Dėl sudurtinių daiktavardžių pirmojo sando neutralizacijos

LT BTU. VL Ų KALBOS LEKSIKOS RAIDA LSL ESIPS Ut IM OO 58. UT'S"RMVO'K''S'L' JU AK A'D'E M13 A DEL SUDURTINIY DAIKTAVARDZIU PIRMOJO SANDO NEUTRALIZACIJOS V. DROTVINAS Sudurtiniai Žodžiai lietuvių kalboje paprastai atsiranda iš žodžių junginių. Žodžių junginys tik labai retai savo sudaromųjų elementų pavidalu prilygsta su- durtinio žodžio sandams: tokių sandūros atvejų, kur žodžių junginio nariai būtų jau gatavi sandai (plg. šalti barščiai >šaltibarščiai"), yra visiškai mažai. Kai žodžių junginio nariai tampa sandais, pastarųjų forma pareina nuo sudurtinių žodžių struktūrinio-semantinio tipo. Žodžių junginio nariams paversti sandais ir sujungti į vieną struktūriškai ir semantiškai naują darinį taikomi du būdai: 1) sandų jungi- mas, vartojant jungiamuosius balsius ir 2) sandų jungimas be jungiamųjų balsių. Jungiamojo balsio prigimtis dažniausiai paaiškėja iš pirmojo sando kilmės?, Pirmasis sudurtinių daiktavardžių (kaip ir kitų kalbos dalių) sandas apima ne tik pirmąjį jungiamąjį kamieną, bet ir priemonę, kuria abu sandai jungiami į vieną sudurtinį žodį, t.y. apima ir jungiamąjį balsį?. Tad pravartu išsiaiškinti, kas vyksta, žodžių junginio nariams virstant sudurtinio žodžio sandais. Mokyklinėse gramatikose teigiama, kad jungiamasis balsis sujungia į vieną du žodžius ir kad to jungimo dėka gauname naują darinį — sudurtinį žodį. Žinoma, tai teisinga. Pirmiausia į akis krintanti sandų jungimo būdo funkcija yra morfolo- * Dėl sandūros nepakitęs dažniau išlieka antrasis sudurtinio daiktavardžio sandas, pvz.: piktžolė, plg. žolė. Be to, žodžių junginys nuo sudurtinio žodžio skiriasi dar ir tuo, kad pastarasis turi vieną kirtį. * Plačiau apie sudurtinių žodžių darybą juos sudarančių sandų ir vartojamų jungiamųjų bal- sių atžvilgiu žr. V. Urbutis, Dabartinės lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių daryba, ,,Dabar- tinė lietuvių kalba“, Vilnius, 1961, p. 65—121; V. Drotvinas, XVI-XVIII a. lietuviškų raštų su- durtiniy daiktavardžių daryba dėmenų atžvilgiu, ,,VVPI Mokslo darbai“, III, 1957, p. 203—220; V. Drotvinas, XVI-XVIII a, lietuviškų raštų sudurtinių daiktavardžių dėmenų jungimo būdai, „„VVPI Mokslo darbai“, VIII, 1959, p. 59—90; V. Drotvinas, Lietuvių literatūrinės kalbos sudur- tiniy būdvardžių struktūriniai-semantiniai tipai (remiantis XVI-XVIII a. raštų medžiaga), ,,Kalbo- tyra“, VI, Vilnius, 1963, p. 75—97, * Pirmą kartą lietuvių kalbos moksle jungiamojo balsio sąvoką iškėlė A. Šleicheris, žr. Li- tauische Grammatik von August Schleicher, Prag, 1856, p. 132. Lietuvių kalbos sudurtinių žo- džių sandams jungti vartojamą priemonę pirmasis lietuviškai įvardino K. Būga 1910 m., iš pradžių vadindamas ją „jungiamąja balse“, 1911 m. darbe ,,Apie lietuvių asmens vardus“ K. Būga pavar- tojo „jungiamojo balsio“ terminą, Prie šio termino įteisinimo prisidėjo ir J. Jablonskis, žr. P. Kriau- šaičio ir Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija, Vilnius, 1919, p, 186—187. Pastarasis terminas prigijo ir visuotinai lietuvių kalbos moksle įsigalėjo. , w 211 ginė, konstruktyvinė: jungti žodžių junginio narius, virstančius sandais, į vieną su- durtinį žodį. Tačiau vien šia tiesiogine funkcija jungiamojo balsio (kaip ir betarpiško sandų jungimo būdo) panaudojimas žodžių sandūroje anaiptol nesibaigia. Tam, kad būsimojo darinio sandai būtų sujungti, pirmiausia reikia tuos sandus turėti. Konkre- čiau kalbant, pirmasis sandas atsiranda tada, kai sandūros (šiuo atveju — jungia- mojo balsio) dėka pirmasis žodžių junginio narys įgauna tokį pavidalą, kurio iki tol lietuvių kalboje neturėjo. Vadinasi, jungiamasis balsis jungia į vieną darinį ne žodžius tokiomis lytimis, kaip kad jie yra sudurtinio žodžio pamatu einančiame žodžių junginyje, o žodžius tokiomis lytimis, kurios žinomos tik kaip žodžių sandūros elementai. Pavyzdžiui, lytys arkli-, dango-, pigy-, žvaka- suvokiamos ne kaip ati- tinkamų žodžių linksnių lytys, o tik kaip pirmieji sudurtinių daiktavardžių arkli- -gonė, dango-raižis, pigy-metis, žvaka-galis sandai. Iš to galima pasidaryti išvadą, kad jungiamasis balsis lietuvių kalbos žodžių sandūroje atlieka dar ir kitą svarbią funkciją, būtent, pirmojo sando gramatinės reikšmės neutralizacijos, arba izolia- cijos, funkciją. Čia pasakytina, kad neutralizacijos funkcija liečia ir sudurtinius žodžius be jungiamojo balsio. Sandams jungiantis betarpiškai, pirmasis sandas (įskaitant ir priebalsinio kamieno atvejus) taip pat įgauna gramatiškai neutrali- zuotą pavidalą, kaip ir sandai, jungiami su jungiamaisiais balsiais. Pirmojo sudurtinių daiktavardžių sando gramatinės neutralizacijos laipsnis esti nevienodas. Jį nulemia jungiamųjų balsių arba, apskritai, pirmojo sando pri- gimties įvairumas. Skirtini visiškos ir dalinės pirmojo sando gramatinės neutrali- zacijos atvejai. Visiška pirmojo sando gramatine neutralizacija pasižymi tokie sudurtiniai daik- tavardžiai, kurių jungiamasis balsis atsiradęs analogijos būdu, t.y. nepriklauso nuo pirmojo sando prigimties, kaip tai matėme iš arkligonė, dangoraižis, pigymetis, žvakagalis pavyzdžių. Visiškai gramatiškai neutralizuoti yra taip pat pirmuoju su- durtinių daiktavardžių sandu einantys priebalsinio kamieno daiktavardžiai: nė vie- nas šios paradigmos linksnis nevartojamas pirmuoju sandūros komponentu, o nau- jai atsiradęs jungiamasis balsis linksnio formos irgi nesudaro, plg. šun(ia)galvis. Pagaliau, pirmasis sudurtinių daiktavardžių be jungiamųjų balsių sandas yra taip pat visiškai neutralizuotas, nes tokios lytys, kaip darb- žodyje darbdavys, lietuvių kalboje nėra savarankiškai, atskirai vartojamos. Tik iš dalies pirmasis sandas esti neutralizuotas kamieninės darybos sudurti- niuose daiktavardžiuose. Pavyzdžiui, daiktavardžio darbadienis pirmasis sandas "„darba- lietuvių kalboje praktiškai nėra vartojamas, tačiau ši lytis yra viso žodžio darbas kaitybos paradigmos rodiklis. Beje, dalinai gramatiškai neutralizuoti pir- mieji sudurtinių daiktavardžių sandai yra labai dažnai vartojami, nes kamieninės darybos sudurtinių daiktavardžių dabartinėje lietuvių kalboje kur kas daugiau, nėi linksninės. O kaip su pirmojo sando gramatine neutralizacija tais atvejais, kai juo eina var- dažodžio linksnio forma? Linksninės darybos sudurtiniuose daiktavardžiuose pir- masis sandas morfologiškai yra visiškai lengvai suvokiamas, o tuo pačiu nesunkiai (neskaitant kurių-ne-kurių semantiškai sudėtingesnių išimčių) atkuriamas ir pats sudurtinio daiktavardžio darybiniu pamatu einantis Žodžių junginys, plg. darbo- tvarkė „darbo, darbų tvarka“, darbovietė „darbo vieta“, kojūgalis „kojų galas“, rytomiegis „ryto miegas“, vargovaikis „varguolis, vargo žmogus“. Šitokios prigim- 212 ties jungiamasis balsis, kaip organiška pirmuoju sandu einančio žodžio struktūrinė dalis, aišku, jokios neutralizacijos funkcijos neatlieka. Vadinasi, jeigu dabartinės kalbos požiūriu jungiamasis balsis sutampa su linksnio galūne, tai apie tokio su- durtinio daiktavardžio pirmojo sando gramatinę neutralizaciją kalbėti neturime pa- mato. Lengvai suvokiame, kad sudurtinio daiktavardžio arkliaganys,-ė (ir arkliago- nis,-ė) jungiamasis balsis -ia-, kaip ia kamieno daiktavardžio kamiengalio balsis, priklauso tik pirmajam sandui. Tačiau tokių sudurtinių daiktavardžių, kaip arkla- ganas, arklagonė, pirmieji sandai jau neturi būdingų ia-kamieniams daiktavardžiams kamiengalių balsių. Kadangi nei vienas daiktavardžio arklys linksnis neturi lyties arkla-, arkli-, jungiamasis balsis šio tipo daiktavardžiuose priklauso pirmajam san- dui ne organiškai, pagal pirmojo sando kilmę, o tik formaliai, pagal analogiją su kitokios prigimties dariniais, pirmajame sande turinčiais vieną ar kitą balsį. Vadi- nasi, pirmojo sando sudėtyje esantis jungiamasis balsis paprastai būna dvejopas: kaitybinis, kai jis yra kamieninės arba linksninės prigimties, ir darybinis, kai jis atsiranda analogijos būdu pagal kitų kamiengalių balsius*. Tačiau jungiamojo balsio atliekamos pirmojo sando gramatinės neutraliza- cijos funkcijos nereikia pervertinti. Juk kol abu sudurtinio daiktavardžio sandai išlaiko savo pirmykštį struktūrinį pavidalą, arba, kitaip sakant, kol jie dar nepa- veikti deetimologizacijos, gramatinę sandų reikšmę sąlygoja pats žodžių sandūros būdas (tiksliau, visa eilė priežasčių, kurioms veikiant, žodžių junginys tampa su- durtiniu žodžiu), o ne vienas sandūros elementas — jungiamasis balsis. Imkime. pavyzdžiui, dvi sudurtinio daiktavardžio lytis: senesnę sielawartas PS I 106 (beje, dar ir dabar tebevartojamą rytų aukštaičių tarmėje) ir dabartinę sielvartas. Tiek sandas siela-, tiek ir siel- yra morfologiškai sustingę, t.y. vienodai izoliuoti, neutra- lizuoti. Vadinasi, čia susiduriame su atveju, kai pirmasis sandas, kad ir neturėdamas formalios, morfeminės išraiškos, yra neutralizuotas. Kaip minėjome, svarbu, kad juo einanti lytis nesutaptų su praktiškai kalboje vartojama žodžio lytimi. Taigi, lietuvių kalboje gramatiškai neutralizuoti pirmieji sandai įmanomi ir be jungiamojo balsio. Vadinasi, pirmojo sando gramatinės neutralizacijos funkciją atlieka įvairios prigimties jungiamasis balsis, tačiau, jam dažnai iškrintant, tą funk- ciją turi ir pats lietuvių kalbos žodžių (kamienų) sandūros būdas. Dar labiau neut- ralizuotas tampa pirmasis sudurtinių daiktavardžių dėmuo tais atvejais, kai iš- krinta ne tik jungiamasis balsis, bet drauge su juo ir visas pirmojo sando skiemuo. plg. kirvakotis > kirykotis > kirkotis. Tačiau tokie atvejai priklauso sudurtinių žodžių deetimologizacijai ir sudaro atskirą temą, todėl jų čia nenagrinėsime. Apžvelgę lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių jungiamojo balsio funkci- jas, matome, kad jos nėra vienodos. Jos viena nuo kitos priklauso, viena kitą są- lygoja. Kuri iš šių funkcijų turi didesnę reikšmę žodžių sandūroje? Be abejo, svar- besnė yra pirmojo sando gramatinės neutralizacijos funkcija. Ir tai suprantama: sandų jungimosi faktas neįmanomas tol, kol pirmojo sando gramatinė neutraliza- cija neatliko savo, t.y. kol pirmasis žodžių junginio narys dėl neutralizacijos ne- tapo pirmuoju sudurtinio žodžio sandu. Tad galima pasakyti, kad neutralizacijos funkcija yra pirminė ir kad, faktiškai tik jai įvykus, gali vykti ir antroji — sandu * Darybinés prigimties jungiamąjį balsį -o- turi, pavyzdžiui, ir toks sudurtinis daiktavardis, kaip rankogalis, kur -o- yra priesagos -ov- liekana (plg. rankovgalis). 213 jungimosi — funkcija. Vadinasi, sandų jungimas eina tik po neutralizacijos ir ne- įmanomas be gramatinės neutralizacijos. Išimtį sudaro pirmieji linksninės darybos sudurtinių daiktavardžių sandai: gramatinė neutralizacija jų neveikia, tačiau sandy jungimas vyksta. Tais atvejais, kai sudurtinio žodžio sandai jungiami betarpiškai, pirmojo sando gramatinės neutralizacijos funkcija išlieka. Dėl to įmanoma ir sandų jungimo funkcija. Taigi, čia neutralizacijos funkcija, turėdama nuline gramatinę raišką, tarsi susilieja su sandų jungimosi funkcija. Su pirmojo sando gramatinės neutralizacijos funkcija glaudžiai susijęs ir jun- giamojo balsio asemantiškumo klausimas. Jungiamojo balsio funkcijų atžvilgiu kalbininkų tarpe nėra vieningos nuomonės. Dalis kalbininkų noromis ir nenoromis ignoruoja jungiamojo balsio atliekamą gramatinės pirmojo sando neutralizacijos funkciją ir priskiria jungiamajam balsiui tik tarnybinį dviejų sandų jungimo vaid- menį. Šie kalbininkai laikosi pažiūros, kad jungiamasis balsis jokios semantikos žodyje neturi ir siūlo jungiamąjį balsį laikyti ,,asemantine morfema“. Tad kaip yra su jungiamojo balsio semantiškumu lietuvių kalbos sudurtiniuose daiktavardžiuose? Semantiškumas pareina nuo jungiamojo balsio prigimties. Kai jungiamasis balsis yra linksnio galūnė, kalbėti apie jo asemantiškumą neturime pamato. Tokios prigim- ties jungiamąjį balsį laikyti asemantiška morfema reikštų laikyti asemantiškomis ir linksnių galūnes, reiškiančias žodžių santykį sakinyje. Tačiau, kaip matėme, lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių jungiamųjų balsių prigimtis nėra vienoda. Dėl to visi jungiamieji balsiai, atsiradę dėl analogijos, yra, savaime suprantama, aseman- tiški, nors ir jie atlieka tiek pirmojo sando gramatinės neutralizacijos, tiek ir sandų jungimo funkcijas. Jungiamojo balsio asemantiškumas yra neginčijamas ir tais at- vejais, kai šio balsio pasikeitimas arba iškritimas nedaro jokios įtakos žodžio reikš- mei. Taigi, jungiamojo balsio asemantiškumas yra gana ryškus lietuvių kalbos žo- džių sandūros bruožas*. Baigdami galime padaryti šias trumpas išvadas: 1) jungiamasis balsis yra vienas lietuvių kalbos daiktavardžių (ir, apskritai, žodžių) sandūros morfologinių-struktūrinių (ne fonetinių) požymių, apibūdinančių pirmojo sudurtinių žodžių sando prigimtį ir abiejų sandų jungimo į vieną darinį ypatumus; 2) jungiamasis balsis (arba dėl tam tikrų priežasčių jo nebuvimas, t.y. pats betarpiškas sandų jungimas) atlieka žodžių sandūroje dvi funkcijas: a) gramatinės pirmojo sando neutralizacijos ir b) sandų jungimo į vieną darinį funkcijas ir 3) jungiamojo balsio semantiškumą apsprendžia jo prigimtis, o būtinumas eiti sudurtinio žodžio pirmųjų sandų struktūrine dalimi priklauso tiek nuo jungiamojo balsio prigimties, tiek ir nuo fonetinių visą sudurtinį žodį veikiančių dėsnių. 5 Kitose kalbose, pvz. vokiečių, jungiamojo elemento (paprastai — priebalsio) iškritimas pakeičia sudurtinio žodžio reikšmę, o rusų kalboje jungiamieji balsiai iš viso negali pasikeisti, įvai- ruoti arba iškristi, kaip kad lietuvių kalboje. Rusų kalboje sudurtinių žodžių be jungiamojo balsio pasitaiko vos vienas kitas, plg. dypman, JTio0mwuna, noune2, 214