scieee AI-readable full text Open interactive document viewer

Dėl regresyvinės balsių asimiliacijos kai kuriose šiaurės rytų žemaičių dūnininkų tarmėse

V. Vitkauskas

Full text

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA SOBRE LA ASIMILACIÓN REGRESIVA DE LAS VOCALES EN ALGUNOS DIALECTOS DÚNININKAI DEL NORESTE DE SAMOGITIA V. VITKAUSKAS La asimilación regresiva de las vocales, tan extendida en los dialectos dounininkai de Samogitia, tampoco es ajena en ciertos casos a algunos dialectos dūnininkai2, y especialmente al dialecto de Kuršėnai, que aquí se describe con mayor detalle3. Naturalmente, no se puede hablar de una asimilación regresiva sistemática en los dialectos dūnininkai descritos, pues aquí esa asimilación afecta únicamente a la vocal e. Ante las i finales < i < *in y las u < ū < *un adelantadas, así como ante u̇ (a veces también ante ie < ė), la e acentuada con el acento principal antiguo, en ciertos casos no se alarga, sino que se pronuncia breve. Esto ocurre en todos los casos en que los dialectos dounininkai vecinos (Raudėnai, Tryškiai, Papilė, Tirkšliai y otros) tienen ę e ie, o incluso ė, en lugar de e. La asimilación regresiva se observa en el dialecto de Kuršėnai: 1. Cuando e aparece inmediatamente antes de una sílaba final cuyos elementos vocálicos son i, u adelantada y u̇, o el diptongo ie: a) en algunos sustantivos de tema en ja, en los casos nominativo, dativo, acusativo, locativo y vocativo del singular, y genitivo y locativo del plural: Singular N. šėnis ~ šėnis vi'nmėtis ~ vienmėtis G. šė'ne vi'nmė'če D. šėnu̇ vi'nmėčiu̇ 1 Véase K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 2, Vilnius, 1959, p. 492; V. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, „VVPI Mokslo darbai“, t. 11, Vilnius, 1960, p. 90; B. Rokaitė, Kai kurie nauji žemaičių tarmių fonetikos dalykai, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 4, Vilnius, 1961, p. 149—153; A. Girdenis, Balsių asimiliacijos reiškiniai Tirkšlių tarmėje, „Kalbotyra“, t. 4, Vilnius, 1962, p. 141—150. Véanse allí mismo la distribución geográfica y los ejemplos dialectales. 2 Sobre la asimilación regresiva de las vocales en los alrededores de Pavandenė, véase V. Grinaveckis, obra citada, ibídem. En la expedición dialectológica de este año también se registró una asimilación regresiva sistemática en los dialectos dūnininkai de los alrededores de Užventis, Vidsodis y Kolainiai. 3 Sobre la extensión del dialecto de Kuršėnai y algunas de sus características fonéticas, véase V. Vitkauskas, Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, Vilnius, 1960, p. 61—76. 269 G. seis uno-método In. seis uno-método Vt. madera — Š. seis|seisau — Plural V. šeñe⁴ vi'nmė·te· K. šeñu vi'nmė·ču N. šeñe·ms vi'nmė·te·ms G. šeñūs vi'nmėčūs In. še'ne's|šeñe's (frecuente) vi'nmė·te·s Vt. mėdžu·si — Lo mismo ocurre con las palabras medis ~ medìs, medžiu, medį, medie, medžiu; kelis ~ kėlis (pierna)⁵, keliu, keli, kelie, keliu (pū'li un keļu | duomeniok ~ cayó de rodillas: «Dovenok»); lėpšis ~ lėpšis, lėpšu, lėpši, lėpšu (prisirínka pilna krėpša lėpšu ~ se llenó una cesta de lėpšiai), cf. fem. lė·pši ~ lėpšė, donde i < e, acus. sing. lė·pši ~ lėpšę, donde i < *en; plėpis ~ plėpis, plėpu, plėpi, plėpu; ru'pėstis ~ rūpėstis (cf. Raudėnai ru'piesnis ~ rūpėsnis); šimtametis ~ šimtametis, šimtamečiu, šimtamečiu, cf. fem. sing. nom. šimtame'ti; con los acusativos singulares de las palabras šėri's ~ šer'js y treč ~ trečias: šėri (pastā·ti šėri | nepsusišnėkėsi ~ puso el šėri, no podrás negarte), trėti (nepá·reje vaikā· i trėti ski·ru | palika tū·trus mėttus ~ los niños no pasaron al tercer curso «clase», repitieron segundo) y así sucesivamente. b) en el genitivo plural de los sustantivos de tema en ē: žėmu (prinėši vaikā· žėmu ~ los niños trajeron žėmiai), mielėnu ~ mėlenių. En este caso no se produce asimilación ante ie < ē: visi sutilpsma tuo jū·duo žė·mie ~ todos cabremos en esa tierra negra; buvā·u ilksilie mielė·niesi ~ estuve mucho tiempo en los arándanos; nusidirbi· su mielė·niems kā·p velniūka ~ trabajaron con los arándanos como diablillos, etc. c) En nombres masculinos con el sufijo diminutivo -elis: daržėlis, daržėlu, daržėli, daržėlie, daržėlu; šaukìmelis (jėtau | kāž duo šaukìmelis būva ~ ay, qué clase de cucharita era); duobėlėlis, duobėlėlu, duobėlėli, duobėlėlu (pero gen. sing. duobėlė·le); klumpėlis, klumpėli, klumpėlie, klumpėlu (pero klumpė·le); iš gergždėlu ~ de Gergždėliai (nombre de pueblo), etc., etc. En las palabras femeninas la asimilación solo se produce ante u palatalizada en el genitivo plural: ašarėlu (kī·g bū·s ašarėlu žmonomims mótinums ~ cuántas lágrimas habrá para las mujeres y las madres, pero: ne vī·nā ašarė·li neišri·tėje | tā· būvāu užki·tiejusi ~ no se derramó ni una lágrima, tan endurecida estaba); dainėlu, žuolėlu; runkėlu (šešius vaik·kus išnešiojō·u un runkėlu ~ llevé a seis niños en brazos), muotriškėlu «mujercitas», etc. d) En sustantivos masculinos con el sufijo -eklis: bambėklis ~ bambėklis, bambėklu, bambėkli, bambėklu; jaunėklis (persona joven), jaunėklu, jaunėkli, jaunėklu (pero gen. sing. jaunė·kle); žanėklis (hombre casado, futuro marido), ža-nėklu, žanėkli, žanėklu; mušėklis (instrumento para golpear en las batallas), mušėklu, mušėkli, mušėklu, etc. En las palabras femeninas no se consigue oír la asimilación 4 Aquí tampoco influyó la analogía de otros casos (véase más adelante), cf. el paradigma de la palabra medis. 5 Pero kė·lis, acus. sing. kė·li (išlė·idā·u i kė·li ~ salí hacia los caminos). 270 (ya sea por analogía o por no querer confundirlas con palabras de género masculino): perė˙klu (mūn reik.tų bent dviju˙ perė˙klu | žadu vištu usivei.sti ~mūn reikėtų bent dvijų perėklių, žadi viščių užsiveisti), etc. e) En el sufijo nominal -enis: šaltėnis «manantial», šaltėni, šaltėnie, šaltėniu (pero en genitivo singular šaltė˙ne: šaltė˙ne ūndu˙ šalc~šaltėnio (v)anduo šaltas); en apellidos: dru˙ktenis, dru˙ktenu˙, dru˙kteni; gluo˙denis, gluo˙denu˙, gluo˙deni; mielenis, mielėnu˙, mielėni (pero mielė˙ne ~ Mėlėnio), pelėnis, pelėnu˙, pelėni (pero pelė˙ne ~ Pelėnio); en nombres de pueblos: gintėnu: iš gintėnu dunauskikė pare˙jusi ~ iš Gintėnių Dunauskikė parėjusi, etc. f) En el sufijo -esnis del grado comparativo de los adjetivos masculinos (solo en nominativo y acusativo singular): mažėšnis (pero mažė˙sni: nuotriška visumė turi mažė˙sni būti ~ motriška visumėt turi mažėsnė būti), mažėšni; strugėšnis «más corto», strugėšni; šaltėšnis, šaltėšni (pero en genitivo singular šaltė˙sne: nuor šaltė˙sne ūndenc | par˙šil.c a˙sus ~ nūra šaltėsnio (v)andens, par šiltas ėščs); vi˙rešni˙sis ~ vyrešny˙sis (pero vi˙rešnioje ~ vyrešniojo), vi˙rešniu˙ju˙ (tūoki pašutima turieje | ka vi˙rešniu˙ju˙ spi˙ri ~ tokį pasiutimą turėjo, kad vyrešniojujo spyrė), etc. El género femenino no presenta ningún caso de esta asimilación (en el dialecto, los adjetivos pronominales suelen pertenecer a la acentuación IV). 2. La asimilación se produce a veces también en casos en que e no precede directamente a una sílaba con i<i<*in final o con u<ū<*un adelantada: a) cuando entre ambos hay una sílaba con la vocal constitutiva e: sėseri (tikra sėsėri pei.k | uo tū neustūoji ~ tikrą seserį peika, o tū neužstūoji), šėpeti (kur nukisā˙ tū˙ šėpeti ~ kur nukisai tą šėpetį)⁶, šėpeti (kur nukisā˙ tū˙ šėpeti ~ kur nukisai tą šėpetį). A este tipo pertenecen, probablemente, también las palabras kėbelis «trabajo engorroso, dificultad», cf. lk. kėbelis⁷ (kėbelis su ti˙k vaikū˙ ~ kėbelis su tiek vaikų), vėpelis⁸ «boquiabierto, zoquete» (kuoks vėpelis čė nepadarī˙s | čė gė˙ra vi˙ra rei˙k ~ koks vėpelis čia nepadarys, čia gero vyro reikia), žėbelis «decir tonterías», etc. b) Cuando entre ambos hay una sílaba con la vocal constitutiva i: nėrini, nėrini˙s ~ nerinys «objeto tejido» (pābuobė˙s lā˙ksta i nėrini užmeti ~ pabobiais laksto ir nėrinį užmetė, pero: tūri nė˙rine dā˙r nemā˙žā | tūoki šeimi˙na apnė˙rti nėju˙kā ~ turi nėrinio dar nemažai, tokią šeimyną apnerti ne juokai), tēšmini (susibra˙ži kārvi tēšmini | nelė˙id ne už pā˙pa pajimti ~ susibraižė karvė tešmenį, neleido ne už papo paimti), etc. Influencia de la analogía. La alternancia de e largas y breves acentuadas en el paradigma de una misma palabra crea (en la conciencia del hablante) cierta confusión. Ahora que las leyes de la asimilación ya no tienen una base firme en el dialecto (se han igualado las pronunciaciones de i<i<*in e i<ė, i<*en: en todos los casos se pronuncian i y u abiertas y más amplias, sonidos intermedios entre i y e, y entre u y o; a mi juicio, el dialecto está sometido a una influencia enérgica de la lengua literaria y de los dialectos aukštaitis vecinos), en los paradigmas la e suele nivelarse: en todas las formas se pronuncia breve o larga. a) Como ya se ha mencionado, no se ha oído esta asimilación en los sustantivos femeninos con el sufijo -eklė: perė˙klu, jaunė˙klu, etc. La e larga también se pronuncia muy a menudo en 6 En la frontera misma con los dūnininkai, en el pueblo de Kentraitiai, se oyó la frase: sėseri˙ pavi-dieti grie˙ks ~ sėsere pavyvėdėti griekas, pero aquí se trata claramente de una influencia de los dūnininkai (seserė de Raudėnai). 7 Lietuvių kalbos žodynas, t. 5 (ats. redaktorius K. Ulvydas), Vilnius, 1959, p. 470. 8 Plg. K. Būgos vėpelis (žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 1, Vilnius, 1958, p. 291). 271 en las formas žē·mu (en el dialecto tradicional, žēmu), mielē·nu (trad. mielēnu), buobē·lu, sē·seri (trad. sēseri), al igual que en todas las demás formas en las que e lleva el acento principal antiguo. b) Con los sustantivos masculinos ocurre todo lo contrario: se pronuncia una e breve allí donde no puede hablarse en absoluto de asimilación regresiva, por ejemplo: Singular V. medìs luopšelis gražesnis K. mė·dže‖mėdže luopš·le‖luopšele gražē·sne‖gražesne N. medžù· luopšelu· gražesnė·m G. mèdi luopšeli gražesni Įn. medžù luopšeliù gražesniù Vt. mède luopšele gražesnėmi Š. sēni‖sėnau vaikē·l Plural V. mè·de· (l. r., antiguo)‖mède· (frecuente). luopšele· gèresnì‖gerèsne· K. medžù luopšelu gèresniù N. mè·de·ms luopšele·ms gèresnims‖geresni·ms G. medžùs luopšeluš gèresniùs Įn. mè·de·s (l. r.)‖mède·s luopšele·s gèresnė·s Vt. medžù·si luopšelu·si gèresniù·si Š. sēne· vaikēle· El paradigma deja claro que, por analogía, se pronuncia una e breve en el genitivo singular, el nominativo, vocativo, dativo e instrumental plural (no pudo haber asimilación ante una e abierta). Cabe añadir que esta nivelación es particularmente marcada y frecuente en el habla de la generación más joven. Al igual que en el dialecto de Kuršėnai, la asimilación regresiva también actúa en las siguientes hablas dūnininkai del noreste: en Kurtuvėnai (jē·m kùr geresnis gā·bals ~ jēma «toma», donde es mejor gābalas; tuòli mù·su tievi·nė·li biednù· siratėlu (d.) ~ nuestra querida pequeña patria, de los pobres huérfanos, está lejos), en Šaukėnai (atė·je tuóks vaikėlis ~ llegó tal niño; kù· tu čė sēni sėjė ~ qué dices aquí, viejo; šiù·t pašlius pas tū· seni pažu·rieti | ar tikrā· jis miri (p.) ~ se enviaron mensajeros para visitar a ese anciano y averiguar si realmente había muerto). En Vėjaguvė (ši·nā·usma šaltēnù·se ~ en las fuentes de nuestro heno; ai·k bā·l­tinti medžù ~ ve a blanquear los árboles; sēnis būva su ū·sta·s | su baržā ~ el viejo estaba con sus bigotes, con la barca; mùms gerā· jīr kulkuozēlie ~ nosotros también estamos bien en la koljós; stāsi· | a nebēg prakaitėlis ~ Stasys, ¿no está sudando?) y otros lugares.⁹ Sobre la cuestión del origen. Teniendo en cuenta la explicación de K. Būga¹⁰, la correspondencia de la e breve de los dūnininkai con ę, ę o ie de los dounininkai y la extensa zona en la que se da esta asimilación, hay que pensar que es un fenómeno relativamente antiguo de los dialectos žemaičiai. Sin duda, se produjo antes de u > o e i > e y, probablemente, antes del alargamiento de las antiguas a y e acentuadas. La e breve pudo conservarse en los dialectos de Kuršėnai y en otros dialectos dūnininkai del siguiente modo: debido a ⁹ Los datos se tomaron del fichero del Sector de Historia de la Lengua y Dialectología del LKLI. ¹⁰ Véase K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 2, Vilnius, 1959, p. 492. 272 Debido a la asimilación regresiva, la e empezó a pronunciarse tensa y más cerrada (probablemente en todos los dialectos žemaitianos en los que existe esa asimilación); dejó de asimilarse a la e abierta y no se alargó. Después, en algunos dialectos dūnininkai se convirtió en ė y, en otros, en ie o ę; en los dūnininkai se mantuvo breve, perdió la tensión y coincidió con la e abierta no afectada por esa asimilación, cuando en esos dialectos empezaron a debilitarse las leyes de la asimilación. La vocal e del dialecto de Tirkšliai también indica que existió una vocal tensa11 (si no es una innovación reciente). Vilnius Sobre la asimilación regresiva de las vocales en algunos dialectos žemaitianos de los dūnininkai del noreste V. VITKAUSKAS Resumen A la acción de la asimilación regresiva en los dialectos žemaitianos de los dūnininkai del noreste (Kuršėnai, Šaukėnai, Kurtuvėnai) solo está sometida la vocal e situada delante de las sílabas finales cuyos núcleos vocálicos son i<i<*in y u<u<*un, ū<uo, cuando aparecen después de consonantes palatalizadas (a veces, delante de ie<ė). Entonces, la vocal e bajo el acento principal antiguo se pronuncia breve, en lugar de la e larga esperada (como en la lengua literaria): mėdis (en la lengua literaria mėdis) «árbol», genitivo plural mielēnų (nominativo singular mielēni «arándano»), duobilēlis (genitivo singular duobilē-le) «trébolillo», butbēlis (en la lengua literaria bambēlis) «gruñón», etc. A veces, la asimilación también se produce cuando entre la sílaba con la vocal e y la sílaba final con las vocales i<i<*in, u<u<*un, ū<uo se interpone una sílaba con las vocales e, i: šēpeti «cepillo» (genitivo singular šēpeče), nē:rini «tejido» (genitivo singular nē:rine), etc. Según el autor, la acción de esta asimilación comenzó incluso antes de que se alargaran en lituano las vocales tónicas a, e. 11 Véase A. Girdenis, artículo citado, en el mismo lugar. 18. Kalbotyros klausimai VI.