Dėl kai kurių Lietuvos miestų vardų etimologijų

galima tik giliau ir visapusiškai ištyrus baltų kalbas, išnagrinėjus baltų ir slavų kalbų skirtumus ir neišleidus iš galvos baltų-germanų paralelių. A. Vračių straipsniai, be abejo, prisideda prie tų svarbių problemų sprendimo. Vilnius S. Karaliūnas DĖL KAI KURIŲ LIETUVOS MIESTŲ VARDŲ ETIMOLOGIJŲ Raymond Schmittlein, Quatre toponymes germaniques en Lituanie, „Revue International d’Onomastique”, Paris, 1949, p. 15—20. Šis straipsnis yra vienas iš daugelio R. Šmitleino darbų apie lietuvių vietovardžius. Savo metodu, nagrinėjimo tendencijomis, lingvistinės analizės pobūdžiu jis yra būdingas, apskritai imant, daugumai R. Šmitleino lietuvių toponimikos ir patronimikos tyrinėjimų. Straipsnyje R. Šmitleinas be didesnių įrodinėjimų ir aiškinimų teigia, kad keturi Lietuvos gyvenamųjų vietų vardai — Alsėdžiai, Kėdainiai, Raseiniai ir Šiauliai — esą germaniškos kilmės. 1. Miestelio vardą Alsėdžiai R. Šmitleinas sieja su germanišku avd.1 Elisaidis. Ši paralelė iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir galima, nes miestelio vardas Alsėdžiai, kurio tarminė lytis yra alsėdė, istoriniuose dokumentuose rašomas Aliseiden, Alizeyde, Alizeide2 1253 m. Tačiau šis išorinis panašumas dar nieko nesako apie Alsėdžių kilmę. Visų pirma, senųjų dokumentų dvibalsis ei po s(z), rodosi, yra ne gyvosios kalbos faktas, o raštų padaras, galėjęs, be kita ko, atsirasti ir liaudies etimologijos keliu pagal R. Šmitleino minimą asmenvardį Elisaidis. Antra, kad čia nėra buvę ei, rodo to paties amžiaus sulenkintas šio vardo variantas Olsiady3, plg. 1421 m. lotyniško teksto Olsedy4 ež., XVI a. rusiško teksto Ольсягы5. Trečia, tą patį rodo ir šių dienų tarminė forma alsėdė: žemaičių (dounininkų) ie, atitinkantis literatūrinės kalbos ė, tegali būti kilęs iš baltiškojo ē (Alsėdžiai, tarm. alsėdė < *alsēdjai). Vadinasi, Alsėdžių kildinimas iš Elisaidis dėl -sed-, -said- jau yra abejotinas. Kad miestelio vardas iš tikrųjų neturi nieko bendra su germ. asmenvardžiu Elisaidis, rodo visas lietuviškų gyvenamų vietų vardų, savo struk- 1 Santrumpos vartojamos tokios pat, kaip ir kituose „Lietuvių kalbotyros klausimų“ tomuose spausdintuose toponiminiuose straipsniuose. 2 Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert... von Dr. A. Bielenstein. St. Petersburg, 1892, p. 241. 3 Ten pat. 4 Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis, Krakow, 1948, p. 741. 5 И. Я. Спрогис, Географический словарь древней жомойтской земли XVI столетия, Вильна, 1888, p. 212. 330 tūra panašių į vietovardį Alsėdžiai, tipas. Pateikiame kitus panašios darybos gyvenamųjų vietų vardus: Medsėdžiai k. Ežaičių apyl. Klaipėdos raj., Genčių Medsėdžiai k. Vaineikių apyl. Klaipėdos raj., Barzdižių Medsėdžiai k. Kalnalio apyl. Salantų raj., Jakštaičių Medsėdžiai k. Jakštaičių apyl. Salantų raj., Daukšių Medsėdžiai k. Tumplaukės apyl. Skuodo raj., Nausėdžiai k. Meilūnų apyl. Biržų raj., Nausėdžiai k. Pelutavos apyl. Ariogalos raj., Naujasėdžiai k. Meilūnų apyl. Ukmergės raj., Traksėdžiai k. Traksėdžių apyl. Šilutės raj., Varsėdžiai mstl. Vytogalos apyl. Šilalės raj., Mosedis mstl. Skuodo raj., Traksėdis k. Drobukščių apyl. Šilalės raj., Traksėdis k. Bartasiškės apyl. Šilalės raj., Trimėsėdis k. Mitkaičių apyl. Telšių raj. Plg. kito kamieno gyvenamų vietų vardus: Medsėdai k. Gergždelių apyl. Kuršėnų raj., Nausėdai k. 1. Pagėgių apyl. ir raj. 2. Darbėnų apyl. Kretingos raj. 3. Gardamo apyl. Šilutės raj. Dar plg. avd. Nausėdas, Nausėdą. Čia išvardintų gyvenamų vietų vardų su -sėd- struktūrinis panašumas į miestelio vardą Alsėdžiai yra akivaizdus. Vadinasi, norėdami ką nors tikra pasakyti apie vietovardį Alsėdžiai, jį turime nagrinėti ne vieną, išplėštą iš visos lietuvių vardų sistemos, bet kaip tos sistemos dalį. O sistema visų pirma rodo, kad visi aukščiau suminėti gyvenviečių vardai su -sėd- yra dvikamieniai: (Med-sėdžiai, Nau-sėdžiai, Nau-j-ā-sėdžiai, Trak-sėdžiai, Vār-sėdžiai, Al-sėdžiai). Antrasis jų komponentas -sėd- < *-sēd- sietinas su baltams, slavams, germanams ir kitoms ide. kalbų šeimoms plačiai žinoma šaknimi -sēd-, iš kur liet. veiksmažodis sėdėti, kuris, be tiesioginės konkrečios reikšmės, lietuvių kalboje dar gali reikšti ir „būti kurioje vietoje, gyventi“⁶, plg. liet. vien-sėdis „vienkiemis“, vien-sėdis „kuris viensėdyje gyvena“. Dar plg. sen. šiaurės germanų sitja „sėdėti, gyventi“⁷. Kai kurių vietovardžių su antruoju komponentu -sėd- yra aiškus ir pirmasis dėmuo: Med-sėdžiai: šaknis med- sietina su liet. medis, kuris žemaičiuose reiškia „miškas“; Trak-sėdžiai: trak- vestina iš liet. trākas „krūmai, skynimas, miške pakilesnė vieta“; Nau-sėdžiai, Nau-j-ā-sėdžiai: nau(ja)- yra kilęs iš būdvardžio naujas. Vadinasi, Med-sėdžiai gali reikšti „miške esantieji, miške gyvenantieji“. Trak-sėdžiai — „krūmuose arba skynime gyvenantieji“. Nau(ja)sėdžiai — „naujai kur apsigyvenusieji“ ar panašiai. Vietovardžio Alsėdžiai pirmasis komponentas al-, rodosi, lygintinas su liet. vietovardžiais Alỹs || Alionių ežeras ež. Širvintų raj., Aliai pelkė Švenčionių raj., Alėja up. Kupiškio raj., plg. liet. alėti „bėgti, tekėti, varvėti“ lat. aluots, avuots „šaltinis“⁸. Vadinasi, vietovardžio Al-sėdžiai se- 6 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1954. 7 Russisches etymologisches Wörterbuch von Max Vasmer, II, 1955, p. 622. 8 Dėl šaknies al- dar žr. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, Kaunas, 1924, p. 53; H. Krahe, Fluss- (und Orts-) Namen auf -mana/-mina, „Beiträge zur Namenforschung“, Heidelberg, 1957, Heft 1; H. Krahe, Der Flußname Salantas, ten pat, 1960, Heft 3, p. 259—262; H. Krahe, Der Flußname Ausa und sein Zubehör, ten pat, 1961, Heft, 2, p. 154; B. Savukynas, Ežerų vardai, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, Vilnius, 1960, p. 293. Be kita ko, ir pats R. Smitleinas kiek anksčiau, daug teisingiau (žr. R. Schmittlein, La toponymie lituanienne, Bade, 1948, p. 149). 331 mantiką galima būtų taip aiškinti: „prie vandenų, drėgnoje vietoje gyvenantieji“. Miestelio vardą Alsėdžiai K. Būga laiko kuršišku9. 2. Miesto vardą Kėdainiai R. Šmitleinas kildina iš germ. asmenvardžio Hathu, Hedan. Šitą paralelę vesdamas, Šmitleinas neatsižvelgia į vieną gausiausių lietuvių asmenvardžių šeimų su kėd-, ked-: Kėdãinis, Kėdą, Kėdas, Kėdỹs, Kėdžius, Kėdaitis, Kėdikis, Kėdãinis, Kėdas, Kedỹs, Kėdis, Kedžius, Kėdaitis, Kedėnis, Kederỹs, Kėdikas, Kedūtis. Mums rodosi, kad vietovardis Kėdainiai, kurio senesnė forma yra Kėdainys10, vestinas iš lietuvių asmenvardžio Kėdainis (plg. adv. Kėdãinis). Teigiant, kad avd. Kėdainis, Kėdainis ir visi kiti minėti asmenvardžiai su kėd-, ked- galėtų būti skoliniai iš germanų, daroma principinė metodinė klaida, kuri, be kita ko, R. Šmitleiną yra atvedusi prie aiškiai klaidingų išvadų11. R. Šmitleinas ignoruoja tą aksiominę tiesą, kad žodžių, o ypač seniausiųjų vietovardžių ir asmenvardžių kamienų bendrumas įvairiose ide. kalbose toli gražu ne visada reiškia skolinimą, bet dažnai tik rodo, kad kalbos arba kalbų grupės yra vienos šeimos vaikai. Kai kurių senųjų germaniškų ir baltiškų asmenvardžių panašumas dar laukia tolesnių tyrinėjimų, tačiau kiek toli antroponimikos mokslas benueitų, prie išvados, kad šito panašumo priežastis yra skolinimas, vargu ar kada nors bus prieita. Dėl šios priežasties gausią lietuvių asmenvardžių grupę su kėd-, ked- laikyti skolinta iš germanų kol kas nėra jokio pamato. Be to, asmenvardžių šaknis kėd-, ked- galima išaiškinti ir lietuvių kalbos duomenimis, plg. kėd-a-roti „netvarkingai šakotis“, ked-énti „taršyti, purenti, draskyti“ ir kt., kėd-oti „sklaidyti, kėtoti“ ir kt., kėd-ulti „kedenti“, kėd-uoti „maisyti, kedenti“12. Plg. dar šios šaknies vietovardžius: liet. Kėd-ilės pv. Skuodo raj., Kėd-iškė gn. Šilutės raj., Kėd-žiakalnis kln. Kapsuko raj., Ked-ónys k. Jiezno raj., Kėdž-balė13 b., Cedusai < *Ked-asai, lat. Cede upelis, Cedes14 vs. 3. Miesto vardą Raseiniai R. Šmitleinas sieja su vokiečių asmenvardžiais, turinčiais Ras-, pvz.: Raspert, Rasmar, Rasimund, Resino. Šiuo metu miesto vardas Raseiniai apylinkės žmonių yra tariamas Resėiniai || Resėinys. Res- čia, gal būt, yra tarmybė, nes raseiniškių šnektose priebalsis r neretai minkštinamas ir kitais atvejais, pvz.: riáugėti ~ ráugėti, išibróvė ~ išibróvė, sriaunùs ~ sraunùs, sriové ~ srovė, sriáu- 9 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 418. 10 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1958, p. 427; III, p. 148. 11 Pvz., straipsnyje „Voies et impasses de la toponymie lituanienne“, „Revue International d’Onomastique“, Paris, 1958, Nr. 2, p. 107—138. R. Šmitleinas lietuvių asmenvardžius Daugailis, Buvydas, Daujotas ir kt. laiko germaniškais. 12 Lietuvių kalbos žodynas, I, Vilnius, 1959, p. 480 ir kt. Dėl kėd-, kėd- žr. Litauisches etymologisches Wörterbuch von Prof. Dr. Ernst Fraenkel, Heidelberg-Göttingen, 3, p. 233. 13 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 275. 14 J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I daļa, 1. sējums, Rīga, 1956, p. 156. Dėl Kėdainiai dar žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 427; III, p. 148. 332 tas ~ srāutas, plg. lat. strauls, sriovinga ~ srov inga. Istoriniuose dokumentuose sutinkamos formos: 1253 m. lotyniško teksto Rassevene15, 1385 m. vokiško teksto Rossyeyn16, 1421 m. lotyniško teksto Rosseyni17, XVI a. rusiško teksto Посейны18, taip pat rodo, kad po I turi būti a. Vietovardis Raséiniai lietuvių vardyne nėra vienišas. Šaknį ras- dar turi tokie vietovardžiai: Rãsupis || Raséika up. Raseinių raj., Reizgu-pio int., Ras-a-kilas kln. Kavarsko raj. Petrikiškių k., Ras-a-kilýnė pv. Ukmergės raj. Raguvos k., Ras-a-krytynė r. Pandėlio raj. Pariškių k., (plg. rasakilė „erškėtiniu šeimos pievos žolė“), Ras-ių daubà dauba Vilkaviškio raj. Bartninkų mstl., Ras-ón-pjaunis pv. Ariogalos raj. Pryšmantų k., Ras-ýtė mstl. Kaliningrado srityje. Šaknis ras- gana dažna ir lietuvių asmenvardžiuose, pvz.: Ras-ỹs, Ras-iūnas, Ras-eliūnas, Ras-iūkas, Ras-iūlis. Vietovardžių šaknis ras- jau yra gretinta su lietuvių apeliatyvu rasą19, plg. lat. rasa, rus. роса, avest. upės vardą Ranha20. 4. Miesto vardą Šiauliai R. Šmitleinas mano esant kilusį iš germ. asmenvardžių su sav-: Savaricus, Savalo, Savilis, Saul. Kaip ir aukščiau minėtais trim atvejais, gausią baltiškąją šios šaknies medžiagą R. Šmitleinas nutyli. Tiesa, iš jo knygos „Toponymie lituanienne“21 įžangos ir ypač iš jo onomastinių straipsnių matyti, kad baltiškos medžiagos autorius turi per mažai. Tačiau šiuo atveju R. Šmitleinas elgiasi visiškai netinkamai. Vietovardį Šiauliai kelis kartus įtikinamai yra aiškinęs K. Būga22, bet R. Šmitleinas apie Būgos etimologiją nieko neužsimena. Galima tik pabrėžti, kad vietovardis Šiauliai yra asmenvardinis, kilęs iš liet. avd. Šiaulys. Pavardę Šiaulys šiuo metu Lietuvoje turi apie 150 šeimų. A. Vanagas Vilnius 15 A. Salys, Die žemaitischen Mundarten, Kaunas, 1930, p. 231. 16 Scriptores rerum Prussicarum, II, Leipzig, 1863, p. 677. 17 Codex diplomaticus..., p. 74. 18 Н. Я. Спорис, min. veik. 19 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 144. 20 Plačiau žr. M. Vasmer, min. veik., p. 537. Dėl priesagos -ein- žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 427. 21 Žr. Raymond Schmittlein, Etudes sur la nationalité des Aestii, t. 1, Toponymie lituanienne, Bade, 1948, p. 15. 22 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 98, 349, 588.