Žemaitiškos morfologinės ypatybės Šakynos tarmėje

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA ŽEMAITIŠKOS MORFOLOGINĖS YPATYBĖS ŠAKYNOS TARMĖJE A. JONAITYTĖ Gretimos tarmės visada viena kitą šiek tiek veikia. Tas poveikis būna nevienodo stiprumo ne tiktai vienos tarmės kitai, bet ir dviejų skirtingų tarmių trečiai. Tos ar kitos gretimos tarmės poveikio stiprumą nulemia įvairūs istoriniai, ekonominiai ir kalbiniai faktoriai. Ypač stiprus kaimyninių poveikis pastebimas vadinamosiose pereinamosiose tarmėse, kurių plote susikerta daug skirtingų gretimų tarmių ypatybių: fonetinių, morfologinių, leksinių ir sintaksinių. Viena iš tokių būdingesnių pereinamųjų tarmių yra ir Šakynos1 tarmė, kurios morfologijos ypatybių santykis su gretimomis žemaičių tarmėmis čia ir nagrinėjamas. Tiriamosios tarmės pagrindas yra aukštaitiškas, todėl iš esmės aukštaitiška yra ir jos morfologijos sistema: ji artima gretimų šiaurės vakarų ir vidurio aukštaičių tarmių morfologijos sistemoms. Skirtumai atsiranda daugiausia dėl vakarinės dalies, o kartais ir visą tarmės plotą užkliudančių žemaitiškų ypatybių. Naujesniosios iš jų vartojamos šalia senų aukštaitiškų lyčių kaip dažnesnės ar retesnės gretiminės formos, senesniosios yra apėmusios visą tarmės plotą ir neretai visai išstūmusios aukštaitiškas formas. Ne visada galima tiksliai pasakyti, ar atskiros formos į Šakynos tarmę atėjusios iš žemaičių, ar susiformavusios savarankiškai ir tiktai panašios į atitinkamas žemaičių formas. Ypač sunku nustatyti tikrąją kilmę tokių aprašomosios tarmės formų, kurios vartojamos ir gretimų žemaičių, ir šiaurės vakarų, ir net vidurio aukštaičių. Pagaliau atskiros retesnės morfologijos ypatybės, galimas daiktas, iš seno yra buvusios Šakynos tarmėje, bet iki šiol joms čia išsilaikyti padėjo tokios pat gretimų žemaičių tarmių ypatybės ir todėl atrodo, tartum jos būtų atėjusios iš žemaičių. Dėl to straipsnyje daugeliu atvejų tiktai nurodoma, kad ta ar kita tarmės ypatybė yra tokia pat kaip gretimų žemaičių tarmių, bet ar ji tikrai atėjusi iš žemaičių — nenustatoma. Be Šakynos tarmės žemaitiškų morfologinių ypatybių, straipsnyje stengta­si duoti ir pastebėtas gretimų žemaičių tarmių aukštai tybes. Žemaitiškos ypatybės nagrinėjamos nuosekliai pagal kalbos dalis. 1 Bendru Šakynos tarmės vardu vadinamos visos Latvijos TSR pasienio šiaurės vakarų aukštaičių šnektos, kuriose veikia visuotinio kirčio atitraukimo dėsnis (Žagarės, Skaistgirio, Kruopių, Šakynos, Gruzdžių miestelių apylinkės). 165 Daiktavardis. Vakariniame tarmės pakraštyje (Aukščiai, Kruopiai, kartais ir Šakyna) atskirų ia-kamienių daiktavardžių vns. kilmininkas ir šauksmininkas turi iu kamieno formas, pvz., vns. kilm.: krūpaus, rãniaus, šėniaus, spãlaus; vns. šauksm.: krūpau, rãniau, šėniau. Šios iu kamieno formos vartojamos šalia dažnesnių ia-kamienių. Gretimose žemaičių tarmėse (Kuršėnai, Papilė, Akmenė, Vegeriai) iu kamieno formos šiuo atveju vartojamos labai plačiai, todėl atrodo, kad į Šakynos tarmės vakarinę dalį jos bus užneštos iš žemaičių. Toje pat Šakynos tarmės ploto dalyje pastebimas ir kitas žemaičiams būdingas reiškinys: į atskirų ė kamieno daiktavardžių vns. paradigmą yra įsibrovusios į kamieno vardininko formos, pvz.: kãtis, kū'tis, ūpis, o į į kamieno vns. paradigmą retkarčiais įsibrauna ė kamieno vardininko formos, pvz.: ãrnte, ãrksle, v'i'te. Apie Kruopius, Aukščius, Šakyną ir net Dilbinus a-kamienių daiktavardžių su priesaga -ukas vns. vietininkas šalia aukštaitiškos formos retkarčiais turi ir žemaitišką su galūne -uo (~ -o), pvz.: blù'džiuo, daržiuo, laukùkuo Škn, kaklù-ko· Dilb. Plg. kalnùkuo, suodnùkuo Krš, eglì'nõkuo Akm, daržõkuo, kalnõkuo Vgr. ia kamieno daiktavardžiai kè'lis, vè'jies, vè'lnis, kaip ir gretimose žemaičių ir šiaurės vakarų aukštaičių tarmėse, vns. galininke turi galūnę i (kè'li, vè'ji || vè'je, vè'lni), atsiradusią pagal tuos ia kamieno daiktavardžius, kurie čia dėsningai turi -i (kìrvi, já'uti). Arčiau žemaičių ribos (Kruopiai, Aukščiai, iš dalies Šakyna) ia, i ir priebalsinių kamienų vns. vietininkas gana dažnai šalia aukštaitiškų formų su galūne -y(je) turi ir formas su žemaitiška galūne -ie (~ė), pvz.: gřõ-vie, mè'die; nõ'sie, pìrtie, vãndenie. Plg. luòpsie, mùolie, viejie Krš, gardėlie, svìrtie, pìrtie Akm, bū'rie, ménesie, pìrtie2 Vgr. Tose pačiose Šakynos tarmės žemaičių paribio vietose moteriškosios giminės i ir priebalsinių kamienų daiktavardžių dgs. vardininkas ir galininkas retkarčiais turi žemaitiškas ė kamieno formas: á'ntes, á'rpkštes; dùkteres, sè'seres (plg. šìrdes, ùntes Krš, žõusęs Akm, ãvės, klìetės Vgr), o dgs. vietininkas – gretimines žemaitiškas formas su -iese (~ -ėse), pvz.: ãkies(e), á'rnkšties(e), sèseries(e) Škn, Krp, klè'tė's(e) Žg. Visų kamienų ir visų linksniuojamųjų kalbos dalių moteriškosios giminės dgs. vietininkas šalia formų su galūne -os(e) turi ir dažniau ar rečiau pasitaikančias gretimines formas su galūne -uos(e), pvz.: ãkuos(e), pièvuos(e), rùnkuos(e) Škn, jáu`uos Darg, pùsuos Dilb. Visai toks pat reiškinys pastebimas ir daugelyje žemaičių tarmių (Kuršėnai, Kaunatava, Šaukenai, retkarčiais Akmenė ir kt.), kur moteriškosios giminės žodžių dgs. vietininkas greta savo tikrosios turi ir vyriškosios giminės formą. Atrodo, kad formų su -uose atsiradimui Šakynos tarmėje pradžią bus davusios žemaičių tarmės. Galima dar paminėti, kad savo ruožtu iš Šakynos tarmės vietininko formos su -uose kartais sugrįžta į kai kurias gretimas žemaičių donininkų šnektas, pvz.: dėdėlùos vėitùos ~ dideliuose vietuose Vgr (Giepaičių k.). Į tas žemaičių šnektas retkarčiais persimeta ir aukštaitiška a, ia kamienų dgs. vietininko forma, kurios galūnė -uos(e) fonetiškai nepakinta, pvz.: mèškùos, tàukùos, ve- ² Dėl šių formų kilmės žr. И. Казлаускас, Сокращение употребления имен существительных с основой на i в литовском языке, «Вопросы славянского языкознания», т. 5, Москва, 1961, p. 82—89. 166 lâ·čuos ~ Veláičiuose Vgr (Giepaičių, Velaičių, Aukštųjų k.), krūopuos ~ Kruo-piuose Akm (Sablauskių k.). Tuose pat paaukštaitės kaimuose retkarčiais pasitaiko ir aukštaitiškų visų kalbos dalių dgs. naudininko ir įnagininko formų be galūnės -s, pvz.: jaunėm (Gie-paičiai), špuoká·m (Aukštieji), vī·tim (dgs. in.) Velaičiai, pūš·m (dgs. in.) žūolėm (dgs. in.) Giepaičiai, lâuká·m (Menčiai), šakòm (Sablauskiai). u-, iu-kamienių daiktavardžių vns. vietininkas šiose žemaičių šnektose turi galūnę -uo, pvz.: vėlnõu ~ Vilniuo, tórgõu. Tačiau visuose paaukštaitės dounininkų kaimuose retkarčiais pasitaiko ir aukštaitiškų vns. vietininko formų, pvz.: vėdži (Giepaičiai). Būdvardis. Daug ypatybių, būdingų gretimoms žemaičių tarmėms, turi ir Šakynos tarmės būdvardis. Pavyzdžiui, daugiaskiemenių būdvardžių vns. naudininkas paprastai šalia senos įvardinės galūnės turi ir rečiau vartojamą daiktavardinę (lī·tiŋgam || lī·tiŋgui, plg. gailīngam || gailīngui, svetimá·m || svē·timui Krš), ia kamieno būdvardžių su galūne -ias vns. galininkas turi gretiminę formą su galūne -i (pē·šče || pē·šti, stā·če || stā·ti, tūščė || tūšti), būdingą gretimoms žemaičių tarmėms, o ē kamieno būdvardžių didelė, dešinė, kairė vns. kilmininkas, vietininkas, dgs. naudininkas, įnagininkas ir vietininkas šalia ē-kamienių turi ir gretimines io-kamienes formas, pvz.: didelō·s || didelė·s, dešinė· || dešinõ·, didelė·m(s) || didelō·m(s), didelė·s(e) || didelō·s(e). Šalia senosios u kamieno būdvardžių vns. kilmininko formos tarmėje kartais jau pasitaiko ir gretiminė ia kamieno forma (lī·gaus || lī·ge, sū·raus || sū·re). ia kamieno formos galėjo susidaryti pačioje Šakynos tarmėje, bet galėjo ateiti ir iš gretimų žemaičių tarmių (Kuršėnai, Papilė, Akmenė), kuriose u ir ia kamienų būdvardžių formų vienodėjimas yra pažengęs žymiai toliau. Vyriškosios giminės aukštesniojo laipsnio būdvardžių vns. naudininkas ir dgs. vardininkas šalia senųjų formų turi ir gretimines ia kamieno daiktavardžių formas (aukštēsná·m || aukštē·šnui, aukštēsni || aukštē·snei). Moteriškosios giminės aukštesniojo laipsnio būdvardžių vns. kilmininko, vietininko, dgs. naudininko, įnagininko ir vietininko senąsias formas baigia išstumti atitinkamos io kamieno formos, pvz.: báltēsñō·s || báltēsne·s (ret.), báltēsñō· || báltēsne· (ret.), baltēsñō·m(s) || baltesnē·m(s) (ret.), báltēsñō·m(s) || báltēsne·m(s) (ret.), baltēsñō·s(e) || baltēsne·s(e) (ret). Visi šie aukštesniojo laipsnio vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimo bruožai yra būdingi ir gretimoms žemaičių tarmėms, plg. báltēšnu· (vns. naud.), báltēsne· (dgs. vard.), báltēšnōs (vns. kilm.) Krš, šēnēšnũos (vns. kilm.) Pp. Vyriškosios giminės aukščiausiojo laipsnio būdvardžių vns. vardininkas turi galūnę -is (gerá·usis), naudininkas — daiktavardinę galūnę -ui (gerá·usui), t. y. kaip ir gretimose žemaičių ir vidurio aukštaičių tarmėse, pvz.: baisá·usis, aukščá·usui Dnr, didžá·usis, gerá·usui Krš, joūdžá·usis, poikáusis Pp. Bet vns. galininkas kaip ir žemaičių tarmėse turi galūnę -i, pvz.: gerá·usi (plg. didžá·usi Krš, baisá·usi Vgr), ir skiriasi nuo vid. aukštaičių, plg. skanā·use Dnr. Tų būdvardžių dgs. vardininkas taip pat kaip gretimose žemaičių tarmėse turi daiktavardinę galūnę, pvz.: ilgá·usei (plg. didžá·use Krš, ramá·use Pp, gerá·use Akm). Iš u ir ia kamienų būdvardžių padaryti įvardžiuotiniai būdvardžiai šalia dėsningų aukštaitiškų formų kartais turi ir tokias, kaip gretimų žemaičių dounininkų 167 arba dünininkų, pvz., vns. vard.: á·iški·sis || aiškesėsis³, tamsi·sis || tamsėsis; žali·sis (plg. smólki·sis, stóm bi·sis Pp, šūnki·sis, náuji·sis Akm, áštri·sis, brūngi·sis, žáli·sis Vgr, brūngė·sis || brungėsis, gražėsis⁴ Krš); vns. gal.: graži·ji || gražė·ji; žali·ji (plg. smólki·ji Pp, tūnki·ji, tūšti·ji Akm, brūngi·ji, prásti·ji⁵ Vgr, grā·ži·ji Krš). Įvardžiuotinių būdvardžių vns. naudininkas beturi tik daiktavardinę galūnę kaip ir gretimose žemaičių tarmėse, pvz.: á·ukšto·jui⁶. Žemaitiškos darybos yra Šakynos tarmės vns. vietininkas, pvz.: juodamė·je⁷ (plg. didemį·jie, Krš, didemėjie Pp, dēdemė·je Vgr). Dgs. vardininkas ir naudininkas kaip ir gretimose žemaičių tarmėse turi daiktavardines galūnes, pvz.: baltiejei, baltiešá·m(s)⁸. Beje, daiktavardinė dgs. vardininko forma jau vartojama ir gretimoje vidurio aukštaičių Daunoravos tarmėje (gerėjeje || gerėjį), bet, galimas daiktas, ji ten pateko iš Šakynos tarmės. Tiriamosios tarmės ploto vakariniame pakraštyje (Aukščiai, Kruopiai, kartais ir Šakyna) neįvardžiuotinių vyriškosios giminės būdvardžių ir įvardžių dgs. naudininkas kartais turi iš žemaičių atėjusias gretimines formas su galūne -im(s), pvz.: didelim(s), mažim(s), tim(s), visim(s), plg. anėms, jaunėms Pp, gerī·ms || gerī·rms Krš, patėms, jaunėms Akm, kėtėms, jaunėm, mažėms Vgr. Skaitvardis. Arčiau žemaičių ribos (Šakyna, Aukščiai, Kruopiai) skaitvardžio dù, dvì kilmininkas, naudininkas, įnagininkas ir vietininkas kartais turi žemaitiškas gretimines formas su i: dvìju·, dvìm(s), dvìm(s), dvìjuose(e), dvìjo·s(e). Skaitvardžiai nuo 11 iki 19 padaromi su 2 formantais: -lika ir -leka. Formantas -lika daugiau vyrauja rytinėje tarmės ploto dalyje (Kyburiai, Skaistgiris). Plg. vidurio aukštaičių joniškiečių dvi·leka, tri·leka. Vakarinėje dalyje, t. y. arčiau žemaičių ribos (Kruopiai, Šakyna, Aukščiai, Šiūpyliai), vartojamas formantas -leka. Plg. vi·niū·leka, dvi·leka Krš, dvi·lekᵃ, tri·leka Pp, veiñūleka || viñūleka, dvi·lekᵃ Akm, veiñūleka || vi·ñūleka Vgr. Tiesa, formantas -lika retkarčiais pasitaiko ir kai kuriuose paaukštaitės žemaičių kaimuose, pvz.: devī·niolēkᵃ, peñkiolēkᵃ (Giepaičiai, Velaičiai). Šalia skaitvardžio vienuoleka || -lika (plg. vidurio aukštaičių, pvz., Daunoravos ve-nuoleka) labai plačiai vartojama ir forma vienūoleka || -lika. Forma su minkštu n kaip matėme iš pavyzdžių, vartojama gretimose žemaičių tarmėse. Keltinio skaitvardžio trečias, trečiasis vns. vardininkas ir galininkas pažemaitėje (Šakyna, Kruopiai, Aukščiai, kartais net Dilbinai) gana dažnai turi žemaitiškas gretimines formas treč, treti·sis, tre·ti, treti·ji. Plg. treti, treti·ji Krš, treti·sis Pp, trėti, trėti·sis, trėti·ji Akm. Įvardis. Įvardžių àns, jìs, kàs, kàtras, niẽks, šìs, tàs, tàtras, vìskas vns. įnagininkas be tokių formų, kaip lk., turi ir po kelias dažnesnes ar retesnes gretimines formas su -m, pvz.: ànuo || ànuom || ànum, jūo || jūom, kūo || kūom || kūm, šūo || šūom || šūm... Vns. įnagininko formos su -m plačiai vartojamos ir gretimose žemaičių tarmėse 3 Tokios formos pasitaiko apie Šiupylius, Aukščius, kartais Šakyną, t. y. prie žemaičių dünininkų kuršėniškių ribos. 4 Dar žr. Z. Zinkevičius, Įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, Vilnius, 1957, p. 83. 5 Neįvardžiuotinė forma: pràsc, prà·šče. 6 Dėl priešgalūninio skiemens -oj- kilmės žr. Z. Zinkevičius, min. veik., p. 93—94. 7 Dėl kilmės žr. K. Явнис, Перевод грамматики литовского языка исполненный К. Буга, Петроград, 1908—1916, p. 149. 8 Dėl jų atsiradimo žr. Z. Zinkevičius, min. veik., p. 83—85. 168 (Kuršėnai, Papilė, Akmenė, Vegeriai). Įvardžiai àns, kìc, tàs ir skaitvardis viėns vakarìnėje tarmės ploto dalyje, pažemaitėje, gana dažnai turi žemaitiškas gretimines vns. vietininko formas ànem(i), kìtem(i), tėm(i), viėnem(i). Šios formos net su fonetiškai nepakitusia žemaitiška galūne, atrodo, yra atėjusios iš gretimų dounininkų tarmių, plg. ànem: kìteme, vėìneme, tėme Vgr; tėme, vėìneme, òntreme Akm. Dėl dgs. naudininko formų su -im(s) žr. 168 psl. Įvardžių àns, kàtras, šìs, tàs, tàtras dgs. galininkas šalia tokių formų, kaip k-, turi ir žemaičių tarmėms būdingas formas: ànus, kàtrus, tụs, šụs, tàtrus, plg. tòs Pp, ànūs Krš, tòs Vgr. Tokios gretiminės formos yra plačiausiai paplitusios vakarinėje tarmės ploto dalyje arčiau žemaičių ribos, nors atskirais atvejais jų pasitaiko net apie Žagarę ir Skaistgirį, t. y. prie vidurio aukštaičių ribos. Įvardžių àna, ì, kàtra, šì, tà, tàtra vns. įnagininkas visame tarmės plote dažniausiai turi tik įvardžiuotines formas: anà·je, jė·je, katrà·je... Be to, apie Aukščius, Kruopius, o kartais ir Šakyną, Dilbinus pasitaiko jau sutrumpėjusių įvardžiuotinių formų, pvz.: anà·i, katrà·i, šė·i, tà·i. Tokios sutrumpėjusios įvardžiuotinės formos paprastai vartojamos kai kuriose gretimose žemaičių tarmėse, pvz.: Kuršėnų anà·i, katrà·i, šė·i, tà·i. Įvardžio tõ vns. vietininkas šalia moteriškosios giminės formos tõ turi ir plačiai vartojamą vyriškos giminės formą tàm(e). Ši forma vartojama beveik visame Šakynos tarmės plote, išskyrus tik pačius jo pietus (Gruzdžių apylinkę), pvz.: tõ· daržinė || tàme daržinė· Kyb, tõ· jū·ujė·, tõ· priepirte· || tàme rà·štine·, tàme vanė·lo· Sk, tõ· kàkto·, tõ· pàčio· kù·tė·, tõ· virtuvė· || tàme bà·lo·, tàme lietuvo·, tàme rì·go· Žg, tõ· vieto·, tõ· trõ·bo· || tàme duobė·, tàme valgi·klo· Škn, tùo prieglau džio || tàme pusie Auks, tėmi vietuo, tàmi jà·ujuo, tėmi kamis juo Krp. Apie Šakyną ir Kruopius ir šalia įvardžių àna, šì, kìta, tõki ir skaitvardžio viėna (kartais ir àntra) vns. vietininko formų àno·, kìto·, šõ·, tõ·ko·, viėno·, àntro· yra ànam(e), kìtam(e), šėm(e), tõ·kem(e), viėnam(e), àntram(e), pvz.: šėme trõ·bo·, šėm pusė·, àname vàgo·, viėnam lò·vo·, àntrame rù·ško·, tõ·keme bė·do·. Toks pat reiškinys pastebimas ir gretimose žemaičių tarmėse, plg. tàm klebuonijo, tuokėmi šalcà·usio „tokiame šaltyje“ Krš, vėiname plì·die, kėtame rọ·pkuo Pp, tam patėm kū·rie, tėm· biržė Akm, tėm· ausie, kìtem· vėìtuo, šėm· pusie Vgr. Pažemaitėje įvardžiai àna, ì, kàtra, tàtra, šì, tà greta dgs. galininko formų anà·s, jà·s kàtrà·s, tàtrà·s, šà·s, tà·s turi ir formas su trumpu a: ànas, jàs, kàtras, tàtras, šès, tàs. Formos su trumpu a vartojamos ir gretimose žemaičių tarmėse. Apie Šakyną ir Kruopius šalia taisyklingų įvardžių kas, tas vns. galininko formų kà·, tà· pasitaiko kartais gretiminių formų kùo, tùo, pvz.: túr bū·t labai svėiks žmõ·gus, kàs tùo dà·ra Škn, kùo àns pasà·ki, tas vìskas bà·ikas; a žinai kùo? Krp. Tokios formos sutinkamos ir gretimose žemaičių dounininkų Akmenės ir Vegerių tarmėse, pvz.: brõng·s ì·, ale kùo padarì·s Akm, tùo àš pažì·stū, tùo ženà·u; kùo tėn tėi špuokà· on tuo glõuksne· gàla tàisuos, a kìni Vgr. Žemaičių jos vartojamos greta kù·, tù·. Formų kùo, tùo kilmė neaiški: jos gali būti atsiradusios tose tarmėse, bet gali būti ir latviškos. Nemaža bendrų ypatybių su žemaičiais, o kartais su žemaičiais ir vidurio aukštaičiais drauge turi Šakynos tarmės asmeniniai įvardžiai. Svarbesni iš jų tokie. III asmens įvardžiai àns, àna, jìs, jì ne visame tarmės plote vartojami vienodai. Vakarinėje tarmės ploto dalyje arčiau žemaičių (Šiupy liai, Šakyna, Aukščiai, Kruo- 169 piai, iš dalies ir Dilbinai) paprastai vartojamas įvardis āns, āna. Toliau nuo žemaičių ribos (Dameliai, Žagarė) jau pasitaiko ir jis, ji. Apie Skaistgirį (šiaurinis vidurio aukštaičių paribys) jis, ji ir āns, āna vartojami lygiagrečiai, pietinėje vidurio aukštaičių paribio dalyje (Kyburiai, Dargačiai) jau vyrauja jis, ji. Asmeninių įvardžių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio savęs vns. galininko formos manì, tàvi, sàvi galūne sutampa su gretimų žemaičių (pvz.: mùnē ~ munì, tàvè ~ ta- vi Krš, mônē, tàvè Pp, sèvè, mùnē, tēvè Akm, Vgr) vidurio aukštaičių (pvz., Joniškio manì, tàvi) tarmių formomis. Apie Kruopius, Dilbinus ir Šakyną šalia tàvi, sàvi kartais pasakoma ir tēvi, sēvi. Plg. atitinkamas Akmenės ir Vegerių formas. Įvardis mẽs turi ir formą mā·s. Tokią formą turi ir gretimos žemaičių tarmės (plg. Papilės, Kuršėnų mā·s). Asmeninių įvardžių mes, jūs kilmininkas šalia mú·su, jú·su turi ir plačiai vartojamas, gretimoms žemaičių tarmėms būdingas, formas mú·sa, jú·sa, o tų įvardžių galininkas greta formų mùm(s), jùm(s) turi ir formas mùmis, jùmis. Tokios galininko formos vartojamos kaimynų žemaičių (Kuršėnai, Papilė, Akmenė, Vegeriai). Šakynos tarmėje jos vartojamos tik arčiau žemaičių ribos (Kruopiai, Aukščučiai, Šakyna). Pažemaitėje šalia dgs. vardininko ir galininko formų ānglis, žā·sis žemaičių pavyzdžiu atsirado formos āpgles, žā·ses. Pagal jas ir šalia mùmis, jùmis tose pat vietose (Aukščučiai, kartais Šakyna) retkarčiais pasakoma ir mùmes, jùmes. Asmeninių įvardžių aš, tu moteriškosios giminės dviskaitos vardininkas ir galininkas pažemaitėje, kaip ir gretimose žemaičių dounininkų Vegerių ir Akmenės tarmėse (plg. mòdv· || mòdv·s abèdv·s Vgr, mòdv· dvè || mòdv·s abèdv·s Akm), kartais turi gretimines formas mùdves, jùdves. Vyriškosios giminės asmeninių įvardžių dviskaitos naudininkas ir įnagininkas apie Kruopius, Aukščučius, Šakyną, be mùdviem, jùdviem, anùdviem, turi plačiai vartojamas žemaitiškas gretimines formas mùdum, jùdum, anùdum (plg. mùdum, jùdum Krš, jùdom, vẽdom Pp, mòdom, abõ·dom Vgr). Parodomasis įvardis šì šalia vns. galininko formos šā· kartais turi ir formą šì·, pvz.: šì· nā·kti Auks, šì· vā·sara Škn. Ypač dažna ta forma prieveiksmiuose šì·nā·kì, šìndie ir pan. Čia ji galėjo atsirasti pagal vyriškosios giminės suprieveiksmėjusio vns. galininko analogiją (šì·rì·t, šì·mẽ·t, šì·vā·kar), o paskui iš prieveiksmių pereiti ir į linksnį, t. y. šì·nā·kì atsirado pagal šì·rì·t, šì·vā·kar, o iš šì·nā·kì savo ruožtu — šì· nā·kti. Bet ta forma gali būti atėjusi ir iš gretimų žemaičių tarmių (plg. Papilės, Vegerių, Kuršėnų mot. g. vns. gal. šì·), kuriose šì· iš šā· atsirado dėl fonetinių priežasčių: nosinis supriešakintas a čia tam tikrais atvejais virsta i·. Žemaitýbė gali būti ir gretiminė pažymimojo įvardžio pàc vns. vietininko forma pàtem(e), plg. Vegerių, Akmenės pàtēmē. Veiksmažodis. Veiksmažodžiai su priešdėliais be-, ne-, nebe-, te-, tebe- Šakynos tarmėje, kaip ir gretimose žemaičių tarmėse, sangrąžos dalelytę dažniausiai turi žodžio gale, pvz.: bẽšnėkas, nèšukas, nebẽsupus, tèkeps, tebès pà·do·s. Gana dažnai tarmės sangrąžiniai priešdėliniai veiksmažodžiai turi dvi sangrąžos dalelytes: vieną tarp šaknies ir priešdėlio, o kitą žodžio gale, pvz.: nèacimenas, nèstveres, pasìgeres, susìdures, tebèsbaras, usìkišas. Dvi sangrąžos dalelytes dažniausiai turi trečiojo asmens, žymiai rečiau — kitų asmenų formos, pvz.: susìgrẽ·pšos (vns. 1 asm.), usìstàtì·stè·s (dgs. 2 asm.). Priešdėliniai veiksmažodžiai su 170 dviem sangražos dalelytėmis dėsningai vartojami gretimose žemaičių tarmėse (Krš, Pp, Akm, Vgr). Tarmės i-kamieniai veiksmažodžiai yra perėję į ia kamieną, o prie žemaičių ribos (Aukščučiai, Kruopiai ir kt.) ia-kamieniai veiksmažodžiai, tiesa, nelabai dėsningai pereina į a kamieną, pvz.: á’udu, apsíšaru, apsívėrtu, vėrku (vns. 1 asm.); bėgird, skūndas, vėrk (3 asm.); á’udam, kàntam (dgs. 1 asm.). Tačiau į a kamieną pereina ne visi ia-kamieniai veiksmažodžiai. Dažniausiai nepereina tie, kurie ir gretimose žemaičių tarmėse iš dalies yra išlaikę ia kamieną, pvz.: gùlem, mī’lem, nebàgā’lem, tī’lem, tûrem || tûram, žū’rem || žū’ram. Plg. žemaičių gā’lem, núoram,|| núo- rem, tī’lem, žū’ram || žū’rem Krš, gā’lem, tī’lem, tȯ.ram || tȯ.rem Pp, gòlem, gā’lem Vgr, gā’lem, tī’lem Akm. Senojo priebalsinio kamieno veiksmažodžiai Šakynos tarmėje, kaip ir gretimose žemaičių tarmėse, esamojo laiko formose yra išlaikę reliktinį t, pvz.: giest, liekt, miekt, skàust. Bet dabar šalia tokių formų jau vartojamos ir formos be t: gied, liek... kaip lk. Veiksmažodžių asmenavimas. Esamasis laikas. Prie pat žemaičių ribos, o kartais ir kiek tolėliau (pvz., Šakyna) šalia aukštaitiškų sangrąžinių veiksmažodžių formų pasitaiko ir grynai žemaitiškų, pvz.: 3 asm. bā’ga·s, didžiuoja·s, mėl’da·s, nebrieža·s, vadina·s, minais Auks, kė’leis, nē’ša·s, prìšeina·s Krp, bā’rais, darbūojeis, glūdžeis, mūšais Škn. Plg. gretimų žemaičių: kā’là·s, nēša·s, sē·kā·s Krš, lė·idà·s, ròndà·s Pp, pràšsėdėda·s, prėsėdudā·s, sōkā·s Akm, dōdudā·s, jōukā·s, pešā·s Vgr. Manoma, kad žemaičių galūnė čia pailginta dėl šalutinio nukeltinio kirčio. Šakynos ir iš dalies Aukščučių bei Kruopių 3 asmens formos su galūne -ais (minais, kė’leis...) gali būti tam tikras hipernormalizmas: pvz., žem. vī’rā·s atitinka Šakynos tarmės vī’rais, todėl ir žem. rōndā·s Šakynos tarmėje gali virsti rāndais. Tiesa, remiantis P. Arumaa⁹, dar galima manyti, kad šios žemaičių tarmių formos padarytos su formantu -ai. Tada Šakynos tarmės formos mėl’da·s, vadina·s būtų išlaikiusios fonetiškai sveiką žemaitišką galūnę, o formų bā’rais, kė’leis žemaitiška galūnė pakitusi pagal Šakynos tarmės fonetikos dėsnius. Galima dar paminėti, kad šiaurinių žemaičių dounininkų (Akmenės, Vegerių apyl.) kaimuose, esančiuose prie pat aukštaičių ribos, savo ruožtu retkarčiais pasitaiko išgirsti ir aukštaitiškų 3 asmens formų, pvz.: nenusėtėpas (Giepaičiai), dėrbas (Sablauskiai). Apie Aukščučius, Kruopius, rečiau Šakyną ir sangrąžinių veiksmažodžių dgs. 1 asmuo neretai turi gretimines žemaitiškas formas, pvz.: jūokamuos Auks, nē’šamuos, vė’rdomo·s Škn. Plg. Kuršėnų ir Papilės nē’šamuos. (Šiaurinės dounininkų šnektos — Akmenė, Vegeriai — turi kitaip padarytas dgs. formas, pvz.: nēšamės Vgr.). Kaip matyti iš duotų pavyzdžių, ir šiuo atveju Šakynos tarmėje kartais išlaikomos fonetinės žodžio galo žemai tybės. Tokių retkarčiais pasitaikančių žemaitiškų formų turi ir kitų sangrąžinių veiksmažodžių laikų dgs. 1 asm., pvz.: būtasis kartinis laikas kieliemuos, mūokiemuos Auks, šildē’mo·s, vė’žē’mo·s Škn; būtasis dažninis laikas kē’ldā’vuomuos, pikleviōdā’vuomuos Auks, šē’lō’dā’vo·mo·s Škn; būsimasis laikas kē’lsamuos Auks, nēšamo·s || nēšmo·s Škn. 9 Žr. P. Arumaa, Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpronomina, Tartu, 1933, p. 19–21. 171 Pirminiai veiksmažodžiai, kurių šaknis bendratyje baigiasi balsiais y, ū, pvz.: i·t, pū·t, esamojo laiko formose turi priebalsį n, pvz.: bū·n, lį·n, kaip ir gretimose žemaičių ir šiaurės vakarų aukštaičių tarmėse. Antriniai veiksmažodžiai, kurių šaknis bendratyje baigiasi dvibalsiu au (šiená·ut, tarná·ut), esamojo laiko formose po au turi priebalsį j, pvz.: tarná·ujem, bet prie žemaičių ribos retkarčiais pasitaiko priebalsis n, kaip kai kuriose žemaičių tarmėse, pvz.: riešutá·un, tarná·un Auks. Būtasis dažninis laikas. Žemaičių paribyje, tiesa, retokai, pasitaiko ir įvairių žemaitiškų būtojo dažninio laiko konstrukcijų, padarytų su pagalbiniais veiksmažodžiais liuobėti ir liūbėti, pvz.: senė·lis lū·b sakė·s; kó·žna diena lub ateis ir ateis Šp; áns tàmi já·juo lū·b gulieti; i šláusc lū·b ateis Krp; tė·vė·lis amžiná·tilsis liuob sakė·dáva Škn; kita kárta liuob dáinuos, šó·ks, o· daba tik žū·r, kur arielkas nutvė·rė Žarėnai — Latvėliai. Būsimasis laikas. Prie žemaičių ribos (Kruopiai, Aukščiai, kartais ir Šakyna), kaip ir gretimose žemaičių tarmėse, vartojamos vns. 1 asm. formos su kietu -s-, pvz.: bū·su, sakí·su. Visame tarmės plote, kaip ir gretimose žemaičių tarmėse, stumtine priegaide turinčių pirminių veiksmažodžių, kurių bendraties šaknis baigiasi y, ū (pvz.: lú·sti, rí·t) būsimojo laiko 3 asmuo išlaiko ilgą šaknies balsį, pvz.: lí·s, lú·š. Išimtis yra tik būs. Taip pat visame tarmės plote šalia dgs. 1 ir 2 asm. formų, pvz., dírpsme, dírpste, vartojamos žemaičių pavyzdžiu pagal ia kamieną padarytos formos, pvz., dírpsem, dírpset. Pažemaitėje vartojamos ir pagal a kamieną padarytos šių asmenų formos, pvz.: dírpsam, dírpsat, kaip gretimų žemaičių dounininkų tarmėse (Vegeria, Akmenė, iš dalies Papilė). Žemaičių dūnininkų paribyje (Aukščiai) retkarčiais vartojama dar viena žemaitiška dgs. 1 asm. forma, pvz.: išvìrsma, kàšma, sumá·lsma (plg. Kuršėnų aísma, daínú·sma). Pasitaiko ir žemaitiškų sangrąžinių veiksmažodžių būsimojo laiko formų. Kur sakoma bū·su, éisu, ten sakoma ir gí·d’ suos, vėšuos. Apie Šakyną retkarčiais pasitaiko išgirsti žemaitiškų 3 asmens formų, pvz.: rìnkseis (važiuos po· upeles, žūveles rìnkseis), plg. rìnkšė·s Krš, diėsė·s Pp, vėšė·s Akm, matí·šė·s Vgr. Dar plg. tokios pat darybos es. l. 3 asm. formas. Liepiamoji nuosaka. Dgs. 1 asm. visoje Šakynos tarmėje, kaip ir gretimose žemaičių tarmėse, padaromas pagal ia kamieno pavyzdį, pvz.: dė·kem, eikem (plg. drėbėkem, raší·kem Krš, atėdóukem, pja·ukem Pp, maini·kem, pláukem Akm, biėkem, pastatí·kem Vgr). Dgs. 2 asm. tiktai vakarinėje tarmės dalyje šalia tokių formų kaip lk. labai dažnai turi ir žemaičiams būdingas, pagal ia kamieno pavyzdį padarytas, formas, pvz.: dró·šket, mùšket. Sangrąžinių veiksmažodžių daugiskaitos 1 ir 2 asm. daromi taip pat, kaip paprastųjų veiksmažodžių dgs. 1 ir 2 asm. (sùkemė·s, sùkitė·s || sùketė·s). Be to, pažemaitėje pasitaiko ir visai žemaitiškų dgs. 1 asm. formų, pvz.: sùkemo·s Škn. Liepiamosios nuosakos 3 asm. (vad. leidžiamoji nuosaka) padaroma taip pat, kaip visose gretimose žemaičių ir aukštaičių tarmėse, t. y. su dalelytėmis lai || lei, tàgu(l) || lėgu(l), pvz.: lei || lai dirb; tàgu(l) || lėgu(l) dirb. Bendratis. Vakarinėje tarmės ploto dalyje vyrauja sangrąžinių veiksmažodžių bendratis su galūne -ties, pvz.: nėšties, vėsties. Pačioje pažemaitėje (Aukščiai) 172. atskirais atvejais pasitaiko sangrąžinių žemaitiškų bendratčių su galūne -i's, pvz.: dirbti's, nėšti's. Tikriausiai tai nėra skolinta dunininkiška galūnė, nes bendraties formų su ta galūne pasitaiko ir gana toli nuo dunininkų ploto esančiose paaukštaitės dounininkų šnektose, pvz.: maini'ti's, paršenešti's, ošepelni'ti's Giepaičių, Velaičių k. (Vgr), šūkti's Sablauskių, Menčių k. (Akm). Būdinys. Arčiau vidurio aukštaičių (Sk, Kyb) dažniau vartojamas būdinys su galūne -te (mó·ki·te išmó·kai, skūste muskūs). Arčiau žemaičių ribos (Skn, Krp, Auks, Dilb) daugiausia vartojamas žemaičiams charakteringas būdinys su -tinai, pvz.: dauži·tinai, nėštinai. Dalyvis. Veikiamoji rūšis. Esamasis laikas. Kai kurie iš i kamieno veiksmažodžių kilę vyriškosios giminės dalyviai šalia dažnesnių ia kamieno vns. ir dgs. vardininko formų tebeturi ir rečiau vartojamas i kamieno formas, pvz.: tūri's, tūri'. Gretimos žemaičių tarmės i kamieno pėdsakus dalyviuose šiuo atveju taip pat išlaiko, pvz.: gā·lis, nūori's Pp, tūris, nūori· Krš, pasitūri's, tūris, gā·li· Vgr. Būtasis kartinis laikas. Vyriškosios giminės dalyviai šalia vns. vard. formų su galūne -es ~ -ęs turi ir formas su galūne -is, pvz.: būves || būvis, o šalia dgs. vard. formų su -e' ir formas su -i', pvz.: būve' || būvi'. Formos su galūnėmis -is, -i' plačiausiai paplitusios pažemaitėje (Šiupyliai, Auk sučiai, Kruopiai, iš dalies Šakyna), bet retkarčiais pasitaiko ir visame kitame tarmės plote. Ypač plačiai vartojamas dgs. vardininkas su galūne -i'. Pvz., apie Damelius, Žagarę, Skaistgirį, Ky burius vns. vardininkas su -is gana retas, o dgs. vardininkas su -i', palyginti, dažnas, pvz.: išē'ji·, pasiliki· Dam, á·ugi·, prisivēisi· Žg, acirā·di·, dā·vi· Kyb. Vyriškosios giminės dalyvių vns. ir dgs. vardininko formos su -is, -i' į tarmę yra atėjusios ir iš gretimų žemaičių, ir iš vidurio aukštaičių tarmių. Plg. būvis, būvi· Krš, abgrō·vęs, pamē·ti· Pp, būvis, pašūti Dnr. Kaip matyti iš pavyzdžių, šių formų galūnės Šakynos tarmėje išlaiko žemaičių ar vidurio aukštaičių tarmėms būdingą fonetiką. Beveik visame tarmės plote sutinkama dgs. vardininko forma su galūne -ie, pvz.: būvie, dirbie. Plačiausiai ta forma vartojama arčiau žemaičių (Auk sučiai, Kruopiai, Šakyna, Dilbinai), bet kartais pasitaiko net apie Žagarę, Skaistgirį, Juodeikius. Vyriškosios giminės formos su galūne -ie dėsningai vartojamos gretimose šiaurinėse žemaičių dounininkų šnektose, plg. prikēpēi Klykoliai, ā·ugēi, gāmēi Vgr, isitvirtēnēi, bōvēj. Akm. Atrodo, kad į Šakynos tarmę formos su -ie greičiausiai bus patekusios iš žemaičių10. Būsimasis laikas. Vyriškosios giminės dalyvių vns. ir dgs. vardininkas arčiau žemaičių (Auk sučiai, Žarenai, Šakyna, Kruopiai) šalia aukštaitiškų formų, pvz.: bē'ksa's, bē'ksa' turi ir rečiau vartojamas žemaitiškas formas, pvz.: bē'ksi's, bē'ksi'; plg. ęžbaidī's, sakī's Pp, gē'rsī sūksi Krš, bū's Vgr, gi'vēnsi's Akm. Neveikiamosios rūšies dalyviai. Kaip ir gretimose žemaičių ir vidurio aukštaičių tarmėse, Šakynos tarmėje nėra reikiamybės dalyvių. Juos atstoja neveikiamosios 10 Būtojo kartinio laiko vyriškosios giminės dgs. vard. formos su galūne -ie dėsningai vartojamos ir kai kuriose šiaurės vakarų aukštaičių tarmėse, pvz., apie Smalininkus (žr. 1961 m. LKLI dialektologinės ekspedicijos metu filol. m. kand. E. Grinaveckienės surinktą medžiagą, registracijos Nr. 666). Bet nuo Šakynos tarmės jos per daug toli, kad galėtų turėti jai kokios nors įtakos. O jeigu galūnė -ie Šakynos tarmėje būtų sena, ji greičiausiai turėtų būti vienodai paplitusi visame plote. 173 rūšies esamojo laiko dalyviai, pvz.: rūgei pjaunami (pjauntini), vaikai barami (bartini) ir t.t.11 Pusdalyvis. Pažemaitėje šalia aukštaitiškų sangrąžinio pusdalyvio formų kartais pasitaiko ir žemaitiškų formų su formantu -damos, vartojamų abiem skaičiams ir giminėms, pvz.: ānie dirb riedamo's; ano's ein bārdamo's; āns juogdamo's ta' bālki pakė'le. Prieveiksmis. Tarmėje pasitaiko prieveiksmių su žemaitiška žodžio galūne. Paprastai jie vartojami kaip gretiminės tokių pat aukštaitiškų tarmės prieveiksmių formos, pvz.: grėta || grėtu (plg. grėtu Pp, Krš), pirmà || pirmu (žem.), to'li || to'li', ārti || ārti' (plg. tuodī· ~ tolie, ārti· ~ artie Krš). Fonetinėms žemai tybėms prieveiksmių galūnėse išlikti labai lengva, nes prieveiksmiai neturi griežtos galūnių sistemos. Tarmėje, kaip ir gretimose žemaičių tarmėse ir latvių kalboje, plačiai vartojami daiktavardiniai ir būdvardiniai prieveiksmiai su prielinksniu no· ~ nuo, pvz.: no· rì·ta „iš ryto, rytą“, no· vā·kara „iš vakaro, vakare“, no· lēngva „iš lengvo“, no· nāuje „iš naujo, per naują“. Prielinksnis. Senesnieji tarmės prielinksniai āpē·, nō·, prē·, pre'š vakarinėje tarmės ploto dalyje turi žemaitiškas gretimines formas: āplē· || āplei, nù, pri || pri·, pri'š; plg. āple Krš, āplē· Pp, nù Krš, Pp, pri Krš, Pp ir t.t. Jungtukas. Atrodo, iš žemaičių tarmių bus atėjusios ir kai kurių jungtukų gretiminės formos su tarmei neįprastomis fonetinėmis ypatybėmis, pvz.: jė || jé- „jei“, jāgu || jā·gu; plg. jė Krš, Pp, jė·gù Pp, jé·gù Krš. Peržvelgę svarbiausias Šakynos tarmėje sutinkamas žemaitiškas ypatybes, matome, kad ne visos jos yra vienodos ir lygiavertės. Galima išskirti kelias jų grupes: 1. Tiesiog skolintos žemaitiškos morfologinės kaitomųjų kalbos dalių atskiros formos, kurių žemaitiškumą rodo net tarmėje fonetiškai nepakitusios galūnės, pvz.: a-kamienų daiktavardžių su priesaga -ukas vns. vietininkas su galūne -uo (laukūkuo); ia, i ir priebalsiniu kamienu vns. vietininkas su galūne -ie (āusie, vāndenie) ir priebalsinių kamienų dgs. vietininkas su -ies(e) (ākiese, sēseriese); vyriškosios giminės būdvardžių ir įvardžių dgs. naudininkas su -im(s) (didelims, tīms); veikiamosios rūšies vyriškosios giminės būsimojo laiko dalyvių vns. ir dgs. vardininkai su galūne -i's, -i' (bē·ksi·s, bē·ksi·) ir t. t. 2. Tokios formos, kurios gretimose žemaičių tarmėse vartojamos labai plačiai, o Šakynos tarmėje — kur kas rečiau, be to, čia jos koncentruojasi tiktai pažemaitėje, pvz.: iu-kamienis atskirų ia kamieno daiktavardžių vns. šauksmininkas ir kilmininkas (rūniaus, rūniau); i ir priebalsinių kamienų moteriškosios giminės dgs. vardininkas ir galininkas su -es (ā·ntes, dùkteres); iš u-kamienių būdvardžių kilusių įvardžiuotinių būdvardžių vyriškosios giminės vns. vardininkas ir galininkas su -i'sis, -i'ji (āiški'sis, ā'ški'ji); atskirų įvardžių dgs. galininkas su -u- (ānus, kātrus, šus, tus...) ir kt. 11 Tokią pat reiškiamybės reikšmę es. laiko neveikiamieji dalyviai turi ir latvių kalboje, žr. Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, t. 1, Rīgā, 1959, p. 645, 646 (§§ 789, 790). 174 3. Formos, vartojamos gretimose žemaičių tarmėse ir tiriamojoje tarmėje, bet nevartojamos gretimose aukštaičių, ypač vidurio aukštaičių12, tarmėse, pvz.: vyriškosios giminės įvardžiuotiniu būdvardžių vns. vietininkas (baltamė'je); atskirų įvardžių vyriškosios giminės vns. vietininko formos, vartojamos vietoj moteriškosios giminės formų (tame daržinė, āname vāgo'); priešdėliniai veiksmažodžiai su dviem sangrąžos dalelytėmis (neacimenas, pasigeres), įvardžių jis ir ans vartojimas ir kt. 4. Formos, vartojamos ir gretimose žemaičių, ir vidurio aukštaičių tarmėse pvz.: liepiamosios nuosakos 3 asmuo, vadinamoji leidžiamoji nuosaka; vyriškosios giminės įvardžiuotiniu būdvardžių dgs. vardininko daiktavardinė forma ir pan. Neretai pasitaiko, kad tokios formos, kurios čia laikomos žemaitiškomis, plačiai vartojamos kai kuriose rytų, vidurio ar net vakarų aukštaičių tarmėse. Bet tai tokios tarmės, kurios nuo Šakynos tarmės yra toli ir jokių tiesioginių kontaktų su ja neturi, vadinasi, negalėjo jos ir paveikti. Veikė gretimi žemaičiai, todėl ir minėtosios formos Šakynos tarmės atžvilgiu yra žemaitiškos. Kiek įmanoma, straipsnyje buvo stengtasi nurodyti ir atvirkštinis santykis — Šakynos tarmės poveikis gretimoms žemaičių šnektoms. Žinoma, žemaičių tarmių aukštaičių pateiktos toli gražu ne visos, tačiau vis dėlto aišku, kad žemaičiai tiriamąją Šakynos tarmę yra paveikę daug stipriau, negu ta tarmė žemaičius. Taip vyko, gal būt, todėl, kad žemaičių tarmių plotas yra didelis ir kompaktiškas, o vakarų aukštaičių plotas čia driekiasi tiktai neplačia juosta, o tuoj už Šiaulių ir ta pati beveik visai nutrūksta. Vadinasi, tiriamoji tarmė drauge su vienintele gretima šiaurės vakarų aukštaičių Šiaulių tarme yra savotiškai izoliuota nuo kitų tos pačios grupės tarmių. O Šiaulių tarmė, būdama tokia pat pereinamoji kaip ir Šakynos, gretimų žemaičių tarmių įtaką nedaug tepajėgo sulaikyti. Be to, žemaičių įtakai plisti padėjo ir administracinis bei bažnytinis tarmės ploto suskirstymas, ir dėl to didesnis gyventojų bendravimas su žemaičiais. SANTRUMPOS Akm — Akmenė, Mažeikių raj. Auks — Aukščiai, Šelvenų apyl., Šiaulių raj. Dam — Dameliai, Maželių apyl., Joniškio raj. Darg — Dargaičiai, Šelvenų apyl., Šiaulių raj. Dilb — Dilbinai, Dilbinų apyl., Joniškio raj. Dnr — Daunorava, Daunoravos apyl., Joniškio raj. Kyb — Kyburiai, Toloč ių apyl., Joniškio raj. Krp — Kruopiai, Kruopių apyl., Joniškio raj. Krš — Kuršėnai, Šiaulių raj. Pp — Papilė, Mažeikių raj. Sk — Skaistgirys, Skaistgirio apyl., Joniškio raj. Skn — Sakyna, Sakynos apyl., Šiaulių raj. Sp — Šiupyliai, Šiup ylių apyl., Šiaulių raj. Žg — Žagarė, Joniškio raj. Vgr — Vegeriai, Vegerių apyl., Mažeikių raj. 12 Gretima šiaurės vakarų aukštaičių Šiaulių tarmė taip pat yra pažemaitėję, turi gana daug žemai tybių ir todėl ja ne visada šiam tikslui galima remtis. 175 ЖЕМАЙТСКИЕ МОРФОЛОГИЧЕСКИЕ ОСОБЕННОСТИ В ШАКИНСКОМ ГОВОРЕ А. ЮНАЙТИТЕ Резюме Жемайтские морфологические особенности чаще всего встречаются на западной части территории говора вдоль жемайтской границы, но в некоторых случаях охватывают и всю его территорию, а изредка даже проникают в соседние средне-аукштайтские говоры. Те жемайтские морфологические формы, которые в исследуемый говор проникли сравнительно недавно, употребляются только на западной части территории говора наряду со старыми соответствующими аукштайтскими формами как более или менее часто встречаемые параллелизмы. Те формы, которые проникли давно, распространились на всей территории говора и иногда полностью заменили исконные аукштайтские формы. Наиболее важные жемайтские морфологические особенности, встречаемые в Шакинском говоре, распределяются по нескольким группам: 1. Заимствованные отдельные морфологические формы изменяемых частей речи, в окончании которых сохранены жемайтские фонетические особенности, напр.: местный пад. ед. ч. уменьшительных существительных с суффиксом -iukas (daržīkuo «в огородике», laučīkuo «в полюшке», ср. жем. egli.ṅōkio «в ельничке», kalnōkio «на горке»); местный падеж ед. ч. существительных с основами на ia, i и согласный (tē·die «на дереве», vandenie «в воде», ср. жем. bū·rie «в толпе», liūršīe «в колыбели», pirtie «в бане»), местный пад. мн. ч. существительных с основами на i и согласный (àkiese «в глазах», šèšeriese «в сестрах»), дательный пад. мн. ч. прилагательных и местоимений мужского рода (didelīm(s) «большим», tīm(s) «этим», ср. жем. anēm(s) «им», jaunēm(s) «молодым»), именительный пад. ед. и мн. ч. причастий мужского рода будущего времени (bē’ksi’s, bē’ksi’, ср. жем. gi.vēnsi’s, gē’rsi’). 2. Формы, жемайтское происхождение которых можно установить по тому, что в соседних жемайтских говорах они употребляются очень широко, а в Шакинском — значительно реже и концентрируются только близ жемайтской границы. К жемайтизмам этой группы относятся, напр., вторжение форм существительных с основой на iu в родительный и звательный пад. ед. ч. существительных с основой на ia (sēnaus «старика», sēnau «старик!»), вторжение форм существительных с основой на ē в именительный и винительный пад. мн. ч. существительных женского рода с основами на i и согласный (á’ntes «утки», dūkteres «дочери», ср. жем. sīrdes «сердца», ūntes «утки»), формы именительного и винительного пад. ед. ч. местоименных прилагательных мужского рода, образованные по примеру прилагательного didi’sis, -i’ji (aiški’sis «ясный», á’iški ji «ясный, -ого», žali’sis «зеленый», žali ji «зеленый, -ого», ср. жем. smōlki’sis «мелкий», smōlki’ji «мелкий, -ого»). 3. Формы, которые употребляются в соседних жемайтских и в исследуемом говоре, но не употребляются в соседних аукштайтских, особенно в средне-аукштайтских, говорах, напр.: местный пад. ед. ч. местоименных прилагательных мужского рода (baltamē·je «в белом», ср. жем. dedetē·je «в большом»), употребление форм мужского рода вместо форм женского рода в местном пад. ед. ч. местоимений tā «эта», āna «та, она», ši «эта» и др. (tāme daržīne· «в этом сарае», āname vāgo· «в той борозде»), употребление двух возвратных частиц в приставочных возвратных глаголах (neacistēmas «не помнит, -ят», pasigeres «напивается, -ются»). 4. Формы, употребляемые и в соседних жемайтских, и в средне-аукштайтских говорах, напр., именительный пад. мн. ч. местоименных прилагательных мужского рода, образованный по примеру именительного пад. имен существительных мужского 176 рода (baltieji «белые», ср. средне-аукшт. gerieji||gerieji «хорошие», жем. дун. geri’je «хорошие»). В статье отчасти освещается и обратный процесс — влияние Шакинского говора на соседние жемайтские говоры и делается вывод, что это влияние сравнительно небольшое. Это объясняется по-видимому тем, что территория жемайтских говоров очень большая и компактная, а территория северо-западных аукштайтов тянется только узенькой полосой, а за городом Шяуляй она почти совершенно прерывается. Таким образом исследуемый Шакинский говор вместе с соседним северо-западным аукштайтским Шяуляйским говором фактически оказались изолированными от других говоров той же группы. Так как Шяуляйский говор является таким же переходным, как и Шакинский, то он не способствует устойчивости Шакинского говора в условиях соседства жемайтских говоров. Кроме того, благоприятные условия для распространения жемайтского влияния представляло и старое административное (и церковное) деление территории говора, и тем самым более тесное общение носителей говора с жемайтами. 12. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida