Dieveniškių tarmė

LIETUVIU KALBOS GRAMATINE SANDARA L:1L.ETU.V OS T.8R MOK:S LU ,AKADEMLEJIA DIEVENISKIU TARME J. LIPSKIENE ir A. VIDUGIRIS Svarbesni tarmės ploto ir jos tyrinėjimo istorijos duomenys § 1. Dieveniškių tarme iš tradicijos vadinama Dievėniškių miestelio apylinkių tarmė. Tai buv. Ašmenės apskrities, dabar Eišiškių rajono Poš- konių, Jurgelionių, Pagaujény (Šarkaičių) ir Dievėniškių apylinkės, su- darančios savotišką Lietuvos respublikos pietryčių kampo iškyšulį. Lietuviškiausi kaimai yra šio iškyšulio viduryje, abipus Gaujos upės: Valatkiskés, Kmelnifikai, Padvarės, Poškonys, Siaurimai, Lastaūčikai, Di- „džiūliai, Grybiškės, Rimasiai, Stalgonys, Bėčionys, Kaziūliai, Šaltiniai, Skraičionys, Dievėniškės, Verseka. Šiek tiek toliau į abi puses nuo Gaujos upės yra dar gana lietuviški kaimai: Senieji Miežionys, Žižmai, Mačiū- čiai, Šiudainys, Ramėoškos, Milkūnai ir kt. Pakraštiniuose kaimuose (pvz., Pavydonys, Skaivonys, Siliai, Pagaujėnai, Dvariškės, Kalviai, Pliustai, Zabiėliškės ir kt.) kalbama daugiausia mišriai: lietuviškai ir vietine bal- tarusių tarme, kuri stipriau yra įsigalėjusi rytinėje iškyšulio pusėje (pvz.: Vaškėliai, Vaišūtkiemis, Vėžiakiemis, Daulėnai, Antaniškės). Kai kuriuose kaimuose lietuviškai iš mažens daugiausia yra kalbėję tik vyresnieji arba seniausieji vietos gyventojai. Lenkišką mokyklą dabar lankantis jaunimas arba seniau ją lankę vyresniosios kartos žmonės moka ir lenkiškai, tačiau lenkų kalba čia niekam nėra gimtoji. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vien lietuviškai buvo kalbama ne tik minėtajame plote apie Dieveniškes, bet dar ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje apie Surviliškes, Kauleliškes, Geranainių apyl. šiaurinėje da- lyje, apie Armoniškes, beveik ištisai Varenavo, Rodūnios rajonuose ir Įvi- jos rajone apie Lazunus'. ! Plg. Obszarz języka litewskiego w gubernii Wilenskiej, ,,Materyaly antropologicz- no-archeologiczne i etnograficzne, t. 3, Krakéw, 1898, p. 60—61; J. Rozwadowski, Objasnienia do mapy jezyka litewskiego w gubernii Wilenskiej, ,Materyaly i prace ko- misyi jezykowej Akademii umiejetnosci w Krakowie“, t. 1, w Krakowie, 1904, p. 89—93 ir jo žemėlapį. 183 Nedaug ką pakitusi padėtis išliko ir beveik visą pirmąjį XX a. ketvirtį. Apie lietuvių kalbos vartojimą Ašmenos, Lydos ir kt. apskrityse liudija tuometinė lietuvių ir lenkų spauda2 Ankstesni, maždaug XIX a. trečiojo ketvirčio duomenys apie lietuvių kalbos vartojimo ribas to meto Ašmenos ir Lydos apskrityse yra tik apy- tikriai, netikslūs, dažnai prieštaringi ir dėl to ne visi patikimi. Vis dėlto jie nors iš dalies atspindi to meto lietuvių etnografines ribas* ir kartu to meto sudėtingus poslinkius, kurie vyko, pradėjus formuotis žmonių na- cionalinei sąmonei. Lietuvių kalbos išplitimą ir santykį su kitomis kalbomis bene geriau- siai parodo 1863 m. Erkerto sudarytas etnografinis atlasas*. Tačiau Er- kerto išvesta etnografinė riba su lietuvių skaičiaus procentais ne visur tiksliai rodo vietas, kuriose tuo metu dar kalbėta lietuviškai. Šiuo atžvilgiu tam tikrų pranašumų turi 1861 m. A. Korevos išvesta, nors irgi netiksli, lietuvių etnografinė riba’. Ji eina į rytus nuo Graužiškių, Klevyčios, Nor- viliškiu (Ašmenos raj.), tačiau į šiaurę nuo Geranainių, Kauleliškių (Vare- navo raj.), Žirmūnų (Lydos raj.) ir tolokai pietryčiuose palieka Lazūnus. Lazūnų neapima ir 1865 m. Archeogralijos komisijos leidinyje? Pr. Kojalo- vičiaus išvesta linija, einanti gerokai į pietus nuo Dieveniškių ir Geranai- nių". . Iš 1851 m. P. Kepeno8 išleisto schematisko atlaso sunku pasakyti, kiek toli į pietryčius nuo Dieveniskiy praeina lietuvių kalbos vartojimo riba. 2 Žr. J. S-klys, Prie statistikos Vilniaus gubernijoje, „Varpas“, 1903, Nr. 2, p. 36; Lietuvių padėjimas Vilniaus vyskupijoje, „Viltis“, 1908, Nr. 104, 115—125, 130, 132, 133; 1913, Nr. 23; plg. Lietuvos žemėlapį su etnografijos siena, „Lietuvos ūkininko“ bendrovės leidimas (be datos); Ze stosunkėw litewsko-polskich, Warszawa, 1907; M. Rémer, Sto- sunki etnograficzno-kulturalne na Litwie, Krakéw, 1906, p. 3—35; A. Doritsch, Beitra- ge zur litauischen Dialektologie, „Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft, t. 6, Heidelberg, 1912, p. XVI—XVII; K. Werbelis, Russisch-Litauen. Statistisch-et- nographische Betrachtungen, Stuttgart, 1916; J. Zaremba, Stosunki narodowošciowe w wojewodztwie nowogrodskim, Warszawa, 1939, p. 138—146. ; 38 Terminą „etnografinės ribos“ lietuvių kalbos vartojimo ribų prasme kartais pavar- tojame todėl, kad daugelio XIX a. rusų etnografinių atlasų ribos buvo išvestos pagal kal- bų vartojimo kriterijų. 4 Žr. DruorpaduueckKuiū artsnac Šanajino-pyccKHx rydepHuė u cocejntHuHx GjacTefl, coct. P. ®. Epkeprowm, CIIB, 1863; Atlas Etnographigue de provinzes habitees en totalitė on en partie par des polonais, Par R. D'Erkert, St. Petersbourg, 1963. 3 Žr. MarepiaJiki pas reorpaddin i crarucTHKu. Poccin, Buaeuckas ryGepuias, cocT. A. Kopes a, CIIB, 1861; plg. „Vairas“, 1914, Nr. 16, p. 6. 6 Žr. ĮlokyMeHTbi oObsicHsioniie ucropilo 3ananunno-Fycekaro Kpas H ero OTHOLIeHiA kb Poccin u Tloawws, CITB, 1965; plg. „Vairas“, 1914, Nr. 16, p. 7; K. Werbelis, min. veik., p. 68; P. Klimas, Lietuva, jos gyventojai ir sienos, Vilnius, 1917, p. 45. 7 Reikia priminti, jog tuo metu Dieveniškės dar buvo Geranainių parapijos filija, Zr. Executorium decretum de limitibus dioecesis Vilnensis, Vilnae, 1854, p. 28. 8 Zr. Druorpaįdusueckas Kapra Esponeiickoit Pocein, cocrasnena Il. Kernnenom, CIB, 1851. 184 Kitų etnografy ir net kalbininkų, lietusių lietuvių etnografines sienas pietryčiuose, žinios yra dar mažiau tikslios, A. Kirkoras? A. Ritichas!® ir net J. Karlovičius"! su F. Kuršaičiu'? už lietuvių etnografinio ploto ribų paliko ne tik Lazūnus ir Žirmūnus, bet ir Dieveniškes su Norviliškėmis. Daug tikslesnių duomenų apie lietuvių kalbos vartojimą buvo 1867— 1880 m. surinkęs Rusijos Geografinės draugijos narys J. Kuznecovas, ren- gęsis sudaryti tikslų Lietuvos etnografinį žemėlapį. Jo nurodytos gyvena- mosios vietos, kuriose dar daugumas žmonių kalbėję lietuviškai, siekia Surviliškes, Geranainis, Žirmūnus. Tik didelė lietuvių sala apie Lazūnus, Bokštus, Jurotiškes, Dūdas ir Lygomovičius nebesusisiekė su lietuviškomis Geranainių, Dieveniškių apylinkėmis!'*, XIX a. pirmojoje pusėje lietuviškai kalbėta dar plačiau. Geras šio krašto žinovas istorikas M. Balinskis su T. Lipinskiu nurodo, kad lietu- viškai kalbama vakarinėje Ašmenos apskrities dalyje apie Graužiškes, Vel- butus, Klevyčią, Norviliškes, Surviliškes, Dieveniškes, Geranainis, Lipniš- kes, Bokštų seniūnijoje, Trobų parapijoje, apie Takoriškes, visoje Įvijos parapijoje ir apie Lazūnus'*. Kad tuo metu nuo Dieveniškių, Geranainių dar ištisai lietuviškai kalbėta iki Įvijos, taigi ir iki Lazūnų, patvirtina 1827 m. užpildyta Vilniaus vyskupijos parapijų apklausos anketa apie lie- tuviy kalbos vartojima'®. Vadinasi, dabartinis Dieveniškių (lietuvių tarmės ploto) iškyšulys, primenantis pusiasalį, yra kadaise buvusio daug didesnio lietuvių etno- grafinio ploto dalis'®. Lietuviškai kalbančių arba mokančių kalbėti dar iki šių dienų yra apie Lazūnus, daugelyje Varenavo (Balatnos) rajono ir ypač Rodūnios raj. kaimų". $ 2. Dieveniškių tarmė tiek dėl savo geografinės padėties, tiek dėl retų kalbos ypatybių palyginti seniai atkreipė kalbininkų akis. Jau 1886 m. 9 A. Kupkop, Bruorpadhduueckuū Barsisų Ha Buzenekyto ry6Gepniio. DrHorpadhnue- ckuit c6opuuk, CITB, 1858, p. 120—I121. '0 DdrKorpaduueckas Kapra Esponeiickoii Poccin, cocr. A. O. Purruxom, CIB, 1875. ; I Žr. J.Kartowicz, O jezyku litewskim, 1875, p. 250. ? Zr. F. Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, žemėlapį. 8 Zr. IO. Ky3HeuoBs, JluroBekuft Hapo1, ero paccejienne H YHCJAEHHOCTb, Rusijos geografinės draugijos archyvas Leningrade, fondas 11, aprašas 1, Nr. 18, p. 12, 13. 4 Žr. M. Balinski i T. Lipinski, Starožytna Polska, t. 3, Warszawa, 1846, p. 251. 15 Žr. BegomMocTH 0 Kocrejtax H MOHaCcThIpax Bujienckofi anapxun, 1827, Lietuvos TSR Centrinis valstybinis istorinis archyvas, fondas 694, aprašas 1, byla 769, p. 5. '8 Zr. Lietuvos TSR Mokslų akademija, Istorijos institutas, Lietuvos TSR istorija, red. J. Žiugžda, t. I, Vilnius, 1957, p. 64—65; plg. J. Jakubovskis, Tautybių san- tykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją, Kaunas, 1922, p. 5—6; plg. W. Wielhorski, Litwa etnograficzna, Wilno, 1928, žemėlapis Nr. 15. 'T Plačiau apie tai, žr. „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 2, Vilnius, 1959, p. 195, 215, 242—243; t. 3, Vilnius, 1960, p. 177, 191; plg. Lietuvių kalbos tarmių atlasui surinktą medžiagą, esančią Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros in- stitute. 185 šios tarmės tyrinėti buvo atvykęs žinomas kalbininkas ir etnografas, tuo- met dar Peterburgo universiteto privatdocentas E. Volteris. Tuo pačiu žy- giu jis rinko medžiagą Zietelos, Lazūnų ir Benekainių apylinkėse. E. Vol- terio paskatintas, Dieveniškių pradžios mokyklos mokytojas G. Ausiukas (Avsiuk) yra užrašęs ir kitais metais jam į Peterburgą nusiuntęs keletą lietuviškų tarminių tekstų (dainų, mįslių ir kt.). Antrą kartą E. Volteris čia (Dieveniškių ir Lazūnų apylinkėse) lan- kėsi 1893 m. Tų abiejų išvykų metu surinktąją medžiagą — būdingąsias Ašmenos (t. y. Lazūnų ir Dieveniškių) tarmės ypatybes, tekstų pluoštą (dainas, pasaką, taip pat keliolika mįslių) ir retesnių žodžių žodynėlį jis paskelbė 1895 m.!® Tačiau E. Volterio užrašyti tekstai šių dienų akimis turi daug trūkumų: žodžiai ir jy formos pateiktos nesukirčiuotos, be to, kartais netiksliai užrašytos, nepažymėtas balsių ilgumas, neskiriami balsiai e, ė, o kartais uo ir 0, nenuosekliai atsispindi priebalsių kietinimas. Todėl E. Vol- terio medžiaga dabar turi reikšmės tik istorijai ir palyginimui. Apie 1906 m. Dieveniškių apylinkėje yra lankęsis K. Būga. Užrašytąją medžiagą jis gausiai panaudojo įvairiuose savo raštuose, tačiau atskirai apie šią tarmę nėra raSes'®. Jo surinkta, nors ir negausi, medžiaga yra labai vertinga, nes ji užrašymo tikslumu atitinka visus šių dienų dialek- tologijos reikalavimus. Palyginti gerų Dieveniškių tarmės tekstų pluoštą su komentarais yra paskelbęs estų kalbininkas P. Aruma, kuris čia rinko medžiagą apie 1928— 1929 m.2° Jo darbas tebėra svarbiausias plačiau prieinamas šaltinis apie Dieveniškių tarmę. Tačiau ir P. Arumos darbas neduoda pilnesnio šios labai įdomios tarmės vaizdo. Dieveniškių tarmės medžiaga palyginti daug operavo E. Frenkelis, 1936 m. rašydamas apie to meto Vilniaus krašto lietuvių tarmes*?!. Jis rė- mėsi daugiausia kitų surinktąja medžiaga, o pats, atrodo, šios tarmės plote nėra buvęs. Lietuvių kalbininkai nuodugnesnį šios tarmės tyrinėjimą galėjo pra- dėti tik Tarybų valdžios metais. Šios tarmės tyrinėti 1952 m. ir 1964 m. buvo atvykusios Lietuvių kalbos ir literatūros instituto organizuotos dia- lektologinés ekspedicijos. Be to, beveik kasmet čia lankosi atskiri respub- likos kalbininkai, kraštotyrininkai. 8 E. Volter, Zur litauischen Dialektkunde, „Mitteilungen der litauischen litterari- schen Gesellschait“, t. 4, Heidelberg, 1895, p. 173—186. 19 K. Būga, Užrašai, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto Mokslinės bibliotekos rankraštynas, signatūra D. 545, p. 26. 2 P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit gram- matischen Anmerkungen, Dorpat, 1931, p. 19—30, 61—64. 2 E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Li- tauischen, „Balticoslavica“, t. 2, Wilno, 1936, p. 14—107; Apie Vilniaus krašto lietuviškų tarmių ypatybes (reti slavų žodžiai ir konstrukcijos šiose tarmėse), „Lietuvių tauta“, t. 5, Vilnius, 1935, p. 257—262. 186 Medžiaga, kuria remiantis rašytas šis straipsnis, daugiausia yra rink- ta 1964 m. ekspedicijos metu?? iš aukščiau minėtų (žr. $ 1) kaimų. Atskiri sakiniai ir formos buvo užrašytos dar Dailidžių, Paginų, Jokūbiškių, Ureliy (Urlionių), Jurgelionių, Pajurgelionių, Medinių, Pūlkių, Šarkaičių, Gedū- nų, Šiurkščių, Prabaščiškių, Rūdnios ir kituose kaimuose. Fonetinės ypatybės Vokalizmas $ 3. Dieveniškių iškyšulys įeina į dzūkų tarmės plotą ir skiria vaka- rinius ir rytinius dzūkus. Vakarinėje iškyšulio pusėje iki Dieveniškių apy- linkės rytinės ribos mišrieji dvigarsiai am, an, em, en tariami dvejopai: šalia brunkt@lis®®, kumpas, lūngas, runka, grindzi'mas, pinkolika, peč'a difikscis, Zintas sakoma neretai ir branktélis, langas, lankas, lanka, ranka, pėmpė, penktas, žėntas ir kt. O žodžio vandūo šalia vanduo ir esamojo laiko padalyvio formų ainanc’, važ'ūojanc' iš viso negirdėta kitaip tariant. Gali atrodyti, kad formos su am, an, em, en čia yra atsiradusios dėl literatūrinės kalbos įtakos, nes ankstesniuose dialektologiniuose žemėla- piuose riba tarp vakarinių ir rytinių dzūkų vedama toliau į vakarus?*. Tur būt, ši riba nurodyta, remiantis E. Volterio medžiaga, nes Ašmenos tarmės aprašo įvade jis pažymėjo, jog Dieveniškių ir Benekainių apylinkių tarmės niekuo nesiskiriančios ir toliau aprašinėjo vien tik Dieveniškių ir Lazūnų tarmių faktus?s. Kad Dieveniškių apylinkėje šie dvigarsiai tariami dvejopai jau seniai rodo ir XX a. pradžioje K. Būgos užrašytoji medžiaga, pvz.: duiikstsjo, inkūndo, lūngu“, pūntsis, ūntsis, pinki, bet ir grambuolis, dntsis, ranka, vandenjo®. E. Volterio spausdintuose tekstuose nuosekliai randamos for- mos tik su i, u+m, n rodo jj rinkus medžiagą daugiausia iš rytinės Dieve- niškių tarmės ploto dalies, t. y. Norviliškių apylinkės kaimų, kur ir dabar senieji vietiniai gyventojai minėtų dvigarsių kitaip netaria??. Vadinasi, va- karinius dzūkus nuo rytinių skiriančią ribą reikia vesti pro Dieveniškes. § 4. Labai nedėsningai vienbalsinami dvibalsiai uo, ie, pvz.: dioda, klu’nina, justa, ritšėlis, Svi‘su, važūc' greta kluonas, pienas, važiūoja. Ši # Atskiri faktai imti iš J. Dovydaičio 1951—1952 m. užrašytų tautosakos rinkinių, esančių Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriuje. # Vartojama suprastinta „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ (II leid., Vilnius, 1956, p. 105—118) transkripcija. Kirčiuotų balsių ilgumas niekur nežymimas, jų ilgumą rodo priegaidės ženklas. Nekir- čiuotų balsių ilgumas žymimas tik a, e, i, u. # Žr. „Archivum Philologicum“, t. 4, Kaunas, 1933; Lietuvių kalbos rašybos žodynas, Kaunas, 1948, p. 123; dar plg. J. Sukys, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, 1960, p. 178—179. % Žr. E. Volter, min. veik., p. 177. % Norviliškių apylinkės Antaniškių kaimo vardas dvigarsį an išlaikė greičiau- siai dėl slavų kalbų įtakos, plg. lenkų Antoniszki, baltarusių Aurauumku, nes net ir Die- veniškių apylinkėje dažnesni vietovardžiai yra su um, un, pvz.: Kumpas „Didžiulių k. laukas“, Lunkos ir Lankos „Valatkiškių k. pievos“, Undriškė „Dailidžių k. pieva“ ir kt. 187 tarmės ypatybė nėra nauja, nes ją yra pažymėję tiek E. Volteris (plg. jus- liali josiou 186, vušvialio dvaran 187), tiek K. Būga (mike, snike’, klūnina, vūlakcis, migūstas greta miegakulis „tinginys, miegalis“, Traktosnan, važ'uūoc?"). Tokio šių dvibalsių vienbalsinimo pavyzdžių pasitaiko ir kitur, ypač vakarinių dzūkų tarmės pakraščiuose, esančiuose Baltarusijos TSR, pvz., apie Ramaškonis, Bilius, Bieliūnus, Lietuvą (Varenavo raj.), Plikius, Sklodonis, Paditvį, Pelesą, Kargaudus, Kivonis (Rodūnios raj.), Azierkus, Pervalką (Gardino raj.). Nepaprastai aiškiu ie, uo vienbalsinimu visas šias tarmes, gal būt, pralenkia tik dzūkavimo ypatybių neturinti Zietelos lietuvių tarmė. § 5. Atskiri tarmės atstovai vietoje balsio u kartais ištaria suprieš- akėjusį vidurinės eilės garsą i, panašų į suužpakalėjusį i (bet kitokį negu baltarusių 841), pvz.: ažigiedėjo „Užgiedojo“, Jlieživi', nivedė „nuvedė“, panitekėjo „ištekėjo“, pasikorisi „pasikorusį“, siko „suko“, siksū „suksiu“ sisukė „susuko“, sivėdė suede“. § 6. Kitos Dieveniškių tarmės vokalizmo ypatybės yra žinomos dides- niame dzūkų ir apskritai rytų aukštaičių tarmių plote, pvz.: a) Nosiniai g, ¢ ir galūnėje sutrumpėję tvirtapadžiai a, e (kilę iš an, en) tariami uw, į', u, i, pvz.: galusc’, ižgūzdzino, ku-sneldicis, tūsosi, tisc’, kati, pifk'u'; su biti, marc'ū, pūodi. b) Vietoje žodžio pradžios e tariamas a, pvz.: aina, apuš'ė arzino, ažeru', až'a, ažis. c) Kirčiuotas balsis e, nesvarbu, koks skiemuo ar priebalsis po jo eina, labai paplatėja, pvz.: gi'vénc’, kėl'as, ma@dz’as „miškas“, nepad@gi ciltėlis. Šią ypatybę yra pastebėję ir pažymėję (tik kitokiais rašmenimis) ir visi ankstesnieji tos tarmės tyrinėtojai: E. Volteris (atkialk 183, v'aidu 183, žirgialis 184), K. Būga (Bandlis 26, tūkis 26) ir P. Aruma (parn’d ski 19, sd'nas 19, tū'kants' 20, viadl'o 21). d) Kirciuotas balsis ė kartais šiek tiek sudvibalsinamas, pvz.: g'éré sekm'ė „pasaka“, tur'ėjiūu. Kiek pastebėta, šitaip dvibalsina daugiausia dvikalbiai ar trikalbiai žmonės ne tik Dieveniškių, bet ir kitose lietuvių kalbos tarmėse. e) Tvirtagalio ir nekirčiuoto dvibalsio au pirmasis sandas dažniausiai stiprokai asimiliuojamas antrojo, ir tariamas su o atspalviu, pvz.: dardū, daūūge!', lūukuosa. f) Kirčiuotų tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių i, u-+!/, m, n, r pirma- sis sandas yra visada pailgėjęs, pvz.: girtas, pile, kale, pile, žinda. $ 7. Labai nevienodai ir nedėsningai yra trumpinami nekirčiuoti ilgie- ji balsiai i, u, ė, o. Tas pats asmuo viename ir tame pačiame žodyje juos vieną kartą ištaria mažiau sutrumpinęs, beveik ilgus ar pusilgius, o antrą kartą — beveik trumpus. Taip svyruoja tiek šaknies, tiek galūnės nekir- 7 Žr. K. Būga, min. veik., p. 26; P. Arumos tekstuose ši ypatybė neužfiksuota. ?8 Ši ypatybė kalbininkų yra užfiksuota Zietelos lietuvių tarmėje ir apie Asavą (Va- renavo raj.), plg. O. Broch, Zum Litauischen siidlich von Vilna, „Nors Tidskriit for Sprogvidenskap“, t. 19, 1960, p. 1—71. 188 čiuotų ilgųjų balsių tarimas. Balsiai ė, o šaknyje ir trumpėdami nepakeičia savo kokybės (pvz.: tévalis, obuolis), o galūnėje jie yra gerokai platesni, jų vietoje girdėti a, 0, e (pvz.: gane, p'jove, būva, sako). Tokia nevienoda šaknies ir galūnės nekirčiuotų é, 0 kokybė rodytų, kad žodžio galas čia buvo pradėtas trumpinti anksčiau, negu šaknis. Pasitaiko pailgėjusių kirčiuotų trumpųjų a, e, i, u, pvz.: mask, nė- švietė, pūsekdu, būvo, visi. § 8. I. Pasitaiko nemaža pavyzdžių, kur yra iškritęs trumpas balsis (sinkopé), pvz.: brėkai<burokai, kėtr'as <keturias, meridlis< mendelis „guba“, nedarnėjo<nedarinėjo, priemn'ė „priemenė“??. Ypač dažnai neturi balsio i sangrąžos dalelytė, pvz.: ažuslaidė „nusileido“, nėzdavė „nesi- sekė“, nusmaino „pasikeičia“, paskdls'u, pazdz'aūke', suskrausi. Su neiš- kritusiais balsiais dar yra žodžiai afitaras „antras“, pusafitaro, vėlinas „velnias“. 2. Mažiau yra žodžių su sutrauktais balsiais, skiemenimis, pvz.: dva- tas< dvejetas, praicinis „praėjęs“, pada<pagada „giedra“, pažmiršo< pa- ažmiršo „užmiršo“, prėį „priėjo“, ndajo<nudjo ir kt. 3. Su jspraustu balsiu užrašyta dusara „aušra“. Žodis falakd „talka“ greičiausiai yra tiesioginis skolinys iš baltarusių kalbos, plg. Tanaka. 4. Dvigarsis al pasitaiko išvirtęs į au, pvz.: Stdugéni-s ir Stalgoni's, kduniér'us „apykaklė“. Konsonantizmas $ 9. Dieveniškių apylinkėje yra išlaikytos abi „dzūkavimo“ ypatybės, pagal kurias išskiriama dzūkų tarmė. a) Vietoj afrikaty č, dž (<tį, dj) nuosekliai tariama ¢, dz, pvz.: audz'a, gaidz'o, plūc'os, svec'ū. Tik skoliniuose ar iš literatūrinės kalbos atėjusiuose žodžiuose yra ¢, dž, pvz.: pėč'us, medž'oc'. Afrikatoms c, dz atsirasti žodžių formose bitf'u“, rūagut'u: „rogių“, dud'dū, „audžiau“, ažū- kintdu „pakenčiau“, gaud'du, star'dū, gal būt, neleido kitos paradigmų formos, neturinčios airikaty. i b) Priebalsiai ¢, d vieni ir kartu su priebalsiu v prieš i, y, į, ie ir prieš nukritusius galūnės i, ie tariami ¢, dz, cv, dzv, pvz.: atkazdzinėja, ciesė „dešinė“, dzvilika, miėkci „miega“, Salikaici-, ci'lėc'. Tik prieš i, į, atsi- radusius iš *en, ir atskiruose skoliniuose f, d išlieka nepakitę, pvz.: su biti, pūodi, tinkūoc'. Tačiau kartais pasakoma ci< ti",ten“ ci'nai „tenai“, ir net c'ėvas „tėvas“, vi'cėla „Vvytelė“. Dėl literatūrinės kalbos įtakos minėtosios dzūkavimo ypatybės, ypač antroji, palyginti sparčiai nyksta. Todėl vis dažniau girdėti sakant: ait’, gant't", tik(tai). Iš literatūrinės kalbos atėjusiuose žodžiuose priebalsiai f, d airikatomis ¢, dz paprastai neverčiami: dirpt’, darbadienis. ® Ar šis žodis yra turėjęs balsį e abejojama, plg. E. Fraenkel, Litauisches ety- mologisches Worterbuch, Gottingen, 1955—1962, p. 653. 189 $ 10. Kaip žodžio šaknyje, taip ir jo gale neretai pasitaiko prieš už- pakalinės eilės balsius išlikęs j po priebalsių p, v, pvz.: dujū ,,aviy“®, da- vjaū, lapju- (kartais ir lapja „lapė“), p'jov'du, pjūti', šlap'ja (plg. šlapijū runkū), šlap'joka. $ 11. Tarmei būdingas kai kurių priebalsių kietinimas. Priebalsis / kietinamas ne tik prieš e, ė (plg. ažūlank'au, klaba, Ididz'a, lūjo ~ lejo „liejo“; galėi, gulėjūu, kalbék, straublé „vaivorykštė“, veléc’), bet ir prieš i, in (<*en), pvz.: lifigvas, lintū, lintėl'u', pdrlindo, suslifikis „susilen- kęs“, būklai: „būklę, gyvenimą“, su Kaduli. Prieš priešakinės eilės arba supriešakėjusius užpakalinės eilės balsius neretai pasitaiko sukietėjęs r, pvz.: apgrovi', karavom, (s)kragždė, krislas, neturū, rag'ū, pageréc’, skraūnda „bėga“, tūrim. Rečiau pasitaiko sukietéje Šš, ž, cir kiti priebalsiai, pvz.: nešoja, Saudzikles, šsaiva; rasižoc' „įsižioti“, važavo, žirnei, Zuwréc krdca, traca, izdzūvo, minutéle, aršalis, ,,verSelis®. § 12. Senieji tarmės atstovai netaria nei priebalsio ch, nei h. Vietoje skolinių ch taria k: koc „nors“, nekoi „tegu“, sukatos „džiova“, plg. balta- rusiy xoys, Hexditi, cyxomel. O iš baltarusių arba per baltarusių kalbą ėjusių skolinių frikatyvinj g, tariamą kaip h (kurį baltarusiai paprastai transkri- buoja y) dažniausiai išverčia į v (pvz.: avufkas „agurkas“, lenc'u:vėlis „lenciūgėlis“, paprūva „balnelio diržas“, pasévas „kraitis, dalia“, plūvas „plūgas“, vodzina „gyvatė“, plg.aeypok, ranyye, nanpijea, nacde, eadaika) arba visai jį praleidžia (plg.: ciénas „čigonas“, piearšč'os „rieškučios“, samaon- ka „krūminė, naminė degtinė“, plg., baltarusių yoredr, npeizopoms, camazonka). § 13. Priebalsiai dažnai vienas kitą veikia, asimiliuoja: a) Pirmasis priebalsis asimiliuoja po jo einantį priebalsį, pvz.: minkščimas, mūščis, pirščinės, rakščis „karstas“. b) Daugiau yra pavyzdžių, kai antrasis priebalsis asimiliuoja pirmąjį, pvz.: am pėč'aus; nuringdzinėja „(nu)renka“. Dėl asimiliacijos pirmasis priebalsis dažnai visai pranyksta, pvz.: adaré „atidarė“, adavė „atidavė“ apile „apipylė“, avertė „apvertė“, avilk „apvilk“, asnigo<aZsnigo ,uz- snigo“. $ 14. Kai kurių Dieveniškių apylinkės kaimų (Grybiškių, Bėčionių, Skraičionių, Kaziulių, Valatkiškių ir kt.) žmonės (vieni dažniau, kiti re- čiau) priebalsius £, d, prieš ė, e, i, y verčia į R, g, pvz., d>g: bung@le „bandelė“, apgeda ,apdeda“, dzigelis „didelis“, dugénc’ „dudenti, kalbėti“, gėgė „dėdė“, girgėjo „girdėjo“, , gigikis „gy- dykis“, girvos „dirvos“, prageda „pradeda“, pavargé „pavardė“, vangen'o „vandenio“, ži'gėc'*1; t>k: bikinis „bitinis“, dūkeris „dukteris“, ikeipo „šitaip“, kelūkas „te- liukas“, k'ėvas „tėvas“, kindi „tęnai“, merg'oki' „mergiotę“, pasikifikma <pasitiikma „pasitinka“, pastakik „pastatyk“, pdrverké „pervertė“. 30 Forma aujū daug plačiau yra vartojama vakarinių dzūkų, nes, av išvirtus į au, | pasidarė būtinas hiatui išvengti. , 31 Išskirtinas palyginti plačiai lietuvių tarmėse vartojamas žodis degužė „gegužė“, kurio d, manoma, atsiradęs dėl disimiliacijos. 190 i Pasakytina, kad su šitaip pakeistais priebalsiais neretai pasakomi ir nauji, iš literatūrinės kalbos atėję žodžiai, pvz.: gekinė „degtinė“, pirma- gienis „pirmadienis“, šiūgie „šiandien“. Kartais minėti priebalsiai ta- riami taip minkštai, jog sunku atskirti f, d nuo R, g??. Kitoki priebalsių pakitimai pasitaiko tik atskiruose žodžiuose, pvz.: g>d: derklals „gerklelė“; k>g: sėgė „sekė (sekmę)“; b>p: kimpa „kimba“, plakutės „blakės“ ir kt. $ 15. 1. Dažnai pridedami priebalsiai: prieš žodžio pradžios ie, ė, i, e pridedamas j (pvz.: jieva, jėda, ježūkas „ežiukas“, jilgas, jimc'), o prieš žo- džio pradžios uo, u — priebalsis v (pvz.: vuodega, vūodz'a „uodžia“, viio- gos, vūpė). Priebalsiais prasidedančių žodžių pradžioje pasitaiko pridėtas s(z), pvz.: skragždė „kregždė“, zdairosi „dairosi, žiūri“. Dvibalsiu uo besibaigiančių žodžių galūnėje pasitaiko pridėtas j, pvz.: akmudi, sesudi, tešmuoi. 2. Priebalsių įspraudimo atvejų nedaug. Tarp balsiu besibaigiančio priešdėlio ir balsiais i, u (uo) prasidedančių žodžių šaknies tariamus į, v (pvz.: nepajims, sivuodé) galima aiškinti kaip įspraustinius hiatui išvengti ir kaip pridėtinius, atéjusius iš nepriešdėlinių žodžių. Priebalsis f įspraus- tas tarp s ir r žodžiuose: apinastris, nastrai „Žmogaus burna ar gyvulio snukis“. 3. Susikeitę vietomis priebalsiai (metatezė) yra žodžiuose: liminis „milinys“, datū<tadū „tada“, ru-Skinés „rūkštynės“, sémbertas ,serben- tas“, simplas<sinplas „silpnas“. Moriologinės ypatybės Daiktavardis $ 16. Daryba. Daugumas tarmės sudurtinių daiktavardžių yra su jungiamuoju balsiu, plg. būdingesnius: arklavirvė ,arklo dalis“, arkla- ru'škinei „arkliarūgštės“, bdrzalapis, devi-nabréle „sesuo, turinti devynis brolius“, galédzirvis, miegaku-lis „miegalius“, peč'adinkstė „krosniadang- tė“, pirmgkarti- „pirmą kartą“, pupélakscei „purienos“, saulétekis „ry- tai“, Silagéles „žibutės“, tarpūpėdzei „šalinės“, varnakoja „varnalėša“. Be jungiamojo balsio dariniai reti: ratpėdzei „stipinai“. $17. Išpriešdėlinių daiktavardžių daugiausia pasitaiko darinių su priešdėliu pa-, mažiau su api-, at-, ažu-. Daugumas buvusių a, ia ka- mieno daiktavardžių, gave priešdėlį, pereina į ė kamieną, pvz.: pakakiš, 32 Si ypatybė yra daugiausia vakarinių dzūkų tarmėse (apie Dubičius, Kabelius, Azier- kus, Druskininkus, apie Rodūnią, Pelesą ir atskiruose žodžiuose kitur), plg. J. Senkus, Nauja medžiaga apie lietuvių kalbos tarmes, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, serija A, t. 1, 1955, p. 151; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. 1, Warsza- wa, 1958, p. 354—357; IO. ĮĮoBngaiiTHe, O HEKOTOPHIX SBJIeHHAX B ROXHbIX H JOro- BOCTOUHBIX JHaJeKkTax, „Lingua Posnaniensis“ t. 7, Poznan, 1959, p. 341; E. Grinavec- kienė, Nauji dzūkų tarmės tyrinėjimų duomenys, „Literatūra ir kalba“, t. 5, Vilnius, 1961, p. 603—608. 191 pakele, palduke, palungė, pamedė „pamiškė“, papadė, pasvirnė, pasile. Tik vienas kitas iš a kamieno su priešdėliu sudarytas žodis yra ia- kamieno, pvz.: ažūkumpis, apinastris, pakraščis. la kamieną turi ir kai kurie daik- tavardžiai, sudaryti su priešdėliais iš « arba o kamieno žodžių, pvz.: pa- dungis, padzirvei, patvoris. Kiti žodžiai ir su priešdėliais yra nepakeitę kamieno, pvz.: ažuūicis, pakéjos. $ 18. Produktyviausias yra priesaginis žodžių darybos būdas. Tarmėje labai dažni deminutyvinės reikšmės priesaginiai daiktavardžiai. Jie daugiausia daromi su šiomis priesagomis: a) -aitis, -aitė, pvz.: avitaitė, berndicis, kamoldicis, kataitė, k'duldaitė, ku'snelaicis, vuodegaitė, zilaitė. Mažybinės reikšmės nebejaučiama žodžiuo- se bobditė „pribuvėja“, lopindicis „skarytė“, vištditė „plūkė“; b) -elis, -elė. Šios priesagos balsis e ne visada vienodai tariamas. Daž- niausiai jis yra ilgas ir platus, pvz.: aslala, aus@ls, brolalei „našlaitės“, dugnėlis, jungėlis, mint@le, Siendlis. Tačiau kartais tie patys tarmės atstovai šį balsį ištaria daug trumpesnį ir siauresnį, beveik kaip ė, pvz.: alksn'ėlis, berZélis, beržėlis, dunksc'ėlis „stogelis“, kaln'ėlis, paršėlis, vai- kėlei, vu’siélis. Galimas daiktas, dėl tokio nevienodo tarimo šios priesagos vediniai dvejopai užrašyti tiek E. Volterio (plg.: aglale 184, justiati 183, lakštial'o 185, tėvielio 183, žirgialis 184 ir karvėlė 184, pūdėli 184, dzie- nielas, 186), tiek K. Būgos (plg.: Bandlis tėlatė ir karyjėljai, ri'šelis, viš- teljai 26); c) -ėlis, -ėlė dedama prie daugiaskiemenių žodžių. Jos balsis dažniau- siai yra ilgas ir siauras, pvz.: galu'stuvélis, lopinėlis, malūnėlis, niekotéle „geldelė“, Sermuksnéles „sidabražolės“ (nors greta kartais pasakoma ir su trumpesniu priesagos balsiu ė, pvz.: 0 kiskiélis, varginiélis be kepūrės Soka; malu'n'ėlis būvo). d) -ikė, pvz.: bobikė, kalikė, viščikė „toks grybas“; e) -(i)ukas, -(i)ukė. Šios priesagos darinių labai daug. Kokio dėsnin- gumo, kada prieš šią priesagą yra minkštas kamiengalio priebalsis ir kada kietas, nepastebėta, plg.: arklūkas, bobūkė, danc'ūkas, galūkas, je- rūkai, kac'ūkai, k'ūul'ūkai, kumelūkas, ku snikas, lazdūkė, linc'ūkė, linūkai, miežūkas, pagalūkai, pel'ūkė, pul'ūkai „viščiukai“, rac'ūkai, sklimutūkai „ripkutės“, vištelūkas „viščiukas“, žvirblūkai; f) -ulis, -ulė, pvz.: bobūla, dziedūlis, dzievūlis, ku mala, littūlis, sesūla, vaikūlis; g) -utis, -utė, pvz.: akūtė, cviekūcis, gurūcei „trupiniai“, krukūcei „gy- liai“, ku'rmūtė, langūcis, mergūtė, oškūtė, pirkūtė, ragūcis, sniegūtė ,snie- giena“, tėvūcis, vaikūcis. Deminutyvinės reikšmės nebeturi šie kalbamo- sios priesagos vediniai: blakutés, kartais plakutės „blakės“, ragutés „ro- gės“, traukūcis „mėšlungis“, trupūcis, turkūcis „toks vabzdys“. $ 19. Tarmėje yra nemaža priesaginių daiktavardžių, turinčių lyg ir menkinamą reikšmę. Iš būdingesnių jų priesagų galima minėti šias: -ėkas, -ėka, pvz.: arklėkas „liesas arklys, kuinas“, bernėkas „berniu- kas“ (plg. iš šio žodžio padarytus mažybinės maloninės reikšmės vedinius 192 bernėkūcis, bernėkulis), kumelėka „prasta kumelė, kumelpalaikė“, medzė- kas „prastas miškelis“, paršėkas „pusparšis“, vaikékai: -yštė, pvz.: dukcištė „dukra“, „mergištė „mergaitė, mergiotė“, (plg. mergi'škaitė, be to, pasakoma kartais ir mergiščė, o taip pat mergišč'a, plg. ir liko du vaikai: mergišč'a ir bernėkas). $ 20. Minėtini įvairūs abstrakčios reikšmės daiktavardžiai, kurių dau- guma yra moteriškosios giminės. Būdingesnės jų priesagos yra: -yba, pvz.: geriba, jūuniba, pikciba, seniba. Be abstrakčios reikšmės, šie žodžiai gali būti pavartoti ir konkrečia reikšme, pvz.: senib a išmirė, jduniba paišvaž'avo „senieji išmirė, jaunimas išsivažinėjo“. Šalia -yba kartais pavartojama priesaga -ybė, pvz.: kalcibė; -ysta, pvz.: seni'sta „senatvė“ (mano senistai ger’dus’a in žėmės sédéc’); -uma, pvz.: akluma, deguma „karštis“, drabnuma (hibr.) ,,smulkmeé, smulkumas®, gailuma, giluma, grazuma, piktuma, platuma, riebuma, sdu- suma, senuma, Slapuma, tamsuma, tankuma, véluma. § 21. Yra nemaža ir kitokios reikšmės daiktavardžių su priesagomis: -ėjas (-ėjis) -ėja: dudéja, malėjis, p'jovėja (p'jovėjū nėra; p'jovėjas samdė); -iena. Su šia priesaga padaryti daiktavardžiai reiškia: a) gyvulių ar paukščių mėsą, pvz.: jauciena, k’duliena, viščiena, Zu'siena; b) vietą, kur augo kokie javai, pvz.: avigiena, grikiena, rugiena (rugiends, rugiendi, in rugiend, rugienas); -ikas, pvz.: karikas kdro, tupikas tup’a; -imas priesagos vediniai reiškia veiksmą, veiksmo rezultatą ar kon- krečius daiktus, pvz.: dudėnimas greta kalbėjimas, gréndzimas „plūk- tinė kluono asla“, prijunkimas „įprotis“, prizdėjimas „t. p.“, ti'simas „pū- linys“; -ynas, pvz.: aglinas (agli:ni, agli'naii), beržinas, kvarkalinos „varlių kurkulai“, lazdinas „lazdynai“ (plg. lazda „lazdynas“), mendri'nai, skruz- dėlinas, žolinas „gėlė, gėlės“; -(in)ykas, pvz.: avinikas „avidė“, darbinikė, jaucini-kas „jaučių pie- muo“, nakcigoni-kas ,naktigonis, kas naktį gano“, naminikas „kas saugo namus, šeimininkas“; -iškis, -ė. Su šia priesaga daromi žodžiai žmonių kilmei pagal vietą nusakyti, pvz.: miež'oniškis, -ė, skaivoniškis, -ė, skraič'oniškis, -ė, plg. gau- sius šios priesagos vietovardžius: Dalgiškė „upelis“, Daubutiskeés „kaimas“, Klaniškė „pieva“, Trainiškės „laukas ir miškas“: Zi-dziskés „pievos“; -ojas. Su šia priesaga padaromi kai kurių augalų stiebų pavadinimai, pvz.: bul'bojei „bulvienojai“, grikojei, pupojei, vu’gojei (kartais ir vu°ga- nojei); -tojas, -a priesagą turi veikėją reiškiantys daiktavardžiai, pvz.: arto.- jas (kartais artėjis), saugotojas; -ulys: kosulis, kvepulis „kvapas“, miegulis „miegalius“, riebulei ,rie- balai“, sopulis, spirulis „užsispyrėlis“; 13. Lietuvių kalbos gramatinė sandara 193 -tuvas, -tuvė turi daugiausia įrankius reiškiantys daiktavardžiai, pa- daryti iš veiksmažodžių, pvz.: galustuvas, klascituvė „bruktuvė“, kultuvė, mintuvai, muštuvai, sėtuvė, šūutuvė „šaudyklė“. § 22. Kaityba. Daugumas daiktavardžių yra kaitomi ir vienaskaita, ir daugiskaita: pasailas „vąšas, pasaitas“, pasailai, vištaitė, vištaitės, žibtū- kas „degtukas“, žibtūkai. Dviskaitos yra tik liekanų, žr. § 32. Tik viena- skaitą turi daiktavardis malka. Be to, vaizdingumo dėlei vietoje daugiskai- tos formy tarmėje dažnai vartojama vienaskaita, pvz.: ptdrsistovėi (per- brendo) jūu jūvas; ca miėžis nediks, bul ba nediks; būs ir mieZ ūko ir rugėl'o „bus miežių ir rugių“, varpa rasipu'tė, gr u- das bira „varpa išsipūtė, grūdai byra“. § 23. Tarmėje yra nemaža įdomių linksnių formų: 1. Vyriškosios giminės vienaskaitos naudininkas turi net trejopas for- mas. Daugiausia tarmėje yra vartojamos formos su galūne -u : Bbeėrnu, sū- nu, tėvu. Junginiuose su prielinksniais lig, ik, po, pri(e)g pasitaiko iš prie- balsinio kamieno daiktavardžių apibendrinta galūnė -i, pvz.: šoėkom ik vakari; po arimi akéjo; prabuvdū vis prig darbi. 1964 m. ekspedicijos metu užrašytos formos ir su galūne -o: dr kl’ 0 dioda avižū; boba sako Rkišk'o; ažmiršūū pono pasakic'. Pastarosios vienaskaitos naudininko formos dažniau pasitaiko senesniosios kartos žmonių kalboje, tautosakoje. Buitinėje kalboje jos yra retesnés®. 2. Visų kamienų daugiskaitos naudininkas turi galūnę -mu, pvz.: a ki- mu sveika; mėtamu samdo; reika tomu visému trimu mer- gistému; reik'a dovanoc’ sesūtėmu, brolamu; vaikdmu aina kap iš dūmo „vaikams (darbas) labai gerai sekasi“; seniemu žmonėmu reik'a pasilste'“*. Kartais (gal būt, dėl literatūrinės kalbos ar kitų tarmių įtakos) pasitaiko ir formos: mergom, vaikam. 3. Daugiskaitos įnagininko senesnes ilgesnes formas su -mi dažniau- siai yra išlaikę tik i ir priebalsinio kamieno daiktavardžiai, pvz.: akimi ifiréemé in mani; sū trimi akimi; ir tas grauža dancimi, ir tas; išėiį su dukterimi; šlaunimi vadzina. Šių kamienų vienaskaitos įnagininkas yra perėjęs į ia (vyr. g. daiktavardžiai), arba io (mot. g. daik- tavardžiai) kamieną, pvz.: ak’ a negaléi Z'uréc’; su dūkter'u būvom; dunc'ū griež'a. 4. Daugiskaitos inesyvo galūnė yra -sa, pvz.: tu man žal'ū akis; ašarosa buvdū; pac'uosėa, geresn'uosa daiktuosa; o kas tuosa kalnuosa?; vinuosa namuosa pamušė tėvu; vai- kuosa (kartu su vaikais) gi'vėna nu'ndi; žūsi's būna vandenuosa 3 Plačiau apie vienaskaitos naudininko formas su o ir jų vartojimą žr. J. Lips- kienė ir A. Vidugiris, Apie vieną dzūkų tarmės daiktavardžių vienaskaitos naudi- ninko formą, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, Serija A, t. 1(20), Vilnius, 1966, p. 205—208. #4 Netolimoje Ramaškonių (Baltarusijos TSR Varenavo raj.) tarmėje galūnė -mu yra likusi tik i ir priebalsinio kamieno formose, plg. J. Šukys, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, Vilnius, 1960, p. 481. 194 mažai; aš Miežonisa gimus. To paties linksnio vienaskaitos formos yra: mdėdzi' „miške“, pilvi, pirk'oį, pūsėi, šali. 5. Įprastinės daugiskaitos iliatyvo formos yra su -na: akisna, kaptios- na, tru'šosna, šitosna, pirk'osna. Gal būt, pagal vienaskaitos iliatyvą (plg. rafikon, šulnin, praSosi nakcif ,nakvynén“, unksnén), ar šiaip n(a) kartais pakartojamas prie daugiskaitos iliatyvo, plg.: inlifido ma n a- muaosnan; uilindo spaldosnan ir pramiegéjo; Salisnan aina, sustūto tok'ėsnan ail'ésnan; atvafiosi svecidosnan: stato vartidosnan. Kartais iliatyvo formos vartojamos vietoje inesyvo (pvz.: ta fi pul- k&lin (ir pulk@li') ma radnas brolalis; rudenif atvaž'au; ma paci karčimon gūėr'a; sédz lapė nam@luosna ir siko), o inesyvo formos — iliatyvo reikšme (pvz.: ais’ dar Bie&oni'sa „eisiu dabar i Biečionis“; daf tufguosa nevaZioja). Tam tikrais atvejais iliatyvo formos vartojamos ir vietoje kity links- nių, pvz.. dusisna šalta; kértosna groja. 6. Vienaskaitos adesyvo forma yra užrašyta tiktai viena (tiévip būvo su'nūs), o vienaskaitos aliatyvo formų — daugiau, pvz.: kap aš nuvei- nū Butrimop, tai apdairdū (apžiūriu) itu; galép daais „iki galo prieis“; ir net galdpi (iki galo); prireng'a vaiku" krikšt Op; sudu- dėna, kap skūudz'ūū krikštop „susitaria, susikalba (vaiką vežti) kaip greičiau prie krikšto“. § 24. 1. Labai įvairuoja priebalsinio ir į kamieno linksnių formos. Senąją minėtų kamienų galūnę neretai išlaiko dar vienaskaitos kilminin- kas, pvz.: dukterės, seserės, šunės greta dukterės || dukter'ės, || dukrés, sese- rės||sesuvės, stūomen'o, Sun'és, vanden'o. Galūnę -es dažnai išlaiko ir šių žodžių daugiskaitos vardininkas, pvz.: dures, duntes, sėseres, Sunes, žūses, žmones šalia Zmoéni-s. Ištisai šią ga- ling išlaikę vietovardžiai su priesaga -ones: Beč'ones, Miež'ones, Poškė- nes, Skaivones, Skraič'ones. Su galūne -es dažnai pasakomas ir visai kito kamieno vietovardis Rimūšes „Rimašiai“. Tiesa, kiti žodžiai dažniau jau vartojami su (i)a kamieno galūne: akmenai, ašmenai, duntai, piemenai, smegenai, stuomenai, vagei. Įvairuoja ir minėtų kamienų kitų linksnių formos, plg. vns. vard.: duk- té||dukré||dukra, duncis||duncis, debesis, mėnesis, sesuva, sesudi, Sstuomuoi; dgs. in.: su sa duktéml|dukterimi ir kt. : 2. Smarkiai yra nukentėjęs (i)u kamienas. Šalia senųjų formų (pvz.: medūs, su'nūs, žmogūs, medaūs, sūnus) vis tvirčiau įsigali naujesnės, stipresniyjy kamienų formos (pvz.: karal'o, mado, žmogo, pietai, su'nai, su'nais, tufguosa, turgūosna). 3. Nemaža tarmėje yra ir kitų kamienų žodžių, kurie nuo literatūrinės kalbos ar kitų tarmių atitinkamų žodžių skiriasi savo kamiengaliu, pvz.: blakscinis „blakstienas“, cibul'a „svogūnas“, jurgina „jurginas“, liepas „liepa“, riešucis „riešutas“, tulžis „tulžis“ ir kt. $ 25. Tarmėje yra nemaža atskirų žodžių ar formų, kitaip kirčiuojamų, negu literatūrinėje kalboje, plg.: netoli kaimi:nai:; ir dai blizga k a u- 13* 195 lai; prašo mėsos be kaulū; man vis vientara (vistiek), ar anas lie- tuvis ar latvis; paklotė in arkl'o; davė tok'ū pakulū; o kui ciei raktai;masprindzis dzidelis; in soda ira žiedū: šautuvi: (šautuvą) turėjo ir nūdaužė; kap iš šūutuvės šdūs; abū tėvai; tėvamu būs; pinki tvartai, vienos dūris; pilna pirk'a Zvirbl' a. Mažybinės maloninės reikšmės priesaginių vedinių vienaskaitos šauks- mininko formos retkarčiais turi kirtį šaknyje, kaip ir kitose vakarų dzūkų tarmėse, pvz.: brolukai, gaidule, sūnuli, vaikeli; karveli (=kalveli), meistreli, nukdlk lenc'uvéli. Kartais pagal tvirtagalés šaknies daiktavardžių formas galūnėje su- kirčiuojamas tvirtapradés šaknies daugiskaitos galininkas, pvz.: aguonas, arkl'ūs, galvas, gru'dūs ir kt. Būdvardis $ 26. Daryba. Būdingesnės būdvardžių priesagos yra: -ėlis,-ė pvz: ažusmigėlis (miegalius) vaikas; patrikélei (suplyšę) drabūžiai; -ickas, -a, kartais -uckas, pvz.: balcicki (labai balti, baltučiai) par- šūlei béginéja; atai jūodzickas (labai įjuodęs, juodas) nug darbo; mūžickas kiemėlis; sūūrickos pievos; giesmelas trumpickas gieda (rečiau pametė vaikūs mažuckūs, kap mėšlus). Panašios da- rybos būdvardžių daugiau yra užfiksuota iš lietuvių tarmių, esančių Bal- tarusijos TSR, pavyzdžiui, apie Rodūnią (plg., ndogickas, pilnickas), La- zūnus (plg., mdckas, simplickas „silpnutėlis“), Zietelą (plg. garitkas, gri- nitkas, žalitkas) ir kt.35 -(y)kščias, -ia, pvz.: ažūperni“kšč'as; bu'likščei (senovės) darbai, tai ne dabarikščei; kaddainikšč'ios (senovės, senos) sėkmės (plg. kadaikščei žmonės visaipo gi'vėno); pernikšč'as; seniks- čČ'u' nemoku sekm'ū; vakarikščias pienas; -inis, -ė (retkarčiais -ienis), pvz: arklinei piemenai; aviZié- nei Sdudai; ažupraicinei m@tai; tadi mėta ūkmenu: girnini; ir acigėrė iš pédo jaucin'o; karvinei piemenai; botūgas kduli- nis; laūūkinei karvėlei; linciné (medinė) mentėle; lietuvi š- kinė giesmė; ir kiša jdm mélines (šukes); pasitinka tėvai nami- nei; pirmagalinis ir ažacinis (plg. aZac’a „užpakalis“) ratas; praeicin' is metūs senėla nūmirė; nuometas savaddrbinis bū- vo; senébinis Z2édzis; skersinis pagalis; ūki's sciklinės; kepūrė šūudzinė; -ingas, -a, pvz.: dėdzinga (dėsli) višta; ir gūli dus’a nemir s- činga; anū nesumaninga būvo; and labai pasakinga (gera pasakotoja); mergaitė labai rankinga; 8 Dėl šių vedinių priesagos kilmės ir darybos žr. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943, p. 123—124; J. Otrebski, Gramatyka języka litewskiego, t. II, Warszawa, 1963, p. 273. 196 -iškas, -a, pvz.: itai gūdziškas (nelietuviškas) 26dzis; judkis- kas (nei šioks, nei toks, juokingas) darbas; -yvas, -a, pvz.: ankscivas|unkscivas; ru'peslivas „rūpestingas“, vė- livas; -(i)okas, -a, pvz.: sendkas, sendka ,,apysenis, -ė“, Slap’joka; -okis, -ia, pvz.: viendo kis (vienodas, panašus) darbas; itai nevie- nak’os kalbos; : -oktas, -a, pvz.: neviendkta galva ,(zmoniy) nevienodi sugebé- jimai“; c'a visur viendktas daiktas „čia visur vienodos vietos“; dv e- jokta, trejokta žėmė; -otas, -a; -uotas, -a, pvz.: barzdotas, kuprotas, lapotas, pilvotas; akme- nuota, gi'slūota, vi-Zuota; -ukas, -ė: mažūkas, mažūkė, mielūkas, nedzidūkė, plg. dir mažu Rku- Uūkė (visai mažytė) būvo viena dukrė; -(i)ulis, -ė, pvz.: dzidz'ūlis; karvéle md margūle; plg. dar tokis mažūkulis buvo viras; -uostas priesaga rasta tik žodyje mieguostas paskėle; -ūklis, -ė, pvz.: žmogus būvo gėras, ci(g) girtūklis; itas berza svirdaklis; -utis, -é, pvz.: jaunucis, grazucis, nedzidicis, sveikicis, sveikūtė; -u(i)tinis, -é, pvz.: paskuiciné, pirmucinis, virSucinis; § 27. Kaityba. Budvardziy aukštesnysis laipsnis padaromas taip, kaip ir literatūrinėje kalboje: jaunésnis, plonesni, senėsnė, skaudesnis „greites- nis“, storesni, strukėsnė „trumpesnė“, tolimesni, viresnis, viresnė (su išlai- kytu pagrindinių žodžių tolimas, viras kirčiu). Aukščiausiasis laipsnis padaromas nevienodai. Dažniausiai vartojamos formos yra su priesaga -iausias, -ia: dzidz'aus'as, ger'aus'as, miel’aus’as, vi- r'aus'a. Neretai šios formos sustiprinamos dar įvardžiu pats arba slaviška dalelyte ndi: pac dzidz'aus'as, pac sen'aus'as, paci sen'dus'a; nai ger'au- s'as, nai skūudz'aus'as „greičiausias“. Kartais aukščiausiojo laipsnio reiks- me pavartojamos ir aukštesniojo laipsnio būdvardžių formos su įvardžiu pats (pvz.: aš pac viresnis; téjboba paci senėsnė) ir kontami- nuotos formos, pvz.: geresn'aus'as (plg. pac'uosū geresnausuosa daiktuosa gi'vėno ponai). $ 28. Įvardžiuotinių būdvardžių liekanų daugiausia pasitaiko tauto- sakoje, ypač dainose. Rečiau įvardžiuotinės formos vartojamos gyvulių vardams, laukų pavadinimams žymėti ar buitinėje kalboje. Dažniausios yra vienaskaitos vardininko formos, kitų linksnių formos yra retos, pvz.: Aštrasai kalnas, ciesidi ranka „dešinioji ranka“, Dzidzisai pušinas, dzidesnisai aina aštunton kldsén, o jūunesnisai. ketvirton; Gilasai „griovys“, jdunesnéi pririūnko. skaudz'aa; kair 6? ranka; Kersoi „karvės vardas“, Margéi „t. p.“; Jurgéli, gi tu grazasai; mielasai bern@lis; nevérk, ma micléj; Platasai „griovys“, Plac’6i „dirva“, sunk’6j liga kap naémé; tai ma brolal'o Sivasai žirgėlis; o tof trecojojį — ma radn aus oį merg@le; vi‘resnéi turéi, o 197 jdunesnči pap'jovė; vuošvėli mūnas, sėnasai tėvėli; tadi mocina peėr- metė per ciesi'ji' pdci', o tėvėlis pėrmetė per kairi'ji' péci $ 29. Iš linksnių minėtina moteriškosios giminės vienaskaitos įnagi- ninko forma, turinti vyriškosios giminės galūnę -uom, pvz.: su jaundom (jaunąja) aina pédruské (pamergys); paci apsivers'ū (pavirsiu) mar- gu°m degužėli, o dukr@lev karc u°m apušėli (kartais girdėti lyg mergum, karc'um). Tik retkarčiais pasakoma formos su -w?i: jū mar gui vadzink. $ 30. Kai kurie būdvardžiai ar atskiros jų formos turi kitų kamienų galūnes, negu literatūrinėje kalboje, pvz.: pagirdė gardū (gardžiu) vanden'u; dru ti (stipri) ranka; sekmė bus trumpa, a$tra (taikli); kur nduji cie(i) jūodus kailinei. Skaitvardis § 31. Daryba. Atskiri tarmės kelintiniai skaitvardžiai savo daryba ski- riasi nuo atitinkamų literatūrinės kalbos skaitvardžių, pvz.: dū, dzvi; bet antaras, antara. Vietoje aftaras, -ū dažnai pavartojamas įvardis kitas, -a, plg.: kiek mat? — kici „antri“; trizdešim kitais mėtais gimus. Kiti kelintiniai skaitvardžiai padaromi daugiausia iš kiekinių su priesaga -tas, ta, pvz.: pinki: piūktas, -a; šeši: šėštas, -a; sepcini : sepcifitas, -a; aštuūo- ni : aStdontas, -ū (dažniau aStuiitas, a); dešims : dešimtas; vienuolika : vie- nuoliktas, -a; dzvilika : dzviliktas, -a; pink’élika : pink’éliktas, -a; dzvide- Sims : dzvideSimtas. Skaitvardžiai tratas šalia trac'as ir ketviftas padaryti veikiausiai iš dauginiy, plg. fraji, ketveri (su priesagos balsių kaita). Dauginiai skaitvardžiai „5—9“ paprastai daromi su priesaga -eli: penkeli, šešeli, sepci'neli, aštuoneli, devi'neli. Priesagą -eri turi tik ketveri, kėtver'os. Su priesaga -eji (po sukietėjusių priebalsių -aji) yra dveji, dvė- jos, traji, trajos, plg. šių skaitvardžių sustabarėjusias bevardės giminės formas: skirkis, Z@me, ingi dvėja, o tu, dungdū, ingi trūja. Kuopiniai skaitvardžiai paprastai daromi iš dauginių arba kiekinių su priesaga -(e)tas (kartais -atas), plg.: dveji: dvėtas (<dvejetas), traji : trajatu vaikū tari; ka&tvertas arklū būvoir aštūonetas karv'u;; pinketu: vaikū pametė (paliko). Iš trupmeninių skaitvardžių su pus- galima minėti: pusantro, pusan- taros, pusantarū, puspifiikto, puspinkiū ir ki. Kiti skaitvardiniai vediniai turi būdvardžių reikšmę, pvz., su priesa- gomis -Okis, -oktas, zr. § 26. § 32. Kaityba. Kiekiniai skaitvardžiai du, dvi, kaip ir abudū, abidzvi, padėjo išlikti ir kitų kalbos dalių dviskaitos formoms. Šių skaitvardziy daugiausia vartojamas galininko linksnis, pvz.: ingi du šimtū aniku: jad tur'ū; tūos pauta dūišvdėrda piemen'u; dzvi nakciirdzvi dzieni šoko, gėrė ir gidojo; abudū vaikū nūved'ūu. Su dviskaiti- nėmis vardininko galūnėmis vardažodžių, nors ir su skaitvardžiais du, dzvi (ar abudū, abidzvi), pasitaiko daug mažiau: dzvi dukti pamiré; daž- 198 niau: nežino kas daric’ abudū vaikai; abidzvi dakteres penk- tani (į penktą klasę) aina. Skaitvardžių du, trys kilmininko formos dažnai yra sutrumpėjusios, pvz.: in dzvičį bus namas; dai aš ais'u až tričį kalnėl'uw greta paprasé dzviejū, trija žmon'ū. Forma triėį (o ne *triį, plg. trijū), tur būt, yra atsiradusi pagal dzviéi, plg. dzviejū. Vyriškosios giminės įvairių skaitvardžių daugiskaitos galininko for- mos dažniausiai turi galūnę -is, pvz.: trejis, kėturis, penkis, sepcinis, aš- tūonelis, devinelis. Formos su galūne -us retos: aš dvejūs metūs pas jū veik’dd; Ses’ as šimtūs prabuvūū (išleidau). Šalia nesuprieveiksmėjusių daugiskaitos inesyvo formų (dudz'a dzviejuosa daiktuosa; trijosa pirk'osa buvaū) labai dažnai varto- jamos suprieveiksmėjusios: tai ani's išai dzviesa; dzviesa trisa gano drklus; visi draugéi: pink’ uosa, Ses uosa Tos patios reiks- mes, bet kitokio tipo yra sustabaréjusios formos: s@nei d zvié ju (dviese) būna; ani:s ti: triju“ (trise) bina. Tarmei labai būdingos laiko iliatyvo (tiek skaitvardžių, tiek ir neskait- vardžių) formos, pvz.: givi: šeš'ėsna, sepcin’ésna vūrom ganevon „galvijus šeštą, septintą (valandą) genam į ganyklą“, plg. atvaž'dūų ne- délon. Įvardis $ 33. Svarbesnės negimininių įvardžių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio savęs ypatybės: I. Negimininių įvardžių aš, tu vienaskaitos kilmininko formos dvejo- pos: sakik, néra mani namiė greta in (ant) tavi tėvėlis gūli, o in (ant) mani ragena. Taip pat dvejopos yra ir sangrąžinio įvardžio formos: diy nok savi; atvarinėja nok savi; terpui savi dudėna. Vietoje literatūrinės kalbos formų jūsų, mūsų tarmėje yra trumpesnės: jūs, mūs, pvz.: ar tai jus dviratis; oi, koki jūs dėgus (karšti) blinai; c'a mis kiémas (kaimas); o kdm mus piemenai neganė. Kartais pasa- koma ir mūs, pvz.: tu ne mūs mocina, tu vilkas. 2. Negimininių įvardžių aš, iu ir sangrąžinio vienaskaitos naudininko formos yra mdn, tau, sdu. Daugiskaitos naudininko yra dvejopos formos. Dažnesnės su forman- tu -mu, pvz.: brūngei ma mu apseidzis (kainuos) alekira; aš jūujūmu tu: giesmi- giedojau; niko mumū nepaddré; mamdité ma mu nepdsa- koi; kam mūmu éscie, kdm mumu gdrcie; retesnės su -mi: padefk- sim mes visas bėdas (nuostolius) jūmi; aš jumi prigamins’u gardz di; kadū mu mi miné linus. Kartu pasakytina, kad gimininiy įvardžių su -mi neuzrasyta, visi yra tik su -mu: ir ti: vėl" karvėlis jiemu gieda; gražū pazdairic’ ir kici'mū parodzi'c'; tomu visému trimu mergisStému, tomu mergomu nėra kur décis; ir mamu paciemu reik'a. Kartais pasakoma ir trumpesnė forma ciem ož'ūkam liépé niéko na- mo neldisc’. 199 3. Asmeninių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio vienaskaitos galininkas daugiausia yra su trumpu galūnės balsiu: nuvėšk ir mani; anas ir du- dėna: ataidzikit pas mani; tavi pane$'ss (senelis). Kartais pavarto- jamos ir sutrumpėjusios formos, pvz.: kūgi ažūveikė (uždirbo) duktė pas . tda; vienas ingi sdu, kitas ingi sdu tis'a; ma ii’ sesūla pap’jové ažu vūogu' kupkali- (puoduką); sėskis pas ma ii. Daugiskaitos galininko formos taip pat dvejopos: aš jūs pažindū; mūs nūvežė Šal'č'ni "kan tadū; du pas mumis nakvėi. 4. Vienaskaitos įnagininko formos yra su galūne -im: su manim niėko nebūvo; su savim vadz'ėja; daugiskaitos įnagininkas — su -mi: su jumi vaikšč'oi, dar ir mergaitė. 5. Šių įvardžių vienaskaitos vietininkų (inesyvo ir iliatyvo) formų ne- užrašyta. Dažniausiai pasitaiko daugiskaitos aliatyvo formos, vartojamos adesyvo reikšme, pvz.: žmonės musump dudėna prastai; ju'sump miškas, o musump madzas vadzinase; ataidzinéjo mu'su mp; mu'sump visaipé žmonės moka (kalbėti). Pasitaiko ir kitokių šio linksnio formų, pvz., be -p: ca musum gudai (baltarusiai) aplifikui; be -m-: būvo atėji' musup, a ju sump nebūvo. Kirtis gali būti ir šaknyje: strol!ū (strazdų) būna mdsum|lm su m p. Kartais pavartojamas ir vie- naskaitos adesyvas, pvz.: būvo manimp susirinki; manimp ira žmon'ū; manip ira širdzis kvara (nesveika); manim sepcin'os dūš'os (asmenys). Daugiskaitos adesyvui artimą reikšmę kartais turi ir daugiskai- tos naudininko formos su -mu, pvz.: būvo viso mūm u. § 34. Vietoje literatūrinės kalbos asmeninių gimininių įvardžių jis, ji, jie, jos tarmėje paprastai vartojamos vardininko formos dnas, ana, ani's (rečiau an'es, ani), ūnos:ūnas ne tėp dimoja; ana nieko nebijo; anis visi c'a būna. Skirtingą nuo literatūrinės kalbos priegaidę turi moteriškosios gi- minės vienaskaitos naudininko formos: jei aš niéko nesak’dd; nedi’k tu tai mergištei nieko. Vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko formos kartais pasitaiko su -i: jami tai c'a gerai; ani's ir tami (tam) šipulukūs drož'a; bet dažniau: jdm, tam. $ 35. Daugelis parodomųjų, pažymimųjų ir santykinių įvardžių turi dar išlaikę įvardžiuotines (arba su pabrėžiamąja dalelyte -ai) vardininkų formas, pvz.: su kiom anasai važ'uos; a aniej ti' kur aZusturéi; o kuf cie i raktėlei; ir pazdūrė toi paci dukrėla; tai ir tusai (tasai)3® sakė; ti: icie® mis laukai; kurisai ataina žmogus galvén; kur’éi itep sūkė; kuriei Vil'ni: bana, ciemu gerai; §itoji mergaitė labai ran- kinga. Kartais dar pasitaiko ir asmeninio įvardžio moteriškosios giminės % Forma fas „tas“ plačiai pasitaiko vakarų dzūkų plote apie Alytų, Lazdijus, Veisie- jus, Daugus ir kt. % Formų itas, ita, itokis, vartojamų daugelio rytų ir vakarų dzūkų, antrąjį dėmenį sudaro įvardis tas, ta, toj arba tokis, toks, tokia, o pirmąjį — įvardis is „jis“, kuris be pridėtinio j vartojamas dar ir šiandien apie Lazdijus, Rudaminą, Šventežerį ir kt.; dėl for- mų ifas, itokis darybos dar plg. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 537. Dėl kitokio šių formų kilmės aiškinimo žr. E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen, „Balticoslavica“, t. 2, p. 25. 200 vienaskaitos vardininko įvardžiuotinė forma jéi (šalia ana): jdį daf sef- ga; Ruf joi pragaišo. ; Dažnesnės vis dėlto yra neįvardžiuotinės (išskyrus anasai, andj) jvar- džių formos: ti. iios naminės bitės i'sivedé; ko k’a buicis, tokis dūar- bas; oi, mani ganė nezin'a kas tokis; dziénu- tokis, vakari kit o- kis; aš pac buvdū ti; vit visos (visos iki vienos) būna vistdités; kap kuris žodzis tokis pac;kokiė perėdai būvo. Abiejų giminių vienaskaitos įnagininkas dažnai turi nevienodą formą: paprastą ir įvardžiuotinę, pvz.: ituom Rkeliū (einant) kiėmas in kiémo; šitūm kel'n aikite; visi isidz’augé jtioi (bernaičių); kuri pirma pri- riūksite (uogų), su tūoi Zéni'suos. § 36. Tarmėje dažnai vartojamos savybinių įvardžių mūnas, tavas, savas vardininko formos, kurios atlieka ir šauksmininko funkciją, pvz.: ca manas tėvėlis; o kui tava moma? tevėli méanas, radnasai manas, paséki linelūs ant manéses Zem@las; ruwtéles manos, Zal'és’os manos, kas jus c'a sėjo, kas jūs ravéjo; mani vaik@lei, sa- vi vargélei; vuošvėli manas, s@nasai tévéli. Savybiniai įvardžiai mano, tavo, savo retesni, pasitaiko paprastai tau- tosakoje, pvz.: mano vilnu- verp'a, mano mésu: vėrda; tūvo mo- mos neprašis'u (greta tavés momos). Prie vardažodžių vardininko ir kitų linksnių dažniausiai vartojamos savybiniy įvardžių formos ma, sa, ta, pvz.: prižadėjei, ka būsi, ma žmo- na; ma tėvas be sa momės dugo; ana padūrė graž'ū lind sa dūkterei:; aš td mbotku: ragėjaūu; su ma su'num blogai būvo; dzieve m a. $ 37. Vietoje literatūrinės kalbos savybinių įvardžių jūsiškis, mūsiškis ar formų jūsų, mūsų tarmėje vartojamos kitos formos, plg.: ir jtūsis kap kuris žodzis kap mūsis; mūsis ir bic’ nebūvo; mūsis nūlekė labai smagei; ir misis (sūnūs) nerūk'a. Moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko forma yra įvardžiuotinė: m ūsė į ūtarka (kalba) nei š'Ok'a, nei tok'a. Šių įvardžių kitų linksnių formų užrašyta mažiau, plg. dgs. vard. mūsei vaikai nepažista (nesupranta) lietūviškai; dgs. viet. mūsen kiemi negieda. Šiaip dažniau vartojamos trumpos formos jūs, mūs: aš ne- valgiss'u jūs dūonos;muūs karvės būvo pririštos. § 38. Atskiri tarmės gimininiai įvardžiai, be vyriškosios ir moteriško- sios giminės, turi dar bevardės giminės formų, pvz.: anas visa susrifiko ir isiveZé; c'a vic visa (visai viskas) izdz'ūvo. Minėtini santykiniai įvardžiai kiekas, tiekas ir kitos jų formos, plg.: kiekas mėtu' c'a buni; kiek in dangdūūs žvaigždėl'u', tai ciekas in žėmės ski'lalu-. kieku būvo (sėta), paizdz'ūvo vic visa; ana cieku neažuveiks, kieku nas. Veiksmažodis § 39. Daryba. Kai kurių tarmės veiksmažodžių priešdėlių reiks- mės skiriasi nuo literatūrinės kalbos. Be to, tarmėje yra vienas kitas prieš- dėlis, literatūrinėje kalboje visiškai nevartojamas. 201 Tarmėje labai dažni veiksmažodžiai su rytų aukštaičiams būdingu priešdėliu ažu-, rečiau až-. Priešdėlis až(u)- pakeičia literatūrinės kalbos už-, pvz.: bėbos suskrido (subėgo) ir ažūddužė vilku; avi" ažuko- nėveikė vilkas; ažūrišu mazgu:; iš kliono ažūsdegė; ana až.- bėgo namo. Kartais priešdėlis ažu pavartojamas ir vietoje kitų litera- tūrinės kalbos priešdėlių (ap-, nu-, pa-, pra-, pri-, su-), pvz.: ana ažūs- verkė macnai (smarkiai); o dziėdas ažusiėmė dūėgine' ungl'us; in dviei arkl'ū linus ažūbrukė (nuvežė); ažusėmė viédru van- den'o;ažūverkė ponėle „pravirko panelė“; norėjo akis ažusp'jauc (prispiauti); norėjo aZuturéc (sulaikyti) šuln'o ir itos obeliés; nė kafto neaZusirgdd (nesusirgau). Priešdėlis už- daug retesnis, pvz.: kap usikéle, tai ir veik'a. § 40. Paminėtinos ir kitų priešdėlių skirtingos nuo literatūrinės kalbos ar retesnės reikšmės, pvz.: ap-: apenėjo (nupenėjo) meitėli; apkrėsk (iškrėsk) maf (ma- ne); nesumaninga ana būvo ir apliko (liko neištekėjus); dėbesi's ap- silaidz'a (nusileidžia) žem'dū; negdrk, bo apsiversi (virsi) vilkū; aversū (paversiu) užuolsePū; at-: visa atrinkta (papasakota) niėko nėra ddūugės (daugiau); atsėdėjdau koju; in-: inlijo (išlijo, sulijo) mani macnai; in ri'toėjaūus insikel'a (at- sikelia) gaspadzinė;sinskrido (nuskrido) ana Rkiton žėmėn; kuf tu jūos (drabužius) intu'sei (ištepei); gribai reik'a gerai invirc (išvirti); i§-: isidairé (pamatė) pirkėlo; išmine' (atsiminti, atminti) negal'ū; (galinėjosi) kuris kuri iZgaléi (nugalėjo); ištė ks (užteks) rašic', reik'a aic' darbo daric'; visi isidz'augé (apsidžiaugė) jūo(m); isodzino (užsodino) in bėro žirgėl'o; plg. E. Volterio užrašytą pana- šią forma: ir iždėsim in galvos (184). Priešdėlis iž- vietoje už- kartais vartojamas ir Lazūnuose, Zieteloje; nu-: ik smefci nudduzé „iki mirties užmušė“; dziėdas numainė sa adziėž'u: „senis pakeitė savo drabužius“; dumoju, kuf nusidėjo ciek sviėto „galvoju kur pasidėjo tiek žmonių“; kiškis nusišalino (pasišalino) ir nendr kalbéc’ su jeis; pa-: dar nepadėgi“ (nesudegę) būvom; vilkas paėdė (suėdė) oZ'ukas; vaikai pagifdo (išgirdo, nugirdo), kū tėvas pasūkė; ugnis pagisus (užgesusi) būvo; ani's pagulė (sugulė); dziédas su bobu pamiré (numirė, mirė); jad ir kaulai jū papi vo (supuvo); Kaūle pa- rdusė (išrausė) piėvu:;; anos pasėdos (atsisėdo) unksmėlei; pa s- mušė (susimušė) bernai; pra-: prabūdo (nubudo) vaikas; pravūrė (išvarė, išvijo) mūs lietus; praskaicic negali (perskaityti, paskaityti); pri-: tešmuo pribūs (prilvinks); kap prisdéji- (įpratę), tep ge- rai; pritis’a (užtvinksta), tai sépa; ir rugei priskurdo; su-: taip raik’a sub dc’ (gyventi, sutarti), tadu anas sa gri-2é (ap- grezé) savo drkl'us; sus$labo (apSlubo) visi arklei; kas c'ū su- mis (atmins) visa, sumiific’ negal'ū; reika suldisc (pagalgsti) 202 dalgi; sudéj ves#iluw „sutarė, sukalbėjo tuoktis“; vaikas jad sub ū- do (nubudo); ana susvdikino (pasveikino) brolį. Be minėtųjų, tarmėje dar vartojami slaviškos kilmės priešdėliai: da-%, raz-, pad- (labai retai), pvz.: nu'nai sunku dab dic’ (iki galo išgyventi); ciek negerumos mumi dadarė (padarė); dadėgino (padegino) in ugniés; daéjo ingi krūmu; daéjo (priėjo) ifigi mar'as; ot, dap a- sakojo (pripasakojo) jei ana; ir daroėdė (parodė) jiemu; ir vandeni: dasiek’am (pasiekiam); ožis daskrido namo; rasdak ém (iSpasa- kojom) visa; vaikai razbé g'éjo (isbégiojo, išvažinėjo) miestan; ra z- verte (suverte) visas kni'gas; raskaicic’ (perskaityti, suskaityti) gali; jaunas paddugo ma@dzas „jaunas išaugo miškas“. § 41. Tarmei labai būdinga tai, kad priešdėlis pa- gali būti pridėtas ir prie priešdėlinių veiksmažodžių, nesvarbu, kokius priešdėlius jie betu- rėtų, plg.: ap-: visi bernai paapsivedė; at-: būvo paatvažavi: lietuvei; ažu-: lūūku" paažusodzino (užsodino) medz'ū (mišku); in-: vilkas painsigrévé (įsigrūdo, ilindo) pirk'on; iš-: visi an darbo būvo paišūji' (išėję); paišarė (išarė) piėvas; paiždžūvo (išdžiuvo) šul'nis; vilkas paišgūudė (išgaudė) visūs ož'ukūs; paisSkifto, paišvežojo mėdzu' „iškirto, išvežiojo miš- ką“; lapė silkės paišmėtė (išmėtė); visos paisigundo ir paiš- bėgo „visos išsigando ir išbėgo“; visas tas giesmės paišrūšė; nu-: iš Sic’ panuvėį (išsivaikščiojo, išsiskirstė); panukifto (nukirto) pa galvi (po galvą); jduni panūlekė pol’s¢’un „jaunieji išlakstė, išvažinėjo į Lenkiją“; ana panumėtė visas (pėdus); ma dzu* panurinko „mišką iškirto, išteriojo“; panūsegė, panu- traukė drabužėl'ūs „nusegė, nutraukė drabužėlius“. pa-: papūarė (suarė) ldūku; ciekas budifku: papadegé „tiek trobesių sudegė“; seni jūu papūamirė (numirė); ani's ca papapifki pirk’as; visūs papari$é (surišo); per-: ūš dadgeli- papérZinojdu „aš daug pažinau“; pri-: samanū naStas paprisirifnko (prisirinko); paprivežė (vasarojaus) iš Poškon'ū, iš Padvar'ū; raz-: susrifiko ir parazdj (išsiskirstė); su-: vist pasuveina (susirenka, sueina); seni, maži, pasasren- ka visi; ana jam pasūdavė (sudavė); nor'u pasurišč vienu: su kita „noriu surišti vieną su kita“. Neuziiksuota tik pavyzdžių, kur pa- būtų pridėtas prie veiksmažodžių, turinčių priešdėlius pra-, da-. Vienas kitas pavyzdys yra užrašytas ir su antru pridėtu priešdėliu pri-: pripamiršdaū (pamiršau), neateina 38 Apie priešdėlio da- kilmę žr. B. Max io auc, Ilponecxoxjienne npucraskn da- B Gaji- THHCKHX Si3bIKAX, „,„Boripocbi CJIaBsiHCKOrO si3biKO3HaHHa“, t. 3, Mocksa, 1958, p. 127 tt. 203 skaddz'ei (greitai) galvén. Minėtajame pavyzdyje priešdėliai pri- ir pa- gali būti susikeitę vietomis. Antrasis priešdėlis Dieveniškių tarmėje greičiausiai yra mechaniškai atsiradęs pagal slavų, ypač baltarusių kalbą, kaip formalus periektinimo rodiklis®?. Kai kurie pateiktieji prieSdéliniai veiksmažodžiai yra morfemiski verti- niai iš slavų kalbų, pvz.: a2usifkc, aprifikc, praskaicic’; plg. atitinkamai baltarusių: 3axeapsyųo, a6da6pays, npausimaus; rusy: 3a001emo, 0600pames, npouumamo ir kt. $ 42. Iš būdingiausių ir plačiausiai tarmėje vartojamų priesagi- nių veiksmažodžių yra priesagų -inėti, -dinėti ir -dyti vediniai. Daugiau- sia jie yra su priešdėliais. l. -dinėti vediniai: a) bendratis: kišk'ei ėmė veikc', atkazdzinėc' dziėdo (diedui) duris; imsi išgerdzinėc' ir išlaidzinėc', tai nebūsi (negyven- si); prispirė vargas, tai pamirZdzZinéc reik'a giesmelas; reik'a pradėdzinėc' kū kalvek veikc' „reikia pradėti ką nors dirbti“; b) esamasis laikas:apmirdzinėju paci ir širdzis;dasiekdzi- nėju (rūpinuos) pinigū; susirgdzinéju dažnai; kur isirink- dzinéji dzikelėn kel'onėn; kūm mani pamezdzinėji (palieki); žmogus prapuldzinėji tuosa medz'uosa; vaikas sepcifitas ménas, dle apmirdzinéja; tėvas pasicikdzinéja su dionu if drus- ku; iSvezZdZiné jam, bilo, Siénu'; in Ziemés pamezdzinéjam (paliekam) bitému meddds; kuf jus prabudzinéjat (gyvenate)?; aklei (neregiai elgetos) véléi atgiedodzinéja; jūū pradédzi- néja ži'dėc' anos; svecei sésdzinéjasi azu stalo; ani:s stodzi- néjasi pirk’oi. c) būtasis laikas: ir vėl" aZuveikdzinéjdu (uidirbau) ir aduodzinéjau (atidaviau) tdm žmogu; bil'bas isringdzinéjdu; tai aš anukeli- privergdzinéjau (apverkiau); pripamirzd?zi- nėjdu visūs mi:sl'us; kap drabnas lietūlis palaizdziné jo; kap ana prabudzinėjo (gyveno); pirma būvo dudeklus an pievos iščies- dzinėjom; ataidzinėjo misump (pas mus); brolei ažudrož- džinėjo šakal'ukūs; sen’ad kitaipé pragivendzinėjo Zmoénis „seniau kitaip gyveno žmonės“; d) būsimasis laikas: aš pradėdzinės'u; aš primindzinės'u jumi mi-sl’as; tekės'u, kad... nepardiodzinési ito jauc'o; aik Vil- nun, ger'dd aZuveikdzinési; afuveikdzinésim nundi diu- gés; žėmi' méj (gal) razdalidzinés; e) liepiamoji nuosaka: tu padédzinék man azumiic’; darikit, aZuveikdzinékit, vis pinigi daugės gdusit; f) dalyvis: būna iz vieno, bina ir sudédzinéta (tekinis); rackos kréslani sudédzinéta; 39 Veiksmažodžių su priesagomis -inéti, -dinėti, turinčių du priešdėlius, yra užfik- suota Zietelos tarmėje, plg. „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, Serija A, t. 2(11), Vilnius, 1961, p. 229. 204 g) pusdalyvis: ir Soka kiškūcis vis pasimirgdzinėdamas (mirkčiodamas); žmonės pereidzinėdami prūšė cilto (pagelbos). 2. -inėti vediniai: a) bendratis: raik'a prisdarinéc būl'bu:; aš neZindd, kū raz- sakinéc (pasakoti); anas pradėjo sakinéc pie (apie) vainu'; b) esamasis laikas: iš po pirštu" kitū nepažurinėju (svetimo ne- noriu); anas jau senei nedagalinėja (nesveikuoja); žėmė paski:. linéja (sudžiūsta); kéznas (kiekvienas) sdvo dziénu: atganin é- jam (atganom); prisidarinéjam bil'bu- ,prisiskutam bulvių“; žmones apž'urinėja (apžiūri) javu; ani's prisėda prie šono ir ka l- binéja (kalbina); dabar suvarinėja (suvaro) vienan ddiktan; c) būtasis laikas: kū aš jumi sakinéjau (pasakojau); sesila jie- mu (jiem) acakinéj; diona paskilinéi (suskilinéja); mas ad a- vinéjom (atidavem) visaks; sakinéjo (sake, sakydavo), c’a būk pi- niga uazkasta; d) būsimasis laikas: ais’ vistas pavarinésu (pavarysiu); pri- sidarinésim vakari būl'bu:; vaikai pavarinés (atvarys, pri- žiūrės) kdruves; c) liepiamoji nuosaka: cik neacidairinék atgal’én „tik nesi- zvalgyk atgal“; neiSsakinékit (nepasakykit), kap vadzina. 3. -dyti: vediniai: | : a) bendratis: reik’a graZei su kdcinu apsieidzic (elgtis); isajo būl'bas isrinkdzic' iž duobės; nėr kad parinkdzic (prigalvoti) mi“slū; b) esamasis laikas: aš likddū (lieku) su mažais vaikais; nea? us- imddūū dudėnimu (neužsiimu kalbomis), išeidzikite; ataido lapė, inaido ana pirk'on; anas vis pas mūs ažeido (užeina); tai kiek pasévo (dalies, kraičio) daido (pripuola); ana išeido man teta „ji yra, pripuola man teta“; tévas ateido ir priimdo (paima, pri- ima) iš kamu: vaiku; subaton apsieidom (susitvarkom); mas p a- aidom iš lietuv'ū; razrifigdom (išrankiojam, išrūšiuojam) bul'bas; susiriūgdom (susirenkam) bobos vienén pirk'on; visi išsiriū gdo (ruošiasi važiuoti) pas jduna'ji:; nusiprdisi- išlibdo (išlipa) iš van- den'o; po šl'ūbi rasiringdo (renkasi) vaZic’; sukrdudo (sukrau- na) ail'én kaladės; susiriūgdo, suseido (sueina, susirenka) svecei; c) būtasis laikas: ana išeidė, ir aš išeiddaū (išėjau); ir vaikul'ūs priimdaa (bobute buvau); ataidė vilkas; ažimdė (užėmė) paci visu: pirk'u; kadū daeidė (priėjo), régi; nuimdé virvėlor nok kak- lo; Galša priimdė (priimdavo, supirkdavo) linūs; tadii išeidėm miegoc’; vakari suveidėm vienan daiktan verpc'; apri ii gdé mac- nai, diag atėmė nemcei „vokiečiai smarkiai apiplėšė“; ataidė kismi. nei (kaimynai); iSrifngdé ungl'ūs; d) būsimasis laikas: kap išrinkdzis'u, atais'ū; tū parink- dzisi misla, tu žinai; abidzvi parinkdzisim (pagalvosim, pa- rinksim) mi sl’a; bringei mamu apseidzis alekira; 205 e) liepiamoji nuosaka: ataidzik kas vakaras; neišeidzik (neiSeik) tu, broli, iš namū; gerai, ataidzikite, alė nundi išei- dzikit Iš pateiktyjy pavyzdžių matyti, kad visi minėtųjų priesagy vediniai gali reikšti tiek kartotinį (dažnai per tam tikrą laiko tarpą besikartojantį), tiek vientisinį išplėstą veiksmą, jo trukmę*?. Pažymėtina, kad dariausia iš tų priesagų yra -dinėti. § 43. Iš kitų daresnių veiksmažodžio priesagų dar galima paminėti -ėti, -erėti, -auti, -inti. 1. -ėti vediniai: a) bendratis: aZusémk man vanden'o pageréc (atsigerti); gali gerickai palijėc' (gerokai palyti); norim pamėžėc' (pamėžti); pasėjėc' (paeiti) nereik'a; raika pavargėc' (pavargti); kitas ne- gali paverkėc' su lementū (paverkauti su žodžiais); b) esamasis laikas: kap pamėžėji (pamėži), tai dūoda valgi'c'; c) būtasis laikas: marci pabégéi; palilėjo kiék (palijo); ana palukéi ir in@&jo; bernai kap pametéj (sviedė, metė), tai net kiton šaliū namo nuskrido; lapė patiséj (patempe) ažū 16 š'ūudo; meska p a- verpéli, ir dud@na; vaikai paugči; d) būsimasis laikas: gali aic', aš pakepės'u (pakepsiu); gal' pa- nešėsi mergišti; kap anas atsėjės (atsigaus); aima, pajėdė- sim (užvalgysim) nedddgi- (truputį); e) liepiamoji nuosaka: palukėk (palauk), tuojaūū ateis'ū; ku'mūla, pevežėk mani; tin pasiėjėkit, ti rasit send; po itai šūlei pas i- éjékit (paeikite). 2. -er(é)ti vediniai (paprastai daromi iš iStiktuky ir reiškia trumpą (akimirkos), intensyvų veiksmą): a) esamasis laikas: s'ūpter'a (lukštus) in dirvos; iž ažū kumpo svister'a akmen'u; durimi barkšteri; kap cūpteri ažu pec'ū; kitas kap šūkteri, kad gaidūkai kidu's (liesi); iž po Išbo (iš padilbų) in mani žvilkteri; kap kaftu- mokterna (suduoda), sepcin'us ažu- ddūūž'a; kap stūkterna toliėrku: (lėkštę) bal'kon, tai ir pamuša (su- daužia); b) būtasis laikas: net rikteréjdu iž baimės; atsigrižis kap cdukšterė akmen'u kakton; pdukštėla dzūpterėjo snapū; ana glésteréj (žvilgterėjo) in pdūkšču; gripšterė kundz'ūku“ (ski- landį) — šlap'jas, cik padaritas; ku'lokėl'ūs vandenin kišterė; kap tėp capteréj, tai dūris klapterėj; ir krauji mokteré in skiedrė- les; bernékas mokterė rikšteli; kūcinas pūsterėį tris kaft; ūnas srupteréj, kartu; paukstaités jam visos supteréi plunksn@lw; in@jo pifk'on, stapteré, išeido vél’ dairicis; jim kas tékteré Sir- dzin (atėjo į galvą); terépteré (pametė) in pripecko; mėtė, nét trinkteréi; 0 Plačiau apie šios rūšies veiksmažodžius žr. „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, Serija A, t. 2(11), Vilnius, 1961, p. 219—231. 206 c) būsimasis laikas: arklis kap virpters (susipurtins); d) liepiamoji nuosaka: kilsterk mdn in pec'ū maišu; lūkterk trupūci; stėpterk (sustok rašyti), ažumiršūū; e) dalyvis: aš bu'ttau klasterėjus (sudavus) kok'ū lazdū per galvu; f) tariamoji nuosaka: (bijau), kad neblikstertu“ ugnėle. Aki- mirkos veiksmažodžių daugiau pasitaiko tautosakoje, o buitinėje kalboje jie vartojami rečiau (kiek dažnesnės yra liepiamosios nuosakos formos). 3. -auti vediniai: gri'bauc' (gri-bduna, gri:"bavo); gudduna ,bal- tarusiškai kalba, elgiasi“; p/4ūkduna žusis in vanden'o; jūū šiendu- na pievu; kas ti mėdzii Sikduna; ant pirštu: vaikšcūuna (gre- ta vartojama ir vdikščioja); kici gražei vėrkūuna (garbsto, rau- da);žuvduna. 4. -inti vediniai: tu ji ažudūsintai; negražintas (nekast- ruotas) vefšis; pakirinc (paerzinti) Sani: reik'a; išėi pavadzinc (pakviesti) žmon'ū; reik'a pavalginc (pavalgydinti) vaikūs. Su priesaga -uiti (manoma, slaviška) užrašyta tik veiksmažodis p i e- tuic (kartais ištariamair pietūt; papietūsim). $ 44. Kaityba. Dažniausiai vartojama sutrumpėjusi bendraties forma: aic’, laidzi'c' (melžti), turéc’, žvinkc'. Tačiau greta, ypač senesniųjų tar- mes atstovų, neretai vartojamos ir ilgesnės formos: badzice, bdrce, dūsūu- ce, ganice, gdrce, p'jauce, pūsce, védiioce, žinoce, Zisce ar duoc'e, ésc gdrcie, gulcie, pirkc'e, šaūkcie. $ 45. Tarmėje yra atematinių (priebalsinių) veiksmažodžių lie- kanų. Daugiausia pasitaiko esamojo laiko trečiojo asmens formos: lieėkci vienas, ažumišėke',ir miėke' sau; viogos aZuliékc’; jai ne- kosci. Taip pat pasitaiko kontaminuotų arba analogijos būdu sudarytų for- mų, pvz.: vns. | asm.: liekmū nmamiė; kadū aš jad miegmū, nelisk pas mani; vns. 2 asm.: vasara, o tu miegmi; lendi, kur pramiegni; kap ažūmiegmi (pasakoma ir ažumiėgmi), tai guli; kū dudemi „ką kalbi“; dgs. 1 asm.: pirk'oį miégmame; miėgmanm visi; vns. ir dgs. 3 asm.: kap liékma namié, tai cik ir miė g ma; man pacifnkma (patinka) lietdviskai duddnc’; anas mani pasikifnkma (pasitinkma ,pasitinka®); mėsa pritufikma (pagenda); véima (apZiurinéja) pafSu: pafšas; tėvas vdima, véima (ieško), kad rast; greta: liekna, miégna, miegni, isimiegni, miégnam (greičiausiai pagal bina, p’jauna). § 46. Daugelis literatūrinės kalbos veiksmažodžių, esamajame laike tu- rinčių o ir i kamieną, tarmėje yra ia kamieno: a) pvz.: gidz'a, kiūik'a, pakiūk'a, mink'a (duonu'); mok'a(si), rédz a, neprižindz'a „neprižindo“; 207 b) pvz.: gūl'a, nér'a, stov'a, traps'a „trepsi“, tūp'a, tūr'a, židz'a. Gali- mas daiktas, šios formos iš i kamieno į ia kamieną tarmėje yra perėjusios neseniai, nes ir dabar neretai pasakoma: gūli, ragi „regi“, tūri, židzi. Be to, dažnos yra ir sutrumpėjusios formos: kas nor valgo; ne visa gird ir ne visa rak (<regi); anas visa rak; nérag niéko; jam niékas n e- rap; acisédo ir séc’ (<sédz <sédi); béginéja, neséc’; stou aci- stojis; stow šūkės; ana tur savu kdrvi. Kad i-kamienés formos se- nesnės, rodytų ir daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens formos; norim, tūrim, girdit. Iš formų, turinčių galūnę a, dažniausiai sutrumpėja veiksmažodžiai ir, nėr, rečiau duod (greta: i'ra, nė'ra, nei"ra, dioda). Neretai veiksmažodžio forma i'raū apibendrinama visiems esamojo lai- ko asmenims, plg.: aš ira skaivoniškis (Skaivonių kaimo); iš kur tū ir ū?; tu ira karalaitė; més ira lietūvei (greta: trėc'as mėnesis kap asa ir kt.). Atskiros literatūrinės kalbos ia kamieno esamojo laiko formos tarme- je yra a-kamienės, pvz.: kvėpa, s@ma. Vienas kitas veiksmažodis, literatūrinėje kalboje žinomas kaip antri- nis, t. y. priesaginis, tarmėje yra vartojamas be priesagos, pvz.: priepala (avis) b'ėga, visa bala linga (linguoja); meitéli- svėla (svilina) ani's. Skirtingai nuo literatūrinės kalbos, trumpą šaknies balsį i turi šios esamajo laiko formos: gija, lija, rija, šlija. § 47. Būtojo laiko trečiojo asmens formos po priebalsių į, v, daz- niausiai neturi galūnės balsio o, rečiau ė, pvz.: ai, at@ bijéi (rečiau bi jau, plg.: vėlinas bobos bijau), galéi, ištekči, nes’oi, stoi (plg. kadū kiemas stodį negal'ū gerai žindce), veizdéi; parvaž'dų, važ'dų, dau (< da- vė), neadau, padau. Nemaža veiksmažodžių, kurių būtojo laiko formos literatūrinėje kal- boje yra 0 kamieno, tarmėje yra ė- kamienės, pvz.: aplupé, apsigri'žė, atri- šė, inkišė, atšipė „atšipo“, godvė „gavo“, pagové, parisé, prikišė, sūrišė. Ta- čiau retkarčiais pasakoma ir: kap paldido, būvo ger'aū. Be to, šalia įprastų priesaginių o kamieno formų, pvz.: tūštino, žibino, tarmėje pavartojamos trumpesnės ė kamieno formos pvz.: ištūštė (lapė ištūštė minkščimu:), žibė (moma pli'šin žibė „mama į plyšį pa- švietė“). $48. Butojo dažninio laiko pasitaiko tik sustabarėjusios for- mos bilo ir biilau „būdavo“, pvz.: išveždzinėjam (iš balos), bilo, šiėnu: in lotėlPuw; bdlo, anksci ajom; buldu, dudėna visi, buldu, pasakoja seni. Šiaip būtojo dažninio laiko formų funkcijas tarmėje atlieka priesagų -(d)inéti, -dyti ir kitoki dariniai. Savotiški būtojo laiko veiksmažodžiai pasitaiko tarmės tautosakoje, pvz.: nepažins tavi devini brolei: indukavai, inrukavai viešū kel'ū važ'ūodama, plg. panašios darybos dalyvius: tė inrūkalus, in- dūkalus, nesprdisk. 208 $ 49. Būsimojo laiko vienaskaitos pirmojo ir antrojo asmens trumpinės ir tvirtagalės šaknies pirminių veiksmažodžių formos yra iš- laikę kirtį galūnėje, pvz.: ais'ū, aisi, mirs'ū, negriš'ū, neliksi, nuaisi, prims'ū, suves'ū, veiksi, veiks'ū. Dėl šių formų analogijos pasitaiko su kirčiu gale net tvirtapradės šaknies veiksmažodžių, pvz.: bu's'ū, gersi. Antrinių veiksmažodžių priesagos -yti balsis trečiajame asmenyje su- trumpėjęs, pvz.: apseidzis, „apseis, elgsis“, kinkis, kratis, rašis, varis (pa- gal šiuos, tur būt, ir pašnekės). Atpasakojamojoje kalboje būsimasis laikas dažnai pavartojamas vie- toje esamojo, plg. ana pasakis: nedūos'u paragauc'; ita rūgena sa- kis (sako);anajisusitiks ir prašis. $ 50. Tariamosios nuosakos dviskiemenės formos daugiausia kirčiuoja galūnę: vns. | asm.: aitdu, bu-tdu, duotdu, nesumintau (neatsiminéiau), is- dustdu, suverptdu; rečiau bildu. vns. 2 asm.: butai, neštai, rastai, pasektdi, sugdutai; retai Sddktai; vns. 3 asm.: aitū, bu ld, numesiū, skristū šalia sutrumpinty: bat, ait, azusalt, veikt. dgs. 1 asm.: apartum, bu tum, duotum, rastum šalia sugadatum. dgs. 2 asm.: bu tat, duoiiit, nestit, nepereitiit. Kartais vienaskaitos pirmojo asmens prasme pavartojama vienaskai- tos antrojo asmens forma, plg.: aš skabintais aic’, ale nėr kadu. Antriniai veiksmažodžiai dažniausiai išlaiko pastovią kirčio vietą, plg.: galétau, sėdėtai,katu nekardétai, tai ir aš netupétau; ka tur é- tum, tai duotum; kad k'dulas ganitu-; kad lietilis palidzinétu:; retkarčiais pasakoma ir taip: nor'u kad atvažuotdu ir rastau, kad tavo pirk'a būt graži; kad aš žinotau, kur'ū dzienėloi: akmenėl'ūs nu- rinktau. Trečiojo asmens formos daugiausia yra sutrumpėjusios: drebėt, ižbalci't, išvaž'ūot, pasédét. § 51. Liepiamoji nuosaka dažniausiai yra su formantu -k: ai k val'gic';akši, mém; neverk neverk, ma mi-loj; aZuziepk agni; iSaidzikite man niėko nereik’a. Formos su galūne -kie, -ke, -ki daz- niau pasitaiko tautosakoje: kap sujési, vėl ataikie: atrakinkie durelas; ažugrauskie, kmorėla (debeséli); daskirkie gi man dalalow; aikie madzin; dopraskinkie man rutėl'u; do nupin- kie vainikėli; do nuvėškie man skrinėlor; do padiuokie man rankėlo"; do pakdlkie ta galvėlw' ir at aikie tu pas mani: papenéki mani; pasékie man linel'ūs in plac'os dzirvéles; p a- Sildzikie Zem@lor; sakdd, bike dar: (plg. E. Volterio uzrasyta for- ma: pakloke man pataléli 187); atrakinki gi žemėlor; pasildzi-- kie tu žolalov; atstéki nok mani: paragauki, pazdairiki, ar geri?; véski tu, dukra, ganic’ Oži; vėski tu ganic’ pac; ti inkiski sa viodagu'. Šalia minėtųjų, ypač tautosakoje, dar dažnai pasakoma ir liepiamo- sios nuosakos formos be formanto R, pvz.: acidara i, darai dura- las „atidaryk duris“; addoj (atiduok) man žuvis; duei pasčdvu" „duok 14. Lietuvių kalbos gramatinė sandara 209 kraitį“; dado (duok) man val'gi'c'; aik ūpėn ir inlis; kimš (kišk) vuūodegu' ūpėn; nėš dziėdo „nešk diedui“; nofs po pak tūsai (tą- syk); aima, pajėdėsim neddūgi'; aimė zdairicis. Atskiruose posakiuose liepiamosios (ar geidžiamosios) nuosakos reikšmę turi ir kitos formos, pvz.: kelamės, tėvėlei; liktut sveiki (greta likit sveiki). $ 52. Geidžiamosios nuosakos formos dažniausiai padaromos su slaviška dalelyte nekoi (plg. lenkų nechai): nekoj aina; nekoj būs. Tačiau kartais pasakoma formų ir su fe: te bd i kap sako; teb dn, niéko nedaris’u, arba su tegu, pvz.: te gu aina, paskui ragés’u; tegū jūo- k'as; t e g ū anas sau būna. § 53. Sangraziniy veiksmažodžių nesutrumpejusia dalelyte -si (<*-sie) daugiausia turi esamojo ir būtojo laiko trečiojo asmens formos: brizginasi, gaminasi, gri'nūojasi (esti nuoga) vuodega; nėšasi, statosi, turėjosi, vadzinosi. Visais kitais atvejais ši dalelytė paprastai yra be i: détaus, jukeis; jam noris aic; kėl'amės, dairikitės, norėtus, dairicis, moki'cis. Šalia formų su -si gana dažnai pasitaiko ir formų su -se: d@- dase balnėlis; dzaūūgėse Rk'aulaitės; vaikai mok'ase;negalv o- jase nundi;kapana vadzinase;sūpėse Za@mé. Su sangrazos dalelyte dažnai vartojamas žodis klausti, pvz.: ir danas Rldus’asi vis; klausėsi pas éZi';ani's klausasi mému'. San- grazinés formos neretai pakeičia neveikiamuosius dalyvius, pvz.: védaras iš bul'bu lajase (daromas); ita pieva Sienaunase. Kartais san- grazinés formos pavartojamos ir ten, kur literatūrinėje kalboje paprastai iSsiveréiama be jų, pvz.: lapė žuvis éd as; stou karvé ir laidose dziés- kon (į milztuve). § 54. Tarméje yra išlikę nemaža galuninio kirčiavimo sangrazi- nių formų, pvz.: atėjii sédasi ir séc’ (sėdi); tadi radosi tokis ponas; ir sėdosi lapė in ragutėl'u:; iš karto stojosi ponū; greta su- trumpėjusių: go v'dūs (čiupau, griebiau) - ažu lanc'ūgo; kap uz mado (medaus) gov és (griebė, puolė); radės vocis; sėddūūs neprašitas; lapė sėdės in ragut'u:; skrido, skrido ir stojė6s (sustojo) paci (kar- vė); ir stojės (pasidarė) dukra; paskui sėdomės ir parvaž'ūvom; jūs vėl stojotės vaikais. $ 55. Dalyviai. Ne visos dalyvių formos tarmėje yra vartojamos. Daž- niau pasitaikantys veikiamieji esamojo laiko dalyviai yra: vienaskaitos vardininkas sf0vinc'as vandioi; plg. užrašytas kitų linksnių formas, pvz.: statė papadėm in skarvados (keptuvės) dėgunc'os; gėmstancei (kūdikiui) nieko nedardū; ana gėlažii d&guncw in rafikos. Vie- nintelė girdėta senoji veikiamųjų dalyvių esamojo laiko vienaskaitos var- dininko forma degūs (<deggs) „karštas“ yra subūdvardėjusi: aš tai mi-- I'a, kai degūs pienas; dgs. vard. dėgus blinai; plg. iš šių formų išvestą bevardės giminės forma degū „karšta“ greta degū, kuri greičiau- siai yra atsiradusi pagal bevardės giminės būdvardžius pigū, tamsū plg.: dai de gu, gi'lei kramcis. Butojo laiko veikiamieji dalyviai geriau išlikę, pvz.: vaikas miéga piloy istacis; jad mėtai, tėvas kap numiris; buvdd vienas likis; 210 ta kūrvė atskridusi (atbėgusi) būvo; insispraudus ir gūli; oi, kap ganė, oi kap girdė, kad būt priėdis ir acigéris (ožys). Vie- toje vienaskaitos ir daugiskaitos abiejų giminių formų kartais pavartoja- ma apibendrinta vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko forma*!, pvz.: buttaūu ažušūavi: (nušovę), jei nebūtūu a2bégi- (išbėgus); jū duktė iš Rimaš'u: (yra) atvaž'avi;išvažauvi: dikteri's; ungli“s bū- vo jad pagisi; merga apsirėdi gražei; iždėgi“ kiemas (kai- mas); dar nesldidi: saula būvo; būvo klūonas pripavi- (apipuvęs, papuvęs); dagi lapai nėra sprogi.. $ 56. Neveikiamųjų dalyvių esamojo laiko formų girdėta tik kelios, pvz.: ldidoma (melziama) karvė; sėdz' ilga (ilgai sėdi) ir apgula- mos (išeiginės, poilsio dienos) nebūna. Daug dažnesnės yra būtojo laiko formos, pvz.: balta vista tvoron inkištėū; jei neižgražintas (ne- iškastruotas) — vefšis, o jei gražintas — jducis; rito (rytą) nėštas vaindu", jūu nenduja, cik pajduninta pirk'ū. Ypač dažna šių dalyvių bevardė giminė, pvz.: Satros virsui ažudėta; tris ažušdauta gūli; peilis Sirdzifi invdėrta; skape'us (išdaris), kuris ižgrąžinta; ši- las pavadzinta; krosnis, kur akmenai sukrduta. § 57. Pusdalyvis. Pusdalyvio formos tarmėje palyginti negausios. Be to, jos gerokai apstabarėjusios ir painiojamos. Tai matyti iš žemiau patei- kiamų pavyzdžių: kam aš jaunas būdami žūėnijaus; ir pūc'os vis to- Ida aina vuogdaudami; anos aina vuogdudami; neždamėo nėkalba, cik apneša triskart (burdama); inru-kavai, indu-kavai viešū ke- I't važūodama. Kartais pusdalyvio formos pavartojamos veikiamųjų dalyvių prasme, plg.: ir rūdo sėdėdama (sėdintį) pa(s) stalu ta ku- nigdiksti-. | § 58. Padalyvis. Padalyvio dazniau vartojamos tik esamojo laiko for- mos, pvz.: Rap pradéi lice ainanc’; gananc' ažūddaužė périnas; jiemu vaz'uojanc', vilkas aZuskrido. Pasitaiko suprieveiksméjusiy padalyvio formų, plg.: nérinc’ nené- rinc’ (noromis nenoromis) būvo atd@ji. Butojo laiko padalyviy neužrašyta, išskyrus nelabai aiškų pasakymą: ėmė kūcinas nėšč tom lopom apsikabinus (apsikabinęs?). Šio pada- lyvio reikšmę pavartojamos veikiamųjų dalyvių bevardės giminės formos, pvz.: vakari (valgyt) duoda sut@&mi: vel’, net po dzviliktai. Prieveiksmis $ 59. Daryba. Daugelis prieveiksmių yra sustabarėję daiktavar- džio linksniai, pvz., vns. vard: dziena nakcis sopa „visą laiką skauda“; gana man būs „užteks man“; vafgo gana (užtektinai) ma- t'aa; vns. kilm.: rito nėštas vdindu®; liépé anksci rito nebadzinc’; 41 Iš kilmės ši forma greičiausiai yra bevardės giminės vienaskaitos vardininkas, Zr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 205; J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 343. 14* 211 ritas rito (kiekvieną rytą) aina Riskei pas bobu; Pėtro (birželio 29-aja) parvaz'ioja iš Vil'naus; vns. naud.: dovanai (veltui) veik'dd; vns. gal.: irūpuci:, kussnėli'; vns. ir dgs. in.: drau gi (kartu) varosi givi; karū (per karą) sūdegė; rita, kap kadū vūkaru Atveža; ainam kartum; pietais atai; senasis vns. ines: arci, drdugié „kartu“, namiė, toli; greičiausiai iš vienaskaitos inesyvo atsiradęs ir pas- kui; vns. iliatyvas: apac'on šulnis, viršun obelis; basaminūc'an aps'avė; aik priešin arba ažac'on (į užpakalį); vns. aliatyvas: ir nėt galopi (iki galo); namė, plg.: jaa iki vakari namé būs'u; (retai) na- mopi. į 2. Nemaža yra sudurtinių bei samplaikinių prieveiksmių, kurių antra- sis dėmuo yra sutrumpėjęs daiktavardis, o pirmasis — kitos kalbos dalies linksnis, pvz., įvardžio dgs. vard.: šiėmet; skaitvardžio vns. įn.: afitfru- dzien, antrukart, pirmukart; skaitvardžio ir įvardžio gal.: kazdzien, dūkart (kartais dukart); keliskart, šimet, š'ūmet; trac'u"dzien; triskart, tu kart, vienu-kart; įvardžio vns. įn.: tūokari, ti o m kartum būvo; tūom- čės „tuomet“. Taip pat minėtini prieveiksmiai: at g a I'6 (atgal) ažužvin- gėarkl'ei; atgal'on reik'aaic';in ritojaus ateido vilkas; iš kai- io, iškaft, iš toli; iš tolimo; per pus'ūu, peržiėm, po keliskart. $60. Budvardiniai prieveiksmiai, atsiradę įvairiais būdais: I. Su įvairiais formantais, pvz.: su -(i)ai: a) iš nepriesaginių būdvardžių: afokei, gerai, reik'a patégei (tvarkingai, gerai) aZumifc’ mi-sl’as; kap ūtariį pilnai (nuoširdžiai, drąsiai); sdusai, senei, skūūdzei, neskaūūdzei (negreitai) ūjo; smagei; nesmagei (negreitai) bėgi; stacei (iš tiesų), kiek aš abgin'du; sta- cei „tiesiai“, stiprei (labai) girtas; žalei (piktai) ž'urr'ū; atitinkamų būdvardžių nebeturi prieveiksmiai labai, nu'ndi „šiandien“; pdrnai; b) Iš priesaginių būdvardžių (ar prieveiksmių): gūdziškai „baltaru- siškai“, ju'kiškai (juokingai) išeido; lietūviškai, senoviškai du- déna; nedabarikščei, ana varginai (vargingai) gi'vėna ankstickai „labai anksti“, artickai „Aartutėliai“, gerickai (gerokai) daag išnaikino; gerickai tur'ū mėtu'**?; tolickai (tolokai) aic'; že- mickai; g su -yn (neaiškios kilmės): arcin, aukséin; ragutėlas kreivin, kreivin; tolin, žemin. 2. Iš sustabarėjusių būdvardžių linksnių pasitaiko šie: bevardės gimi- nės vns. gal.: ddūgi, jilga „ilgai“; lūkterk neddūgi (truputį); vns. ir dgs. įn.: tilu (tyliai) ani's nuskrido; būvom pésc'ém; dgs. ines.: dūugisa (<*daugiesa?) kas moka „daug kas moka“. 3. Iš būdvardžių kilusių prieveiksmių su priešdėliais ir prielinksniais, pvz.: ažūpernei, bemaš „beveik, arti“; pamažū mažū (palengva), 42 Tos,pačios reikšmės ir formos yra tarmės prieveiksmis ovickai „nemaža, daug“ (met jad) greta 6vei „gerokai“ (mene), kuris y.a kilęs greičiausiai iš jaustukų, plg. E.Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, p. 519. 212 kūpc'au, grok; paneddaūgi (pamažu) papamiršom; bepiga; sumindė mani paskersėos (skersai); namas paskersés stovi; paskersai (lafik’a paskersai); nuog mažū „iš mažens“. Slavų kalbų pavyzdžiu kar- tais pasakoma: po dabarikšču vadzinasi; po kaddikšč'u (se- noviškai) dudėna (kalba), po kadaikščiamu po nū(n) nėra svei- katos (iš seno iki šiol nėra sveikatos). | §6l.Skaitvardiniai prieveiksmiai irgi yra įvairios kilmės. 1. Sustingę atskirų skaitvardžių linksniai, pvz., dgs. ines.: nu'ndi žmoni's devin'osa gaidzi- p’jauna; dzviesa ganėm; keturuosa šienavom; trisa ir būvo; iš šio linksnio, gal būt, yra iSriedéje ir méz dzvieju cig būnam; anas cig dzviéju bina; ani's ti- trijuo bi- na; kelintinio skaitvardzio bevardės giminės vard. ir gal.: pirma. Skait- vardis vienas su pakartota kita jo forma sudaro samplaikinius prieveiks- mius, pvz.: ana vienum viena būna (kaip ir kartum); vienū viena givendd. . 2. Kiti prieveiksmiai, turintys skaitvardinę šaknį, ne visi yra aiškios kilmės, pvz.: pavieni (po vieną, atskirai) neina kaltuvos; vienaipė (vienaip) dudėna. Greičiausiai iš skaitvardinių būdvardžių yra atsiradę prieveiksmiai: v'af, v'at vienok (vienodai) šaūk'am; c'ū viendkei sūko: ažuspirk spiralu; vientarai (vienodai, vienaip) tep vadzinase; iš vientaro (visą laiką) meška kifto; vis vientara (vis tiek) kap pavadzinsi. Tokios pat rūšies yra ir prieveiksmiai: dvejoktai „dvejopai“, nevienoktai „nevienodai“, trijoktai, vienoktai; anksc'ūū gi'vėnom vie- nodai (vienaip), o dar kitodai (kitaip). $ 62. Labai įvairios kilmės yra įvardiniai prieveiksmiai. I. Sustabarėję atskiri įvardžių linksniai, pvz.; visa, iš kur atsiradęs ir vis ir, tur būt, vic (atūį vic visos; vic visi būvo; vit visi panujojo); ciekas, cieka, cieku (iš kur atsirado ir ciek); kiekas, kieku (iš šių formų išriedėjęs ir kiek „kol“, plg. (kiek ana gi'va būvo); kuoi „kuo“, suvisil| sūvisu, sūvis, ret. suvis. 2. Įvardiniai prieveiksmiai su formantais, pvz., su -ur: kuf, nidkur, visuf; su -du — da: kadū (seniau) kitėp dudėno (kartais ir kadui, plg. kadui būvo dzidelis mūdz'as (miškas); kadum, plg. kartum), tadū; su -ai, arba -(i)aip(o), (i)ap: c'andi, ciktai, icenai, itai, itep, kai, kap „kaip“, kitaips; kitap, šėp „Šiaip“, tai, tėp „teip“, šėp tėp, teipo || taipo, visaip || visai, visaipo. 3. Įvardiniai prieveiksmiai dažnai dar vartojami su prielinksniais (priešdėliais) arba su kitais prieveiksmiais, pvz.: ažutatai „dėlto“, deltoi „vis tiek“, dren t6 „dėl to“, ing ši „į šen“, iš šič, kap kadū „kai kada, kar- tais“, kol (<kodél?; plg. k 6 I" neatejei?), nug ic „nuo šičia“, tei pac'a || tep pac'a „taip pat“, ir tėp bet kūp „bet kaip, šiaip taip“, suvis „visai“ || suvisū, nesūvisu „mevisai“, vis vientara, vis ciek, vic visa „visai, absoliu- čiai viskas“. Slavų kalbų pavyzdžiu atsiradę ir: pa jusisku „jūsiškai“, pa mūsemu „mūsiškai“. $ 63. Atskirai reikia paminėti keletą neaiškios kilmės prieveiksmių, kuriuos be atskirų komentarų ar tyrinėjimo jau sunkiau susieti su konkre- 213 čia kalbos dalimi. Savo struktūra kai kurie iš jų yra artimi įvardiniams prieveiksmiams ir dalelytėms, pvz.: c'a, cendis, ic „šičia“, jaa, Sic, ši ~ Sg „šen“, ti ~ te „ten“, Sin, tin; argi „taip pat, irgi“ (t0į žmona aft gi var- ginai gi'vėna), dar „dabar“ (daf visi gerai būnam) ir kt. Nežinia, ar veiksmažodžio, ar vardažodžio šaknį turi prieveiksmiai: aplinkai važūvo;:aplinkos kėl'as gerėsnis. $ 64. Kaityba. Laipsniuojamų prieveiksmių aukštesniojo laipsnio for- mos paprastai yra su -iau, pvz.: anksc'dū ne tėp gi'vėnom; aršūū (blogiau) negal’ būc'; pupa auktū dukšce'aū; graž'dū; maz'ad; nacdu (kitaip?) dtarii; pirmdd, sdus’dd; skdudzad (greičiau) bėk; smag'ūū „greičiau, smarkiau“. Neretai pasitaiko dar sena suprieveiksme- jusi bevardės giminės aukšiesniojo laipsnio būdvardžių forma: daugės, ddugésne šalia ddug'dū, plg. ddugės niėko neturėjom; anas dūugės žino, kap aš; ddūugėsne (daugiau) rniéko nežinaū, nemoku. Įdomu, kad aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai kartais padaromi net iš atskirų daikta- vardžių, pvz.: ka 'n'aū ū (aukščiau) gerėsnis javas; lob'ūū „žemiau“ (lobas „slėnis, loma“). Kartais tam tikros ypatybės buvimo laipsnį išreiškia bei pabrėžia ir įvairūs priesaginiai vediniai, pvz.: bevardės giminės būdvardžiai su prie- saga -(i)okas: daugoka, šlap'joka „truputį per šlapia“; prieveiksmiai su -ickai: gerickai „gerokai, labai daug“, žemickai „labai žemai“. Prieveiksmių aukščiausiojo laipsnio ir to paties laipsnio bevardės gi- minės būdvardžių formos yra tos pačios — su priesaga -iausia, pvz.: ar- š'aus'a (labiausiai) isiguūido; aš daug'aus'a (dažniausiai) namo bunu; ger'aus'a (geriausiai) namiė buc'. Kartais aukščiausiasis laipsnis pasakomas su įvardžiu kuo(m) ar slaviška sustiprinamąja dalelyte -nai, pvz.: būl'bu- kuo ddaug'aus'a tai bic’ ger'aus'a; kuo gil'aus'a (labai giliai) inliūdo; kūom ndi plac'aus'a ti“ būvo. Minėtina iš kelintinio skaitvardžio pirmas padaryta forma su -ul- -iausia: pirmul'aus'a (pirmiausia) aina Dzievėniškėsa. Dalelytės § 65. Būdingesnės ir dažniausiai vartojamos yra šios dalelytės: Anė, ani „nė“ (ané ani's židz'a, ané ani's kū; ani paci ėda, ani kitam dioda); ar (ti ar veiki — ta paci nauda, a r neveiki — niéko nėr); až „štai“ (až in tinai aina); bet „kad tik“ (senam bet dziena prabūc'); būk tai „lyg tai“ (būk tai, sako, po tai ligai išmirzdzinėį žmones); cik „tik“ (jė- žūkas cik, cik jūda); dagi „dar“ (dūgi lapai nėra sprogi“); dargi „dar“ (dargi maža); dar (kuf vaikas? dar miégci); do „taip, ir“ (bu'nū, do ir bu'nū); gi (jo boba gi iš Geddnu:; pirm'aū gi visi lietūviškai dud@no); jad (jad vienu: pūsi: pamušė; jaa dar (dabar) visiemu ge- r'dū; ar j a ū isimėži'); kas gi „kas tai“ (kas gi pabrūngo sėnas žmė- gus jiemu); mažū „gal būt“, (reik'a gražei ažumindzic', ma ž ū ir skaicis); moi „gal“ (itai mé6j c'a ana aina); net (pupa isSdugo net lubosna); nė (neatsuiic’a nė lakšto, nė niéko); niaūgi < nejaugi (n'déd gi dani's ne- 214 nor; n'dagi tu akla būsi, ka nemacisi); ot „štai, va“(ot, aš taip ir pa- sakotūu); anak „štai“ (ūnak namas ragéc’); vis (ti ažimdo vis Dzie- vėnišk'u" parapija); vūn „štai, va, antai“ (van ūpė). Kai kurios čia pa- teiktos dalelytės (ar, ané, nė ir kt.) gali eiti ir jungtuko funkcijas. Prielinksnis $ 66. Prielinksnis an pasitaiko pakaitomis su un, pvz.: atūjom an grind namą (į plikus, neįrengtus namus), tai dar neprazbiwi- (ne- prasigyvenę); visi un darbo paišaji: būvom; ažušu'li ir sušili an darbo; paima un rufiku; gimus an to daikto. Tačiau apskritai prielinksnis an(un) tarmėje yra retas, jo vietoj dažniau vartojamas in, žr. 78 71. § 67. Prielinksnis až arba aZu vartojamas su kilmininku ir galininku šiomis reikšmėmis: a) vietos, esančios už ko nors, pvz.: tadū ūni's pasciko až ūpės mus; bernai priėmė ragenu: ažu stalo;:ažu kalnėl'o dzirva; ažu- skrido ažu dūru; b) laiko, per kurį ar kuriam praėjus, kas nors vyksta, pvz.:ažu m a- tu“ papamiré; jaucis ažu nakciės ciélu klanu: vanden'o ižgėrė; dar ažu sdules parėjom namo; c) priežasties, pvz.: man (mane) sesūla pap'jovė a Zu vūogu' ku p- kėli: ažu gražu: kupc@li'; aZu ito degūto, visi vaikai pa- s'ūto; d) atpildo, pvz.: dėkui ažu gėru 26dzi; e) veiksmo objekto, pvz.: riša (obuolius) pas 6belw: ažu koc’ aku; vienas jémé ažu rufkos, kitas ažu kités; ažu dusiés—aik pas bobu; dziédas lapi- ažu vuodegės ir vežimafi insimetė; dziédas kiški: pakar'a ažū dusiés, ažū ito gribūko; ir visos nor aic' ažūrsj O; į $ 68. Prielinksnis be vartojamas su kilmininku, pvz.: be rūbu negerai; be Iopin'o (skarelės) šalta; išėjo be karo; prapūole be Zin'a. § 69. Senas, žinomas daugiausia iš senųjų raštų ir atskirų pakrasti- nių tarmių yra prielinksnis dren, rečiau drifi. Jis vartojamas su kilminin- ku ir reiškia tikslą arba priežastį, pvz.: ciek vargo dren itok'o niėko; pamirė dren vuogėleęs; skalivsi, drifi mokslo ainat. Kartais pasakomas ir prielinksnis dėl(ei): nunėšk uklonėl'us (sveiki- nimus) dėlei savo dziedūl'o ir dėl' savo sesūl'u. § 70. Prielinksnis ik (i) greta su lig(i) vartojamas daugiausia su nau- dininku, rečiau su kilmininku šiomis reikšmėmis: a) laiko pvz.: jūu iki vakari namé (namie) būs'u; §ékom ik va- kari; lik parai (iki tam tikro laiko) reik'a būc'; ik pernikš- ča mu mėtamu būs; ik vėlumai dudėno; nokmažū méatuw ik nudzienai tep siko; 215 b) vietos, ribos, kiekio, pvz.: pinki (kilometrai) liki Dzieva@nis- kei; ik šitam daiktu šlap'jas; iki klūpsco“ vanden'o; pupa ik luba dadugo; iki Dailidz'u: keturi kilometrai; c) laipsnio, būdo, pvz.: ik smerfci nūddaužė „mirtinai užmušė“; bu- vaa ligi gali; nok žėmės būvo varpa ik viršdūs. § 71. Prielinksnis in tarmėje vartojamas vietoj ant, rečiau į. Jo kon- strukcijos su kilmininku ir galininku reiškia: a) vietą ar daiktą, kur kas nors yra arba į kur krypsta veiksmas, pvz.: sédos in kūpetos, ir gano, ir gieda; veik'a (dirba) in lduko; in mano ldūūko vieni akmenai; išūjo in cilto; in daikto sūkasi „avėla ir priéda; anas in ddikto gimis; (jaučius) iš jungo in gane- vos; aisim in pakapinu (šermenų); in sdulalaidz'u (va- karuose) Ažūraiscis; ir nūsvedė in pievu: kūma, ainam in tavi; reik'a aic’ in saules (į saulės apšviestą vietą); akmeni: padeda in jo nosi; visi aina in darbo; pametė sa tévu in ragutu: medi; b) būdą, pvz.: oškos vuodega in sprindz'o; in dald dalijosi anas; in sparnū (sparnais) skraido; in pifštu: vaikšč'auna; in vieno (iš vieno, bendrai) paldista dafZas būvo; nuvėį in vėjo (nie- kais); mokinasi in vienū penketuku; c) laiką, pvz.: daf visa in senistos susrinko; in ri'tojaus s@ko; in kito vakaro atais; in dziends (reik'a) triskart dūoce; in trecės dziends pasak'ūū; d) priemonę, pvz.: in dzvičį arklū ažūbrukė (nuvežė); in arklio jojau; e) kiekį, ypatybę, pvz.: namai in dzviéi galū; viresnė in ke- tur ū metu; f) objektą, pvz.: pamainikim in k arvės; neatais'ū in blinu; apvirsi in aviės; g) paskirtį, pvz.: in abiejū kiemū keturi arklei; dantū netur'ū, negal'ū in kūno (į kūną) pasimc’ (pariebėti); storai šūūk'a in js; h) būsenos ar ypatybės pasireiškimo vietą, daiktą, pvz.: sifgo in pladcu; in ak'ū aklas; in grūdo per sunkū, bo j6 nėr. § 72. Prielinksnis ing(i), reiškiantis daugiausia „į, pas“, vartojamas su galininku i rečiau su kilmininku. Svarbesnės konstrukcijų su ing(i) reikšmės: a) krypties, ribos, pvz.: iūig ši kėl'as; skūru: nūnešė ingi šū- lini; neprislais ifigi savi; daūjom ingi api; jūu negali daaic' ingi vandeni; dziédo pupa ingi stalo dadugo. Ši reikšmė iš- lieka ir vienam asmeniui kreipiantis į kita, pvz.: ana gūdziškai i figi m a- ni, aš lietūviškai inūigi jū; inigi jū dudeėnk, ir zdairosi kap kuic'as; b) būdo, pvz.: ūki's ūžmestos ingi šonu; skirkis, žėme, ingi dvėja, o tu, dungus, ingi trėja; c) laiko, pvz.: sušlūbo visi arklei iūgi pavdasari; pasodzins'u ridziku', rėp'u',ka ing žiemos būt mumū; 4 Čia gali būti ir vienaskaitos naudininkas, o ne kilmininkas, plg. § 23, 1. 216 d) apytikrio kiekio, pvz.: kėl'o mėža (gal) ifigi da kilometru (bus); ifigi pustrdac’o šimto gala; giluma ifigi du metrū; e) priklausymo, paskirties, pvz.: ašis jau inmgi ratas priguli; ingi broli: Tadaruli- mergėla gieda. § 73. Prielinksnis iš vartojamas su kilmininku ir rodo: a) vietą, daiktą, iš kur kyla, vyksta veiksmas, pvz.: iš kluono ažūzdegė; atūjom iš kair'és šaliės; bažnič'u" iš Norvilišk'u parvežė Galš'on; iš ma@&dzo aina, medz’af dairosi; brolis pakéle s @- seri- iž (nuo) žėmės; ir ladko išveikė (išdirbo) iš mėdz'o (miško); b) laiką, pvz.: ataido anksci iš rito; iš mažū dzienū anas to- kis; iš pirmū mėėtu' būvo garas; c) priežastį, pvz.: nūmirė iš senistos; d) būdą, pvz.: iš visds (jėgos) rėkė; iž Z@&més gi'vėnom. § 74. Su kilmininku taip pat vartojamas ir prielinksnis nuog (išta- riamas noRk, nuk, nuok). Jis reiškia šiuos santykius: a) vietos, daikto ar asmens, nuo kurių kas atsiskiria, vyksta, egzis- tuoja, pvz.: itas brolis liko nog momés; gurūcei (trupiniai) nugrūvo nūg stalo; nug ic dzvilika kiloėmetru; nūok mis nama pinki mėt- rai; nok kasū atrisé akmeni; atvogé nok jo vaiku; negali acimc’ nok mani itu: asaru:; b) laiko, pvz.: nūoRk rito marci niéko neveik’a; nūok to lai- ko praminé Sepeciné; nūok mazenid acimena; kala visus niiok dzvieja mėtu; c) priežasties, pvz.: dziévas Zino, no k6 asidegé; nuk senistos pagaišo karvė; ir nok tėvū strokas (baimė) ir nok kardal dus sarmata; paskavéi nok to lietads; d) tikslo, paskirties, pvz.: nok kosul'o gerai; jūos šūcina nuo Ros ul o; e) priklausymo, sąlygos, pvz.: ir nog Zmogads prigali; niok viru paaido (priklauso); f) būdo, pvz.: visok'os pasakos nuo galo galu: (iš pradžios iki galo) pašnekės; g) šaltinio, kilmės, pvz.: nuog bobūt'u:“ acimena sekmės; Dzie- v@niskés i'ra vaidas duotas nuog dzievū; Jurgelūvič'o madzis nuok pavardės. $ 75. Priėlinksnis pas vartojamas su galininku ir reiškia: a) vietą ar daiktą, kur kas krypsta, yra, pvz.: jducis vėlei prikišė nosi pas vandeni; ira pas jaknas ir kasa; pririšė pas tvéru; plaukus rauna ir riša (obuolius) pas Obelo: ažu koc'ūku:; nuvaž'ūotau aš pas sūnu; anos išėjo pas upėlor; ana pas Žižmū ka- Uu: būna; pas vūogas sėdz'; pas kasas pririšė akmeni; pas veršėli' prilipo; b) kalbos paskirtį, kreipimąsi į ką nors, pvz.: klaus'a pas jū vilkas; paprašikit pas mocinu; gaidzis klaus'a pas 062i; vis vientara, ar pas pac wu vūtari'k, ar pas pau. 217 $ 76. Prielinksnis per vartojamas su galininku reikšti: a) vietai, kurioje ar per kurią kas nors vyksta, pvz.: per viduri: bales iskinta; runku: sépa per riešėli; per mėdzi aina, netraš- kina, per vandeni — nečebulškina; per Dzievėniškes reik'a važuūoc; per tvoru pdrlindo; dziėdas per papu nulindo dunguhn; ; b) atstumui, pvz.: per dpi: ir Sabal'ūnai; va, c'a,. per vienų: cik valaku'; c) laikui, pvz.: per naktėlor nemiegojiu; d) būdui, pvz.: smilgu pdrduré per pus' du. § 77. Vienas iš archaiškesnių prielinksnių yra pie, pi „apie, prie“. Vartojamas jis paprastai su galininku ir reiškia: a) vietą, pvz.: anos pi“ budifku ZidZa; jū pié namūs būna; pie Diev@niSkes MRitėp vadzinasi; pie madzi būna; ana pie kumpu kap davė ir ažūddužė. b) apytikrį kiekį, pvz.: pie pink'olika būs daiktū; pie pin- kas sūsekėm (pasekėm sekmes); su juom dar pie šeši virai; ažu- mokėjo pie penk'as kapeikas; c) laiką, pvz.: pie visašventi: būs du matai (vaikui), pie dzvivalandi mūšėsi; d) objektą arba asmens santykį su tam tikru objektu, pvz.: pie Orati' (arimą, arimo metą) pasakis'u; pie tūos raštūs dudėno pie akéc as medz'aginės dar (papasakosiu); rūpinasi pie darbu; sekmė pie tris s@&seris; sekmė pie 6Sku; ana suvis pie man’ pamiršo. $ 78. Prielinksnis po randamas su naudininku, įnagininku ir galininku šių reikšmių: / a) vietos, pvz.: apsistabdém (sustojome) net po Riga; vienas sunasti- po Vil'n'u būna; po Salis lija lietūs; Zaslai po Skai- vonimi; Žvirgždės po Ureleis; nakvéjo po kampū (lauke); palindo po kldono (naud.), spal'uosna; tas žuvis po veZimi suvdlgém; vė veršėlis nuv@jis po tvartu gieda; telikas šmūkšt po p&& um; ani's émé ir pok ituom agli paskavéjo nok to lietaūs (<pog<pogi? pagal nok); b) krypties, pvz.: aik ti" po kairei; tr@’as namas po ciėsei; mės paviitom po tuoi pusi (šioje respublikos sienos pusėje); c) laiko, pvz.: po t ai ligai labai išmirdzinėį žmonės; sirgo po vaiki (gimdymo); po arimi akėjo; po $I'dbi rasirifiko važ'ūoc' namo; d) priklausymo, pvz.: més likome vėlėį po vokiec'o (naud.); būvom po vokieceis; e) paskirties, pvz.: miš'os po tévdm; rit miš'os po tėvamu; f) priežasties, pvz.: po senistai (kai) kam atėmė. $ 79. Prielinksnis prieg (prig, prik) vartojamas su naudininku reikšti: a) vietai, pvz.: k'aūl'u" migis prik tvarti; slap’ja kur prieg ūpei; varnagri'bis auga prik ldukamu; 218 b) asmeniui, prie kurio kas darosi, pvz.: prieg bdérni sėdasi merga; kok'a buicis prik s&serei; ani's prieg man' duga; du- dūnom priek tévamu; c) kokybei, pvz.: žėmė prik méli; d) būdui, pvz.: prabuvdi vis prig darbi. $ 80. Prielinksnis prieš (kartais priešei) vartojamas su galininku šio- mis reikšmėmis: a) laiko, pvz.: prieš p'jati- padegėm; būvo jad prieš mé- nasi: b) vietos, pvz.: dzifou' (esančią) prėš kiemu: (kaimą), vadzino Sédzimos; prūjo prieš mani; priešei mani stojos. § 81. Prielinksnis pro vartojamas su galininku daugiausia veiksmo krypčiai reikšti: a) per ką nors kiaurai, pvz.: pro sa akis paci išlin- ddd; pro vartūs ir pabėgdūu; b) pro ko nors šalį, pvz.: kėl'as aina pro namaus. į $ 82. Prielinksnis su reikalauja įnagininko ir vartojamas daugiausia buvimui kartu, draugei (su įvairiais kitokiais reikšmės atspalviais — bend- ravimo, priešpastatymo, ypatybės) reikšti, pvz.: su mergišti abidzvi būnam; romėlei su vaškū; jauc'us vienu su kita riša; norėtu's Su juoi padudénc’; nežinoi, kas su kūoji mūšasi; Kaūle su ketur'omi dusimi; pircis su priemenėli. § 83. Prielinksnis už tarmėje retai pasitaiko, pvz.: jauc'us vienu" su kita vis už vuodegū riša. § 84. Tarmėje vartojama viena kita konstrukcija ir su dviem prielinks- niais, plg.: : iš azu: Rap rado plauku", britvu- iž až anc'o ir p'jauc’; iž au krūmo pagundzino; iž ažu kumpo „svister'a akmen'u; iš po: kiškis iš po krūmo $6ko; iš po lébo (kaktos) in mani žvilkteri; ligpo:lik po velikai būvo; palig : intraukė rafiku- palik pėc'o; salig: vūnden'o salik kraštais; karvės salik pilvi plaū- Ra; salik jūostai vanden'o; ažimk mani salik kakli: $ 85. Iš naujesniųjų prielinksniy daugiau vartojami šie: apliūk: aplink kiemu: kap pradéi aic'; arci:daf ir mės arci viėšo kėl'o būnam: tarpui (rečiau terpui): Aswklė tarpuį mėdz'o; terpuį savi dudėna; plg. E. Volterio užrašytą pavyzdį: tarpui kalnu, tarpu lobu čer- nuškele židze 185; viduj : viduį pirk'os vaikas; E. Volteris rašo: vido ka Ino, vido lobo černuškėles židia, 185 (formos vido galūnė o vietoje -ui gali būti tos pačios kilmės, kaip ir vyriškosios giminės daiktavardžių vns. nau- dininko, žr. $ 23,1); virusi : vir šui mėdz'o dzieška (duonkubilis) rūksta. 219 Ištiktukai $ 86. Daugelis ištiktukų, kurie imituoja garsus, susijusius su įvairiais judesiais, arba reiškia vaizdus, atsiradusius veiksmo metu, baigiasi prie- balsiu ¢, kartais #, pvz.: boba c'ūpe' gaidzi" ažū vuodegės; dz'ūpe' pdukštėla galvén ir Ivonėlis atgijo; anas kišč* nosi“ pirk'on; tėvas klasc vidui pirk'os maišu:; kūrvė limšė' ir sūverpė, limšt ir ap- metė, limšt' ir išaūudė, limšt' ir išbal'cino; gaidūkas 6pc', apc, inlindo lazdon; anas srūbe' ir acigėrė; azuglosté gražei ir Susc pėc'un. § 87. Nemažai yra ištiktukų, kurie baigiasi balsiu, dvibalsiu ar kitu priebalsiu ir išreiškia staigaus veiksmo garsus arba imituoja paukščių, gyvulių ar daiktų balsus. Sakinyje jie dažniausiai vartojami grupėmis, pvz.: avis bė bė in pievos; br'ukū br'ukū dešimta sesuo; anas tep kap gaidzis in pirštu: vaikšč'ūuna, cap, cap paspūcis, paširdzis; cik, cik, kas man būs; c'ūku,c'ūku gaidz'ūku; c'ūku, c'ūku po pir- kūti; dzin, dzin, dzin dargiva; fe, fe, [eé sako ožis; prėjo vilkas šonan pirk'os ir ėmė pūsc''e: fuk, [uk fūk; o Jonėlis fufrr nuskrido; gva, gva, žalci, balci, sūko varna; kof kof, dziėdo gai- dzis bobos vištai aki- iždaužė; k'aūle krūk krūk dabėgo ingi ūžuolu:; mda, mua, md, paskorė Ivonėlis, dziėdo su'nūs ir bobos sunūs; sikruū, tu bobūle; s1ėpvaršūkas ir pargr'ūvo; c'dūū, r'ūū, r'ūū nesprdūsk, sako kaldité; kukū, kuka devini brolūkai; ita du'dėle tu Tu Id. $ 88. Įvairūs ištiktukai sakinyje labai dažnai pakeičia veiksmažodį; pvz.: rag'ūū bamc'irbame', galvon ir galvon gaidzis mūs susiėdo gaidz'o; ana c'upc cūpe' — šun'ūkas; kap ani-s ateina, delnūosna pl'duks ir šoka cik vieni razbdini:kai (plėšikai); ana šmūkšė pėč'un ir paska- voja; kur bavi, kur nebūvi: c'ūuc' do c'ūpe'; pirk'a Raulditu: nė trėkšė; ataido vilkas: stak, stak lungan; tap tap kūcinas per pifk'u:; tėvas glésc’ lazdėn, paskoris Ivonėlis; anas kišt' galvu, lapė kapt'; pikšėč' kap rozas ir patdikė ta merginu; cik pliksc' ir nėra (nušovė); mergištė plūme' pelitei ir negi'va; ana šl'ūkšė' akis- na ir iSvirino; ana Sma k SE pėč'un ir mieėgc'e; dzef, dzerf dzef tėvas kaulus dukteri’s pirk’én. Iš ištiktukų yra sudaryta daugumas tarmės veiksmažodžių su priesaga -erėti, žr. § 43, 2. Kaip matyti iš pavyzdžių, tarméje daugiausia vartojami vaizdus ir garsus reiškiantys ištiktukai. Rečiau pasitaiko ištiktukų, perteikiančių įvai- rius pojūčius, pvz.: man cik smiIkt širdzin, vaiko nėra. Pažymėtina, kad ištiktukai daugiausia vartojami tautosakoje. Buitinė- je kalboje jie retesni. Jaustukas § 89. Dažniau tarmėje vartojami jaustukai yra: a, ai, ajajdi, ak, oi, och, ot; plg.: ai, kap mumi anas nepaciko, t6ks miegulis; ai, tadū buvo sunkū gi'vėnc';ajajdai, kok'a vėpucinė; ajajdi, kap sépa galvu; ak, tév@li manas, radnasai mūnas; oi, dziedūkai, alkanas, aš alkanas; oi, 220 aš senei jūu atbiégiu; oi, aš net trūkterėjūu; ot, bijėjom, régis, ir saula i mūs nėšvietė; O t. buicis nėsvedė „ot, nesisekė gyventi“; d f, dapūsakojo ana; ot, kokis rūpescis. Kartais tas pats jaustukas pasakomas du kartus arba sakinyje pakar- . tojamas kelis kartus, pvz.: ai, ai, kap ani's mumi ėdė; oi, oi, koki jūs dėgus blinai; Och, och, dar (dabar) padarisme pirk'u“ ir vilkas nesu- gr'aūš; a, klumpei jūs, a, š'okiė, a, tokiė jūs; ganė, ganė, oi, kap ganė, oi kap girdė; ot, cinginis, Ot, pradėjo cingin'ūoc' ma vaikas; ūnis, of, badioja, ot, netūri ko val'gi'c". Jaustuku kartais pastiprinamas neiginys, pvz., 0i nė! neédzis, negé- ris. Retkarčiais viename sakinyje pavartojami du skirtingi jaustukai, pvz.: ai, brūngus dziedūkai, oi, mani ganė, nežin'a kas tokis. Išvados $ 90. Dieveniškių tarmė lietuvių kalbos mokslui yra svarbi daugeliu atžvilgių. Dėl savo geografinės padėties, o taip pat dėl įvairių istorinių priežas- čių kurį laiką neturėjusi glaudesnio kontakto su kitomis lietuvių tarmė- mis, nepatyrusi didesnės literatūrinės kalbos įtakos, Dieveniškių tarmė iki šiol išlaikė nemaža archaiškų iaktų, plg. vardažodžių ir įvardžių dau- giskaitos naudininko formas su galūne -mu (tėmu visému trimu mergiš- tėmu); vyriškosios giminės daiktavardžio vienaskaitos naudininko formas su galūne -o (boba sūko kisk'o); vienaskaitos ir daugiskaitos adesyvo ir aliatyvo formas su postpozicija -p(i) (t'ėvip, galoėpi, namopi, ju'sump, mu'sump); būdvardžius su išlaikyta senąja kirčio vieta (viresnė, vir'ausa); atematinių veiksmažodžių įvairias liekanas (vasara, o tu miegmi); lie- piamosios nuosakos formas be formanto -k-: (kimš vuodegu: upen; aduoj mdn žuvis); sangraziniy veiksmažodžių formas su kirčiu gali- neje (sėdasi, sédaas, radosi, stojosi, govés, radės, sėdės, stojos, stojotés ); atskirus prieveiksmius (ddugės, rečiau ddugėsne; nu'ndi); atskirus prie- linksnius bei jų konstrukcijas (ažu m&tu papūmirė; sušlūbo visi ark- lei ingi pavasari; nuog bobatu acimenam; jū pie namūs bana; anos pic budzifku židz'a; k'aūl'u" migis prik tvdrti). Dėl glaudžių kontaktų su slavų (ypač baltarusių, kiek mažiau rusų ir lenkų) kalbomis tarmėje yra atsiradę nemažai įvairių hibridų, vertinių iš tų kalbų. Ypač slavų kalbų paveikta veiksmažodžio daryba, plg. priešdėlė- tuosius veiksmažodžius (aZusifkc’, praskaicic’) ir ypač veiksmažodžius su antriniu priešdėliu pa- (visi bernai paapsivedé: seni jaa pap a- mirė). Dėl slavų kalbos įtakos yra atsiradę ir atskiros prielinksninės kon- strukcijos (po kaddikšč'amu, dar ažu sdules parėjom namo; miš'os po tėvamu). Kai kurių įdomių tarmės reiškinių kilmė yra neaiški, pvz.: d>g, t>k, plg. ddūg vangenū (vandenų) ira; mano gėgė (dėdė) pamirė; D Ėė r- 221 verkė (pervertė) visu: namu-; dankėlei (danteliai) geri; pasikiko kėvūkas („pasitiko tėvukas“. Per Dieveniškių tarmės plotą eina riba tarp rytų ir vakarų dzūkų. Pa- gal dažnesnį mišriųjų dvibalsių am, an, em, en virtimą į um, un, im, in ši tarmė yra artimesnė rytų dzūkams. Tačiau daugiau yra fonetinių ir mor- fologinių ypatybių, kurios Dieveniškių tarmę glaudžiau sieja su vakarų dzūkais. 3 JEBSIHHIIKCKHHA roBopP Hi. JIMIICKEHE u A. BUJIYTHPHC Pe3iome B crarbe nanaraioTCA. XapakTepHble OCOGeHHOCTH JHTOBCKOrO TOBOpa, KOTODpklė Ha- XOJMTCS B CAMOM PROTOBOCTO4uHOM YroJike SūnmnuukcKoro paitona Jlutosckoit CCP B okpecr- HOCTAX MecTeuKa ĮleBsnunikec. JlessnumkekHiū JIHTOBCKHI TOBOp TMipHBJIEeKaeT BHHMAHHe S3LIKOBEAOB YXKe Ha Npo- TaxeHun 80 ger. Cpeau uccaenosaresieli 3TOro ropopa HAXOJIHJIHCb TaKHe H3BecTHbIe JIHHT- BHCTLI, Kak D. Boavtep, K. Byra, II. Apymaa un ap. TMockoabKy JleBSIHHIIKCKHIT JIHTOBCKHA TOBOp HAXOJHTCS Ha OKpaHHe HbIHEW Hell 3THO- rpauueckoil TEppHTOpHH JIHTOBCKOTO S13biKa, B HEM COXPAHHJHCH MHOrHe apXaHyecKue oco6GennocTH. Bee nMena HW MecTrOHMEHHA B JlaTeJbHOM GIajleXXe MHOXeCTBeHHOTO UuHCJIa HMEIOT oKOHuaHHe -mu: brėl'amu, tomu visomu trimu mergištėmu; seniemu Zmonému. ®opmir My*xkCKOTMO DpOjla AaTeJbHOro nNnajiexa ejitKuHCTBeHHOTO UHCJIa Hapsily C OKOHUAHHeEM -U HMEIOT H OKoHuaHusa -O (bėba sūko kiSk’0) unu i B MPeAJOKHBIX KOHCTPyKumsix (karvės salik pilvi plaūkė). Huorja eme Berpeuaiotcsi GOpMEl afiecCHBa H aJUISITHBA C nocTno3uuued -p(i): tievip, galėpi, ju: sump, mu: sump. B doabkiaope uapaay ¢ (OpMaMH NOBEJIHTEJNLHOTO HaKJIOHeHHsi aik, bukie Berpeua- otc GopMur 663 cyddukca -k: ad aol man žuvis; kimš vidodegu: apén. Hekotopble Bo3BpaTHbIe TJIaroJibi COXpaHHJIH YJlapeHHe B OKOHUaHHH, Hanp.: sėdasi, sėdaūs, radosi, govės, stojos. Tosopy Xapakrtepubl Hapeunsi: ddugės napsany c ddugėsne nu'nai € HeKOTODpbie NpeAJIoru, Kak Hanp.: ažu, dren, ingi, nuog, pie, prieg. JleBannumkckHi JHTOBCKHII rOBOp y»xe jJABHO HAXOJIHTCA B TECHbIX KOHTAKTAX c CJIJABSHCKHMH SI3biKaMH (OcoGenHOo c GejiopyccKHM, MeHee C PYCCKHM, IOJibcKHM), B pe- 3y/bTaTeé STHX KOHTAKTOB B TOBOpe NMOSIBHJIOCb MHOTO HOBbIX €CJIOB, O6pa30BaHHbIX MO npHMepy CJIABSHCKHX #3biKoB. OcoGenHo $PKO BJHsSIHHE CJAABAHCKOro C/JIOBOO6pa30BaHHsI nposBAsieTcs B Tjarojie, Cp. npHecTaBOuHEIe rjaroJibi (ažusirko', praskaicic'), u ocoGenuo MHOTOUKHCJIEHHbIE (DOpMbI ¢ BTOpHuHON NpHcTaBKORH pa- (paapsivedė, paisigafido, papamiré). [Ton BJIH;HHEM CJAABSHCKHX H5i(3bIKOB B TOBODpe MOABHJNCH H HEKOTOpbie MpejįjIOxxHbIe KoHeTpyKuun (cp. po kaddikšč'amu, po mūsemu; dar ažu sdules parėjaū namo; miš'os potėvamu). Kpome Toro, roBopy xapakTepHbi cB0eoGpasHbhie (hOHETHUECKHe SBJIEHHA, IIpOHCXOX- neHHe KOTODbIX ele He ycTAHOBJIEeHO, cp. d>g nu 1>Rk nepen ruacHhbiMH TnepejiHero psaa: dankėlei (danteliai), gėgė (dėdė), pasikiko kėvūkas (pasitiko tėvukas), vangen'o (van- denio). 1 Ha ocnoBanHH ABOAKOro npousHoulenusi AH(TOHrHYECKHX CcOueTAaHHA am, an, em, en (kak am, an, em, en u kak um, un, im, in) JIeBSAHHIIKCKHII roBop CJEJyeT CUHTaTh nepe- XOAHBIM TOBOPOM Mey 3anaiHo-A3YKCKAMH H BOCTOUHO-3YKCKHMH JHAJEKTaMH JIHTOB- CKOTO fI3bIKA. 222