Kai kurios lietuvių kalbos tarmių ypatybės (iš 1961 metų dialektologinių ekspedicijų)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, V LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA KAI KURIOS LIETUVIŲ KALBOS TARMIŲ YPATYBĖS1 (iš 1961 metų dialektologinių ekspedicijų) E. GRINAVECKIENĖ I. MŪŠOS UPYNO TARMIŲ YPATYBĖS Fonetika 1. Kirtis Tyrinėjant vakarinę Mūšos upyno tarmių dalį, pastebėtas laipsniškas kirčio atitraukimo ir galūnių trumpėjimo stiprėjimas, einant tarmės plotu iš pietvakarių į šiaurės rytus. Sakysime, Kirbaičių punkte (Šiaulių raj. Kairių apyl., Nr. 164, tyrė G. Galnaitytė), esančiame apie 10 km nuo Šiaulių į rytus, kirtis dėsningai atitraukiamas tik iš trumpos galūnės į ilgą prieš einantį skiemenį, pvz.: kõrus ~ koriùs2, peĩku ~ peikù, rõnka ~ rankà, šaukù ~ šaukìu, drabužė́lus ~ drabužėliùs. Čia kirtis taip pat atitraukiamas ir iš trumpos galūnės į trumpą šaknį (gãna, grãžus, šnẽku, tǫšti), tačiau toks atitraukimas nedėsningas: šalia šių pavyzdžių dar lygiagrečiai gausu atvejų, kai kirtis žodžio gale išlieka (esù, pačiù ~ pačiù, senà, takù, trẽčė ~ trečià; dvarè, galè, miškè), ypač jei žodžio galas uždaras (bitès, metùs, miškùs, ratùs, rugùs ~ rugiùs, šakàs, trėnùs). Į daugiaskiemenių žodžių trumpą prieš einantį skiemenį kirtis 1 Šiame straipsnyje nagrinėjama dialektologinė medžiaga, rinkta „Lietuvių kalbos atlasui“ 1961 m. iš vidurio ir rytų aukštaičių (Mūšos upyno) bei šiaurės vakarų aukštaičių tarmių ploto. Ekspedicijų metu užrašyta daug svarbios ir vertingos dialektologinės medžiagos, tačiau dėl gausumo jos visos čia išanalizuoti ar bent nurodyti neįmanoma. Straipsnyje nagrinėjama tik ta surinktosios medžiagos dalis, kuri arba patikslina bei papildo anksčiau konstatuotų atskirų reiškinių atvejus, arba yra visai nauja. 2 Tarminiai pavyzdžiai straipsnyje pateikiami fonetine transkripcija, nustatyta „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programoje“, II leid., Vilnius, 1956, p. 105—118, tik kirčiuotų garsų pusilgį rodo vidurinė priegaidė. Be to, čia skiriama ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, uo priegaidė, plg. E. Grinaveckienė. Priebalsių minkštėjimo ryšys su galūnių trumpėjimu Stegvilų tarmėje (toliau — Prieb. minkšt.), „Lietuvių kalbotyros klausimai“ (toliau — LKK), t. 4, Vilnius, 1961, p. 180. Garsas ę čia žymi trumpą ir tarpinį tarp ę ir e garsą. Iš dvibalsio ai žodžio gale atsiradęs ę savo spalva nėra tapatingas su ę po sukietėjusio l; jis yra kiek platesnis už pastarąjį ir labiau panašus į e, todėl fonetinėje transkripcijoje, kaip ir ę, jis žymimas ę. Garsas ǝ čia yra tarpinis tarp o ir a. Jis yra tik trumpas ir platesnis už lk. o. 147 neatitraukiamas, pvz.: batelùs ~ bateliùs, balzgàną, daržėlius ~ daržėliùs, išeidamà, jurgìnis, kepaliùkis ~ kepaliùkis, negalì ~ negalì, pakurà, paliktà, ridikùs, sėnafve, sparneliù ~ sparneliù, tekìni, viščiùkis ~ viščiùkus. Sporadiškai kirtis čia kartais yra atitraukiamas ir iš ilgos tvirtagalės atviros galūnės (išskyrus daugiskaitos kilmininką), pvz.: gėrè ~ gerai, ląbė ~ labai „labai“, nebòv ~ nebuvau, šakò ~ sakiai; tačiau šiuo tipu pavyzdžių kirtis dažniausiai vis dėlto yra žodžio gale: gerę, labę, buvò, sakò. Einant nuo Kirbaičių apie 10 km į šiaurės rytus, Narušaičių punkte (Šiaulių raj. Narušaičių apyl., Nr. 135, tyrė B. Grakauskaitė), kirtis iš trumpos galūnės į trumpą prieš einantį skiemenį atitraukiamas dėsningai, pvz.: (į šaknį) bàla, dvėjus, kėlis, kròtu, mėtus, mėškus, nàmūs, rātus; (į priesagą) afimėnę, baràkus, kubilòkus ~ kubilìukus, kiaušėnius ~ kiaušiniùs, meščòkė ~ miestùkė, šveikata, sesòtes ~ sesutės, tekėnius ~ tekìnius. Kirtis čia taip pat dėsningai atitraukiamas į ilgą ir trumpą prieš einantį skiemenį iš ilgos atviros galūnės šiais atvejais: a) daugiskaitos vardininko linksnyje, pvz.: arklę ~ arkliai, ežerę ~ ežerai, karę ~ karai, kraštę ~ kraštai, ląnkę ~ lankai, mėškę ~ miškai, vaikę ~ vaikai, žògę ~ žiogai; b) vienaskaitos I, II asmenyje, pvz.: bėjà ~ bijau, bòvò ~ buvau, gànò ~ ganiau, gvàldò ~ gvaldau, iširòngò ~ išsirangiau; ištenè ~ ištinai, palòkė ~ palikai, paskàitė ~ paskaitai; c) prieveiksmiuose su galūne -ai, pvz.: gèrė ~ gerai, ląbė ~ labai, mažę ~ mažai, retę ~ retai. Visais likusiais atvejais ilgoje atviroje galūnėje kirtis išlieka, pvz.: duktė, teš-muò; arklių ~ arklių, trobų ~ trobų, varlių ~ varlių. Čia kirtis taip pat visai neatitraukiamas iš uždaros tvirtagalės galūnės, pvz.: arklìs ~ arklỹs, drugìs ~ drugỹs, genìs ~ genỹs, kaplìs ~ kaplỹs, našlìs ~ našlỹs, dėnòs, dėmės, valdžòs ~ valdžiòs, naktìes, žuvìes; alaũs, medaũs; sparnės ~ sparnàis, velnės ~ velniais. Dar 10 km toliau į šiaurės rytus, Beinoraičių punkte (Pakruojo raj. Lygumų apyl., Nr. 107, tyrė D. Čekanauskaitė), be visų anksčiau nurodytų kirčio atitraukimo atvejų, ir galinio ilgo tvirtagalio skiemens kirtis jau visais atvejais atitraukiamas į prieš einantį skiemenį, pvz.: (iš atviro žodžio galo) dòkte ~ duktė, tešmù ~ tešmuò; àkò ~ akių, giẽsmò ~ giesmių, kãpo ~ kapų, švẽčo ~ svečių, šẽšo ~ šešių, vaĩko ~ vaikų, žõlo ~ žolių; (iš uždaro žodžio galo) bòrnos ~ burnõs, õgnės ~ ugnìes, àls || alaũs ~ alaũs, doñgaus ~ dangaũs; arklìs ~ arklỹs, gaidìs ~ gaidỹs-drògìs ~ drugỹs; arklès ~ arkliais, geinès ~ geiniais, õžės ~ ožiais, vakarès ~ vakarais. Visuose čia suminėtuose punktuose (Kirbaičiai, Narušaičiai, Beinoraičiai) kirtis iš tvirtrapradės galūnės neatitraukiamas, pvz.: gražòm, mergòm, šakòm (Kirbaičiai); arklėm, ievàm, žmònėm (Narušaičiai), vaikàm, žentàm, arklėm (Beinoraičiai)³. 3 Mūšos upyno tarmėje pasitaiko atvejų, kai vardavardžių ir įvardžių vienaskaitos ir daugiskaitos (dviskaitos) naudininko žodžio gale, skirtingai nuo lk. ir kitų tarmių, yra tariama ne tvirtrapradė, o tvirtagalė priegaidė, žr. Prieb. minkšt. 180; dar žr. Lietuvių kalbos atlaso medžiagą iš Nem. Radviliškio, Stegvilų, Gaižūnų, reg. Nr. Nr. 429, 603, 678 ir kt. Pateikiamoji medžiaga iš Kirbaičių, Narušaičių ir Beinoraičių punktų rodo, kad čia šiuo atveju tariama tvirtrapradė priegaidė, žr. Lietuvių kalbos atlaso medžiagą, reg. Nr. Nr. 600, 679, 683. 148 Einant toliau nuo Beinoraičių į rytus, Juknaičių punkte (Pakruojo raj., Vilūnaičių apyl., Nr. 136, tyrė D. Brūzgaitė), be visuotinio kirčio atitraukimo atvejų (balta, akìs, vaikė ~ vaikai, šokęs ~ sukiesi, kãktos ~ kaktõs, ãrklis ~ arklys, àls ~ alaus, tẽsmų ~ tẽsmuõ, kãte ~ katė), kirtis atitraukiamas ir iš daugiskaitos naudininko galūnės, pvz.: žõsim dãvę lãsti; tõkiem vaikėm, laũkem, gaĩdžem, pàčom, mar̃žom. Einant nuo Juknaičių į šiaurę, Norvaišių punkte (Pakruojo raj. Vilūnaičių apyl., Nr. 108, tyrė A. Žygytė), kirtis atitraukiamas visai taip, kaip Juknaičiuose, tik čia visi senieji žodžio galo tvirtapradžiai balsiai ir dvigarsiai yra išnykę, pvz.: diẽn ~ dienà, šãk ~ šakà, tvõr ~ tvorà; kãt ~ katė, kãrv ~ karvė, kiẽm ~ kieme, õr ~ õre, vežẽm ~ vežime; mar̃t ~ martì, pàt ~ patì, gẽr ~ gerì, sèn ~ senì; vaik ~ vaikù, sen ~ senù, vẽs ~ visì, per̃k ~ perkì, pẽrk ~ perkù; bẽtės ~ bitės, kẽls ~ kelìas, par̃šoks ~ paršiukùs, vaikẽls ~ vaikelius. Išnykęs čia taip pat ir tvirtagalis uždaro žodžio galo -y: ãrkal̃s ~ arklys, gaĩd̃s ~ gaidỹs, õžs ~ ožỹs; netekęs kirčio, atviro žodžio galo u < un yra redukuotas, pvz.: ãrklo ~ arklių, grūdõ ~ grūdų, šiaudõ ~ šiaudų. Visai panašiai, kaip Juknaičiuose, yra su kirčio atitraukimu ir galūnių trumpėjimu ir kituose Mūšos upyno tirtuose punktuose: Gaižūnuose (Pakruojo raj., Nr. 77, tyrė E. Grinaveckienė), Guostagalyje (Pakruojo raj., Nr. 78, tyrė K. Vosylūtė), Gailioniuose (Pakruojo raj. Lumbelių apyl., Nr. 110, tyrė K. Vosylūtė). Visa čia pateikiamoji medžiaga patvirtina teiginį, kad nuo rytų aukštaičių tarmių kirčio atitraukimo ir galūnių trumpėjimo centro — Mūšos upyno (Linkuva — Pasvalys)⁴ — kirčio atitraukimas ir galūnių trumpėjimas, einant iš šiaurės rytų į pietų vakarus, palaipsniui tolygiai silpnėja ir, konkrečiais pavyzdžiais jį praplėsdama ir papildydama, tai akivaizdžiai pademonstruoja. 2. Kokybiniai trumpųjų balsių i, u pakitimai Šiaurinės Pakruojo rajono dalies, buvusio Linkuvos rajono (Gaižūnų, Guostagalio, Vaškų, Bardiškių, Šulaičių, Pašvitinio, Megučionių, Lumbelių apylinkės) tarmėje⁵ pastebimas kokybinis trumpųjų balsių i, u vienų ir dvigarsyje su l, m, n, r išvirtimas kitais garsais. Balsis u čia kiek paplatėja ir išvirsta į balsį o, tarpìni tarp o ir a. Prieš kietą priebalsį šis o platesnis, prieš minkštą — siauresnis. Balsis i, eidamas prieš kietą priebalsį, paplatėja ir suužpakalėja ir, kaip u, išvirsta į o, o prieš minkštą priebalsį tik paplatėja ir išvirsta į e, tarpinį garsą tarp ė ir e. Naujieji e, o balsiai atsiranda tik iš tarmės trumpųjų i, u. O trumpaisiais balsiai i, u tarmėje būna tik šiais atvejais: a) Kirčiuoti senoviniu kirčiu galiniame skiemenyje, pvz.: bòs ~ bùs, dù ~ dù, dvė ~ dvì, įgrs ~ įgrìs, įkròs ~ įkrìs, ilõs ~ ilìs, išõs ~ išsiùs, jòs ~ jìs, lòps ~ lįps, mǫ̀s ~ mùs, nulõs ~ nulùs, nupõs ~ nupùs, nutrõks ~ nutrùks, padarõs ~ padarỹs, pagadõs ~ pagadìnės, pašõs ~ pasiùs, pataisõs ~ pataisỹs, rasõs ~ rasỹs, sakõs ~ sakỹs, sò ~ sù, sugrõs ~ sugrìs, šòks ~ šùks, sukirmõs ~ sukirmỹs (supus), surõks ~ surùgs, tò ~ tù, įrõs ~ trīs. 4 Plg. V. Grinaveckis, Galūnių trumpėjimas lietuvių kalbos tarmėse, „Vilniaus Valstybinio Pedagoginio instituto mokslo darbai“, t. 8, Vilnius, 1959, p. 101, 103. 5 Galimas daiktas, minimo reiškinio plotas yra didesnis, negu čia nurodoma. Tai parodys būsimos ekspedicijos aplinkiniuose rajonuose. 149 Pateikiamieji balsiai kokybiškai pakisti galėjo dėl to, kad tik šiuo vieninteliu atveju jie, kirčiuoti senoviniu kirčiu, išliko trumpi, o visais kitais atvejais yra pailgėję iki pusilgų (: kišė ~ kišė, muš ~ mušą, ligė ~ ligą, šūk ~ šūk, viso ~ visą, višto ~ vištą, žūv ~ žūvi). Be to, kokybiniam jų pasikeitimui galėjo turėti įtakos ir su jais viename skiemenyje esančių kietųjų žodžio galo priebalsių asimiliuojamasis veikimas, būdingas ir daugeliai kitų lietuvių kalbos tarmių⁶. Pavyzdžiai ilò, išõs, mulõs, mupõs, padarõs, rasõs... rodo, kad jų i, u išvirto į ǫ palyginti neseniai, po senųjų ilgųjų žodžio galo balsių sutrumpėjimo, nes čia i, u < ī, ū. Balsiai i, u, kirčiuoti senoviniu kirčiu, pakeičia savo kokybę ir tvirtagaliame dvigarsyje, pvz.: ilõnida ~ ilìnido, imõntrõ ~ imìnt rìa „keistą, negirdėtą“, jõni ~ jì, kònka ~ kìnko, kòr ~ kùr, krõnti ~ krìnta, lõnkavõ ~ Lìnkavą, mõrs ~ mìrs, paõnik ~ paùnika, põršto ~ pìršta, sõrk ~ sìrk, smõlkst ~ smìlksta, šõlts ~ šìltas, sõmìs ~ šìmìtas, võršom ~ vìršum; ìžgèrst ~ išgìrsti, kèrvė ~ kìrvis, rėnki ~ rìnkti, svėrpãl ~ svìrpì; bòrbols ~ bùrbulas, drõngans ~ druìngnas, põlks ~ pùlkas, stòlps ~ stùlpas; drõmžlės ~ drumžlės „drumzlės“, gõli ~ gùlti, gõrklė ~ gùrkliai, kòrčės ~ kùrčias, kòrk ~ kùrkia, šòrkščiõs ~ šiùrkščios. Tvirtrapradis dvigarsis šiuo atveju savo kokybę išlaiko, pvz.: pìlns ~ pìlnas, dùlkst ~ dùlksta. Iš to aiškėja, kad ir tvirtagalių dvigarsių i, u galėjo kokybiškai pakisti dėl savo trumpumo. b) Kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu, pvz.: àvǫž ~ avìžų, kõš ~ kišų, kòt ~ kitą, lõno ~ linų, lõg ~ ligą, lõp ~ lipù, mergõčk ~ mergìčkà (mergaitė), stipõnė ~ stipinai, tõkrė ~ tikrai, võs ~ visą, võšt ~ vištą, võšts ~ vištas; lõp ~ lupų, mõš ~ mušų, plõt ~ plutą, põt ~ putą, sõk ~ sukì, sõl ~ sulà; kėš ~ kiši, kėi ~ kiti, mėšk ~ miškė, plėk ~ pliki, vės ~ visi; gòl ~ guli, kròt ~ kruti, sõk ~ suki, tòr ~ turi. Kokybiniam balsių i, u pakitimui ir šiuo atveju greičiausiai lemiamos reikšmės bus turėjęs jų trumpumas. Su jais viename skiemenyje esantieji kietieji priebalsiai šį jų pakitimą išsaugo geriau už minkštuosius; ypač tai pasakytina apie balsį i. Dvigarsiai i, u+l, m, n, r, kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu, tarmėje yra tariami su tvirtagale priegaide. Pirmasis jų sandas taip pat yra trumpas ir greičiausiai dėl šios priežasties (trumpumo) savo kokybę pakeitęs, pvz.: kelõni ~ kelìntą, negėrõng ~ negėrìngą (negalinti gerti svaigalų), nukõrst ~ nukìrsta, nusipõrk ~ nusìpirkau, paìlg ~ paìlgą, pèlni ~ pìlni, pèlv ~ pìlvė, pèrtiš ~ pìrtis, rõmtė ~ rìmtai, sõrgã ~ sìrgau, šėrėds ~ šìrdìs; bòrnõs ~ burnõs, čõmp ~ čiùmpa, põrv ~ purvė, sõnk ~ sunkù. c) Nekirčiuoti. Ne kiekvienas trumpasis balsis i, u nekirčiuotas virsta ė, ǫ. Nekirčiuoti i, u visada išlieka nepakitę prieškirčiuoniuose ir atviruose skiemenyse, pvz.: apsùkimõs ~ apsùkimas, bičkõrėlė ~ bičkõrėliai, kìtiem, kukìodava ~ kukìodavo, nukùstėję ~ nukùstėjo „nuėjo“, nutùka ~ nutùko, prìkiba ~ prìkibo, prìlipa ~ prìlipo, surìšim ~ surìšim, susilėžùvìot ~ susilėžùvìoti, susisùks ~ susìksus. Nekirčiuoti i, u tarmėje pakeičia savo kokybę tik tada, kai jie eina prieš žodžio galo ar jo kamiengalio priebalsį ir yra viename skiemenyje su juo, pvz.: apsùnkõn ~ apsùnkina, àvǫžs ~ àvižas, bùrtinõks ~ bùrtinykas, čìėpõt ~ čìėpyta 6 Plg. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmės fonetika, LKK, t. 1, Vilnius, 1957, p. 159—161. 150 „skiepyta“, dėdõn ~ dėdyną „dėdienė“, įpõls ~ įpilas „impilas“, kárkọn ~ kárkina, kãjons ~ kãtinas, knìtọn ~ knìtina „kirbina“, nuskau̇dõn ~ nuskau̇dina, pãlokts ~ pãliktas, ródos ~ ró̇dys, sukirmìdos ~ sukirmýdins „supūdys“, švė̇kõk ~ švė̇kink, tėkons ~ tė̇kinas, viršinõks ~ viršinýkas; čiėpėt ~ čiėpyti „skiepyti“, kárkẹn ~ kárkini, knìtẹn ~ knìtini, išnáikėt ~ išnáikinti, išmókėt ~ išmókyti; bė̇rštõls ~ Bė̇ržtulis (upelis), kė̇tǫrs ~ kėtúris, nedė̇gõls ~ nedė̇gulis, šáutovs ~ šáutuvas. Nesena į virtimą ę, ǫ rodo ir pavyzdžiai bū̇rtinõks, švė̇kõk…, kurių i išvirto ę, ǫ po nekirčiuoto i, įn išvirtimo į. Šiuo atveju kokybinį balsių i, u pasikeitimą bus nulėmęs jų trumpumas ir dėl galūnės trumpėjimo jų atsiradimas galiniame uždarame skiemenyje. Skiemens uždarumas šioje tarmėje, galimas daiktas, irgi galėjo prisidėti prie kalbamųjų balsių kokybinio pasikeitimo. Tais atvejais, kur nekirčiuoti trumpieji i, u yra negaliniame ir atvirame skiemenyje, jie, kaip matėme, neišvirsta kitais garsais. Tačiau ne visose šio krašto tarmėse taip su nekirčiuotais trumpaisiais i, u yra. Lygumų apylinkių tarmėse (Beinoraičių punktas) kiekvieno nekirčiuoto skiemens i yra išvirtęs ę; u — ǫ, pvz.: ãvežas ~ ãvižas, čuõžū ~ čiuožū, didelės ~ didelis, dõkterėla ~ duktėrėlė, gimėnęs ~ giminės, gė̇rdėję ~ girdėjo, ešmóketøy ~ išmókyti, ešnáikė̇t ~ išnáikinti, jė̇mė ~ imti, kętóriem ~ keturiem, kápas ~ kapūs, Lygumõs ~ Lygumus, márškėnõs ~ márškinius, mū̇žėka ~ mūzika, negálo ~ negaliū, nǫvargės ~ nuvargęs, nǫėję ~ nuėjo, ǫžėję ~ užėjo, sǫgávo ~ sugávo, sǫgíde ~ sugýdė, sǫrišim ~ surišim, sǫsėdūrė ~ susidūrė, sǫsėdráške ~ susidraš-kė, sǫsėkė̇rta ~ susikirto, sǫsėtika ~ susitiko, šėštė ~ šešti, trau̇kėnūka ~ traukinūka, ū̇kenėko ~ ūkininką, vė̇šė ~ visi. Toks skirtingas kalbamų balsių pakitimas Linkuvos apylinkių tarmėje iš vienos pusės ir Lygumų iš kitos, galimas daiktas, bent iš dalies priklauso ir nuo skirtingo galūnių trumpėjimo šiose tarmėse. Nekirčiuotų i, u + l, m, n, r dvigarsių, dėl galūnės trumpėjimo atsidūrusių žodžio gale, pirmojo sando kokybė taip pat, kaip ir vienabalsių, yra pakitusi, pvz.: ãžondas ~ ãžindas, avikėrpės ~ avikirpės (dgs. gal. — avikirpės), kū̇nongs ~ kūningas „kunigas“, liė̇tongs ~ liėtingas, piñongs ~ pinigas „pinigas“, šáutovs ~ šáutuvas. Morfologija 1. Kaitȧyba a) Dviskaitos galininkas Tyrinėjant Mūšos upyno tarmes, pastebėtas įdomus ir retas morfologinis reiškinys. Pašvitinys — Nemunėlio Radviliškis — Biržai — Pasvalys — Joniškėlis — Pakruojis — Linkuva plote pirmą kartą konstatuotas dviskaitos galininko formų vartojimas su skaitvardžiu trys, pvz.: rãdǫ trõs dǫbilėl po kė̇tǫrs lapelės ~ radau tris dobilėlių po keturis lapelius; trõs glėbėl malko sukūrėna, kur neiškėps ~ tris glėbėlių malkų sukūrėno, kur neiškėps; sǫdėjǫ trõs šauj apinǫ ~ sudėjau tris šaujų apynių; atnešk trõs bačk ~ atnešk tris bački; bãts panesėjo trõs dien ~ batus panešiojau tris dieni; bìts šiemet láidė trõs spiė̇č ~ bitės šiemet leido tris spiečių; gavǫ trõs kelmė̇l jurginǫ ~ gavau tris kelmelio jurginų; mūs brigad turi trõs piemen ~ mūsų brigada turi tris piemenių; tǫr trõs dėd i trõs tetǫl ~ turiu tris dėdi ir tris tetuli; 151 trõs paršõk mažõt šimēt augīn ~ tris paršiuku mažūčių šimēt augīna7 ir pan. Panašių dviskaitos vartojimo atvejų su skaitvardžiu trys sutinkama ir latvių kalboje8. Be to, visame nurodytame plote dviskaitos galininkas yra vartojamas tik su skaitvardžiais du ir trys; su skaitvardžiais keturi, penki… dviskaitos galininko vartojimo atvejų čia nepastebėta. Tarmės o-kamienių daiktavardžių dviskaitos galininko galinis priebalsis, kaip rodo pavyzdžiai, yra tariamas kietai: dvę, trõs bačk, diēn, tetõl. Kaip paaiškinti šią galūnę? Nukritus šių formų galūniniam i < ie9, žodžio gale atsidūręs priebalsis iš pradžių, be abejonės, buvo minkštas, koks ir dabar jis tebėra daugelyje lietuvių kalbos tarmių. Vėliau tiriamosiose tarmėse jis sukietėjo. Galinį priebalsį kietinamai čia galėjo paveikti kitų linksnių analogija (diēn ~ diēna, diēns ~ diēns…), išlyginusi paradig­mą. Galinis priebalsis galėjo taip pat sukietėti ir dėl iš seno žodžio gale esančių minkštų priebalsių kietinimo šiose tarmėse tendencijos10. Vyriškos giminės vardžodžiai ir dalyviai, kurių kamiengalis baigiasi priebalsiu t ar d, dviskaitos galininke šalia įprastos formos dažniau turi formą be afrikatos galūnėje, pvz.: dõ, trõs mažõj paršõk, gaid, jaut, med, svēt, perkõnči11 ir pan. Tokie vardžodžiai ir dalyviai afrikatos žodžio gale dažniausiai neturi taip pat ir vienaskaitos vardininke, naudininke, įnagininke ir daugiskaitos galininke11. b) Dv skaitos naudininkas ir įnagininkas Skirtingas nuo lk. ir daugelio kitų tarmių šiame plote yra ir daugiskaitos bei dviskaitos naudininkas ir įnagininkas. Daugiskaitos naudininkas nuo dviskaitos naudininko čia visai niekuo nesiskiria. Yra šiuo atveju tik formos su galūniniu -m. Jos greičiausiai, kaip ir latvių kalboje, yra laikytinos dviskaitos naudininkais12, apibendrintais ir daugiskaitos naudininkams reikšti, pvz.: akīm || akīm, beržēm || beržēm || beržām „beržam“, gaidžēm || gaidžēm || gaidžēm „gaidžiam“, jaučēm || jaučēm „jaučiam“, jaunom || jaunõm || jaunõm „jaunom“, karčēm || karčēm || kartiem „kartiem“, katēm || katēm || katēm „katēm“, lūpom „lūpom“, marčõm || marčõm „marčiom“, mergõm || mergõm „mergom“, naktīm || naktīm „naktim“, pēm- pēm „pempēm“, pardūodõnčēm || pardūodõntēm „parduo­dantiem“, perkõnčēm || perkõntēm „perkantiem“, penkõm || penkõm „penkiom“, piētum || petūm || piē- tēm || pietēm „pietum“, pīrtīm || pīrtīm „pirtim“, saldžēm || saldēm „saldžiem“, sē- nõm || senõm „senom“, stalēm || stalēm || stalām „stalam“, sūnum || sunum || sū- něm || sunēm „sūnum“, švečēm || švečēm || švečēm, šakõm || šakõm „šakom“, vagīm || vagīm || vagēm || vagēm „vagim“, varlēm || varlēm „varlēm“, vežīkem || vežīkam, vī- rēm || vīram; viščiūkem || viščiūkam (galūninio kirčiavimo žodžių kirčio buvimas galūnėje labiau yra būdingas žiemrytinei šio ploto daliai — Biržams, Nemunėlio Radviliškiui, o kitur — lygiagrečiai vartojamos abi formos, nors dažnesnė su atitrauktiniu kirčiu). Šių formų vartojimas geriausiai atsispindi sakinyje: (Gaižū- 7 Pavyzdžiai daugiausia imti iš Pakruojo raj. Gaižūnų, Gailionių ir Guostagalio punktų, žr. reg. Nr. Nr. 678, 686, 687. 8 Žr. J. Endzelynas, Latviešu valodas gramatika (toliau — J. Endzelīns, Gr.), Rīgā, 1951, § 314. 9 Žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius 1957, § 215. 10 Plg. Prieb. minkšt., p. 172. 11 Žr. Prieb. minkšt., p. 170, 176. 12 Žr. J. Endzelīns, Gr. § 231. 152 nai) duok gėrę trąšų tiem pačiem laukem, užaiks „duok gerai trąšų tiem patiem laukam, užaugs“; tokiem mažiem vaikem tėvė laidžia viskō dirpį „tokiem mažiem vaikam tėvai leidžia viską dirbti“, kat duod, duok abiem vaikem „jei duodi, duok abiem vaikam“; (Guostagalis) ka vakarienę kō valgę, te reik nunėšti i laumėm „jei vakarienei ko valgai, tai reikia nunešti ir laumėm“; (Nem. Radviliškis) daržėm ar gėrę šits lietš „daržam taip pat gerai šitas lietus“, kiek rugėm praša „kiek prašo už rugius“, kiek miltem duod „kiek moka už miltus“, kas pūsričėm „kas pusryčiams“, piena dviem kartėm „pieno dviem kartam“ ir pan. Pateikiamieji pavyzdžiai rodo, kad daugiskaitos ir dviskaitos naudininkų formos visiškai sutampa. (i)a — kamienių daiktavardžiu, kaip pavyzdžiai rodo, lygiagrečiai vartojamos dvejopos dgs. (dv.) naud. formos: su galūne -ėm (po kieto priebalsio): daržėm || daržėm; -ėm (po minkšto priebalsio): švėčėm || švėčėm ir tokios kaip lk. (daržām, švėčēm ~ svečiam). Formos, sutampančios su lk., tarmėje retesnės. Galūnę -ėm greta kirčiuotos -iėm turi ir vyr. gim. būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai, dalyviai, pvz.: didelėm „dideliam“, mažėsnėm „mažesniam“, karčėm „kartiem“, pačėm „patiem“, pardūodọčėm „pard uodantiem“, stačėm „statiem“, trėčėm „tretiem“ (greta: gyvėm, mažėm, karčėm, pardūodọtėm). Tačiau kaip paaiškinti formų daržėm || daržėm, arklem || arklem, didelėm, plačėm kilme? Visų pirma formos daržėm || daržėm, gaidžėm || gaidžėm… savo kilme negali būti tapatingos su formomis daržām, gaidžēm… jau vien ir dėl to, kad jos abi tarmėje vartojamos greta. Be to, skirtingos šių abiejų formų galūnės nėra ir fonetiškai tapačios: galūniniai -ėm, -ēm šiose tarmėse fonetiškai negali būti išriedėję iš redukuotų -am, -iam, nes žodžio galo -am, -iam, kaip daugumas pavyzdžių rodo (pavyzdžiai daugiausia imti iš šiaurinės Pakruojo rajono dalies — Linkuvos, Gaižūnų, Stegvilių, Guostagalio, Gailionių punktų), redukuodamiesi gali išvirsti tik į -am, -em, pvz.: baltam, didelėm, juodam, naminėm, sōtam, surūgusėm ~ baltām, dideliam, juodam, naminam, sōčiam, surūgusiam (Gaižūnai); aukštam, brangam, drūtam ~ aukštām, brangiam, drūtām (Stegviliai). Iš kitos pusės, garsą ę čia gali atliepti tik lk. ai, o ę — ie, ei, iai, pvz.: sākę ~ sakai, vaikęs ~ vaikais, nešęs ~ nešies, nešeis, sākę ~ sakei. Turėdami tai galvoje, galėtume manyti, kad formų gaidžėm, plačėm ir t. t. galūninis -ėm fonetiškai galėtų būti kilęs ir iš galūnės -iem, būdingos gretimos latvių kalbos dgs. (dvs.) naudininkui ¹², nes toks -iem > ēm šiose tarmėse fonetiškai, kaip matėme, yra įmanomas (dar plg. latvių plašiem, pašiem, tūkstošiem). Tokiu būdu išeitų, kad minima šių formų galūnė (-ėm) galėtų būti aiškinama ir kaip fonetiškai pakitęs latvių kalbos morfologinis skolinys. Tuo atveju ją turėtume laikyti įsigalinu šių tarmių morfologiniu naujadaru, vartojamu šalia įprastinės dgs. (dv.) naudininko galūnės. Galūnė -em, kuriai atitikmenų latvių kalboje nėra, galėtų būti fonetiškai kilusi iš -ien, o tik vėliau sukietėjusi dėl visos a-kamienių daiktavardžių paradigmos išlyginimo (plg. daržs ~ daržas, daržūs; daržę ~ daržai ir pan.). Ar ši prielaida teisinga, parodys tolimesni ir išsamesni šios srities tyrinėjimai. Visai tokias pat formas, kaip dgs. (dv.) naudininkas, šiame plote dažniausiai turi ir dgs. (dv.) įnagininkas. Taip yra, sakysim, visų pirma su (i)o-, ē-, ī-, (i)u- ir priebalsinio kamieno daiktavardžiais, moteriškos giminės būdvardžiais, skaitvardžiais, įvardžiais, dalyviais, pvz.: sų galvōm || galvōm „galvom“, gėrklėm || gerklėm „gerklėm“, marčōm || marčōm „marčiom“, žėvėm || žėvėm „žievėm“, ākim || akim, ausīm || ausim „ausim“, nāktīm || nāktim „naktim“, vāgīm || vagīm, sūnum || sunum „sūnum“, gyvōm || gyvōm „gyvom“, frūm, tiem, dešimtīm. (i)a-kamie- 153 nių daiktavardžių ir vyriškos giminės būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių, da-lyvių tik dv is kaitos įnagininko forma visai sutampa su šiose tarmėse vartojama daugiskaitos (ir dv is kaitos) naudininko forma, pvz.: žosūke lāk šo spārnem „žąsiukai lekia su sparnais“; šo tieni ākinēm kęp tik artī nemātat „su tais akiniais kaip tik arti nematau“; tōi vārga šo tiem dvėim (trīm) telūkėm (bet: ketuores telūkės) „turiu vargo su tais dviem (trim) tel iukais (bet: keturiais tel iukais)“; jiė sėdž po tiem dvėim (trīm) beržem, klėvem, medžem, uosem (bet: po tiem || tęs didelės medžes, uoses, klėves, beržes) „jie sėdi po tais dviem (trim) beržais, klevais, medžiais, uosiais (bet: po tais dideliais medžiais, uosiais, klevais, beržais)“; ān mōtōn šo dvėim (trīm) vaikėm (bet: šo ketuores, ōses vaikės) „eina motina su dviem (trim) vaikais (bet: su keturiais, visais vaikais)“. Daugiskaitos įnagininkas paprastai turi savo kamieno galūnes, nors retkarčiais ir šalia jų yra vartojamos dv is kaitos naudininko formos, pvz.: sėdėję po tiem medžem „sėdėjo po tais medžiais“; labę pavargę šo tęš švėčės „labai pavargau su tais svečiais“. Iš pateikiamos medžiagos matyti, kad formos: galvōm || galvōn, žievēm || ževeri, ākim || akim, sūnum || sunum, dešimtīm, spārnem || sparnēm || sparnām, vaikēm || vaikēm || vaikām ir pan. yra senieji dv is kaitos naudininkai. Atsirasti įnagininko linksnyje jos galėjo lygiai tokiu pat keliu, kaip ir latvių kalboje¹³, ar net gretimų latvių kalbos tarmių pavyzdžiu. c) Įvardžiuotinės formos Joniškėlis — Linkuva — Pašvitinys — Lauksodis — Vaškai — Pasvalys ploto tarmių įvardžiuotiniai būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai ir dalyviai turi skirtingas nuo lk. atskirų linksnių galūnes. Tai rodo, kad senųjų garsų raida žodžio gale čia bus buvusi kitokia, negu likusioje lietuvių kalbos tarmių dalyje. Įvardžiuotinių būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių ir dalyvių atskirų linksnių skirtumai geriausiai išryškėja paradigmoje. Čia ji ir pateikiama: Vienaskaita V. storāšę brāngasę didisę storōj || storō K. storāję didžōję storōšęs N. storājēm didžājēm storājė G. storāj didžēj storājō Įn. storūoj || storūo didžūo storōj Vt. storājō Daugiskaita V. storēj || storė didie stórāsōs K. storūjō N. storiesēm stórāsōm G. storūōs Įn. storāisēs stórāsōm Įvardžiuotiniai a-, u-kamieniai būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai ir dalyviai vienaskaitos vardininko galūnėje turi apibendrintą formantą -asai, pvz.: gerāšę ~ gerāsai, muš tāšę ~ muš tāsai, saldāsę ~ saldāsai „saldusai“, o ia-kamieniai 13 Žr. J. Endzelīns, Gr. §§ 233, 367. 154 -ysai, pvz.: virašnīse ~ vyresnīysai, gerešnīse ~ gerešnīysai. Formantą -ysai greta -asai kartais turi ir būdvardžiai jaunas, mažas, senas, pvz.: jaunīse ~ jaunīysai „jaunasis“, mažīse ~ mažīysai „mažasis“, senīse ~ senīysai „senasis“. Kituose linksniuose visų kamienų galūnės sutampa. Senieji įvardžiuotinių formų tvir tapradžia nekirčiuoti žodžio galo junginiai -*jā, -*jie, -*juo tarmėje dažniausiai, kaip ir latvių kalboje¹⁴, yra nukritę, pvz.: (vns. vard.) didžō, gerō, virašnō ~ didžōja, gerōja, vyresnijōja; (vns. įnag.) didžō, piktō, savō ~ didžōju, piktōju, savōju; (dgs. vard.) gerīe, naujīe, savīe ~ gerīeji, naujīeji, savīeji. Įvardžiuotinė moteriškos giminės forma dgs. gal. sutampa su vyriškos giminės dgs. gal. forma, pvz.: išvalś storuōsś žārns „išvaliau storąsias žarnas“, išrōnkō geruōsś sėkls „išrinkau gerąsias sėklas“. Kaip storuōsś, geruōsś, galūnę -uos turi ir įvardžių ta, jī, ana, dgs. gal., pvz.: tuōs dōrs „tas duris“, tuōs gīrns „tas girnas“, tuōs kāts „tas kates“, tuōs mergōcks „tas mergaites“; juōs vōss „jas visas“ ir pan. Trumpojo a būvimas įvardžiuotinių formų pirmojo sando galūnėje (vns. gal.: stōraj „storąjį“; stōrājō „storąją“; vns. viet.: stōrājō „storojoje“; dgs. vard.: stōrasōs „storosios“; dgs. naud., įnag.: stōrasōm „storosiom storosiomis“), be abejo, taip pat yra skirtingo galinių skiemenų fonetinio vystymosi ir trumpėjimo šiose tarmėse rezultatas. Kai kuriuose iš čia pateiktų linksnių trumpas a yra tariamas ir gretimose latvių kalbos tarmėse¹⁵. 2. Daryba Mažybinės maloninės priesagos 1. -aičia. Padaroma iš visų kamienų tėvų pavardžių ir vartojama suaugusių netekėjusių dukterų (mergaičių) pavardėms žymėti, pvz.: báikaič ~ Báikaiťia (Baikaitė < Baika), beinōraič ~ Beinōraičia (Beinoraitė < Beinoras), krivickaič ~ Krivickaičia (Krivickaitė < Krivickas), lapšaič ~ Lapšaičia (Lapšaitė < Lapšas), lingaič ~ Lingaičia (Lingytė < Lingis), monkūnaič ~ Mankūnaičia (Mankūnaitė < Mankūnas), murauckaič ~ Murauskaičia (Murauskaitė < Murauskas), poželaič ~ Poželaičia (Poželaitė < Poželė), šimelūnaič ~ Šimelūnaičia (Šimelūnaitė < Šimelūnas). Tvir tapradžių šaknų ir kamienų pavardės, gavusios šią priesagą, kirtį išlaiko senojoje vietoje; visais kitais atvejais kirčiuojama priesaga. Ši priesaga tarmėje nėra labai dažna. Plačiau ji vartojama tik senosios kartos. Vietoj jos įsigali čia dažniau vartojama priesaga -iukė, žr. psl. 158. Vienas kitas šios priesagos darinys yra bendrinės menkinamosios reikšmės daiktavardis, pvz.: plērpaič ~ plērpaīčia „kuri savo juoku garsinasi apie save“. 2. -aitis, -aitė. Dariniai reti, pvz.: kumelaitė ~ kumelaitė, mergaitė ~ mergaitė, obelaitė ~ obelaitė, ponaitis ~ ponaitis (turi ir velnio prasmę). Kirčiuojama priesaga, priegaidė — tvir tapradė. Žodis žemaitis ~ žemaitis čia tariamas tvirtaga liškai ir mažybinės reikšmės neturi. 3. -ėkas. Dariniai reti, turi ir menkinamą reikšmę, pvz.: pužbernēks ~ pus-bernēkas „paauglys“. 4. -elis, -elė. Dariniai labai dažni, pvz.: ašēla ~ ašēlė, begēls ~ begēlis „neb yliukas“, brūkšnēls ~ brūkšnēlis „būriukas“, brōlāls ~ brōlēlis, dēnēla ~ dienēlė, 14 Plg. J. Endzelīns, Gr. § 321. 15 Plg. J. Endzelīns, Gr. §§ 321, 322. 155 galvėla ~ galvėlė, genėls ~ genėlis, glebėls ~ glebėlis, gerėls ~ gerėlis „ėriukas“, grudėls ~ grūdėlis, gronėla ~ grandėlė „geležinis žiedelis, sagtelė“, gurklėls ~ gurklėlis, kalnėls ~ kalnėlis, kelāls ~ kelėlis, klugėlė ~ kliugėlai „vytelės“, kresnėla ~ kresnėlė „trešnėlė“, kripšāls ~ kripšėlis „krislelis“, kuinėls ~ kuinėlis, lingėla ~ lingėlė, lonėlta ~ lentėlė, ligėla ~ ligėlė, medėls ~ medėlis „smalkelė“, mojėla ~ mojėlė „motinėlė, mamytė < moja“, paukštėlė ~ paukštėliai, pedėls ~ pedėlis, plumkšnėles ~ plumkšnėlės, rėbėls ~ rėbėlis „pintas narvelis žvirbliams pagauti“, roštėla ~ ruoštėlė „ruošimasis“, ropikėla ~ rankėlė, saulāla ~ saulėlė, senėls ~ senėlis, senėla ~ senelė, skarėla ~ skarelė, skiltėla ~ skiltelė, slonkšnėls ~ slenksnėlis „slenkstėlis“, sprōndėls ~ sprandelis, šakėla ~ šakelė, ōrelā ~ uorėlė „vežimėlis“, upėls ~ upėlis, tačkėls ~ tačkėlis „taškelis“, vadėles ~ vadėlės, virvēla ~ virvelė, žabėlė ~ žabėliai, žaunėla ~ žiaunelė. Yra šios priesagos darinių, žyminčių specifinės, tam tikros paskirties daiktus, objektus ir pan., pvz.: avėla ~ avėlė „avis“, daržēls ~ daržēlis „gėlių daržas“, enėlės ~ ienėlės „verpiamojo ratelio šlaunys“, karvēls ~ karvēlis „balandis“, ōžēls ~ ōžēlis „perkūno oželis, žiogas“, panēlēs ~ panēlēs „verpiamojo ratelio stiebeliai“, sesēla ~ sesēlė „sesuo“, žmogēls ~ žmogēlis „vyras, pats“, žvirblāls ~ žvirblēlis „grandinės žiede esantis sukutis, kad grandinė nesusisuktų“, varlāla ~ varlēlė „sukryžiuoti du pagaliai, uždėti ant rėkezio. Žaidimo metu ~ uždavinys su lazda numušti varlelę“. Su šia priesaga daromi ir vietos bei asmenų vardai, pvz.: kirvėls ~ Kirvėlis (bala Gaižūnų kaime), plikėlė ~ Plikėliai (Pakruojo raj., Gaižūnų apyl. kaimas), pūdels ~ Pūdelis (šuns vardas), šilāla ~ Šilėlė (krūmai Gaižūnų kaime), trakēlė ~ Trakēliai (krūmai Diržių kaimo gale), trakēlų miškas ~ Trakēlių miškas (Gaižūnų kaimo rytuose 50 ha miškas), tīrels ~ Tȳrelis (klampi pelkė Kūkų miške), dūčo tīrels ~ Dūčių Tȳrelis (170 ha pelkė Gaižūnų k. pietuose). Šios priesagos dariniai dažniausiai yra II kirčiuotės. 5. -ėlis, -ėlė. Šios priesagos dariniai tarmėje yra labai gausūs. Jie sutinkami ne tik dainose, bet ir kasdieninėje kalboje. Priesaga pridedama prie vienašaknių ir sudurtinių žodžių, pvz.: ančakėlė „antakėliai“, apsukēls ~ apsukēlis „mažas apvalus plotas“, daržinēla ~ daržinēlė, grēžinēls ~ griežinēlis „duonos riekelė nuo kepalo kampo su viršutine ir apatine pluta“, grōžgalvēla ~ gražgalvėlė „tokia paukštytė, kuri gręžioja galvą, gražgalvė“, jōdumēla ~ juodumėlė, kirstojēls ~ kirstojėlis „kirtėjėlis“, košvirēls ~ košvirēlis „storpilvis molinis puodelis“, kuliņēlė ~ kūlyņēliai „krūmeliai“, nabašnikēls ~ nabašnikēlis „numirėlis“, padaikšēlė ~ padaikšēliai „padaigėlės“, patinēls ~ patinēlis, pevokšnēls ~ pevokšnēlis „pievelė“, pušmergēla ~ pušmergēlė, ronkenēlas ~ rankenēlės, samanēlas ~ samanēlės, seniukēls ~ seniukēlis „senelis“, vaikeseēls ~ vaikeseēlis „berniukas, samdinys, vaikesas“, velanēls ~ velenēlis, verdēnēla ~ verdenēlė „šaltinėlis“, vidurēlė ~ vidurēliai, virbalēls ~ virbalēlis, viršunēla ~ viršunēlė, vognēla ~ vagonēlė „lygiakraštis medinis indelis su dangteliu, vartojamas piemeniui į lauką valgyti įdėti, vagonė“, žaburēlė ~ žaburēliai „smulkios prakarų šakutės“. Yra šios priesagos darinių, turinčių specifinę paskirtį, rodančių daiktus, objektus, pasižyminčius tik tam tikromis ypatybėmis (mažybinės-maloninės reikšmės, atrodo, jie neturi), pvz.: ašarēla ~ ašarēlė „rožinės spalvos gėlytė, žydinti anksti pavasarį“, bitinēla ~ bitinēlė „bičių motina“, bruzdukēls ~ bruzdukēlis „girnų pakėlimo ar nuleidimo sukutis“, dagilēla ~ dagilēliai „tokios duriančios 156 žolės ir tokie margi maži paukšteliai“, dilginėla ~ dilgynėlė „skaudžioji dilgelė“, motinėla ~ motinėlė „bičių motina“, paminėlas ~ paminėlės „verpiamojo ratelio pakajos“, statinėls ~ statinėlis „lazda, ant kurios kuodelis pririštas“, šakumėla ~ šakumėlė „šakutė prie dalgio vasarojui pjauti“, voverėla ~ voverėlė „voveruška“. Vienas kitas šios priesagos darinys yra mažybinės menkinamosios reikšmės, pvz.: kabalėla ~ kabalėlė „klipyta“, keraužėls ~ keriaužėlis „mažo ūgio, be išvaizdos žmogelis“. Priesagos -ėlis, -ėlė dariniai kartais gali turėti ir mažinamą reikšmę, rodančią, kad daiktas, objektas minimų ypatybių turi labai mažai, pvz.: tie ėbole dar so kartumėł, dar neprinokę ~ tie obuoliai dar su kartumėliu, dar neprinokę. Šios priesagos darinių — būdvardžių — tarmėje negausu, pvz.: bičkorėlė ~ bičkorėliai „kuris susisukęs, kaip korio akutė“; mažukėlis, -la ~ mažiukėlis, -lė „mažutis : mažukėls vaikels“, tvorinėla ~ tvorinėlė „tvorinė : galu lauka daržinėla ir ta pat tvorinėla (l. d.)“, jodberėls ~ juodberėlis : vai ėre ėre, mana mielas ėre : vienu širmu žirgu, ontru jodberėliu (l. d.). Yra šios priesagos darinių, abiejų giminių daiktavardžių, padarytų iš priešdėlinių dalyvių būtojo kartinio laiko formos. Tokie dariniai žymi asmenis, veikėjus, dažniausiai turinčius menkinamos reikšmės ypatybių. Pati priesaga, atrodo, šiuo atveju menkinamos reikšmės neturi, o ji dažniausiai slypi paties veiksmažodžio leksinėje reikšmėje, todėl šios priesagos veiksmažodiniai dariniai ne visi yra menkinamos reikšmės, pvz.: padėgėls ėžols ~ Padėgėlis ąžuolas (Stegvilių miške Stukuose esantis nudegęs ąžuolo kamienas, ant kurio piemenys per sekm̃ines gerdavo alų), pali̇̀nkėls beržėls ~ Palinkėlis beržėlis (Stukuose augantis palinkęs berželis, prie kurio piemenys per naktigones kūrendavo ugnį), apsiminėls -la ~ apsimynėlis, -ė „kas nešvarus“, prasikaltėls ~ prasikaltėlis, padūkėls, -la ~ padūkėlis, -lė, pajūodėls, -la ~ pajūodėlis, -lė, išvirkėls, -la ~ išvirkėlis, -lė, nusprógėls, -la ~ nusprógėlis, -lė „kas sudžiūvęs, liesas“. 6. -ėsė. Dariniai reti, turi menkinamąją reikšmę, pvz.: mergėsė ~ mergėsė „mergaitė : tę mergęsė palika nāms ~ tai mergesei paliko namūs“. 7. -ička. Dariniai reti, turi gal kiek menkinamą atspalvį, pvz.: mergõčk ~ mergičkà „paauglė“. 8. -ylis, -ylė. Šios priesagos dariniai — būdvardžiai — tarmėje reti, padaromi iš būdvardžių, vartojami išskiriamąja reikšme kaip įvardžiuotiniai būdvardžiai, pvz.: jaunīls, -la ~ jaunýlis, -lė, mažīls, -la ~ mažýlis, -lė. Šių darinių mažybinė maloninė reikšmė, greičiausiai, slypi leksinėje jų šaknų reikšmėje. 9. -inis. Dariniai visai reti. Tai, greičiausiai, latvių kalbos skoliniai, pvz.: tėvinš ~ tēvinis „tėvelis“. 10. -iokas, -iokė. Šios priesagos dariniai tarmėje reti, yra padaromi iš visų kamienų tėvų pavardžių ir žymi šeimų paauglius — sūnus ir dukteris, pvz.: baikščioks, -ė ~ Baikščiokas, -ė (< Baikštys), klušõks, -e ~ Klusiokas, -ė (< Klusas), lapšiõks, -e ~ Lapšiokas, -ė (< Lapšys), lopečõks, -e ~ Lopečiokas, -ė (< Lopeta), požėlõks, -e ~ Požėliokas, -ė (< Požėlė). Yra vienas kitas maloninių šios priesagos darinių, atsiradusių iš bendrinių daiktavardžių, pvz.: kačiõks ~ kačiokas „kačiukas“, senõke ~ seniõkė „senelė“, virõks ~ vyrõkas „vyrukas“. 11. -ytis, -ytė. Su šia priesaga tarmėje dažniausiai sudaromi maloniniai moteriškos giminės dariniai, bet priesaga nėra per daug dari, pvz.: avitė ~ avytė, 157 ausitės ~ ausytės, akitės ~ akytės, dulkitė ~ dulkytė, lupitės ~ lūpytės, mergitė ~ mergytė, mojitė ~ mojytė, tutitė ~ tutytė (< tutė „teta“), višitės ~ vi štytės. Vyriškos giminės dariniai žymiai retesni, pvz.: kripšlitis ~ kripšlytis „krislytis“, ragįs ~ ragytis „ragelis“, žosįts ~ žasytis. Daug dažniau vietoj jų vartojami dariniai su priesaga -elis, plg. 155—156 psl. Vienas kitas šios priesagos darinių pasitaiko vietų varduose, pvz.: viršis ~ Viršytis (upelis, įtekantis į Beržtulį). Reti ir jos dariniai būdvardžiai, pvz.: mažītė, -ė ~ mažytis, -ė, trumpītis, -ė ~ trumpytis, -ė. Priesaga -ytis, -ytė pridedama ir prie išvestinių daiktavardžių, jau turinčių mažybinę maloninę reikšmę. Šiuo atveju naujojo darinio reikšmė įgauna dar didesnį mažumo, malonumo, smulkumo atspalvį, pvz.: butelītės ~ butelytės, dulkelītė ~ dulkelýtė „dulkelė“, kutelītė ~ kūtelýtė „tvartelis“, laždelītė ~ laždelýtė „lazdelė“, mažutītis, -ė ~ mažutytis, -ė „mažutėlis“, muselītė ~ muselytė, senelītė ~ senelytė, šaudelītis ~ šaudelytis, žmonelītė ~ žmonelytė „moterytė“. 12. -okšnis. Dariniai visai reti, pvz.: upokšnis ~ upokšnis „upelis“. 13. -uiītis, -uiītė. Priesaga pridedama tik prie šaknų, žyminčių gyvūnų jauniklius, pvz.: gegutiītis ~ gegutiītis „gegutės vaikas“, karveliūtis ~ karveliūtis „balandžio vaikas“, kregždžiūtė ~ kregždžiūtiai „kregždžiukai“, kumeliītis ~ kumeliūtis „kumeliukas“, pečlindžiūtė ~ pečlindžiūtiai „pečlindos vaikai“, pempuītis ~ pempuītis „pempiukas“, pūzgegutuītis ~ pūšgegutuītis „gegužiukas paauglys“, silkūtės ~ silkūtės „silkelės“, siratuītis ~ siratuītis „našlaitis“, starkūčė ~ starkūčiai „gandriukai“, špokūčė ~ špokūčiai „varnėniukai“, varnūītis ~ varnūītis „varniukas“, žurkūčė ~ žiurkūčiai, žvirblūtis ~ žvirblūtis „žvirbliukas“. Dariniai yra pastovaus kirčiavimo, priegaidė — tvirtapradė. 14. -(i)ukas, -(i)ukė. Priesaga tarmėje gyva ir dažna. Jos dariniai yra: a) Mažybiniai maloniniai bendriniai daiktavardžiai, pvz.: akmenūks ~ akmeniūkas, avinūkė ~ aviniūkai, burbulūks ~ burbuliūkas, beržūks ~ beržiūkas, daržūks ~ daržiūkas, dončiūkė ~ dančiūkai, dobilūks ~ dobiliūkai, gėrūkę ~ geriūkai „ėriukai“, kailinūkė ~ kailiniūkai, kūilūks ~ kūiliūkas, muilūks ~ muiliūkas, oškūkė ~ ožkiūkai, ožolūks ~ ąžuoliūkas, paukščūkis ~ paukščiūkas, paršūks ~ paršiūkas, pilvūks ~ pilviūkas, seniūks ~ seniūkas, snapūks ~ snapiūkas, telūks ~ teliūkas, ošūks ~ uosiūkas, varlūks ~ varliūkas, velnūks ~ velniūkas, viščiūks ~ viščiūkas, žosūks ~ žąsiūkas, žvirblūks ~ žvirbliūkas. b) Bendriniai daiktavardžiai, turintys išskiriamąją specifinę reikšmę, pvz.: kapstūks ~ kapstūkas „daržų ravėtuvas, kauptukas“, kvečiūkė ~ kviečiūkai „vasariniai kviečiai“, smakūkė ~ smakiūkai „levažandėliai, tokios gėlės“. c) Mažybinės vaikų pavardės, padarytos iš visų kamienų tėvų pavardžių, pvz.: bajelūks, -e ~ Bajeliūkas, -ė (< Bajelis), beinorūks, -e ~ Beinoriūkas, -ė (< Beinoras), baikščiūks, -e ~ Baikščiūkas, -ė (< Baikštys), balčiūnūks, -e ~ Balčiūniūkas, -ė (< Balčiūnas) dulevčiūks, -e ~ Dulevičiūkas, -ė (< Dulevičia), dumbrūks, -e ~ Dumbriūkas, -ė (< Dumbra), gaigalūks, -e ~ Gaigaliūkas, -ė (< Gaigalas), klušūks, -e ~ Klusiūkas, -ė (< Klusas), lapšiūks, -e ~ Lapšiūkas, -ė (< Lapsas), pakalnūks, -e ~ Pakalniūkas, -ė (< Pakalnis), peželiūks, -e ~ Peželiūkas, -ė (< Peželis), poželiūks, -e ~ Poželiūkas, -ė (< Poželė), šiliūks, -e ~ Šiliūkas, -ė (< Šilka). Jaunimo pavardėse priesaga -iukas, -iukė ypač dari, tarmėje įsigalinti 158 vietoje priesagų -aičia, -iokas, -iokė, žr. psl. 155. Taip pat pastebėta, kad ir šalia priesagų -iukas, -iukė jaunimo pavardėse vis dažniau pamažu pradeda įsigalėti ir lk. vartojamos -aitis, -aitė, -ytis, -ytė… priesagos (nors jos tarmei dar nėra būdingos). Pasitaiko šios priesagos darinių ir tarmės vietovardžiuose, pravardėse, pvz.: martinaitis našliuks ~ Martinaitis Našliūkas, tirele kelūks ~ Týrelio keliūkas (kelias iš Gaižūnų į Dučių Tyrelį). Priesaga -iukas, -iukė tarmėje yra pridedama ir prie išvestinių daiktavardžių, jau turinčių mažybinę maloninę reikšmę, pvz.: lapelūke ~ lapeliūkai, nagelūke ~ nageliūkai, virbalūke ~ virbaliūkai. Vienas kitas retesnis šios priesagos darinys yra būdvardis, turintis, kaip ir įvardžiuotiniai būdvardžiai, išskiriamąją reikšmę, pvz.: graičūke žirne ~ greičiu-kai žirniai „ankstyvieji žirniai“, mėlyniūke žirne ~ mėlyniūkai žirniai „mėlynieji žirniai“, juodžūke vōšt ~ juodžiūkė višta, raudžiūke kārve ~ raudžiūkė kārvė, žalūke kārve ~ žalūke kārvė, jaunužūke kāune ~ jaunužiūkė kiāunė. 15. -iūkštis, -iūkštė. Dariniai reti, pvz.: berniākštis ~ berniākštis, vočiūkšte ~ vočiūkštė „votelė“. 16. -ulis, -ulė. Dariniai reti, pvz.: pundūla ~ pundūlė „psn. tošimis apvyniotas molinis puodas plunksnoms laikyti“, tetūla ~ tetūlė „tėvo sesuo“, tātula ~ Tātulė (slėnys Stegvilių k.), pirmula ~ Pirmulė (karvės vardas), krigūls ~ krigulis „vingis“, skridūls ~ skridulis „apskritimas“: obole skridūls, dubūls ~ Dubūlis (upelis, įtekantis į Beržtulį). 17. -ušis, -ušė. Dariniai reti, sutinkami liaudies dainose, pvz.: tetūš ~ tetūšis „tėvelis: raši mani jāuno tetūše dvareli“. 18. -utis, -utė. Priesaga dažniausiai pridedama prie būdvardžių, pvz.: jaunūtis, -e ~ jaunūtis, -ė, laibūtis, -e ~ laibūtis, -ė, mažūtis, -e ~ mažūtis, -ė, nedidūtis, -e ~ nedidūtis, -ė, neaukštūtis, -e ~ neaukštūtis, -ė. Kai kurie šių mažybinių būdvardžių tarmėje yra sud daiktavardėje, pvz.: bērūtė ~ Bērūtė (Bėroji), gerūtė ~ Gerūtė (karvės vardas), rainūtis ~ Rainiūtis (katino vardas). Kiek rečiau šią priesagą turi mažybiniai maloniniai daiktavardžiai, pvz.: galvūtė ~ galvūtė, gegūtė ~ gegūtė, bačkūtė ~ bačkūtė, alūtis ~ alūtis, nagūtė ~ nagūčiai, slegūtis ~ slėgūtis „slogutis“. Su šia priesaga daromi ir vietovardžiai bei asmenvardžiai, pvz.: gedūčo mińks ~ Gedūčių miškas (miškas, prieinantis prie Gedūčių kaimo), lapūte ~ Lapūtė (karvės vardas), šilūte ~ Šilūtė (3 ha bala Gaižūnų kaime). Sintaksė 1. Tariamo veiksmo reikšimas Sudėtiniuose prijungiamuosiuose sakiniuose tariamas veiksmas šiose tarmėse dažniau yra reiškiamas ne tariamosios nuosakos III asmens formomis, o esamojo laiko III asmens formomis, pvz.: (šalutiniai veiksnio sakiniai) mān parūpa, kat nemūsaun jā; ke ōms lābe špiri, bais, ka kārve nepāršpiri vēdra ir: tik bais, ka ta vēter nāmo neapvērsto; (papildinio šalutiniai sakiniai) bijōje, kat jū nemūžda; žurēk, ka ta kilp tik neistrūkst; bējo, ka tas šōv pamētęs nemūlāk; bējo, kat neuzmiēg visai; kō gal žinō: tōks sens žmōgs, kat nenumarist; žurēk, kat neiškrent ōgaņs; žurēk, kat nesusilkūoji aš tāmsē tō stiklinē; ain i grīv, ain i grīv: bējo, kat galvo 159 neprasiškė; (laiko aplinkybės šalutiniai sakiniai) lig tik jōn būtų sudāvus, būčō netilėjęs; lik tik man pamatīto, ōmto verkti, lik tik izgerto stikline āls i susōrkto; (priežasties aplinkybės šalutiniai sakiniai) áidavo so šviēs ing nāms: bijōdavo, kat neprādėd ṗonāičē (velniai) vedzōt; āš skūbinos āī, ka tās šoferēs nepāmet man; mās klāusēm tāmstos, kat nenupjāunam sēklīno āvōžo; mēsk ing pēčo, kat neusikrec; vālgikim silkō, kat jōs nepasēnst; žurēk, susitvārīk, kat neprapōl taū kas; reik užgesit, kat neusideg; uždārō kiētē, kat neiškrent; nusigrēž ing mārō, kat par lāngō kas nepažīžūr; āš skūbōn vīf, kat nepasiveluoj piētō ir: so šlūot suslāuk grīds, kat šāudgalo nebūtō; skērsmēdže padēt, kat akēčps neisiklukito; pāsk sēkdav, kat ne- pamatīc givātēs; (sąlygos aplinkybės šalutiniai sakiniai) kat māšon būtō prisēst žmōnō, tē neteip mētos; kat nelīo liēts, galētumim āī ing miškō; kat norētō, tē turētō; kat negērō, tē gērē giventō; kat nebūtō buvęs tīnginīs, būtō sēne bagōts buvęs. Iš pavyzdžių matyti, kad šalutinio sakinio tariamas veiksmas esamuoju laiku reiškiamas tik tada, kai pagrindinio sakinio tariniu eina tiesioginės ar liepiamosios nuosakos formos ir kai veiksmas atliekamas trečiojo asmens (pasitaiko atvejų, kai veiksmas atliekamas ir kitų asmenų, pvz.: reikės mān pasispāusfi, ka tō manēs nepraleńk). Panašios sintaksinės konstrukcijos labai gyvos latvių kalboje, pvz.: man bailė, ka viš neatbrauc; man bailė, ka viš nenomirst, plg.: mān bais, kat jōs neatvazō; mān bais, kat jōs nenumīrst „man baisu, kad jis neatvažiuotų; man baisu, kad jis nenumirtų“. Mūsų upyno tarmės, ypač jų šiaurinė dalis, būdama latvių kalbos pietrytiniame pasienyje greičiausiai ir bus šią latvių kalbos ypatybę pasiskolinusi. 2. Apie linksnių ir prielinksnių vartojimą Šiose tarmėse pastebėta ir skirtingų nuo lk. linksnių ir prielinksnių vartojimo atvejų. Sakysime, vietoj lk. galininko su prielinksniu už, veiksmažodis mokėti čia visada reikalauja vardininko, pvz.: septīņ šōmtē būva mōkēts šāutovs; kiek mōk tāva kārvē; kiek mōk tōks švarkūks. Veiksmažodis tikėti senų žmonių kalboje čia ištisai reikalauja kilmininko, pvz.: jōn tū būrtō tik, tačiau greta kilmininko jaunesnių tarmės atstovų (greičiausiai dėl lk. įtakos) vartojamas galininkas su prielinksniu ing, pvz.: āš tēk ing diēve i vēlnē neīšžad. Tiesioginio papildinio galininkas su pusdalyviu čia labai gyvas, pvz.: ōmkīt, kō pasiekdamos; prašōm vālgīt, kō matīdam; nēšēm, kō nuvērdamos. Prielinksnis ligi vienaskaitoje čia reikalauja tik įnagininko, pvz.: lig sāules laid ravēj; lig trēc valond pāršidauže; kātra susilaika lig laik, tōj gēr meig; atēje vānd lig tvōr; ibroda ing vāndēn lig kakl; atēje skaudōls lig širō, o daugiskaitoje — tik kilmininko, pvz.: mōss ikōnda lig kraujō; mu kūtēs lig kulino. Junginys kas per visada reikalauja galininko, pvz.: kas tau par vargo „kas tau per vargas“, kas par rūpestī „kas per rūpestis“, kas par gērimo „kas per gėrimas“, kas par paukši „kas per paukštis“, kas par grāje „kas per grojimas“ ir pan. Greičiausiai latvių kalbos pavyzdžiu čia plačiai vartojamas savybės naudininkas vietoj kilmininko: pvz.: apuōk galv kē katēs, jam kōjōs apžēle, jam snapūks sulēnkes ~ apuōku galvā kaip katēs, jam kōjōs apžēle, jam snapūkas sulinkęs ir pan 160 II. ŠIAURĖS VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ TARMIŲ YPATYBĖS Fonetika 1. Kirtis Šiaurės vakarų aukštaičių tarmių apie Lūpaičius (Šiaulių raj. Meškučių apyl., Nr. 106, tyrė J. Keliotytė), Valdomus (Šiaulių raj. Gruzdžių apyl., Nr. 104, tyrė Ž. Urbanavičiūtė ir P. Katinaitė), Bridus (Šiaulių raj., Nr. 105, tyrė Ž. Urbanavičiūtė ir P. Katinaitė) plote, priklausančiame visuotinimo kirčio atitraukimo zonai, kaip ir žemaičių tarmėse, atitraukus kirtį, žodžio gale aiškiai girdimas dar ir galinis kirtis. Ypač jis ryškus ilgame galiniame skiemenyje ir sudurtinių žodžių antrojo sando gale, pvz.: dėrmės juosta „vaivorykštė“, našlės ~ našlýs, rùduõ ~ ruduõ, rùgū̃ ~ rugiũ, sakãu ~ sakãu, vaikũ ~ vaikũ, varškė ~ varškė, vėžys ~ vėžỹs, žaltis ~ žaltys, žinai ~ žinai, Nōrupis ~ Norupỹs (upelis), vienakart, vōrtinklis ~ vōrtinklys. Silpniau senasis kirtis girdimas trumpame galiniame skiemenyje mãžà, pùti, rùsà, šakà. Beveik visai jis nežymus tuo atveju, kai kirtis atitraukiamas iš trumpos galūnės į prieš einantį ilgą skiemenį juõda ~ juodà, rankà ~ rankà, trumpùs ~ trumpùs. Šia savo ypatybe minimos šiaurės vakarų aukštaičių tarmės priartėja prie žemaičių tarmių. Surinktoji tarminė medžiaga iš šiaurės vakarų aukštaičių tarmių visų pirma patikslina junginių le, lė izoglosas. Pastaruoju metu junginys lė (išskyrus dalyvių formas) sporadiškai yra kietinamas ir į rytus už linijos: Skaistgirys (Žagarės raj., Nr. 22, tyrė A. Jonaitytė), Kyburiai, Taliočiai (Joniškio raj., Tali očių apyl., Nr. 50, tyrė A. Jonaitytė), Valdomai, Bridai, Šapnagiai (Šiaulių raj., Ginkūnų apyl., Nr. 134, tyrė I. Erm anytė), pvz.: klė́tis || klėtis, lė́kti || lėkti ~ lė́kti, plė́šti || plėšti ~ plėšti, pelės || pelės, kaũlas ~ kiaũlės, avėlas ~ avėlės, vaĩla ~ varlė, jerubėla ~ jerubėlė. Už šios linijos į rytus yra kietinamas ir svetimžodžių junginys lė, pvz.: blėka, kalėdas, kalėjims. Iš to galima spręsti, kad čia junginio lė kietinimas yra palyginti naujas reiškinys, plintantis iš rytų į vakarus. Junginys le nuo minėtos linijos į rytus taip pat sporadiškai tariamas kietai, pvz.: lãda || lėda ~ ledà, lắk || lėk ~ lėkia, lãs || lės ~ lesa, lạšt || lėst ~ lėsti, nusiláide || nusilėide ~ nusilėidė. Junginys le (< *lē) šaknyje ir (< *lē ~ lē) nekirčiuotame žodžio gale sporadiškai yra kietinamas šiaurės vakarų aukštaičių tarmės vakarinėje dalyje iki Žagarės (Nr. 7, tyrė A. Jonaitytė), Dilbinų (Žagarės raj., Nr. 21, tyrė A. Jonaitytė), Damelių, Juškaičių, Tali očių. Čia, pavyzdžiui, sakoma: laišė || lėišė, laš || lėst ~ lėsti, laigvas ~ lengvas, lạc || lėc ~ ledas, lañta ~ lentà; kumėlė ~ kumėlė, mergėla ~ mergėlė, sáula ~ sáulė, kañlem ~ kiaulėm, kaũlas ~ kiaũlės, bet: išlėkė, lėlė, negalėje, tilėje. Pateiktoji medžiaga rodo, kad vidurio aukštaičių tarmių charakteringosios ypatybės — junginių le, lė kietinimo banga yra pasistūmėjusi į vakarus ir išplitusi šiaurinėje šiaurės vakarų aukštaičių tarmių ploto dalyje. 2. Dvibalsių ei, ou (au) tarimas Šiaurės vakarų aukštaičių tarmėje Jurbarko rajono Smalininkų apylinkėse žodžio kamiene, išskyrus mažybinę maloninę priesagą -ėlis, -ėlė (motinėlė ~ motynėlė, kepurėlė ~ kepurėlė, šileinėlei ~ Šilenėliai (toks kaimas), vainikėlis), visai 11. Lietuvių kalbotyros klausimai, V 161 nesutinkami lk. balsiai ė, o. Vietoj jų čia dėsningai yra tariami dvibalsiai ei, ou, pvz.: (kirčiuoti) bėiga ~ bėga, dėive ~ dėvia „dėvi“, gėirims ~ gėrimas, išėida ~ išėda, kėilau ~ kėliau, meisa || mėsa ~ mėsa, pusėt inai ~ pusėtinai, sėiklas ~ sėklas, apsiėridės ~ apsirėdės, šėinis ~ šėnis „pavaža“, žėibe ~ žėbė „su žieve išvirtos bulvės“, žėibiti ~ žėibinti „virinti su žieve, nenuluptas“, apžėlė ~ apžėlė; bėiris ~ Bėris (arklio vardas), galbrastėine ~ galbrastėnė (iš Galbrasčių), lubėinai ~ Lubėnai (kaimo vardas), šilėinai ~ Šilėnai (kaimo vardas), trapėingiris ~ Trapėngiris (miško vardas); brōškštas ~ brōkštas, dvėjōpū ~ dvėjōpų, kōsuli ~ kōšulė, kōušė ~ kōšė, nōuksta ~ nōksta, žōubris ~ žiōbris „tokia žuvis“, dōuyidiene ~ Dōvydienė (Dovydo žmona), dvīlōuje ~ Dvylōja (karvės vardas), Dōuvas ~ Dōvas (vardas), Oūbras ~ Obras (vardas), šventōuje ~ Šventōja (upės vardas); nekirčiuoti: leikīks ~ lėkikas „lėktuvas“, meinītis ~ mėnutis „mėnulis“, meisa ~ mėsa, seīdėisu ~ sedėsiu, sākėiva ~ sākėva „mudu, mudvi sakėme“, švėirėjis ~ svėrėjas, teivīne ~ tēvynė „gimtinė“, teivū ~ tēvų, veisūms ~ vėsūmas; beigūne ~ Bėgūnė (karvės vardas), milkėirūks ~ Milkėriūkas (Milkerio sūnus); atōduogei ~ atōdogiai „vasariniai rugiai“, boubāusei ~ bobāusiai, koupūštai ~ kopūštai, šōkinėk ~ šōkinėk, īriobū ~ triobū, žmounā ~ žmōnā, soukācėi ~ Sokāčiai. Kaip iš pavyzdžių matyti, dvibalsiai ei, ou vietoj balsių ė, o žodžio kamiene čia yra tariami ne vien tik būdami tvirtaprade priegaide kirčiuotame skiemenyje, kaip iki šiol buvo teigiama, bet ir tvirtagaliame arba nekirčiuotame skiemenyje, eidami prieš kirtį ir po jo. Dvibalsiai ei, ou žodžio kamiene vietoj lk. ė, o esti palyginti retai. Šis reiškinys kaip žinoma, nėra būdingas vien tik tiriamajai tarmei. Tokių virtimo pavyzdžių, tiesa negausių, yra užfiksuota dabar išnykusioje striukių tarmėje, gretimoje Smalininkų tarmei, o taip pat ir apie Viešvilę¹⁶. Kitur tokio virtimo nekonstatuota, nors retais atvejais apie Jurbarką (šiaurės vakarų aukštaičiai) ir Sudargą, Kidulius (veliuoniškiai) sutinkama atskirų pavyzdžių, kur vietoj įprastojo o yra tariamas ou (au), pvz.: bauboužis || baubažiš ~ baubōžis, broukštėlis || braukštėlis „sviesto muš-tuvė“, koupūštai || kaupūštai ~ kopūštai, toūli ~ toli, saukācėi ~ Sokāčiai. Labai retais atvejais dvibalsis ou vietoj o yra tariamas ir Zietelos lietuvių tarmėje¹⁷. Dvibalsių ei, ou atsiradimas vietoj ė, o, greičiausiai, gali būti paaiškintas tolesne balsių ė, o raida šiose tarmėse. Ir kirčiuotų, ir nekirčiuotų dvibalsių ei, ou abu sandai girdimi aiškiai. Dvibalsio ou pirmasis sandas iš klausos atrodo yra mažiau įtemptas negu lk. o, atviresnis ir platesnis už jį. Savo spalva jis lyg ir priartėja prie balsio a. Todėl kartais susidaro įspūdis, kad dvibalsis ou labiau yra panašus į au negu į ou. Tai aiškiausiai girdima ypač tokiuose žodžiuose, kaip barzdōuts ~ barzdōtas, kōuts ~ kōtas, oulā ~ olā, ōura ~ ōro, skoulā ~ skolā, vīžōuc ~ vīžōtas ir kt., kur po dvibalsio eina kietas priebalsis. Dvibalsis ei (< ė) savo tarimu paprastai niekuo nesiskiria nuo lk. ei, tačiau, eidamas prieš pusbalsį j, yra kiek siauresnis ir girdimas ne taip aiškiai, pvz.: nou-rėjėi ~ norėjai, pašisnėkėjom ~ pasišnekėjome, sėijims ~ sėjimas, sėjau ~ sėjau, 16 Plg. Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, surašė J. Gerulis ir Chr. Stangas (toliau — LŽTP), Kaunas, 1933. 17 Žr. A. Vidugiris, Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės (toliau — Ziet. t. yp.), LKK, t. 2, Vilnius, 1959, p. 198. 162 véjie ~ vėjo, vėja. Šiuo atveju aiškiau yra tariamas tik jo susiaurėjęs pirmasis sandas, o antrasis lyg ir susilieja su j. Kartais dvibalsis ei yra tariamas ir vietoj lk. e (daugiausia svetimos kilmės žodžiuose), pvz.: adeile ~ Adėlė (Adelė), amėirika ~ Amėrika (Amerika), pakėita ~ pakėtą „paketą“, sibėrijė ~ Sibėrija (Sibiras), štakėtai ~ štakėtai „tokia tvora“; ėisam ~ ėsame „esame“. Dvibalsiai ei, ou žodžio kamiene yra tariami ir nekirčiuotų lk. ie, uo vietoje, pvz.: deigėlei ~ diegėliai, geidoujims ~ giedojimas, keimėlis ~ kiemėlis „kaimelis“, keimūs ~ kiemūs „kaimus“, pasileiktū ~ pasiliektū, šėinavė ~ šienavė, veináip ~ vienaip, veinókuei ~ vienókie, žėiminei ~ žieminiai, leibgirei ~ Leipgiriai (kaimo vardas), leipalóta ~ Leipalóta (pieva), vitkeimei ~ Vitkiemiai (kaimo vardas); dounūtė ~ duonūtė, noudai ~ nuodai, noudū ~ nuodų. Toks minėtų dvibalsių atliepimas galėtų būti ir labai senas. Dvibalsiai ei, au (šiuo atveju ne ou, o aiškiai girdimas au) šioje tarmėje tariami ir vietoje tvirtagradės kilmės žodžio kamieno senųjų *an, *en, lk. atliepiančių ę ir en (pastarasis prieš d, t), pvz.: áužuols ~ ą́žuolas, aužuolū ~ ą́žuolų, aužuolijė ~ Ąžuoliją (kaimas), įkáus ~ įkãs¹⁸, spáustai ~ spą́stai, sáunarūs ~ są́narius; gabėiti ~ gabėnti, gabėis ~ gabéns, givėidava ~ gyvėndavo, givėiti ~ gyvėnti, givėikie ~ gyvėnkie, givėikite ~ gyvėnkite, kūrėis ~ kūréns, kūrėiti ~ kūrėnti, mekėiti ~ mekėnti. Senojo tvirtagradės kilmės dvigarsio an išvirtimas šioje tarmėje į au užfiksuotas pirmą kartą. Tokio virtimo lietuvių kalbos tarmėse dar nebuvo konstatuota. Iki šiol, be ą, buvo žinomas tik jo išvirtimas ai¹⁹. Dabartinių tyrinėjimų duomenys rodo dar vieną naują ir kalbos istorijai bei dialektologijai svarbų senojo an išvirtimo į au variantą. Senojo tvirtagradžio dvigarsio en išvirtimas į ei taip pat yra palyginti retas, mažai jau kur beužtinkamas tarmių fonetikos reiškinys²⁰. Tokie senųjų žodžio kamieno dvigarsių an, en atliepimai greičiausiai bus atsiradę dvigarsių an, en antrojo sando nykimo metu ir išlikę iki mūsų dienų. Tvirtagradės kilmės an, en žodžio galūnėje, kaip ir lk, visais atvejais išvirtę a, e trumpaisiais, pvz.: su rankà, su kárve, šakàs, pelès. Tvirtagalės kilmės senasis dvigarsis an žodžio kamiene yra išvirtęs ā (ą), kaip ir lk., o žodžio gale nekirčiuotas — sutrumpėjęs iki a trumpojo, pvz.: anādien ~ anādien, tāšik ~ tāšyk, žāsū ~ žąsų; bālta ~ bāltą, vaika ~ vaiką, vīra ~ vyrą. Tvirtagalės kilmės senasis dvigarsis en šios tarmės nekirčiuotame žodžio gale turi trejopą atitikmenį. Paprastai žodžio galo nekirčiuotas senasis en čia yra išvirtęs trumpuoju e, pvz.: kāte ~ kātę, kārve ~ kārvę, medine ~ medinę, tačiau dalyvių atvirame žodžio gale jis yra išvirtęs dvibalsiu ie: būvie ~ būvę, apāugie ~ apāugę, rādie ~ rādę, turėjie ~ turėję, apžėlie ~ apžėlę, o uždarame — balsiu e: ārės ~ āręs, āugės ~ āugęs, dirbės ~ dirbęs, givėnės ~ gyvėnęs, išsimokūnės ~ išsimokęs, pėrsitikridavęs ~ pėrsitikrindavęs. Siauras e taip pat yra tariamas ir sangražinio bei asmeninių įvardžių vienaskaitos kilmininko galūnėje: manės || manės || monės „manęs“, tavės „tavęs“, savės „savęs“. 18 Veiksmažodžių būsimojo laiko III asmenyje priegaidžių metatonijos nepastebėta. 19 Žr. LŽTP, p. 11; Žiet. tr. yp. p. 198, 7 išnašą. 20 Žr. LŽTP, p. 9. 163 Senojo tvirtagalio dvigarsio en, esančio nesutrumpėjusiame atvirame žodžio gale, išvirtimas dvibalsiu ie, o uždarame — ė taip pat iki šiol dar nebuvo aprašytas. 1959 m. dialektologinių ekspedicijų metu Šilutės rajone buvo naujai konstatuotas jo išvirtimas ei21, o šių metų tarmių tyrinėjimai duoda dar du naujus šio dvigarsio atitikmenų variantus. Tai greičiausiai taip pat dvigarsio en antrojo sando nykimo rezultatas. Morfologija 1. Būtasis dažninis laikas Tarmių plote tarp Bridų, Valdomų, Lūpaičių, Narušaičių, Kirbaičių konstatuota veiksmažodžių būtojo dažninio laiko nekaitoma forma su priesaga -davai (sangrąžinė -davaisis), pvz.: (Bridai) kas megėjės, gaudavai izgėrį; į briką sudėdavai friždėšimt įris gūbas; aš šėnberniu skaičau, ale toks virūks nėka būdavai; nōns į nepatogūs būdavai tie sijōnai, ale ka māda, tai i grāžu; męs pasigaudavai žōgą i sakīdavai: žōgai žōgai, dūk degūta, kat nedūosi sūksim rāga; (Valdomai) mūdu su vīru dainūodavai: aš viena pūnkta, jis kita; mergaites māni vaišīdavai; mūsu senūte nusakīdavai apė lāžus; jie māni mīldavai; ateidavai lig to klōjima, pastōv pastōv švėsikes; (Lūpaičiai) sūknės pirmą nepakėldavai: pākulnė iššausdavai i dėvėdavai, vilkdavāsis sijōnai: kat išėdavai rugū rišt, nepērībdavai par pēda; (Narušaičiai) jie būlbu nepļaudavęs; žuvies sugāudavę daugenibė; kė jaunī būvam, šōkdavę, gērdavę, balavōdavę; (Kirbaičiai) aš kāda nueidavę, tāda i veikdavę; kė pradėdavę čir, niēks neprīžiūrėdavę tū vaikū; nēšdavę i skarūtė bātus susirišę. Priesaga -davai (sangrąžinė -davaisis) greičiausiai sudaro būtojo dažninio laiko priesaga -dav- ir postpozicija -ai(-aisis). Tokia sudurtinė nekaitoma priesaga, kaip iš pavyzdžių matyti, dedama prie visų būtojo dažninio laiko vienaskaitos ir daugiskaitos asmenų. Nurodytame plote postpozicija -ai gali būti pridedama ir prie būtojo kartinio laiko kamieno, pvz. jam nerūpėjėi ritėlį kėlti, žirgėlį šėrti l. d. (Bridai). Gretimose žemaičių (Kelmės raj.) ir kitose šiaurės vakarų aukštaičių tarmėse (pietinė Šiaulių rajono dalis) postpozicija -ai dažnai pridedama prie visų esamojo laiko kamienų, pvz.: (Pakapė, Šiaulių raj., Nr. 196, tyrė D. Skurkaitė) giestai „gieda“, išbirnai „išbyra“, nenūrai „nenori“, pākėlai „pakelia“, sūrisai „surīša“, stūovai „stovi“, tūrai „turi“²². Šiaurės vakarų aukštaičių tarmėje apie Šakyną ir Žagarę postpozicija -ai gali būti pridedama prie visų kaitomų ir nekaitomų kalbos dalių²³. Sintaksė24 1. Tarinio vieta sakinyje Sm alininkų apyl. tarmėje, skirtingai nuo lk. ir kitų tarmių, tiesioginių sakinių tarinys turi savo pastovią vietą sakinio gale. Ypač tai pasakytina apie sudurtinių ir išvestinių tarinių jungtį, pvz.: māna darbai atlikti irā; viskas išārdita tāpo; jau 21 Žr. E. Grinaveckienė, Tarmių medžiagos rinkimas lietuvių kalbos atlasui, LKK, t. 3, Vilnius, 1960, p. 195—196. 22 Dar žr. LKK, t. 3, Vilnius, 1960, p. 198. 23 Žr. A. Jonaitytė, Šakynos tarmė, kand. disert., Vilnius, 1962 (rankraštis), p. 266—268. 24 Sintaksės skyrelyje nurodomos tik kai kurios būdingos Smalininkų tarmių (Jurbarko rajonas) sintaksės konstrukcijos. 164 dabar viskas kitaip atrastà irà; šiekštas jau iš medže išėjęs irà; ta pasaka nou senóuves laikù irà; béržas labai oupùs irà: Tokia pastovi tarinio vieta greičiausiai yra atsiradusi dėl įtakos vokiečių kalbos, kuri šių vietų žmonėms ilgą laiką buvo oficialioji. O vokiečių kalbai kaip tik toks nelaisvas tarinys ir būdingas. Be to, šioje tarmėje beveik visada vartojama esamojo laiko jungtis yra, kuri lk. ir kitose tarmėse paprastai praleidžiama, pvz.: strážas „strazdas“ keloũnės paukštis irà: rudenì prapúola, pavasarì acirandà. 2. Neiginio galininkas Šioje tarmėje visai nevartojamas neiginio kilmininkas. Ji čia visais atvejais pakeičia neiginio galininkas, pvz.: nė viena dantì netùrė; aš mašinà visái nematčau; mātà, kad parašìta, tik nišmàna tuos žoudžius; negalėję išpildėt tà nūra. Tai ir, be abejo, yra atsiradę dėl vokiečių kalbos įtakos. 3. Netiesioginio papildinio įnagininkas su prielinksniu Vietoj netiesioginio papildinio įnagininko labai dažnai vokiečių kalbos pavyzdžiu čia yra vartojamas netiesioginio papildinio įnagininkas su prielinksniu su, pvz.: viskas apáugie su medùkais; tie kalnai su didelòms puikòms giroms apáugie; kūrmis vãbalus gãudàs ir su vabalais mintàs. 4. Jungtukas o Vienarūšėms sakinio dalims jungti vietoj jungtuko ir čia plačiai yra vartojamas jungtukas o, pvz.: jie gėire ou linkšminousi; lakštingãlas mažas ou pilks; vakar bùva apšùkusi ou veisi; pėrnai ou šìmet jis pas ją gyvenà; tas ant laũka dirbà ou valga pietùs; meškinis (degtinė su medumi) susided į galvà ou į kóujes. 5. Prielinksnis prim Prielinksnis prim yra vartojamas laiko reikšme vietoj prielinksnio prieš. Jis reikalauja kilmininko, tarmėje dažnas, pvz.: tas prim tūkstančė metų bùva; jie isigėrs prim pinigų dalinimà; prim toũ važáva vienc bagoũc poũnc. 6. Ką vietoj kiek Vietoje įvardžio kiek čia vartojamas klausiamojo įvardžio kas galininkas ką, pvz.: ką kaštùo svārs cūkraus; ką prékeva rugėi turguj; ką sveikàtas mana ištraukė tie darbai. 7. Prielinksnis į su galininku Vidaus esamojo vietininko vietoje čia dažnai greičiausiai vokiečių kalbos pavyzdžiu yra vartojamas prielinksnis į su galininku, pvz.: senóuvė gėrdava paščiūkų (antros rūšies alaus) į šilumà; kóujes šiltas bùdava į višas. НЕКОТОРЫЕ ОСОБЕННОСТИ ГОВОРОВ ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА (На основе материалов, собранных диалектологическими экспедициями в 1961 году) Э. ГРИНАВЕЦКЕНЕ Резюме Диалектологические материалы для „Литовского лингвистического атласа“ в 1962 году собирались из говоров восточных, средних и северозападных аукштайтов. Собранные материалы позволяют лучше осветить отдельные ранее констатированные явления и уточнить границы их распространения. Некоторые особенности вышеупомянутых говоров обнаружены впервые. 1. а) При изучении говоров восточных и средних аукштайтов, находящихся в Пакруойском и в Шяуляйском районах, установлено, что в указанной территории с югозапада на северовосток постепенно усиливается оттяжка ударения и сокращение окончаний. Наиболее яркое выражение этих явлений отмечено в Пакруойском районе в окрестностях местечка Линкува. В статье приведенный материал говорит в пользу мнения, что эти места являются центрами возникновения вышеупомянутых фонетических особенностей и их дальнейшего распространения на территории литовского языка. В северной части Пакруойского района установлены некоторые качественные изменения гласных звуков i, u. Отмечено, что качественным изменениям поддаются гласные звуки i, u только будучи краткими и в дифтонгических сочетаниях в безударном положении или под ударением с восходящей интонацией. Их качественные изменения зависят также и от места в слове: если такой i (один или в дифтонгическом сочетании) издавна находится в последнем слоге или в слоге, за которым следует (или следовал) слог с гласным звуком заднего ряда (a, o, u), он всегда превращается в гласный звук o, переходный между гласными a и o, напр.: fròs, литер. яз. tris „три, трех“, rašòs, литер. яз. rašỹs „будет, -ут писать“, ilȯnda, литер. яз. ilindo „влез, -ла, -ли“, šȯlts, литер. яз. šiltas „теплый“, lõpo, литер. яз. linū „лен“, võsts, литер. яз. vištas „курицы“, nusipirko, литер. яз. nusipirkau „я купил, -ла“; если такой i находится в слоге, за которым следует (или следовал) звук переднего ряда (i, y, e), он всегда превращается в гласный звук e, переходный между гласными e и ė, напр.: mėšk, литер. яз. miškė „в лесу“, plėk, литер. яз. plikì „голые“, vėš, литер. яз. viši „все“, šėrdas, литер. яз. širdàls „сердце“, pėrìs, литер. яз. pirtis „баня“, šmòkėi, литер. яз. išmokyti „выучить“. Краткий гласный u при условий качественных изменений всегда превращается в гласный звук o, напр.: nulõs, литер. яз. nulùs „обломится, -ятся“, põlks, литер. яз. pulkas „полк“, gõlt, литер. яз. gulti „ложиться“, põt, литер. яз. putà „пень“, sõk, литер. яз. suki „ты крутишь“, bõrnos, литер. яз. burnõs „рта“, põrvì, литер. яз. purvė „в грязи“, kėtõrs, литер. яз. kėtūris „четыре“. В статье делается предположение, что упомянутое качественное изменение кратких гласных i, u — явление довольно позднее, происходившее в исследуемых говорах после сокращения безударных древних долгих ī, ū. 166 б) В Пакруойском, в Пасвалисском и в Биржайском районах на территории находящейся между Пашвитинис—Немунеле Радвилишкис—Биржай—Пасвалис—Йонишкелис—Пакруойс—Линкува впервые отмечено употребление форм двойственного числа винительного падежа с числительным „три“, напр.: mús brigãd tùf fròš piemẽn, литер. яз. múšu brigadã tùri tris piemenis „в нашей бригаде три пастуха“. Подобные случаи употребления форм двойственного числа винительного падежа констатированы и в латышском языке. На этой же самой территории совпадают формы дательного падежа множественного числа с формами дательного падежа двойственного числа. На основе сравнения с соседним латышским языком в статье делается предположение, что в указанной территории употребляемые формы дательного падежа множественного числа произошли от соответствующих форм двойственного числа, обобщенного в значении обоих чисел. Существительные с основами на a, ia, все прилагательные, числительные, местоимения и причастия мужского рода в дательном падеже множественного и двойственного чисел, наряду с обычным окончанием, чаще имеют и формы с окончаниями -ėm (после твердого согласного) и с окончанием -ęm (после мягкого согласного), напр.: daržėm, литер. яз. daržam „огородам“, svėčėm, литер. яз. svečiam „гостям“, karčėm, литер. яз. kartiem „горьким“, pãčėm, литер. яз. patiem „самым“, trėčėm, литер. яз. tretiem „третьим“, pardūodopn-čėm, литер. яз. pardūodantiem „продающим“. В статье излагается мнение, что упомянутые окончания могли развиваться фонетически из окончания -iem, как и в соседних латышских говорах. Формы, употребляемые в исследуемых говорах в дательном падеже множественного числа, употребляются и в творительном падеже множественного и двойственного чисел; только существительные с основами на a, ia эти формы здесь сохраняют лишь в двойственном числе, а во множественном — чаще имеют такие формы, как в литературном языке. Местоименные прилагательные своими формами, а также и их происхождением отличаются от литературного языка и частично приближаются к формам местоименных прилагательных латышского языка. В исследуемых говорах зафиксированно 18 суффиксов, имеющих уменьшительно-ласкательное значение. Часть этих суффиксов в литовском литературном языке не встречается или употребляется в других значениях. В числе примеров для каждого суффикса приводятся не только нарицательные существительные говоров, но и собственные имена: имена людей и животных, фамилии и прозвища, географические и гидронимические названия и др. в) Мнимое действие в сложно-подчиненных предложениях здесь чаще всего выражается не сослагательным наклонением, как в литературном языке, а настоящим временем изъявительного наклонения, как и в соседнем латышском языке, напр.: mãn baisu, kad kárve neparšpìr viėdra, литер. яз.: mãn baisu, kad kárve neparšpirtų viėdro „мне страшно, чтобы корова не ударила ведро“. Отмечается здесь и некоторое различие в употреблении падежей и предлогов: глагол tikėti „верить“ здесь чаще всего требует родительного падежа (jōn tū bùrto tīk, литер. яз.: jì tiki burtais „она верит в колдовство“, 167 предлог ligi „до“ в единственном числе требует творительного падежа, а во множественном – родительного) atėję vandu lig tvorõ, литер. яз. atėjo vanduõ ligi tvorõ „дошла вода до забора; įbrõd ing vánden lig kėlių, литер. яз. įbridai į vándeni ligi kėlių „взашел в воду до коленей“ и др. II. а) В говорах северозападных аукштайтов, находящихся в северозападной части Шяуляйского района, т. е. в зоне полной оттяжки ударения, установлено, что при оттяжке ударения с окончания на предыдущие слоги, кроме основного-ретракционного ударения, в конце слова произносится также и побочное-конечное ударение, как и в соседних жемайтских говорах. Особенно ярко оно произносится в долгом конечном слоге и в окончании второго компонента сложных слов, напр.: žáltis, литер. яз. žaltys „уж“, võftãklis, литер. яз. vorãtinklis „паутина“. Экспедициями собранный материал в Шяуляйском, в Йонишкисском и в Жагарском районах уточняет и изоглоссу отвердения сочетаний le, lė. Отвердение сочетаний le, lė, как известно, является характерной чертой говоров средних аукштайтов. В настоящее время собранные многочисленные материалы показывают, что сочетание lė sporадически произносится твердо и на территории северозападных аукштайтов, к западу до линии Скайстгирис (Жагарский р-н)—Кибуряй—Толечяй (Йонишкисский р-н)—Валдомай—Бридай—Шапнагяй (Шяуляйский р-н); а изоглосса отвердения сочетания le продвинута еще дальше к западу и доходит до линии Жагаре—Дилбинай—Дамяляй—Юшкайчяй—Толечяй. Продвижение волны отвердения сочетаний le, lė к западу на территории северо западных аукштайтов—явление, установленное нами впервые. В говорах северозападных аукштайтов, сохраняющих место ударения литературного языка (в Юрбаркском районе в окрестностях города Смалининкай) в основе слова (за исключением суффиксов), не встречаются гласные звуки литер. яз. ė, o. Вместо них закономерно выступают дифтонги ei, ou, напр.: béiga, литер. яз. bėga „бежит, бегут“, mėita, литер. яз. mėta „мяту“, kõušė, литер. яз. kõšė „каша“, žõubris, литер. яз. žióbris „рыбец“, teivine, литер. яз. tėvynė „родина“, žmounà, литер. яз. žmona „жена“, Trapėingiris, литер. яз. Trapėngiris „лес окрестности Трапенай“, Õbras, литер. яз. Obras „мужское имя“, Beigūnė, литер. яз. Bėgūnė „имя коровы“. Из приведенных примеров видно, что гласные ė, o здесь превращаются в дифтонги ei, ou не только под ударением с нисходящей интонацией, как было зафиксировано в некоторых исчезнувших соседних литовских говорах, а также под ударением с восходящей интонацией и в безударном положении. Произношение дифтонгов ei, ou вместо литер. яз. ė, o—явление весьма редкое. Скорее всего его можно объяснить дальнейшим развитием гласных звуков ė, o в этих говорах. Дифтонги ei, ou в основе слова также встречаются и вместо безударных дифтонгов ie, uo, напр.: keimài, литер. яз. kiemai „деревни, дворы“, dounùtė, литер. яз. duonìtė „хлебок“, noudài, литер. яз. nuodai „отрава“, Vitkeimei, литер. яз. Vitkiemiai „название деревни“. Такое соответствие указанных дифтонгов может быть и весьма древнее. Дифтонги au, ei в исследуемом говоре произносятся вместо древних сильноначальных дифтонгических сочетаний án, én (литер. яз. q; en перед 168 t, d), напр.: āžuols, литер. яз. āžuolas „дуб“, aužolijė, литер. яз. Ąžuoliją „название деревни“; įkāus, литер. яз. įkās „укусить“, givėikie, литер. яз. gyvėntkie „живи“, kūrėiti, литер. яз. kūrėnti „топить“. Превращение древнего сильноначального дифтонгического сочетания an в au констатировано нами впервые. В статье делается предположение, что такое превращение указанных дифтонгических сочетаний могло произойти во время исчезновения второго их компонента и таким сохранится до наших дней. Древнее дифтонгическое сочетание en (литер. яз. ę) в конце слова исследуемых говоров обычно превращается в краткий e, но в причастиях, в отличии от литературного языка, отмечается другое явление: в открытом конце слова оно превращается в дифтонгическое сочетание ie, а в закрытом — в узкий монофтонг ė, напр.: bùvie, литер. яз. bùvę „бывшие“, bùvės, литер. яз. bùvęs „бывший“. Это явление тоже зафиксировано впервые. В статье оно объясняется как результат отличного от литературного языка исчезновения второго его компонента. б) В говорах Шяуляйского района, занимающих территорию между Бридай—Валдомай—Лупайчяй—Нарушайчяй—Кирбайчяй глаголы прошедшего многократного времени в отличии от литературного языка и других литовских говоров встречаются в неизменяемой форме с суффиксом -davai (возвратная форма -davaisis), напр. pākulnė išāusdavai i dėvėdavai, vilkdavaisis žemė sijonai: kat išėdavai rugių rišti, nepėrlibdavai per pėda, ср. литер. яз. pākulinio išāusdavo ir dėvėdavo, vilkdavosi žemė sijonai: kad išėdavo rugių rišti, nepėrlipdavo per pėdą „покляное полотно соткали было и носили, волочились юбки по земле: когда выходили рожь косить, невозможно было перешагнуть через сноп“. в) В говоре Юрбаркского района, распространенном в окрестностях Смалининкай, в отличии от литературного языка и других говоров сказуемое обычно ставится в конце предложения, напр.: tà pāsaka nou senóvės laikù irà ср. литер. яз. tà pāsaka vrė senóvės laikù „эта сказка древних времен“. Это, скорее всего, зависит от влияния немецкого языка. Отмечаются здесь и некоторые другие синтаксические особенности. Для выделения однородных членов предложения вместо союза ir „и“ широко употребляется союз o „а“, напр.: jiė gėrė ou liūksminosi ср. литер. яз. jiė gėrė ir liūksminosi „они пили и веселились“ и др.