Liet. „vãsara“ = sl. „vesná“

LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIET. vāsara = SL. vesnā (Dėl baltų ir slavų kalbų „pavasario“ pavadinimų) R. EKERTAS Liet. vāsara, lat. vasara „Sommer“ ir sl. vesnā „Frühling“, nepaisant kai kurių formos bei reikšmės skirtumų tarp šių rytų baltų ir slavų žodžių, yra visai pagrįstai siejami. Dar H. Pedersenas (K Z, XXXII, 246) ir K. Brugmanas (Grdr., II, I, 160) šiuose žodžiuose įžiūrėjo senųjų r- ir n- kamienų kaitą, o vėlesni, ypač E. Benvenisto (Origines de la formation des noms en indoeuropéen, Paris, 1935) ir F. Špechto (Der Ursprung der indogermanischen Deklination, Göttingen, 1944), tyrinėjimai patvirtino, kad tokia kaita yra būdinga daugeliui žodžių, priklausančių seniausiam indoeuropiečių leksikos sluoksniui, pavyzdžiui, vidaus organų, metų laikų ir panašiems pavadinimams. Šiuo atveju susiduriama su prainoeuropietiškuoju heteroklitiniu kamienu, tyrinėtojų rekonstruojamu praformomis *ueser- / *uesn- (plg. Brugmann, op. cit.; toliau IF, III, 329, 351; Boisacq, 210; Vondrak, Vgl. Gr. I², 527) resp. *ųes-r-t / *ųes-n-es (Petersson, Stud., 3, be to, po -r- resp. -n- einantis -t- ir -es- ne visoms heteroklitinėms formoms yra būtinas, todėl kaip senasis ide. „pavasario“ pavadinimas patikimesnė yra Petersono rekonstrukcija) ir *uesr- / *ues-n-es (Machek, Et. sl., 562). E. Benvenistas minėtame darbe1 gana įtikinamai aiškina įvairias formas, turinčias -r-, įžiūrėdamas jose skirtingus balsių kaitos laipsnius: be to, šaknies balsio pailgintąjį laipsnį paprastai atitinka išplėtimo (Erweiterung) nulinis laipsnis (lot. vēr < *ųes-r-), ir atvirkščiai2. Tai, kad išplėtimas -er- dažnai turi nulinį laipsnį *r̥, laukiamojo -r- vietoje (gr. ἔαρ < *ųēs-r-), E. Benvenisto nuomone, yra sąlygojama sonorinio priebalsio (Liquida) prigimties. -r- kamienas buvęs apibendrintas jau minėtose klasikinėse kalbose, plg. lot. vēr, vēris „Frühling“, gr. dor. Fᾶρ, jon. ἔαρ, ἦρος, ἦρι „Frühling“, o taip pat s. ind. vasar-, vāsara- „Morgen“, vasar „früh“; av. vaŋri (= vahri) „im Frühling“; s. pers. vāhara-, pers. bahar „Frühling“; arm. garun (*ųesr- pagal E. Benvenistą, 1 Origines... (čia ir toliau cituojama pagal rusišką vertimą Э. Бенвенист, Индоевропейское именное словообразование, М., 1955, p. 49–50; sutrumpintai: И.-е. им. сло-вообр.). 2 V. Gornungas E. Benvenisto knygos vertimo pastabose (И.-е. им. словообр., p. 244, pastaba 13) sakosi manąs, kad *ųs-er- galima laikyti nuliniu laipsniu, matyt, išlaikytu lot. serēnus „klar (vom Himmel)“ < *ųs-er-es-no-s ir, gal būt, gr. ξηρός (Atikos ξηρός) < *σερός < *Fσερ-ος „trocken“. 143 op. cit., 40); s. air. fär „Osten“, air. errach, n. air. earrach (*wesr-āk su išnykusių w- dėl žodžių sandūros priežasčių, plg. H. Pedersen, Vgl. Gr., I, 82, 435) ir pagaliau liet. vāsara, vāsarā, lat. vasara „Sommer“. Tuo tarpu -n- kamieną turi s. ind. vasantas „Frühling“ (su -n- t išplėtimu), s. kimr. guianmuin „vere“ < *vesanteino, n. kimr. qwanwyn, korn. guaintoin „Frühling“ ir, tur būt, s. air. fáinne (an lae) „sich beschäftigen (vom Tage)“ (plg. H. Pedersen, Vgl. Gr., II, 106, § 461) ir prasl. praforama *vesnā, kurią paliudija s. sl. весна, rus. весна́, lenk. wiosna „Frühling“. Viename straipsnyje esame nurodę³, kad slavų kalboms yra nebūdinga apibendrinti heteroklitinių formų -r- kamieną, kai tuo tarpu rytų baltų kalbos čia skiriasi nuo slavų kalbų. Visai teisingai priskiriant liet. vāsara, vāsarā, lat. vasara ir sl. vesná grupei žodžių, laikomų indoeuropietiškųjų heteroklitikų tęsiniu, anaiptol nepašalinami nei fonetiniai, nei semantiniai neaiškumai tarp tų dviejų kalbų šakų minėtų žodžių. Ryšium su tuo kyla, mūsų nuomone, tokie klausimai: 1) kaip paaiškinti rytų baltų -ar- šaknies išplėtimą; 2) kaip santykiuoja šaknies balsiai ryt. baltų -a- ir slavų -e-; 3) kaip paaiškinti rytinių baltų reikšmę „vasara“, jei kitose ide. kalbose, taip pat ir slavų, šie žodžiai turi „pavasario“ reikšmę? Šiame straipsnyje mes ir pabandysime atsakyti į minėtus klausimus, susiedami juos ir su kai kuriomis slaviškosios prafor­mos paplitimo problemomis. I I. Kaip jau minėta, heteroklitinių prafor­mų šaknies išplėtimas (Erweiterung) galėjo turėti įvairius balsių kaitos laipsnius, kurie, kaip įrodė E. Benvenistas, prokalbėje buvo priklausomi nuo šaknies balsių kaitos. Plg., pvz., *-ēr- / *-r- resp. *-r- tokiose formose, kaip s. ind. vasar- / gr. ἔαρ (< *u̯esr), lot. vēr (< *u̯esr-), arba *-ōr- / *-r-, *-r- / *-n- tokiose formose, kaip gr. ὕδωρ „Wasser“ / ὑδρία (< *udr-) „Wassereimer“ / gen. sing. ὕδατος (< *udn̥-) „Wasser“. Tačiau ide. prokalbės „pavasario“ vardas, atrodo, turėjo tik e- laipsnio išplėtimą, plg. V. Gornungo pateiktą lot. serēnus (< *u̯es-er-es-no-s⁴. Koks tada yra santykis tarp liet., lat. -ar- ir ide. *-er-? Mes manome, kad *-er- yra pirminis ir kad liet., lat. -ar- yra atsiradęs iš *-er-. Tai galima keliais įrodyti. 1. Lietuvių kalboje -e- ir -a kaitą turi daugelis žodžių ne tik žodžio pradžioje (plg. liet. lk. aš „ich“ ir liet. dial. eš „ich“; liet. lk. ašutai „Pferdehaare“ ir liet. dial. ešutai „t.p.“ ir tt.), bet taip pat ir žodžio viduryje: greta liet. ašara „Träne“ yra ir forma ašerā⁵, pateikta J. Otrembskio (Gramatyka języka litewskiego, t. I, Warszawa 3 Plg. R. Eckert, Reste indoeuropäischer heteroklitischer Nominalstämme im Slawischen und Baltischen, „Zeitschrift für Slavistik“, Berlin, 1963, H. 6, p. 878, 883 ir 890—891. 4 Ir P. Skardžius (LKŽD, 50, 562) liet. vāsara (apie kitus variantus žr. žemiau), kildindamas iš *veser-ā, laiko senu heteroklitiniu kamienu. Plg. dar J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 17, 83. 5 Šis žodis taip pat yra ide. heteroklitinio kamieno reliktas, plg. Eckert, op. cit., p. 888. Greta liet. vėdaras „Eingeweide, Wurstmagen“, lat. vēdars (Būga, KS, 239) yra variantas su -er- (liet. vėderas „t.p.“), kurį atitinka lat. vēders „Bauch“, pr. weders „Bauch“ (Voc. 122) „Magen“ (Voc. 132) (žr. Fraenkel, LEW, 553). Čia mes vėl susiduriame su ide. heteroklizės kontin­uantais: liet. vėdaras, vėderas kaitaliojasi su liet. paūdrė „Unterleib des Menschen, Netz bei Schweinen“, paūdrōni „immer grösseres Euter bekommen (von Schweinen und Hündinnen)“ ir liet. ūdrōti „trächtig sein“. Visa žodžių grupė priklauso ide. „tešmens“ pavadinimui, turinčiam -r-, -n- ir -men- kamie- 144 wa, 1958, p. 215-216), kuri yra tos pat rūšies, kaip ir minėti pavyzdžiai. Svarbi yra J. Otremskio pastaba, kad dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos žodžius su -a- atitinka senųjų raštų ir tarmių formos su -e-. 2. „Lietuvių kalbos žodžių daryboje“ (LKŽD, 303) P. Skardžius tiksliau apibūdina sąlygas, kuriomis vyko mus dominantis procesas. Jis sakosi manąs, kad -a- prieš (išretinta mūsų. – R.E.) -r- kai kuriuose dariniuose greičiausiai yra kilęs iš senesniojo -e-. Savo nuomonę jis paremia tokiais pavyzdžiais, kaip liet. laidaras „Pferch, Verschlag für das Vieh, Viehhof“⁶; laideris „Mistgrube beim Hofe“, stągaras „dürrer, verdorrter, vertrockneter Stengel“: stegerýš „Stengel; Stiel (einer Feder)“ ir kt. Toje pat vietoje jis pateikia liet. vãsara ir žem. vasẽris, pavãsėris. Pastarieji du pavyzdžiai yra labai svarbūs, sprendžiant aukščiau keltą klausimą. Vadinasi, jau galima konstatuoti greta liet. lk. vãsara arba vasarà (su -ar-!) esant tarminių formų su -er-: žem. vasẽris ir pavãsėris (Kvedarna, Salantai; žr. Skardžius, APh, VII, Kaunas, 1938, p. 41). Žem. vaseris, reikšme „Februar“, pasiremdamas Valančiumi, Baranausku, o taip pat ir Vieversiu („Auszra“, I, 137), pateikia ir E. Hofmanas (K Z, 60, p. 71). 3. Formų su -er- galima pateikti ir iš senųjų raštų. S. Chylinskio biblijos vertime, Luko ir Morkaus evangelijose, yra wafera, o Mato evangelijoje toje pat vietoje – wafara⁷. Štai citatos iš „Biblia litewska Chylińskiego. Nowy Testament“, tom II, Poznań, 1958, išleistos Č. Kudzinowskio ir J. Otremskio: a) p. 139(75): Ewangelia Łukosziaus, XXI, 30: Kad jau [progſta, ó (tev) regite, patis tey iß ſawe žynote, jog [jau ira arti waſera⁸. b) p. 89 (46): Ewangelia Morkaus, XIII, 28: O mokikites iß figos medžia to pryliginima, kad bakos jo atſijaūnina, ir lapey [p<r>ogſta, žynote jog waſera arti ira. c) p. 51(27): Ewangelia Mattheusza, XXIV, 32: O [to pryliginima mokikites¹ nog figos medžia, kad [pradeſt jo βaka! [progſt, ir lapey taydzias, numanot jog [arti waſara ira¹. S. liet. vasera „Sommer“ fonetiškai taip santykiuoja su liet. vãsara, vasarà „Sommer“, kaip liet. žem. vasẽris, pavãsėris su liet. lk. vasãris „Februar“, pavãsa-ris „Frühling“. Senasis rašto paminklas ir žemaičių tarmė yra išlaikę variantą su -er-. Be to, reikia pastebėti, kad Chylinskis buvo susijęs su Žemaičiais (jo pamotė buvo kilusi iš žemaičių bajorų Minvydų šeimos¹⁰). nų kaitą. Plg. rus. бы́мя < prasl. *y̆mę < *ūdh-men-, apie tai žr. Eckert, op. cit., 885–886, 888. Semantiniu atžvilgiu į liet. paũdoti labai panašus yra ček. zvýmnati < *z-vymenati, kuris vartojamas „Schiffllen, Anschwellen des Euters (bei der Kuh) nach dem Kalben“ reikšme (žr. Machek, Et. sl., 578). Taigi, be liet. vãsara, vestinos, kaip vėliau paaiškės, iš *veser-a, mes turime dar tokias formas, kaip liet. ãšara: ašera ir vėdaras: vėderas, resp. lat. vēdars: vēders, kilusias iš ide. prokalbės heteroklitinio kamieno. ⁶ Žr. Fraenkel, LEW, 330, kur duodamos formos tik su -aras. ⁷ Jono evangelijoje atitinkamos vietos nėra. ⁸ Sklausteliais ( ) pažymėti žodžiai leidėjų (p. 429) atstatyti pirmine tvarka: wafera jau ira arti. ⁹ Plg. Biblia litewska, p. 427 pirmine žodžių tvarka: wafara ira arti. ¹⁰ Plg. St. Kot, Chylinski’s lithuanian Bible; origin and historical background, „Biblia litewska“, II, p. XLV. 10. Užsak. Nr. 174 145 Pažymėtina, kad aukštaičių rašto paminkle, M. Daukšos „Postilėje“, pasirodžiusioje pusšimčiu metų anksčiau, cituotoje biblijos vietoje yra waſara; plg. Weizdek ant’ medžio figų ir ant vijų medžių; kad’ jau ſprogſta žinotė jog jau arti yra wâſara (Lukopiup 21, kâpit : 25; Daukšos „Postilė“, p. 12-13). Ir lietuvių senieji raštai, ir dialektai rodo, kad formas su -er- reikia laikyti senesnėmis, pirminėmis, o -ar- žodžiuose liet. vasara, vasarà ir analogiškai lat. vaſara – antriniu, atsiradusiu dėl to, kad -e- prieš -r- pereina į -a-11. II. Dėl liet. formų vâsara, vasarà šakninio -a- kilmės mes taip pat laikomės P. Skardžiaus nuomonės (žr. Dėl balsių asimiliacijos, APh, VII, 1938, p. 41), kad iš pirminio *vesera buvo padaryti *veseris ir *paveseris, o paskui dėl progresyvinės asimiliacijos *paveseris virto į pavaseris, paskatindamas ir formą *veseris virsti į vaseris. Pagaliau ir pirminė *vesera tokiu pat būdu virto vasara. P. Skardžius taip pat atsižvelgia į tai, kad vasara galėjo atsirasti iš *vesera per tarpinį laipsnį *vesara, o derivatas vasaris žemaičių tarmėje galėjo virsti vaseris, veikiamas žodžių su priesaga -eris. Pastarąjį galimumą P. Skardžius, mūsų nuomone, visai teisingai laiko mažiau patikimu, nes paaiškinti senųjų raštų formos vasera šakninio -a- kilmę regresyvine balsių asimiliacija yra sunku. Taip pat galima pritarti P. Skardžiaus nuomonei, kad šis asimiliacijos reiškinys nėra senas (op. cit., p. 40). Vadinasi, liet. vâsara arba vasarà ir jų latviškas atitikmuo vasara tik iš dalies atspindi pirmykštę garsinę sandarą ir yra daug daugiau fonetiškai pakitę negu sl. vesná. III. Reikia konstatuoti tą faktą, kad rytų baltų kalbų žodžiai semantiškai taip pat pakitę, o sl. vesná, atvirkščiai, išsaugojo pirmykštę reikšmę. Plg. s. liet. wásaru „aestas“ (Pirm. liet. k. gr., p. 96); liet. vâsara „šilčiausias metų laikas (birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais)“ (DLKŽ, p. 921); „Sommer“ (Senn, Handb. II, 273) ir aukštaičių variantą vasarà (Явнис, Грамматика, 95)¹², waſara,-ôs „der Sommer“ (Mielcke, 318); taip pat lat. vasara „Sommer“ (Bielenstein, Die lett. Spr., 263; Mühlenb.-Endz., IV, 484) ir prasl. *vesná (s. sl. весна „Frühling“, lenk. wiosna, rus. весна „Frühling“). Daugumoje ide. kalbų, išlaikiusių šį žodį, jis turi senąją „pavasario“ reikšmę (žr. aukščiau). Rytų baltų kalbose šis žodis, kitose kalbose vartojamas „Frühling“ reikšme, turi „Sommer“ reikšmę, o pavasario pavadinimą atstoja jo vedinys: liet. pavâsaris m. „Frühling“, lat. pavasaris m. „t. p.“, pàusaris (<pavasaris, žr. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 20), pavasara f. „Frühling“ (žr. BSlW, 356). Šie lietuvių ir latvių kalbų priešdėlio pa- vediniai turi maždaug tokią pat reikšmę, kaip rusų pasakymai под лето „gegen den Sommer“, t. y. „noch vor dem Sommer“, под вечер „gegen Abend“. Baltų kalbose yra dar tokių darinių, kuriuose pa- turi ne laiko, o vietos reikšmę, plg., pvz., pasaulis „Welt“, scil. „Ort unter der Sonne“ = rus. „место под солнцем“ (plg. J. Otrębski, Gr. jęz. lit. III, 335; Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 219). Vadinasi, liet. pavâsaris, lat. pavasaris, pàusaris, pavasara reiškia „(Zeit) gegen den Sommer (zu)“¹³. Semantine struktūra šie žodžiai tiksliai atitinka ček. podletí „doba před letem (duben, květen)“ (Machek, Et. sl., 11 Be to, nereikia pamiršti, kad čia iš dalies galėjo veikti ir balsių asimiliacija (žr. žemiau). 12 K. Jaunius (Явнис, Грамматика, 95) pastebi, kad vietoj rytų aukštaičių vasarà žemaičiuose sakoma vasara; tačiau K. Būga K. Jauniaus gramatikos rusiškajame vertime, išnašoje (loc. cit.), nurodo, kad taip pat ir Dusetose yra vâsara. Literatūrinė norma yra vâsara, plg. DLKŽ, 921 ir A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius, 1959, p. 34. 13 Dėl reikšmės dar plg. pavâsaris „Ansommer“, O. Schrader, Reallex, 258. 146 265, 585); toliau plg. ček. podzimek, podzim „Herbst“, tiesiog „(Zeit) gegen der Winter (zu)“ (Bs1W, 356; Machek, loc. cit.)14. Kaip atsitiko, kad iš ide. prokalbės paveldėtas pavasario pavadinimas rytų baltų kalbose įgijo „Sommer“ reikšmę? 1. Čia reikia pasakyti, kad, be baltų, taip pat romanų ir slavų kalbose senasis pavasario vardas perkeliamas vėliau einančiam šiltajam metų laikui (vasarai) vadinti15, o „Frühling“ reikšti sukuriamas naujas terminas „Ansommer, Vorsommer, Erst-Sommer“ reikšme, jau iš vartojamojo „Sommer“ vardo. Plg. rum. vară „Sommer“ ir primăvară „Frühling“; isp. verano „Sommer“ (greta estío) ir primavera „Frühling“ (Buck, Dict., 1013). Reikšmę „Sommer“ dar turi lot. vēr, resp. šnekamosios lot. vērānum (tempus) „Frühlingszeit“ kontinuantai: s. neapoliečių vera, valensiečių ver „Sommer“, korsikiečių veramu, logudoriečių b(e)ranu, portugalų v(e)rão „Sommer“; senesnę reikšmę išlaikė logudoriečių beranile „im Frühling hergerichtetes Land“ (Žr. Meyer-Lübke, Romanisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1935, p. 768). Lotynų kalboje mes turime vēr, reikšme „Frühling“, ir aestās, reikšme „Sommer“, italų jau primavera „Frühling“ ir estate „Sommer“, ispanų primavera „Frühling“ ir verano, estío „Sommer“, pagaliau rumunų primăvară „Frühling“ ir vară „Sommer“. Čia aiškiai matyti tie skirtingi etapai, kai senasis vasaros pavadinimas buvo išstumtas ir pakeistas „pavasarį“ reiškiančiu žodžiu, o „pavasariui“ žymėti buvo sudarytas naujas iš senojo „pavasario“ vardo16. Dėl slavų formų žr. žemiau. 2. Antra vertus, visai galima manyti, kad rytų baltų kalbos dėl tam tikrų šiandien sunkiai suvokiamų priežasčių neteko senojo „vasaros“ pavadinimo ir jo vietoj ėmė vartoti „pavasario“ vardą. Prūsų dagis „Sommer“ (Voc., 13 pagal FEW, 85; plg. toliau BS1W, 49), gal būt, yra išlaikytas senasis baltų „vasaros“ pavadinimas. Prūsų žodį atitinka liet. dãgas „das Brennen, der Brand; Glut, Sommerhitze, 14 Mes nepritariame A. Buck (Dict., 1014) požiūriui, kad liet. pavãsaris suprastinas kaip „a kind of summer, quasi-summer“ ir kad pirmasis šio vedinio komponentas lygintinas su tokiu pa- kaip liet. pãmotė „Stiefmutter“. Iš tiesų, pa- gali turėti „eine Art von“ reikšmę, plg. FEW, 520: pàbro-lis „Freund, der dem Bräutigam bei der Hochzeit das Ehrengeleit gibt, Brautführer“, tiesiog „Art Bruder“. Tačiau pavãsario reikšmė „eine Art Sommer“ yra neprasminga. Be to, E. Frenkelis (FEW, 538) nurodo, kad pa- žodžiuose liet. patėvis „Stiefvater“, pãmotė „Stiefmutter“ turi diminutyvinę pejoratyvinę reikšmę. 15 Žr. Buck, Dict., 1014. 16 Reikia pasakyti, kad ar tik ne seniausias ir pastoviausias ide. kalbų grupėse ir kalbose yra ide. „žiemos“ pavadinimas, o bendraidneuropietiškąjį „vasaros“ vardą visam ide. kalbiniam plotui vargu ar pavyks nustatyti (nebent kokiai dialektinei sričiai). Užtat bendraindoeuropietiškojo termino „rudeniui“ žymėti visai nėra. Kaip jau pradžioje minėjome, pirminis „pavasario“ pavadinimas (*ḱueser-, *ḱuese(r)-/*uesn-) yra tikrai paliudytas, plg. Schrader, Reallex, 258, 366–367, 390, 394–396, 782, 958. Atskirų ide. kalbų žodžių, reiškiančių metų laikus, tyrinėjimai rodo, kad „Winter“ ir iš dalies „Sommer“ pavadinimų palyginti yra mažą, be to, jie labai nepastovūs, o „Frühling“ ir „Herbst“ pavadinimų yra nemaža ir įvairių, plg., pvz., tris „pavasario“ pavadinimus vokiečių aukštaičių kalboje: Frühling, Frühjahr, Lenz. Šį reiškinį bandoma paaiškinti iš dalies tuo, kad vasara ir žiema dėl savo kontrastingumo sudaro žmonių sąmonėje bendresnes sąvokas, negu pavasaris ir ruduo, kurie, būdami pereinamaisiais metų laikais, yra labiau specifinio pobūdžio (plg. Merlo, Nomi romanzi delle stagioni e dei mesi, 1904, pagal Quadri, Aufgaben, 57–60). 10* 147 Ernte“ ir dagà f. „Ernte“¹⁷, o taip pat got. dags m. „Tag“, s. ind. nidághá- m. „Hitze, Sommer“ ir dáha- m. „Brand, Hitze“. Prūsų kalboje dar yra žinomas ir sudurtinis žodis dagoaugis (Voc. 638 pagal FEW, 85) „somirlatte“, t.y. „Spross, wie er in einem Sommer wächst“. Semantinė struktūra šį žodį tiksliai atliepia liet. vásaraugis „ein Jahresschössling“, lat. vasaraudzis 1. „ein Sommerspross“, 2. „ein Füllen, das nur einen Sommer alt oder im Frühjahr gefallen ist“, 3. „ein Weichling“, 4. f. vasaraudze ir vasaraug’e „ein junges Mädchen, Backfisch“ (Mühlenb.-Endz., IV, 484). Šitas bendrabaltiskas žodis „Sommersprössling“ reikšme (bendrabaltiskas vieningos semantinės struktūros prasme) paremia mūsų nuomonę, kad rytų baltų vasara atitinka vakarų baltų dagis ir kad prūsų žodis greičiausiai yra senasis bendrabaltiskas „vasaros“ pavadinimas. Tai paremia dar du argumentai: a) Liet. atúodogiai, atúoda(u)giai „Sommerroggen“ priklauso tai pačiai grupei, kaip pr. dagis, liet. dágas, dègti „brennen“¹⁸. „Vasarinių javų“ lietuviškų terminų didelėje grupėje atúodagiai užima išskirtinę vietą, plg. liet. waſarojas,-jo „Sommergetreide“, waſarini kweczei „Sommerweizen“ (Mielcke, 318); vasariena = vasarojiena = vasarojas = vasarojus = vasarojis „яровое жни́це, жниво“, vasariniai rugiai = vasarūčiai „яровой хлеб, ярица“, „Sommerkorn“, vasariniai kviečiai „Sommerweizen“, vasaris = vasarojemis = vasarojimis „яровой“, vasarojputė „жатва, жни́тво“, vasarójus „яровые хлеба, яровое поле“, vasarolaukis „яровое поле“ (Sereiskis, 1047; DLKŽ, 921). Todėl visai galimas daiktas, kad liet. žodžio atúodagiai antrasis komponentas *dog- (kaitaliojasis su dá gas ir dègti) yra išlaikęs pirmine „vasaros“ reikšmę. b) Čia taip pat priklauso liet. degėsis „Augustmonat“ (tokią formą pateikia Frenkelis EW, 85; Mielcke, 47: Dégėſis, fio). Jis buvo vartojamas vienam vasaros mėnesiui vadinti ir, man atrodo, atspindi senąją „vasaros“ reikšmę. Apie mėnesių pavadinimus, išvestus iš metų laikų pavadinimų, žr. žemiau. 3. Tyrinėjant gausius liet., lat. vasar- darinius (plg. DLKŽ, 921; Sereiskis, 1047; Mühlenb.-Endz., IV, 484), iš karto krinta į akis du mėnesių pavadinimai: pirma lat. wossoras menesis „junius“ (Słownik polskolacińsko-łotewski ułożony przez xiędza Jana Kurmina, Wilno, 1858, p. 20 pagal E. Hofmann, KZ, 60, p. 72, pastaba 1 ir p. 74, pastaba 1) ir, antra, liet. vasãris „Februar“. Semantiniais sumetimais latvių mėnesio pavadinimą reikia laikyti vėlyvu dariniu iš lat. vasara „Sommer“, o lietuvių žodis, atrodo, yra daug senesnės kilmės. Štai s. liet. vasãris „Februarius“ randamas jau D. Kleino gramatikoje (Pirm. liet. kalb. gr., 156), vėliau Milkaus (318) paaiškintas taip: Waſſaris Menū „der Januarius“. Dabartinėje lietuvių kalboje 17 Dėl reikšmių „Sommer“ : „Ernte“ santykio plg. s. rus. ЖАТВА greta gr. θερος Ostromiro evangelijoje: НАKO БЛИЗЪ ГОСТЬ ЖАТВА отъ єгѡ єсть ѿ θερος (Остромирово евангелие 1056—57 года с приложением греческого текста евангелий и с грамматическими объяснениями, изданное А. Востоковым, Санктпетербург, 1843, p. 146, Math. XXIV, 32—33). 18 Žr. A. Sabaliauskas, Dėl lietuvių atúoriečiai „vasariniai rugiai“ kilmės, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, serija A, 1 (10), 1961, p. 101—103, kur ligi šiol nepakankamai išaiškintus liet. atúoriečiai „Sommerroggen“, palygindamas su etimologiškai aiškiais atúodagiai (< *ato-resp. atuo- + šaknis dog-, kuri su kitu balsiu kaitos laipsniu randama liet. dègti, degùtas, nudegùlys, dága, pr. dagis), jis kildina iš *at(u)oriečiai (< *ato-, atuo- + šaknis jor-, išlaikyta tokiuose žodžiuose, kaip liet. joras, jas, jorė, sl. *jarъ, *jara, *jaro). Dėl abiejų terminų, galinčių būti, kaip įrodinėja A. Sabaliauskas, senosios leksikos reliktais, semantinės struktūros tapatumo etimologija yra įtikinama. 148 vasāris reiškia „antrąjį metų mėnesį“ (DLKŽ, 921); „февраль; южный ветер, полуденник“; vasario mėnuo „февраль месяц“ (Sereiskis, 1047). E. Hofmanas straipsnyje „Kultur und Sprachgeist in den Monatsnamen“ (KZ, 60, p. 71) pateikia ir kitų šio lietuvių žodžio variantų: 1. „Januar“ reikšme: vasaris, vasarius (Nesselmann, 55; Kurschat, I, 670; II, 491), vasarinis (seniau buvęs būdvardis, lygiai kaip ir sud daiktavardėjęs būdvardis vasaris, plg. Skardžius, LKŽD, 313) ir 2. „Februar“ reikšme: vasaris, vasario mėnuo, vasaris. E. Hofmano nuomone, kad senesnė žodžio vasaris reikšmė yra „Januar“, negalima nieko prikišti. Tačiau negalima pritarti E. Hofmano nuomonei, kad liet. mėnesio pavadinimas vasāris nieko bendra neturįs su žodžiu vāsara (resp. vasarā) „Sommer“, nes esančios per daug skirtingos jų reikšmės. Jo vasario siejimas su vēšūs atrodo kur kas labiau abejotinas. Kodėl metų laikų pavadinimas negalėjo būti pavartotas vadinti mėnesiui? Juk tą rodo tokie pavyzdžiai, kaip jau minėtasis liet. degėsis ir senasis baltų „vasaros“ vardas (pr. dagis), taip pat vok. Lenzmond ir kt. Be to, liet. vāsara (resp. vasarā) yra senasis ide. terminas „pavasariui“ vadinti, o jo reikšmę „Sommer“ reikia laikyti antrine. Dėl šios priežasties liet. vasāris, būdamas izoliuotas terminas (mėnesio pavadinimas), galėjo tam tikru laipsniu išlaikyti senąją pirminę reikšmę. Kad vasāris ir vāsara (resp. vasarā) atveju turime tos pačios šaknies giminingus žodžius, rodo dar ir aukščiau cituotieji žem. vaseris ir s. liet. (Chylinskio) wasera. II Slavų kalbose, kaip jau minėta, senojo ide. „pavasario“ pavadinimo buvo apibendrintas n-kamienas. Be to, kaip ir baltų kalbose, šis daiktavardis buvo tematizuotas kamiengalio balsiu *-ā ir todėl perėjo į moterišką giminę¹⁹. Prasl. *vesna yra paliudytas tokiomis formomis: s. sl. весна, ἔαρ, ver. (Psalterium Sinaiticum — maked.; Psalterium Pogodinianum — bulg.; Psalterium e codice Lobkowicziano — Pragensi — serb.-chorv.; БECBЛА Psalterium Bononiense — bulg.; Psalterium e codice Parisiensi — serb.-chorv.; весна Parvemi arion Zacharianum (lectiones Veteris Test.) — rus.; Lobk. (žr. aukščiau); БECNBИ „Frühlings-“: ВРЪМА БECNBHOFE — bulg.; ПРЕЖЕ БECNBНЪХЪ РЕВЕННН „πρὸ τῆς ἐαρινῆς ἰσημερίας“ Novocanon s. Methodii — rus.; sl. j. st., Lieferung 4, 182); sl. bažnyt. весна ir БЕСЬНА, s. rus. БЕСЬНА „Frühling“ (Mikl., Lex., 61; Срезн, I, 247)²⁰; rus. весна, -ы, acc. sing. весну arba весну, nom. pl. вёсны, gen. pl. вёсен „Frühling“ (слов. русск. яз., II отд. 1, 382), ukr. весна, -ні (Ізюм., 55; Грінч. 1, 142), baltar. вясна (Ластоўскі, 61)²¹; lenk. wiosna, liaudies kalboje ir wiesna „Früh- 19 Čia mes norėtume pastebėti, kad skirtį priesagą -na formoje rus. весна, kaip kad daro „Краткий этимологический словарь русского языка“ autoriai N. Šanskis, V. Ivanovas ir T. Šanskaja (p. 57), žodžio istorijos požiūriu yra nepateisinama. Taip pat daugiau, negu abejotinas, yra jo siejimas su kamienu, išlaikytu žodyje весёлый. 20 Toliau plg. viduramžių rus. весна (= весной) ir веснованье (= весна), kuriuos R. Džeimsas (Richard James) žymi taip: весно „spring“, Весно Баня „the spring“ (Б. А. Ларин, Русско-английский словарь-дневник Ричарда Джемса 1618—1619, изд. Академии наук Литовской ССР и Ленинградского университета им. А. А. Жданова, Ленинград, 1959, p. 61, 195, 270). 21 Matyt, žodis yra grynai baltarusiškas, nes tai rodo jo vediniai, plg. baltar. вясняк „warmer Südwind“, вяснянка „Lied, das bei Frühlingsbräuchen gesungen wird“, веснавіца „Sommer- 149 ling“ (Brückner, Sl. et., 623); ček. dial. (šiaurės Moravijos, rytų Moravijos, lechitų, Silezijos) vesno n. „Frühling“ (Kott, IV, 640, H.-K., Et. sl., 413; Machek, Et. sl., 562). Machekas mano, kad niekatroji giminė čia yra atsiradusi pagal léto „Sommer“. Iš šito čekų dialektinio žodžio yra padaryta veiksmažodžių vesnati se, vesniti se ir vyvesnati se, vyvesniti se „Frühling werden“, žinomų, kaip nurodo Kotas (Kott, IV, 640, 1171), iš Ostravos apylinkių. Dar žr. Machek, loc. cit. Čekų lk. (poetinis) vesna jų atgimimo laikais buvo pasiskolintas iš rusų (plg. Machek ir H.-K., Et. sl., loc. cit.). Slovėnų kalboje vęsna, kaip nurodo savo žodyne Pleteršnikas (II, 763), pridurdamas, kad jis daugiausia aptinkamas pačioje naujausioje literatūroje, taip pat yra pasiskolintas iš kitų slavų kalbų (greičiausiai iš rusų). Pirmiausia krinta į akis tas faktas, kad slovėnų kalboje nėra jokių jo vedinių. Vien Fasmerio REW, I, 192 pateiktas serb.-chorv. vęsna22 dar nerodo, kad tas žodis iš tikrųjų egzistuoja serbų-chorvatų kalboje, juo labiau, kad žinomiausiuose žodynuose (pvz., Kara-džiaus) jo nėra. Iš slovakų kalbos paliudytą žodį vesna Isačenko (Sl. sl., II, 565) taip pat pažymi nuoroda poetinis, o tai veikiausiai rodo, kad jis vartojamas tokiais pat atvejais, kaip ček. vesna. Kitose slavų kalbose šis žodis nežinomas. Matyti, čia mes susiduriame su iš senovės paveldėtu žodžiu, kuris, be abejo, yra labai senas, bet jo paplitimas slavų kalbose yra labai ribotas. Šį žodį, gyvą liaudies kalboje, turi rytų slavai (apie jo iš dalies senus vedinius ukrainiečių kalboje žr. toliau), lenkai, o taip pat moravai. Kiek jo plotas dar gali būti išplėstas, remiantis duomenimis senųjų ir bažnytinių slavų paminklų, kurių lokalizavimas yra be galo sunkus, o kai kuriais atvejais ir visai neįmanomas, — vargu ar galima pasakyti. Iš aukščiau pateiktų faktų matyti, kad paminkluose весна yra paliudytas iš makedonų, bulgarų, serbų-chorvatų ir rusų kalbų ploto. Žinoma, kalbamasis žodis iš vieno rankraščio galėjo būti paimtas ir į kitą. Šis konkretus pavyzdys dar kartą patvirtina būtinumą tiksliai skirti praslavišką (Urslavisch) ir bendraslavišką (Gemeinslavisch). Žodis *vesna iš tikrųjų yra praslaviškas, bet ne bendraslaviškas. Po to, kas pasakyta, kyla klausimas: kaip buvo vadinamas „pavasaris“ tose slavų kalbose, kurios neišlaikė iš ide. prokalbės paveldėto pavadinimo? 1. Vienoje slavų kalbų dalyje praslaviškasis ir bendraslaviškasis „pavasario“, „sėjos“ ir „vasarinių javų“ terminas *jaro, *jarъ, *jara, *jaro galėjo būti imtas vartoti trūkstamojo *vesna vietoj, plg., pvz., ček. jaro, s. ček. jěri „Frühling“, slovak. jar „Frühling“, bulg. dial. jară „Frühling“. Iš dalies jį galima rasti ir tose slavų kalbose, kurios turi *vesna, plg. rus. ir s. rus. яра „Frühling“, ukr. яро f. „Lenz“, lenk. ir s. lenk. jarz „wiosna“, o taip pat lenk. jar m. ta pačia reikšme. Tipologiškai lyginant tokias semantines struktūras, svarbus yra tas faktas, kad „pavasario sėjos“, „vasarinių javų“ pavadinimai yra padaromi iš „pavasario“ pavadinimų. Tokį pat reiškinį, turėdami galvoje vasaros senąją pirminę reikšmę, matome ir lietuvių kalboje. Be to, matyt, ne atsitiktinai anglosaks. gēar, kurio atitikmuo yra s. vok. aukšt. jār „Jahr“ ir praslav. *jarъ, *jarb, *jara, *jaro, gali turėti „Frühling“ reikšmę, o gr. ὥρα, ὥρη reiškia ir „Jahreszeit, rechte, passende Zeit, Blütezeit“, ir „Frühling“, plg. Iliadą 2, 468: μυρίοι, ὅσσα τε φύλλα καὶ ἄνθεα γίγνεται ὥρη weizen, Sommergetreide“ ir весень „senovės baltarusių balandžio (April) pavadinimas“ (Дастоўскі, loc. cit.). Su pastaruoju galima palyginti rus. dial. (iš Archangelsko srities) весень „первые цветы в поле, первоцвет, краса однолетних растений“ (Даль, 1, 187). 22 Čia nurodytas ir ček. vesna, nepažymint, kad jis — sekundarinis. 150 (cituojama pagal Leo Meyer, Handbuch der griechischen Etymologie, 1 Bd., Leip- zig, 1901, p. 653). Man atrodo, kad Mejeris graikų žodžio etimologinį siejimą su sl. *jarъ neteisingai laiko nevykusiu. 2. Daug reikšmingesnis, negu *jarъ, *jarь, *jara, *jaro vartojimas, buvo trūkstamojo „pavasario“ pavadinimo „pakeitimas“ vediniais su priešdėliais *pro-, *pod-, *na-, *za-, *perd-, *prei-, *sъn- padarytais iš prasl. *lěto „Sommer“ ir semantinė struktūra panašiais į pirmojoje straipsnio dalyje apibūdintus tokio tipo darinius, kaip liet. pavasaris „Frühling als Vor-, An-, Erst- Sommer“. Tokie dariniai galėjo atsirasti ir tose kalbose, kur buvo terminai *jarъ ir *vesna. Labiau vartojamų žodžių jie buvo nustelbti, o, pagaliau, pakito ir jų leksinė reikšmė. Žemiau teikiama medžiaga pirmiausia yra suskirstyta pagal darybinę struktūrą. Be to, nurodomi atvejai, kur vėlesni dariniai yra pakeitę *vesna. a) *pro-lětьje; bulg. пролет „Frühling“, пролетнина „Sommergetreide“, пролетница „Sommersaat, Sommerkorn“ (Дювернуа, 1941; Бълг. тълк. р., p. 690); bulg. диал. (iš bulgarų tarmių TSRS teritorijoje) пролет = пролим „весна“ (Я. К. Бунина, Словарь говора ольшанских болгар, „Статьи и материалы по болгарской диалектологии СССР“, вып. 5, Москва, 1954, p. 42); serb.-chorv. пролеће, диалектологии СССР“, вып. 5, Москва, 1954, p. 42); serb.-chorv. пролеће, prolitje „Frühling“, пролетница „Sommergetreide“ (Karadžić, 626; Rječn., XII, 347; Толстой, 760); serb.-chorv. dial. пролеће „Frühling“ (Елезовић, II, 142)23; s. rus., s. sl. ПРОЛѢТЬНЕ n „ver“, ПРОЛѢБЬ f. „ver“, ПРОЛѢТЬНЪ „Vernus“ (Mikl., Lex., 699; Срезн., II, 1543); rus. пролетье n. „перволетье, весна, начало лета, июнь, пора до Петрова дня“ (Даль, II, 280; III, 494); toliau plg. „проводы весны, встреча пролетя“ (Даль, I, 187); ukr. пролімок „Anfang des Sommers, Frühsommer“ (Ukr.-dtsch. Wb., 915)24. Tipo *prolětьje žodžiai sudaro vieną uždarą arealą (rytų ir pietų slavų kalbos), į kurį tačiau neįeina periferiniai dialektai (slovėnų ir baltarusių kalbos). Bulgarų ir serbų-chorvatų kalbose пролет ir пролеће yra vartojami kaip pagrindiniai „pavasario“ pavadinimai. b) *pod-lětьje: slovėn. podletje n. „Vorsommer“ (Pleteršn., II, 85); ček. podletí „die Zeit vor dem Sommer, Vorsommer; April, Mai“ (Kott, II, 641; Machek, Et. sl., 265, 585); luž. aukšt. podlěće ir podlěčo n. „Vorsommer“, w podlěću „zeitig vor dem Sommer“ (Pfuhl, 477)25. Ir šie pavadinimai yra vartojami gana siaurame dialektiniame plote. 23 Dėl italų kalbos įtakos dažnai pro- vietoje būna prema-, *prama-, prima-, plg. serb.-chorv. премање, прѐмање (Karadžić, loc. cit.), прамалѝје ir прималѝје (Rječn., loc. cit.); plg. aukščiau cituotą ital. primavera „Frühling“. 24 Tokiu pat būdu yra padaryti ukr. про́весна, -ни f. (rečiau), про́весінь, -ні „Frühlingsanfang, Vorfrühling“, plg. Грінч., III, 459; Кириченко, IV, 442. Kad žodis, matyti, yra paveldėtas iš senovės, rodo, pvz., ukr. веснянка 1. „Frühlingslied“, 2. „Frühlingsnymphe“, 3. pl. „Sommerprossen“ (plg. rus. веснушки), веснуватий „Frühlingsjahrsarbeiten ausführen; das Frühjahr verbringen“, веснобане „Frühjahrsweide des Viehs auf den Hochebenen“ (Грінч., I, 142). 25 Tokiu pat darybinio tipo yra ir rus. поздимые „поздняя осень“, поздими, поздизме „заморозки, ранняя зима, начало зимы, после которого ещё отпускает, первый снег и морозы“, подзимок „осенний утренник, морозец“ (Даль, II, 179) ir ček. podzimek, šnekamąja kalba podzim „Herbst“, kurie, kaip mano Machekas (Et. sl., 585), yra atsiradę analogiškai pagal pirminį podzimí. 151 Tose kalbose jie egzistuoja greta plačiai vartojamų „pavasario“ pavadinimų ir todėl turi siauresnę, specializuotesnę reikšmę. c) *na-lėtyje: Šios rūšies „pavasario“ pavadinimą turi tik lužčių kalba, plg. už. aukšt. nalāče, nalēčo, nalētko „Frühling“, nalēto adv. „im Frühling, während des Frühlings“, nalētni „Frühlings“ (Pfuhl, 401), nalētnik „März“ (Jakubas, 194); už. žem. nalēto „das Frühjahr, der Frühling“, naletny „zum Frühjahr gehörig“, nalētnik arba nalētny (su mėnesac arba be jo) „der Frühlingsmonat, d. i. der April“ (Mucke, I, 978). Čia reikia pasakyti, kad už. žem. lēto, paprastai vartojamas kaip „Jahr“ ir „Sommer“ pavadinimas, senojoje lužėčių kalboje (Jakubica, Morkaus evangelija 24, 32) reiškė „pavasarį“. d) *ža-lėtyje: Rus. залетие arba залетье reiškia „начало лета или пора от половины мая до июля“ (Даль, 1, 599; Слов. русск. яз., II отд., III, 1378). Jis atitinka ček. záleti „der Spätsommer“ (Kott, V, 134), plg. rus. зазимье „первый выпавший снег, первые заморозки, первозимье, начало зимы“ (Слов. русск. яз., II отд., II, 1079). e) Atskirų kalbų dariniai su *perd-, *prei-, *sъn- resp. paralelės su *ot-, *po-, *pa- ir *do-: Lenk. przedlecie „Frühlingsende, Zeit unmittelbar vor Beginn des Sommers“ (J. Karłowicz, A. Kryński, W. Niedźwiedzki, Słownik języka polskiego, 5, Warszawa, 1952, p. 61); polab. prel’otü „Frühling, Ansommer“, plg. l’otü „Jahr, Sommer“ (BEW, 713); rus. dial. (iš Permės apylinkių) слетное26 „лето, летняя пора, время“, „что лето дает, плоды, овощи, подспорье хлебу“, вообще „урожай чему, избыток, обилие; удача, счастье или приволье“ (Даль, IV, 229), „Ernte“ (BEW, 713). Iš rusų kalbos galima dar nurodyti vieną kitą paralelę: rus. отзимье arba отзимок = позимок = позимки = пазимки „последние внезапные морозы или снег по весне, после красных дней, поздняя холодная весна“ ir kaip terminus su priešinga reikšme дозимки = зазимье = подзимки „осенние морозы и снег“ (Даль, II, 726; III, 231). Plg. dar patarlę „Паси сено не для зимы, для отзимка (или позимка), т. е. для холодной суровой весны“ (Даль, I, 682). 3. Tie dialektai arba kalbos, kur neišliko žodis *vesna, naudoja dar ir kitą būdą pavasario pavadinimo pakaitalui sudaryti, būtent, šiam tikslui vartoja žodžių grupę – būdvardžio ir daiktavardžio junginį, plg. slovėn. mlado léto „das Frühjahr“ (Pleteršn., I, 513). Iš šio žodžių junginio padaroma ir sudurtiniu žodžiu, pvz., slovėn. mladletje = mladolétje n.; mladlétek, -tka „Frühling“, mladoléten, -tna 1. „Frühlings-“, 2. „minderjährig“; mladolétec, -tca „der Frühjahrsheilige“ (Pleteršn., I, 588), arba priešdėlėtųjų vedinių, pvz.: pomlád f. „der Frühling“ (Pleteršn., II, 141). Struktūra ir semantika slovėnų mlado léto „Frühjahr“ tiksliai atitinka ček. dial. 26 Dalis abejoja dėl šito tarminio žodžio (iš Permės apylinkių) reikšmės, matyti, turėdamas galvoje tai, kad kitose rusų tarmėse jis turi kitą reikšmę. Слетное jis kildina iš селенье, t. y. „что дало сено“, tačiau tai labai abejotina, nes kažin ar įmanoma tokia stipri се- redukcija, plg. сено rus. žodyje сегодня. 152 (greičiausiai moravų) nové léto „Frühling“ (H. K., Et. sl., 203)27. Semantine sandara šie vediniai primena pranc. dial. (iš Vakarų Šveicarijos) renouveau „Frühling“ (Quadri, 88). Tai, kas išsiaiškinta, reziumuojama taip: 1. Ide. pavasario pavadinimai rytų baltų kalbose ir fonetiškai, ir semantiškai yra daug daugiau pakitę, negu slavų kalbose. Slavų kalbos šiuo atveju yra geriau išlaikiusios pirmykštę padėtį. 2. Liet. vāsara yra kilusi iš vasera. Tam įrodyti greta jau žinomų faktų pateikėme naujų argumentų iš senųjų lietuvių raštų (wafera iš Chylinskio biblijos). Šio žodžio palyginimas su kitais senųjų ide. heteroklitikų kontin(u)antais baltų kalbose, taip pat turinčiais šaknies išplėtimo elementą -er- (liet. vėderas, āšera; lat. vēders, pr. weders), paremia šią mūsų mintį. 3. Liet. vāsara, lat. vasara reikšmė „Sommer“ aiškinama tuo, kad pirminis pavasario vardas rytų baltų kalbose buvo imtas vartoti vasarai vadinti. Pateikiama šio reiškinio tipologinių paralelių iš romanų ir slavų kalbų. Vienu kitu atveju išryškinta ir liet. vāsara pirminės reikšmės pėdsakų. Todėl pateikiame keletą spėliojimų dėl senojo, bendrabalt(i)ško „vasaros“ pavadinimo. 4. Sl. *vesna vartojamas labai ribotai (rytų slavų, lenkų ir moravų). Slavų kalbos, neišlaikiusios *vesna, vėliau šį žodį yra pasiskolinusios (slovėnų, slovakų, čekų). Dauguma slavų kalbų yra jį pakeitusios: a) iš dalies kitu pavasario pavadinimu *jarъ, *jarь, *jara, *jaro; b) tokiais dariniais, kurių pirmuoju komponentu eina priešdėlis (*pro-, *pod-, *na-, *za-, *perd-, *prei-), o antrąjį komponentą sudaro senasis slavų „vasaros“ pavadinimas (lěto) ir kurių struktūra yra liet. pavasaris tipo; c) tam tikrais žodžių junginiais (slovėnų ir čekų kalbose), kurie atsirado greičiausiai pagal vok. Frühjahr. 5. Tipologiškai lyginant baltų, slavų ir iš dalies romanų bei germanų kalbų medžiagą (reliatyviai), vėlyviems pavasario pavadinimams galima nustatyti tokius semantinius modelius, kaip antai: a) „pavasaris“, „priešvasaris“ „(laikas) prieš vasarą“; b) „nauja vasara“. Iš vokiečių kalbos vertė S. Karaliūnas ЛИТ. vāsara = СЛ. vesná Р. ЭКЕРТ Резюме 1. Индоевропейские названия весны в восточнобалтийских языках и фонетически, и семантически изменились гораздо больше, чем в славянских. Славянские языки в этом отношении первичное положение сохраняли лучше. 2. Лит. vāsara происходит от vasera. Чтобы это доказать, кроме уже известных фактов, приведены новые аргументы из древней литовской письменности (wafera из библии Хилинскиса). Сравнение этого слова в балтийских языках с другими континуантами индоевропейских гетероклитиков, также имеющих элемент -er- в расширении корня (лит. vēderas, āšera; лат. vēders, прусск. weders), подтверждает нашу мысль. 27 Ponui dr. V. Šperberiui (Leipcigas) dėkojame už pastabą, kad slovėnų pavyzdžiai gali būti ir vertiniai iš vokiečių kalbos. Ir ček. dial. nové léto galėjo turėti įtakos vok. Frühjahr. 153 3. Лит. vašara, лат. vasara лексическое значение „Sommer“ объясняется тем, что первичное название весны в восточнобалтийских языках стало употребляться для наименования лета. Приводим несколько типологических параллелей этого явления в романских и славянских языках. Найдены некоторые признаки первичного лексического значения лит. vašara. В связи с этим делается несколько предположений относительно старого общебалтийского наименования „лета“. 4. Сл. *vesna (восточными славянами, поляками, моравами) употребляется весьма ограниченно. Славянские языки, не сохранявшие слова *vesna, позже его позаимствовали (словяне, словаки, чехи). Большинство славянских языков упомянутое слово сменяли: а) частично иным названием весны *jarъ, *jarь, *jara, *jaro; б) производными словами, первым компонентом которых является приставка (*pro-, *pod-, *na-, *za-, *perd-, *prei-), а вторым — старое славянское название „лета“ (lěto) и структура которых соответствует типу лит. pavāsaris; в) определенными словосочетаниями (в словянском и чешском языках), которые образовались вероятно сообразно нем. Frühjahr. 5. Сравнивая (релятивно) в типологическом отношении данные балтийских, славянских, романских и отчасти германских языков, для поздних наименований весны можно установить следующие семантические модели: а) „начало лета, пролетье; время до начала лета“; б) „новое лето“. LIT. vašara = SLAV. vesná R. ECKERT Zusammenfassung 1. Die Kontinuanten des indoeuropäischen Frühlingsnamens haben im Ostbaltischen sowohl lautlich als auch bedeutungsmässig stärkere Veränderungen erfahren als im Slawischen. Das Slawische hat in diesem Falle die ursprünglicheren Verhältnisse besser bewahrt. 2. Lit. vāsara ist aus vasera entstanden. Neben einer Reihe bereits bekannter Tatsachen konnten wir dafür neue Argumente aus dem Altlitauischen (wafera aus der Bibel von Chylinski) erbringen. Der Vergleich mit anderen Kontinuanten alter indoeuropäischer Heteroklita im Baltischen, die ebenfalls in der Erweiterung die Lautung -er- aufweisen (lit. vēderas, āšera; lett. vēders; apr. weders), erlaubte uns, diesen Gedanken weiter zu erhärten. 3. Die Bedeutung von lit. vāsara, lett. vasara „Sommer“ erklärt sich aus der Verwendung des ursprünglichen Frühlingsnamens als Bezeichnung für den Sommer im Ostbaltischen. Für diese Erscheinung konnten typologische Parallelen aus den romanischen und slavischen Sprachen angeführt werden. In einer Reihe von Fällen wurden Spuren der alten Bedeutung von lit. vāsara ermittelt. In diesem Zusammenhang sprachen wir auch einige Vermutungen über den alten, gemeinsamen baltischen Namen für „Sommer“ aus. 4. Im Slavischen ist vesná in seiner Verbreitung stark eingeschränkt (ostsl., poln. und mährisch). In einige slavische Sprachen, in denen vesná nicht bewahrt blieb, drang dieses Wort als späte Entlehnung ein (sloven., slovak., čech.). Im grössten Teil der slavischen Sprachen wurde es „ersetzt“ a) teilweise durch die andere Frühjahrsbezeichnung *jarъ, *jarь, *jara, *jaro; b) durch Bildungen, die in ihrer ersten Komponente ein Präfix enthalten (*pro-, *pod-, *na-, *za-, *perd-, *prei-) und in ihrer zweiten Komponente eine Ableitung des alten slavischen Namens für „Sommer“ (lěto) darstellen und so ihrer Struktur nach dem Typ in lit. pavāsaris gleichen; c) durch bestimmte Wortverbindungen (im Slovenischen und Tschechischen), die höchstwahrscheinlich in Anlehnung an dtsch. Frühjahr entstanden. 5. Der typologische Vergleich von Materialien aus den baltischen, slavischen und teilweise romanischen und germanischen Sprachen lässt bestimmte semantische Modelle für die (relativ) jungen Bezeichnungen des Frühlings erkennen, wie z.B. a) „Vor-, An-, Erst-Sommer“; „(Zeit) gegen den Sommer zu“; b) „neuer Sommer“, „Neusommer“. 154