Dėl Lietuvos upių vardų „Dunojus“ ir „Dniepras“ kilmės

LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL LIETUVOS UPIŲ VARDŲ DŪNOJUS IR DNIEPRAS KILMĖS A. VANAGAS Šiuo metu Lietuvos upių vardynas susideda daugiau kaip iš aštuonių tūkstančių upių vardų ir jų variantų (įskaitant ir pasikartojančius). Ši kelių tūkstančių vardų sistema formavosi ilgus lietuvių (tam tikra prasme ir baltų) tautos gyvavimo šimtmečius. Dėl to ji nevienakilmė: greta lietuviškų (baltiškų) joje yra ir svetimos kilmės upių vardų. Nagrinėjant Lietuvos upių vardų darybą, savus, baltiškos kilmės upėvardžius būtina atskirti nuo svetimų, skolintų vardų. Vienų upėvardžių nebalt(i)ška kilmė būna akivaizdi, o dėl kitų gali kilti įvairiausių abejonių. Dabar, kai lietuvių hidronimija, o taip pat ir visas vardynas, jau palyginti kruopščiai surinkta, ne vieno upėvardžio kilmė ar daryba gali būti aiškinama išsamiau ir tam tikra prasme preciziškiau (visų pirma turint galvoje medžiagos gausumą ir jos pilnumą), negu iki šiol. Šiame straipsnyje bus panagrinėtos dvi grupės Lietuvos upių vardų (kartu ir kitų vietovardžių), kurių viena, mūsų nuomone, į lietuvių vardyną yra atėjusi per slavus, o antrosios atėjimo kelias dar ne visiškai aiškus. Tačiau ir pastarajai grupei priklausantys vietovardžiai siejasi su šių dienų slavų hidronimija. Abiejų grupių vietovardžių kilmė nėra visai aiški. a) Vienas tokių ne visai aiškios kilmės Lietuvos upėvardžių yra Dunojus (2) 1. Čk., Dubysos int. 2. Gl., Jotijos int. 3. Ks., Juodkonių k. 4. Srd., Naudupio int. ir Dunãjus (2) 1. Akm., Dabikinės dš. 2. Grnk., Tendžiogalos k. 3. RdN., Apaščios int. 4. Rs., Pakapurnio k. 5. Skd. 6. Vn., Bikavos int. 7. Vn., Šusties int. 8. Vvr., Dumblės dš. Plg. Dumõjus || Gudonių ežeras Srj. Gudonių k. ir Dūnõjus ež. Lkm., Trainiškio k. Šiuo metu neaišku, ar Lietuvos (ir Latvijos: Dunajs pv., Dunaji pv., Dunaj-plava pv., plg. kitus vietovardžius su šaknimi dun-, dūn-, kuriuos J. Endzelīnas gretina su lat. dunajs arba liet. Dunõjus, Dūnõjus — žr. J. Endzelīns, LV I 1. 238, 239, 243) upių vardai Dunõjus, Dunãjus yra baltiški, susidarę iš šaknies dun-, kuri kiek dažnesnė latvių vardyne, ir priesagos -ojus, -ajus¹, ar skoliniai, kuriuo nors būdu susiję su vienos didžiausių Europos upių vardu Dunõjus. Čia visų pirma reikia atsiminti, kad lietuvių tautosakoje (dažniausiai liaudies dainose) plačiai paplitęs bendrinis žodis dunõjus „didelis vanduo“, pvz.: Vidury dvaro platus dunojus Alvt. Atsisaukė ma dalelė žu dunõjų ir marelių Žrm. An marių krantelio gilus dunojėlis, tė jauna mergelė baltai burną prausė Lp. Už gilių marių, už dunojėlio, ten mano mergelė par motinėlę LKŽ II 606; dunãjus „ib“: Siuntė mane motinėlė į dunajų vandenėlio. Viduj dunojėliaus išėjau LKŽ II 606. Be žodžių du- 1 Dėl priesagos -ojus ir -ajus plg. Luk-õjus up., Or-õjus up., Ram-õjus up., Žiežm-õjus up. ir Blind-ajus up., Nik-ajus up. 173 nōjus ir dūnājūs, lietuvių liaudies dainose yra daug kitų šių žodžių variantų, pvz.: dunojis „ib“: …dunojin šal to vandenėlio Ld.²; dūnojus „ib“: Siuntė mane motinėlė į dūnojų vandenėlio Vl. LKŽ II 606. Per kiemelį dūnojėlis teka Ld. Aš nueisiu tykan dūnojun Ld. Jojau dieną, jojau naktį ir prijojau dūnojėlį Ld.; dunujėlis: Ant vidurio dunujėlio Ld.; dūnavėlis: Ir nupūtė vainikėlį į tą dūną dūnavėlį Ld.; dunava: Ir užkilo šiaurės vėjas, ir nupūtė vainikėlį į dunavos ežerėlį Ld.; dujonaitis: Išplauks akmenaitis iš dujonaičio LKŽ II 560; dujonėlis: Dujonėlio pakraštyj: Mesk akmenėlį į dujonėlį LKŽ II 560; dujūnas „toks vanduo, gili upė, dunojus“ (dainoje): Ir įkrito Bendorutė į gilų dujūną Jrb. LKŽ II 560. Plg. prūsų lietuvių donajus, dano jus³; donujėlis: Anoj pusėj donujėlio Kdn. Ld.; donojėlis: Anoj pusėj donojėlio Slč. Ld.; danujėlis: Anoj pusėj danujėlio pievelė žaliavo Ps. Ld.; duinojėlis: Ažū duino duinojėlio Ad. Ld. (ir, gal būt, duinajėlis: Ažū duina duinajėlio Ad. Ld. Až to duino duinajėlio Ml. Ld., nors čia balsis a po n gali būti tarmybe); daina: Siuntė mane motinėlė dainon upėn vandenėlio Kltn. Ld.; dauni: Siuntė mane motinėlė daunion [upen] šalto vandenėlio Ld. Žodžiai dunojus, dunājūs, dūnojus ir kt., kaip matyti iš čia pateiktų kelių pavyzdžių, žymi ne kokią konkrečią upę, o vandenį apskritai⁴. Iš jų lietuvių liaudies dainose atsirado įvairių kitų žodžių (paprastai, refrenuose) su šaknimi dun-, dūn-, beveik be išimties vartojamų kontekste, kuriame kalbama apie vandenį, pvz.: dūnoja refr.: Gilus ežerytėlis dūnoja, dūno upė dūnoja Ds.; dūnojo refr.: Dūnojo; dūnojo dunojėlis teka, aš girdėjau, aš girdėjau, ką tėvelis šneka Sb.; dūnō: Tu durnas bernelis, dūno dūnoj upelė, dūno dūnoj upelė. Dūnō dūna upė dūna upė lylio teka ežerėlin Jž.; sudunti (-dūna, -duno) intr.: Suduno upelė, dūno, mano ašarėlėm, dūno LKŽ II 606; dunolaiški refr.: Dunojau kalnelin dvaras, dunojau dunolaiški Kb. LKŽ II 606 (ar dunala iške: Dunojau, kalnelin dvaras, dunojau dunala iške Kb. LKŽ II 589); duna: Tykiai teka duna upytėlė Brž. Ld.; dunas „?“: Už to duno dunojėlio Ml. Ld.; Siuntė mane motinėlė dunan šalto vandenėlio, plg. donas: Siuntė mane motinėlė donan šalto vandenėlio, ajai ajai donan šalto vandenėlio Ld., plg. dūnelė „?“: Plaukė vainikas gilion dūnelėn, ai ai gilion dūnelėn LKŽ II 602; dunūs,-i „?“ (dainos žodis): Dunios marios LKŽ II 606. Tokią bendrinių žodžių dunojus, dunājūs raidos kryptį rodo ir šie įvairių vienos lietuvių liaudies dainos variantų pirmieji žodžiai⁵: „In dunojų, in dunojų…“ „Dūno jis, dūno jis, dunojėlis teka…“ „Dunojau, dunojau, dunojėlis teka…“ „Dunojo, dunojau, dunujėlis teka…“ „Dūnojo, dūnojo, donujėlis teka…“ „Dunojo, dunojo, dunojėlis teka…“ ² Šis ir kiti pavyzdžiai, po kurių parašoma santrumpa Ld. (liaudies dainos žodžiai), imti iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos rinkinių arba iš lietuvių liaudies dainų sisteminio katalogo. ³ Žr. Chr. Bartsch, Über litauische Volksliteratur, „Mitteilung der litauischen litterarischen Gesellschaft“, Heft 8 (II.2), Heidelberg, 1884, p. 107. ⁴ Pagal A. Jušką, dunojus tai „gelmė (ežere, upėje), ežeras“ (Литовский словарь А. Юшкевича с толкованием слов на русском и польском языках, I, С. Петербург, 1904, p. 366; pagal O. Kollbergą dunajus — „visokia vandens masė: didžiulis prūdas, ežeras, marios“ (Pieśni ludu litewskiego zebrął Oskar Kollberg, p. 212). ⁵ Pagal Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriaus liaudies dainų sisteminį katalogą (čia ir toliau). 174 Įdomu, kad lietuvių liaudies dainose dūnojus, dūnojus ir kt. jų formos dažnai kaitaliojasi su kitais bendriniais arba tikriniais (upių vardais) žodžiais. Štai kokia yra žinomos liaudies dainos įvairių variantų pradžia: Tyliai, tyliai dūnojelis teka; Tykiai, tykiai Nemunėlis teka; Oi tykiai, tykiai Širvintėlė teka Šk. Ld.; …Švento toja teka Ds. Ld.; Tykiai, tykiai upelė tekėjo; Tykiai, ramiai, upelis tekėjo; Tykiai, dūmiai upelė tekėjo; Oi gi tykiu, oi gi tykinu dūnojelis teka; Tykiai, ramiai Nemunėlis teku; Tykiai teka dūna upytėlė ir t.t. Arba: Per kiemelį ežerėlis teka; Per dvarelį dūnojelis teka; Per kiemelį dunajėlis teka; Šalinėlis per kiemelį teka; Per kiemelį dūnojelis teka; Per laukelį upužėlis teka; Upelis, ežerėlis teka; Ežerėlis, upelis teka; Ežerėlin, ežerėlin srauni upė teka; Per upelį ežerėlis teka; Upelė teška į marelės kraštą; Dunajėlis ne upelis teka; Oi vyno, vyno upis teka; Per dvarelį Nemunėlis teka; Per dvarelį dūnojelis teka; Per kiemelį dūnojelis teka; Pro močiutės dvarą dūnojelis teka ir t.t. Kai kurie lietuvių tautosakos tyrinėtojai manė, kad liaudies dainose dūnojus, Nemunėlis, upelė, ežerėlis ir kt. kaitaliojasi priklausomai nuo dainos geografijos (tose vietose, kur daugiau ežerų – vartojamas žodis ežeras, arčiau Nemuno – Nemunas, Nemunėlis, prie jūros – marios, jūra ir pan.). Tokia nuomonė nėra visai nepagrįsta, tačiau ją galima šiek tiek patikslinti. Pirmiausia pasakytina, kad visoje Lietuvoje dainuojamų dainų, kuriose dūnojus kaitaliotųsi su kitais žodžiais, yra palyginti nedaug. Arealinės dainos dūnojaus vartojimo geografijai nustatyti mažiau tinka. Iš populiariausių ir žinomų beveik visoje Lietuvoje dainų, kuriose dūnojus kaitaliojasi su kitais žodžiais minėtinos šios: „Anoj pusėj Nemunėlio pievelė žaliavo“, „Kas subatos vakarėlį“, „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, „Siuntė mane motinėlė į dūnų vandenėlio“. Plačiausiai žinomos iš šių keturių dainų pirmosios dvi, o trečioji ir ketvirtoji – mažiau populiarios. Tiesa, dainos populiarumas ir paplitimas gali būti nustatytas tik apytiksliai, nes visos dainos „keliauja“. Todėl kai kurios, jų tarpe ir keturios minėtosios, į vieną ar kitą Lietuvos vietą gali būti atėjusios labai neseniai ir įvairiais keliais. Tad mūsų pastabos apie šių dainų ir jų variantų geografiją nieko nesako apie jų kilmės vietą ir migracijos kryptis, o tik parodo tų dainų paplitimą per pastaruosius tris – penkis dešimtmečius. Kalbant apie šias keturias dainas kartu, galima pasakyti, kad ryškesnio dūnojaus kaitaliojimosi su kitais žodžiais priklausymo nuo vietovės fiziografijos nematyti. Antai dainoje „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“ žodis Nemunėlis dažniausiai keičiamas žodžiu ežerėlis palyginti labai ne ežeringame krašte – Šiaurės Lietuvos vidurinėje dalyje (Mažeikių, Joniškio, Pušaloto, Linkuvos ir kt. apylinkėse). Bene pačiame ežeringiausiame, šiaurytiniame Lietuvos kampe žodį Nemunėlis labai dažnai (kai kuriose apylinkėse – Smalvų, Dūkšto, Daugėliškio, Tverečiaus, Mielagėnų ir kt. – visada) pakeičia upelė, upelis. Į pietus nuo Nemuno ir Neries upių Nemunėlis kitu žodžiu beveik nekeičiamas. Dainos „Siuntė mane motinėlė į dūnų vandenėlio“, kuri beveik nežinoma Žemaičiuose, žodis dūnojaus kitu žodžiu keičiamas retai, be kelių išimčių, tik Šiaurės Rytų Lietuvoje (pakeičiama dažniausiai žodžiu upelė, upytėlė ir pan.). Žodis dūnojaus dainoje „Kas subatos vakarėlį“ kaitaliojasi su kitais žodžiais retokai, tačiau ryškesnio pasikeitimo priklausymo nuo vietovės fiziografijos nėra. Bene dažniausiai iš keturių minėtų dainų dūnojaus keičiasi su įvairiausiais kitais žodžiais dainoje „Anoj pusėj Nemunėlio“. Įdomu, kad šiaurtytinėje Lietuvoje, 175 t.y. ypač ežeringame Lietuvos kampe, dainose dūnoju, Nemunėli labai dažnai pakeičia ežeras, ežerėlis. Tačiau kokio aiškaus dėsningumo ir čia nėra. Antai žodis Nemunėlis vietoj dūnojus dažnai pasitaiko ne tik Jurbarko, Raudonės, Kauno, bet ir Mažeikių, Vieksnių, Akmenės, Laižuvos apylinkėse. Be to, šių keturių dainų dūnojaus kaitaliojimosi su kitais žodžiais kartografinis vaizdas nerodo, kaip buvo kai kurių tautosakos tyrinėtojų manyta, kad žodis dūnojus liaudies dainose dažniausiai pasitaikęs tose srityse, kurios ribojasi su lenkais ir baltarusiais, o einant į šiaurę ir šiaurės vakarus, palaipsniui retėjantis, užleisdamas vietą upeliui, ežerėliui, marelėms ir pan. Tiesa, dainoje „Siuntė mane motinėlė“ dūnojus ypač dažnas į pietus nuo Nemuno ir Neries, tačiau ir pati daina čia, matyti, yra populiaresnė. Dainoje „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, kaip jau minėta, Nemunėlį pakeičia dūnojus be kelių išimčių tik į šiaurę nuo Nemuno ir Neries. Dainose „Kas subatos vakarėlį“ ir „Anoj pusėj Nemunėlio“ į šiaurę nuo Nemuno ir Neries dūnojus bene dažnesnis, negu į pietus. Tai rodytų, kad dūnojus lietuvių liaudies dainose greičiausiai yra įsigalėjęs gana seniai. Ką reiškia taip dažnai lietuvių liaudies dainose pasitaikantys žodžiai dūnojus, dunājūs, dūnōjus ir kt. ir koks jų santykis su upių vardais Dunōjus, Dunājus? Ar tai savi, baltiški vediniai, ar kokiu nors būdu susiję su Europos upės vardu Dunōjus? Įdomu konstatuoti, kad dėl Dunōjaus hidronimijoje ir dėl dūnojaus tautosakoje ar tarmėse tokių pat neaiškumų, kaip lietuviams, kyla visų pirma bulgarams, slovėnams, lenkams, rusams, ukrainiečiams, čekams ir kitoms slavų tautoms. Slavų kalbose yra ne tik daug upių, vardu Дунай, Дунаеџ ir pan⁶, bet ir labai plačiai vartojamas apeliatyvas dunajъ (дунай, dun’aj, dunaj ir pan.), reikšme „upė, srovė, gelmė, upės vaga, srauni tėkmė; nežinoma ir tolima upė, labai srauni arba labai gili ir tyki; prud as, kanalas, stovintis vanduo; vandens pilna gili duobė, versmė, šaltinis, vandens bedugnė“ ir kt.⁷. Krinta į akis tai, kad žodis Dunōjus, einantis hidronimu ir apeliatyvu, nėra unikalus atvejis: Visų pirma, kai kuriose slavų kalbose visiškai panašiai yra su žodžiu Visla, kuris žymi ne tik upę (lenk. Wisła), bet vartojamas ir kaip apeliatyvas: lenk. wisła „upė, didelis vanduo, kiekviena didelė upė, upelis, potynis“⁸. Tam tikrą analogiją galima įžiūrėti ir lietuvių žodyje Nėmunas, kuris žymi ne tik upes (Nėmunas — dvi upės, Nemunėlis — keturios upės, Nemuniūkas up., Nemuny kštis up.), bet ir apskritai upę ar vandenį (plg. nemunai, nėmunai: Buvo nemunai neišeitanys tą pavasarį Grg. Žalioms lankoms raiti josim, nemunėliais plauksite plauksim. Per ežeraičius, per nemunėlius atplaukia šyvas žirgelis Drsk.; nemunaičiai: Ant kalno beržynaičiai, pakalnėj nemunaičiai; nemunėlis: Ant kalno nemunėlis, po kalnu dunojėlis LKŽ K). ⁶ Žr. T. Lehr-Splawiński, Rozmieszczenie geograficzne prasłowiańskich nazw wodnych, „Rocz. sł.“ XXI, cz. I, p. 11; П. Маштаков, ДБ, p. 248; В. Топоров, О. Трубачёв, ЛАГВП, p. 224. ⁷ Žr. B. Ślaski, Dunaj i Wisła, „Sl. occ.“, t. 16, p. 183; T. Lehr-Splawiński, Rozmieszczenie…, p. 11; M. Jurkowski, Rzeka, potok i jej synonimy w języku ukraińskim, „Sl. or.“, rocz. XII, Nr. 3, p. 462; V. Jagić, Dunav-Dunaj in der slavischen Volkspoesie, AslPh, I, p. 299—333. ⁸ Žr. M. Rudnicki. Etymologies du nom de la Vistule et de la dénomination Veneti, „Premier Congrès International de Toponymie et d’Anthroponymie. Actes et mémoires“, Paris, 1938, p. 205 (tas pats „Sl. occ.“, t. 17, p. 132); B. Ślaski, Dunaj i Wisła, „Sl. occ.“, t. 16, p. 186; T. Lehr-Splawiński, Rozmieszczenie…, p. 7. 176 Panašios kilmės greičiausiai yra ir lietuvių bendriniai žodžiai alaušai || alaušos „kur daug vandens prilieta; klanas“: Kad pripylė, tai alaušai ant dirvų stovi Užp. Žiūrėk, ant stalo alaušus padirbai Užp. Kiek jų turto — alaušai gėrybės! Ds. Ant laukų alaušai stovi vandenio Užp. LKŽ I 76; plg. alaušą „skystas žmogus, plepys“: Klausyk tu to alaušos — grūdelis jam kalnu pavirsta Ds. Kaip matyti iš pavyzdžių, visi šie bendriniai žodžiai pažįstami labai nedideliame plote (Užpaliai, Dusetos). Kaip tik šiose apylinkėse yra du ežerai, vardu Alaūšas (Alaūšas), vienas ežeras, vardu Alaūšai, ir upė, vardu Alaūša9. Tad yra pagrindo galvoti, kad reikalą turime ne su išskirtiniu, visiškai izoliuotu reiškiniu, o su labai savitu apeliatyvų ir hidronimų darybos tipu. Kai dėl lietuvių Nėmunas ir nemunai tai, rodosi, neabejotina, kad bendrinis žodis yra tik metaforiškai vartojamas didžiausios krašto upės vardas, o kai kurie kitų upių vardai (Nėmunas, Nemunykštis, Nemunėlis) greičiausiai yra antrinės darybos, susiję su didžiojo Nemuno vardu (vienu kitu atveju, gal būt, tarpiškai, per apeliatyvą nėmunas, nemunėlis). Panašiai yra ir su Visla, visla10. Tik dėl Dunojus (Europos upės vardas) ir sl. dunajb esama skirtingų nuomonių. Vieni mano, kad slavų apeliatyvas dunajb nieko bendra neturi su upės vardu Dunojus, o yra kilęs iš ide *dheu- || „bėgti, tekėti“11; kiti galvoja, kad slavų kalbose plačiai paplitęs hidronimas Dunajb yra atsiradęs iš Europos upės vardo Dunaj; vėliau iš Dunajo kilo tokie upių vardai, kaip Дунай, Дунаец ir pan.12. Galutinai šią problemą išspręsti trukdė tai, kad Europos upės vardo Dunojus kilmė iki šiol buvo labai neaiški. Upės vardo Dunojus (rus. Дунай, rum. Dunăre ir kt.) atsiradimas buvo aiškinamas labai įvairiai. Vieni tyrinėtojai Europos Dunojų laikė kelt išku vardu13, kiti — iranėnų — skitų14, treti — trakų-dakų15, ketvirti — slavų16, dar kiti manė jį esant neindoeuropietiškos kilmės vardu (gruzinų17) ir t.t. Iš daugelio darbų apie Europos upės vardą Dunojus 9 Dėl šių hidronimų kilmės žr. K. Būga, RR, I, p. 311, 500; III, p. 407, 414, 424 ir kt. 10 Ten pat. 11 K. Zierhoffer, Nazwy miejscowe północnego Mazowsza, Wrocław, 1957, p. 162–163; T. Lehr-Splawiński, Rozmieszczenie..., p. 11; T. Lehr-Splawiński, O pochodzeniu i pra-ojczyźnie słowian, Poznań, 1946, p. 73. 12 Žr. M. Vasmer, REW, p. 380 (ten ir literatūra); B. Топоров, О. Трубачёв, ЛАГБИ, p. 224. 13 M. Förster, Der Name der Donau, ZsPh, I, p. 23–24; M. Vasmer, REW, I, p. 380 (keltų-lotynų); B. И. Георгиев, Исследования по сравнительно-историческому языкознанию, M., 1958, p. 254; Wł. Georgijew, Нынешнее состояние ономастических исследований в Болгарии, „I międzynarodowa slawistyczna konferencja onomastyczna“, Wrocław-Warszawa-Kraków, 1961, p. 13; A. Л. Погодинъ, Изъ истории славянских передвижений, С.-Петербургъ, 1901, p. 85; B. Топоров, О. Трубачёв, ЛАГБИ, p. 224. 14 P. Kretschmer, Zum Balkan-Skythischen (I. Der Name der Donau), „Glotta“, XXIV, 1936, p. 1 ir kt.; A. A. Зализняк, Проблемы славяно-иранских языковых отношений древнейшего периода, ВСЯ, вып. 6, p. 45; R. Meister, Der Name der Donau, KZ, 78, 1/2. Heft, p. 55. 15 Literatūrą žr. G. Ivănescu, Origine pré-indo-européenne des noms du Danube, „Contributions onomastiques“, Bucarest, 1958, p. 127. 16 T. Lehr-Splawiński, O pochodzeniu..., p. 73; T. Lehr-Splawiński, Rozmieszczenie..., p. 11; K. Zierhoffer, Nazwy miejscowe północnego Mazowsza, p. 162; J. Rozwadowski, Studia nad nazwami wód słowiańskich, Kraków, 1948, p. 247–251. Toliau literatūrą žr. G. Ivănescu, min. veik., p. 125. 17 H. Я. Марр, Лингвистически намечаемые эпохи развития человечества и их увязка с историей материальной культуры, „Сообщения ГАИМК“, 1, Л., 1925, p. 40. (Arba 12. Užsak. Nr. 174 177 išsiskiria neseniai pasirodęs Vl. Georgijevo darbas18. Jame yra ne tik gana vykusiai paaiškintas santykis tarp *Dānavi(s) (sena Dumōjaus vardo forma) ir rumunų Dunăre bei slavų Dunajъ ir Dunav (šis santykis iki šiol buvo labai miglotas), bet ir paties Europos upės vardo Dunōjus (kartu ir slavų Dunaj) kilmė aiškinama bene patikimiausiai. Vl. Georgijevo nuomone, Europos Dunojus yra turėjęs tris svarbesnius pavadinimus: 1) žemupys vadinosi Ἴστρος (trakiškas vardas); 2) aukštupys (ir dalis vidupio) — Dānuvius < ide. *dānu-io- (keltiškas vardas); 3) žemupys ir dalis vidupio (apytikriai nuo Budapešto ar Belgrado) turėjęs panašų dakišką-mižišką pavadinimą *Dānavi(s) < ide. *dānaw-jo-. Dakų-mižų kalboje ilgas kirčiuotas ā po III—IV m.e. amžiaus virto ō (vadinasi, *Dānavi(s) > *Dōnavi(s)). Vėliau dakų-mižų kalboje intervokalinis v dėsningai išnyko, ir *Dōnavi(s) > *Dōnai(s). Slavų Dunajъ (plg. rus. Дунай, lenk. Dunaj, chorv. Dunaj) tegalėjo kilti iš formos *Dōnai(s), nes praslavų kalba neturėjo fonemos ǭ (plg. s. bulg. цкоуна < gr. εἰκών, būky < got. bōka). Iš čia išplaukia dar viena mūsų reikalui svarbi išvada: kadangi Europos upės vardo Dunōjus šaknies archetipas yra *dān- > *dōn (arba *dān-), tai lietuviškas Europos upės vardo Dānuvius variantas Dunōjus galėjo kilti tik iš slavų Dunajъ (< *Dōnai(s)), nes, jeigu lietuvių Dunōjus būtų atėjęs ne iš slavų, tuomet šaknyje turėtume kitą balsį.22 Tas faktas, kad slavų Dunajъ yra skolinys greičiausiai iš dakų-mižų *Dōnai(s), o lietuvių Dunōjus — iš slavų Dunajъ, dar nereiškia, kad daugybė kitų slaviškų hidronimų su dun- (Дунай, Дунаец ir kt.) bei apeliatyvas dunajъ ir lietuvių vietovardžiai Dūnōjus, Dunajus, Dunōjus bei apeliatyvai dūnōjus, dunājus, dunōjus susiję su Europos upės vardu (sl. Dunajъ, liet. Dunōjus). Kaip minėta, kai kurie tyrinėtojai mano, kad slavų Dunajъ ir dunajъ susiformavo nepriklausomai nuo Europos upės vardo Dunajъ. Ir lietuvių hidronimą Dunōjus bandyta nagrinėti, nesiejant jo su Europos upės vardu Dunōjus. Tačiau tokiam aiškinimui prieštarauja daugelis faktų. Kai dėl slavų upių vardų su dun- (Дунай, Дунаец) ir apeliatyvo dunajъ, tai reikia sutikti su M. Fasmeriu, V. Toporovu bei O. Trubačiovu ir kitais (žr. aukščiau), kad slavų apeliatyvas dunajъ yra tik metaforiškai vartojamas didžiausios Europos upės vardas, o kiti slavų hidronimai (Дунай, Дунаец ir pan.) yra vėlesnės, antrinės kilmės. Mums rodosi, kad ir Lietuvos upių vardai Dunājus, Dunōjus ir apeliatyvas dunōjus, dunōjus (panašiai kaip Nėmunas, Nemunėlis ir ne- H. Я. Марр, Избранные работы, III, p. 37); G. Ivănescu, min. veik., p. 131—136. (Šio str. recenziją žr. ВЯ, 1960, Nr. 2, p. 141). 18 Вл. Георгиев, Дунай, Дунаве, Dunāre, „Studia linguistica in honorem Thaddaei Lehr-Spławiński“, Warszawa, 1963, p. 87—90. 19 A. Vaillant, Gramaire comparée des langues slaves, I, Paris, 1950, p. 120. 20 Plg. dar G. Ivănescu, min. veik., p. 126. 21 A. Vaillant, min. veik., p. 120; Вл. Георгиев, Дунай, Дунаве, Dunāre..., p. 88. 22 Lotyniški žodžiai germanų kalbose rodo, kad tam tikru laiku ō galėjo virsti ū ir germanų kalbose, plg. lot. Rōma > *Rūma, s. saksų, s. vok. aukšt. Rūma; lot. Rōmāni > got. Rūmōneis (žr. Сравнительная грамматика германских языков, II, М., 1962, p. 116), tačiau dėl kitų hidronimų ir apeliatyvų su dunaj- nebuvimo germanų kalbose ir dėl baltų-germanų mažiau intensyvių kalbinių kontaktų, negu baltų-slavų, sunku įsivaizduoti, kad Europos upės vardas Dunōjus į lietuvių kalbą būtų patekęs per germanus. Dar žr. K. Būga, RR, III, p. 671; E. Fraenkel, LEW, p. 111. 23 Žr. B. Savukynas, Ežerų vardai, LKK, V₁, p. 197. 178 munai, nemunėlis: Visla ir visla· Alaušai ir alaušai) yra susiję vienas su kitu ir genetiškai neatskiriami nuo Europos upės vardo Dunojus ir slavų apelatyvo dunajь. Šis apelatyvas, labai plačiai vartojamas slavų kalbose, ypač tautosakoje, galėjo patekti ir į baltų kalbas²⁴ kaip savitas upės ar vandens simbolis, poetinis įvaizdis. Tiesa, senieji slaviški skoliniai lietuvių kalboje vietoje sl. u paprastai turi ū, plg. grūšia < spuća, kūmas < кум, dūlia < дуля, būbnas < бубен, tijūnas < тиюн²⁵. Griežtai žiūrint fonetikos, gali pasirodyti, kad lietuvių dun- nelygu sl. dun-. Šitą neatitikimą galima būtų taip aiškinti: liet. dunãjus, dunõjus (ir lat. dunavas bei vietovardžiai Dunava up., Dunajs pv. ir kt. — žr. J. Endzelīns, LV I 1. 238) yra vėlesni skoliniai, iš slavų į baltų kalbas atėję po to, kai slavų ilgas u sutrumpėjo. Skolintų bendrinių žodžių, kuriuose vietoj sl. u yra trumpas u, lietuvių kalboje yra nemaža, pvz., bujà, burõkas < brus. буракъ, juká < brus. юха < lenk. jucha, jupà < lenk. jupa < brus. юпа, kupà < brus. купа < lenk. kupa, kūtas < lenk. kut, rujà < lenk. ruja, šūtas < brus. шута²⁶. Kaip minėta, tautosakoje greta žodžių dunõjus, dunõjus dažnai pasitaiko ir dunõjus, dunojėlis, plg. dūnavėlis. Lietuvių vardyne taip pat gana dažni vietovardžiai, šaknyje turį ilgą ū, pvz.: Dūnãjus ež. Lkm. Trainiškio k., Dūnãjus gn. Brž., Meilūnų k., Dūnõjus pv. And., Laičių k., Dūnõjus pv. Vb., Medžiūnų k., Dūnõjai pv. Užp., Viešeikių k., Dūnõjai pv. Všt., Pavištyčio k. Galima manyti, kad bendriniai žodžiai dunõjus ir dūnõjus iš slavų kalbų į lietuvių kalbą pateko ne vienu laiku: dūnõjus būtų senesnis skolinys, negu dunõjus. Tokių žodžių, kurie į lietuvių kalbą iš slavų kalbų yra atėję ne vienu laiku, yra ir daugiau, pavyzdžiui, pundùs (K. Būga, RR I 339) ir pūdas (ten pat, II 364), kuila (ten pat, I 347) ir kyla (ten pat 348), viešnė (ten pat, II 660) ir vyšnia (ten pat) ir kt. Kad žodžiai su šaknimi dun- į lietuvių tautosaką pateko vėliau, rodytų ir ta aplinkybė, jog refrenų žodžiai dūnoja, dūnojo, dūnõ, kurie greičiausiai yra žymiai senesni už apelatyvus dunõjus, dunãjus ir pan. šaknyje turi ilgą ū. Vėliau iš bendrinių žodžių dunõjus, dunãjus, dunõjus galėjo atsirasti keli mažų upeliukų ar balų vardai. Sunku patikėti, kad per slavus atėjęs Europos upės vardas Dunõjus baltų vardyne jau būtų radęs kitus, visai savarankiškai susidariusius, baltiškus Dunõjus. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad lietuvių hidronimus Dūnõjus, Dūnõjus ir kt. galima laikyti baltų-dakų-mizų (ar baltų-trakų, baltų-ilirų) izoglosa. Tokia izoglosa, turint galvoje gausias baltų-ilirų kitų vietovardžių paraleles²⁷, nėra neįmanoma. Tačiau šitokiai prielaidai prieštarauja fonetika. Kadangi Europos Dunojus šaknies archetipas yra *dān- > *dōn- (arba *dān-), tai baltiškos šio vardo paralelės šaknies balsis negalėtų būti ū arba u. Kad lietuvių vietovardžiai Dūnõjus, Dūnõjus, Dūnõjus, Dunãjus yra antrinės, vėlesnės kilmės, atsiradę iš skolinto bendrinio žodžio dunõjus ir kt., rodo ir visiškas šaknies dūn-, dun- izoliuotumas lietuvių vardyne. ²⁴ Lietuvių dunojų atėjusius iš slavų tautosakos laikė A. Becenbergeris (A. Bezzenberger, Litauische Forschungen. Beiträge der Kenntniss der Sprache und des Volkstumes der Litauer, Göttingen, 1882, p. 18, išnaša 1); labai atsargiai — Chr. Barčas (Chr. Bartsch, Über litauische Volksliteratur, p. 108). Skoliniu iš slavų dunojų laikė „Lietuvių kalbos žodynas“, II, p. 606. ²⁵ Žr. K. Būga, RR, I, p. 271; II, p. 621. ²⁶ Žr. P. Skardžius, Die slawischen Lehnwörter im Altltauischen, Kaunas, 1931. ²⁷ B. H. Топоров, Несколько иллирийско-балтийских параллелей из области топономастики, „Проблемы индоевропейского языкознания“, М., 1964, p. 52. 12* 179 Įdomi dar viena paralelė. Baltų kalbose greta dūnaj-, dūnoj- yra ir dūnav-, plg. liet. dūnavėlis, dunava, pr. Dunow (G. Gerullis, AO 32), lat. dunavas „mažas upeliukas; versmė, šaltinis; neužšąlantis vanduo“ LVV 518, Dunav-a up. (J. Endzelins, LVI 1. 238). Panašūs variantai dažni ir slavų kalbose (plg. rus. Дунай, Дунаецъ ir Дунавец28). Slavų upių vardų Dunav-, kaip ir Dunajь, greičiausiai kilęs iš to paties Europos upės vardo Dunōjus, kuris slavų kalbose turi dvi formas: Dunajь ir Dunav, plg. rus., ukr. Дунай, chorv. Dūnai, slovėn., ček., lenk. Dunaj ir sen bulg. Доунавъ, sen. serb. Доунавъ, bulg. Дунав, serb. Дунав, Дунаво29. Kaip minėta, slavų Dunajь greičiausiai yra kilęs iš dakų-mizų vėlesnės Europos Dunoj aus vardo formos *Dōnai(s). Vl. Georgijevo nuomone, slavų Dunav taip pat kilo iš senesnės dakų-mizų Dunojaus vardo formos *Dōnavi(s)30. Tad tarp baltų vietovardžių Dūnav- (greta Dūnaj-) ir slavų Dunav (greta Dunajь) greičiausiai yra ne atsitiktinė paralelė. Galima spėti, kad baltų Dūnav-, kaip ir Dūnaj-, yra Europos Dunojaus vardo slaviškos formos Dunav31. Lietuvių vietovardžių Dūnōjus, Dūnājus, Dunājus ir kt. atsiradimą grafiškai galima taip pavaizduoti: *Dōnai(s) (dakiškas-miziškas Europos Dunojaus pavadinimas)→Dunajь (slaviškas Dunojaus pavadinimas)→dūnojus, dūnajus, dunajus, dunojus ir kt. (lietuvių apeliatyvai)→Dūnōjus, Dūnājus, Dunōjus, Dunājus (lietuvių vietovardžiai). b) Antra ne visai aiškios kilmės upių vardų grupė yra Dniėpras Šmn., Lakme-nios int., Doniėpras (2) Šln., Šūšvės int., Dunėprėlis (2) Jž., Čivylių k. Prie šios grupės priklauso ir kai kurie kiti vietų vardai, pavyzdžiui, Dunėpriai pv. RdN., Latvelių k., Dunėpras pv. Jž., Čivylių k. Galima manyti, kad visi jie yra vienos kilmės, nors, žiūrint lietuvių kalbos fonetikos dėsnių, kamienai dniepr-, doniepr-, dunepr-, dinepr- negali būti išvesti iš vieno archetipo. Jie greičiausiai yra susiję su Ukrainos upės vardu Dnepras. Kaip žinoma, Dnepras senovėje vadinosi Borysthēnēs (βορυσ-θενης), o vėliau kilęs vardas Dniėpras turėjo daug variantų: Δανάπρις (Danapris), Дънѣпръ, Дънѣпръ, Непръ, Dnieper, Neper, Nieper, Niepor, Niper, Nyeper32. Upės vardas Dnepras nėra slaviškas. Jo šaknis an- < dan- (plg. Danapris) paprastai siejama su ir. danu- „upė“, oset. don „upė, vanduo“33. Lietuvių vietovardžiai Dniėpras, Doniėpras, Dunėprėlis, Dunėpriai, Dunėpras greičiausiai vestini iš įvairių Dnepro vardo variantų. Artimiausi lietuvių vietovardžiams būtų variantai Днепр, Данап-рис, Дънѣпръ, nors, sulyginus lietuvių vietovardžius ir Dnepro vardo variantus, matyti ir dalinis fonetinis neatitikimas (pvz., Doniepras – Danapris). Galima įtarti, kad kai kurie lietuvių vietovardžiai pasikeitė vėliau arba yra kilę iš kitų, raštų neužfiksuotų, Dnepro vardo variantų. Be to, ne visi lietuvių vietovardžiai galėjo būti paskolinti vienu laiku. Yra pamato labai hipotetiškai spėti, kad pats seniausias skolinys yra upėvardis Doniėpras34 (plg. Danapris). Gal būt, šis upės vardas į lietuvių 28 П. Маштаков, ДБ, p. 248. 29 Вл. Георгиев, Дунай, Дунав, Dunāre..., p. 87. 30 Ten pat, p. 89. 31 Dėl liet. Dunaj-, lat. dunavas slaviškos kilmės dar žr. M. Vasmer, REW, p. 381. 32 П. Л. Маштаковъ, ДБ, p. 1. 33 Žr. A. A. Зализняк, Проблемы славяно-иранских языковых отношений древнейшего периода, ВСЯ, вып. 6, М., 1962, p. 45; T. Lehr-Spławiński, O pochodzeniu..., p. 61; M. Viasmer, REW, I. 354. 34 Jeigu o tarp d ir n nėra vėlesnis, įspraustinis. 180 kalbą atėjo ne per slavus, o yra senųjų baltų, gyvenusių Dnepro baseine, atsineštas arba lietuvių perimtas iš tų baltų genčių, kurios senovėje gyveno Padneprėje. Panašiai į lietuvių kalbą, gal būt, galėjo patekti ir vietovardžiai su dniepr, dunėpr- ir kt., nors, apskritai, jų atėjimo kelias į lietuvių kalbą yra neaiškus. Kad jie būtų vėlesnės, antrinės darybos (kaip Dunõjus, Dunãjus ir kt.), duomenų neturime. Santrumpos aukšt. — aukštaičių brus. — baltarusių bulg. — bulgarų chorv. — chorvatų dš. — dešinysis (intakas) gn. — ganykla got. — gotų gr. — graikų int. — intakas ir. — iranėnų kr. — kairysis (intakas) lat. — latvių liet. — lietuvių lot. — lotynų oset. — osetinų pv. — pieva rum. — rumunų rus. — rusų s. — senoji sl. — slavų vok. — vokiečių žem. — žemaičių AO — Die altpreussischen Ortsnamen gesammelt und sprachlich behandelt von G. Gerullis, Berlin und Leipzig, 1922. AšlPh — Archiv für slavische Philologie, Berlin, 1876 tt. KZ — Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begründet von A. Kuhn, Berlin und Gütersloh, 1852 tt. LEW — Litauisches etymologisches Wörterbuch von E. Fraenkel, Göttingen, 1962. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius, 1957 tt. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1941 tt. LKŽK — LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto „Lietuvių kalbos žodyno“ kartoteka. LV — J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, Rīgā, 1956 tt. REW — M. Vasmer, Russisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, I, 1953; II, 1955; III, 1958. Rocz.sl. — Rocznik slawistyczny. Kraków, 1908 tt. RR — K. Būga, Rinktiniai raštai, Vilnius, I, 1958; II, 1959; III, 1961. Sl.Occ. — Slava Occidentalis, Poznań. Sl. Or. — Savia Orientalis, Warszawa. ВСЯ — Вопросы славянского языкознания, Москва, 1957 tt. ВЯ — Вопросы языкознания, Москва. ДБ — П. Л. Маштаков, Список рек Днепровского бассейна, С. Петербург, 1913. ЛАГВП — В. Н. Топоров и О. Н. Трубачёв, Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва, 1962. Pastaba: Gyvenamųjų vietų vardų santrumpos tokios pat, kaip „Lietuvių kalbos žodyne“ (žr. t. III, Vilnius, 1956). 181 ОТНОСИТЕЛЬНО ПРОИСХОЖДЕНИЯ НАЗВАНИЙ ЛИТОВСКИХ РЕК Dinojis и Dniepras А. ВАНАГАС Р е з ю м е В данной статье рассматриваются две группы литовских названий рек: а) Dunõjus (четыре реки), Dunājūs (восемь рек), ср. Dunājūs || Gudonių ežeras оз., Dūnõjus оз., Dūnājūs lug, Dūnõjus lug, Dūnõjai lug. Существует определенная связь между этими топонимами и апеллятивами dunõjus, dunājūs, dūnõjus „большая вода и др.“, ср. dūnõjis, dunujēlis, dūnavēlis, dujonēlis, dūjūnas, donajus, danojus, donajēlis, donojēlis, danujēlis, duinojēlis, рефрены dūnoja, dūnojo, dūno, глагол sdundti (-dūna, -dūno), dūma ³⁴, dūnas ³⁵, dūnūs ³⁶. Они очень широко распространены в литовских народных песнях. Апеллятивы dunõjus, dunājūs, dūnõjus и др. в литовский фольклор пришли из славянских народных песен как своеобразный поэтический образ, символ воды. Литовские топонимы Dunõjus, Dunājūs, Dūnõjus, Dūnājūs, по всей вероятности, являются вторичными образованиями от этих апеллятивов. б) Dniepras, Doniēpras, Duneprēlis, ср. Dunēprāi (луг), Dunēpras (луг). Генетически эти топонимы связаны с названием украинской реки Днепр. Как известно, название Днепр в прошлом имело много вариантов: Δανήπρ, Дънѣпръ, Дънѣпрь, Непръ, Dnieper, Niper, Nieper, Непер и др. Литовские топонимы Dniepras, Doniēpras, Duneprēlis, Dunēpras, возможно, произошли от разных вариантов названия Днепр. При сравнении литовских топонимов с вариантами названия Днепр, видны частичные несоответствия фонетического характера. Можно предполагать, что некоторые изменения литовских топонимов произошли позже. Путь проникновения названия реки Днепр в литовскую топонимию не совсем ясен. Возможно, что названия Dniēpras, Doniēpras и др. являются рефлексом тех отдаленных времен, когда балты обитали на обширных территориях бассейна Верхнего Днепра. 182