK I 189). b) Iš trumpos galūnės tik tais atvejais, kai prieSgalinis skiemuo yra ilgas, pvz.: jaūna, karšti, baisus, bet: mažė, visi, laukai (Troškūnai); girfdžu, suprafitu, aštūni (Viduklė); laikus, sveiki (Šimkaičiai, plg. E. Grinaveckienė LKK I 122). c) Pačioje pietrytinėje kalbamojo ploto dalyje (Sugiūčiai, Karalinava — Molétų raj., Gelvonai — Ukmergės, raj.) kirtis iš ttumpos galūnės atitraukiamas tik tais atvejais, kai antrąjį nuo galo skiemenį sudaro ilgas balsis arba dvibalsiai ie, U0, pVZ.: sū'nus, pi *kstu, stora, Idpus, prėtu, vi¥na, diėna, bet sausa, laukūs, dailūs, tvarka (žr. Gtr 103). Gravinio (visuotinio ir sąlyginio) kirčio atitraukimo (kaip jis čia aprašytas: saisa ir šaka, šak) ploto pietų rytų riba eina maždaug šiomis vietomis: Upyna, Nemakščiai, Vidūklė, Šimkaičiai, Ariėgala, Čėkiškė, Kulva, Gėlvonai, Giedraičiai, Molėtai, Leliūnai, Vyžuonos, Svėdasai, Kamajai, Kriaunos. $ 4. Antrasis skirstymas. a) Ne visame aukščiau aprašytame kirčio atitraukimo plote kirtis iš žodžio galo yra atitrauktas visiškai: kuriose-ne-kuriose vietose žodžio gale dar girdima kirčio liekana. Tuo pasižymi visos žemaičių tarmés, kuriose kirtis yra atitraukiamas, pvz.: švisa ~ šviesa, vapsa ~ vapsa (Laukuva); galva ~ galva, šaka ~ Saka, gdidi's ~ gaidys, gčismie ~ giesmė (Grūšlaukė); maža ~ maža, safisa ~ sausa (Kelmė). Daugiaskiemenių žodžių su atitrauktiniu kirčiu yra kirčiuotas kiekvienas skiemuo, pvz.: dgiina.~ aguoni, pavafa ~ pavaza (Laukuva); vakdrė ~ vakarė, pabd.n.ga ~ pabanga “pabaiga' (Mažeikiai), plg. Svdt § 3 tt. b) Kirčio padalinimu daugiaskiemeniuose žodžiuose su atitrauktiniu kirčiu kiek skiriasi tik šiaurės rytų žemaičių, atitraukiandiy kirtį, kampas (Klykoliai, Akmenė, Papilė, Viekšniai), kur trumpų galinių skiemenų senovinio kirčio jau nebegirdėti, pvz.: kalba ~ Kalba, aveles, dritkta, métus (Klykoliai), plg. Švdt § 78. Kartais galinio kirčio, ypač trumpoje galūnėje, negirdėti ir donininkų tarmėje: nėšu ~ nešū, vės ~ visa, šūdų ~ žuvių (Dreverna). Visai panašiai senasis galinis kirtis yra tariamas ir šiaurinėje šiaurės vakarų aukštaičių dalyje (plg. A.Jonaityté LKK II 109, 110), labiau į pietus (apie Šiaulius, Pakapę, Šiluvą, Krakes) senasis galinis kirtis yra geriau išsilaikęs. Ir žemaičių, ir prie jų prisišliejusių aukštaičių senasis (galinis) kirtis yra šalutinis, o pradinio skiemens atitrauktinis kirtis — pagrindinis. | c) Toliau nuo žemaičių tarmių į rytus, aukštaičių tarmėse galinio (senojo) kirčio liekanų pasitaiko gravinio-cirkumflektinio ir gravinio kirčio atitraukimo paribiais. Pavyzdžiui, netoli nuo Panevėžio, Stetiškių kaime, kuris yra prie gravinio-cirkumflektinio kirčio atitraukimo ribos, galinis (senasis) kirtis žodžiuose 119 su atitrauktiniu kirčiu tariamas tokiais atvejais, kai galinis skiemuo ilgas: laikomo laukai, vai ke ~ vaikai, būoš ~ buvaū, marš ~ matali. Trumpoje galūnėje senojo kirčio pėdsakų jau nėra, pvz.: safisv ~ sausa, §akv ~ Saka. d) Sąlyginio kirčio atitraukimo paribiais taip pat yra išlaikyta galinio (senojo) kirčio pėdsakų, pvz.: laūkūs, vaikūs (Kamajai), toli, aūkšta (Bikūnų k., Anykščių raj., plg. Gtr 103). Tokie du kirčiai girdimi visoje rytų aukštaičių ir rytų dzūkų šiaurėje (Daugėliškis, Dusetos, Svėdasai, Utena, Zarasai, Linkmenys (žr. E.Grinaveckienė MADA 2 (9) 176), Rimšė). $ 5. Trečiasis skirstymas. Vienose lietuvių kalbos tarmėse kirtis atitraukiamas į pirmąjį skiemenį (daugiaskiemeniuose žodžiuose), kitose — į antrąjį nuo galo (su tam tikromis išimtimis). Žemaičių tarmėse pagal graviniocirkumflektinio kirčio atitraukimo dėsnį kirtis atitraukiamas į pirmąjį skiemenį. Pagal gravinio kirčio atitraukimo dėsnį žemaičių tarmėse kirtis taip pat atitraukiamas į pirmąjį skiemenį (pvz.: mnėgali ~ negali, nėbėrėtū ~ nebeturiū, driobūžū ~ drobužiū), tačiau lygiagrečiai žemaičių gravinio kirčio atitraukimo plote kirtis atitraukiamas į tą skiemenį, į kurį, kaitant žodį, kirtis nušoka iš galūnės, pvz.: aštūni ~ aštuoni (:aštūonis) lapėlūs ~ lapeliūs (:lapčlį), kanapikės ~ kanapikės (:kanapikę), 5bli'fiškūs ~ blyniukūs (: blyniūką), druobūžūs ~ drobužiūs (: drobūžį), vuotagi ~ votagū (:votūgą), bala.fi.dfus ~ balandžiūs (: balaūdį); kėtūri ~ keturi (:kėturis), dédama ~ dedama (: dėdamą), vakaré ~ vakare (:vakarą), neki.M.bama ~ nekimbama (: nekimbamą), dėbėsis ~ debesis (: dėbesį) (Kušleikiai, Kelmės raj.). Rytų aukštaičių tarmėse kirtis atitraukiamas į priešgalinį skiemenį, pvz.: pamačo ~ pamačiau, padafo ~ padariaū, pavėžš ~ pavazi, šonėl ~ šuneliū (Pušalotas); avižš ~ aviža, ištis ~ ištisa, pabaig ~ pabaiga, vodėg ~ uodega (Čeniškių k., Biržų raj.); malénus ~ malonūs, nobddus ~ nuobodūs, septifita ~ septinta, išaitsta ~ išausta (Kupreliškio k., Vabalninko raj.); akménu ~ akmenų, sodraske ~ sudraskei, vakare ~ vakarai, kerdė? ~ keturi (Pušalotas). Į tolesnį nuo galo skiemenį rytų aukštaičiai kirtį atitraukia 3 kirčiuotės žodžiuose, pvz.: vučdeg m uodega, vefgdam ~ verkdama (t. p.); ligom ~ lygumą, alkan ~ alkana, saisom ~ sausuma, bdgdam ~ bégdama (Linkuva), plg. Švdt § 4. Šiaurės vakarų aukštaičiai, savo gyvenamuoju plotu prisišlieję prie žemaičių, kirčio atitraukimą turi visai panašų į Žemaičių, t. y. kirtis atitraukiamas į pirmąjį skiemenį (su nedidelėmis išimtimis), pvz.: pėlenai ~ pelenai, Ii deka ~ lydeka, baraviks ~ baravykas, padkščuks ~ paukščiūkas (Šiupyliai, Šiaulių raj.); adara ~ atdara, ištisa ~ ištisa, uddega -vuodega, dévana ~ dovana; akmenų" ~ akmenį, dbbilai ~ dobilai, pasaki's ~ pasakys (Eglynlaukio k., Joniškio raj.). Greta pasakoma ir su atitrauktiniu kirčiu antrajame skiemenyje, pvz.: pabaiga (ir pabaiga) ~ pabaiga, sudraskei (ir sudraskei) ~ sudraskei, pasveikai (ir pasveikai) ~ pasveikai, vandenifiu (ir vandenifiu) ~ vandeniniū (t. p.); maitinu (ir mditinu) ~ maitinū, dalinu (ir dalinu) ~ dalinū (Šimkūnų k., Joniškio raj.). Panašus kirčio dvejopumas (atitraukimas į priešgalinį ir pirmąjį skiemenį) yra plote nuo žemaičių ribos iki Joniškio (Zr. Gtr 104, dar plg. A. Jonaitytė LKK II § 4). Toliau į rytus nuo Joniškio vis labiau ima vyrauti priešgalinio skiemens atitrauktinis kirtis. 120 3. Kirčio atitraukimo istorija a) Kirčio atitraukimo priežastys § 6. Lietuvių kalboje senieji tvirtapradžiai žodžio galo balsiai yra sutrumpėję, pvz.: sausė < * sausi, vdrna < * vbrné (žr. J. Endzelynas GF 22). Šiaurinėse lietuvių kalbos tarmėse tvirtapradžių galūnių trumpėjimas yra dar toliau nuėjęs. Žemaičių šiaurės vakarinėje dalyje senieji tvirtapradžiai žodžio galo balsiai yra taip sutrumpėję, kad vos girdimi, pvz.: saus® ~ sausa (Priekulė), saus“ ~ sausa (Židikai, Leckava, Klykoliai); rytų aukštaičių šiaurės vakarų dalyje (Mūšos upyne) senieji tvirtapradžai balsiai yra visai išnykę, pvz.: sails ~ sausa, vdrn ~ varna (Pušalotas, Biržai). Kadangi tvirtapradžių galinių balsių trumpėjimas vienodai lietė ir kirčiuotą, ir nekirčiuotą žodžio galą, tai galūnių tolesnį nykimą, redukciją šiaurės rytų lietuvių kalbos tarmėse turėjo lydėti kitas reiškinys — kirčio ati- « traukimas iš žodžio galo į pradžią. Kirčio atitraukimo pradžią galima taip suprasti: kai ilgieji tvirtapradžiai galiniai balsiai palaipsniui sutrumpėjo ir šiaurinėse tarmėse toliau šie balsiai nyko, tai nykdami jie turėjo prarasti kirtį (isausa > sails®, naujiena >naujiėn“), nes kirčiuotas garsas turi būti ne silpniau, o stipriau tariamas. Žodis be kirčio negali būti, todėl kirtis turėjo atsirasti tolesniuose nuo žodžio galo skiemenyse. Vėliau kirtis imtas atitraukti ir iš ilgų tvirtagalių galūnių: $akos > šakės, pavažos < pavažės (Joniškis). Kirčio atitraukimą iš ilgų tvirtagalių galūnių galėjo sąlygoti analogija (daugelyje žodžių, formų kirtis jau buvo atitrauktas nuo galinių skiemenų), ypač stipriai turėjo veikti paradigmos formų kirčiavimas. Be to, ir tvirtagalės galūnės daugelyje vietų, ypač Mūšos upyne, trumpėjo. Pažymėtina, kad daugeliu atvejų ir kirčiuotų, ir nekirčiuotų tvirtagalių galūnių trumpėjimas rytų aukštaičių tarmėse buvo toks pat, pvz.: vvverė ~ voverė, bd're ~ būrė, lvnkas ~ lankės, blaūzas ~ blauzdos (žr. J. Šukys LKK II 158, 159), pagalis ~ pagalys, pradalgis ~ pradalgės (Čeniškių k., Biržų raj.), ėšš ~ ežYs, gėfiš ~ genys, akma ~ akmud (Pušalotas). Antras kirčio atitraukimo etapas suformavo dabartinį gravinio-cirkumflektinio kirčio atitraukimo plotą. b) Kirčio atitraukimo procesas § 7. Be abejo, ne visi aukščiau nurodytieji kirčio atitraukimo atvejai ($ 2—5) yra susiformavę vienu metu. Reikia manyti, kad kirčio atitraukimas yra vykęs etapais, kuriuos gali patvirtinti dabar turimieji kirčio atitraukimo laipsniai. a) Pirmasis kirčio atitraukimo laipsnis, kai kirtis atitraukiamas iš trumpos (senosios trumpos ir ilgos tvirtapradės) galūnės į ilgą antrąjį nuo žodžio galo skiemenį ir galiniame skiemenyje dar girdima senojo kirčio liekana (aūkšra, sūnus, žr. § 4) greičiausiai rodo pačias pirmąsias, seniausias kirčio atitraukimo užuomazgas. Šiuo atveju ilgas priešgalinis skiemuo, pamažu silpnėjant sutrumpėjusiai tvirtapradei galūnei, lengviau galėjo sustiprėti ir gauti kirtį, nes ilgi skiemenys yra tvirčiau tariami už trumpus skiemenis. Taip galima paaiškinti, kaip satisa jau imta tarti su atitrauktiniu kirčiu, o šaka dar atitrauktinio kirčio neturi (žr. $ 3b). 121 Kitu kirčio atitraukimo užuomazgos variantu reikia laikyti kurių-ne-kurių Molėtų rajono vietų (Suginčiai, Karalinava) kirčio atitraukimą (iš trumpos galūnės į priešgalinį skiemenį, kurį sudaro ilgi balsiai ir dvibalsiai ie, uo, Žr. § 3c). Tas kirčio atitraukimo atvejis, matyt, rodo, kad ilgi balsiai ir dvibalsiai ie, wo (kurie tarmėse savo kitimo procesais dažniausiai, nesiskiria nuo balsių), sudarydami glaudesnį fonetinį vienetą, yra tariami tvirčiau, ilgiau, negu dvigarsiai a, es isu + l,m, n, rir ai, ei, au, ui, kurių sandai tokio glaudaus vieneto nesudaro. Pastarasis kirčio atitraukimas greičiausiai nėra pirminė kirčio kėlimosi į žodžio pradžią stadija visame kirčio atitraukimo plote, o būdingas reiškinys tik pietiniams rytų aukštaičiams. Taip galvoti verčia analoginių kirčio atitaukimo atvejų nebuvimas kitose tarmėse (žemaičių, šiaurės vakarų ir vidurio aukštaičių). b) Tolesnė kirčio atitraukimo raida, be abejo, yra suformavusi sąlyginį gravinio kirčio atitraukimą (safisa, bet Saka), o vėliau ir visuotinį gravinio kirčio atitraukimą (šėkė, šako, Sak). Gali būti, kad kuriose-ne-kuriose vietose šios abi kirčio atitraukimo pakopos (safisa ir Saka) sudarė vieną etapą, t. y. abiem atvejais kirtis buvo atitrauktas iš karto. Tačiau šių abiejų kirčio atitraukimo pakopų egzistavimas rytų aukštaičių (sadsa Saka — Anykščiai ir satis Sak — Biržai), šiaurės vakarų aukštaičių (saiūsa Saka — Šiauliai, saiūsa Saka — Šimkaičiai) tarmése leidžia manyti, kad bent dalyje tarmių (maždaug tais ruožais, kur dabar šios pakopos turimos) tokios kirčio atitraukimo stadijos buvo. c) Įsitvirtinęs atitrauktinis kirtis iš trumpųjų galūnių patraukė į žodžio praŽią ir tvirtagalių galūnių kirtį. Prie šio kirčio atitraukimo etapo susiformavimo daugiausia bus prisidėjusi analogija, o iš dalies ir galūnių trumpėjimas (žr. § 6). d) Pačiose šiaurinėse ir vakarinėse tarmėse (kai kuriose vietose) kirtis į žodžio pradžią kartais atitraukiamas ir iš tvirtapradžių galūnių bei žodžio vidurio (žr. $ 3). Tai jau, žinoma, dar naujesnis žingsnis keliu į pastovaus kirčio formavimąsi pirmajame skiemenyje. § 8. Visi minėtieji kirčio atitraukimo etapai nėra susiformavę staiga, iš karto. Kirčio atitraukimo procesas visais etapais yra vykęs pamažu, palaipsniui, per ilgą laiką: pamažu silpnėjo galinis kirtis, lygiagrečiai stiprėjo atitrauktinis (žodžio pradžios) kirtis. Visų pirma tai aiškiai rodo žemaičių ir pažemaitės aukštaičių tarmės, kur tebėra senasis kirtis (tik jau gerokai susilpnėjęs), bet jau tariamas ir atitrauktinis kirtis: vina ~ viena, maša m mažą, ldukd ~ laukai (žr. dar § 5,7 a). Tą patį matome ir aukštaičių plote, tik čia senojo (galinio) kirčio pėdsakai yra išlikę ne visame plote, o tiktai gravinio (§ 4 c, d) ir gravinio-cirkumflektinio kirčio atitraukimo paribiais. Pažymėtina, kad rytų aukštaičių tarmėse, už gravinio kirčio atitraukimo ribos, tuo atveju, kai galūnė trumpa, antrojo nuo galo skiemens ilgieji balsiai ir dvibalsiai fe, uo nėra sutrumpėję (kaip paprastai nekirčiuoti), pvz.: toord, sūnūs, storė, viena, juoda, bet tva.rd's ~ tvords, su.nails, sta.rd's ~ stords, ve.nd's ~ viends, ja.dd's ~ juoduds (Utena), žr. dar Kirtis 116. Čia žodžio pradžios (atitrauktinio) kirčio dar nejaučiama, tačiau dvibalsių ie, uo nesuvienbalséjimas ir balsių ė, 4 susiaurėjimas (išvirtimas į ė, 0) rodo, kad šie garsai nesutrumpėjo, kaip ir kirčiuoti (plg. plénas, vėjas, viénas, jubdas — Utena), o jeigu taip, tai, vadinasi, kirčio atittaukimo proceso užuomazgų jau ir čia esama. Tokį pat reiškinį randame ir veliuoniškių tarmėje, sąlyginio gravinio kirčio atitrauki122 mo paribiais: plona, stora, viena, juoda, bet plunds, sturds, vends, judės (Vilkijos raj., Saulétekio k.). Atitraukus kirtį iš ilgos tvirtagalés galūnės, senojo galinio kirčio pėdsakas likęs tik vienoje rytų aukštaičių tarmių vietoje — Stetiškių kaime, netoli nuo Panevėžio (žr. $ 4c). $ 9. Ne visose vietose, kur dabar kirtis yra atitraukiamas, kirčio atitraukimo procesas yra prasidėjęs vienu metu. Jau vien palaipsnis kirčio atitraukimo silpnėjimas iš šiaurės ir šiaurės vakarų į pietus ir rytus leidžia manyti, kad kirčio atitraukimas pirma yra prasidėjęs šiaurės vakarų (pajūrio Žemaičiai, dounininkų šiaurė) ir šiaurinėse rytų aukštaičių (Mūšos upynas) tarmių dalyse, o iš šių vietų pamažu slinkęs į pietus ir rytus. a) Kad pajūrio žemaičiuose kirtis pradėtas atitraukti pirma, rodo šie faktai. Paprastai lietuvių kalboje, jeigu kirtis atsiranda skiemenyje prieš senąjį kirtį, tai naujasis kirtis, esantis ilgame skiemenyje, visada turi tvirtagalę arba vidurinę (kuri balso judėjimo atžvilgiu yra tvirtagalė) priegaidę. Taip yra žemaičių (išskyrus pajūriškius) ir aukštaičių šiaurinėse tarmėse, atitraukiančiose kirtį, pvz.: balta ~ balta, baltos ~ baltės, laiku“ ~ laukū (Joniškis), giva ~ gyva, jaūna ~ jauna (Obeliai). Tačiau pajūrio žemaičių tarmėje čia yra kitaip: jeigu kirtis atitrauktas į tvirtagalę šaknį, tai jis gauna tęstinę (Ik tvirtagalę) priegaidę, pvz.: ūži ~ ūži, žOsės ~ žąsis (Kartena), arba vidurinę (kuri yra tik tumpesnė testing), pvz.: Id.uka ~ laukai, nd.ujiios ~ naujės (Salantai); jeigu kirtis atitrauktas į tvirtapradę šaknį, tai jis gauna stumtinę (lk tvirtapradę) priegaidę, pvz.: bd lta ~ balta, bd.ltilos~ baltds (Grūšlaukė); pė.rmiūtos ~ pirmds, vieZis~ vėžys (Salantai). Šitoks pajūrio žemaičių atitrauktinio kirčio priegaidės dvejopumas rodo, kad pajūrio žemaičiai kirtį bus atitraukę dar tuo metu, kai jie ir prieškirtiniuose skiemenyse tebetarė dvejopą priegaidę: tvirtagalę ir tvirtapradę. Tokiu būdu prieiname prie išvados, kad pajūrio žemaičiai (kaip ir latviai) atitraukė kirtį dar prieš nekirčiuotų prieškirtinių skiemenų priegaidės suvienodinimą, o kiti žemaičiai jau po nekirčiuotų prieškirtinių skiemenų priegaidės suvienodinimo. Vadinasi, pajūrio žemaičiai atitraukė kirtį anksčiau, o visi kiti vėliau. Pajūrio žemaičių prieškirtiniai ilgi skiemenys, užėjus prieškirtinių skiemenų tvirtapradės priegaidės virtimo į tvirtagalę laikui, jau buvo kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu ir todėl nebegalėjo pakeisti priegaidės, nes tik nekirčiuotų skiemenų priegaidės yra suvienodėjusios: prieškirtiniuose skiemenyse yra apibendrinta tvirtagalė priegaidė, o pokirtiniuose — tvirtapradė, pvz.: kalnai, bet kalnus, vėgėlė, bet vėgėles (plg. K. Būga LKŽ I XIX). Kad dounininkų kirtis atitrauktas anksčiau už dūnininkų, rodo ir didesnis kirčiuotų atitrauktiniu kirčiu balsių ir dvibalsių pailgėjimas. Pavyzdžiui, dūnininkų dviskiemenių žodžių, kurių abu skiemenys ilgi, atitrauktinio kirčio priegaidė yra vidurinė, o balsių ir dvibalsių ilgumas nesiskiria nuo nekirčiuotųjų ilgumo, pavyzdžiui, žodžių /dukūrmo laukų, ddėntū ~ dantū pirmųjų skiemenų dvibalsių au, on ilgumas niekuo nesiskiria nuo nekirivoty skiemenų tų pačių dvibalsių ilgumo, pvz.: laukams ~ laukams, dontims ~ dantims, o dounininky pirmasis dvibalsių sandas šiūo atveju yra pusilgis: /d.ukiim ~ laukū, dė.ntūm ~ dantū, bet laukdms ~ laukams, dontims ~ dantims (Salantai). 123 Remiantis aukščiau išdėstytais teiginiais, galima padaryti išvadą, jog kirčio atitraukimas bus prasidėjęs žemaičių tarmių šiaurės vakaruose, o paskui slinkęs į pietus. Šią išvadą paremia dar šie žemaičių tarmių duomenys: 1. Dounininkų atitrauktinis kirtis yra tariamas tvirčiau, negu dūnininkų. 2. Dūnininkų tarmės plote atitrauktinis kirtis, einant iš šiaurės į pietus, silpnėja, kol pietiniame tarmių pakraštyje visai sumyjšta. 3. Dounininkų, ypač šiaurinių, galūniniai balsiai, kirčiuoti senoviniu kirčiu, yra silpniau tariami, kaip švdt, i ir senovinis (šalutinis-galinis) kirtis menkiau girdimas, pvz.: grass ~ gražūs, 1080 ~ turiū (Salantai). b) Rytų aukštaičių tarmėse kirčio atitraukimas tikriausiai bus visų pirma prasidėjęs Mūšos upyne, nes čia senosios trumposios ir senosios tvirtapradės galūnės yra jau visai išnykusios (pvz.: sūūns ~ sūnūs, rds ~ rasa), o tai rodo, kad šioje vietoje tvirtapradės galūnės (su jomis kartu ir senosios trumposios) pradėjo silpnėti, nykti anksčiau, kirtis iš šių galūnių turėjo trauktis į tolesnius nuo galo skiemenis. Reikia manyti, kad nuo Mūšos upyno į pietus ir rytus pamažu silpnėjantis galūnių trumpėjimas (žr. Gtr 101) ir kirčio atitraukimas (zr. § 7) rodo, kaip iš vieno centro plito šie reiškiniai. § 10. Iš vigo to, kas pasakyta § 9, galima prieiti prie išvados, jog kirčio atitraukimo pradiniai centrai buvo du: žemaičių — šiaurės vakarų dounininkų dalyje, aukštaičių — Mūšos upyne. Greičiausiai pajūrio žemaičių ir Mūšos upyno kirčio atitraukimo (dar tuo laiku, kai tik šis reiškinys prasidėjo) plotai nesusisiekė. Ir tik vėliau žemaičių kirčio atitraukimas, slinkdamas į rytus; susidūrė su rytų aukštaičių kirčio atitraukimo banga, slenkančia į vakarus. Tačiau tarpas tarp abiejų kirčio atitraukimo plotų dar nėra visiškai užlygintas; tą spragą aiškiai rodo cirkumflektinio kirčio atitraukimo ploto susiaurėjimas Šiaulių ruože (žr. $ 3a). Kad žemaičių ir aukštaičių kirčio atitraukimas yra kilęs nepriklausomai nuo vienas kito, rodo ir tas dalykas, jog žemaičių ir aukštaičių kirčio atitraukimo dėsniai yra skirtingi: 1. Žemaičiai kirtį visada atitraukia į pirmąjį skiemenį, o dienai turi išlaikę ir senojo (galinio) kirčio pėdsakus (sūusė ~ sausa, maža ~ maža, varkū ~ vaikai), be to, daugiaskiemeniuose žodžiuose su atitrauktiniu kirčiu kirtį padalija visiems skiemenims (blézdi'n.ga ~ blezdingd) (Zr. § 4). Aukštaičių galinio kirčio pėdsakų pasitaiko tik sąlyginio ir visuotinio kirčio atitraukimo paribiais (#613 ~ toli Bikūnų k., Anykščių raj., saké ~ sakei Stetiškių k., PanevėZio raj.). Vadinasi, priklausomai nuo skirtingo kirčio atitraukimo pobūdžio turime žemaitiškąjį ir aukštaitiškąjį kirčio atitraukimą (dar žr. Gtr 103, 104). Žemaitiškasis ir aukštaitiškasis kirčio atitraukimas bus susitikę dabartinių šiaurės vakarų ir vidurio aukštaičių (Šiupyliai— Joniškis) ruože. Todėl šioje vietoje turime abiejų (Žemaičių ir aukštaičių) kirčio atitraukimo sistemų ypatybių, t. y. kirtis atitraukiamas kai kuriais atvejais dvejopai: ir į pirmąjį, ir į priešgalinį skiemenį, pvz.: dštuoni ir aštudni, nėžinau ir nežinau, mditinu ir maitinu, dalinu ir dalinu (Šimkūnų k., Joniškio raj.); pabaiga ir pabaiga (Eglynlaukio k., Joniškio raj.), taip pat kirtis tai padalinamas keliems žodžio skiemenims, tai koncentruojamas tik viename skiemenyje, pvz.: Atein ir dtein ~ ateina, pad || pari m pati (Šiu124 pyliai, Šiaulių raj.), ddrbinitkus || ddrbininkus (Šimkūnų k., Joniškio raj.), dar plg. A. Jonaitytė LKK II 109, 110. Tačiau minėtame ruože daugiau vyrauja žemaitiškoji, o ne rytų aukštaičių kirčio atitraukimo sistema, nors Akmenės, Kuršėnų rajonuose, žemaičių ploto pakraštyje, irgi sutinkame prasiskverbusių aukštaitiškosios kirčio atitraukimo sistemos ypatybių, pavyzdžiui, kartais čia turimas tik vienas atitrauktinis kirtis (kėtotu. ~ keturių, vésuokei ~ visoki€ Klykoliai), kai kada kirtis atitraukiamas tik į priešgalinį skiemenį, pvz.: palėkau ~ palikau, nebemdtau ~ nebematau (Klykoliai). c) Kirčio atitraukimo senumas § 11. Jau pajūrio žemaičių tvirtapradė atitrauktinio kirčio priegaidė tvirtapradyje skiemenyje rodo, kad toje vietoje kirtis atitrauktas prieš prieškirtinių skiemenų priegaidės suvienodinimą (žr. $ 9). Tas faktas leistų galvoti, kad žemaičių tarmėje kirtis imta anksčiau atitraukti, o aukštaičių — vėliau (nes aukstaičių atitrauktinio kirčio priegaidės tvirtapradžiuose skiemenyse būna tik tvirtagalės (arba vidurinės), vadinasi, kirtis atitrauktas po prieškirtinių skiemenų priegaidės suvienodinimo. Tačiau gali būti, kad žemaičių prieškirtinių skiemenų priegaidės suvienodėjo vėliau, nes žemaičiai iš viso priegaides turi išlaikę aiškesnes (geriau girdimas) negu aukštaičiai, ypač rytiniai. Vadinasi, vienu metu žemaičių ir aukštaičių tarmėse prasidėjęs kirčio atitraukimas pajūrio žemaičiuose galėjo rasti tvirtaprades prieškirtines priegaides dar neišvirtusias į tvirtagales, o rytų aukštaičių (Mūšos upynas) prieškirtinės priegaidės jau galėjo būti suvienodintos. Todėl aukštaičių kirčio atitraukimas gali ir nebūti jaunesnis už žemaičių. $ 12. Be abejo, kirčio atitraukimas yra jaunesnis už tvirtapradžių galūnių trumpėjimą. Kol tvirtapradės galūnės buvo ilgos, kirtis negalėjo būti atitrauktas jau vien dėl tos priežasties, kad ir dabar kirtis iš tvirtapradžių galūnių nėra atitraukiamas (išskyrus atvejus pačioje šiaurės vakarinėje kirčio atitraukimo ploto dalyje, žr. $ 3); o juk kirčio atitraukimo procesas ir priklauso nuo jau sutrumpėjusių tvirtapradžių galūnių nykimo (žr. § 7). K. Būga, remdamasis slaviškųjų skolinių — bevardės giminės daiktavardžių —galūnėmis, yra nustatęs, kad tvirtapradės galūnės lietuvių kalboje sutrumpėjo apie XIII a. (K. Būga LKŽ I XXX —XXXIV). Kirčio atitraukimas turėjo prasidėti kiek vėliau. $ 13. a) Latvių kalboje galūnės, atitinkančios lietuvių akūtines, yra sutrumpėjusios anksčiau, negu lietuvių (K. Būga LKŽ I XXXIV). J. Endzelyno nuomone, latvių kalboje kirtis visų pirma atitrauktas iš trumpųjų galūnių (žr. J. Endzelynas Gr 32—33). Vadinasi, latvių kalboje irgi kadaise buvęs tik gravinis kirčio atitraukimas, vėliau, žinoma, palaipsniui pereita prie visiško kirčio atitraukimo, t. y. prie pastovaus kirčio įtvirtinimo pirmajame skiemenyje. Jeigu latvių kalbojė kirčio atitraukimo procesas buvo toks (ar panašus), kaip lietuvių kalbos tarmėse, tai, matyt, ir jo priežastys bus buvusios tos pačios, t. y. galūnių trumpėjimas. O kadangi latvių kalboje galūnės sutrumpėjo anksčiau, tai ir kirčio atitraukimas ten turėjo prasidėti anksčiau, ir šiuo metu kirčio įsitvirtinimas pirmajame skiemenyje latvių kalboje jau yra pasibaigęs, nors ir latvių kalboje dar 125 gų pokirtinių skiemenų nukeltinio kirčio, o taip pat ir nuo kirčio atitraukimo (žr. $ 22 a) bei galinių dvibalsių vienbalsėjimo (žr. $ 24). Vadinasi, nukeltinis kirtis (kaip ir atitrauktinis, žr. $ 9 a) dounininkų ir šiaurinių donininkų tarmėse yra atsiradęs dar tuo metu, kai pokirtiniy skiemenų priegaidės tebebuvo skiriamos, nebuvo suvienodėjusios. Gavusio kirtį pokirtinio skiemens priegaidė pasikeisti nebegalėjo, nes lietuvių kalboje vienodėjo tik nekirčiuotų skiemenų priegaidės. Dūnininkų tarmėse nukeltinis kirtis bus atsiradęs vėliau — po pokirtinių skiemenų priegaidės suvienodėjimo, kai jau visi pokirtiniai ilgi skiemenys turėjo tvirtapradę priegaidę; todėl suprantama, kad, gavęs nukeltinį kirtį, pokirtinis skiemuo turėjo išlaikyti tvirtapradę (laužtinę) priegaidę. § 28. Dounininkų ir dūnininkų tarmių nukeltinio kirčio priegaidžių nevienodumas rodo, kad žemaičių tarmių šiaurinėje dalyje kirčio nukėlimas prasidėjo anksčiau, o pietinėje dalyje — vėliau. Kadangi kirčio atitraukimas irgi bus prasidėjęs anksčiau šiaurinėje dalyje (tą taip pat rodo atitrauktinio kirčio, t. y. prieškirtinių skiemenų priegaidės, žr. $ 20 a), tai reikia manyti, jog ir kirčio atitraukimas, ir nukėlimas turėjo eiti lygiagrečiai. Tačiau kirčio nukėlimas, jeigu jį suprasime kaip 'atsiradusį (bent iš dalies) dėl kirčio atitraukimo (žr. $ 23 a), turėjo eiti paskui kirčio atitraukimą, t. y. kiek vėliau. $ 29. a) Galima manyti, jog nukeltinis kirtis, kaip ir atitrauktinis, bus atsiradęs pirmiausia tuose žodžiuose, kur pagrindinį senovinį kirtį turi trumpi skiemenys. Tai rodo tas faktas, kad šiuo atveju šalutinis-nukeltinis kirtis yra stipresnis, o jį turintieji balsiai ir dvigarsiai labiau pailgėję, kaip žodžiuose, kur senovinis kirtis yra ilguose skiemenyse, pvz.: lėpėm ~ lipama “lipame*, dėdėsės ~ didžiasis, rézddms ~ risdamas; bet nešėjė ~ nėšant, dugdm ~ augama ‘augame’, dūobėls ~ débilas (dūnininkai), plg. § 21. b) Dounininkai ir donininkai S$alutinj-nukeltinj kirtį turinčius žodžius, kuriuose senovinis kirtis yra ant a, e, taria šitaip: naktéi ~ niktie ‘nakiai’, véstéis ~ vėstis (Kretinga), lapd ~ lūpai, žėmė ~ Z€mei (Normantai, Klaipėdos raj.), o diinininky tie patys žodžiai tariami nakti ~ niktie, véstis ~ vésties (Laukuva). Vadinasi, dounininky čia tariami a, e su pagrindiniu-senoviniu kirčiu yra trumpi, o dūnininkų — ilgi. Tuo remiantis, galima manyti, kad dounininkų šalutinis-nukeltinis kirtis bus atsiradęs dar prieš trumpųjų a, e su kirčiu pailgėjimg. Dėl šalutinio-nukeltinio kirčio atsiradimo susilpnėjęs pagrindinis-senovinis nebegalėjo šių balsių pailginti. Dūnininkų šalutinis-nukeltinis kirtis bus atsiradęs jau po a, e pailgėjimo. c) Balsiai é, 9 (~ i, u) ir dounininkų, ir dūnininkų su pagrindiniu-senoviniu kirčiu yra pailgėję (pvz.: kė.ta ~ kitą, $0.va-osiūvo), bet žodžiuose, kuriuose yra šalutinis-nukeltinis kirtis, šie balsiai yra išlikę trumpi (pvz., dūnininkų stépré ~ stipriai, sokré ~ sūkriai, Kretinga: /ėpdm ~ lipama ‘lipame’, bdvilom ~ būvoma ‘buvome’). Vadinasi, ir dounininky, ir diinininky S$alutinis-nukeltinis kirtis bus atsiradęs prieš e, 9 pailgėjimą (plg. § 22a). - § 30. Latvių kalba taip pat turi šalutinį kirtį, kuris daug kuo yra panašus į žemaičių tarmių šalutinį-nukeltinį ir šalutinį-atitrauktinį kirtį. Latvių kalbos šalutiniu kirčiu kirčiuotieji skiemenys, kaip ir žemaičių tarmėse, daugeliu atvejų yra išlaikę senąją priegaidę, pvz.: dėribas : „132 derybos, ciemins : kaimynas, vasardjs : vasardjas, vdciétis : vOdkietis, zinūms : žinomas, Zindti, aklié : aklieji, aklūos : akluosius (žr. J. Endzelins Gr. 41 tt), tiktai latvių kalboje, matyt dėl sistemos, ir šalutinis kirtis, ir jo priegaidės dažniausiai yra išlygintos, suvienodintos (žr. J. Endzelins Gr. 32, 33). Tuo būdu latvių kalbos ir žemaičių tarmės išlaikytos šalutinio kirčio senovinės priegaidės yra dar vienas įrodymas, kad pirmojo skiemens kirtis bus atsiradęs tokiu pat keliu ir latvių kalboje, ir šiaurinėse lietuvių kalbos tarmėse. Be to, didesnis šalutinio kirčio (ir priegaidžių) sistemos nusistovėjimas latvių kalboje rodo, kad latvių kalbos dabartinė kirčiavimo sistema yra senesnė negu lietuvių šiaurinių tarmių, o tai dar paremia tą mintį, jog kirčio atitraukimo (greta ir kirčio nukėlimo), kaip tvirtapradžių (ir tvirtagalių) galūnių (latvių ilgųjų) trumpėjimo rezultato, banga į šiaurines lietuvių kalbos tarmes yra įsiliejusi iš latvių kalbos ploto. Matyt, senovės žemaičių ir Mūšos upyno tarmių kontaktai su latvių kalbos tarmėmis buvo stipresni negu kitose vietose, todėl čia lengviau galėjo susidaryti pirmieji kirčio atitraukimo židiniai lietuvių kalbos plote. Sutrumpinimai APH — Archivum Philologicum, Kaunas, 1930—1938. K. Būga LKZ — K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I sąsiuvinis, Kaunas, 1924. K. Būga RR — K. Būga, Rinktiniai raštai, I, sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius, 1958; II, sudarė Z. Zinkevičius, Vilnius, 1959. J.Endzelynas GF — J, Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, J. Endzelynas Gr — J, Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951. Gtr — VL Grinaveckis, Galūnių trumpėjimas lietuvių kalbos tarmėse. — „Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai, Lietuvių kalba ir literatūra“, VIII, 97—105, Vilnius, 1959. K. Jaunius — Pocc roB — JlnajnekrojiornueckHe OCOGEHHOCTH JIKTOBCKOTO A3bIKA B Poccuenckom yesne (K. 51 5Buuca). — K. I'ykosckuii, Onucanne Poccnexnckoro yesna, ctp. 20—25, Kosa, 1893. Kirtis — V.Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių kirtis. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, I, 109—118, Vilnius, 1957. F. Kuršaitis Gr — Grammatik der litauischen Sprache von Dr. Friedrich Kurschat, Halle, 1876. x LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai, I, 1957; II, 1959; III, 1960. LKZD — Pr, Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941, MADA — Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A. švdt — šiaurės vakarų dūnininkų tarmės. Švdt — VI. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida. — „Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai“, XI, 41—118, Vilnius, 1960. VVPI MD — Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai. Vietos, iš kurių pateikiama medžiaga, ir medžiagos pateikėjai bei užrašytojai Į Alsėdžiai, Plungės raj., 1958*—0G. Sėlenytė. Bikūnų k., Anykščių raj., 1960 —O Žakytė. 1 Skaičius prie vietos vardo žymi medžiagos užrašymo ar pateikimo datą. : Straipsnyje duotieji pavyzdžiai iš ty vietų, kurios šiame sąraše neminimos, užrašyti vietoje paties straipsnio autoriaus. | 133 OTTSXKKa YJLapeHHsAi BCTPeuaeTcs Ha ceBepo-3anajHoil UaCTH TEppHTODHH JIHTOBCKOTO si3blKa H B OKpecTHOcTSAXx r. Krašriejjbi. K 10ro-BocToky OT ykasasHOH TEppHTOpHH yJapeHHe IMepeXOANT Ha HauajJIbHbIe CJIOTH TOJIbKO H3 KpartKOro (a TaKXe H IMO IpOHCXOX/JIEHHIO aKyTOBOT0) H LIHDpKYMOJIEKCHOTO OKOHuaHHA. ITO 3aKOH OTTSKKH TpaBOBO-UKHpKYyMOJIeKcHoro yaapeuus, IOro-BocTOYHAsA TPaHHUA pacnpocTpaHeHHA; ITOro 3akoHa OT noGepexbs Kypckoro 3aJliBa, TOro Mecra, rae Bnajaer peka Munus, uaer NNpHOJIH3HTEJIbHO MO caenyloutim Mecram: JKemaiuio Haymecruc, Ilaiopue, Ynuua, Baiirysa, KyptyBeHail, Kyxsai, Ilayasit (c ceBepa), Paasunumkuc, Baiicorana, Ynure, IlaneBexnc (c 1oro-soctoka), BaGanbHHHKAC H c 3anana OT r. Bupx*xaii Jt0CTHTaeT JiaTBHAcKYP rpanuuy. K iory H Bocroky OT yKa3aHHON JIHHHH YjapenHe OTTSHYTO TOJIbKO H3 KpaTKOMro (H MO IpOHCXOX/eHHIO aKyTOBOrO) OKOHUAHHSA, HO 3TA OTTsAXKKaA elle GbiBaeT NBOsIKOil. B oKpecTHOCTAX ropoaa IIIsynaii nu x tory or Hero (ITakame, Ksayuopsii, Keasme, Kpaxsii, IlakpaxKahtue, TuryBenai, lllunysa), a Takxe okoso ropona Bupxkait ynapenne OTTAHYTO H3 KpaTKOro OKOHYaHHA BCer/la, HNp.: saidsa Saka~sausa Saka 'cyxas BerBb' (Keabme), sais Sak 'To xe' (Bupxait). Ha Bceit ocranbhoh 1eppHTOpHH NEeHCTBHA 3aKOHA OTTSKKH YHapeHHSI C KPAaTKOrO OKOHUAHHA ynapenHe OTTSHYTO TOJIbKO B TOM CJiyuae, ECJIH MPeanocjeHHH CJIOT JOJTHI, HOP.: salsa 'cyxas', Ho Saka 'BetBb’ (Buaykne, Usikumike, Monasa, Ykmepre...). IOro-Bocrouxas rpaHuua OTTSIKKH YJLADEHHA C KpaTKOTO OKOHYAHHSA NPOXOAUT IpHOJIH3HTEJIbHO TO CJIEJĮVIOLILHM MectaM: Ynuua, Hemakusii, Buaykae, llnmkaiiuai, Apérana, Usknmke, Kyasa, Teasonail, Tnenpaitusii, Mouneraii, Jlsnonaii, Buxyonoc, Ceenacaii, Kamasii, Kpaysoc. B XemalTCKMX roBopax NpH OTTsSKKe yJAapeHHsi CHJia rojioca pacrpeJlensieTcsi Ha BCe CJIOTH CJIOBA, HNp.: déina~diena 'AeHvp’, vakaré~vakaré ‘BeuepoM’. Takoe Ke pacnpejjeJieKHe yaapeHHs Ha BCE CJIOTH HMeeTcsl H B ayKuITaKTCKHX TOBOpaXx, CONMPHKACAIOLIMXCS C JKEMAaNTCKHMH, a TaKXe [0 TeM MeCTaM, rje HAeT IPaHHLUa OTTAXKKH AKYTOBOTO H aKyTOBO-LUHPKYM- (daekcHoro ynapenus. OcraTKH ylAapeHHs B KOHIIE CJIOBA MPH OTTSKKE y/apeHHs Ha HavyaJo CJIOBA CBHAETEJNbCTBYIOT O MOCTENEHHOCTH NMepeABHIKEHHS yAapeHHs ¢ KOHIla CJIOBA Ha ero HauaJlo. B XeMaiiTCKHX roBopax yaapeHue OTTSHYTO Ha NepBEbIH CJIOT, a B ayKLiTAHTCKHX — Ha npeanocjaefHuil (C HeGOJIbIIHMH OTKJIOHEHHSAMH). OnuuM H3 BaXKHeHIIHX (paKTOPOB, OČYCJIOBHBINHX HCYE3HOBEHHE yjaapeHHS B KOHIle CJIOBA, fIBJISIETCA PeAyKUHS APEBHHX CHJIbHOHAYaJbHBIX OKOHYaHHi, HNp.: *sausd>sausd>sdusd (B KeMaWTCKUX rosopax) >saūs (Gaccet pekn Myma), IlosroMy MOHATHO, YTO MpoLECC HCUE3HOBEHHS yaapeHHS B KOHIE CJIOBA HauaJcs B KPaTKUX (H MO NPOHCXOXKAEHHIO AKYTOBĖIX) OKOHuYaHusX). PaHblle Bcero oTTsKKa yJaapeHusi HauaJjach Ha ceBepo-3amnaAe KeMaHTCKuX ropopoB H B 6acceiiHe peku Myla B ayKIITaiTCKHX T'OBOpax H OTCIOla PacnpoCTPaHHJIACh HA OCTAJIbHYIO CETOAHSIUIHION TEPPHTOPHIO pacnpocrpaHeHHA perpakuuu ynapeHus. Takum o6Gpasom, B CBOeM Hayaje OTTAKKa ylapeHHsi Mesa Ba LleHTpa (CeBepo-3amaj KeMalTCKHX rOBOPOB h Gacceiin pekn Mya), Koropbie, NO-BHAHMOMY, He CONpHKOCHYJIHCb OJIHH € APYrHM, H TOJIbKO BIMOCJEACTBMH HX pacnpocTpaHeHHA TeppHTOpHM KeMaHTCKOH H ayKIITAHTCKOH OTTSDKKH YAApeHHS COCJHHHJIHCb. 135 kąsti 'kycHTb') H HaoGopoT: ecJiH MOCAeyAapHbIH CJIOT TIpOH3HOCHJICH € UHPKYM(]JIEKCHOH HHTOHAlHeK, TO B GOJBLUIMHCTBE H TEIEpb 3TOT CJIOT MOj nepeHeceHHbIM YjJĮapeHHeM TNpOH3HOCHTCS C CH/IbHOCpe/IHHHOH HHTOHALHeH (Hanp.: parsėgėnda ~ pdrsigando “HcnyraJica*, cp. išsigaūdo ‘ro xe’, ligūoje ~lygiojo < *ligjūja “poBHoro"), KOTOpoe NPOHUCXOAUT H3 HHpKYMOJIeKCHOR. H3 aroro cienyer, uro nepeneceHHOe, Kak H OTTAHYTOe, yAapeHHe BO3HHKJo ewé A0 OGOOuILEHHA AKYTOBOĖ KHHTOHALHH B nocjeyaapHeiX CJIOTaX H UHPKYM(DJIeKCHOH — B mpeAyAapHbIX CJIOTraxX (Kak B JIATHILCKOM A3bIKe). Takoe pasJinune HHTOHALHĖ B CJIOTAX C rnepeHeCceHHbIM yJįapeHHeM HMe- €TCsl TOJIbKO B CeBep0-XeMaHTCKHX TOBOpax; GoJIee K IOTY HHTOHAIHKA IEpeneceHHoro yaapenus BCcerJla ObiBaeT NnpepbIiBHCTOH. ITO NOKAa3bIiBaeT HA TO, YTO Ha ceBepe »xeMAHTCKHX TOBODpOB MNepeHOC VjJLApeHHS HauaJiCS paublie, a Ha ore — mno3sxe. JlaThILICKOMY 53BIKY TOXKe CBOMCTBEHHBI MOGOYHBIE yAapeHHs, KOTOpHe B GOJILIIHHCTBE CJIy4aeB TaKxXe COXpaHHJIH ĮpeBHHe HHTOHALMH, HNp.: aklié: nuT. aklieji 'ciiensie’, ciemins : UT. kaimynas ‘cocen’. Ato emė pas cBH/JIeTeJIbCTBYET O TOM, 4TO mpolecc COOpMHpOBAHHA CHCTEMELI aKLeHTyauHH (c yAapeHHeM Ha HayaJjie CJIOBA)' Obl CXOJĮHLIM (HJIH MOXOXKHM) H B JIATBINICKOM S13bIKE, H B CeBepPHbIX TOBOpaX JIHTOBCKOTO S13bIKA. Retraktion und Ūbertragung der Betonung in den litauischen Mundarten V. GRINAVECKIS Zusammenfassung I. Retraktion der Betonung Die Retraktion der Betonung von Ende des Wortes auf den Anfang umfafit das ganze nordwastliche Teritorium der litauischen Sprache. Aber die Gesetze dieser Retraktion sind nicht auf dem ganzen Teritorium gleich. Im Norden selbst in der Nahe der lettischen Grenze, in der Umgebung der Stidte Akmenė, Joniškis, Žeimelis, wird die Betonung immer vom Ende des Wortes auf den Beginn verlegt d. h. von einer kurzen Endung wie z.B. vién ~ viena —‘allein, eine’, von einer zirkumflektierten Endung, wie z. B. laiške ~ laukai ‘die Felder’, und von der akut betonten Endung wie z.B. vaikam~vaikdm ‘den Kindern’. Diese Retraktion trifft man in nordwestlichen Teil des Teritoriums der litauischen Sprache und in der Umgebung von Klaipėda. In der sūdėstlichen Richtung des oben erwihnten Teritoriums geht die Betonung auf die ersten Silben nur von einer kurzen Endung ūber (der Herkunft nach auch von einem Akut und Zirkumflex). Das ist das Gesetz der Retraktion der graviert-zirkumflektierten Betonung. | 137 Die sūdėstliche Grenze der Verbreitung dieses Gesetzes von der Kūste der Kurischen Bucht, wo der Flufš Minija miindet, erstreckt sich ungefihr iiber folgende Gegenden: Žemaičių Naumiestis, Pajūris, Upyna, Vaiguva, Kurtuvėnai, Kužiai, Šiauliai (nordlich), Radviliškis, Baisogala, Upytė, Panevėžys (sūdostlich), Vabalninkas und westlich von der Stadt Biržai erreicht sie die lettische Grenze. Sūdwūrts und ėstlich von der erwidhnten Linie wird die Betonung nur von einer kurzen Endung (und der Herkunft nach von einem Akut) retraktiert, aber diese Retraktion kann zwiefach sein. In der Umgebung von der Stadt Šiauliai, sūdwarts von ihr (Pakapė, Kiaunoriai, Kelmė, Kražiai, Pakražantis, Tytuvėnai, Šiluva), auch um die Stadt Biržai wird die Betonung immer von einer kurzen Endung retraktiert, z. B. saūsa Saka ~ sausa šaka ‘trockener Ast’ (Kelmė), saūs šak ‘id.’ (Biržai). Auf dem ūbrigen Teritorium, das sich unter der Wirkung des Retraktionsgesetzes von einer kurzen Endung befindet, wird die Betonung nur in dem Falle retraktiert, wenn die vorletzte Silbe lang ist, z.B. satisa ‘trocken’, aber šakė ‘der Ast’ (Viduklė, Čekiškė, Jonava, Ukmergė...). Sūdėstliche Grenze der Retraktion von einer kurzen Endung erfolgt ungefahr in folgenden Gegenden: Upyna, Nemakščiai, Viduklė, Šimkaičiai, Ariogala, Čekiškė, Kulva, Gelvonai, Giedraičiai, Molėtai, Leliūnai, Vyžuonos, Svėdasai, Kamajai, Kriaunos. In den niederlitauischen (žemaitischen) Mundarten verteilt sich die Kraft der Stimme im Falle der Retraktion der Betonung auf alle Silben eines Wortes, z.B. déina ~ diena ‘der Tag’, vakaré ~ vakarė ‘am Abend’. Solche Verteilung der Betonung treffen wir auch in hochlitauischen (aukstaitischen) Mundarten, die mit den niederlitauischen Mundarten in Berithrung kommen. Das trifft man auch in diesen Gegenden, wo die Grenze der Retraktion des Akuts und graviertzirkumflektierten Betonung geht. Die Uberreste der Betonung auf dem Ende des Wortes im Prozef der Retraktion der Betonung auf den Anfang des Wortes zeugen davon, daf3 die Retraktion der Betonung vom Ende auf den Anfang des Wortes allmihlich erfolgt. In den niederlitauischen Mundarten wird die Betonung auf die erste Silbe retraktiert, aber in den hochlitauischen Mundarten auf die vorletzte Silbe (mit wenigen Ausnahmen). Einer der wichtigsten Faktoren, die Verschwindung der Betonung vom Ende des Wortes bedingen, ist die Reduktion der altertiimlichen akutierten Endungen, z. B. *sausd > sausa > sdus? (in den niederlitauischen Mundarten) > sadis (im Becken vom Flufš Misa). Deswegen ist es verstandlich, dafl der ProzeB der Verschwindung der Betonung vom Ende des Wortes in den kurzen Endungen (und der Herkunft nach in den akutierten Endungen) begann. Etwas frither begann die Retraktion der Betonung in den nordwestlichen niederlitauischen Mundarten und von dort verbreitete sie sich iiber das iibrige Teritorium der Retraktion der Betonung. Auf solche Weise hatte die Retraktion der Betonung am Anfang zwei Zentren (nordéstliche niederlitauische Mundarten und das Becken vom Fluf3 Mūša), die anscheinend miteinander in Beriihrung nicht gekommen sind, und sie haben nur in der Folge der Verbreitung ihrer Teritorien die niederlitauischen und hochlitauischen Retraktion der Betonung vereinigt. 138 Die Retraktion der Betonung konnte nur nach der Verkūrzung der altertūmlichen akutierten Endungen d. h. nach dem 13. Jahrhundert erscheinen. Die Verkūrzung der langen Endungen erfolgte in der lettischen Sprache etwas frūher als in der litauischen Sprache. Der Meinung von J. Endzelin nach ist die Betonung in der lettischen Sprache vor allem vom Ende des Wortes auf den Beginn in diesen Worten retraktiert, in den die Endungen kurz waren (Gr. 33—32). Daraus folgt, da auch die lettische Sprache einstmals nur die Retraktion einer gravierten Betonung hatte und nur in ihrer weiteren Entwicklung (im Prozef3 der analogen Verallgemeinerung, wie auch in den Mundarten der litauischen Sprache) hat sich auch in der lettischen Sprache das gegenwirtige System der Betonung d. h. der Betonung auf der ersten Silbe gebildet. Wenn der Prozefl der Retraktion der Betonung auf die erste Silbe sowohl in der lettischen Sprache, als auch in den litauischen Mundarten derselbe war, sollen auch Ursachen dieser Retraktion dieselben sein — die Reduktion der (langen) Endungen. Da sich die langen Endungen frither verkiirzt haben, sollte auch die Retraktion der Betonung viel friiher erfolgen, als es in den litauischen Mundarten der Fall war. Da keine sprachliche Erscheinung plotzlich auf dem ganzen Teritorium auftauchen kann, sondern sich von einem oder einigen Zentren verbreitet, so ist die Retraktion der Betonung, als Resultat der Reduktion der akut betonten Endungen zweifellos in nordwestliche Teritorien und in die nordlichen Mundarten der litauischen Sprache aus Letland gekommen, danach hat sie auch ein groBieres Teritorium erfafit. Die obe nerwahnten Zentren der Entstehung der Retraktion der Betonung auf dem Teritorium der litauischen Sprache standen anscheinend in einem engen Kontakt mit den altertiimlichen lettischen Mundarten. II. Ubertragung der Betonung Fiir die niederlitauischen Mundarten, die retraktierte Betonung ausgenommen, ist die Ubertragung der Betonung charakteristisch d. h. die Betonung, die nach einer betonten Silbe entstanden ist z. B.: karė ~kdtei, der Katze (D.)’. Mit verlegten Betonung werden alle langen (manchmal auch kurzen) Silben ausgesprochen, die nach einer betonten Silbe stehen. Die Ursache der Entstehung der verlegten Betonung war anscheinend die Retraktion der Betonung. Da es nach der Retraktion der Betonung viele Worter schon mit der Betonung auf allen Silben ausgesprochen wurden, sollte sich auch die Kraft der Stimme in diesen Worten, die Retraktion der Betonung nicht bertiihrt hatte, verteilen. Die zweite Ursache der Ubertragung der Betonung ist die Reduktion der langen zirkumflektierten Endungen. Das wird auf folgende Weise bewiesen: im Paradigma der Deklinationen oder Konjugationen ist die verlegte Betonung in diesen Formen, in denen die letzte Silbe lang und zirkumflektiert war, z.B. šėlėne < *šūlinė ~ $uliné ‘der Brunnen, N. Sing.’ šdlėnes <*Sulinés ~ šūlinės “G. Sing.’, šdėlėnę < *šūlinėn ~ šūlinę ‘Akk. Sing.’ $0/éAu < *šūlinjuji ~ šūlinių “G. PL’, aber šd.- lenge <*$ulinén ~ šūline ‘mit dem Brunnen’, §d.lenes < ~ šūlinėns ~ šūlines ‘Akk. PL" Vom Alter der Verlegung der Betonung zeugt die Intonation, mit der die Wėorter mit gegebener Betonung ausgesprachen werden. Wenn die nachbetonte 139