Slavų kalbų lyginamosios gramatikos apybraiža

SLAVŲ KALBŲ LYGINAMOSIOS GRAMATIKOS APYBRAIŽA С. Б. Бернштейн, Очерк сравнительной грамматики славянских языков. Издательство Академии наук СССР, Москва, 1961, 352 р. S. Bernšteino „Slavų kalbų lyginamosios gramatikos apybraiža“ yra dalis slavų lyginamosios gramatikos, apimanti įžanginius klausimus ir fonetikos skyrių. Tai pats naujausias kalbos mokslo žodis apie lyginamąją-istorinę slavų kalbų fonetiką ir bendrąsias slavistikos problemas. Šis veikalas, mūsų nuomone, toli prašoka savo kuklų „vadovėlio studentams“ uždavinį ir atsistoja šalia klasikinių A. Mejės, N. van Veiko, A. Seliščevo, A. Vajano istorinės slavų kalbotyros darbų. Tiek metodologiniu atžvilgiu, tiek gausia baltistikos dalykus liečiančia medžiaga, pagaliau tiesioginių baltų-slavų kalbinių ryšių problemos sprendimu S. Bernšteino veikalas yra svarbus baltų kalbų istorijos tyrinėtojams. Džiugu pastebėti, kad baltistikos klausimams šiame veikale yra skiriama kur kas daugiau vietos, negu ankstesniuose tokio pobūdžio darbuose. Mūsų skaitytojams, turbūt, įdomiausias bus S. Bernšteino knygos skyrius „Kalbiniai baltų-slavų ryšiai“ (p. 27—37). Skirtingai nuo ankstesnių, pavyzdžiui, V. Vondrako, J. Mikolos darbų, kurių autoriai specialiai baltų-slavų kalbinių ryšių netyrinėjo, o pasitenkino esamos situacijos konstatavimu, naujojo veikalo autorius ne tik išdėsto senąsias teorijas, bet pateikia aiškiai suformuluotas savitas pažiūras. S. Bernšteinas nedvejodamas pasisako prieš baltų-slavų prokalbės teoriją, kuri, jo žodžiais tariant, padarė daug žalos lyginamajai slavų kalbų gramatikai: ši teorija skatina tyrinėtojus maišyti įvairių epochų reiškinius, sudarinėti dirbtines konstrukcijas, hipotezes, kurios stabdo pr slavų kalbos istorijos tyrinėjimą (plg. p. 36). Štai dėl ko, S. Bernšteino nuomone, negalima pripažinti baltų-slavų prokalbės teorijos: a) Daugelis seniausių procesų baltų ir slavų kalbose vyko skirtingai. Ypač būdinga šiuo atžvilgiu yra balsių ā, ō, ā̄, ō̄ istorija. b) Daugelis svarbiausių pr slavų kalbos procesų, įvykusių seniausiame jos egzistavimo periode, prabaltų kalboje visiškai nepasireiškė arba tik silpnai atsispindėjo atskiruose jos dialektuose. Ypač tai pasakytina apie s likimą baltų ir slavų kalbose. c) Praeityje visa baltų-slavų prokalbės šalininkų įrodymų sistema buvo grindžiama pr slavų ir lietuvių kalbos faktų gretinimu. Labai dažnai lietuvių kalbos faktai buvo pateikiami kaip prabaltiški. Tuo tarpu prabaltų 313 kalba dar žiloje senovėje suskilo į dvi pagrindines prokalbes, kurių vienai priklauso lietuvių ir latvių, o kitai — prūsų kalbos. Lyginimas visų pirma su lietuvių kalba kelia prieštaravimų dar ir dėl to, kad pr slavų gentys daugiausia bendravo su prūsų ir jotvingių gentimis. Nėra abejonės, kad baltų-slavų bendrystė (сообщность) visų pirma apėmė pr slavų, prūsų ir jotvingių kalbas. Pr slavų kalbos istorija rodo, kad glaudaus baltų ir slavų genčių kontakto periodu vieningos baltų prokalbės iš tikrųjų jau nebuvo. Todėl neatsitiktinai svarbiausios šios epochos naujovės nevienodai sieja pr slavų kalbą su atskiromis baltų kalbomis. d) Baltų-slavų prokalbės teorijos šalininkai, nepaisant įvairių mėginimų, negali išspręsti baltų-slavų rekonstrukcijų problemos. Šią problemą labai apsunkina dar ir toji aplinkybė, kad prabaltų kalbos rekonstrukcijaidele dalimi yra neįmanoma: daugelis baltų kalbų išnyko be pėdsakų, o išlikusios neduoda galimybės atstatyti daugelio prabaltų kalbos reiškinių. e) Baltų-slavų prokalbės teorijos nepatvirtina archeologijos mokslo duomenys. Toliau S. Bernšteinas daro išvadą, kad baltų ir slavų kalbų panašumas paaiškinamas ilgai trukusiu baltų ir slavų genčių kontaktu, kuris buvo baltų-slavų bendrystės susiformavimo priežastimi. Šią bendrystę patvirtina bendros izoglosės. Tyrinėtojų uždavinys yra nustatyti šių baltų-slavų izoglosių pobūdį, teritoriją ir susidarymo laiką (plg. p. 36). Neigdamas baltų-slavų prokalbės teoriją, S. Bernšteinas kartu pabrėžia, kad baltų kalbų duomenys yra nepaprastai svarbūs pr slavų kalbos istorijos studijavimui. Nagrinėdamas atskirus slavistikos klausimus, veikalo autorius pareiškia nemažą įdomių minčių, kurios vienokiu ar kitokiu būdu liečia baltų kalbų istorijos dalykus. Be abejo, mums įdomus yra pr slavų kalbos istorijos periodizacijos klausimas. Pr slavų kalbos istoriją S. Bernšteinas skirsto į dvi dideles epochas: į epochą iki uždarųjų skiemenų netekimo ir uždarųjų skiemenų netekimo epochą. Pirmąją epochą toliau jis skiria į tris periodus: periodą tuojau po indoeuropiečių prokalbės suskilimo, baltų-slavų bendrystės periodą ir periodą, trukusį nuo šios bendrystės iširimo iki uždarųjų skiemenų netekimo epochos. Antroji epocha skirstoma į du periodus: pirmasis — uždarųjų skiemenų netekimo periodas, antrasis — pr slavų kalbos suskilimo, slavų tautybių kalbų formavimosi periodas. Pastarojo periodo data S. Bernšteinas laiko I m. e. tūkstantmečio antrąją pusę, nurodydamas, kad nustatyti tikslesnę, nors dviejų šimtmečių rėmuose, datą, kaip kad darė daugumas ankstesniųjų tyrinėtojų, nėra įmanoma (plg. p. 51—52). Baltų ir slavų genčių kontaktai, S. Bernšteino nuomone, prasidėjo antroje II tūkstantmečio pr. m. e. pusėje ir galėję užtrukti net iki I tūkstantmečio pr. m. e. vidurio. Vadinasi, I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje baltų-slavų bendrystė iširo (plg. p. 60—1). S. Bernšteinas sutinka, kad šie teiginiai kol kas labai hipotetiški. Tačiau yra medžiagos, leidžiančios juos patikslinti. Pirmiausia tai tie baltų ir slavų žodyno elementai, kurie susiformavo bendrojo baltų ir slavų gen- 314 čių gyvenimo metu. Svarbiausia čia atskirti bendrą indoeuropietiškos leksikos fondą nuo baltų-slavų bendrystės naujovių. Pagrįstai ve ikalo autorius iškelia mintį, kad ankstesnieji baltų ir slavų kalbinių santykių tyrinėtojai per mažai kreipė dėmesio į pietų slavų kalbas. Pasirodo, kad dažnai baltų kalbų reiškiniams analogiją randame pietų slavų kalbose arba tiktai bulgarų kalboje. Štai keletas pavyzdžių. Rytų ir vakarų slavų kalbose vartojamas medžio ir jo vaisiaus pavadinimas gruša (rus. груша, ukr. груша, lenk. grusza, polab. grūsoi, ček. hruška). Tačiau jau lenkų tarmėse, o taip pat kašubų ir lužicų kalbose aptinkamas šio pavadinimo variantas su k- (lenk. krusza, kaš. kreša, žem. luž. krušva). Su k- variantu šis pavadinimas vartojamas ir bulgarų bei serbų-chorvatų kalbose (bulg. круша, serb.-chorv. крушка). Vadinasi, čia bendra pietų, kai kurių vakarų slavų ir baltų kalbų (plg. liet. kriaušė, pr. crausy, crausios) fonetinė izoglosė. Pasitaiko ir bendrų žodžių darybos variantų. Liet. gerklė, gurklys, pr. gurcle atitinka bulg. гръклян, serb.-chor. гркљан, kurie slavų kalbų tarpe yra vieniši. Liet. āvinas, lat. auns, pr. awins sudaro bendrą izoglosę su s. sl. овьнь, bulg. овен, serb.-chorv. ован, slovėn. óvan. Liet. milžti, melžiu atitinka s. sl. млъзѫ, bulg. мълзя, serb.-chorv. мўзем, slovėn. móžem. Ypač gausu leksinių variantų: liet. burnà — bulg. бърна „lūpa“, serb.-chorv. брњица „antsnukis“; liet. žiaunos — bulg. джуна „lūpa“; liet. tárpas — bulg. трап „duobė“, serb.-chorv. тра̀п; liet. draskýti — bulg. драскам; liet. dẽšinas — s. sl. деснь, bulg. десен, serb.-chorv. дѐсан; liet. šalnà, lat. salna — bulg. слана „šerkšnas“, serb.-chorv. сла́на, slovėn. slána. Aptinkama ir kai kurių semantinių variantų. Pavyzdžiui, liet. drebulė (: drebeti) atitinka bulg. треперлика, serb.-chorv. трепељљка, slovėn. trepetljika. Remiantis šiais faktais, daroma išvada, kad tolimoje praeityje tarp baltų ir dabartinių pietų slavų kalbų, visų pirma bulgarų kalbos, ilgą laiką egzistavo glaudūs kontaktai. Kadangi baltų genčių gyvenamoji teritorija pietuose nesiekė toliau Pripetės, galima teigti, kad slavų gentys, kalbančios pietų slavų kalbomis, gyveno ir praslavų teritorijos šiaurėje (plg. p. 75). Tiesa, čia reikia pasakyti, kad paskutinieji V. Toporovo ir O. Trubačiovo Dniepro aukštupio hidronimijos tyrinėjimai1 rodo, kad tradicinę baltų ir slavų sieną Pripetės upe reikia, tur būt, rev iduoti, nes baltiškos hidronimijos pėdsakų galima rasti ir į pietus nuo Pripetės. Todėl šį S. Bernšteino teiginį reikėtų truputį patikslinti. Pagaliau ir jis pats, kitoje vietoje (plg. p. 60) kalbėdamas apie baltų ir slavų ribas, nurodo, kad nedidelės baltų grupės galėjusios prasiskverbti į pietus nuo Pripetės. ¹ Plg. B. H. Топоров, О. Н. Трубачев, Балтийская гидронимия Верхнего Поднепровья, „Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 4, Vilnius, 1961, p. 198; Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва, 1962, p. 232—233. 315 Kalbėdamas apie leksinius skolinius, S. Bernšteinas nurodo, kad seniausi skoliniai, patekę į praslavų kalbą iš giminingų kalbų, yra baltiški. Daug bendrų baltų ir slavų kalbų elementų yra ne paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, o bendrystės periode paskolinti vienų iš kitų. Tačiau atskirti šiuos skolinius nuo paveldėtų žodžių nėra tvirtų kriterijų. Veikalo autorius mano, kad prie tokių baltiškų skolinių būtų galima priskirti slavišką rankos (rus. рука ir kt.) pavadinimą, kuris slavų kalbų dirvoje negali būti etimologizuojamas, o baltų kalbose turi patikimą etimologiją (rankà : riñkti). Veikale nagrinėjami ir kai kurie įdomūs fonetinės substitucijos klausimai. Tiesa, jie daugiausia liečia germanizmų chronologiją. Bet fonetinė substitucija, žinoma, palietė ir senuosius slavų skolinius iš baltų. Fonetinės substitucijos reiškiniai rodo, kad nustatant skolinių chronologiją, ne visada galima pasikliauti fonetinių pakitimų duomenimis. Pavyzdžiui, dar neseniai mokslininkus varė į aklavietę pirmosios palatalizacijos žymės germanų skoliniuose (plg. šelm<xelm, kbneže<kuning-). Mat, šiaip gauti iš germanų žodžiai praslavų kalboje turi antrosios ir trečiosios palatalizacijos pėdsakų (plg. cbrky<kirk, cęta<kintus), o slavų ir germanų genčių kontaktų metu fonetinis k’>č’, g’>ž’, x’>š’ procesas turėjo būti jau seniai pasibaigęs. Todėl slavų šelm-, kbneže atsiradimas dabar aiškinamas tokiu būdu. Pirmosios palatalizacijos rezultatas čia nėra gyvas fonetinis procesas, o substitucijos reiškinys. Kadangi skolinimo metu praslavų kalboje skiemenų ke, ge, xe dėl pirmosios palatalizacijos jau nebuvo, tai paskolintųjų žodžių ke, ge, xe dėsningai buvo verčiami č’e, ž’e, š’e. Šie, o ne kiti, atitikmenys buvo parinkti todėl, kad priebalsiai k, g, x praslavų kalboje tose pačiose morfemose galėjo kaitaliotis su č’, ž’, š’. Vadinasi, šiuo atveju germaniškojo ge slavų paskolintuose žodžiuose atliepimas ž’e skolinių chronologijos atžvilgiu mums nėra patikimas argumentas. Pirmųjų germanizmų praslavų kalboje chronologijos klausimas netiesiogiai liečia ir germanizmų, per slavus patekusių į baltų kalbas, amžiaus klausimą. K. Būga, kaip žinome, teigė, kad „visu seniausieji germaniškosios kilmės slavėnų žodžiai giliau nesiekia kaip III amžiaus pr. m. e.“2. S. Bernšteinas slavų ir germanų kontaktų pradžią laiko II m. e. amžių (plg. p. 97, 169). Pagrindinė germanų skolinių dalis į praslavų kalbą pateko II—V m. e. amžiuose. Šiuo metu slavai iš germanų gavo ir žodžius kotъ, šelmъ, osьlъ, iš kurių vėliau kilo mūsų katilas, šalmas, asilas. S. Bernšteino teiginiai slavų ir germanų kalbų santykių klausimais prieštarauja pastaruoju metu vėl keliamai hipotezei apie slavų protėvynę prie Vyslos-Oderio3. Tačiau šios hipotezės šalininkų argumentai kol kas iš tikrųjų yra labai hipotetiški. S. Bernšteinas nurodo, kad neturime jokių duomenų, jog slavai I tūkstantmetyje pr. m. e. būtų gyvenę prie Baltijos jūros. Ankstesniųjų tyrinėtojų, skelbiančių tokias mintis, argumentas buvo slavų kalbose ap- 2 Plg. K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 2, Vilnius, 1959, p. 84. 3 Plg. В. В. Мартынов, К лингвистическому обоснованию гипотезы о висло-одерской прародине славян, «Вопросы языкознания», Москва, 1961, № 3, р. 51—59. 316 tinkamas žodis mor'e. Šis žodis žinomas daugeliui indoeuropiečių kalbų, plg. lot. mare, sen. air. muir, got. marei, liet. mãrės, mãrios, lat. mare, pr. mary ir kt. Tačiau S. Bernšteinas, be kita ko remdamasis K. Būgos ir A. Isačenkos teiginiais, nurodo, kad slavų žodžio mor'e „jūra“ reikšmė yra naujesnė. Anksčiau šis žodis reiškęs „balą, stovintį vandenį“. Vadinasi, praslavų kalboje jis atsirado anksčiau, negu slavai susipažino su atvira jūra (plg. p. 63—64). Tokiu būdu jis nėra joks argumentas, kad praslavų kalba kalbantieji žmonės būtų gyvenę prie jūros. Atskirus baltistikos klausimus veikalo autorius gana plačiai paliečia, duodamas praslavų kalbos pakitimų, susijusių su baltų-slavų kalbinės sąjungos periodu, charakteristiką. Jis nurodo, kad jau baltų-slavų bendrystės metu baltų prokalbė buvo suskilusi į daugelį dialektų. Todėl ir daugelis baltų-slavų izoglosių praslavų kalbą su atskiromis baltų kalbomis sieja įvairiai. Prie pačių seniausių baltų-slavų izoglosių reikia skirti balsinių sonantų skiemeningumo netekimą ir jų virtimą dvigarsiais ir, ur, il, ul, im, um, in, un. Tiesa, skiemeninių sonantų neišlaikė ir daugelis kitų indoeuropiečių kalbų, tačiau jose šis procesas vyko skirtingai, o praslavų ir prabaltų kalbose jis nuostabiai sutapo. Baltų-slavų bendrystės metu praslavų kalbos fonetinėje ir gramatinėje sandaroje pradeda vaidinti svarbų vaidmenį intonacija. Ji tampa savarankišku kalbinės sistemos faktoriumi. Šioje srityje prabaltų ir praslavų kalboms būdinga daugelis bendrų procesų. Atskirų skirtumai taip pat paaiškinami dialektiniu prabaltų kalbos susiskaidymu. Manoma, kad intonacijos atžvilgiu praslavų kalbai artimiausios buvo senovės prūsų ir jotvingių tarmės (plg. p. 159—60). Baltų-slavų bendrystės periodui veikiausiai reikia skirti ir praslavų kalbos skiemens galo priebalsinio sonanto m virtimą n (plg. p. 165). Šiam periodui skiriami ir priebalsių, esančių prieš j, pasikeitimo reiškiniai. Šalia baltų ir slavų kalboms bendrų bruožų čia matome ir nemaža esminių skirtumų. Todėl yra pagrindo manyti, kad šis praslavų kalboje labai ilgai užtrukęs procesas prasidėjo jau yrant baltų-slavų bendrystei. Priebalsių, esančių prieš j, likimu praslavų kalbai artimiausios yra latvių ir iš dalies senovės prūsų tarmės (plg. p. 166—167). Baigiant negalima nepastebėti, kad baltų kalbų pavyzdžiai S. Bernšteino veikale labai vykusiai parinkti ir kruopščiai patikrinti. Gal tik vietoje F. Kuršaičio pateikiamų formų žvaigždė (plg. p. 153), dėdė (plg. p. 148) reikėjo duoti literatūrinės lietuvių kalbos formas žvaigždė, dėdė ir vietoje prūsų kalbos paminkluose nepaliudytos bendraties rinkt (plg. p. 92) nurodyti šio veiksmažodžio formą senrinka. Su malonumu perskaitę S. Bernšteino „Slavų kalbų lyginamosios gramatikos apybraižos“ vieną dalį, lauksime pasirodant kitos šio veikalo dalies, kurioje taip pat tikimės rasti nemaža reikšmingų baltų kalbų mokslui faktų. Vilnius A. Sabaliauskas 317