Lietuvių literatūrinės kalbos sudurtinių veiksmažodžio formų struktūra

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATINĖ SANDARA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŲ LITERATŪRINĖS KALBOS SUDURTINIŲ VEIKSMAŽODŽIO FORMŲ STRUKTŪRA N. ŠLIŽIENĖ § 1. Lietuvių kalbos sudurtinės veiksmažodžio laikų bei nuosakų formas sudaro savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžio esamojo arba būtojo laiko veikiamojo arba neveikiamojo dalyvio vardininkas ir pagalbinio veiksmažodžio būti asmenuojamosios formos. Su veikiamaisiais dalyviais sudaromos veikiamosios rūšies formos, su neveikiamaisiais — neveikiamosios. Sudurtinės formos, sudarytos su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais ir būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais, vadinamos atliktinėmis, pvz.: esu pasiuntęs, -usi, esu pasiųstas, -a; buvau pasiuntęs, -usi, buvau pasiųstas, -a; būčiau pasiuntęs, -usi, būčiau pasiųstas, -a. Sudurtinės formos, sudarytos su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais, turinčiais afiksą be-, vadinamos pradinėtinėmis, pvz.: buvau besiunčiąs, -ianti, būsiu besiunčiąs, -ianti, būčiau besiunčiąs, -ianti. Be neveikiamųjų atliktinių formų, yra dar sudurtinės neveikiamosios formos, sudarytos su esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais, pvz.: esu siunčiamas, -a, buvau siunčiamas, -a, būdavau siunčiamas, -a. Sudurtinių veiksmažodžio formų dėmenys ir jų tarpusavio sąsaja § 2. Pagrindinis ir svarbiausias sudurtinių veiksmažodžio formų dėmuo yra esamojo arba būtojo laiko dalyvis, nes jis turi savarankišką leksinę reikšmę ir rodo, kokio veiksmažodžio yra sudurtinė forma. Nuo dalyvių priklauso sudurtinių formų rūšis ir iš dalies sudurtinių atliktinių formų laiko reikšmė, kuri dėl to susijusi su dviem laiko planais1. Kitų sudurtinių formų laiko reikšmė priklauso tik nuo pagalbinio veiksmažodžio. 1 Sudurtinės atliktinės formos reiškia tam tikru momentu trunkančią rezultatinę būseną, susidariusią dėl ankstesnio veiksmo. Rezultatinė būsena priklauso vienam, pagrindiniam, laiko planui, jį rodo pagalbinio veiksmažodžio formos, o dalyvio šaknies žymimas veiksmas, kuriuo pasiekta būsena, priklauso kitam, ankstesniam, laiko planui, kuris yra antraeilis, šalutinis. Rezultatinės būsenos santykį su ankstesniuoju laiko planu lemia į sudurtinių formų sudėtį įeinantis būtojo laiko dalyvis. Apie šią, pagrindinę, taip pat apie kitas sudurtinių atliktinių formų reikšmes žr. N. Šližienė, Apie sudurtines atliktines veiksmažodžio laikų ir nuosakų formas lietuvių literatūrinėje kalboje, kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida, Vilnius, 1964, p. 81—95. 63 Esamojo ir būtojo laiko dalyviai, įeinantys į sudurtinių veiksmažodžio formų sudėtį, savo forma paprastai nesiskiria nuo kitais atvejais vartojamų esamojo ir būtojo laiko dalyvių, sakinyje reiškiančių antraeilį veiksmą, einančių pažyminiu, tariniu ar vardine sudurtinio tarinio dalimi. Visada jie turi giminės, skaičiaus ir linksnio rodiklius. Tiesa, pažyminio funkcija dažniausiai vartojamos ilgesniosios vyriškosios giminės esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininko formos (pvz., išvykstantis traukinys), o sudurtinės formos paprastai sudaromos su trumposiomis formomis (pvz., buvo beišvykštęs), tačiau tai tik tendencija, o ne nusistovėjusi kalbos norma. Į sudurtinių formų sudėtį įeinantys dalyviai nuo atributyvinių esamojo ir būtojo laiko dalyvių skiriasi savo reikšme. Dalyviai, turintys atributyvinę funkciją, žymi daikto ypatybę, kylančią iš vykstančio ar įvykusio veiksmo, o tie patys dalyviai, susijungę su pagalbiniu veiksmažodžiu būti ir sudurtinę formą, daikto ypatybės nereiškia, tik žymi, ką daiktas darė, yra daręs, kas jam daroma ir pan. Čia ypatybės reikšmė nublankusi, o išryškėjusi veiksmo reikšmė. Kaip ypatybės reikšmės pėdsakas, greta veiksmo reikšmės daugeliu atvejų išlieka tik daugiau ar mažiau jaučiama dėl to veiksmo susidariusios būsenos reikšmė. § 3. Sudurtinių formų dalyviai sakinyje yra derinami su veiksniu, pvz.: tėvas yra išvažiavęs, duktė buvo beišeinanti, svečiai bus pakviesti, knygos būtų skaitomos ir pan. Tačiau šis derinimas nereiškia kokybinių santykių tarp veiksnio ir tarinio, nes sudurtinės formos žymi, ne koks yra daiktas, o ką jis veikia arba kad pats yra veikiamas. Jeigu sakinyje nėra veiksnio vardininko, sudurtinė forma turi bevardės giminės dalyvį, pvz.: Buvo prisirinkę daug žmonių; Buvo bepradeda šalti; Visaip yra kalbama; Nieko daugiau nebus pasakyta ir pan. Sudurtinės formos su bevardės giminės veikiamuoju dalyviu gana dažnai vartojamos ir šalia veiksnių einančių moteriškosios giminės daugiskaitos formų, pvz.: Vištos buvo iškapstę daigus; Mergaitės buvo bepradeda juoktis ir pan.2 Sudurtinėms formoms sudaryti paprastai vartojamos trumposios vyriškosios giminės veikiamųjų dalyvių vardininko formos: yra ėjęs, buvo beeinas ir pan. Tačiau tarmėse pasitaiko sudurtinių formų su esamojo laiko dalyvių ilgesniosiomis formomis. Tėvas buvo bepradedantis valgyt, kai kažin kas pabaladojo langan. Skp (DAK). Rugiai taip sužėlę buvo (iš rudens), kad jau į kules (bamblius) buvo beeinantys. Grg (LKŽ VI 824). Pasidėk kokį daiktą, tuojau ir būs vaikai beknebinėjantys. Vvr (LKŽ VI 208)3 2 Istoriniu požiūriu nesuderinti su veiksniu esti ir vyriškosios giminės daugiskaitos formų dalyviai, kurie kilmės atžvilgiu yra bevardės giminės vienaskaitos vardininkai, žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 205. 3 Gana daug tokių formų iš tarmių vartoja J. Balčikonis savo vertimuose (pvz.: buvau bebėgantis BalčHP₁ 49, buvo belipantis BalčHP₁ 330, buvo bedarantis BalčHP₁ 15 ir kt.). 64 § 4. Dalyviai turi veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių. Kai būdvardinės ypatybės nustelbia veiksmažodines, dalyviai neturi nei veiksmo, nei veiksmažodinių kategorijų reikšmių ir prilygsta būdvardžiams, pvz.: netikęs peilis, nevykęs rašinys, patenkintas vaikas, suktas žmogus, tinkamas drabužis ir pan. Gana dažnai tie patys dalyviai vienu atveju turi ryškias veiksmažodines, kitu atveju — ryškias būdvardines ypatybes, plg.: ištįžęs (t. y. apsileidęs, neveiklus) žmogus ir ištįžęs molis (t. y. molis, kuris ištįžo), nuleisti (t. y. nuolaidūs) pečiai ir nuleista lovatiesė (t. y. lovatiesė, kurią kas nuleido), ariama žemė (t. y. 1. žemė, kuri tinka arti, kurią galima arti; 2. žemė, kurią dabar aria). Dalyviai, turintys ryškias būdvardines ypatybes, su veiksmažodžiu būti sudurtinių formų nesudaro. Jie žymi daikto ypatybę ir, eidami tariniu ar vardine tarinio dalimi, su veiksniu reiškia kokybinius santykius. Dalyvių reikšmės nevienodumas ypač svarbus sudurtinėms formoms atriboti: jas sudaro ne visi esamojo ir būtojo laiko dalyviai, o tik turintys aiškias veiksmažodines ypatybes, kurios, dalyviams susijungus su pagalbiniu veiksmažodžiu būti, dar labiau išryškėja ir nustelbia būdvardines ypatybes. § 5. Kitas sudurtinių formų dėmuo yra veiksmažodžio būti asmenuojamosios formos. Šis dėmuo atlieka tik pagalbinį vaidmenį: neturėdamas jokios įtakos sudurtinių formų leksinei reikšmei, jis suteikia joms veiksmažodžių nuosakos, asmens, skaičiaus4 ir pagrindinę laiko reikšmę. Veiksmažodis būti yra pats abstrakčiausias iš visų veiksmažodžių, todėl lengviau už kitus pasiduoda desemantizacijos procesui. Dėl to jis lietuvių kalboje, kaip ir jo atitikmenys kitose kalbose, vartojamas ne tik savo savarankiška reikšme, bet ir kaip sudurtinio tarinio jungtis, kuri, netekusi savo leksinės reikšmės, padeda išreikšti veiksnio ir tarinio predikatyvinį santykį5. Lietuvių kalbos, panašiai kaip ir slavų kalbų, sudurtinės veiksmažodžio formos veikiausiai yra kadaise išriedėjusios iš sudurtinių tarinių6, todėl veiksmažodis būti yra ir sudurtinių formų dėmuo. Savo atliekama funkcija pagalbinis veiksmažodis yra artimas veiksmažodžio asmenuojamųjų formų galūnėms, tačiau turi savarankiško žodžio struktūrą: yra sudėtas iš šaknies ir asmeninių galūnių, kurios parodo laiko, nuosakos, asmens ir skaičiaus kategorijas, taigi taip pat yra atskiras 4 Dalyviai taip pat turi skaičiaus reikšmę, tačiau ji yra vardazodinė, susijusi su linksniu, o veiksmažodžių skaičius kitoks, jis susijęs su asmens reikšme. 5 Plg. А. С. Пешковский, Русский синтаксис в научном освещении, Москва, 1956, p. 220; Из трудов А. А. Шахматова по современному русскому языку, Москва, 1952, p. 77; Грамматика русского языка, т. II, ч. II, Изд-во АН СССР, Москва, 1960, p. 414; K. Brugmann, Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen, Berlin und Leipzig, 1925, p. 69—77. 6 Plg. А. А. Потебня, Из записок по русской грамматике, т. I—II, Москва, 1958, p. 119; К. А. Тимофеев, К истории форм прошедшего времени русского глагола, «Ученые записки Благовещенского гос. пед. и учит. ин-та им. М. И. Калинина», т. 2, Благовещенск, 1941, p. 73. 5. Lietuvių kalbos gramatinė sandara 65 žodis, kaip ir pilnareikšmis veiksmažodis būti. Tik pilnareikšmio veiksmažodžio būti formos yra savarankiškos, o pagalbinio veiksmažodžio būti formos rodo visos sudurtinės formos gramatines kategorijas. Tuo būdu, kaip yra pažymėjusi O. Achmanova, techniniu požiūriu pagalbinis veiksmažodis išlaiko žodžio ypatybes, o semantiniu požiūriu jas praranda ir virsta kitų žodžių „formantu“7. Pagalbinis veiksmažodis būti yra pagrindinis, bet ne vienintelis sudurtinių formų gramatinės reikšmės rodytojas. Sudurtinės formos, sudarytos su tuo pačiu pagalbiniu veiksmažodžiu, bet su skirtingomis dalyvių formomis, turi skirtingas gramatines reikšmes, vadinasi, sudurtinės formos gramatinė reikšmė priklauso ir nuo dalyvio. § 6. Iš visų pagalbinio veiksmažodžio būti formų kiek išsiskiria esamojo laiko formos esti, būna, būva ir būtojo dažninio laiko forma būdavo. Minėtosios esamojo laiko formoms, be esamojo laiko reikšmės, dažnai dar būdinga veiksmo kartojimosi reikšmė, o būtojo dažninio laiko formoms ji visada būdinga. Formai būdavo, kaip ir visoms būtojo dažninio laiko formoms, veiksmo kartojimosi reikšmę suteikia priesaga -dav-. Ši priesagos -dav- reikšmė yra gramatizuota, ji skiria būtojo dažninio laiko formas nuo būtojo kartinio laiko formų. Būdavo yra veiksmažodžio būti forma ir, kaip ir to paties veiksmažodžio formos yra, buvo, bus, gali sudaryti su dalyviais sudurtines veiksmažodžių formas, santykiaujančias su atitinkamomis vientisinėmis formomis (pasiųsdavo — būdavo pasiunčiamas, būdavo pasiųstas, būdavo pasiuntęs)8. Esamojo laiko formų esti, būna, būva veiksmo kartojimosi reikšmė priklauso nuo konteksto. Sudurtinės formos, sudarytos iš pagalbinio veiksmažodžio formų esti, būna, būva, būdavo ir dalyvių, dažniausiai turi veiksmo kartojimosi reikšmę. Reikia pasakyti, kad kai kuriais atvejais pirmuoju dėmeniu einančios formos esti, būna, būva, būdavo yra mažiau susijusios su antruoju dėmeniu. Būtojo laiko dalyviai, sudarydami su šiomis pagalbinio veiksmažodžio formomis sudurtines atliktines formas, palyginti su tais atvejais, kai tokias pačias sudurtines formas jie sudaro su kitomis pagalbinio veiksmažodžio esamojo ir būtojo laiko formomis, turi žymiai menkiau išryškėjusią 7 О. С. Ахманова, К вопросу о словосочетании в современном английском языке, «Известия АН СССР», № 6, 1950, p. 470. 8 S. Gruzdeva teigia, kad lietuvių kalboje forma būdavo turinti leksinę reikšmę ir dėl to negalinti atlikti pagalbinio veiksmažodžio funkcijų, žr. jos Синтаксические функции причастий в современном литовском языке, kand. диссертация, Ленинград, 1949, p. 132 (mašinraštis). Rusų kalbos veiksmažodžio forma бывал, kuri reikšmės atžvilgiu yra panaši į lietuvių būdavo, pagalbiniu veiksmažodžiu iš tikrųjų nelaikoma. Tačiau ji yra ne veiksmažodžio быть, o veiksmažodžio бывать forma. Santykis tarp rusų быть ir бывать yra panašus, kaip tarp lietuvių kalbos veiksmažodžių šokti ir šokinėti, nešti ir nešioti ir pan. Taigi lietuvių kalbos būdavo ir rusų kalbos бывал yra skirtingi dalykai. 66 ankstesniojo veiksmo reikšmę ir daug ryškesnę tuo veiksmu pasiektos rezultatinės būsenos reikšmę, plg.: Ataušta ir Rapolienė ir ginčą baigia kone malda, jei Rapolas tuo laiku esti išėjęs. VaizgDD 94. Vienas (sūnus) yra žantuosna Stakliškėsna išėjęs. Nmj (DT). Gruzijos kalnuotojoje šiaurėje, kur devynis mėnesius per metus žemė esti sniegu apklota, ... stovėjo senas turtingas šventosios Ninos vienuolynas. VienR I 25. Visos tos sluoksnys, regimai, yra nuo jūros vilnių suklotos. D (LKŽ VI 158). Motriškosios, tiesą pasakius, čia labai gačnios: bažnyčioi būva apsidariusios su strupkėmis, su aplinkuo kvaldotomis, su sijonais margai dažytais, pačių austais. ValPJ 26. Storai esu susidaręs. Šts (LKŽ II 198). Žmonės su noru pirkdavo iš jos, nes ji būdavo švariai apsirengusi, mokėdavo gražiai išdėstyti ir parodyti savo prekes. BalčHP I 140. Vyriški buvo apsidarę su kailiniais ar su pilkomis milo sermėgomis, siūtomis su liemeniu. ValPJ 26. Vadinasi, sudurtinėse atliktinėse formose su esti, būna, būva, būdavo būtojo laiko dalyviai savo reikšme yra mažiau nutolę nuo atributyvinių būtojo laiko dalyvių, ir tokios sudurtinės formos yra menkiau gramatizuotos. § 7. Tariamosios nuosakos sudurtinės formos yra sudaromos ne tik su vientisinėmis, bet ir su sudurtinėmis atliktinėmis pagalbinio veiksmažodžio formomis, pvz.: būtų buvęs pasiuntęs, būtų buvęs pasiųstas, būtų buvusi siunčiama9. Šioms formoms būdinga ryški nerealaus praeities veiksmo ar būsenos reikšmė, tuo jos skiriasi nuo atitinkamų sudurtinių tariamosios nuosakos formų, sudarytų su vientisinėmis pagalbinio veiksmažodžio formomis, tokia reikšme arba iš viso nevartojamų, arba galinčių ją turėti tik tam tikrame kontekste10, plg.: Kad būtų geriau laikomas buvęs, nebūtų iš ten bėgęs duonos ieškoti. JablRR I 319. Mūsų krašte būtų daug daugiau ančių, jei jomis būtų teikiama globa. IvanLP II 73. O laimė, jo ilgų metų tikslas buvo taip arti ir taip galimas, kad reikėjo dar kažką menko, nereikšmingo padaryti, ir jis būtų buvęs pasiektas. VienR V 403. Kad būtų buvęs kas iš didžiųjų, būtų vaikas pagelbėtas... ŽemR I 371. Jei šiandien vokiečių proletarai paimtų valdžią į savo rankas, tai okupacija būtų kaip matai panaikinta. Gud-GuzKIT 158. 9 J. Jablonskio gramatikoje yra ir ši(t)okios darybos tariamosios nuosakos pradėtinių formų: būtų beeinąs buvęs, būtum berašęs buvęs, žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957, p. 319. 10 Plačiau apie vienų ir kitų tariamosios nuosakos sudurtinių formų reikšmę žr. N. Sližienė, Sudurtinės veiksmažodžių formos lietuvių literatūrinėje kalboje, kand. disertacija, Vilnius, 1964, §§ 91—98, 125, 130 (mašinraštis). 5* 67 Niekas niekas neatsimena, kad jie (šunys) ką nors taip būtų puolę, parūkaudami, pakūkaudami, sakytum, lyg juos kas būtų primokęs būvęs. CiurlRR III 73. Visų veiduose buvo matyti kažkoks lengvumas, lyg į gegužinę jie būtų susirinkę. CvR VIII 44. — Kalbi, lyg būtum pasiskaitęs Traušio „Laišką“, — pasišaipo Gervinas. SimonVK I 333. Pasitaiko šitaip sudarytų ir tiesioginės nuosakos sudurtinių formų, tačiau jos yra labai retos. Esu buvęs nuvažiavęs pie (prie) mergų. Klp (DAK). To amžiaus mergaitės visos jau yra buvusios išsimylėjusios, laimingai ar nelaimingai. SimonVK I 217. Lig šių metų sugyvenau, bet nesu dar muštas buvęs. Plng (LKŽ III 378). Tikriausiai nuo tada, kai mirė Šalteikių Vilkienė, jie (vartai) dar nebus buvę atidaryti. SimonVK II 110. Netiesioginės nuosakos bevardės giminės sudurtinėms formoms sudaryti kartais vartojami pagalbinio veiksmažodžio esamojo arba būtojo laiko bevardės giminės neveikiamieji dalyviai, pvz.: esama išvažiuota, būta išsigelbėta ir pan. § 8. Kelios sakinyje esančios to paties asmens, tos pačios nuosakos ir to paties laiko sudurtinės formos dažniausiai turi vieną visoms bendrą pagalbinio veiksmažodžio formą. Kaip tasai lapelis nuo savo gimtojo medelio, esmi audros nulokšta ir purvunan drėbtal MairRR II 225. Krosnis jau buvo pasikūrenusi, bet durelės dar neuždarytos. VienR I 306. Po kelių dienų musie Šato buvo atleistas iš įstaigos, o vėliau ir teisiamas, kaip kėsinesis prieš savo viršininko gyvybę. CvR III 81. Mokslas moteriškei buvo ne per skaniausias, ir ji mielu noru verčiau būtų verpusi, kiaurą naktį kūlusi, negu kimšusi į galvą negyvus ženklus. CvR VIII 60. Dialoginėje kalboje pagalbinis veiksmažodis būti gali būti pavartotas eliptiškai — be dalyvio, kai kalbantiesiems ir taip aišku, koks veiksmas turimas galvoje. — Ar esi buvęs Klaipėdoje? — Esu, bet kadai tas buvo. Slnt (LKŽ V 40). — Pasakyk tu man, brolau, nejaugi nesi niekam pikto padaręs? — Kaip nesu, gal ir daugel kam padariau. KrėvRg 25911. § 9. Sudurtinėms formoms artima reikšme kartais vartojamos konstrukcijos, sudarytos iš dalyvių ir veiksmažodžių turėti, tapti, likti. Jureliai turi nusiarę Subačių lauko. Lp (LKŽ I 256). Jonas gi buvo vedęs jau antrą žmoną ir su ja turėjo prigyvenęs du sūnus ir vieną dukterį. VienR V 12. O kokių drabužių ji turi pasitaisiusi! SimonVK I 184. Sušoko vyrai, sukusę žemės, velenomis apdėjo gelsvą kapą — Usninis pagerbtas kaimynų tapo. TilvU 133. Ir didžiųjų respublikos priešų 11 Plg. eliptišką pagalbinio veiksmažodžio vartojimą vietoj visos būsimojo laiko sudurtinės formos rusų kalboje, žr. В. В. Виноградов, Русский язык, Москва, 1947, p. 569; taip pat anglų kalboje vietoj visos perfekto formos, žr. А. И. Смирницкий, Морфология английского языка, Москва, 1959, p. 66. 68 galvos tapo nukapotos... Gud-GuzKIT 284. — Racijal — sutiko prievaizdas, ir per minutę tapo nulemtas milžino likimas. VienR I 380. Taip juodu abudu tapė nuo staldo velkamu, o tačiau juodu nieko nematė. BsV 327. Tokios tai malonės liko suteiktos Martynienei, kuri vienais metais dvejas laidotuves pakėlė ir dvejus palaikus gavo. ŽemR II 419. Taip antai ponaičio sumanymu liko apgenėtos liepos, lotoms praretintas pušynėlis, iš liūno per pievą išburbintas gilus griovys... VienR I 351. O kurios (pilys) dar drįso stembti prieš Vytauto galybę, su žeme paliko sulygintos. DaukRR 144. Veiksmažodis turėti yra mažiausiai priartėjęs prie pagalbinio veiksmažodžio būti. Jis išlaiko savo leksinę reikšmę, dėl to vartojamas tik su tranzityvinių veiksmažodžių veikiamaisiais dalyviais ir valdo tiesioginio papildinio linksnį. Dėl to veiksmažodžio turėti ir dalyvio konstrukcija nėra ekvivalentiška sudurtinėms formoms12. Veiksmažodžiai tapti ir likti „tapti, pasidaryti“ su neveikiamaisiais dalyviais sudaro konstrukcijas, savo reikšme labai artimas sudurtinėms neveikiamosioms formoms. Šios konstrukcijos, kaip ir sudurtinės neveikiamosios formos, reiškia tam tikru metu vykstantį veiksmą, nukreiptą į sakinio veiksniu žymimą daiktą, tačiau skiriasi tuo, kad, sudarytos su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu, niekada nereiškia tuo veiksmu pasiektos rezultatinės būsenos, vadinasi, joms visiškai nebūdinga sudurtinių atliktinių neveikiamųjų formų pagrindinė reikšmė. Veiksmažodžiai tapti ir likti šiais atvejais veikiausiai vartojami pagal analogiją su tokiais pasakymais, kur jie yra greta būdvardžių ar būdvardinės reikšmės dalyvių (tapo žmoniškesnis, tapo sukalbamas, liko paliegęs ir pan.). Jų vartojimas su neveikiamaisiais dalyviais sudurtinėms formoms artima reikšme dabartinei lietuvių kalbai, atrodo, nebūdingas, išskyrus pačius vakarinius lietuvių kalbos rajonus (Klaipėda, Priekulė, Pagėgiai ir kt.), kur veiksmažodis tapti šiais atvejais gana dažnas. Literatūrinei kalbai tokia veiksmažodžių tapti ir likti vartosena yra neteiktina13. § 10. Vietos atžvilgiu abu sudurtinių formų dėmenys yra gana laisvi. Nors dažniausiai pagalbinis veiksmažodis stovi pirma, o dalyvis — po jo, tačiau gali būti ir atvirkščiai, t. y. dalyvis gali būti prieš pagalbinį veiksmažodį. Ar nesiteiktų kas pranešti, kaip tasai žodis (alpėti) tariamas yra šnekamosios kalbos tarmėse? BūgKS 119. Ne taip, bet tarta buvo 12 J. Jablonskis konstrukcijas su veiksmažodžiu turėti, rodos, laikė atitinkančias sudurtines formas, plg. jo cituojamus pavyzdžius, kur šalia veiksmažodžio turėti skliausteliuose duodamos veiksmažodžio būti formos, pvz.: Ir aš turiu (esu) nusipirkęs žemės. JablRR I 315. Jis turėjo (buvo) ir arklį nusipirkęs. JablRR I 316. Žuvininkai yra krašte ir turi (yra) pagavę daug žuvies. JablRR I 315. 13 J. Jablonskis veiksmažodžio tapti ir dalyvio konstrukcijos vartojimą sudurtinėms formoms artima reikšme laikė netaisyklingu, žr. jo Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959, p. 243, 303, 325, 430. 69 tyliai, kad niekas nebūtų nugirdęs. LzPR II 35. Kita jos vietoje užsidžiaugusi būtų. Blv (LKŽ II 728). Labai dažnai sudurtinių formų dėmenis vieną nuo kito skiria vienas, du ir daugiau žodžių. Jau jis buvo arti priėjęs prie ežero. Grž (LKŽ II 777). Gal buvo aiškiau ir daugiau žodžių pasakyta, bet tokia prasme. ŽemR II 267. Bet kisielius ans gardus su šiupiniu mielu buvo jau visai ant stalų mūs pasibaigę. DonR 60. Vilius būtų mielai dar šio to paklausęs. SimonVK I 168. § 11. Skirtingai nuo priešdėlių, modifikuojančių veiksmažodžio leksinę reikšmę (pvz.: at-, nu-, iš-, su- ir kt.), kurie esti tik prie sudurtines formas sudarančių dalyvių, neiginys ne- bei afiksai te-, be-, tebe-, nebe- gali būti tiek prie vieno, tiek prie kito dėmens. Neiginys ne- dažniausiai esti prie pagalbinio veiksmažodžio. Prie dalyvių jis dedamas daugiausia tariamosios nuosakos veikiamosiose atliktinėse formose, reiškiančiose praeityje buvusį galimą ar pageidaujamą veiksmą. Ten jis prie dalyvio esti net dažniau, negu prie pagalbinio veiksmažodžio, o reikšmė abiem atvejais yra visiškai tokia pati, plg.: Aš būčiau niekaip netikėjęs, kad toks mažas vaikutis tokį vyrą suglamžys. Alvt (LKŽ III 396). Nebuvo to vyro, nebuvo to vaiko, jaunosios mergelės, kurie būtų Kunoto vardo nežinoję. KrėvP 148. Į mane nė skersas nežiūrėjai, lyg manęs nebūtų buvę, lyg manęs niekada nebūtum pažinęs... SimonVK II 197. Sudurtinės atliktinės formos, turinčios su dviem laiko planais susijusią santykinę-rezultatinę reikšmę, pridėjus neiginį prie dalyvio, įgyja stipresnę rezultatinės būsenos reikšmę. Plg.: Jisai, nelaimė, ir neužsipelnes tokios, valdytojau, nuo jus malonės. VaičRn 160. O buvau aš arklių neiškinęs: kai atvažiavau iš jaunosios su kraičiu, pastačiau Pesio tvartę, taip ir stovėjo. CvR III 253. Kad žiemgalių kalboje minkštieji g ir k būtų nepavirtę garsais dz ir c, aš šiandie dar nėsu tikras. BūgKS 85. Medės jums nėra primieruotos nė per vieną pėdą. ŽemR II 82. Visa Aužbikų apylinkė tebemiega ar dar nėra išėjusi į laukus. VaižgDD 59. Rapolas per visą amžių gangreit nebuvo darbo dirbęs. VaižgDD 83. Neveikiamosiose atliktinėse formose, turinčiose pasyvinio veiksmo reikšmę (pvz.: Nei per revoliuciją nebuvo tiek nudarkyta miško, kiek jisai išdarkė. Lkš (LKŽ II 202), neiginio prie dalyvio neaptikta. Sudurtinės neveikiamosios formos su esamojo laiko dalyviu, turėdamos neiginį prie dalyvio, reikšmės atžvilgiu nesiskiria nuo formų su neiginiu prie pagalbinio veiksmažodžio, tik pirmosiomis formomis veiksmas dažniausiai kategoriškiau paneigiamas. Plg.: Tuora gudinė yr nenardoma, bet gudiškai tveriama — pavijama iš pat žemės. Vrn (LKŽ III 694). O tu, seni, jei nori, tarnauk už berną prie to naujojo šeimininko, nes iš po to pono kitur neleidžiama buvo išeiti... ŽemR II 373. 70 O tais laikais juk prastas žmogus ir nebuvo laikomas žmogumi. CvR III 277. Viduje laikomas spižius vandens atsigerti ar virti nebuvo užvožiamas. VaižgDD 38. § 12. Afiksai te-, be-, tebe-, nebe- beveik vienodai dedami ir prie vieno, ir prie kito sudurtinių formų dėmens. Tik afiksas be- dažniau esti prie dalyvio (sudurtinėse pradinėse formose jis tik prie dalyvio ir tebūna), o afiksas te- dažniau aptinkamas prie pagalbinio veiksmažodžio. Ar prie vieno, ar prie kito dėmens būdami, šie afiksai vienodai modifikuoja visos sudurtinės formos reikšmę. Plg.: Su afiksu te-: Ir tėvas Simonis dar tik vieną kartą tėra traukinių sėdėjęs. SimonR I 217. Prastai tebūvo sucementuoti, ir išvirto visi pamatai. Vvr (LKŽ II 7). Kaimelyje dabar tebūvo kalbama tik apie meškeriotoją. CvR III 127. Todėl šis metodas technikoje ir laboratorijose ilgą laiką mažai buvo tetai­komas. MatKCh 24. Su afiksu be-: Antra, kas gi jai be vyro, nors ir karšinčiaus, bebuvo likę tarp žmonių? VaižgDD 101. Katinas, snaudęs ant mūro, supratęs skanias kalbas, apsilaižė: seniai jis bebūvo mėsos ragavęs. CvR III 159. Kaip aš galėjau iš rudens imti, kad ponas gi juos (dobilus) avižomis užkrovei, o kai aš, pristigęs pašaro, paprašiau, tai man vien kritasiai buvo belikę. VienR V 38. Ačiū tau, motynėle, seniai buvau besrėbęs teip skanaus viralo! ValPJ II. Vargiai būtumėte bepamatę ir paties ministerio pažadėtąją žemę, jeigu valdinin­kų nebūčiau nulenkęs. LzPR II 86. Su afiksu tebe-: Čia nesėta, teber žemė purenama—šiluma tebesibaidom. Nt (LKŽ I 456). Jei jis tebebūtų gyvas buvęs, būtų mane įvedęs į turtingiausius ir žinomiausius namus. BalčHP₁ 45. — Ką padarysi, ką padarysi, vargšas žmogus! — murmėjo Juras beveik pusbalsiu, skėtriodamas rankomis, lyg jis būtų teb ekalbėjęs su dvarininku. CvR VIII 150. Kad būtų pašlė tebesanti nė kokios bėdos — ne paskutinė būtų nusprogusi. ŽemR I 144. Su afiksu nebe-: Jį žodi kalbant nebesu girdėjusi, bet galiu ranką į ugnį dėti, kad ir jis bus jaunuosius gramzdinėjęs į pragaro bedugnę. SimonR I 249. Jai atrodė, kad į šitokį namą niekada nebebūtų galėjęs grįžti Anskis, tai dėl to jo ir nebėra. SimonVK II 169. Senų dienų dainos nebėra taip taigojamos, kaip pirmiau kad buvo: juo tolyn, juo eina retyn. DaukRR 255. VI—VII amžiaus suomių kalba garsos bus jau nebeturėjusi, nes jo būta jau išviršta garsų. BūgKS 208. Kad ne senos liepos ir keletas išlikusių beržų, tad savo sodo būčiau ir nebepažinęs. VienR I 227. Afiksas tebe- rodo, kad veiksmažodžio žymimas veiksmas vis dar tebevyksta, todėl jis esti prie tokių veiksmažodžio formų, kurios reiškia trunkantį veiksmą. Kadangi atliktinės formos paprastai reiškia jau atliktą ir nebevykstantį veiksmą, afiksas tebe- prie jų nededamas, išskyrus veikiamąsias tariamosios nuosakos formas, reiškiančias galimą arba 71 pageidaujamą praeities veiksmą. Kitais atvejais veiksmažodžio būti su afiksu tebė- ir būtojo laiko dalyvio junginys nesudaro sudurtinės formos, o žymi, koks buvo ir tebėra daiktas. Koks tavo plovimas — visi pašaliai tebėra priglitę! Grg (LKŽ III 424). Viščiukas tebėra nesusigūžėjęs — dar reikia po vištos pakisti. Žgč (LKŽ III 768). Veidrodis taip pat tebėra uždengtas, Greitė bijo pamatyti jame savo veidą. SimonVK II 115. O aš tuojau atsimenu, kol soda tebebuvo neišdraskyta, ar tai tokia buvo mūsų žemė tikroji? ŽemR II 78. Afiksas nebe- skiriasi nuo afikso tebe- tuo, kad dedamas ne tik prie tariamosios, bet ir prie tiesioginės nuosakos atliktinių formų, kai šios turi labai ryškią neapibrėžtos praeities veiksmo reikšmę ir labai silpną tuo veiksmu pasiektos apibendrintos rezultatinės būsenos reikšmę (žr. aukščiau pateiktus pavyzdžius su afiksu nebe-). § 13. Iš to, kas anksčiau pasakyta, galima padaryti išvadą, kad sudurtinės veiksmažodžio formos yra pastovus pilnareikšmio ir formalaus žodžio junginys, neperskiriamas nei leksiškai, nei gramatiškai. Lek­siškai neperskiriamas jis dėl pagalbinio veiksmažodžio desemantizacijos: pastarasis, neturėdamas leksinės reikšmės, vienas negali atskirai funkcionuoti. Gramatiškai sudurtinės formos neskaidomos dėl savo reikšmės, kuri yra ne veiksmažodžio būti ir dalyvio gramatinių reikšmių suma, o visai nauja nuo abiejų dėmenų santykio priklausanti gramatinė reikšmė. Kadangi sudurtinės formos apima visus veiksmažodžius ar bent didelę jų dalį (pavyzdžiui, neveikiamosios formos apima tranzityvinius veiksmažodžius), o jų gramatinė reikšmė atitinkamai santykiauja su vientisinių formų reikšme (siunčia — yra siuntęs — yra siųstas, siuntė — buvo siunčiamas ir pan.), sudurtinės formos įeina į veiksmažodžių asmenavimo sistemą. Sudurtinių formų santykiavimas su vientisinėmis asmenuojamosiomis veiksmažodžių formomis yra svarbiausias bruožas, rodantis, kad tai ne laisvas žodžių junginys, o gramatinė žodžio forma14. 14 Apie sudurtines veiksmažodžių formas ir jų pagrindinius požymius kitose kalbose žr. M. M. Гухман, Глагольные аналитические конструкции как особый тип сочетаний частичного и полного слова (На материале истории немецкого языка), кн.: Вопросы грамматического строя, Москва, 1955; Л. В. Кузьмичева, К вопросу об «аналитических конструкциях» как лексикограмматическом явлении (На материале глагольных сочетаний немецкого языка), «Иностранные языки в школе», 1962, № 5; А. И. Смирницкий, Аналитические формы, «Вопросы языкознания», 1956, № 2; Л. А. Бармина, К вопросу об аналитических формах глагола в современном английском языке, «Ученые записки» (I-й Моск. гос. пед. ин-т иностр. яз.), 1961, т. 25; В. М. Жирмунский, О границах слова, «Вопросы языкознания», 1961, № 3, р. 15—18; Аналитические конструкции в языках различных типов (Тезисы докладов), Ленинград, 1963; О. И. Москальская, Устойчивые словосочетания с грамматической направленностью, «Вопросы языкознания», 1961, № 5; О. И. Москальская, Грамматический идиоматизм и синтагматика, «Иностранные языки в высшей школе» (I-й Моск. гос. пед. ин-т иностр. яз.), 1962; А. А. Потебня, Из записок по русской грамматике, т. I—II, Москва, 1958, р. 119, 145. 72 M. Guchman yra iškėlusi šiuos pagrindinius vokiečių kalbos sudurtinių veiksmažodžio formų (autorė jas vadina analitinėmis konstrukcijomis) kriterijus: 1) neperskiriama dėmenų sukibimą, 2) idiomatiškumą, kaip to neperskiriamumo pagrindą, 3) visos veiksmažodžio leksinės sistemos apėmimą ir 4) įsijungimą į veiksmažodžio santykiaujančių formų sistemą¹⁵. Autorė remiasi vokiečių kalbos duomenimis, bet, jos manymu, šie kriterijai daugiau ar mažiau turėtų tikti ir kitoms kalboms. Kartu ji pažymi, kad, pavyzdžiui, dėmenų sukibimas bei idiomatiškumas įvairiose kalbose galįs būti nevienodo laipsnio, t. y. vienose kalbose dėmenys esą laisvesni, savarankiškesni, kitose — mažiau laisvi. M. Guchman iškelti sudurtinių formų kriterijai daugiau ar mažiau tinka ir lietuvių kalbos sudurtinėms veiksmažodžių formoms. Ypatingą jų dėmenų sukibimą bei idiomatiškumą rodo viso junginio gramatinė reikšmė, kuri yra ne atskirų dėmenų reikšmių suma, o nauja nuo abiejų dėmenų santykio priklausanti reikšmė. Pagal reikšmę sudurtinės formos santykiauja su atitinkamomis vientisinėmis veiksmažodžio formomis. Ir nors kai kurios sudurtinių formų grupės, pavyzdžiui, sudurtinės neveikiamosios formos, visos veiksmažodžio leksinės sistemos neapima, vis dėlto jos būdingos daugeliui įvairios leksinės reikšmės veiksmažodžių¹⁶. § 14. Lietuvių kalbos sudurtinės veiksmažodžių formos nėra galutinai susikristalizavusios ir atsiribojusios nuo sudurtiniu tariniu einančių analogiškų veiksmažodžio būti ir dalyvio konstrukcijų, iš kurių kadaise yra išriedėjusios. Tam tikrų leksinių reikšmių dalyviai vienais atvejais su veiksmažodžiu būti sudaro sudurtines formas, o kitais — ne, destis kokiame kontekste toks junginys pavartotas. Be to, sudurtinių formų reikšmė daugelio atvejų daugiau ar mažiau priklauso nuo dalyvių reikšmės, dėl to sudurtinės formos, be veiksmo reikšmės, dažnai turi ir su tuo veiksmu susijusios būsenos reikšmę¹⁷, kuri sudurtines formas sieja su atitinkamomis konstrukcijomis, einančiomis sudurtiniu tariniu. Kuo ryškesnė būsenos reikšmė, tuo menkiau gramatizuota sudurtinė forma, ir atvirkščiai, kuo ryškesnė nusakomo veiksmo reikšmė, tuo didesnis viso junginio gramatizacijos laipsnis ir tuo daugiau yra pamato laikyti jį veiksmažodžio forma. Nežiūrint to, kad lietuvių kalbos sudurtinės veiksmažodžių formos nėra galutinai susikristalizavusios, jos dėl jau aukščiau minėtų ypatybių įeina į veiksmažodžių asmenavimo sistemą ir santykiauja su atitinkamomis vientisinėmis formomis. 15 Žr. М. М. Гухман, min. veik., p. 359. 16 Kitoje minėtojo straipsnio vietoje (p. 348) M. Guchman teigia, jog tai, kad sudurtinės formos apima dideles veiksmažodžių grupes, jau pastato jas greta vientisinių veiksmažodžio formų ir sąlygoja jų įsijungimą į asmenavimo paradigmas. 17 Plg. N. Sližienė, Apie sudurtines atliktines veiksmažodžio laikų ir nuosakų formas lietuvių literatūrinėje kalboje, kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida, p. 86—87. 73 Veikiamosios ir neveikiamosios rūšies sudurtinės formos § 15. Sudurtinių veiksmažodžio formų rūšies reikšmė priklauso nuo dalyvio, įeinančio į sudurtinių formų sudėtį, rūšies. Jeigu dalyvis yra veikiamosios rūšies, tai ir sudurtinė forma turi veikiamosios rūšies reikšmę, ir atvirkščiai. Neveikiamosios rūšies asmenuojamosios formos lietuvių kalboje yra tik sudurtinės. Jos sudaro veiksmažodžio asmenuojamųjų formų rūšies kategorijos pagrindą. Visos veiksmažodžio laikų bei nuosakų formos, išskyrus sudurtines pradėtines, gali būti veikiamosios ir neveikiamosios rūšies, pvz.: bara — yra baramas, barė — buvo baramas, yra baręs — yra bartas, išbarė — buvo išbartas, bartų — būtų baramas, būtų baręs — būtų bartas, bark — būk baramas, tebára — tebūnie baramas ir t. t. Sudurtinės pradinės formos yra tik veikiamosios rūšies, pvz.: buvo bebąras, bus bebąras, būtų bebąras. Veikiamosios rūšies asmenuojamosios veiksmažodžio formos žymi veiksmą, atliekamą sakinio veiksniu išreikšto asmens arba daikto, o neveikiamosios rūšies formos žymi veiksmą, nukreiptą į sakinio veiksniu išreikštą daiktą ar asmenį, plg.: Aš skaitau knygą ir Knyga yra mano skaitoma; Aš esu skaitęs knygą ir Knyga yra mano skaityta. Kadangi neveikiamosios rūšies formos žymi, kad sakinio veiksniu išreikštas daiktas ar asmuo ne pats veikia, o yra kieno nors kito veikiamas, kartu jos reiškia ir tam tikrą to daikto patiriamą būseną. Abiejų rūšių formas turi tik tranzityviniai ir kai kurie intranzityviniai veiksmažodžiai (daugiausia tie, kurie valdo kilmininko linksnį: laukti, ieškoti, bijoti, vengti ir pan.), pvz.: muša — yra mušamas, yra davęs — yra duotas, nupirko — buvo nupirktas, laukė — buvo laukiamas, ieško — yra ieškomas, gyvena — yra gyvenamas ir pan. Dauguma intranzityvinių veiksmažodžių turi tik veikiamosios rūšies formas. Jie gali turėti beasm enes neveikiamąsias formas, tačiau pastarosios neturi neveikiamosios rūšies reikšmės, nes nereiškia pasyvaus santykio tarp nusakomo veiksmo ir sakinio veiksniu išreikšto daikto arba asmens. Jų reikšmė artima veikiamųjų formų reikšmei. O kiek aš žinau ir atsimenu, Šalteikių Karaliaus namuose nebuvo girtuokliaujama. SimonVK II 271. Juk visur bus mušamasi, juk visur Anskis turės paleisti ugnį į žmones, kurie jam nieko blogo nepadarė... SimonVK II 41. Aš pragaišau biskutį (truputį), o jo tuosyk ir buvo būta. Ss (LKŽ III 42). Ypač daug buvo rinktasi Zabalkansko prospekte. Gud-Guz KIT 64. 74 Sudurtinių veiksmažodžio formų atribojimas nuo dalyvio ir veiksmažodžio būti konstrukcijų, kurios sudurtinių formų nesudaro § 16. Kaip jau buvo minėta, lietuvių kalbos sudurtinės veiksmažodžių formos nėra galutinai susikristalizavusios ir atsiribojusios nuo sudurtiniu tariniu einančių konstrukcijų, iš kurių kadaise yra išriedėjusios. Jas sudarančių dalyvių veiksmažodinė reikšmė vienais atvejais išryškėja daugiau, kitais — mažiau, žiūrint, kokiame kontekste pavartotos sudurtinės formos ir kokia jų leksinė reikšmė. Tam tikros įtakos turi ir su neveikiamąja rūšimi susijusi būsenos reikšmė. Kuo ryškesnės dalyvio veiksmažodinės ypatybės, tuo ryškesnę veiksmo reikšmę turi visas junginys ir tuo labiau jis gramatizuotas, ir atvirkščiai, kuo silpnesnės dalyvio veiksmažodinės ypatybės ir ryškesnės būdvardinės, tuo menkiau sukibę junginio dėmenys, o pats junginys artimesnis sudurtiniu tariniu einančioms konstrukcijoms. Plg.: a) Jis (Mykoliukas) tau yra atidavęs kažin ką geriau, neg ūe išėišė. VaižgDD 53. O mes, vyrai, sau likimą jau esame pasirinkę! KrėvP 229. Tos kiaulės kame-ne-kame yra išknaisiōjusios kiemą. Lž (LKŽ VI 196). Moterų pusė kapos sūnelius palydėt pasiūlė, nes ir jas kvieslys į česnį buvo pakvietęs. DonR 66. b) Tas žmogus yra papratęs amatuotis — visokius darbus moka dirbti, pataisyti. Skn (LKŽ I 97). Dalgis yra pridilęs. KlvrŽ (LKŽ II 380). Jo veidas buvo pablyškęs nuo nemiegotos nakties. VenclR III 239. Taip, taip, ir aš mačiau, kad vienu tarpu ji buvo labai nubalusį. SimonVK I 279. Jis (Vacys) buvo sužeistas, nevaldė rankos — papuolė vilkas į geras žabangas! TilvU 162. Pirmosios grupės (a) sakiniuose veiksmažodžio būti ir dalyvio junginiai turi aiškią veiksmo reikšmę ir sudaro neabejotinas sudurtines formas. Antrosios grupės (b) sakiniuose atitinkami junginiai turi žymiai silpnesnę veiksmo ir ryškesnę ypatybės reikšmę, tačiau vis dėlto laikytini sudurtinėmis formomis, nors ir ne tokiomis aiškiomis, kaip aukščiau minėtos. Pastarosios grupės sudurtinės formos yra labai artimos konstrukcijoms, einančioms sudurtiniu tariniu, bet vis dėlto nėra joms lygios, nes turi, nors ir nelabai ryškią, veiksmo reikšmę; jų vietoje panašią reikšmę galima būtų pavartoti vientisines veiksmažodžių formas, pvz.: Tas žmogus paprato amatuotis...; Dalgis pridilo; Jo veidas pablyško nuo nemiegotos nakties ir t. t. Veiksmažodžio būti ir dalyvio konstrukcija nesudaro sudurtinės formos tada, kai dalyvis neturi veiksmo reikšmės ir žymi pastovią daikto ypatybę. Tokių konstrukcijų negalima pakeisti vientisinėmis veiksmažodžių formomis. Gyvatžolių šaknys yra susiraičiusios (t. y. turi tokią formą) kaip gyvatės. Skdv (LKŽ III 369). Bulvės gyslotės yra it alksnio pumpurai iškorėję. Žal (LKŽ III 356). Ilgai buvo sukiužęs, kol ryžos išvažiuoti Petrapilin. Vaižg (LKŽ V 932). Žmonių akyse Rapolas buvo tikrai išdykęs — vengė mažiausio darbelio. VaižgDD 96. Briauzgai 75 (kaulai) kyšo išsikišę, jei drabužis yra aptemptas, o žmogus liesas. Plng (LKŽ I 849). Lęšis yra abipus įgaubtas. BaršF 207. Vis dėlto reikia pasakyti, kad aukščiau minėtosios grupės (b) sudurtinės formos yra gana sunkiai atskiriamos nuo konstrukcijų, einančių sudurtiniu tariniu, tarp jų nėra griežtos ribos. § 17. Dažniausiai turi būdvarišką reikšmę ir nesudaro sudurtinių formų būtojo laiko dalyviai, padaryti iš įvykio veikslo veiksmažodžių, reiškiančių daikto ar asmens būsenos bei būvio pasikeitimą (išbalęs, sudžiūvęs, nuskaręs, sukiužęs, išdukęs, įgaubtas, suplokštas ir pan.; plg. aukščiau pateiktus sakinius, kuriuose veiksmažodžio būti ir dalyvio junginiai nesudaro sudurtinių formų). Kitų veiksmažodžių būtojo laiko dalyviai sudurtinių formų paprastai nesudaro tik tada, kai eina į daugiau ar mažiau sustabarėjusių frazeologinių junginių sudėtį. Rodos, esi išmintingas ir sviesto matęs, o gali taip sprėdai priimti kontraktą! ŽemR II 59. Esu susiedusi su visokiais darbais, neturiu laiko, nė sveikatos. Sts (LKŽ II 842). Kas ant ko yr krites (turi palinkimą): viens — prie mokslo, kits — prie karių. Prk (LKŽ VI 624). Esu jau pervirtusi per kotą (pasenusi). Sts (LKŽ VI 384). Ji jau yra dantį metusi. Bis (LKŽ II 180). Tas Tamošius velnią yra šiandien prarijęs; ką nors netikusią galvoja! LzPR II 49. Anos neapeisi — yra keturioms segta. Sts (LKŽ II 785). Jis yra vilko neštas ir pamestas. JabIRR I 318. § 18. Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai, padaryti iš intranzityvinių veiksmažodžių ir neturintys neveikiamosios rūšies reikšmės, su veiksmažodžiu būti sudurtinių formų nesudaro. Jie žymi tam tikrą daikto ypatybę, susijusią su dalyvio veiksmažodinės šaknies reiškiamu veiksmu. Tur būt, užtenkama buvo dalis, ir pakako Tautrimui, kad jis nemaž nesvarpė ir su visa kuo sutiko. SimonVK I 135. Šis medis bus tinkamas kailiavalkiui dirbti. Ldk (LKŽ V 51). Ką ten bus pieno, kad karvės yr badu dvesiamos. Slnt (LKŽ II 681). Pikta dvasia yra nekliu(v)ama; akmeniu jos nenudauši. Svnč (LKŽ VI 135). Dvi mergiotės buvo augamos. Vb (LKŽ I 382). Aprašytasis vyksmas yra grįžtamas. MatKCh 61. Šių dalyvių bevardės giminės formos su veiksmažodžiu būti gali sudaryti sudurtines formas, tačiau pastarosios neturi neveikiamosios rūšies reikšmės (žr. § 15). Tranzityvinių veiksmažodžių esamojo laiko neveikiamieji dalyviai sudurtinių formų nesudaro tada, kai turi veiksmo galimumo, reikiamumo, daikto paskirties ar tinkamumo reikšmę. Tokie dalyviai, nusakydami daikto santykį su dalyvio šaknies reiškiamu veiksmu, žymi pastovias daiktų ypatybes, pvz.: neišskaitomas raštas, piaunami rugiai, valgomas šaukštas, ariama žemė ir pan.18 18 Plg. V. Ambrazas, Dėl esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių vartojimo, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 4, Vilnius, 1961, p. 93—110. 76 Mūsų sienas yra apgrėbiamas (maža pievų). Šts (LKŽ III 554). Darbininkės sveikata jis susisielojo tik todėl, kad Ona buvo nepa keičiama ūkyje. CvR III 42. Ji vūlėsi, kad Gaidienė bus sukalbama. SimonVK II 335. Juk mes su Ona lėkėme nakčia prie daktaro... marinama buvo... ŽemR II 443. Dar tas šarkas (švarkas) yra gerai padėjimas. Vvr (LKŽ II 312). Tas arklys jau buvo akėjamas. Ss (LKŽ I 44). § 19. Esamojo ir būtojo laiko dalyvių būdvardinė reikšmė dažniausiai išryškėja tam tikrame kontekste. Pavartoti kitokiomis aplinkybėmis, tie patys dalyviai gali turėti pakankamai ryškias veiksmažodines ypatybes ir sudaryti sudurtines formas, plg.: Gerbenio jurgino lapeliai yra sukti (ne sudurtinė forma). Bsg. Prakabinau kastinį, ir apsibliovė: mat, su rūgštu pienu buvo suktas (sudurtinė forma). Šts (LKŽ V 395). Dalyvių veiksmažodinių ar būdvardinių ypatybių ryškumas kartais priklauso ir nuo tam tikros jų pozicijos sakinyje. Pavyzdžiui, kai sakinyje yra būdvardžių (kartais daiktavardžių ar prielinksninių konstrukcijų su jais), nusakančių kitą kurią to paties daikto ar asmens ypatybę ir einančių su dalyviais vienarūšėmis sakinio dalimis, dalyviai vartojami būdvardškai ir su veiksmažodžiu būti sudurtinių formų nesudaro. Visi buvo tylūs, rimti, susikaupę, ir kiekvieno akyse žibėjo užslepto keršto bei pasipiktinimo ugnelė. VienR V 320. O dar vėliau — jos (Ilžės akys) jau buvo susimąsčiusios, nuliūdusios ir jau nebe mergaitiškos. SimonVK II 371. Kad aš buvau jaunutis, mažas, dar neužaugęs, aš nuvedžiau žirgužėlį į jūreles girdyti. JD 765. Vyras buvo gėrunas ir pasileidęs kaip lapų ryšys. Brt (LKŽ III 270). Visi jie buvo nusiminę, nuliūdę, be gyvybės ir krutėjo kaip kokie šešėliai. VienR I 229. Mokėsi Povilas nors nekaip, bet buvo kruopštus, nuolat užgulęs knygą, ir pamokas iškaldavo atmintinai. VienR V 15. Tiktai dėdės Dūdžionio plaukai buvo ilgi, apvalai apkirpti ir turėjo per vidurį sklastymą. SimonOBT 25. Visada taip pat, bet jie (laiškai) visada buvo Martunui mieli ir laukiami, tik kad jie tebūvo tokie reti. SimonVK II 286. O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. BilR I 206. Dalyvių būdvardiską reikšmę taip pat pabrėžia jiems priklausantys įvardžiai toks, koks, kažkoks, toks pat ir pan. Tėtukas jau vis buvo toks pražilęs, vis toks sukumpęs, ir jo keliai vis tokie sulinkę. SimonVK I 14. Ko gi tu toks esi sublogęs, gal sergi? Jrb (LKŽ I 768). Esi tokia nuvargusi ar ligos pagulta... ŽemR II 227. Ha, aš mačiau, koks tavo veidas buvo nušvitęs. SimonVK II 17. Esamojo laiko veikiamieji dalyviai su afiksu be- turi labai ryškią veiksmažodinę ir labai silpną būdvardinę reikšmę ir su veiksmažodžiu būti visada sudaro sudurtines formas. 77 Esamojo ir būtojo laiko dalyviai, vartojami esamojo laiko sudurtinių formų reikšme § 20. Esamojo laiko, ypač trečiojo asmens, sudurtinių formų reikšmė dažnai vartojami esamojo ir būtojo laiko dalyviai be pagalbinio veiksmažodžio. Juk laidojamas paskutinis Šalteikių Šalteikis. SimonVK I 12. Pasuolėje sudėti senojo Varkalio balžienai paleidžiami į darbą. Gud-GuzKIT 13. Man pasigirdo, kad aš šaukiama... SruogR III 408. Rodos, kad Vilius Karalius Gretė užmiršęs, — jis nueina prie lopšio pažiūrėti snaus. SimonVK I 360. Naktį būrelis lietaus perėjęs, žemelė atvilgta, žolelė nuprausta, oras atgaivintas. ŽemR II 238. Kū-kū, ne martelė ratuos įkelta! Kū-kū! tik avėlė, tik avis balta! SNėrP₁ 439. Aš pavalgęs, aš pagėręs, — motušėle, kur dukrelės? JD 1470. — Sakyk jau sakyk, ko čia labai nelabai, lyg ožys ant ledo! — atsisukė Saliamutė. — Ar ne mūsų Poviluko samdytas, ne mūsų duonele valgydintas? BaltPV₁ I 361. Ilgą laiką lietuvių kalbos gramatikose tokie dalyviai buvo laikomi esamojo laiko sudurtinėmis formomis, kuriose praleistas pagalbinis veiksmažodis¹⁹. Iš tikrųjų tai ne sudurtinės formos, ir pagalbinio veiksmažodžio jos, tur būt, visai nėra turėjusios²⁰. Kadangi dalyvių reikšmė šiais atvejais atitinka esamojo laiko sudurtinių formų reikšmę, jie laikytini atitinkamomis (pavyzdžiui, atliktinėmis, neveikiamosiomis) esamojo laiko formomis, tik ne sudurtinėmis. Neturėdamos pagalbinio veiksmažodžio, šios formos neturi ir morfologiškai išreikštos asmens kategorijos. Asmens reikšmę paprastai rodo asmeniniai įvardžiai, arba ji paaiškėja iš konteksto. § 21. Ne kiekvieno tariniu einančio esamojo ar būtojo laiko dalyvio reikšmė yra lygi esamojo laiko sudurtinių formų reikšmei. Kartais ją lydi įvairūs modaliniai atspalviai, nebūdingi sudurtinėms formoms. Tokie dalyviai ir pagal reikšmę neatitinka sudurtinių formų. Tariniu einantys būtojo laiko dalyviai turi labiausiai nutolusią nuo atliktinių formų reikšmę tais atvejais, kai jais atpasakojamos svetimos mintys, pasakoma tai, kas nėra labai gerai žinoma, o tik iš kitų girdėta. Neturtėlis valgydamas drąsiai pasakojo, kaip gyvai karvei išpiovęs iš kulšies kepsnį ir išsikepęs. ŽemR II 136. 19 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I, p. 312; J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, I, Fonetika ir morfologija, Kaunas, 1962, p. 191—193; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, III, Nauka o formach, Warszawa, 1956, p. 280. 20 Šios formos pagal kilmę siejamos su viენტisiniu vardžodiniu tariniu, paveldėtu iš žilos senovės ir plačiai vartojamu dabartinėje lietuvių kalboje, plg. K. Brugmann, Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 59—77; Из трудов А. Шахматова по современному русскому языку, Москва, 1952, p. 77—78; Т. П. Ломтев, Очерки по историческому синтаксису русского языка, Москва, 1956, p. 37; Ю. Г. Скиба, Предикативная связка «быть — есть» в восточно-славянских языках, «Ученые записки Черновицкого ун-та», т. 47, серия филол. наук, вып. 14, 1961. 78 Tuomet, jei tikėsime kultūros istorinininkais, indoeuropiečių dar nemokėta duonos kepti ir kviečių auginti. BūgKS 206. Panašiai kartais vartojami ir bevardės giminės esamojo laiko neveikiamieji dalyviai. Ir sužinojo priešininkai, kad ne paprasto kareivio jų rūsy sėdima, bet didžio ir galingo bajoro sūnaus. KrėvP 52. Būtojo laiko dalyviais, ypač neveikiamaisiais, gali būti pasakomas iš kokių nors esamų faktų sužinomas ar spėjamas praeities veiksmas. Trobos durys iki galo atdaros, prieš duris, trobos gale, guli numirėlis, uostus papūtęs. Nesenas dar buvęs vyras. ŽemR II 385. Drąsaus, kaip pasirodo, Žičkaus būta! TilvU 146. Bevardės giminės esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais panašiai nusakomas iš kokių nors esamų faktų sužinomas ar spėjamas dabarties veiksmas. Vadinasi, krėslo esama ne tiktai lietuviško, bet ir aistiško žodžio. BūgKS 138. Štai kame esama laimės... VienR I 243. Veikiamaisiais arba neveikiamaisiais būtojo laiko dalyviais dažnai pasakomi veiksmo rezultatai, kurie staiga pamatomi, išgirstami, sužinomi ar kaip kitaip patiriami ir sukelia nusistebėjimą ar kitas emocijas. Tilink, žiūriu — peilio auselė nušokus. Jnšk (LKŽ I 410). — Šitaigis tau! Ką gi beišsiskyręs — tą pajuodėlę, didanosę, pataikūnę, valiukę! — pakilo šaukti pati. ŽemR I 66. Iš tolo kažin kas blyzgu-blazgu, blyzgu-blazgu, prieinu — drabužiai išdžiaustyti! Slnt (LKŽ I 763). Bevardės giminės esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais gali būti pasakomas kokiu nors būdu staiga patiriamas veiksmas. Vidun einu iš priemenės — ėg sėdima diduomenės. Lkm (LKŽ II 330). Ir čia suetelių esama! SruogR III 469. Visais šiais atvejais esamojo ir būtojo laiko dalyviai yra tam tikra netiesioginės kalbos raiškos priemonė. Tarin iu einantys dalyviai nelaikytini esamojo laiko formomis, savo reikšme atitinkančiomis sudurtines formas, ir tais atvejais, kai reiškia daikto ypatybę. Valgo valgo, o į naudą neina, vis sudžiūvęs. Gs (LKŽ II 793). Jo nosis lenkta lyg gugė. Lš (LKŽ III 702). Šits drabužis mano pasigrebiamas. Gs (LKŽ III 591). Kai kurie XVI—XVII a. vartojamų sudurtinių veiksmažodžio formų struktūros ypatumai § 22. XVI—XVII amžiuje vartojamos sudurtinės veiksmažodžių formos savo struktūra iš esmės nesiskiria nuo šiandieninių formų: jas taip pat sudaro esamojo arba būtojo laiko dalyviai ir pagalbinio veiksmažodžio būti asmenuojamosios formos. Pradėtinių formų to meto raštuose be galo mažà. Užtat gana gausu sudurtinių formų, sudarytų su esamojo laiko veikiamuoju dalyviu be afikso be-. 79 Ir kitàs avis turiù, kurios ne išg to gárdo sanczios yrà (=nie sa z tew owczarniew WjP 348; non sunt ex hoc ovili WjB Jn 10 16). DP 206. Ir tápe est' prietelumis Herodas ir Pilōtas arnoi dienoi: Nes' pirmi' to b ū w o ė s s ą (= byli WjP 281; erant WjB Luk 23 12) nepriėtelumis tarp savęs. DP 164. Ir nūg to b ū s Sunus žmōgaus s ė d i s (= będzie siedział WjP 13; erit sedens WjP Luk 22 69) ant deszinės galibės Diewo. DP 163. Sitie dėktai stoios Bethanioy už lordōno, kur Iōnas b ū k r i k s z t l i ą s (= krzczil WjP 33; erat baptizans WjB Jn 1 28). DP 21. Kaip būtų W. Iėzus išstāręs ką ne padōrei prieš Bishkupą: arba kaip' b ū t ų n e d e r ą (= jakoby się nie godziło WjP 274) po akim Bishkupo teisei, ir išmintingai bitōt. DP 160. Dangaus ir szemes Ponas kudai schū kartu elges ir uszgimme kaip kada b u t u kokio piemenes bernelis e s a n s. BrP I 61. Šiomis formomis pabrėžiama nusakomo veiksmo trukmė. Šio tipo sudurtinių formų dabar dar pasitaiko žemaičių tarmėje, taip pat S. Daukanto raštuose. Toj šūlinėj visuomet b ū w o vanduo b ū n ą s, o dabar jau išdžiūvęs. Sts (LKŽ I 994). Vanduo driekotis, lygu siūlų, lygu vortinklių b ū t ų aname e s ą. Sts (LKŽ II 486). Lietuvis, tai yra kalnenas arba žemaitis, visados yra linksmos širdies žmogus: keliaudamas, dirbdamas, kame b ū t ų n e v a r g š t a s, visados niūniuoja ar dainuoja. DaukRR 204. Sudurtinės formos su esamojo laiko veikiamuoju dalyviu be afikso be-, palyginti su sudurtinėmis pradėtinėmis formomis, yra menkiau gramatizuotos. Pabrėždamos nusakomo veiksmo trukmę, jos kartu žymi ir tam tikrą veikėjo būseną, tuo būdu yra artimesnės konstrukcijoms, einančioms sudurtiniu tariniu. Be to, šias formas turi tik eigos veikslo veiksmažodžiai. Dabartinėje lietuvių kalboje esamojo laiko veikiamasis dalyvis be afikso be- su veiksmažodžiu būti sudurtinių formų dažniausiai nesudaro, nes žymi daiktui ar asmeniui būdingą ypatybę. Sena meilė y r d e g a n t i. Dr (LKŽ II 251). Vaikelis b u w o jau iš k a l b ę s (jau mokėjo kalbėti). Sts (LKŽ V 116). Visa ta diena b u w o ypatingai n e r ū v i n a n t i. VaižgDD 23. Ratus reikia gerai ištepti... mėštai b u s v a r g ą, o toli vežti, bus arkliams sunku... ŽemR II 165. Tokių pavyzdžių yra ir XVI—XVII a. raštuose. Tenai Christus passakė, iog Iōnas n ē b ū w o s i u b ū i ē s kaip nēndre. DP 21. Akis wieszpaties tol tabiaus ž i b u n c i o s ira ir t w a s k u n c i o s negi saute. SP I 19. § 23. J. Bretkūno raštuose, be pagalbinio veiksmažodžio būti, su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais vartojamas ir veiksmažodis tapti. Ir t a p a tatai AbiMelechui p a s a k i t a. BrB Teis 9 25. Ir Iair numirre, ir t a p a p a k a s t a s Kamone. BrB Teis 10 5. Schitaipo p a d a r i t a s t a p a Dangaus ir Szeme, su wissa it ricerysta (graszybe). BrB 1 Moz 2 1. Kada-ne-kada M. Mažvydo ir J. Bretkūno raštuose šalia būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių pasitaiko veiksmažodis stotis. Atodelei ant io wietas turit man atsakiti, idant reikstas passiszinimas butu, ko drinei ghissai s t o i e s i a p c h r i k s t i t a s, alba, a p c h r i k s- 80 tita. Mž 107—108. Bei Abrahamas pakele didę Kollacien tą dieną, kaip Isaak nutrauktas stojosi. BrB I Moz 18. Šio veiksmažodžio vartojimui, gal būt, turėjo įtakos lenkų kalba. Geidžiamosios nuosakos neveikiamoms sudurtinėms formoms sudaryti vartota ir veiksmažodžio stovėti geidžiamosios nuosakos forma testov(i)21. Prakeiktas testow, kursai tawę kieik, Perszegnotas testow, kursai tawe perszegnoi. BrB 1 Moz 27 29. § 24. XVI—XVII a. raštuose beveik nevartojami dalyviai be pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko sudurtinių formų reikšme. M. Daukšos postilėje jų šiek tiek pasitaiko, tačiau daugiausia tik tais atvejais, kai ir lenkiškame originale yra tokios formos. Nes teip’ paraszita (=napisano WjP 11): Rėgėjau numirelus mažitelus ir didžius. DP 7. Apė aną tarita (=rzeczono WjP 440), tūieu kaip paragąusi, tad’ mirimų mirsi. DP 264. O kaip tur už saugotis tas: Kuris kų pázeidęs artimą sawą, arba kuris pázeistas (=obrážon WjP 488) nūg io. DP 293. Ir kas dabar nēmire, bitāu idąnt’ mirty. DP 199. Dalyviai vietoj esamojo laiko sudurtinių formų taip menkai galėjo būti vartojami senuosiuose raštuose dėl dviejų priežasčių. Sudurtinės formos, turėdamos pagalbinį veiksmažodį, tiksliau išreiškia mintį. Dėl to ir dabar mokslinėje literatūroje dalyviai sudurtinių formų reikšme vartojami žymiai rečiau, negu grožinėje literatūroje arba šnekamojoje kalboje. Tokio minties tikslumo, galimas daiktas, siekė ir XVI—XVII a. vertėjai, kurie ypač bijojo nukrypti nuo originalo. Antra vertus, XVI—XVII a. lietuvių bažnytinei raštijai daug įtakos darė kitos kalbos: lotynų, lenkų, vokiečių. Kai kurioms jų, pavyzdžiui, lotynų, vokiečių, nebūdingas dalyvių vartojimas vietoje sudurtinių formų. Lenkų kalboje be pagalbinio veiksmažodžio buvo vartojamos tik būtojo laiko trečiojo asmens veikiamosios formos22. Neveikiamosios formos, kurios savo sudėtimi panašios į mūsų sudurtines neveikiamąsias formas, lenkų kalboje dažniausiai buvo vartojamos su pagalbiniu veiksmažodžiu. Tais atvejais, kai lenkiškame tekste buvo pavartotas neveikiamasis dalyvis be pagalbinio veiksmažodžio, beveik visada jis buvo verčiamas į lietuvių kalbą pažodžiui. Tuo būdu dalyvių vartojimas ar nevartojimas vietoje esamojo laiko sudurtinių formų iš dalies priklausė ir nuo svetimų kalbų įtakos. 21 Dabartinės kalbos tarmėse dar yra išlikusi sustabarėjusi šios formos liekana testa (<testovi), vartojama, kaip ir dalelytė tegul, geidžiamajai nuosakai sudaryti, pvz.: testa krāto Drsk, testa vālgo Aps, tēsta būna Eiš. 22 Greta jų dar buvo vartojamos ir formos su pagalbiniu veiksmažodžiu. Kitų asmenų formos turėjo sutrumpėjusias pagalbinio veiksmažodžio formas, žr. Z. Klemensiewicz, T. Lehr-Splawiński, S. Urbańczyk, Gramatyka historyczna języka polskiego, Warszawa, 1955, p. 371—372. 6. Lietuvių kalbos gramatinė sandara 81 Išvados 1. Lietuvių kalbos sudurtinės veiksmažodžių formos, sudėtos iš dviejų (kartais net trijų) žodžių, suvokiamos kaip vienas minties aktas ir dėl to, kaip ir vientisinės formos, įeina į veiksmažodžių asmenavimo sistemą. Šių junginių įsiliejimą į asmenuojamųjų formų sistemą nulėmė jų reikšmės santykis su vientisinių formų reikšme ir tai, kad jie apėmė arba visus veiksmažodžius, arba bent dideles įvairios reikšmės veiksmažodžių grupes. 2. Lietuvių kalbos sudurtinės veiksmažodžių formos ne visais atvejais yra vienodai gramatizuotos. Jų gramatizacijos laipsnis priklauso nuo dalyvių reikšmės: kuo ji artimesnė veiksmažodžio reikšmei, tuo glaudesnis ryšys tarp sudurtinės formos dėmenų, ir atvirkščiai, kuo ji artimesnė būdvardžio reikšmei, tuo silpnesnis ryšys tarp sudurtinės formos dėmenų ir tuo mažiau sudurtinė forma atsiribojusi nuo sudurtiniu tariniu einančių konstrukcijų, su kuriomis siejasi pagal savo kilmę. 3. Dalyviai, neturintys veiksmažodinių ypatybių arba pavartoti būdvardiškai, su veiksmažodžiu būti sudurtinių formų nesudaro. Tas pats dalyvis vienu atveju gali turėti ryškias veiksmažodines ypatybes ir su veiksmažodžiu būti sudaryti sudurtines formas, kitu atveju gali turėti ryškias būdvardines ypatybes ir su veiksmažodžiu būti nesudaryti sudurtinių veiksmažodžio formų. Riba tarp sudurtinių veiksmažodžio formų ir analogiškų konstrukcijų, einančių sudurtiniu tariniu, nėra griežta. Tai rodo, kad lietuvių kalbos sudurtinės veiksmažodžių formos nėra galutinai susikristalizavusios ir atsiribojusios nuo tų konstrukcijų, iš kurių yra kilusios. Šitokiai padėčiai ypač palanki ta aplinkybė, kad į sudurtinių formų sudėtį įeinantys dalyviai savo forma nesiskiria nuo atributyvinių dalyvių. 4. Sudurtinės neveikiamosios formos yra vienintelės asmenuojamosios neveikiamosios rūšies formos lietuvių kalboje. Jos sudaro veiksmažodžio asmenuojamųjų formų rūšies kategorijos pagrindą. Neveikiamosios rūšies reiškėjai yra į sudurtinių formų sudėtį įeinantys neveikiamieji dalyviai. 5. Dalyviai, vartojami be pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko sudurtinių formų reikšme, sudurtinėmis formomis nelaikytini. 6. Sudurtinės veiksmažodžių formos, randamos senuosiuose lietuvių kalbos rašytiniuose paminkluose (XVI—XVII a.), savo struktūra iš esmės nesiskiria nuo šiuolaikinių sudurtinių formų. To meto raštuose labai retos sudurtinės pradinės formos, o gana gausios yra formos, sudarytos su esamojo laiko veikiamuoju dalyviu be afikso be-, kurių dabar dar pasitaiko dabartinės kalbos tarmėse. Be to, tur būt, norint tiksliau išreikšti sakomą mintį, ar dėl svetimų kalbų įtakos, beveik nevartojami esamojo laiko sudurtinių formų reikšmę turintys dalyviai be pagalbinio veiksmažodžio. Kai kurie pasitaikantys skirtumai yra atsiradę dėl pažodinio vertimo. 82 СТРУКТУРА СЛОЖНЫХ ФОРМ ГЛАГОЛА В ЛИТОВСКОМ ЛИТЕРАТУРНОМ ЯЗЫКЕ Н. СЛИЖЕНЕ Резюме Сложные формы глагола в литовском языке образуются из причастия настоящего или прошедшего времени, имеющего самостоятельное лексическое значение, и спрягаемых форм вспомогательного глагола būti «быть». С действительными причастиями образуются сложные формы действительного залога, а со страдательными — формы страдательного залога. Сложные формы с действительными причастиями прошедшего однократного времени или страдательными причастиями прошедшего времени называются завершенными (atliktinės), напр.: esu pasiuntęs, -usi, buvau pasiuntęs, -usi, esu pasiųstas, -a и т. д. Сложные формы с действительными причастиями настоящего времени с аффиксом be- называются начальными (pradėtinės), напр.: buvau besiunčiąs, -ianti, būsiu besiunčiąs -ianti и т. д. Кроме страдательных завершенных форм, имеются еще сложные формы со страдательными причастиями настоящего времени, напр.: esu siunčiamas, -a, buvau siunčiamas, -a и т. д. Главным компонентом сложных временных форм является причастие, так как оно имеет самостоятельное лексическое значение и показывает, к какому глаголу относится данная временная форма. От причастия зависит залоговое значение сложных форм, а в сложных завершенных формах от него частично зависит и временное значение, которое связано с двумя временными планами. Причастия, входящие в состав сложных временных форм, по своей форме не отличаются от причастий, употребляемых в других случаях, в том числе и от атрибутивных. Причастия сложных временных форм, как и атрибутивные причастия, имеют показатели рода, числа и падежа, но отличаются своим глагольным значением и потому не обозначают атрибутивного отношения между подлежащим и сказуемым. Причастия в сочетании с вспомогательным глаголом обозначают не качество предмета, а то, что он делал, что с ним делается и т. п. Как след качественного значения, во многих случаях рядом со значением действия еще чувствуется значение состояния, создающегося в результате данного действия, которое связывает сложные временные формы с конструкциями, выступающими в предложении в качестве составного сказуемого, от которых они произошли. Для причастий характерны свойства не только глагола, но и прилагательного. Иногда свойства прилагательного совсем затемняют глагольные свойства, и причастия уподобляются прилагательным, так как не имеют значения глагольных категорий, напр.: netikęs peilis «негодный нож», tinkamas drabužis «подходящая одежда», patenkintas vaikas «довольный ребенок» и т. п. Такие причастия сложных временных форм не образуют. Причастия некоторых глаголов в одних случаях выступают с яркими глагольными свойствами и с глаголом būti образуют сложные временные формы, а в других случаях имеют яркие свойства прилагательного и с глаголом būti сложных форм не образуют, ср.: čia molis yra ištižęs «здесь глина размякла» и šitas žmogus yra ištižęs «этот человек вялый». В отдельной главе этой статьи приводятся некоторые критерии для отграничения сложных временных форм от аналогических конструкций, состоящих из причастия и глагола būti, которые не являются сложными формами. В некоторых случаях граница между ними не очень четкая, так как сложные временные формы литовского языка не отграничились окончательно от конструкций, от которых они произошли. Второй компонент сложных временных форм — вспомогательный глагол — имеет только вспомогательную роль. Он не имеет лексического значения, а оформляет слож- 6* 83 ную форму грамматически, придавая ей значения грамматических категорий времени, наклонения, лица и числа. Вспомогательный глагол является основным показателем грамматического значения сложных форм, но не единственным, так как сложные формы с теми же формами вспомогательного глагола, но с различными формами причастия имеют различные грамматические значения. Таким образом, значение сложных форм зависит и от причастия. Сложные формы сослагательного наклонения образуются также и при помощи сложных завершенных форм вспомогательного глагола, напр.: būtų buvęs girdėjęs, būtų buvęs girdėtas, būtų buvęs girdimas. Для этих форм характерно яркое значение прошедшего времени. Итак, сложные временные формы являются постоянными сочетаниями знаменательного и служебного слова, не различимыми ни лексически, ни грамматически. Основой их лексической неразличимости является десемантизация вспомогательного глагола, так как без лексического значения он не может отдельно функционировать. Грамматическая неразличимость вытекает из того, что грамматическое значение сложных форм не равно сумме грамматических значений вспомогательного глагола и причастия, а является новым целостным значением. Сложные временные формы принадлежат к системе спрягаемых форм глагола, так как охватывают или всю лексическую систему глагола, или большие группы глаголов с разными лексическими значениями, а их значение соотносится со значением простых временных форм (напр.: siunčia — yra siuntęs — yra siųstas, siuntė — buvo siunčiamas и т. п.). Соотношение значения сложных временных форм со значением простых временных форм является главной их чертой, показывающей, что это не свободное сочетание слов, а грамматическая форма слова. Спрягаемые формы страдательного залога в литовском языке только сложные. Носителем страдательного значения является входящее в их состав страдательное причастие. Сложные страдательные формы характерны для глаголов переходных и для некоторых непереходных. Большинство непереходных глаголов имеют только формы действительного залога. Все временные формы глагола, за исключением сложных начинательных, могут быть как действительного, так и страдательного залога, напр.: bara — yra baramas, barė — buvo baramas, yra baręs — yra bartas, išbarė — buvo išbartas, bartų — būtų baramas, būtų baręs — būtų bartas и т. д. Сложные начинательные формы бывают только действительного залога. В значении сложных форм настоящего времени, особенно в третьем лице, часто употребляются причастия настоящего или прошедшего времени без вспомогательного глагола, напр.: Iš kito krašto jūs atėję «из другой страны вы пришли (досл.: пришедшие)». Такие причастия считаются соответствующими формами настоящего времени (например, завершенными и т. п.), но не сложными. Сложные формы глагола, употребляемые в литовских памятниках XVI—XVII веков, своей структурой в основном не отличаются от современных. Только в письменности того времени сложные начинательные формы встречаются очень редко, а довольно употребительными являются формы с действительным причастием настоящего времени без аффикса be-, напр.: būvo ėssąs, bus sėdis («Постилла» М. Даукши). Сейчас они еще иногда встречаются в некоторых диалектах современного языка. 84