Dieveniškių tarmė

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATINĖ SANDARA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DIEVENIŠKIŲ TARMĖ J. LIPSKIENĖ ir A. VIDUGIRIS Svarbesni tarmės ploto ir jos tyrinėjimo istorijos duomenys § 1. Dieveniškių tarmė iš tradicijos vadinama Dieveniškių miestelio apylinkių tarme. Tai buv. Ašmenos apskrities, dabar Eišiškių rajono Poškonių, Jurgelionių, Pagaujėnų (Šarkaičių) ir Dieveniškių apylinkės, sudarančios savotišką Lietuvos respublikos pietryčių kampo iškyšulį. Lietuviškiausi kaimai yra šio iškyšulio viduryje, abipus Gaujos upės: Valatkiskės, Kmelniškai, Padvarės, Poškonys, Siaurimai, Lastaūčikai, Didžiuliai, Gr ybiškės, Rimšiai, Stalgonys, Bečionys, Kaziūliai, Šaltiniai. Skrai čionys, Dieveniškės, Versekà. Šiek tiek toliau į abi puses nuo Gaujos upės yra dar gana lietuviški kaimai: Senieji Miežionys, Žižmai, Mačiūčiai, Siudainys, Ramoškos, Milkūnai ir kt. Pakraštiniuose kaimuose (pvz., Pavydonys, Skaivonys, Siliai, Pagaujėnai, Dvariškės, Kalviai, Pliustai, Zabieliškės ir kt.) kalbama daugiausia mišriai: lietuviškai ir vietine baltarusių tarme, kuri stipriau yra įsigalėjusi rytinėje iškyšulio pusėje (pvz.: Vaškėliai, Vaišutkiemis, Vėžiakiemis, Daulėnai, Antaniškės). Kai kuriuose kaimuose lietuviškai iš mažens daugiausia yra kalbėję tik vyresnieji arba seniausieji vietos gyventojai. Lenkišką mokyklą dabar lankantis jaunimas arba seniau ją lankę vyresniosios kartos žmonės moka ir lenkiškai, tačiau lenkų kalba čia niekam nėra gimtoji. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vien lietuviškai buvo kalbama ne tik minėtajame plote apie Dieveniškes, bet dar ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje apie Surviliškes, Kauleliškes, Geranainių apyl. šiaurinėje dalyje, apie Armoniškes, beveik ištisai Varenavo, Rodūnios rajonuose ir Įvijos rajone apie Lazūnus1. 1 Plg. Obszarz języka litewskiego w gubernii Wileńskiej, „Materyaly antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne“, t. 3, Kraków, 1898, p. 60—61; J. Rozwadowski, Objaśnienia do mapy języka litewskiego w gubernii Wileńskiej, „Materyaly i prace komisyi językowej Akademii umiejętności w Krakowie“, t. 1, w Krakowie, 1904, p. 89—93 ir jo žemėlapi. 183 Nedaug ką pakitusi padėtis išliko ir beveik visą pirmąjį XX a. ketvirtį. Apie lietuvių kalbos vartojimą Ašmenos, Lydos ir kt. apskrityse liudija tuometinė lietuvių ir lenkų spauda2. Ankstesni, maždaug XIX a. trečiojo ketvirčio duomenys apie lietuvių kalbos vartojimo ribas to meto Ašmenos ir Lydos apskrityse yra tik apytikriai, netikslūs, dažnai prieštaringi ir dėl to ne visi patikimi. Vis dėlto jie nors iš dalies atspindi to meto lietuvių etnografines ribas3 ir kartu to meto sudėtingus poslinkius, kurie vyko, pradėjus formuotis žmonių nacionalinei sąmonei. Lietuvių kalbos išplitimą ir santykį su kitomis kalbomis bene geriausiai parodo 1863 m. Erkerto sudarytas etnografinis atlasas4. Tačiau Erkerto išvesta etnografinė riba su lietuvių skaičiaus procentais ne visur tiksliai rodo vietas, kuriose tuo metu dar kalbėta lietuviškai. Šiuo atžvilgiu tam tikrų pranašumų turi 1861 m. A. Korevos išvesta, nors irgi netiksli, lietuvių etnografinė riba5. Ji eina į rytus nuo Grauž iškių, Klevyčios, Norviliškių (Ašmenos raj.), tačiau į šiaurę nuo Geranainių, Kaulelškių (Varenavo raj.), Žirmūnų (Lydos raj.) ir toliai pietryčiuose palieka Lazūnus. Lazūnų neapima ir 1865 m. Archeografijos komisijos leidinyje6 Pr. Kojalovičiaus išvesta linija, einanti gerokai į pietus nuo Dieveniškių ir Geranainių7. Iš 1851 m. P. Kėpeno8 išleisto schematiško atlaso sunku pasakyti, kiek toli į pietryčius nuo Dieveniškių praeina lietuvių kalbos vartojimo riba. 2 Žr. J. Š-klys, Prie statistikos Vilniaus gubernijoje, „Varpas“, 1903, Nr. 2, p. 36; Lietuvių padėjimas Vilniaus vyskupijoje, „Viltis“, 1908, Nr. 104, 115—125, 130, 132, 133; 1913, Nr. 23; plg. Lietuvos žemėlapį su etnografijos siena, „Lietuvos ūkininko“ bendrovės leidimas (be datos); Ze stosunków litewsko-polskich, Warszawa, 1907; M. Römer, Stosunki etnograficzno-kulturalne na Litwie, Kraków, 1906, p. 3—35; A. Doritsch, Beiträge zur litauischen Dialektologie, „Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft, t. 6, Heidelberg, 1912, p. XVI—XVII; K. Werbelis, Russisch-Litauen. Statistisch-etnographische Betrachtungen, Stuttgart, 1916; J. Zaremba, Stosunki narodowościowe w województwie nowogródskim, Warszawa, 1939, p. 138—146. 3 Terminą „etnografinės ribos“ lietuvių kalbos vartojimo ribų prasme kartais pavartojame todėl, kad daugelio XIX a. rusų etnografinių atlasų ribos buvo išvestos pagal kalbų vartojimo kriterijų. 4 Žr. Этнографический атлас Западно-русских губерний и соседних областей, сост. Р. Ф. Е р к е р т о м, СПБ, 1863; Atlas Ethnographique de provinces habitees en totalité ou en partie par des polonais, Par R. D’Erkert, St. Petersbourg, 1963. 5 Žr. Материалы для географии и статистики России, Виленская губерния, сост. А. К о р е в а, СПБ, 1861; plg. „Vairas“, 1914, Nr. 16, p. 6. 6 Žr. Документы объясняющие историю Западно-Русскаго края и его отношения къ России и Польшѣ, СПБ, 1965; plg. „Vairas“, 1914, Nr. 16, p. 7; K. Werbelis, min. veik., p. 68; P. Klimas, Lietuva, jos gyventojai ir sienos, Vilnius, 1917, p. 45. 7 Reikia priminti, jog tuo metu Dieveniškės dar buvo Geranainių parapijos filija, žr. Executori um decretum de limitibus dioecesis Vilnensis, Vilnae, 1854, p. 28. 8 Žr. Этнографическая карта Европейской России, составлена П. Кеппеном, СПБ, 1851. 184 Kitų etnografų ir net kalbininkų, lietuvių lietuvių etnografinės sienas pietryčiuose, žinios yra dar mažiau tikslios. A. Kirkoras9, A. Ritichas10 ir net J. Karlovičius11 su F. Kuršaičiu12 už lietuvių etnografinio ploto ribų paliko ne tik Lazūnus ir Žirmūnus, bet ir Dieveniškes su Norviliškėmis. Daug tikslesnių duomenų apie lietuvių kalbos vartojimą buvo 1867—1880 m. surinkęs Rusijos Geografinės draugijos narys J. Kuznecovas, rengęsis sudaryti tikslų Lietuvos etnografinį žemėlapį. Jo nurodytos gyvenamosios vietos, kuriose dar daugumas žmonių kalbėję lietuviškai, siekia Surviliškes, Geranainis, Žirmūnus. Tik didelė lietuvių sala apie Lazūnus, Bokštus, Jurotiškes, Dūdas ir Lygomovičius nebesusisiekė su lietuviškomis Geranainių, Dieveniškių apylinkėmis13. XIX a. pirmojoje pusėje lietuviškai kalbėta dar plačiau. Geras šio krašto žinovas istorikas M. Balinskis su T. Lipinskiu nurodo, kad lietuviškai kalbama vakarinėje Ašmenos apskrities dalyje apie Graužiskes, Velbutus, Klevyčią, Norviliškes, Surviliškes, Dieveniškes, Geranainis, Lipniškes, Bokštų seniūnijoje, Trobų parapijoje, apie Takoriškes, visoje Įvijos parapijoje ir apie Lazūnus14. Kad tuo metu nuo Dieveniškių, Geranainių dar ištisai lietuviškai kalbėta iki Įvijos, taigi ir iki Lazūnų, patvirtina 1827 m. užpildyta Vilniaus vyskupijos parapijų apklausos anketa apie lietuvių kalbos vartojimą15. Vadinasi, dabartinis Dieveniškių (lietuvių tarmės ploto) iškyšulys, primenantis pusiasalį, yra kadaise buvusio daug didesnio lietuvių etnografinio ploto dalis16. Lietuviškai kalbančių arba mokančių kalbėti dar iki šių dienų yra apie Lazūnus, daugelyje Varenavo (Balatnos) rajono ir ypač Rodūnios raj. kaimų17. § 2. Dieveniškių tarmė tiek dėl savo geografinės padėties, tiek dėl retų kalbos ypatybių palyginti seniai atkreipė kalbininkų akis. Jau 1886 m. 9 А. Киркор, Этнографический взгляд на Виленскую губернию. Этнографический сборник, СПБ, 1858, p. 120—121. 10 Этнографическая карта Европейской России, сост. А. Ф. Риттихом, СПБ., 1875. 11 Žr. J. Karłowicz, O języku litewskim, 1875, p. 250. 12 Žr. F. Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, žemėlapis. 13 Žr. Ю. Кузнецов, Литовский народ, его расселение и численность, Rusijos geografinės draugijos archyvas Leningrade, fondas 11, aprašas 1, Nr. 18, p. 12, 13. 14 Žr. M. Baliński i T. Lipiński, Starożytna Polska, t. 3, Warszawa, 1846, p. 251. 15 Žr. Ведомости о костелах и монастырях Виленской епархии, 1827, Lietuvos TSR Centrinis valstybinis istorinis archyvas, fondas 694, aprašas 1, byla 769, p. 5. 16 Žr. Lietuvos TSR Mokslų akademija, Istorijos institutas, Lietuvos TSR istorija, red. J. Žiugžda, t. I, Vilnius, 1957, p. 64—65; plg. J. Jakubovskis, Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją, Kaunas, 1922, p. 5—6; plg. W. Wielhorski, Litwa etnograficzna, Wilno, 1928, žemėlapis Nr. 15. 17 Plačiau apie tai, žr. „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 2, Vilnius, 1959, p. 195, 215, 242—243; t. 3, Vilnius, 1960, p. 177, 191; plg. Lietuvių kalbos tarmių atlasui surinktą medžiagą, esančią Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 185 Šios tarmės tyrinėti buvo atvykęs žinomas kalbininkas ir etnografas, tuo metu dar Peterburgo universiteto privatdocentas E. Volteris. Tuo pačiu žygiu jis rinko medžiagą Žietelos, Lazūnų ir Benekainių apylinkėse. E. Volterio paskatintas, Dieveniškių pradžios mokyklos mokytojas G. Ausiukas (Avsiuk) yra užrašęs ir kitais metais jam į Peterburgą nusiuntęs keletą lietuviškų tarminių tekstų (dainų, mįslių ir kt.). Antrą kartą E. Volteris čia (Dieveniškių ir Lazūnų apylinkėse) lankėsi 1893 m. Tų abiejų išvykų metu surinktąją medžiagą — būdingąsias Ašmenos (t. y. Lazūnų ir Dieveniškių) tarmės ypatybes, tekstų pluoštą (dainas, pasaką, taip pat keliolika mįslių) ir retesnių žodžių žodynėlį jis paskelbė 1895 m.18 Tačiau E. Volterio užrašyti tekstai šių dienų akimis turi daug trūkumų: žodžiai ir jų formos pateiktos nesukirčiuotos, be to, kartais netiksliai užrašytos, nepažymėtas balsių ilgumas, neskiriami balsiai e, ė, o kartais uo ir o, nenuosekliai atsispindi priebalsių kietinimas. Todėl E. Volterio medžiaga dabar turi reikšmės tik istorijai ir palyginimui. Apie 1906 m. Dieveniškių apylinkėje yra lankęsis K. Būga. Užrašytąją medžiagą jis gausiai panaudojo įvairiuose savo raštuose, tačiau atskirai apie šią tarmę nėra rašęs19. Jo surinkta, nors ir negausi, medžiaga yra labai vertinga, nes ji užrašymo tikslumu atitinka visus šių dienų dialektologijos reikalavimus. Palyginti gerų Dieveniškių tarmės tekstų pluoštą su komentarais yra paskelbęs estų kalbininkas P. Arumaa, kuris čia rinko medžiagą apie 1928—1929 m.20 Jo darbas tebėra svarbiausias plačiau prieinamas šaltinis apie Dieveniškių tarmę. Tačiau ir P. Arumos darbas neduoda pilnesnio šios labai įdomios tarmės vaizdo. Dieveniškių tarmės medžiaga palyginti daug operavo E. Frenkelis, 1936 m. rašydamas apie to meto Vilniaus krašto lietuvių tarmes21. Jis rėmėsi daugiausia kitų surinktąja medžiaga, o pats, atrodo, šios tarmės plote nėra buvęs. Lietuvių kalbininkai nuodugnesnį šios tarmės tyrinėjimą galėjo pradėti tik Tarybų valdžios metais. Šios tarmės tyrinėti 1952 m. ir 1964 m. buvo atvykusios Lietuvių kalbos ir literatūros instituto organizuotos dialektologinės ekspedicijos. Be to, beveik kasmet čia lankosi atskiri respublikos kalbininkai, kraštotyrininkai. 18 E. Volter, Zur litauischen Dialektkunde, „Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft“, t. 4, Heidelberg, 1895, p. 173—186. 19 K. Būga, Užrašai, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto Mokslinės bibliotekos rankraštynas, signatūra D. 545, p. 26. 20 P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen, Dorpat, 1931, p. 19—30, 61—64. 21 E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen, „Balticoslavica“, t. 2, Wilno, 1936, p. 14—107; Apie Vilniaus krašto lietuviškų tarmių ypatybes (reti slavų žodžiai ir konstrukcijos šiose tarmėse), „Lietuvių tauta“, t. 5, Vilnius, 1935, p. 257—262. 186 Medžiaga, kuria remiantis rašytas šis straipsnis, daugiausia yra rinkta 1964 m. ekspedicijos metu²² iš aukščiau minėtų (žr. § 1) kaimų. Atskir i sakiniai ir formos buvo užrašytos dar Dailidžių, Paginių, Jokūbiškių, Ūrelių (Urlionių), Jurgelionių, Pajurgelionių, Medinų, Pũlkių, Šarkaičių, Gedūnų, Šiurkščių, Prabaščiškių, Rūdnios ir kituose kaimuose. Fonetinės ypatybės Vokalizmas § 3. Dieveniškių iškyšulys įeina į dzūkų tarmės plotą ir skiria vakarinius ir rytinius dzūkus. Vakar inėje iškyšulio pusėje iki Dieveniškių apylinkės rytinės ribos mišrieji dvigarsiai am, an, em, en tariami dvejopai: šalia brunktėlis²³, kumpas, lungas, runkà, grindzi·mas, pinkólika, peč’a dínkscis, žintas sakoma neretai ir branktėlis, lángas, lañkas, lankà, rankà, pėmpė, pėnktas, žėntas ir kt. O žodžio vandũo šalia vánduo ir esamojo laiko padalyvio formų ãinanc’, važ’úojanc’ iš viso negirdėta kitaip tariant. Gali atrodyti, kad formos su am, an, em, en čia yra atsiradusios dėl literatūrinės kalbos įtakos, nes ankstesniuose dialektologiniuose žemėlapiuose riba tarp vakarinių ir rytinių dzūkų vedama toliau į vakarus²⁴. Tur būt, ši riba nurodyta, remiantis E. Volterio medžiaga, nes Ašmenos tarmės aprašo įvade jis pažymėjo, jog Dieveniškių ir Benekainių apylinkių tarmės niekuo nesiskiriančios ir toliau aprašinėjo vien tik Dieveniškių ir Lazūnų tarmių faktus²⁵. Kad Dieveniškių apylinkėje šie dvigarsiai tariami dvejopai jau seniai rodo ir XX a. pradžioje K. Būgos užrašytoji medžiaga, pvz.: duñkst(s)jo, inkúndo, lúngu·, púntsis, úntsis, pinki, bet ir grambuolýs, ántsis, rankà, vándenjo²⁶. E. Volterio spausdintuose tekstuose nuosekliai randamos formos tik su i, u+m, n rodo jį rinkus medžiagą daugiausia iš rytinės Dieveniškių tarmės ploto dalies, t. y. Norviliškių apylinkės kaimų, kur ir dabar senieji vietiniai gyventojai minėtų dvigarsių kitaip netaria²⁶. Vadinasi, vakarinius dzūkus nuo rytinių skiriančią ribą reikia vesti pro Dieveniškes. § 4. Labai nedėsningai vienbalsinami dvibalsiai uo, ie, pvz.: dúoda, kluoni·nà, ju·stà, ri·šėlis, švi·sù, važ’úc’ greta klúonas, píenas, važiuoja. Ši ²² Atskir i faktai imti iš J. Dovydaičio 1951—1952 m. užrašytų tautosakos rinkinių, esančių Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriuje. ²³ Vartojama suprastinta „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ (II leid., Vilnius, 1956, p. 105—118) transkripcija. Kirčiuotų balsių ilgumas niekur nežymimas, jų ilgumą rodo priegaidės ženklas. Nekirčiuotų balsių ilgumas žymimas tik a, e, i, u. ²⁴ Žr. „Archivum Philologicum“, t. 4, Kaunas, 1933; Lietuvių kalbos rašybos žodynas, Kaunas, 1948, p. 123; dar plg. J. Šukys, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, 1960, p. 178—179. ²⁵ Žr. E. Volter, min. veik., p. 177. ²⁶ Norviliškių apylinkės Antaniškių kaimo vardas dvigarsį an išlaikė greičiausiai dėl slavų kalbų įtakos, plg. lenkų Antoniszki, baltarusių Антанишки, nes net ir Dieveniškių apylinkėje dažnesni vietovardžiai yra su um, un, pvz.: Kumpas „Didžiulių k. laukas“, Lūnkos ir Lankos „Valatkiškių k. pievos“, Undriškė „Dailidžių k. pieva“ ir kt. 187 tarmės ypatybė nėra nauja, nes ją yra pažymėję tiek E. Volteris (plg. justiati josiotu 186, užužialio dvaran 187), tiek K. Būga (mikė, snikc’, klūninā, vūlakčis, migūstas greta miegakulis „tinginys, miegalis“, Trakūosnan, važ’úoc²⁷). Tokio šių dvibalsių vienbalsinimo pavyzdžių pasitaiko ir kitur, ypač vakarinių dzūkų tarmės pakraščiuose, esančiuose Baltarusijos TSR, pvz., apie Ramaškonis, Bilius, Bieliūnus, Lietuvą (Varenavo raj.), Plikius, Sklodonis, Paditvį, Pelesą, Kargaudus, Kivonis (Rodūnios raj.), Azierkus, Pervalką (Gardino raj.). Nepaprastai aiškiu le, uo vienbalsinimu visas šias tarmes, gal būt, pralenkia tik dzūkavimo ypatybių neturinti Zietelos lietuvių tarmė. § 5. Atskirų tarmės atstovai vietoje balsio u kartais ištaria supriešakėjusį vidurinės eilės garsą i, panašų į suužpakalėjusį i (bet kitokį negu baltarusiu bl), pvz.: ažgiedėjo „užgiedojo“, lieživi, nivėdė „nuvedė“, pamitekėjo „ištekėjo“, pasikorisi „pasikorusi“, siko „suko“, siksū „suksiu“ sisukė „susuko“, sivėdė „suėdė“²⁸. § 6. Kitos Dieveniškių tarmės vokalizmo ypatybės yra žinomos didesniame dzūkų ir apskritai rytų aukštaičių tarmių plote, pvz.: a) Nosiniai ą, ę ir galūnėje sutrumpėję tvirtapadžiai a, e (kilę iš an, en) tariami u’, i’; u, i, pvz.: galūsc’, izgūzdzino, ku-snelaičis, tūososi, tisc’, kāti, pifk’u’; su biti, marc’u, pūodi. b) Vietoje žodžio pradžios e tariamas a, pvz.: aina, apušė ūr zino, āžerų, až’a, ažis. c) Kirčiuotas balsis e, nesvarbu, koks skiemuo ar priebalsis po jo eina, labai paplateja, pvz.: gi’vėnc’, kāl’as, mēdz’as „miškas“, nepadė gi citėlėlis. Šią ypatybę yra pastebėję ir pažymėję (tik kitokiais rašmenimis) ii visi ankstesnieji tos tarmės tyrinėtojai: E. Volteris (atkialk 183, v’aidu 183, žirgialis 184), K. Būga (Banālis 26, tākis 26) ir P. Aruma (parn’āški 19, sā’ nas 19, tā’kants’ 20, vīnā’l’o 21). d) Kirčiuotas balsis é kartais šiek tiek sudvibalsinamas, pvz.: g’ėrė sekm’ė „pasaka“, turėjau. Kiek pastebėta, šitaip dvibalsina daugiausia dvikalbiai ar trikalbiai žmonės ne tik Dieveniškių, bet ir kitose lietuvių kalbos tarmėse. e) Tvirtagalio ir nekirčiuoto dvibalsio au pirmasis sandas dažniausiai stiprokai asimiliuojamas antrojo, ir tariamas su o atspalviu, pvz.: darāū, dāūgel’, lāūkuosā. f) Kirčiuotų tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių i, u+l, m, n, r pirmasis sandas yra visada pailgėjęs, pvz.: gīrtas, pīlc’, kūlc’, pūlc’, žīnda. § 7. Labai nevienodai ir nedėsningai yra trumpinami nekirčiuoti ilgieji balsiai i, u, ē, o. Tas pats asmuo viename ir tame pačiame žodyje juos vieną kartą ištaria mažiau sutrumpinęs, beveik ilgus ar pusilgius, o antrą kartą — beveik trumpus. Taip svyruoja tiek šaknies, tiek galūnės nekir- 27 Žr. K. Būga, min. veik., p. 26; P. Arumos tekstuose ši ypatybė neužfiksuota. 28 Ši ypatybė kalbininkų yra užfiksuota Zietelos lietuvių tarmėje ir apie Asavą (Varenavo raj.), plg. O. Broch, Zum Litauischen südlich von Vilna, „Nors Tidskrift for Sprogvidenskap“, t. 19, 1960, p. 1—71. 188 čiuotų ilgųjų balsių tarimas. Balsiai ė, o šaknyje ir trumpėdami nepakeičia savo kokybės (pvz.: tėvális, obuolis), o galūnėje jie yra gerokai platesni, jų vietoje girdėti a, o, e (pvz.: gãne, p’jõve, būva, sãka). Tokia nevienoda šaknies ir galūnės nekirčiuotų ė, o kokybė rodytų, kad žodžio galas čia buvo pradėtas trumpinti anksčiau, negu šaknis. Pasitaiko pailgėjusių kirčiuotų trumpųjų a, e, i, u, pvz.: mãšk, nėšvietė, pašėkiau, būvo, visì. § 8. 1. Pasitaiko nemaža pavyzdžių, kur yra iškritęs trumpas balsis (sinkopė), pvz.: brõkai<burokai, kãtr’as <keturias, mẽndlis<mendelis „guba“, nedarnėjo<nedarinėjo, priemnė „priemenė“29. Ypač dažnai neturi balsio i sangrąžos dalelytė, pvz.: ažuslaidė „nusileido“, nėzdavė „nesisekė“, nusmaino „pasikeičia“, paskėls’u, pazdz’ãūk’, suskrãusi. Su neiškritusiais balsiais dar yra žodžiai ańtaras „antras“, pusańtaro, vėlinas „velnias“. 2. Mažiau yra žodžių su sutrauktais balsiais, skiemenimis, pvz.: dvėtas<dvejetas, praicinis „praėjęs“, padà<pagadà „giedra“, pažmìršó<pažmiršo „užmiršo“, prẽi, nãjo<nuãjo ir kt. 3. Su išpraustu balsiu užrašyta ãušarð „aušra“. Žodis talakà „talka“ greičiausiai yra tiesioginis skolinys iš baltarusių kalbos, plg. талака. 4. Dvigarsis al pasitaiko išvirtęs į au, pvz.: Stãugóni·s ir Stalgóni·s, kãuniėr’us „apyaklė“. Konsonantizmas § 9. Dieveniškių apylinkėje yra išlaikytos abi „dzūkavimo“ ypatybės, pagal kurias išskiriama dzūkų tarmė. a) Vietoj afrikatų č, dž (<tj, dj) nuosekliai tariama c, dz, pvz.: ãudz’a, gaidz’o, plãc’os, svec’ū. Tik skoliniuose ar iš literatūrinės kalbos atėjusiuose žodžiuose yra č, dž, pvz.: pãč’us, medž’óc’. Afrikatoms c, dz atsirasti žodžių formose bit’u, rãgut’u „rogių“, ãud’ãu „audžiau“, ažukint’âu „pakenčiau“, gáud’ãu, stat’ãu, gal būt, neleido kitos paradig­mų formos, neturinčios afrikatų. b) Priebalsiai t, d vieni ir kartu su priebalsiu v prieš i, y, į, ie ir prieš nukritusius galūnės i, ie tariami c, dz, cv, dzv, pvz.: atkazdzinėja, ciesė „dešinė“, dzvìlika, miẽkci „miega“, šalikáici, ci·léc’. Tik prieš i, į, atsi­radusius iš *en, ir atskiruose skoliniuose t, d išlieka nepakitę, pvz.: su biti, púodi, tinkúoc’. Tačiau kartais pasakoma cī<ti „ten“ ci·nai „tenai“, ir net ci·évas „tėvas“, vi·cėla „vytelė“. Dėl literatūrinės kalbos įtakos minėtosios dzūkavimo ypatybės, ypač antroji, palyginti sparčiai nyksta. Todėl vis dažniau girdėti sakant: ait’, gani·, tik(tai). Iš literatūrinės kalbos atėjusiuose žodžiuose priebalsiai t, d afrikatomis c, dz paprastai neverčiami: dirpt’, darbãdienis. 29 Ar šis žodis yra turėjęs balsį e abejojama, plg. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Göttingen, 1955—1962, p. 653. 189 § 10. Kaip žodžio šaknyje, taip ir jo gale neretai pasitaiko prieš užpakalinės eilės balsius išlikęs j po priebalsių p, v, pvz.: aujú „avį“³⁰, davjau, lápju. (kartais ir lápja „lapė“), p’jov’au, pjūti, šláp’ja (plg. šlapijú rankų), šlap’jóka. § 11. Tarmei būdingas kai kurių priebalsių kietinimas. Priebalsis t kietinamas ne tik prieš e, ė (plg. ažilank’au, klába, láidž’a, lájo ~ lejo „liejo“; galéi, gulėjau, kalbėk, stráublė „vaivorykštė“, velėč’), bet ir prieš i, in (<*en), pvz.: lingüvas, lintų, lintá’ų; pérlindo, suslinkis „susilenkęs“, bùklo: „būkle, gyvenimą“, su kauli. Prieš priešakinės eilės arba supriešakėjusius užpakalinės eilės balsius neretai pasitaiko sukietėjęs r, pvz.: apgróvi, karážom, (s)kráždė, krislas, neturù, rag’ù, pagerėc, skránda „bėga“, tùrim. Rečiau pasitaiko sukietėję š, ž, c ir kiti priebalsiai, pvz.: nešoja, šaudžikles, šiva, rasižóc’ „išsižoti“, važávo, žirnei, žù’réc kráca, tracà, izdžuvo, minutėlė, aršális „veršelis“. § 12. Senieji tarmės atstovai netaria nei priebalsio ch, nei h. Vietoje skolinių ch taria k: kóc „nors“, nekói „tegu“, sukáitos „džiova“, plg. baltarusų хоўб, нехай, сухоты. O iš baltarusių arba per baltarusių kalbą ėjusių skolinių frikatyvinį g, tariamą kaip h (kurį baltarusiai paprastai transkribuoja γ) dažniausiai išverčia į v (pvz.: авúркас „agurkas“, lenč’u’vėlis „lenčiūgelis“, paprúoa „balnelio diržas“, pasóvas „kraitis, dalia“, plúvas „plūgas“, vódzina „gyvatė“, plg. агурок, ланцуг, папруга, паса́, гáдзiна) arba visai jį praleidžia (plg.: ciónas „čigonas“, piéaršč’os „rieškučios“, samaonkà „krūminė, naminė degtinė“, plg. baltarusių цыган, прыгороты, самагонка). § 13. Priebalsiai dažnai vienas kitą veikia, asimiliuoja: a) Pirmasis priebalsis asimiliuoja po jo einantį priebalsį, pvz.: minkščimas, muščiš, piřščinės, rakščis „karstas“. b) Daugiau yra pavyzdžių, kai antrasis priebalsis asimiliuoja pirmąjį, pvz.: am_pėč’aus; nurìngdzinėja „(nu)renka“. Dėl asimiliacijos pirmasis priebalsis dažnai visai pranyksta, pvz.: adárė „atidare“, àdavė „atidavė“ apìlė „apipylė“, àvertė „apvertė“, avìlk „apvilk“, asnìgo < ažšnìgo „užsnigo“. § 14. Kai kurių Dieveniškių apylinkės kaimų (Grybiškių, Bėčionių, Skraičiionių, Kaziulių, Valatkiškių ir kt.) žmonės (vieni dažniau, kiti rečiau) priebalsius t, d, prieš ė, e, i, y verčia į k, g, pvz., d>g: bungėlė „bandelė“, àpgėda „apdeda“, dzígelis „didelis“, dugénc’ „dudenti, kalbėti“, gėgė „dėdė“, girgėjo „girdėjo“, „gigi:kis „gydykis“, gīrvos „dirvos“, pragėda „pradeda“, pavargė „pavardė“, vángen’o „vandenio“, ži’gė³¹; t>k: bikìnis „bitinis“, dùkeris „dukteris“, ìkeipo „šitaip“, kelùbas „teliukas“, kiėvas „tėvas“, ki’nai „tenai“, merg’óki „mergiote“, pasikìnkma <pasitìnkma „pasitinka“, pastakìk „pastatyk“, pérverkė „pervertė“. 30 Forma aujú daug plačiau yra vartojama vakarinių dzūkų, nes, ao išvirtus į au, j pasidarė būtinas hiatui išvengti. 31 Išskirtinas palyginti plačiai lietuvių tarmėse vartojamas žodis degùžė „gegužė“, kurio d, manoma, atsiradęs dėl disimiliacijos. 190 Pasakytina, kad su šitaip pakeistais priebalsiais neretai pasakomi ir nauji, iš literatūrinės kalbos atėję žodžiai, pvz.: gekinė „degtinė“, pirmā-gienis „pirmadienis“, šingie „šiandien“. Kartais minėti priebalsiai tariami taip minkštai, jog sunku atskirti t, d nuo k, g32. Kitoki priebalsių pakitimai pasitaiko tik atskiruose žodžiuose, pvz.: g>d: derklālà „gerklėlė“; k>g: sāgė „sekė (sekmę)“; b>p: kimpa „kimba“, plākutės „blakės“ ir kt. § 15. 1. Dažnai pridedami priebalsiai: prieš žodžio pradžios ie, ė, i, e pridedamas j (pvz.: jievà, jėda, ježūkas „ežiukas“, jīlgas, jimč’), o prieš žodžio pradžios uo, u — priebalsis v (pvz.: vuodegà, vūodz’a, vūogos, vūpė). Priebalsiais prasidedančių žodžių pradžioje pasitaiko pridėtas s(z), pvz.: skràgždė „kregždė“, zdairosi „dairosi, žiūri“. Dvibalsiu uo besibaigiančių žodžių galūnėje pasitaiko pridėtas j, pvz.: akmuoj, sesuoj, tešmuoj. 2. Priebalsių įspraudimo atvejų nedaug. Tarp balsiu besibaigiančio priešdėlio ir balsiais i, u (uo) prasidedančių žodžių šaknies tariamus j, v (pvz.: nepajimš, sūvuodė) galima aiškinti kaip įspraustinius hiatui išvengti ir kaip pridėtinius, atėjusius iš nepriešdėlinių žodžių. Priebalsis t įspraustas tarp s ir r žodžiuose: apinastris, nastrai „žmogaus burna ar gyvulio snukis“. 3. Susikeitę vietomis priebalsiai (metatezė) yra žodžiuose: liminis „milinys“, datù<dadù „tada“, ruškīnės „rukštynės“, sėmbertas „serbentas“, sīmblas<sīnplas „silpnas“. Morfologinės ypatybės Daiktavardis § 16. Daryba. Daugumas tarmės sudurtinių daiktavardžių yra su jungiamuoju balsiu, plg. būdingesnius: arklāžirvė „arklo dalis“, arklāruškinei „arkliarūgštės“, bėržalapis, devī-nabrōlė „sesuo, turinti devynis brolius“, galōdžirvis, miegakū-lis „miegalius“, peč’adinhštė „krosniadangtė“, pirmākarti „pirmą kartą“, pupōlakscei „purienos“, saulšėtekis „rytai“, šilagėlės „žibutės“, tarpūpedzei „šalinės“, varnākōja „varnalėša“. Be jungiamojo balsio dariniai reti: rātpedzei „stipinai“. § 17. Iš priešdėlinių daiktavardžių daugiausia pasitaiko darinių su priešdėliu pa-, mažiau su api-, at-, ažu-. Daugumas buvusių a, ia kamieno daiktavardžių, gavę priešdėlį, pereina į ė kamieną, pvz.: pakaklė, 32 Ši ypatybė yra daugiausia vakarinių dzūkų tarmėse (apie Dubičius, Kabelius, Azierkus, Druskininkus, apie Rodūnią, Pelesą ir atskiruose žodžiuose kitur), plg. J. Senkus, Nauja medžiaga apie lietuvių kalbos tarmes, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, serija A, t. 1, 1955, p. 151; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. 1, Warszawa, 1958, p. 354—357; Ю. Довидайтис, О некоторых явлениях в южных и юго-восточных диалектах, „Lingua Posnaniensis“ t. 7, Poznań, 1959, p. 341; E. Grinaveckienė, Nauji dzūkų tarmės tyrinėjimų duomenys, „Literatūra ir kalba“, t. 5, Vilnius, 1961, p. 603—608. 191 pakelė, palaukė, palungė, pamėdė „pamiškė“, papadė, pasvirnė, pašilė. Tik vienas kitas iš a kamieno su priešdėliu sudarytas žodis yra ia- kamieno, pvz.: ažūlkumpis, apinastris, pakraštys. Ia kamieną turi ir kai kurie daiktavardžiai, sudaryti su priešdėliais iš u arba o kamieno žodžių, pvz.: padungis, padz irvėi, patvoris. Kiti žodžiai ir su priešdėliais yra nepakeitę kamieno, pvz.: ažūnis, pakėjos. § 18. Produktyviausias yra p r i e s a g i n i s žodžių darybos būdas. Tarmėje labai dažni deminutyvinės reikšmės priesaginiai daiktavardžiai. Jie daugiausia daromi su šiomis priesagomis: a) -aitis, -aitė, pvz.: avitaitė, bernaitis, kamolaitis, katāitė, k’aulaitė, ku’snelaitis, vuodegaitė, zilaitė. Mažybinės reikšmės nebejaučiama žodžiuose bobātė „pribuvėja“, lopinaitis „skarytė“, vištaitė „plūkė“; b) -elis, -elė. Šios priesagos balsis e ne visada vienodai tariamas. Dažniausiai jis yra ilgas ir platus, pvz.: aslālė, ausālė, brolālei „našlaitės“, dugnėlis, jungėlis, mintėlė, šienėlis. Tačiau kartais tie patys tarmės atstovai šį balsį ištaria daug trumpesnį ir siauresnį, beveik kaip ė, pvz.: alksnėlis, beržėlis, beržėlis, dunksčėlis „stogelis“, kalnėlis, paršėlis, vaikėlei, vuosėlis. Galimas daiktas, dėl tokio nevienodo tarimo šios priesagos vediniai dvejopai užrašyti tiek E. Volterio (plg.: aglate 184, justiali 183, lakštial’o 185, tėvielio 183, žirgialis 184 ir karvėlė 184, pūdeli 184, dzienietas 186), tiek K. Būgos (plg.: Banalīs tetātė ir karvjeljai, rišelis, vištel jai 26); c) -ėlis, -ėlė dedama prie daugiaskiemenių žodžių. Jos balsis dažniausiai yra ilgas ir siauras, pvz.: galu·stuvėlis, lopinėlis, malūnėlis, niekotėlė „geldelė“, šermukšnėlės „sidabražolės“ (nors greta kartais pasakoma ir su trumpesniu priesagos balsiu ė, pvz.: o kišk’ėlis, v a r g i n i ė l i s be kepūrės šoka; m a l u · n’ė l i s bīvo). d) -ikė, pvz.: bobikė, kalikė, viščiķė „toks grybas“; e) -(i)ukas, -(i)ukė. Šios priesagos darinių labai daug. Kokio dėsningumo, kada prieš šią priesagą yra minkštas kamiengalio priebalsis ir kada kietas, nepastebėta, plg.: arklūkas, bobūkė, danc’ūkas, galūkas, jērūkai, kac’ūkoi, k’aul’ūkai, kumelūkas, ku·snūkas, lazdūkė, linc’ūkė, linūkai, miežūkas, pagallūkai, pel’ūkė, pul’ūkai „viščiukai“, rac’ūkai, sklimutūkai „ripkutės“, vištelūkas „viščiukas“, žvirblūkai; f) -ulis, -ulė, pvz.: bobūlis, dziedūlis, dzievūlis, ku mula, lie’tūlis, sesūla, vaikūlis; g) -utis, -utė, pvz.: akūtė, cviekūtis, gurūcei „trupiniai“, krukūcei „gyliai“, ku·mūte, langučis, mergūtė, oškūtė, pirkūtė, ragūcis, sniegūte „sniegiena“, tėvūtis, vaikūcis. Deminutyvinės reikšmės nebeturi šie kalbamosios priesagos vediniai: blākutės, kartais plākutės „blakės“, rāgutės „rogės“, traukučis „mėšlungis“, trupūcis, turkūcis „toks vabzdys“. § 19. Tarmėje yra nemaža priesaginių daiktavardžių, turinčių lyg ir menkinamą reikšmę. Iš būdingesnių jų priesagų galima minėti šias: -ėkas, -ėka, pvz.: arklėkas „liesas arklys, kuinas“, bernėkas „berniukas“ (plg. iš šio žodžio padarytus mažybinės maloninės reikšmės vedinius 192 bernekūcis, bernekūlis), kumelėka „prasta kumelė, kumelpal laikė“, medžėkas „prastas miškelis“, paršēkas „pusparšis“, vaikēkai; -ystė, pvz.: durcištė „dukra“, mergištė „mergaitė, mergiotė“, (plg. mergiškaitė, be to, pasakoma kartais ir mergiščė, o taip pat mergišč'a, plg. ir liko du vaikai: mergišč'a ir bernekas). § 20. Minėtini įvairūs abstrakčios reikšmės daiktavardžiai, kurių dauguma yra moteriškosios giminės. Būdingesnės jų priesagos yra: -yba, pvz.: geriba, jauniba, pikčiba, seniba. Be abstrakčios reikšmės, šie žodžiai gali būti pavartoti ir konkrečia reikšme, pvz.: seniba išmirė, jauniba paišvaž'avo „senieji išmirė, jaunimas išsivažinėjo“. Šalia -yba kartais pavartojama priesaga -ybė, pvz.: kalčibė; -ysta, pvz.: senistà „senatvė“ (mano senistai ger'aus'a in žemės sėdėc'); -uma, pvz.: aklumà, degumà „karštis“, drabnumà (hibr.) „smulkmė, smulkumas“, gailumà, gilumà, gražumà, piktumà, platumà, riebumà, ša-usumà, senumà, šlapumà, tamsumà, tankumà, vėlumà. § 21. Yra nemaža ir kitokios reikšmės daiktavardžių su priesagomis: -ėjas (-ėjis) -ėja: audėja, malėjis, p’jovėja (p’jovėjų nėra; p’jovėjas samdė); -iena. Su šia priesaga padaryti daiktavardžiai reiškia: a) gyvulių ar paukščių mėsą, pvz.: jauciena, k’áulienà, viščienà, žu’sienà; b) vietą, kur auga kokie javai, pvz.: avižienà, grikienà, rugienà (rugienõs, rugienõ, in rugienų, rugienas); -ikas, pvz.: karikas kàro, tupikas tùp’a; -imas priesagos vediniai reiškia veiksmą, veiksmo rezultatą ar konkrečius daiktus, pvz.: dudėnimas greta kalbėjimas, gręndzimas „plūk-tinė kluono asla“, priunkimas „proitis“, prizdėjimas „t. p.“, ti-simas „pūlinys“; -ynas, pvz.: aglinas (agli:ni, agli:nà), beržinas, kvarkalinos „varlių kurkulai“, lazdinas „lazdynai“ (plg. lazdà „lazdynas“), mendri:nai, skruz-dėlinas, žolinas „gėlė, gėlės“; -(in)ykas, pvz.: aviinikas „avidė“, darbinikė, jaucini-kas „jaučių piemuo“, naktigoni-kas „naktigonis, kas naktį gano“, naminikac „kas saugo namus, šeimininkas“; -iškis, -ė. Su šia priesaga daromi žodžiai žmonių kilmei pagal vietą nusakyti, pvz.: miež’oniškis, -ė, skauroniškis, -ė, skraiči’oniškis, -ė, plg. gausius šios priesagos vietovardžius: Dalgiškė „upelis“, Dāubutiškės „kaimas“, Klaniškė „pieva“, Trainiškės „laukas ir miškas“; Ži:džiškės „pievos“; -ojas. Su šia priesaga padaromi kai kurių augalų stiebų pavadinimai, pvz.: bul’bojei „bulvienojai“, grikojei, pupojei, vu’gojei (kartais ir vu’ganojei); -tojas, -a priesagą turi veikėją reiškiantys daiktavardžiai, pvz.: artójas (kartais artójis), sáugotojas; -ulys: kosulis, kvėpulis „kvapas“, miegulis „miegalius“ riebulei „riebalai“, sopulis, spirulis „užsispyrėlis“; 13. Lietuvių kalbos gramatinė sandara 193 -tuvas, -tuvė turi daugiausia įrankius reiškiantys daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių, pvz.: galąstuvas, klascituvė „bruktuve“, kultuvė, mintuvai, muš tuvai, setuvė, šautuvė „šaudykle“. § 22. Kaityba. Daugumas daiktavardžių yra kaitomi ir vienaskaita, ir daugiskaita: pasailas „vašas, pasaitas“, pasailai, vištaitė, vištaitės, žibtūkas „degtukas“, žibtukai. Dviskaitos yra tik liekanų, žr. § 32. Tik vienaskaita turi daiktavardis málka. Bet to, vaizdingumo dėlei vietoje daugiskaitos formų tarmėje dažnai vartojama vienaskaita, pvz.: páris tovei (perbrendo) jãu įjùvas; c’a miežis neàuks, bùl’ba neàuks; bùs ir miežuko ir rugẽlo „bus miežių ir rugių“, várpa rasipùtė, grūdas bira „varpa išsipūtė, grūdai byra“. § 23. Tarmėje yra nemaža įdomių linksnių formų: 1. Vyriškosios giminės vienaskaitos naudininkas turi net trejopas formas. Daugiausia tarmėje yra vartojamos formos su galūne -u: bérnu, sūnu, tēvu. Junginiuose su prielinksniais lig, ik, po, pri(e)g pasitaiko iš priebal sinio kamieno daiktavardžių apibendrinta galūnė -i, pvz.: šókom ik vãkari; po arimi akėjo; prabuvàu vis prig dárbi. 1964 m. ekspedicijos metu užrašytos formos ir su galūne -o: árk’lo dúoda avižų: bóba sáko kišk’o; ašmiršáu póno pasakic’. Pastarosios vienaskaitos naudininko formos dažniau pasitaiko senesniosios kartos žmonių kalboje, tautosakoje. Buityinėje kalboje jos yra retesnės33. 2. Visų kamienų daugiskaitos naudininkas turi galūnę -mu, pvz.: akimu sveika; mėtamu samdo; reik’a tomu visómu trimu mergištému; reik’a dovanóc sesùtėmu, bról’amu; vaikámu aina kap iš dúmo „vaikams (darbas) labai gerai sekasi“; seniemu žmonėmu reik’a pasilséc34. Kartais (gal būt, dėl literatūrinės kalbos ar kitų tarmių įtakos) pasitaiko ir formos: mergóm, vaikám. 3. Daugiskaitos inagininko senesnes ilgesnes formas su -mi dažniausiai yra išlaikę tik i ir priebal sinio kamieno daiktavardžiai, pvz.: akimi įnėrėme in mani; su trim akimi; ir tas griauža dancimi, ir tas; išėjo su dukterimi; šlaunimi vadzina. Šių kamienų vienaskaitos inagininkas yra perėjęs į ia (vyr. g. daiktavardžiai), arba io (mot. g. daiktavardžiai) kamieną, pvz.: ak’u negalėj žuréc; su dùkter’u búvom; dunc’ù griež’a. 4. Daugiskaitos inesyvo galūnė yra -sa, pvz.: tu mán žal’à aki·sà; ašarosa buvau; pac’uosà, geresn’uosà daiktuosà; o kas tuosà kalnuosà?; vienuosà namuosà pãmuse tėvu’; vaikuosà (kartu su vaikais) gi’vèna nu’nai; žūsi’s būna vandenuosà 33 Plačiau apie vienaskaitos naudininko formas su o ir jų vartojimą žr. J. Lipskienė ir A. Vidugiris, Apie vieną dzūkų tarmės daiktavardžių vienaskaitos naudininko formą, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, Serija A, t. 1(20), Vilnius, 1966, p. 205—208. 34 Netolimoje Ramaškonių (Baltarusijos TSR Varenavo raj.) tarmėje galūnė -mu yra likusi tik i ir priebal sinio kamieno formose, plg. J. Šukys, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, Vilnius, 1960, p. 481. 194 mažai, aš Miežonisa gimus. To paties linksnio vienaskaitos formos yra: mėdzi· „miškė“, pilvi, pirk’oji, pusėi, šali. 5. Įprastinės daugiskaitos iliatyvo formos yra su -na: akišna, kapuosna, trušošna, šitošna, pirk’ošna. Gal būt, pagal vienaskaitos iliatyvą (plg. rañkon, šulniñ, prašosi nakciñ „nakvynėn“, unksnėn), ar šiaip n(a) kartais pakartojamas prie daugiskaitos iliatyvo, plg.: inliñdo mā namuosnan; užliñdo spal’uosnan ir pramiegójo; šalísnan aina, sustāto tok’ósnan at’ósnan; atvaž’ūosi sveč’ūosnan; stāto vartūosnan. Kartais iliatyvo formos vartojamos vietoje inesyvo (pvz.: tañ pulkālīn (ir pulkēli·) mā rādnas brȯlālis; rudenīñ atvaž’āu; mā pači karč’mōn gār’a; sēdz’ lape namēl’uosna ir sāko), o inesyvo formos — iliatyvo reikšme (pvz.: ais’ū dar Bieč’onisā „eisiu dabar į Biečionis“; dar tūžguosa nevaž’uoja). Tam tikrais atvejais iliatyvo formos vartojamos ir vietoje kitų linksnių, pvz.: āusīsna šālta; kōrtosna grōja. 6. Vienaskaitos adesyvo forma yra užrašyta tiktai viena (tiēvip būvo su·nūs), o vienaskaitos aliatyvo formų — daugiau, pvz.: kap aš nuveinu Butrimóp, tai apdairāu (apžiūriu) itū·; galóp dagais „iki galo prieis“; ir net galópi (iki galo); prieng’a vaikų krikštóp; sududēna, kap skaudz’āu krikštóp „susitaria, susikalba (vaiką vežti) kaip greičiau prie krikšto“. § 24. 1. Labai įvairuoja priebalsinio ir į kamieno linksnių formos. Senąją minėtų kamienų galūnę neretai išlaiko dar vienaskaitos kilmininkas, pvz.: dukterės, seserės, šunės greta dukterės || dukterės, || dukrės, seserės || sesuvōs, stūomen’o, šunies, vānden’o. Galūnė -es dažnai išlaiko ir šių žodžių daugiskaitos vardininkas, pvz.: dūres, duntes, sāseres, šunes, žūses, žmones šalia žmōni·s. Ištisai šią galūnę išlaikė vietovardžiai su priesaga -ones: Beč’ones, Miež’ones, Pošrōnes, Skaivōnes, Skraič’ones. Su galūne -es dažnai pasakomas ir visai kito kamieno vietovardis Rimāšes „Rimašiai“. Tiesa, kiti žodžiai dažniau jau vartojami su (i)a kamieno galūne: akmenai, ašmenai, duntai, piemėnai, smegenai, stuomenai, vagei. Įvairuoja ir minėtų kamienų kitų linksnių formos, plg. vns. vard.: duk-tėl||dukrė||dukra, duncis||duncis, debesis, mėnesis, sesuvā, sesuōi, stuomuōi; dgs. įn.: su sā duktēm||dukterimi ir kt. 2. Smarkiai yra nukentėjęs (i)u kamienas. Šalia senųjų formų (pvz.: medūs, su·nūs, žmogūs, medaũs, sūnu·s) vis tvirčiau įsigali naujesnės, stipresniųjų kamienų formos (pvz.: karāl’o, mādo, žmōgo, pietai, su·nai, su·nais, turguosa, turguosna). 3. Nemaža tarmėje yra ir kitų kamienų žodžių, kurie nuo literatūrinės kalbos ar kitų tarmių atitinkamų žodžių skiriasi savo kamiengaliu, pvz.: blakscinis „blakstienas“, cibul’a „svogūnas“, jurginā „jurginas“, liepas „liepa“, riešucis „riešutas“, tulžis „tulžis“ ir kt. § 25. Tarmėje yra nemaža atskirų žodžių ar formų, kitaip kirčiuojamų, negu literatūrinėje kalboje, plg.: netoli kaim:na’i; ir dar blizga kau- 13* 195 lai; prašo mėsos be kaulų; man vis vien tara (vistiek), ar anas lietuvis ar latvis; paklotė in árklo; davė tokį pakulų, o kurį ciej raktai; ma sprindzis dzidelis; in sodū irā žiedū: šautuvi (šautuvą) turėjo ir nūdaũžė; kap iš šaũtuvės šaũs; abu tėvai; tėvamu bus; pirkti tuartai, vienos dūris; pilnā pirkā žvirblų. Mažybinės maloninės reikšmės priesaginių vedinių vienaskaitos šauksmininko formos retkarčiais turi kirtį šaknyje, kaip ir kitose vakarų dzūkų tarmėse, pvz.: brólukai, gáidulė, súnulį, vaikeli; kárveli (=kalveli), méistrelį, nukalk lenc’ų-želį. Kartais pagal tvirtagalės šaknies daiktavardžių formas galūnėje sukirčiuojamas tvirtagalės šaknies daugiskaitos galininkas, pvz.: aguonàs, ark’lus, galvàs, grūdùs ir kt. Būdvardis § 26. Daryba. Būdingesnės būdvardžių priesagos yra: -ėlis, -ė pvz.: ažusmigėlis (miegalis) vaikas; patrūkėlei (suplyšę) drabužiai; -ickas, -a, kartais -uckas, pvz.: balcickį (labai balti, balučiai) paršalei bėginėja; atāj įjuodzickas (labai įjuodęs, juodas) nug dárbo; mažickas kiemėlis; sãurickos pievos; giesmelàs trumpickàs gieda (rečiau pãmetė vaikus mažuckùs, kap mėšlus). Panašios darybos būdvardžių daugiau yra užfiksuota iš lietuvių tarmių, esančių Baltarusijos TSR, pavyzdžiui, apie Rodūnią (plg., núogickas, pilnickas), Lazūnus (plg., mãckas, simplickas „silpnutėlis“), Zietelą (plg. gãritkas, grinitkas, žãlitkas ir kt.35 -(y)kščias, -ia, pvz.: ažuperni-kšč’as; bulikščėi (senovės) darbai, tai ne dabarikščėi; kadáinikšč’os (senovės, senos) šėkmės (plg. kadáikščėi žmonės oisaipō giwėno); perniškšč’as; senikšč’u nemōkų sekm’ū; vakar ikšč’as pienas; -inis, -ė (retkarčiais -ienis), pvz.: arklinei piem enai; avižienei šaudai; ažupraicinei mėtais; tadū mėta akmenų; girnini; ir acigėrė iš pėdo jāucin’o; kárvinei piemėnai; botāgas kaũlinis; lãũkinei karvėlei; lincinė (medinė) mentėlė; lietuviškinė giesmė; ir kiša jām mólines (šukes); pasitinka tėvai naminei; pirmagalinis ir ažacini (plg. ažac’a „užpakalis“) rãtas; praecin’nūs metus senėla nùmirė; nùometas savadárbinis bùvo; senōbinis žōdzis; skersinis pagalis; ãki’s sciklinės; kepūrė šaudzinė; -ingas, -a, pvz.: dėdzinga (dėsli) višta; ir guli duš’a nemirš- činga; anā nesumaninga bùvo; anā labai pasakinga (gera pasakotoja); mergáitė labai rankinga; 35 Dėl šių vedinių priesagos kilmės ir darybos žr. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943, p. 123—124; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. II, Warszawa, 1963, p. 273. 196 -iškas, -a, pvz.: itai gūdžiškas (nelietuviškas) žōdzis; juōkiškas (nei šioks, nei toks, juokingas) dárbas; -uvas, -a, pvz.: anksčiuvas||unksčiuvas; rūpeslīvas „rūpestingas“, vė- livas; -(i)okas, -a, pvz.: senōkas, senōka „apysenīs, -ė“, šlap’jōka; -okis, -ia, pvz.: vienōkis (vienodas, panašus) dárbas; itai nevienōkos kalbos; -oktas, -a, pvz.: nevienōkta galvà „(žmonių) nevienodi sugebėjimai“; č’a visur vienōktas daiktas „čia visur vienodos vietos“; dvējōkta, trejōkta žēmė; -otas, -a; -uotas, -a, pvz.: barzdōtas, kuprōtas, lapōtas, pilvōtas; akmeniuōta, gisliuōta, vižiuōta; -ukas, -ė: mažūkas, mažūke, mieliukas, nedzidūke, plg. dar mažukūl’ūke (visai mažytė) būvo viena dukrė; -(i)ulis, -ė, pvz.: dzidz’ulis; karvėlė mā margūle; plg. dar tókīs mažūkulīs būvo vīras; -uostas priesaga rasta tik žodyje miegūostās paskėlė; -ūklis, -ė, pvz.: žmogus būvo gēras, ci(g) girtūklis; itas bērża svirūklis; -utis, -ė, pvz.: jaunūcis, gražūcis, nedzidūcis, sveikūcis, sveikūtė; -u(i)tinis, -ė, pvz.: paskuicinė, pirmuicinis, viršucinis; § 27. Kait yba. Būdvardžių aukštesnysis laipsnis padaromas taip, kaip ir literatūrinėje kalboje: jaunēsnis, plonesni, senēsne, skaudēsnis „greitesnis“, storesni, strukēsne „trumpesnė“, tolimesni, viresnis, viresnė (su išlaikytu pagrindinių žodžių tōlimas, vīras kirčiu). Aukščiausiasis laipsnis padaromas nevienodai. Dažniausiai vartojamos formos yra su priesaga -iausias, -ia: dzidz’aus’as, ger’aus’as, miel’aus’as, vīr’aus’a. Neretai šios formos sustiprinamos dar įvardžiu pats arba slaviška dale lyte nāi: pāc dzidz’aus’as, pāc sen’aus’as, pāci sen’aus’a; nāi ger’aus’as, nāi skaud’aus’as „greičiausias“. Kartais aukščiausiojo laipsnio reikšme pavartojamos ir aukštesniojo laipsnio būdvardžių formos su įvardžiu pats (pvz.: aš pāc vīresnis; tōi būba pāci senēsne) ir kontaminuotos formos, pvz.: geresn’aus’as (plg. pac’uosū geresn’aus’ūosa daiktuosa gi’veno pōnai). § 28. Įvardžiuotinių būdvardžių liekanų daugiausia pasitaiko tautosakoje, ypač dainose. Rečiau įvardžiuotinės formos vartojamos gyvulių vardams, laukų pavadinimams žymėti ar buitinėje kalboje. Dažniausios yra vienaskaitos vardininko formos, kitų linksnių formos yra retos, pvz.: Aštrāsai kālnas, ciesiōj rankā „dešinioji ranka“, Dzidzīsai pūšinas, dzidesnīsai aina aštuntōn klāsen, o jaunēsnisai, ketvirtōn; Gilāsai „griovys“, jāunesnēj prirīnko skaudz’āu; kair’ō rankā; Keršōj „karvės vardas“, Margōj „t. p.“; Jurgēli, gi tu grāžasai; mielasai bernēlis; nevērk, mā mielōj; Platāsai „griovys“, Plac’ōj „dirva“, sunk’ōj ligā kap niūemė; tai mā brolāl’o šivasai žirgēlis; o tōj trec’ōjoj – mā radn’aus’oj mergēle; viresnēj turēj, o 197 jaunesnėji papjovė, vuošveli manas, sėnasai tėvėli: tadū mocina pérmetė per cies’ji pėct, o tėvelis pérmetė per kair’ji pėci § 29. Iš linksnių minėtina moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininko forma, turinti vyriškosios giminės galūnę -uom, pvz.: su jaunūom (jaunąja) aina põdrūškė (pamergys); paci apsiuvers’ū (pavirsuiu) margūom degužėli, o dukrēbli karčiūom apušėli (kartais girdėti lyg mergūm, karčūm). Tik retkarčiais pasakoma formos su -uōi: jū margūōi vadžink. § 30. Kai kurie būdvardžiai ar atskiros jų formos turi kitų kamienų galūnes, negu literatūrinėje kalboje, pvz.: pagirdė gardū (gardžiu) vanden’ū: drūti (stipri) rankā; sekmė bus trumpa, aštrā (taikli); kur nāuji cie(i) juodu’s kailinei. Skaitvardis § 31. Daryba. Atskirai tarmei kelintiniai skaitvardžiai savo daryba skiriasi nuo atitinkamų literatūrinės kalbos skaitvardžių, pvz.: dū, dzu; bet añtaras, antarā. Vietoje añtaras, -ā dažnai pavartojamas įvardis kitas, -ā, plg.: kiek metų? — kici „antri“; trizdešim kītāis mētāis gimus. Kiti kelintiniai skaitvardžiai padaromi daugiausia iš kiekinių su priesaga -tas, ta, pvz.: piñki : piñktas, -ā; šešti : šeštas, -ā; sepcini : sepcītas, -ā; aštūoni : aštūontas, -ā (dažniau aštūntas, ā); dešims : dešīmtas; vienūolika : vienūoliktas, -ā; dzūlika : dzūliktas, -a; piñk’ōlika : piñk’ōliktas, -a; dzūidešims : dzūidešimtas. Skaitvardžiai trātas šalia trāc’as ir ketvirtas padaryti veikiausiai iš dauginių, plg. traji, ketveri (su priesagos balsių kaita). Dauginiai skaitvardžiai „5—9“ paprastai daromi su priesaga -eli: penkeli, šešeli, sepc’neli, aštūoneli, devi’neli. Priesagą -eri turi tik ketveri, kėtver’os. Su priesaga -eji (po sukietėjusių priebalsių -aji) yra dvejį, dvėjos, traji, trājos, plg. šių skaitvardžių sustabarėjusios bevardės giminės formas: skirkis, žēme, ingi dvēja, o tu, dungāu, ingi trāja. Kuopiniai skaitvardžiai paprastai daromi iš dauginių arba kiekinių su priesaga -(e)tas (kartais -atas), plg.: dveji : dvātas (< dvejetas), trāji : trājatu· vaikų turi; kētvertas arkliū buvo ir aštūonetas kār’ū·; piñketu· vaikų pāmėtė (paliko). Iš trupmeninių skaitvardžių su pus- galima minėti: pusāntro, pusantarōs, pusantarū, puspiñkto, puspiñktū ir kt. Kiti skaitvardiniai vediniai turi būdvardžių reikšmę, pvz., su priesagomis -okis, -oktas, žr. § 26. § 32. K कityba. Kiekiniai skaitvardžiai du, dvi, kaip ir abudū, abidzū, padėjo išlikti ir kitų kalbos dalių dviskaitos formoms. Šių skaitvardžių daugiausia vartojamas galininko linksnis, pvz.: ingi du šimtū anūkū· jau tur’ū; tūos pāutū dū išvėrda piemēn’ū; dzūi nakci ir dzūi dzieni šoko, gėrė ir gidėjo; abudū vaikū nuvedāu. Su dviskaitinėmis vardininko galūnėmis vardažodžių, nors ir su skaitvardžiais du, dzi (ar abudū, abidzū), pasitaiko daug mažiau: dzūi dukti pāmirė; daž- 198 niau: nežino kas daric’ a b u d ū v a i k a i; a b i d z v i d ū k t e r e s penktan (i penkta klase) aina. Skaitvardžių du, trus kilmininko formos dažnai yra sutrumpėjusios, pvz.: in dzviei bus namas; dar aš ais’u až trieji kalnėlu greta paprašė dzvieju, triju žmon’u. Forma triej (o ne *trij, plg. trijų), turbūt, yra atsiradusi pagal dzviei, plg. dvieju. Vyriškosios giminės įvairių skaitvardžių daugiskaitos galininko formos dažniausiai turi galūnę -is, pvz.: trejis, keturis, penkis, sepcinis, aštuonelis, devinelis. Formos su galūne -us retos: aš dvejus metus pas jų veilk’du; šeš’us šimtus prabuvaū (išleidau). Šalia nesuprieveiksmėjusių daugiskaitos inesyvo formų (audž’a dzviejuosa daiktuosa; trijosa pišk’osa buvaū) labai dažnai vartojamos suprieveiksmėjusios: tai ani·s išai dzviesa; dzviesa trisa gano árbl’us; visi draugėi: pink’uosa, šeš’uosa. Tos pačios reikšmės, bet kitokio tipo yra sustabarėjusios formos: senei dzvieju (dviese) būna; ani·s ti· triju (trise) būna. Tarmei labai būdingos laiko iliatyvo (tiek skaitvardžių, tiek ir neskaitvardžių) formos, pvz.: giū šeš’ósna, sepcin’ósna ūarom gànevon „galvijus šeštą, septintą (valandą) genam į ganyklą“, plg. atvaž’ūn ne-dėl’on. Įvardis § 33. Svarbesnės negimininių įvardžių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio savęs ypatybės: 1. Negimininių įvardžių aš, tu vienaskaitos kilmininko formos dvejopos: sakīk, nėra mani namie greta in (ant) tavi tėvālīs guli, o in (ant) mani ràgena. Taip pat dvejopos yra ir sangrąžinio įvardžio formos: dāu nok savi; atvarinēja nok savi; terpui savi dudēna. Vietoje literatūrinės kalbos formų jūsų, mūsų tarmėje yra trumpesnės: jūs, mūs, pvz.: ar tai jūs dvuratis; oi, koki jūs dėgus (karšti) blinai; č’a mūs kiemas (kaimas); o kam mūs piemenai negāne. Kartais pasakoma ir mūs, pvz.: tu ne mūs mūcina, tu vilkas. 2. Negimininių įvardžių aš, tu ir sangrąžinio vienaskaitos naudininko formos yra mán, táu, sáu. Daugiskaitos naudininko yra dvejopos formos. Dažnesnės su formantu -mu, pvz.: brūngei mùmu aps eid zis (kainuos) alektrà; aš jāu jùmu tu· giesmi· giedōjau; nieko mumù nepadarė; mamaitė mùmu nepāsa-koj; kam mùmu ėsė, kam mùmu gārcė; retesnės su -mi: padenā-sim mės visās bēdās (nuostolius) jùmi; aš jumi prigamins’u gardz’āu; kadù mùmi minė lintis. Kartu pasakytina, kad giminingų įvardžių su -mi neužrašyta, visi yra tik su -mu: ir ti: vėl, karvėlis jiemu gieda; gražū pazdairic’ ir kici·mù parōdzic’; tōmu visōmu trimu mergištemu, tōmu mergōmu nėra kur dēcic; ir mùmu paciemu reik’a. Kartais pasakoma ir trumpesnė forma ciem ož’ūkam liepė nieko namō nelāisc’. 199 3. Asmeninių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio vienaskaitos galininkas daugiausia yra su trumpu galūnės balsiu: nuvešk ir manį; ãnas ir dudėna: ataidžikit pas manį; tavį panešõs (senelis). Kartais pavartojamos ir sutrumpėjusios formos, pvz.: kūgi ažūveikė (uždirbo) dukte pas tãũ; vienas ingi sáu, kitas ingi sáu tįs’a; mań sesula pap’jóvė ažu višogų kupkėlį. (puoduka): šešis pas mań. Daugiskaitos galininko formos taip pat dvejopos: aš jùs pažināũ; mùs niuvezė Šal’č’nį kan tadù; du pas mùmìs nakvój. 4. Vienaskaitos įnagininko formos yra su galūne -im: su manim nieko nebuvo; su savim vadž’ója; daugiskaitos įnagininkas — su -mi: su jumi vaikšč’oi, dár ir mergáitė. 5. Šių įvardžių vienaskaitos vietininkų (inesyvo ir iliatyvo) formų neužrašyta. Dažniausiai pasitaiko daugiskaitos aliatyvo formos, vartojamos adesyvo reikšme, pvz.: žmonės musum dudėna prastai; jù sumūp miškas, o musum mādžas vadžinase; ataidžinėja musumūp; mu-sumūp uisaipe žmonės mūka (kalbėti). Pasitaiko ir kitokių šio linksnio formų, pvz., be -p: c’a musum gudai (baltarusiai) aplinkui; be -m-: buvo atāji: mūs up, a jùsumūp nebuvo. Kirtis gali būti ir šaknyje: strol’ū (strazdų) būna mūsum||mūsum. Kartais pavartojamas ir vienaskaitos adesyvas, pvz.: būvo manim susirinki; manim i-rà žmon’ū; manip i-rà širdzis kuarā (nesveika); manim sepcin’os dūš’os (asmenys). Daugiskaitos adesyvui artimą reikšmę kartais turi ir daugiskaitos naudininko formos su -mu, pvz.: būvo viso mūmu. § 34. Vietoje literatūrinės kalbos asmeninių giminių įvardžių jis, ji, jie, jos tarmėje paprastai vartojamos vardininko formos ãnas, anà, ãni·s (rečiau ãries, ãni), ãnos: ãn as ne tep dūmoja; anà nieko nebij’o; ãni·s visi c’à būna. Skirtingą nuo literatūrinės kalbos priegaidę turi moteriškosios giminės vienaskaitos naudininko formos: jei aš nieko nesak’āu; nedūk tu tai mergistei nieko. Vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko formos kartais pasitaiko su -i: jãmi tai c’à gerai; ãni·s ir tãmi (tam) šipulukus drož’a; bet dažniau: jām, tām. § 35. Daugelis parodomųjų, pažymimųjų ir santykinių įvardžių turi dar išlaikę įvardžiuotines (arba su pabrėžiamąja dalele -ai) vardininkų formas, pvz.: su kiom anasai važ’ūos; a anie i ti· kur’ ažusturėj; o kur’ cie i raktėlei; ir paždarė tój paci dukrėla; tai ir tusai (tasai)³⁶ sakė: ti· icia i³⁷ mūs lūkai; kurisai ataina žmogus galvón; kur’óji itep sakė; kurie i Vil’ni būna, ciemu gerai; šitój mergáitė labai rankinga. Kartais dar pasitaiko ir asmeninio įvardžio moteriškosios giminės 36 Forma tūs „tas“ plačiai pasitaiko vakarų dzūkų plote apie Alytų, Lazdijus, Veisiejus, Daugus ir kt. 37 Formų itas, ita, itokis, vartojamų daugelio rytų ir vakarų dzūkų, antrąjį dėmenį sudaro įvardis tas, ta, toj arba tokis, toks, tokia, o pirmąjį — įvardis is „jis“, kuris be priedėtinio i vartojamas dar ir šiandien apie Lazdijus, Rudaminą, Šventežerį ir kt.; dėl formų itas, itokis darybos dar plg. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, p. 537. Dėl kitokio šių formų kilmės aiškinimo žr. E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen, „Balticoslavica“, t. 2, p. 25. 200 vienaskaitos vardininko įvardžiuotinė forma jōi (šalia anà): jōi dar sērga; kūr jōi pragaišo. Dažnesnės vis dėlto yra neįvardžiuotinės (išskyrus anasài, anói) įvardžių formos: ti. įtos naminės bitės į-sivedė; kok’à būicis, tokis dárbas; oi, mani gāne nežin’à kas tokis; džienu· tók is, vakarì kitókis; aš pàc būwàj ti· vit visos (visos iki vienos) būna vištaitės; kap kuris žōdzis tokis pac; kokiẽ perēdai būvo. Abiejų giminių vienaskaitos įnagininkas dažnai turi nevienodą formą: paprastą ir įvardžiuotinę, pvz.: įtuom keliù (einant) kiēmas in kiēmo; šītum kelù aikite; visi išdžāugė juōi (bernaičių); kuri pirmā pri-rinksite (uogų), su tūoj žēni’s·uos. § 36. Tarmėje dažnai vartojamos savybinių įvardžių mānas, tāvas, sāvas vardininko formos, kurios atlieka ir šauksmininko funkciją, pvz.: c’a mānas tēvėlis; o kur tavà momà? tēvėli mānas, radnàsai mānas, pasėki line’lūs ant manōses žemēlas; rutēles mānos, žal’ōs’os mānos, kas jus c’ā sėjo, kas jus ravėjo; mani vaikēlei, savì vargēlei; vūsvēli mānas, stēnasai tēvėli. Savybiniai įvardžiai mano, tavo, savo retesni, pasitaiko paprastai tautosakoje, pvz.: māno ūlnu· dērp’a, māno mėsù vērda; tāvo momōs neprasīš’u (greta tavōs momōs). Prie vardžodžių vardininko ir kitų linksnių dažniausiai vartojamos savybinių įvardžių formos ma, sa, ta, pvz.: prižadėjai, ka būsi, mā žino-nà; mā tēvas be sā momōs augo; anà padarē gražū linù sā dukterei; aš tā motkù ragėjau; su mā su’nùm blogai būvo; džieve mā. § 37. Vietoje literatūrinės kalbos savybinių įvardžių jūsiskis, mūsiskis ar formų jūsų, mūsų tarmėje vartojamos kitos formos, plg.: ir jūsis kap kuris žōdzis kap mūsis; mūsis ir buc’ nebūvo; mūsis nùlekė labai smagēi; ir mūsis (sūnus) nerūk’a. Moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko forma yra įvardžiuotinė: mūsēj ūṭarka (kalba) nei šōk’a, nei tōk’a. Šių įvardžių kitų linksnių formų užrašyta mažiau, plg. dgs. vard. mūsei vaikai nepažįsta (nesupranta) lietuviškai; dgs. viet. mūsen kiemi negieda. Šiaip dažniau vartojamos trumpos formos jūs, mūs: aš nevālgi’s’u jūs duonos; mūs karvės būvo pririštos. § 38. Atskiri tarmės gimininiai įvardžiai, be vyriškosios ir moteriškosios giminės, turi dar bevardės giminės formų, pvz.: ānas visa susrinko ir išivėžė; c’a vic visa (visai viskas) izdž’uvo. Minėtini santykiniai įvardžiai kiekas, tiekas ir kitos jų formos, plg.: kiekas mātu· c’a bu·nù; kiek in dangāūs žvaigždāl’u·, tai ciekas in žēmēs ski·lāl’u·; kiekù būvo (sėta), paizdž’uvo vic visa; anà cиеku neažuveiks, kiekù ānas. Veiksmažodis § 39. Daryba. Kai kurių tarmės veiksmažodžių priešdėlių reikšmės skiriasi nuo literatūrinės kalbos. Be to, tarmėje yra vienas kitas priešdėlis, literatūrinėje kalboje visiškai nevartojamas. 201 Tarmėje labai dažni veiksmažodžiai su rytų aukštaičiams būdingu priešdėliu ažu-, rečiau až-. Priešdėlis až(u)- pakeičia literatūrinės kalbos už-, pvz.: bóbos suskrido (subėgo) ir ažūdáužė vilkų; āvi ažukonnéueikė vilkas; ažūrišų mažgụ; iš klūono ažūsdegė; anà ažbėgo namō. Kartais priešdėlis ažu pavartojamas ir vietoje kitų literatūrinės kalbos priešdėlių (ap-, nu-, pa-, pra-, pri-, su-), pvz.: anà ažūsvèrkė macnai (smarkiai); o dziedas ažūsièmė dāgina’ ungįus; in dviej arkl’ų linus ažūbrukė (nuvežė); ažūsèmė viėdru vūndeno; ažūvėrkė ponèlė „pravirko panelė“; norėjo akis ažūspjāuc’ (prispiauti); norėjo ažutūrėc’ (sulaikyti) šūin’o ir itos obelės; ne kaṛto neažusirgāu (nesusirgau). Priešdėlis už- daug retesnis, pvz.: kap usikėlė, tai ir veik’a. § 40. Paminėtinos ir kitų priešdėlių skirtingos nuo literatūrinės kalbos ar retesnės reikšmės, pvz.: ap-: apenėjo (nupenėjo) meitelį; apkrėsk (iškrėsk) man (mane); nesumaninga anà buvo ir apliko (liko neįstėkėjus); dėbesi’s apsilādža (nusileidžia) žem’āu; negėrk, bo apsivėrsi (virsi) vilkų; aversū (paversiu) užuol’ų; at-: visa àtrinkta (papasakota) nieko nėra daugės (daugiau); atsedėjau kojų; in-: inlijo (išlijo, sulijo) mani macnai; in ritōjaus insikel’a (atsikėlė) gaspādinė; inskrido (nuskrido) anà kitoñ žemèn: kur tu juos (drabužius) intusėi (ištepėi); gribai reik’a gerai invirc’ (išvirti); iš-: isidairė (pamatė) pirkāblį; išmiñc’ (atsiminti, atminti) negal’ų; (galinėjosi) kuris kuri izgalėi (nugalėjo); išteks (užteks) rašic’, reik’a aic’ darbo daric’; visi isidžaugė (apsidžiaugė) juo(m); isodzino (užsodino) in bėro žirgėl’o; plg. E. Volterio užrašytą panašią formą: ir iżdėsim in galvos (184). Priešdėlis iż- vietoje už- kartais vartojamas ir Lazūnuose, Zieteloje; nu-: ik smėrci nūdāužė „iki mirties užmušė“; dziedas numaiņi sā adziež’u „senis pakeitė savo drabužius“; dūmoju, kū̃r nusidėjo ciek svieto „galvoju kur pasidėjo tiek žmonių“; kiškis nusisālino (pasišalino) ir nenór kalbėc’ su jei(s); pa-: dár nepadėgi (nesudegę) būvom; vilkas paėdė (suėdė) ož’ukus; vaikai pagirdo (išgirdo, nugirdo), kū̃ tėvas pasākė; ugnis pagisus (užgesusi) buvo; āni’s pāgulė (sugulė); dziedas su bōbu pāmirė (numirė, mirė); jau ir kāulai jū papuvo (supuvo); kāūle parāusė (išrausė) pienų; ānos pasėdos (atsisėdo) unksmālėi; pās mušė (susimušė) bernai; pra-: prabūdo (nubudo) vaikas; pravārė (išvarė, išvijo) mūs lietūs; praskaitic’ negali (perskaityti, paskaityti); pri-: tešmuō pribūs (pritvinks): kap prisdėjį (įpratę), tep gerai; pritīs’a (užtvinksta), tai sopa; ir rugėj priskūrdo; su-: taip raik’a subūc’ (gyventi, sutarti), lādu anas sūgrįžė (apgręžė) sāvo árkl’us; sūšlūbo (apšlubo) visi arklėi; kas c’à sumiñs (atmins) visa, suminėc’ negal’ų; reik’a sulāisc’ (pagaląsti) 202 dalgi·: sudėji vesėil’u· „sutarė, sukalbėjo tuoktis“; vaikas jau subūdo (nubudo); anà susvėikino (pasveikino) bróli; Be minėtųjų, tarmėje dar vartojami slaviškos kilmės priešdėliai: da-38, raz-, pad- (labai retai), pvz.: hu·nai sunku dabūc’ (iki galo išgyventi); cie k negerumės mumi dadarė (padarė); dadęgino (padegino) in ugnieš: daėjo ingi krūmu·; daėjo (priėjo) ingi mar’as; ot, dapāsakojo (pripasakojo) jei anà; ir daródė (parodė) jiemu; ir vandeni· d asiek’am (pasiek iam); ožis daskrido namó; rasākėm (išpasakojom) visą; vaikai razbėg’ójo (išbėgiojo, išvažinėjo) miestan; rāzvertė (suvertė) visas kni·gas; raskaitic’ (perskaityti, suskaityti) gali; jaunas padāugo mēdž’as „jaunas išaugo miškas“. § 41. Tarmei labai būdinga tai, kad priešdėlis pa- gali būti pridėtas ir prie priešdėlinių veiksmažodžių, nesvarbu, kokius priešdėlius jie beturėtų, plg.: ap-: visi bernai paapsivėdė; at-: būvo paatvažāvi· lietuvei; ažu-: laūku· paažusodzino (užsodino) medž’u (mišku); in-: vilkas painsigróvė (isigrūdo, įlindo) pirk’on; iš-: visi an dárbo būvo paišāji (išėjo); paišarė (išarė) pievas; paiždžūvo (išdžiūvo) šul’mis; vilkas paišgaudė (išgaudė) visus ož’ukus; paiškirto, paišvežójo mēdžu „iškirto, išvežiojo mišką“; lapė silkės paišmėtė (išmetė); visos paisigūndo ir paišbēgo „visos išsigando ir išbėgo“; visas tās giesmēs paišrāšė; nu-: iš šic’ panuvāi (išsivai kščiojo, išsiskirstė); panukirto (nukirto) pa galvą (po galvą); jauni panūlekė pól’šč’un „jaunieji išlakstė, išvažinėjo į Lenkiją“; anà panumētė visūs (pėdus); mē dž’u panuriṅko „mišką iškirto, išteriojo“; panūsegė, panutrāukė drabuž’el’us „nusegė, nutraukė drabužėlius“; pa-: papāarė (suarė) laūku·; ciekas budinkų· papādegė „tiek trob esių sudegė“; seni jau papām irė (numirė); ani·s c’à papapirki· pirk’as; visūs papārišė (surišo); per-: až daugeli· papéržinojāu „aš daug pažinau“; pri-: samanų naštas paprisiriṅko (prisirinko); papriv ežė (vasaroj aus) iš Poškon’ų, iš Padvar’ų; raz-: susriṅko ir paražāi (išsiskirstė); su-: visi pasuvėina (susirenka, sueina); seni, maži, pasū srenka visi; anà jām pasūdavė (sudavė); noru pasurišči vienu· su kitu „noriu surišti vieną su kita“. Neužfiksuota tik pavyzdžių, kur pa- būtų pridėtas prie veiksmažodžių, turinčių priešdėlius pra-, da-. Vienas kitas pavyzdys yra užrašytas ir su antru pridėtu priešdėliu pri-: pripamiršāū (pamiršau), neateina 38 Apie priešdėlio da- kilmę žr. В. Мажюлис, Происхождение приставки da- в балтийских языках, „Вопросы славянского языкознания“, т. 3, Москва, 1958, p. 127 tt. 203 skāudž'ei (greitai) galvōn. Minėtajame pavyzdyje priešdėliai pri- ir pa- gali būti susisėję vietomis. Antrasis priešdėlis Dieveniškių tarmėje greičiausiai yra mechaniškai atsiradęs pagal slavų, ypač baltarusių kalbą, kaip formalus perfektinimo rodiklis39. Kai kurie pateiktieji priešdėliniai veiksmažodžiai yra morfemiškai vertiniai iš slavų kalbų, pvz.: ažusiškc’, apriškc’, praskaicic’; plg. atitinkamai baltarusių: захвараць, абабраць, прачытаць; rusų: заболеть, оборвать, прочитать ir kt. § 42. Iš būdingiausių ir plačiausiai tarmėje vartojamų priesaginių veiksmažodžių yra priesagų -inėti, -dinėti ir -dyti vediniai. Daugiausia jie yra su priešdėliais. 1. -dinėti vediniai: a) bendratis: kišk’ei ėmė veick’, atkadzīnėc’ dziedo (diedui) duris; imsi išgerdzinėc’ ir išlaidzīnėc’, tai nebusi (negyvensi); prisprė vargas, tai pamirždzīnėc’ reik’a giesmelas; reik’a pradedzīnėc’ kū kalvėk veick’ „reikia pradėti ką nors dirbti“; b) esamasis laikas: apmirdzinėju paci ir širdzis; dasiekdzinėju (rūpinuos) pinigų; susirgdzinėju dažnai; kur isirinkdzinėji -dzikelėn kel’ōnen; kam mani pamezdzinėji (palieki); žmogus prapuldzinėji luosą medzuosa; vaikas sepcintas mėnas, ale apmirdzinėja; tėvas pasicikdzinėja su duonu ir drusku; išveždzinėjam, būlo, šienu; in žiemōs pamezdzinėjam (paliekam) bitėmu medāus; kur jūs prabudzinėjat (gyvenate)?; aklei (neregiai elgetos) vėlėi atgiedodzinėja; jau pradėdzinėja židėc’ ānos; svečei sėsdzinėjasi ažū stalo; āni:s stodzinėjasi pir’koi. c) būtasis laikas: ir vėl’ ažuveikdzinėjau (uždirbau) ir aduodzinėjau (atidaviau) tam žmogų; būl’bas išringdzinėjau; tai aš anu’kėli’ privergdzinėjau (apverkiau); pripamirždzinėjau visūs mi:s’lus; kap drābnas lietūlis palaizdzinėjo; kāp anā prabudzinėjo (gyveno); pirmā būvo āudėlus an pievos iščiesdzinėjom; ataidzinėjo mūsum (pas mus); brōlei ažudroždzinėjo šakal’ukūs; sen’āu kitaipō pragivendzinėjo žmoni:s „seniau kitaip gyveno žmonės“; d) būsimasis laikas: aš pradėdzinė’s’u; aš primindzinė’s’u jumi mi’s’lūs; tekė’s’u, kad... nepārdūodzinėsi ito jāuc’o; aik Vil’n’un, ger’āu ažuveikdzinėsi; ažuveikdzinėsim nu’nāi daugės; žėmi’ mōj (gal) razdalidzinės; e) liepiamoji nuosaka: tu padėdzinėk mạn ažumin’c’; darikit, ažuveikdzinėkit, vis pinigų daugės gausit; f) dalyvis: būna iš vieno, būna ir sudėdzinėta (tekinis); rūčkos krešlan sudėdzinėta; 39 Veiksmažodžių su priesagomis -inėti, -dinėti, turinčių du priešdėlius, yra užfiksuota Zietelos tarmėje, plg. „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, Serija A, t. 2(11). Vilnius, 1961, p. 229. 204 g) pusdalvyis: ir šoka kiškučis vis pasimirgdzinėdamas (mirčkiodamas); žmonės pereidzinėdami prašė čilto (pagelbos). 2. -inėti vediniai: a) bendratis: raik’a prisidarinėc’ būl’bu: aš nežinau, kū razsakinėc’ (pasakoti); ąnas pradėjo sakinėc’ pie (apie) vaįnu; b) esamasis laikas: iš po pirštu kitū nepažurinėju (svetimo ne-noriu); ąnas jau senei nedagalinėja (nesveikuoja); žemė paskilinėja (sudžiūsta); kažnas (kiekvienas) savo džiėnu atganinėjam (atganom); prisidarinėjam būl’bu „prisiskutam bulvių“; žmonės apžurinėja (apžiūri) jau; anis prisėda prie šono ir kalbinėja (kalbina); dabar suvarinėja (suvaro) vieną daiktan; c) būtasis laikas: kū aš jumį sakinėjau (pasakojau); sesūla jiemu (jiem) acakinei; duona paskilinėi (suskilinėja); mės adavinejom (atidavėm) visako; sakinėjo (sakė, sakydavo), č’a būk pinigū užkasta; d) būsimasis laikas: ais’ū ūštās pavarinėsu (pavarysiu); prisidarinėsim vakarį būl’bu; vaikai pavarinės (atvarys, prižiūrės) karves; c) liepiamoji nuosaka: čik neacidairinėk atgal’on „tik nesižvalgyk atgal“; neišsakinėkit (nepasakykit), kap vadsina. 3. -dyti: vediniai: a) bendratis: reik’ą gražei su kačinu apsieidzik’ (elgtis); išėjo būl’bas išrinkdzic’ iš duobės; nėr kadū parinkdzic’ misl’ū; b) esamasis laikas: aš likdāū (lieku) su mažais vaikais; neažusimdāū dudėnimu (neužsiimu kalbomis), išeidzikite; ataidu ląpė, inaido anā piřk’on; ąnas vis pas mūs ažeido (užeina); tai kiek pašūvo (dalies, kraičio) daido (pripuola); anā išeido man telā „ji yra, pripuola man teta“; tėvas ateido ir priimdo (paima, priima) iš kūmū vaikų; subatōn apsieidom (susitvarkom); mės paāidom iš lietuv’ū; razriŋgdom būl’bas; susiriŋgdom bobos vienōn piřk’on; visi išsiriŋgdo (ruošiasi važiuoti) pas jaunąji; nusipraūsi išlibdo (išlipa) iš vanden’o; po šl’ūbi rasiriŋgdo (renkasi) važic’; sukrāudo (sukrauna) ail’ōn kaladės; susiriŋgdo, susėido (sueina, susirenka) svečei; c) būtasis laikas: anā išeidė, ir aš išėidāū (išėjau); ir vaikul’ūs priimd’āū (bobute buvau); ataidė vilkas; ažimdė (užėmė) paci visu piřk’u; kadū daeīdė (priejo), rėgį; nuimė virvėlbū nok kāklo; Gal’š’ā priimdė (priimdavo, supirkdavo) linūs; tadū išeidėm miegoc’; vakari suveidėm vienań daiktan vėrpc’; apriŋgdė macnai, daug atėmė nemčei „vokiečiai smarkiai apiplėšė“; ataidė kiėmįnei; išriŋgdė ung’ūs; d) būsimasis laikas: kap išrinkdzis’u, atais’ū; tū parinkdzisi misl’ū, tu žinai; abidzu parinkdzisim (pagalvosim, parinksim) misl’ū; brūngėi mūmu apseidzis alektrā; 205 e) liepiamoji nuosaka: ataidžik kas ūkaras; neiseidžik (neišeik) tu, broli, iš namų; gerai, ataidžikite, alė nunai išeidžikit. Iš pateiktųjų pavyzdžių matyti, kad visi minėtųjų priesagų vediniai gali reikšti tiek kartotinį (dažnai per tam tikrą laiko tarpą besikartojantį), tiek vientisinį išplėstą veiksmą, jo trukmę40. Pažymėtina, kad dažiausia iš tų priesagų yra -dinėti. § 43. Iš kitų darėsnų veiksmažodžio priesagų dar galima paminėti -ėti, -erėti, -auti, -inti. 1. -ėti vediniai: a) bendratis: ažusėmk man vanden’o pagerėc’ (atsigerti); gāli gerickai palijėc’ (gerokai palyti); nórim pamėžėc’ pasėjėc’ (paeiti) nereik’a; raik’a pavargėc’ (pavargti); kitas negāli paverkėc’ su elementu (paverkauti su žodžiais); b) esamasis laikas: kap pamėžėji (pameži), tai dúoda vālgi’c’. c) būtasis laikas: marci pabėgėji; palilėjo kiek (palijo); anā palukėji ir inėjo; bernai kap pametėji (sviedė, metė), tai net kitōn šalīn nāmo nuskrido; lāpė patisėji (patempė) ažū to š’āudo; meškā paverpėji, ir dudėna; vaikai paugeji; d) būsimasis laikas: gāli aic’, aš pakepė’s’u (pakepsiu); gāl panėšėsi mergišti; kap ānas atsejės (atsigaus); aimā, pajėdėsim (užvalgysim) nedāūgi (truputį); e) liepiamoji nuosaka: palukėk (palauk), tuojū ateis’ū; ku’mila, pevėžėk mani; tin pasiejėkit, ti rāsit senū; po itai šālei pasiejėkit (paeikite). 2. -er(ė)ti vediniai (paprastai daromi iš ištiktukų ir reiškia trumpą (akimirkos), intensyvų veiksmą): a) esamasis laikas: sūpter’a (lukštus) in diŗuos; iš ažū kumpo svister’a ākmen’u; durimi bārkšteri; kap c’ūpteri ažū pec’ū; kitas kap šūkterį, kad gaidičiai kūdu’s (liesi); iš po lėbo (iš padilbų) in mani žūlkteri; kap kaŗtu mōkter’na (suduoda), sepcin’us ažūdāž’a; kap stūhterna toliėŗku (lėkštę) bālkon, tai ir pāmusa (sudaužia); b) būtasis laikas: net rīkterėjāu iš bāimės; atsigrįžis kap c’āukšterė ākmen’u kākton; pāukštėla d žūpterėjo snapu; anā glēsterėjo in pāukščū; gripšterė kundz’ūku (skilandi) — šlāp’jas, cik padarītas; ku-lokėl’ūs vandenīn kišterė; kap tep c’ūpterėj, tai duris klāpterėj; ir krūūjū mōkterė in skiedrāles; bernėkas mōkterė ri’kštelė; kācinas pūsterėj tris kart; ānas srūpterėj, kaŗtu; pāukštaites jām visos sūpterėj plunksnālu; inėjo pirk’on, stāpterė, išėido vėl dairicis; jām kas tėkterė širdzin (atėjo į galvą); terėpterė (pamėtė) in pripėčko; mātė, nė trinkterėj; 40 Plačiau apie šios rūšies veiksmažodžius žr. „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, Serija A, t. 2 (11), Vilnius, 1961, p. 219—231. 206 c) būsimasis laikas: arklis kap virpters (susipur­tins); d) liepiamoji nuosaka: kilstėrk mán in pečú maišu; lūkterk trúpuci; stėpterk (sustok rašyti), ažumiršáu; e) dalyvis: aš butáu klàsterėjus (sudavus) kok’ù lazdù per gálvù; f) tariamoji nuosaka: (bijau), kad neblīkstertų: ugnėlė. Akimirkos veiksmažodžių daugiau pasitaiko tautosakoje, o buitinėje kalboje jie vartojami rečiau (kiek dažnesnės yra liepiamosios nuosakos formos). 3. -auti vediniai: gribáuc’ (gri-báuna, gri-bávo); gudáuna „baltarusiškai kalba, elgiasi“; plūkáuna žùsis in vánden’o; jáu šienáuna pievù; kàs ti miedzi šúkàuna, ant pirštù vaikščáuna (greta vartojama ir vaikščioja); kič’ gražéi vėrkáuna (garbsto, rauda); žuváuna. 4. -inti vediniai: tu ji ažudùsintai; negražinitas (nekastruotas) veršis; pakirinc’ (paerzinti) šunì reik’á; išėi pava dzinc’ (pakviesti) žmonù; reik’á pavalginc’ (pavalgy­dinti) vaikus. Su priesaga -uiti (manoma, slaviška) užrašyta tik veiksmažodis pietúic’ (kartais ištariama ir pietūt; papietùsim). § 44. Kaityba. Dažniausiai vartojama sutrumpėjusi bendraties forma: aic’, láidzi’c’ (melžti), turėc’, žvinkc’. Tačiau greta, ypač senesniųjų tarmės atstovų, neretai vartojamos ir ilgesnės formos: badzìce, bárce, dùsàuce, ganìce, gérce, p’jáuce, pùsce, vėdíoce, žinóce, žìsce ar dúoce, ėsc gérc’e, gulìce, pir̀kcie, šáuk’cie. § 45. Tarmėje yra atematinių (priebalsinių) veiksmažodžių liekanų. Daugiausia pasitaiko esamojo laiko trečiojo asmens formos: liekci vienas, ažumiekc’, ir mieķc’ sau; uògos ažuliėkc’; jáu nekósci. Taip pat pasitaiko kontaminuotų arba analogijos būdu sudarytų formų, pvz.: vns. 1 asm.: lieķmù namiė; kadù aš jáu mieğmù, nelìsk pas mani; vns. 2 asm.: vãsara, o tu mieğmi; lendì, kur pramieğni; kap ažùmieğmi (pasakoma ir ažùmieğmi), tai guli; kū dudemi „ką kalbi“; dgs. 1 asm.: pirk’oj mieğmame; mieğmam visi; vns. ir dgs. 3 asm.: kap liėkma namiė, tai cik ir mieğma; mán pacìnkma (patinka) lietuviškai dudėnc’; ãnas mani pasikiñkma (pasitiñkma „pasitinka“); mėsà pritùñkma (pagenda); vėima (apžiūrinėja) pašù pašas; tēvas vėima, vėima (ieško), kad rast; greta: liekna, mieğna, miegnù, isimieğni, mieğnam (greičiausiai pagal būna, p’jáuna). § 46. Daugelis literatūrinės kalbos veiksmažodžių, esamajame laike turinčių o ir i kamieną, tarmėje yra ia kamieno: a) pvz.: gidž’a, kiñk’a, pakìnk’a, mink’a (duónu); mók’a(si), rodž’a, neprìžindz’a „neprižindo“; 207 b) pvz.: gùl’a, nór’a, stóu’a, tråps’a „trepsi“, tùp’a, tùr’a, žìdz’a. Galimas daiktas, šios formos iš i kamieno į ia kamieną tarmėje yra perėjusios neseniai, nes ir dabar neretai pasako­ma: gùli, rågi „regi“, tùri, žìdzi. Be to, dažnos yra ir sutrumpėjusios formos: kas nór vàlgo; ne visa gìfd ir ne visa ràk (<regi); ãnas visa ràk; nèrag niéko; jãm niékas nerūp; acisėdo ir sėc’ (<sėdz <sėdi); bėginėja, nesėc’, stóu acistójis; stóu šakės; anà tùr sąvu kàrvi.. Kad i-kamienės formos senesnės, rodytų ir daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens formos; nórim, tùrim, gírdít. Iš formų, turinčių galūnę a, dažniausiai sutrumpėja veiksmažodžiai ir, nèr, rečiau dúod (greta: i·rà, nè·rà, nei·rà, dúoda). Neretai veiksmažodžio forma i·rà apibendrinama visiems esamojo laiko asmenims, plg.: aš i·rà skaivoniškis (Skaivonių kaimo); iš kur tù i·rà?; tu i·rà karalaitė; mès i·rà lietuǫvei (greta: tràc’as mėnesis kap a·sù ir kt.). Atskiros literatūrinės kalbos ia kamieno esamojo laiko formos tarmėje yra a-kamienės, pvz.: kvãna, sãma. Vienas kitas veiksmažodis, literatūrinėje kalboje žinomas kaip antrinis, t. y. priesaginis, tarmėje yra vartojamas be priesagos, pvz.: priepala (avis) bėga, viša balà lìnga (linguoja); meitėli svėla (svilina) ãni·s. Skirtingai nuo literatūrinės kalbos, trumpą šaknies balsį i turi šios esamojo laiko formos: gìja, lìja, rìja, šìja. § 47. Būtojo laiko trečiojo asmens formos po priebalsių j, v, dažniausiai neturi galūnės balsio o, rečiau ė, pvz.: ãj, atėjì bijòj (rečiau bi jau, plg.: vàlin’as bòbos bìjâu), galėj, ištekėj, neš’òj, stoj (plg. kadù kiemas stój negal’ù gerai žinòce), veizdėj; parvažiãj, važ’ãj, dãj (<davė), nedãjau, pàdãjau. Nemaža veiksmažodžių, kurių būtojo laiko formos literatūrinėje kalboje yra o kamieno, tarmėje yra ė-kamienės, pvz.: ãplupė, apsìgrìžė, ãtrišė, ìnkišė, atšìpė „atšipo“, gõvė „gavo“, pagõvė, pãrisė, prikìšė, sùrisė. Tačiau retkarčiais pasakoma ir: kap palàido, būvo geràu. Be to, šalia įprastų priesaginių o kamieno formų, pvz.: tùštino, žìbino, tarmėje pavartojamos trumpesnės ė kamieno formos pvz.: ištùštė (lapė ìštùštė minkščìmu:), žìbė (momà pli·šin žìbė „mama į plyšį pašvietė“). § 48. Būtojo dažninio laiko pasitaiko tik sustabarėjusios formos bùlo ir bùlâu „būdavo“, pvz.: išveždinejàm (iš balos), bùlo, šienu·in lotàl’u; bùlo, anksci ãjom; bùlâu, dudėna visi, bùlâu, pàsakoja seni. Šiaip būtojo dažninio laiko formų funkcijas tarmėje atlieka priesagų -(d)inėti, -dyti ir kitoki dariniai. Savotiški būtojo laiko veiksmažodžiai pasitaiko tarmės tautosakoje, pvz.: nepažìns tavì devìni bròlei: indù·kavãi, inrù·kavãi viėšù kel’ù važ’ùodama, plg. panašios darybos dalyvius: tù inrùkalus, indùkalus, nespràušk. 208 § 49. Būsimojo laiko vienaskaitos pirmojo ir antrojo asmens trumpinės ir tvirtagalės šaknies pirminių veiksmažodžių formos yra išlaikę kirčio galūnėje, pvz.: aisiu, aisi, mirsiu, negrišiu, neliksi, nuausi, primsiu, suvesiu, veiksi, veiksiu. Dėl šių formų analogijos pasitaiko su kirčiu gale net tvirtapradės šaknies veiksmažodžių, pvz.: busiu, gersi. Antrinių veiksmažodžių priesagos -yti balsis trečiajame asmenyje sutrumpėjęs, pvz.: apsėdžis, „apseis, elgsis“, rinkis, kratis, rašis, varis (pagal šiuos, tur būt, ir pasnekės). Atpasakojamojoje kalboje būsimasis laikas dažnai pavartojamas vietoje esamojo, plg. anà pasakis: neduós’u paragáuc; ita rãgena sakis (sako); anà ji susitiks ir prašis. § 50. Tariamosios nuosakos dviskiemenės formos daugiausia kirčiuoja galūnę: vns. 1 asm.: aitáu, bu·táu, duotáu, nesumintáu (neatsiminčiau), išáustau, suverptáu; rečiau būtáu. vns. 2 asm.: bu·tái, neštái, rastái, pasektái, sugáutái; retai šáuktai. vns. 3 asm.: aitų, bu·tų, numestų, skristų šalia sutrumpintų: būt, ait, ažušalt, veikt. dgs. 1 asm.: apartum, bu·tum, duotum, rastum šalia sugáutum. dgs. 2 asm.: bu·tūt, duotūt, neštūt, nepereitūt. Kartais vienaskaitos pirmojo asmens prasme pavartojama vienaskaitos antrojo asmens forma, plg.: aš skūbintais aič, ale nèr kadù. Antriniai veiksmažodžiai dažniausiai išlaiko pastovią kirčio vietą, plg.: galėtáu, sėdėtai, ka tu nekarótai, tai ir aš netupėtáu; ka turétum, tai duotum; kad k’àulàs ganitu; kad lietūlis palidzinėtu; nor’u kad atvažiuotáu ir rastáu, kad tavo pirk’a būt graži; kad aš žinotáu, kur’ų dzenėlb’· akmenėl’ūs nurinktáu. Trečiojo asmens formos daugiausia yra sutrumpėjusios: drebėt, išbálcit, išvaž’jot, pasėdėt. § 51. Liepiamoji nuosaka dažniausiai yra su formantu -k: aik válgi·c’; akši, mòm; neveik, neveik, mã mi·lój; ažužiep k ùgni; išaidžikite, màn nieko nereik’a. Formos su galūne -kie, -ke, -ki dažniau pasitaiko tautosakoje: kap suėsi, vėl ataikie; atrakinkie durelàs; ažugráuskie, kmorėla (debesėli); daskirkie gi màn dalalbi; aikie medžin; dopraskinkie man rutėlu; do nupinkie vainikėli; donuvėškie man skri·mėlbu; do padūokie man rankəlėp’; do pakėlkié tù galvèlb· ir ataikie tu pas mani; papenėki mani; pasėkie màn linel’ūs in plac’os dirvalės; pašildzikie žeməlbu; sakėu, būke dár (plg. E. Volterio užrašytą formą: paklóke man patalėlį 187); atrakinki gi žeməlbu; pašildazikie tu žolalbu; atstok i nob mani; paragduki, paždairki, ar geri?; vėski tu, dukrā, ganic’ oži; vėski tu ganic’ pac: ti inkiški sā vuodegu. Šalia minėtųjų, ypač tautosakoje, dar dažnai pasakoma ir liepiamosios nuosakos formos be formanto k, pvz.: acidarai, darai durəlàs „atidaryk duris“; adčioj (atiduok) màn žuvis; duoj pasōvu „duok 14. Lietuvių kalbos gramatinė sandara 209 kraiti“; dúo (duok) mán vál’gi·c’; aik ùpen ir inlīs; kiṁš (kišk) úodegu· ùpen; nèš dziėdo „nešk diedui“; nòrs pò pėklu tūsai (ta-syk); aimà, pajėdėsim nedaugì; aimè zdairicis. Atskiruose pasakiuose liepiamosios (ar geidžiamosios) nuosakos reikšmę turi ir kitos formos, pvz.: kel’amės, tevėlei; liktut sveiki (greta likit sveiki). § 52. Geidžiamosios nuosakos formos dažniausiai padaromos su slaviška dalele nekoj (plg. lenkų nechaj): nekoji aina; nekoji būs. Tačiau kartais pasakoma formų ir su te: tebūi kap sáro; tebūn, nieko nedaris’u, arba su tegu, pvz.: tegu aina, paskui ragės’u; tegu juo-k’as; tegu ànas sau būna. § 53. Sangrąžinių veiksmažodžių nesutrumpėjusią dalelytę -si (<*-sie) daugiausia turi esamojo ir būtojo laiko trečiojo asmens formos: brižginasi, gaminasi, grinuojasi (esti nuoga) uodegà; nėšasi, stātosì, turėjosì, vadžinosi. Visais kitais atvejais ši dalelytė paprastai yra be i: dėtaus, juokeis; jām nóris aic’; kėl’amės, dairikitės, norėtus, dairicis, mokì·cis. Šalia formų su -si gana dažnai pasitaiko ir formų su -se: dė-dase balnėlis; d’zāūgėse k’áulaitės; vaikai m ó k’ a s e; nega lv ó-jase nu·nài; kap anà vadžinase; sùpėse žāmė. Su sangrąžos dalelyte dažnai vartojamas žodis klausti, pvz.: ir ānas kláus’asi vis; kláusėsi pas óži; àni·s kláus’asi mōmu. Sangrąžinės formos neretai pakeičia neveikiamuosius dalyvius, pvz.: vėdaras iš būl’bu· lājase (daromas); ita pieva šienàunase. Kartais sangrąžinės formos pavartojamos ir ten, kur literatūrinėje kalboje paprastai išsiverčiama be jų, pvz.: lāpė žuvis édas; stou kárvė ir lāidose dzieškon (į milžtuvę). § 54. Tarmėje yra išlikę nemaža galūninio kirčiavimo sangrąžinių formų, pvz.: atėji· sėdasi ir sėc’ (sėdi); tadū radosi tokis ponas; ir sėdosi lāpė in ragutėl’u; iš kárto stojosi ponū; greta sutrumpėjusių: go v’āūs (čiupau, griebiau) - ažu lanc’ūgo; kap už mād’o (medaus) govės (griebė, puolė); radōs vocis; sėdāūs neprašitas; lāpė sėdōs in rãgut’u: skrido, skrido ir stojōs (sustojo) pači (kar-vė); ir stojōs (pasidarė) dukra; paskui sėdomės ir parvažāvom; jūs vėl stojotės vaikais. § 55. Dalyviai. Ne visos dalyvių formos tarmėje yra vartojamos. Dažniau pasitaikantys veikiamieji esamojo laiko dalyviai yra: vienaskaitos vardininkas stóvinc’as vandūo; plg. užrašytas kitų linksnių formas, pvz.: stātė papadēm in skaruadōs (keptuvės) dāgunc’os; gēmstancei (kūdikiui) nieko nedarāu; anà gėlazė· dāgunc’u· in rañkos. Vienintelė girdėta senoji veikiamųjų dalyvių esamojo laiko vienaskaitos vardininko forma degūs (<degas) „karštas“ yra subūdvardėjusi: aš tai mi-l’ū, kai degūs pienas; dgs. vard. dāgus blinai; plg. iš šių formų išvestą bevardės giminės formą degū „karšta“ greta degū, kuri greičiausiai yra atsiradusi pagal bevardės giminės būdvardžius pigū, tamšū plg.: dar degū, gi·lei kramcis. Būtojo laiko veikiamieji dalyviai geriau išlikę, pvz.: vaikas miega pilvū· ištācīs; jāū mētai, tėvas kap numīris; buvūu vienas likis; 210 ta kárvė atskridusi (atbėgusi) búvo; insispráudus ir guli; oi, kap gãne, oi kap girdė, kad būt priėdis ir acigėris (ožys). Vie-toje vienaskaitos ir daugiskaitos abiejų giminių formų kartais pavartoja-ma apibendrinta vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko forma41, pvz.: bu·táu ažušávi (nušovę), jei nebútáu ažbėgi· (išbėgus); jū duktė iš Rimaš’u· (yra) atvažãv’i; išvaž’ãv’i· dukteri·s; ungli·s bú-vo jáu pagisi·; mergà apsirėdi gražei; išdãgi· kiėmas (kai-mas); dár nesláidi· sáula búvo; búvo klúonas pripùvi· (apipuvęs, papuvęs); dagi lápai nèra sprógi·. § 56. Neveikiamųjų dalyvių esamojo laiko formų girdėta tik kelios, pvz.: láidoma (melžiama) kárvė; sėdz’ ilga (ilgai sėdi) ir apgula-mõs (išeiginės, poilsio dienos) nebúna. Daug dažnesnės yra būtojo laiko formos, pvz.: baltà vištà tuorõn inkištà; jei neižgrãžintas (neiškastruotas) — veršis, o jei grãžintas — jáucis; rito (rytą) nẽštas vánduo, jáu nenáują, cik pajáuninta pirk’à. Ypač dažna šių dalyvių bevardė giminė, pvz.: šátros viršui ažudėta; trīs ažušáuta guli; peilis širdziñ invérta; skãpc’us (išdaris), kuris ižgrãžinta; šilas pavadzinta; krósnis, kur akmenai sukráuta. § 57. Pusdalyvis. Pusdalyvio formos tarmėje palyginti negausios. Be to, jos gerokai apstabarejusios ir painiojamos. Tai matyti iš žemiau patei-kiamų pavyzdžių: kám aš jáunas búdami žẽni·jaus; ir pãc’os vis to-l’ãu aina vuogáudami; ãnos aina vuogáudami; neždamo nekalba, cik àpneša triskart (burdama); inru·kavai, indu·kavai viešū ke-l’ù važ’uodama. Kartais pusdalyvio formos pavartojamos veikiamųjų dalyvių prasme, plg.: ir rádo sėdėdama (sėdinti) pa(s) stãlu· tũ kunigáikšti. § 58. Padalyvis. Padalyvio dažniau vartojamos tik esamojo laiko for-mos, pvz.: kap pradėji lic’ ainanč’; gãnanč’ ažudūžė pérūnas; jiemu važ’uojanč’; vilkas ažuskrido. Pasitaiko suprieveiksmėjusių padalyvio formų, plg.: nórinč’ nenõ-rinč’ (noromis nenoromis) búvo atėji·. Būtojo laiko padalyvių neužrašyta, išskyrus nelabai aiškų pasakymą: ẽmė kãčinas nẽšt tóm lopóm apsikabinus (apsikabinęs?). Šio pada-lyvio reikšmę pavartojamos veikiamųjų dalyvių bevardės giminės formos, pvz.: vakarì (valgyt) dioda sutėmi· vel’, net po dvūliktai. Prieveiksmis § 59. Daryba. Daugelis prieveiksmių yra sustabarėję d a i k t a v a r-d ž i o linksniai, pvz., vns. vard.: dzienà pakcìs sópa „visą laiką skauda“; ganà mán bús „užteks man“; vařgo ganà (užtektinai) mo-t’ãu; vns. kilm.: rito nẽštas vándu·; liepė anksci rìto nebūdzinč’; 41 Iš kilmės ši forma greičiausiai yra bevardės giminės vienaskaitos vardininkas, žr. J. E n d z e l y n a s, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 205; J. E n d z e l i n s, Latviesu valodas gramatika, p. 343. 14* 211 rītas rito (kiekvieną rytą) aina kiškėi pas bobų; Pėtro (birželio 29-ąją) parvažiuoja iš Vil'naus; vns. naud.: dovanai (veltui) veik'au; vns. gal.: trūpuci, kū smėl; vns. ir dgs. įn.: draugi (kartu) vārəsi giū; karū (per karą) sūdėgė; ritū, kap kadū vākārū ātvežā; aimam kartūm, pietais atāj; senasis vns. įnes.: arci, draugie „kartu“, namie, toli; greičiausiai iš vienaskaitos inesyvo atsiradęs ir paskui; vns. iliatyvas: apačōn sulnis, viršūn obelis; basaminčan āps'avė; aik priešīn arba ažačōn (į užpakalį); vns. aliatyvas: ir nėt galōpi (iki galo); namō, plg.: jāu iki vākari namō būs'u; (retai) namōpi. 2. Nemaža yra sudurtinių bei samplaikinių prieveiksmių, kurių antrasis dėmuo yra sutrumpėjęs daiktavardis, o pirmasis — kitos kalbos dalies linksnis, pvz., įvardžio dgs. vard.: šiemet; skaitvardžio vns. įn.: antrudzien, antrukart, pirmukart; skaitvardžio ir įvardžio gal.: kazdien, dūkart (kartais dūkārt); keliskart, šīmet, š'ūmet, trac'udzien; triskart, tu'kārt, vienu-kart; įvardžio vns. įn.: tiokart, t ū o m k a r t u m b ū v o; tuom-čės „tuomet“. Taip pat minėtini prieveiksmiai: atgalō (atgal) ažužvingė ark'lei; atgalōn reik'aic'; in ritōjāus ataēdo vilkas; iš kaīto, iškaīrt, iš toli, iš tōlimo; per pus'au, peržiem, po keliskart. § 60. Būdvardiniai prieveiksmiai, atsiradę įvairiais būdais: 1. Su įvairiais formantais, pvz.: su -(i)ai: a) iš nepriesaginių būdvardžių: atōkei, gerai, reik'a patōgei (tvarkingai, gerai) ažuminč' mi'sl'us; kap ūlari pilnai (nuoširdžiai, drąsiai); sāusai, senei, skraūdzei, neskāūdzei (negreitai) ājo; smagei; nesmagei (negreitai) bėgi; stacei (iš tiesų), kiek aš abgin'au; sta-čei „tiesiai“, stiprei (labai) girtas; žalei (piktai) ž'ur'ù; atitinkamų būdvardžių neturi prieveiksmiai labai, nu'nai „šiandien“; pārnai; b) Iš priesaginių būdvardžių (ar prieveiksmių): gūdziškai „baltarusiškai“, ju'rkiškai (juokingai) išēido; lietuviškai, senōviškai dudēna; nedabarikščei, anà varginai (vargingai) gi'vėna ankstičkai „labai anksti“, artičkai „artutėliai“, gerickai (gerokai) dāug išnaikino; gerickai tur'u mētu⁴²; toličkai (tolokai) aic'; žemickai; su -yn (neaiškios kilmės): arcin, aukščin; ragutėlas kreivin, kreivin; tolin, žemin. 2. Iš sustabarėjusių būdvardžių linksnių pasitaiko šie: bevardės giminės vns. gal.: dāugi, jilga „ilgai“; lūkterk nedāugi (truputį); vns. ir dgs. įn.: tilu (tyliai) ani's nuskrido; būvom pēsc'ōm; dgs. įnes.: dāugisà (<*daugiesa?) kas mōka „daug kas moka“. 3. Iš būdvardžių kilusių prieveiksmių su priešdėliais ir prielinks­niais, pvz.: ažūpernei, bemāž „beveik, arti“; pamāžū mažū (palengva), 42 Tos pačios reikšmės ir formos yra tarmės prieveiksmis ovickai „nemaža, daug“ (mētu jāu) greta ōvei „gerokai“ (mētu), kuris y.a kilęs greičiausiai iš jaustukų, plg. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, p. 519. 212 kùpc’âu, grók; p a n e d ã ū g i (pamažų) papamiršom; bepiga; sumindė mani p a s k e r s õ s (skersai); nãmas p a s k e r s õ s stóvi; paskersai (laňk’a paskersai); nuog mažų „iš mažens“. Slavų kalbų pavyzdžiu kartais pasakoma: p o d a b a r i k š č’ų vadzinasi; p o k a d á i k š č’ų (senoviškai) dudėna (kalba), p o k a d á i k š č’ a m u p o n ū(n) nėra sveikatos (iš seno iki šiol nėra sveikatos). § 61. Skaitvardiniai prieveiksmiai irgi yra įvairios kilmės. 1. Sustingę atskirų skaitvardžių linksniai, pvz., dgs. įnes.: nu’nái žmoni:s devì’nosą gaidži: p’jãuna; dzùiesą gãnem; ketu’ruosą šienãuom; trisą ir būvo; iš šio linksnio, gal būt, yra išriedėję ir mẽz dzùieju cig būnam; ãnas cig dzùieju būna; ãni:s ti: trijuo būna; kelintinio skaitvardžio bevardės giminės vard. ir gal.: pirma. Skaitvardis vienas su pakartota kita jo forma sudaro samplaikinius prieveiksmius, pvz.: anà vienuñm vienà būna (kaip ir kartùm); vienū vienà gi:venãi. 2. Kiti prieveiksmiai, turintys skaitvardinę šaknį, ne visi yra aiškios kilmės, pvz.: pavieni (po vieną, atskirai) neina kãltuvos; vienaipõ (vienaip) dudãna. Greičiausiai iš skaitvardinių būdvardžių yra atsiradę prieveiksmiai: v’ūt, v’ūt vienók (vienodai) šūùk’am; c’ù vienókei šãko: ažuspirk spiralù; viéntarai (vienodai, vienaip) tep vadzinase; iš viéntaro (visą laiką) meškų kìrto; vis viéntara (vis tiek) kap pavadzinasi. Tokios pat rūšies yra ir prieveiksmiai: dvejōktai „dvejopai“, nevienōktai „nevienodai“, trijōktai, vienōktai; anksč’âu gi’vėnom vienōdai (vienaip), o dar kitōdai (kitaip). § 62. Labai įvairios kilmės yra įvardiniai prieveiksmiai. 1. Sustabarėję atskiri įvardžių linksniai, pvz.; visa, iš kur atsiradęs ir vis ir, tur būt, vic (atãž vic visos; vic visi būvo; vit visi panūjojo); cieka, cieką, cieku (iš kur atsirado ir ciek); kiekas, kieku (iš šių formų išriedėjęs ir kiek „kol“, plg. kiek ana gi·va būvo); kuo „kuo“, suvisù || sùvisu, sùvis, ret. sùvis. 2. Įvardiniai prieveiksmiai su formantais, pvz., su -ur: kuŕ, niėkur, visur; su -du ~ da: kadù (seniau) kitėp dudãno (kartais ir kadui, plg. kadui būvo dzidelis mãdž’as (miškas); kadùm, plg. kartùm), tadù; su -ai, arba -(i)aip(o), (i)ap: c’anãi, cìktai, icenai, itai, itep, kai, kãp „kaip“, kitaipõ; kitãp, šėp „šiaip“, tai, tėp „teip“, šėp tėp, teipõ || taipõ, visai || visai, visaipõ. 3. Įvardiniai prieveiksmiai dažnai dar vartojami su prielinksniais (priešdėliais) arba su kitais prieveiksmiais, pvz.: ażutatai „dėlto“, dėltoji „vis tiek“, dren tō „dėl to“, ing ši „į šen“, iš šiči, kap kadù „kai kada, kartais“, kōl’ (<kodėl?; plg. kōl’ neatejei?), nug ic „nuo šičia“, tei pãc’a || tep pãc’a, ir tep bet kap „bet kaip, šiaip taip“, suvis „visai“ || suvisù, nesuvisu „nevisai“, vis viéntara, vis ciek, vic visa „visai, absoliučiai viskas“. Slavų kalbų pavyzdžiu atsiradę ir: pa jūsišku „jūsiškai“, pa mūsemu „mūsiškai“. § 63. Atskirai reikia paminėti keletą neaiškios kilmės prieveiksmių, kuriuos be atskirų komentarų ar tyrinėjimo jau sunkiau susieti su konkre- 213 čia kalbos dalimi. Savo struktūra kai kurie iš jų yra artimi įvardiniams prieveiksmiams ir dalelytėms, pvz.: c’a, cenāis, ic „šičia“, jāu, šic, ši ~ še „šen“, ti ~ tę „ten“, sin, tū: argi „taip pat, irgi“ (tōj žmona argi varginai gi·vēna), dar „dabar“ (dar visi gerai būnam) ir kt. Nežinia, ar veiksmažodžio, ar vardažodžio šaknį turi prieveiksmiai: aplinkai važ’avo; aplinkōs käl’as geresnis. § 64. Kaityba. Laipsniuojamų prieveiksmių aukštesniojo laipsnio formos paprastai yra su -iau, pvz.: anks’c’āū ne tēp gi·vēnom; arš’āū (blogiau) negāl’ būc’; pupā aukštū aukšč’āū; graž’āi; maž’āū; nāc’āu (kitaip?) utārīj; pirmāū, sāus’āū; skāudz’āū (greičiau) bēk; smag’āū „greičiau, smarkiau“. Neretai pasitaiko dar sena suprieveiksmėjusi bevardės giminės aukštesniojo laipsnio būdvardžių forma: daugės, daugėsne šalia daug’āū, plg. dāugēs niēko neturėjom; ānas dāugēs žino, kap as; dāugēsne (daugiau) niēko nežināū, nemōkū. Įdomu, kad aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai kartais padaromi net iš atskirų daiktavardžių, pvz.: kal’n’āū (aukščiau) geresnis jāvas; lob’āū „žemiau“ (lobas „slėnis, loma“). Kartais tam tikros ypatybės buvimo laipsnį išreiškia bei pabrėžia ir įvairūs priesaginiai vediniai, pvz.: bevardės giminės būdvardžiai su priesaga -(i)okas: daugōka, šlap’jōka „truputį per šlapia“; prieveiksmiai su -ickai: gerickai „gerokai, labai daug“, žemičkai „labai žemai“. Prieveiksmių aukščiausiojo laipsnio ir to paties laipsnio bevardės giminės būdvardžių formos yra tos pačios — su priesaga -iausia, pvz.: arš’āus’a (labiausiai) isigūndo; āš dāug’āus’a (dažniausiai) namō bū’nū; ger’āus’a (geriausiai) namiē būc’. Kartais aukščiausiasis laipsnis pasakomas su įvardžiu kuo(m) ar slaviška sustiprinamąja dalele -nai, pvz.: bū’bu- kuo dāug’āus’a tai būc’ ger’āus’a; kuo gil’āus’a (labai giliai) inlindo; kūom nāi plac’āus’a ti būvo. Minėtina iš kelintinio skaitvardžio pirmas padaryta forma su -ul-iausia: pirmul’āus’a (pirmiausia) aina Dzievēniškėsa. Dalelytės § 65. Būdingesnės ir dažniausiai vartojamos yra šios dalelytės: ānē, ani „né“ (ānē āni·s židz’a, ānē āni·s kū; ani paci ēda, ani kitam dioda); ar (ti ar veiki — ta paci nauda, ar neveiki — niēko nēr); až „štai“ (až in tinai aina); bēt „kad tik“ (senām bet dziena prabic’); būk lai „lyg tai“ (būk tai, sāko, po tai ligai išmirzdinėj žmones); cik „tik“ (ježukas cik, cik juda); dāgi „dar“ (dāgi lāpai nērā sprōgi); dārgi „dar“ (dārgi māža); dūr (kur vaikas? dār miēgci); do „taip, ir“ (bū’nū, do ir bū’nū); gi (jo būba gi iš Gedūnū; pirmāū gi visi lietuviškai dudāno); jāū (jāū vienu pūsti pamūšė; jāū dār (dabar) visiemu ger’āū; ar jāū isimēži); kas gi „kas tai“ (kas gi pabrūngo sēnas žmōgus jiemu); mažū „gal būt“, (reik’a gražei ažumindzic’, mažū ir skaicis); mōj „gal“ (itai mōj c’a anā aina); net (pupa išāugo net lubōsna); nē (neatsun’c’a nē lākšto, nē niēko); niaugi < nejaugi (n’āugi āni·s ne- 214 nór; n’ąūgi tu aklà būsi, ka nemacìsi); ot „štai, va“ (òt, aš taip ir pasakotàu); ùn ak „štai“ (ùn ak nãmas ragéc’); vis (ti ažìmdo vis Dzievenišk’u parãpija); vūn „štai, va, antai“ (vūn ūpė). Kai kurios čia pateiktos dalelytės (ar, anė, nė ir kt.) gali eiti ir jungtuko funkcijas. Prielinksnis § 66. Prielinksnis an pasitaiko pakaitomis su un, pvz.: atājom an grinų namų (į plikus, neįrengtus namus), tai dar neprazbūvi (neprasigyvenę); visi un darbo paišāji būvom; ažū·li ir suši·li an darbo; pùina un runkų; gimus an to dãikto. Tačiau apskritai prielinksnis an(un) tarmėje yra retas, jo vietoj dažniau vartojamas in, žr. § 71. § 67. Prielinksnis až arba ažu vartojamas su kilmininku ir galininku šiomis reikšmėmis: a) vietos, esančios už ko nors, pvz.: tadù añi·s pascìko až ūpės mus; bernai priėmė rãgenų· ažu stãlo; ažu kalnãl’o dzirvà; ažu-skrido ažu dùrų; b) laiko, per kurį ar kuriam praėjus, kas nors vyksta, pvz.: ažu mẽ-tu· papãmirė; jaučis ažu nakciės cìelu· klãnų· ūnden’o išgėrė; dár ažu sáules parėjom namó; c) priežasties, pvz.: mañ (mane) sesūla pap’jovė ažu viogu· kup-kėlėli· ažu gražu· kupcėlėli·; ažu ito degūto, visi vaikai pa-s’ūto; d) atpildo, pvz.: dėkui ažu gãru· žõdzi·; e) veiksmo objekto, pvz.: riša (obuolius) pas óbelbl· ažu koč’ūku·; vienas jėmė ažu runkos, kitas ažu kitõs; ažu ausiės— aik pas bóbu·; dziedas lãpi· ažu vuodegós ir vežiman insimetė; dziedas kiški· pàkar’a ažu ausiės, ažu ito gribùko; ir visos nór aici’ ažu jō. § 68. Prielinksnis be vartojamas su kilmininku, pvz.: be rūbų· negarai; be lópino (skarelės) šalta; išėjo be kãro; prapuolė be žin’ū. § 69. Senas, žinomas daugiausia iš senųjų raštų ir atskirų pakrašti-nių tarmių yra prielinksnis dren, rečiau drin. Jis vartojamas su kilminin-ku ir reiškia tikslą arba priežastį, pvz.: cieb vaũgo dren itok’o nieko; pãmirė dren vuogẽles; skaičius, drin mokšlo ainat. Kartais pasakomas ir prielinksnis dėl(ei): nunėšk uklonėl’us (sveiki-nimus) dėlei savo dziedùlo ir dėl’ savo sesùl’u: § 70. Prielinksnis ik(i) greta su lig(i) vartojamas daugiausia su nau-dininku, rečiau su kilmininku šiomis reikšmėmis: a) laiko pvz.: jau iki vakari namõ (namie) būs’u; šokom iki vakari; lik pãrai (iki tam tikro laiko) rei’ėa būc’; ik pernikš-č’amu mẽtamu būs; ik vėlūmai dudėno; nok mažų mėtų ik nūdzienai tep sako; 215 b) vietos, ribos, kiekio, pvz.: pinki (kilometrai) liki Dzievėniškei; ik šitām dāiktu slāp'jas; iki klūpsc'o⁴³ vānden'o; pupā ik lubū daugō; iki Dailidz'u keturi kilometrai; c) laipsnio, būdo, pvz.: ik smeŕci nūdauže „mirtinai užmušė“; buvā ligi gāli; nok žemės būvo vārpa ik viršāus. § 71. Prielinksnis in tarmeje vartojamas vietoj ant, rečiau į. Jo konstrukcijos su kilmininku ir galininku reiškia: a) vietą ar daiktą, kur kas nors yra arba į kur krypsta veiksmas, pvz.: sėdōs in kūpetos, ir gāno, ir gieda; veik'a (dirba) in lāuko; in māno lāuko vieni akmenai; išājo in cilto; in dāikto sukasi avēla ir priēda; ānas in dāikto gimis; (jaučius) išjungo in gānevos; āisim in pakapinu: (šermenų); in sāulālaidž'u (vakaruose) Ažūraisčis; ir nūsvedē in pievu: kūma, āinam in tavį; reiķ'a aici' in sāules (į saulės apšviestą vietą); ākmeni: pādeda in jo nōsi:; visi āina in dārbo; pametē sā tēvu: in rāgut'u: medį. b) būdą, pvz.: oškōs vuodega in sprindž'o; in dal'ū dalijosi ānas; in sparnū (sparnais) skraido; in pištu: vāikšč'auṇa; in vieno (iš vieno, bendrai) palāista daržas būvo; nuvēi in vējo (niekais); mokinasi in vienū penketūku: c) laiką, pvz.: dar visa in senistos susrinkō; in ritōjaus sāko; in kito vākaro atais; in dziunōs (reik'a) triskart duoce; in trec'ōs dziunōs pasak'au; d) priemonę, pvz.: in dzviei arkl'ū ažūbruke (nuvežė); in ārklo jōjau; e) kiekį, ypatybę, pvz.: namai in dzviei galū; viresnē in keturū mētu; f) objektą, pvz.: pamainīkim in kāruēs; neatais'ū in blinu; apvirsi in avieś; g) paskirtį, pvz.: in abiejū kiemū keturi arklē; dantū netur'ū, negalū in kūno (į kūną) pasimc' (pariebėti); storai šauk'a in jōs; h) būsenos ar ypatybės pasireiškimo vietą, daiktą, pvz.: sīgo in plāūc'ū: in ak'ū āklas; in grūdo per sunkū, bo jō nēr. § 72. Prielinksnis ing(i), reiškiantis daugiausia „į, pas“, vartojamas su galininku ir rečiau su kilmininku. Svarbesnės konstrukcijų su ing(i) reikšmės: a) krypties, ribos, pvz.: ing ši kėl'as; skūru: nūnesē ingi šūlini:; neprislāis' ingi sau'i; dāajom ingi ūpi; jau negāli daaic' ingi vānden'i; dziedo pupā ingi stālo daugō. Ši reikšmė išlieka ir vienam asmeniui kreipiantis į kitą, pvz.: anā gūdziškai ingi mani, aš lietuviškai ingi jū; ingi jū dudēnk, ir zdairosi kap kurc'as; b) būdo, pvz.: ākis užmestos ingi šōnu; skirkis, žāeme, ingi dvēja, o tu, dungus, ingi trēja; c) laiko, pvz.: suślūbo visi arklēi ingi pavāsari:; pasodžins'ū ridziku, rōp'ū; ka ing žiemōs būl mumu; 43 Čia gali būti ir vienaskaitos naudininkas, o ne kilmininkas, plg. § 23, 1. 216 d) apytikrio kiekio, pvz.: kėl’o moža (gal) iņgi dū kilomeṭru (bus); iņgi pustrač’o šimto galū; gilumā iņgi du metrų; e) priklausymo, paskirties, pvz.: ašis jau iņgi ratūs priguli; iņgi brōli. Tǟuruli· mergėla gieda. § 73. Prielinksnis iš vartojamas su kilmininku ir rodo: a) vietą, daiktą, iš kur kyla, vyksta veiksmas, pvz.: iš klūono ažuždegė; atājom iš kair’ōs šalies; bažnic’u· iš Nōvilišk’u· parvežė Galš’on; iš mādž’o aina, medž’an dairosi; brōlis pakėlė sǟseri· iš (nuo) žėmės; ir lāuko išveikė (išdirbo) iš mādž’o (miško); b) laiką, pvz.: atāido anksci iš rīto; iš mažū dzienū ānas tokis: iš pirmū mētų· būvo gēras; c) priežastį, pvz.: numirė iš senistos; d) būdą, pvz.: iš visās (jėgos) rėkė; iš žėmės gi·venom. § 74. Su kilmininku taip pat vartojamas ir prielinksnis nuog (ištariamas nok, nuk, nuok). Jis reiškia šiuos santykius: a) vietos, daikto ar asmens, nuo kurių kas atsiskiria, vyksta, egzistuoja, pvz.: itas brōlis liko nog momōs; gurūcei (trupiniai) nugrūvo nūg stālo; nugic dzvilika kilometrų; nūok mūs namū pinki metrai; nōk asū ātrišė akmenį; ātvogė nōk jō vaikų; negāli acimc nōk mani itū· āšarų; b) laiko, pvz.: nūok rito marci nieko neveik’a; nūok to laiko prāminė šepetinė; nūok maženū acimena; kėl’a visūs nūok dzviejū mētų; c) priežasties, pvz.: dzīevas žino, no kō asidegė; nuk senistos pagaišo kāruvė; ir nōk tēvū strōkas (baimė) ir nōk karāļ’aus sarmatā; paskavōj nōk to lietāūs; d) tikslo, paskirties, pvz.: nok kōsul’o gerai; juos šucina nuo kōs’ul’o; e) priklausymo, sąlygos, pvz.: ir nōg žmogāūs priguli; nūok virū. paāido (priklauso); f) būdo, pvz.: visōk’os pāsakos nuo gālo gālu· (iš pradžios iki galo) pašnekės; g) šaltinio, kilmės, pvz.: nuog bobūt’u· acimena sekmės; Dzievėniškės irā vārdas duōtas nuog dzievū; Jurgelāvīč’o mēdzis nuok pavardės. § 75. Prielinksnis pas vartojamas su galininku ir reiškia: a) vietą ar daiktą, kur kas krypsta, yra, pvz.: jāucis žėlei pririšė nosį; pas vāndenį; irā pas jāknās ir kasā; pririšė pas tvōrų; plāukus rāuna ir riša (obuolius) pas obelb· ažu koč’ukų; nuvažiuotau až pas sūnų; ānos išėjo pas upēlb·; anā pās žižmū kǟl’u· būna; pas vūogas sēdz’; pas kasās pririšė akmenį; pas veršėlį prilipo; b) kalbos paskirtį, kreipimąsi į ką nors, pvz.: klāus’a pas jūs vilkas; paprašīkit pas mōcinų; gaidzis klāus’a pas ōžį; vis vientara, ar pas pāc’u· vūtar’ik, ar pas pāc’u·. 217 § 76. Prielinksnis per vartojamas su galininku reikšti: a) vietai, kurioje ar per kurią kas nors vyksta, pvz.: per viduribales iškinta; runku sopa per riešėli; per mādzi- aina, netraš-kina, pēr ūāndeni- — nečebulškina; per Dzievēniškes reik'a važiuoc'; per tuoru- pér lindo; dziėdas per pūpu- nulindo dungun; b) atstumui, pvz.: per ūpi- ir Sabal'ūnai; va, č'a, per vienu- cik valaku-; c) laikui, pvz.: per naktēlbi nemiegójau; d) būdui, pvz.: smilgu párdurė per pus'āu. § 77. Vienas iš archaiškesnių prielinksnių yra pie, pi „apie, prie“. Vartojamas jis paprastai su galininku ir reiškia: a) vietą, pvz.: ānos pie budin'ku- židz'a; jū pie namūs būna; pie Dievėniškes kitēp vadzinasi; pie mādzi- būna: anā pie kumpū- kap dāvēi ir ažūdauže. b) apytikrį kiekį, pvz.: pie pin'k'ōlika būs daiktū; pie pin-k'ās susėkem (pasekėm sekmes); su jūom dār pie šeši vyrai; ažu-mokėjo pie penk'ās kapeikās; c) laiką, pvz.: pie visašuenti- būs du mētai (vaikui), pie dzuvalandi musėsi; d) objektą arba asmens santykį su tam tikru objektu, pvz.: pie órati (arima, arimo meta) pasakīsū: pie tuos raštūs dudēno pie akėc'as medž'aginės dār (papasakojau); rūpinasi pie dārbu-; sekmė pie tris sāseris; sekmė pie ošku; anā suvis pie mān' pamiršo. § 78. Prielinksnis po randamas su naudininku, įnagininku ir galininku šių reikšmių: a) vietos, pvz.: apsistābdēm (sustojome) net po Rigū; vienas su-nūs tipo Vil'n'ū būna; po šalis lija lietūs; Žąslai po Skaivonimi; Žvirgždės po Ureleis; nakūojo po kampū (lauke); palīndo po klūono (naud.), spāl'uosna; tas žuvis po vežimi suvalgēm; vė veršelis nuvējis po tuārtu gieda; telīkas smūkst po pėč'um; āni's ēmė ir pōk ituom aglī paskaudjo nok to lietūs (<pog< pogi? pagal nok); b) krypties, pvz.: aik ti po kairei; trāc'as nāmas po ciēsei; mās pavīrtom po tūo? pusī (šioje respublikos sienos pusėje); c) laiko, pvz.: po tai ligai labai išmiradzinėi žmones; sirgo po vaiki (gimdymo); po arimi akėjo; po sl'ūbi rasirinko važiuoc' namō; d) priklausymo, pvz.: mēs likome vēlēi po vōkiec'o (naud.); būom po vokieceis; e) paskirties, pvz.: miš'os po tēvām; rit miš'os po tēvāmu; f) priežasties, pvz.: po senistai (kai) kām atēmė. § 79. Prielinksnis prieg (prig, prik) vartojamas su naudininku reikšti: a) vietai, pvz.: k'āul'u- migis prik tvārti; šlāp'ja kur prieg ūpeli; varnâgri-bis āuga prik lākūmu; 218 b) asmeniui, prie kurio kas darosi, pvz.: prieg bērni sėdasi mergą; kok’à bučis prik sėserei; anis prieg mán’ auga; dudėnom priek tėvąmu; c) kokybei, pvz.: žamė prik móli; d) būdui, pvz.: prabuvau vis prig darbį. § 80. Prielinksnis prieš (kartais priešei) vartojamas su galininku šiomis reikšmėmis: a) laiko, pvz.: prieš pjūti: pądėgem; buvo jau prieš mė- n a sį; b) vietos, pvz.: džiūru (esančią) prėš kiėmu (kaimą), vadzino Sėdzimos; praijo prieš manį; priešei manį stojos. § 81. Prielinksnis pro vartojamas su galininku daugiausia veiksmo krypčiai reikšti: a) per ką nors kiaurai, pvz.: pro są akis pati išlindau; pro vartus ir pabėgau; b) pro ko nors šalį, pvz.: kėl’as aina pro namūs. § 82. Prielinksnis su reikalauja įnagininko ir vartojamas daugiausia buvimui kartu, drauge (su įvairiais kitokiais reikšmės atspalviais — bendravimo, priešpastatymo, ypatybės) reikšti, pvz.: su mergišt’i abidzvi būnam; romėlėi su vašku; jauč’us vienu su kitu riša; norėtųs su juo padudėnc’, nežinói, kas su kūo’i mušasi; kăulė su ketur’omi ausimi; pirčis su priemenėli. § 83. Prielinksnis už tarmėje retai pasitaiko, pvz.: jauč’us vienu su kitu vis už vuodegų riša. § 84. Tarmėje vartojama viena kita konstrukcija ir su dviem prielinksniais, plg.: iš ažu: kap rādo pláuku; brituv- iš až a ñ’co ir p’jauc’; iš ažu krūmo pagundžino; iš ažu kumpo sister’a akmen’u; iš po: kiškis iš po krūmo šoko; iš po lėbo (kaktos) in mani žolūteri; lig po: lik po vėlikai buvo; palig: intráukė ranku palik pėc’o; šalig: vánden’o šalik kraštais; kárvės šalik piūvi pláu- k’a; salik júostai vánden’o; ažimk mani salik kákli; § 85. Iš naujesniųjų prielinksnių daugiau vartojami šie: aplink: aplink kiėmu: kap pradėi aic’; arci: dar ir mės arci viėšo kėl’o būnam; tarpuì (rečiau terpuì): As’uklė tarpui mędz’o, terpuì šavi dudėna; plg. E. Volterio užrašytą pavyzdį: tarpui kalnu, tarpu lobu černuškele židze 185; viduì: viduì pirk’os vaikas; E. Volteris rašo: vido kalno, vido lobo černuškeles židia, 185 (formos vido galūnė o vietoje -ui gali būti tos pačios kilmės, kaip ir vyriškosios giminės daiktavardžių vns. naudininko, žr. § 23,1); viruši: viršuì mędz’o dzieškà (duonkubilis) rūksta. 219 Ištiktukai § 86. Daugelis ištiktukų, kurie imituoja garsus, susijusius su įvairiais judesiais, arba reiškia vaizdus, atsiradusius veiksmo metu, baigiasi priebalsiu c, kartais t, pvz.: bóba c’ùpc’ gaidżi ažù vuodegòs; d’zùpc’ paukštėla galvón ir l’vonėlis atgijo; ãnas kišc’ nósi’ pirk’on; tėvas klãs c’ eidùj pirk’os maišù; kãrvė limšc’ ir suverpė, limšt’ ir apmetė, limšt’ ir išaudė, limšt’ ir išbal’čino; gaidùkas ốpc’, ốpc’, inlindo lazdõn; ãnas srùbc’ ir acigėrė; ažùglòstė gražei ir šùsc’ pẽc’un. § 87. Nemažai yra ištiktukų, kurie baigiasi balsiu, dvibalsiu ar kitu priebalsiu ir išreiškia staigaus veiksmo garsus arba imituoja paukščių, gyvulių ar daiktų balsus. Sakinyje jie dažniausiai vartojami grupėmis, pvz.: avìs bė bė in pievos; br’ukū br’ukū dešimta sesùo; ãnas tep kap gaidżis in pìrštù vaikšć’una, c’àp, c’àp paspùcis, pašiŕdżis; cìk, cìk, kàs mán būs; c’ùku, c’ùku gaidżùku: c’ùku, c’ùku po pirkùtį; dzìn, dzìn, dzìn dar gi’va; fė, fė, fė, sãko ožis; praėjo vilkas šònan pirk’os ir ėmė pùsc’ie: fùk, fùk, fùk; o Jonėlis fùrr nuskri̇do; gũã, gũã, žaľci, balci, sãko vàrna; koŕ koŕ, džiedzo gaidżis bóbos vištai aki: iždaužė; k’àule krùk krùk dabėgo ingi ižuolu: mū, mū, mū, paskõrė Iuonėlis, džiedzo su’nus ir bóbos sunùs; sikrù, tu bobùle; slėp varšùkas ir pargrùvo; c’àũ, r’ãũ, r’ãũ nesprãusk, sãko kalãitė; kukū, kukū devini broliukai; ita dudėlė tu l’u l’ū. § 88. Įvairūs ištiktukai sakinyje labai dažnai pakeičia veiksmažodį; pvz.: rag’ù bámc’ ir bámc’, galvón ir galvón gaidżis mūs susiedo gaidż’o; anà c’ùpc’ c’ùpc’ — šun’ùkas; kap ani’s ateina, delnùosna p’làukšć’ ir šòka čik vieni razbàini-kai (plėšikai); anà šmùkšć’ pẽc’un ir paska-võja; kùr buvi, kùr nebùvi; c’ùuc’ do c’ùpc’; pirk’ą k’àulait’ù ne trėršč’; ataido vilkas: stùk, stùk lungàn; tãp tãp kãcinas per pirk’ù; tėvas glėsc’ lazdõn, paskõris Iuonėlis; ãnas kišt’ galvù; lãpė kàpt’; pikšć’ kap rózas ir pataikė tū merginù; cik plìksc’ ir nẽrà (nušovė); mergìštė plùmc’ pelitei ir negi’và; anà šl’ùkšć’ akis-na ir išvirino; anà šmùkšć’ pẽc’un ir miẽgće; dzeŕ, dzeŕ dzeŕ tėvas kàulus dukterìės pirk’òn. Iš ištiktukų yra sudaryta daugumas tarmės veiksmažodžių su priesaga -erėti, žr. § 43, 2. Kaip matyti iš pavyzdžių, tarmėje daugiausia vartojami vaizdus ir garsus reiškiantys ištiktukai. Rečiau pasitaiko ištiktukų, perteikiančių įvairius pojūčius, pvz.: man cik smìlkt širdżìn, vaiko nėra. Pažymėtina, kad ištiktukai daugiausia vartojami tautosakoje. Buitinėje kalboje jie retesni. Jaustukas § 89. Dažniau tarmėje vartojami jaustukai yra: à, ai, ajajái, àk, oi, òch, òt; plg.: aĩ, kap mumì ãnas nepaćiko, tóks miegùlis; aĩ, tadù buvò sunkù gi’vénc’; ajajái, kok’à vėpucìne; ajajái, kap sópa gálvu’; àk, tėvėli mánas, radnasai mánas; oi, džiedùkai, álkanas, aš álkanas; oi, 220 às senėj jau atbėgau: o i, aš net trūkterėjau: ò t, bijojom, rãgis, ir sáula i mùs nėšvietė; ò t, buičis nèsvedė „ot, nesisekė gyventi“; ò t, dapàsakojo anà; ò t, kokis rūpescis. Kartais tas pats jaustukas pasakomas du kartus arba sakinyje pakartojamas kelis kartus, pvz.: a i, a i, káp àni·s mumi ėdė; o i, o i, koki jūs dėgù·s blinai; ò c h, ò c h, dar (dabar) padarìsme piĩ’ku· ir vìlkas nesu-gr’ãũš; à, klumpei jūs, à, š’okìe, à, tokìe jūs; gãne, gãne, o i, káp gãne, o i káp girdė; ò t, cinginìs, ò t, pradėjo cingin’úoc’ mã vaik as; ànis, ò t, badùoja, ò t, netùri ko vãl’gi·c’. Jaustuku kartais pastiprinamas neiginys, pvz., o i n’ė! neėdzis, negėris. Retkarčiais viename sakinyje pavartojami du skirtingi jaustukai, pvz.: a i, brúngus dziedùkai, o i, mani gãne, nežìn’à kas tokìs. I š v a d o s § 90. Dieveniškių tarmė lietuvių kalbos mokslui yra svarbi daugeliu atžvilgių. Dėl savo geografinės padėties, o taip pat dėl įvairių istorinių priežasčių kurį laiką neturėjusi glaudesnio kontakto su kitomis lietuvių tarmėmis, nepatyrusi didesnės literatūrinės kalbos įtakos, Dieveniškių tarmė iki šiol išlaikė nemažą archaiškų faktų, plg. vardažodžių ir įvardžių daugiskaitos naudininko formas su galūne -mu (tõmu visõmu trùmu mergìs-tėmu); vyriškosios giminės daiktavardžio vienaskaitos naudininko formas su galūne -o (bóba sãko kišk’o); vienaskaitos ir daugiskaitos adesyvo ir aliatyvo formas su postpozicija -p(i) (t’ėvip, gaiõpi, namõpi, ju’sùmp, mu’sùmp); būdvardžius su išlaikyta senąja kirčio vieta (ùiresnė, ùir’aus’a); atematinių veiksmažodžių įvairias liekanas (vãsa ra, o tu m i e g m i); liepiamosios nuosakos formas be formato -k-: (k i m š, úuodegu· ùpen; a d ú o i mán žuvis); sangrąžinių veiksmažodžių formas su kirčiu galūnėje (sėdasi, sėdãus, radosi, stojosi, govės, radõs, sėdõs, stojõs, stojotės); atskirus prieveiksmius (dãugės, rečiau dãugėsne; nu·nai); atskirus prielinksnius bei jų konstrukcijas (a ž u m ė t u· papãmirė; sušlùbo uisi ark-lėi i n g i p a v ã s a r i; n u o g b o b ù t u· acìmenam; jù p i e n a m ù s būna; ãnos p i e b u d z i n k u· žìdz’a; k’ãul’u· migis p r i k t u ã r t i). Dėl glaudžių kontaktų su slavų (ypač baltarusių, kiek mažiau rusų ir lenkų) kalbomis tarmėje yra atsiradę nemažai įvairių hibridų, vertinių iš tų kalbų. Ypač slavų kalbų paveikta veiksmažodžio daryba, plg. priešdėlėtuosius veiksmažodžius (ažusìrk’, pras̀kaic’) ir ypač veiksmažodžius su antriniu priešdėliu pa- (ùsi bernai p a a p s i v e d ė; seni jau p a p ã-m i r ė). Dėl slavų kalbos įtakos yra atsiradę ir atskiros prielinksninės konstrukcijos (po kadàikšč’amu, dar a ž u s á u l e s parėjom namõ; miš’os p o t i e v ã m u). Kai kurių įdomių tarmės reiškinių kilmė yra neaiški, pvz.: d>g, t>k, plg. dãug v a n g e n ù (vandenų) i rà; mãno gėgė (dėdė) pãmirė; p ė r- 221 verkė (pervertė) visu namu; dankėlei (danteliai) geri; pasikiko kėvukas „pasitiko tėvukas“. Per Dieveniškių tarmės plotą eina riba tarp rytų ir vakarų dzūkų. Pagal dažnesnį mišriųjų dvibalsių am, an, em, en virtimą į um, un, im, in ši tarmė yra artimesnė rytų dzūkams. Tačiau daugiau yra fonetinių ir morfologinių ypatybių, kurios Dieveniškių tarmę glaudžiau sieja su vakarų dzūkais. ДЕВЯНИШКИСКИЙ ГОВОР И. ЛИЛИПСКЕНЕ и А. ВИДУГИРИС Резюме В статье излагаются характерные особенности литовского говора, который находится в самом юго-восточном уголке Эйшишского района Литовской ССР в окрестностях местечка Девянишкес. Девянишшский литовский говор привлекает внимание языковедов уже на протяжении 80 лет. Среди исследователей этого говора находились такие известные лингвисты, как Э. Вольтер, К. Буга, П. Арумаа и др. Поскольку Девянишский литовский говор находится на окраине нынешней этнографической территории литовского языка, в нем сохранились многие архаические особенности. Все имена и местоимения в дательном падеже множественного числа имеют окончание -mu: bról’amu, tōmu visōmu trīmu mergištemu; seniem žmōnemu. Формы мужского рода дательного падежа единственного числа наряду с окончанием -u имеют и окончания -o (bōba sāko kiš’k’o) или i в предложных конструкциях (kāruvės sālik pilū i plaukė). Иногда еще встречаются формы адессива и аллатива с постпозицией -p(i): tieup, galopi, ju· simp, mu· simp. В фольклоре наряду с формами повелительного наклонения aik, būkie встречаются формы без суффикса -k: a dúo i man žuvīs; k i m š vuodegu· špen. Некоторые возвратные глаголы сохранили ударение в окончании, напр.: sėdasi, sėdaus, radosi, govės, stojos. Говору характерны наречия: daugės наряду с daugėsne nu·nai и некоторые предлоги, как напр.: ažiū, dren, ingi, nuog, pie, prieg. Девянишский литовский говор уже давно находится в тесных контактах с славянскими языками (особенно с белорусским, менее с русским, польским). В результате этих контактов в говоре появилось много новых слов, образованных по примеру славянских языков. Особенно ярко влияние славянского словообразования проявляется в глаголе, ср. приставочные глаголы (ažusirc’, praskaicic’), и особенно многочисленные формы с вторичной приставкой pa- (paapsivedė, paisigāndo, papamire). Под влиянием славянских языков в говоре появились и некоторые предложные конструкции (ср. po kaddikšč’amu, po mūsemt; dār ažiū sāulės parėjau namō; miš’os potėvāmų). Кроме того, говору характерны своеобразные фонетические явления, происхождение которых еще не установлено, ср. d>g и t>k перед гласными переднего ряда: dankālei (дэнтеляи), gėgė (дедё), pasikiko kėvukas (паситико тёвукаѕ), vangen’o (ван- денио). На основании двоякого произношения дифтонгических сочетаний am, an, em, en (как am, an, em, en и как um, un, im, in) Девянишский говор следует считать переходным говором между западно-дзукскими и восточно-дзукскими диалектами литовского языка. 222