J. Jablonskis – lietuvių literatūrinės kalbos ugdytojas

(Ra LtHTUVIU KALB OTYR OS KLAUS IM A LW tL Bers VOLS) FOS Re MiO: KS, UW Use AcK (A DGB Mis 14h J. JABLONSKIS — LIETUVIU LITERATURINES KALBOS UGDYTOJAS' K. ULVYDAS XIX amz. paskutinieji ir XX amz. pirmieji deSimtmeciai lietuviy literatiirinés kalbos istorijoje yra nepaprastai reikSmingi: tuo metu intensyviausiai vyko ir galutinai pasibaigé lietuviu nacijos ir nacionalinés kalbos formavimosi procesas, lietuviy literatiriné kalba, pradéjusi savo raidos keliq dar XVI amz. viduryje, tuo metu pakilo i nauja, nacionalinés kalbos pakopa, prasidéjo naujas, nacionalinés lietuviy literatirinés kalbos raidos etapas. J. Jablonskis lietuviy nacionalinés literatirinés kalbos formavimosi istorijoje i8 kalbininky uzima paciq zymiausiq vieta. Jo nuopelnai lietuviu kalbos kultirai ir lietuviy kalbos mokslui yra tokie reikSmingi ir dideli, kad jiems nuéviesti reikéty iSsamiy monografiniy tyrinejimu. Ne veltui jis dazmai buvo vadinamas lietuviy literattrinés kalbos tévu, didziausiu jos ugdytoju. Ir i$ tikrujy visa jo kurybiné veikla nuo pat universitetiniy studiju metu iki paskutinio gyvenimo atodisio yra skirta lietuviy literatirinei kalbai gaivinti ir ugdyti, lietuviy kalbos mokslui kelti. Gimes 1860 m. gruodzio 30 d. Kubiliu kaime, netoli K. Naumiescio, lietuviu valstie¢iy Seimoje, kiidikyste ir ankstybaja vaikyste praleido pacioje gimtinéje, nuo 12 iki 17 m. amZiaus (bent vasaros atostogy metu) gyveno Mei&tuose, prie pat K. Naumiescio, véliau atostogu parvaziuodavo i Rygiskius, Griskabidzio apylinkése, kur tévai buvo nusipirke Uki. Nuo Rygiskiu kaimo pavadinimo ir kilo J. Jablonskio daznai vartotasis slapyvardis — Rygiskiu Jonas. : Vadinasi, J. Jablonskis jau pacius pirmuosius zodzius tare ta tarme, kurios pagrindu istorijos buvo lemta formuotis nacionalinei lietuviy literatirinei kalbai. Nuo gimtosios pietiniy aukStaiciy vakarieciy, arba suvalkie¢iy, tarmés J. Jablonskis nenutolo visa gyvenima, iS jos jis séemési daugiausia medZiagos visiems savo kalbos praktikos ir mokslo darbams. Kad labiau igry8kétu J. Jablonskio, dar vaiko ir jaunuolio, charakterio tvirtumas, svarbu prisiminti ano meto lietuviy kalbos ir lietuviy kalbos mokslo padéti. 1 Sutrumpintas praneSimas, skaitytas 1960 m. gruodzio 24 d. Lietuvos TSR Mokslu akademijos Lietuviy kalbos ir literaturos instituto surengtoje mokslinéje konferencijoje, skirtoje J. Jablonskio 100 mety gimimo sukakéiai paminéti. 5 Pony, sulenkéjusiy kunigu ir didziosios miesty gyventoju dalies uzmirSta ir paniekinta, carines valdzios persekiojama ir naikinama lietuviy kalba skambéjo tik Siaudineje pastogéje. Cia nuo neatmenamy laiky sunkius darbo zmogaus gyvenimo Zingsnius lydéjo ir lengvino melodingos ir svajingos liaudies dainos, keliancios darbo Zzmoniy dvasia ir ikvepianios jiems vilti sulaukti geresnio ir Sviesesnio gyvenimo; Cia ilgais Ziemos vakarais, daznai tik degan¢ia skala pasi’vieciant, buvo sekamos fantastigkiausios pasakos, buvo menamos vaizdingiausios misles, skambéjo neigsenkas liaudies samojis. Mokyklu buvo nepaprastai maza, ir He tuviu kalba jose nebuvo déstoma. Tik Marijampoles (dabar Kapsuko) gimnazijoje (kuriq 1881 m. baigé J. Jablonskis) caro valdzia, norédama atitraukti besimokan¢ius lietuviu vaikus nuo lenky itakos, buvo leidusi fakultatyviai destyti ir viena savaitine lietuviu kalbos pamoka. Nors J. Jablonskio vaikysteje ir jaunystéje jau buvo pasirode tokiu reik’mingy lietuviu grozines literaturos klasiky kiriniy, kaip nemirstami K. Donelai¢io ,,Metai”, A. Baranausko ,,Anyk&ciu Silelis", M. Valanéiaus ,,Palangos Juzé" ir kt., ta¢iau visa tai dar tebuvo taip negausiai paskleista ir taip sunkiai prieinama bei gaunama, kad néra ko né kalbéti apie ty kiriniu itaka jaunajam J. Jablonskiui. Vakary Europoje lietuviu kalba buvo iSgarsines A. Sleicheris, 1856 m. parases pirmaja moksline lietuviy kalbos gramatikg. Lygiai po 20 metu, t. y. 1876 m. (kai J. J ablonskis mokési gimnazijoje), i&samia ir labai kruopséiai paraSyta lietuviu kalbos gramatika igleido F. KurSaitis. ] lietuviu kalba, kaip i vienqa svarbiausiuju ir aktualiausiuju tyrinéjimo objektu, Ziurejo ne tik Zymiausieji Vakaru Europos, bet ir Rusijos lingvistai — tokie lyginamojo-istorinio indoeuropieciy ar slavu kalbu mokslo atstovai, kaip A. Potebnia, F. Fortunatovas, I. Boduenas de Kurtené, kiek veéliau A. Sachmatovas ir kt. Ig paciy lietuviu i gimtosios kalbos studijas daugiausia buvo jisitrauke A. Baranauskas ir jo mokinys fenomenalus kalbininkas K. Jaunius. Visa tai turint galvoje, negalima pamirsti to, kad cariné reakcija smaugé bet koki lietuvybes pasireigkima, jau vien lietuvisky knygu, spausdintu lietuviskomis raidémis, skaitymas buvo laikomas didziuliu politiniu nusikaltimu, uz kuri griezciausiai buvo pbaudziama. Bazny¢cia liaudZiai pruko’ta kalba, kuria buvo parasyta ,,Broma, atverta ing viecnasti", ,Zivatai Sventuju", ,Pekla", kantickos ir kitos baznytinés knygos. Ir taip buvo geriausiu atveju, nes Siaip daugelyje Lietuvos vietu, ypac vidurio, ryty ir pietryciu Lietuvoje, daugiausia gal Vilniaus kraste, didelé. kunigy dalis puvo visigskai sulenkéjusi ir lietuviskai su liaudimi negaléjo palaikyti jokio rySio, liaudis éia buvo priverstinai lenkinama, jos tautine samoneé slopinama. Net pacioje Marijampolés gimnazijoje, kuri Siaipjau buvo reiksmingas kultiros zidinys Lietuvoje, vieSpatavo reakciné dvasia, buvo isiSaknijes lenkiskasis burzuazinis nacionalizmas ir Zovinizmas. Daugelis lietuviy valstieciu vaiku imdavo gédytis savo tévu ir ju kalbos, ilgainiui jie visigkai igsizadédavo savo tautybes ir gimtosios kalbos. 6 Suprantama, kad J. Jablonskis dar jaunas buvo issiugdes tvirta charakteri ir rimtai Zitréjo i gyvenima. Tevu ir giminiy raginamas, i kunigu seminarija jis nestojo, o éme studijuoti. Maskvos universitete klasikine filologija, tikedamasis, baiges universiteta, gauti mokytojo vieta Lietuvoje. Jeigu, mokydamasis gimnazijoje, jis dar ir zavejosi romantiSkomis T. Narbuto, A. Mickeviéiaus, I. KraSevskio paziiiromis i Lietuva ir save kartais buvo belaikas tokio tipo lietuviu, kurj geriausiai charakterizuoja zinomoji sena formulé gente lituanus, natione polonus, tai, studijuodamas Maskvos universitete, pazangiy rusu profesoriy ugdomas ir to universiteto sveikos ir kirybingos atmosferos supamas, taip pat paveiktas kylanGio lietuviy nacionalinio judéjimo, jis galutinai pasiryzo visas savo jegas skirti lietuviy kulturai kelti, todel, gaves 1885 m. diploma, grizo i Lietuva, tikédamasis Cia isijungti i liaudies Svietimo darba. Bet sulig universiteto baigimu prasidéjo audringas, turiningas ir kurybingas J. Jablonskio gyvenimas, pilnas vargo, skausmo, nusivylimu, kan- ¢iy ir kovos uz Sviesq bei moksla. Mokytojo vieta jis tegavo po keleriu metu, bet ne Lietuvoje, kaip svajojo, 0 Latvijoje — Mintaujos gimnazijoje. Nepatikes carinei valdiiai, jis iskeliamas dar toliau nuo Lietuvos — i Talina. Rusijos Moksly Akademija jam pavede redaguoti didziausiq ir reikSmingiausiq to meto lietuviy leksikografijos darba — A. Juskos Zodyna. Tikrindamas ir pildydamas zodyno medZiaga, vasaros atostogu metu jis parvaziuodavo i Lietuva. 1900 m. vasara, gyvendamas Lietuvoje, jis kartu su P, AvizZoniu paragé ,,Lietuviskos kalbos gramatika", iséjusiq is spaudos 1901 m. ir suvaidinusia didziuli vaidmeni lietuviu literattrinés kalbos istorijoje. Vien dél to, kad i caro zandaru rankas patekusiame palangiskio gydytojo L. Vaineikio laiske, rasytame izymiam lietuviu revoliucinio judéjimo veikéjui V. Mickevitiui-Kapsukui, buvo minima, jog pas J. Jablonski esa galima gauti lietuvisku knygu, jis atleidziamas i8 darbo, o kitais metais istremiamas toliau nuo Lietuvos. Kartu su tévu j i8trémima vyksta ir vyresnysis sunus (1960 metais mires Lietuvos TSR MA akademikas Konstantinas Jablonskis). Kiti Seimos nariai liko Lietuvoje. IStremtas J. Jablonskis apsigyveno Pskove. Pazymétina, kad ir istremtyje, kaip anks¢iau universitete ir Taline, jis toliau jauté pazangiu rusu mokslininku globa: Rusijos Moksly Akademija, akademiky F. Fortunatovo ir A. Sachmatovo ripestiu, uz A. Juskos Zodyno redagavima paskyre jam po 100 rb. ménesinio atlyginimo. Toji pat Rusijos Mokslu Akademija iSripino jam leidima grizti iS istremties i Lietuva. 1903 m. jis apsigyveno Siauliuose. Persikéles 1904 m. su Seima i Vilniy, J. Jablonskis mégino isijungti i spaudos darba, bet, burzuaziniu leidéjy ignaudojamas, negaléjo ne savo éeimos igmaitinti, todél kuri laika désté lietuviy kalba Vilniaus gimnazijose, uz $i darba tegaudamas nedideles visuomenés surenkamas paSalpeles, Véliau laisvai samdomo mokytojo teisémis isikure Panevézio mokytoju seminarijoje, kur désté lietuviy kalba. Dél direktoriaus intrigy turejo igsikelti i Bresta, kur gavo etatine lotynu kalbos mokytojo vieta. Cia visiskai paélijus sveikatai, paaStréejus chroniskai inkstu ligai, persikelé j Gardina. 1911 m. i8leido kita nepaprastai reikSminga gramatikos darba — 7 ,Lietuviy kalbos sintakse". Prasidéjus pirmajam pasauliniam karui, kur} laika dirbo VelizZe, Vitebsko gubernijoje, veliau — VoroneZe, kur buvo evakavesi daug lietuviu, ypa¢ moksleiviy. Cia liga jau tiek progresavo ir ji sukausté, kad nebegaléjo paeiti ir 1 pamokas vazinéjo raciukais. Déstydamas lietuviy kalba, kartu su kitais mokytojais parengé dvi dalis. skaitiniu ,,Vargo mokyklai", be to, iSleido ,Musu ra8yba" ir kitus kalbos darbus. 1918 m. vasara J. Jablonskis grizo ij Lietuva ir apsigyveno Vilniuje, kur tebesiautéjo vokiskieji okupantai. Ligos iskamuotas, be jokio turto, jis vél atsidiré su Seima varge. Taciau nepraéjo né pusés mety, ir Lietuvoje buvo paskelbta Taryby valdzia. Komunisty partija ir Laikinoji Tarybuy Lietuvos revoliuciné vyriausybé, ivertindama J. Jablonskio nuopelnus lietuviy tautos kulttrai ir mokslui, paskyré jam stambiq vienkartine pagalpa ir nuolatini atlyginimg. Vilniuje gyvendamas, 1918 m. jis isleido platesnés apimties ,,Lietuviy kalbos gramatika”. Bet neilgai jam teko dziaugtis sudarytomis darbo salygomis. Tarybu valdzia Lietuvoje buvo uzgniauzta. 1919 m. vasara i$ Vilniaus J. Jablonskis persikélé i Kaung, kur désté lietuviy kalba mokytojy kursuose, o 1922 m. buvo igsrinktas naujai isteigto Kauno universiteto Humanitariniy moksly fakulteto garbés profesorium. Kad ir bidamas ligos visi8kai prikaustytas prie vezimelio, jis nesitenkino garbés profesoriaus titulu, 0, kol galéjo, deste studentams lietuviy literatiirinés kalbos kursq. Kai jau nebegalejo né plunksnos valdyti, savo mintis diktuodavo kitiems. Kad ir sunkiomis salygomis dirbdamas bei didZiai nesveikuodamas, J. Jablonskis Kaune 1922 m. igleido placiaja ,Lietuviu kalbos gramatika”, 1925 m.—,,Lietuviy kalbos vadovélj pirmosioms viduriniuy mokykly klasems", 1928 m.—,,Linksnius ir prielinksnius”. Be Siu darby, J. Jablonskis pastaraisiais savo gyvenimo metais toliau tesé dar 1883 m. pradétaji vaisinga spaudos darba: jis parasé ir i8spausdino daug straipsniy ivairiais kalbos kultiros, kalbos mokslo, visuomenés gyvenimo klausimais, literatiirinémis ir pedagoginemis temomis ir daug knygu recenziju. Miré J. Jablonskis 1930 m. vasario 23 d. Kaune, nepalikdamas Seimai jokio turto, jokiy namy bei tkiy, tik savo darbais pasistates nenykstamq paminklq. Jo zmonai naglei Kauno universiteto vadovybé tik su didelémis pastangomis igripino pasalpq pragyvenimui. Didzioji ir pati reikSmingiausioji J. Jablonskio raSytinio palikimo dalis yra paskelbta jo ra8ty penkiatomio® ir rinktiniy rasty dvitomio® pavidalu. Kita dalis, pvz.: ,Lietuviy kalbos vadovélis pirmosioms viduriniy mokykly klaséms", skaitiniy ,, Vargo mokyklai" I ir Il d., ,, lrumpas zemés aprasymas", ,,PasakéCios", ,, Visuomenes inamiai", ,,Baisusis milzinas", ,,Urvinis zmogus", ,,Keli moksleiviy vertimai" ir visa serija kity vertimy ir darbu!, pareikalavusiy i8 J. Jablonskio daug laiko ir jégu, Cia né nej2 Jablonskio raStai (redagavo J. Baltikonis), 1—5, Kaunas, 1932—1936. 3 J, Jablonskis, Rinktiniai raStai (sudaré J. Palionis), 1—2, Vilnius, 1957—1959. 4 J, Jablonskio darby bibliografijq Zr. ,,Archivum philologicum", 2, 15—37, Kaunas, 1931, 8 eina. Kolektyvinj teksto vertima ir jo svarstyma-su mokiniais klaséje ar auditorijoje Jablonskis buvo pasirinkes kaip vienq kalbos mokymo priemoniu. Nors dalis ty vertimy dabar jau bus gerokai sensteléje turinio pozitriu, taciau anuomet jie yra turéje didele reikSme lietuviy literatirinés kalbos ugdymui, jos raSybiniy, morfologiniy ir sintaksiniy normy itvirtinimui; kalbos pozZitiriu jie ir dabar néra nustoje reiksmés, todél daznai ju negalima né lyginti su Siaip sau vertimais, atliktais daugelio kity vertéju. J. Jablonskis savo gyvenime yra atlikes daugybe ir tokio lietuviu literatirinés kalbos ugdymui didele reikSme turéjusio kalbos darbo, kurio nejmanoma i8reikSti nei tomais, nei puslapiais bei lankais. Cia turimos galvoje jo kasdieninés konsultacijos, jo ilgameté vaisinga pedagoginé veikla, pareikalavusi ypa¢ daug sveikatos ir jégu. Dabar, kai praéjo Simtas metyu nuo J. Jablonskio gimimo ir daugiau kaip 30 metu nuo jo mirties, jis iskyla prie’ mus, kaip viena didziausiy asmenybiy ne tik lietuviy literatirinés kalbos, bet ir lietuviy tautos kulturos istorijoje. Jeigu atsiminsime jo nuolatinj prievartinj:kilnojima is vieno miesto j kita, jo tremima, persekiojima, jo sunkia, tiesiog sveikata sugriovusia kova dél duonos kasnio, jo per daugelj mety iki pat mirties progresavusiqa liga ir kartu pazvelgsime i jo i8varytaji darbo bara lietuviy literatirinés kalbos ugdymo ir lietuviy nacionalinés kulttiros kélimo srityje, tikrai turésime nustebti, i8 kur jisai, taip anksti pavarges king ir visai palieges, sémési savo darbams tiek nepalauziamos valios, energijos, pasiaukojimo ir dvasinés stiprybés, kas gi visa gyvenima skatino jo pasiryzima dirbti lietuviy literattirinés kalbos ir lietuviy kalbos mokslo ugdymo darbq. Visas jo sunkus, bet taurus gyvenimas, visas jo darbas rodo, kad nieko jis labiau nebrangino ir nemyléjo, kaip tiesa moksle ir savo gimtaji kraSta, jo liaudi. Meilé gimtajam kraStui ir jo liaudZiai teiké jam moraliniy jégu kovoti, kaip jis pats raSé, uz duona, Sviesa ir laisve isnaudojamai liaudziai. Toji meilé taip pat teiké jo asmenybei tiek zmogisko $viesumo, taurumo ir Zavumo, kad tuo stebéjosi visi arciau su juo susidire, tuo ir Siandien stebisi, kas bent kiek susipaZista su jo gyvenimu ir darbais. Visuomenés veikloje J. Jablonskis nebuvo sutapes su jokiomis burZuazinémis partijomis, kuriy jo laikais jau nestigo. Taciau, kaip ir nemaza kitu to meto inteligentu, dél visuomeniniy-politiniy pazitiry ribotumo jis nesuprato nei klasiy kovos, nei darbo zmoniy revoliucinio judéjimo teikSmés. Jis nuoSsirdziai tikéjo, kad liaudj galima padaryti laiminga vien Svietimo kélimu. t Charakterizuojant J. Jablonskio asmeni, dar reikia pridurti, kad jis myleéjo ne tik savo gimtaja kalba ir savo tauta, bet ir kity tauty kalbas ir tomis kalbomis kalbancius zmones bei jy kultiira. Su didele pagarba apie ji atsiliepia ne tik buve jo mokiniai lietuviai, bet ir kity tauty atstovai. J. Jablonskis savo ruoztu nepaprastai pagarbiai atsiliepdavo apie savo profesorius Maskvos universitete — izymiausius rusy lingvistus akad; F. Fortunatova ir ypaé prof. T. KorSq. Jis jiems buvo dékingas uz lietuviu kalbos aukStinima ir skatinima atsidéti jos ugdymui ir tyrimui. a Kartu jis labai vertino rusy lingvistika, literatura ir pazangia rusy kultara. Rusy lingvistika padéjo jam susiformuoti ir kaip lituanistui. Svarbiausias J. Jablonskio kalbos darby Saltinis ir jo ugdomos nacionalinés literatirinés kalbos normuy kriterijus buvo liaudies $nekamoji kalba. Tai jis pats aiSkiai nusako jau savo pirmosios gramatikos pratarmeje Siais ZodZiais: j»-Fasytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovelj, privalo kaip reikiant pats istirti Snekamaja kalba, nes raSomoji arba raSty kalba tiktai ant jos istatymu tereikéty remti ... suvartojant prie zmoniy kalbos ir ra8ytoju darbus, reikia biti labai atsargiam: gramatikai is tu darby tiktai tokie tereikia imti maZmoZiai, kurie yra tiesiai pasemti iS zmoniu kalbos ir paremti ant tos kalbos jstatymu. Ir Zmoniy kalba suvartojant gramatikos tikslui, reikia biti atsargiam: miusu tauta nuo seny senoves kentéjo visokias svetimas itekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalba. Trumpai sakant, paciu gmoniy kalboje daug kas yra paremta ant svetimujy kalbu: i§ svetimujy kalby isibrove misu kalbon ne tiktai daugybe svetimu Zodziu, bet ir nemaza reiskiniu, kurie terSte tersia misy Zmoniu kalba. Teip, prie zodziy ir reiskiniy tikrai lietuvisku, vartojamu tarp zmoniy nuo seny senovés, yra musy Snekamojoje kalboje daug ir siukéliy. Tos Siukslés reikia mokéti atskirti nuo gridy, nes gramatikai tiktai zmoniu kalbos gridai tereikéty suvartoti’>. Pati nacionalines lietuviy literatiiros kalbos pagrinda, taip pat tarmiy ir literatirinés kalbos santyki J. Jablonskis nusako taip: ,,RaSomosios kalbos tiesas visuomet igija kokia-norint viena tarmé; kitos tarmeés priduoda jai tiktai savo geriausius mazmoiius... Jei rasomoje tarméje stinga kokio ZodZio, kuris yra zinomas tiktai i kity tatmiu, raSytojas turi vartoti ta Zodi, vistiek kame ji razdamas; jei rasty tarméje néra kokiu tikrai lietuvisky rei&kiniu, vartojamu kitose tarmése, raSytojas privalo naudotis is kitu tarmiy; jei raSytojui yra Zinoma, kad jo vartojamas Zodis beveik visur kitaip bus suprantamas, jis turi kiek galédamas taikintis prie skaitytoju ir visada rupintis, kad ji suprasty daugumas. Teip pasielgiant su kitomis tarmémis ir raSant ,,viena" tarme galima bus tikéetis, juog rastu tarmé bus suprantama skaitytojams ir igis visas ;,raSomosios kalbos" tiesas. Taigi Sitos gramatikos kalba bus ,,paprastoji suvalkieciy tarme”, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmémis sustiprinama ir suremiama"®. Beveik visas J. Jablonskio ktrybines veiklos laikotarpis sutapo su nacionalinés lietuviy literatirinés kalbos formavimosi laikotarpiu. Tokiu biidu jis pats galéjo tiesiogiai stebéti lietuviu nacionalinés literattrinés kalbos formavimosi procesq ir aktyviai jame dalyvauti. Tas jo dalyvavimas del didelés kalbininko erudicijos, sveikos nuovokos ir gilios intuicijos buvo labai vaisingas ir reikSmingas. Zinoma, mes neturétume pervertinti J. Jablonskio vaidmens, laikydami ji vieninteliu lietuviy nacionalinés literatirinés kalbos ugdytoju ir net jos tévu, kaip kartais buvo pasakoma, bet vis délto nereikia pamirsti, kad kito tokio energingo, sumanaus, taip puikiai teoriSkai pasiruosusio kalbininko, su tokia meile dirbanéio lietuviy nacionalines literatirinés kalbos ugdymo darba, Lietuvoje 5 Petras KriauSaitis, Lietuviskos kalbos gramatika... 1, Tilzé, 1901. °Ten pat, 1—2. 10 nebuvo. Sia prasme J. Jablonskis buvo toli pralenkes kitus du jzymiuosius lietuviu kalbininkus — A. Baranauska ir K. Jauniy, kurie nesugebejo jausti gyvu ir placiy besiformuojancios lietuviy nacijos reikaly ir nemokejo ‘susieti ju su savo tiriamuoju darbu. Cia kalbama prasme J. Jablonskiui negaléjo prilygti né jauniausiasis to izymiojo ketverto atstovas K. Buga. Tuo tarpu, kai A. Baranauskas ir ypac K. Jaunius bei K. Baga Sturmavo kalbos mokslo virsines ir savo i&vady naujumu bei originalumu stebino tiek Vakaru Europos, tiek Rusijos kalbos mokslo autoritetus, J. Jablonskis buvo atsidéjes paprasciausiems kasdieniniams nacionalinés lietuviy literaturinés kalbos praktikos klausimams, nuo kuriy greito, operatyvaus ir moksliskai pagristo sprendimo labai daug paréjo tolesnis lietuviy nacionalinis literatirinés kalbos raidos kelias, tos kalbos tobulejimas. Burzuaziniai tyrinétojai J. Jablonskj kartais pavadindavo kalbininku eklektiku. Pastebétina, kad toks jo apibudinimas netikslus ir neteisingas, nes jis, ir i8 ivairiu tarmiy bei rasty lasiodamas kalbos faktus ir juos aigskindamas, laikési grieztos sistemos, visuomet turédavo uzsibrézes aisky tiksla, visa gyvenima vadovavosi vieningu literatirinés kalbos normy patikrinimo kriterijum — nesuzalota liaudies $nekamaja kalba. Nors jo darbe visu pirma realumas ir praktiskumas vyravo, taciau netikslu butu vadinti ji ir vien kalbininku praktiku, kaip daznai daroma. Tiesa, jis yra didzZiausias ir produktyviausias kalbininkas praktikas visoje lietuviy literatirinés kalbos istorijoje, ¢ia jam niekas iki Siol negali prilygti, bet, kaip A. Jugka i8 visy individualiy autoriy buvo ir tebéra zymiausias lietuviyu leksikografas, K. Jaunius — aStriausias fonetikas ir grieZtas fonetikos sistemintojas, K. Biga — rySkiausias komparatyvistas etimologas, akcentologas ir leksikologas, taip J. Jablonskis tebera iki Siol nepralenktas sintaksininkas. Vadinasi, jis ne tik literatiirinés kalbos kurejas praktikas, bet ir sintaksininkas teoretikas. Tiesa, J. Jablonskio sintaksés darbams kai kas i§ didziuokliy bei pasiputéliu prikiSdavo ir dabar prikisa originalumo stoka, neatribojima logikos ir gramatikos kategoriju, sekima pasenusiais rusy kalbos sintaksés vadoveliais ir t. t. Bet tu i8puikéliy adresu reikia pasakyti, kad jie, kitokiomis, geresnémis salygomis dirbdami, vis délto nepajégé parasyti originalesniy sintaksés darby, kur nebuty painiojami logikos ir gramatikos dalykai. Daugelis po J. Jablonskio pasirodziusiy mokykliniy lietuviu kalbos sintaksés vadovéliy (M. Durio, P. Klimo, Z. Kuzmickio, P. MeSkausko ir kt.), nors ju autoriai pratarmése ir Siaip straipsniuose kartais nemaza yra prisnekéje apie ivairias pasenusias ir naujas sintaksés kryptis ir vadovéliy tekste pasiSvaiste tokiomis frazémis, Kaip Ankséiau (pavyzdziui, apie sakinius su vienarisemis dalimis) buvo manoma taip..., 0 mokslo (kazkokio abstraktaus, neapibrézto »mokslo"!) jrodyta, kad yra kitaip ir pan., yra ne kas kita, kaip J. Jablonskio sintaksés darby perdirbiniai, kuriuose dazniausiai pakartota net toji pati iliustraciné medziaga — tie patys J. Jablonskio sulasioti kalbos pavyzdziai. Galima drasiai sakyti, kad J. Jablonskio visi atskiromis knygomis i8éje gramatikos darbai iki miisy dieny yra iSlaike, jei ne visuomet praktine, tai bent teorine ir istorine verte. Visame J. Jablonskio raSytame il palikime gramatikos darbai uzima Zzymiausia vieta. Lietuviy literatirinés kalbos ugdymui jie turéjo didziausia reiksme, nes buvo pla¢iausiai vartojami, skaitomi, perdirbinéjami. Dazna ju perdirbinéjima ir sekima jais veikiausiai reikia aiskinti tuo, kad né vienas ju néra kaip reikiant pritaikytas mokyklos reikalui. Nekarybingam mokytojui tikrai sunku buvo pagal juos déstyti, ypac Zemesnese klasése. Né viename jy néra jokiu pratimy ar kokios grieztos teminés-metodinés medziagos isdéstymo sistemos. Taciau dél turinio glaustumo, kalbos aiskumo ir taisyklingumo, dél terminologijos vieningumo ir tiesiog klasiskai parinkty pavyzdziy jie daugeli mety buvo nepakei¢iama gimtosios kalbos mokymo ir mokymosi priemoné tiek mokykloje, tiek Siaip gyvenime. Jie i8 visu J. Jablonskio darbu ir bus daugiausia prisidéje prie lietuviu literatirinés kalbos fonetikos ir raSybos, morfologijos ir sintaksés normy plitimo ir itvirtinimo. Kad geriau pajustume J. Jablonskio gramatikos darby progresyvuma, ju kalbos aiskuma ir paprastuma, pazitrékime tik, kaip apibidinamas. daiktavardis 1. A. Baranausko, 2. K. Jauniaus ir 3. J, Jablonskio. 1, ,Daiktovardis yra tai Zodis susiléjes isz dvéju zodzu: daikto-vardis ir pasidaro vénas Zodis: daiktovardis. Daiktovardis yra praminimas arba pravardinimas kokio norint daikto. Daiktai véni yra gyvi, kuré savo vala gali persikelti isz vénos vétos kiton véton, kaip va: zmogus, Zvéris, pauksztis, kirméle ir kiti...; kiti-gi negyvi, kuré savo vala negali pereiti isz vénos vétos kiton: medis, stalas, nam@i, saulé, geleZis ir kiti.. Dar yra daiktai niimane numanomi, kaip tai: Dévas, duszia, aniolas, dvasia, szaltis, kantrybé ir t. t. Té tai daiktai dalijasi: véni yra gyvi, kiti-gi negyvi. Gyvi: Dévas, Aniolas ir t. t. Negyvi: karsztis, szaltis, meilé, teisybé ir tt"’. 2. ,,Daiktavardys arba esybévardys (nomen substantivum); té skyrjaus. zodjai zefiklina regimy if neregimyn daikty vardus, kaip antai, v¥ras, zména, arklys, avis, afizilas, akm&, protas, ismintis if k.*. 3. ,Zodiius, kurie reiSkia daikto vardq, vadiname daiktavardZiais arba daiktininkais. Daiktai gali biti gyvi (Zmogus, gyvulys, pauk&tis) ir negyvi (trioba, arba troba, Zémé, @Zeras), matomi (Zmogus, zémé) ir nematomi (Diévas, prétas, atmintis). Kiekvieno tokio daikto vardas bus daiktavardis"®. Nors Gia duotujy citaty Saltiniai pagal iSleidimo metus nedaug skiriasi, ta¢iau jy kalba ir ra8yba labai jau skirtinga. Tiesa, tie Saltiniai daugiau skiriasi pagal parasymo metus, bet ir tai, man rodos, nelemia ju kalbos skirtingumy. Jau tos trumputés citatos rodo, jog paprasCiausia ir mums prieinamiausia yra J. Jablonskio knygos kalba, nors toji knyga, kaip Zinome, yra didelés skubos darbo rezultatas: ji paraSyta vos per viena vasara, remiantis P. Avizonio trumputés gramatikélés rankraSciu. 7 Kalbomokslis létuviszkos kalbos, iszdiitas per LL Tilzéje 1896, 22. ® K. Apunc, PpamMatuka AWTOBCKOrO AS3bIKa, TMTOBCKHii OPHrHHan H pycckui nepe~ so, 47, Tetporpan, 1908—1916 (liet. dalis). ® Petras KriauSaitis, Lietuviskos kalbos gramatika, 8, Tilzéje, 1901. 12 Didelis J. Jablonskio pranaSumas (lyginant su kitais kalbininkais) yra tas, kad jis savo darbe sugebéjo atskirti ir iskelti tai, kas lietuviy nacionalinés literatirinés kalbos raidos procese buvo progresyvu, gaju. Bet kokius to proceso stabdzZius jis stengési tuoj iSaiSkinti ir paSalinti. Jis suprato, kad amZius baznytininky brukta liaudZiai pilna zargonybiy baznytiniy raSty kalba jokiu bidu negali biti imama nacionalinés lietuviu literatirinés kalbos pagrindu. Tos zargonybémis uzZterStos baznytiniy rastu kalbos elementy dar ypa¢ buvo gausu XIX amz. pabaigos ir XX amz. pradzios klerikalinéje spaudoje. Ne auksas buvo ir burZuazinés liberalinés spaudos kalba. Kad ir orientuota i pietiniy aukStai¢iu vakarieciy (suvalkieciy) tarme, ji vis délto buvo reikalinga didelés priezitiros ir tobulinimo. Joje dar knibzdéte knibzdéjo tokiy zodyno svetimybiy ar nevykéliy naujadaru, kaip parédkas, rédytojas, rédikas, tavoras, metturgis, nabasninkas, grekonis, rymionis, kritikavoti, ateitiné (ateitis), apSviestunas, tamsiinas, sandarbininkas, antgalvis, guodojimas, Sénavojimas, mokslinyéia (mokykla), mokslainé (t.p.), mokslinéius ir t. t., tokiy sintaksés klaidy ir gremézdu, kaip einu ant vakzalo, mokéjo ne brangiau trijy rubliy, is prieZasties sausos vasaros, apsivedé su latvémis, tyéia ilgai tesia (giedodami), kad neduoti lietuviams giedoti, vazinéja Siltuosé kailiniuosé, atsiduoda nuomon malinas mieste Radviliskyje, kalbéti prigimtoje kalboje ir t. t. Su tokiomis kalbos piktzolemis J. Jablonskis ryztingai kovojo apie puse Simtmecio. ir, reikia pripazinti, apvalé nuo jy lietuviy literatirine kalba. Gerai i8studijaves klasikines, slavy ir kitas kalbas, jis greit ir lengvai mokéjo pajusti, kas lietuviy kalbai yra primesta is Salies, kas jai nebudinga, kas zaloja ir darko jos-nacionaline specifika. Kad ir nepaprastai aukStindamas svetimy jtaky nesugadinta liaudies $Snekamaja kalba ir laikydamas ja literattiirinés kalbos normy kriterijum, J. Jablonskis nebuvo numojes ranka ir i geriausiy lietuviy raSytojyu— klasiky kalba. Jis ypa¢ vertino K. Donelaiti, S. Daukanta, M. Valan¢iu, Zemaite, J. Bilitina ir kitus ra8ytojus. GroZinés literatiros kiriniy kalba buvo kitas svarbus jo-kalbos darby Saltinis. ] savo tiriamojo ir praktikos darbo Saltinius jis zitréjo labai kritiskai, visa patikrindamas tuo pa¢iu kriterijum — liaudies Snekamaja kalba, apvalyta nuo svetimu apnagu. Visq gyvenimg jis atkakliai sieké lietuviy literatirinés kalbos vienovés ir grynumo ir nepakenté kalbos praktikoje bet kokios anarchijos. Gal dél to kai kas i§ menkesnio lingvistinio issilavinimo zmoniy jam kartais prikiSdavo per griezta laikymasi issidirbty kanony ir per dideli literatiirinés kalbos sukaustyma tais kanonais. Bet, turint galvoje to meto literatiirinés kalbos normy nepastovuma ir svyravima, toks J. Jablonskio grieztumas laikytinas tik progresyviu reiskiniu. Be jo grieZtos linijos vargu ar bitu pavyke isgyvendinti tokias zodyno, frazeologijos ir sintaksés negeroves, kaip betvarké (netvarka), bedarbé (nedarbas), belaisvé (nelaisvé), priparodyti, prisiysti (atsiysti), kiauliy uZlaikymas ziemq, vir3 deSimties, isitémyti, skaityti kq kaltu, pirmsédis, jteikti pinigus sulig nurodyto adreso ir didziule daugybe kity. Jei tos negerovés nebiity buvusios laiku isgyvendintos, tai iS tikrujy sunku pasakyti, kur butu nuéjes lietuviy literatirinés kalbos raidos kelias. 13