Lietuvių kalbos dalyvių atributyvinė‑predikatyvinė vartosena

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŲ KALBOS DALYVIŲ ATRIBUTYVINĖ-PREDIKATYVINĖ VARTOSENA V. AMBRAZAS Iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų lietuvių kalba geriausiai išlaikė įvairią ir sudėtingą dalyvių reikšmių ir vartosenos tipų sistemą. Tas vartosenos įvairumas yra paremtas dviype dalyvių morfologine prigimtimi, jų tarpine padėtimi tarp veiksmažodžio ir būdvardžio, kuri savo ruožtu yra ištisus tūkstantmečius trukusios raidos rezultatas. Dalyviai, savo kilme vardažodinės formos, ilgainiui buvo iš dalies įtraukti į veiksmažodinių laiko, rūšies bei veikslo kategorijų sistemą. Todėl dabar, priklausomai nuo sintaksinės funkcijos, pozicijos, išskyrimo, išplėtimo laipsnio ir kitų aplinkybių, vienais atvejais labiau išryškėja veiksmažodiniai, o kitais — vardažodiniai dalyvių bruožai. Dėl labai įvairaus vartojimo ir daugybės pereinamųjų atvejų aiškiai apibrėžti dalyvio sintaksinę funkciją kiekviename sakinyje yra sunku. Tačiau, atsižvelgiant į sintaksinius ryšius su kitais žodžiais ir vyraujančias reikšmes, galima išskirti šiuos pagrindinius dalyvių vartojimo tipus: atributyvinę, atributyvinę-predikatyvinę ir predikatyvinę vartoseną. Ta pati dalyvio morfologinė forma, pavartota skirtingomis aplinkybėmis, gali priklausyti skirtingiems vartosenos tipams. A t r i b u t y v i n i a i d a l y v i a i yra siejami su vardažodžiais ir žymi iš veiksmo kylančias daiktų bei reiškinių ypatybes, pvz.: Kruša yra šalęs sniegas, apvalainas kaip žirniai. Plv. Kalnuoti atkrančiai, apaugę krūmais, gražiai mainėsi šviesesniu ir tamsesniu žalumu. ŽemR I 132. A t r i b u t y v i n i a i-p r e d i k a t y v i n i a i dalyviai yra kartu siejami ir su vardažodžiais ar įvardžiais, ir su veiksmažodžiais. Jie žymi sakinio antraeilį veiksmą arba dėl to antraeil io veiksmo susidariusią būseną, pvz.: Jis atsikėlęs pasižiūrėjo, kas ten per malkos, ir vėl atsigulė. BsP IV 115. P r e d i k a t y v i n i a i dalyviai sakinyje turi tarinio funkciją ir yra siejami su veiksniu einančiais vardažodžiais bei įvardžiais. Reikšdami pagrindinį sakinio veiksmą, vieni iš jų nuo atitinkamų asmenuojamų veiksmažodžių skiriasi tik tam tikrais modaliniais atspalviais ir sudaro vadinamąją netiesioginę nuosaką (modus relativus), pvz.: N e š ė s 47 velnias akmenį didumo kaip grybės. BaranAS 20. Kiti įeina į sudurtinių veiksmažodžio laikų sudėtį. Šie dalyvių vartosenos tipai nėra griežtai diferencijuoti. Daugelyje konstrukcijų dalyviai gali turėti ir vieno, ir kito tipo ypatybių. Be to, ne visiems dalyviams čia suminėti vartosenos tipai yra vienodai būdingi. Pavyzdžiui, būtojo dažninio laiko veikiamasis dalyvis beveik visada esti tik predikatyvinis, o būsimojo laiko neveikiamasis dalyvis—tik atributyvinis. Tik tam tikrose konstrukcijose atributyvinę-predikatyvinę vartoseną išlaikė ir esamojo laiko veikiamasis dalyvis. Dėl skirtingų reikšmių ir vartosenos sąlygų dalyvių sistemos viduje, o taip pat tarp dalyvių ir kitų jiems artimų veiksmažodinių formų (pvz., pusdalyvių) susidarė sudėtingi koreliaciniai santykiai, kurie dar beveik netyrinėti. Ypač maža dėmesio iki šiol tebuvo atkreipta į atributyvinę-predikatyvinę dalyvių vartoseną. Atributyvinė-predikatyvinė vartosena yra sudėtinga, nevienalytė ir apima daug įvairių dalyvių vartojimo atvejų. Čia pirmiausia priklauso vadinamieji apoziciniai dalyviai, žymintys antraeilį veiksmą ir su sakinio tariniu einančiomis asmenuojamomis veiksmažodžio formomis dažnai susiję įvairiais aplinkybiniais ryšiais (pvz.: Vilkas pasimaišęs išbaidė aveles. Er). Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai taip pat gali reikšti veiksnio būseną tarinio žymimo veiksmo metu ir dar glaudžiau šlietis prie asmenuojamų veiksmažodžio formų (pvz.: Šeimininkas nuėjo šalin įniršęs. BaltPV I 99). Tokie dalyviai ligšiolinėse gramatikose yra laikomi sudurtinio tarinio dalimis. Prie atributyvinių-predikatyvinių skiriami ir antraeilío veiksmo reikšmės dalyviai junginiuose su vardažodžių ar įvardžių galininku bei kilmininku (pvz.: Išgirdo bitutę atgaudžiančią. JD II 1203) ir kt. Visus šiuos dalyvius į vieną grupę leidžia jungti jų dvilypiai sintaksiniai ryšiai ir antraeilío veiksmo arba dėl jo susidariusios rezultatinės būsenos reikšmė. Šio straipsnio uždavinys — apibūdinti lietuvių kalbos dalyvių vardininko formų atributyvinę-predikatyvinę vartoseną. Kiti dalyvių linksniai (be vardininko) antraeilío veiksmo reikšmę dažniausiai turi tik tam tikrose konstrukcijose su vardažodžiais ar įvardžiais, ypač po kalbėjimą, pojūčius ar psichinę būseną žyminčių veiksmažodžių (accusativus, genetivus cum participio). Tos konstrukcijos pasižymi specifinėmis ypatybėmis ir sudaro atskiro tyrinėjimo objektą. Prie jų šliejasi ir itin glaudūs dalyvių vardininko junginiai su sangrąžiniais veiksmažodžiais (nominativus cum participio), kurie šiame straipsnyje taip pat nebus liečiami. Nesileidžiant į smulkesnę atskirų konstrukcijų analizę, čia tuo tarpu iškeliami pagrindiniai atributyvinės-predikatyvinės dalyvių vardininko formų vartosenos atvejai ir jiems pailiustruoti pateikiama medžiagos iš dabartinės literatūrinės bei liaudies šnekamosios kalbos. Senųjų kalbos paminklų ir literatūrinei kalbai nebūdingi tarmių duomenys daugiausia panaudojami tik ten, kur norima atkreipti dėmesį į šiuolaikinės dalyvių reikšmių sistemos santykį su ankstesne sistema1. 1 Pavyzdžiai iš XIX—XX a. raštų ir tarmių pateikiami pagal dabartinės literatūrinės kalbos normas. Iš senųjų raštų paimtų pavyzdžių rašyba bei skyryba išlaikoma, tik „gotiškos“ raidės keičiamos atitinkamomis lotyniškomis. 48 I § 1. Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje atributyvinė-predikatyvinė vartosena yra būdinga būtojo kartinio laiko veikiamųjų, esamojo laiko neveikiamųjų ir būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių vardininko formoms. Atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininkai dažnai vartojami to paties veikėjo atliekamam pagrindiniam ir antraeiliam sakinio veiksmui diferencijuoti. Tas veiksmas, kurį norima iškelti į pirmą vietą, reiškiamas asmenuojama veiksmažodžio forma, o mažiau akcentuojamas veiksmas, susijęs su pagrindiniu veiksmu laiko, priežastingumo ar kitais ryšiais, reiškiamas dalyvio vardininku. Pvz.: Kurmelis pabudęs varte pabalusias akis. ŽemR I 207. Stočkaus Julė prilindusi saldžiai sučiulbėjo. Gud-GuzKIT 264—265. Vilius išjuokiamas tylėjo. SimonVK I 79. Gruzdi žemė ariama griūna. Tl. Vilkas pabaidytas nebegrįžta į tą pačią vietą. Val (DŽ I 457). Akmuo paleistas nubimbė per stogą. Rm. Šiuose sakiniuose aiškiai matome dalyvių dvilygius sintaksinius ryšius. Jie siejami ir su veiksniu einančiais vardažodžiais, ir su tariniu einančiais veiksmažodžiais. Atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininkai užima tarpinę padėtį tarp atitinkamų atributyvinių ir predikatyvinių dalyvių formų. Ypač akivaizdūs yra atributyvinių-predikatyvinių dalyvių semantiniai ryšiai su atributyviniais. Net būt. k. l. veik. dalyvių, kurių reikšmės yra labiausiai diferencijuotos, atributyvinė-predikatyvinė ir atributyvinė vartosena tam tikrame kontekste esti sunkiai išskiriama. Kai šie dalyviai esti neišplėsti ir eina prieš pažymimąjį žodį, be intonacijos ir platesnio konteksto kartais beveik neįmanoma aiškiai pasakyti, ar jie laikytini atributyviniais, ar atributyviniais-predikatyviniais. Pvz.: Sustojęs autobusas brūzgia, o arkliai traukias atatupsti ir neina, nors tu juos užmušk. An. Išsigandęs šyviukas pabėgo prie motinos. CvR II 61. Vis dėlto subrendusi Darata jautė, kad niekam nieko bloga nepadaryti tai maža. VaižgR VII 41. Įsidūkę vaikai nebenori nė miego S (DŽ II 570). Kai įsibumbėjo susirinkę seniai, tai juokų trūk. Sss. Supykus merga kaip šėrė telčiui su kultuvu, ir subyrėjo tas piniguos. BsP II 201. Retkarčiais tokią aiškiau nediferencijuotą reikšmę būt. k. l. veik. dalyviai (vieni arba išplėsti kitais žodžiais) turi ir eidami po sakinio veiksnio. Pvz.: Bulvės neišvirusios grukščioja valgant. J I 478. Sūris išpurijęs turi daug akelių. Er. Antys peralkusios greitai žnabuoja lesalą. J (DŽ I 87). Kūdikis nudegęs bijos ugnies. B (DŽ I 665). Bėga kaip arklys, dagi po uodega gavęs. Žvr. Džiaugiasi kaip višta, pripereius ančiukų. Mrk. Ko verki kaip boba, dantį pametus? Vlk. Dar sunkiau apčiuopiama riba kartais esti tarp ypatybę ir antraeilį veiksmą reiškiančių neveikiamųjų dalyvių, kurie, apskritai, turi daugiau vardažodinių ypatybių. Todėl, žymėdami antraeilį veiksmą, 4. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida 49 jie labai dažnai kartu išlaiko ir tam tikrą atributyvinės reikšmės atspalvį. Tokie neveikiamieji dalyviai sakinyje gali eiti ir prieš veiksnį, ir po jo. Pvz.: Neprižiūrimos žemuogės išėjo į laukines. Alk. Verkia duonelė, tinginio valgoma. BaltPV I 265. Niauzga kaip katinas, uodega laužiomas. Als. Nugintas vilkas grįžta į mišką. Šim (DŽ III 324). Pašautas kareivis nesuspėjo nė aikterėti. LzP (DŽ I 31). Niurna kaip meška subausta. Šim (DŽ I 566). Akmuo, leistas iš metykles, žirždamas lekia. J (DŽ I 67). Nors riba tarp atributyvinių ir atributyvinių-predikatyvinių dalyvių yra kartais neryški, šių tipų esminis skirtumas, paremtas aukščiau minėtais sintaksiniais ryšiais ir reikšmėmis, yra neabejotinas. Jis ypač aiškiai matyti tuose sakiniuose, kuriuose greta eina to paties laiko bei rūšies atributyviniai ir atributyviniai-predikatyviniai dalyviai. Pvz.: Jo užsimąsčiusios, gilios akys, staiga kuo nors susidomėjusios, tuoj vėl gesdavo. CvR III 257. Netekęs kasdieniško, įprasto garso, sakytum išmiręs avilys, slėnis nutilo. CvR III 44. § 2. Reikšdami antraeilį veiksmą, atributyviniai-predikatyviniai dalyviai kartais sakinyje gali atlikti panašų vaidmenį, kaip asmenuojamos veiksmažodžio formos. Imkime, pavyzdžiui, šį sakinį: O tuo metu senis apsimąstęs, pagaluojęs sugrįžo skiedrunan. KrėvR 93. Būt. k. l. veik. dalyvius čia galėtume pakeisti būt. k. l. veiksmažodžiais, tuo neiškreipdami sakinio prasmės (plg.: O tuo metu senis apsimąstė, pagalvojo ir sugrįžo skiedryn(an). Vis dėlto būt. k. l. veik. dalyvių ir veiksmažodžių funkcija šiuose sakiniuose nėra vienoda. Jei pirmajame sakinyje jau iš dalyvių gretinimo su veiksmažodžiais matome, kuris veiksmas laikomas pagrindiniu, o kurie veiksmai — antraeiliais, tai antrajame sakinyje visi trys veiksmai nusakyti kaip lygiaverčiai. Esamojo ir būtojo laiko neveikiamieji dalyviai, reiškiantys antraeilį veiksmą, panašiai santykiauja su atitinkamomis sudurtinėmis neveikiamosios rūšies laiku formomis, pvz.: Pirk­lio sūnus, gerai užlaikomas, gražiai augo ir po keletui metų jau buvo gudrus vaikas. LTR (Plg.: Pirk­lio sūnus buvo gerai užlaikomas ir gražiai augo...). Keliai aplynojami tuiskėjo valkelėmis, bet jas laikė lyg dubenėliuose, patys nepermirkę. VaižgRR I 277 (Plg.: Keliai buvo aplynojami ir tuiskėjo valkelėmis...). Kitas akmuo pritrėkštas sprogo, net kibirkštys išlėkė. ŽemR I 145 (Plg.: Kitas akmuo buvo pritrėkštas ir sprogo...) Šaka nukirsta vėl ataugo. Lp (Plg.: Šaka buvo nukirsta ir vėl ataugo). Šiais atvejais atributyviniai-predikatyviniai dalyviai nuo vienarūšiais tariniais einančių asmenuojamų veiksmažodžio formų taip pat aiškiai skiriasi antraeilio veiksmo reikšme. § 3. Tačiau taip santykiauja su asmenuojamomis veiksmažodžio formomis tik nedidelė dalis atributyvinių-predikatyvinių dalyvių. Ypač ne- 50 veikiamieji dalyviai veiksmažodinius koreliatus tegali turėti palyginti retai. Pirmiausia tai aiškintina aukščiau minėtų atributyvinių ir atributyvinių-predikatyvinių dalyvių artimumu, dėl kurio pastarieji kartais turi ir tam tikrą atributyvinės reikšmės atspalvį. Be to, dalyviai, žymintys antraeilį veiksmą, dažnai esti susiję su tariniu einančiais veiksmažodžiais priežasties, sąlygos, būdo ir kitais aplinkybiniais ryšiais. Imkime, pavyzdžiui, sakinį Svetimieji vyrai, nudūrę šunį, paliko jį suolų kampe ir patys išėjo, šakęs per petį persimetę. SimonOBT 42. Čia pirmasis dalyvis, žymėdamas antraeilį veiksmą, nurodo tik tam tikrą jo laiko santykį su pagrindiniu sakinio veiksmu, išplaukiantį iš pačios dalyvio laiko reikšmės. Tuo tarpu antrasis dalyvis (persimetę) su priklausomais žodžiais kartu paaiškina ir pagrindinio veiksmo pobūdį2. Kaip matome, atributyviniai-predikatyviniai dalyviai pasižymi tam tikru reikšmės sinkretizmu: jie dažnai turi ir atributyvinės, ir predikatyvinės, ir aplinkybinės reikšmės atspalvių3. Priklausomai nuo įvairių sintaksinių sąlygų (pozicijos, išskyrimo, sakinio struktūros ir kt.), kartais labiau iškyla vienos, kartais kitos jų semantinės ypatybės. Tam tikrose konstrukcijose (žr. §§ 26—27) jie priartėja ir prie predikatyvinių dalyvių, sudarančių netiesioginę nuosaką (modus relativus). Skirdami atributyvinius-predikatyvinius dalyvius nuo kitų dviejų pagrindinių vartosenos tipų, remiamės dviem svarbiausiais aukščiau minėtais kriterijais: sintaksinių ryšių dvilypumu ir antraeilío veiksmo arba dėl jo susidariusios būsenos reikšme. II § 4. Atributyvinė-predikatyvinė vartosena ypač būdinga būt. k. l. veik. dalyviams, kurie dabartinėje lietuvių kalboje iš viso yra plačiausiai vartojami. Pažymėtina, kad būt. k. l. veik. dalyviai antraeilį veiksmą žymi kelis kartus dažniau, negu ypatybę. Antraeilío veiksmo reikšmę galima laikyti pagrindine, vyraujančia šių dalyvių reikšme. Atributyviškai dažniausiai vartojami būt. k. l. veik. dalyviai, padaryti iš intranzityvinių savaiminių veiksmažodžių. Tuo tarpu antraeilío 2 Dėl įvairių aplinkybinių reikšmių, kurios nėra tvirčiau paremtos formaliomis ypatybėmis (žr. §§ 24—25), kai kurie atributyviniai-predikatyviniai dalyviai ligi šiolinėse lietuvių kalbos gramatikose yra skiriami prie aplinkybių, plg. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957, p. 478 tt; J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, II, Sintaksė, Kaunas, 1961, p. 33 tt; J. Balkevičius, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius, 1963, p. 205, 212, 223, 230 t.t. Antraeilį veiksmą žymintiems dalyviams taikomas ir aplinkybinio pažyminio (przydawka okolicznikowa) terminas, žr. T. Buch, Użycie participiów w utworach Ch. Donelaitisa, „Biuletyn Polskiego towarzystwa językoznawczego“, 21, Wrocław—Warszawa—Kraków, 148 tt., 157; ten pat kritiškai vertinama pažiūra į pusdalyvius ir dalyvius kaip aplinkybes. 3 Ryšiai su atributyviniais dalyviais ir dažnos aplinkybinės reikšmės kliudo antraeilį veiksmą žyminčius dalyvius laikyti tiesiog antraeiliais tariniais, kaip tai siūlo kai kurie rusų gramatinės mokyklos atstovai, plg. С. И. Груздева, Атрибутивные и предикативные функции причастия на -ęs в литовском языке в сравнении с русскими конструкциями, «Исследования по грамматике русского языка», I, Л., 1958, p. 242—245. 4* 51 veiksmo reikšmės būt. k. l. veik. dalyvius, priešingai, linkstama daryti iš tranzityvinių arba intranzityvinių nesavaiminių veiksmažodžių. Tokie dalyviai žymi antraeilį veiksmą, įvykusį prieš prasidedant pagrindiniam, asmenuojama veiksmažodžio forma nusakytam veiksmui, ir paprastai esti įvykio veikslo. Bajoras įėjęs rado merginą skaniai bemiegančią ant didžiausios verpalų krūvos. CvR III 231. Ožys įsibėgėjęs uošę į tvorą raguota kakta. Db. Nenusimink, brolau! Kai bus tau bloga, atbėgęs išgelbėsiu. CvR V 124. Romas atrišo malūno sparnus, įsibėgėjęs juos pasuko. CvR V 89. Vieversėlis pašokęs pavyturios, pavyturios ir vėl krinta ant žemės. ŽemR I 407. Pirmasis pabudo Rukinas, pašokęs pasižiūrėjo į langą, kailinius ant nugaros ir išbėgo prie arklių. ŽemR II 145. Prisijudink nuėjęs jį, klėtelėj miega. Jnšk. Dabar dvylika brolių sugrįžo atgalios, o karaliūnas pasilikęs ėjo patsai vienas. BsMt II 89. Senis apsisukęs vėl bėga. BsMt II 85. Šuo nuėjęs priejo prie tos karalaitės ir užsideda galvą ant jos kelių. BsP I 7. Paamsėjo kieme šuva ir nutilęs atsigulė. Brt. Dabar ir Grigas atsikėlęs priėjo, nusilenkė ir pabučiavo Žemaitukui ranką. KrèvR 52. Turgui negaišk — pardavei, apsigręžęs važiuok. Svn. Antys susidrasėję nuėjo pirkion. Svnč. Įsidrąsinęs priėjau aš prie vienų vartų, subeldžiau. BaltPV I 156. Atėjęs pasėdėjo ir kaip dėlčia išdilo. Gs. Atlėkęs tas paukštukas truputį pačiulbėjo ir purpt nulėkė. Gs. Prišokęs ir aš užrėžiau porą antausių. Gs. Cituotuose pavyzdžiuose užbaigtą ankstesnį veiksmą žymi neišplėsti dalyviai, padaryti iš intranzityvinių veiksmažodžių. Dalyviai, padaryti iš tranzityvinių veiksmažodžių, dažniausiai eina su vardazodžiu ar įvardžių galininku. Neišplėsti tranzityvinių veiksmažodžių dalyviai šia reikšme vartojami gana retai. Pvz.: Niekas jau nebeatneša jam iš miestelio riestainių ar saldumynų nupirkęs. BilR I 158. Nuviliojo (karalius) juos į svetainę ir ten užrakinęs paliko. CvR V 34. Mudvi su Marcele turėjom čia duonelės; paėmęs užsikąsk, paskui padėsi statinėti. ŽemR I 150. Turėdami priklausomų žodžių, antraeil[o] veiksmo reikšmės būt. k. l. veik. dalyviai sudaro sakinyje išskirtines dalyvines konstrukcijas. a) Išplėsti dalyviai, padaryti iš tranzityvinių veiksmažodžių: Ponas taip perpyko už tokius žodžius, kad, pagriebęs kirvį, sviedė jį visu smarkumu į berną. CvR V 31. Senolaitė perkėlusi akis, apsižvalgė po trobą. ŽemR II 145. Baisu pasidarė Januliui, kai jis, apėjęs sodą, pažvelgė į klėtis, tvartus, klojimą ir pamatė vien, plikas sienas ir kiaurus stogus. VienR I 152. Priėjo Janulis prie lango, giliai atsiduso ir, įtraukęs į nesveikus plaučius kvepiančio sodo oro, įsiklausė į nakties tylą. VienR I 148. Štai Enskys tuojau, ištraukęs didelį peilį, virtas ir keptas mėsas jau pradeda piaustyt. DonR 129. Tušė, staltieses tuojau atnešusi plonas, suobiškai, kaip reik, išrėdė didelį stalą. DonR 67. Lapė, kukelę bobos pagavus, pribėgo aketėlius ir 52 sako. Švnč. Simukas, pasikasęs blauzdelę, sako. Senė kumelė, apiplaukus porą kartų ežero atšiautą, išlipo krantam ir paoirto pasivolioti smėlyje. CvR II 15. Surinkęs iš dirvos akmenis, sudėk ant antėžio. Rt. Dar kartą apžvelgusi laukus, moteriškė ėjo pirkion. CvR III 105. b) Išplėsti dalyviai, padaryti iš intranzityvinių nesavaiminių veiksmažodžių: Piemeniokas, atsisėdęs prie gubos, pribluso, ir suėjo galvojai vasarojun. Kp. Vieną rytą vaikai, susirinkę į mokyklą, kėlė triukšmą tarpusaviečiuose. VencIR II 36. Bernas, vidury pirkios atsistojęs, apsidairė aplinkui ir nusiėmė kepurę. KrėvR 144. Visa vyresnybė, išėjusi su kunigais pro didžiąją angą vietovės, Gediminą pasveikino. Dauk (DŽ I 110). Pabūgau, kad Perkūns, tuojau pasikėlęs, neprietelių tokių namus į plentą supleškins. DonR 132. Rudos skruzdėlės, užkopusios jo kojomis, replinėjo nugara. CvR II 78. Išėjęs į vieškelį, sutiktau būrį mokinių su mokytoju priešaky. VienR I 212. Užlindus už staklių, aš atsistojau prie lango. SimonOBT 83. Ankštokai nukilęs, eisiu grybauti. Alk. Parėjęs pačioj dvyliktoj, bildėnasi į duris. Šil. Apie mylią tenuvažavęs, turėjo grįžti. Jnšk. Daug rečiau antraeilio veiksmo reikšmę turi būt. k. l. veik. dalyviai, padaryti iš intranzityvinių savaiminių veiksmažodžių. Pvz.: Sūnus papykęs išgrūvo ant žemės. Er. Šiaudai sudžiūvę net rausti ima. ŽemR I 212. Tasai vaikutis, paaugęs lig aštuonių metų, pradėjo ganyti. BM 257. Perkūns, didei supykęs, jį kardu perdalijo. KlvD 334. Elena, putinu paraudusi, nežiūrusi dar trikojo, spruko, kaip vandeniu apšutinta, iš trobos. KrėvR 38. Aš velyčiau, antelė pavirtusi, po mareles plaukyti. JV 28. Todėl vos dyvai, kad kartais mezliavą mielą užmokėt n’imanau, ir antmons išbara visą ar, nesvietiškai supykęs, muša per ausį. DonR 52. Taigi savo santykiu su tranzityvumu-intranzityvumu ir bendriausiomis leksinėmis reikšmėmis antraeilį veiksmą žymintys būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai ryškiai skiriasi nuo atributyvinių. § 5. Antraeilį veiksmą dažniausiai žymi priešdėliniai būt. k. l. veik. dalyviai. Nepriešdėlinės formos vartojamos rečiau ir paprastai tik tokios, kurios gali nusakyti veiksmą kaip išbaigtą visumą ir turi įvykio veikslo reikšmę. Pvz.: Bet ir to negana; jis, ėmęs didelį peilį, gerklę su stemple jau perpiau­t ištięsė ranką. DonR 28. Kur linkiau, ten tyrulis, kur įkalniau, ten per sausą; nors ėmęs slėsnavietes sausink, o kalnavietes drėkink. VaižgRR I 260. Šis tuojau kėlęs tarė. ValVK 66. Sėdęs prie lovos, vyras tarė. ValPŽK 123. Kaip paprastai, mažasis kalvio vaikas ir šį kartą, spėjęs papietauti, atnešė Mikei medumi pateptą duonos riekę. CvR II 85. Nusirengęs tinklą, pirkęs luotą, Bebenčiukas dienų dienas praleisdavo ežere bežvejodamas. CvR V 7. Vežimas, krestelėjęs nuo kranto, suiro, ir bastučių galvos pradėjo dribti į vandenį. BsP III 105. Nieku dėjęsis, nuėjau prie kaimyno. Kv. 53 Tačiau tam tikrais atvejais nepriešdeliniai būt. k. l. veik. dalyviai gali nusakyti antraeilį veiksmą ir kaip praeityje kurį laiką trukusį procesą. Tokią reikšmę, būdingą eigos veikslo formoms, nepriešdeliniai slinkties ir kai kurių kitų veiksmažodžių dalyviai turi palyginti retai. Pvz.: Nesulaukusi vyriausios sesers grįžtant, išėjo Bebenčiuko ieškoti antroji sesuo. Ėjusį priėjo obelį. CvR V 11. Tris dienas jojęs, ežys pasiekė antrojo pono dvarą. CvR V 72. Valandą keliavę, pamatė vyrą, beržą graužiantį. CvR V 32. Tas žmogus, kurs, daug triūsinėjęs bei prisivargęs, savo prastus valgius vis su pasimėgimu valgo... tas apgauna tą, kurs vis kasdien išsirėdęs, ale dūsaudams ir vis sirgdamas nutveria šaukštą. DonR 41. Kurį laiką kabojuosi viršum pievų, saulė greitai nusileido. CvR III 190. Ilgai šnirpštęs pro nosį, iš visų pusių apžiūrėjęs daiktą, maršalka išsitraukdavo iš dantų pypkę pasišlausti kainos. CvR III 54. § 6. Būt. k. l. veik. dalyviai, sakinyje santykiaudami su tariniu einančiomis asmenuojamomis veiksmažodžių formomis ir skirdami antraeilį veiksmą nuo pagrindinio, įgalina nurodyti veiksmų eilę (nuoseklumą). Todėl jie yra patogi priemonė pasakojimui plėtoti. Vienas po kito vykstantys veiksmai dabartinėje literatūrinėje kalboje neretai žymimi ištisa būt. k. l. veik. dalyvių ir veiksmažodžio asmenuojamų formų grandimi. Pvz.: Antanas, nusidaužęs šluotražiu kojas, numetęs nuo uostų ledus, atsisėdęs tarė. ŽemR I 231. Onikė, apkloščiusi senolaitę, atsisėdusi kojų gale, snaudė. ŽemR II 142. Ir kaip tik Dūdonis įėjo pro duris, tai jis, baisiai nusikrikęs, iškuvietęs rupūžes ir velnius, išsitraukė iš pintinio visą paką degtukų ir visa jėga sviedė į suolų kampą. SimonOBT 130. Rūkinas, padėjęs pypkę, susilankstavo kailinius ir, pasidėjęs po galva, išsitiesė ant suolo užstalėje. ŽemR II 145. Atsikėlusios anksti rytą, įsidėjusios kraitelen sūrio ir duonos, užsklendusios namų duris, jos išėjo už miesto. CvR III 28. Tas (sūnus), jai padėkavojęs už jos dovanas, atėjęs vėl kurina ugnį. BsP III 154 (Brt). Apsukęs ratų sodybą, varnas porą kartų kranktelėjo ir nutūpė į tą patį topolį. Apsidairęs pamanė (32), ar kartais nepaklydo, bet, geriau įsižiūrėjęs, pažino tuos pačius namų stogus, deng­tus čerpėmis. CvR II 32–33. Ypač būdingos tuo atžvilgiu šios K. Donelaičio „Metų“ eilutės: Štai Dočys tuojau, tepalų smarhumą suuodęs Ir žyniavimo bobiško baisumą pajutęs, Su sykiu nei koks perkūns iš patalo šoko Ir, iš papukio nusitvėręs didelį strampą, O paskui, stubos rykų daugumą sudaužęs Ir čerpes su liekarstvomis pro duris išmetęs, Tuo vaikus, kurie jo stervą buvo suvalgę, Dūkdamas vis ir rėkaudams kone numušė smirdas. DonR 85. 54 § 7. Atributyviniai-predikatyviniai būt. k. l. veik. dalyviai gali reikšti ne tik ankstesnį antraeilį veiksmą, bet ir dėl jo susidariusią rezultatinę būseną, trunkančią tarinio žymimo veiksmo metu. Tokie dalyviai labiau, negu aukščiau aptartieji, yra susiję su tariniu tiek savo reikšme, tiek pozicija. Dažniausiai jie esti įvykio veikslo ir eina po tarinio. Kai dalyvis yra išplėstas priklausomais žodžiais, greta rezultatinės būsenos dažnai jaučiama ir ankstesnio antraeil io veiksmo reikšmė. a) Dalyvis padarytas iš tranzityvinių įvykio veikslo veiksmažodžių: Ilgai sėdėjo Veronika, išmeigusi akis į paslaptingą miško tamsą, ir vis kažin ką galvojo. VienR I 175. Grigienė nepaleido ratelio, bet ilgai sėdėjo, rankas ant kelių susidėjus. KrėvR 34. Guli vilkas kojom apsikabinęs girinį kuilį. BsP IV 284. Vertė gailiai mergužėlė, rankeles suėmus. Srj. Bėgom padus pasipustę, kad net balos džiuvo. Alk. Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą susiėmus bėgtum. Slnt. Kentėk dantis sukandęs, nelaimė buvusi praeis. M (DŽ II 796). Mes su Stepuku jau tiek ir beveikėm, kad, užvertę galvas, žiūrėjom aukštyn. BaltPV I 114. Stepukas net kvėpavimą sulaikęs klausėsi. CvR III 199. b) Dalyvis padarytas iš intranzityvinių įvykio veikslo veiksmažodžių: Jis gulėjo dabar ant šono, išsitiesęs visu kūnu, galvą padėjęs prie pirmutinių kojų. CvR II 41. Mes su Stepuku sukom žilvičio švilpukus ir grojom susėdę vienas prieš kitą kur ant akmens. BaltPV I 55. Pažymėtina, kad taip vartojami išplėsti dalyviai kartais nėra skiriami intonacija ir nesudaro išskirtinių sakinio dalių, pvz.: Petras dar labiau nustebęs žiūrėjo į dėdės bendrakeleivį ir nežinojo, ką sakyti. Myk-PutS 55. Kurs turėjo dar pasiėmęs kapeiką, išgėrė alaus, persirando pyrago, o kurs neturėjo, įtraukęs pilvą kentėjo. ŽemR II 25—26. Aš stovėjau apstulbęs nuo motinos žodžių. BaltPV I 74. Ponas rankas į šonus įsidėjęs vaikščiojo. J (DŽ II 341). Neišplėsti būt. k. l. veik. dalyviai, žymėdami rezultatinę būseną, dar labiau prisišlieja prie tariniu einančių asmenuojamų veiksmažodžio formų. Tokie įvykio veikslo dalyviai, skirtingai nuo aptartų §§ 4—6, dažnai daromi iš intranzityvinių nedarybinių, ypač rezultatinių, veiksmažodžių. Jų antraeil io veiksmo reikšmė tėra silpnai jaučiama, o neretai ir visiškai išblanksta. Pvz.: Seržantas nutilo ir pasilenkęs žiūrėjo į tolumą, kur nuėjo karavanas. CvR VI 270. Glūdėjau prisispraudus ir klausiau, ką kalbės. Srv. O ką tu čia veiki atsigulęs? BsMt II 99. Ateik privalgęs, ir čia gausi. B (DŽ II 773). Jo pati iš tolo vyrą pasitiko apsiašarojusi. CvR V 137. Alyzas apdujęs žiūrėjo į šituos pinigus. BaltPV I 245. Oras radosi troškus, visų žolelių lapai išvytę 55 gulėjo ant žemės. ŽemR I 144. Jie susidėję gyvena. Rdm. Tos apsileidėlės ir vaikai apšepę vaikščioja. Nmn. Ans peralkęs iš medžioklės sugrįžo. J (DŽ I 87). Kaip matyti iš pavyzdžių, dalis šių dalyvių turi kokybinę reikšmę ir apibūdina tarinio veiksmą panašiai, kaip predikatyviniu atributu einantys būdvardžiai (plg.: Minia ėjo rimta ir susikaupusi. Vien.). Tokie būt. k. l. veiksmo laiko veikiamieji dalyviai, nors ir turėdami kitokią funkciją, negu minėtieji § 1, savo reikšme irgi priartėja prie atributyvinių. Rezultatinės būsenos reikšmę tam tikrais atvejais (paprastai—eidami su judėjimą žyminčiais veiksmažodžiais) gali turėti ir eigos veikslo būt. k. l. veik. dalyviai. Pvz.: Katinukas parėjo iš miško karnavęs, nerado gaiduko—verkė; verkė. LTR. Nusibridę ponaičiai parėjo medžioję. Plng. Parėjo dukrelė rugelius grėbus, labai pailsus. Žal. Parėjau daržus graižius. Sts. Kaip aš pareisiu karčemoj gėręs, pasidabokis, kur pasidėsi. KlvD 144. Kada sugrįši krygaitėn jojęs? KlvD 250. Ilgai piemenė neateina ganius. Ds. Vos tik Kazys duris pravėrė, eidamas malkas skaldęs, motutė silpnai jį prisišaukė. VaizgRR I 200. Šie eigos veikslo dalyviai, skirtingai nuo atitinkamų įvykio veikslo formų, visada išlaiko ankstesnio veiksmo reikšmę ir nebūdvardėja. Literatūrinėje kalboje jų pasitaiko gana retai. Prie rezultatinę būseną žyminčių formų skirtini ir abiejų veikslų būt. k. l. veik. dalyviai, vartojami junginiuose su būdvardžiu sveikas. Pvz.: Sveiks atojęs, ženteli. JV 255. Sveikas, gužiau strypakoji! Sveiks parlėkęs, ilgasnapi! LzPR II 17. Sveiks atėjęs. N (DŽ II 773). Sveiks, svieteli margs, šventes pavasario šventęs! Sveiks ir tu, žmogau, sulaukęs vasarą mielą! DonR 41. § 8. Būt. k. l. veik. dalyviai, reiškiantys antraeilį veiksmą, pasižymi specifiniais koreliaciniais ryšiais su kitomis veiksmažodinėmis formomis. Panašiai, kaip atributyviniai būt. k. l. veik. dalyviai santykiauja su atitinkamais es. l. veik. dalyviais, antraeilio veiksmo reikšmės būt. k. l. veik. dalyvių vardininkai santykiauja su pusdalyviais. Jeigu antraeilis veiksmas vyksta tuo pačiu metu, kaip pagrindinis, jis reiškiamas pusdalyviu; jeigu antraeilis veiksmas yra įvykęs prieš pagrindinį veiksmą, jis reiškiamas būt. k. l. veik. dalyvio vardininku. Plg.: Vilkas, matydamas, kad voverytės nesugaus, taip galingai užstaugė. LTR. O kiškis, pamatęs, kad vilkas voverytę gaudo, sako... LTR. Eidama mišku, Veronika išsigąsdino kažin kokį žvėrelį, kuris, pamatęs žmogų, drioktelėjo į šalį, sučiūžėjo lapuose, ir tiek jį mergina tematė. Išėjus iš miško, Veronika net stabtelėjo. VienR I 175. Avikėlė bėga, bėgdama prieda. Srj. Šuo pribėgęs tik amtelėjo, įkando į pakinkį ir nubėgo. Plv. 36 Matome, kad vis tiek jos (vaivorykštės) nepavusime ir grožimės, žiūrėdami į nuostabias varsas. CvR II 16. Anelė, pažiūrėjusi į mane, taip pat pradėjo verkti. SimonOBT 175. Valgydamas žuvį, pasisaugok ašakos praryti. Vlk. Pavalgęs kirsiu į akį (miegosiu). Rm. Girdėdami jos pasakojimus, vyrai tik juokėsi, o moterys ramino. KrėvR 67. Išgirdę Balsio pavardę, žandaras ir policininkas sukluso. Myk-PutS 313. Kas man prisidės, kad aš ten važiuodamas peršalsiu? Alv. „Sustok čia!“ prabilo Janulis, privažiavęs savą kiemą. VienR I 145. Būt. k. l. veik. dalyvių ir pusdalyvių priešpastatymas labai ryškiai jaučiamas ir tais atvejais, kai jie daromi iš skirtingos šaknies veiksmažodžių, bet eina tame pačiame sakinyje (arba gretimuose sakiniuose). Pvz.: Jonas, pasiėmęs dalgiakotį, ėmė derinti dalgę ir, tėvo kalbos beklausydamas, dar labiau nirto. KrėvR 93. Pamačiusi vaikus, moteriškė sustojo ir, dar labiau nusiminusi, vos neverkdama, ėmė aimanuoti. KrėvR 65. Raudonas gaidys, išsivedęs vištų būrį ant skiedryno, pasikraipydamas rožetą skiauterę, garsiai gieda. ŽemR I 81. Ant saulelė, vėl nuo mūs atstodama, ritas irgi, palikusi mus, greita vakarop nusileidžia. DonR 63. Lug kaip sapnas koks, kurį miegodami matom, ogi pabudę jo po tam trumpai paminėjam (63), lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas. DonR 63–64. Bet jau vilks, per daug girdėdamas, ko nepadūko ir, papykęs labai, iš keršto visas išputo. DonR 124. Su badu ir šalčiu broliavomės, dvare gyvendami, su badu ir šalčiu giminės palikom, žemę gavę. CvR III 114. Besižvalgydama (našlė) pamatė dideliai didelį akmenį. Priėjusi prie to akmens, išvydo urvą. LTR. Rezultatinę būseną žymintys būt. k. l. veik. dalyvių vardininkai, bent dalinai išlaikę ankstesnio antraeilio veiksmo reikšmę, taip pat priešpastatomi pusdalyviams, plg.: Petras žiūrėjo į skerdžių, akis išvertęs, lyg jo žodžių nesuprasdamas. KrvR 197. Ir ima kugždentis abidvi senos kaimynės, susikišusios galvomis, lyg į pat nosį viena antrai sakydamos. VaižgRR I 193. Ant upės skardžio, susirietusi į kamuolį, keliais beveik siekdama smakrą, gulėjo mergaitė. CvR III 266. Tačiau tie būt. k. l. veik. dalyviai, kurių antraeilio veiksmo reikšmė yra išblankusi, gali būti priešpastatomi ir es. l. veik. dalyviams. Pavyzdžiui, palyginkime šiuos sakinius: Visa persigandusi ir drebėdama atsikėlė Veronika ir niekaip negalėjo sugebėti, ar iš tiesų, ar tik per sapną su motute kalbėjosi. VienR I 197. Vieną žiemos rytą Burokienė atsikėlė kažin ko neįgalinti, o dieną lauke pūga! ŽemR II 8. 57 Pirmojo sakinio pusdalyvis, sugręžintas su būtojo kartinio laiko veik. dalyviu, čia pavartotas visai panašiai, kaip antrojo sakinio es. l. veik. dalyvis, kuris savo ruožtu galėtų būti pakeistas atitinkamu pusdalyviu. Pusdalyviams gali būti priešpastatomi ir būt. k. l. veik. dalyvių vardininkai, einantys su kai kuriais sangrąžiniais veiksmažodžiais (ypač su veiksmažodžiu džiaugtis) ir turintys daugiau ar mažiau ryškų aiškinamojo (eksplikatyvinio) sakinio reikšmės atspalvį. Pvz.: Tur būt, ji (katė) džiaugiasi, ištrūkusi iš vaikų nagų. SimonVK I 219. Bet jis džiaugėsi, sugrįžęs į savo gimtąjį kiemą. CvR II 73. Tas karalaitis džiaugėsi tokį dailų žirgą nusipirkęs. BsP II 260. Džiaugiasi tėvai gerus vaikus užauginę. Dkš. Ir jis džiaugėsi guvas išlikęs. Jabl. Ramino ir guodė Pranaitis Balsį ir pats džiaugėsi laimingai pasprukęs. Myk-PutS 230. Apsidžiaugiau gandrų nusikratęs. Šll. Nesigailėk davęs, džiaukis gavęs. Rz. Senis džiaugiasi stenėdamas, jaunikaitis važinėdamas, kai kas kuldamas. VP 41. Per karą džiaugėsi žmonės, gaudami iš vokiečių arklinio geltono cukraus. Ds. Poetai, džiaukitės matydami, ką gali meilė! (Kudirk (DŽ III 60). Nesidžiauk, pirmas piaudamas, džiaukis, pirmas kluonan veždamas. Al (Ppr 47). Piemuo apmauduoja(si), negalėdamas žąsų iš avižų išvaryti. Sr. Kai ši reikšmė labiau išryškėja, dalyvių junginiai su minėtais sangrąžiniais veiksmažodžiais priartėja prie nominativus cum participio tipo konstrukcijų. Tokiais atvejais su sangrąžiniais veiksmažodžiais vartojami ir esamojo bei būsimojo laiko veikiamieji dalyviai. Pvz.: Aš džiaugiuosi, net į aukštą šokinėju, turintį kažį kur tokią seserį giminaitę. ŽemR IV 311. Lapė, užgirdusi atvažiuojant žmogų (su vištomis), džiaugėsi turėsianti gardų pusrytį. Būt. k. l. veik. dalyvių vardininkai ir pusdalyviai priešpastatomi, remiantis skirtingomis laiko ir veikslo reikšmėmis. Būt. k. l. veik. dalyvių vardininkai nusako ankstesnį už pagrindinį ir dažniausiai užbaigtą veiksmą. Pusdalyviai, eidami nežymėtomis formomis, turi vienalaikiškumo reikšmę ir esti eigos veikslo. Tais atvejais, kai būt. k. l. veik. dalyviai žymi antraeilį veiksmą kaip tam tikrą laiką praeityje trukusį procesą (pavyzdžius žr. § 5), jie priešpastatomi pusdalyviams tik skirtingos santykinės laiko reikšmės pagrindu. Plg.: Eidama šokti, staklužės taisė. KlvD 295. — Jau kelias dienas ėjęs, jis pritiko vieną žmogų. LTR. § 9. Būt. k. l. veik. dalyvių ir pusdalyvių priešpastatymas, matyt, nėra pirminis. Yra duomenų manyti, kad pusdalyviai aukščiau minėtais atvejais yra užėmę es. l. veik. dalyvių vietą. Tarmėse bei senesniuose raštuose dar pasitaiko sakinių, kuriuose es. l. veik. dalyviai turi pusdalyviams artimą reikšmę ir gali būti priešpastatomi būt. k. l. veik. dalyviams. Plg.: Per dieną mislijantis po mišką vaikščioja, nieko neat radęs, apie sau bėdoja. Slk (LTR). Stonę nuliūdusi ir pas ją ateinantį 58 matąs diegas supuko: nuodėgulį degantį griebęs, tam per nugarą drožė. VaičE 984. Tokios es. l. veik. dalyvių vartosenos archaiškumą rodo atitinkamos konstrukcijos daugelyje giminingų kalbų5. Pusdalyviams artima reikšme es. l. veik. dalyviai tarmėse neretai vartojami ir su įvairiais jungiamaisiais žodžiais6. § 10. Būtojo dažninio laiko veik. dalyviai antraeilam veiksmui nusakyti nevartojami. Sakiniuose, kurių tarinys žymi daugkartinį veiksmą, dažninę reikšmę turi būt. k. l. veik. dalyviai. Pvz.: Jaunieji, į puolę į pirkią, susigraibydavo ko nors užkąsti ir sprukdavo į gatvę. Myk-PutS 35. Parvažiavę vasarą iš gimnazijos, (Janulis) pasidėdavo ant šakų lentas, apklodavo šiaudais ir, apraišiojęs iš šonų virvėmis, įsitaisydavo guolį. VienR I 152. Vėlai naktį, įtraukusi lempos dagtį, tik valandėlei pasvirusi ant suolo trumpam poilsiui, mergina lietai čia pat užmigdavo su siūlų kamuoliu arba nebaigta skusti bulbe rankoje. CvR III 26. Seni karšinčiai, šiaipiau retai matomi, atsirasdavo saulėje ir, susėdę kur nors užuovėjoje, pasidėję ant lazdų smakrus, ištisomis valandomis sustingdavo, išblukusiomis akimis sužiūrę į kokį nors daiktą. CvR III 18. Tokie būt. k. l. veik. dalyviai laiko ir veikslo reikšmių pagrindu priešpastatomi pusdalyviams taip pat, kaip ir § 8 aptartais atvejais (plg.: Žingsniuodamas margu pievų kilimu, daugiau gąsdindavau ir paikindavau paukščius, negu juos medžiodavau. CvR II 53). § 11. Atributyviniai būt. k. l. veik. dalyviai laiko reikšmės pagrindu santykiauja ne tik su esamojo, bet ir su būsimojo laiko veik. dalyviais (būtojo dažninio laiko veik. dalyviai tik išimties atvejais teturi atributyvinę reikšmę), plg.: važiuojąs traukinys: važiavęs traukinys: važiuos iąs traukinys. Antraeilio veiksmo reikšme būsimojo laiko veik. dalyvių vardininkai nevartojami, o kokių nors specialių dalyvinių formų, žyminčių vėlesnį (t. y. po asmenuojamos veiksmažodžio formos veiksmo vykstantį) veiksmą lietuvių kalboje taip pat neturime. Tačiau toks antraeilis veiksmas ar būsena, kuri išplaukia iš pagrindinio veiksmo kaip jo rezultatas, neretai reiškiama pusdalyviais. Pvz.: 4 Daugiau pavyzdžių su antraeilio veiksmo reikšmės esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais žr. V. Ambrazas, Absoliutinis naudininkas XVI—XVII a. lietuvių kalbos paminkluose, LKK, t. 5, p. 7. Plg. dar šiuos pavyzdžius iš J. Bretkūno ir B. Chylinskio raštų: Bei ios skubei ischejo isch grabo bijadamos ir didei dzaugenčzies ir tėkeia. BrP I 401₂₅. Sztey Karalus tawo ateyt sedins and astildyčio asliczios. ChB NT Jon 12, 15. O kad prasžoro tris Menasis taydemes Akrutu isz Alexandrios, hursęy žiemawo anoy Jewoy, beturins ziankta Kastora ir Polluxa. ChB NT Apd 28, 11. Teyp karoju [<kar>auju] ne kaupo (pd weia) ora muszans. ChB NT I Korint 9, 26. 5 Plg. s. sl.: obъchodъzdaše gradъbę uče Zogr Marc. 6, 6; got.: bitauh weihsa bi-sunjane laisjands GB ib.— καὶ περιῆγεν τὰς κώμας κύκλῳ διδάσκων „vaikščiojo po kaimus mokydamas“; lot.: flens me obsecravit Pl. Trin. 154 „verkdamas mane maldavo“ ir pan. 6 Žr. P. Skardžius, Dėl pusdalyvių raidos, „Archivum Philologicum“, t. 6 (1937), p. 102 tt. 59 Suaugo medžių siena, tikru mūru užstodama Sakalynės sodybą nuo žvarbių, kenksmingų šiaurės ir rytų vėjų. VaižgP II 29. Tuo tarpu jau ir langas atsidarė, įleisdamas gaivaus oro. Simon OBT 126. Mano žmona mirė, palikdama tris mažus vaikučius. LTR. Panašią reikšmę kartais gali turėti ir būt. k. l. veik. dalyviai, pvz.: Kaip iš ugnies šoko ji (Veronika) iš klėtelės, pasiėmė vandens kibirą ir pylė ant durų, norėdama nuplauti degutą, bet vanduo kaip per taukus nuriedėjo, dar labiau subiaurines duris ir aptaškęs prieklėtį. VienR I 197. Senojo Dirdos išlydėti susirinko jaunas ir senas, užtuindę kiemą ir ulyčią prie kiemo. BaltPV I 285. Tik be reikalo prabridau pusę dienos, nieko nesuradęs, ir tiek. Grž. Tokiais atvejais atributyvinių-predikatyvinių būt. k. l. veik. dalyvių ir pusdalyvių priešpastatymas dalinai neutralizuojamas. § 12. Iki šiol aptartuose pavyzdžiuose būt. k. l. veik. dalyviai ir pusdalyviai, būdami išplėsti kitais žodžiais, sudaro uždaras sintaksines konstrukcijas, kurios nuo pagrindinių sakinio dalių dažniausiai skiriamos intonacija. Tačiau tarmėse, tautosakoje, o kartais ir literatūrinėje kalboje pasitaiko ir tokių pavyzdžių, kuriuose į išplėstinę dalyvinę konstrukciją įjungiamas sakinio veiksnys. Pvz.: Vieną sykį pamatęs ponas tokius gražius rugius liepė savo kumečiams nupjauti. BsMt II 109. Išgirdęs karalius šiokią naujieną labai nusiminė. BsMt II 86. Išgirdęs vagiu vyresnysis apie tokius vaikino pokštus skaniai pasijuokė, apdovanojo jį gausiai auksu ir laisvę paleido. CvR V 197. Supratę bobos, kad genys jas šūdidą, eina prie ąsočių, bet, radę juos tuščius, turėjo namo sugrįžti. LTR. Tai tada paėmus tu tas dovanas atsikloniok tėveliui ir motinai. BsMt II 104. Vilką vyrai duobėj radę užbarbino. Vlk. Apsideginęs žmogus karšto pučia ir šalta. Ūd. Nebegavęs Jurka pinigų parbindino namo. 'BsP II 198. Grįžusi kvailutė namo viską papasakojo seserims. CvR V 9. Kartais išgirdę žmonės tokį smarkų dainininką sustodavo ir užkalbindavo. CvR II 13. Visiškai taip pat vartojamos ir atitinkamos konstrukcijos su pusdalyviais, pvz.: Išleisdamas Tupikis brolį ėmė raudoti ir bėdotis prapuolęs. ŽemR I 280. Jaunas Jonelis būdamas niekur negalėjo tikti, kaip tik gyvulių ganytie. BsP II 253. Tai tėvas matydamas, kad sūnus savo valią turi, ir pakoravo nebegalėdamas, paskaitė jam dvylika tūkstančių dolerių ir sakė. BsP II 208 (Klp.) Nieko geresnio nesugalvodamas kitą rytą, dar aušrai netekėjus, nubėgo į kviečių lauką apsidairyti. CvR V 136. Šiose konstrukcijose, kurios, matyt, yra tam tikri sintaksiniai archaizmai, galima įžvelgti senesnio, mažiau centralizuoto, sakinio struktūros tipo elementų. Dalyviai ir pusdalyviai su priklausomais žodžiais čia dar nesudaro uždaros, pagrindiniam predikatyviniam sakinio centrui subordinuotos žodžių grupės. Veiksnio sąsaja su dalyviu ar pusdalyviu, o ne su tariniu einančia asmenuojama veiksmažodžio forma, iš vienos 66 pusės rodo ryškų šių dalyvių ir pusdalyvių predikatyvumą, o iš kitos pusės — griežtos sakinio centralizacijos stoką, mažiau išplėtotus subordinacinius ryšius sakinio viduje. § 13. Esamojo ir būtojo laiko neveikiamieji dalyviai antraeilį veiksmą ar dėl jo susidariusią rezultatinę būseną žymi daug rečiau, negu pusdalyviai ir būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai. Dažniausiai jie turi atributyvinę reikšmę arba su asmenuojamomis veiksmažodžio būti formomis sudaro sudurtinius laikus. Apskritai, dėl savo raidos ypatybių neveikiamieji dalyviai yra daug artimesni būdvardžiams. Esamojo ir būtojo laiko neveikiamieji dalyviai daug vėliau, negu atitinkami veikiamieji, buvo įtraukti į veiksmažodžio kategorijų sistemą ir todėl geriau išlaikė pirminę būdvardinę vartoseną. Daugeliu atvejų šie dalyviai, ypač esamojo laiko formos, neturi nei rūšies, nei laiko reikšmių ir vartojami kaip tam tikri iš veiksmažodžių padaryti būdvardžiai. Tuo tarpu antraeilį veiksmą gali žymėti tik tie neveikiamieji dalyviai, kurie turi neveikiamosios rūšies reikšmę ir kitus veiksmažodinius bruožus. Atributyviniai-predikatyviniai neveikiamieji dalyviai dažniausiai yra daromi iš tranzityvinių veiksmažodžių. Be to, jie kartais daromi ir iš tų intranzityvinių veiksmažodžių, kurių neveikiamosios formos gali turėti pasyvinę reikšmę, pvz.: Sena troba braška traška, vėjo pūčiama. J. Žmonužių iškalbama, ausi plonas drobeles. JD 1000. Ateik belaukiamas, išeisi bemylimas. B (DŽ II 773). Tad piršlys Vaurus, nors pats blaivininkas, jaunojo mirktelėtas, tuoj stalą padabino keistokos lyties buteliais. VaizgRR I 322. § 14. Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai žymi antraeilį pasyvinį veiksmą, bent tam tikrą laiką trunkantį kartu su tarinio žymimu pagrindiniu veiksmu. Jie dažniausiai yra daromi iš nepriešdėlinių veiksmažodžių ir turi eigos veikslo reikšmę. Būdami išplėsti kitais žodžiais, jie sudaro dalyvines konstrukcijas, einančias išskirtinėmis sakinio dalimis. a) Es. l. nev. dalyvis neišplėstas: Elena mušama nesigynė, tik gaudė jos rankas ir bučiavo. KrėvR 26. Ir katė glostoma nugara rėčia. Škn. Ugnis gesinama pyksta. Nj. Kumelė pliekiama nebėga, bet tik piestu aukštyn šoka. LTR. Kibirai statomi sublazgėjo. Erž. Motutė pasirauskė prašoma, patimpčiojo lūpą ir nusileido. BaltPV I 280. Mašina sukama blerb ia. Er. b) Es. l. nev. dalyvis išplėstas priklausomais žodžiais: Mikė, draugų erzinamas, pareikalauja, kad Juozapėlis išbandytų su juo savo jėgas. CvR II 92. Nutūpęs varnas pradėjo užežlinti skersas, vėjo stumiamas pavadėliu. CvR II 36. Visų prikišamas, visų persekiojamas, Petras juto, jogei jo skausmas virto apmaudu. ŽemR I 201. Tu svyruosi, sesutele, barama bernelio. Krs. Anytos šildomas, aš nesušilsiu. KlvD 197. Užmigau tik gilią naktį, kamuojamas nelinksmy, sunkių minčių. SluckGMN 116. Iš Kauno keliamas į Šiaulių kalėjimą, būsimasis rašytojas dalį savo užrašų sugebėjo pa- 61 slėpti veltiniuose ir kepurėje. VencIEV 211. Kaziukas blaškėsi, varstomas skausmo. CvR VIII 176. Panašiai, kaip rezultat[in]ės būsenos reikšmės būt. k. l. veik. dalyviai (žr. § 7), es. l. nev. dalyviai gali šlietis prie tariniu einančių asmenuojamų veiksmažodžio formų ir sudaryti su jomis glaudžius sintaksinius-semantinius junginius. Pvz.: Išeik mylimas, ateik laukiamas. SchG 318. Staiga ausis išgirdo keistą garsą, lyg kas vejamas bėgtų per šilynus. SimonR I 62. Paaugeliai neprašomi veržėsi į talką. CvR III 35. § 15. Attributyvinių-predikatyvinių es. l. nev. dalyvių vardininko formos savo laiko ir veikslo reikšmėmis visiškai atitinka pusdalyvius, bet skiriasi nuo jų rūšimi. Pusdalyviai turi aktyvinę, o es. l. nev. dalyviai — pasyvinę reikšmę. Plg.: Lapė vejama dar paspėjus perlįst pro ratus. Suva gi vydamas įkliuvęs tarpu jų ir buvęs labai žmogaus užgautas. LTR. Pamokomas Mikės, Juozapelis laužo liežuvį, prie kiekvieno žodžio skiemenio pridedamas „ver“. CvR II 86. Girnelės traukiau neilsėdama, ugnelę kūriau neraginama. LT III 438. Žmogus, lydimas klykaujančių pempų, vis šokinėdamas nuo kupsto ant kupsto, nuėjo šalimais. CvR III 105. Imdamiesi kurio kito darbo ar verčiami atlikti kurį iš kasdieninio gyvenimo ribų išeinantį reikalą, kiekvienas jų ilgai rengdavosi, ilgai svarstydavo. KrėvR 151. Katė slastuose kąsdama čiirškina pelę, o pelė kandama čiirškia. J (DŽ II 88)7 Es. l. nev. dalyvių ir pusdalyvių reikšmės santykis itin aiškiai matyti iš formos duodamas, kuri, pavartota aktyvine reikšme, suprantama kaip es. l. nev. dalyvis, o pavartota pasyvine reikšme — kaip pusdalyvis. Pvz.: Duodamas imk, mušamas bėk. Erž (es. l. nev. dalyvis). — Duodamas visą turtą išdalysi, o visų vistiek neapdalysi. Al (pusdalyvis). Tačiau toks santykis toli gražu nerodo antraeili veiksmą žyminčių es. l. nev. dalyvių ir pusdalyvių vartosenos paralelizmo. Jeigu pusdalyviams antraeilio veiksmo reikšmė yra pagrindinė, tai es. l. nev. dalyviai ją turi daug kartų rečiau. § 16. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai žymi antraeilį pasyvinį veiksmą, įvykusį prieš prasidedant pagrindiniam sakinio veiksmui. Skirtingai nuo atitinkamų es. l. dalyvių, jie dažniausiai daromi iš priešdėlinių veiksmažodžių ir turi įvykio veikslo reikšmę. a) Būt. l. nev. dalyvis neišplėstas: Vilkas pabaidytas nebegrįžti į tą pačią vietą. Val (DŽ I 457). Ir jautis atšertas geriau traukia jungą. Myk PutS 134. Akmuo pa- 7 Tais retais atvejais, kai es. l. nev. dalyviai, žymintys antraeilį veiksmą, pavartojami aktyvine reikšme, skirtumas tarp jų ir pusdalyvių visiškai išblunka, pvz.: …Tankiai Pentepolėj gyveno, o čia nepatelpams kėlės į kitą vietą. ŽS 104. Senuosiuose raštuose trunkantį antraeilį veiksmą retkarčiais žymi ir iš beasmenių veiksmažodžių padaryti esamojo laiko neveikiamieji dalyviai, pvz.: Szytay téwas táwas ir as sopami (boleją W 111) išěsžkome tawęs. DP 632... Tassai szytai waystą..., prieme nieko to ne rėkiamas. DP 553 (Bez żadnej potrzeby W 86). 62 leist as nubimbė per stogą. Rm. Kitas akmuo pritrėkštas sprogo, net kibirkštys išlėkė. ŽemR I 145. Sutryptas, aplamdytas ponas apalpo, o kai atsibudo, pasijuto besėdis ant to pačio kupsto. CvR V 111. b) Būt. l. nev. dalyvis išplėstas priklausomais žodžiais: Tik prieš valandėlę ramus pavieškelės kaimas, užtvindytas gurgulių, ūžto triukšminga stovykla. CvR III 208. Nupraustas šaltu vandeniu, Juozas atmerkė akis. LzPR II 55. Paleistas iš tvarto, ponas atėjo pas pačią ir sako. BsP III 303. Ar duvai, kad svotai jo, dosniai primylėti, kumų viežlybų kalbas kalbėt nenumane? DonR 84. Žmogaus pavaišintas ir apnakvintas, senis iškeliavo toliau. CvR V 61. Pamasinti linksmų šnektų, sprukdavo į gatvę ir kiti. Myk-PutS 35. Būt. l. nev. dalyviai, kaip atitinkami veikiamieji (plg. § 7), gali reikšti ir rezultatinę būseną, susidariusią dėl ankstesnio pasyvinio antraeilio veiksmo. Pvz.: Ona užaugo Zelvio namuose nemačiusi vaikystės, nuo pat pirmosios jos dienos už duonos kąsnį įkinkyta į darbą. CvR III 30. Arklys stovi pažabotas. Kp. Bernai su mergoms tik erzinas, juokiasi, o linai stovi nebrukti. Rdm. — Ir salyklas liko nepadiegtas,— dejavo senis. BaltPV I 269. Bet štai pasibaigė Riešutynė, praretėjo miškas, ir ilgas pilkas, iš vienos pusės medžių šešėliais nuklotas, pasirodė protėkėj vieškelis. VienR I 173. Sunkios ir tamsios buvo varno mintys, kaip pati žemė, kuri gulėjo sumirkyta vėlyvuo rudens liūčių. CvR II 33. Vyrai tyliai prieina, nepastebėti laukia. GirušD 95. § 17. Kaip es. l. nev. dalyviai, žymintys antraeilį veiksmą, santykiauja su pusdalyviais, taip atitinkami būt. l. nev. dalyviai — su būt. k. l. veik. dalyviais. Jie turi panašias laiko bei veikslo reikšmes ir skiriasi rūšimi. Būtojo laiko veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių santykis matyti kad ir iš šių pavyzdžių: Ponas, nė valandėlės nesuvarstęs, godulio suimtas, pašoko ir apkabino aukso maišą, šaukdamas. CvR V 111. Vilkas, gerai išpertas, nutraukęs uodegą, pabėgo. BsP III 310. Paleista ganykloje, Syuojį, tik pamačius toli vežimą ar besiganančius arklius, pasileisdavo per laukus lyg pakvaišusi. CvR II 59. — Nežinau, kur tau ir lenda! — sako Simukas karvei, bet toji apsilaižiusi ima sekioti paskum jį ir, tokiu būdu išpaikinta, tik ir žiūri į daržą. CvR II 11. Atributyviniai-predikatyviniai būt. l. nev. dalyviai nuo atitinkamų būt. k. l. veik. dalyvių skiriasi ir daug siauresne vartosenos sfera (plg. § 15). Antra vertus, santykinės laiko ir dažniausiai veikslo reikšmės pagrindu būt. l. nev. dalyviai priešpastatomi es. l. nev. dalyviams. Es. l. nev. dalyviai žymi antraeilį veiksmą, bent tam tikrą laiko tarpą trunkantį 63 drauge su pagrindiniu veiksmu. Būt. l. nev. dalyviai žymi ankstesnį užbaigtą veiksmą. Plg.: Bet šis plakamas nė ai nepasakė, o paleistas vėl savo darbą dirbo. Val (DŽ I 26). Skubinamas nekepa, užmirštas sudega. R₁ 73 (DŽ II 251). Žento baramas, eik pro duris, sūnaus baramas, lipk ant pečiaus. An. — Sūnaus bartas — lipk ant pečiaus, žento — eik pro duris. Pl. § 18. Iš atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininko ir pusdalyvių vartojimo apžvalgos matyti, kad šios formos yra priešpastatomos dviejų santykinių laiko reikšmių ir dviejų rūšies reikšmių pagrindu. Jų koreliaciją galima pavaizduoti šia schema: Atributyvinė-predikatyvinė vartosena Vienalaikiškumo reikšmė | Ankstesnio (dažniausiai užbaigto) veiksmo reikšmė | Aktyvinė reikšmė | pusdalyvis | būt. k. l. veik. dalyvis | Pasyvinė reikšmė | es. l. nev. dalyvis | būt. l. nev. dalyvis Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai savo tarpusavio santykiais gerokai skiriasi nuo atributyvinių dalyvių, kurie yra priešpastatomi trijų laiko reikšmių ir dviejų rūšies reikšmių pagrindu. Atributyvinė vartosena Esamojo laiko (vienalaikiškumo) reikšmė | Būtojo laiko (ankstesnio veiksmo) reikšmė | Būsimojo laiko (vėlesnio veiksmo) reikšmė | Aktyvinė reikšmė | es. l. veik. dalyvis | būt. k. l. veik. dalyvis | būs. l. veik. dalyvis | Pasyvinė reikšmė | es. l. nev. dalyvis | būt. l. nev. dalyvis | būs. l. nev. dalyvis Palyginę šias schemas, matome, kad pusdalyvis, visiškai neturintis koreliacinių ryšių su atributyviniais dalyviais, atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininko formų tarpe funkcionuoja kaip pilnateisis sistemos narys su dviem semantiniais skiriamaisiais požymiais: vienalaikiškumo ir veikiamosios rūšies reikšmėmis. 64 III § 19. Lietuvių kalbos dalyvių antraeilio veiksmo reikšmė yra paremta iš vienos pusės jų morfologine prigimtimi — veiksmažodinių ir vardažodinių kategorijų sąveika, — o iš kitos pusės — dvilypiais sintaksiniais ryšiais sakinyje. Bet šiai reikšmei padeda išryškėti ir kitos sąlygos, iš kurių atskirai paminėtina pozicija, išskyrimas ir išplėtimas priklausomais žodžiais. a) Attributyviniai-predikatyviniai dalyviai sakinyje paprastai eina šalia tarinio ir tuo skiriasi nuo atributyvinių dalyvių, kurie linkę šlietis prie veiksnių ar papildiniu einančių vardažodžių bei įvardžių. Būdingiausia antraeilį veiksmą žyminčių dalyvių bei dalyvinių konstrukcijų (D) pozicija sakinio veiksnio (V) ir tarinio (T) atžvilgiu yra tokia: V — D — T (pvz.: Ponas atėjęs nučiupo jo taukus ir prarijo. BM 29). Sakinio veiksnys gali būti neišreikštas ar numanomas (pvz.: Paėmęs apynasrį, parveš arklį. Skd), o tarp dalyvio ir tarinio gali įsiterpti pastarojo papildinys ar aplinkybė (pvz.: Motina, mergaitę apkabinusi, kūlvertina išbėgo į virtuvę. SimonOBT 42). Dažnai pasitaiko ir pozicija D — V — T (pvz.: Dar kartą apžvelgusi laukus, moteriškė ėjo pirkion. CvR III 105). Tokiais atvejais dalyvis, ypač neišplėstas, neretai turi ypatybės reikšmės atspalvį (žr. § 1). Visiškai skirtingą vaidmenį dalyvio reikšmei turi pozicija V — T — D. (Pamatysiu, ant ko jūs bekabinsit liežuvį, manęs nebetekusios? ŽemR II 338). Šioje pozicijoje dalyvis paprastai esti itin glaudžiai siejamas su tariniu (žr. § 7). Pozicija T — V — D (— Stai, štai! — šaukia merginos, pamačiusios vanagą. CvR II 56) pasitaiko palyginti retai, o pozicija T — D — V yra visai nebūdinga. Apskritai, dvilypiai antraeilį veiksmą žyminčių dalyvių sintaksiniai ryšiai su veiksniu ir tariniu geriausiai išryškėja, kai dalyvis eina tarp jų abiejų ar bent prieš tarinį. b) Attributyviniai-predikatyviniai dalyviai, išplėsti priklausomais žodžiais, dažniausiai eina išskirtinėmis sakinio dalimis. Intonacinis išskyrimas pabrėžia ir dar labiau iškelia aikštėn tokių dalyvinių konstrukcijų predikatyvumą ir suteikia joms ryškų papildomo teigimo ar neigimo atspalvį. Tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, kai išplėstas dalyvis eina prieš sakinio veiksnį) intonacinis išskyrimas turi lemiamą vaidmenį antraeil io veiksmo reikšmei išryškinti. Palyginkime šiuos sakinius: Paleistas iš tvarto, ponas atėjo pas pačią. BsP III 303. — Vietomis jau visai nunuogintos kalnelių viršūnės juodavo tarp laukų. Gud-GuzKIT 566. Jeigu pirmojo sakinio dalyvinę konstrukciją paleistas iš tvarto pasakytume neišskirtine intonacija, paverstume ją atributyvinės reikšmės išplėstiniu pažyminiu. Tuo tarpu antrajame sakinyje išskirdami atributyvinę dalyvinę konstrukciją vietomis jau visai nunuogintos, tuo pačiu suteiktume jai antraeil io veiksmo reikšmę. Ypač didelį vaidmenį antraeil io veiksmo reikšmei intonacinis išskyrimas turi tada, kai dėl savo pozicijos ir morfologinių bei leksinių ypatybių dalyvis gali būti suprastas dvejopai (plg. § 1 cituotus pereinamojo tipo pavyzdžius). 5. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida 65 Tačiau išskirtinių ir atributyvinių-predikatyvinių dalyvių sąvokos toli gražu nesutampa. Pirmiausia, išskirtinėmis sakinio dalimis gali eiti ir atributyviniai dalyviai, dažniausiai išplėsti kitais žodžiais, pvz.: Kalnuoti atkrančiai, apaugę krūmais, gražiai mainėsi šviesesniu ir tamsesniu žalumu. ŽemR I 132. Bet ir mūs valgius, lietuviškai padarytus, tuls išdykėlis nenaudūs išpeikt nesibijo. DonR 51. Antra vertus, antraeilio veiksmo reikšmės dalyviai, eidami vieni, neišplėsti kitais žodžiais, dažnai neišskiriami pauzėmis (rašomojoje kalboje — skyrybos ženklais). Vis dėlto ir tokiais atvejais jie turi specifinę balso tono bei spūdžio moduliaciją, skiriančią juos nuo atitinkamų atributyvinių dalyvių. Pvz.: Pastebėginėjęs berniukas sugrįžo ir, išgirdęs senelį pasakojant, išsitiesė šieno pradalgyje. CvR III 192. Pabudęs dar jis kokią valandą padrybso, paskui tik keliasi. Gs. Visiškai neskiriama intonacijos priemonėmis dauguma rezultatine būseną žyminčių dalyvių, artimai susijusių su tariniu (pavyzdžius žr. §§ 7, 14, 16). c) Dalyvio išplėtimas priklausomais žodžiais taip pat sudaro palankesnes sąlygas antraeilio veiksmo reikšmei išryškėti. Būdamas neišplėstas ir nesudarydamas išskirtinės sakinio dalies, dalyvio vardininkas yra palyginti labiau linkęs sudaryti arba atributyvinius, arba predikatyvinius žodžių junginius. Daug savarankiškesnį vaidmenį sakinyje paprastai turi išplėstinės dalyvinės konstrukcijos, į kurias gali įeiti ištisi šalutiniai sakiniai. Pvz.: Bene dėl to ir verkia motina, prisiminusi, kad nebeturi tėviškės. SimonOBT 26. Susilaukė Veronika, lengviau atsiduso netoli šventosios vietos ir, apsidairiusi, ar nėra ko ant vieškelio ir po kryžium, išlindo iš po medžių. VienR I 174. Ale tas sūnus, paklaustas, kur jis buvo, sako. Bsp II 130. IV § 20. Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai, žymėdami antraeilį sakinio veiksmą, kartu dažnai nusako ir įvairias pagrindinio veiksmo aplinkybes. Tokie dalyviai, ypač išplėsti priklausomais žodžiais, savo reikšme gali būti artimi šalutiniams laiko, priežasties, sąlygos ar nuolaidos sakiniams. Pusdalyviai eina pilnateisiais aplinkybes žyminčių atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininko formų koreliatais ir santykiauja su jomis taip pat, kaip § 18 aptartais atvejais. Todėl greta aplinkybinės reikšmės dalyvių vardininko formų žemiau pateikiami ir atitinkamų pusdalyvių pavyzdžiai. Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai ir pusdalyviai labai dažnai vartojami asmenuojama veiksmažodžio forma žymimo veiksmo laikui nurodyti. 66 Pusdalyviai: Eidamas pasimk lazdą — jų šuo abuoja. Sv. Dauždamas maniau, kad daugiau ataduos. Kp. Prisidaryk langų guldamas. Grg. Kas nedūko želdamas, tas uždūks žildamas. Kp. Darbą dirbdamas, nežiūrėk, kur varnos lekioja. Ppr 32. Važiuodamas balomis, saugokis neužšalusių akių. Skn. Žiūrėdamas į kokį nors danguje besivartantį paukštį, galvodavau apie ateities žygius. CvR II 47. Bijok vilko, eidamas miškan, tai ir kiškis išgąsdins. Kp. Būt. k. l. veik. dalyviai: Sušilę mes toliau keliausim, juk vilko namų nesugriausim. CvR V 119. Parėjęs kiekvienas žiūri, kad tik kur nuvirtus užmigti. KrėvŠP 140. Tokią tvarką jis rado atvažiavęs, ir jam neatėjo galvon, kad ją reikia pakeisti. KrėvR 8. Pabaigęs dvare dienas, galėjau ir sau ką prasimanvti. Grž. Apynius nurinkę, apynojus paklokit ant tako, kad nebūtų šlapia. Er. Vieverys nustoją giedot, gubą pamates (per rugiapjūtę). Kp. Vilkui kojos nepadaužęs, netark, kad raisas. Dauk (DŽ II 229). Es. l. nev. dalyviai: Kad neverski čepčiuojama, verksi, vyro šukuojama. Sln. Nei darbui dirbti, nei gyvuliams ganyti Saulius darėsi nebetingamas. Prašomas dirbs, bet nepabaigs, liepiamas eis, bet nenueis. VaižgP III 121. (Jonas) nieko aplinkui nemato ir net šaukiamas neatsiliepia. BaltPV I 66. Tau pamiegoti reikia, pats mačiau, kaip alpulioji, žadinamas rytais. BaltPV I 60. Malūną ar miestą pasiekti (gyventojai) bandė tik kruvino reikalo spiriami. CvR III 105. Žmogus galą daromas tegalėjęs tenai mokti. DB 111. Būt. l. nev. dalyviai: Šuo Pliuškis retai, ir tik paprašytas, drįsdavo įeiti į kambarį. CvR III 155. Vežėjas iš pradžios atsikalbinėjo, bet, galutinai prispirtas, turėjo parodyt. BsP II 96. Senas vynas, supiltas į naują butelį, dar neįgyja naujo skonio. VenclEV 11. Vagis, smarkiai suimtas, tuoj prisipažįsta. SInt. Nuvestas pas karalių, bernas pasakė, kad jis ir jo draugai sutinka atlikti tris sunkius darbus. CvR V 33. § 21. Su laiko reikšme yra artimai susijusios ir priežasties, sąlygos bei nuolaidos reikšmės. a) Priežasties reikšmė. Pusdalyviai: Kad įkaitau bebėgdamas, net prakaitas išmušė. Vv. Tėvas muša vaiką mylėdamas, o svetimi nekeisdami. An. Viens paklydo nežinodamas, antras jo ieškodamas. Šim (DŽ I 137). Katinas, turėdamas geras akis, pamatė miške žiburį. LTR. Vilniuj gyvendamas, negaliu su tėvais žodžiu pasikalbėti, tik laiškais susižinau. Sn. Per dienų dienas nieko nedirbdama, ji turi net per daug laiko. SimonVK I 9. Ligonis, silpnas būdamas, negal paeiti. Kr (DŽ III 60). Būt. k. l. veik. dalyviai: Nevertą pagyręs, turėjau didelį akibroštą. Sr. Nevalgo svotelis kiaulienos, įsigėdęs kumelienos. NS 821. Žiemą nesuspėję, vasarą parvežėm visus atlikelius medžius iš miško. Grž. Jaunystei išsidaužęs, ramus buvo suaugęs. 5* 67 Jnšk. Karšto n u d e g ė s, ir ant šalto spiauna. Pln. Dar niekad gyvenime tiek daug mėsos neturėjusį, senutė visai jos netaupė. CvR V 59. Gustis godžiai griebėsi valgio, kaip išalkęs vilkas, tačiau menkai tesuvalgė, atpratęs sočiai privalgyti. VaižgP II 244. Es. l. nev. dalyviai: Ožys keikiamas tunka. MŽ I 186. Akmuro vis ritamas neapželia. Pn. Ir ankštas nertinis benešiojamas išbliursta. Vvr. Dvaras, niekieno neprižiūrimas, visai išgriuvo. TŽ III 323. Šuva, dažnai kaikinamas, ėmė abuojėti. Sl. Jau ir taip šviesūs Mikučio plaukai, nuolat prausiami lietaus ir svilinami saulės, nubluko. CvR III 137. Lepinamas namie, kaip visų mažiausias, (Aleksys) priprato viešpatauti ir ko užsigeisdamas stačiai reikalauti. VaižgP III 10. Būt. l. nev. dalyviai: Miške medžiai pabarzduoti nudžiūsta. O (DŽ I 839). Ąžuolas juodėja apgenėtas. Šts. Per lauką eitas, vėjelio pūstas, to raudonas veidelis. Jabl (DŽ II 771). Kautynių įkaitintas, aš nepastebėjau, kas vyksta aplink. Tsp (DŽ V 80). Kaip matyti iš pavyzdžių, priežasties reikšmė iškyla bendresnės vienlaikiškumo ar ankstesnio veiksmo reikšmės fone. Ją dažniau turi išplėstos dalyvinės žodžių grupės, einančios prieš sakinio tarinį. Kai dalyvis neturi priklausomų žodžių, priežasties reikšmė jaučiama silpniau. b) Sąlygos reikšmė. Pusdalyviai: Bėgdamas vis pribėgsi galą. Ds. Gyvendami vis kada pasimatysim. Grž. Kiaulės akis turėdamas, visur įlįsi. Kps. Daug benorėdamas, nieko negausi. Prk. Kaip pamokysi kitus, patsai nieko nemokėdamas? SimonVK I 185. Kas ir žmonės mes bebūtume, į tokią vargą leisdami. LzPR II 74. Nenorėdamas apsigerti, nė ragauti neragauk. VP 33. Būt. k. l. veik. dalyviai: Jaučiaus toks apleistas ir toks nesveikas, kad sumanęs, regėjos, gyvas būčiau žemėsna lindęs. BiIR I 209. Primanius šaukšte paskandytų. Plv.⁸ Pasidėsi, pasidėsi, kurgi dė-sies nepasidėjęs. BaltPV I 18. Pasakoju tam, kad tave kiekvieną mergą aplink pirštą panorėjus apžavintų kaip siūlą. KrėvR 150. Ką darysi nedėjęs — žadu dukrą duoti. Grž. Tur būt, solete vietos neradai, lindęs čia į tą peklą, mūsų dvarą! ŽemR I 325. Į dumblą kritęs, sausas nebelisi. Krp. Savęs neprigavęs, antro nepamylėsi. Šts. Aketėn patekės, kailiniais nesirūpink. Ndz. Es. l. nev. dalyviai: Suges lašiniai nevalgomi. BaltPV I 36. Kuo vaikai išaugs nebaudžiami. Lp. Genamas bėk, duodamas imk, mušamas tylėk. Vkš. Būt. l. nev. dal.: Sudriks ta knyga neaptaisyta. J (DŽ II 493). Taip drengia, kad nė šuo išvarytas neitų. Alvt. Druska, kiek reikia indėta, gardina, padauginta — gadina. Vj. Sąlygos reikšmę dalyviai paprastai turi apibendrinamuose sakiniuose, kurių tariniu eina būsimojo laiko, tariamosios arba liepiamosios nuo- 8 Plg.: Kad primanytų, šaukšte prigirdytų. Mrk, Rm, Dkš. 68 sako veiksmažodžiai. Dalyvis, kuris gali būti tiek išplėstas, tiek ir neišplėstas, dažnai esti su neiginiu. Tarp neveikiamųjų dalyvių, kurie šia reikšme tik retkarčiais tevartojami, gana būdingos konstrukcijos su dalyviu dėtas. Pvz: Zosė dėta, aš nė skersa nežiūrėčiau į tą Topylį. ŽemR I 121. Ir ji Petrone dėta ne kitaip pasielgtų. ŽemR II 215. Aš, ūgiu dėta, tokios pačios nepriimčiau. J (DŽ II 308). Tavimi dėtas, aš būčiau kitaip pasielgęs. Jabl. Tavo dėtas, aš būčiau spiojęs į akis. Skd. Už to aplepausio aš, jos dėta, neičiau. Ss. c) Nuolaidos reikšmė. Pusdalyviai: Bėgi žmogus ir nepabėgdamas, eini nepaeidamas, ir vistiek nieko neturi. KrėvŠP 273. Sėdi Džiugas... su mažais vaikais ir galvoja, nieko nesugalvodamas. CvR V 54. Bet mergaitės, pačios dar privalydamos auklių, jau iš lopų margas sau lėles madaravo. DonR 30. Patsai verkdamas, jis ramino ir guodė Grėtę. SimonVK I 207. Keista, kaip mudu, būdami įvairiausių pažiūrų ir būdų, susijungėm. VienR I 212. Čia dabar vienas karalaitis, nebeturėdamas tevo ir tikros močios, bet močeką turėjo. BsMt II 105. Visoki karaliai, turėdami mažiaus kariumenės, mane pergali — užkariavo. Dkš (BsP II 82). Būt. k. l. veik. dalyviai. Ieško nepametęs. Dbk. Akimirksnį tepadirbėjęs, gavo didelį užmokestį. Sr. Žmogus, dantis nuėdęs, proto neįgauni. Slnt. Tokį kelią nuėjus, tik kojas įbaudžiau. Zp. Aš neilstu, nuo rugių lysvės parėjęs, ko tu ilsti? Skr. O šitas (ponas): čia gimęs, čia augęs, šitų dirvonų duoną išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio! LzPR II 16. Valsčius, jokios naudos Niaurai nedavęs, paliko betgi jo būdė nebeišdildoma dėmė. VaizgP III 48. Tame malūne dirbo malūnininkas, kurį baisiai įsimylėjau, jo dar nemačiusį. SimonOBT 183. Es. l. nev. dalyviai: Užgriuvo kalneliai neg riaujami, palinko liepelė nel enkiama. JV 912. Verks mano tėvelis nevirkdomas. JV 460. Nekviečiamas, nevadinamas visur eina ir pareina. Ds. Kas nedaromas pasidaro? JablRR 304. Siūrį pagriebiau neduodamas. J (DŽ III 591). Apyniai augo tenai nediegiami. Dauk (DŽ I 111). Laimėjo tie, kurie (337) mušami ir vaikomi išsaugojo širdyje pasiryžimą toliau kovoti ir kada nors, gal ir negreit, laimėti! Myk-PutS 337—338. Būt. l. nev. dalyviai: Našlaičio galvelė gludi nešukuota. NS 1317. Juodasis varnelis tas juods ned ažytas. KlvD 160. Kelsiuos rytelį nepabudinta, dirbsiu darbelį neparūpinta. NS 175. Juodvarnelis juodas nedarytas. NS 104. Avinė duotas, dar gaidžio greibia. Kv. Sakiniuose su teigiamos formos tariniais nuolaidą dažnai žymi neigiamos formos dalyviai, ir atvirkščiai. Nuolaidos reikšmė čia jaučiama dėl dalyvio ar dalyvinės konstrukcijos ir likusios sakinio dalies turinio 69 priešingumo, bet dažniausiai esti gana neapibrėžta. Norint ją aiškiau nusakyti, diferencijuoti, vartojami jungiamieji žodžiai ir, nors, nors ir. § 22. Aplinkybės žyminčiose konstrukcijose paprastai išlieka dalyvių bei pusdalyvių formoms būdingos santykinės laiko reikšmės. Tik tada, kai priežastingumo ryšiai ypač pabrėžiami, pagrindinio ir antraeilio veiksmo laiko santykis kartais jaučiamas silpniau. Tokiais atvejais būt. k. l. veik. dalyvių ir pusdalyvių semantinis priešpastatymas iš dalies niveliuojamas. Plg. būt. k. l. veik. dalyvių ir pusdalyvių reikšmes šiuose sakiniuose: Prakaito nepridėjęs, gero nepadarysi. Dauk (DŽ II 303). — Seną daiktą pirkdamas, antradienį už taisymą pridėsi. Gs. Beprotiškai padaryčiau, užpuolęs tokių žmonėdrų gaują. Š (DŽ III 168). — Sunkiai nusidėčiau, kitaip manydamas: tėvai buvote man našlaičiui! LzPR II 64. Aplinkybės reikšmės kartais turi įtakos ir dalyvių veikslui. Antai būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai, žymintys priežastį, sąlygą ar nuolaidą, dažniau, negu kitais atvejais, yra daromi iš nepriešdėlinių veiksmažodžių ir neturi įvykio veikslo reikšmės. Pvz.: Stovėjęs arti kelio, Vitėaus šulinius buvo mėgstama kaimo merginų vieta. CvR III 223. Aš tai vis žinau, tiek metų jau jodinėjęs ir ant baudžiaunų daug visokių ašarų matęs. DonR 132 (Priežasties reikšmė). Vandenį gėręs, nebūsi girtas. Rr. Ne savuojou jojęs, ir klane nusėsi. Sim (Sąlygos reikšmė). Žmogus, iš medžio išdribęs, pasilsi, o aš, tiek kelio ėjęs, nepailsėsiu! Ėr. Skersai išilgai ėję, nerastume kito tokio globėjo! LzPR II 90 (Nuolaidos reikšmė). § 23. Žymėdami antraeilį veiksmą ar iš jo kylantį veiksnio būseną, dalyviai bei pusdalyviai dažnai paaiškina ir pagrindinio veiksmo pobūdį. Pusdalyviai: Ką tėvelis sudėjo dūsaudams, tai sūnelis prarado klykau­dams. Ppr 245. Pramyniau takelį bevaikščiodamas, sulaužiau tiltelį bejodamas. LTR. Katrė su visa kuo sutiko tylėdama. SimonVK I 136. Jautis, kaip girdi, sau vargdamas pašarą pelno. DonR 36. Namie sutiko jas Grigas, piktai žvairaudamas. KrėvR 31. Steponas Brička godžiai rūkė, pro nosį leisdamas dūmus. VencIGD 398. Būt. k. l. veik. dalyviai: Užsimetę velnias akmenų maišą ant pečių ir eina persigembęs. Pšš. Katė susigaužus slinksta prie pelės. Tr. Rozalija sėdėjo šalia manęs, plačiai išskėtus alkūnes. BaltPV I 37. Palengva, susimąstęs žengdavo jis... Maš (DŽ I 190). Bet Snarjukes, žubus ištempęs, birbino vamzdį. DonR 69. Es. l. nev. dalyviai: Šis balsas girdimas, kai anty[s] nebaidomos lesinėja ar plaukioja kokiame nors ramiame ežero užkampyje. IvanLP II 88. Kas savaitė, kokios nors mergytės vedama, ėjo jinai iš kiemo kieman per savo sodžių. BilR I 243. Mergaitė augo skurde, visų pajūokiama, pravaardžiuojama, nekenčiama. Myk-PutS 26. 70 Būt. l. nev. dalyviai: Kitų pažįstamų berniukas varžėsi, stengėsi prasmuKti pro juos nepastebėtas. AvyžlSK 41. Į tvorą atremtas, stovėjo botagas, o rankoje berniukas laikė seną kalendorių. VencIR II 17—18. Riekėmis sukrauti, gulėjo pyragai. SimonVK I 11. (Plg. dar §§ 7, 14, 16 cituotus pavyzdžius). § 24. Čia suminėtos reikšmės, kurias gali turėti sakinyje atributyviniai-predikatyviniai dalyviai bei pusdalyviai, nėra aiškiai diferencijuotos. Tiek literatūrinėje, tiek ir šnekamojoje kalboje labai dažnai randame sakinių, kuriuose dalyviai turi kelių aplinkybinių reikšmių atspalvius arba gali būti interpretuojami įvairiai. Pavyzdžiui, sakinyje Dūkšliais kailiniais apsivilkęs, nesusalsi (Svn) dalyvis su priklausomais žodžiais nurodo ne tik laiką, bet ir sąlygą, o taip pat paaiškina pagrindinio veiksmo pobūdį. Laiką ir priežastį kartu žymi dalyvinė konstrukcija sakinyje Korių akys, prinėštos medaus, užako. J. Tokios konstrukcijos įgalina pagrindinio sakinio veiksmą apibūdinti tuo pačiu metu iš įvairių pusių, aiškiai nenurodydamos kurios nors vienos jo aplinkybės. Pvz.: Laiko-priežasties reikšmės: Troboj būdamas, žmogus blyškta. Kp. PrisipyKęs, prisibaręs kelyje, į pabaigą kelionės senis jau gerokai atvėso. VaižgR VII 191. Patyręs tiek skriaudos, vokietis rimtai nusprendė žemaičiui atkeršyti. CvR V 66. Rasos atgirdyti, visi daiktai linksminasi. PG (DŽ III 333). Trys beplakami numirė. ŽemR II 17. Laiko-priežasties-sąlygos reikšmės: Pats alkanas būdamas, alkano nepapenėsi. Pnd. Gavęs dovaną, prasidžiunga žmogus. Simon DŽ II 741. Nenumirsite suvalgę, bet atsidarys jums akys. Val (DŽ II 200). Laiko-sąlygos reikšmės: Ieškodami jo neberasite, šaukdami nebeats išauksite, laukdami nebesulauksite! ŽemR II 49. Blogai pasielgęs, nenusimink, gerai pasielgęs, nesigirk. TŽ III 38. Dar ne tai išgirsite, ilgiau su juo pakalbėję. KrėvŠP 13. Sąlygos-būdo reikšmės: Palengva eidamas, toliau nueisi. Ppr 223. Lig pažasčių įsibridęs, prieš vandenį čia nepabris. Grg. Nuolaidos-būdo reikšmės: Tačiau vieną rytą, nebeapsikęsdama, kad aš vis paskutinė, atsikėliau nežadinta. SimonNTP 20. Laiko-nuolaidos-būdo reikšmės: Ar aš kvailas, kad niekieno neverčiamas, eitau ten, kur man, kaip žmonės sako, bus ne visai gerai. KrėvR 257. § 25. Lietuvių kalbos dalyvių aplinkybinės reikšmės nėra gramatizuotos ir neturi apibrėžtų raiškos priemonių. Pozicija, santykiai su sakinio tariniu, dalyvio veikslo ir kitos formalios sąlygos kartais padeda vienai ar kitai reikšmei labiau išryškėti, bet neturi lemiamo vaidmens. Visos aplinkybinės reikšmės pirmiausia priklauso nuo dalyvio ir į dalyvinę konstrukciją įeinančių kitų žodžių leksinės reikšmės, nuo viso sakinio turinio ir nuo konteksto. Žymėdami pagrindinio veiksmo laiką, priežastį, sąlygą, nuolaidą ar paaiškindami jo pobūdį, dalyviai išlaiko dviplypius sintaksinius ryšius su veiksniu bei tariniu ir antraeilio veiksmo 71 arba būsenos reikšmę. Taigi, dalyvių vartojimas įvairioms tariniu žymimo veiksmo aplinkybėms nusakyti yra sudėtinė atributyvinės-predikatyvinės vartosenos dalis. V § 26. Prie atributyvinės-predikatyvinės vartosenos šliejasi ir keletas ypatingesnių būt. k. l. veik. dalyvių vartojimo atvejų. a) Būt. k. l. veik. dalyvis, betarpiškai jungiamas prie tos pačios šaknies veiksmažodžio, pabrėžia jo žymimą veiksmą. Pvz.: Kokia rūšitų yra daugybė, jog eisi ėjės visą dieną, ir dar nesibaigs prirausti žemių rūsiai. Blv (DŽ II 771). Eina ėjęs ir vis čia. PP 330. Ko eiti bėjęs, aš vilkę velkuos. Blv (DŽ II 771). Lakstyk belakščiuosi. ŽemR I 31. Kaip tu gerai gėręs, ir girtuosi, ir nuo galvos kepurę parduosi. JV 46. Gerk gėręs brolyti, dūmok ir namo. JD 72. Dirbsi dirbęs, o po darbo galėsi pasilsėti. BsMt II 16. Pabus pabuvęs, o paskui kokią norės, tokią pasiims. Skr. Tokiomis pačiomis aplinkybėmis pavartoti pusdalyviai taip pat pabrėžia veiksmažodžio asmenuojama forma žymimą veiksmą ir savo reikšme yra artimi atitinkamiems būt. k. l. veik. dalyviams. Pvz.: Mergelė mano, mano jaunoji, eik eidama už manęs. BsO 110. Bėgdami bėgam per tas mynes. Pžt 63. Dirbk dirbdamas, nežiūrėk, kas kur šneka. Pareit teužus pareidamas, šimtą jungų jaučių parvesdamas. KlpD 35. Kukuo gegelė kukuodama, aukštam beržely tupėdama. JD II 821. Regėdamas regėjau suspaudimą žmonių mano. GNT Apd 7, 34. Pabrėžiamosios reikšmės būt. k. l. veik. dalyvių ir pusdalyvių santykinė laiko reikšmė tėra labai silpna ar visai išblankusi, todėl ir jų semantinis priešpastatymas nėra aiškiai jaučiamas. Dabartinėje literatūrinėje kalboje tokie dalyviai bei pusdalyviai yra gana neproduktyvūs. b) Neigiamos formos būtojo kartinio laiko dalyvis, eidamas prie tos pačios šaknies veiksmažodžio liepiamosios nuosakos formų, žymi alternatyvą ir pabrėžia kalbėtojo niekais nuleidžiamą veiksmą. Pvz.: Galvok negalvojęs, vis tas pats — reiks, ir eisi. Lp. Gūžinėk negūžinėjęs, vis tiek nesugausi. Skr. Alpk nealpęs — to jau tikrai neprialpsi (negausi). Krtn. Sėk nesėjęs tokius miežius, jei jie pabėga (neišdygsta arba sunyksta)! Rs. Gailėk negailėjęs — numirusio nebeatgaileisi. Š (DŽ III 25). Tačiau eidami su būtojo kartinio laiko veiksmažodžiais, neigiamos formos būt. k. l. veik. dalyviai aiškesnės alternatyvinės reikšmės neturi ir, panašiai kaip aukščiau minėti dalyviai be neiginio, tiesiog pabrėžia tarinio veiksmą. Pvz.: Jos (laumės) audė neaudušės, bet nei maž tolyn neparėjo. BsMt II 196. Tas žmogus kentėjo nekentėjęs, jau jam kantrybės pritrūko. ŽemR II 15. Panašiai gali būti vartojami ir atitinkami pusdalyviai, pvz.: Būriai žmonių... džiaugėsi neatsidžiaugdami. LzPR III 3. 72 c) Junginiuose su kitos šaknies (dažniausiai liepiamosios arba tariamosios nuosakos) veiksmažodžiais neigiamos formos būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis žymi kalbėtojo nepageidaujamą, draudžiamą ar tiesiog tarinio veiksmui priešingą veiksmą. Pvz.: Nutilk tuojau nežliumbęs, be tavo ašarų linksma! BaltPV I 59. Tylėk nebur[bė]jęs, vis tiek nieko nepelnysi. V kš. Eik ualgyt, nedūlinėjęs po sodą. Ūd. Eik di[d]un, ore nedrungęs. Vj. Kelkis neglūdojęs. Jn. Geriau ieškok tinklo nedejavęs. Blv (DŽ II 262). Eik sau, neblinkčiojęs durų. Klvr. Mesk tą birbynę nebirbinęs man čia po ausia. Gs. Paleisk negniaužęs katę. Sn. Sučiuopk burną neaušinęs. Grž. Eik pirkion, nestovėjęs už adverijos! Mrs. Lipk ant lovos nesiblausėjęs! Rdm. Tu, motin, palauk nesispiaudžius... KrėvR 18. Vakarienės duok nežliumbus! KapsAA 97. Eitum prie darbo nesikramšęs! Rs. A kad tu paspringtum, šunim nelojęs! Lnkv. Ar nutilsi neamčiojęs. Grž. Kodėl pasivėlinai, su kitais drauge neatėjęs? LzPR II 92. Tokie būt. k. l. veik. dalyviai taip pat neturi aiškesnės laiko reikšmės ir nėra priešpastatomi pusdalyviams. Pusdalyvių formos savo ruožtu retkarčiais irgi gali turėti nepageidaujamo ar draudžiamo veiksmo reikšmę, pvz.: Ak kad jūs pastotumėt varnais, ne mano vaikais būdami! (DŽ I 995). Čia nurodytais atvejais (a, b ir c) vartojami abiejų veikslių būt. k. l. veik. dalyviai. Jie nurodo ankstesnio užbaigto veiksmo ir savo reikšme yra artimi toms asmenuojamoms veiksmažodžio formoms, su kuriomis yra siejami. Eidami su liepiamosios nuosakos veiksmažodžiais, jie reiškia liepimą, įsakymą, su būsimojo laiko veiksmažodžiais — ateities, numatomą veiksmą ir pan., plg.: Sakyk jam nesakęs — nuleidžia pro ausis. Jnšk. — Atbuleikiui sakyk nesakyk, ans vis savąjį dirba. Vvr. Taigi šie dalyviai jau yra gerokai nutolę nuo kitų atributyvinių-predikatyvinių dalyvių ir priartėję prie predikatyvinių. § 27. Pereinamoji grandis tarp atributyvinės-predikatyvinės ir predikatyvinės vartosenos yra dalyvių vardininko formų konstrukcijos su dalelytėmis, santykiniais įvardžiais ir kitais jungiamaisiais žodžiais. Vienose iš jų jungiamieji žodžiai (ypač dalelytės) tik precizuoja dalyvio aplinkybinę reikšmę, iš esmės nekeisdamos jo vaidmens sakinyje, pvz.: Ugnis dega ir nekurstoma. Šim. Čia vėl, vos sugrįžęs nuo svetimųjų arklių, kumeliukas įsinarplioja į tinklą. CvR II 63. Kitose ypač išryškėja dalyvio veiksmažodinės ypatybės, ir jis virsta asmenuojamų veiksmažodžio formų ekvivalentu, pvz.: Gera būtų mergiotė, tik džiauna ką tik nutvėrusi. Sml. Kur žengęs, kur ėjęs Petras apmaudais nesiliovė. ŽemR I 204. Kiek kitokie yra ir šių dalyvių santykiai su esamojo laiko dalyviais bei pusdalyviais. Tokios konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais užima specifinę, gana izoliuotą vietą dabartinės lietuvių kalbos sintaksinių raiškos priemonių sistemoje ir sudaro atskirą tyrinėjimo objektą. 73 Išvados 1. Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai sudaro atskirą dalyvių vartosenos tipą ir užima tarpinę padėtį tarp atributyvinių ir predikatyvinių dalyvių. Jų svarbiausi požymiai yra: a) sintaksinių ryšių su vardažodžiais bei įvardžiais dvilypumas ir b) antraeilio veiksmo arba būsenos reikšmė. Šiai reikšmei išryškėti padeda savitos morfologinės (tranzityvumo, veikslo) bei leksinės dalyvio ypatybės, o taip pat tokios sintaksinės sąlygos, kaip pozicija, išskyrimas bei išplėtimas priklausomais žodžiais. 2. Atributyvinė-predikatyvinė vartosena yra labiausiai būdinga būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių vardininkams ir pusdalyviams, žymiai mažiau — esamojo ir būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių vardininkams. Kitų (pvz., esamojo laiko veikiamųjų) dalyvių vardininko formos atributyvinę-predikatyvinę reikšmę turi tik retose reliktinio arba pereinamojo pobūdžio konstrukcijose. 3. Atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininko formos pasižymi specifiniais tarpusavio santykiais, skirtingais nuo atitinkamų atributyvinių ir predikatyvinių dalyvių. Jos priešpastatomos dviejų santykinių laiko reikšmių ir dviejų rūšies reikšmių pagrindu. Pusdalyvis, neturintis koreliacinių ryšių nei su atributyviniais, nei su predikatyviniais dalyviais, atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininko formų tarpe funkcionuoja kaip pilnateisis sistemos narys su dviem skiriamaisiais semantiniais požymiais: vienalaikiškumo ir veikiamosios rūšies reikšmėmis. 4. Būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių vardininkai pusdalyviams priešpastatomi kaip žymėtos formos su ankstesnio už pagrindinį ir dažniausiai užbaigto antraeilio veiksmo reikšme. Tas būt. k. l. veik. dalyvių ir pusdalyvių semantinis priešpastatymas iš dalies neutralizuojamas šiais atvejais: a) kai šių formų santykinė laiko reikšmė susilpnina į pirmą vietą iškilusi priežasties, sąlygos, nuolaidos ar veiksmo rezultato reikšmė; b) kai būt. k. l. veik. dalyvio vardininkas arba pusdalyvis vartojamas asmenuojama veiksmažodžio forma žymimam veiksmui pabrėžti. 5. Pusdalyvių koreliaciniai ryšiai su atributyvinių-predikatyvinių dalyvių vardininkais veikiau­siai nėra pirminiai. Senuosiuose raštuose ir tarmėse randame duomenų, rodančių, kad atributyvinių-predikatyvinių dalyvių sistemoje pusdalyviai išstūmė ir pakeitė anksčiau vartotas esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininko formas. 6. Atributyviniai-predikatyviniai dalyviai, žymėdami antraeilį veiksmą (būseną), dažnai kartu nusako ir pagrindinio veiksmo laiką, pobūdį, priežastį, sąlygą ar nuolaidą. Šios aplinkybinės atributyvinių-predikatyvinių dalyvių bei pusdalyvių reikšmės yra silpnai diferencijuotos, neturi apibrėžtų raiškos priemonių ir labiausiai priklauso nuo dalyvio (pusdalyvio) ir į dalyvinę konstrukciją įeinančių kitų žodžių leksinės reikšmės, nuo viso sakinio turinio bei konteksto. Žymėdami laiką, priežastį, sąlygą ar nuolaidą, dalyviai bei pusdalyviai išlaiko pagrindinius atribut- 74 tyvinės-predikatyvinės vartosenos požymius — dvilypius sintaksinius ryšius ir antraeil io veiksmo (būsenos) reikšmę. 7. Pereinamąją grandį tarp atributyvinės-predikatyvinės ir predikatyvinės vartosenos sudaro pabrėžiamosios (emfatinės) reikšmės dalyvių bei pusdalyvių konstrukcijos ir konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais. SANTRUMPOS Al — Alytus Alk — Alksnėnai, Vilkaviškio r.8 Als — Alsėdžiai, Plungės r. Alv — Alovė, Daugų r. Alvt — Alvitas, Kybartų r. An — Anykščiai. Arm — Armōniškės, Baltarusijos TSR, Gardino sr., Varenavo r. Aru — Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend. Mit grammatischen Anmerkungen von P. Arum a a. Dorpat, 1930. AvyžISK — J. Avyžius, Į stiklo kalną, Vilnius, 1961. B — Lexicon Germanico Lithvanicum et Lithvanico Germanicum... von Jakobo Brodowsky... I—II (LTSR MA bibliotekoje saugojamas rankraštis). BaltPV — J. Baltušis, Parduotos vasaros, I, Vilnius, 1957. BaranAŠ — A. Baranauskas, Anykščių šilelis, Vilnius, 1956. BilR — J. Biliūnas, Raštai, I—II, Vilnius, 1954. Blv — Jono Balvočiaus-Geručio raštai. BM — Litauische Mundarten, gesammelt von A. Baranowski, Bd. I: Texte aus dem Weberschen Nachlass herausgegeben von Dr. F. Specht... Leipzig, 1920. BrP I—II — Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Išchguldimas Euangeliv... Per Janą Bretkuną... Karaliaučiužie... 1591. Brt — Barfininkai, Vilkaviškio r. BsMt — J. Basanavičius. Lietuviškos pasakos, I—II, Shenandoah Pa, 1898—1902. BsO — Ožkabalų dainos, surinko Dr. J. Basanavičius, Shenandoah Pa, 1902. BsP — Lietuviškos pasakos įvairios, surinko Dr. J. Basanavičius, I—IV. Chicago, 1903—1905. ChB NT — Versionis Bibliorum in Lingvam Lithvanicam. Tomus VII. Novum Testamentum... Lithvanicā Lingvā donatum (B. Chilinskio biblijos Naujojo testamento rankraštis, paskelbtas leidinyje: Biblia litewska Chylińskiego, Nowy Testament, t. II — Text, wydali Cz. Kudzinowski—Jan Otrębski, Poznań, 1958). CvR — P. Cvirka, Raštai, I—XI, Vilnius, 1949—1953. Dauk — S. Daukanto raštai. DB — Budą Senoves-Lëtuwiû Kalnienû ir Zamajtû iszrasze Pagal Senowes Rasztû Jokub’s Laukys, Petropilie, 1845. Dbk — Debeikiai, Anykščių r. Dkš — Daukšiai, Simno r. DonR — K. Donelaitis, Raštai, Vilnius, 1950. DP — Postilla Catholicka... Per Kuniga Mikaloiv Dauksza Kanonika Mėdniku iż łękiško perguldita... Wilniui... 1599. 8 Rajonų pavadinimai pažymėti pagal ankstesnį (iki 1962 m.) administracinį padalinimą. 75 Ds — Dùsetos. DŽ — Lietuvių kalbos žodynas, I—VI, LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, 1941—1962. Ėr — Ėriškiai, Ramygalos r. Erž — Eržvilkas, Skaudvilės r. GB — Die gotische Bibel, hrsg. von W. Streitberg, 2 Aufl., Heidelberg, 1919. Grg — Gargždai, Klaipėdos r. GrušD — J. Grušas, Dūmai, Vilnius, 1956. Grv — Gervėčiai, Baltarusijos TSR, Molodečno sr., Astravo r. Grž — Grūžiai, Joniškėlio r. Gs — Geistarai (Didvyžiai), Vilkaviškio r. Gud-GuzKIT — A. Gudaitis-Guzevičius, Kalvio Ignoto teisybė, Vilnius, 1952. IM — L. Ivinskis, Kalendorius arba metskaitlius, 1846—1877. IvanLP — T. Ivanauskas, Lietuvos paukščiai, Vilnius. J — Литовскій словарь А. Юшкевича съ толкованіемъ словъ на русскомъ и польскомъ языкахъ, I—III, Петроградъ, 1897—1922. Jabl — J. Jablonskio raštai. JablRR — J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I—II, red. J. Palionis, Vilnius, 1957—1959. JD — Lietuviškos dainos užrašytos par Antaną Juškevičę... I—III, Казань, 1880—1882. Jnšk — Joniškėlis. JV — Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos par Antaną Juškevičę... Petropylė, 1883. K — Littauisch-deutsches Wörterbuch von F. Kurschat, Halle a. S., 1883. Kin — Kintai, Šilutės r. KlpD — Klaipėdiškių dainos, surinko J. Pakalniškis, Vilnius, 1908. KlvD — Prusijos lietuvių dainos, surinko V. Kalvaitis, Tilžėje, 1905. Klvr — Kalvarija. Kn — Kauno apylinkės. Kp — Kupiškis. Kps — Kapsūkas. KrėvR — V. Krėvė, Raganius, Vilnius, 1958. KrėvSP — V. Krėvė, Šiaudinėj pastogėj, Kaunas, 1940. Krk — Krakės, Dotnuvos r. Krp — Kruopiai, Žagarės r. Krtn — Kretinga. Kudirk — V. Kudirkos raštai. Kv — Kvėdarna, Šilalės r. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius (nuo 1957 m.). Lp — Leipalingis, Veisiejų r. LT — Lietuvių Tauta, I—V, Vilnius, 1907—1936. LTR — Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių kalbos ir literatūros institute. LzPR — Lazdynų Pelėdos raštai. LzP — Lazdynų Pelėda, Raštai, I—VII, Vilnius, 1954—1955. M — M. Miežinis, Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas, Tilžėje, 1894. Maš — Prano Mašioto raštai. Myk. PutS — V. Mykolaitis-Putinas, Sukilėliai, I, Vilnius, 1957. MPs — Pasakų rinkinys. Rankraštis, K. Būgos gautas iš J. Murkos. Mrk — Merkinė, Varėnos r. Mrs — Miroslavas, Alytaus r. 76 MŽ — Littauisch-deutsches und Deutsch-litauisches Wörter-Buch... von Christian Gottlieb Mielcke... Königsberg, 1800. N — Wörterbuch der Littauischen Sprache von G.H.F. Nesselmann, Königsberg, 1851. Ndz — Nedingė, Varėnos r. Nj — Naujamestis, Panevėžio r. Nmn — Nemunaitis, Alytaus r. NS — A. R. Niemi ir A. Sabaliauskas, Lietuvių dainos ir giesmės, Ryga, 1911. O — K. Aleknavičiaus (Olechnowicz) raštai. Pc — Pociūnėliai, Šeduvos r. PG — Pagėrintos Giesmių Knygos... Iš Naujo perveizdetos per F. Kurszatį, Königsberg, 1888. Pl — Palėvenė, Kupiškio r. Pln — Plungė. Plng — Palanga. Plv — Pilviškiai, Vilkaviškio r. Pn — Panevėžys. PP — Pasakos apie paukščius... hrsg. von H. Scheu... und A. Kurschat, Heidelberg, 1913. Ppr — Patarlės ir priežodžiai, Vilnius, 1958. Prk — Priekulė. Pšš — Pašušvys, Radviliškio r. Pžt — Pajūrio žvejų tarmė. R₁ — Ph. Ruhig, Betrachtung der Littauischen Sprache, Königsberg, 1747. Rdm — Rudamina, Lazdijų r. Rm — Ramygala. Rs — Raseiniai. Rz — Rozalimas, Pakruojo r. SchG — A. Schleicher, Litauische Grammatik, Prag, 1856. Sim — Simučio patarlių rinkinys (F. Sragio šaltinis). Simon — I. Simonaitienės raštai. Simon NTP — I. Simonaitýtė, Ne ta pastogė, Vilnius, 1962. SimonOBT — I. Simonaitýtė, O buvo taip, Vilnius, 1960. SimonR — I. Simonaitýtė, Raštai, I—VI, Vilnius, 1957—1958. SimonVK — I. Simonaitýtė, Vilius Karalius, I—II, Vilnius, 1956. Skd — Skuodas. Skp — Skapiškis, Pandėlio r. Skr — Skirsnemunė, Jurbarko r. Sl — Sālos, Rokiškio r. Slk — Šalakas, Dūkšto r. Slnt — Salantai. SluckGMN — M. Sluckis, Geriau mums nesusitikti, Vilnius, 1961. Sml — Smilgiai, Šeduvos r. Sn — Seinai, Lenkijos Liaudies Respublika, Suvalkų apskr. Snt — Sintautai, Kudirkos Naumiesčio r. Ss — Sasnavā, Kapsuko r. Sr — Felikso Sragio surinkta medžiaga, esanti Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje. Srj — Seirijai, Lazdijų r. Srv — Surviliškis, Dotnuvos r. Sv — Svėdasai, Anykščių r. Svn — Suvainiskis, Pandėlio r. Š — J. Šlapelis, Lietuvių ir rusų kalbų žodynas, Vilnius, 1921. Ta pačia santrumpa žymimi ir kiti J. Šlapelio raštai. 77 Šil — Šilavōtas, Prienų r. Škn — Šakýna, Žagarės r. Šll — Šilalė. Šn — Šunskai, Kapsuko r. Šts — Šatės, Skuodo r. Švnč — Švenčionys ir Švenčionėliai. Tl — Telšiai. Tr — Traupis, Troškūnų r. Tsp — Tarybinė spauda. TŽ — Tauta ir Žodis, Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, I—VII, Kaunas, 1923—1931. Ūd — Ūdrija, Simno r. W — Postille... Prez D. Jakoba W v y k a... w Krakowie... 1617. VaičR — P. Vaičaitis, Rinktinė, Vilnius, 1956. VaižgP — Vaizgantas, Pragiedruliai, Kaunas, 1942. VaižgR — Vaižganto raštai. VaižgRR — Vaizgantas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1957. Val — M. Valančiaus raštai. ValPŽK — Paaugusių žmonių kningiele Joteiko, 1868. ValVK — Waikų kningiele su abrozdelėjs, 1868. VenclEV — A. Venclova, Epochos vėjas, Vilnius, 1962. VenclGD — A. Venclova, Gimimo diena, Vilnius, 1959. VenclR — A. Venclova, Raštai, I—III, Vilnius, 1955. Vien — A. Vienuolio raštai. VienR — A. Vienuolis, Raštai, I—VII, Vilnius, 1953—1955. Vj — Vajasiškis, Zarasų r. Vkš — Viekšniai, Akmenės r. Vlk — Valkininkai, Eišiškių r. Vp — M. Valančius, Patarles Zemajcziu, Tilžėje, 1867. Vv — Veiveriai, Kazlų Rūdos r. Vvr — Veiviržėnai, Priekulės r. Zogr — Quattuor evangeliorum codex glagoliticus olim Zographensis nunc Petropolitanus... edidit V. Jagić, Berolini, MDCCCLXXIX. Zp — Zapyškis, Kauno r. Žal — Žalioji, Vilkaviškio r. ŽemR — Žemaitė, Raštai, I—VI, Vilnius, 1956—1957. ŽemR₁ — Žemaitės raštai, Kaunas—Marijampolė, 1924. ŽS — Żiwataj szwętuj... Wilnuj 1861. Zvr — Žvirgždžiai, Kudirkos Naumiesčio r. АТРИБУТИВНО-ПРЕДИКАТИВНОЕ УПОТРЕБЛЕНИЕ ПРИЧАСТИЙ ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА В. АМБРАЗАС Резюме Атрибутивно-предикативное употребление причастий характеризуется следующими основными признаками: а) двойными синтаксическими связями с именами или местоимениями и с личными формами глагола в функции сказуемого; б) значением второстепенного действия или состояния. Причастия этого типа отличаются большой семантической разнообразностью. К этому типу относятся т. наз. аппозитивные причастия со значением второстепенного действия, конструкции типа accusativus cum participio, nominativus cum participio и др. Чаще всего в атрибутивно-предикативном 78 употреблении выступают причастные формы именительного падежа, которые и исследуются в настоящей статье. Атрибутивно-предикативное употребление наиболее свойственно действительным причастиям прошедшего однократного времени и т. наз. полупричастиям, а гораздо менее — страдательным причастиям настоящего и прошедшего времени. Формы именительного падежа действительных причастий настоящего времени в атрибутивно-предикативном употреблении наблюдаются лишь в редких конструкциях реликтового или промежуточного характера (напр., с соединительными словами). Формы именительного падежа атрибутивно-предикативных причастий образуют специфическую систему противопоставлений, отличную от системы атрибутивных и предикативных причастий. Они противопоставляются на основе относительных значений времени (значение одновременности — значение предшествования) и залога (значение действительного страдательного залога). Полупричастие, которое совсем не имеет корреляционных связей ни с атрибутивными, ни с предикативными причастиями, в системе атрибутивно-предикативных причастий функционирует как равноправный член с двумя дифференциальными признаками: значениями одновременности и действительного залога (см. таблицы противопоставлений на стр. 64). Корреляция полупричастий с формами именительного падежа причастий в атрибутивно-предикативном употреблении, по-видимому, не является первичной. Данные древних письменных памятников и диалектов указывают на то, что полупричастия в этой функции заменили и вытеснили более древние формы действительных причастий настоящего времени. Атрибутивно-предикативные причастия, обозначая второстепенное действие (состояние), часто указывают и характер основного действия или его причинные связи (значения причины, условия и уступки). Эти значения слабо дифференцированы, не имеют определенных средств выражения и прежде всего зависят от лексического значения причастия (полупричастия) и других слов, входящих в причастную конструкцию, от содержания всего предложения и от контекста. Выступая с вышеуказанными значениями, причастия и полупричастия сохраняют основные признаки атрибутивно-предикативного употребления: двойные синтаксические связи и значение второстепенного действия (состояния). Промежуточное звено между атрибутивно-предикативным и предикативным употреблением образуют причастия и деепричастия эмфатического значения и конструкции с соединительными словами. 79