Žemaitiškos morfologinės ypatybės Šakynos tarmėje

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LTE CT U VO S TaS:R MOKSLŲ AKADEMI1IJA ZEMAITISKOS MORFOLOGINES YPATYBES SAKYNOS TARMEJE A. JONAITYTE Gretimos tarmės visada viena kita šiek tiek veikia. Tas poveikis būna nevieno- do stiprumo ne tiktai vienos tarmės kitai, bet ir dviejų skirtingų tarmių trečiai. Tos ar kitos gretimos tarmės poveikio stiprumą nulemia įvairūs istoriniai, ekono- miniai ir kalbiniai faktoriai. Ypač stiprus kaimynių poveikis pastebimas vadinamo- siose pereinamosiose tarmėse, kurių plote susikerta daug skirtingų gretimų tarmių ypatybių: fonetinių, morfologinių, leksinių ir sintaksinių. Viena iš tokių būdingesnių pereinamųjų tarmių yra ir Šakynos? tarmė, kurios morfologijos ypatybių santykis su gretimomis žemaičių tarmėmis čia ir nagrinėjamas. Tiriamosios tarmės pagrindas yra'aukštaitiškas, todėl iš esmės aukštaitiška yra ir jos morfologijos sistema: ji artima gretimų šiaurės vakarų ir vidurio aukštai- čių tarmių morfologijos sistemoms. Skirtumai atsiranda daugiausia dėl vakarinę dalį, o kartais ir visą tarmės plotą užkliudančių žemaitiškų ypatybių. Naujesniosios iš jų vartojamos šalia senų aukštaitiškų lyčių kaip dažnesnės ar retesnės gretiminės formos, senesniosios yra apėmusios visą tarmės plotą ir neretai visai išstūmusios aukš- taitiškas formas. Ne visada galima tiksliai pasakyti, ar atskiros formos į Šakynos tarmę atėjusios iš žemaičių, ar susiformavusios savarankiškai ir tiktai panašios į atitinkamas žemaičių formas. Ypač sunku nustatyti tikrąją kilmę tokių aprašomo- sios tarmės formų, kurios vartojamos ir gretimų žemaičių, ir šiaurės vakarų, ir net vidurio aukštaičių. Pagaliau atskiros retesnės morfologijos ypatybės, galimas daiktas, iš seno yra buvusios Šakynos tarmėje, bet iki šiol joms čia išsilaikyti padėjo tokios pat gretimų žemaičių tarmių ypatybės ir todėl atrodo, tartum jos būtų at- ėjusios iš žemaičių. Dėl to straipsnyje daugeliu atvejų tiktai nurodoma, kad ta ar kita tarmės ypatybė yra tokia pat kaip gretimų žemaičių tarmių, bet ar ji tikrai atėjusi iš žemaičių — nenustatoma. Be Šakynos tarmės žemaitiškų morfologinių ypatybių, straipsnyje stengtasi duoti ir pastebėtas gretimų žemaičių tarmių aukštaitybes. Žemaitiškos ypatybės nagrinėjamos nuosekliai pagal kalbos dalis. ! Bendru Šakynos tarmės vardu vadinamos visos Latvijos TSR pasienio šiaurės vakarų aukštaičių šnektos, kuriose veikia visuotinio kirčio atitraukimo dėsnis (Žagarės, Skaistgirio, Kruopių, Sakynos, Gruzdžių miestėlių apylinkės). 165 Daiktavardis. Vakariniame tarmės pakraštyje (Auksučiai, Kruopiai, kartais ir Šakyna) atskirų ia-kamienių daiktavardžių vns. kilmininkas ir šauksmininkas turi iu kamieno formas, pvz., vns. kilm.: krūpaus, rūiūaus, séiaus, spalaus; vns. šauksm. : krūpau, rainau, sėnau. Šios iu kamieno formos vartojamos šalia dažnesnių ia-kamie- nių. Gretimose žemaičių tarmėse (Kuršėnai, Papilė, Akmenė, Vegeriai) iu kamie- no formos šiuo atveju vartojamos labai plačiai, todėl atrodo, kad į Šakynos tartnės vakarinę dalį jos bus užneštos iš žemaičių. Toje pat Šakynos tarmės ploto dalyje pastebimas ir kitas žemaičiams būdingas reiškinys: į atskirų ė kamieno daiktavardžių vns. paradigmą yra įsibrovusios i kamieno vardininko formos, pvz.: katis, kiit'tis, upis, o į i kamieno vns. paradigmą retkarčiais įsibrauna ė kamieno vardininko for- mos, pvz.: d'nte, d'pkšte, vi'tė". Apie Kruopius, Auksučius, Šakyną ir net Dilbinus a-kamienių daiktavardžių su priesaga -ukas vns. vietininkas šalia aukštaitiškos formos retkarčiais turi ir žemaitišką su galūne -uo (~ -o), pvz.: blu'džūkuo, daržūkuo, laukūkuo Skn, kaklū- ko“ Dilb. Plg. kalnūkuo, suodnūkuo Krš, egli'ndėkuo Akm, daržėkuo, kalndėkuo Vr. ia kamieno daiktavardžiai ké'ls, vėjes, vė:lns, kaip ir gretimose žemaičių ir šiaurės vakarų aukštaičių tarmėse, vns. galininke turi galūnę i (kéli, vėrji || véje, vė'Ini), atsiradusią pagal tuos ia kamieno daiktavardžius, kurie čia dėsningai turi -i (kirvi, jauti). j Arčiau žemaičių ribos (Kruopiai, Auksučiai, iš dalies Šakyna) ia, i ir priebalsi- nių kamienų vns. vietininkas gana dažnai šalia aukštaitiškų formų su galūne -y(je) turi ir formas su žemaitiška galūne -ie (—ė), pvz.: gFd'vie, médie; no'sie, pirtie, vandenie. Plg. lūopšiė, miolie, viejie Krš, gardėlie, svirtie, pirtie Akm, bū'rie, mienesie, pirtie* Vgr. Tose pačiose Šakynos tarmės žemaičių paribio vietose moteriškosios gi- minės i ir priebalsinių kamienų daiktavardžių dgs. vardininkas ir galininkas retkar- čiais turi žemaitiškas ė kamieno formas: d'ntes, d'okštes; dūkteres, séseres (plg. širdes, untes Krš, žousts Akm, avs, kliet’s Vgr), o dgs. vietininkas — gretimines žemaitiškas formas su -iese ( — -ėse), pvz.: akies(e), d'okšties(e), sėseries(e) Skn, Krp, klé‘té's(e) Žg. Visų kamienų ir visų linksniuojamųjų kalbos dalių moteriškosios giminės dgs. vietininkas šalia formų su galūne -os(e) turi ir dažniau ar rečiau pasitaikančias gre- timines formas su galūne -uos(e), pvz.: ‘akuos(e), pievuos(e), rūnkuos(e) Skn, Jaujuos Darg, pūšuos Dilb. Visai toks pat reiškinys pastebimas ir daugelyje žemaičių tarmių (Kuršėnai, Kaunatava, Šaukėnai, retkarčiais Akmenė ir kt.), kur moteriš- kosios giminės žodžių dgs. vietininkas greta savo tikrosios turi ir vyriškosios gi- minės formą. Atrodo, kad formų su -uose atsiradimui Šakynos tarmėje pradžią bus davusios žemaičių tarmės. Galima dar paminėti, kad savo ruožtu iš Šakynos tarmės vietininko formos su -uose kartais sugrįžta į kai kurias gretimas žemaičių dounininkų šnektas, pvz.: dėdėldus véitpus ~ dideliuosė viétuose Vgr (Giepaičių k.). Į tas žemaičių šnektas retkarčiais persimeta ir aukštaitiška a, ia kamienų dgs. vieti- ninko forma, kurios galūnė -uos(e) fonetiškai nepakinta, pvz.: méskiios, taukiios, ve- ? Dėl šių formų kilmės žr. H. Kaamnayckae, Cokpamtenne ynorpe6jienHs HMeH CYLIECTBUTENbHBIX C OCHOBON Ha i B JIKTOBCKOM A3bIKe, «BonpoCki CJIABAHCKOTO S135IKO- auanua», T. 5, Mocksa, 1961, p. 82—89. 166 lū'čūos ~ Veldičiuose Vgr (Giepaičių, Velaičių, Aukštųjų k.), kriopiios ~ Kruo- piuosė Akm (Sablauskių k.). Tuose pat paaukštaitės kaimuose retkarčiais pasitaiko ir aukštaitiškų visų kalbos dalių dgs. naudininko ir įnagininko formų be galūnės -s, pvz.: jaunėm (Gie- paičiai), Spuoka'm (Aukštieji), vi‘tim (dgs. in.) Velaičiai, pūšim (dgs. in.) žūoliem (dgs. in.) Giepaičiai, lduka-m (Menčiai), šakėm (Sablauskiai). u-, iu-kamieniy daiktavardžių vns. vietininkas šiose žemaičių šnektose turi ga- ling -uo, pvz.: vélidu ~ Vilniuo, torgou. Tačiau visuose paaukstaités dounininky kaimuose retkarčiais pasitaiko ir aukstaitisky vns. vietininko formų, pvz.: védoi (Giepaičiai). ; Būdvardis. Daug ypatybių, būdingų gretimoms žemaičių tarmėms, turi ir Ša- kynos tarmės būdvardis. Pavyzdžiui, daugiaskiemenių būdvardžių vns. naudinin- kas paprastai šalia senos įvardinės galūnės turi ir rečiau vartojamą daiktavardinę (I 'tingam || li"tivgui, plg. gailingam || gailingu“, svetimd'm || svė“timu' Krš), ia kamieno būdvardžių su galūne -ias vns. galininkas turi gretiminę formą su galūne -i (pė'šče || pėsti, stū"če || stati, tūšče || tūšti), būdingą gretimoms žemaičių tarmėms, o ė ka- mieno būdvardžių didelė, dešinė, kairė vns. kilmininkas, vietininkas, dgs. naudinin- kas, įnagininkas ir vietininkas šalia ė-kamienių turi ir gretimines io-kamienes formas, pvz.: didelo's || didelė's, dėšinė“ || dėšino“, didelė:m(s) || didelé'm(s), didelė's(e) || di- delo's(e). Šalia senosios u kamieno būdvardžių vns. kilmininko formos tarmėje kartais jau pasitaiko ir gretiminė ia kamieno forma (li'gaus || li'ge, sitraus | sire). ia kamieno formos galėjo susidaryti pačioje Šakynos tarmėje, bet galėjo ateiti ir iš gretimų žemaičių tarmių (Kuršėnai, Papilė, Akmenė), kuriose u ir ia kamienų būd- vardžių formų vienodėjimas yra pažengęs žymiai toliau. Vyriškosios giminės aukštesniojo laipsnio būdvardžių vns. naudininkas ir dgs. vardininkas šalia senųjų formų turi ir gretimines ia kamieno daiktavardžių formas (aukštešnd'm || auksté Shui, Aukštesni || aukštė'Snei). Moteriškosios giminės aukštes- niojo laipsnio būdvardžių vns. kilmininko, vietininko, dgs. naudininko, įnagininko ir vietininko senąsias formas baigia išstumti atitinkamos io kamieno formos, pvz.: baltesiio’s || baltesné's (ret.), baltešno“ || baltesnė'(ret.), baltesid m(s ) || baltesnė"m(s) (ret.), baltesio'm(s) || baltešnė'm(s) (ret.), baltesno's(e) || baltesnė's(e) (ret). Visi šie aukštesniojo laipsnio vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžių links- niavimo bruožai yra būdingi ir gretimoms žemaičių tarmėms, plg. baltėšnu“ (vns. naud.), baltėsne' (dgs. vard.), bdaltešnūos (vns. kilm.) Krš, sénesiiios (vns. kilm.) Pp. Vyriškosios giminės aukščiausiojo laipsnio būdvardžių vns. vardininkas turi galūnę -is (gerd'usis), naudininkas — daiktavardinę galūnę -ui (gefd'ušui), t. y. kaip ir gretimose Žemaičių ir vidurio aukštaičių tarmėse, pvz.: baišd'usis, aukščd'ušui Dnr, didžd'usis, gefd-usu' Krš, joudža'usis, poikdus's Pp. Bet vns. galininkas kaip ir žemaičių tarmėse turi galūnę -i, pvz.: gefd'usi (plg. didžd'usi Krš, baiša'us' Ver), ir skiriasi nuo vid. aukštaičių, plg. skasid use Dnr. Tų būdvardžių dgs. vardininkas taip pat kaip gretimose žemaičių tarmėse turi daiktavardinę galūnę, pvz.: ilėd'usei (plg. didžd'use' Krš, ramū'usė“ Pp, gerd usé: Akm). Iš u ir ia kamienų būdvardžių padaryti jvardZiuotiniai būdvardžiai šalia dés- ningų aukštaitiškų formų kartais turi ir tokias, kaip gretimų žemaičių dounininkų 167 arba dūnininkų, pvz., vns. vard.: d'iškiūsis || aiskésis®, tamsi'sis || tamsėsis; Zali'sis (plg. smélki's's, stombi's's Pp, siwki's's, nduji's's Akm, “astri‘s's, brūngi's's, Zali's's Ver, brungé sis || brungésis, grazésis* Krš); vns. gal.: graZi‘ji || graže'ji; Zali‘ji (plg. smolkiji Pp, tūbvki'ji, tusti'ji Akm, brūngt'ji, prasti‘j' ® Vgr, gra Zi'ji Krš). IvardZiuotiniy būdvardžių vns. naudininkas beturi tik daiktavarding galūnę kaip ir gretimose žemaičių tarmėse, pvz.: d'ukšto'jui*. ZemaitiSkos darybos yra Šakynos tarmės vns. vietininkas, pvz.: juodamė'je" (plg. didemi'jie, Krš, didemėijie Pp, dedemėj“ Vgr). Dgs. vardininkas ir naudininkas kaip ir gretimose žemaičių tarmėse turi daiktavardines galūnes, pvz.: baltiejei, baltiešū"m(s)?. Beje, daiktavardi- nė dgs. vardininko forma jau vartojama ir gretimoje vidurio aukštaičių Daunora- vos tarmėje (geriejei || gerieji), bet, galimas daiktas, ji ten pateko iš Šakynos tarmės. Tiriamosios tarmės ploto vakariniame pakraštyje (Auksučiai, Kruopiai, kar- tais ir Šakyna) neįvardžiuotinių vyriškosios giminės būdvardžių ir įvardžių dgs. naudininkas kartais turi iš žemaičių atėjusias gretimines formas su galūne -im(s), pvz.: didelim(s), mažim(s), tim(s), visim(s), plg. anėms, jaunėms Pp, geri'ms || ge- rims Krš, patéms, jaunėms Akm, ketėms, jaunėm, mažėms Vgr. Skaitvardis. Arčiau žemaičių ribos (Šakyna, Auksučiai, Kruopiai) skaitvardžio du, dvi kilmininkas, naudininkas, įnagininkas ir vietininkas kartais turi žemaitiškas gretimines formas su i: dviju', dvim(s), dvim(s), dvijuos(e), dvijo's(e). Skaitvardžiai nuo 11 iki 19 padaromi su 2 formantais: -lika ir -leka. Formantas -lika daugiau vyrauja rytinėje tarmės ploto dalyje (Kyburiai, Skaistgiris). Plg. vidurio aukštaičių joniškiečių dvi"leka, tri"leka. Vakarinėje dalyje, t. y. arčiau žemaičių ribos (Kruo- piai, Šakyna, Auksučiai, Šiupyliai), vartojamas formantas -leka. Plg. vi'ūū'leka, dvi"leka Krš, dvi'lek*, tri"lek* Pp, veindulek“ || viAduleke, dvi'lek® Akm, veindulek® || vi.idulek® Vgr. Tiesa, formantas -lika retkarčiais pasitaiko ir kai kuriuose paaukš- taitės žemaičių kaimuose, pvz.: devi.nūolek“, pebkūolek“ (Giepaičiai, Velaičiai). Šalia skaitvardžio viemioleka || -lika (plg. vidurio aukštaičių, pvz., Daunoravos ve- mioleka) labai plačiai vartojama ir forma vieniuoleka || -lika. Forma su minkštu n kaip matėme iš pavyzdžių, vartojama gretimose Žemaičių tarmėse. Kelintinio skaitvardžio trečias, trečiasis vns. vardininkas ir galininkas pažemai- tėje (Šakyna, Kruopiai, Auksučiai, kartais net Dilbinai) gana dažnai turi žemaitiš- kas gretimines formas tréc, treti'sis, trė'ti, trėti'ji. Plg. trėti, trétiji Kis, tréti's's Pp, trėt', trėti'sis, trėti"ji Akm. Įvardis. Įvardžių dns, jis; kas, katras, nieks, šis, tas, tatras, viskas vns. įnaginin- kas be tokių formų, kaip Ik., turi ir po kelias daZnesnes ar retesnes gretimines formas su -m, pvz.: anuo || anuom || anum, jūo || jūom, kūo || kilom| kūm, šūo || šūom || šūm.. Vns. įnagininko formos su -m plačiai vartojamos ir gretimose Žemaičių tarmėse 3 Tokios formos pasitaiko apie Šiupylius, Auksučius, kartais Šakyną, t. y. prie že- maičių dūnininkų kuršėniškių ribos. 4 Dar žr. Z. Zinkevičius, Įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, Vilnius, 1957, p. 83. 5 Neįvardžiuotinė forma: prasc, prū-šče. 6 Dėl priešgalūninio skiemens -oj- kilmės žr. Z. Zinkevičius, min. veik. p. 93—94. 7 Dėl kilmės žr. K. SAsunc, TlepeBojn rpaMMaTHKH JIHTOBCKOrO GS13biKa HCINOJI- HeHHbiū K. Byra, Ilerporpan, 1908—1916, p. 149. 8 Dėl jų atsiradimo žr. Z. Zinkevičius, min. veik., p. 83—85. 168 (Kuršėnai, Papilė, Akmenė, Vegeriai). Įvardžiai dns, kic, tas ir skaitvardis viens va- karinėje tarmės ploto dalyje, pažemaitėje, gana dažnai turi žemaitiškas gretimines vns. vietininko formas dnem(i), kitem(i), tėm(i), vienem(i). Šios formos net su fo- netiškai nepakitusia žemaitiška galūne, atrodo, yra atėjusios iš gretimų douni- ninkų tarmių, plg. dnem“ kitem“, vėinem“, tėm“ Vgr; tėm“, vėinėmi, gntrém¢ Akm. Dėl dgs. naudininko formų su -im(s) žr. 168 psl. Įvardžių dns, katras, šis, tas, tatras dgs. galininkas šalia tokių formų, kaip Ik., turi ir žemaičių tarmėms būdingas formas: anus, katrus, tus, Šūs, tatrus, plg. tos Pp, anus Krš, tos Vgr. Tokios gretiminės formos yra plačiausiai paplitusios vakarinėje tarmės ploto dalyje arčiau žemaičių ribos, nors atskirais atvejais jų pasitaiko net apie Žagarę ir Skaistgirį, t. y. prie vidurio aukštaičių ribos. Įvardžių ana, ji, katra, ši, ta, tatra vns. įnagininkas visame tarmės plote daž- niausiai turi tik įvardžiuotines formas: and je, jė'je, katrd je... Be to, apie Auksučius, Kruopius, o kartais ir Sakyna, Dilbinus pasitaiko jau sutrumpéjusiy ivardziuotiniy formu, pvz.: and'i, katrd'i, šė'i, tdi. Tokios sutrumpéjusios jvardZiuotinés formos paprastai vartojamos kai kuriose gretimose žemaičių tarmėse, pvz.: Kuršėnų andi, katrd'i, šė'i, tdi. Įvardžio ta vns. vietininkas šalia moteriškosios giminės formos 6" turi ir pla- čiai vartojamą vyriškos giminės forma tam(e). Si forma vartojama beveik visame Šakynos tarmės plote, išskyrus tik pačius jo pietus (Gruzdžių apylinkę), pvz.: 16 daržinė“ || tame daržinė" Kyb, to“ ja-ujé:, to" priepirtė“ || tame ra'štinė“, tame vančė'lo: Sk, 16° kakto", to" pačo" kirté, 167 virtūvė" || tame būr'lo", tame lietuvo“, tame ri"go' Žg, 16° vieto', 16° tro bo || tame duobė“, tame valgi"'klo" Skn, tūo prieglauduo || tame pusie Auks, témi vietuo, tami jd ujuo, témi kamisijuo Krp. Apie Sakyna ir Kruopius ir šalia įvardžių ana, ši, kita, toki ir skaitvardZio viena (kartais ir antra) vns. vietinin- ko formų ano“, kito“, §6°, t6-ko’, vieno“, antro" yra anam(e), kitam(e), šėm(e), td'- kem(e), vienam(e), antram(e), pvz.: šėme trd'bo", šėm pūsė', aname vago", vienam Id'vo', antrame ravko, tė"*keme bė'do'. Toks pat reiškinys pastebimas ir gretimose žemaičių tarmėse, plg. tami klebuonijuo, tudkėmi šalčd'ušuo „tokiame šaltyje“ Krš, vėinamė pli die, kėtamė rgnkuo Pp, tam patem kii'tie, tėm“ biržie Akm, tėm“ dusie, kitem“ véitiio, šėm“ pūsie Vgr. Pažemaitėje įvardžiai ana, ji, katra, tatra, ši, ta greta dgs. galininko formų and's, jas katrd's, tatra's, Šd's, td's turi ir formas su trumpu a: anas, jas, katras, tatras, šės, tas. Formos su trumpu a vartojamos ir gretimose žemaičių tarmėse. Apie Šakyną ir Kruopius šalia taisyklingų įvardžių kas, tas vns. galininko for- mų kū“, ta' pasitaiko kartais gretiminių formu kūo, tio, pvz.: tur būrė labai svéiks Emo gus, kas tūo da'ra Skn, kilo ans pasū'ki, tas viskas bd'ikas; a žinai kūo? Krp. Tokios formos sutinkamos ir gretimose žemaičių dounininkų Akmenės ir Vegerių tarmėse, pvz.: brovg*s i“, ale kūo padari's' Akm, tio aš paži*st“, tio žendū'u; kiio tén tei špūokū' on tuo glouksn® gal“ tūisuos, a kin' Vgr. Žemaičių jos vartojamos greta ki, tir. Formų kilo, tūo kilmė neaiški: jos gali būti atsiradusios tose tarmėse, bet gali būti ir latviškos. Nemaža bendrų ypatybių su žemaičiais, o kartais su žemaičiais ir vidurio auks- taičiais drauge turi Šakynos tarmės asmeniniai įvardžiai. Svarbesni iš jų tokie. III as- mens įvardžiai ans, ana, jis, ji ne visame tarmės plote vartojami vienodai. Vaka- rinėje tarmės ploto dalyje arčiau žemaičių (Šiupyliai, Šakyna, Auksučiai, Kruo- 169 piai, iš dalies ir Dilbinai) paprastai vartojamas įvardis ans, dna. Toliau nuo žemaičių ribos (Dameliai, Žagarė) jau pasitaiko ir jis, ji. Apie Skaistgirį (šiaurinis vidurio aukštaičių paribys) jis, ji ir ans, ana vartojami lygiagrečiai, pietinėje vidurio aukš taičių paribio dalyje (Kyburiai, Dargaičiai) jau vyrauja jis, ji. Asmeninių įvardžių aš, tu ir sąngrąžinio įvardžio savęs vns. galininko formos mani, tavi, savi galūnę sutampa su gretimų žemaičių (pvz.: mun’ ~ muni, tavi ~ ta- vi Krš, mon“, tav“ Pp, sev“, mūn“, tév¢ Akm, Vgr) vidurio aukštaičių (pvz., Joniš- kio mani, tavi) tarmių formomis. Apie Kruopius, Dilbinus ir Šakyną šalia ravi, savi kartais pasakoma ir tėvi, sėvi. Plg. atitinkamas Akmenės ir Vegerių formas. Įvardis més turi ir formą ma's. Tokią formą turi ir gretimos žemaičių tarmės (plg. Papilės, Kuršėnų ma-s). Asmeninių įvardžių mes, jūs kilmininkas šalia mui su, ji su turi ir plačiai vartoja- mas, gretimoms žemaičių tarmėms būdingas, formas musa, jū'sa, o tų įvardžių galininkas greta formų mūm( 5), jūm(s) turi ir formas mūmis, jūmis. Tokios galinin- ko formos vartojamos kaimynų žemaičių (Kuršėnai, Papilė, Akmenė, Vegeriai). Šakynos tarmėje jos vartojamos tik arčiau žemaičių ribos (Kruopiai, Auksučiai, Šakyna). Pažemaitėje šalia dgs. vardininko ir galininko formų amglis, ža'“sis žemai- čių pavyzdžiu atsirado formos angles, Za'ses. Pagal jas ir šalia mūmis, jūmis tose pat vietose (Auksučiai, kartais Šakyna) retkarčiais pasakoma ir mūmes, jūmes. Asmeninių įvardžių aš, tu moteriškosios giminės dviskaitos vardininkas ir gali- ninkas pažemaitėje, kaip ir gretimose žemaičių dounininkų Vegerių ir Akmenės tar- mėse (plg. mėdv“ || modves abėdvės Vgr, mėdv“ dvė || modves abėdvės Akm), kar- tais turi gretimines formas mūdyves, jūdves. Vyriškosios giminės asmeninių įvardžių dviskaitos naudininkas ir įnagininkas apie Kruopius, Auksučius, Sakyna, be mūdviem, jūdviem, anūdviem, turi plačiai vartojamas žemaitiškas gretimines formas mūdum, jūdum, anūdum (plg. mūdum, jūdum Krš, jūdom, vėdom Pp, modom, abg.- dom Vgr). Parodomasis įvardis ši šalia vns. galininko formos §a° kartais turi ir forma ši", pvz.: ši" nakti Auks, ši: va'sara Skn. Ypač dažna ta forma prieveiksmiuose ši-- ndrki, šindie ir pan. Čia ji galėjo atsirasti pagal vyriškosios giminės suprie- veiksmėjusio vns. galininko analogiją (§i'ri‘t, i'ma, ši'vūa"kar), o paskui iš prie- veiksmių pereiti ir į linksnį, t. y. ši'nda'kf atsirado pagal §i'rit, ši'vū“kar, o iš §i'nd ki savo ruožtu — ši" na'kti. Bet ta forma gali būti atėjusi ir iš gretimų žemaičių tar- mių (plg. Papilės, Vegerių, Kuršėnų mot. g. vns. gal. ši“), kuriose ši“ iš Šū' atsirado dėl fonetinių priežasčių: nosinis supriešakintas g čia tam tikrais atvejais virsta i". Žemaitybė gali būti ir gretiminė pažymimojo įvardžio pdc vns. vietininko for- ma patem(e), plg. Vegerių, Akmenės patėm“. Veiksmažodis. Veiksmažodžiai su priešdėliais be-, ne-, nebe-, te-, tebe- Šakynos tarmėje, kaip ir gretimose žemaičių tarmėse, sangrąžos dalelytę dažniausiai turi žodžio gale, pvz.: bėšnakas, nėsukas, nebėsupas, tėkepas, tebespa'rdo“s. Gana dažnai tarmės sangrąžiniai priešdėliniai veiksmažodžiai turi dvi sangrą- žos dalelytes: vieną tarp šaknies ir priešdėlio, o kitą žodžio gale, pvz.: neacimenas, nesitveres, pasigeres, susidures, tebesibaras, usikišas. Dvi sangrąžos dalelytes daž- niausiai turi trečiojo asmens, Žymiai rečiau — kitų asmenų formos, pvz.: susi- grė'pšuos (yns. 1 asm.), usistati'stė's (dgs. 2 asm). Priešdėliniai veiksmažodžiai su 170 dviem sangrąžos dalelytėmis dėsningai vartojami gretimose žemaičių tarmėse (Krš, Pp, Akm, Vgr). Tarmės i-kamieniai veiksmažodžiai yra perėję i ia kamieną, o prie žemaičių ribos (Auksučiai, Kruopiai ir kt.) ia-kamieniai veiksmažodžiai, tiesa, nelabai dės- ningai pereina į a kamieną, pvz.: d'udu, apsišeru, apsivertu, vėrku (vns. 1 asm.); bėgird, skūndas, vėrk (3 asm.); d'udam, kėntam (dgs. 1 asm.). Tačiau į a kamieną per- eina ne visi ia-kamieniai veiksmažodžiai. Dažniausiai nepereina tie, kurie ir greti- mose žemaičių tarmėse iš dalies yra išlaikę ia kamieną, pvz.: gūlem, mi-lem, nebe- ga'lem, ti"lem, tūrem || tūram, žitrem || žū'ram. Plg. žemaičių ga'lem, nuūoram, || nio- rem, ti"lem, žū'ram || žūrem Krš, ga'lem, ti"lem, to.ram || tė.rem Pp, golem, ga'lem Vgr, gū'lem, ti'lem Akm. Senojo priebalsinio kamieno veiksmažodžiai Šakynos tarmėje, kaip ir greti- mose Žemaičių tarmėse, esamojo laiko formose yra išlaikę reliktinį f, pvz.: giest, liekt, miekt, skaust. Bet dabar šalia tokių formų jau vartojamos ir formos be f: gied, liek... kaip 1k. VeiksmaZodZiy asmenavimas. Esamasis laikas. Prie pat žemaičių ribos, o kartais ir kiek tolėliau (pvz., Šakyna) šalia aukštaitiškų sangrąžinių veiksmažodžių formų pasitaiko ir grynai žemaitiškų, pvz.: 3 asm. bdiga's, didžūoja's, mėlda's, nebrieža's, vadina's, minais Auks, kė'leis, nė*ša's, priseina's Krp, ba'rais, darbiiojeis, glūudžeis, mūšais Škn. Plg. gretimų žemaičių: ka lds, nėša's, sekas Krš, lé°idas, rėndū's Pp, prasededū's, presedoudū's, sokū's Akm, duds, jdukė's, pėša's Vgr: Manoma, kad žemaičių galūnė čia pailginta dėl šalutinio nukeltinio kirčio. Šaky- nos ir iš dalies Auksučių bei Kruopių 3 asmens formos su galūne -ais (minais, kė“- leis...) gali būti tam tikras hipernormalizmas: pvz., žem. vird's atitinka Šakynos tarmės vi'rais, todėl ir žem. rėnda's Šakynos tarmėje gali virsti rūndais. Tiesa, re- miantis P. Aruma®, dar galima manyti, kad šios žemaičių tarmių formos padarytos su formantu -ai. Tada Šakynos tarmės formos malda's, vadina's būtų išlaikiusios fonetiškai sveiką žemaitišką galūnę, o formų būrais, kė“leis žemaitiška galūnė paki- tusi pagal Šakynos tarmės fonetikos dėsnius. Galima dar paminėti, kad šiaurinių žemaičių dounininkų (Akmenės, Vegerių apyl.) kaimuose, esančiuose prie pat aukštaičių ribos, savo ruožtu retkarčiais pasitaiko išgirsti ir aukštaitiškų 3 asmens formų, pvz.: nenusėtepas (Giepaičiai), dėrbas (Sablauskiai). Apie Auksučius, Kruopius, rečiau Šakyną ir sangrąžinių veiksmažodžių dgs. 1 asmuo neretai turi gretimines žemaitiškas formas, pvz.: jūokamuos Auks, na sa- muos, vé&'rdamo's Skn. Plg. Kuršėnų ir Papilės n@ Samuos. (Šiaurinės dounininkų šnektos — Akmenė, Vegeriai — turi kitaip padarytas dgs. formas, pvz.: nésames Vgr.). Kaip matyti iš duotų pavyzdžių, ir šiuo atveju Šakynos tarmėje kartais išlai- komos fonetinės žodžio galo žemaitybės. Tokių retkarčiais pasitaikančių žemaitiš- kų formų turi ir kitų sangrąžinių veiksmažodžių laikų dgs. 1 asm., pvz.: būtasis kar- - tinis laikas kieliemuos, miokiemuos Auks, Krp, šildė'mo*s, vė'žė'mo's Skn; būtasis dažninis laikas kdė'Idd"'vuomuos, pikleviiodd vuomuos Auks, šė:lo'darvo'mo"s Skn; būsimasis laikas kdė'Isamuos Auks, n@samo's || nėšmoss Skn. 9 Žr. P. Arumaa, Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpro- . nomina, Tartu, 1933, p. 19—21. 171 atskirais atvejais pasitaiko sangrąžinių žemaitiškų bendračių su galūne -i's, pvz.: dirpti's, nėšti's. Tikriausiai tai nėra skolinta dūnininkiška galūnė, nes bendraties formų su ta galūne pasitaiko ir gana toli nuo dūnininkų ploto esančiose paaukštai- tės dounininkų šnektose, pvz.: maitinti's, parsenėšti's, osepelni‘ti-s Giepaičių, Velai- čių k. (Vgr), sūkti's Sablauskių, Menčių k. (Akm). Būdinys. Arčiau vidurio aukštaičių (Sk, Kyb) dažniau vartojamas būdinys su galūne -te (mo'ki'te išmo'kai, skūste nuskūs). Arčiau žemaičių ribos (Škn, Krp, Auks, Dilb) daugiausia vartojamas žemaičiams charakteringas būdinys su «tinai, pvz.: dauži'tinai, nėštinai. Dalyvis. Veikiamoji rūšis. Esamasis laikas. Kai kurie iš i kamieno veiksma- žodžių kilę vyriškosios giminės dalyviai šalia dažnesnių ia kamieno vns. ir dgs. vardininko formų tebeturi ir rečiau vartojamas i kamieno formas, pvz.: tūri's, ti- ri. Gretimos Žemaičių tarmės i kamieno pédsaKus dalyviuose šiuo atveju taip pat išlaiko, pvz.: ga'l's, nūor's Pp, tūris, nuori' Krš, pasitūri“s, tūris, ga'li- Ver. Būtasis kartinis laikas. Vyriškosios giminės dalyviai šalia vns. vard. formų su galūne -es ~ -gs turi ir formas su galūne -is, pvz.: Būves || būvis, o šalia dgs. vard. formų su -e' ir formas su -i*, pvz.: būve' || buvi'. Formos su galūnėmis -is, -i* plačiausiai paplitusios pažemaitėje (Šiupyliai, Auksučiai, Kruopiai, iš dalies Šaky- na), bet retkarčiais pasitaiko ir visame kitame tarmės plote. Ypač plačiai vartojamas dgs. vardininkas su galūne -i'. Pvz., apie Damelius, Žagarę, Skaistgiri, Kyburius vas. vardininkas su -is gana retas, o dgs. vardininkas su -i*, palyginti, dažnas, pvz.: išė'ji“, pasiliki: Dam, d'ugi', prisivčisi' Žg, acira"di“,ddavi: Kyb. Vyriškosios giminės da- lyvių vns. ir dgs. vardininko formos su -is, -i' į tarmę yra atėjusios ir iš gretimų Ze- maičių, ir iš vidurio aukštaičių tarmių. Plg. būvis, bavi: Krš, abgro.v“s, pamé ti Pp, būvis, pašūti Dnr. Kaip matyti iš pavyzdžių, šių formų galūnės Šakynos tarméje išlaiko žemaičių ar vidurio aukštaičių tarmėms būdingą fonetiką. Beveik visame tarmės plote sutinkama dgs. vardininko forma su galūne -ie, pvz.: būvie, dirbie. Plačiausiai ta forma vartojama arčiau žemaičių (Auksučiai, Kruopiai, Šakyna, Dilbinai), bet kartais pasitaiko net apie Žagarę, Skaistgirį, Juodeikius. Vyriškosios giminės formos su galūne -ie dėsningai vartojamos greti- mose šiaurinėse Žemaičių dounininkų šnektose, plg. priképéi Klykoliai, d'ugėi, ganėi Vgr, isitvirtenéi, bovéi. Akm. Atrodo, kad į Šakynos tarmę formos su -ie greičiausiai bus patekusios iš Žemaičių??. Būsimasis laikas. Vyriškosios giminės dalyvių vns. ir dgs. vardininkas arčiau žemaičių (Auksučiai, Žarėnai, Šakyna, Kruopiai) šalia aukštaitiškų formų, pvz.: bė:kšars, bė:kša' turi ir rečiau vartojamas žemaitiškas formas, pvz.; bė'ksi's, bė'ksi"; plg. ežbaidi“si's, saki'si's Pp, gė'rsi" sūksi" Krš, bū'si"s Vgr, gi'vėnsi"s Akm. Neveikiamosios rūšies dalyviai. Kaip ir gretimose žemaičių ir vidurio aukštai- čių tarmėse, Šakynos tarmėje nėra reikiamybės dalyvių. Juos atstoja neveikiamosios 0 Būtojo kartinio laiko vyriškosios giminės dgs. vard. formos su galūne -ie dės- ningai vartojamos ir kai kuriose šiaurės vakarų aukštaičių tarmėsė, pvz., apie Smalinin- kus (žr. 1961 m. LKLI dialektologinės ekspedicijos metu filol. m. kand. E. Grinaveckienės surinktą medžiagą, registracijos Nr. 666). Bet nuo Šakynos tarmės jos perdaug toli, kad galėtų turėti jai kokios nors įtakos. O jeigu galūnė -ie Sakynos tarmėje būtų sena, ji greičiausiai turėtų būti vienodai paplitusi visame plote. 173 rūšies esamojo laiko dalyviai, pvz.: rūgei pjaunami (pjautini), vaikai barami (bartini) rot, Pusdalyvis. PaZemaitéje šalia aukstaitiSku sangraZinio pusdalyvio formų kar- tais pasitaiko ir žemaitiškų formų su formantu -damos, vartojamų abiem skaičiams ir giminėms, pvz.: anie dirb riedamo's; anos čin būrdamors; ans juogdamo's ta’ bal- ki pakė'le. Prieveiksmis. Tarmėje pasitaiko prieveiksmių su žemaitiška žodžio galūne. Paprastai jie vartojami kaip gretiminės tokių pat aukštaitiškų tarmės prieveiksmių formos, pvz.: grėta || grėtu (plg. grėtu Pp, Krš), pirma || pirmu (žem.), to°li || to'liv, arti || arti" (plg. tudli- ~ tolié, aiti" ~ artié Krš). Fonetinėms žemaitybėms prieveiks- mių galūnėse išlikti labai lengva, nes prieveiksmiai neturi griežtos galūnių sistemos. Tarmėje, kaip ir gretimose žemaičių tarmėse ir latvių kalboje, plačiai vartojami daiktavardiniai ir būdvardiniai prieveiksmiai su prielinksniu mo“ ~ nuo, pvz.: no ritta „išryto, rytą“, no" va'kara „iš vakaro, vakare“, no" l@ogva „iš lengvo“, no' nauje „iš naujo, per naują“. Prielinksnis. Senesnieji tarmės prielinksniai apė', nd“, prė', pré's vakarinėje tarmės ploto dalyje turi žemaitiškas gretimines formas: dplė“ || aplei, nu, pri || pri", pri“š; plg. aple Krš, apl? Pp, nu Krš, Pp, pri Krš, Ppir t.t. Jungtukas. Atrodo, iš žemaičių tarmių bus atėjusios ir kai kurių jungtukų gretiminés formos su tarmei neįprastomis fonetinėmis ypatybėmis, pvz.: jė || jė' „jei“, jėgu || jé gu; plg. jė Krš, Pp, jég Pp, jė'g“ Kis. Peržvelgę svarbiausias Šakynos tarmėje sutinkamas žemaitiškas ypatybes, matome, kad ne visos jos yra vienodos ir lygiavertės. Galima išskirti kelias jų grupes: 1. Tiesiog skolintos žemaitiškos morfologinės kaitomųjų kalbos dalių atskiros formos, kurių žemaitiškumą rodo net tarmėje fonetiškai nepakitusios galūnės, pvz.: a-kamienių daiktavardžių su priesaga -ukas vns. vietininkas su galūne -uo (laukūkuo): ia, i ir priebalsinių kamienų vns. vietininkas su galūne -ie (dusie, vandenie) ir priebal- sinių kamienų dgs. vietininkas su -ies(e) (dkiese, sėseriese); vyriškosios giminės būdvardžių ir įvardžių dgs. naudininkas su -im(s) (didelims, tims); veikiamosios rūšies vyriškosios giminės būsimojo laiko dalyvių vns. ir dgs. vardininkai su galūne -i's, -i* (bė'ksi's, bė'ksi') ir t. t. 2. Tokios formos, kurios gretimose Žemaičių tarmėse vartojamos labai plačiai, o Šakynos tarmėje — kur kas rečiau, be to, čia jos koncentruojasi tiktai pažemai- tėje, pvz.: iu-kamienis atskirų ia kamieno daiktavardžių vns. šauksmininkas ir kil- , mininkas (rdifiaus, rdifiau); i ir priebalsinių kamienų moteriškosios giminės dgs. vardininkas ir galininkas su -es (d'ntes, dūkteres); iš u-kamienių būdvardžių kilu- sių įvardžiuotinių būdvardžių vyriškosios giminės vns. vardininkas ir galininkas su -i*sis, -i'ji (aiški'sis, driški'ji); atskirų įvardžių dgs. galininkas su -u- (anus, katrus, Šūs, tus...) ir kt. ’ I! Tokią pat reikiamybės reikšmę es. laiko neveikiamieji dalyviai turi ir latvių kalboje, žr. Mūsdienu latviešu literaras valodas gramatika, t. 1, Riga, 1959, p. 645, 646 (§§ 789, 790). 174 3. Formos, vartojamos gretimose žemaičių tarmėse ir tiriamojoje tarmėje, bet nevartojamos gretimose aukštaičių, ypač vidurio aukstaiCiy'?, tarmėse, pvz.: vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių vns. vietininkas (baltamė'je); atski- rų įvardžių vyriškosios giminės vns. vietininko formos, vartojamos vietoj moteriš- * kosios giminės formų (tame daržinė“, aname vdgo"); priešdėliniai veiksmažodžiai su dviem sangrąžos dalelytėmis (neacimenas, pasigeres), įvardžių jis ir ūns vartoji mas ir kt. 4. Formos, vartojamos ir gretimose žemaičių, ir vidurio aukštaičių tarmėse pvz.: liepiamosios nuosakos 3 asmuo, vadinamoji leidžiamoji nuosaka; vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių dgs. vardininko daiktavardinė forma ir pan. Neretai pasitaiko, kad tokios formos, kurios čia laikomos žemaitiškomis, plačiai vartojamos kai kuriose rytų, vidurio ar net vakarų aukštaičių tarmėse. Bet tai tokios tarmės, kurios nuo Šakynos tarmės yra toli ir jokių tiesioginių kontaktų su ja neturi, vadinasi, negalėjo jos ir paveikti. Veikė gretimi Žemaičiai, todėl ir mi- nėtosios formos Šakynos tarmės atžvilgiu yra žemaitiškos. Kiek įmanoma, straipsnyje buvo stengtasi nurodyti ir atvirkštinis santykis — Šakynos tarmės poveikis gretimoms žemaičių šnektoms. Žinoma, žemaičių tarmių aukštaitybės pateiktos toli gražu ne visos, tačiau vis dėlto aišku, kad žemaičiai ti- riamąją Šakynos tarmę yra paveikę daug stipriau, negu ta tarmė žemaičius. Taip vyko, gal būt, todėl, kad žemaičių tarmių plotas yra didelis ir kompaktiškas, o va- karų aukštaičių plotas čia driekiasi tiktai neplačia juosta, o tuoj už Šiaulių ir ta pati beveik visai nutrūksta. Vadinasi, tiriamoji tarmė drauge su vienintele gretima šiau- rės vakarų aukštaičių Šiaulių tarme yra savotiškai izoliuota nuo kitų tos pačios grupės tarmių. O Šiaulių tarmė, būdama tokia pat pereinamoji kaip ir Šakynos, gre- timų Žemaičių tarmių įtaką nedaug tepadéjo sulaikyti. Be to, žemaičių įtakai plisti padėjo ir administracinis bei bažnytinis tarmės ploto suskirstymas, ir dėl to di- desnis gyventojų bendravimas su žemaičiais. SANTRUMPOS Akm —- Akmenė, Mažeikių raj. Auks — Auksučiai, Šelvenų apyl., Šiaulių raj. Dam — Dameliai, Maželių apyl., Joniškio raj. Darg — Dargaičiai, Šelvenų apyl., Šiaulių raj. Dilb —- Dilbinai, Dilbinų apyl., Joniškio raj. Dnr —: Daunorava, Daunoravos apyl., Joniškio raj. Kyb — Kyburiai, Toliočių apyl., Joniškio raj. Krp —- Kruopiai, Kruopių apyl., Joniškio raj. Krš — Kuršėnai, Šiaulių raj. Pp —- Papilė, Mažeikių raj. Sk — Skaistgirys, Skaistgirio apyl., Joniškio raj. Skn — Šakyna, Šakynos apyl., Šiaulių raj. Sp -—- . Šiupyliai, Šiupylių apyl., Šiaulių raj. Žg — Žagarė, Joniškio raj. Vgr — Vegeriai, Vegerių apyl., Mažeikių raj. '2 Gretima šiaurės vakarų aukštaičių Šiaulių tarmė taip pat yra pažemaitėje, turi gana daug žemaitybių ir todėl ja ne visada šiam tikslui galima remtis. t 175 TE TT