Prieškirtinių ilgųjų balsių ir dvibalsių „ie“, „uo“ trumpinimas žemaičių dounininkų tarmėje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, V LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA PRIEŠKIRTINIŲ ILGŲJŲ BALSĮŲ IR DVIBALSIŲ ie, uo TRUMPINIMAS ŽEMAIČIŲ DOUNININKŲ TARMĖJE B. ROKAITĖ 1. Bendrieji trumpinimo dėsniai § 1. a) Žemaičių dounininkų plote, kurio riba vakaruose siekia Paluknę, Kalnalį, pietuose Lieplaukę, Lauko Sodą, Tryškius ir rytuose Klykolíus, pastebimas nevienodas balsių a, e (<an, en), i, u ir dvibalsių ie, uo (<ė, ā) ilgumas. Kitose žemaičių tarmėse šie balsiai ir dvibalsiai visada ilgi, o minėto ploto dounininkai juos ilgus turi tik kirčiuotus pagrindiniu – senoviniu (visada) ir atitrauktiniu kirčiu (antrame nuo galo skiemenyje, jei galūnė trumpa). Dažniausiai jie ilgi ir pokirtiniuose skiemenyse. b) Prieškirtiniai ilgieji balsiai ir dvibalsiai ie, uo trumpinami. Išsiskiria du trumpinimo atvejai: 1) kai šie balsiai ir dvibalsiai yra nekirčiuoti; 2) kai jie turi atitrauktinį kirtį. Antruoju atveju trumpinama ne visada. Trumpėjimą apsprendžia skiemenų skaičius ir galūnės ilgumas. Visada ilgieji balsiai ir dvibalsiai ie, uo sutrumpėję, kai yra trečiame ar tolesniame nuo žodžio galo skiemenyje, pvz.: lidėka ~ lydėka, krū.mālų ~ krūmalių, pėdelės ~ pėdeliūs (Lc). Būdami antrame nuo žodžio galo skiemenyje ir turėdami atitrauktinį kirtį, a, e (<an, en), i, u ir ie, uo (<ė, ā) sutrumpėja tik tada, jei galūnė ilga, pvz.: būris ~ būrųs, žvirinū ~ žvyrynų, žolė ~ žolė, bet: būrūs ~ būriūs, žuolės ~ žolės (Lc). Prieškirtiniai ilgieji balsiai ir dvibalsiai ie, uo būna sutrumpėję, kai kirtis atitrauktas iš trumpos antrosios galūnės, pvz.: pirāks ~ pyrāgas, plėšėks ~ plėšīkas, krēšlōks ~ krēšliūkas (Mžč). c) Kartais sutrumpėja ir pokirtinių vidurinių skiemenų balsiai ir dvibalsiai ie, uo, jei žodis turi kelis ilgus pokirtinius skiemenis, pvz.: pājėmiau ~ pāmėmiau, bāidomuos ~ baidomos „baidomės“, vēlnuomuos ~ vilnomoms „vilnonėms“ (Trk), klāipėdio ~ Klaipėdoje, pāršodėnau ~ pārsodinau, prūosāvōjont ~ prūsavojant, sāugōjau ~ sāugojau (Mžč), išmėčėjau ~ išmėčiojau (Gd), nepāvgėm ~ nepā-vogėm (Pvr). Daug dažniau pokirtiniuose skiemenyse ilgieji balsiai ir dvibalsiai ie, uo (<ė, ā) išlieka nesutrumpėję. 171 2. Atskirų balsių (ir dvibalsių ie, uo) trumpinimas a) i˙, u˙ § 2. Prieškitiniai i˙, u˙ trumpinami dvejopai: iki pusilgų ir iki trumpų. i, u turi daugiau minėto ploto vidurys — Židikai, Leckava, Laižuva, Mižaičiai, Gadūnavas, Nevarėnai, Pavirvytė (prie Tryškių), Eigirdžiai, Lauko Soda, pvz.: a) Nekirčiuoti: lidėku ~ lydėku, murė. nė ~ mūrinė (Žd), linio ~ lynoja, rudīnu ~ rūdynų, rupėjė ~ rūpėjo (Žb), pušinėlė ~ pušynėliai, rikštėlė ~ rykštėlė, savvinioje ~ savyniojo, druktešnis ~ druktešnis, sunėlis ~ sūnelis (greta: ku.zavėlis ~ kūzavėlis „toks avilys“, palu.kiek ~ palūkėk, Lc), patilėtė ~ patylėti, ritėli ~ rytelį, žydėtė ~ žydėti, krumė.lis ~ krumėlis (Lž), grįžau ~ grįžčiau, rilūo ~ ryliuoja „dainuoja“, rukščiausis ~ rūkščiausis (Mžč), nusigivėna ~ nusigyveno, musėjė ~ mūstėjai „mūsieji“ (Pvr.), virešnijoji ~ vyresnioji, kūlės ~ kūlėjas (Eig), pilūtis ~ pyluntis, pjūklėlis ~ pjūklėlis (Gd), skilėlė ~ skylėlė, lupėlė ~ lūpėlė (Lks). b) Atitrauktiniu kirčiu kirčiuoti i˙, u˙, taip pat esti sutrumpėję iki trumpų ir tariami su trumpine priegaide, jeigu galinis skiemuo ilgas, o atitrauktinis kirtis yra antrame nuo galo skiemenyje. Be to, jie sutrumpėja iki trumpų visada, kai atitrauktinis kirtis yra tolesniame skiemenyje, pvz.: tilūoms ~ tylomis, būris || bū.ris ~ būrys, grūdā ~ grūdai (Lc), grinūos ~ grynōs, rūšū ~ rūšių (Lž), givātės ~ gyvatės, kilė ~ kyliai, ritūo ~ rytōj, rišis ~ ryšys, skilė ~ skylė, drūktā ~ drūktai, rūšė ~ rūšiai, trūktėnā ~ trūktinai (Mžč), kūlie ~ kūlė, sūnaūs ~ sūnais (Gd), givūos ~ gyvōs, piplis ~ pyplūs „tokia žuvis, vijūnas“ (Lks). § 3. a) Atitrauktiniu kirčiu kirčiuotų i, u (< i˙, u˙) trumpumas leistu manyti, kad prieškitiniai i˙, u˙, galimas daiktas, bus sutrumpėję dar prieš gaudami pagrindinį kirtį ir taip išlikę trumpi (plg. dar e, o < ie, uo < ē, ō tokiu pat atveju). Tai rodytų ir pavyzdžiai su trumpais i, u (< i˙, u˙) ir e, o (< ie, uo), kai kirtis atitrauktas iš trumpos antrinės galūnės (plg. pirāks ~ pyrāgas, plėšėks ~ plėškas). Ilgųjų trumpėjimas bus vykęs vienu metu, t. y. atitrauktinis kirtis ilguosius balsius (ir dvibalsius ie, uo) abiem atvejais bus radęs jau sutrumpėjusius, nes kirčio atitraukimas iš trumpos antrinės galūnės, kaip žinoma¹, sutampa su kirčio atitraukimu iš ilgos galūnės į ilgą skiemenį. b) i˙, u˙ < i˙, u˙ būna daugiau vakarinėje ir rytinėje ploto dalyje (Paluknė, Ylakiai, Kalnalis, Klykoliai), nors labai griežtos ribos tarp trumpų ir pusilgių i, u < i˙, u˙ (prieškitinių) išvesti negalima, nes jie dažnai maišomi (pvz., Tirkšliuose sakoma i˙, u˙, bet e, o < ie, uo). b) ie, uo ~ ē, o § 4. Lk. ē, o žemaičiai taria kaip ie, uo. Minėtas dounininkų plotas šiuos ie, uo sutrumpina tais pat atvejais, kaip ir i˙, u˙. Labiausiai prieškitinius ie, uo (< ē, ō), kaip ir i˙, u˙, trumpina ploto vidurys — Židikai, Leckava, Laižuva, Tirkšliai, Mižaičiai, Gadūnavas, Pavirvytė, Nevarėnai, Želvaičiai (Telšių raj.), Eigirdžiai, Lauko Soda. Čia ie, uo suvienbalsinti ir tariami e, o, pvz.: 1 Žr. V. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių kirtis, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 1, Vilnius, 1957 p. 114. 172 a) Nekirčiuoti: melẽnė ~ melẽnė „mėlynė, Vaccinium Myrtillus“, protìpkas ~ protìngas (Žd), sėklẽlės ~ sėklẽlės, romẽlė ~ romẽliai „rėmeliai“, skõlìks ~ skõlingas (Žb), rẽtėlìs ~ rẽtėlis, nedrovẽkės ~ nedrovẽkis, pocìenė ~ Pocienė (Lc), krẽslėlė ~ krẽslėlio, perẽmuos ~ perẽmos „perimasis“, porẽlis ~ porẽlis „porėlė“ (Lž), lėlãčių ~ Lėlaičių (k.), lẽtenė ~ Lẽteniai (k.), džovẽn ~ džiovina (Trk.), mėgìšo ~ mėginšiu, notìena ~ Notėnai (k., Mž), vėžãutė ~ vėžáuti, motìnėlė ~ motynẽlė (Gd), nemokėjãu ~ nemokėjau, vokiẽjės ~ Vokytijos (Pvr), tẽvinė ~ tẽvynė, lɔvėlė ~ lovẽlė (Eig), sėdiete ~ sėdėti, klɔję.ma ~ klɔjimą (Lks). b) Kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu: vėžìs || vẽžis ~ vẽžys, kɔkẽi || kʷɔkẽi ~ kokiẽ (Žd), tẽvų ~ tẽvų, blɔgã ~ blogai, špɔkã ~ špokai (Žb), sėklẽlės ~ sėklẽlės, vėdarã ~ vėdarai, vɔbɔlã ~ obulai (Lc), bėglù ~ bėglių, krɔklys ~ kroklys „rėksnys“ (Lž), besėdùnti ~ besėdanti, pėdùos ~ pėdõs, pãlovie ~ palovėje (Trk), klẽbis ~ klėbỹs, vẽlã ~ vẽlai, žɔplis ~ žioplys, žmõgaũs ~ žmogaus (Mžč), melẽnės ~ melẽnės, vɔvẽrė ~ voverė (Eig), grẽblis ~ grėblỹs, trɔbùo ~ troboje (Lks). § 5. a) ę, ǫ < ie, uo (< ē, ā), kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu, būna trumpi, o ę, ǫ trumpumas rodo, kad pagrindinį kirtį jie bus gavę jau sutrumpėję. Jeigu ie, uo, dar būdami nesutrumpėję, būtų gavę pagrindinį (atitrauktinį) kirtį, tai jie nebūtų galėję ir sutrumpėti, kaip ir kirčiuoti pagrindiniu-senoviniu kirčiu. b) Šalia ę, ǫ < ie, uo pasakomos formos su vos girdimais i, u (ę, ǫ), kaip: vėžìs || vẽžis ~ vẽžys (Žd), raudùonɔji ~ raudonóji (Trk). Dažniau taip apt rumpėję ie, uo būna kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu. Tokius ę, ǫ turi rytinis ir vakarinis ploto pakraštys (Viekšniai, Ylakiai, iš dalies Paluknė), nors pačiame vakariniame ir rytiniame minėto ploto pakraštyje prieškirtiniai ie, uo (< ē, ā) yra nesutrumpėję, ir tik atskiruose žodžiuose jie suvienbalsėję ir tariami ę, ǫ, pvz.: mɔtėjáuskis ~ Motiejáuskis (pvd.), vesokẽšnių ~ visokẽšnių, drɔbėnė ~ drɔbiniai (Plk), dɔbẽlėina ~ dobilẽna (Kal, Ms), jerãtė ~ erãičiai, jɔniẽnė ~ Joniẽnė, vɔverìkštė ~ voverỹkštė „vaivorykštė“ (Klk). Tuo būdu, stipriausiai pasireiškęs ploto viduryje (plg., § 4), trumpėjimas silpnėja į rytus ir vakarus. Dvibalsiai ie, uo šalia ę, ǫ, gal būt, rodytų, jog prieškirtinių ie, uo trumpėjimas dar nėra pasibaigęs. § 6. ie, uo < ē, ā trumpėjimas (sėdiete ~ sėdėti, trobẽlė ~ trobẽlė) geriausiai rodo balsių trumpėjimo laiką. Trumpi ę, ǫ galėjo atsirasti tik iš jau susiaurėjusių ē, ā. Vadinasi, dounininkų tarmių prieškirtinių balsių trumpėjimas turi būti vėlesnis už ā, ē > uo, ie. Jeigu prieškirtiniai balsiai būtų pradėję trumpėti prieš ā, ē siaurėjimą, tai tada ir ā, ē būtų sutrumpėję ir sutapę su trumpaisiais a, e, kaip kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse. § 7. Prieškirtiniai i, u ir ie, uo yra sutrumpėję ir skoliniuose, pvz.: sỹlės ~ sylõs, skùpautė ~ skùpauti „šykštauti“, trùbėlės ~ trùbėliais „vamzdeliais“, bednìstė ~ biednỹstėje, čekáunės ~ ciekáunios „smalsios“, merùosem ~ mierùosiam „matuosim“, švẽžėš.nių ~ šviẽžesnių, bagõtiesnis ~ bagõtesnis, šmõtėli ~ šmõtėlė „gabalėlį“. c) ǫ, ę ~ a, e § 8. Sutrumpėję ir prieškirtiniai ǫ, ę < an, en. Dvibalsiai ǫu, ęi < an, en minėtame plote (Mosėdis, Skuodas, Klykoliai) leistų manyti, kad trumpėjimo metu šių dvibalsių jau būta. Prieškirtiniai ǫ, ę < an, en dažniausiai virtę visai trumpais; kartais jie būna pusilgiai, pvz.: 173 a) Nekirčiuoti: drąsę, snis || drusesnis ~ drąsesnis, grožėn ~ gražina, kosmėlė ~ kasnėlio, žūsitis ~ žąsytis, žąsinėlis ~ žąsnėlis, grėžė ~ grėžėi, tėvėšnės „laibesnės“, tesė ~ tesėi (greta (Trk): ku.snelis ~ kašnėlis, žo.šėlė ~ žąsėlė, ti.vībė ~ tėvībė „laibumas“, ti.sīs ~ tesīs „tesies“). b) Kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu: drūšū ~ drašū, žūšū || žošū ~ žąsū, žošnėlis ~ žąsinėlius, žošėis ~ žąsies, tēvā ~ tēvai, tēvūms ~ tēvoms „laibomis“. § 9. Didžiausia tendencija trumpėti prieškirtiniai ilgieji balsiai ir ie, uo (< ē, ā), kaip matėme, turi maždaug minėto ploto viduryje — Židikai, Leckava, Mažeikiai, Laižuva, Seda, Nevarėnai, Telšiai, Eigirdžiai, Lauko Soda. Tai lyg centras, nuo kurio einant trumpėjimas mažėja. Prieškirtinių ilgųjų trumpėjimo plotas didele dalimi sutampa su regresyvinės balsių asimiliacijos plotu; galimas daiktas, kad tarp trumpėjimo ir balsių asimiliacijos yra koks nors ryšys. Santrumpos Eig — Eigirdžiai, Telšių r. Gd — Gadūnavas, Telšių r. Kal — Kalnalis, Kretingos r. Lž — Laižuva, Mažeikių r. Lks — Lauko Soda, Mažeikių r. Lc — Leckava, Mažeikių r. Mžč — Mižaičiai, Mažeikių r. Ms — Mosėdis, Skuodo r. Plk — Paluknė, Skuodo r. Trk — Tirkšliai, Mažeikių r. Žb — Žibininkai, Mažeikių r. Žd — Židikai, Mažeikių r. СОКРАЩЕНИЕ ПРЕДУДАРНЫХ ДОЛГИХ ГЛАСНЫХ И ДИФТОНГОВ ie, uo В ГОВОРЕ ЖЕМАЙТОВ ДОУНИНИНКОВ Б. РОКАЙТЕ Резюме Северной и средней части жямайтов доуниннинков (Жидикай, Ляцкава, Мажейкяй, Лайжува, Сяда, Тяльшяй, Лауко Сода) характерно сокращение предударных долгих i, u, o ~ a, e ~ e и ie ~ ē, uo ~ o. Долгие гласные и дифтонги ie, uo сокращаются только в безударном положении или под ретракционным ударением. Гласные i, u и o ~ a, e ~ e сокращаются до кратких или полудолгих (givenā ~ gyvenā „ты жил, -ла“, būrīs ~ būrȳs „толпа“, grēžē ~ grēžēi „ты сверлил, -ла“, žūsītis ~ žąsītis „гусёнок“), а ie ~ ē, uo ~ o чаще всего превращаются в монофтонги и произносятся как e, o (tēvinē ~ tēvȳnē „родина“, vēlā ~ vēlai „поздно“, protīngs ~ protīngas „умный“, blōgā ~ blogai „плохо“).