Aukštutinės Padneprės hidronimija ir baltų praeitis

RECENZIJOS AUKŠTUTINĖS PADNEPRĖS HIDRONIMIJA IR BALTŲ PRAEITIS В. Н. Топоров и О. Н. Трубачёв, Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва, 1962, 270 p. Baltiškos toponimijos buvimas toli į pietus ir rytus nuo šių dienų Lietuvos TSR teritorijos dabar nekelia abejonių. Klausimas tik toks: kiek daug jos esama, kiek toli ji yra paplitusi, kas buvo ir kur dingo tos toponimijos palikėjai. Į šiuos klausimus mokslininkai jau ne kartą bandė atsakyti. Peržvelgdami minėtų problemų tyrinėjimo istoriją (nuo A. Kočiubinskio ir L. Pogodino iki K. Būgos ir M. Fasmerio), nesunkiai pastebime, kaip kito šių tyrimų išvados. Jei pirmieji žingsniai šioje srityje buvo nedrąsūs, o baltiškos toponimijos paplitimo ribos likdavo labai neapibrėžtos, tai K. Būgos ir M. Fasmerio tyrinėjimai į kai kuriuos aukščiau minėtų klausimų davė jau palyginti tikslius atsakymus. V. Toporovo ir O. Trubačiovo monografija „Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė“ yra logiškas šių tyrimų tęsinys, patvirtinąs ankstesnių tyrinėtojų, ypač K. Būgos, nuomonę dėl baltiškų vietovardžių buvimo į pietų rytus nuo šių dienų Lietuvos. Tik baltiškos toponimijos randama daug daugiau ir jos paplitimo ribos žymiai išplečiamos. Nagrinėjamos medžiagos gausumu, metodo tikslumu, išvadų platumu ir naujumu ši knyga, matyti, turės lemiamos svarbos kai kuriems baltų ir slavų praeities klausimams nušviesti. Turėdami tai galvoje, trumpame straipsnyje nesiekiame bent kiek išsamiau šią knygą įvertinti, o tik norime paliesti vieną kitą baltistikai svarbesnį klausimą. Visų pirma sustotina prie metodologinio pobūdžio dalykų. Knyga patraukia akį tuo neginčijamu savo pranašumu prieš ankstesnius šios srities darbus, kad čia nagrinėjama ne vienas kuris pasirinktos teritorijos toponimijos arealas ar lingvoetninis sluoksnis, o kruopščiai tiriama visa šios teritorijos hidronimija, toje visumoje stengiamasi rasti tam tikrus darbinius tipus ar leksinius sluoksnius ir tik tada daromos išvados. Kitas teigiamas metodologinis šios knygos bruožas yra tas, kad pirmą kartą taip plačiai ir nuosekliai nagrinėjama Aukštutinės Padneprės hidronimų daryba ir darybos analizė imama pamatu, o etimologinis (leksinis) hidronimų tyrinėjimas laikomas nors ir labai svarbiu, bet tik pagalbiniu. 221 Aukštutinės Padneprės toponomija gali būti pergyvenusi labai sudėtingą istoriją. Baltų vietovardžiai slavų užimtose teritorijose daugelį šimtmečių buvo veikiami slavų kalbų raidos dėsnių. Daugelis jų, tų dėsnių veikiami, dėl substitucijos bei liaudies etimologijos neatpažįstamai pasikeitė. Turint galvoje vieną pagrindinių šios knygos išvadų apie vietinių baltų asimiliavimą ne vienu laiku ir ne iš karto, apie galimą bilingvizmo periodą, galima manyti, kad Aukštutinės Padneprės hidronimų raida, ypač fonetinė, turėjo būti labai savita. Dėl šių priežasčių autoriai ne be pamato kelia mintį ir jos praktiškai laikosi, jog šiuo atveju Aukštutinės Padneprės hidronimus lyginant su prūsų, lietuvių ir latvių vietovardžiais, nebegalima vadovautis vien tradiciniais baltų ir slavų kalbų fonetikos dėsniais, nustatytais daugiausia remiantis bendraja baltų ir slavų kalbų leksika, nes ypatingos Aukštutinės Padneprės kalbinės ir istorinės sąlygos tų dėsnių veikimą bus visai trukdžiusios ir pažeidusios. Be to, daugelis baltiškų vietovardžių į slavų kalbas gali būti patekę kai kurių slavų kalbų dėsnių veikimui pasibaigus arba, atvirkščiai, yra pakeitę lokalių kalbos dėsnių veikiami. Dėl šių priežasčių leksinis nagrinėjimas ne visada gali būti vaisingas. Autoriai suprato, kad hidronimų genezės aiškinimo patikimiausias kriterijus gali būti tik jų afiksacija. Šis, mūsų manymu, teisingas tyrinėjimo metodas buvo viena svarbiausių sąlygų, leidusių autoriams prieiti labai svarbias išvadas, kurių pagrindines čia ir suminėsime. Visų pirma reikia pabrėžti, kad baltiškos hidronimijos paplitimo teritorija žymiai išplečiama ir pietų, ir pietryčių kryptimi. Pripetė iki šiol buvo laikoma pietine riba, kurios baltai niekad neperžengę. Autoriai, remdamiesi didelių baltiškų hidronimų telkinių buvimu kairiajame Pripetės krante ir savo pirmą kartą surastais baltiškais hidronimais į pietus nuo Pripetės, daro išvadą, kad Pripetė nebuvo izoliuojanti baltų paplitimo pietinė riba. Tai, be kita ko, rodo ir baltiškų vietovardžių pasikartojimas į šiaurę ir į pietus nuo Pripetės (Случье, Сажелка, Виша ir kt.). Baltiškų vietovardžių buvimą į rytus nuo Dnepro, konkrečiai Sožės baseine, kalbininkai ilgą laiką neigė. Net didysis mūsų toponomistas K. Būga baltiškų vietovardžių buvimą Sožės baseine pripažino tik 1923 m. rašytame straipsnyje „Sožies paupio lietuviai“. Baltiškos toponimijos buvimą šiame upyne yra pastebėjęs ir M. Fasmeris. V. Toporovas ir O. Trubačiovas Sožės baseine baltiškų vietovardžių randa žymiai daugiau, o iš lygaus jų išsidėstymo visu upės ilgiu daro išvadą, kad baltų buvimas Sožės baseinu nesibaigia. Autoriai eina toliau į rytus ir Desnos vidurupyje ir aukštupyje, kur baltizmų iki šiol, galima sakyti, nebuvo konstatuota, randa apie šimtą baltiškų hidronimų. Tačiau Desnos upyne jų yra mažiau negu Sožės, kas, autorių manymu, rodo, jog rytinė baltų teritorijos riba yra netoli. Galutinai nustatyti rytinę ribą bus galima, ištyrus Okos aukštupio hidronimus. Viena svarbiausių ir naujausių šios monografijos išvadų yra baltiškų vietovardžių paplitimo pietrytinės ribos nustatymas ir drauge baltų ir 222 iraniečių kalbų tiesioginių kontaktų konstatavimas. Autoriai šią ribą nukelia daug toliau į pietryčius, negu iki šiol buvo daroma, į Seimo upės baseiną, kuriame randa apie dvidešimt baltiškų upių vardų. Įsidėmėtina, kad beveik visi jie yra dešiniajame Seimo krante. Savo ruožtu norime pabrėžti, kad daugumos jų baltiškumas nekelia abejonių. Kalbininkai, ypač pastaruoju metu, yra pastebėję nemažą baltų ir iraniečių kalbų leksikos bendrybių. Tačiau šių bendrybių aiškinimas visada sudarydavo daug sunkumų, nes iki šiol vieningai buvo laikomasi nuomonės, kad baltų ir iraniečių kalbų tiesioginių kontaktų nėra buvę. Pietrytinės etninės baltų ribos atkėlimas į Seimo baseiną, kur yra beveik neabejotinų iraniečių pėdsakų, leidžia autoriams daryti išvadą, kad Seimas kažkada yra buvęs baltų ir iraniečių kalbų betarpiškų kontaktų vieta. Visiškai naujai knygoje sprendžiamas ir baltų genčių, palikusių tokius ryškius pėdsakus Aukštutinės Padnieprės toponimijoje, tolesnio likimo klausimas. K. Būga teigė, kad baltai, kažkada gyvenę toli į pietų rytus nuo šių dienų Lietuvos teritorijos, slavų spaudžiami, traukėsi į šiaurės vakarus ir jau VI—VII m. e. amžiuje pasiekė dabartines sritis, o tuo pačiu metu slavai atėjo iki Vilniaus žemių¹. V. Toporovas ir O. Trubačiovas savo knygoje gana pagrįstai kelia mintį, jog slavų spaudžiamų baltų masinio traukimosi nebuvo, o slavai, pamažu skverbdamiesi į baltų genčių gyventas sritis, asimiliavo baltus vietoje. Tą patvirtina kai kurie hidronimų darybos dalykai, pavyzdžiui, sufiksų išsidėstymo eilė, o ypač tai, kad baltiškus vardus turi labai maži upeliai ir nemažas skaičius gyvenamų vietų vardų, kurie palyginti greitai keičiasi. Baltų asimiliavimas turėjęs vykti ne vienu laiku ir ne visur iš karto. Autoriai mano, kad kai kuriose slavų užimtose baltų srityse asimiliacijos procesas buvo ilgas ir sudėtingas, greičiausiai lydimas bilingvizmo periodo. Hipotezę apie dvikalbį periodą autoriai grindžia visų pirma baltiškų vietovardžių su galūnėmis -as, -us fonetinės-morfologinės substitucijos slavų kalbose tikslumu. Mūsų manymu, bilingvizmo hipotezę paremtų ir kai kurių Aukštutinės Padnieprės hidronimų semantinės paralelės, tikslūs semantiniai vertiniai (kalkės), pvz.: Вязовенка (kurią autoriai lygina su liet. ąžuolas, lat. ozols, pr. ansonis) ir Дубовонка, Дубровейка; Лисичка||Ропша (plg. rusų лиса; Ропша — iš iraniečių žodžio „lapė“) ir jos intakas Лопанка (plg. liet. lapė). Net tada, kai slavai prasiskverbė toli į šiaurę, jų užimtose teritorijose dar ilgą laiką buvo baltų salelių, kurios per dvikalbį periodą palaipsniui nyko. V. Toporovas ir O. Trubačiovas mano, kad kai kurios šių salelių išliko gana ilgai, net iki antrojo m. e. tūkstantmečio pradžios. Priimdami šią teoriją (o ja abejoti kol kas jokio pamato neturime), galutinai išspręstume ir kai kurias kitas su baltų praeitimi susijusias problemas. Visų pirma tai liečia lietuvių salelių, esančių į rytus ir pietus už šių dienų Lietuvos TSR teritorijos ribų, atsiradimo klausimą. 1 Apie tai žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 740 ir kitur. 223 Remdamiesi hidronimų analize, autoriai atmeta kai kurių mokslininkų keltą mintį, kad baltiška Aukštutinės Padneprės baseino toponimija gali būti karo belaisvių ar šiaip kolonistų vėliau atnešta. 700—800 baltiškų hidronimų, gana vienodai išsidėsčiusių visoje Padneprėje, yra nesugriaunamas V. Toporovo ir O. Trubačiovo išvados patvirtinimas. Be to, baltiškų hidronimų sufiksų išsidėstymo eilė taip pat rodo, kad Aukštutinėje Padneprėje baltų toponimijos reliktų sluoksnis yra senesnis už slavų. Autorių manymu, nuo pačių seniausių laikų, kurie tik prieinami lingvistinei kontrolei, pagrindinis Aukštutinės Padneprės etninis elementas buvo baltai. Kaip logiška šio teiginio išvada knygoje keliamas klausimas apie senųjų baltų indėlį į Aukštutinės Padneprės istoriją plačiausia šio žodžio prasme. Monografijoje liečiamas klausimas ir dėl Aukštutinės Padneprės baltiškų hidronimų priklausymo atskiriems baltų genčių dialektams. Autorių nuomone, sufiksacija ir leksikos elementai rodo, kad Aukštutinėje Padneprėje yra hidronimų, priskirtinų latviams (sufiksas -ėja), lietuviams (sufiksas -ija, -esa, -asa), jotvingiams (sufiksas -da), prūsams (Стаона, Стаоня ir kt., plg. pr. stabis „akmuo“; Поня, plg. pr. pannean „bala“; Гейшинка, plg. pr. geeyse „gandras“). Tačiau, apskritai imant, ši problema yra labai neaiški. Ką tik minėti atvejai dar iš esmės nieko nesako apie hidronimo priklausymą kuriam nors tuometiniam baltų dialektui, nes, autorių teigimu, fonetinės, morfologinės ir leksinės ypatybės, kurias galima sieti su apytikriai ta pačia teritorija, nesutampa nei su vienu dabar žinomu baltų dialektu. Autoriai spėja, kad Aukštutinėje Padneprėje galėjo būti kažkokia mums nežinoma baltų dialektų grupė. Tiesa, duomenų šiam spėjimui pagrįsti kol kas yra per maža. Be to, mūsų manymu, ir kai kurių aukščiau minėtų baltų dialektinės diferenciacijos žymių tikrumas gali kelti gana rimtų abejonių. Pavyzdžiui, visiškai nesuprantama, kodėl priesagą -ija autoriai laiko būdinga tik lietuvių vardynui ir teigia, kad latviai šios priesagos visai nepažįsta (p. 148, 239). Juk jau J. Endzelynas, kurio studija apie latvių hidronimų darybą2 autoriai naudojasi, yra pateikęs keletą latvių hidronimų su priesaga -ija: Cilm-ija, Guob-ija, Lub-ija, Māl-ija, Sar-ija, Sāl-ija, Tēic-ija. Šiandien tokių vietovardžių sąrašą galima bent dvigubai padidinti: Ak-men-ija3 pv., Akmin-ija3 mš., Aps-ija3 pv., Bērz-ija3 pv., Čērp-ija3 pv., Gal-ijas3 pv., Kaln-ijas4 k., Kļav-ija4 pv., Krūkl-ija4 mš., Lūkst-ija4 pv. Tad priesaga -ija apie hidronimo priklausymą latviams ar lietuviams nieko tikra nesako. Be baltų-slavų, knygoje gana plačiai aptariami slavų-suomių ir baltų-suomių kalbiniai santykiai. Baltų-suomių kalbinių ryšių problemai 2 J. E n d z e l ī n s, Die lettländischen Gewässernamen, „Zeitschrift für slavische Philologie“, XI. Leipzig, 1934, p. 127. 3 J. E n d z e l ī n s, Latvijas PSR vietvārdi, I daļa, 1. sējums, Rīgā, 1956, attiecinkamai p. 15, 17, 40, 106, 164, 294. 4 Ten pat, I daļa, 2. sējums, Rīgā, 1961, attinkamai p. 22, 110, 151, 346. 224 spręsti jau yra paskirta nemaža įvairaus profilio tyrinėjimų. Tačiau didžioji dauguma šių tyrimų lietė baltų ir Pabaltijo suomių ryšius, o baltų-Pavolgio suomių kalbinių kontaktų problema yra daug mažiau tyrinėta. V. Toporovas ir O. Trubačiovas savo knygoje kiek plačiau aiškina baltų ir Pavolgio suomių kalbinius santykius. Jų studijų išvados dar kartą patvirtina jau K. Būgos konstatuotą5 baltų-mardvių kalbų tiesioginių ryšių buvimą, plg. iš baltų skolintą mardvių peel, pejel’ „peilis“. Be to, V. Toporovas ir O. Trubačiovas mano, kad baltai yra turėję gana intensyvius tiesioginius kontaktus ne tik su mardviais, bet ir su mariais (čeremisais)6. Vienas pagrindinių šio teiginio įrodymų būtų lietuvių kalbos žodis lopšys, kurį autoriai laiko skoliniu iš marių lepš „lopšys; kartis, ant kurios kabinamas lopšys“7. Dėl priebalsio š (plg. mardvių lavš) liet. lopšys negali būti skolintas iš mardvių. Baltų-suomių kalbinius santykius liečia ir autorių teiginys, kad lietuvių (kaip ir rusų, plg. udu-ka) kalbos imperatyvo formantas k yra atsiradęs pagal suomių imperatyvą, kurio formantas taip pat yra -ka (-k). Tai visiškai nauja ir labai drąsi hipotezė. Jai įvertinti, matyti, reikės atskiros didesnės studijos. Baigdami bendresnio pobūdžio pastabas, norime pabrėžti, kad vietovardžiai, kurių analizė leido autoriams padaryti tiek naujų ir svarbių išvadų, apskritai imant, yra gana autentiški ir tikslūs. Tai pirmiausia liečia baltiškąją toponimiją. Dėl slaviškų vietovardžių autentiškumo nieko tikra negalime pasakyti, nes monografijoje pateiktų hidronimų patikrinti vietoje, suprantama, negalėjome, o ir šaltiniai (spausdinti ir rankraštiniai), iš kurių autoriai juos ėmė, mums yra neprieinami (išskyrus P. Maštakovo rinkinį). Kad trūksta tikslių užrašymų iš vietos žmonių, pripažįsta ir autoriai. Tačiau ši didelė yda yra būdinga, apskritai imant, visai mūsų toponomastikai. Norime tik pasakyti, kad monografijoje per mažai operuojama ežerų vardais, kurių, tiesa, nėra P. Maštakovo rinkinyje, bet kurių, mūsų įsitikinimu, galima buvo surinkti iš įvairių kitų šaltinių. Iš lietuviškų vietovardžių formų netikslumų galima suminėti: Darupis up. — yra Duōrupis; Dūma up. — yra Dāmė ir Dūmė; Gleuja up. — turi būti Gluvija; Kyklė ež. — dabar šitoks vardas nežinomas. Į lingvistinę literatūrą jis, matyti, pateko iš G. Gerulio „Die altpreussischen Ortsnamen“ (Berlin und Leipzig, 1922), kur G. Gerulis remiasi K. Būga. Savo 5 Žr. K. Būga. Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1958, p. 417. 6 Kad baltai yra turėję tiesioginių kontaktų su mariais (čeremisais), pastebėjo jau K. Būga (Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 590), tik jis šiuos santykius nemanė buvus intensyvius. Vėliau K. Būgos mintį patvirtino B. Serebrenikovas (Б. А. Серебренников, О некоторых следах исчезнувшего индоевропейского языка в центре европейской части СССР, близкого к балтийским языкам, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, serija A, 1, Vilnius, 1957, p. 69—71) ir tam tikra prasme, labai hipotetiškai V. Nikonovas (В. А. Никонов, Неизвестные языки Поочья, «Вопросы языкознания», 1960, № 2, p. 89—95). 7 Apie tai dar žr. O. H. Трубачев, Три литовских этимологии: 1. kaktà, 2. šiaudas, 3. lopšys, „Lingua Poznaniensis“, VIII, Poznań, 1960, p. 236—242. 15. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida 225 ruožtu K. Būga šį ežero vardą paėmė greičiausiai iš Vaižganto raštų (žr. Sąrašas geografiskųjų Lietuvos vardų, „Dirva-Žinynas“, 1904, I, Nr. 10, p. 51). Pats K. Būga nei viename savo darbe šio ežero vardo nėra pateikęs. Gal būt tai kokiu nors būdu iškreiptas Užvenčio apylinkių ežero vardas Tykle||Tyk lis, ten pat kaimas Tykle; Luba — yra Labà ir Luobà. Pažymėtinas autorių apdairumas, priskiriant hidronimą kuriai nors kalbai, ypač tais atvejais, kai hidronimo leksema yra bendra baltams ir slavams. Šia prasme vykusiu reikia laikyti upės vardo Березина, upėvardžių su al- (Ольховка, Ольховец, Ольшица ir kt.), su kam- (Каменка) interpretavimą. Kaip teigiamą monografijos bruožą galima nurodyti etimologinio vandenvardžių žodyno lyginimų ir aiškinimų atsargumą ir mokėjimą, kur tai būtina, rasti išeitį paralelių aiškinimų būdu. Tačiau kartais, mūsų manymu, tų paralelių būna ir per daug. Antai vardui Anelka (p. 176) pakaktų vieno aiškinimo, autorių pateikto antroju: balt. šaknis ap- (= up-), sufiksas -el- ir -ka. Šio hidronimo lyginimas su lat. apaļš, liet. ap(v)alus, rodosi, nebereikalingas, nes upių vardams tokia semantika labai nebūdinga. Nei latvių, nei lietuvių vardyne upėvardžių su šia šaknim, rodosi, nėra. Hidronimų žodyne ar šiaip komentaruose duotos etimologijos, apskritai imant, yra priimtinos. Tik dėl keleto jų norime šį tą pasakyti. Аткыльня, Откыльня (p. 176). Su šio hidronimo skaldymu į priešdėlį at- ir šaknį -kil- gal būt, ir galima sutikti, bet sunku patikėti, kad čia kažkada būta žodžio, turėjusio reikšmę „šaltinis“. Варсова, Ворсоха, Ворсиха (p. 178). Autoriai teisingai lygina su liet. vers-, versm- reikšme „šaltinis“, tačiau nesieja su liet. Versakà||Verseka up. (1. Dieveniškės, Gaujos kr., 2. Valkininkai, Merkio kr.). Вересочь (p. 179). Etimologiniame žodyne duotas archetipas *Versakis visiškai galimas, tačiau visų pirma hidronimas Вересочь lygintinas su liet. Verseka||Versakà ir su Dnepro baseino Варсоха. Воролочи (p. 181). K. Būga (Rinktiniai raštai, III, 880) ir V. Toporovas su O. Trubačiovu atstato archetipą *Varlakiai, bet balos vardo Воролочи nelygina su liet. Varlakys ež., Varlakys up., Varliakys ež. Жердь, Жерты, Жерт (p. 188). Autorių manymu, forma Жердь dėl liaudies etimologijos poveikio yra kilusi iš жерг-, kurios šaknį žer- jie lygina, iš vienos pusės, su liet. žėrėti, o iš antros — su pr. Girte, liet. Girta-kalnis (iš Spruogio). Kadangi šiuo atveju жерг- gali būti dvejopos kilmės, tai dėl pirmo lyginimo nieko griežčiau negalima pasakyti. Antrasis lyginimas visų pirma dėl semantikos vargiai bus teisingas. Ar ne tiksliau būtų жердь (Жерт), kaip paralelę, dar sieti su liet. Gerd-auję up., Gėrd-upis up. Жорна, Карна (p. 115). Autorių manymu, šiuos upių vardus priskirti kuriai nors kalbai sunku todėl, kad jų etimologija ne visai aiški. Tiesa, antrasis vardas, būtent Карна, yra įtrauktas į etimologinį baltiškų hidronimų žodyną ir, mūsų manymu, visiškai teisingai lyginamas su liet. Karnupė, pr. Karnithen. Dar plg. Karnavė up., Kaŭnupis up., Karnėlis (?) 226 ež. Prie šios šeimos, gal būt, priskirtina ir Kernaūja up., Kernaūė up., Keĕnavas ež., Kerňys ež. Tad upės vardo Карна baltiskumu, rodosi, nėra pamato abejoti. Upės vardas Жорна dėl jo neaiškumo autorių yra įrašytas kartu su Карна, bet į etimologinį baltiškų hidronimų žodyną jau nėra įtrauktas, nors turi gerą atitikmenį lietuvių vardyne — Žarnà up. Be to, čia tiktų ir Жарна (p. 109), Жаренка (p. 57). Įdomu, kad Lietuvos miestelis Zarėnai yra prie Žarnõs upės. Dar plg. Žarė up. ir kaimas prie šios upės Zarėnai. Зембик, Зембинка (p. 188). Nors formų autentiškumu autoriai ir abejoja, bet tik dėl to palikti šį upėvardį be komentarų, rodosi, nėra reikalo. Žodžio pradžios z čia gali būti baltų dialektizmas, plg. liet. Zambas up. Жортаика (p. 188). Nurodomas Kočiubinskis, kuris sieja su žiovojų, -roti (?). Visų pirma šis upės vardas sietinas su liet. Žarčius up. Лабаповка (p. 192). Baltiškų žodyne šis upės vardas yra laikomas vienos kilmės su baltų toponimijoje labai dažna šaknim lab- ir lyginamas su labas „geras“, o kitas tos pačios upės intakas Добрая, Добря́нка be išlygų laikomas baltiško vardo kalke. Suprantama, šitoks požiūris yra per daug apibendrinantis. Pirmiausia, visus baltiškus vietovardžius su šaknim lab- sieti su apeliatyvu labas yra per drąsu. Jei mikrotoponimijoje ir ypač gyvenamųjų vietų varduose šitokia semantika gali būti ir gana dažna, tai hidronimams ji mažiau būdinga. Lietuvių Labà up., Labauškštas up., Labāžė up., Labāžis ež., Labė ež. ir kt., mūsų manymu, tiksliau būtų sieti ne su labas „geras“, o su lóbas „dauba, raguvą, slėnys, duburys, tarpukalnė“. Dėl semantikos plg. Lobà up., Lobinis ež. Čia lab- santykiuoja su lob- kaip s(t)ravėti su srovė. Jeigu Dnepro baseino upės vardas Добрая, Добря́нка iš tiesų yra baltiško vardo kalkė, tai dėl liaudies etimologijos ji galėjo atsirasti ir iš lóbas < *lābas, nes abu šių dienų žodžiai — lābas ir lóbas — tuo laiku turėjo skambėti panašiai. Antra vertus, upės vardą Добрая, Добря́нка laikyti baltiško vardo kalke, ypač dėl varianto Добря́нка, turėtume labai atsargiai: plg. Добрейка, variantas Добря́нка, kurią autoriai, mūsų manymu, gana vykusiai sieja su lietuvių vietovardžių šaknim dubur- =duburys „dauba, slėnys“. O juk lóbas ir duburys — labai panašios semantikos žodžiai, beveik sinonimai. Kad viename plote esančių upių vardai gali turėti šaknis lob- ir dubr-, rodo ir Dnepro baseino upėvardžiai Лабицъ< ? *Lobikis ir Добре́чка; Добрин; Добринь. Pastaruosius greičiausiai reikėtų vesti ne iš lābas „geras“, o iš dubur- (duburys). Лоша (p. 194). K. Būga iš devynių jam žinomų upių vardų Лоша tik Ašmenos intaką laikė baltišku, o visas kitas Losas dėl jų geografijos manė esant slaviškos kilmės ir lygino su sl. loše „piktas, netikęs“⁸. Turint prieš akis recenzuojamą veikalą, kuris žymiai išplečia baltiškos hidronimijos paplitimo ribas, galima visiškai sutikti su autoriais, kad ir kitų 8 K. Būga, Rinktiniai raštai, III. Vilnius, 1961, p. 530. 15* 227 upių vardai Лоша yra baltiški. Tik norėtųsi suabejoti, ar ne be reikalo nekritiškai priimtas K. Būgos upės vardo Лоша siejimas su liet. lašis „lašiša“. Lietuvių vardyne greta Lašašà up., Lašišà up., Lašišìnė up., Lašišupis up., kurių ryšys su apeliatyvu lašìša akivaizdus, yra ir Lašupis up., Lašmuõ up., Lašupis, Lašupėlis up., Lašupis up. Pastaruosius upių vardus, mūsų manymu, yra tiksliau sieti ne su lašìša, o su lašas, plg. lašmuõ „properša, neužšalanti vieta ežere“, todėl, rodosi, ir upėvardį Лоша geriau tiktų lyginti su Lašmuõ, Lašupis ir kt. Лыза (p. 195). Autoriai teisingai atstato *Lūž-(i)a. Dar plg. Lūžija pieva ir kaimas Klaipėdos raj. Овчеса (p. 199) V. Toporovo ir O. Trubačiovo teigimu, dėl priesagos šis hidronimas laikytinas baltišku, nors šaknis esanti smarkiai paveikta liaudies etimologijos. Mūsų manymu, šaknį Овч- galima gretinti su liet. Aukūpė up., Aükupis up. Осова (p. 200). Šį upės vardą autoriai (tiesa, su klaustuku) lygina su Освица up., liet. Ašvà up., ašvà „kumelė“. Mums rodosi, kad lietuvių vardyne upėvardį Осова atitinka Āsavas ež., Asavà up., Asavėlis ež., kurių šaknis as- lietuvių toponimijoje yra gana dažna: Asys ež., Asinis up., Ašėkas ež. Dėl as- plg. asys „asiūklis“. Пакуль (p. 200). Lyginimas su liet. pãkulos visiškai neįtikinamas dėl semantikos. Jeigu yra pamato šį hidronimą laikyti baltišku, tai jame visų pirma reikėtų skirti priešdėlį pa- ir šaknį kul- arba kūl-, plg. liet. Kulė up., Kulėinis ež., Kulys ež. ir Kūlupis up., Kūlupis up. Upės vardą Пакуль atitinka liet. Pakūlė pieva (Molėtai, Skrebulių k.), Pakulys bala, pieva (Panemunis, Papiškių k.), Pakulelė raistas (Kapčiamiestis, Valentų k.). Dėl kul- plg. kulỹs „kampas, kraštas, gabalas“: Šiąvasar nusipioviau gerą kulį pievos. Kulely tan paganyk, čia da teip neišganyta. Усперт (p. 211). Šio upės vardo kildinimu iš *Ušpert < *Už-pert- (?) sunku patikėti. Visų pirma jis lygintinas su liet. Ūspārtas || Ūpartas || Ūpars-tas ež. Ežero vardo Ūspārtas dėl variantų Ūpartas ir Ūparstas ir dėl ilgo ū skaidymas į priešdėlį ir šaknį būtų labai abejotinas. Чередемо (p. 212). Siejimas su liet. Kirdeikiai ne visai tikslus. Šį upėvardį geriau būtų lyginti su liet. Skerdimas up. (žodžio pradžios s čia gali būti ir pridėtinis). Atskirai sustotina prie upėvardžių Гать, Смерть ir Жердь: Гать (p. 182). Knygoje pridėtame etimologiniame baltizmų žodyne nurodomas K. Būgos darbas „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“, kuriame Гать laikoma ne baltiškos kilmės upėvardžiu dėl jo geografijos. (Dabar, kada baltiškų vietovardžių išplitimo ribos yra žymiai praplėstos, geografinė upėvardžio Гать padėtis jo baltiškumui nebeprieštarauja, plg. lat. Gāte up., liet. Gatė up.). Смерть (p. 208). Į baltizmų žodyną įtrauktas atsargiai. Lyginamas su liet. Smertupis. 9 Lietuvių kalbos žodynas, VI, Vilnius, 1962, p. 836. 228 Жердь (p. 188). Baltizmu laikomas su klaustuku (apie tai žr. aukšč-čiau). Komentaruose apie hidronimus su galūne — ь (p. 126) upių vardai Гать, Смерть ir Жердь yra grupėje hidronimų, kuriuos autoriai laiko suvietovardėjusiais grynais apeliatyvais: Жердь, Грязь, Гать, Смерть, Сухарь, Пропасть, Рубеж, Колодезь, Дочь, Сыч, Кокош ir kt. Nesunku suprasti, kad tai slaviški apeliatyvai (жердь „kartis“, грязь „purvas“, гать „kamša, grindinys pelkėje, kūlgrinda“, смерть „mirtis“, сухарь „džiūvėsis“, пропасть „bedugnė“, рубеж „siena, riba“, колодезь „šulinys“, дочь „duktė“, сыч „apuokėlis“, кокош „rusų moters senovinis galvos papuošalas?“). Jeigu baltizmų žodyne Гать, Смерть ir Жердь baltiškais laikomi atsargiai, su klaustuku, tai iš komentarų skaitytojas neabejodamas supranta, kad tai slaviški vietovardžiai. Tad kuriuo aiškinimu tikėti? Dėl Смерть dar pasakytina, kad į baltizmų žodyną jis įtrauktas be pamato. Lyginimas su liet. Smertupis čia nieko nepadeda, nes šaknis smert- lietuvių kalboje, o ypač kelių mažų upelių varduose, yra palyginti nesena, skolinta iš slavų. Taip elgiantis, baltišku galima būtų laikyti ne tik Смерть, bet ir, pavyzdžiui, Рубеж (p. 125), kuris autorių yra pateiktas tarp kitų hidronimais virtusių apeliatyvų kartu su Смерть (p. 126). Dėl рубеж- plg. liet. Rubėžius up., Rubėžupis up. Mūsų manymu, hidronimas Рубеж baltišku nelaikomas visai pagrįstai. Panašiai atsitiko ir su Seimo baseino upės vardu Жадинка. Kalbėdami apie baltų-iranėčių tiesioginių kontaktų buvimą (p. 231), upėvardį Жадинка autoriai pateikė Seimo baseino baltiškų hidronimų sąraše, tačiau į baltizmų žodyną jo neįtraukė. Maža to, jis kažkokiu būdu atsidūrė slaviškų hidronimų žodyne, kur yra laikomas kilusiu iš sl. *žad-. Upės vardas Мутежер yra ir baltiškų, ir slaviškų hidronimų etimologiniame žodyne, nors abiem atvejais remiamasi K. Būgos nuomone apie slavišką šio vardo kilmę: < sl. *Мути-жир. Mums rodosi, kad šiuo atveju K. Būgos nuomonė kažin ar besąlygiškai priimtina. Antrojo komponento -ежер- lyginimas su sl. -жир-, kurį K. Būga randa tik asmenvardžiuose, dėl semantikos kelia labai rimtų abejonių. Be to, ne visai aišku, kaip slaviškas vardas *Мутужир slavų kalbose galėtų pasikeisti į Мутежер. Jei turima galvoje liaudies etimologija, tai jos veikimas greičiau galėjo būti atvirkščias. Antrojo komponento -ежер ryšys su liet. ežeras yra gana akivaizdus. Kad upių vardai gali turėti leksemą ežer-, rodo šie lietuvių upėvardžiai: Ežer-ėlė (dvi upės), Ežer-ėlis (šešios upės), Ežer-yščia, Ežer-otakis, Ežer-uona, Ežer-upis (penkios upės), Ežer-upis. Dėl мут- plg. (?) Maučiūvis up. Šį tą galėtume prikišti ir dėl baltizmų žodyno pilnumo. Kartais būna ne visai aišku, kokiais kriterijais vadovaudamiesi, autoriai vieną ar kitą hidronimą įtraukė arba neįtraukė į žodyną. Suprantama, čia neturime galvoje tų atvejų, kuriuos autoriai, ribojami darbo temos ir medžiagos trūkumo, sąmoningai aplenkė. (Nemuno, Dauguvos, iš dalies Vakarinio Būgo, Okos, Aukštutinės Volgos baseino vandenvardžiai, aiškūs apeliaty- 229 viniai, aiškios etimologijos antroponiminiai vandenvardžiai ir kt.). Tačiau ir Dnepro baseino upių vardai įtraukti į baltizmų (kartais ir slavizmų) žodyną ne visai nuosekliai. Mūsų manymu, vietoj ne visai aiškių atvejų (pvz., Домашния, Бася, Негра, Дамарка ir kt.) į baltizmų žodyną galėjo būti įrašyti kai kurie kiti hidronimai, pvz.: Алшенка (p. 53) up. — plg. liet. Alšėna up., Alšià up., Alšià||Pieštuvenų ežeras ir išradingus autorių komentavimus apie Dnepro baseino upių vardus su Ольш-, Ольх- (p. 160). Болдинка (p. 59) up., Болданка (p. 64) up. — nors žodyne yra Болдыж, plg. liet. Baldõnas ež., Baldõkas ež., Baldùpė up. Головля (p. 103) ež. — visiškas atitikmuo galėtų būti liet. Galvėlis ež., plg. Galvinis ež., Gálvė (?) ež. Детянка (p. 65) up. — nors žodyne yra Деена, Деевка, plg. liet. Degùtinė up., Degùtė up., Dėguva up. Деменка (p. 56 ir kt.) up., Деминка (p. 61, 62) up. — nors žodyne yra Дамынка, kuri kildinama iš baltiškų hidronimų su šaknim dam-, dem-. Dėl dem- plg. Dėmenas ež., Dėmenas ež., Dėmė up. arba Deimenà up. Жиминка||Жимина (pl. 62) up. — plg. liet. Žeimenà up., Žeimenys||Žeimenas||Žeimenes ež. Ильговка (p. 51) up. — plg. liet. Ilgė up., Ilgója up., Ilgis ež., Ilgotis up. ir daugybė kitų šios šaknies hidronimų, kurių etimologija aiški. Каратынка (p. 64) up. — plg. liet. Karatėlė ež., Kerõtis ež., Kerotỹs ež. Лашунка||Лошуня (p. 68) up., Лошова (p. 147) up., Лошинец (p. 85) up. — nors žodyne yra Лоша (apie ją žr. aukščiau). Dėl Лаш-, Лош- žr. p. 227. Лойня (p. 106) up., Лойна (p. 107) up., Лойница (p. 89) up. — plg. liet. Lainỹs ež., Lainėlis ež., Leinis pv. Рамонка (p. 56) up. — plg. liet. Ramõnas up., Ramõjus up., Rãmis ež., Ramýtė up. Роспись (p. 123) — gal būt, iš *Rasupis10, plg. liet. Raséika||Raseikà||Rãs upis? up. Слення (p. 106) up. — gal būt, iš baltų, plg. Slėnė up., slėnis, slėnys. Сурулль||Суремля (p. 124) up. — plg. liet. Sūrupėlis up., Sūrupis up. Į slaviškų hidronimų etimologinį žodyną, gal būt, nereikėjo įtraukti upių vardų su šaknim tal-: Таль, Талица, Талинка, kurie kildinami iš slavų kalbų dalyvio su -ль, plg. rusų та́лый : та́ять. Upėvardis Таль turi visiškų atitikmenų lietuvių vardyne, plg. Talė up., Talys ež. ir, gal būt, Telỹs ež. Rოდosi, tos pačios šaknies yra ir pr. Tolyn ež. Pastarųjų vardų laikyti slaviškais kol kas neturime pamato, juo labiau, kad jie įmanomi 10 Dėl balsio u sinkopės sandė -up- žr. A. Vanagas, Sinkopė lietuvių upėvardžiuose su -upė, -upis, „LTSR Mokslų akademijos Darbai“, serija A, 2(15), Vilnius, 1963, p. 261 tt. 230 etimologizuoti ir remiantis baltų kalbų medžiaga, plg. liet. talė „takelis per užžėlusią pievą“. Dėl semantikos plg. lat. talvot „balti, blyškšti“, tals: audeklus liek uz tala (pļavas, nuoras) talāt, balināt11. Čia suminėti netikslumai ar neapsižiūrėjimai, suprantama, yra smulkūs ir visiškai neliečia veikalo esmės. Baigdami pridursime, kad pasirinktoji tema (tiriamas ne lingvoetninis, o geografinis plotas) buvo susijusi su labai realiu pavojumi, kad ir darbo išvados neišeis iš regionalinės studijos rėmų. Išskyrus vieną kitą atvejį, kada galutinis klausimo sprendimas nebuvo galimas dėl sritinio temos profilio (pvz., baltiškos hidronimikos paplitimo rytinė riba, sufiksų -анка, -янка, -ейка, -ня, -на genezės problema ir kt.), autoriai, apskritai imant, šio pavojaus išvengė, savo išvadas remdami ne vien Dnepro baseino, bet ir kaimyninių teritorijų hidronimų analize arba kitų autorių tyrimais. Monografijos „Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė“ svarba mokslui yra tikrai didelė. Tai įdomus ir reikšmingas lingvistinis kūrinys, galįs būti pavyzdžiu, kaip iš kalbinių faktų analizės galima gauti išvadų, svarbių daugeliui kitų mokslo šakų. Apie baltų protėvynę, apie ilgą baltų-slavų „simbiozės“ periodą, apie buvusius baltų kaimynus ir t. t. čia daug įdomių žinių ras ne tik kalbininkai, bet ir istorikai, archeologai, etnografai, tautosakininkai ir kitų sričių mokslininkai. Šis darbas įneš daug šviesos į baltų-slavų kalbinių santykių problemą. A. Vanagas BALTŲ IR SLAVŲ AKCENTUACIJOS KLAUSIMAI В. М. Иллич-Свитыч, Именная акцентуация в балтийском и славянском (судьба акцентуационных парадигм), Москва, 1963, 178 р. Baltų ir slavų kalbų intonacijų ir kirčiavimo sistemų kilmė yra svarbi indoeuropeistikos problema. Nuo jos sprendimo iš dalies priklauso ir vienoks ar kitoks šių kalbų seniausių ryšių aiškinimas. Todėl suprantama, kad, tiriant baltų ir slavų kalbinius santykius, daug dėmesio kreipiama į šių kalbų akcentuaciją. Pastaraisiais metais baltų ir slavų kalbų akcentuacijos tyrinėjimai ypač suintensyvėjo. Pasirodė keletas studijų ir šiaip straipsnių¹, kur nemaža vietos skiriama pačiai baltų akcentuacijos 11 K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīca, Rediģējis, papildinājis, nobeidzis J. Endzelīns, IV sējums, Rīgā, 1929—1932, p. 128. 1 A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, 1950, Paris; Le problème des intonations balto-slaves, BSL, 37, 1936, p. 114 tt.; J. Kurylowicz, L'accentuation des langues indo-européennes, Wrocław—Kraków, 1952, II leid. 1958; Chr. S. Stang, Slavonic accentuation, Oslo, 1957; L. Sadnik, Slavische Akzentuation. I. Die vorhistorische Zeit, Wiesbaden, 1959; E. Nonnenmacher-Pribić, Die baltoslavischen Akzent und Intonationsverhältnisse und ihr quantitativer Reflex im slovakischen, Wiesbaden, 1961; J. Kazlauskas, Dėl lietuvių kalbos vardadžio kirčiavimo sistemos raidos, „Kalbotyra“, VII, Vilnius, 1963, p. 171—181. 231