J. Jablonskis – lietuvių literatūrinės kalbos ugdytojas

Ll -E-TOU5-V1-1 K.A4-L-B:O.-T.-Y. ROS KLAUSIMAIL.IV Li'T=E-T-:U--V. O8: T'S Ri: MO: KE 87 L IIA K'A DE-Mi1:.J A J. JABLONSKIS — LIETUVIŲ LITERATŪRINĖS KALBOS UGDYTOJAS! K. ULVYDAS XIX amž. paskutinieji ir XX amž. pirmieji dešimtmečiai lietuvių literatūrinės kalbos istorijoje yra nepaprastai reikšmingi: tuo metu intensyviausiai vyko ir galutinai pasibaigė lietuvių nacijos ir nacionalinės kalbos formavimosi procesas, lietuvių literatūrinė kalba, pradėjusi savo raidos kelią dar XVI amž. viduryje, tuo metu pakilo į naują, nacionalinės kalbos pakopą, prasidėjo naujas, nacionalinės lietuvių literatūrinės kalbos raidos etapas. J. Jablonskis lietuvių nacionalinės literatūrinės kalbos formavimosi istorijoje iš kalbininkų užima pačią žymiausią vietą. Jo nuopelnai lietuvių kalbos kultūrai ir lietuvių kalbos mokslui yra tokie reikšmingi ir dideli, kad jiems nušviesti reikėtų išsamių monografinių tyrinėjimų. Ne veltui jis dažnai buvo vadinamas lietuvių literatūrinės kalbos tėvu, didžiausiu jos ugdytoju. Ir iš tikrųjų visa jo kūrybinė veikla nuo pat universitetinių studijų metų iki paskutinio gyvenimo atodūsio yra skirta lietuvių literatūrinei kalbai gaivinti ir ugdyti, lietuvių kalbos mokslui kelti. Gimęs 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilių kaime, netoli K. Naumiesčio, lietuvių valstiečių šeimoje, kūdikystę ir ankstybąją vaikystę praleido pačioje gimtinėje, nuo 12 iki 17 m. amžiaus (bent vasaros atostogų metu) gyveno Meištuose, prie pat K. Naumiesčio, vėliau atostogų parvažiuodavo į Rygiškius, Griškabūdžio apylinkėse, kur tėvai buvo nusipirkę ūkį. Nuo Rygiškių kaimo pavadinimo ir kilo J. Jablonskio dažnai vartotasis slapyvardis — Rygiškių Jonas. i Vadinasi, J. Jablonskis jau pačius pirmuosius žodžius tarė ta tarme, kurios pagrindu istorijos buvo lemta formuotis nacionalinei lietuvių literatūrinei kalbai. Nuo gimtosios pietinių aukštaičių vakariečių, arba suvalkiečių, tarmės J. Jablonskis nenutolo visą gyvenimą, iš jos jis sėmėsi p daugiausia medziagos visiems savo kalbos praktikos ir mokslo darbams. Kad labiau išryškėtų J. Jablonskio, dar vaiko ir jaunuolio, charakterio tvirtumas, svarbu prisiminti ano meto lietuviy kalbos ir lietuviu kalbos mokslo padėtį. ! Sutrumpintas pranešimas, skaitytas 1960 m. gruodžio 24 d. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto surengtoje mokslinėje konferencijoje, skirtoje J. Jablonskio 100 metų gimimo sukakčiai paminėti. Ponų, sulenkėjusių kunigų ir didžiosios miestų gyventojų dalies užmiršta ir paniekinta, carinės valdžios persekiojama ir naikinama lietuvių kalba skambėjo tik šiaudinėje pastogėje. Čia nuo neatmenamų laikų sunkius darbo žmogaus gyvenimo žingsnius lydėjo ir lengvino melodingos ir svajingos liaudies dainos, keliančios darbo žmonių dvasią ir įkvepiančios jiems viltį sulaukti geresnio ir šviesesnio gyvenimo; čia ilgais žiemos vakarais, dažnai tik degančia skala pasišviečiant, buvo sekamos fantastiškiausios pasakos, buvo menamos vaizdingiausios mįslės, skambėjo neišsenkąs liaudies sąmojis. Mokyklų buvo nepaprastai maža, ir lietuvių kalba jose nebuvo dėstoma. Tik Marijampolės (dabar Kapsuko) gimnazijoje (kurią 1881 m. baigė J. Jablonskis) caro valdžia, norėdama atitraukti besimokančius lietuvių vaikus nuo lenkų įtakos, buvo leidusi fakultatyviai dėstyti ir vieną savaitinę lietuvių kalbos pamoką. Nors J. Jablonskio vaikystėje ir jaunystėje jau buvo pasirodę tokių reikšmingų lietuvių grožinės literatūros klasikų kūrinių, kaip nemirštami K. Donelaičio „Metai“, A. Baranausko „Anykščių šilelis“, M. Valančiaus „Palangos Juzė" ir kt. tačiau visa tai dar tebuvo taip negausiai paskleista ir taip sunkiai prieinama bei gaunama, kad nėra ko nė kalbėti apie tų kūrinių įtaką jaunajam J. Jablonskiui. Vakarų Europoje lietuvių kalbą buvo išgarsinęs A. Šleicheris, 1856 m. parašęs pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką. Lygiai po 20 metų, t. y. 1876 m. (kai J. Jablonskis mokėsi gimnazijoje), išsamią ir labai kruopščiai parašytą lietuvių kalbos gramatiką išleido F. Kuršaitis. Į lietuvių kalbą, kaip į vieną svarbiausiųjų ir aktualiausiųjų tyrinėjimo objektų, žiūrėjo ne tik žymiausieji Vakarų Europos, bet ir Rusijos lingvistai — tokie lyginamojo-istorinio indoeuropiečių ar slavų kalbų mokslo atstovai, kaip A. Potebnia, F. Fortunatovas, I. Boduenas de Kurtenė, kiek vėliau A. Šachmatovas ir kt. Iš pačių lietuvių į gimtosios kalbos studijas daugiausia buvo įsitraukę A. Baranauskas ir jo mokinys fenomenalus kalbininkas K. Jaunius. Visa tai turint galvoje, negalima pamiršti to, kad carinė reakcija smaugė bet kokį lietuvybės pasireiškimą, jau vien lietuviškų knygų, spausdintų lietuviškomis raidėmis, skaitymas buvo laikomas didžiuliu politiniu nusikaltimu, už kurį griežčiausiai buvo baudžiama. Bažnyčia liaudžiai bruko'tą kalbą, kuria buvo parašyta ,Broma, atverta ing viečnastį", „Živatai šventųjų“, „Pekla“, kantičkos ir kitos bažnytinės knygos. Ir taip buvo geriausiu atveju, nes šiaip daugelyje Lietuvos vietų, ypač vidurio, rytų ir pietryčių Lietuvoje, daugiausia gal Vilniaus krašte, didelė, kunigų dalis buvo visiškai sulenkėjusi ir lietuviškai su "liaudimi negalėjo palaikyti jokio ryšio, liaudis čia buvo priverstinai lenkinama, jos tautinė sąmonė slopinama. Net pačioje Marijampolės gimnazijoje, kuri šiaipjau buvo reikšmingas kultūros židinys Lietuvoje, viešpatavo reakcinė dvasia, buvo įsišaknijęs lenkiškasis buržuazinis nacionalizmas ir šovinizmas. Daugelis lietuvių valstiečių vaikų imdavo gėdytis savo tėvų ir jų kalbos, ilgainiui jie visiškai išsižadėdavo savo tautybės ir gimtosios kalbos. 6 Suprantama, kad J. Jablonskis dar jaunas buvo išsiugdęs tvirtą charakterį ir rimtai žiūrėjo į gyvenimą. Tėvų ir giminių raginamas, į kunigų seminariją jis nestojo, o ėmė studijuoti. Maskvos universitete klasikinę filologiją, tikėdamasis, baigęs universitetą, gauti mokytojo vietą Lietuvoje. Jeigu, mokydamasis gimnazijoje, jis dar ir žavėjosi romantiškomis T. Narbuto, A. Mickevičiaus, I. Kraševskio pažiūromis į Lietuvą ir save kartais buvo belaikąs tokio tipo lietuviu, kurį geriausiai charakterizuoja žinomoji sena formulė gente lituanus, natione polonus, tai, studijuodamas Maskvos universitete, pažangių rusų profesorių ugdomas ir to universiteto sveikos ir kūrybingos atmosferos supamas, taip pat paveiktas kylančio lietuvių nacionalinio judėjimo, jis galutinai pasiryžo visas savo jėgas skirti lietuvių kultūrai kelti, todėl, gavęs 1885 m. diplomą, grįžo į Lietuvą, tikėdamasis čia įsijungti į liaudies švietimo darbą. Bet sulig universiteto baigimu prasidėjo audringas, turiningas ir kūrybingas J. Jablonskio gyvenimas, pilnas vargo, skausmo, nusivylimų, kančių ir kovos už šviesą bei mokslą. Mokytojo vietą jis tegavo po kelerių metų, bet ne Lietuvoje, kaip svajojo, o Latvijoje — Mintaujos gimnazijoje. Nepatikęs carinei valdžiai, jis iškeliamas dar toliau nuo Lietuvos — į Taliną. Rusijos Mokslų Akademija jam pavedė redaguoti didžiausią ir reikšmingiausią to meto lietuvių leksikografijos darbą — A. Juškos žodyną. Tikrindamas ir pildydamas žodyno medžiagą, vasaros atostogų metu jis parvažiuodavo į Lietuvą. 1900 m. vasarą, gyvendamas Lietuvoje, jis kartu su P. Avižoniu parašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“, išėjusią iš spaudos 1901 m. ir suvaidinusią didžiulį vaidmenį lietuvių literatūrinės kalbos istorijoje. Vien dėl to, kad į caro žandarų rankas patekusiame palangiškio gydytojo L. Vaineikio laiške, rašytame įžymiam lietuvių revoliucinio judėjimo veikėjui V. Mickevičiui-Kapsukui, buvo minima, jog pas J. Jablonskį esą galima gauti lietuviškų knygų, jis atleidžiamas iš darbo, o kitais metais ištremiamas toliau nuo Lietuvos. Kartu su tėvu į ištrėmimą vyksta ir vyresnysis sūnus (1960 metais miręs Lietuvos TSR MA akademikas Konstantinas Jablonskis). Kiti šeimos nariai liko Lietuvoje. Ištremtas J. Jablonskis apsigyveno Pskove. Pažymėtina, kad ir ištremtyje, kaip anksčiau universitete ir Taline, jis toliau jautė pažangių rusų mokslininkų globą: Rusijos Mokslų Akademija, akademikų F. Fortunatovo ir A. Šachmatovo rūpesčiu, už A. Juškos žodyno redagavimą paskyrė jam po 100 rb. mėnesinio atlyginimo. Toji pat Rusijos Mokslų Akademija išrūpino jam leidimą grįžti iš ištremties į Lietuvą. 1903 m. jis apsigyveno Šiauliuose. Persikėlęs 1904 m. su šeima į Vilnių, J. Jablonskis mėgino įsijungti į spaudos darbą, bet, buržuazinių leidėjų išnaudojamas, negalėjo nė savo šeimos išmaitinti, todėl kurį laiką dėstė lietuvių kalbą Vilniaus gimnazijose, už šį darbą tegaudamas nedideles visuomenės surenkamas pašalpėles. Vėliau laisvai samdomo mokytojo teisėmis įsikūrė Panevėžio mokytojų seminarijoje, kur dėstė lietuvių kalbą. Dėl direktoriaus intrigų turėjo išsikelti į Brestą, kur gavo etatinę lotynų kalbos mokytojo vietą. Čia visiškai pašlijus sveikatai, paaštrėjus chroniškai inkstų ligai, persikėlė į Gardiną. 1911 m. išleido kitą nepaprastai reikšmingą gramatikos darbą — 7 „Lietuvių kalbos sintaksę“. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, kurį laiką dirbo Veliže, Vitebsko gubernijoje, vėliau — Voroneže, kur buvo evakavęsi daug lietuvių, ypač moksleivių. Čia liga jau tiek progresavo ir jį sukaustė, kad nebegalėjo paeiti ir į pamokas važinėjo račiukais. Dėstydamas lietuvių kalbą, kartu su kitais mokytojais parengė dvi dalis skaitinių „Vargo mokyklai“, be to, išleido „Mūsų rašybą“ ir kitus kalbos darbus. 1918 m. vasarą J. Jablonskis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje, kur tebesiautėjo vokiškieji okupantai. Ligos iškamuotas, be jokio turto, jis vėl atsidūrė su šeima varge. Tačiau nepraėjo nė pusės metų, ir Lietuvoje buvo paskelbta Tarybų valdžia. Komunistų partija ir Laikinoji Tarybų Lietuvos revoliucinė vyriausybė, įvertindama J. Jablonskio nuopelnus lietuvių tautos kultūrai ir mokslui, paskyrė jam stambią vienkartinę pašalpą ir nuolatinį atlyginimą. Vilniuje gyvendamas, 1918 m. jis išleido platesnės apimties „Lietuvių kalbos gramatiką“. Bet neilgai jam teko džiaugtis sudarytomis darbo sąlygomis. Tarybų valdžia Lietuvoje buvo užgniaužta. 1919 m. vasarą iš Vilniaus J. Jablonskis persikėlė į Kauną, kur dėstė lietuvių kalbą mokytojų kursuose, o 1922 m. buvo išrinktas naujai įsteigto Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto garbės profesorium. Kad ir būdamas ligos visiškai prikaustytas prie vežimėlio, jis nesitenkino garbės profesoriaus titulu, o, kol galėjo, dėstė studentams lietuvių literatūrinės kalbos kursą. Kai jau nebegalėjo nė plunksnos valdyti, savo mintis diktuodavo kitiems. Kad ir sunkiomis sąlygomis dirbdamas bei didžiai nesveikuodamas, J. Jablonskis Kaune 1922 m. išleido plačiąją „Lietuvių kalbos gramatiką“, 1925 m. — „Lietuvių kalbos vadovėlį pirmosioms vidurinių mokyklų klasėms“, 1928 m.— „Linksnius ir prielinksnius". Be šių darbų, J. Jablonskis pastaraisiais savo gyvenimo metais toliau tęsė dar 1883 m. pradėtąjį vaisingą spaudos darbą: jis parašė ir išspausdino daug straipsnių įvairiais kalbos kultūros, kalbos mokslo, visuomenės gyvenimo klausimais, literatūrinėmis ir pedagoginėmis temomis ir daug knygų recenzijų. Mirė J. Jablonskis 1930 m. vasario 23 d. Kaune, nepalikdamas šeimai jokio turto, jokių namų bei ūkių, tik savo darbais pasistatęs nenykstamą paminklą. Jo žmonai našlei Kauno universiteto vadovybė tik su didelėmis pastangomis išrūpino pašalpą pragyvenimui. Didžioji ir pati reikšmingiausioji J. Jablonskio rašytinio palikimo dalis yra paskelbta jo raštų penkiatomio? ir rinktinių raštų dvitomio® pavidalu. Kita dalis, pvz.: „Lietuvių kalbos vadovėlis pirmosioms vidurinių mokyklų klasėms“, skaitinių ,, Vargo mokyklai“ I ir II d., „Trumpas žemės aprašymas", „Pasakėčios“, „Visuomenės įnamiai“, ,Baisusis milžinas“, ,,Urvinis žmogus“, „Keli moksleivių vertimai“ ir visa serija kitų vertimų ir darbų?, pareikalavusių iš J. Jablonskio daug laiko ir jėgų, čia nė nej2 Jablonskio raštai (redagavo J. Balčikonis), 1—5, Kaunas, 1932—1936. 8J, Jablonskis, Rinktiniai raštai (sudarė J. Palionis), 1—2, Vilnius, 1957—1959. 4 J, Jablonskio darbų bibliografiją žr. „Archivum philologicum”, 2, 15—37, Kaunas, 1931. . 8 eina. Kolektyvinį teksto vertimą ir jo svarstyma su mokiniais klasėje ar auditorijoje Jablonskis buvo pasirinkęs kaip vieną kalbos mokymo priemonių. Nors dalis tų vertimų dabar jau bus gerokai senstelėję turinio požiūriu, tačiau anuomet jie yra turėję didelę reikšmę lietuvių literatūrinės kalbos ugdymui, jos rašybinių, morfologinių ir sintaksinių normų įtvirtinimui; kalbos požiūriu jie ir dabar nėra nustoję reikšmės, todėl dažnai jų negalima nė lyginti su šiaip sau vertimais, atliktais daugelio kitų vertėjų. J. Jablonskis savo gyvenime yra atlikęs daugybę ir tokio lietuvių literatūrinės kalbos ugdymui didelę reikšmę turėjusio kalbos darbo, kurio neįmanoma išreikšti nei tomais, nei puslapiais bei lankais. Čia turimos galvoje jo kasdieninės konsultacijos, jo ilgametė vaisinga pedagoginė veikla, pareikalavusi ypač daug sveikatos ir jėgų. Dabar, kai praėjo šimtas metų nuo J. Jablonskio gimimo ir daugiau kaip 30 metų nuo jo mirties, jis iškyla prieš mus, kaip viena didžiausių asmenybių ne tik lietuvių literatūrinės kalbos, bet ir lietuvių tautos kultūros istorijoje. Jeigu atsiminsime jo nuolatinį prievartinj kilnojimą iš vieno miesto į kitą, jo trėmimą, persekiojimą, jo sunkią, tiesiog sveikatą sugriovusią kovą dėl duonos kąsnio, jo per daugelį metų iki pat mirties progresavusią ligą ir kartu pažvelgsime į jo išvarytąjį darbo barą lietuvių literatūrinės kalbos ugdymo ir lietuvių nacionalinės kultūros kėlimo srityje, tikrai turėsime nustebti, iš kur jisai, taip anksti pavargęs kūną ir visai paliegęs, sėmėsi savo darbams tiek nepalaužiamos valios, energijos, pasiaukojimo ir dvasinės stiprybės, kas gi visą gyvenimą skatino jo pasiryžimą dirbti lietuvių literatūrinės kalbos ir lietuvių kalbos mokslo ugdymo darbą. Visas jo sunkus, bet taurus gyvenimas, visas jo darbas rodo, kad nieko jis labiau nebrangino ir nemylėjo, kaip tiesą moksle ir savo gimtąjį kraštą, jo liaudį. Meilė gimtajam kraštui ir jo liaudžiai teikė jam moralinių jėgų kovoti, kaip jis pats rašė, už duoną, šviesą ir laisvę išnaudojamai liaudžiai. Toji meilė taip pat teikė jo asmenybei tiek žmogiško šviesumo, taurumo ir žavumo, kad tuo stebėjosi visi arčiau su juo susidūrę, tuo ir šiandien stebisi, kas bent kiek susipažįsta su jo gyvenimu ir darbais. Visuomenės veikloje J. Jablonskis nebuvo sutapęs su jokiomis buržuazinėmis partijomis, kurių jo laikais jau nestigo. Tačiau, kaip ir nemaža kitų to meto inteligentų, dėl visuomeninių-politinių pažiūrų ribotumo jis nesuprato nei klasių kovos, nei darbo žmonių revoliucinio judėjimo reikšmės. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad liaudį galima padaryti laimingą vien švietimo kėlimu. . Charakterizuojant J. Jablonskio asmenį, dar reikia pridurti, kad jis mylėjo ne tik savo gimtąją kalbą ir savo tautą, bet ir kitų tautų kalbas ir tomis kalbomis kalbančius žmones bei jų kultūrą. Su didele pagarba apie jį atsiliepia ne tik buvę jo mokiniai lietuviai, bet ir kitų tautų atstovai. J. Jablonskis savo ruožtu nepaprastai pagarbiai atsiliepdavo apie savo profesorius Maskvos universitete — įžymiausius rusų lingvistus akad: F. Fortunatovą ir ypač prof. T. Koršą. Jis jiems buvo dėkingas už lietuvių kalbos aukštinimą ir skatinimą atsidėti jos ugdymui ir tyrimui. 9 „Kartu jis labai vertino rusų lingvistiką, literatūrą ir pažangią rusų kultūrą. Rusų lingvistika padėjo jam susiformuoti ir kaip lituanistui. Svarbiausias J. Jablonskio kalbos darbų šaltinis ir jo ugdomos nacionalinės literatūrinės kalbos normų kriterijus buvo liaudies šnekamoji kalba. Tai jis pats aiškiai nusako jau savo pirmosios gramatikos pratarmėje šiais žodžiais: ,,.. rašytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovėlį, privalo kaip reikiant pats ištirti šnekamąją kalbą, nes rašomoji arba raštų kalba tiktai ant jos įstatymų tereikėtų remti ... suvartojant prie žmonių kalbos ir rašytojų darbus, reikia būti labai atsargiam: gramatikai iš tų darbų tiktai tokie tereikia imti mažmožiai, kurie yra tiesiai pasemti iš žmonių kalbos ir paremti ant tos kalbos įstatymų. Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslui, reikia būti atsargiam: mūsų tauta nuo senų senovės kentėjo visokias svetimas įtekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalbą. Trumpai sakant, pačių žmonių kalboje daug kas yra paremta ant svetimųjų kalbų: iš svetimųjų kalbų įsibrovė mūsų kalbon ne tiktai daugybė svetimų žodžių, bet ir nemaža reiškinių, kurie teršte teršia mūsų žmonių kalbą. Teip, prie žodžių ir reiškinių tikrai lietuviškų, vartojamų tarp žmonių nuo senų senovės, yra mūsų šnekamojoje kalboje daug ir šiukšlių, Tos šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti“*. Patį nacionalinės lietuvių literatūros kalbos pagrindą, taip pat tarmių ir literatūrinės kalbos santykį J. Jablonskis nusako taip: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet igija kokia-norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius... Jei rašomoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vistiek kame jį razdamas; jei raštų tarmėje nėra kokių tikrai lietuviškų reiškinių, vartojamų kitose tarmėse, rašytojas privalo naudotis iš kitų tarmių; jei rašytojui yra žinoma, kad jo vartojamas žodis beveik visur kitaip bus suprantamas, jis turi kiek galėdamas taikintis prie skaitytojų ir visada rūpintis, kad jį suprastų daugumas. Teip pasielgiant su kitomis tarmėmis ir rašant „viena“ tarme galima bus tikėtis, juog raštų tarmė bus suprantama skaitytojams ir įgis visas ,rasomosios kalbos" tiesas. Taigi šitos gramatikos kalba bus „paprastoji suvalkiečių tarmė“, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustiprinama ir suremiama““*. Beveik visas J. Jablonskio kūrybinės veiklos laikotarpis sutapo su nacionalinės lietuvių literatūrinės kalbos formavimosi laikotarpiu. Tokiu būdu jis pats galėjo tiesiogiai stebėti lietuvių nacionalinės literatūrinės kalbos formavimosi procesą ir aktyviai jame dalyvauti. Tas jo dalyvavimas dėl didelės kalbininko erudicijos, sveikos nuovokos ir gilios intuicijos buvo labai vaisingas ir reikšmingas. Žinoma, mes neturėtume pervertinti J. Jablonskio vaidmens, laikydami jį vieninteliu lietuvių nacionalinės literatūrinės kalbos ugdytoju ir net jos tėvu, kaip kartais buvo pasakoma, bet vis dėlto nereikia pamiršti, kad kito tokio energingo, sumanaus, taip puikiai teoriškai pasiruošusio kalbininko, su tokia meile dirbančio lietuvių nacionalinės literatūrinės kalbos ugdymo darbą, Lietuvoje 5 Petras Kriaušaitis, Lietuviškos kalbos gramatika... 1, Tilžė, 1901. Ten pat, 1—2. 10 nebuvo. Šia prasme J. Jablonskis buvo toli pralenkęs kitus du įžymiuosius lietuvių kalbininkus — A. Baranauską ir K. Jaunių, kurie nesugebėjo jausti gyvų ir plačių besiformuojančios lietuvių nacijos reikalų ir nemokėjo susieti jų su savo tiriamuoju darbu. Čia kalbama prasme J. Jablonskiui negalėjo prilygti nė jauniausiasis to įžymiojo ketverto atstovas K. Būga. Tuo tarpu, kai A. Baranauskas ir ypač K. Jaunius bei K. Būga šturmavo kalbos mokslo viršūnes ir savo išvadų naujumu bei originalumu stebino tiek Vakarų Europos, tiek Rusijos kalbos mokslo autoritetus, J. Jablonskis buvo atsidėjęs paprasčiausiems kasdieniniams nacionalinės lietuvių literatūrinės kalbos praktikos klausimams, nuo kurių greito, operatyvaus ir moksliškai pagrįsto sprendimo labai daug parėjo tolesnis lietuvių nacionalinis literatūrinės kalbos raidos kelias, tos kalbos tobulėjimas. Buržuaziniai tyrinėtojai J. Jablonskį kartais pavadindavo kalbininku eklektiku. Pastebėtina, kad toks jo apibūdinimas netikslus ir neteisingas, nes jis, ir iš įvairių tarmių bei raštų lasiodamas kalbos faktus ir juos aiškindamas, laikėsi griežtos sistemos, visuomet turėdavo užsibrėžęs aiškų tikslą, visą gyvenimą vadovavosi vieningu literatūrinės kalbos normų patikrinimo kriterijum — nesužalota liaudies šnekamąja kalba. Nors jo darbe visų pirma realumas ir praktiškumas vyravo, tačiau netikslu būtų vadinti jį ir vien kalbininku praktiku, kaip dažnai daroma. Tiesa, jis yra didžiausias ir produktyviausias kalbininkąs praktikas visoje lietuvių literatūrinės kalbos istorijoje, čia jam niekas iki šiol negali prilygti, bet, kaip A. Juška iš visų individualių autorių buvo ir tebėra žymiausias lietuvių leksikografas, K. Jaunius — aštriausias fonetikas ir griežtas fonetikos sistemintojas, K. Būga — ryškiausias komparatyvistas etimologas, akcentologas ir leksikologas, taip J. Jablonskis tebėra iki šiol nepralenktas sintaksininkas. Vadinasi, jis ne tik literatūrinės kalbos kūrėjas praktikas, bet ir sintaksininkas teoretikas. Tiesa, J. Jablonskio sintaksės darbams kai kas iš didžiuoklių bei pasipūtėlių prikišdavo ir dabar prikiša originalumo stoką, neatribojimą logikos ir gramatikos kategorijų, sekimą pasenusiais rusų kalbos sintaksės vadovėliais ir t. t. Bet tų išpuikėlių adresu reikia pasakyti, kad jie, kitokiomis, geresnėmis sąlygomis dirbdami, vis dėlto nepajėgė parašyti originalesnių sintaksės darbų, kur nebūtų painiojami logikos ir gramatikos dalykai. Daugelis po J. Jablonskio pasirodžiusių mokyklinių lietuvių kalbos sintaksės vadovėlių (M. Durio, P. Klimo, Z. Kuzmickio, P. Meškausko ir kt.), nors jų autoriai pratarmėse ir šiaip straipsniuose kartais nemaža yra prišnekėję apie įvairias pasenusias ir naujas sintaksės kryptis ir vadovėlių tekste pasišvaistę tokiomis frazėmis, kaip Anksčiau (pavyzdžiui, apie sakinius su vienarūšėmis dalimis) buvo manoma taip.., o mokslo (kažkokio abstraktaus, neapibrėžto ,mokslo“!) įrodyta, kad yra kitaip ir pan., yra ne kas kita, kaip J. Jablonskio sintaksės darbų perdirbiniai, kuriuose dažniausiai pakartota net toji pati iliustracinė medžiaga — tie patys J. Jablonskio sulasioti kalbos pavyzdžiai. Galima drąsiai sakyti, kad J. Jablonskio visi atskiromis knygomis išėję gramatikos darbai iki mūsų dienų yra išlaikę, jei ne visuomet praktinę, tai bent teorinę ir istorine vertę. Visame J. Jablonskio rašytame 11 palikime gramatikos darbai užima žymiausią vietą. Lietuvių literatūrinės kalbos ugdymui jie turėjo didžiausią reikšmę, nes buvo plačiausiai vartojami, skaitomi, perdirbinėjami. Dažną jų perdirbinėjimą ir sekimą jais veikiausiai reikia aiškinti tuo, kad nė vienas jų nėra kaip reikiant pritaikytas mokyklos reikalui. Nekūrybingam mokytojui tikrai sunku buvo pagal juos dėstyti, ypač žemesnėse klasėse. Nė viename jų nėra jokių pratimų ar kokios griežtos teminės-metodinės medžiagos išdėstymo sistemos. Tačiau dėl turinio glaustumo, kalbos aiškumo ir taisyklingumo, dėl terminologijos vieningumo ir tiesiog klasiškai parinktų pavyzdžių jie daugelį metų buvo nepakeičiama gimtosios kalbos mokymo ir mokymosi priemonė tiek mokykloje, tiek šiaip gyvenime. Jie iš visų J. Jablonskio darbų ir bus daugiausia prisidėję prie lietuvių literatūrinės kalbos fonetikos ir rašybos, morfologijos ir sintaksės normų plitimo ir įtvirtinimo. Kad geriau pajustume J. Jablonskio gramatikos darbų progresyvumą, jų kalbos aiškumą ir paprastumą, pažiūrėkime tik, kaip apibūdinamas daiktavardis 1. A. Baranausko, 2. K. Jauniaus ir 3. J. Jablonskio. 1. „Daiktovardis yra tai žodis susilėjęs isz dvėju žodžu: daikto-vardis ir pasidaro vėnas žodis: daiktovardis. Daiktovardis yra praminimas arba pravardinimas kokio norint daikto. Daiktai vėni yra gyvi, kurė savo valą gali persikelti isz vėnos vėtos kiton vėton, kaip va: žmogus, žvėris, pauksztis, kirmėlė ir kiti...; kiti-gi negyvi, kurė savo valą negali pereiti isz vėnos vėtos kiton: medis, stalas, nami, saulė, geležis ir kiti... Dar yra daiktai nūmane numanomi, kaip tai: Dévas, duszia, aniolas, dvasia, szaltis, kantrybė ir t. t. Tė tai daiktai dalijasi: vėni yra gyvi, kiti-gi negyvi. Gyvi: Dėvas, Aniolas ir t. t. Negyvi: karsztis, szaltis, meilė, teisybė ir tt“*. 2. „Daiktavardys arba esybėvardys (nomen substantivum); tė skyrjaus. zėdjai zefiklina regimyn if neregimųn daiktų vardūs, kaip antai, vyras, zmé~ na, arklys, avis, ąafizūlas, akmū, prėtas, įsmintis if k.“8. 3. „Žodžius, kurie reiškia daikto vardą, vadiname daiktavardžiais arba daiktininkais. Daiktai gali būti gyvi (žmogūs, gyvulys, paūkštis) ir negyvi (trioba, arba troba, žėmė, ėžeras), matomi (žmogūs, žėmė) ir nematomi (Diévas, protas, atmintis). Kiekvieno tokio daikto vardas bus daiktavardis"®. Nors čia duotųjų citatų šaltiniai pagal išleidimo metus nedaug skiriasi, tačiau jų kalba ir rašyba labai jau skirtinga. Tiesa, tie šaltiniai daugiau skiriasi pagal parašymo metus, bet ir tai, man rodos, nelemia jų kalbos skirtingumų. Jau tos trumputės citatos rodo, jog paprasčiausia ir mums prieinamiausia yra J. Jablonskio knygos kalba, nors toji knyga, kaip žinome, yra didelės skubos darbo rezultatas: ji parašyta vos per vieną vasarą, remiantis P. Avižonio trumputės gramatikėlės rankraščiu. 7 Kalbomokslis 1étuviszkos kalbos, iszdūtas per LL Tilžėje 1896, 22. 8 K. 51Bnnc, I pavuMarHukKa JIKTOBCKOTO $3blKa, JIKHTOBCKHH OpHrHHAaJI RH pycCCKHŪ nepeBoA, 47, Ilerporpan, 1908—1916 (liet. dalis). ® Petras Kriaušaitis, Lietuviškos kalbos gramatika, 8, Tilžėje, 1901. 12 Didelis J. Jablonskio pranašumas (lyginant su kitais kalbininkais) yra tas, kad jis savo darbe sugebėjo atskirti ir iškelti tai, kas lietuvių nacionalinės literatūrinės kalbos raidos procese buvo progresyvu, gaju. Bet kokius to proceso stabdžius jis stengėsi tuoj išaiškinti ir pašalinti. Jis suprato, kad amžius bažnytininkų brukta liaudžiai pilna žargonybių bažnytinių raštų kalba jokiu būdu negali būti imama nacionalinės lietuvių literatūrinės kalbos pagrindu. Tos žargonybėmis užterštos bažnytinių raštų kalbos elementų dar ypač buvo gausu XIX amž. pabaigos ir XX amž. pradžios klerikalinėje spaudoje. Ne auksas buvo ir buržuazinės liberalinės spaudos kalba. Kad ir orientuota į pietinių aukštaičių vakariečių (suvalkiečių) tarmę, ji vis dėlto buvo reikalinga didelės priežiūros ir tobulinimo. Joje dar knibždėte knibždėjo tokių žodyno svetimybių ar nevykėlių naujadarų, kaip parėdkas, rėdytojas, rėdikas, tavoras, metturgis, nabašninkas, grekonis, rymionis, kritikavoti, ateitinė (ateitis), apšviestūnas, tamsūnas, sandarbininkas, antgalvis, guodojimas, šėnavojimas, mokslinyčia (mokykla), mokslainė (t.p.), mokslinčius ir t. t., tokių sintaksės klaidų ir gremėzdų, kaip einu ant vakzalo, mokėjo ne brangiau trijų rublių, iš priežasties sausos vasaros, apsivedė su latvėmis, tyčia ilgai tęsia (giedodami), kad neduoti lietuviams giedoti, važinėja šiltuosė kailiniuosė, atsiduoda nuomon malūnas mieste Radviliškyje, kalbėti prigimtoje kalboje ir t. t. Su tokiomis kalbos piktžolėmis J. Jablonskis ryžtingai kovojo apie pusę šimtmečio. ir, reikia pripažinti, apvalė nuo jų lietuvių literatūrinę kalbą. Gerai išstudijavęs klasikines, slavų ir kitas kalbas, jis greit ir lengvai mokėjo pajusti, kas lietuvių kalbai yra primesta iš šalies, kas jai nebūdinga, kas žaloja ir darko jos nacionalinę specifiką. Kad ir nepaprastai aukštindamas svetimų įtakų nesugadintą liaudies šnekamąją kalbą ir laikydamas ją literatūrinės kalbos normų kriterijum, J. Jablonskis nebuvo numojęs ranka ir į geriausių lietuvių rašytojų — klasikų kalbą. Jis ypač vertino K. Donelaitį, S. Daukantą, M. Valančių, Žemaitę, J. Biliūną ir kitus rašytojus. Grožinės literatūros kūrinių kalba buvo kitas svarbus jo-kalbos darbų šaltinis. Į savo tiriamojo ir praktikos darbo šaltinius jis žiūrėjo labai kritiškai, visa patikrindamas tuo pačiu kriterijum — liaudies šnekamąja kalba, apvalyta nuo svetimų apnašų. Visą gyvenimą jis atkakliai siekė lietuvių literatūrinės kalbos vienovės ir grynumo ir nepakentė kalbos praktikoje bet kokios anarchijos. Gal dėl to kai kas iš menkesnio lingvistinio išsilavinimo žmonių jam kartais prikišdavo per griežtą laikymąsi išsidirbtų kanonų ir per didelį literatūrinės kalbos sukaustymą tais kanonais. Bet, turint galvoje to meto literatūrinės kalbos normų nepastovumą ir svyravimą, toks J. Jablonskio griežtumas laikytinas tik progresyviu reiškiniu. Be jo griežtos linijos vargu ar būtų pavykę išgyvendinti tokias žodyno, frazeologijos ir sintaksės negeroves, kaip betvarkė (netvarka), bedarbė (nedarbas), belaisvė (nelaisvė), priparodyti, prisiųsti (atsiųsti), kiaulių užlaikymas žiemą, virš dešimties, įsitėmyti, skaityti ką kaltū, pirmsėdis, įteikti pinigus sulig nurodyto adreso ir didžiulę daugybę kitų. Jei tos negerovės nebūtų buvusios laiku išgyvendintos, tai iš tikrųjų sunku pasakyti, kur "būtų nuėjęs lietuvių literatūrinės kalbos raidos kelias. 13