Lietuvių kalbos dalyvių atributyvinė‑predikatyvinė vartosena

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LIE TU (VO 1 S TSR MOKSLŲ AKADEMIIJA LIETUVIŲ KALBOS DALYVIŲ ATRIBUTYVINE-PREDIKATYVINE VARTOSENA V. AMBRAZAS Iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų lietuvių kalba geriausiai išlaikė įvairią ir sudėtingą dalyvių reikšmių ir vartosenos tipų sistemą. Tas var- tosenos įvairumas yra paremtas dvilype dalyvių moriologine prigimtimi, jų tarpine padėtimi tarp veiksmažodžio ir būdvardžio, kuri savo ruožtu yra ištisus tūkstantmečius trukusios raidos rezultatas. Dalyviai, savo kilme vardažodinės formos, ilgainiui buvo iš dalies įtraukti į veiksmažodinių laiko, rūšies bei veikslo kategorijų sistemą. Todėl dabar, priklausomai nuo sintaksinės funkcijos, pozicijos, išskyrimo, išplėtimo laipsnio ir kitų ap- linkybių, vienais atvejais labiau išryškėja veiksmažodiniai, o kitais — vardažodiniai dalyvių bruožai. Dėl labai įvairaus vartojimo ir daugybės pereinamųjų atvejų aiškiai apibrėžti dalyvio sintaksinę funkcija kiekviename sakinyje yra sunku. Tačiau, atsižvelgiant į sintaksinius ryšius su kitais žodžiais ir vyraujan- čias reikšmes, galima išskirti šiuos pagrindinius dalyvių vartojimo tipus: atributyvinę, atributyvinę-predikatyvinę ir predikatyvinę vartoseną. Ta pati dalyvio moriologinė forma, pavartota' skirtingomis aplinkybėmis, gali priklausyti skirtingiems vartosenos tipams. Atributyviniai dalyviai yra siejami su vardažodžiais ir žymi iš veiksmo kylančias daiktų bei reiškinių ypatybes, pvz.: Kruša yra s u- šalęs sniegas, apvalainas kaip žirniai. Plv. Kalnuoti atkrančiai, a.p a u- g e krūmais, gražiai mainėsi šviesesniu ir tamsesniu žalumu. ZemR I 132. Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai yra kartu sie- jami ir su vardažodžiais ar įvardžiais, ir su veiksmažodžiais. Jie žymi sakinio antraeilį -veiksmą arba dėl to antraeilio veiksmo susidariusią būseną, pvz.: Jis atsikėlęs pasižiūrėjo, kas ten per malkos, ir vėl atsigutė. BsP IV 115. Predikatyviniai dalyviai sakinyje turi tarinio funkciją ir yra siejami su veiksniu einančiais vardažodžiais bei įvardžiais. Reikš- dami pagrindinį sakinio veiksmą, vieni iš jų nuo atitinkamų asmenuojamy veiksmažodžių skiriasi tik tam tikrais modaliniais atspalviais ir sudaro vadinamąją netiesioginę nuosaką (modus relativus), pvz.: Nešęs 47 velnias akmenį didumo kaip gryčios. BaranAS 20. Kiti įeina į sudurti- nių veiksmažodžio laikų sudėtį. Sie dalyvių vartosenos, tipai nėra griežtai diferencijuoti. Daugelyje konstrukcijų dalyviai gali turėti ir vieno, ir kito tipo ypatybių. Be to, ne visiems dalyviams čia suminėti vartosenos tipai yra vienodai būdingi. Pavyzdžiui, būtojo dažninio laiko veikiamasis dalyvis beveik visada esti tik predikatyvinis, o būsimojo laiko neveikiamasis dalyvis —tik atributy- vinis. Tik tam tikrose konstrukcijose atributyvinę-predikatyvinę vartoseną išlaikė ir esamojo laiko veikiamasis dalyvis. Dėl skirtingų reikšmių ir vartosenos sąlygų dalyvių sistemos viduje, o taip pat tarp dalyvių ir kitų jiems artimų veiksmažodinių formų (pvz., pusdalyviy) susidarė sudėtingi koreliaciniai santykiai, kurie dar beveik netyrinėti. Ypač maža dėmesio iki šiol tebuvo atkreipta į atributyvinę-predikatyvinę dalyvių vartoseną. Atributyvinė-predikatyvinė vartosena yra sudėtinga, nevienalytė ir apima daug įvairių dalyvių vartojimo atvejų. Čia pirmiausia priklauso vadinamieji apoziciniai dalyviai, žymintys antraeilį veiksmą ir su saki- nio tariniu einančiomis asmenuojamomis veiksmažodžio formomis dažnai susiję įvairiais aplinkybiniais ryšiais (pvz.: Vilkas pasimaišęs iš- baidė aveles. Ėr). Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai taip pat gali reikšti veiksnio būseną tarinio žymimo veiksmo metu ir dar glaudžiau šlietis prie asmenuojamų veiksmažodžio formų (pvz.: Šeimininkas nuėjo šalin įniršęs. BaltPV I 99). Tokie dalyviai ligšiolinėse gramatikose yra laikomi sudurtinio tarinio dalimis. Prie atributyviniy-predikatyvi- nių skiriami ir antraeilio veiksmo reikšmės dalyviai junginiuose su var- dažodžių ar įvardžių galininku bei kilmininku (pvz.: /šgirdo bitutę a t- gaudžiančią. JD II 1203) ir kt. Visus šiuos dalyvius į vieną gru- * pę leidžia jungti jų dvilypiai sintaksiniai ryšiai ir antraeilio veiksmo arba dėl jo susidariusios rezultatinės būsenos reikšmė. Šio straipsnio uždavinys — apibūdinti lietuvių kalbos dalyvių var- dininko formų atributyvinę-predikatyvinę vartoseną. Kiti dalyvių links- niai (be vardininko) antraeilio veiksmo reikšmę dažniausiai turi tik tam tikrose konstrukcijose su vardažodžiais ar įvardžiais, ypač po kalbėjimą, pojūčius ar psichines būsenas žyminčių veiksmažodžių (accusativus, ge- netivus cum participio). Tos konstrukcijos pasižymi specifinėmis ypaty- bėmis ir sudaro atskiro tyrinėjimo objektą. Prie jų šliejasi ir itin glaudūs dalyvių vardininko junginiai su sangrąžiniais veiksmažodžiais (nominati- vus cum participio), kurie šiame straipsnyje taip pat nebus liečiami. Nesileidžiant į smulkesnę atskirų konstrukcijų analizę, čia tuo tarpu iškeliami pagrindiniai atributyvinės-predikatyvinės dalyvių vardininko for- mų vartosenos atvejai ir jiems pailiustruoti pateikiama medžiagos iš da- bartinės literatūrinės bei liaudies šnekamosios kalbos. Senųjų kalbos paminklų ir literatūrinei kalbai nebūdingi tarmių duomenys daugiausia panaudojami tik ten, kur norima atkreipti dėmesį į šiuolaikinės dalyvių reikšmių sistemos santykį su ankstesne sistema!. ! Pavyzdžiai iš XIX—XX a. raštų ir tarmių pateikiami pagal dabartinės literatū- rinės kalbos normas. Iš senųjų raštų paimtų pavyzdžių rašyba bei skyryba išlaikoma, tik „gotiškos“ raidės keičiamos atitinkamomis lotyniškomis. 48 || § 1. Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje atributyvinė-predi- katyvinė vartosena yra būdinga būtojo kartinio laiko veikiamųjų, esa- mojo laiko neveikiamųjų ir būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių vardininko formoms. Atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininkai dažnai varto- jami to paties veikėjo atliekamam pagrindiniam ir antraeiliam sakinio veiksmui diferencijuoti. Tas veiksmas, kurį norima iškelti į pirmą vietą, reiškiamas asmenuojama veiksmažodžio forma, o mažiau akcentuojamas veiksmas, susijęs su pagrindiniu veiksmu laiko, priežastingumo ar kitais ryšiais, reiškiamas dalyvio vardininku. Pvz.: ; Kurmelis pabudęs. vartė pabalusias akis. ZemR 1 207. Stočkaus Julė prilindusi saldžiai sučiulbėjo. Gud-GuzKIT 264—265. Vilius išjuokiamas tylėjo. SimonVK I 79. Gruzdi žemė ariama griū- na. Tl. Vilkas pabaidytas nebgrįžta į tą pačią vietą. Val (DZ I 457). Akmuo paleistas nubimbė per stogą. Rm. Šiuose sakiniuose aiškiai matome dalyvių dvilypius sintaksinius ry- šius. Jie siejami“ ir su veiksniu einančiais vardažodžiais, ir su tariniu einančiais veiksmažodžiais. Atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininkai užima tarpinę pa- dėtį tarp atitinkamų atributyvinių ir predikatyvinių dalyvių formų. Ypač akivaizdūs yra atributyviniy-predikatyviniy dalyvių semantiniai ryšiai su atributyviniais. Net būt. k. 1. veik. dalyvių, kurių reikšmės yra la- biausiai diferencijuotos, atributyvinė-predikatyvinė ir atributyvinė varto- sena tam tikrame kontekste esti sunkiai išskiriama. Kai šie dalyviai esti neišplėsti ir eina prieš pažymimąjį žodį, be intonacijos ir platesnio kon- teksto kartais beveik neįmanoma aiškiai pasakyti, ar jie laikytini atri- butyviniais, ar atributyviniais-predikatyviniais. Pvz.: Sustojęs autobusas brūzgia, 0 arkliai traukias atatupsti ir neina, nors tu juos užmušk. An. Išsigandęs šyviukas pabėgo prie motinos. CvR II 61. Vis dėlto subrendusi Darata jautė, kad niekam nieko bloga nepadaryti tai maža. VaižgR VII 41. Įsidūkę vaikai nebenori nė miego S (DZ II 570). Kai įsibumbėjo susirinkę seniai, tai juo- ku trūk. Ssk. Supy kus merga kaip šėrė teliui su kultuvu, įr subyréjo tas piniguos. BsP II 201. | Retkarčiais tokią aiškiau nediferencijuotą reikšmę būt. k. I. veik. da- lyviai (vieni arba išplėsti kitais žodžiais) turi ir eidami po sakinio veiks- nio. Pvz.: Bulvės neišvirusios grukščioja valgant. J 1 478. Sūris i š- purijęs turi daug akelių. Ėr. Antys peralkusios greitai žna- buoja lesalą. J (DZ I 87). Kūdikis nudegęs bijos ugnies. B (DZ I 665). Bėga kaip arklys, dagį po uodega gavęs. Zvr. Džiaugiasi kaip višta, priperėjus ančiukų. Mrk. Ko verki kaip boba, dantį p a- metus? Vik.’ Dar sunkiau apčiuopiama riba kartais esti tarp ypatybę ir antra- eilį veiksmą reiškiančių neveikiamuyju dalyvių, kurie, apskritai, turi daugiau vardažodinių ypatybių. Todėl, žymėdami antraeilį veiksmą, 4, Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida 49 jie labai dažnai kartu išlaiko ir tam tikrą atributyvinės reikšmės atspal- vį. Tokie neveikiamieji dalyviai sakinyje gali eiti ir prieš veiksnį, ir po jo. Pvz.: NepriZiurimos žemuogės išeis į laukines. Alk. Verkia duonelė, tinginio valgoma. BaltPV I 265. Niauzga kaip katinas, uodegą la u- žomas. Als. Nugintas vilkas grįžta į mišką. Sim (DZ III 324). Pašautas kareivis nesuspėjo nė aikterėti. LzP (DZ I 31). Niurna kaip meška s u- bausta Sim (DZ I 566). Akmuo, leistas iš metyklės, žirgždamas lekia. J (DZ 1 67). Nors riba tarp atributyvinių ir atributyvinių-predikatyvinių dalyvių yra kartais neryški, šių tipų esminis skirtumas, paremtas aukščiau mi- nėtais sintaksiniais ryšiais ir reikšmėmis, yra neabejotinas. Jis ypač aiš- kiai matyti tuose sakiniuose, kuriuose greta eina to paties laiko bei rūšies atributyviniai ir atributyviniai-predikatyviniai dalyviai. Pvz.: Jo užsimąsčiusios, gilios akys, staiga kuo nors susido- méjusios, tuoj vėl gesdavo. CvR III 257. Netekęs kasdieniško, įprasto garso, sakytum išmiręs avilys, slėnis nutilo. CvR III 44. $ 2. Reikšdami antraeilį veiksmą, atributyviniai-predikatyviniai da- lyviai kartais sakinyje gali atlikti panašų vaidmenį, kaip asmenuojamos veiksmažodžio formos. Imkime, pavyzdžiui, šį sakinį: O tuo metu senis apsimąstęs, pagalvojęs sugrįžo skiedrynan. KrėvR 93. Būt. k. I. veik. dalyvius čia galėtume pakeisti būt. k. 1. veiksmažodžiais, tuo neiškreipdami sakinio prasmės (plg.: O tuo metu senis apsimąstė, pa- galvojo ir sugrįžo skiedrynan). Vis dėlto būt. k. 1. veik. dalyvių ir veiks- mažodžių funkcija šiuose sakiniuose nėra vienoda. Jei pirmajame saki- nyje jau iš dalyvių gretinimo su veiksmažodžiais matome, kuris veiksmas laikomas pagrindiniu, o kurie veiksmai — antraeiliais, tai antrajame saki- nyje visi trys veiksmai nusakyti kaip lygiareikšmiai. Esamojo ir būtojo laiko neveikiamieji dalyviai, reiškiantys antraeilį veiksmą, panašiai santykiauja su atitinkamomis sudurtinėmis neveikia- mosios rūšies laikų formomis, pvz.: Pirklio sūnus, gerai užlaikomas, gražiai augo ir po Reletui metų jau buvo gudrus vaikas. LTR (Plg.: Pirklio sūnus buvo gerai užlaikomas ir gražiai augo...). Keliai aplynojami tviskėjo valkelėmis, bet jas laikė lyg dubenėliuose, patys nepermirkę. VaižgRR I 277 (Plg.: Keliai buvo aplynojami ir tviskėjo valkelėmis...). Kitas akmuo pritrėkštas sprogo, net kibirkštys išlėkė. ZemR I 145 (Plg.: Kitas akmuo buvo pritrėkštas ir sprogo...) Saka nukirsta vėl ataugo. Lp (Plg.: Šaka buvo nukirsta ir vėl ataugo). Šiais atvejais atributyviniai-predikatyviniai dalyviai nuo vienarūšiais tariniais einančių asmenuojamų veiksmažodžio formų taip pat aiškiai skiriasi antraeilio veiksmo reikšme. § 3. Tačiau taip santykiauja su asmenuojamomis veiksmažodžio for- momis tik nedidelė dalis atributyvinių-prėdikatyvinių dalyvių. Ypač ne- 50 veikiamieji dalyviai veiksmažodinius koreliatus tegali turėti palyginti re- tai. Pirmiausia tai aiškintina' aukščiau minėtu atributyvinių ir atributyvi- nių-predikatyvinių dalyvių artimumu, dėl kurio pastarieji kartais turi ir tam tikrą atributyvinės reikšmės atspalvį. Be to, dalyviai, žymintys ant- raeilį veikmą, dažnai esti susiję su tariniu einančiais veiksmažodžiais priežasties, sąlygos, būdo ir kitais aplinkybiniais ryšiais. Imkime, pavyz- džiui, sakinį Svetimieji vyrai, nudūrę šunį, paliko jį suolų kampe ir patys išėjo, šakes per petį persimetę. SimonOBT 42. Čia pirmasis dalyvis, žymėdamas antraeilį veiksmą, nurodo tik tam tikrą jo laiko santykį su pagrindiniu sakinio veiksmu, išplaukiantį iš pačios dalyvio laiko reikšmės. Tuo tarpu antrasis dalyvis (persimetę) su priklausomais žodžiais kartu paaiškina ir pagrindinio veiksmo pobūdį?. Kaip matome, atributyviniai-predikatyviniai dalyviai pasižymi tam tikru reikšmės sinkretizmu: jie dažnai turi ir atributyvinės, ir predika-. tyvinės, ir aplinkybinės reikšmės atspalvių?*. Priklausomai nuo įvairių sintaksinių sąlygų (pozicijos, išskyrimo, sakinio struktūros ir kt.), kar- tais labiau iškyla vienos, kartais kitos jų semantinės ypatybės. Tam tik- rose konstrukcijose (žr. $$ 26—27) jie priartėja ir prie predikatyvinių dalyvių, sudarančių netiesioginę nuosaką (modus relativus). Skirdami at- ributyvinius-predikatyvinius dalyvius nuo kitų dviejų pagrindinių varto- senos tipų, remiamės dviem svarbiausiais aukščiau minėtais kriterijais: sintaksinių ryšių dvilypumu ir antraeilio veiksmo arba dėl jo susidariu- sios būsenos reikšme. II § 4. Atributyvinė-predikatyvinė vartosena ypač būdinga būt. k. 1. veik. dalyviams, kurie dabartinėje lietuvių kalboje iš viso yra plačiausiai var- tojami. Pažymėtina, kad būt. k. 1. veik. dalyviai “antraeilį veiksmą žymi kelis kartus dažniau, negu ypatybę. Antraeilio veiksmo reikšmę galima laikyti pagrindine, vyraujančia šių dalyvių reikšme. Atributyviškai dažniausiai vartojami bit. k. 1. veik. dalyviai, pada- ryti iš intranzityvinių savaiminių veiksmažodžių. Tuo tarpu antraeilio ? Dėl įvairių aplinkybinių reikšmių, kurios nėra tvirčiau paremtos formaliomis ypatybėmis (žr. §§ 24—25), kai kurie atributyviniai-predikatyviniai dalyviai ligšiolinėse lietuvių kalbos gramatikose yra skiriami prie aplinkybių, plg. J. Jablonskis, Rink- tiniai raštai, I, Vilnius, 1957, p. 478 tt; J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramati- ka, II, Sintaksė, Kaunas, 1961, p. 33 tt; J. Balkevičius, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius, 1963, p. 205, 212, 223, 230 tt. Antraeilį veiksmą žymintiems dalyviams taikomas ir aplinkybinio pažyminio (przydawka okolicznikowa) terminas, žr. T. Buch, Uzycie participiow w utworach Ch. Donelajtisa, „Biuletyn Polskiego towarzystwa ję- zykoznawcezego“, 21, Wroclaw—Warszawa—Krakéw, p. 148 tt., 157; ten pat kritiškai ver- tinama pažiūra į pusdalyvius ir dalyvius kaip aplinkybes. * Ryšiai su atributyviniais dalyviais ir dažnos aplinkybinės reikšmės kliudo antraeilį veiksmą žyminčius dalyvius laikyti tiesiog antraeiliais tariniais, kaip tai siūlo kai kurie rusų gramatinės mokyklos atstovai, plg. C. H. Tpysaesa, Arpndyrnsnėie u npejn- KaTHBHbIe; (QYHKIHH NPHYACTHS HA -¢S B JIATOBCKOM S35IKė B CpaBHeHHH C DYCCKHME KOHCTpyKuHsAMH, «HccaenoBanus rio TpaMMaTHKe pycckoro si3bika>, I, JI., 1958, p. 242--245. o 4* 51 veiksmo reikšmės būt. k. 1. veik. dalyvius, priešingai, linkstama daryti iš tranzityvinių arba intranzityvinių nesavaiminių veiksmažodžių. Tokie dalyviai žymi antraeilį veiksmą, įvykusį prieš prasidedant pagrindiniam, asmenuojama veiksmažodžio forma nusakytam veiksmui, ir paprastai esti įvykio veikslo. Bajoras įėjęs rado merginą skaniai bemiegančią ant didžiausios verpalų krūvos. CvR III 231. Ožys įsibėgėjęs vožė į tvorą raguota kakta. Db. Nenusimink, brolau! Kai bus tau bloga, atbėgęs išgel- bėsiu. CvR V 124. Romas atrišo malūno sparnus, įsibėgėjęs juos pasuko. CvR V 89. Vieversėlis pašokęs pavyturiuos, pavyturiuos ir vėl krinta ant žemės. ŽemR I 407. Pirmasis pabudo Rukinas, pašokęs II 145. Prisijudink nuéjes ji, klételéj miega. Jnšk. Dabar dvylika -brolių sugrįžo atgalios, o karaliūnas pasilikęs ėjo patsai vienas. BsMt II 89. Senis apsisukęs vėl bėga. BsMt II 85. Suo nuėjęs priėjo prie tos karalaitės ir užsideda galvą ant jos kelių. BsP I 7. Paam- sėjo kieme šuva ir nutilęs atsigulė. Brt. Dabar ir Grigas ats i- kėlęs priėjo, nusilenkė ir pabučiavo Žemaitukui ranką. KrėvR 52. Tur- guj negaišk — pardavei, apsigręžęs važiuok. Syn. Antys sus i- draséje nuėjo pirkion. Syn. Įsidrąsinęs priėjau aš prie vienų vartų, subeldžiau. BaltPV I 156. Atėjęs pasėdėjo ir kaip dėlčia išdilo. Gs. Atlėkęs tas paukštukas truputį pačiulbėjo ir purpt nulėkė. Gs. Prišokęs ir aš užrėžiau porą antausių. Gs. Cituotūose pavyzdžiuose užbaigtą ankstesnį veiksmą žymi neišplėsti dalyviai, padaryti iš intranzityvinių veiksmažodžių. Dalyviai, padaryti iš tranzityvinių veiksmažodžių, dažniausiai eina su vardažodžių ar įvardžių galininku. Neišplėsti tranzityvinių veiksmažodžių dalyviai šia reikšme vartojami gana retai. Pvz.: Niekas jau nebeatneša jam iš miestelio riestainių ar saldumynų nupirkęs. BilR I 158. Nuviliojo (karalius) juos į svetainę ir ten u ž- rakinęs paliko. CvR V 34. Mudvi su Marcele turėjom Cia duonelės; paėmęs užsikąsk, paskui padėsi statinėti. ZemR I 150. Turėdami priklausomų žodžių, antraeilio veiksmo reikšmės būt. k. I. veik. dalyviai sudaro sakinyje išskirtines dalyvines konstrukcijas. a) Išplėsti dalyviai, padaryti iš tranzityviniy veiksmažodžių: Ponas taip perpyko už tokius žodžius, kad, pagriebęs Rkirvį, sviedė jį visu smarkumu į berną. CvR V 31. Senolaitė, perkėlusi akis, apsižvalgė po trobą. ZemR II 145. Baisu pasidarė Januliui, kai jis, -apėjęs sodą, pažvelgė į klėtis, tvartus, klojimą ir pamatė vien plikas sienas ir kiaurus stogus. VienR I 152. Priėjo Janulis prie lango, giliai atsiduso ir, įtraukęs į nesveikus plaučius kvepiančio sodo oro, įsi- klausė į nakties tylą. VienR I 148. Štai Enskys tuojau, ištraukęs didelį peilį, virtas ir keptas mėsas jau pradeda piaustyt. DonR 129. Tušė, staltieses tuojau atnešusi plonas, svotbiškai, kaip reik, išrėdė didelį stalą. DonR 67. Lapė, kukelę bobos pagavus, pribėgo aketélius ir 52 sako. Švynč. Simukas, pasikasęs blauzdelę, sako. CvR II 15. Senė kumelė, apiplaukus porą kartų ežero atsiautą, išlipo. krantan ir pavirto pasivolioti smėlyje. CvR Il 67. Surinkęs iš dirvos akmenis, sudėk ant antežio. Rt. Dar kartą apžvelgusį laukus, moteriškė įėjo pirkion. CyR III 105. b) Išplėsti dalyviai, padaryti iš intranzityviniy nesavaiminiy veiks- mazodziy: Piemeniokas, atsisėdęs prie gubos, pribluso, ir suėjo galvijai vasarojun. Kp. Vieng rytą vaikai, susirinkę į mokyklą, kėlė triuks- mą tarpusuoliuose. VenclR II 36. Bernas, vidury pirkios atsistojęs, apsidairė aplinkui ir nusiėmė kepurę. KrėvR 144. Visa vyresnybė, į š- ėjusi su kunigais pro didžiąją angą vietovės, Gediminą pasveikino. Dauk (DZ I 110). Pabugau, kad Perkūns, tuojau pasikėlęs, neprie- telių tokių namus į plentą supleškins. DonR 132. Rudos skruzdėlės, u ž- kopusios jo kojomis, rėplinėjo nugara. CyR II 78. Išėjęs į vieš- kelį, sutikau būrį mbdkinių su mokytoju priešaky. VienR I 212. UžlLi n- dusi už staklių, aš atsistojau prie lango. SimonOBT 83. Ankstokai nukilęs, eisiu grybauti. Alk. Parėjęs pačioj dvyliktoj, bildenasi į duris. Sil. Apie mylią tenuvažiavęs, turėjo grįžti. Jnšk. Daug rečiau antraeilio veiksmo reikšmę turi būt. k. 1. veik. dalyviai, padaryti iš intranzityviniy savaiminių veiksmažodžių. Pvz.: Sūnus papykęs išgriuvo ant žemės. Ėr. Šiaudai sudžiūvę net rausti ima. ŽemR I 212. Tasai vaikelis, paaugęs lig aštuonių me- tų, pradėjo ganyti. BM 257. Perkūns, didei supykęs, jį kardų per- dalijo, KIlvD 334. Elena, putinu paraudusi, neįkūrusi dar trikojo. spruko, kaip vandeniu apSutinta, is trobos. KrėvR 38. Aš velyciau, antele pavirtusi, po mareles plaukyti. JV 28. Todėl vos dyvai, kad kartais mezliavg mielą užmokėt n’imanau, ir amtmons išbara visą ar, nesvietis- kai supykęs, muša per ausį. DonR 52. Taigi savo santykiu su tranzityvumu-intranzityvumu ir bendriausio- mis leksinémis reikšmėmis antraeilį veiksmą žymintys būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai ryškiai skiriasi nuo atributyvinių. § 5. Antraeilį veiksmą dažniausiai žymi priešdėliniai būt. k. 1. veik. dalyviai. Nepriešdėlinės formos vartojamos rečiau ir paprastai tik to- kios, kurios gali nusakyti veiksmą kaip išbaigtą visumą ir turi įvykio veikslo reikšmę. Pvz.: kari ki Bet ir to negana; jis, ėmęs didelį peilį, gerklę su stemple jau perpiaut ištiesė ranką. DonR 28. Kur linkiau, ten tyrulis, kur įkalniau, ten per sausa; nors ėmes slesnavietes sausink, o kalnavietes drėkink. VaižgRR I 260. Šis tuojaus kėlęs tarė. ValVK 66: S éd eg s prie lovos, vyras tarė. ValPZK 123. Kaip paprastai, mažasis kalvio vaikas ir šį kartą, spėjęs papietauti, atnešė Mikei medumi pateptą duonos riekę. CvR 11 85. Nusirezges tinklą, pirkęs luotą, Bebenciukas dienų dienas praleisdavo ežere bežvejodamas. CvR V 7. Vežimas, krestelėjęs nuo kranto, suiro, ir bastučių galvos pradėjo dribti į vandenį. BsP III 105. Nieku déjesis, nuėjau prie kaimyno. Kv. Tačiau tam tikrais atvejais nepriešdėliniai būt. k. 1. veik. dalyviai gali nusakyti antraeilį veiksmą ir kaip praeityje kurį laiką trukusį pro- cesą. Tokią reikšmę, būdingą eigos veikslo formoms, nepriešdėliniai slink- ties ir kai kurių kitų veiksmažodžių dalyviai turi palyginti retai. Pvz.: Nesulaukusi vyriausios sesers grįžtant, išėjo Bebenčiuko ieškoti ant- roji sesuo. Ėjusi priėjo obelį. CvR V Il. Tris dienas jojes, ežys pasiekė antrojo pono dvarą. CvR V 72. Valandą keliavę, pamatė vyrą, beržą graužiantį. CyR V 32. Tas žmogus, kurs, daug triūsin ė- jęs bei prisivargęs, savo prastus valgius vis su pasimėgimu valgo... tas apgauna tą, kurs vis kasdien išsirėdęs, ale dūsaudams ir vis sirgdams nutveria šaukštą. DonR 41. Kurį laiką kabojusi viršum pievų, saulė greitai nusileido. CvR III 190. Ilgai šnirpštęs pro nosį, iš visų pu- sių apžiūrėjęs daiktą, maršalka išsitraukdavo iš dantų pypkę pasiklausti kainos. CvR III 54. § 6. Būt. k. I. veik. dalyviai, sakinyje santykiuodami su tariniu einan- čiomis asmenuojamomis veiksmažodžių formomis ir skirdami antraeilį veiksmą nuo pagrindinio, įgalina nurodyti veiksmų eilę (nuoseklumą). Todėl jie yra patogi priemonė pasakojimui plėtoti. Vienas po kito vykstan- tys veiksmai dabartinėje literatūrinėje kalboje neretai žymimi ištisa būt. k. 1. veik. dalyvių ir veiksmažodžio asmenuojamų formų grandimi. Pvz.: Antanas, nusidaužęs šluotražiu kojas, numetes nuo uostų ledus, atsisėdęs tarė. ZemR I 231. Oniké, apklosčiusi se- nolaitę, atsisėdusi kojų gale, snaudė. ZemR II 142. Ir kaip tik Dūdjonis įėjo pro duris, tai jis, baisiai nusikeikes, iškvietęs ru- pūžes ir velnius, išsitraukė iš pintinio visą paką degtukų ir visa jėga sviedė į suolų kampą. SimonOBT 130. Rukinas, padėjęs pypkę, susilankavo kailinius ir, pasidéjes po galva, išsitie- sė ant suolo užstalėje. ZemR II 145. Atsikėlusios anksti rytą, įsidėjusios Rkraitelėn sūrio ir duonos, užsklendusios namų duris, jos išeidavo už miesto. CvR III 28. Tas (sūnus), jai pad é- kavojęs už jos dovanas, atėjęs vėl kurina ugnį. BsP III 154 (Brt). Apsukęs ratu sodybą, varnas porą kartų kranktelėjo ir nutūpė į tą patį topolį. Apsidaires pamanė (32), ar kartais nepaklydo, bet, geriau įsižiūrėjęs, pažino tuos pačius namų stogus, dengtus čerpėmis. CyR II 32-—33. Ypač būdingos tuo atžvilgiu šios K. Donelaičio „Metų“ eilutės: Štai Dočys tuojau, tepalų smarkumą suuodęs Ir žyniavimo bobiško baisumą pajutęs, Su sykiu nei koks perkūns iš patalo šoko Ir, iš papykio nusitvėręs didelį strampą, O paskui, stubos rykų daugumą sudaužęs Ir čerpes su liekarstvoms pro duris išmetęs, Tuo vaikus, kurie jo stervą buvo suvalę, Dūkdams vis ir rékaudams kone numušė smirdas. DonR 85. § 7. Atributyviniai-predikatyviniai būt. k. 1. veik. dalyviai gali reikšti ne tik ankstesnį antraeilį veiksmą, bet ir dėl jo susidariusią rezu lt a- tinę būseną, trunkančią tarinio žymimo veiksmo metu. Tokie da- lyviai labiau, negu aukščiau aptartieji, yra susiję su tariniu tiek savo reikšme, tiek pozicija. Dažniausiai jie esti įvykio veikslo ir eina po tari- nio. Kai dalyvis yra išplėstas priklausomais žodžiais, greta rezultatinės būsenos dažnai jaučiama ir ankstesnio antraeilio veiksmo reikšmė. a) Dalyvis padarytas iš tranzityvinių įvykio veikslo veiksmažodžių: Ilgai sėdėjo Veronika, įsmeigusi akis į paslaptingą miško tamsą, ir vis kažin ką galvojo. VienR I 175. Grigienė nepaleido ratelio, bet ilgai sėdėjo, rankas ant kelių susidėjus. KrėvR 34. Guli vilkas, kojom apsikabinęs girinį kuilį. BsP IV 284. Verkia gailiai mer- gužėlė, rankeles suėmus. Srj. Bėgom padus pasipustę, kad net balos džiūvo. Alk. Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą s u- siėmus bėgtum. Sint. Kentėk dantis sukandęs, nelaimė buvusi praeis. M (DZ II 796). Mes su Stepuku jau tiek ir beveikėm, kad, u ž- Ve— ws sulaikes klausési. CyR III 199. b) Dalyvis padarytas iš intranzityviniy įvykio veikslo veiksmaZo- džių: Jis gulėjo dabar ant šono, išsitiesęs visu kūnu, galvą p a- dėjęs prie pirmutinių kojų. CvR II 41. Mes su Stepuku sukom žilūi- čio švilpukus ir grojom susėdę vienas prieš kitą kur ant akmens. BaltPV I 55. Pažymėtina, kad taip vartojami išplėsti dalyviai kartais nėra ski- riami intonacija ir nesudaro išskirtinių sakinio dalių, pvz.: Petras dar labiau nustebęs žiūrėjo į dėdės bendrakeleivį ir nežinojo, ką sakyti. Myk-PutS 55. Kurs turėjo dar pasiėmęs kapeiką, išgėrė alaus, persikando pyrago, o kurs neturėjo, įtraukęs pilvą ken- tėjo. ZemR II 25—26. Aš stovėjau apstulbęs nuo motinos žodžių. BaltPV I 74. Ponas rankas į šonus įsidiegęs vaikščioja. J (DZ II 341). Neišplėsti būt. k. 1. veik. dalyviai, žymėdami rezultatine būseną, „dar labiau prisišlieja prie tariniu einančių asmenuojamų veiksmažodžio formų. Tokie įvykio veikslo dalyviai, skirtingai nuo aptarty §§ 4—6, daž- nai daromi iš intranzityvinių nedarybinių, ypač rezultatinių, veiksmažo- džių. Jų antraeilio veiksmo reikšmė tėra silpnai jaučiama, o neretai ir visiškai išblanksta. Pvz.: Seržantas nutilo ir pasilenkęs žiūrėjo į tolumą, kur nuėjo karavanas. CvR VI 270. Glūdėjau prisispaudus įr klausiau, ką kalbės. Srv. O ką tu čia veiki atsigulęs? BsMt II 99. Ateik pri- valgęs, ir čia gausi. B (DZ II 773). Jo pati iš tolo vyrą pasitiko ema nigus. BaltPV I 245. Oras radosi troškus, visų žolelių lapai išvytę 59 gulėjo ant žemės. ZemR I 144. Jie susidėję gyvena, Rdm. Tos apsi- leidélés ir vaikai apšepę vaikščioja. Nmn. Ans peralkes iš me- džioklės sugrįžo. J (DZ 1 87). ! Kaip matyti iš pavyzdžių, dalis šių dalyvių turi kokybinę reikšmę ir . apibūdina tarinio veiksmą panašiai, kaip predikatyviniu atributu einan- tys būdvardžiai (plg.: Minia ėjo rimta ir susikaupusi. Vien.). Tokie būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai, nors ir turėdami kito- kią funkciją, negu minėtieji $ 1, savo reikšme irgi priartėja prie atribu- tyvinių. Rezultatinės būsenos reikšmę tam tikrais atvejais (paprastai—eidami su judėjimą žyminčiais veiksmažodžiais) gali turėti ir eigos veikslo būt. k. 1. veik. dalyviai. Pvz.: ; Katinukas parėjo iš miško karnavęs, nerado gaiduko — ver- kė; verkė. LTR. Nusibride ponaičiai parėjo medžioję. Plng. Parėjo dukrelė rugelius grėbus, labai pailsus. Zal. Parėjau daržus grai- Ziusi Sts. Kaip aš pareisiu karčemoj gėręs, pasidabokis, kur pa- sidėsi. KlvD 144. Kada sugrįši krygaitėn jo jes? KlvD 250. Ilgai pie- menė neateina ganius. Ds. Vos tik Kazys duris pravėrė, įeidamas malkas skaldes, motutė silpnai ji prisišaukė. VaizgRR I 200. Šie eigos veikslo dalyviai, skirtingai nuo atitinkamų įvykio veikslo formų, visada išlaiko ankstesnio veiksmo reikšmę ir nebūdvardėja. Lite- ratūrinėje kalboje jų pasitaiko gana retai. Prie rezultatinę būseną žyminčių formų skirtini ir abiejų veikslų būt. k. I. veik. dalyviai, vartojami junginiuose su būdvardžiu sveikas. Pvz.: Sveiks atjojęs, ženteli. JV 255. Sveikas, gužiau strypakoji! Sveiks parlėkęs, ilgasnapi! LzPR II 17. Sveiks atéjes. N (DZ II 773). Sveiks, svieteli margs, šventes pavasario šventęs! Sveiks ir tu, žmogau, sulaukęs vasarą mielą! DonR 41. § 8. Būt. k. I. veik. dalyviai, reiškiantys antraeilį veiksmą, pasi- Žymi specifiniais koreliaciniais ryšiais su kitomis veiksmažodinėmis for- momis. Panašiai, kaip atributyviniai būt. k. 1. veik. dalyviai santykiauja su atitinkamais es. 1. veik. dalyviais, antraeilio veiksmo reikšmės būt. k. 1. veik. dalyvių vardininkai santykiauja su pusdalyviais. Jeigu antra- eilis veiksmas vyksta tuo pačiu metu, kaip pagrindinis, jis reiškiamas pusdalyviu; jeigu antraeilis veiksmas yra įvykęs prieš pagrindinį veiks- mą, jis reiškiamas būt. k. 1. veik. dalyvio vardininku. Plg.: | Vilkas, matydamas, kad voverytés nesugaus, taip gailingat uzstaugé. LTR. O kiskis, pamatęs, kad vilkas voveryte gaudo, sako... LTR. Eidama mišku, Veronika išsigąsdino kažin kokį Zvérelj, kuris, pamatęs žmogų, drioktelėjo į šalį, sučiužėjo lapuose, ir tiek jį mer- gina tematė. Išėjusi iš miško, Veronika net stabtelėjo. VienR I 175. Avikėlė bėga, bėgdama priéda. Sri. Šuo pribėgęs tik amte- lėjo, įkando į pakinkį ir nubėgo. Plv. 56 Matome, kad vis tiek jos (vaivorykštės) nepavysime ir grožimės, žiūrėdami į nuostabias varsas. CvR II 16. Anelė, pažiūrė ju- si į mane, taip pat pradėjo verkti. SimonOBT 175. Valgydamas žuvį, pasisaugok ašakos praryti. Vik. Paval- ges kirsiu į akį (miegosiu). Rm. Girdėdami jos pasakojimus, vyrai tik juokėsi, o moterys ra- mino. KrėvR 67. Išgirdę Balsio pavardę, žandaras ir policininkas sukluso. Myk-PutS 313. Kas man prisidės, kad aš ten važiuodamas perdalsiu? Aly. „Sustok čia!“ prabilo Janulis, privaZiaves savą kiemą. VienR I 145. Būt. k. 1. veik. dalyvių ir pusdalyvių priešpastatymas labai ryškiai jaučiamas ir tais atvejais, kai jie daromi iš skirtingos šaknies veiksma- žodžių, bet eina tame pačiame sakinyje (arba gretimuose sakiniuose). Pyz:: Jonas, pasiėmęs dalgiakotį, ėmė derinti dalgę ir, tėvo kalbos beklausydamas, dar labiau nirto. KrévR 93. Pamačiusi vai- kus, moteriškė sustojo ir, dar labiau nusiminusi, vos neverk- dama, ėmė aimanuoti. KrévR 65. Raudonas gaidys, iSsivedes vištų būrį ant skiedryno, pasikraipydamas rožėtą skiauterę, garsiai gieda. ŽemR I 81. Ant saulelė, vėl nuo mūs atstodama, ritas irgi, palikusi mus, greita vakarop nusileidžia. DonR 63. Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom, ogi pabudę jo po tam trumpai paminėjam (63), lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas. DonR 63—64. Bet jau vilks, per daug girdėdams, ko nepadūko ir, pa- pykęs labai, iš keršto visas išputo. DonR 124. Su badu ir šalčiu bro- liavomės, dvare gyvendami su badu ir šalčiu giminės palikom, žemę gavę. CvR III 114. Besižvalgydama (našlė) pamatė dide- liai didelį akmenį. Priėjusi prie to akmens, išvydo urvą. LTR. Rezultatinę būseną žymintys būt. k. 1. veik. dalyvių vardininkai, bent dalinai išlaikę ankstesnio antraeilio veiksmo reikšmę, taip pat prieš- pastatomi pusdalyviams, plg.: prasdamas. KrvR 197. Ir ima kugždentis abidvį senos kaimynės, susikišusios galvomis, lyg į pat nosį viena antrai sakydamos. VaižgRR I 193. Ant upės skardžio, susirietusi į kamuolį, keliais beveik siekdama smakrą, gulėjo mergaitė. CvR III 266. Tačiau tie būt. k. I. veik. dalyviai, kurių antraeilio veiksmo reikšmė yra išblankusi, gali būti priešpastatomi ir es. 1. veik. dalyviams. Pavyz- džiui, palyginkime šiuos sakinius: Visa persigandusi ir drebėdama atsikėlė Veronika ir niekaip negalėjo sugebėti, ar iš tiesų, ar tik per sapną su motute kal- béjosi. VienR I 197. Vieną žiemos rytą Burokienė atsikėlė kažin ko nejgalinti, o dieną lauke pūga! ZemR II 8. 57 Pirmojo sakinio pusdalyvis, sugretintas su būtojo kartinio laiko veik. dalyviu, čia pavartotas visai panašiai, kaip antrojo sakinio es. 1. veik. dalyvis, kuris savo ruožtu galėtų būti pakeistas atitinkamu pusdalyviu. Pusdalyviams. gali būti priešpastatomi ir būt. k. 1. veik. dalyvių var- dininkai, einantys su kai kuriais sangrąžiniais veiksmažodžiais (ypač su veiksmažodžiu džiaugtis) ir turintys daugiau ar mažiau ryškų aiškina- mojo (eksplikatyvinio) sakinio reikšmės atspalvį. Pvz.: Tur bat, ji (katė) džiaugiasi, ištrūkusi iš vaikų nagų. SimonVK I 219. Bet jis džiaugėsi, sugrįžęs į savo gimtąjį kiemą. CvR II 73. Tas karalaitis džiaugėsi tokį dailų žirgą nusipirkęs. BsP II 260. Džiaugiasi tėvai gerus vaikus užauginę. Dkš. Ir jis džiaugėsi gy- vas išlikęs. Jabl. Ramino ir guodė Pranaitis Balsį ir pats džiau- gėsi laimingai pasprukęs. Myk-PutS 230. Apsidžiaugiau gandru nusikratęs. Sl. Nesigailėk davęs, džiaukis gavęs. Rz Senis džiaugiasi stenėdamas, jaunikaitis važinėdamas, kai kas kuldamas. VP 41. Per karą džiaugėsi žmonės, gaudami iš vokiečių arklinio geltono cukraus. Ds. Poetai, džiaukitės matyd a- mi, ką gali meilė! Kudirk (DZ III 60). NesidZiauk, pirmas piaud a- mas, džiaukis, pirmas kluonan veždamas. Al (Ppr 47). Piemuo apmauduojasi, negalėdamas žąsų iš avižų išvaryti. Sr. Kai ši reikšmė labiau išryškėja, dalyvių junginiai su minėtais san- grąžiniais veiksmažodžiais priartėja prie nominativus cum participio tipo konstrukcijų. Tokiais atvejais su sangrąžiniais veiksmažodžiais vartojami ir esamojo bei būsimojo laiko veikiamieji dalyviai. Pvz.: Aš džiaugiuosi, net į aukštą šokinėju, turintį kažį kur tokią seserį giminaitę. ZemR IV 311. Lapė, uZgirdusi atvaziuojant žmogų (su vištomis), džiaugėsi turėsianti gardų pusrytį. Būt. k. 1. veik. dalyvių vardininkai ir pusdalyviai priešpastatomi, remiantis skirtingomis laiko ir veikslo reikšmėmis. Būt. k. 1. veik. daly- vių vardininkai nusako ankstesnį už pagrindinį ir dažniausiai užbaigtą veiksmą. Pusdalyviai, eidami nežymėtomis formomis, turi vienalaikiškumo reikšmę ir esti eigos veikslo. Tais atvejais, kai būt. k. 1. veik. dalyviai žymi antraeilį veiksmą kaip tam tikrą laiką praeityje trukusį procesą (pavyzdžius žr. $ 5), jie priešpastatomi pusdalyviams tik skirtingos santykinės laiko reikšmės pagrindu. Plg.: Eidama šokti, staklužes taisė. KlvD 295.— Jau kelias dienas ėjęs, jis pritiko vieną žmogų. LTR. § 9. Būt. k. I. veik. dalyvių ir pusdalyviy priešpastatymas, matyt, nėra pirminis. Yra duomenų manyti, kad pusdalyviai aukščiau minėtais atvejais yra užėmę es. 1. veik. dalyvių vietą. Tarmėse bei senesniuose raštuose dar pasitaiko sakinių, kuriuose es. 1. veik. dalyviai turi pusda- lyviams artimą reikšmę ir gali būti priešpastatomi būt. k. 1. veik. daly- viams. Plg.: Per dieną mislijantis po mišką vaikščioja, nieko neatr a- des, apie sau bédoja. Slk (LTR). Stonj nuliadusi ir pas ji ateinanti 58 mūatąs dievas supyko: nuodėgulį degantį griebes, tam per nugarą drožė. VaiCE 98*. ; ; Tokios es. 1. veik. dalyvių vartosenos archaiškumą rodo atitinka- mos konstrukcijos daugelyje giminingų kalby®. Pusdalyviams artima reikš- me es. I. veik. dalyviai tarmėse neretai vartojami ir su įvairiais jungia- maisiais žodžiais?. $ 10. Būtojo dažninio laiko veik. dalyviai antraeiliam veiksmui nusa- kyti nevartojami. Sakiniuose, kurių tarinys žymi daugkartinį veiksmą, dažninę reikšmę turi būt. k. 1. veik. dalyviai. Pvz.: Jaunieji, įpuolę į pirkią, susigraibydavo ko nors užkąsti ir spruk- davo į gatvę. Myk-PutS 35. Parvažiavęs vasarą iš gimnazijos, (Janulis) pasidėdavo ant šakų lentas, apklodavo šiaudais ir, aprai- šiojęs iš šonų virvėmis, įsitaisydavo guolį. VienR I 152. Vėlai naktį, įtraukusi lempos dagtį, tik valandėlei pasvirusi ant suolo trumpam poilsiui, mergina kietai čia pat užmigdavo su siūlų kamuoliu arba nebaigta skusti bulbe rankoje. CvR 111 26. Seni karšinčiai, šiaipjau retai matomi, atsirasdavo saulėje ir, susėdę kur nors užuovėjoje, pasidėję ant lazdų smakrus, ištisomis valandomis sustingdavo, iš- blukusiomis akimis sužiurę į kokį nors daiktą. CvR III 18. Tokie būt. k. I. veik. dalyviai laiko ir veikslo reikšmių pagrindu priešpastatomi pusdalyviams taip pat, kaip ir $ 8 aptartais atvejais (plg.: Zingsniuodamas margu pievų kilimu, daugiau ggsdindavau ir paikindavau paukščius, negu juos medžiodavau. CvR II 53). § II. Atributyviniai būt. k. 1. veik. dalyviai laiko reikšmės pagrindu santykiauja ne tik su esamojo, bet ir su būsimojo laiko veik. dalyviais (būtojo dažninio laiko veik. dalyviai tik išimties atvejais teturi atribu- tyvinę reikšmę), plg.: važiuojąs traukinys: važiavęs traukinys: važiuosiąs traukinys. Antraeilio veiksmo reikšme būsimojo laiko veik. dalyvių var- dininkai nevartojami, o kokių nors specialių dalyvinių formų, žyminčių vėlesnį (t. y. po asmenuojamos veiksmažodžio formos veiksmo vykstan- ti) veiksmą lietuvių kalboje taip pat neturime. Tačiau toks antraeilis veiksmas ar būsena, kuri išplaukia iš pagrindinio veiksmo kaip jo rezul- tatas, neretai reiškiama pusdalyviais. Pvz.: * Daugiau pavyzdžių su antraeilio veiksmo reikšmės esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais žr. V. Ambrazas, Absoliutinis naudininkas XVI—XVII a. lietuvių kalbos paminkluose, LKK, t. 5, p. 7. Plg. dar šiuos pavyzdžius iš J. Bretkūno ir B. Chilinskio raštų: Bei ios skubei ischeijo isch grabo bijadamos ir didei dzaugenczies|ir tekeia. BrP 1 40155. Sztey Karalus tawo ateyt sedins and asilayéio asliczios. ChB NT Jon 12, 15. O kad praszoko tris Menasis laydemes Akrutu isz Alexandrios, kursey Ziemawo anoy Jwoj, beturins ziankla Kastora ir Polluxa. ChB NT Apd 28, 11. Teyp karoju [s<kar>auju] ne kaypo (pd weig) orą muszans. ChB NT I Korint 9, 26. 5 Plg. s. sl.: obsxoZdaaSe gradece učę Zogr Marc. 6, 6; got.: bitauh weihsa bi- sunjane laisjands GB ib.— xal mepifjysv tog xdpag xdxre dŠišdoxov „vaikščiojo po kaimus mokydamas“; lot. flens me obsecravit Pl. Trin. 154 ,verkdamas mane maldavo“ ir pan. | $ Žr. P. Skardžius, Dėl pusdalyviy raidos, „Archivum Philologicum“, t. 6 (1937), p. 102 tt. 59 Suaugo medžių siena, tikru mūru užstodama Sakalynés so- dybą nuo žvarbių, kenksmingų šiaurės ir rytų vėjų. VaižgP II 29. Tuo tarpu jau ir langas atsidarė, jleisdamas gaivaus oro. Simon OBT 126. Mano žmona mirė, palikdama tris mažus vaikučius. LTR. Panašią reikšmę kartais gali turėti ir būt. k. 1. veik. dalyviai, pvz.: Kaip iš ugnies šoko ji (Veronika) iš klėtelės, pasiėmė vandens kibira ir pylė ant durų, norėdama nuplauti degutą, bet vanduo kaip per taukus nuriedėjo, dar labiau subiaurinęs duris ir aptaškęs priė- klėtį. VienR I 197. Senojo Dirdos išlydėti susirinko jaunas ir senas, u z- tvinde kiemą ir ūlyčią prie kiemo. BaltPV I 285. Tik be reikalo pra- bridau pusę dienos, nieko nesuradęs, ir tiek. Grž. Tokiais atvejais atributyvinių-predikatyvinių būt. k. 1. veik. dalyvių ir pusdalyvių priešpastatymas dalinai neutralizuojamas. § 12. Iki šiol aptartuose pavyzdžiuose būt. k. 1. veik. dalyviai ir pus- dalyviai, būdami išplėsti kitais žodžiais, sudaro uždaras sintaksines konstrukcijas, kurios nuo pagrindinių sakinio dalių dažniausiai skiriamos intonacija. Tačiau tarmėse, tautosakoje, o kartais ir literatūrinėje kal- boje pasitaiko ir tokių pavyzdžių, kuriuose į išplėstinę dalyvinę konstruk- ciją įjungiamas sakinio veiksnys. Pvz.: Vieną sykį pamatęs ponas tokius gražius rugius liepė savo kumečiams nupiauti. BsMt II 109. Išgirdęs karalius šiokią naujieną labai nusiminė. BsMt II 86. Išgirdęs vagių vyresnysis apie tokius vaikino pokštus skaniai pasijuokė, apdovanojo jį gausiai auksu ir laisvą paleido. CvR V 197. Supratę bobos, kad genys jas šidija, eina prie ąsočių, bet, radę juos tuščius, turėjo namo sugrįžti. LTR. Tai tada p a- ėmus tu tas dovanas atsikloniok tėveliui ir motinai. BsMt II 104. Vilka vyrai duobéj radę užbambino. Vlk. Apsideginęs žmogus karšto pučia ir šaltą. Ud. Nebegaves Jurka pinigų parbindino namo. 'BsP II 198. Grįžusi kvailutė namo viską papasakojo seserims. CyR V 9. Kartais išgirdę žmonės tokį smarkų dainininką sustodavo ir užkal- bindavo. CvR II 13. Visiškai taip pat vartojamos ir atitinkamos konstrukcijos su pus- dalyviais, pvz.: Išleisdamas Tupikis brolį ėmė raudoti ir bėdotis prapuolęs. ŽemR I 280. Jaunas Jonelis būdamas niekur negalėjo tiktie, kaip tik gyvulių ganytie. BsP 11 253. Tai tėvas matydamas, kad sū- nus savo valią turi, ir pakoravoti nebegalėdamas paskaitė jam dvylika tūkstančių dolerių ir sakė. BsP II 208 (Klp.) Nieko geresnio kiskelis nesugalvodamas kitą rytą, dar aušrai netekėjus, nubėgo į kviečių lauką apsidairyti. CvR V 136. Šiose konstrukcijose, kurios, matyt, yra tam tikri sintaksiniai ar- chaizmai, galima įžvelgti senesnio, mažiau centralizuoto, sakinio struk- tūros tipo elementų. Dalyviai ir pusdalyviai su priklausomais žodžiais čia dar nesudaro uždaros, pagrindiniam predikatyviniam sakinio centrui subordinuotos žodžių grupės. Veiksnio sąsaja su dalyviu ar pusdalyviu, o ne su tariniu einančia asmenuojama veiksmažodžio forma, iš vienos 66 pusės rodo ryškų šių dalyvių ir pusdalyvių predikatyvumą, o iš kitos pusės — griežtos sakinio centralizacijos stoką, mažiau išplėtotus subor- dinacinius ryšius sakinio viduje. $ 13. Esamojo ir būtojo laiko neveikiamieji dalyviai antraeilį veiksmą ar dėl jo susidariusią rezultatinę būseną žymi daug rečiau, negu pusdalyviai ir būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai. Dažniausiai jie turi atributyvinę reikšmę arba su asmenuojamomis veiks- mažodžio būti formomis sudaro sudurtinius laikus. Apskritai, dėl savo raidos ypatybių neveikiamieji dalyviai yra daug artimesni būdvardžiams. Esamojo ir būtojo laiko neveikiamieji dalyviai daug vėliau, negu atitin- kami veikiamieji, buvo įtraukti į veiksmažodžio kategorijų sistemą ir todėl geriau išlaikė pirminę būdvardinę vartoseną. Daugeliu atvejų šie dalyviai, ypač esamojo laiko formos, neturi nei rūšies, nei laiko reikš- mių ir vartojami kaip tam tikri iš veiksmažodžių padaryti būdvardžiai. Tuo. tarpu antraeilį veiksmą gali žymėti tik tie neveikiamieji dalyviai, kurie turi neveikiamosios rūšies reikšmę ir kitus veiksmažodinius bruožus. Atributyviniai-predikatyviniai neveikiamieji dalyviai dažniausiai yra daromi iš tranzityvinių veiksmažodžių. Be to, jie kartais da- romi ir iš tų intranzityvinių veiksmažodžių, kurių neveikiamosios formos gali turėti pasyvinę reikšmę, pvz.: ‘Sena troba braška traška, vėjo pučiama. J. Žmonužių iškali- bama, ausi plonas drobeles. JD 1000. Ateik belaukiamas, išeik bemylimas. B (DZ II 773). Tad piršlys Vaurus, nors pats blaivininkas, jaunojo mirktelėtas, tuoj stalą padabino keistokos lyties buteliais. VaižgRR I 322. $14.Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai žymi antraeilį pasyvinį veiksmą, bent tam tikrą laiką trunkantį kartu su tari- nio žymimu pagrindiniu veiksmu. Jie dažniausiai yra daromi iš neprieš- dėlinių veiksmažodžių ir turi eigos veikslo reikšmę. Būdami išplėsti ki- tais žodžiais, jie sudaro dalyvines konstrukcijas, einančias išskirtinėmis sakinio dalimis. ; a) Es. I. nev. dalyvis neišplėstas: Elena mušama nesigyné, tik gaudė jos rankas ir bučiavo. KrėvR 26. Ir katė glostoma nugarą riečia. Skn. Ugnis gesinama pyks- ta. Nj. Kumelé pliekiama nebėga, bet tik piestu aukštyn šoka. LTR. Kibirai statomi sublgzgéjo. Eri. Motutė pasiraukė prašoma, pa- timpčiojo lūpą ir nusileido. BaltPV I 280. Mašina sukama blerbia. Er. b) Es. I. nev. dalyvis išplėstas priklausomais žodžiais: Mikė, draugų erzinamas, pareikalauja, kad Juozapėlis išban- dytų su juo savo jėgas. CvR 11 92. Nutūpęs varnas pradėjo vėžlinti sker- sas, vėjo stumiamas pavandeniu. CvR II 36. Visų prikišamas, visų persekiojamas, Petras juto, jogei jo skausmas virto apmaudu. ŽemR I 201. Tu svyruosi, sesutéle, barama bernelio. Krs. Anytos §ild o- mas, aš nesuSilsiu. KivD 197. Užmigau tik gilią naktį, kamuoja- mas nelinksmų, sunkių minčių. SluckGMN 116. Iš Kauno keliamas į Šiaulių kalėjimą, būsimasis rašytojas dalį savo užrašų sugebėjo pa- 61 slėpti veltiniuose ir kepurėje. VenclEV 211. Kaziukas blaškėsi, vars t o- mas skausmo. CvR VIII 176. Panašiai, kaip rezultatinės būsenos reikšmės būt. k. 1. veik. dalyviai (žr. § 7), es. I. nev. dalyviai gali šlietis prie tariniu einančių asmenuo- jamų veiksmažodžio formų ir sudaryti su jomis glaudžius sintaksinius- semantinius junginius. Pvz.: Išeik mylimas, ‘ateik laukiamas. SchG 318. Staiga au- sis išgirdo keistą garsą, lyg kas vejamas bėgtų per šilynus. SimonR I 62. Paaugéliai neprašomi veržėsi į taiką. CvR III 3b. § 15. Atributyvinių-predikatyvinių es. I. nev. dalyvių vardininko for- mos savo laiko ir veikslo reikšmėmis visiškai atitinka pusdalyvius, bet skiriasi nuo jų rūšimi. Pusdalyviai turi aktyvinę, o es. 1. nev. dalyviai — pasyvinę reikšmę. Plg.: Lapė vejama dar paspėjus perlist pro ratus. Suva gi vyda- mas įkliuvęs tarpu jų ir buvęs labai žmogaus užgautas. LTR. P a m o- komas Mikės, Juozapėlis laužo liežuvį, prie kiekvieno žodžio skieme- nio pridėdamas „ver“. CvR II 86. Girneles traukiau neilsėda- ma, ugnelę kūriau neraginama. LT III 438. Žmogus, lydimas klykaujančių pempių, vis Sokinédamas nuo kupsto ant kupsto, nu- ėjo šalimais. CvR III 105. Imdamiesi kurio kito darbo ar ver- čiami atlikti kurį iš kasdieninio gyvenimo ribų išeinantį reikalą, kiek- vienas jų ilgai rengdavosi, ilgai svarstydavo. KrėvR 151. Katė slastuose kąsdama čirškina pelę, o pelė kandama čirškia. J (DZ II 88)". Es. I. nev. dalyvių ir pusdalyviy reikšmės santykis itin aiškiai matyti iš formos duodamas, kuri, pavartota aktyvine reikšme, suprantama kaip es. I. nev. dalyvis, o pavartota pasyvine reikšme — kaip pusdalyvis, Pvz.: Duodamas imk, mušamas bėk. Erž (es. |. nev. dalyvis). — D u 0- damas visą turtą išdalysi, o visų vistiek neapdalysi. Al (pusdalyvis). Tačiau toks santykis toli gražu nerodo antraeilį veiksmą žyminčių es. I. nev. dalyvių ir pusdalyvių vartosenos paralelizmo. Jeigu pusdaly- viams antraeilio veiksmo reikšmė yra pagrindinė, tai es. l. nev. daly- viai ją turi daug kartų rečiau. ' $ 16. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai žymi antraeilį pasyvinį veiksmą, įvykusį prieš prasidedant pagrindiniam saki- nio veiksmui. Skirtingai nuo atitinkamų es. 1. dalyvių, jie dažniausiai daromi iš priešdėlinių veiksmažodžių ir turi įvykio veikslo reikšmę. a) Būt. I. nev. dalyvis neišplėstas: Vilkas pabaidytas nebgrįžt į tą pačią vietą. Val (DZ I 457). Ir jautis atšertas geriau traukia jungą. Myk-PutS 134. Akmuo p a- 7 Tais retais atvejais, kai es. I. nev. dalyviai, žymintys antraeilį veiksmą, pavar- tojami aktyvine reikšme, skirtumas tarp jų ir pusdalyviy visiškai išblunka, pvz.: ...Tankiai Pentepoléj gyveno, o čia nepatelpams kėlės į kitą vietą. ZS 104. Senuosiuose raštuose trunkantį antraeilį veiksmą .retkarčiais Žymi ir iš beasmenių veiksmažodžių padaryti esamojo laiko neveikiamieji dalyviai, pvz.: Szytdy tėwas tdwas ir asz sopami (bolejgc W 111) iészkoiome tawės. DP 63s... Tassdi szytai waystą... prieme nieko to ne rėykiamas. DP 55; (Bez žadnej potrzeby W 86). 62 leistas nubimbė per stogą. Rm. Kitas akmuo pritrėkštas spro- go, net kibirkštys išlėkė. ZemR 1 145. Sutryptas, aplamdytas ponas apalpo, o kai atsibudo, pasijuto besėdįs ant to pačio kupsto. CvR Vil. b) Būt. I. nev. dalyvis išplėstas priklausomais žodžiais: Tik .prieš valandėlę ramus pavieškelės kaimas, užtvindytas gurguolių, virto triukšminga stovykla. CvR III 208. Nupraustas šaltu vandeniu, Juozas atmerkė akis. LzPR II 55. Paleistas iš tvar- to, ponas atėjo pas pačią ir sako. BsP III 303. Ar dyvai, kad svotai jo, dosniai primylėti, kūmų viežlybų kalbas kalbėt nenumanė? DonR 84. Žmogaus pavaišintas ir apnakvintas, senis iškeliavo toliau. CvR V 61. Pamasinti linksmų šnekų, sprukdavo į gatvę ir Riti. Myk-PutS 35. Būt. 1. nev. dalyviai, kaip atitinkami veikiamieji (plg. § 7), gali reiks- ti ir rezultatinę būseną, susidariusią dėl ankstesnio pasyvinio antraeilio veiksmo. Pvz.: Ona užaugo Zelvio namuose nemačiusį vaikystės, nuo pat pirmo- sios jos dienos už duonos kąsnį įkinkyta į darbą. CvR III 30. Ark- lys stovi pažabotas. Kp. Bernai su mergoms tik erzinasi, juokiasi, o linai stovi nebrukti. Rdm. — Ir salyklas liko nepadiegtas,— dejavo senis. BaltPV I 269. Bet štai pasibaigė Riešutynė, praretėjo miš- kas, ir ilgas pilkas, iš vienos pusės medžių šešėliais nuklotas, pa- sirodė protekėj vieškelis. VienR I 173. Sunkios ir tamsios buvo varno min- tys, kaip pati žemė, kuri gulėjo sumirkyta vėlyvo rudens liūčių. CvR II 33. Vyrai tyliai prieina, nepastebėti laukia. GrušD 95. § 17. Kaip es. I. nev. dalyviai, žymintys antraeilį veiksmą, santykiau- ja su pusdalyviais, taip atitinkami būt. 1. nev. dalyviai — su būt. k. L veik. dalyviais. Jie turi panašias laiko bei veikslo reikšmes ir skiriasi rū- šimi. .Būtojo laiko veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių santykis matyti kad ir iš šių pavyzdžių: Ponas, nė valandėlės nesvarstęs, godulio suimtas, pa- šoko ir apkabino aukso maišą, šaukdamas. CvR V 111. Vilkas, gerai i š- pertas, nutraukęs uodegą, pabėgo. BsP III 310. Paleista ganykloje, Syvoji, tik pamačius toli vežimą ar besiganančius ark- lius, pasileisdavo per laukus lyg pakvaišus. Cvr II 59. — Nežinau, kur tau ir lenda! — sako Simukas karvei, bet toji apsilaiZiusi ima sekioti paskum jj ir, tokiu būdu išpaikinta, tik ir žiūri į daržą. EvR..LT 11. : Atributyviniai-predikatyviniai būt. I. nev. dalyviai nuo atitinkamų būt. k. 1. veik. dalyvių skiriasi ir daug siauresne vartosenos sfera (plg. $ 15). Antra vertus, santykinės laiko ir dažniausiai veikslo reikšmės pagrin- du būt. 1. nev. dalyviai priešpastatomi es. 1. nev. dalyviams. Es. 1. nev. dalyviai žymi antraeilį veiksmą, bent tam tikrą laiko tarpą trunkantį 63 drauge su pagrindiniu veiksmu. Būt. 1. nev. dalyviai žymi ankstesnį už- baigtą veiksmą. Plg.: Bet Sis plakamas nė ai nepasakė, o paleistas. vėl savo darbą dirbo. Val (DZ I 26). Skubinamas nekepa, užmirštas su dega. R, 73 (DZ II 251). Žento baramas, eik pro duris, sūnaus bar a- mas, lipk ant pečiaus. An. — Sūnaus bartas-— lipk ant pečiaus, žento — eik pro duris. Pl. | § 18. Iš atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininko ir pusda- lyvių vartojimo apžvalgos matyti, kad šios formos yra priešpastatomos dviejų santykinių laiko reikšmių ir dviejų rūšies reikšmių pagrindu. Jų koreliaciją galima pavaizduoti šia schema: Atributyvinė-predikatyvinė vartosena Vienalaikiškūto reikšmė Ankstesnio (dažniausiai užbaigto) veiksmo reikšmė 0 ge 25 pusdalyvis būt. k. I. veik. dalyvis uv Eng £5 es. 1. nev. dalyvis | būt. 1. nev. dalyvis SF A = k Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai savo tarpusavio santykiais ge- rokai skiriasi nuo atributyvinių dalyvių, kurie yra priešpastatomi trijų laiko reikšmių ir dviejų rūšies reikšmių pagrindu. Atributyvinė vartosena Būsimojo Esamojo laiko (vienlaikiškumo) Būtojo laiko (ankstesnio laiko (vėles- reikšmė veiksmo) reikšmė nio veiksmo) reikšmė TE es. |. veik. dalyvis būt. k. 1. veik. dalyvis (būs. I. veik. Žž : dalyvis = = 0 = 0 Zz E es. |. nev. dalyvis būt. 1. nev. dalyvis būs. I. nev. 7 < dalyvis Sia Palygine šias schemas, matome, kad pusdalyvis, visiškai neturintis koreliacinių ryšių su atributyviniais dalyviais, atributyvinių-predikatyvi- nių dalyvių vardininko formų tarpe funkcionuoja kaip pilnateisis siste- mos narys su dviem semantiniais skiriamaisiais požymiais: vienalaikiš- kumo ir veikiamosios rūšies reikšmėmis. 64 III § 19. Lietuvių kalbos dalyvių antraeilio veiksmo reikšmė yra pa- remta iš vienos pusės jų morfologine prigimtimi — veiksmažodinių ir var- dažodinių kategorijų sąveika, — o iš kitos pusės — dvilypiais sintaksi- niais ryšiais sakinyje. Bet šiai reikšmei padeda išryškėtį ir kitos sąlygos, iš kurių atskirai paminėtina pozicija, išskyrimas ir išplėtimas priklauso- mais žodžiais. | a) Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai sakinyje paprastai eina ša- lia tarinio ir tuo skiriasi nuo atributyvinių dalyvių, kurie linkę šlietis prie veiksniu ar papildiniu einančių vardažodžių bei įvardžių. Būdingiau- sia antraeilį veiksmą žyminčių dalyvių bei dalyvinių konstrukcijų (D) pozicija“ sakinio veiksnio (V) ir tarinio (T) atžvilgiu yra tokia: V—D—T (pvz.: Ponas atėjęs nučiupo jo taukus ir prarijo. BM 29). Sakinio veiksnys gali būti neišreikštas ar numanomas (pvz.: Paėmęs apynasrį, parvesk arklį. Skd), o tarp dalyvio ir tarinio- gali įsiterpti pasta- rojo papildinys ar aplinkybė (pvz.: Motina, mergaitę apkabinusi, kūlvertina išbėgo į virtuvę. SimonOBT 42). Dažnai pasitaiko ir pozicija D—V —T (pvz.: Dar kartą apžvelgusi laukus, motėriškė įėjo pirkion. CvR III 105). Tokiais atvejais dalyvis, ypač neišplėstas, neretai turi ypatybės reikšmės atspalvį (žr. $ 1). Visiškai skirtingą vaidmenį dalyvio reikšmei turi pozicija V — T — D. (Pamatysiu, ant ko jūs be: kabinsit liežuvį, manes nebetekusios? ZemR II 338). Šioje pozi- cijoje dalyvis paprastai esti itin glaudžiai siejamas su tariniu (žr. $ 7). Pozicija T—V —D (— Stai, štai! — šaukia merginos, pamačiu- sios vanagą. CvR II 56) pasitaiko palyginti retai, o pozicija T — D — V yra visai nebūdinga. Apskritai, dvilypiai antraeilį veiksmą žyminčių da- lyvių sintaksiniai ryšiai su veiksniu ir tariniu geriausiai išryškėja; kai dalyvis eina tarp jų abiejų ar bent prieš tarinį. į b) Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai, išplėsti priklausomais žo- džiais, dažniausiai eina išskirtinėmis sakinio dalimis. Intonacinis išsky- rimas pabrėžia ir dar labiau iškelia. aikštėn tokių dalyvinių konstruk- cijų predikatyvumą ir suteikia joms ryškų papildomo teigimo ar neigimo atspalvį. Tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, kai išplėstas dalyvis eina prieš sakinio veiksnį) intonacinis išskyrimas turi lemiamą vaidmenį antraei- lio veiksmo reikšmei išryškinti. Palyginkime šiuos“ sakinius: Paleistas iš tvarto, ponas atėjo pas pačią. BsP III 303. — Vie- tomis jau visai nunuogintos kalnelių viršūnės juodavo tarp lau- kų. Gud-GuzKIT 566. Jeigu pirmojo sakinio dalyvinę konstrukciją paleistas iš tvarto pa- sakytume neišskirtine intonacija, paverstume ją atributyvinės reikšmės išplėstiniu pažyminiu. Tuo tarpu antrajame sakinyje išskirdami atribu- tyvinę dalyvinę konstrukciją vietomis jau visai nunuogintos, tuo pačiu suteiktume jai antraeilio veiksmo reikšmę. Ypač didelį vaidmenį antra- eilio veiksmo reikšmei intonacinis išskyrimas turi tada, kai dėl savo pozicijos ir morfologinių bei leksiniy ypatybių dalyvis gali būti suprastas dvejopai (plg. $ 1 cituotus pereinamojo tipo pavyzdžius). 5. Lietuvių kalbos morfologiné sandarą ir jos raida 65 Tačiau išskirtinių ir atributyviniy-predikatyviniy dalyvių sgvokos toli gražu nesutampa. Pirmiausia, išskirtinėmis sakinio dalimis gali eiti ir atributyviniai dalyviai, dažniausiai išplėsti kitais žodžiais, pvz.: Kalnuoti atkrančiai, apaugę kramais, gražiai mainėsi šviesesniu ir tamsesniu žalumu. ZemR I 132. Bet ir mūs valgius, lietuviškai pad a- rytus, tūls išdykėlis nenauds išpeikt nesibijo. DonR 3l. Antra vertus, antraeilio veiksmo reikšmės dalyviai, eidami vieni, neišplėsti kitais žodžiais, dažnai neišskiriami pauzėmis (rašomojoje kal- boje — skyrybos ženklais). Vis dėlto ir tokiais atvejais jie turi specifinę balso tono bei spūdžio moduliaciją, skiriančią juos nuo atitinkamų atri- butyvinių dalyvių. Pvz.: Pasibėginėjęs berniukas sugrįžo ir, išgirdęs senelį pasako- jant, išsitiesė šieno pradalgéje. CvR 111 192. Pabudes dar jis kokią valandą padrybso, paskui tik keliasi. Gs. Visiškai neskiriama intonacijos priemonėmis dauguma rezultatinę būseną žyminčių dalyvių, artimai susijusių su tariniu (pavyzdžius Zr. §§ 7, 14, 16). c) Dalyvio išplėtimas priklausomais žodžiais taip pat sudaro palan- kesnes sąlygas antraeilio veiksmo reikšmei išryškėti. Būdamas neišplėstas ir nesudarydamas išskirtinės sakinio dalies, dalyvio vardininkas yra pa- lyginti labiau linkęs sudaryti arba atributyvinius, arba predikatyvinius žodžių junginius. Daug savarankiškesnį vaidmenį sakinyje paprastai turi išplėstinės dalyvinės konstrukcijos, į kurias gali įeiti ištisi Saluti- niai sakiniai. Pvz.: Bene dėl to ir verkia motina, prisiminusi, kad nebeturi tėviškės. SimonOBT 26. Susilaikė Veronika, lengviau atsiduso netoli šventosios vietos ir, apsidairiusi, ar nėra ko ant vieSke- lio ir po kryžium, išlindo iš po medžių. VienR I 174. Ale tas sūnus, paklaustas, kur jis buvo, sako. BsP II 130. IV § 20. Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai, žymėdami antraeilį sa- kinio veiksmą, kartu dažnai nusako ir įvairias pagrindinio veiksmo a p- linkybes. Tokie dalyviai, ypač išplėsti priklausomais žodžiais, savo reikšme gali būti artimi šalutiniams laiko, priežasties, sąlygos ar nuo- laidos sakiniams. Pusdalyviai eina pilnateisiais aplinkybes žyminčių atributyvinių-pre- dikatyvinių dalyvių vardininko formų koreliatais ir santykiauja su jo- mis taip pat, kaip $ 18 aptartais atvejais. Todėl greta aplinkybinės reikš- mės dalyvių vardininko formų žemiau pateikiami ir atitinkamų pusdaly- vių pavyzdžiai. Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai ir pusdalyviai labai dažnai vartojami asmenuojama veiksmažodžio forma žymimo veiksmo laikui nurodyti. 66 \ Pusdalyviai: Eidamas pasiimk lazdą — jų šuva abuojas. Sv. Dauždamas maniau, kad daugiau ataduš. Kp. Prisidaryk langą guldamas. Grg. Kas nedūko želdamas, tas uždūks žildamas. Kp. Darbą dirbdamas, nežiūrėk, kur varnos lekioja. Ppr 32. V'a- ¢iuodamas balomis, saugokis neužšalusių akių. Skn. Ziiréda- mas į kokį nors danguje besivartantj paukštį, galvodavau apie ateities žygius. CvR II 47. Bijok vilko, eidamas miškan, tai ir kiškis išgąs- dins. Kp. Būt. k. I. veik. dalyviai: Susile mes toliau keliausim, juk vilko namų nesugriaušim. CyR V 119. Parėjęs kiekvienas žiūri, kad tik kur nuvirtus užmigti. KrėvSP 140. Tokią tvarką jis rado atvažiavęs, ir jam neatėjo galvon, kad ją reikia pakeisti. KrėvR 8. Pabaigęs dvare dienas, galėjau ir sau ką prasimanyti. Grž. Apynius nurinkę, apynojus paklokit ant tako, kad nebūtų šlapia. Ėr. Vieversys nustoja giedot, gubą pamatęs (per rugiapiūtę). Kp. Vilkui kojos ne p a- daužęs, netark, kad raišas. Dauk (DZ II 229). Es. I. nev. dalyviai: Kad neverksi čepčiuojama, verksi, vyro šukuojama. Sln. Nei darbui dirbti, nei gyvuliams ganyti Saulius da- rėsi nebetinkamas. Prašomas dirbs, bet nepabaigs, liepiamas eis, bet nenueis. VaižgP III 121. (Jonas) nieko aplinkui nemato ir net šaukiamas neatsiliepia. BaltPV I 66. Tau pamiegoti reikia, pats ma- čiau, kaip alpuliuoji, žadinamas rytais. BaltPV 1 60. Malang ar miestą pasiekti (gyventojai) bandė tik kruvino. reikalo spiriam i. CvR III 105. Žmogus galą daromas tegalėjęs tenai mokti. DB 111. Būt. 1. nev. dalyviai: Šuo Pliuškis retai, ir tik paprašytas, drįsdavo įeiti į kambarį. CvR III 155. Vežėjas iš pradžios atsikalbinėjo, bet, galutinai prispirtas, turėjo parodyt. BsP II 96. Senas vynas, supiltas į naują butelį, dar neįgyja naujo skonio. VenclEV 11. Vagis, smarkiai suimtas, tuoj prisipažįsta. Sint. Nuvestas pas karalių, bernas pasakė, kad jis ir jo draugai sutinka atlikti tris sunkius darbus. CvR V 33. $ 21. Su laiko reikšme yra artimai susijusios ir priežasties, sąlygos bei nuolaidos reikšmės. i a) Priežasties reikšmė. Pusdalyviai: Kad įkaitau bebėgdamas, net prakaitas išmušė. Vv. Tėvas muša vaiką mylédamas, o svetimi nekęsdami. An. Viens paklydo nežinodamas, antras jo ieškodamas. Sim (DZ I 137). Katinas, turėdamas geras akis, pamatė miške žiburį. LTR. Vilniuj gyvendamas, negalių su tėvais žodžių pasikalbėti, tik laiškais susižinau. Sn. Per dienų dienas nieko nedirbdama, jj turi net per daug laiko. SimonVK I 9. Ligonis, silpnas būdamas, negal paeiti. Kr (DZ III 60). "Būt. k. 1. veik. dalyviai: Nevertą pagyręs, turėjau didelį aki- brokštą. Sr. Nevalgo svotelis kiaulienos, įsigeidęs kumelienos. NS 821. Žiemą nesuspėję, vasarą parvežėm visus atlikėlius me- džius iš miško. Grž. Jaunystéj išsidaužęs, ramus buvo suaugęs. 5 67 Jnšk. Karšto nudeges, ir ant šalto spiauna. Pln. Dar niekad gyve- nime tiek daug mėsos neturėjusi, senutė visai jos netaupė. CvR V 59. Gustis godžiai griebėsi valgio, kaip išalkęs vilkas, tačiau menkai tesu- valgė, atpratęs sočiai privalgyti. VaižgP II 244. Es. 1. nev. dalyviai: Ožys keikiamas tunka. MZ 1° 186. Akmuo vis ritamas nmeapželia. Pn. Ir ankštas nertinis benešiojamas išbliursta. Vvr. Dvaras, niekieno neprižiūrimas, visai išgriuvo. TŽ III 323. Šuva, dažnai kaikinamas, ėmė abuojėti. Sl. Jau ir taip šviesūs Mikučio plaukai, nuolat prausiami lietaus ir svilina- m i saulės, nubluko. CyR III 137. Lepinamas namie, kaip visų ma- žiausias, (Aleksys) priprato viešpatauti ir ko užsigeisdamas stačiai reika- lauti. VaižgP III 10. | Būt. 1. nev. dalyviai: Miške medžiai pabrazduoti nudžiūsta. O (DŽ I 839). Ąžuolas juodėja apgenėtas. Šts. Per lauką eitas, vėjelio pastas, to raudonas veidelis. Jabl (DZ II 771). Kautynių į k. a i- tintas, aš nepastebėjau, kas vyksta aplink. Tsp (DZ V 80). Kaip matyti iš pavyzdžių, priežasties reikšmė iškyla bendresnės vien- laikiškumo ar ankstesnio veiksmo reikšmės fone. Ją dažniau turi iš- plėstos dalyvinės žodžių grupės, einančios prieš sakinio tarinį. Kai daly- vis neturi priklausomų žodžių, priežasties reikšmė jaučiama silpniau. b) Sąlygos reikšmė. Pusdalyviai: Bėgdamas vis pribėgsi galą. Ds. Gyvendami vis kada pasimatysim. Grž. Kiaulės akis turėdamas, visur įlįsi. Kps. Daug benorėdamas, nieko negausi. Prk. Kaip pamokysi kitus, pat- sai nieko nemokėdamas? SimonVK I 185. Kas ir žmonės mes bebūtume, į tokį vargą leisdami. LzPR Il 74. Nenorėdamas apsigerti, nė ragauti neragauk. VP 33. | Būt. k. 1. veik. dalyviai: Jaučiaus toks apleistas ir toks nesveikas, kad sumanęs, regėjos, gyvas būčiau žemėsna lindęs. BilR I 209. Primanius šaukšte paskandytų. Plv.8 Pasidési, pasidėsi, kurgi dė- sies nepasidėjęs. BaltPV I 18. Pasakoju tam, kad tave kiekvie- na merga aplink pirštą panorėjus apvyniotų kaip siūlą. KrėvR 150. Ką darysiu nedejaves— žadu dukrą duoti. Grž. Tur būt, sviete vie- tos neradai, lindęs čia į tą peklą, mūsų dvarą! ZemR I 325. Į dumblą kritęs, sausas nekelsi. Krp. Savęs neprigavęs, antro nepamylėsi. Šts. Aketėn patekęs, kailiniais nesirūpink. Ndz. Es. 1. nev. dalyviai: Suges lašiniai nevalgomi. BaltPV I 36. Kuo vaikai išaugs nebaudžiami. Lp. Genamas bėk, duoda- mas imk, mušamas tylėk. Vkš, Būt. I. nev. dal.: Sudriks ta knyga neaptaisyta. J (DZ II 493). Taip drengia, kad nė šuo išvarytas neitų. Alvt. Druska, kiek reikia indėta, gardina, padauginta-— gadina. Vj. Sąlygos reikšmę dalyviai paprastai turi apibendrinamuose sakiniuo- se, kurių tariniu eina būsimojo laiko, tariamosios arba liepiamosios nuo- 8 Plg: Kad primanytų, šaukšte origirdyty. Mrk, Rm, DKS. sakos veiksmažodžiai. Dalyvis, kuris gali būti tiek išplėstas, tiek ir neiš- plėstas, dažnai esti su neiginiu. Tarp neveikiamųjų dalyvių, kurie šia reikšme tik retkarčiais tevartojami, gana būdingos konstrukcijos su da- lyviu dėtas. Pvz.: Petrone dėta ne kitaip pasielgtų. ZemR Il 215. Aš, vyru dėta, to- kios pačios nepriimčiau. J (DZ II 308). Tavimi dėtas, a§ būčiau kitaip pasielgęs. Jabl. Tavo dėtas, aš būčiau spiovęs į akis. Skd. Už to aplėpausio aš, jos dėta, neičiau. Ss. c) Nuolaidos reikšmė. Pusdalyviai: Bėgi žmogus ir nepabėgdamas, eini nepaei- damas, ir vistiek nieko neturi. KréevSP 273. Sėdi Džiugas... su mažais vaikais ir galvoja, nieko nesugalvodamas. CvR V 54. Bet mer- gaitės, pačios dar privalydamos auklių, jau iš lopų margas sau lėles madaravo. DonR 30. Patsai verkdamas, jis ramino ir guodė Grėtę. SimonVK I 207. Keista, kaip mudu, būdami įvairiausių pažiū- ry ir būdų, susijungėm. VienR I 212. Čia dabar vienas karalaitis, neb e- turėdamas tėvo ir tikros močios, bet močeką turėjo. BsMt I 105. Visoki karaliai, turėdami mažiaus kariumenės, mane pergali — už- kariauja. Dkš (BsP II 82). | - Būt. k. 1. veik. dalyviai. /eško nepametęs. Dbk. Akimirksni tepadirbėjęs, gavo didelį užmokesnį. Sr. Žmogus, dantis nuėdęs, proto nejgauni. Sint. Tokį kelią nuėjus, tik kojas įbaudžiau. Zp. Aš neilstu, nuo rugių lysvės parėjusi, ko tu ilsti? Skr. O šitas (ponas): čia gimęs, čia augęs, šitų dirvonų duona išmitęs, neišgali, ne- mėgsta apžioti gimtinio žodžio! LzPR II 16. Valsčius, jokios naudos Niaurai nedavęs, paliko betgi jo bude nebeišdildomą dėmę. VaižgP III 48. Tame malūne dirbo malūnininkas, kurį baisiai įsimylėjau, jo dar nemačiusi. SimonOBT 183. : Es. 1. nev. dalyviai: Užgriuvo kalneliai negriaujami, palinko liepelė nelenkiama. JV 912. Verks mano tėvelis nevirkdo- mas: JV 460. Nekviečiamas, nevadinamas visur eina ir pareina. Ds. Kas nedaromas pasidaro? JablRR 304. Sūrį pagriebiau neduodamas. J (DZ III 591). Apyniai augo tenai nediegiami. Dauk (DZ I 111). Laimėjo tie, kurie (337) mušami ir vaikomi išsaugojo širdyje pasiryžimą toliau kovoti ir kada nors, gal ir negreit, laimėti! Myk-PutS 337—338. Būt. 1. nev. dalyviai: Našlaičio galvelė gludi nešukuota. NS 1317. Juodasis varnelis tas juods nedažytas. KIvD 160. Kelsiuos ryteli nepabudinta, dirbsiu darbelį neparūpinta. NS 175. Juodvarnėlis juodas nedarytas. NS 104. Aviną duotas, dar gai- džio greibia. Kv. "Sakiniuose su teigiamos formos tariniais nuolaidą dažnai žymi nei- giamos formos dalyviai, ir atvirkščiai. Nuolaidos reikšmė čia jaučiama dėl dalyvio ar dalyvinės konstrukcijos ir likusios sakinio dalies turinio 69 priešingumo, bet dažniausiai esti gana neapibrėžta. Norint ją aiškiau nu- sakyti, diferencijuoti, vartojami jungiamieji žodžiai ir, nors, nors ir. $ 22. Aplinkybes žyminčiose konstrukcijose paprastai išlieka dalyvių bei pusdalyvių formoms būdingos santykinės laiko reikšmės. Tik tada, kai priežastingumo ryšiai ypač pabrėžiami, pagrindinio ir antraeilio veiks- mo laiko santykis kartais jaučiamas silpniau. Tokiais atvejais būt. k. I. veik. dalyvių ir pusdalyvių semantinis priešpastatymas iš dalies niveliuo- jamas. Plg. būt. k. I. veik. dalyvių ir pusdalyvių reikšmes šiuose saki- niuose: Prakaito nepridėjęs, gero nepadarysi. Dauk (DZ II 303). — Seną daiktą pirkdamas, antratiek už taisymą pridėsi. Gs. Beprotiškai padaryčiau, užpuolęs tokių žmogėdrų gaują. S (DZ III 168). — Sunkiai nusidėčiau, kitaip manydamas: tėvai buvote man, našlaičiui! LzPR II 64. Aplinkybinės reikšmės kartais turi įtakos ir dalyvių veikslui. Antai būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai, žymintys priežastį, sąlygą ar nuolaidą, dažniau, negu kitais atvejais, yra daromi iš nepriešdėlinių veiks- mažodžių ir neturi įvykio veikslo reikšmės. Pvz.: Stovėjęs arti kelio, Vitkaus šulinys buvo mėgstama kaimo merginų vieta. CvR III 223. Aš tai vis žinau, tiek metų jau jodinėjęs ir ant baudžiavų daug visokių ašarų matęs. DonR 132 (Priežasties reikšmė). Vandenį gėręs, nebūsi girtas. Rr. Ne savuoju jojes, ir klane nusėsi. Sim (Sąlygos reikšmė). Žmogus, iš medžio išdribęs, pasilsi, o aš, tiek kelio ėjęs, nepasilsėsiu! Ėr. Skersai išilgai ėję, nerastume kito tokio globėjo! LzPR II 90 (Nuolaidos reikšmė). § 23. Žymėdami antraeilį veiksmą ar iš jo kylančią veiksnio būseną, dalyviai bei pusdalyviai dažnai paaiškina ir pagrindinio veiksmo p o- būd į. Pusdalyviai: Ką tėvelis sudėjo dūsaudams, tai sūnelis prarado klykaudams. Ppr 245. Pramyniau takelį bevaikščiodamas, sulaužiau tiltelį bejodamas. LTR. Katrė su visa kuo sutiko ty l é- dama. SimonVK I 136. Jautis, kaip girdi, sau vargdams pašarą pelno. DonR 36. Namie sutiko jas Grigas, piktai žvairuodamas. KrėvR 31. Steponas Brička godžiai rūkė, pro nosį leisdamas du- mus. VenclGD 398. Būt. k. 1. veik. dalyviai: UZsimeté velnias akmenų maišą ant pečių ir eina persigembęs. PSS. Katė susigaužus slinksta prie pelės. Tr. Rozalija sėdėjo šalia manęs, plačiai išskėtus alkūnes. BaltPV I 37. Palengva, susimąstęs žengdavo jis... Mas (DZ I 190). Bet Šnairiuks, zūbus ištempęs, birbino vamzdį. DonR 69. Es. I. nev. dalyviai: Šis balsas girdimas, kai antys nebaidomos lesinéja ar plaukioja kokiame nors ramiame ežero užkampyje. IvanLP II 88. Kas savaitė, kokios nors mergytės vedama, ėjo jinai iš kiemo kieman per savo sodžių. BilR I 243. Mergaitė augo skurde, visų p a- juokiama, pravardžiuojama, nekenčiama. Myk-PutS 26. 70 Būt. |. nev. dalyviai: Kitų pažįstamų berniukas varžėsi, stengėsį pra- smukti pro juos nepastebėtas. AvyžĮSK 41. Į tvorą atre m- tas, stovėjo botagas, o rankoje berniukas laikė seną kalendorių. VencIR II 17—18. Riekėmis sukrauti, gulėjo pyragai. SimonVK I 11. (Plg. dar §§ 7, 14, 16 cituotus pavyzdžius). § 24. Cia suminétos reikšmės, kurias gali turėti sakinyje atributy- viniai-predikatyviniai dalyviai bei pusdalyviai, nėra aiškiai diferencijuo- tos. Tiek literatūrinėje, tiek ir šnekamojoje kalboje labai dažnai randame sakinių, kuriuose dalyviai turi kelių aplinkybinių reikšmių atspalvius arba gali būti interpretuojami įvairiai. Pavyzdžiui, sakinyje Duksliais kai- liniais apsivilkęs, nesušalsi (Svn) dalyvis su priklausomais žodžiais nu- rodo ne tik laiką, bet ir sąlygą, o taip pat paaiškina pagrindinio veiks- mo pobūdį. Laiką ir priežastį kartu žymi dalyvinė konstrukcija sakinyje Korių akys, prineštos medaus, užako. J. Tokios konstrukcijos įgalina pagrindinio sakinio veiksmą apibūdinti tuo pačiu metu iš įvairių pusių, aiškiai nenurodydamos kurios nors vienos jo aplinkybės. Pvz.: Laiko-priežasties reikšmės: Troboj būdamas, žmogus blykšta. Kp. Prisipykęs, prisibaręs kelyje, į pabaigą kelionės senis jau gerokai atvėso. VaižgR VII 191. Patyręs tiek skriaudos, vokietis rimtai nusprendė žemaičiui atkeršyti. CvR V 66. Rasos atgirdyti, visi daiktai linksminasi. PG (DZ III 333). Trys beplakami numi- rė. ZemR II 17. Laiko-priežasties-sąlygos reikšmės: Pats alkanas būdamas, al- kano nepapenési. Pnd. Gavęs dovaną, prasidžiunga žmogus. Simon DZ II 741. Nenumirsite suvalgę, bet atsidarys jums akys. Val (DZ II 200). Laiko-sąlygos reikšmės: /eškodami jo nebėrasite, šaukd a- mi nebeatsišauksite, laukdami nebesulauksite! ZemR 11 49. Blogai pasielges, nenusimink, gerai pasielgęs, nesigirk. TZ III 38. Dar ne tai išgirsite, ilgiau su juo pakalbėję. KrėvSP 13. Sąlygos-būdo reikšmės: Palengva eidamas, toliau nueisi. Ppr 223. Lig pažasčių įsibridęs, prieš vandenį čia nepabrisi. Grg. Nuolaidos-būdo reikšmės: Tačiau vieną rytą, nebeapsikęsdama, kad aš vis paskutinė, atsikėliau nežadinta. SimonNTP 20. Laiko-nuolaidos-būdo reikšmės: Ar aš kvailas, kad niekieno neve r- čiamas, eitau ten, kur man, kaip žmonės sako, bus ne visai gerai. KrėvR 257. : § 25. Lietuvių kalbos dalyvių aplinkybinés reikšmės nėra gramati- zuotos ir neturi apibrėžtų raiškos priemonių. Pozicija, santykiai su sa- kinio tariniu, dalyvio veikslas ir kitos formalios sąlygos kartais padeda vienai ar kitai reikšmei labiau išryškėti, bet neturi lemiamo vaidmens. Visos aplinkybinės reikšmės pirmiausia priklauso nuo dalyvio ir į daly- ving konstrukciją jeinanciy kitų žodžių leksinės reikšmės, nuo viso sa- kinio turinio ir nuo" konteksto. Zymédami pagrindinio veiksmo laiką, priežastį, sąlygą, nuolaidą ar paaiškindami jo pobūdį, dalyviai išlaiko dvilypius sintaksinius ryšius su veiksniu bei tariniu ir antraeilio veiksmo 71 arba būsenos reikšmę. Taigi, dalyvių vartojimas įvairioms tariniu žymimo veiksmo: aplinkybėms nusakyti yra sudėtinė atributyvinės- predikatyvinės vartosenos dalis. i V '"$ 26. Prie atributyvinės-predikatyvinės vartosenos šliejasi ir kele- tas ypatingesniy but. k. 1. veik. dalyvių vartojimo atvejų. a) Būt. k. 1. veik. dalyvis, betarpiškai jungiamas prie tos pačios šaknies veiksmažodžio, pabrėžia jo žymimą veiksmą. Pvz.; Kokia rūsių yra daugybė, jog eisi ėjęs visą dieną, ir dar nesi- baigs prirausti žemių rūsiai. Blv (DZ II 771). Eina ėjęs ir vis čia. PP 330. Ko'eiti be'ėjęs, aš vilkte velkuos. Blv (DZ II 771). Lakstyk belaksčiusi. ZemR, III 31. Kaip tu gérei géres, ir girtuosi, ir nuo galvos kepurę parduosi. JV 46. Gerk gėręs brolyti, dūmok ir namo. JD 72. Dirbsi dirbęs, o po darbo galėsi pasilsėti. BsMt II 16. Pabus pabuvęs, o paskui kokią norės, tokią pasiims. Skr. Tokiomis pačiomis aplinkybėmis pavartoti pusdalyviai taip pat pa- brėžia veiksmažodžio asmenuojama forma žymimą veiksmą ir savo reikš- me yra artimi atitinkamiems būt. k. I. veik. dalyviams. Pvz.: Mergele mano, mano jaunoji, eik eidama už manęs. BsO 110. Bėgdami bėgam per tas mynes. Pžt 63. Dirbk dirbdamas, ne- žiūrėk, kas kur šneka. Ds. Pareit tėvužis pareidamas, šimtą jungų jaučių parvesdamas. KlpD 35. Kukuo gegelė kukuodama, aukštam beržely tupėdama. JD 11 821. Regédamas regéjau suspaudimą žmo- nių mano. GNT Apd 7, 34. Pabrėžiamosios reikšmės būt. k. 1. veik. dalyvių ir pusdalyvių san- tykinė laiko reikšmė tėra labai silpna ar visai išblankusi, todėl ir jų se- mantinis priešpastatymas nėra aiškiau jaučiamas. Dabartinėje literatū- rinėje kalboje tokie dalyviai bei pusdalyviai yra gana neproduktyvūs. b) Neigiamos formos būtojo kartinio laiko dalyvis, eidamas prie tos pačios šaknies veiksmažodžio liepiamosios nuosakos formų, žymi alter- natyvą ir pabrėžia kalbėtojo niekais nuleidžiamą veiksmą. Pvz.: Galvok negalvojęs, vis tas pats — reiks, ir eisi. Lp. Gū- žinėk negūžinėjęs, vis tiek nesugausi. Skr. Alpk nealpes— to jau tikrai neprialpsi (negausi). Krtn. Sėk nesėjęs tokius miežius, jei jie pabėga (neišdygšta arba sunyksta)! Rs. Gailėk negailéjgs — numirusio nebeatgailėsi. S (DZ III 25). Tačiau eidami su būtojo kartinio laiko veiksmažodžiais, neigiamos formos būt. k. 1. veik. dalyviai aiškesnės alternatyvinės reikšmės neturi ir, panašiai kaip aukščiau minėti dalyviai be neiginio, tiesiog pabrėžia tarinio veiksmą. Pvz.: Jos (laumės) audė neaudusės, bet nei maž tolyn neparėjo. BsMt II 196. Tas žmogus kentėjo nekentéj es. jau jam kantrybės pritrūko. ZemR II 15. Panašiai gali būti vartojami ir atitinkami pusdalyviai, pvz.: Būriai žmonių... džiaugėsi neatsidžiaugdami. LzPR III 3. |, 72 c) Junginiuose su kitos šaknies (dažniausiai liepiamosios arba ta- riamosios nuosakos) veiksmažodžiais neigiamos formos būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis žymi kalbėtojo nepageidaujamą, draudžiamą ar tiesiog tarinio veiksmui priešingą veiksmą. Pvz.: Nutilk tuojau nežliumbęs, be tavo ašarų linksma! BaltPV I 59. Tylėk neburbėjęs, vis tiek nieko nepelnysi. Vkš. Eik valgyt, ned ū- linėjęs po sodą. Ud. Eik vidun, ore nedrunges. Vij. Kelkis neg I a- dojęs. Jn. Geriau ieškok tinklo nedejavęs. Blv (DZ II 262). Eik sau, neblinkčiojęs durų. Klvr. Mesk tą birbynę nebirbinęs man čia po ausia. Gs. Paleisk negniaužęs kate. Sn. Sučiaupk burną neaušinęs. Grž. Eik pirkion, nestovėjęs už adverijos! Mrs. Lipk ant lovos nesiblausėjęs! Rdm. Tu, motin, palauk nes i- spiaudžius... KrėvR 18. Vakarienės duok nežliumbus! KapsAA 97. Eitum prie darbo nesikamšęs! Rs. A kad tu paspringtum, šunim nelojes! Lnkv. Ar nutilsi neamciojes. .Grž. Kodėl pasivélinai, su kitais drauge neatėjęs? LzPR II 92. Tokie būt. k. I. veik. dalyviai taip pat neturi aiškesnės laiko reikš- més įr nėra priešpastatomi pusdalyviams. Pusdalyviy formos savo ruož- tu retkarčiais irgi gali turėti nepageidaujamo ar draudžiamo veiksmo reikšmę, pvz.: Ak kad jūs pastotumėt varnais, ne mano vaikais b ud a- mi! -Jrk (DZ I 995). Cia nurodytais atvejais (a, b ir ¢) vartojami abiejų veiksly but. k. I. veik. dalyviai. Jie nerodo ankstesnio uzbaigto veiksmo ir savo reiks- me yra artimi toms asmenuojamoms veiksmažodžio formoms, su kurio- mis yra siejami. Eidami su liepiamosios nuosakos veiksmažodžiais, jie reiškia liepimą, įsakymą, su būsimojo laiko veiksmažodžiais — ateities, nu- matomą veiksmą ir pan., plg.: Sakyk jam nesakęs-— nuleidžia pro ausis. Jnšk. — Atbuleikiui sakyk nesakyk, ans vis savąjį dirba. Vvr. Taigi šie dalyviai jau yra gerokai nutolę nuo kitų 'atributyvinių-predikaty- vinių dalyvių ir priartėję prie predikatyvinių. § 27. Pereinamoji grandis tarp atributyvinės-predikatyvinės ir pre- dikatyvinės vartosenos yra dalyvių vardininko formų konstrukcijos su dalelytėmis, santykiniais įvardžiais ir kitais jungiamaisiais žodžiais. Vie- nose iš jų jungiamieji žodžiai (ypač dalelytés) tik precizuoja dalyvio ap- linkybinę reikšmę, iš esmės nekeisdamos jo vaidmens sakinyje, pvz.: Ūgnis dega ir nekurstoma. Sim. Čia vėl, vos sugrįžęs nuo svetimųjų arklių, kumeliukas įsinarplioja į tinklą. CvR II 63. Kitose ypač išryškėja dalyvio veiksmažodinės ypatybės, ir jis virsta asmenuojamų veiksmažodžio formų ekvivalentu, pvz.: Gera būtų mergiotė, tik džiauna ką tik nutvérusi. Sml. Kur žengęs, kur ėjęs Petras ap- maudais nesiliovė. ZemR I 204. Kiek kitokie yra ir šių dalyvių santykiai su esamojo laiko dalyviais bei pusdalyviais. Tokios konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais užima specifing, gana izoliuotą vietą dabartinės lietuvių kalbos sintaksinių raiškos priemonių sistemoje ir sudaro atskiro tyrinėjimo objektą. | 73 Išvados 1. Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai sudaro atskirą dalyvių var- tosenos tipą ir užima tarpinę padėtį tarp atributyvinių ir predikatyvinių dalyvių. Jų svarbiausi požymiai yra: a) sintaksinių ryšių su vardažo- džiais bei įvardžiais dvilypumas ir b) antraeilio veiksmo arba būsenos reikšmė. Šiai reikšmei išryškėti padeda savitos morfologinés (tranzity- vumo, veikslo) bei leksinės dalyvio ypatybės, o taip pat tokios sintaksinės sąlygos, kaip pozicija, išskyrimas bei išplėtimas priklausomais žodžiais. 2. Atributyvinė-predikatyvinė vartosena yra labiausiai būdinga būto- jo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių vardininkams ir pusdalyviams, žy- miai mažiau — esamojo ir būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių vardinin- kams. Kitų (pvz., esamojo laiko veikiamųjų) dalyvių vardininko formos atributyvinę-predikatyvinę reikšmę turi tik retose reliktinio arba pereina- mojo pobūdžio konstrukcijose. 3. Atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininko formos pasižymi specifiniais tarpusavio santykiais, skirtingais nuo atitinkamų atributyvi- nių ir predikatyvinių dalyvių. Jos priešpastatomos dviejų santykinių lai- ko reikšmių ir dviejų rūšies reikšmių pagrindu. Pusdalyvis, neturintis koreliacinių ryšių nei su atributyviniais, nei su predikatyviniais dalyviais, atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininko formų tarpe funkcionuoja kaip pilnateisis sistemos narys su dviem skiriamaisiais semantiniais po- žymiais: vienalaikiškumo ir veikiamosios rūšies reikšmėmis. 4. Būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių vardininkai pusdaly- viams priešpastatomi kaip žymėtos formos su ankstesnio už pagrindinį ir dažniausiai užbaigto antraeilio veiksmo reikšme. Tas būt. k. 1. veik. dalyvių ir pusdalyvių semantinis priešpastatymas iš dalies neutralizuoja- mas šiais atvejais: a) kai šių formų santykinę laiko reikšmę susilpnina į pirmą vietą iškilusi priežasties, sąlygos, nuolaidos ar veiksmo rezultato reikšmė; b) kai būt. k. 1. veik. dalyvio vardininkas arba pusdalyvis var- tojamas asmenuojama veiksmažodžio forma žymimam veiksmui pabrėžti. 5. Pusdalyvių koreliaciniai ryšiai su atributyvinių-predikatyvinių da- lyvių vardininkais veikiausiai nėra pirminiai. Senuosiuose raštuose ir tarmėse randame duomenų, rodančių, kad atributyviniy-predikatyviniy dalyvių sistemoje pusdalyviai išstūmė ir pakeitė anksčiau vartotas esa- mojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininko formas. 6. Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai, žymėdami antraeilį veiks- mą (būseną), dažnai kartu nusako ir pagrindinio veiksmo laiką, pobūdį, priežastį, sąlygą ar nuolaidą. Šios aplinkybinės atributyvinių-predikaty- vinių dalyvių bei pusdalyvių reikšmės yra silpnai diferencijuotos, neturi apibrėžtų raiškos priemonių ir labiausiai priklauso nuo dalyvio (pusda- lyvio) ir į dalyvinę konstrukciją įeinančių kitų žodžių leksinės reikš- mės, nuo viso sakinio turinio bei konteksto. Žymėdami laiką, priežastį, sąlygą ar nuolaidą, dalyviai bei pusdalyviai išlaiko pagrindinius atribu- 74 tyvinės-predikatyvinės vartosenos požymius — dvilypius sintaksinius ry- šiūs ir antraeilio veiksmo (būsenos) reikšmę. 7. Pereinamąją grandį tarp atributyvinės-predikatyvinės ir predika- tyvinės vartosenos sudaro pabrėžiamosios (emfatinés) reikšmės dalyvių bei pusdalyvių konstrukcijos ir konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais. Al Alk Als Alv Alvt An Arm Aru AvyžĮSK B BaltPV BaranAS BilR Blv BM BrP I-II Brt BsMt BsO BsP ChB NT CvR Dauk DB Dbk Dkš DonR DP SANTRUMPOS Alytūs Alksnėnai, Vilkaviškio r.? Alsėdžiai, Plungės r. Alovė, Daugy r. Alvitas, Kybartų r. Anykščiai. Armoniškės, Baltarusijos TSR, Gardino sr., Varenavo r. Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend. Mit gramma- tischen Anmerkungen von P. Arumaa. Dorpat, 1930. J.Avyiius, Į stiklo kalną, Vilnius, 1961. Lexicon Germanico Lithvanicvm et Lithvanico Germanicvm... von lakobo Brodowsky.. I-II (LTSR MA bibliotekoje saugojamas rankras- tis). J. Baltušis, Parduotos vasaros, I, Vilnius, 1957. A. Baranauskas, Anykščių šilelis, Vilnius, 1956. J.Biliūnas, Raštai, I— II, Vilnius, 1954. Jono Balvočiaus-Geručio raštai. Litauische Mundarten, gesammelt von A. Baranowski, Bd. I: Texte aud dem Weberschen Nachlass herausgegeben von Dr. F. Specht... Leipzig, 1920. Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Euangeliu.. Per lana Bretkun a... Karaliaucziuie... 1591. Bartininkai, Vilkaviškio r. J. Basanavičius, Lietuviskos pasakos, I— II, Shenandoah Pa, 1898—1902. $ Ožkabalių dainos, sūrinko Dr. J. Basanavičius, Shenandoah Pa, 1902. Lietuviškos pasakos yvairios, surinko Dr. J. Basanavičius, I-IV, Chicago, 1903—1905. Versionis Bibliorum in Lingvam Lithvanicam. Tomus VII. Novm Testa- mentum... Lithvanicd Lingvad donatum (B. Chilinskio biblijos Naujojo testamento rankraštis, paskelbtas leidinyje: Biblia litewska Chyliniskie- go, Nowy Testament, t. II — Text, wydali Cz. Kudzinowski— Jan Otręeębski, Poznan, 1958). P. Cvirka, Raštai, I— XI, Vilnius, 1949—1953. S. Daukanto raštai. Budą Senoves-Lėtuwiū Kalnienū ir Zamajtiū iszrasze Pagal Senowes Rasztū Jokub's Laukys, Petropilie, 1845. Debeikiai, Anykščių r. Daukšiai, Simno r. K. Donelaitis, Raštai, Vilnius, 1950. "Postilla Catholicka... Per Kūniga Mikaloiv Davksza Kanonika Mėdniku iž lękiszko pergūldita... Wilniui... 1599. 8 Rajonų pavadinimai pažymėti pagal ankstesnį (iki 1962 m.) administracinį pa- dalinimą. 75 Ds DZ Er Erž '® GB Grg GrusD Grv Grz Gs Gud-GuzKIT IM [vanLP J Jabl JabIRR ID Jnsk JV K Kin KipD KivD Klvr Kn Kp Kps KrėvR KrevSP Krk Krp Krtn Kudirk Kv LKK Lp LT LTR LzPR LzP M - Mas © Myk. PutS -- MPs — Mrk Mrs 76 Dūsetos. ; Lietuvių kalbos žodynas, I—VI, LTSR MA Lietuvių kalbos ir litera- tūros institutas, Vilnius, 1941—1962. Ėriškiai, Ramygalos r. Eržvilkas, Skaudvilės r. Die gotische Bibel, hrsg. von W. Streitberg, 2 Aufl, Heidelberg, 1919. | Gargždai, Klaipėdos r. J. Grušas, Dūmai, Vilnius, 1956. Gervėčiai, Baltarusijos TSR, Molodečno sr., Astravo r. Grūžiai, Joniškėlio r. Geistarai (Didvyžiai), Vilkaviškio r. A. Gudaitis-Guzevičius, Kalvio Ignoto teisybė, Vilnius, 1952, L. Ivinskis, Kalendorius arba metskaitlius, 1846—1877. T. Ivanauskas, Lietuvos paukščiai, Vilnius. JlutoBckiii cJoBapL A. KOumrkeBHuua cb TOJKOBaWieMb CJI0Bb Ha pVvč- CKOMb H TNOJbCKOMDB si3bikaxs, I— III, Ierporpaa1», 1897—1922. J. Jablonskio raštai. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I—II, red. J. Palionis, Vilnius, 1957—1959. ; Lietūviškos dajnos užrašytos par Antaną Juškevičę.. I-III, Kazanb, 1880—1882. - Joniškėlis. Lietūviškos svotbinės déjnos, užrašytos par Antaną JuSkevicze. Petropylė, 1883. Littauisch-deutsches Worterbuch von F. Kurschat, Halle a. S, 1883. Kintai, Šilutės r. Klaipėdiškių dainos, surinko J. Pakalniškis, Vilnius, 1908. Prusijos lietuvių dainos, surinko V. Kalvaitis, Tilžėje, 1905. Kalvarija. Kauno apylinkės. Kūpiškis, Kapsūkas. V. Krėvė, Raganius, Vilnius, 1958. V. Krėvė, Siaudinéj pastogéj, Kaunas, 1940. Krakės, Dotnuvos r. Kruopiai, Žagarės r. Kretinga. V. Kudirkos raštai. Kvėdarna, Šilalės r. Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius (nuo 1957 m.). Lėipalingis, Veisiejų r. Lietuvių Tauta, I—V, Vilnius, 1907—1936. Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių kalbos ir literatūros insti- tute. Lazdynų Pelėdos raštai. Lazdynų Pelėda, Raštai, I—VII, Vilnius, 1954—1955. M. Miežinis, Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas, Til- žėje, 1894. Prano Mašioto raštai. V. Mykolaitis-Putinas, Sukilėliai, I, Vilnius, 1957. Pasakų rinkinys. Rankraštis, K. Būgos gautas iš“ J. Murkos. Merkinė, Varėnos r. Miroslavas, Alytaus r. MZ Ndz Nj Nmn NS Pc PG Pl Pin Plng Piv Pn PP Ppr Prk Pšš Pžt R; Rdm Rm Rs Rz SechG Sim Simon Simon NTP SimonOBT SimonR SimonVK Skd Skp Skr Si Slik Sint SluckGMN Sml Sn Snt Ss Sr Srj Srv Sv Svn S Littauisch-deutsches und Deutsch-litauisches Worter-Buch... von Christian Gottlieb Mielcke.. Konigsberg, 1800. Worterbuch der Littauischen Sprache von G. HF. Nesselmann, Kė- nigsberg, 1851. Nedingé, Varėnos r. Naujamiestis, Panevėžio r. Nemunaitis, Alytaus r. A. R. Niemi ir A. Sabaliauskas, Lietuvių dainos ir giesmės, Ryga, 1911. K. Aleknavičiaus (Olechnowicz) raštai. Pociūnėliai, Šeduvos r. Pagėrintos Giesmju Knygos... Iš Naujo pėrweizdetos per F. Kurs z a- tį, Konigsberg, 1888. Palėvenė, Kupiškio r. Plūngė. Palanga. Pilviškiai, Vilkaviškio r. Panevėžys. Pasakos apie paukščius,.. hrsg. von H. Scheu... und A. Kurschat, Heidelberg, 1913. „Patarlės ir priežodžiai, Vilnius, 1958. Priekulė. Pašušvys, Radviliškio r. Pajūrio žvejų tarmė. Ph. Ruhig, Betrachtung der Littauischen Sprache, Kėnigsberg, 1747. Rudamina, Lazdijų r. Ramygala. Raséiniai. Rozalimas, Pakruojo r. A. Schleicher, Litauische Grammatik, Prag, 1856. Simučio patarlių rinkinys (F. Sragio šaltinis). I. Simonaitytės raštai. I. Simonaitytė, Ne ta pastogė, Vilnius, 1962. I. Simonaitytė, O buvo taip, Vilnius, 1960. I. Simonaitytė, Raštai, I—VI, Vilnius, 1957—1958. I. Simonaitytė, Vilius Karalius, I—II, Vilnius, 1956. Skuodas. Skapiškis, Pandėlio r. Skifsnemunė, Jurbarko r. Salos, Rokiškio r. Salakas, Dūkšto r. Salantai. M. Sluckis, Geriau mums nesusitikti, Vilnius, 1961. Smilgiai, Šeduvos r. Seinai, Lenkijos Liaudies Respublika, Suvalkų apskr. Sintautai, Kudirkos Naumiesčio r. Sasnava, Kapsuko r. Felikso Sragio surinkta medžiaga, esanti Lietuvių kalbos žodyno kar- totekoje. Seirijai, Lazdijų r. Surviliškis, Dotnuvos r. Svėdasai, Anykščių r. Suvainiškis, Pandėlio r. J. Slapelis, Lietuvių ir rusų kalbų žodynas, Vilnius, 1921. Ta pačia santrumpa žymimi ir kiti J. Šlapelio raštai. 77 Sil — Šilavotas, Prienų r. Skn — Šakyna, Žagarės r. Sil — Šilalė. Sn — Šunskai, Kapsuko r. Sts — Sates, Skuodo r. Svné — Švenčionys ir Švenčionėliai. TI —- Telšiai. Tr — Traūpis, Troškūnų r. Tsp — Tarybinė spauda. TZ — Tauta ir Žodis, Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1—VII, Kau- nas, 1923—1931. Ūd -- Ūdrija, Simno r. W — Postille... Przez D. Jakoba Wvyka.. w Krakowie,.. 1617. VaičR — P.Vaičaitis, Rinktinė, Vilnius, 1956. VaižgP — Vaižgantas, Pragiedruliai, Kaunas, 1942. VaižgR — Vaižganto raštai. VaižgRR —. Vaižgantas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1957. Val — M. Valančiaus raštai. ValPZK -- Paaugusiu žmoniu kningiele Joteiko, 1868. ValVK — Wajku kningiele su abrozdelejs, 1868. VenclEV — A. Venclova, Epochos vėjas, Vilnius, 1962. VenclGD — A. Venclova, Gimimo diena, Vilnius, 1959. VenclR — A. Venclova, Raštai, I—III, Vilnius, 1955. Vien —- A. Vienuolio raštai. VienR — A.Vienuolis, Raštai, I—VII, Vilnius, 1953—1955. Vj — Vajasiskis, Zarasų r. Vkš — Viekšniai, Akmenės r. 4 Vik — Valkinifkai, Eišiškių r. Vp — M.Valančius, Patarles Zemajeziu, Tilžėje, 1867. Vv — Veiveriai, Kazlų Rūdos r. Vyr — Veiviržėnai, Priekulės r. Zogr — GOuattuor evangeliorum codex glagoliticus olim Zographensis nunc Pet- ropolitanus... edidit V. Jagič, Berolini, MDCCCLXXIX. Zp —- Zapyškis, Kauno r. Zal —- Zaligji, Vilkaviškio r. ŽemR —. Žemaitė, Raštai, I—VI, Vilnius, 1956—1957. ŽemR; — Žemaitės raštai, Kaunas—Marijampolė, 1924. A — Ziwataj szwetuju... Wilniuj 1861. Žvyr -- Žvirgždaičiai, Kudirkos Naumiesčio r. ATPUBYTUBHO-NPEAUKATUBHOE YNOTPEBJIEHHE TNPHUYACTHA JIUTOBCKOI'O S13bIKA B. AMBPA3AC Pe3iome ATpuGyTHBHO-NIPEAMKATHBHOE YNOTpeGjenue npHuacTHA XapaKTepusyercs CJIejlytoluH- MH OCHOBHBIMH TNpH3HAKaMH: a) JBOHHHIMH CHHTAKCHUeCKHMH CBSSSMH C HMEHAMH HJIH MeCTOHMEHHAMH H C JHYHBIMH (OpMaMH rjarosia B QyHKIMH cxasyemoro; 6) sHaueHHeM BTOpocTeneHHoro JeficTBHS ua cocrosiuus. IIpuuacrHs 3TOTO Tina OTAHYAIOTCA 60110 ceMaHTHUecKoli pasHoobpasnocTbio. K 3TOMy THny OTHOCATCS T. Has. anmO3HTHBHBIE MpPH- uacTHA CO 3HAYEHHeM BTOPOCTEMEHHOTO [eficTBHS, KOHCTPYKIHH THNAa accusativus cum participio, nominativus cum participio un ap. Yaue Bcero B arpHGyTHBHO-Npe//HKATHBHOM 78 ynorpeGJieHHH BbicTynalOT NPHYACTHbIE (DOpMbI HMEHHTeJILHOTO Najieka, KOTOphie H HCC/ie- AyIOTCS B HACTOMILeH CTaThe. ATpuGyTHBHO-NIpEAHKATHBHOE YnOTpe6ieHHe HanGosiee CBONCTBEHHO AeHCTBHTELHBIM npuugacTHAM MPOLIEAIEro OAHOKPATHOTO BpPEMEHH H T. Ha3. MOJYNPHYACTHAM, a TOpa3/IO veHee — CTpajiaTeJIbHbiM TMPHYACTHAM HACTOSAIIEro H mpomexiiero BpeMeHH. Popmel HME- HHTeJIbHOTO Majexa JeHCTBHTENbHLIX NDHYACTHI HACTOAIIErO BPeMeHH B aTpHOYTHBHO- npeAHMKaTHBHOM ynoTpeG/eHHH HaGMoAaloTcsi JHWL B pelįKHX KOHCTPYKIHAX DEJHKTOBOTO HAH NPOMEXKYTOUHOrO Xapakrepa (Hamp. ¢ COC/IHHHTEJILHbIMH CJOBAMH). PopMbl HMEHHTEJIbHOrO MNajexa aTPHOYTHBHO-NpPeIMKATHBHBIX NPHYACTHR 06pa3yioT cneuH(pHYECKYI0 CHCTeMY MPOTHBOMOCTABJACHHH, OTJHYHYIO OT CHCTeMbl ATDpHOYTHBHbIX H npeAMKaTHBHBIX NpHuacTHĖ. OHH NPOTHBOMOCTABJAAIOTCS HA OCHOBE OTHOCHTEJBHBIX 3HA'e- Hiil BpeMeHH (3HaueHHe O/IHOBDEMEHHOCTH — 3HAYeHHe MpealllecTBOBaHHA) H 3ajora (3Ha- yeHHe ACHCTBHTENbHOrO CTPajaTesbHOro 3ajora). IToaynpuuactue, KoTOpoe COBCEM He HMe- er KOPPEJALHOHHBIX CBS3€H HH C aTPHOYTHBHBIMH, HH C MPeAHKATHBHBIMH TNPHYACTHUAMH, B CHCTEMe aTPHOYTHBHO-NPEAMKATHBHLIX MNPHYACTHH (YHKUMOHHpYer KaK paBHONpAaBHbIIl ujieH ¢ ABYMSI AH(QepeHuHaNbHBIMH TIPH3HAKAMH: 3HAUCHHAMH OIHOBDEMEHHOCTH H JelCT- BHTEJBHOTO 3ajora (CM. TAaG/IKHIbI MPOTHBONOCTABJEHHI Ha cTp. 64). Koppeasiuust noJtynpHuacTHiū ¢ GopMaMH HMEHHTeJIbHOTO najexa npHYacTHii B AT- pHOYTHBHO-NPEAHKATHBHOM yNOTpeGJeHHHt, NO-BHANMOMY, He siBJsie1csl nepBuiunoil. JlauHble JIPEBHAX TMHCbMeHHbIX MAaMATHHKOB M JIHaJIeKTOB YyKa3bIBAIOT Ha TO, YTO MOJYNPHYACTHS B 3TOH (DYHKUHH 3aMEHW/IH H BbITECHHJIH GoJee JNpeBHHe (DOpMbi JERCTBHTEJIbHLIX MpHYa- CTH HACTOSIETO BpeMeHH. ATpuGyTHBHO-TIpEINKATHBHEIE MPHYACTHs, 0603HaYas BTOPOCTENeHHOe [eficTBHe (cCO- CTOSIHHE), YaCTO YKas3blBAalOT H XapaKTep OCHOBHOIO AEHCTBHS WJM ero NPHUHHHLIE CBH3H (3HaueHHsl NPHYHHLI, YCJIOBHSI H YCTYNKH). DTH 3HaueHHs cnabo auddepeHunpoBaHsl, He HMEIOT OMNpeJeNIeHHBIX CPEeACTB BbipaxeHHi H Nnpexje BCEro 3aBHCAT OT JEKCHYECKOTo 3HAYeHHSl NpHYacTHsd (NOJYNpHYacTHA) H APYrHX CJIOB, BXONSUIHX B TNPHYACTHVIO KOHCT- DYKINIO, OT CONePIKAHHS BCEro MPENJOXKEHHs H OT KOHTeKcTa. BeicTynmas € BbiiueyKa3aH- HbIMH 3HAYEHHSIMH, NPHYACTHS H [OJYNPHYACTHHA COXPaHSAIOT OCHOBHbIE NMPH3HAKH aTpPHOYT- HO-NPEAHKATHBHOTO yNOTpeGJeHHs: [BOfiHbIe CHHTAKCHYECKHEe CBS3W H 3HaueHHe BTOPOCTE- NeHHOTO NeHCTBHS (COCTOSIHHA). [TpomexyTouHOEe 3BEHO Mey aTPHOYTHBHO-NPEAHKATHBHBLIM H NpEeINKATHBHBIM YIOT- peGjienueM 0o0pasyloT npHhuacTHA H JeenpHyacTHs 3MQaTHUECKOro 3HAUYEHHS H KOHCTPYKUHH C COLJIHHHTEJIbHLIMH CJIOBAMH. 79