Dėl regresyvinės balsių asimiliacijos kai kuriose šiaurės rytų žemaičių dūnininkų tarmėse

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL REGRESYVINĖS BALSŲ ASIMILIACIJOS KAI KURIOSE ŠIAURĖS RYTŲ ŽEMAIČIŲ DŪNININKŲ TARMĖSE V. VITKAUSKAS Regresyvinė balsių asimiliacija, taip plačiai paplitusi žemaičių dounininkų tarmėse, tam tikrais atvejais yra nesvetima ir kai kurioms dūnininkų tarmėms2 ir ypač čia smulkiau aprašomai Kuršėnų tarmei3. Žinoma, kalbėti apie nuoseklią regresyvinę asimiliaciją aprašomose dūnininkų tarmėse negalima, nes čia tos asimiliacijos tėra paveiktas tik balsis e. Prieš galūninius i < i < *in ir supriešakėjusius u < ū < *un bei u̇ (kartais ir prieš ie < ė) pagrindiniu-senoviniu kirčiu kirčiuotas e tam tikrais atvejais yra nepailginamas, bet tariamas trumpai. Ir tai atsitinka visais tais atvejais, kai gretimos dounininkų tarmės (Raudėnai, Tryškiai, Papilė, Tirkšliai ir kt.) vietoj e turi ę ir ie ar net ė. Regresyvinė asimiliacija Kuršėnų tarmėje pastebima: 1. Kai e eina betarpiškai prieš galūninį skiemenį, kurio sudaromieji balsiai yra i, supriešakėję u ir u̇ arba dvibalsis ie: a) kai kurių ja-kamienių vardazodžių vns. vardininke, naudininke, galininke, vietininke, šauksmininke, dgs. kilmininke ir vietininke: Vienaskaita V. šėnis ~ šėnis vi'nmėtis ~ vienmėtis K. šė'ne vi'nmė'če N. šėnu̇ vi'nmėčiu̇ 1 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 2, Vilnius, 1959, p. 492; V. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, „VVPI Mokslo darbai“, t. 11, Vilnius, 1960, p. 90; B. Rokaitė, Kai kurie nauji žemaičių tarmių fonetikos dalykai, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 4, Vilnius, 1961, p. 149—153; A. Girdenis, Balsių asimiliacijos reiškiniai Tirkšlių tarmėje, „Kalbotyra“, t. 4, Vilnius, 1962, p. 141—150. Žr. ten pat paplitimo geografiją ir tarminius pavyzdžius. 2 Apie regresyvinę balsių asimiliaciją Pavandenės apylinkėse žr. V. Grinaveckis, min. veikalas, ten pat. Nuosekli regresyvinė balsių asimiliacija šių metų dialektologinėje ekspedicijoje užfiksuota dar dūnininkų tarmėse apie Užventį, Vidsodį, Kolainius. 3 Apie Kuršėnų tarmės plotą ir kai kurias fonetines ypatybes žr. V. Vitkauskas, Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, Vilnius, 1960, p. 61—76. 269 G. šeñi vi'nmėti In. šeñù vi'nmėču Vt. mėdie — Š. šeñi|šeñau — Daugiskaita V. šeñe⁴ vi'nmė·te· K. šeñu vi'nmė·ču N. šeñe·ms vi'nmė·te·ms G. šeñūs vi'nmėčūs In. še'ne's|šeñe's (dažn.) vi'nmė·te·s Vt. mėdžu·si — Panašiai yra su žodžiais medis ~ medìs, medžiu, medį, medie, medžiu; kelis ~ kėlis (kojos)⁵, keliu, keli, kelie, keliu (pū'li un keļu | duomeniok ~ puolė ant kelių: „Dovenok“); lėpšis ~ lėpšis, lėpšu, lėpši, lėpšu (prisirínka pilna krėpša lėpšu ~ prisirinko pilna krepša lėpšių), plg. mot. lė·pši ~ lėpšė, kur i < e, vns. gal. lė·pši ~ lėpšę, kur i < *en; plėpis ~ plėpis, plėpu, plėpi, plėpu; ru'pėstis ~ rūpėstis (plg. Raudėnų ru'piesnis ~ rūpėsnis); šimtametis ~ šimtametis, šimtamečiu, šimtamečiu, plg. mot. g. vns. vard. šimtame'ti; su žodžių šėri's ~ šer'js ir treč ~ trečias vns. galininkais: šėri (pastā·ti šėri | nepsusišnėkėsi ~ pastatė šėri, nebsusišnėkėsi), trėti (nepá·reje vaikā· i trėti ski·ru | palika tū·trus mėttus ~ neparejo vaikai į tretį skyrių „klasę“, paliko antrus metus) ir t. t. b) ē-kamienų daiktavardžių dgs. kilmininke: žėmu (prinėši vaikā· žėmu ~ prinėšė vaikai žėmių), mielėnu ~ mėlenių. Šiuo atveju asimiliacijos nebūna prieš ie < ē: visi sutilpsma tuo jū·duo žė·mie ~ visi sutilpsma to(je) juodo(je) žemė(je); buvā·u ilksilie mielė·niesi ~ buvāu ilgšilė(je) mėlenėse; nusidirbi· su mielė·niems kā·p velniūka ~ nusidirbę su mėlenėms kaip velniukai ir kt. c) Vyr. giminės vard(a)žodžiuose su mažybine priesaga -elis: daržėlis, daržėlu, daržėli, daržėlie, daržėlu; šaukìmelis (jėtau | kāž duo šaukìmelis būva ~ jėtau, kas do šaukìmelis būvo); duobėlėlis, duobėlėlu, duobėlėli, duobėlėlu (bet vns. kilm. duobėlė·le); klumpėlis, klumpėli, klumpėlie, klumpėlu (bet klumpė·le); iš gergždėlu ~ iš Gergždėlių (kaimo vardas) ir t. t. ir t. t. Moteriškos giminės žodžiuose asimiliacija įvyksta tik prieš suprešakėjusį u dgs. kilmininke: ašarėlu (kī·g bū·s ašarėlu žmonomims mótinums ~ kiek bū·s ašarėlių žmonoms motinums, bet: ne vī·nā ašarė·li neišri·tėje | tā· būvāu užki·tiejusi ~ ne viena ašarėlė neišrietėjo, taip buvau užkietėjusi); dainėlu, žuolėlu; runkėlu (šešius vaik·kus išnešiojō·u un runkėlu ~ šešius vaikus išnešiojau ant rankėlių), muotriškėlu „moterelių“ ir t. t. d) Vyr. giminės daiktavardžiuose su priesaga -eklis: bambėklis ~ bambėklis, bambėklu, bambėkli, bambėklu; jaunėklis (jaunas žmogus), jaunėklu, jaunėkli, jaunėklu (bet vns. kilm. jaunė·kle); žanėklis (vedęs vyras, būsimasis vyras), ža-nėklu, žanėkli, žanėklu; mušėklis (įrankis mūšėms mušti), mušėklu, mušėkli, mušėklu ir t. t. Moteriškosios giminės žodžiuose asimiliacijos nepasiseka išgirsti 4 Čia nė paveikė kitų linksnių analogija (žr. toliau), plg. žodžio medis paradig(m)ą. 5 Bet kė·lis, vns. gal. kė·li (išlė·idā·u i kė·li ~ išleidau į kelių). 270 (ar dėl analogijos, ar dėl nenoro sumaišyti su vyriškosios giminės žodžiais): perė˙klu (mūn reik.tų bent dviju˙ perė˙klu | žadu vištu usivei.sti ~mūn reikėtų bent dvijų perėklių, žadi viščių užsiveisti) ir kt. e) Daiktavardžių priesagoje -enis: šaltėnis „šaltinis“, šaltėni, šaltėnie, šaltėniu (bet vns. kilm. šaltė˙ne: šaltė˙ne ūndu˙ šalc~šaltėnio (v)anduo šaltas); pavardėse: dru˙ktenis, dru˙ktenu˙, dru˙kteni; gluo˙denis, gluo˙denu˙, gluo˙deni; mielenis, mielėnu˙, mielėni (bet mielė˙ne ~ Mėlėnio), pelėnis, pelėnu˙, pelėni (bet pelė˙ne ~ Pelėnio), kaimų pavadinimuose: gintėnu: iš gintėnu dunauskikė pare˙jusi ~ iš Gintėnių Dunauskikė parėjusi ir t. t. f) Vyriškosios giminės būdvardžių aukštesniojo laipsnio priesagoje -esnis (tik vns. vardininke ir galininke): mažėšnis (bet mažė˙sni: nuotriška visumė turi mažė˙sni būti ~ motriška visumėt turi mažėsnė būti), mažėšni; strugėšnis „trumpesnis“, strugėšni; šaltėšnis, šaltėšni (bet vns. kilm. šaltė˙sne: nuor šaltė˙sne ūndenc | par˙šil.c a˙sus ~ nūra šaltėsnio (v)andens, par šiltas ėščs); vi˙rešni˙sis ~ vyrešny˙sis (bet vi˙rešnioje ~ vyrešniojo), vi˙rešniu˙ju˙ (tūoki pašutima turieje | ka vi˙rešniu˙ju˙ spi˙ri ~ tokį pasiutimą turėjo, kad vyrešniojujo spyrė) ir t.t. Moteriškoji giminė neturi nė vieno atvejo, kur ta asimiliacija būtų (įvardžiuotiniai būdvardžiai tarmėje dažniausiai yra IV kirčiuotės). 2. Asimiliacija kai kada įvyksta ir tokiais atvejais, kai e neina tiesiogiai prieš skiemenį su galiniais i<i<*in ar supriešakėjusiu u<ū<*un: a) kai tame tarpe stovi skiemuo su sudaromuoju balsiu e: sėseri (tikra sėsėri pei.k | uo tū neustūoji ~ tikrą seserį peika, o tū neužstūoji), šėpeti (kur nukisā˙ tū˙ šėpeti ~ kur nukisai tą šėpetį)⁶, šėpeti (kur nukisā˙ tū˙ šėpeti ~ kur nukisai tą šėpetį). Prie šios rūšies priklauso, tur būt, ir žodžiai kėbelis „keblus darbas, vargas“, plg. lk. kėbelis⁷ (kėbelis su ti˙k vaikū˙ ~ kėbelis su tiek vaikų), vėpelis⁸ „išsižiojelis, žioplys“ (kuoks vėpelis čė nepadarī˙s | čė gė˙ra vi˙ra rei˙k ~ koks vėpelis čia nepadarys, čia gero vyro reikia), žėbelis „kalbas niekus“ ir kt. b) Kai tame tarpe stovi skiemuo su sudaromuoju balsiu i: nėrini, nėrini˙s ~ nerinys „neriamas daiktas“ (pābuobė˙s lā˙ksta i nėrini užmeti ~ pabobiais laksto ir nėrinį užmetė, bet: tūri nė˙rine dā˙r nemā˙žā | tūoki šeimi˙na apnė˙rti nėju˙kā ~ turi nėrinio dar nemažai, tokią šeimyną apnerti ne juokai), tēšmini (susibra˙ži kārvi tēšmini | nelė˙id ne už pā˙pa pajimti ~ susibraižė karvė tešmenį, neleido ne už papo paimti) ir kt. Analogijos veikimas. Kirčiuotų ilgų ir trumpų e kaitaliojimasis to paties žodžio paradigmoje sudaro (kalbėtojo sąmonėje) lyg ir tam tikrą painiavą. Dabar, kai asimiliacijos dėsniai nebeturi tarmėje tvirto pamato (suvienodėjo i<i<*in ir i<ė, i<*en tarimas: visais atvejais tariami atviri praplatėję i, u, tarpiniai garsai tarp i ir e, u ir o; tarmę, pasakyčiau, energingai veikia literatūrinė kalba ir gretimos aukštaičių tarmės), paradigmose e dažnai yra suvienodinamas: visose formose tariamas arba trumpas, arba ilgas. a) Kaip jau buvo minėta, asimiliacijos neteko išgirsti mot. g. daiktavardžiuose su priesaga -eklė: perė˙klu, jaunė˙klu ir kt. Ilgas e labai dažnai tariamas ir 6 Prie pat ribos su duonininkais, Kentraičių kaime, teko girdėti sakinį: sėseri˙ pavi-dieti grie˙ks ~ sėsere pavyvėdėti griekas, bet čia aiški duonininkų įtaka (Raudėnų seserė). 7 Lietuvių kalbos žodynas, t. 5 (ats. redaktorius K. Ulvydas), Vilnius, 1959, p. 470. 8 Plg. K. Būgos vėpelis (žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 1, Vilnius, 1958, p. 291). 271 formose žē·mu (tradicine tarme žēmu), mielē·nu (trad. mielēnu), buobē·lu, sē·seri (trad. sēseri), kaip ir visose kitose formose, kur e turi pagrindinį-senovinį kirtį. b) Su vyriškosios giminės vardžodžiais yra visai priešingai: trumpas e tariamas ten, kur apie regresyvinę asimiliaciją negali būti ir kalbos, pvz.: Vienaskaita V. medìs luopšelis gražesnis K. mė·dže‖mėdže luopš·le‖luopšele gražē·sne‖gražesne N. medžù· luopšelu· gražesnė·m G. mèdi luopšeli gražesni Įn. medžù luopšeliù gražesniù Vt. mède luopšele gražesnėmi Š. sēni‖sėnau vaikē·l Daugiskaita V. mè·de· (l. r., sen.)‖mède· (dažn). luopšele· gèresnì‖gerèsne· K. medžù luopšelu gèresniù N. mè·de·ms luopšele·ms gèresnims‖geresni·ms G. medžùs luopšeluš gèresniùs Įn. mè·de·s (l. r.)‖mède·s luopšele·s gèresnė·s Vt. medžù·si luopšelu·si gèresniù·si Š. sēne· vaikēle· Iš paradigmos aišku, kad trumpas e analogijos keliu tariamas vns. kilmininke, dgs. vardininke, šauksmininke, naudininke ir įnagininke (prieš platų e asimiliacijos negalėjo būti). Ir dar reikia pridurti, kad šitas suvienodinimas ypač ryškus ir dažnas jaunesniosios kartos kalboje. Panašiai kaip Kuršėnų tarmėje regresyvinė asimiliacija veikia dar šiose šiaurės rytų dūnininkų šnektose: Kurtuvėnuose (jē·m kùr geresnis gā·bals ~ jēma „ima“, kur geresnis gābalas; tuòli mù·su tievi·nė·li biednù· siratėlu (d.) ~ toli mūsu tėvynėlė biednų siratėlių), Šaukėnuose (atė·je tuóks vaikėlis ~ atėjo tóks vaikėlis; kù· tu čė sēni sėjė ~ ką tu čia, seni, sėjì; šiù·t pašlius pas tū· seni pažu·rieti | ar tikrā· jis miri (p.) ~ siųnta pašlūs „pasiuntinius“ pas tą sėnį pažiūrėti, ar tikrāi jis mirė). Vėjaguvėje (ši·nā·usma šaltēnù·se ~ šienaūsma šaltēniūse; ai·k bā·l­tinti medžù ~ eik bāltinti medžių; sēnis būva su ū·sta·s | su baržā ~ sėnis būvo su uostais „ūsais“, su barža; mùms gerā· jīr kulkuozēlie ~ mùms gerai ir kulkozėlė(je); stāsi· | a nebēg prakaitėlis ~ Stasys, ar nebėga prakaitėlis) ir kt.⁹ Kilmės klausimu. Turint galvoje K. Būgos aiškinimą¹⁰, trumpo dūnininkų e santykiavimą su dounininkų ę, ę ar ie, didelį plotą, kur ta asimiliacija yra, reikia manyti, kad ji kiek senesnis žemaičių tarmių dalykas. Ji, be abejo, bus įvykusi prieš u > o ir i > e ir, greičiausiai, prieš kirčiuotų senųjų a, e ilginimą. Trumpas e Kuršėnų ir kitose dūnininkų tarmėse galėjo išlikti tokiu keliu: dėl ⁹ Medžiaga imta iš LKLI Kalbos istorijos ir dialektologijos sektoriaus kartotekos. ¹⁰ Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 2, Vilnius, 1959, p. 492. 272 regresyvinės asimiliacijos e buvo pradėtas tarti įtemptai, siauriau (greičiausia visose žemaičių tarmėse, kur ta asimiliacija yra), nebepritapo prie e plačiojo ir nebuvo pailgintas. Paskui vienose dūnininkų tarmėse jis išvirto į ė, kitose į ie ar ę, o dūnininkuose jis išliko trumpas, nebetekęs įtemptumo, sutapęs su tos asimiliacijos nepaveiktu e plačiuoju, kai tose tarmėse ėmė blėsti asimiliacijos dėsniai. Buvus kažkokį įtemptą balsį rodo ir Tirkšlių tarmės balsis e11 (jei jis nėra nesenų laikų padaras). Vilnius О РЕГРЕССИВНОЙ АССИМИЛЯЦИИ ГЛАСНЫХ В НЕКОТОРЫХ ЖЕМАЙТСКИХ ГОВОРАХ СЕВЕРО-ВОСТОЧНЫХ ДУНИНИНКОВ В. ВИТКАУСКАС Резюме Действию регрессивной ассимиляции в жемайтских говорах северо-восточных дунининков (Куршенай, Шаукенай, Куртувенай) подвергается только гласный e, стоящий перед концевыми слогами, слоговыми гласными которых являются i<i<*in и u<u<*un, ū<uo, когда они стоят после мягких согласных (иногда перед ie<ė). Тогда гласный e под основным-древним ударением произносится кратко, вместо ожидаемого долгого e (как в литературном языке): mėdis (лит. яз. mėdis) «дерево», род. п. мн. ч. mielēnų (им. п. ед. ч. mielēni «черника»), duobilēlis (род. п. ед. ч. duobilē-le) «клеверок», butbēlis (лит. яз. bambēlis) «ворчун» и т. д. Случается, что ассимиляция происходит и тогда, когда между слогом с гласным e и концевым слогом с гласными i<i<*in, u<u<*un, ū<uo стоит промежуточный слог с гласными e, i: šēpeti «щетку» (род. п. ед. ч. šēpeče), nē:rini «вязанье» (род. п. ед. ч. nē:rine) и т. д. По мнению автора, действие этой ассимиляции началось еще до того, когда в литовском языке были удлинены ударяемые гласные a, e. 11 Žr. A. Girdenis, min. straipsnis, ten pat. 18. Kalbotyros klausimai VI.