Dėl Lietuvos upių vardų „Dunojus“ ir „Dniepras“ kilmės

LET U Vl] -K.-A.L B O.8S 1 BE XK S.L KO S. R. A. 1 D A LIBTU VSO SUT SR MOK SLY. AKADEMII A DEL LIETUVOS UPIU VARDU DUNOJUS IR DNIEPRAS KILMES A. VANAGAS Šiuo metu Lietuvos upių vardynas susideda daugiau kaip iš aštuonių tūks- tančių upių vardų ir jų variantų (įskaitant ir pasikartojančius). Ši kelių tūkstančių vardų sistema formavosi ilgus lietuvių (tam tikra prasme ir baltų) tautos gyvavimo šimtmečius. Dėl to ji nevienakilmė: greta lietuviškų (baltiškų) joje yra ir svetimos kilmės upių vardų. Nagrinėjant Lietuvos upių vardų darybą, savus, baltiškos kilmės upėvardžius būtina atskirti nuo svetimų, skolintų vardų. Vienų upėvardžių nebal- tiška kilmė būna akivaizdi, o dėl kitų gali kilti įvairiausių abejonių. Dabar, kai lietuvių hidronimija, o taip pat ir visas vardynas, jau palyginti kruopščiai surinkta, ne vieno upėvardžio kilmė ar daryba gali būti aiškinama išsamiau ir tam tikra pras- me preciziškiau (visų pirma turint galvoje medžiagos gausuma ir jos pilnumą), ne- gu iki šiol. Šiame straipsnyje bus panagrinėtos dvi grupės Lietuvos upių vardų (kartu ir kitų vietovardžių), kurių viena, mūsų nuomone, į lietuvių vardyną yra atėjusi per slavus, o antrosios atėjimo kelias dar ne visiškai aiškus. Tačiau ir pastarajai grupei priklausantys vietovardžiai siejasi su šių dienų slavų hidronimija. Abiejų grupių vietovardžių kilmė nėra visai aiški. a) Vienas tokių ne visai aiškios kilmės Lietuvos upėvardžių yra Dunėjus (2) I. Čk., Dubysos int. 2. GL, Jotijos int. 3. Kš., Juodkonių k. 4. Srd., Naudupio int. ir Dundjus (2) 1. Akm., Dabikinės ds. 2. Grnk., Tendžiogalos k. 3. RdN., Apaščios int. 4. Rs., Pakapurnio k. 5. Skd. 6. Vn., Bikavos int. 7. Vn., Šusties int. 8. Vvr., Dumblės dS. Plg. Dunėjus || Gudoniū ėžeras Srj. Gudoniy k. ir Dūnėjus ež. Lkm., Trainiškio k. Šiuo metu neaišku, ar Lietuvos (ir Latvijos: Dunajs pv., Dunaji pv., Dunaj-plava pv., plg. kitus vietovardžius su šaknimi dun-, dūn-, kuriuos J. Endze- lynas gretina su lat. dunajs arba liet. Dunėjus, Dūnėjus — žr. J. Endzelins, LV I 1. 238, 239, 243) upių vardai Dundjus, Dundjus yra baltiški, susidarę iš šaknies dun-, kuri kiek dažnesnė latvių vardyne, ir priesagos -ojus, -ajus*, ar skoliniai, kuriuo nors būdu susiję su vienos didžiausių Europos upių vardu Dunėjus. Čia visų pirma rei- kia atsiminti, kad lietuvių tautosakoje (dažniausiai liaudies dainosė) plačiai papli- tęs bendrinis žodis dundjus „didelis vanduo“, pvz.: Vidury dvaro platus dunojus Alvt. Atsišaukė ma dalelė žu dunėjų ir marelių Žrm. An marių krantelio gilus du- nojėlis, te jauna mergelė baltai burną prausé Lp. Už gilių marių, už dunojėlio, ten mano mergelė par motinėlę LKZ 11 606; dundjus „ib“: Siuntė mane mo- tinėlė į dunajų vandenėlio. Viduj dunojėliaus ilsėjau LK Ž 11 606. Be žodžių du- * Dėl priesagos -ojus ir -ajus plg. Luk-ėjus up., Or-djus up., Ram-djus up., Žiežm-ėjus up. ir Blind-djus up., Nik-ūjus up. 173 nėjus ir dundjus, lietuvių liaudies dainose yra daug kitų šių žodžių variantų, pvz.: dunojis „ib“: ...dunojin šalto vandenėlio Ld.2; dūnėjus „,„ib“: Siuntė mane motinėlė į dūnojų vandenėlio Vl. LKŽ II 606. Per kiemelį dūnojėlis teka Ld. Aš nueisiu tykan dūnojun Ld. Jojau dieną, jojau naktį ir prijojau dūnojėlį Ld.; du- nujėlis: Ant vidurio dunujėlio Ld.; dūnavėlis: Ir nupūtė vainikėlį į tą dūną dū- navėlį Ld.; dunava: Ir užkilo šiaurės vėjas, ir nupūtė vainikėlį į dunavos ežerėlį Ld.; dujonaitis: Išplauks akmenaitis iš dujonaičio LKZ II 560; dujonélis: Dujonėlio pakraštyj: Mesk akmenėlį į dujonėlį LKŽ II 560; dujiinas „toks van- duo, gili upė, dunojus“ (dainoje): Ir įkrito Bendorutė į gilų dujūną Jrb. LKŽ II 560. Plg. prūsų lietuvių donajus, danojus*; donujėlis: Anoj pusėj donujėlio Kdn. Ld.: donojėlis: Anoj pusėj donojėlio SIE. Ld.; danujélis: Anoj pusėj danujėlio pievelė žaliavo Ps. Ld.; duinojélis: Ažu duino duinojėlio Ad. Ld. (ir, gal būt, duinajélis: Ažu duina duinajėlio Ad. Ld. Až to duino duinajėlio MI. Ld., nors čia balsis @ po n gali būti tarmybė);“ daina: Siuntė mane motinėlė dainon upėn vandenėlio Kltn. Ld.; dauni: Siuntė mane motinėlė.daunion [upėn] šalto vandenėlio Ld. Žodžiai dunėjus, dunūjus, dūnojus ir kt., kaip matyti iš čia pa- teiktų kelių pavyzdžių, žymi ne kokią konkrečią upę, o vandenį apskritai*. Iš jų lietuvių liaudies dainose atsirado įvairių kitų žodžių (paprastai, refrenuose) su šak- nimi dun-, dūn-, beveik be išimties vartojamų kontekste, kuriame kalbama apie van- denį, pvz.: dūnoja refr.: Gilus ežerytėlis dūnoja, dūno upė dūnoja Ds.; dūnojo refr.: Dūnojo“, dūnojo dūnojėlis teka, aš girdėjau, aš girdėjau, ką tėvelis šneka Sb.: dūnė: Tu durnas bernelis, dūno dūnoj upelé, dūno dūnoj upelė. Diuné dina upė dima upė lylio teka ežerėlin Jž.; sudunti (-dūna, -duno) intr.: Suduno upelė, dūno, mano ašarėlėm, dūno LKŽ 11 606; dunolaiški refr.: Dunojaus kalnelin dva- ras, dunojau dunolaiški Kb. LKŽ II 606 (ar dunalaiške: Dunojau, kalnelin dva- ras, dunojau dunalaiške Kb. LKŽ II 589); duna: Tykiai teka duna upytėlė Brž. Ld.; dunas „?“: Už to duno dunojėlio Ml. Ld.; Siunté mane motinėlė dunan šal- to vandenėlio, plg. donas: Siuntė mane motinėlė donan šalto vandenėlio, ajai ajai donan šalto vandenélio Ld., plg. dūnelė „?“: Plaukė vainikas gilion dūnelėn, ai ai gilion dūnelėn LKŽ II 602; dunūs,-i „?“ (dainos žodis): Dunios marios LKŽ II 606. Tokią bendrinių žodžių dundjus, dindjus raidos kryptį rodo ir šie įvai- rių vienos lietuvių liaudies dainos variantų pirmieji ZodZiai®: „In dunojų, in dunojų...“ ,,Diinojis, dūnojis, dūnojėlis teka...“ „Dunojau, dunojau, dunojėlis teka...“ „Dunojo, dunojau, dunujėlis teka...“ „Dūnojo, dūnojo, donujėlis teka...“ „Dunojo, dunojo, dunojėlis teka...“ 2 Šis ir kiti pavyzdžiai, po kurių parašoma santrumpa Ld. (liaudies dainos žodžiai), imti iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos rinkinių arba iš lietuvių liaudies dainų sistemi- nio katalogo. 3 Zr. Chr. Bartsch, Uber litauische Volksliteratur, ,,Mitteilung der litauischen litterari- schen Gesellschaft“, Heft 8 (II.2), Heidelberg, 1884, p. 107. 4 Pagal A. Jušką, dunojus tai „gelmė (ežere, upėje), ežeras“ (JluroBckuft caoBape A. IOmKeBHYa c TOJIKOBAHHeM CJIOB HA pyccKoM H IIOJIbCKOM si3LiKAX, I, C. TlerepGypr, 1904, p. 366; pagal O. Kollbergą dunajus — „visokia vandens masė: didžiulis prūdas, ežeras, marios“ (Piešni ludu litewskiego zebra! Oskar Kollberg, p. 212), 5 Pagal Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriaus liaudies dainų sisteminį katalogą (čia ir toliau). 174 Įdomu, kad lietuvių liaudies dainose dunėjus, dūnėjus ir kt. jų formos dažnai kaitaliojasi su kitais bendriniais arba tikriniais (upių vardais) žodžiais. Štai kokia yra Žinomos liaudies dainos įvairių variantų pradžia: Tyliai, tyliai dunojėlis teka; Tykiai, tykiai Nemunėlis teka; Oi tykiai, tykiai Širvintėlė teka Šk. Ld.; ...Šven- toja teka Ds. Ld.; Tykiai, tykiai upelė tekėjo; Tykiai, ramiai, upelis tekėjo; Ty- kiai, dūmiai upelė tekėjo; Oi gi tykiu, oi gi tykiu dunojėlis teka; Tykiai, ramiai Nemunėlis teku; Tykiai teka duna upytėlė ir t.t. Arba: Per kiemelį ežerėlis teka; Per dvarelį dunojėlis teka; Per kiemelį dunajėlis teka; Šaltinėlis per kiemelį teka; Per kiemelį dūnojėlis teka; Per laukelį upužėlis teka; Upelis, ežerėlis teka; Ežerėlis, upelis teka; Ežerėlin, ežerėlin srauni upė teka; Per upelį ežerėlis teka; Upelė teška į marelės kraštą; Dunajėlis ne upelis teka; Oi vyno, vyno upis teka; Per dvarelį Nemunėlis teka; Per dvarelį dunojėlis teka; Per kiemelį dunojėlis teka; Pro močiutės dvarą dunojėlis teka it t.t. Kai kurie lietuvių tautosakos tyrinėtojai manė, kad liaudies dainose dunojus, Nemunėlis, upelė, ežerėlis ir kt. kaitaliojasi priklausomai nuo dainos geografijos (tose vietose, kur daugiau ežerų — vartojamas žodis ežeras, arčiau Nemuno — Nemunas, Nemunėlis, prie jūros — marios, jūra ir pan). Tokia nuomonė nėra visai nepagrįs- ta, tačiau ją galima šiek tiek patikslinti. Pirmiausia pasakytina, kad visoje Lietuvoje dainuojamų dainų, kuriose dilnojus kaitaliotųsi su kitais žodžiais, yra palyginti ne- daug. Arealinės dainos diinojaus vartojimo geografijai nustatyti mažiau tinka. Iš po- puliariausių ir žinomų beveik visoje Lietuvoje dainų, kuriose diinojus kaitaliojasi su kitais žodžiais minėtinos šios: ,,Anoj pusėj Nemunėlio pievelė žaliavo“, „Kas subatos vakarėlį“, „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, ,,Siunté mane motinėlė į dūno- Ju vandenėlio“. Plačiausiai žinomos iš šių keturių dainų pirmosios dvi, o trečioji ir ketvirtoji — mažiau populiarios. Tiesa, dainos populiarumas ir paplitimas gali būti nustatytas tik apytiksliai, nes visos dainos „keliauja“. Todėl kai kurios, jų tarpe ir keturios minėtosios, į vieną ar kitą Lietuvos vietą gali būti atėjusios labai neseniai ir įvairiais keliais. Tad mūsų pastabos apie šių dainų ir jų variantų geogra- fiją nieko nesako apie jų kilmės vietą ir migracijos kryptis, o tik parodo tų dainų paplitimą per pastaruosius tris — penkis dešimtmečius. Kalbant apie šias keturias dainas kartu, galima pasakyti, kad ryškesnio džiinojaus kaitaliojimosi su kitais Zo- džiais priklausymo nuo vietovės fiziografijos nematyti. Antai dainoje ,, Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“ žodis Nemunėlis dažniausiai keičiamas žodžiu ežerėlis palyginti labai neežeringame krašte — Šiaurės Lietuvos vidurinėje dalyje (Mažeikių, Joniš- kio, Pušaloto, Linkuvos ir kt. apylinkėse). Bene pačiame ežeringiausiame, šiaurry- tiniame Lietuvos kampe žodį Nemunėlis labai dažnai (kai kuriose apylinkėse — Smalvų, Dūkšto, Daugėliškio, Tverečiaus, Mielagėnų ir kt. — visada) pakeičia upelė, upelis. Į pietus nuo Nemuno ir Neries upių Nemunėlis kitu žodžiu beveik ne- keičiamas. Dainos „Siuntė mane motinėlė į dūnojų vandenėlio“, kuri beveik nežinoma Žemaičiuose, žodis dinojus kitu žodžiu keičiamas retai, be kelių išimčių, tik Šiaurės Rytų Lietuvoje (pakeičiama dažniausiai žodžiu upelė, upytėlė ir pan.). Žodis diinojus dainoje ,,Kas subatos vakarėlį“ kaitaliojasi su kitais žodžiais retokai, tačiau ryškesnio pasikeitimo priklausymo nuo vietovės fiziografijos nėra. Bene dažniausiai iš keturių minėtų dainų dfinojus keičiasi su įvairiausiais kitais žodžiais dainoje „Anoj pusėj Nemunėlio“? Įdomu, kad šiaurrytinėje Lietuvoje, 175 t.y. ypač ežeringame Lietuvos kampe, dainose dilnojų, Nemunėlį labai dažnai pa- keičia ežeras, ežerėlis. Tačiau kokio aiškaus dėsningumo ir čia nėra. Antai žodis Nemunėlis vietoj diinojus dažnai pasitaiko ne tik Jurbarko, Raudonės, Kauno, bet ir Mažeikių, Viekšnių, Akmenės, Laižuvos apylinkėse. Be to, šių keturių dainų džnojaus kaitaliojimosi su kitais žodžiais kartografinis vaizdas nerodo, kaip buvo kai kurių tautosakos tyrinėtojų manyta, kad žodis dūno- jus liaudies dainose dažniausiai pasitaikąs tose srityse, kurios ribojasi su lenkais ir baltarusiais, o einant į šiaurę ir šiaurės vakarus, palaipsniui retėjantis, užleisda- mas vietą upeliui, ežerėliui, mareléms ir pan. Tiesa, dainoje ,,Siunté mane motinėlė“ diinojus ypač dažnas į pietus nuo Nemuno ir Neries, tačiau ir pati daina čia, matyti, yra populiaresnė. Dainoje ,, Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, kaip jau minėta, Nemu- nėlį pakeičia diinojus be kelių išimčių tik į šiaurę nuo Nemuno ir Neries. Dainose „Kas subatos vakarėlį“ ir ,,Anoj pusėj Nemunėlio“ į šiaurę nuo Ne- muno ir Neries dilnojus bene dažnesnis, negu į pietus. Tai rodytų, kad dinojus lietuvių liaudies dainose greičiausiai yra įsigalėjęs gana seniai. Ką reiškia taip dažnai lietuvių liaudies dainose pasitaikantys žodžiai dunėjus, dunūjus, dūnėjus ir kt. ir koks jų santykis su upių vardais Dunėjus, Dunūjus? Ar tai savi, baltiški vediniai, ar kokiu nors būdu susiję su Europos upės vardu Dunėjus? Įdomu konstatuoti, kad dėl Dunėjaus hidronimijoje ir dėl dunojaus tautosakoje ar tarmėse tokių pat neaiškumų, kaip lietuviams, kyla visų pirma bulgarams, slovėnams, lenkams, rusams, ukrainiečiams, čekams ir kitoms slavų tautoms. Slavų kalbose yra ne tik daug upių, vardu lynai, Jynaey ir pan®, bet ir labai plačiai vartojamas apeliatyvas dunajo (Oynaii, dun'aj, dunaj ir pan.), reikšme „upė, srovė, gelmė, upės vaga, srauni tėkmė; nežinoma ir tolima upė, labai srauni arba labai gili ir tyki; prū- das, kanalas, stovintis vanduo; vandens pilna gili duobė, versmė, šaltinis, vandens bedugnė“ ir kt.". Krinta į akis tai, kad žodis Dunėjus, einantis hidronimu ir apelia- tyvu, nėra unikalus atvejis. Visų pirma, kai kuriose slavų kalbose visiškai pana- šiai yra su žodžiu Visla, kuris žymi ne tik upę (lenk. Wisla), bet vartojamas ir kaip apeliatyvas: lenk. wisla „upė, didelis vanduo, kiekviena didelė upė, upelis, potynis““*. Tam tikrą analogiją galima įžiūrėti ir lietuvių žodyje Nėmunas, kuris žymi ne tik upes (Nėmunas — dvi upės, Nemunėlis — keturios upės, Nemuniūkas up., Nemu- nykštis up.), bet ir apskritai upę ar vandenį (plg. nemunai, nėmunai: Buvo ne- munai neišeitamys tą pavasarį Grg. Zalioms lankoms raiti josim, nemunėliais plauk- te plauksim. Per ežeraičius, per nemunėlius atplaukia šyvas žirgelis Dršk.; nemu- ndičiai: Ant kalno beržynaičiai, pakalnéj nemunaičiai; nemunélis: An kalno nemunėlis, po kalnu dunojėlis LKŽ K). ¢ Žr. T. Lehr-Splawinski, Rozmieszczenie geograficzne praslowianskich nazw wodnych, „Rocz. sl.“ XXI, cz. I, p. 11; II. Mawraxos, JIB, p. 248; B. Tonopos, O. Tpy6a- ués, JIATBII, p. 224. ; 7 Žr. B. Slaski, Dunaj i Wisla, „Sl. occ.“, t. 16, p. 183; T. Lehr-Splawifiski, Roz- mieszczenie..., p. 11; M. Jurkowski, Rzeka, potok i jej synonimy w j¢zyku ukraifiskim, ,,SI. or.“, ročz. XII, Nr. 3, p. 462; V. Jagič, Dunav-Dunaj in der slavischen Volkspoesie, AslPh, I, p. 299— 1333. 8 Žr. M. Rudnicki. Etymologies du nom de la Vistule et de la dėnomination Veneti, ,,Pre- mier Congrės International de Toponymie et d'Anthroponymie. Actes et mėmoires“, Paris, 1938, p. 205 (tas pats ,,Sl. occ.“, t. 17, p. 132); B. § lagki, Dunaj i Wista, „Sl. occ.“, 1. 16, p. 186; T. Lehr- Splawinski, Rozmieszczenie..., p. 7. 176 Panašios kilmės greičiausiai yra ir lietuvių bendriniai žodžiai alaušai || dlau- šos „kur daug vandens prilieta; klanas“: Kad pripylė, tai alaušai ant dirvų stovi Užp. Žiūrėk, ant stalo alaušus padirbai Užp. Kiek jų turto — alaušai gėrybės! Ds. Ant laukų alaušai stovi vandenio Užp. LKŽ I 76; plg. alausa „skystas žmogus, ple- pys“: Klausyk tu to alaušės — grūdelis jam kalnu pavirsta Ds. Kaip matyti iš pavyzdžių, visi šie bendriniai žodžiai pažįstami labai nedideliame plote (Užpaliai, Dusetos). Kaip tik šiose apylinkėse yra du ežerai, vardu Alaušas (Alaiisas), vienas ežeras, vardu Alaušai, ir upė, vardu Alausa®. Tad yra pagrindo galvoti, kad reikalą turime ne su išskirtiniu, visiškai izo- liuotu reiškiniu, o su labai savitu apeliatyvų ir hidronimų darybos tipu. Kai dėl lietuvių Nėmunas ir nemunai tai, rodosi, neabejotina, kad bendrinis žodis yra tik metaforiškai vartojamas didžiausios krašto upės vardas, o kai kurie kitų upių var- dai (Nėmunas, Nemunykstis, Nemunėlis) greičiausiai yra antrinės darybos, susiję su didžiojo Nemuno vardu (vienu kitu atvėju, gal būt, tarpiškai, per apeliatyvą némunas, nemunélis). Panašiai yra ir su Visla, visla**. Tik dėl Dunėjus (Europos upės vardas) ir sl. dunajo esama skirtingų nuomonių. Vieni mano, kad slavų apeliatyvas dunaje nieko bendra neturi su upės vardu Dunėjus, o yra kilęsiš ide *dheu- || *dhou- „bėgti, tekéti“!; kiti galvoja, kad slavų kalbose plačiai paplitęs hidronimas Dunaje yra atsiradęs iš Europos upės vardo Dunajs; vėliau iš Dunajo kilo tokie upių vardai, kaip Aynaii, Jynaey ir pan.*2, Galutinai šią problemą išspręsti trukdė tai, kad Europos upės vardo Dundjus kilmė iki šiol buvo labai neaiški. Upės vardo Dundjus (rus. dyna, rum, Dundre ir kt.) atsiradimas buvo aiškinamas labai įvairiai. Vieni tyrinėtojai Europos Dunėjų laikė keltišku vardu??, kiti — iranėnų — skitų?*, treti — traky-daky's, ketvirti — slavy'®, dar kiti manė jį esant neindoeuropietiškos kil més vardu (gruziny') ir t.t. Iš daugelio darby apie Europos upės vardą Dundjus * Dėl šių hidronimų kilmės žr. K. Būga, RR, I, p. 311, 500; III, p. 407, 414, 424 ir kt. 10 Ten pat. ; " K. Zierhoffer, Nazwy miejscowe pėlnocnego Mazowsza, Wroslaw, 1957, p. 162—163; T. Lehr-Sptawiūski, Rozmieszczenie..., p. 11; T. Lehr-Splawifiski, O pochodzeniu i pra- ojczyznie slowian, Poznan, 1946, p. 73. iš Zr. M. Vasmer, REW, p. 380 (ten ir literatūra); B. Tonopos, O. TpyGaués, JIATBII, p. 224. 18 M. Forster, Der Name der Donau, ZsIPh, I, p. 23-24; M. Vasmer, REW, I, p. 380 (kelty-lotyny); B. H. Teoprues, Hecrerosanus no CPABHHTELHO-HCTOPHIECKOMY sbikossanmio, M., 1958, p. 254; WI, Georgijew, Humenee cocrosime OHOMACTHYECKHX uceaeosannit B Boarapun, „I migdzynarodowa slawistyczna konferencja onomastyczna®, Wroc- law-Warszawa-Krakow, 1961, p. 13; A. JI. [Toroamus, Man mcropun caassuckux nepe- Apmxenifi, C.-Ilerepoyprs, 1901, p. 85; B. Tonopos, O. Tpy6aués, JIADBIN, p. 224. “P Kretschmer, Zum Balkan-Skythischen (I. Der Name der Donau), „Glotta“, XXIV, 1936, p. 1 ir kt.; A. A. 3aaususk, IlpoOjnešibi: CJaBSHO-HPAHCKHX SIŠbIKOBbIX OTHO- wernt ApeBuelimero nepuojna, BCS, sum. 6, p. 45; R. Meister, Der Name der Donau, KZ, 78, 1/2. Heft, p. 55. 1 Literatūrą Zr. G. Ivanescy, Origine pré-indo-européenne des noms du Danube, ,,Con- tributions onomastiques®, Bucarest, 1958, p. 127. 16 T, Lehr-Splawidski, O pochodzeniu..., p. 73; T. Lehr-Splawifiski, Rozmieszcze- gie...,p. 11; K. Zierhoffer, Nazwy micjscowe pdlnocnego Mazowsza, p. 162; J. Rozwadowski, Studia nad nazwami wod slowadskich, Krakow, 1948, p. 247-251. Toliau literatiirg žr. G. Ivi- nescu, min. veik., p. 125. | r H. 51. Mapp, Jluiraucrisecku HameudeMile STIOXH PASBHTHS YeJOBEUECTBA H HX YBSI3KA € Hcropueli matepuanbuoll Kyasrtypw, ,CooGwenms DAMMK“. 1, JI, 1925, p. 40. (Arba 12. Užsak, Nr. 174 177 munai, nemunčlis: Visla ir visla: Alaušai ir alaušai') yra susiję vienas su kitu ir ge- netiškai neatskiriami nuo Europos upės vardo Dunėjus ir slavų apeliatyvo dunajb. Šis apeliatyvas, labai plačiai vartojamas slavų kalbose, ypač tautosakoje, galėjo patek- ti ir į baltų kalbas* kaip savitas upės ar vandens simbolis, poetinis įvaizdis. Tiesa, se- nieji slaviški skoliniai lietuvių kalboje vietoje sl. u paprastai turi @, plg. griisia < 2py- wa, kilmas < Kym, dilia < Oya, būbnas < 6y6en, tijūnas < muon. Griežtai žiūrint fonetikos, gali pasirodyti, kad lietuvių dun- nelygu sl. dun-. Šitą neatitikimą galima būtų taip aiškinti: liet. dundjus, dundjus (ir lat. dunavas bei vietovardžiai Dunava up., Dunajs pv. ir kt. — Zr. J. Endzelins, LV I 1. 238) yra vėlesni skoliniai, iš slavų į baltų kalbas atėję po to, kai slavų ilgas « sutrumpėjo. Skolintų bendrinių žodžių, kuriuose vietoj sl. u yra trumpas w, lietuvių kalboje yra nemaža, pvz., bujéti <lenk. bujač, burékas <brus. Gyparxeo, juka <brus. 10xa <lenk. jucha, jupa <lenk. ju- pa <brus. wna, kupa <brus. xyna <lenk. kupa, kūtas <lenk. kut, ruja <lenk. ruja, Sutas <brus. wtyme**. Kaip minėta, tautosakoje greta žodžių dundjus, dundjus dažnai pasitaiko ir dūnėjus, dunojélis, plg. dūnavėlis. Lietuvių vardyne taip pat gana dažni vietovardžiai, šaknyje turįilgą ū, pvz.: Dandjus ež. Lkm. Trainiškio k., Diindjus gn. Brž., Meilūnų k., Dūnėjus pv. And., Laičių k., Dūnojus pv. Vb., Mėdžiūnų k., Dūnėjai pv. Užp., Viešeikių k., Dūnėjai pv. Všt., Pavištyčio k. Galima manyti, kad bendriniai žodžiai dunėjus ir dūnėjus iš slavų kalbų į lietuvių kalbą pateko ne vienu laiku: dūnėjus būtų senesnis skolinys, negu dunėjus. Tokių žodžių, kurie į lietuvių kalbą iš slavų kalbų yra atėję ne vienu laiku, yra ir daugiau, pavyzdžiui, pundūs (K. Būga, RR I 339) ir pūdas (ten pat, II 364), kuila (ten pat, I 347) ir kyla (ten pat 348), viésné (ten pat, II 660) ir vyšnia (ten pat) ir kt. Kad žodžiai su šaknimi dun- į lietuvių tautosaką pateko vėliau, rodytų ir ta aplinkybė, jog refrenų žodžiai dūno- ja, dūnojo, diind, kurie greičiausiai yra žymiai senesni už apeliatyvus dundjus, dund- jus ir pan. šaknyje turi ilgą ū. Vėliau iš bendrinių žodžių dūnėjus, dunūjus, dundjus galėjo atsirasti keli mažų upeliukų ar balų vardai. Sunku patikėti, kad per slavus atėjęs Europos upės vardas Dunėjus baltų vardyne jau būtų radęs kitus, visai savarankiškai susidariusius, bal- tiškus Dunėjus. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad lietuvių hidronimus Dūnėjus, Dundjus ir kt. galima laikyti baltų-dakų-mizų (ar baltų-trakų, bal- tų-ilyrų) izoglosa. Tokia izoglosa, turint galvoje gausias baltų-ilyrų kitų vie- tovardžių paraleles*", nėra neįmanoma. Tačiau šitokiai prielaidai prieštarauja fo- netika. Kadangi Europos Dunojaus šaknies archetipas yra *dūn- >*don- (arba *dan-), tai baltiškos šio vardo paralelės šaknies balsis negalėtų būti # arba u. Kad lietuvių vietovardžiai Dūnėjus, Dūnūjus, Dundjus, Dundjus yra antrinės, vėlesnės kilmės, atsiradę iš skolinto bendrinio žodžio dūnėjus ir kt., rodo ir visiškas šaknies dūn-, dun- izoliuotumas lietuvių vardyne. * Lietuvių dunojų atėjusiu iš slavų tautosakos laikė A. Becenbergeris (A. Bezzenberger, Litauische Forschungen. Beitrūge der Kenntniss der Sprache und des Volkstumes der Litauer, Gėttingen, 1882, p. 18, išnaša 1); labai atsargiai — Chr. Barčas (Chr. Bartsch, Uber litauische Volksliteratur, p. 108). Skoliniu iš slavų dunojų laiko „Lietuvių kalbos žodynas“, II, p. 606. 28 Žr. K. Būga, RR, I, p. 271; II, p. 621. * Žr. P. Skardžius, Die slawischen Lehnworter im Altlitauischen, Kaunas, 1931. ** B, H. Tonopos, HeckojibKo manupriicko-6aaTHilCKRX napaJiJlejieli u3 OGAaCTH Tono- HoMacTHKH, ,,ITpo6aemu HHjioeBponelickoro A3kIKO3HaHHa“, M., 1964, p. 52. 12* 179