Dėl hidronimų darybos nagrinėjimo

sužinoti, kokią informaciją vietų vardai gali teikti šių dienų žmogui apie tautų praeitį, kultūrą, gamtą, augmeniją, papročius, socialinius san- tykius ir pan. Vietovardžiai buvo laikomi ne ypatingu kalbos reiškiniu, kurio tyrimas turi būti lingvistinis, o „fossiles de la géographie hu- maine“, „Geschichstguelle“, ,Siedlungsgeschichte“ ir pan.’ Šituo, supran- tama, nenorima pasakyti, kad visos ankstesnés klasifikacijos buvusios beprasmiskos ir toponomastikos raidai nieko gera nedavusios. Būdamos susijusios su savo meto viso kalbos mokslo (ir ne tik kalbos) raida, jos padėjo suprasti vietovardžių semantikos ir iš dalies darybos svarbiau- sius bruožus, davė daugybę žinių apie tautų, kalbų, gamtos, augalijos ir kt. praeitį, tuo atkreipdamos daugelio mokslininkų akis į vardyną. Kaip matyti, pavyzdžiui, iš S. Rospondo duotos ankstesnių klasifikacijų apžvalgos“, klasifikacijų tobulėjimas buvo susijęs su vietovardžių rinkimo intensyvėjimu, su toponomastikos farmavimusi į atskirą kalbotyros šaką. Semantinio-etimologinio pobūdžio klasifikacijų dabar atsisakoma ne vien todėl, kad jos, stokodamos griežtesnių lingvistinių principų, dažnai pai- niodavo skirtingus faktus, darydavo daug žodžių darybos aiškinimo klai- dų, neaprėpdavo visos vietovardžių įvairovės, o, matyti, ir todėl, kad tą uždavinį, kurį sau kėlė, jos didele dalimi jau yra išsprendusios. Tolesnė toponomastikos raida be ankstesniųjų klasifikacijų (slavams — F. Pa- lackio, F. Miklošičiaus, T. Voicechovskio, F. Švarco, E. Mukos, P. Skoko, K. Mošinskio, V. TaSickio ir kt.") būtų sunkiai įsivaizduojama. Naujai vietovardžių klasifikacijos problemą sprendžia du beveik vie- nu laiku skirtingose šalyse pasirodę veikalai. Tai P. Lebelio® „Prancūzų hidronimijos principai ir metodai“ ir S. Rospondo® „Slavų vietovardžių struktūrinė-gramatinė klasifikacija“ '*. Svarbiausiais aspektais abiejų šių žymių toponimikų mintys daug kur sutampa!!. P. Lebelio ir S. Rospondo darbus novatoriškais galima laikyti todėl, kad jie į vietovardžius, į šią specifišką žodyno dalį, pažiūrėjo ne kaip istorinės informacijos ieškoto- jai, o kaip kalbininkai į kalbos faktus. P. Lebelis visus prancūzų hidronimus skirsto į tris grupes: 1) ape- liatyviniai vardai (les noms appelatifs ou noms gėnėrigues); 2) kvali- fikaciniai vardai, arba aprašomieji posakiai (les noms gqualificatifs ou expressions descriptives); 3) apibréZiantieji vardai, t. y. biidvardZiai arba posakiai, kurie nustato objekto vietą erdvėje, laike arba gyvavimo trukmėje (les noms déferminatifs). Pavyzdžiui (atitinkamai), Fontaine „šaltinis“, la Fontaine — Bouillante ,verdantis šaltinis“, la Fontaine — Saint — Martin'2, 5 Zr. S. Ros pond, Klasyfikacja..., p. 31. * S. Rospond, Klasyfikacja..., p. 5—27. " Ten pat. * P. Lebel, Principes et méthodes d’hydronymie francaise, Paris, 1956. * S. Rospond, Klasyfikacja... '0 Abiejų veikalų recenziją Zr. B. Tonopos, K npobreme kaaccudukamin o B TOnOKHHMHH, «HcejrejjoBaHHa no cTpyKTYpHOR tunosormm», M., 1963, p. 226—231. "I Plg. ten pat, p. 231. '7 P. Lebel, Principes et méthodes d'hydronymie..., p. 9. 14. Lietuviy kalbos morfologiné sandara ir jos raida 209 d) poskyrio — /Įuerancka perka, e) poskyrio — ĮĮpanoscku doa ir kt. tu- rėtų sudaryti vieną atskirą sudėtinių vandenvardžių grupę, kurioje taip pat galima išskirti kelis pogrupius). Antriniai hidronimai neskirstomi į priesagų ir priešdėlių vedinius, nors tokios grupės yra labai reikalingos ir galimos išskirti. Tokių nenuoseklumų yra ir daugiau. Todėl, nors J. Zaimovo klasifi- kacija sudaryta gerokai po P. Lebelio ir S. Rospondo klasifikacijų pa- skelbimo, jos laikyti nauju žingsniu į priekį toponomastikoje, rodosi, negalima. | Mūsų nuomone, priimtiniausios iš esamų klasifikacijų šiuo metu yra P. Lebelio ir S. Rospondo, nors jos taip pat ne be trikumy'. P. Le- belio klasifikacija yra sudaryta lietuvių kalbai labai tolimos toponiminės medžiagos pamatu, todėl patogiau naudotis S. Rospondo schema, nes slavų toponimija daug kuo panėši į lietuvių. Be to, S. Rospondo schema geriau gali būti realizuota tokio profilio tyrinėjimuose, kurių išeities taškas yra moriologinė vietovardžių struktūra. Turint tai galvoje, yra pamato ir lietuvių hidronimijai taikyti struktūrinės-gramatinės klasifi- kacijos idėją. Kad struktūrinė-gramatinė lietuvių hidronimų klasifikacija yra galima, rodo ir žemiau pateikta trumpa lietuvių upių vardų struk- tūros apžvalga. | Pirmiausia visi lietuvių upių vardai pagal struktūrą skyla į dvi ne- vienodo didumo dalis: I. vienažodžiai upių vardai ir II. kelių žodžių upiu vardai. I. Vienažodžiai upių vardai. Ši lietuvių upių vardų grupė yra pati gausiausia, kelis kartus didesnė už antrąją. Į ją įeinantys upių vardai taip pat yra nevienodos darybos, todėl juos galima atitinka- mai klasifikuoti: I. Upių vardai, atsiradę iš visiškai nepasikeitusiy bendrinių arba tik- rinių žodžių. S. Rospondas juos vadina pirminiais. Pavyzdžiui: a) iš apeliatyvų: Bala up., Intakas up., Ūpė up., Ežeras ež.; b) iš tikrinių žo- džių; Kūndrotas up., Vaidotas up., Amérika up., Sibiras up. Atskirą grupelę sudarytų upių vardai, kilę iš būdvardžių (įvardžiuo- tinių ir neįvardžiuotinių), t. y. upių vardai, padaryti būdvardžių sub- stantyvizacijos būdu (Dargiėji, Juodėji, Sventdji, Sventėja, Saltėja, Juo- da, Balta). 2. Dariniai, t. y. tokie vienažodžiai upių vardai, kurie turi kokią nors darybos žymę. Iš visų upių vardų jie yra patys gausiausi. Pagal darybą galima skirti dvi dideles jų grupes: A. Vediniai (priesagų, galūnių, priešdėlių — apie juos plačiau žr. p. 212). B. Sudurtiniai upėvardžiai (Jūodupis, Kalnupis, Gėčintakis, Platva- gė). Čia priklausytų ir reduplikaciniai upių vardai (Veiviržas, Siesartis). II. Kelių žodžių upių vardai. Ši grupė yra daug ma- žesnė už pirmąją ir ne tokia įvairi. Pagal darybą galima skirti joje dar “Zr. B. Tonopos, K npo6aeme knacendurannu..., p. 226—231. 14* 211 IEIUIULI | Daiktavardiniai Būdvardiniai teįuLIAuŲ Priesagos su -ad- Priesagos su -ag- Priesagos su -ain- Priesagos su -ait- Priesagos su -ein- Priesagos su -ek- Priesagos su -ien- Priesagos su -ik- Priesagos su -yf- Priesagos su -on- Priesagos su -uk- Priesagos su -um- ir tt. reiuipaa haesaug Galūnės -é Galūnės -ys Galūnės -(i)us ir tt. IR IUIPIA hiunjen Su priešdėliu ant- Su priešdėliu ap- Su priešdėliu až(u)- ir tt. BIUIPAA hiepsalid IBTUIPD A II dėmuo — fiziografinis terminas II dėmuo — nefiziografinis terminas fuawiap II jeded JUB)SIDIS I dėmuo — daiktavardis I dėmuo — būdvardis I dėmuo — skaitvardis ir tt. {uawap | jeded juBysIS [e1uInpng 1eTulie( tepieA hidn jeizpozeuaip plese quunpmys hpaea hidn hianjayry Dviejų žodžių upių vardai Trijų žodžių upių vardai reuny uuu ry Kvalifikaciniai tepieA hidn hizpoz hija) 213 rybiškai jau nebeaiškūs, arba, kitaip tariant, jie nebeturi darybinės reikš- més?2, Žodį laikyti vediniu iš kito galima tik tuo atveju, jeigu: I) greta vedinio yra žodis, iš kurio tas vedinys yra kiles®, pvz.: brūkūvimas „burkavimas“ iš brūkūoti „burkuoti“; 2) tarp pamatinio žodžio ir vedinio?* yra reikšmės skirtumas, nes kiekvieno vedinio turinys turi ką nors nauja%; 3) reikšmės skirtumas būtinai yra gramatinio pasikeitimo rezulta- tas?®. (Kitaip vediniais galėtume laikyti visus daugiareikšmius žodžius, pvz., nėrti „į vandenį įsmukti“ ir nérti „megzti“.) Šiuos pagrindinius bendrinių žodžių derivacijos principus galima tai- „kyti ir vandenvardžiams. Suprantama, kad taikyti įmanoma ribotai, tik tiek, kiek leidžia šių dviejų žodyno sluoksnių bendrumai. Tų bendrumų yra įvairių, pavyzdžiui, morfologijos, darybinių morfemy, sintaksinių funk- cijų tapatumai ir kt.*" Mūsų reikalui svarbiausia yra tai, kad kai kurių hidronimų derivacinis ryšys su atitinkamais bendriniais ar tikriniais žo- džiais dar tebėra visiškai aiškus. Drauge aiški ir jų darybinė reikšmė (pvz.: up. Trumpė, ež. Apskritys, up. Barsukynas, up. Juodėlė, ež. Rin- „gys ir kt.). Sitokiems hidronimams pagrindinius bendrinių žodžių deri- vacijos principus galima taikyti be išlygų. Tačiau iš anksto galima pa- sakyti, kad tokių atvejų yra palyginti nedaug, nes ir aiškios etimologijos hidronimus vesti iš atitinkamų apeliatyvų ne visada galima. Pavyzdžiui, upės vardo Duobdité (Skaudvilė, Minsnoro int.) visiškai drąsiai vesti iš bendrinio žodžio duobė, rodosi, neturime pamato, nes jis gali būti vedi- nys iš kito vietovardžio, vardu *Duobė (pavyzdžiui, daubos, pievos, ba- ?? Dėl šios sąvokos žr. V. Urbutis, Dabartinės lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių daryba, „Dabartinė lietuvių kalba“, Vilnius, 1961, p. 67. BT. O. Bunokyp, 3aMerku no pycckomy c/10B006pa3oBannio, «H3Gpauuse pa- Goth mo pycckomy sswiky», M., 1959, p. 425. # Dėl pamatinio žodžio atskyrimo nuo vedinio plg.: ,Pamatinj žodį nuo vedinio galima atskirti pagal jo vietą bendroje žodžių darybos sistemoje, konkrečiai, pagal žo- džių darybos ryšių krypti žodžių darybos lizde, žodžių darybos sinoniminėje eilėje, tam tikroje struktūrinėje-semantinėje pamatinių ir išvestinių kamienų grupėje“ — B. H. 3 u- HOB beB, IlpoGjiewa ¢oHeTHKO-MOPHOAOrHYECKOro CJIOBOOGpa30BAHHS B DpyCCKOM S3bl- Ke, «Yučubie s3anuckn TopbkoBcKoro roc. yKHBepcHTeTa: HM. H. H. JloGauesckoro», Buin. 52, cepus HCTOpHKO-OHJIOJIOTH4ecKas, Dopsraū, 1961, p. 343. * Plg.: „Kad galėtume kalbėti apie derivacinį ryšį, reikia, kad būtų ne tik fone- tinis, bet ir semantinis santykis...“ (H. Marchand, Esquisse d'une description des principales alternances dérivatives dans le frangais d’aujourdhui, ,Studia linguistica®, V, 1951, Nr. 2, Lund, p. 95); „Reikia dviejų sąlygų, kad žodį galėtume vadinti pries- dėliniu vediniu. Pirma, jis turi būti galimas analizuoti fonetiškai ir semantiškai. Tai reiškia, kad išvestiniai žodžiai turi būti dvejopai susiję su pamatiniu žodžiu: per reiš- . kiamuosius ir reiškiančiuosius. Antra, tas santykis kartu turi būti ir grupės charakteristi- ka“. (H. Marchand, The Question of the Derivative Relevancy and the Prefix s- in Italian, ten pat, VII, 1953, Nr. 2, p. 104.) * Pastarasis principas yra vadinamas komutacijos principu ir, sekant Ferdinandu de Sosiuru, formuluojamas taip: skirtingus reiškiamuosius turi atitikti skirtingi reiš- kiantieji ir, atvirkščiai, skirtingus reiškiančiuosius turi atitikti skirtingi reiškiamieji (žr. C.K Ilaymsan O cywmoctn crpykrypuoji amursucruxmu, BSI, 1956, Ne 5, p. 48). 7 Zr. B. H. Tonopos, min. veik, p. 3. Antai dabar nėra priemonių tiksliai įrodyti, kad upių vardų Maūč-iuvis ir Maūč-iadis moriemos mauč- yra vienos kilmės. Antra vertus, sunku įro- dyti ir jų skirtingą kilmę. Tokiu atveju vietovardžio lyginimas su vieto- vardžiu yra įprastas, visuotinai priimtinas ir galimas, nors rizikos suklysti esama rimtos. Čia dar reikia pabrėžti, kad, stengdamiesi padidinti pirmą grupę antros grupės sąskaita, t. y. ieškodami bendrinių ar tikrinių žodžių, iš kurių tiesiai gali būti kilę hidronimai, labiau rizikuotume suklysti, negu lygindami dabar formaliai vienodas hidronimų moriemas. Net su tokiais iš pirmo žvilgsnio gana aiškios darybos hidronimais, kaip, upėvardis Ving-ainis||Ving-ainis (Kvėdarna, Jūros int.), reikia elgtis labai atsargiai, nes negalima visiškai tikrai pasakyti, iš kurio bendrinio žodžio — vingis ar vingiūoti — šis upės vardas yra padarytas, nors ir žinoma, kad bend- riniai Žodžiai su priesaga -ainis (-ainja-) dažniausiai daromi iš daikta- vardžių, būdvardžių ir skaitvardžių. Juk esama nemaža atvejų, kai hidro- nimų darybą lėmė ne tie patys dėsniai, kaip bendrinių žodžių. Čia svar- bu prisiminti, kad hidronimų susidarymą labai stipriai veikė toponiminis kontekstas. Šito veikimo rezultatas dažnai buvo tas, kad įvairūs afiksai atsirasdavo ten, kur, žiūrint bendrinių žodžių darybos dėsnių, jie nega- limi. Pavyzdžiui, lietuvių vardyne yra upių su -oja: /lg-ėja, Sali-éja, Svent-6ja ir kt. Kilimo jie yra paprasčiausi įvardžiuotiniai būdvardžiai??, vėliau virtę daiktavardziais®, plg. ilg-as, šalt-as, Sveiit-as. Dėl hidronimų ir įvairių kitų vietovardžių, labiausiai dėl gausios mikrotoponimijos su -oja įtakos, formantas -oja kartais atsiranda ten, kur pagal bendrinių žodžių darybos dėsnius jo buvimas visai neįmanomas, pvz.: Lank-6ja up. (Obeliai, Audroniy k.) ir Širvint-6ja||Širvintū (Širvintos, Šventosios int.). Todėl bendrinių žodžių darybos dėsningumų taikymas toponimijai negali būti besąlygiškas, nes kalbos sistemoje toponimija sudaro mikrosistems, kurioje veikia savi ir kartais labai griežti dėsniai. Antra vertus, motyvuojant afikso buvimą hidronime, labai svarbu ir vedinių su kuriuo nors afiksu gausumas (reguliarumas). Esama grupės upių vardų (apie 10) su -aja (Alm-aja, Indr-aja, Kam-aja, Lak-aja ir kt.). Iš lyginimo su kitais hidronimais visada gana aiškiai matyti, kad -aja yra priesaga. Išsiskiria iš kitų tik upės vardas Usl-aja. Daugiau nei vie- tovardžių, nei bendrinių žodžių su šaknim usl- baltų kalbose nepavyko rasti. Tačiau dėl priesagos -aja reguliarumo, dėl jo geografijos (jis nėra nutolęs nuo upių vardų su -aja paplitimo ploto) ir dėl kitų antraeilių priežasčių (pavyzdžiui, dėl hidronimų šaknies su galimu kitu balsių kai- tos laipsniu buvimo, plg. Adsl-as ež. Degučiai, Auslo kt.), rodosi, nėra pamato jį išskirti iš kitų šios priesagos upių vardų. * Dėl -oja vietoj literatūrinės kalbos -oji žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, Vilnius, 1957, p. 90. * Dėl įvardžiuotinių būdvardžių substantyvizacijos žr. A. Valeckienė, Dabar- tinės lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas, „Literatūra ir kalba“, t. 2, Vilnius, 1957, p. 239. | ' 217 priebalsius turinčias priesagas klasifikavo pagal paskutinį priebalsį. Toks skirstymas daugeliu atvejų sunkiai pateisinamas ne tik sinchronijos, bet ir diachronijos požiūriu. Dabar ne visai suprantama, kodėl, pavyzdžiui, labai sena priesaga -mena (plg. sémena „pūdymėlis“, Akmena up.) skir- tina prie priesagy su priebalsiu m, o ne prie priesagų su priebalsiu m. Tą patį, rodosi, galima pasakyti ir apie priesagą -estis. Dėl šio neaiškumo ne visi lietuvių kalbos žodžių darybos tyrinėtojai priesagas skirstė vie- nodai. Pavyzdžiui, A. Leskynas® priesagas -mena, -menė, -gana, -tuvis, -tuvė, -tuva, -tava skyrė ne prie priesagų su n, v, kaip Pr. SkardZius®, o prie priesagų su m, g, f. Kadangi čia kalbama apie darybą, o ne apie priesagų kilmę, tai prie- sagų skirstymas tik pagal priesagos priebalsį būtų nepatogus pirmiau- sia todėl, kad nežinotume, prie ko skirti priesagas su keliais priebalsiais (o tokių yra gal ketvirtadalis visų hidronimų priesagų). Klasifikuodami priesagas pagal priebalsį, mes tartum išskirtume priebalsį iš visos prie- sagos kaip kažkuo svarbesnį, ypatingesnį priesagos elementą. O nagri- nėjant žodžių darybą, priešingai, svarbu ne kuris vienas priesagos ele- mentas, o visa priesaga. Bendrinių žodžių darybos analizėje labai svarbų vaidmenį turi vedinių darybinė reikšmė. Kai kada kelios priesagos su vienodu priebalsiu, bet skirtingu vokalizmu pamatinio žodžio reikšmę modifikuoja vienodai, pvz.: -ūnas, -uonas, -is (palaidūnas — palaiduonas, atskalūnas — atskaluonis)**. Didžiosios daugumos hidronimų daryba ne- aiški, dėl to ir šis priesagų skirstymo pagal priebalsį motyvas hidronimų darybos analizėje kiek didesnės svarbos neturi. Priimtiniausias, rodosi, yra formalus priesagų suskirstymas pagal aliabetą. Iš esmės tai nėra joks skirstymas, o tik tam tikras visų priesagų sutvarkymas, išdėstymas. b) Galūnių vediniai. Galūnių vediniais vadinami tokie iš- vestiniai hidronimai, kurių derivacine žyme eina vedinio galūnė (pvz., -ė upės varde Trumpė, padarytam iš trumpas; -ys ežero varde Ilgės, pa- darytam iš ilgas)®. Šios rūšies vedinių yra daugiau, negu priešdėlių, bet gerokai mažiau, negu priesagų vedinių. Be to, galūnių vediniai yra mažiau įvairūs už kitus vedinius. Jų skaičius gali būti nustatytas tik apytikriai, nes dažnai būna neaišku, galima ar negalima upės vardą vesti iš apeliatyvo (pvz., dabar sunku pasakyti, ar upės vardą Ziba ga- lima vesti iš žibėti, upės vardą Aitra — iš aitrūs, Alys — iš alėti ir t. t.). Todėl, nagrinėjant galūnių vedinius, visų pirma iškyla aiškių ir ne visai aiškių dalykų atribojimo klausimas. Tokiais atvejais reikėtų elgtis taip pat, kaip ir su priesagų vediniais — hidronimą vediniu laikyti tik tada, kai jo derivacinis ryšys su atitinkamu pamatiniu žodžiu yra akivaizdus. A. Leskien, Die Bildung der Nomina im Litauischen, Leipzig, 1891, p. 417— 421; 526; 565—567. 8 Zr. Pr. Skardžius, ZodZiy daryba, Vilnius, 1943, p. 232; 226; 382—384. 4 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 366. % Plačiau apie galūnių vedinius žr. V. Urbutis, Dabartinės lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai, „Kalbotyra“, t. 3, Vilnius, 1961, p. 27, 28. 219