Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai (jų kilmė ir santykis su atitinkamais slavų kalbų pavadinimais)

BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ RYŠIAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA ALGIRDAS SABALIAUSKAS BALTŲ KALBŲ NAMINIŲ GYVULIŲ PAVADINIMAI (jų kilmė ir santykis su atitinkamais slavų kalbų pavadinimais) Nušviečiant baltų ir slavų kalbinius santykius, šalia fonetikos, morfologijos, sintaksės reiškinių tyrinėjimo nemažos reikšmės turi ir detalesnis šių kalbų leksikos nagrinėjimas. Platesnį apibendrinamo pobūdžio darbą apie baltų ir slavų kalbų leksiką, jos tarpusavio santykius bus galima parašyti tik tada, kai bus nuodugniau ištirta atskirų semantinių grupių leksika. Kad tokių grupių tyrinėjimas taip pat duoda įdomių, kartais net visiškai netikėtų rezultatų, vaizdžiai matyti iš O. Trubačiovo knygos „Slavų kalbų amatų terminologija“1: tekstilės, medžio apdirbimo, keramikos, kalvystės amatų terminijos analizė parodė, kad slavų kalbų šios srities leksika turi kur kas daugiau bendrybių su germanų, lotynų kalbomis negu su baltų. Žinoma, remiantis vienos tokios leksinės grupės analize, negalima daryti platesnio pobūdžio išvadų, tačiau ir tos analizės duomenys yra vertingas indėlis į visą baltų ir slavų kalbinių santykių tyrinėjimo kompleksą. Šiame darbe stengtasi irgi paanalizuoti vieną tokią leksinę grupę — naminių gyvulių pavadinimus. Pagrindinis dėmesys čia kreiptas į baltų kalbų medžiagą, o slavų kalbų faktai liesti tiek, kiek jie turi tiesioginio ryšio su atitinkamais baltų kalbų faktais. Tokį darbo pobūdį iš dalies lėmė toji aplinkybė, kad slavų kalbų gyvulininkystės terminologija detaliau yra nagrinėta: šiam klausimui yra skirta to paties O. Trubačiovo studija „Slavų kalbų naminių gyvulių pavadinimų kilmė“2. Kalbant apie atskirų naminių gyvulių pavadinimus, darbe trumpai paliečiama ir šių gyvulių istorija — jų prijaukinimas (domestikacija), pasirodymas dabartinėje baltų tautų teritorijoje ir kiti klausimai, kurie kartais gali turėti tam tikrų ryšių ir su atskirų pavadinimų atsiradimu. Be to, nesant lietuvių kalba platesnių šios rūšies darbų, tokios žinios gali būti ir savotiški baltų kraštų gyvulininkystės istorijos fragmentai. ŠUO Šiuo metu, atrodo, nekyla jokių abejonių, kad pirmasis žmogaus prijaukintas gyvulys yra šuo. Be galo ilgas laiko tarpas skiria mus nuo žmogaus ir šuns draugystės pradžios, todėl šiandieną jau sunku konkrečiau nušviesti šios draugystės 1 О. Н. Трубачев, Ремесленная терминология в славянских языках, Москва, 1966. 2 О. Н. Трубачев, Происхождение названий домашних животных в славянских языках, Москва, 1960. 101 istoriją, išaiškinti priežastis, kurios vertė žmogų suartėti su šuniu pirmiau, negu su kitais gyvuliais. Neolito laikų archeologinėse iškasenose naminio šuns kaulai aptinkami beveik visoje Europoje, o kai kada jų randama netgi ten, kur nesama jokio kito naminio gyvulio pėdsakų.1. Įvairūs piešiniai liudija, kad šunį nuo seniausių laikų pažinę šumerai2. Šunes vaizduojami babiloniečių dievų palydovais. Visokios šunų figūros jų krašte turėjusios magiškos galios3. Šunų piešiniai randami seniausiose egiptiečių vazose. Apie šuns reikšmę senovės egiptiečių gyvenime kalba ir tas faktas, jog šuns griaučiai senoviniuose kapuose randami šalia šeimininko. O I ir II dinastijos Egipto faraonai taip mylėję savo šunis, jog, palaidoję juos savo kapuose, dar pastatė jiems antkapius, kuriuose šalia savo vardų iškalė ir šunų vardus, kurie, pakėlę gal penketo tūkstančių metų naštą, išliko iki mūsų dienų4. Įvairias šunų veisles augino senovės asirai, graikai, romėnai5. Apie senovės iranėčius Herodotas rašė, kad jų „žyniai savo rankomis užmuša viską, išskyrus šunis ir žmones“6. Gausybė įvairių šunų veislių, kartais labai viena nuo kitos skirtingų, jau XIX a. pradžioje leido zoologams daryti išvadą, kad naminis šuo ne visur kilęs iš to paties protėvio7. Daug sudėtingesnis klausimas išaiškinti šuns domestikacijos problemą. Paprastai žmogų jaukinti gyvulius verčia utilitariniai tikslai. Šiais tikslais seniau mėginta aiškinti ir šuns prijaukinimą, žiūrint į šunį kaip į žmogaus – medžiotojo ir piemens pagalbininką. Tokia pažiūra, kaip matysime vėliau, atsispindėjo ir aiškinant indoeuropietiško šuns pavadinimo kilmę. Tačiau nemaža svarbių faktorių verčia tos pažiūros atsisakyti. Pirmiausia, jai prieštarauja toji aplinkybė, kad šuo, kaip buvo pastebėta, prijaukintas anksčiau, negu žmogus pradėjo verstis gyvulininkyste. Pietų ir Vidurio Amerikos aborigenai gyvulininkyste nesivertė, bet šunį turėjo prisijaukinę kaip vienintelį, galima sakyti, naminį gyvulį. Apskritai, šuns vaidmuo Amerikos aborigenų gyvenime padeda nušviesti jo domestikacijos problemą ir Europos žemyne. Amerikos aborigenams šuo glaudžiai susijęs su religija bei mitologija. Įvairių religinių apeigų metu šuns mėsa Amerikoje buvo valgoma8. Valgoma ji buvo ir senojoje Europoje, kur tas valgymas iš pradžių taip pat veikiau turėjęs ritualinį charakterį9. Šuns, kaip gyvulio, turinčio dieviškos galios, gerbimo pėdsakai išliko iki indoeuropiečių rašto paminklų pasirodymo, o kai kurios 1 M. Hilzheimer, Haustier, – M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, Berlin, 1926, p. 219; O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, I, Berlin—Leipzig, 1917—1923, p. 516. 2 M. Hilzheimer, ten pat, p. 219. 3 Ebeling, Hund, – M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 410. 4 M. Hilzheimer, ten pat, p. 220; Ranke, Hund, – M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 409; C. Keller, Die Abstammung der ältesten Haustiere, Zürich, 1902, p. 41—42. 5 C. Keller, ten pat, p. 42—45. 6 O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, I, p. 516. 7 C. Keller, ten pat, p. 46—80; E. Hahn, Hund, – M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 403. 8 F. Termer, Zeitschrift für Ethnologie, 82, Braunschweig, 1957, p. 1. 9 O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, I, p. 516. 102 šuns religinio vaidmens žymės, tiesą sakant, išsilaikė iki mūsų dienų10. Todėl, jeigu teisūs buvo senovės romėnų rašytojai, šunis pagal utilitarinę jų paskirtį grupavę į medžioklinius, piemenų ir kiemo11, tai šios schemos jokiu būdu negalima perkelti į ankstesniuosius laikus, į šuns prijaukinimo pradžią, nes tiek medžioklinė, tiek suklestėjus gyvulininkystei, ganymo, o ypač namų saugojimo funkcija atsirado gerokai vėliau po šuns domestikacijos. Veikiausiai reikia sutikti su tais tyrinėtojais, kurie, atmetę utilitarinį žmogaus ir šuns suartėjimo pobūdį, teigia, kad šuo su žmogumi pirmiausia suartėjo kaip parazitas. Šunį prie žmogaus stovyklų traukė įvairūs maisto likučiai, jose kūrenama ugnis. Tokiu būdu šuo priprato laikytis netoli žmogaus gyvenviečių, pamažu visai su juo suartėdamas. Galimas daiktas, kad ypač lengvai prie žmogaus priprasdavo jaunikliai šunyčiai. Jau ir prijaukinimo pradžioje žmogus šunį galėjęs kartais panaudoti ir tam tikriems savo reikalams. Pavyzdžiui, manoma, kad moterys šuniukams duodavusios nužįsti pieno perteklių. Yra išlikę Babilonijos ir Kartaginos mir-ties deivių atvaizdai, kurios prie kiekvienos krūties turi žindantį gyvulį, veikiausiai šuniuką ir paršiuką. Kai kurių tautų tarpe šis paprotys pasitaiko ir mūsų laikais12. Taigi nekyla jokių abejonių, kad šunį indoeuropiečiai gerai pažino dar pačių artimiausių tarpusavio kontaktų metu. Nesudarė išimties šiuo atžvilgiu ir baltų bei slavų protėviai. Dabartinėse baltų gyvenamose teritorijose šuo buvo pirmasis prijaukintas gyvulys13. Šuo taip pat paliko ryškius pėdsakus lietuvių bei latvių tautosakoje ir pasaulėjautoje14. Indoeuropiečių kalbos labai gerai išlaikė senąjį šuns pavadinimą, plg. skr. śvá, vns. kilm. śunah, av. spā, vns. kilm. sūno, gr. κύων, vns. kilm. κυνός, lot. canis „šuo, kalė“, arm. šun, air. cú, vns. kilm. con, het. šuwana, toch. ku, liet. šuo, vns. kilm. šuñs. Nurodytų pavyzdžių tarpe dėl savo šaknies vokalizmo išsiskiria lotynų kalbos šuns pavadinimas. Tačiau lotyniškojo žodžio šaknies pasikeitimą, atrodo, įmanoma paaiškinti lotynų kalbos duomenimis. Tiek savo reikšme, tiek ir kilme abejonių kelia ir het. šuwana15. Pirminė ide. šuns pavadinimo reikšmė nėra visiškai aiški, nors aiškinimų, daugiau ar mažiau vykusių, būta nemaža. H. Osthofas ide. šuns pavadinimą mėgino sieti su ide. galvijo (iš pradžių, gal būt, avies) pavadinimu *peku (plg. skr. paśáh, lot. 10 О. Н. Трубачев, Происхождение названий домашних животных в славянских языках, Москва, 1960, р. 5 (toliau: Происхождение…). 11 C. Keller, Die Abstammung der ältesten Haustiere, p. 44. 12 E. Hahn, Hund, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 403; O. H. Трубачев, ten pat, p. 5. 13 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, Vilnius, 1961, p. 79; Latvijas PSR vēsture, I, K. Strazdiņa, J. Zuša, J. Krastiņa, A. Drizula red., Rīgā, 1953, p. 9; K. Паавер, Формирование территории и изменчивость млекопитающих Прибалтики в голоцене, Тарту, 1965, р. 361—362, 364—365, 367—372. 14 P. Šmits, Latviešu tautas ticējumi, IV, Rīgā, 1941, p. 1745—1776. 15 A. Walde, Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen, I, Berlin und Leipzig, 1930, p. 465—466 (toliau: VrgI. Wb.); A. Walde, Lateinisches etymologisches Wörterbuch, I, Heidelberg, 1930, p. 152—153 (toliau: Et. Wb.); E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, II, Heidelberg—Göttingen, 1966, p. 1033—1035 (toliau: Et. Wb.); F. Kluge, Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, Berlin, 1957, p. 320 (toliau: Et. Wb.); J. Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bern, 1949, p. 632—633 (toliau: Et. Wb.); H. Kronasser, Vergleichende Laut- und Formenlehre des Hethitischen, Heidelberg, 1956, p. 229; В. В. Иванов, Хеттский язык, Москва, 1963, p. 90—92. 103 pecus), atstatydamas prolytę * (p)kyōn, kurios pirminė reikšmė būtų buvusi „aviganio ar apskritai piemens šuo“. Tačiau šiam aiškinimui, nekalbant jau apie jo fonetinį nepagrįstumą, prieštarauja paties objekto istorija. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad šis šuns pavadinimas būtų koks nors antrinis, išstūmęs anksčiau vartotą idė. šuns pavadinimą. V. Georgijevas aiškina, kad ide. šuns pavadinimas kilęs iš ide. prolytės *keu- „rėkti, staugti, kaukti, loti“. Vadinasi, šuo savo vardą būtų gavęs dėl jam būdingo lojimo, staugimo, ir pirminė šuns pavadinimo reikšmė buvusi „lojantis, staugiantis gyvulys“. Pirminė vienaskaitos vardininko forma, anot V. Georgijevo, buvusi *keu̯ōn, kurią, veikiant formai *ku-n-ós, labai anksti išstūmusi forma *ku̯ōn (gr. κύων) arba *ku̯ōn (skr. śvá, av. spā). Pirminė šio šuns pavadinimo paradigma buvusi maždaug tokia: vns. vard. *keu̯ōn > *ku̯ō(n) ir *ku̯ō(n), vns. gal. *ku̯én-m, vns. kilm. *kun-ós, vns. viet. *ku̯én-(i), dgs. įnag. *kun-bhis ir t.t. V. Georgijevas, be jau mūsų minėtų šuns pavadinimų, iš šios prolytės taip pat kildina ir skr. śvakaḥ „vilkas“, mid. (Herodoto) σπάχα „šuo“, lat. kuna „kalė“, sk. kó-ka-h „vilkas“, bulg. куче „šuo“, rus. сука „kalė“, lenk. suka¹⁶. Semantiniu požiūriu V. Georgijevo aiškinimas būtų visiškai priimtinas. Tačiau daug abejonių kelia jo fonetinio traktavimo schematizmas, o kai kurių jo nurodymų pavyzdžių siejimas su senuoju ide. šuns pavadinimu, mums atrodo, visai negalimas. Vertas dėmesio F. Špechto mėginimas aiškinti šį šuns pavadinimą, siejant jį su ide. šaknimi *keu-, reiškiančia kokią nors spalvą, plg. skr. śonah „raudonas“ < ide. *keu-no¹⁷. Semantiškai toks aiškinimas taip pat būtų įmanomas, nes ide. kalbose randama nemaža įvairaus senumo šio gyvulio pavadinimų, kilusių iš atitinkamo spalvos vardo. Net liet. kiáunė, lat. caūna, pr. caune, kaip veliarini anos šaknies varianta, būtų galima sieti su tokiu ide. šuns pavadinimu¹⁸. Tačiau kiti ide. *keu-no šaknies žodžiai (plg. av. savahī „žemės dalies, esančios rytuose, vardas“, av. sūram „anksti rytą“, arm. šukh „blizgesys, spindėjimas“, arm. šol „spindulys“) nelabai pritaria F. Špechto etimologijai, nes pagrindinė šios šaknies reikšmė vis dėlto yra „spindėti, šviesti“. Liet. švankūs „padorus, garbingas; smagus, vikrus“, kurį F. Špechtas, skaidydamas į *šū-an-k-us, gretina su šios grupės žodžiais, ir dėl reikšmės, ir dėl senesnės jo formos šankūs su minėtos grupės žodžiais nesietinas. Būta mėginimų šuns vardą sieti su tokia pačia ide. šaknimi *keu-, tačiau reiškiančia ne kokią nors spalvą, bet „pusti, tintį, didėti, augti“, aiškinant, jog pirminė šuns pavadinimo reikšmė buvusi daugiau ar mažiau artima sąvokoms: „galingas“ (plg. skr. śaviraḥ „galingas“) ar „apvaisintas, gyvulio vaikas“ (plg. skr. śi-šu „vaikas“, sen. isl. húnn, gr. χύος). Tačiau šie aiškinimai visais atžvilgiais kelia abejonių¹⁹. Be šio jau mūsų aptarto ide. šuns vardo, didelėje Europos ir Azijos dalyje plačiai vartojamas ir kitas jo pavadinimas, kuris randamas ne tik indoeuropiečių, bet ir suomių-ugrų, tiurkų-totorių kalbose. Visose šiose kalbose jis labai panašus, vartojamas dažniausiai jauniklio šuns, rečiau kalės ar apskritai šuns reikšmėmis. Ypač daug jo variantų randame slavų kalbose: rus. кутёнок „šunyти“, кутя, куток, ¹⁶ B. И. Георгиев, Исследования по сравнительно-историческому языкознанию, Москва, 1958, p. 46—47, 117, 139, 151. ¹⁷ F. Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, Göttingen, 1947, p. 32, 121—122. ¹⁸ A. Walde, Vrgl. Wb., I, p. 368; J. Pokorny, Et. Wb., p. 594. ¹⁹ A. Walde, Vrgl. Wb., I, p. 446; J. Pokorny, Et. Wb., p. 592—594. 104 kyтиха „kalė“, кучко „šuo“, ukr. котюга, slovk. kot’uha, bulg. куче „kalė“, serb. куче, slov. kūčak, lenk. Kucziuk „šuns vardas“. O štai kitų kalbų pavyzdžiai: alb. kutsh „šuo“, lat. kuce „kalė“, kuçens „šunytis“, oset. куз/куј „šuo“ < rytų iran. *kuti, plg. kurdų kūčik, vengr. kutya, komi kitši, kytsi „šunytis“²⁰. Nepaisant sutampančios reikšmės ir išorinio panašumo, šis pavadinimas nepasiduoda tiksliai fonetinei analizei. Sunku jo išplitimą paaiškinti ir skolinimo keliu. Todėl, atrodo, pagrįstai daugelis tyrinėtojų tokį šuns pavadinimą laiko kilusiu iš šuns šaukiamojo garsažodžio, plg. rus. куть-куть, lenk. kuciu-kuciu. Galimas daiktas, kad su šiais garsažodžiais reikėtų sieti rus. ццу, liet. ciù-ciù, ciū-ciū, o taip pat ir iš jų kilusius, daugiausia vaikų kalboje vartojamus, šuns pavadinimus. Gana keista, kad slavų kalbose neišliko jokių patikimesnių pėdsakų senojo bendraindoeuropietiškojo šuns pavadinimo (liet. šuo ir kt.). Tačiau jose paplitę kiti šuns pavadinimai, kurių nepažįsta likusios indoeuropiečių kalbos. Kai kurie šių pavadinimų yra gana seni, dar bendraslaviškos kilmės. Vienas seniausių ir labiausiai paplitusių yra: sen. sl. pbsǫ „šuo“, sen. rus. пъсь, tus. пѐс, ukr. пес, baltr. пес, bulg. пъс, пес, serb.-chorv. nàc, slov. pěs, slovk. pes, lenk. pies, kaš. pjes, aukšt. lūž. pos, žem. lūž. pes, pjas, polab. pasai (< *pbsǫ) „šunes“²¹. Etimologų tarpe šis slavų šuns pavadinimas yra be galo populiarus ir jam aiškinti buvo taikomi vos ne visi įmanomi šuns vardo kilmės semantiniai variantai. Daugiausia šalininkų rado V. Šulcės etimologija: slavų pisǫ siejama su skr. piśāṅgah „rusvas, rudas“ (taip pat ir šuns vardas), piśāh „danielius“, gr. ποικίλος „margas“, rus. пестрый, liet. paišas ir kt.²². Nėra iki šiol išaiškinta ir kito, daugiausia rytinių slavų kalbose paplitusio, šuns pavadinimo kilmė, plg. sen. rus. собака, rus. собака, baltr. сабака, ukr. собака, lenk. dial. sobaka, kaš. sobaka „kalė, šuo, pasileidęs žmogus“, slov. sobaka, slovk. dial. sobaka „vaidinga moteris“. Į vakarinių slavų kalbas, ypač ten, kur šis žodis vartojamas netiesiogine savo reikšme, jis galėjo patekti ir iš rusų, baltarusių ar ukrainiečių kalbų. Vieni šį šuns pavadinimą laiko skoliniu iš iranėnų, kiti iš tiurkų, treti mėgina laikyti slaviškos kilmės žodžiu²³. Dalis slavų kalbų turi bendrą kalės pavadinimą: sen. rus. сука, rus. сука, baltr. сука, ukr. сука, lenk. suka, kaš. sëka, polab. saukó „ištvirkėlė, paleistuvė“. Aiškinant šio žodžio kilmę, dar nuo H. Osthofo laikų išliko tendencija, kaip nors surasti senojo ide. šuns pavadinimo (liet. šuo ir kt.) pėdsakus slavų kalbose. Net ²⁰ O. H. Трубачёв, Происхождение…, p. 25—26; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 705—706; В. И. Абаев, Историко-этимологический словарь осетинского языка, I, Москва—Ленинград, 1958, p. 605. ²¹ O. H. Трубачев, Происхождение…, p. 19; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 346—347. ²² M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 346—7; O. H. Трубачев, Происхождение…, p. 19; M. Mayrhofer, Kurzgefasstes etymologisches Wörterbuch des Altindischen, II, Heidelberg, 1963, p. 288—289 (toliau: Et. Wb.). ²³ O. H. Трубачев, К этимологии слова собака, — „Краткие сообщения Института славяноведения АН СССР“, 15, Москва, 1955, p. 48—55; J. Holub, F. Kopečný, Etymologický slovník jazyka českého, Praha, 1952, p. 344 (toliau: Et. sl.); V. Machek, Etymologický slovník jazyka českého a slovenského, Praha, 1957, p. 462 (toliau: Et. sl.); O. H. Трубачев, Происхождение…, p. 32. 105 ir pastaraisiais metais šiuo keliu eina daugelis tyrinėtojų24. Tačiau ir šio kalės pavadinimo bendraslaviškumas ir juo labiau jo ryšys su senuoju ide. šuns vardu nėra pakankamai įrodytas25. Senasis indoeuropietiškas šuns pavadinimas išlaikytas visose trijose baltų kalbose. Liet. šuo < *švuō (< ide. *kuō-n). Panašus fakultatyvinis v prieš ō iškritimas baltų kalbose paliudytas ir kai kuriais kitais atvejais, plg. liet. dū < *dvuo, liet. guōlis, lat. guõla < *guōl, žem. torà < *tvōr, liet. kólyti šalia kvõlyti < baltr. хваліць, lenk. chwalić ir kt.26. Šalia formos šuo, kuri randama jau pirmuosiuose lietuvių kalbos paminkluose, tarmėse ir įvairiuose raštuose pasitaiko ir kitų šio pavadinimo formų, kurių atsiradimas paaiškinamas fonetiniais ar morfologiniais pasikeitimais, plg. šuvà (labiausiai tarmėse paplitusi forma: Dusetos, Joniškėlis, Joniškis, Kapsukas, Pandėlys, Obeliai, Rokiškis, Ukmergė, Utena, Varėna, Vilkaviškis, Zarasai ir kt.)27, šunė (Gataučiai, Karsakiškis, Kuldūnai, Pabiržė, Nemunėlio Radviliškis, Saločiai, Smilgiai, Šleideriškės, Užušiliai ir kt.), šuŏj (Leipalingis, Liškiava), šuon (Varėnai, Vaiguva)28, šunis (Kučiūnai, buv. Seinų apskr.)29. Lingvistinėje literatūroje labai dažnai minima ir forma šū30. Tačiau ši forma veikiauusiai atsirado dėl netikslaus žemaičių dünininkų tarmės garsų transponavimo31. Literatūrinės kalbos forma šuo daugiausia vartojama Žemaičiuose, dalyje vakarų aukštaičių tarmių (Bitenai, Kriūkai, Jurbarkas, Smalininkai, Šakiai, Veliuona), o kartais stichiškai aptinkama ir kitose tarmėse. Savo formų įvairumu šis šuns pavadinimas neišsiskiria iš kitų lietuvių kalbos senojo priebalsinio kamieno daiktavardžių, plg. sesuo šalia sesuvà, šešva, šešė, sesuõj ir kt. Latvių kalbos forma suns, atitinkanti liet. šunis, kai kuriuose senuosiuose rašytiniuose paminkluose turi priebalsinio linksniavimo pėdsakų, tačiau formų, atitinkančių liet. šuŏ, latvių kalboje nėra paliudyta32. Šuns pavadinimas yra du kartus užfiksuotas ir prūsų kalbos paminkluose. Elbingo žodynėlyje randame: Sunis Hunt (703 žodis). Ši forma atitiktų lat. suns, liet. šunis. Tačiau kategoriškai to teigti negalime, nes Elbingo žodynėlyje galūnė -is 24 H. M. Шанский, В. В. Иванов, Т. В. Шанская, Краткий этимологический словарь русского языка, Москва, 1961, p. 324; В. И. Георгиев, Исследования по сравнительно-историческому языкознанию, p. 47; M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 42. 25 O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 21—22. 26 J. Endzelīnas, Baltu kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 46, 141; J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, p. 484; J. Otrebski, Gramatyka języka litewskiego, I, Warszawa, 1958, p. 385—386; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 81, 176, 1033. 27 Dialektologiniai duomenys paprastai imami iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių kalbos atl esta kartotekos. 28 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1958, p. 588; II, Vilnius, 1959, p. 354; V. Vitkauskas, Baltistica, II(2), p. 203—207. 29 Pr. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941, p. 50. 30 J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 127; J. Otrebski, Gramatyka języka litewskiego, III, Warszawa, 1956, p. 58, 62; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1033. 31 V. Vitkauskas, Baltistica, II(2), p. 203—207. 32 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 440—441; K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca, III, Rīgā, 1927—1929, p. 1122—1123 (toliau: EM). EH: J. Endzelīns un E. Hauzenberga, Papildinājumi un labojumi K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīcai, I—II, Rīga, 1934—1946. 106 dedama ir galūnės -as > -s vietoje. Čia randame ir deywis „dievas“⁳³, ir dagis „vasa-ra“ (plg. liet. dāgas), ir stogis „stogas“, ir snaygis „sniegas“, ir taukus „taukās“, ir t.t. Kai kurių neaiškumų kelia kitas prūsų kalbos paminkluose randamas šuns pavadinimas: Simono Grūnavo žodynėlio 42 žodis songos hundt. R. Trautmanas šį žodį laiko iškraipytu formos sunis užrašymu (songos...aus sunis verd e rbt)³⁴. J. Endzelīnas taip pat linkęs songos skaityti kaip *sunus³⁵. E. Benvenistas iš užrašymo songos atstato formą *sunko³⁶. Šią formą E. Benvenistas pateisina tuo, kad S. Grūnavo žodynėlyje yra ir daugiau žodžių, kurie savo formantu -k- skiriasi nuo tų pačių žodžių formų, randamų kituose prūsų kalbos paminkluose. Pavyzdžiui, šalia Elbingo žodynėlio Geytye (skaityti veikiausiai reikėtų Geytys)³⁷ „duona“, katekizmų geits S. Grūnavo žodynėlyje yra forma geytko. Šalia Elbingo žodynėlio Pepelis „paukštis“, katekizmų dgs. gal. pippalins S. Grūnavo žodynėlyje randame formą pip elko. Tačiau šiaip ar taip forma songos vis tiek yra veikiausiai to paties šuns pavadinimo, atitinkančio pr. sunis, liet. šuo, variantas, o ne koks naujas, tik prūsų kalbai būdingas šuns pavadinimas. Ką tik aptartas prūsų kalbos šuns pavadinimas yra palikęs gana ryškius pėdsakus ir prūsų toponimijoje. Su juo gali būti siejami kai kurie įvairiuose istoriniuose dokumentuose randami vandenvardžiai ir vietovardžiai: Sonne, Sonnaw, Sonnekaym, Suna, Sunegowe, Sunecolowach, Sunike, Zunloszkeim³⁸. F. Lorentso nuomone, net ir netoli Gdansko esančio kaimo vardas Schönau yra sietinas su pr. sunis (Schönau < Sunowo „Hunded orf“)³⁹. Baltų kalbos neturi bendro šuns patelės pavadinimo. Lietuvių kalboje ši sąvoka išreiškiama žodžiu kalė (lygiagrečiai vartojama ir forma kālė). Toks šuns patelės pavadinimas randamas visose lietuvių kalbos tarmėse, užfiksuotas jis jau ir senuosiuose raštuose (Daukša, Širvydas). Nepaisant dedamų pastangų, lietuvių kalbos žodžio kalė kilmė iki šiol nėra pakankamai išaiškinta. Mėginta liet. kalė sieti su sen. isl. hvelpr „jauniklis šuo“, alb. keliuš „jauniklis gyvulys, ypač šuo“, gr. σκύλαξ „šuo, jauniklis šuo, jauniklis gyvulys“, gr. κύλλαξ, vid. air. culén „jauniklis šuo“, kimr. colwyn, korn. coloin, bret. kolen⁴⁰. Visi šie žodžiai būtų kilę iš ide. šaknies *kel- „šaukti, rėkti, skambėti“. Mums atrodo, kad liet. kalė veikiausiai yra naujai atsiradęs, tik lietuvių kalbai būdingas žodis ir su minėtais šuns, daugiausia jauniklio, pavadinimais tiesioginio ryšio neturi. Kitas dalykas, kad liet. kalė galėjo iš tikrųjų kilti iš žodžių, genetiškai susijusių su ide. *kel- šaknimi, plg. lat. kalkuot „plepėti“, kalit. Tačiau yra galimas ir kitas žodžio kalė kilmės aiškinimas, remiantis pačios lietuvių kalbos medžiaga. Esame anksčiau pastebėję, kad semantiškai kai kurie 33 Prūsų katekizmuose rašoma deiws, deiwas. Duodant prūsų kalbos žodynėlių pavyzdžius, šiame darbe pirmiausia paprastai nurodoma prūsiška forma. 34 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, Göttingen, 1910, p. 433. 35 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, Rīgā, 1943, p. 259. 36 E. Benveniste, StB, 2, p. 78. 37 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 87. 38 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin—Leipzig, 1922, p. 168, 176. 39 F. Lorentz, ZfSI, XI, 2, p. 245. 40 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 208; M. Vasmer, Et. Wb., II, 642; J. Pokorny, Et. Wb., p. 550. 107 indoeuropietiški šuns pavadinimai aiškinami, siejant juos su atitinkamais spalvų pavadinimais. Panašiai galima būtų, mums atrodo, aiškinti ir liet. kalė kilmę. Šį žodį tektų sieti su lietuvių kalbos būdvardžiais kalýbas „baltas (apie šuns kaklą)“, kalýbkaklis „baltu kaklu“, kalývas „baltas“, kalýnas. Toks būdvardis randamas kai kuriose žemaičių tarmėse (Mosėdis, Plateliai, Salantai, Alsėdžiai), o taip pat J. Brodovskio, G. H. F. Neselmano, J. Juškos žodynuose⁴¹. Būdvardžiai kalývas, kalýbas yra antriniai dariniai su priesagomis -ybas, -yvas. Vadinasi, kaip šalia senyvas, senýbas ar ankstyvas, ankstybas yra pirminiai būdvardžiai sėnas, ankstùs, taip šalia kalývas, kalýbas turėjo būti forma *kalas. Iš tokios formos galėjo atsirasti šuns vardai *kalis, kalė bei kūlė, plg. márgas→mãrgis, mãrgė. Būdvardis *kalas iš pradžių nebūtinai turėjęs reikšti „baltą“, plg. gr. κελαυνός „juodas“, χαλκός „pilkas“, air. caile „dėmė“. Pastarąją liet. kalė etimologiją, mums rodos, remtų ir tas faktas, jog iš ide. šaknies *kel-, *kāl kilusių gyvulių pavadinimų įvairiose ide. kalbose randame gana daug, plg. skr. karkáḥ „baltas arklys“, gr. κίλλος „asilas“, šved. dial. hjälm „laukas jautis ar arklys“, vok. šveicarų helme „lauka karvė“ ir kt.⁴² Pirminė būdvardžio *kalas reikšmė galėjusi būti „baltomis dėmėmis, margas“. Mūsų siūlomą etimologiją ypač remia toji aplinkybė, kad būdvardžiai kalývas, kalýbas vartojami tik kalbant apie šunį. Tam tikrą analogiją, kai iš kokios nors ypatybės kilęs gyvulio pavadinimas tampa rūšiniu gyvulio patelės vardu, galima įžiūrėti liet. kėvė „prastas liesas gyvulys; kuinas“ istorijoje, kuris, patekęs į latvių kalbą, įgavo „kumelės“ reikšmę. Apie galimybę liet. kalė sieti su liet. kalývas prabėgomis jau buvo užsiminęs F. Špechtas⁴³. Kaip minėjome, kalė yra specifinis lietuvių kalbos šuns patelės pavadinimas. Tiesa, K. Būga šio žodžio pėdsakus mėgino įžiūrėti kai kuriuose prūsų asmenvardžiuose bei vietovardžiuose: su liet. kalė jis siejo kaimo pavadinimą Kalis ir asmenvardį Kalioth⁴⁴. Tačiau pr. Kalis, Calyen, Kalcz (ežero vardas), mums rodos, teisingiau būtų sieti su pr. kalis „šamas (žuvis)“⁴⁵. Latvių kalboje plačiau vartojami du šuns patelės pavadinimai: kuce ir kuņa. Apie pirmojo kilmę ir panašiu būdu kitose kalbose atsiradusius šuns pavadinimus esame jau užsiminę, kalbėdami apie slaviškuosius šio tipo vardus (rus. кученок „šunytis“ ir kt.). Garsażodinę lat. kuce, kuca „kalė“ kilmę patvirtintų nemažas būrys kitų latvių kalboje vartojamų šuns pavadinimų, susijusių su šuns šaukiamuoju garsażodžiu kuč, plg. kuča „kalė“, kuča „mažas šunytis (vaikų kalboje)“, kučāte „kalaitė“, kučka „kalė“, kučēns „šunytis“, kučēns, kucans, kucenis, kucentiņš, kuceļēns, kucļēns, kucis „šuo“, kuciņš, kučiņš, kucans „šunytis“, kuceļēns, kucins „niekinamasis šuns pavadinimas“, kuculēns „šunytis“ (EM, II, 298; EH, I, 666). 41 Lietuvių kalbos žodynas, V, p. 135–137, 141 (toliau: LKŽd.). 42 Ē. Fraenkel, Et. Wb., p. 209; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 506; J. Pokorny, Et. Wb., p. 547–548; M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 171. 43 F. Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, p. 122; A. Sabaliauskas, Baltistica, III(1), p. 109–110. 44 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 524–525. 45 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 54; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 351. 108 Dėl latvių kuņa kilmės esama įvairių nuomonių. Daugelis tyrinėtojų šio žodžio neišskiria iš kitų ide. senojo šuns pavadinimo giminačių46. Štai ką lat. kuņa kilmės klausimu rašė K. Būga: „Ir aš, sekdamas K. Jauniu, pirma maniau, kad la. kuņa „kalė“ (III 33) kilmiškai yra vienos giminės su šunim, bet tos nuomonės viešai išsižadėjau 1909 m. lapkričio mėn. „Aistiškų studijų“ hektografuotoje kritikoje (p. 10). Kuņa drauge su la. kuce „kalė“... kucens „šūnenas“... pridera prie nežinomos kilmės žodžių. Plg. kašub. kuna „kalė“ ir bulg. kűče „šuo“, alb. kutš, osman. küčük „šuo“47. J. Endzelynas48 lat. kuņa kilmę aiškino dvejopai: laikė ją kontaminacijos būdu atsiradusią iš *suna ir kuca arba svetimos kilmės, kaip ir kaš. kūnā, kurią E. Bernekeris49 siejo su rus. кѵна „kiaunė“. Mums rodos, įmanomesnis yra pirmasis atvejis. Tam tikrą vaidmenį čia galėjo suvaidinti ir garsazodis kuč (kuč *suna > kuč kuņa). Visose baltų kalbose randame nemaža ir kitų, siauriau vartojamų, šuns pavadinimų. Jie dažniausiai žymi atskiras šunų rūšis arba vartojami su tam tikru emocionaliu ar šiaip išskiriančiu reikšmės atspalviu šalia bendrinio (rūšinio) šuns vardo. Liet. kūrtas „labai greitas medžioklinis šuo“ yra slaviškos kilmės žodis. Kaip įrodė K. Būga, šis žodis į lietuvių kalbą turėjo patekti ne vėliau kaip XII amžiuje. Liet. kūrtas kilo iš nepalydytos sen. rus. formos *хъртъ, iš kurios turėjusi atsirasti ir dabartinės rusų kalbos forma хорт50. Slavų kalbose šis šuns pavadinimas labai plačiai vartojamas. Be minėto rus. хорт, plg. ukr. хорт, bulg. хрът, хрътка, serb.-chorv. хрът, slov. hrt, ček. chrt, slovk. chrt, lenk. chart, aukšt. luž. khort, žem. luž. chart. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, esama pakankamo pagrindo šį šuns pavadinimą laikyti bendraslavišku žodžiu. Tačiau kaip jis atsirado slavų kalbose, ligi šiol nėra išaiškinta, o aiškintojų ir aiškinimų skaičius yra tiesiog rekordinis. Kai kurie tyrinėtojai (H. Hirtas, E. Bernekeris) šį šuns vardą laikė skoliniu iš germanų, plg. vok. Rüde „šuo, medžioklinis šuo“, sen. vok. aukšt. rudio „didelis šuo“. Kiti jį siejo su rus. скорый „greitas“, treti su skr. kharah „grubus, šiurkštus, aštrus“, gr. χάραρος „aštrus, smailus“. V. Machekas, iš pradžių mėginęs sieti jį su liet. kūrti „greitai bėgti“, vėliau šį šuns pavadinimą kartu su vok. Rüde laikė „praindoeuropietišku“, t. y. indoeuropiečių paveldėtu iš kažkokios nežinomos kalbos. J. Mikola mėgino čia gretinti ir vok. hurtig „greitas, skubus, vikrus“. K. Mošynskis slaviškąjį šuns pavadinimą kildino iš χɍtъ < ide. *sɍ-to- < *ser-, „greitai bėgti“. O. Trubačiovas neseniai paskelbė naują slav. χɍtъ kilmės aiškinimą, siedamas jį su liet. sartas51. Sunku ką nors pasakyti apie išvardintų etimologijų patikimumą: beveik visos jos turi ir savo racionalųjį grūdą, ir silpnų pusių. Semantiniu požiūriu, mums atrodo, gana įtikinamas yra O. Trubačiovo aiškinimas. Tiesa, čia susiduriame su 46 В. И. Георгиев, Исследования по сравнительно-историческому языкознанию, p. 47; В. В. Иванов, Хеттский язык, p. 92; J. Pokorny, Et. Wb., p. 633. 47 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 220. 48 EM, II, p. 316. 49 E. Berneker, Slavisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1908—1913, p. 644. 50 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 430; III, p. 497, 763, 769; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 318; M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 265. 51 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 265; O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 23; Вопросы славянского языкознания, вып. 2, Москва, 1957, p. 38—41; V. Machek, Et. sl., p. 163; J. Holub, F. Kopečný, Et. sl., p. 143; F. Slawski, Słownik etymologiczny języka polskiego, I, Kraków, 1952—1956, p. 60—61 (toliau: Sl. et.). 109 kai kuriais fonetinio pobūdžio sunkumais, bet jie nėra didesni už kitų šio žodžio etimologijų fonetinius sunkumus. Be lietuvių kalbos, šis šuns pavadinimas pateko ir į latvių bei prūsų kalbas. Lat. kurts „kurtas, medžioklinis šuo, liesas šuo“, kaip ir liet. kurtas, yra kilęs iš to paties šaltinio — sen. rus. *хърть52. Panaši slaviška forma turėjusi būti ir pr. curtis (Elbingo žodynėlio 700 žodis): Curtis Wynt (Windhund) šaltiniu53. Prūsai šį žodį galėjo gauti per lenkus. Liet. skalikas „toks medžioklinis šuo“ K. Būga mėginęs sieti su lat. skaļš „garsus“54. Tačiau teisingiau būtų jį sieti su veiksmažodžiu skālyti „loti vejantis kiškį, žvėrį“. Veiksmažodis skālyti savo ruožtu būtų slaviškos kilmės55, plg. lenk. skolić „cypti (kalbant apie šunį)“, rus. сколить „loti, cypti (apie šunį, vilką)“, ček. skoliti „loti“. Panašiu būdu aiškinamas ir pr. scalenix (Elbingo žodynėlio 702 žodis: Scalenix Vorlouf (Vorstehhund) atsiradimas. Dar A. Briukneris jį kildino iš veiksmažodžio *skalīt, kurio šaltiniu buvęs lenk. skolić56. Kai kuriose rusų tarmėse vartojami taip pat iš veiksmažodžio сколить kilę šuns pavadinimai, plg. rus. сколуха, сколушка „skalikas“57. Latvių kalboje tokios kilmės šuns pavadinimo nesama. Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse bei įvairiuose rašto paminkluose, jų tarpe ir J. Bretkūno raštuose, pasitaiko slaviškos kilmės medžioklinio šuns vardas: gončas, gončius, gončiakas, gončakas (LKŽd., III, 482). Šie žodžiai į lietuvių kalbą pateko iš lenkų arba baltarusių kalbos, plg. lenk. gończy, goniec, gończak, baltr. гонец. Slaviškieji šuns pavadinimai kilę iš veiksmažodžio, bendrašaknio su liet. ganýti, ginti (gyvulius), plg. lenk. gonić, rus. гнать „varyti, vyti, dumti, uit(i)“, sen. rus. гонати58. Lietuvių kalboje esama ir nemaža gars ažodinės kilmės šuns pavadinimų: ãmas, ciūčė, ciūcis, ciuciūkas, ciūčius, ciuckà, ciūckis, ciūlis, ciūlius, čiūčė, čiūčia, čiūčiukas, čiūčius, čiūčką, čiūčkis, čiūčkus (LKŽd., I, 96, II, 29—30, 92—3), plg. gars ažodį am; ciu, ciū, čiū, čiū, čiū, ciuciū, čiūčiū ir kitus šuns šaukimo žodžius. Gars ažodinės kilmės veikiausiai yra ir liet. čiūra „kalė“ (LKŽd., II, 116), plg. čiūr, čiurà „kas šlapinasi lovoje“, čiurà „verksnys“. Atsiradę dėl šuns spalvos ar kitų kailio ypatybių lietuvių kalboje dažniausiai pasitaiko vardai: márgis, mār gis, rūdis, kūdlius, kūdlis. Liet. sābalas „juodas blizgančiu kailiu šuo“, sābalis, plg. sābalas „kiauninių šeimos žvėrelis“ < baltr. соболь59. 52 EM, II, p. 326; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 318; K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 45, 766. 53 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 92, 366; J. Endzelīns, Senprūšų valoda, p. 199. 54 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 564. 55 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 794. 56 A. Brückner, AfslPh, 20, p. 505; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 248—249; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 92, 428. 57 O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 34. 58 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 279; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 152. 59 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 754. 110 Panašios kilmės šuns vardų nemaža esama ir latvių kalboje: Lat. klaučis „ein Hund, ein Kläffer“ (EH, I, 611), plg. lat. klaudzēt „klopfen, klappern, poltern; schimpfen“. Lat. klīva „ein verirrter Hund“ (EH, I 620), plg. lat. klīvāt „umherirren“. Lat. krancis „ein gewöhnlicher Name für Hunde, welche einen weissen Streifen am Halse haben“, plg. lat. krancis „Kranz od. Streifen“ < vok. Kranz (EM, II, 259). Lat. kuželis „ein zottiger Hund“ (EM, II, 331), plg. lat. kuželains „zottig“. Lat. lamāka „ein grosser Hund“ (EM, II, 417), plg. lat. lamāns „ein grosser, plumper, gefrässiger Mensch od. Hund“ (EM, II, 530). Lat. leīmuris „ein ganz junges Hündchen, das auf den Beinen noch nicht fest ist“ (EM, II, 449), plg. lat. leīmma „ein schlaffer, energieloser Mensch“. Lat. pakans „ein Hundename“ < vok. Packan (EM, III, 40). Lat. piksis „ein kleiner Hund“ (EH, II, 231), plg. lat. piks „ein Klumpen, Kloss“. Lat. rakstiņš „ein bunter Hund“ (EM, III, 473), plg. lat. rakstaīns „mit Mustern, Stickerei versehen“. Lat. rūdiņš „ein Hundsname, nach der Farbe“ (EM, III, 554), plg. lat. ruds „rötlich, rotbraun, grau“. Lat. rūsis „Name eines rostfarbenen Hundes“ (EM, III, 573), rūzis „ein rostfarbener, brauner Hund“ (EM, III, 574), plg. lat. rūsains „rötlich, bräunlich, rostig“. Lat. sabulis „ein Hundename“; sabulītis, sabalītis „Beiname des Hundes“, sabalis „der Hund (in der Kindersprache)“ < rus. соболь „sabalas“ (EM, III, 599; EH, II, 395). Lat. sebris „ein grosser, dicker, aber böser Hund; eine Art Wiesel“ (EM, III, 810), plg. lat. sebris „ein schwächliches, verkommenes Lebewesen“⁶⁰. Turint galvoje bendrą išlikusios prūsų kalbos leksikos nedidelę apimtį, reikia pasakyti, kad šioje leksikoje labai gausu šuns pavadinimų. Mat, Elbingo žodynėlyje, kuris surašytas tematiniu pagrindu, yra tartum atskiras medžioklės terminų skyrius, o šį skyrių sudaro šunų pavadinimai. Be mūsų jau aptartų Sunis, Curtis, Scalenix, ten randame dar porą šuns vardų. Pr. Slidenikis (701 Elbingo žodynėlio žodis) Leethunt (Leithund)⁶¹. A. Brückneris, o, jam pritardamas, ir R. Trautmanas, pr. slidenikis kildino iš lenk. slednik „Spürhund“⁶². J. Endzelynas pr. slidenikis buvo linkęs sieti su lat. sliede „vēžē“, slav. slědъ „pėdsakas“. Suabejoti A. Brücknerio ir R. Trautmano aiškinimu jam davė progos oji aplinkybė, kad skolinimo iš lenkų atveju reikėtų laukti sled-, o ne slid-⁶³. Tačiau A. Brückneris pr. slidenikis kildina iš pralenkiškos formos *sliednik. A. Brücknerio aiškinimui iš dalies pritarčių ir tas faktas, kad nemaža šios srities leksikos prūsų kalboje kaip tik yra slaviškos, ypač lenkiškos kilmės. Pr. Wyysis (704 Elbingo žodynėlio žodis) Wacker (Wachthund). Pr. wuysis (tikroji forma veikiausiai wyyzis) kalbininkai, atrodo, sutartinai laiko skoliniu iš len- 60 E. Blese, KZ, 75, p. 96. 61 vok. Leithund „Canis venaticus, der vom Jäger an einem langen Riemen geführte Hund, der besonders zum Aufsuchen der Rotwild- und Wildschweinfährten verwendet wird“. 62 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 431; A. Brückner, AfslPh, 20, p. 505. 63 J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 251. 111 kų64, plg. lenk. wyżel „Spürhund“, rus. выжлец, ček. vyžel ir kt. Slaviško šuns pavadinimo kilmė neaiški: vieni linkę jį laikyti skoliniu iš vokiečių, kiti — iš vengrų, treti jo atsiradimą aiškina, remdamiesi slaviška medžiaga65. Peržiūrėję šuns pavadinimus baltų, o iš dalies ir slavų, kalbose, galime padaryti kai kurias bendresnio pobūdžio išvadas. Visos trys baltų kalbos išlaikė senąjį idešuns pavadinimą. Slavų kalbose šio pavadinimo nesama, ir mėginimai rasti jo pėdsakus kol kas nėra sėkmingi. Tiek baltų, tiek slavų kalbose vartojama ir naujesnės kilmės šuns pavadinimų, būdingų atskiroms kalboms ar kalbų grupėms. Kai kurie slaviški šuns pavadinimai pateko ir į baltų kalbas. AVIS Avis yra vienas pirmųjų, o gal net ir pats pirmasis iš žmogaus prijaukintų naudingų ūkio gyvulių. Tai rodo archeologinės iškasenos, gausūs istoriniai duomenys, neprieštarauja tam ir kalbos mokslo faktai. K. Keleris, plačiau tyrinėjęs naminių gyvulių kilmės klausimus, išskiria tris avių domestikacijos židinius. Vienas jų buvęs Europoje, kur nors rytiniuose Viduržemio jūros pakraščiuose, kitas — Azijoje, gal būt, Mesopotamijoje, ir trečiasis — Afrikoje. Iš šių židinių kilusios skirtingos avių veislės. Labiausiai Europoje paplitusių naminių avių protėviai muflonai (Ovis musimon) dar ir šiandien aptinkami Korsikoje bei Sardinijoje. Naminės avies pėdsakai labai dažnai randami įvairiose Europos, o taip pat kai kuriose Azijos ir Afrikos vietose neolito laikų archeologinėse iškasenose2. Avininkystė buvo labai išplitusi senovės Egipte. Senovės egiptiečiai jau augino keleto veislių namines avis. Avies piešinių randama senuosiuose egiptiečių keramikos dirbiniuose. Iš akmens iškaltų avių statulomis egiptiečiai puošė savo šventyklas. Avinas Egipte buvo laikomas šventu gyvuliu3. Didžiulėmis avių kaimenėmis garsėjo ir senovės Palestina. Yra žinoma, jog Moabo karalius kasmet Izraeliui turėdavo duoti duoklės 100 tūkstančių ėriukų ir 100 tūkstančių avių. Jeigu senovės egiptiečiai avis daugiausia laikė mėsai, tai žydams avys teikė mėsą, pieną, vilną, odą, netgi ragus. Iš avinų ragų jie dirbo indus aliejui laikyti, muzikos instrumentus4. Netgi daugelyje pasaulio kalbų šiandien jubiliejaus sąvokai vartojamas žodis (plg. liet. jubilejus) yra sietinas su senovės žydų kalbos avino pavadinimu jobel. Taip žydai vadino ir aviną, ir avino ragą, kurį pūsdavo per tam tikras savo šventes — jubiliejinius (kas penkiasdešimt metų švenčiamus) metus. Vėliau avino vardu buvo pavadinta ir pati šventė. Avinas senovės žydams buvo ir kulto apeigų metu aukojamas gyvulys. 64 A. Brückner, AfslPh, 20, p. 505; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 92, 466; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 277. 65 O. Трубачев, Происхождение…, p. 24; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 239; V. Machek, Et. sl., p. 579; A. Brückner, Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa, 1957, p. 640 (toliau: Sl. et.). 1 C. Keller, Die Abstammung der ältesten Haustiere, p. 176—183. 2 O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, II, p. 285; M. Hilzheimer, Schaf, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, XI, Berlin, 1927/1928, p. 220—221. 3 Ranke, Schaf, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, XI, p. 221—222; C. Keller, ten pat, p. 172—173. 4 P. Thomsen, Schaf, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, XI, p. 221. 112 Avies aukojimas įvairių tautų kulto apeigose yra buvęs kruvino ir nekruvino pobūdžio. Pastaruoju atveju būdavo aukojamos avies vilnos. Vilnas savo reikalams naudoti Azijoje ir Europoje žmonės išmoko labai anksti. Manoma, kad pirmieji kirpti avis pradėjo babiloniečiai. Avių kirpimas Babilonijoje išplito, matyt, 1300—600 m. prieš m. e. ryšium su geležies importu. Iš Priešakinės Azijos avių kirpimas atėjo ir į Europą. Yra išlikęs liudijimas, kad apie 300 m. prieš m. e. iš Sicilijos į Italiją atsikėlė pirmieji avių kirpėjai.5. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad avies vilną žmogus ėmė vartoti tiktai išmokęs ją kirpti. Anksčiau avys būdavo pešamos. Remiantis šia aplinkybe, kaip matysime vėliau, mėginta aiškinti ir kai kurie indoeuropietiški avies pavadinimai. Vienas pirmųjų žmogaus prijaukintų gyvulių avis buvo ir dabartinėse baltų bei slavų teritorijose. Lietuvos, Latvijos, o taip pat kaimyninių kraštų miškų juostos gyventojai gyvulininkyste pradėjo verstis maždaug II tūkstantmečio prieš m. e. pradžioje. Su gyvulininkyste jie susipažino per savo pietinius kaimynus, kur žemdirbystė bei gyvulininkystė vertėsi daug anksčiau. Dabartinėje lietuvių ir latvių gyvenamojoje teritorijoje naminių gyvulių, jų tarpe ir avies, kaulai randami virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros archeologinėse iškasenose6. Nemaža avių kaulų randama ir I—IV m. e. šimtmečiais datuojamų Lietuvos piliakalnių iškasenose7. Tiek pietinių, tiek šiaurinių slavų visose tyrinėtose gyvenvietėse virtuvės atliekų tarpe naminių gyvulių, jų tarpe ir avies, kaulų visada randama kur kas daugiau negu laukinių8. J. Paiskeris darė grubià klaidą, kai, remdamasis kai kuriais, anot jo, germaniškos bei tiurko-totoriškos kilmės slavų gyvulininkystės terminais, teigė, jog slavai iki X m. e. amžiaus nesivertę gyvulininkyste9. Avininkystės reikšmę senosioms Azijos, Europos, o taip pat ir Afrikos tautoms rodo dar tas faktas, kad tiek indoeuropiečių, tiek tiurkų-totorių, tiek semitų kalbų šeimose randami atskiroms šių kalbų šeimoms bendri avies pavadinimai. Senasis indoeuropietiškas avies pavadinimas gerai išlaikytas daugelyje tiek mirusiųjų, tiek ir gyvųjų indoeuropiečių kalbų: skr. áviḥ, gr. ὄϊς, lot. ovis, sen. vok. aukšt. ou, sen. isl. áer, got. awistr „avidė“, awēpi „avių banda“, arm. hoviv (< *ou̯i-pa-) „avių piemuo“, air. óí „avis“, kimr. ewig, rus. овца, liet. avis ir t.t. Kaip ir daugelio kitų senųjų ide. žodžių, pirminė *ou̯is reikšmė labai sunkiai išaiškinama. Gal kiek daugiau pateisinamas mėginimas ide. *ou̯is sieti su ide. šaknimi *eu̯ „rengti, vilkti, auti“ (plg. liet. aūti, rus. обуть „apauti“, lot. exuo, -ere „išvelku, ištraukiu“). Tokiu būdu pirminė *ou̯is reikšmė būtų „gyvulys, turintis drabužį (kailį)“ ar „gyvulys, teikiantis drabužį (kailį)“. Žinoma, ir šis aiškinimas yra labai abejotinas. Semantiškai tą etimologiją iš dalies paremtų jau gerokai 5 O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, II, p. 285. 6 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, p. 79; Latvijas PSR vēsture, I, p. 11; K. Паавер, Формирование териофауны и изменчивость млекопитающих Прибалтики в голоцене, p. 367. 7 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, ten pat, p. 252—253; K. Paaveri P. Kulikauskas, Acta Baltico-Slavica, 2, p. 268—270; K. Паавер, ten pat, p. 368—369, 371. 8 П. Н. Третьяков, Восточнославянские племена, Москва, 1953, p. 271. 9 Л. Нидерле, Славянские древности, Москва, 1956, p. 319—320; О. Н. Трубачёв, Происхождение…, p. 17—18. 8. Baltų ir slavų kalbų ryšiai 113 naujesnis ide. avies pavadinimas, aptinkamas indų-iranėnų kalbų grupėje: skr. mēśáh „avinas; kailis“, av. maēša- „avis“, maēši, vid. pers. mēš, pers. mēš. Šie avies pavadinimai yra siejami su rus. мех „kailis“, liet. maišas, pr. moasis „dumplės“, rus. мешок „maišas“ ir kt.10 Pirminė šio žodžio reikšmė buvusi „kailis“: indų-iranėnų kalbose iš šios reikšmės atsirado nauja „avies“ reikšmė, o kitose kalbose — „maišo“ reikšmė. Slavų kalbose vartojama jau kiek modifikuota senojo ide. avies pavadinimo forma, kuri, manoma, atsirado prie senojo ide. -ī-kamieno pridėjus mažybinę priesagą *-ikā. Be slavų kalbų, forma avikā „avis“ randama ir sanskrite. Čia ji, kaip ir slavų kalbose, vartojama be mažybinės reikšmės šalia įprastinės formos áviḥ. Prasl. *ovbca (< *ovbka) gerai išlaikyta visose slavų kalbose: sen. sl. ovbca, sen. rus. овьца, rus. овца, ukr. вівця, baltr. авечка, bulg. овца, serb.-chorv. овца, slov. ovca, ček. ovce, slovk. ovca, lenk. owca, kaš. woeca, aukšt. luž. wowca, žem. luž. wejca11. Tokių atvejų, kai gyvulių pavadinimai, padaryti su mažybinėmis priesagomis, yra netekę mažybinės reikšmės ir vartojami tiesiog kaip rūšinis terminas, gana dažnai pasitaiko įvairiose kalbose. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos tarmėse mažybinė forma avėlė plačiai vartojama „avies“ reikšme (LKŽd., I, 422). Be jokio mažybinio atspalvio vartojamas ir lietuvių kalbos žodis kumėlė. Senosios ide. formos *oui-pėdsakus O. Trubačiovas mėgina įžiūrėti ir slavų kalbose, sen. rus. овядь „gylys“, rus. овод kildindamas iš *ov-adъ, kur ov- būtų gryna šaknis-kamienas senojo ide. avies pavadinimo, o *ād- (*ōd-) apofoninis ide. šaknies *ed- „ėsti, valgyti“ variantas12. Baltų kalbose senasis ide. avies pavadinimas išlaikytas gerai. Liet. avis randamas jau pirmuosiuose lietuvių kalbos paminkluose. Tokia forma vartojama ir daugumoje dabartinių lietuvių kalbos tarmių. Daug retesnė yra -ė-kamienė forma avė (LKŽd., I, 421). Šalia formų avìs, avė pasitaiko ir avies patino pavadinimo forma ávas (LKŽd., I, 421). Iš senojo avies vardo atsiradęs ir garsžodis avià, vartojamas avims prie bandos sugrąžinti (LKŽd., I, 423). Latvių kalboje liet. avis tiksliai atitinka forma avs, šalia kurios pasitaiko ir -ė-kamienė forma ave (EM, I, 232; EH, I, 189). Tačiau lat. avs, kuri randama daugiausia senesniuose latvių kalbos paminkluose ir liaudies dainose (EM, I, 232; EH, I, 190), beveik visiškai išstumiama naujesnės, tik latvių kalbai būdingos formos aita. Pastaroji per mažybines formas atsirado iš senojo avies pavadinimo avs. Iš formos avs kilo mažybinės formos avitiņa, avētiņa, avatīņa, avēteņa, aventiņa (EM, I, 232; EH, I, 190). Kaip iš formos zuvitiņa „žuvėlė“ atsirado forma zuitiņa, taip ir iš avitiņa atsirado aitiņa13. Iš pastarosios mažybinės formos ir buvo „atstatyta“ ne mažybinės reikšmės forma aita. 10 O. Н. Трубачев, Происхождение..., р. 70—71; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 127; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 397; F. Specht, Der Ursprung der Indogermanischen Deklination, p. 52—53; M. Mayrhofer, Et. Wb., II, p. 689. 11 О. Н. Трубачев, Происхождение..., р. 69; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 251; R. Trautmann, Baltisch-slavisches Wörterbuch, Göttingen, 1923, p. 20—21 (toliau: B-sl. Wb.). 12 О. Н. Трубачев, Происхождение..., р. 71. 13 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 155, 214; EM, I, p. 14. 114 Šalia àita latvių kalbos tarmėse kartais pasitaiko ir formos àiča, aite, o taip pat mažybinės àitele, aitene, aitēns (EM, I, 14; EH, I, 4, 5). Prūsų kalbos paminkluose avies pavadinimo, atitinkančio liet. avis, lat. avs, nerandame. Baltų ir iš dalies slavų kalbose šalia senojo rūšinio ide. avies pavadinimo vartojamas bendras avies patino vardas, padarytas iš avies vardo *ovi-s ir priesagos -na-, plg. sen. rus. овьнь, rus. овен, bulg. овен, serb.-chorv. овan, slov. oven, ček. oven, sen. lenk. owien, liet. ãvinas, lat. auns, pr. awins14. Liet. ãvinas randamas jau seniausiuose lietuvių kalbos paminkluose. Latvių kalboje šalia minėtos formos auns, kuri vartojama literatūrinėje kalboje ir daugumoje tarmių, aptinkamos ir formos: avins, avēns, avans, avēns (EM, I, 225, 232; EH, I, 190). Forma auns kilo iš senesnės formos avins, plg. lat. auza „aviža“ < *aviza, lat. càula šalia liet. kėvalas, lat. vecs „senas“ šalia liet. vėtušas ir kt.15 Forma awins randama ir prūsų kalbos paminkluose (Elbingo žodynėlio 679 žodis – Awins Ster16). Prūsiškasis avino pavadinimas, atrodo, slypi ir 1326 m. dokumento vietovardyje Awynemedien < pr. awins „avinas“ + pr. median „miškas“17. Baltiškasis avino pavadinimas kartu su kai kuriais kitais gyvulininkystės bei žemdirbystės terminais pateko į Pabaltijo suomių kalbas, plg. suom. oinas, est. oinas, õinas, karel. oinas, lyv. oin, veps. oinas18. Slavų kalbose senąjį avino pavadinimą, atitinkantį liet. ãvinas, daug kur išstūmė naujesnis šio gyvulio pavadinimas: rus. баран, ukr. баран, ček. beran, slovk. baran, lenk. baran, kaš. barõn, aukšt. luž. boran, žem. luž. baran. Šio pavadinimo kilmė ligi šiol nėra išaiškinta. Jis buvo mėgintas sieti su gr. βάρχος, alb. berr „avis“, ital. dial. bero „avinas“, bèra „avis“, pranc. dial. berri, netgi su rus. боров „meitelis“. Vieni tyrinėtojai tokį avies bei avino pavadinimą laiko senu centrinės Europos terminu, kiti praeindoeuropietiškos kilmės žodžiu, treti jį sieja su garsazodžiu ber-19, plg. rus. барь, ukr. бирь, rus. барбар, бырыр. Neįprasta slavų kalboms šio avino pavadinimo daryba vis dėlto daugelį etimologų verčia laikyti jį skoliniu. Tačiau gana sunku nustatyti skolinimosi šaltinį. F. Miklošičius savo laiku buvo iškėlęs mintį, jog rus. баран šaltiniu galėtų būti Kazanės totorių bärän „ėriukas“20. Tačiau labiau įtikėtina, atrodo, kad pats tot. bärän kilęs iš rus. баран. Pastaruoju metu 14 M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 248; A. Brückner, Sl. et., p. 387; O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 69; R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 21; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 171. 15 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 71 – 72; K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 463; II, p. 89. 16 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 92, 309; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 149. 17 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 14. 18 V. Thomsen, Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, Köbenhavn, 1890, p. 160; J. Kalima, Itämerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat, Helsinki 1936, p. 142–143; Y. H. Toivonen, E. Itkonen, A. J. Joki, Suomen kielen etymologinen sanakirja, II, Helsinki, 1958, p. 422; Л. Акулинин, Развитие и структура финского языка, II, Москва, 1955, p. 41; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 171. 19 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 53–54; V. Machek, Et. sl., p. 29; F. Slawski, Sl. et., I, 27; A. Brückner, Sl. et., p. 15; H. M. Шанский, Этимологический словарь русского языка, 1, 2, Москва, 1965, p. 39–40 (toliau: Эт. сл.). 20 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 54. 9* 115 ši slavų kalbų avino pavadinimą kildinti iš rytų kalbų linkęs O. Trubačiovas. Jis atstato tiurkišką formą *baran „einantis“21. Nors semantiškai toks aiškinimas, remiantis kai kuriais gyvulių pavadinimais, susijusiais su judėjimą reiškiančiais veiksmažodžiais, ir įmanomas, bet rus. баран ir kt. kilmės problemas jis dar toli gražu neišsprendžia. Slaviškuosius avies šaukimo garsąžodžius, primenančius rus. баран ir kt. šios šaknies avino pavadinimus, O. Trubačiovas laiko antrinės kilmės. Tačiau, mums atrodo, vargu ar ši aplinkybė galėtų prieštarauti rus. баран ir kt. garsąžodinei kilmei. Viena, tokius garsąžodžius, kaip бирь, барь, kažin ar galima laikyti antriniais. Jų senumą galima patvirtinti kitų kalbų faktais. Labai daug panašių avies šaukimo garsąžodžių esama lietuvių kalboje: barė, būre, burė, buriā, buriū, būri, buri. Aptinkama ir panašių avies varymo garsąžodžių: bar (škius, bar, namon, baltosios avelės!), buriūkš, būrum (būrum būrum būkšt, taip piem enys ragina avinus badytis). Iš tokių garsąžodžių kilę veiksmažodžiai barinuoti „šaukti avis“, burénti „mekenti (apie avį)“. Iš garsąžodžių atsirado ir daugybė įvairiose lietuvių kalbos tarmėse vartojamų avies pavadinimų: bariūkas „malonybinis avino, aviniuko vardas“, bariūtė „malonybinis avelės vardas“, biriūtė „avelė (mįslės žodis)“, būrė „avis (vaikų kalboje)“, burėlė „avelė“, burėlis „avinėlis, burinėlis“, burikė „buriutė, avelė“, būrinas „avinas ar avis (ppr. vaikų kalboje)“, buriniūkas „aviniukas“, burýtė „avytė, buriutė“, burýtis „ėriukas“, buriūkas „ėriukas, avukas“, buriūtė „avelė“, buriūtis „ėriukas“, burūlis „avinas (ppr. vaikų kalboje)“, burūtė „buriutė, avelė“ (LKŽd., I, 535, 536, 691, 966, 968, 969, 970, 971, 984). Tokios pat kilmės veikiausiai yra ir latvių liaudies dainose retkarčiais pasitaikantys avies bei ėriuko ar avino pavadinimai: birite, berulīte, beritis, biritina, birēnis (EH, I, 220), kuriuos A. Gāteris22, mūsų nuomone23, nepagrįstai sieja su asmenvardžiu Birgita (šventoji Brigita galėjo būti laikoma gyvulių globėja). Atskirų garsąžodžių ir iš jų kilusių avies pavadinimų vokalizmo skirtumas yra aiškintinas tik garsąžodžiams būdinga šaknies vokalizmo kaita, plg slaviškus šio garsąžodžio variantus: бер, бир, бар, бор, бр24. Tiesa, kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse vartojamas ir skolintas iš slavų avino pavadinimas barōnas. J. Bretkūno raštuose vartojama ir forma barankas (LKŽd., I, 530), kilusi iš mažybinės slavų formos. Tačiau sieti su juo lietuvių kalboje vartojamus avies šaukimo ar varymo garsąžodžius nėra pagrindo. Daugių daugiausia žodis barōnas galėjo turėti tiktai įtakos kai kurių garsąžodžių šaknies vokalizmui. Antra vertus, reikia turėti galvoje ir tą faktą, kad panašus avies šaukimo garsąžodis aptinkamas net ir ne indoeuropiečių kalbose, plg. arab. avies bei ožkos šaukimo garsąžodį bir bir25. Tokiu būdu, mums atrodo, slavišką avino pavadinimą (rus. баран ir kt.) geriausiai aiškinti kaip garsąžodinės kilmės žodį. Čia būtų visiškai analogiškas reiškinys su rus. кутёнок „šunytis“, lat. kucēns kilme. Iš rus. баран kilo ir kartais latvių liaudies dainose pasitaikantis avies vardas baraniņa, barenīte, barankīte (EH, I, 205). 21 O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 75–76. 22 A. Gāters, Ceļi, 12, Lundā, 1965, p. 32–36. 23 A. Sabaliauskas, Baltistica, II(1), p. 89. 24 A. И. Германович, Междометия и звукоподражательные слова русского языка. Автореферат докторской диссертации, Симферополь, 1961, p. 89. 25 M. Niedermann, Tauta ir žodis, 2, p. 443. 116 Nemaža dalis ide. kalbų, jų tarpe ir slavai, turi bendrą avies vaiko – ėriuko – pavadinimą. Slavų kalbose šis pavadinimas labai gerai išlaikytas, plg. sen. sl. agne, agnbcb, rus. ягнёнок, ček. jehně ir kt.26 Baltų kalbose jokių šio ėriuko pavadinimo pėdsakų nesama. Šiai sąvokai išreikšti čia labiausiai paplitęs kitas pavadinimas, kurio santykiai su atitinkamais slavų kalbų panašios rūšies pavadinimais kelia gana rimtų abejonių. Lietuvių kalboje to baltiško pavadinimo esama įvairių fonetinių bei morfologinių variantų: ėras, ėrelis, ėraitis, ėris, ėryš, ėriščias, ėrištis, ėrytìs, ėriukas, erikas geraitis, geralis, gėras, gėrėlis, gėriokas, gėriukas, jėras, jėraitis, jėrelis, jėris, jėrytìs, jėriūkas (LKŽd., II, 824, 826, 828, 832; III, 241, 246, 251, 257, 258; IV, 340, 341), vėras, vėraitis27. Seniausia forma, atrodo, reikėtų laikyti jėras. Tiek j pridėjimas, tiek ir numetimas baltų kalbose yra įprastas reiškinys, plg. liet. jėknos : ėknos, jėmiau : ėmiau, jėibė : ėibė, jėrubė : ėrubė ir kt. Žodžio pradžios j- ir g- kaitaliojimasis taip pat kartais aptinkamas lietuvių kalbos tarmėse, plg. jėrubė : gerubė, jāura : gidūrė, judrė : gudrė, jėdras : gėdras ir kt. Priebalsis v paprastai pridedamas prieš užpakalinės eilės balsius, tačiau pasitaiko ir išimčių28. Mums atrodo, E. Frenkelio mėginimas sieti liet. vėras, atskyrus jį nuo ėras, su skr. ūranaḥ „avinas, ėriukas“, arm. garn „ėriukas“ ir kt. nėra pagrįstas29. Vargu galima į liet. vėras žiūrėti kaip į tokį seną kalbos faktą. Žodžio vilna poveikis v- atsiradimui žodyje vėras irgi labai abejotinas. Liet. jėras latvių kalboje tiksliai atitinka forma jērs. Vartojamos ir mažybinės šio žodžio formos jērulis, jē rēns, jērelis, jēriņš, jēruks. Formos jērulis, jērelis vartojamos su niekinamąja atspalviu (EM, II, 114; EH, I, 565). Iš minėtų ėriuko pavadinimų latvių kalboje atsirado naujų žodžių, vartojamų ne „ėriuko“, o tam tikros avies reikšme: jēre „ein Jahr altes Schaf, ein halbjähriges Schaf; Mutterlamm; ein altes Schaff“, jērēne, jērniece „aita ar jeru“, jērene „kad aitai ir pirmuo reiz jēri, tad tā ir j.“ (EM, II, 114; EH, I, 564–5). Elbingo žodynėlyje užtinkame ir prūsų kalbos ėriuko vardą: Eristian Lam (681 žodis)30. Prūsiškajame ėriuko pavadinime yra mažybinė priesaga -ist- ir bevardės giminės vienaskaitos vardininko galūnė -an31, o šaknis er- atitiktų liet. jēr-as, lat. jēr-s. J. Gerulis prūsiškąjį ėriuko vardą linkęs įžiūrėti ir kai kuriuose prūsų vietovardžiuose: Eren, Iragarbis (Iregarbis, Iregaps, Ergarbin) < pr. er-istian + pr. garbis „kalnas“ (kai kuriose prūsų kalbos tarmėse ē > ī)32. Ieškant šio baltiškojo ėriuko pavadinimo giminačių kitose ide. kalbose, labai svarbų vaidmenį vaidina j- klausimas. Jeigu iš tikrųjų baltų kalbose šiame žodyje iš seno buvęs j-, tai jį tikslingiausia būtų sieti su sen. rus. ярѣ „ėriukas“, ярька „jauna avis“, rus. ярка „metų, dar ėriukų neturėjusi avis“, ukr. ярота „avys iki metų“, 26 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 481; O. H. Трубачев, Происхождение…, p. 71–72; F. Slawski, Sł. et., I, p. 488. 27 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 172. 28 J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 46, 50; J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 211–212, 236–237; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 172; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, p. 379. 29 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 121; M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 108. 30 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 92. 31 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 53, 60. 32 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 33, 50. 117 ярча „ėriukas“, ярка „метų avis“, lenk. dial. jarczuk, jarlak „метų avis“, ček. dial. jarka „avis, pavasarį apsieriavusi“, slovk. jarča „jauna avis“. Toliau visi šie ėriuko bei avies pavadinimai būtų sietini su rus. яра „pavasaris“, ček. jaro, sen. lenk. jarz, av. yār- „metai“, gr. ὥρα „metų laikas, laikas“, got. jēr „metai“, vok. Jahr³³. Tačiau iš kitos pusės, ypač pagrindinė forma laikant liet. ėras, baltiškieji ėriuko pavadinimai galima sieti su gr. ἔριφος „ožys“, umbr. erietu „avinas“, lot. aries, arm. erini „veršiukas“, air. earb „danelius, ožka“. E. Frenkelis, atskirdamas liet. formas jėras ir ėras, pastarąją (kartu su pr. eristian) sieja su ką tik išvardintais žodžiais, o jėras (kartu su lat. jērs) sieja su slaviškais šio gyvulio pavadinimais (rus. ярка) ir jų giminaisiais³⁴. Tokiu būdu E. Frenkelis liet. ėras, jėras ir vėras laiko trimis skirtingos kilmės žodžiais. Vis dėlto labai sunku būtų įtikėti tokiu šių formų išskyrimu, todėl nepaisant labai „nenormalaus“ j- > v-, visas šias formas, kaip ir anksčiau minėtą formą gėras, reikėtų laikyti vieno žodžio fonetiniais variantais, atsiradusiais lietuvių kalboje. Baltiškas ėriuko pavadinimas pateko ir į Pabaltijo suomių kalbas, plg. suom. jääru „avinas“, est. jää̈r ir kt. Atrodo, teisus ir O. Trubačiovas³⁵, priekaištaudamas tiems etimologams, kurie, iš dalies panašiai kaip E. Frenkelis, atskiria rus. ярка „jauna avis“, siedami šį žodį su rus. яра „pavasaris“ ir kt., nuo rus. ярина „avies vilna“, čia įžiūrėdami jau kažkokį seną avies vardo reliktą, giminingą, anot jų, su liet. ėras, gr. ἔριφος, lot. aries³⁶. Šį kartą juos, tur būt, galėjo sugestijuoti tas faktas, kad sen. rus. язьно „oda“ taip pat yra reliktas šiaip slavų kalbose neaptinkamo ožio vardo (liet. ožys, skr. ajáḥ ir kt.). Semantiškai rus. ярка, o veikiausiai ir baltiškųjų ėriuko pavadinimų, siejimas su rus. яра ir kt. yra labai pagrįstas. Panašių paralelių esama įvairiose ide. kalbose, plg. sen. lenk. latos, latosek „veršiukas, šiemetis ėriukas“ : lenk. lato „vasara“, vok. Jährling „vienerių metų gyvulys, ypač ėriukas“ : Jahr „metai“, dan. dial. gimmerlam „metų ėriukas“, sen. isl. gymbr „ėriukas“, norv. gimber : liet. žiemā, lot. hiems ir kt.³⁷ Tiek slavų, tiek baltų kalbose esama nemaža siau­riau vartojamų avies pavadinimų. Daugelis šių pavadinimų yra naujesnės kilmės, ir jie vartojami dažniausiai šalia rūšinio avies vardo kokiai nors avies veislės, amžiaus ar kuriai kitai ypatybei iškelti. Nesustodami prie daugybės tokios rūšies slavų kalbų pavadinimų³⁸, apžvelgsime siauriau vartojamus baltų kalbose šio gyvulio pavadinimus. Senojo ide. avies pavadinimo, atitinkančio liet. avis, lat. avs, nerandame prūsų kalbos paminkluose. Ten šalia šios šaknies žodžio awins „avinas“ randame kitose baltų kalbose nežinomą avies vardą camstian (Camstian Schoff 678 Elbingo žodynėlio žodis). Pr. camstian kilmė ligi šiol nėra išaiškinta. A. Becenbergeris šį žodį siejo 33 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 170; O. H. Трубачев, Происхождение ..., p. 77—78. 34 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 121. 35 O. H. Трубачев, Происхождение ..., p. 77—78. 36 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 493. 37 F. Slawski, Sl. et., I, 502; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1306; M. Vasmer, Et. Wb., p. 455—456; C. D. Buck, A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages; Chicago, 1949, p. 155, 163 (toliau: Dict.). 38 O. H. Трубачев, Происхождение ..., p. 78—83. 118 su gr. žemāš „stirna“, R. Trautmanas su rus. комолый „beragis“, ček. komolý „bukas“⁳⁹. Jeigu R. Trautmano etimologija būtų teisinga, tai pr. camstian galėtų būti pavyzdys, kaip naujai atsiradęs atskirai ypatybei pažymėti pavadinimas išstumia senąjį rūšinį gyvulio vardą, nes tiek kitos baltų kalbos, tiek ir prūsų avino pavadinimas awins leidžia spėti ir prūsus pažinus ide. avies vardą, atitinkantį liet. avis, lat. avs. Su pr. camstian siejamas ir pr. vietovardis Komstegallen (< pr. camsian + pr. galwo „galva“)⁴⁰. Be garsazodinės kilmės avių pavadinimų, nurodytų, kalbant apie rus. баран ir kt. kilmę, lietuvių kalboje randame dar keletą garsazodinės ir kitokios kilmės avies pavadinimų: Liet. bākanis „avinas (maloninis žodis)“ (LKŽd., I, 470), kurį veikiausiai reikėtų sieti su liet. bākinti „kumščiuoti, mušti, badikuoti, kimšti“, plg. bākjasis (mušasi) avinai; avinai bakčioja atsibėgę, t.y. muša (Juška; LKŽd., I, 471). Liet. bāsis „ėriukas“, basiukas, basiulis, bāsė „avelė“ (LKŽd., I, 551, 552), plg. lietuvių kalbos avies šaukimo garsazodžius: bās, bās, basia, bās, bāši. Liet. bazūkas „ėriukas (vaikų kalboje)“, bazūlis, baziūtė „avis, buriutė“ (LKŽd., I, 568), plg. avies šaukimo garsazodžius: bazė, bazı. Liet. bicė „avelė“, bıcītė (Ylakiai), plg. avies šaukimo garsazodį bice (Ylakiai), lat. bice „avis“. Į lietuvių kalbą šis avies vardas ir garsazodis veikiausiai pateko iš latvių. Liet. būkė „avis“ (LKŽd., I, 931) veikiausiai reikėtų sieti su liet. būkinti „mušti, daužyti“, plg. vaikai išmokė aviną būkinti (muštis), tai jis ir būkina (LKŽd., I, 931–2). Taip pat įmanoma, jog būkė < buriūkė. Liet. busiūkas „buriukas“, busiūtė „buriukė“, būsinas „avinas (maloninis žodis)“ (LKŽd., I, 988), plg. garsazodžius busia, būsė. Liet. kūcė „avis (vaikų kalboje)“, kūciūkas „ėriukas“, kūciūnūkas (LKŽd., VI, 755, 757, 758), plg. garsazodžius kūcā, kūciū. Liet. kuriūtė „avis, buriutė (vaikų kalboje)“ (LKŽd., VI, 952), plg. avies šaukimo garsazodį kuriù-kuriù (Adutiškis, Tverečius, Vidiškės). Pastarasis garsazodis kaip savotiškas rimažodis galėjo atsirasti šalia garsazodžio buriù-buriù, plg. būre – kūre – šiūre „piemenų vartojami avies šaukimo ar varymo garsazodžiai“ (Šakyna). Latvių kalbos tarmėse labai išplitęs avies pavadinimas vuška (EM, IV, 677; EH, II, 799). J. Endzelynas šią formą buvo linkęs kildinti iš *avuź-ka (dėl darybos plg. liet. avužė, lat. Amuža ir rus. овечка). Šalia vuška aptinkama ir forma uška (EM, IV, 310; EH, II, 716), o taip pat avino pavadinimai vuçens, vucins, vucans, vucuns (vuçens vartojamas ir „ėriuko“ reikšme) (EM, IV, 675; EH, II, 798), uçens, ucenis, ucins, ucītis „ėriukas“ (EM, IV, 293; EH, II, 711). Šių pavadinimų ryšys su žodžiu avs, mums atrodo, labai abejotinas: forma *avuźka vis dėlto latvių kalbai labai nebūdinga. Gal būt, geriau šiuos pavadinimus aiškinti atsiradus tiesiog iš garsazodžių, visiškai nesiejant su senuoju avies pavadinimu. Garsazodžių, su kuriais būtų galima sieti minėtus avies pavadinimus, latvių kalboje esama, plg. vuc, kurį J. Endzelynas, taip ³⁹ R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 92, 352. ⁴⁰ G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 69, 233; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 189. 119 pat, atrodo, be reikalo buvo linkęs kildinti iš *a-vuc(e)41, kiaulių varymo garsąžodį uš, plg. taip pat lietuvių avių varymo garsąžodį uš-uš (Grobštai, Kojeliai). Priesaga -k(a) latvių kalboje gyvulių pavadinimams vartojama, plg. karvių vardus račka šalia raibala, piecka šalia piektala, seska šalia šeštala ir kt.42 Latvių kalboje randame ir keletą tokių avies pavadinimų, kurių garsąžodinė kilmė, atrodo, nekelia abejonių: Lat. bice „Kosename für ein Schaf“, biča, bidze, badze, bicainīte, bicis „ein kleines Lamm; ein Hammel (in der Kindersprache)“ (EM, I, 293; EH, I, 217, 218), plg. liet. bice „bur; ciba“ (Ylakiai, LKŽd., I, 657). Lat. bika (demin. bikiņš „auniņš“), bikus „der Schafbock“ (EH, I, 218, 219), plg. lat. bika „Ein üblicher Zuruf an den Schafs- und Ziegenbock“. Lat. buce „das Schaf“ (EH, I, 248) J. Endzelinas linkęs sieti su liet. būkas „stumpf“, lat. bukt „stumpf werden“, liet. būkė „avis“. Tačiau mums atrodo, kad tikslingiau jį būtų sieti su garsąžodžiu, plg. lat. buc „Interj. butz, zur Bezeichnung des Tones, der beim Stossen mit den Hörnern der Ziegenböcke und Widder entsteht“, budž „eine an Schafe gerichtete Interjektion“, buč „Interj. beim Vertreiben“ (buč, aitiņ, EM, I, 344). Garsąžodinės kilmės taip pat yra: Lat. bēja „das Schaf (in der Kindersprache)“ (EH, I, 216), plg. bē. Lat. mēja „das Schaf (in der Kindersprache)“ (EH, I, 805), plg. mē, mējināt „(ein Schaf) blöken machen“. Latvių kalboje es­ti nemaža avių pavadinimų, dažniausiai atsiradusių dėl vienos ar kitos šio gyvulio ypatybės: Lat. amuls „ein weichwolliges Schaf“ (EH, I, 69), plg. lat. amuols „Mistel (viscum album); der Klee“. Lat. atpīlis „der Herbstling, Spätling, spät geborenes Junge, besonders von Lämmern, die im Herbste Schafe gebären, welche schon in demselben Jahre ein Lamm geboren haben“, atpīlis, atpīlis, atpīlēns, atpīlītis „das kleinste Lamm“, atpīles „Schafe (oder Ziegen), die spät im Herbste Lämmer bekommen“ (EM, I, 181—2; EH, I, 158), plg. liet. pilti, lat. pilt „tröpfeln“, dėl semantikos plg. rus. ото́рошыш „до срока мертворожденный“ (В. Даль, III, 711), выкидыш „изроньш, недоносок, младенец и вообще детеныш, рожденный настолько преждевременно, что жить не может“ (В. Даль, I, 292—3), vok. Wurf „metimas; (jauniklių) atvedimas“43. Lat. atzīdīte „ein abgewöhntes Lamm, Kalb“ (EM, I, 213), atzīdītis (EH, I, 182) plg. lat. atzīdīt „abgewöhnen (von Tieren)“. Lat. bakris „ein grosser Schafbock“ (EM, I, 252) šaltiniu J. Endzelinas linkęs laikyti vok. Bock (> lyv. bokā), kurio priesaga pasikeitė dėl lat. vepris „Eber“ įtakos. Tačiau neseniai, atrodo, įtikimą lat. bakris etimologiją paskelbė P. Aristė. Jis lat. bakris laiko skoliniu iš čigonų bakró44 „Schafbock“. Lat. belis „ein Schaf mit kurzen Ohren“ (EH, I, 212), plg. lat. belis „ein Hundename“. 41 EM, IV, p. 675. 42 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 356. 43 EM, I, p. 182. 44 P. Aristė, Acta Baltico-Slavica, 3, p. 23. 120 Lat. bene „ein Schaf mit kleinen Ohren, kurzen Beinen“ (EM, I, 279), benausis „ein Lamm mit kleinen, kurzen Ohren“ (EH, I, 212), plg. lat. bene „eine Knabenmütze, das Barett, die Kapuze“, plg. vid. vok. žem. benit „geschmückter Hut“. Lat. billene „ein betäubtes Schaf“ (EH, I, 219), plg. lat. billene „dulna sievete“. Lat. buks „ein Schafbock mit grossen Hörnern“ (EH, I, 250), plg. lat. buks „der Bock“ < vid. vok. žem. buck. Lat. cigurs „ein kleines Lamm“ (EH, I, 269), plg. lat. cigiņš „das Füllen“, cigus, ciga, cigulis (EM, I, 379), cigina „das Schwein (in der Kindersprache)“ (EH, I, 269), ciga „Lockruf für Füllen, für Pferde“. Lat. cirka „ein Schaf mit lockiger Wolle“ (EH, I, 273), plg. lat. cīrkas „Locken“, cīrstas. Lat. cone „auns“, plg. lat. sonis < lyv. sonn (EM, I, 397). Lat. daplis „ein vorjähriges Lamm“ (EH, I, 307), dapelis „ein im Herbst geborenes Schaf“ (EM, I, 438) veikiau reikėtų kildinti iš formos *dapilis, plg. lat. atpīlis, uzpīlis. Lat. geida „ein unbändiges Schaf“ (EH, I, 426), plg. lat. geida „ein ausgelassenes, mutwilliges Mädchen“ (EM, I, 695). Lat. kupe „ein Schaf mit einer kurzen Schnauze und mit kleinen, kurzen Ohren; ein hornloses Schaf“ (EM, II, 392; EH, I, 708), plg. lat. kup̄s nazis „ein Messer mit abgebrochener Spitze“, kup̄s „stumpf“ (EM, II, 319). Lat. lāmma „ein grosses melkbares Schaf“, lamenica „ein Schaf mit langem Schwanz und langer Wolle“, plg. est. lammas „Schaf“ (EH, I, 718). Lat. mikulis „der Schafbock“ (EM, II, 626), plg. lat. mikāt „mit Fäusten schlagen; prügeln (nicht sehr ernst), grūstit“, lat. Mikus „eržilas“. Lat. piuka „scherzweisse für Schafbock“ (EM, III, 229), plg. lat. piūka „ein kleiner, bunter Fisch, ein kleines Fischlein überhaupt“. Lat. pūpalina „Kosename für Schafe“ (EH, II, 342), plg. lat. pūpuōls „das Weidenkätzchen; auch fem., als Kosewort gebraucht“. Lat. ragana „ein Schaf mit Hörnern“ (EM, III, 464), plg. lat. rags „das Horn“. Lat. rāmulīte „eine Bezeichnung für Schafe“ (EM, III, 496), plg. lat. rāms „zahm, still“. Lat. ruogulīte „Beiname des Schafes“ (EM, III, 578), plg. lat. rags „das Horn“. Lat. skrube „ein Schaf mit kurzen, gestutzten Ohren“ (EM, III, 898), plg. lat. skrubis „das krumme Messer zur Hohlschneiden“, skrubulis „ein krummes Messer zum Anfertigen von Holzlöffeln“. Lat. skrule „ein Schimpfname für Schafe“ (EH, II, 513), plg. lat. skrule „ein Schimpfname für Menschen; ein Hundename; ein sich herumtreibendes Frauenzimmer“, lat. skrulēt „herumlaufen“. Lat. soņķis < soņnis (EM, III, 980). Lat. soņnis „ein Schafbock“ (EM, III, 980) < lyv. sonn. Lat. šķēlis „der Schafsbock“ (EM, IV, 32; EH, II, 633) < vid. vok. žem. schele „Beschäler“⁴⁵. Lat. špidilka „ein störriges, umher schweifendes Schaf“ (EH, II, 655), plg. lat. špidilka „ein leichtsinniges Frauenzimmer“, spidelīgs „froh, fröhlich, heiter“. 45 J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, Leipzig, 1936, p. 131. 121 Lat. špullinš „ein Lamm“ (EH, II, 655), plg. lat. spulligs (?) „lustig, lebhaft, gewandt“, spulung'is „ein lebhafter, unbändiger Knabe, auch ein junger Ochs“. Lat. uzpilis „ein vorjähriges Lamm“ (EM, IV, 365), plg. lat. atpilis, daplis. Lat. vemelis (?) „ein unkas trierter Schafsbock“ (EM, IV, 536) gal reikėtų sieti su lat. vembele „ein dickes, nicht grosses Weib; ein Schimpfwort überhaupt (z.B. auf Kühe bezogen)“, plg. est. vemmel (kilm. vemble) „Knüttel“ (EM, IV, 536). Lat. viēnmitis „das einzige Lamm eines Schafes“ (EM, IV, 661), plg. lat. mist „sich ernähren, leben, sich aufhalten“. Lat. viēnžālis „ein Lamm, das allein bei der Mutter gesogen“ (EM, IV, 668), plg. lat. zīst „saugen“. Lat. vizbulina „Beiname des Schafes“ (EM, IV, 630), plg. lat. vizbulis „das Windröschen (anemone)“, lat. vizbulis „die Locke (?)“ (augat, mani gari mati, vizbuḷuos, EM, IV, 630). Peržvelgę baltų ir slavų kalbų avies pavadinimus, galime padaryti tokias išvadas. Šiose kalbose gerai išlaikytas senasis ide. avies pavadinimas; iš šio pavadinimo kilęs ir tik baltų bei slavų kalboms būdingas avino pavadinimas. Slavų kalbose randame dvejopos kilmės senus eriuko pavadinimus, kurių vienas veikiausiai sutampa su baltiškuoju eriuko vardu. Tiek baltų, tiek ir slavų kalbose esama labai daug naujesnės kilmės įvairių avies, avino bei eriuko pavadinimų. Kitose kalbose giminičių neturi prūsų kalbos avies pavadinimas, kuris taip pat yra naujesnės kilmės. OŽKA Labai senas, tik gal ne toks populiarus kaip kiti naminiai gyvuliai, žmogaus palydovas yra ožka. Naminė ožka (Capra hircus) yra kilusi iš laukinių ožkų rūšių, kurios ir dabar tebegyvena kai kuriose kalnuotose Azijos, Europos, Afrikos vietose1. Kaip naminį gyvulį, ožką jau pažino daugelis senųjų Azijos, Europos, Afrikos tautų. Ožkos atvaizdai randami šumerų piešiniuose2. Įvairios tautos ožkas naudojo kulto reikalams. Pavyzdžiui, daugelyje pasaulio kalbų ir šiandien vartojamas pasakymas nuodėmių ar atpirkimo ožys, kilęs iš senajame testamente (3 Moz. 16) minimo senovės žydų ritualo, kai vyriausias dvasininkas „sudėdavo“ ant ožio savo tautos nuodėmes ir jį išvarydavo į dykumą demonui Azazeliui. „Odisėjoje“ minima, kad Odisėjas, be kitų gyvulių, turėjęs ir dvylika bandų ožkų. Plinijus Vyresnysis (23/24 – 79 m.) savo „Gamtos istorijoje“ nurodo, jog galai iš ožkos taukų gaminę puikų muilą: „Naudingas ir muilas; jis galų išrastas raudonai dažyti plaukams. Gaminamas iš taukų ir pelenų, geriausiai iš ožkos taukų ir buko pelenų. Es­ti dviejų rūšių: kietas ir skystas. Ir viena, ir kita Germanų kraštuose daugiau vartoja vyrai negu moterys“3. 1 C. Keller, Die Abstammung der ältesten Haustiere, p. 203–209; O. Keller, Thiere des classischen Altertums in Culturg eschichtlicher Beziehung, Innsbruck, 1887, p. 37–52. 2 M. Hilzheimer, Haustier, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 220; V. I. Avdijevas, Senovės rytų istorija, Vilnius, 1954, p. 39, 40, 43. 3 „Prodest et sapo, Gallorum hoc inventum rutilandis capillis. fit ex sebo et cinere, optimus fagino et caprino, duobus modis, spissus et liquidus, uterque apud Germanos maiore in usu viris quam feminis“, Hist. nat., XXVIII, 191, plg. O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, II, p. 693. 122 Ožkų pėdsakai randami daugelio Europos kraštų neolito laikų iškasenose. Šveicarijos sijinių gyvenviečių liekanose ožkos pėdsakų aptikta netgi daugiau kaip avies4. Baltų ir slavų kraštuose ožka taip pat seniai pažįstamas gyvulys. Tai rodo tiek istoriniai, tiek ir kalbiniai duomenys5. Tačiau apie šio gyvulio kokią nors didesnę ūkinę reikšmę istorinių duomenų trūksta. Tiesa, vienas lingvistinis faktas rodytų, kad slavų šalyse ožka tam tikru atžvilgiu, būtent dėl savo kailio, yra buvusi vertinamas gyvulys. Mat, daugelyje slavų kalbų vartojamas odos pavadinimas (plg. sen. sl. koža, rus. кожа, ukr. кожа, baltr. кожа, bulg. кожа, serb.-chorv. кожа, slov. koža, ček. kůže, slovk. koža, lenk. koža, aukšt. luž. koža, žem. luž. koža), kurio pirminė reikšmė buvusi „ožkos kailis“; koža „oda“ <.*koziję : koza „ožka“6, panašiai kaip gr. φώ „avikailis“ : ὄϊς „avis“, skr. ajñam „oda“ : ajáḥ „ožys“. Dabartinės Lietuvos ir Latvijos teritorijose ožkos kaulų randama jau neolito gyvenviečių iškasenose7. Gana nemažą procentą ožkos kaulai sudaro Nemenčinės, Migonių, Bačkininkėlių piliakalnių iškasenose rastų naminių gyvulių kaulų tarpe. Šie radiniai priskiriami I—IV m. e. amžiui. Baltų giminės ožius naudojo ir kulto reikalams8. 1409 m. sausio 24 d. laiške Ordino magistrui Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas skundžiasi, jog Žemaičių vaitas uždraudęs aukštaičiams Žemaičių krašte „pirkti medaus, arklių, ožkų ir galvijų“9. Tačiau apskritai ožka, palyginus su kitais naminiais gyvuliais, senuosiuose istoriniuose lietuvių dokumentuose minima retai10. Tiek lietuvių, tiek ir latvių tautosakoje į ožką daugiausia žiūrima neigiamai11. Tokia pažiūra į ožką, matyt, buvusi ir senovės indoeuropiečių tarpe. A. Meję, atrodo, pagrįstai tvirtina, kad dėl to indoeuropiečių kalbų leksikoje ožkos ir ožio pavadinimai neturi tos vienybės, kuri daugiau ar mažiau yra būdinga kitiems naminių gyvulių pavadinimams12. Be to, ožkos pavadinimų įvairumui galėjo turėti įtakos ir kultinės šio gyvulio funkcijos — su šiomis funkcijomis susiję įvairūs gyvulio vardo minėjimo draudimai13. Ide. kalbose galima išskirti keletą būdingesnių ožkos pavadinimų arealų. Be to, reikia dar pasakyti, kad vienose kalbose tos pačios kilmės pavadinimas vartojamas abiejų lyčių gyvuliams, o kitose, dažniausiai dėl palyginti nesenais laikais įvykusių 4 O. Schrader, ten pat, p. 692. 5 Л. Нидерле, Славянские древности, p. 320; W. Hensel, Die Slawen im frühen Mittelalter, Berlin, 1965, p. 77—79. 6 W. Hensel, ten pat, p. 380; A. Brückner, St. et., p. 263; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 589. 7 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, p. 79; Latvijas PSR vēsture, I, p. 11. 8 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, ten pat, p. 252—253; A. Kamiński, Jaćwież, Łódź, 1953, p. 126—127; K. Паавер, Формирование териофауны и изменчивость млекопитающих Прибалтики в голоцене, p. 368. 9 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, Vilnius, 1955, p. 64. 10 Ten pat, p. 575. 11 EM, II, p. 182—183; K. Straubergs, Latviešu buramie vārdi, II, Rīga, 1941, p. 799 (registras); Patarlės ir priežodžiai, Vilnius, 1958, p. 468 (registras); Lietuvių tautosakos apybraiža, vyr. red. K. Korsakas, Vilnius, 1963, p. 373; Latviešu sakāmvārdi un parunas, sast. E. Kokare, Rīga, p. 324, 330 (registras). 12 A. Meillet, Wstęp do językoznawstwa indoeuropejskiego, Warszawa, 1958, p. 327. 13 H. Kronasser, Handbuch der Semasiologie, Heidelberg, 1952, p. 172. 123 pakitimų, patelės ir patino pavadinimai skiriami; jiems vartojami visiškai skirtingos kilmės žodžiai. Slavų kalbose yra išplitęs ožkos pavadinimas, kurio kilmė ir santykiai su kitų ide. kalbų ožkos pavadinimais kol kas yra labai neaiškūs. Tiesą sakant, yra keletas, rodos, gana gerai motyvuotų aiškinimų, bet jie dažniausiai vienas kitam prieštarauja. Viena aišku, kad šis pavadinimas yra dar praslaviškas. Praslaviški yra ir iš jo kilę ožiuko bei ožio pavadinimai, plg. sen. sl. koza „ožka“, rus. коза „ožka“, козёл „ožys“, козлёнок „ožiukas“ ir kt.14 Šis slavų ožkos pavadinimas pateko ir į latvių kalbą, plg. lat. kaza, kur jis išstūmė senąjį baltišką latvių ožkos vardą, atitinkantį liet. ožką, pr. wosee. Latvių kalboje jam išplisti galėjo padėti toji aplinkybė, kad kitų naminių gyvulių patino ir patelės pavadinimai daugiausia yra skirtingų šaknų žodžiai. Tokiu būdu šalia baltiško ožio pavadinimo āzis latvių kalboje atsirado slaviškos kilmės ožkos pavadinimas kaza, visiškai išstūmęs baltišką *āz(k)a ar *āze. Šalia formos kaza latvių kalboje randame ir kazlēns „ožiukas; maža ožka“, kazlēniņš, kazelēns, kazulis „ožiukas“, kazulēns, kazuls, kaza „ožka“, kazla (EM, II, 183—4; EH, I, 597). Tokios formos kaip kazuls, kazla veikiausiai kilusios iš rus. козёл „ožys“, o kitos atsiradusios jau pačioje latvių kalboje iš formos kaza. Lietuvių kalboje forma kaza beveik nepasitaiko. Tiesa, tokia forma randama M. Miežinio žodyne. Tačiau M. Miežinis ją tikriausiai bus paėmęs iš latvių kalbos (LKŽd., V, 458). Kartais pusiau juokais toks ožkos pavadinimas pavartojamas ir kai kuriose palatvio lietuvių tarmėse. Kaip minėta, slv. kaza turi įvairių aiškinimų. H. Petersonas, remdamasis labai nepatikima semantine paralеле ide. *ghaid- „ožka“: skr. jihīte „lekia, straktelia“, slavų koza, kaip „šokinėjantį gyvulį“, siejo su liet. kėžoti „eiti, metant kojas į šalis; kėzlenti“, liet. kėža „koja, rietas, pėda“¹⁵. Tačiau H. Petersono siejimas yra visiškai nepagrįstas, nes minėti lietuviški žodžiai, be abejo, naujesnės kilmės ir jų pirminė reikšmė nėra sietina su ėjimu ar šokinėjimu. Slavų koza mėginta sieti su kitais ide. ožkų pavadinimais. Kai kurie kalbininkai (K. Ulenbekas, E. Cupica (Zupitza) su slavišku ožkos pavadinimu siejo skr. chūgah „ožys“. Tačiau skr. chāgah, plg. taip pat skr. chāgā „ožka“, chagalāḥ „ožys“, oset. sāy „ožka“, yra neaiškios kilmės žodis, be to, jo siejimas su slaviškuoju ožkos pavadinimu kelia ir fonetinio pobūdžio sunkumų¹⁶. Labai abejotinas, nors ir nemaža šalininkų turintis, yra slav. koza siejimas, atstatant ide. prolytę *kog(a), su alb. kedh „ožiukas“, sen. angl. hæcen, sen. isl. hōhen¹⁷. Dar toliau eina V. Georgijevas¹⁸. Jis atstato ide. prolytes *(s)kag-, *(s)kōg’, *(s)kēg-, tarp savęs susiedamas ne tik slav. koza, alb. kedh, bet ir anksčiau minėtą skr. chāgah, o taip pat tikrinius trakiečių vardus Κοζας, Κοζείλας ir kt. Pastarasis mėginimas yra taip pat labai hipotetinis. 14 О. Н. Трубачев, Происхождение…, p. 86; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 589—590. 15 H. Petersson, IF, 35, p. 272. 16 M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 406; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 589; O. Н. Трубачев, Происхождение…, p. 86. 17 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 589; H. Pedersen, KZ, 36, p. 335; O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, III, p. 692. 18 В. Георгиев, Исследования по сравнительно-историческому языкознанию, p. 121. 124 Mums atrodo, jog sėkmingesni mėginimai sl. koza sieti su kitu ide. ožkos pavadinimu, būtent skr. ajāḥ „ožys“, ajā „ožka“, liet. ožys, ožka ir kt. E. Briukneris19 slaviškame ožkos pavadinime linkęs įžiūrėti metatezę (koza < *ozka). Tačiau E. Briuknerio prielaidą apsunkina toji aplinkybė, kad su formantu -k- ožkos pavadinimą randame tik lietuvių kalboje — kitos baltų ir apskritai ide. kalbos, turinčios tokios kilmės ožkos pavadinimus, formanto -k- juose neturi. Todėl formantas -k- lietuvių kalbos žodyje veikiausiai yra naujesnių laikų padaras. A. Meje20, remdamasis slav. kostb „kaulas“: skr. ásthi „kaulas, koja“, gr. ὀστέον, manė, jog slaviško ožkos pavadinimo k- yra pridėtinis. Tokios nuomonės laikėsi ir V. Machekas21. A. Meje aiškinimas šiaip būtų labai įtikinamas, tačiau jam patvirtinti trūksta daugiau panašių priebalsių pridėjimo atvejų (skr. áśru, liet. ašara santykis su gr. δάκρυ, air. dér yra labai neaiškus22, žinoma, išskyrus i, u, kurie dažnai pridedami tiek slavų, tiek ir baltų kalbose. Šiaip ar taip slavų kalboms būdinga tendencija žodžius pradėti priebalsiu. Be to, čia savo vaidmenį galėjo suvaidinti ir tabu. Kad slavų kalbose anksčiau yra buvęs ožkos pavadinimas, tiesiogiai atliepiantis skr. aja, rodytų sen. rus. язъно „oda“, язънарь „odininkas, kailiadirbis“, язъненъ „odinis“23 (dėl reikšmės plg. av. izaēna „iš odos“: gr. αἴξ „ožka“, skr. ajīnam „oda“: skr. ajāḥ „ožys“, sl. koža „oda“: sl. koza „ožka“), o, gal būt, ir rus. язь „tokia žuvis, Idus melanotus, Cyprinus rutilus“, kuris, kaip vėliau matysime, mėginamas sieti su skr. ajā ir kt. Su šios šaknies ožkos pavadinimu sietinas ir kairysis Dniepro intakas Ажовка. Tokį siejimą ypač patvirtina toji aplinkybė, kad netoli šios upės yra kita upė Козелинка. Tačiau rus. Ажовка veikiausiai yra baltizmas, o ne senojo slavų ožkos pavadinimo reliktas24. Esama nuomonių, kad slav. koza yra skolinys iš rytų kalbų. Pastaruoju metu šią nuomonę naujais argumentais mėgina pagrįsti O. Trubačiovas25. Jis, pritardamas dar F. Koršo keltai minčiai, jog sl. koza galėjo kilti iš turk. kaza (plg. turk. keči, Kazanės tot. kājā, bašк. kāžā), daro prielaidą, kad ir liet. ožkà, skr. ajā ir kt. šių giminaičiai gali būti turkiškos kilmės, mat, turkų kalbose šalia ką tik minėtų ožkos pavadinimų su k- esama taip pat pavadinimų ir be žodžio pradžios k-, nuostabiai primenančių indoeuropietiškus ožkos pavadinimus, ypač lietuviškąjį, plg. uig. äčкü, öčkä, uzbek. äčкi, kazach. äśкі, kirgiz. äčкі, karaim. äčкі. Mums atrodo, kad silpnoji O. Trubačiovo hipotezės pusė yra ta, kad jis lietuviško ožkos pavadinimo -k- laiko labai senu dalyku. O. Trubačiovas liet. ožkà gretina su skr. ajikā, vid. pers. azak. Tačiau -k- formantai šiuose žodžiuose, be abejo, bus atsiradę savarankiškai. 19 A. Brückner, Sl. et., p. 262. 20 A. Meillet, Études sur l’étymologie et le vocabulaire du vieux slave, Paris, 1902–1905, p. 246; A. Meje, Общеславянский язык, Москва, 1951, p. 396. 21 V. Machek, Et. sl., p. 229–230. 22 J. Zubatý, BB, 18, p. 159–160; J. Pokorny, Et. Wb., p. 23, 179; M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 61. 23 И. И. Срезневский, Материалы для словаря древнерусского языка, III, Петербург, 1912, p. 1650; M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 485; J. Zubatý, AfslPh, 16, p. 396. 24 В. Н. Топоров и О. Н. Трубачев, Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва, 1962, p. 175. 25 О. Н. Трубачев, Происхождение..., 87–89. 125 Sanskrite ajikā, ajakā yra mažybinės žodžio ajá „ožka“ formos, lietuvių kalboje, kaip rodo prūsų kalbos faktai, žodžio ožkà -k- turėtų būti atsiradęs jau lietuvių kalbos dirvoje. E. Frenkelis linkęs manyti, kad -k- čia yra judėjimą reiškiantis sufiksas26. Kad liet. ožkà būtų kilusi iš formos ožikā, kaip kad spėja kai kurie tyrinėtojai27, sunku patikėti28. Tokiu būdu vis dėlto patikimiausia būtų skr. ajā, liet. ožkà ir kitus jų giminaičius laikyti senais indoeuropietiškais ožkos pavadinimais, būdingais rytų indoeuropiečių kalboms. Šie pavadinimai ide. kalbose gana plačiai vartojami, plg. skr. ajáḥ „ožys“, ajā „ožka“, vid. pers. azak „ožka“, n. pers. azg, alb. dhi „ožka“ (spėjama, kad kilo iš *adhi, kaip sy „akis“ < asii29), liet. ožys, ožkà, pr. wosee „ožka“, wosux „ožys“, lat. āzis „ožys“. Jau minėjome šio ožkos pavadinimo pėdsakus slavų kalbose. O. Hasas tokio ide. ožkos pavadinimo pėdsakų linkęs rasti ir Graikijos teritorijoje, frigiečių monetos užrašą Zeus Aseis versdamas „ožio dievas“30, o taip pat gr. ἀσκός „indas“ pirminę reikšmę aiškindamas „indas iš ožkos odos“31. Šį ožkos pavadinimą randame veikiausiai ir tocharų kalboje, plg. toch. A ās „ožka“, toch. B asiye „ožkos, ožkinis“. Tačiau į tocharų kalbą jis bus, matyt, patekęs iš kurio nors iranėčių dialekto32. Su šiuo ide. ožkos pavadinimu mėginama sieti ir slaviškas žuvies vardas: rus. язь „tokia žuvis, Idus melanotus, Cyprinus rutilus“, lenk. jaź „Leuciscus idus“, ček. jazek, aukšt. luž. jazyca, žem. luž. jaz, jazk. A. Jancenas33, pirmasis pasiūlęs tokią etimologiją, remiasi tuo faktu, jog vokiečių kalboje ši žuvies rūšis vadinama Ziege „ožka“: dėl savotiškų žuvies ūsų, plg. vok. Bartkarpfen. Šiai A. Janceno etimologijai linkę pritarti ir kiti kalbininkai34. Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto lietuvių tarmėse ožkà taip pat vartojama minėtos žuvies reikšme, bet čia veikiausiai vertinys iš vokiečių kalbos. Liet. ožys ir kiti šios šaknies indoeuropiečių ožkos pavadinimai kartais mėginami sieti su skr. ájati „varo“, gr. ἄγω „varau“ ir kt.35 Tačiau toks siejimas sunkiai įrodomas. Lietuvių kalboje, kaip matome, gerai išlaikytas tiek šio gyvulio patino, tiek ir patelės senasis pavadinimas. Iš žodžių ožys, ožkà padaromi ir įvairūs to gyvulio jauniklių pavadinimai: ožiukas, ožkiukas ir kt. Taigi lietuvių kalboje ožka vienintelis naminis ūkio gyvulys, kurio pavadinimas nėra būdingas supletyvizmas, plg. avis — avinas — eriukas, arklys — kumelė — eržilas — kumeliukas, karvė — jautis — teliūkas — veršis ir t.t. Supletyvizmas nėra būdingas ir slavų kalbų ožkos pavadinimui. O. Trubačiovas36 šią aplinkybę nurodo kaip argumentą, kad slavų koza galis būti skolintas terminas. Žinoma, ši aplinkybė tartum išskiria ožkos pavadinimą iš kitų naminių gyvulių pavadinimų, bet ji nėra argumentas, rodantis jo senumą ar naujumą. 26 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 519; Glotta, 34, p. 307. 27 R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 22. 28 Pr. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 122. 29 J. Pokorny, Et. Wb., p. 7; H. Pedersen, KZ, 36, p. 320, 335. 30 O. Haas, Lingua Posnaniensis, 3, p. 87. 31 O. Haas, Lingua Posnaniensis, 7, p. 74. 32 A. J. Van Windekens, Orbis, XII, 2, p. 590—591. 33 A. Janzén, ZfslPh, 18, p. 29—32. 34 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 486; V. Machek, Et. sl., p. 172; F. Sławski, Sl. et., I, p. 532—533; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 519. 35 C. D. Buck, Dict., p. 165. 36 O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 89. 126 Iš žodžių ožys, ožka lietuvių kalboje yra sudaryta labai daug vietų ir vandenų pavadinimų37. Lat. āzis taip pat aptinkamas daugel yje Latvijos vietų ir vandenvardžių pavadinimų38. Būdinga, kad latvių toponimijoje visiškai nesama senojo baltiškojo ožkos patelės pavadinimo (: liet. ožka, pr. wosee), tuo tarpu turima daugybė toponimų, kilusių iš slaviško skolinio kaza39. Ši aplinkybė liudytų, kad slaviškas ožkos pavadinimas į latvių kalbą pateko labai senais laikais. Gerai šis ide. ožkos pavadinimas išlaikytas prūsų kalboje. Be jau minėtų pr. wosee (Elbingo žodynėlio 676 žodis), wosux (Elbingo žodynėlio 675 žodis — Wosux Bok)40, prūsų kalbos paminkluose esama ir daugiau faktų, patvirtinančių šio ožkos pavadinimo formų autentiškumą. Pirmiausia tai Elbingo žodynėlio 677 žodis Wolis-tian Zickel, kuris, be abejo, taisytinas į Wosistian („ožiukas“)41. Elbingo žodynėlyje randamas taip pat žodis Wosigrabis Spilbōm (611 žodis)42. Kad pirmasis šio žodžio komponentas yra neatskiriamas nuo prūsiško ožkos pavadinimo, rodo vok. Spindelbaum reikšme vartojamas liet. ožėkšnis. Antrasis prūsiško žodžio komponentas -grabis sietinas su rus. гра́б „skroblas“43. Ryškūs šio ožkos pavadinimo pėdsakai aptinkami ir prūsų toponimijoje: Wō-sebirgo, Wosispile (< pr. wosee + plg. liet. pilis), Wozekaym (< pr. wosee + pr. caymis „kaimas“), Wozie44. Šių vietovardžių ryšys su ožkos pavadinimu abejonių nekelia. Prie vietovardžio Wosepille yra netgi vokiškas atitikmuo Ciginburg. Su prūsišku ožkos pavadinimu būtų galima sieti ir J. Gerulio kitaip aiškinamą 1374 m. dokumentų vietovardį Woselowken45. Minėtų prūsiškų vietovardžių šiaip jau aiškūs ir antrieji komponentai: pr. *pilis (: liet. pilis, lat. pils), pr. caymis „kaimas“, pr. laucks „laukas, dirva“. Neaiškumų kelia tik komponentas -birgo, -birge. Esami aiškinimai — siejimas su liet. brìgis „grindys arklių tvarte“, ček. brh „ola, urvas“46 — labai nepatikimi. Gal čia tik klaidingai užrašytas vok. -burg? Tokiu būdu Wosebirge būtų tik „suvokietintas“ pr. Wosepille variantas. Prūsiškas ožkos pavadinimas visur turi pridėtinį v-, kuris kartais tarmėse pasitaiko ir tame pačiame lietuviškame žodyje. Tačiau prūsų kalbos pavyzdžiuose niekur nerandame lietuviškajam ožkos pavadinimui būdingo -k- (ožkà). Iš baltų ožio pavadinimą pasiskolino ir Pabaltijo suomių kalbos, plg. suom. vuohi, est. voho ir kt. 37 Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas, Vilnius, 1959, p. 839—840; Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius, 1963, p. 112—113. 38 J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I, 1, Rīgā, 1956, p. 72—73. 39 J. Endzelīns, ten pat, I, 2, Rīgā, 1961, p. 72—76. 40 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 92; Prūsų kalbos paminklai, p. 73. 41 R. Trautmann, ten pat, p. 92. 42 R. Trautmann, ten pat, p. 91; Prūsų kalbos paminklai, p. 71. 43 R. Trautmann, ten pat, p. 466; R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 94; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, 277; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 301. 44 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 208, 209, 234. 45 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 211; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 277. 46 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 208. 127 Lietuvių kalboje labai plačiai vartojamas garsazodinės kilmės, dažniausiai turintis maloninį ar pajuokiamą atspalvį ožkos vardas cibà, plg. taip pat cibė, cibkė, cibaragė, cibūkas „ožiukas“, cibūtis, ciubė „ožka“ (LKŽd., II, 9, 10, 11). Šie žodžiai neatskiriami nuo garsazodžių, vartojamų ožkų šaukimui ar varymui, pvz.: cibà - cibà, cibė - cibė, cibū - cibū, cib - cib, ciubà - ciubà, varymui, pvz.: cibiks, cibikš, cibekšt. Tokie garsazodžiai vartojami beveik visame Lietuvos plote. Garsazodį cibà, o taip pat iš jo kilusius ožkos pavadinimus kai kas laiko germanizmu47, mat, vokiečiai žemaičiai žodį zibbe vartoja „avies“, „ožkos“, „kalės“, „kiškio (patelės)“ reikšme48, plg. Rytų Prūsijos vok. Zibbe „Mutterschaf“49. Iš tikrųjų panašios kilmės žodžiai labai dažnai skolinami iš kaimynų. Tačiau ožkos vardas, o kartu ir minėtas garsazodis galėjo savaime atsirasti ir pačioje lietuvių kalboje. Toks garsazodis įvairiems gyvuliams ir paukščiams šaukti, o taip pat iš šio garsazodžio atsiradę tų gyvulių ir paukščių pavadinimai vartojami daugelyje kalbų, plg. lat. cib - cib, cibu - cibu, cibū - cibū „garsazodis viščiukams šaukti“, lat. ciba „višta (vaikų kalboje)“, cibe, cibina, cibuks „viščiukas“ (EM, I, 378, 379; EH, I, 269), ček. cip - cip „garsazodis vištoms, žąsims, ožkoms šaukti“, cibi - cibi, cib - cib, ci - ci, cic - cic, ček. cibuška „maloninis žąsies vardas“, cibunka, cibenka, ciba „višta“, slovk. cipa „višta“, cipka, ciperka, cipūška, cipulienka50, vok. bavarų zib - zib „garsazodis naminiams paukščiams šaukti“51, liet. čip - čip, čipà „garsazodis viščiukams šaukti“ (LKŽd., II, 23). Panašios fonetinės struktūros garsazodinės kilmės ožio pavadinimas labai plačiai vartojamas Alpių–Karpatų areale, plg. ukr. цап, ček. cap, slovk. cap, lenk. cap, rum. țap, alb. cjap, ital. tsappo, Krimo got. stap52 Garsazodinės kilmės yra ir lat. kizikis „eine Ziege (geringschätzig und scherzweise)“ (EH, I, 607), plg. kiz, kiza, kize (EM, II, 387). Latvių kalbos tarmėse gana plačiai vartojamas vokiškos kilmės ožio pavadinimas, plg. lat. buks „der Bock, das Männchen mancher Vierfüssler“, bucis, bucēns „ein junger Ziegenbock“, bucēns, bucins, buciņš, bucītis, bukelis (EM, I, 344, 346–7; EH, I, 248, 250), bucīte „die Ziege“ (EH, I, 248). Šių pavadinimų šaltinis yra vok. žem. buck „Bock“53. Šios šaknies ožio pavadinimas ide. kalbose gana plačiai vartojamas, bet jo kilmė nėra aiški54. Žodis būkas „miškinis ožys (stirnos patinas)“ (LKŽd., I, 930) randamas ir lietuvių kalboje. Lietuviško žodžio geografija rodytų, kad jis į lietuvių kalbą pateko per latvius. Kaip matome, visos trys baltų kalbos išlaikė seną ide. ožio pavadinimą. Šios šaknies ožkos pavadinimo neišlaikė latvių kalba: jo vietoje įsigalėjo skolinys iš slavų. Labai sudėtingas klausimas yra slaviško ožkos pavadinimo santykis su baltų kalbose išlaikytais ide. pavadinimais. Galimas daiktas, kad tai tos pačios kilmės žodžiai, tik slaviškasis pavadinimas fonetiškai pakito. 47 LKŽd., II, p. 9. 48 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 69. 49 H. Frischbier, Preussisches Wörterbuch, II, Berlin, 1883, p. 492. 50 V. Machek, Et. sl., p. 57–58. 51 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 69. 52 V. Machek, Et. sl., p. 54; M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 281; C. D. Buck, Dict., p. 165; O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 89. 53 J. Sehwers, Sprachlich - kulturhistorische Untersuchungen, p. 20. 54 J. Pokorny, Et. Wb., p. 174; F. Kluge, Et. Wb., p. 87. 128 STAMBIEJI RAGUOČIAI Stambiųjų raguočių, kaip daugelio kitų naminių gyvulių, domestikacijos istorija yra labai sudėtinga. Manoma, kad Europoje daugiausia išplitusios naminių stambiųjų raguočių veislės yra kilusios iš taurų (Bos primigenius), kurių, kaip rodo archeologinės iškasenos ir įvairūs rašytiniai šaltiniai, čia buvo gana daug palyginti dar nesenais laikais. Ypač daug taurų būta Lenkijos, o taip pat Lietuvos, Latvijos teritorijose. Galutinai taurai Lenkijoje išnyko tik XVII amžiaus pradžioje (paskutinė tauro patelė nugaišo 1627 m.). Europos stambiųjų raguočių domestikacijos židiniu laikoma teritorija tarp Viduržemio jūros pakrančių ir Indijos. Jų domestikacijos procesas vyko, be abejo, labai ilgai, galimas daiktas, jis prasidėjo dar VI tūkstantmetyje prieš m. e. ir truko iki II tūkstantmečio prieš m. e.1 Stambiuosius raguočius įvairiems reikalams augino daugelis senovės tautų. Piešiniai rodo, kad šumerai stambiuosius raguočius laikė jau nuo senų senovės. Jų rašte žodis „jautis“ paprastai buvo rašomas linijiniu piešiniu, vaizduojančiu jaučio galvą2. Schemati­nis jaučio galvos piešinys, vėliau įvairių tautų modifikuotas, tapo daugelio alfabetų pirmuoju ženklu, o hebrajiškas jaučio vardas aleph virto šio ženklo pavadinimu – graikų alfa. Dar prieš faraonų laikus stambieji raguočiai buvo auginami Egipte. Jautis labai svarbų vaidmenį vaidino ir senovės egiptiečių religijoje3. Labai anksti stambieji raguočiai auginta ir senovės Kinijoje. Jaučiai, karvės Kinijoje buvo plačiai naudojami kulto reikalams. Turima žinių, kad per iškilmingas religines ceremonijas kartais dievams būdavo aukojama po 40 jaučių, o viename įraše sakoma, kad iš karto buvo paaukota 300 karvių. Pats karalius kartais apžiūrėdavo aukojimui skirtus jaučius4. Karvė labai svarbų vaidmenį vaidinusi ir senovės indų religijoje. Seniausioje religinėje poezijoje indų dievai ir deivės dažniausiai lyginami su jaučiais ir karvėmis. Apie stambiųjų raguočių populiarumą ir svarbą gražiai kalba ir tas faktas, kad, pavyzdžiui, senovės indų kalbos žodžio gāviṣṭiḥ „kova, troškimas“ (< gāuḥ „karvė, galvijas“ + eṣati „ieško“) pirminė reikšmė yra buvusi „troškimas įsigyti karvių“5. Stambiųjų raguočių kaulų randame ir daugelio Europos vietų neolito laikotarpio archeologinėse iškasenose. Indoeuropiečių tautoms stambieji raguočiai, ypač karvės, buvo pagrindinis vertės ir mainų matas. Raguočiais būdavo apskaičiuojama žmonių pirkimo kaina. „Avestoje“ nurodoma, kad raguočiais buvo mokamas hono- 1 C. Keller, Die Abstammung der ältesten Haustiere, p. 116–168; E. A. Богданов, Происхождение домашних животных, Москва, 1937, p. 110–167; O. Keller, Tiere des classischen Altertums, p. 57–62; K. Пававер, Формирование тернофауны и изменчивость млекопитающих Прибалтики в голоцене, p. 307–340; K. Paaver i P. Kulikauskas, Acta Baltico-Slavica, 2, p. 264–265. 2 M. Hilzheimer, Haustier, – M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 219; V. I. Avdijevas, Senovės rytų istorija, p. 95; Д. Дирингер, Алфавит, Москва, 1963, p. 64. 3 C. Keller, ten pat, p. 119–121; M. Hilzheimer, ten pat, p. 219; V. I. Avdijevas, ten pat, p. 171. 4 V. I. Avdijevas, ten pat, p. 576, 582. 5 C. Keller, ten pat, p. 123; V. I. Avdijevas, ten pat, p. 543–544; M. Mayrhofer, Et. Wb., p. I, 331. 9. Baltų ir slavų kalbų ryšiai 129 raras gydytojams ir dvasininkams. Senovės airiai karvėmis mokėję baudas, mitus ir t.t.6 Tiek archeologinės iškasenos, tiek įvairūs rašytiniai dokumentai rodo, kad slavų kraštuose stambieji raguočiai taip pat buvo labai išplitę naminiai gyvuliai. Jaučiai ūkyje buvo pagrindinė traukiamoji jėga7. Lietuvos teritorijos gyvenvietėse, datuojamose II tūkstantmečio prieš m. e. pradžia, stambiųjų raguočių kaulų randama daugiau, negu kitų naminių gyvulių. Ir vėlesnio laikotarpio, pavyzdžiui, I—IV m. e. amžiaus, Nemenčinės, Migonių, Dovainonių, Bačkininkėlių piliakalnių iškasenose tarp rastų naminių gyvulių kaulų stambiųjų raguočių kaulai sudaro didžiausią procentą8. Stambiųjų raguočių pėdsakai II tūkstantmečio prieš m. e. iškasenose aptinkami ir dabartinės Latvijos teritorijoje9. Stambieji raguočiai, ypač jaučiai, dažnai minimi ir įvairiuose Lietuvos istorijos šaltiniuose10. Senasis indoeuropiečių stambiojo raguočio pavadinimas, atstatomas į prolytę *guou-, gerai išlaikytas daugelyje ide. kalbų, plg.: skr. gauḥ „galvijas“, av. gauš, gr. at. βοῦς „galvijas, karvė“, lot. bōs, -vis „jautis, bulius, karvė“, sen. vok. aukšt. chuo „karvė“, arm. kov, sen. air. bō, toch. A ko, toch. B kau, sen. rus. говядо „jautis“, lat. gūovs „karvė“11. Pirminė ide. *guou- reikšmė gana neaiški. Vieni tyrinėtojai šį ide. stambiojo raguočio pavadinimą laiko skoliniu iš neindoeuropietiškų kalbų, kiti jo kilmę mėgina aiškinti, remdamiesi indoeuropietiška medžiaga. Pirmieji ide. *guou- sieja su šumerų gu (senesnė forma gud) „galvijas, bulius“, kinų ngú, tibetiečių go-lang „bulius“, ketų (Jenisejaus ostiakų) kuos „galvijas“. Pavyzdžiui, G. Ipsenas mano, kad indoeuropiečiai galvijo, kaip kulto gyvulio, pavadinimą yra gavę iš šumerų maždaug trys tūkstančiai metų pr. m. e.12 Antrieji ide. *guou- sieja su gr. βόσκω „ganau, šeriu“, βοσκή „pašaras, ganykla“, βοτόν „piemuo“, liet. gaujà, gùiti, guotas „banda, būrys“13. O. Trubačiovas, iš dalies pritardamas tokiam ide. *guou- kilmės aiškinimui, mano, kad tiek galvijo pavadinimas, tiek čia ką tik minėti žodžiai yra ide. *gue-/*guo- „eiti“ (plg. got. giman, gr. βαίνω, lot. venio, het. wem-) raidos rezultatas. Tokiu būdu pirminė ide. *guou- reikšmė būtų „einanti (banda)“, plg. semantiškai tuo pačiu būdu atsiradusius ir panašią reikšmę vartojamus žodžius: gr. πρόβατα, sen. isl. gandandi fē14. M. Budimiras ide. *guou- mėgino sieti su ide. *gueā „lenkti“, daugiausia remdamasis faktu, kad kai kurioms laukinių stambiųjų raguočių veislėms būdingos 6 O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, I, p. 161—162, 255, 371—372; C. Keller, ten pat, p. 123. 7 Л. Нидерле, Славянские древности, p. 320; W. Hensel, Die Slawen im frühen Mittelalter, p. 85—91. 8 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, p. 79, 252—253; K. Паавер, ten pat, p. 368, 371; K. Paaver i P. Kulikauskas, ten pat, p. 268. 9 Latvijas PSR vēsture, I, p. 11; K. Паавер, ten pat, p. 367—370. 10 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, p. 575. 11 J. Pokorny, Et. Wb., p. 482—483. 12 G. Ipsen, IF, 41, p. 175—177; H. Wagner, KZ, 75, p. 58—75; O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 38; J. Pokorny, Et. Wb., p. 483. 13 J. Pokorny, Et. Wb., p. 483. 14 O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 39. 130 iššokusios kupros¹⁵. A. Briukneris šį ide. galvijo vardą siejo su skr. gu „cacare“, gūhah „mėšlas, išmatos“, lenk. gówno¹⁶. Pritariant indoeuropietiškai *gʷou- kilmei, gal būt, labiausiai įmanomas jo siejimas su ide. *gʷe-/*gʷo- „eiti“. Tačiau semantiškai, mums atrodo, šį gyvulio vardą būtų geriau aiškinti ne kaip „einantis“, bet kaip „gimęs“. Tokiam aiškinimui pritartų liet. kėltuva „galvijas“: liet. kė́lti, kilti, kiltis; gr. πόρτις „veršis, jauna karvė“, arm. ort „veršis“, oset. firton „galvijas“: liet. perėti, lot. pario, -ere „gimdyti“¹⁷. Ide. *gʷou- su nauja tik slavų kalboms būdinga priesaga -ed- išlaikyta visose slavų kalbose. Tiesa, kai kuriose kalbose šios šaknies žodžiai jau nėra vartojami „stambiojo raguočio“ reikšme, o išlikę tik minėto gyvulio mėsos pavadinime, plg.: sen. sl. goveždb „galvijas“, sen. rus. говядо „jautis“, rus. говядина „jautiena“, ukr. гов’ядина, baltr. гаўяда „galvijas“, bulg. говедо, serb.-chorv. говедо „jautis“, slov. govẹdo „galvijas“, ček. hovado, slovk. hovado, lenk. owiezina „jautiena“, aukšt. luž. howjado „galvijas“, žem. luž. gowedo¹⁸. Senasis ide. galvijo pavadinimas veikiausiai išlaikytas ir kitame sudurtiniame slavų kalbų žodyje — sen. sl. gumъno „klojimas“, rus. гумно, ček. humno ir kt. < *gu- „galvijas“ + *meti „minti“, rus. мять. Vadinasi, pirminė gumъno reikšmė „vieta, kur galvijai mina (pedus)“¹⁹. Kai kurie tyrinėtojai senojo galvijo pavadinimo pėdsakus linkę įžiūrėti ir slavų: rus. говно „mėšlas, išmatos“, ček. hovno ir kt. Tokiu būdu pirminė rus. говно reikšmė būtų „galvijo mėšlas“²⁰. Tačiau minėtas slavų žodis turi ir kitą gana patikimą etimologiją: siejamas su skr. gūthah „išmatos“²¹. Tiesa, A. Briukneris, kaip minėjome, su skr. gūthah, gu- „cacare“ siejo ir mūsų aptariamą ide. galvijo pavadinimą²². Tačiau tokia etimologija sunkiai pagrindžiama. Nepatikimas ir V. Macheko aiškinimas, kur slaviško galvijo pavadinimo gov- mėginamas sieti su liet. galvijas, vok. Kalb „veršis“²³. Taigi ide. *gʷou- slavų kalbose išlaikyta gana gerai. Iš baltų kalbų šis galvijo pavadinimas labai gerai išlaikytas latvių kalboje: lat. gùovs tiksliai atitinka kitų ide. kalbų šios šaknies galvijo pavadinimus. Tačiau latvių kalboje gùovs vartojama tik „karvės“ reikšme. Šalia gùovs plačiai vartojamos ir mažybinės bei kitokios priesaginės formos: guōtiņa, guōsniņa, guostina, guovīte, guoliņa, guoča, guosnele, guošnele, guotele, guovīņa, guōtele, guōtelēns, guotulēns (EM, I, 692–3; EH, I, 424). Gana neaišku, ar ide. *gʷou- yra lietuvių kalboje. K. Būga su šia ide. šaknimi siejo liet. guotas „banda, būrys, gauja“, aiškindamas, kad pirminė liet. guotas reikšmė buvusi „karvynas; karvių būrys“²⁴. E. Frenkelis liet. guotas sieja ne tiesiog ¹⁵ M. Булдимир, Южнославенски филолог, 6, Београд, 1926–1927, p. 171; nurodoma iš O. Trubačiovo, ten pat, p. 39. ¹⁶ A. Brückner, Sl. et., p. 154. ¹⁷ J. Pokorny, Et. Wb., p. 818. ¹⁸ О. Н. Трубачев, Происхождение…, p. 35–36. ¹⁹ M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 321; V. Machek, Et. sl., p. 150; О. Н. Трубачев, Происхождение…, p. 37; F. Slawski, Sl. et., I, p. 377–378. ²⁰ H. Hirt, IF, 37, p. 236; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 282. ²¹ F. Slawski, Sl. et., I, p. 331; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 282. ²² A. Brückner, Sl. et., p. 154. ²³ V. Machek, Et. sl., p. 141. ²⁴ K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 353. 8* 131 su ide. *gʷou-, bet su gr. βόσκω „ganau, šeriu“ ir kitais jo giminaičiais²⁵, kurie, kaip matėme, savo ruožtu taip pat yra siejami su senuoju ide. galvijo pavadinimu. Tačiau lietuvių kalboje esama žodžių, kurie vartojami karvės reikšme ir kurių fonetika rodo, kad jie negali būti atskiriami nuo aptariamojo ide. galvijo pavadinimo; tai liet. guõtė „karvė“, guõtena „jauna karvė“ (LKŽd., III, 740–1), gūtė „maloninis karvės vardas“ (LKŽd., III, 764). Bet šie lietuvių kalbos žodžiai yra labai siaurai vartojami, o be to, neaišku, ar jie nėra skoliniai. Pirmiausia liet. guõtena, kaip rodytų jo geografija (Šatės), gali būti kilęs iš lat. guotina ar kitos panašios formos. Liet. guõtė užfiksuota dainoje, kuri irgi užrašyta Latvijos pasienyje („Šiu namo, guote, šiu namo, raguote!“). Lat. guota veikiausiai yra naujai padaryta iš mažybinės formos guotene (EM, I, 692). Tačiau lietuvių kalboje, be čia minėtų žodžių, vartojamų Latvijos pasienyje, forma guõtė „netikusi moteris; apsileidėlė“, kurios pirminė reikšmė galėjusi būti „karvė“, aptinkama Liškiavos, Veisiejų apylinkėse, kur tiesiog iš latvių kalbos ji negalėjo patekti. Gana neaiškus ir liet. guõtė „lakštabudžių šeimos valgomas grybas (Hygrophorus)“ santykis su anksčiau minėtais žodžiais. K. Būga šį grybo pavadinimą siejo tiesiog su liet. guõtas „banda, būrys“, nes, anot K. Būgos, grybas tokiu vardu pavadintas dėl to, kad auga krūvomis, t.y. guotais („Guõtais „krūvomis, tiltais, būriais“ augančias būdis vadiname guõtėmis“, Slnt; guõtės auga tiltais „krūvomis“ Jnš, Kp, Šiauliai)²⁶. Tačiau liet. guõtė kilmę galima aiškinti ir kaip „karvės grybą“, plg. taip pat lat. guotenes arba guovju pekas „Kuhpilz (agaricus cinnamomus)“ (EM, I, 692). K. Būga „Aistiškuose studijuose“ yra nurodęs lietuvių vietovardį Guovainiai, kurį jis siejo su lat. guovs²⁷. Šią K. Būgos mintį pakartojo ir E. Frenkelis²⁸. Tačiau kituose Lietuvos vietovardžių šaltiniuose formos Guovainiai nerandame. K. Būga veikiausiai galvoje turėjo Šilalės rajono kaimą Gūvainiai, iš kurio, gal būt, ir buvo atstatyta forma Guovainiai. Su senuoju karvės pavadinimu tikriausiai sietinas upelio vardas Gūragjis < guovs + rāgas (Kuršėnai) ir iš jo atsiradęs kaimo pavadinimas Gūragiai²⁹. Latvijos teritorijoje su žodžiu guovs sietinų toponimų yra labai daug³⁰. Vadinasi, tam tikrų senojo ide. *gʷou- pėdsakų galima rasti ir lietuvių kalboje. Prūsų kalbos paminkluose šio ide. galvijo pavadinimo pėdsakų nėra. Apskritai iš visų baltų ir slavų kalbų šis pavadinimas geriausiai išlaikytas latvių kalboje. Vėliau, matyt, ūkyje svarbiausią vaidmenį pradėjus vaidinti galvijo patelei, bendras galvijo pavadinimas latvių kalboje buvo perkeltas jo patelei — karvei. Tuo tarpu slavų kalbose ir lietuvių kalboje įsigalėjo naujas karvės pavadinimas; tai rus. корова, ukr. корова, baltr. kapoba, bulg. крава, serb.-chorv. krava, slov. kráva, ček. kráva, slovk. krava, lenk. krowa, kaš. karva, krova, aukšt. luž. kruwa, žem. luž. krowa³¹, liet. karvė, pr. kurwis „jautis“. Šis pavadinimas, atrodo, turi ²⁵ E. Fraenkel, Et. Wb., p. 177. ²⁶ K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 353. ²⁷ K. Būga, Aistiški studijai, Peterburgas, 1908, p. 25. ²⁸ E. Fraenkel, Et. Wb., p. 177. ²⁹ Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. 55. ³⁰ J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I, 1, p. 343–344. ³¹ M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 629–630; О. Н. Трубачев, Происхождение..., p. 40. 132 patikimą etimologiją: daugelis tyrinėtojų jį sieja su lot. cornu „ragas“, gr. κεραός „raguotas“. Tos pačios kilmės yra ir lot. cervus „briedis“, kimr. carw, bret. karo, pr. sirwis „stirna“ ir kt. Galimas daiktas, jog baltų ir slavų karvės pavadinimui buvo perkeltas briedžio ar kurio kito laukinio raguočio vardas, pirmiausia, gal būt, kokiai nors plačiaragių karvių veislei. Įdomu, kad panašus procesas vyko ir kitose kalbose, plg. taip pat lot. cornu, gr. κεραός siejimus su vok. Rind „galvijas“, alb. ka (< *k’ru) „jautis“32. Su tokiu liet. karvė, rus. корова ir kt. kilmės aiškinimu nesutiko V. Machekas. Jis šį karvės pavadinimą siejo su skr. cárvati „triuškina, kremto“, aiškindamas, jog pirminė jo reikšmė buvusi „gromuluotojas“33. Tačiau ši etimologija platesnio pritarimo nesusilaukė. Ji nepatikima ypač dėl to, kad pats skr. cárvati yra labai neaiškios kilmės žodis34. Latvių kalboje aiškesnių liet. žodžio karvė giminaičių pėdsakų nėra: lat. karva „eine alte, magere Kuh; verspottende Bezeichnung eines Frauenzimmers; Schimpfname für Kühe“ (EM, II, 165; EH, I, 590) veikiausiai yra skolinys iš lietuvių kalbos. Prūsų kalboje, kaip jau minėjome, šios šaknies žodis vartojamas „jaučio“ reikšme. Be Elbingo žodynėlio (672 žodis – Curwis Ochze), III katekizme yra vns. gal. forma kurwan. Kai kurie tyrinėtojai35 pr. curwis laiko skoliniu iš lenkų kalbos (seniausiuose lenkų raštuose karw dažniausiai reiškia „seną, tingų jautį“). Tačiau vis dėlto labiau tikėtina, jog pr. curwis yra savas žodis36. Ši šaknis gana gausiai aptinkama ir prūsų toponimijoje: Corwedompne < pr. curwis + dompne : lat. dubens „der Boden, Grund, Tiefe“, Korwelaucken < pr. curwis + pr. laucks „laukas“, Kurwingen < pr. curwis + -ing-, Curwin37. Baltų ir slavų kalbos turi tik joms būdingą jauniklio galvijo pavadinimą, tai: sen. sl. telice, rus. теленок, ukr. теля, baltr. цяля, bulg. теле, serb.-chorv. теле, slov. tele, ček. tele, slovk. tel’a, lenk. cielę, kaš. celą, aukšt. luž. čelo, žem. luž. šele, liet. tėlias, teliūkas, lat. telš, teļēns38. Tiek baltų, tiek slavų kalbose randame daug išvestinių šios šaknies žodžių, plg. liet. telinga, teliuotis, lat. telidze „eine trächtige Kuh“, teļuoties „kalben“, rus. стельная „telinga“, rus. телиться „teliuotis“ ir kt. Tur būt, sunku būtų rasti kitą baltų ir slavų kalbų gyvulio pavadinimą, kuris turėtų tiek daug savo kilmės aiškinimų, kiek šis. Deja iš tų aiškinimų kol kas nėra nė vieno labiau priimtino. 32 J. Pokorny, Et. Wb., p. 574–577; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 225; F. Kluge, Et. Wb., p. 600; H. Hirt, Indogermanische Grammatik, II, Heidelberg, 1921, p. 117, 130; A. Bezzenberger, BB, 17, p. 216; B. Порциг, Членение индоевропейской языковой области, Москва, 1964, p. 259–260; R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 119; A. Brückner, Sl. et., p. 271. 33 V. Machek, Et. sl., p. 233; V. Machek, KZ, 64, p. 262–263. 34 M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 379. 35 A. Brückner, Sl. et., p. 271; J. Pokorny, Et. Wb., p. 577. 36 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 366; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 129; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 225. 37 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 30, 70–71, 77; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 199. 38 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 90; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1077–1078; O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 44. 133 H. Petersonas šį pavadinimą siejo su arm. t’alun „storas“, skr. tilvilah „turtin- gas, vaisingas“⁳⁹. Tačiau kitų tyrinėtojų tarpe pastaroji etimologija didesnio pritarimo nesusilaukė. J. Mikola liet. tėlias ir kt. siejo su liet. talokas „suaugusi duktė; jauna mergaitė“, liet. lokyš, pr. clokies⁴⁰. G. Ilinskis jį siejo su lot. stolidus „kvailas, beprasmis; neturis jėgos“, stultus, sen. vok. aukšt. stilli „tylus, ramus“, liet. tylus⁴¹. Smiešekas slav. telę siejo su lot. tollo, -ere „pakelti“, sen. vok. aukšt. dolēn „kęsti, pakelti“⁴². Tokiam aiškinimui iš dalies linkę pritarti ir kiti tyrinėtojai. Pirminė šio gyvulio vardo reikšmė galėtų būti „pagimdytas“, plg. got. barn „vaikas“: *bher- „nešti“⁴³. A. Becenbergeris liet. tėlias mėgino sieti su gr. πέλεας „kuilys“⁴⁴. Labai originaliai žodžio telę kilmę aiškino V. Machekas. Jo nuomone, slav. telę, liet. tėlias ir kt. formos yra kilusios iš ilgesnės formos (panašiai kaip ček. Řina < Kateřina), atitinkančios lot. vitulus „veršis, buliukas“, gr. ἔπαλον, kurios sietinos su ide. *uet- (gr. ἔτος) „metai“. Taigi pirminė telę reikšmė būtų „metinis“⁴⁵. Liet. tėlias, slav. telę kilmę mėgino aiškinti ir K. Būga: jis šiuos žodžius buvo linkęs sieti su sl. tělo „kūnas“⁴⁶. Taigi aiškinimų daug, tačiau visi kelia rimtų abejonių⁴⁷. Mums atrodo, labiausiai verta dėmesio yra V. Macheko etimologija. Ją remia nemažas ide. gyvulių pavadinimų būrys, kaip tik sietinas su ide. *uet- „metai“ šaknimi, plg. skr. vatsáh „vienerių metų gyvulys; veršis; galvijas“, vatsakāh „veršiukas“, alb. vjetë „veršis“, got. wiprus „metinis eriukas“ ir kt.⁴⁸. Silpnoji V. Macheko etimologijos pusė yra fonetika. Tačiau ir čia, mums rodos, negalima kategoriškai nuneigti, kad iš *uet-elo- negalėjo atsirasti forma *tel-. Liet. telyčia „jauna, neturėjusi veršio karvė“, kaip rodo šio žodžio priesaga, kilo iš rus. телица arba baltarusiškos šio žodžio formos⁴⁹. Tokios pat kilmės yra ir lat. telica⁵⁰. Baltų kalbose plačiai vartojamas ir kitas galvijo pavadinimas, kuris lietuvių kalboje savo reikšme gana artimas ką tik aptartajam. Tai liet. veršis, lat. vērsis, pr. werstian. Slavų kalbose šio pavadinimo pėdsakų nesama. Liet. veršis šiuo metu literatūrinėje kalboje ir didelėje tarmių dalyje vartojamas jauniklio galvijo reikšme, plg. t. p. veršinga, veršiuotis, kurie savo vartosena nesiskiria nuo anksčiau minė- 39 H. Petersson, Arische und armenische Studien, Lund, 1920, p. 29; M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 505. 40 J. Mikkola, BB, 22, p. 245. 41 Г. Ильинский, РФВ, 60, p. 421–424. 42 Smieszek, Materiały i Prace Komisji Językowej Akademii Umiejętności, IV, p. 397–401, plg. M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 90. 43 J. Pokorny, Et. Wb., p. 1061; C. D. Buck, Dict., p. 155. 44 A. Bezzenberger, BB, 27, p. 176. 45 V. Machek, Et. Sl., p. 524. 46 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 318, 625. 47 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 90; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1077; F. Slawski, Sl. et., I, p. 99; O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 44–45. 48 J. Pokorny, Et. Wb., p. 1175. 49 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1078. 50 EM, IV, p. 160. 134 tų telinga, teliuotis. Tačiau dalis tarimų (daugiausia dzūkų) žodį veršis vartoja „bulius, jaučio“ reikšme. Tokia reikšmė šis žodis randamas K. Širvydo žodyne („Stadnik/taurus. Wierśis“, I leid., 174; „Byk. Taurus/Werbis“, V leid., 22). Lat. veršis vartojamas tik „jaučio, buliaus“ reikšme. Pr. werstian (Elbingo žod. 674 žodis), kuris veikiausiai kilęs iš formos *werstian, kur -ist- yra mažybinė priesaga⁵¹. Jis užfiksuotas „veršio (Kalb)“ reikšme. Tokiu būdu pirminė liet. veršis reikšmė yra „bulius, jautis“. S. D. Bakas klydo, angl. bullock „buliukas“ reikšmės pasikeitimo į „jautis“ paralelę įžiūrėdamas lat. veršis „jautis“ < „veršis“⁵². Liet. veršis, lat. vērsis, pr. werstian siejami su lot. verres „kuilys, meitelis“, skr. vṛṣah „bulius, jautis“, vṛṣṇih „vyriškas; tekis“, vṛṣaṇah „pautai“. Toliau šie žodžiai siejami su ide. *auer- „drėkinti, apšlapinti, tekėti“, plg. skr. vār „vanduo“, toch. A wăr ir kt. Tokiu būdu pirminė liet. veršis ir kt. reikšmė būtų „išleidžiantis sėklą, šlapinantis“. Šiai etimologijai galima nurodyti nemaža semantinių paralelių, plg. rus. вепрь „kuilys“: skr. vāpati „išmeta (sėklą)“, got. auhsa „jautis“, skr. ukṣā „bulius“: skr. ukṣáti „apšlaksto“, lot. ūrus „stumbras“, šved. dial. ure „bulius“: sen. isl. úr „smulkus lietus“. Tiesa, kai kurios šios paralelės kelia abejonių, bet su ką tik minėtu liet. veršis kilmės aiškinimu sutinka dauguma tyrinėtojų⁵³. Lietuvių kalboje vartojamas ir tik šiai vienai kalbai būdingas karvės patino pavadinimas jautis. Tarimų dalyje šis žodis vartojamas ne apskritai karvės patino reikšme, o kastruoto, žemės ūkio darbams naudojamo galvijo reikšme. Tokia veikiausiai ir buvusi pirminė šio žodžio reikšmė. Kaip šalia žirgo atsirado arimui naudojamas gyvulys arklys, taip ir šalia veršio atsirado jautis „į jungą kinkomas veršis“. Žodis jautis iš pradžių galėjo netgi būti vartojamas tik junginyje su veršis. Liet. jautis etimologija nekelia abejonių: jis siejamas su skr. yāuti „riša, kinko“, liet. jungas, jaug tas „diržas, kuriuo pririšamas dirbamam jaučiui prie ragų jungas“ ir kt., plg. dar su ta pačia ide. šaknimi siejamus sen. isl. eykr „darbinis gyvulys, arklys“, skr. yōgyaḥ „darbinis gyvulys“⁵⁴. Prūsiškas vandenvardis Jautin rodytų, kad senovės prūsai irgi yra turėję žodį, tiksliai atitinkantį liet. jautis⁵⁵. Panašiai kaip lietuvių kalboje, veislinis ir darbinis jautis slavų kalbose taip pat turi atskirus pavadinimus, plg. rus. бык „bulius“, rus. вол „jautis (darbinis)“. Tačiau šie pavadinimai neturi nieko bendra su atitinkamais baltų kalbų buliaus ar jaučio pavadinimais. Be to, jie veikiausiai gana nesenos kilmės ir tik slavų kalboms būdingi žodžiai⁵⁶. Tiesa, rus. бык, kuris daugelio tyrinėtojų siejamas su veiksmažodžiu, reiškiančiu „baubti, bliauti“ (plg. ček. býkati), turi tikslų atitikmenį ir lietuvių kalboje, plg. liet. būkas „Bota u rus stellaris“⁵⁷: liet. būkti „baubti, bliauti“, baūkti. Liet. būkas kilmę labai gražiai patvirtina jo sinonimai — baūblys : liet. baūbti, rėklys : liet. rėkti. 51 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 53. 52 S. D. Buck, Dict., p. 153. 53 J. Pokorny, Et. Wb., p. 80–81; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1228–9; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 652; EM, IV, p. 565; F. Kluge, Et. Wb., p. 518; R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 353; F. Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, p. 234. 54 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 191; J. Pokorny, Et. Wb., p. 508–510; R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 110. 55 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 51, 233. 56 M. Vasmer, Et. Wb., I, 158, 216; O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 41–44; F. Sławski, Sl. et., I, p. 52. 57 И. Эндзелин, Lingua Posnaniensis, 1, p. 3. 135 Lietuvių literatūrinėje kalboje, o taip pat kai kuriose tarmėse vartojamas veislinio jaučio pavadinimas būlius. Šis žodis, kaip ir lat. būlis, pasiskolintas iš vokiečių, plg. Rytų Prūsijos vok. boll, bull, vid. vok. žem. bulle58. Vokiškas veislinio jaučio pavadinimas siejamas su ide. *bhel- „išpūsti, pūsti, tinti“, plg. angl. ballock „testiculus“; gr. φαλλός „penis“, sen. air. ball ir kt. 59 Vadinasi, veislinis jautis tokį vardą būtų gavęs nuo savo lyties organų. Kaip minėjome, baltų kalbos ide. *guou „galvijo“ reikšmė neišlaikė. Tačiau jose randame keletą kitokios kilmės galvijo pavadinimų. Lietuvių ir senovės prūsų kalbose gerai išlaikyta ide. *peku-, kurios pirminė reikšmė, daugelio tyrinėtojų nuomone, buvo „pešamas, vilnos gyvulys, avis“, o paskui išsirutuliojo galvijo apskritai reikšmė. Ide. *peku- siejama su gr. πέκω „kerpu, šukuoju“, lot. pecto, -ere „šukuoti“, liet. pėšti, gr. πέκος „vilna“ ir kt. Iš šios šaknies kilusį galvijo pavadinimą turi nemaža ide. kalbų, plg. skr. páśuh „galvijas, gyvulys“, av. pasu- „galvijas, mažas galvijas“, lot. pecū „galvijas“, sen. vok. aukšt. fihu „galvijas“ (got. faihu „turtas“)60. Liet. pėkus dažnai pasitaiko senuosiuose raštuose. Kaip rodo akademinio lietuvių kalbos žodyno kartoteka, dar palyginti neseniai šis žodis buvo gyvas Švenčionių apylinkėse. Šiuo metu liet. pėkus gyvas tik Baltarusijos TSR esančiose lietuvių salose (Zietela). Švenčionių apylinkėse užfiksuota ir forma pėkas, kuri vartota ne tik „galvijo“, bet ir perkeltine „kvailio“ reikšme. Šis galvijo pavadinimas gerai išlaikytas ir prūsų kalbos paminkluose: katekizmuose penkis kartus užfiksuota vnsk. gal. forma pecku ir du kartus to paties linksnio forma peckan61. Anksčiau dalis kalbininkų, jų tarpe ir K. Būga, šiuos baltų kalbų galvijo pavadinimus laikė germanizmais. K. Būgos nuomone, prūsai savo žodį gavo iš gotų, o per prūsus jis pateko ir į lietuvių kalbą62. Pagrindinė priežastis tokiai nuomonei atsirasti buvo tai, kad baltiškose šio žodžio formose vietoj laukiamo (š)s yra k. Tačiau baltų kalbose vietoj laukiamo sibilanto veliarinis aptinkamas ir kituose žodžiuose, kurių niekas nemėgina laikyti skoliniais63. E. Hermanas, įrodinėdamas liet. pėkus neskolintinę kilmę, ypač rėmėsi šio žodžio reikšmės specifika („galvijas, mažas galvijas, avis“)64. Latvių kalboje ide. *peku- „galvijas“ nėra išlaikyta, nesama šio žodžio pėdsakų ir slavų kalbose. Lietuvių kalboje gana plačiai vartojamas tik šiai kalbai būdingas galvijo pavadinimas, sietinas su veiksmažodžiu kėlti65: kėlta, kėltai (daugiskaitinė forma), kėltava, kėltuva, keltuvà, kėltos „karvių pulkas“, kėltuvė „karvė“, keltuvė, kėltuvės „galvijai, banda“. Kartais žodis kėltuva vartojamas ir apskritai gyvulio, netgi naminio 58 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 64; EM, I, p. 348; K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, Kaunas, 1934, p. 37; J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, p. 20. 59 F. Kluge, Et. Wb., p. 110; J. Pokorny, Et. Wb., p. 120–121; C. D. Buck, Dict., p. 154. 60 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 564; J. Pokorny, Et. Wb., p. 797; F. Kluge, Et. Wb., p. 822. 61 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 392. 62 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 85, 86; III, p. 496, 897. 63 E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, Heidelberg, 1950, p. 13–18. 64 E. Hermann, AfslPh, 40, p. 161; Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo–Bergen–Tromsö, 1966, p. 93; J. Otrębski, Die Sprache, 12, p. 50–51. 65 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 238. 136 paukščio reikšme (plg. Kėltuvos „karvės, arkliai, avėlės, kiaulės, žąsės“ K. Būga (Ad.), Ožka negadna kėltuva ir t.t.) (LKŽd., V, 530–1, 551–2). Forma kėltuva taip pat yra vartojama ir „galvijų būrio, bandos“ reikšme. Minėti galvijo pavadinimai vartojami rytinėse lietuvių kalbos tarmėse, o taip pat kai kuriuose senuosiuose raštuose, pvz., formą kėltuva gana dažnai vartoja K. Širvydas, pasitaiko M. Mažvydo, J. Bretkūno raštuose. Tik lietuvių kalbai būdingas ir žodis galvijas „gyvulys (ppr. naminis, raguotis); žvėris“. V. Mačekas liet. galvijas, kaip matėme, mėgino sieti su slav. gov- (rus. говядо ir kt.) ir vok. Kalb „veršis“. Tačiau toks siejimas sunkiai pagrindžiamas: liet. galvà reikšmė „atskiras žmogus ar gyvulys“ (plg. Karvių su telyčiom peržiem aštuonios galvos reiks išliūobti, LKŽd., III, 79) rodo, jog galvijas neatskiriamas nuo galvà, plg. Volfenbiutelio Postilės pekui galvui, o taip pat vok. so und soviel Haupt Rindvieh66. Lat. luõps „galvijas, gyvulys“, kuris yra visiškai vienišas tiek baltų, tiek ir slavų kalbose, atitikmenį turi albanų kalboje – alb. lopë „karvė“. Tai viena iš nedaugelio baltų ir albanų kalbų leksinių izoglosų. Su šiais žodžiais mėginama sieti ir šveicarų vok. loobe, lioba „karvė“67. Tačiau pastarieji gali būti ir kokie nors naujai atsiradę siaurai vartojami karvės pavadinimai. J. Mikola lat. luõps mėgino kildinti iš *lampas, o pastarąjį sieti su got. lamb „ėriukas“68. Tačiau siejimas su alb. lopë „karvė“, mums atrodo, yra įmanomesnis. Iš lat. luõps veikiausiai kilo ir liet. lūopas „nerangus žmogus, liurbis, žioplys“ (LKŽd., VII, 692). Liet. lopas „galvijo“ reikšmė aptinkamas S. Daukanto raštuose (LKŽd., VII, 648), kur jis pateko, be abejo, iš latvių kalbos. Labai neaiškus ir vienišas baltų kalbų gyvulininkystės srities leksikoje yra prūsiškas karvės vardas klente (Elbingo žodynėlio 673 žodis), clynth (Grūnavo žodynėlio 4 žodis). Abiejuose prūsų kalbos paminkluose jis užfiksuotas „karvės“ reikšme69. Be to, šis karvės pavadinimas, atrodo, yra palikęs pėdsakus ir prūsų toponimijoje, plg. vietovardį Clynteyne < pr. clynth + suf. -ein70. Taigi minėto prūsiško karvės vardo autentiškumas nekelia abejonių. Pr. klente kilmė mėginama gana įvairiai aiškinti. A. Becenbergeris pr. klente (jo nuomone, iš *tlentē) siejo su gr. πτέλας „kuilys“, liet. tėl̃ias71. L. Geitleris prūsiškąjį karvės pavadinimą siejo su rus. кляча (< *кле́тя) „kuinas, prasta kumelė“72. Čekų kalbininkui pritarė ir J. Mikola73. A. Briukneris pr. klente kildino iš lenk. klępa „sena karvė“74, plg. t.p. slov. klęka „liesa karvė, kuinas“. Mažiausiai įtikėtina, atrodo, yra A. Becenbergerio etimologija. 66 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 132. 67 EM, II, p. 528; J. Pokorny, Et. Wb., p. 654. 68 J. Mikkola, BB, 21, p. 219–220. 69 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 360. 70 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 66, 233. 71 A. Bezzenberger, BB, 27, p. 176. 72 L. Geitler, Litauische Studien, Prag, 1875, p. 65. 73 A. Mikkola, AfslPh, 39, p. 12. 74 A. Brückner, AfslPh, 20, p. 504. 137 Kiti tyrinėtojai, aiškindami pr. klente kilmę, galimas daiktas, eina teisingu keliu. Mums atrodo, kad toks prūsų kalbos karvės pavadinimas galėjo atsirasti pačioje prūsų kalboje iš atitinkamo, tačiau šios kalbos paminkluose neužfiksuoto veiksmažodžio, plg. liet. klẽnkti „sunkiai, vargingai eiti“, lat. klencēt. Slavų kalbose iš tos pačios šaknies veiksmažodžio, plg. rus. клякать „klupti“, s. sl. klẽčati, slov. klẽkati „klupti, svyruoti, netvirtai laikytis“ ir kt.75 taip pat savarankiškai atsirado atitinkami gyvulio pavadinimai. Karvei iš visų naminių gyvulių kaip tik ir būdingiausia lėta, sunki eisena. Tokiu būdu visos trys baltų kalbos turi skirtingus karvės pavadinimus. Seniausią pavadinimą išlaikė latvių kalba. Lietuvių ir prūsų kalbose pastarąjį pavadinimą, atitinkantį lat. giòvs, išstūmė naujesnis (liet. kárvė, pr. curwis). Prūsų kalboje karvės pavadinimas, atliepiantis liet. kárvė, neįsigalėjo veikiausiai dėl to, kad šios šaknies žodis buvo vartojamas „jaučio“ reikšme. Baltų kalbose esama daug įvairių galvijo, dažniausiai karvės, vardų, kurie susiję su kuria nors šio gyvulio ypatybe, ypač daug tokių vardų randame latvių kalbos tarmėse. Pati gausiausia jų grupė susijusi su atitinkama gyvulio spalva. Lat. aûbe „eine Kuh mit weissem Kopf“ (EH, I, 183), plg. lat. aûbe „Haube“ < vok. Haube76. Lat. bale „Name einer weissen Kuh“ (EH, I, 200), plg. lat. bāls „blass, bleich“. Lat. bāltaste „Name einer Kuh mit weissem Schwanz“ (EH, I, 201) < bālts+aste „uodega“. Lat. bāltkāja „Name einer Kuh mit weissen Beinen“, baltkājena (EH, I, 202) < bālts+kāja „koja“. Lat. bāltāna „ein Kuhname“, baltanīte (EH, I, 202) < bālts+sānis „sonas“. Lat. bęnga „Name einer geäpfelten Kuh“ (EH, I, 212), plg. lat. bęngulis „(als Kosename) ein Kind“? Lat. brūklene „Name einer rotbraunen Kuh“ (EH, I, 246), plg. lat. brūkle, brūk-lene „die Strickbeere, Preiselbeere (vaccinium vitis idea); wegen ihrer roten Farbe vielfach mit rotwangigen Mädchen verglichen“. Lat. brūnala „eine braune Kuh“, brūnala, brūnale, brūnuļa, brūnava, brūne, brūnce (EM, I, 341; EH, I, 245, 246), brūnķe „verächtl. Bezeichnung für eine braune Kuh“ (EH, I, 245), plg. lat. brūns „braun“ < vid. vok. žem. brün77. Lat. ciēlava „Kuhname; eine Kuh mit weissem Kopf“ (EH, I, 277), plg. lat. ciēlava „die Bachstelze“. Lat. ciruole „eine weissköpfige Kuh“ (EM, I, 392), plg. lat. cīrulis „die Lerche“, cirulgalvas „grosse Schneeflocken“ (EM, I, 392). Lat. drīzala „ein Kuhname (die Gestreifte?)“ (EH, I, 335), plg. lat. drīzena „ein Strahl“, drīksnains „strahlig, geschrammt“. Jeigu šio karvės vardo reikšmė būtų ne „dryžuotoji“, tai jį būtų galima sieti ir su lat. drīzs „greitas“, plg. lat. drīzuļi „frühreife Früchte“. 75 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 576. 76 J. Sehwers, Sprachlich-kulturische Untersuchungen, p. 4. 77 J. Sehwers, ten pat, p. 19. 138 Lat. dūkala „Name einer schwarzbraunen Kuh“, dūkale, dūkala, dūkana, dùkaṇa, dùce „eine dunkelbraune Kuh mit schwarzem Kopf; Name einer grauen Kuh“ (EM, I, 523; EH, I, 345, 346), plg. lat. dūkans „graubraun“. Lat. dūmala „eine dunkel-, schwarzbraune Kuh, eine rote Kuh mit braunem Kopfe“, dumala „eine dunkelbraune Kuh“, dùmula (EM, I, 514, 527, 528; EH, I, 347, 348), plg. lat. dūmals „rauchfarbig, dunkelgrau“. Lat. gulbene „Name einer weissen Kuh“ (EH, I, 416), gūlbis (EM, I, 676), plg. lat. gūlbis „gulbé“. Lat. īrbe „Name einer fein gesprenkelten Kuh“ (EH, I, 431), plg. lat. īrbe „Feldhuhn“. Lat. juosle „eine weisse Kuh, deren Vorder- und Hinterteil dunkel ist“ (EH, I, 571), plg. lat. juōslains „gestreift“, juōslene „ein Schwein mit einem gürtelartigen Streifen um die Mitte“ (EM, II, 127). Lat. kruonala „Name einer (dunkel)-roten Kuh; Name einer Kuh“, kruōnula, krùonale, krùonala (EM, II, 295; EH, I, 664), plg. lat. kruōnis „die Krone; der Kranz“ < vid. vok. žem. krōne78. Lat. krustala „Name einer Kuh“, krustala (EM, II, 288; EH, I, 660), plg. lat. krusts „das Kreuz“. Lat. kūtala „eine Kuh mit weissem Rückenstreifen“, kūtala (EM, II, 393; EH, I, 709), plg. lat. kūtāins „streifig (vom Vieh)“ < est. küüt „streifig; Vieh mit weissem Rückenstreifen“ (EM, II, 393). Lat. làuce „eine Kuh mit einer Blässe“, làučā, lauka, làukala, làukala, làukàża, laùcika (EM, II, 425, 426; EH, I, 722), plg. lat. làuks „blässig“. Lat. màntale „Name einer schwarzen Kuh“ (EH, I, 782), plg. lat. mañdala „Name einer Kuh, die am Montage gefallen ist“ (?). Lat. māralina „Name einer Kuh“ (…kas bij raiba – raibalina, kas sarkana – māralina…), mārala (EM, II, 583; EH, I, 792), plg. lat. mārani „rot Kraut, damit man rot färbet“ (EH, I, 792). Lat. melle „eine schwarze Kuh“, melne, mellika, meļļuža, mellene (EM, II, 596; EH, I, 798), plg. lat. meļns „schwarz“. Lat. mice „Name einer weissköpfigen Kuh“, mička (EH, I, 811), plg. lat. mice „eine Weiberütze, Haube; eine Mütze überhaupt“, mička < vok. žem. müttse. Lat. mugrina „Name einer Kuh mit andersfarbigem Rücken“ (EM, II, 661), plg. mugura „der Rücken“. Lat. mustala „eine Kuh mit schwarzen Lippen; guovs ar tumšāku (dūkānu) galvu“, mustala „guovs ar tumšu purnu“, mustika „eine schwarze Kuh“ (EM, II, 672; EH, I, 835), plg. lat. mustis „ein schwarzer Hund“ < est. must „schwarz“, lyv. mustā. Forma mustika kilusi iš est. mustik (EH, I, 835). Lat. nakča „Name einer schwarzen Kuh“, naktala (EH, II, 3), plg. lat. nakts „die Nacht“. Lat. pālne „Name für aschgraue Kühe“ (EH, II, 152), plg. lat. pēlni „die Asche“, palss „fahl“ (?). Lat. pālse „Name einer falben Kuh“ (EH, II, 152), plg. lat. palss „fahl“. Lat. plaṇke „eine weisse Kuh mit schwarzen od. roten Vorder- und Hinterteilen; eine schwarzbunte Kuh od. eine schwarze Kuh mit weisser Leistengegend; eine 78 J. Sehwers, ten pat, p. 59. 139 bunte Kuh od. eine weissköpfige Kuh“ (EH, II, 283), plg. lat. plaṅks „bunt“ (EM, III, 319), plaṅkene „ein buntes Tuch“ (EH, II, 283). Lat. punika „Name einer braunen Kuh“ <est. punik „rote Kuh“ (EM, III, 413). Lat. raibe „eine bunte Kuh“, raibala, raibala, raibala, raibala, raìbala, raibula, ràibula, raibule, raibulīte, raibelīte, raibalīte, raibele, raibene, ràibale, raibuolina-reibulīte (EM, III, 467, 468, 505; EH, II, 350), plg. lat. rāibs „bunt, fleckig, scheckig“. Lat. raicka „eine bunte Kuh“, raiča (EM, III, 469; EH, II, 351) taip pat veikiausiai reikėtų sieti su ką tik išvardintais pavadinimais. Lat. rāine „ein Kuhname“ (EH, II, 351), plg. lat. raìns „bunt, gestreift“. Lat. salnika „eine eisschimmelfarbige Kuh“ (EM, III, 675), plg. lat. salns „schimmelfarbig“. Lat. sāntala „Name einer schwarzen Kuh“, santene „Name einer Kuh“ (EH, II, 433–4), plg. lat. sants „der Sammet“. Lat. sārke „der Name für eine (rote, braune) Kuh“, sārke, sārkene „Name einer roten Kuh“, sarkane, sarkala, sarče „eine braune Kuh“ (EM, III, 722; EH, II, 441, 443), plg. lat. sarks „etwas rötlich“. Lat. sārtala „ein Kuhname“, sārtala, sārtite „Name einer roten Kuh“ (EM, III, 807; EH, II, 473), plg. lat. sārts „rot“. Lat. sārmule „eine graue Kuh“ (EH, II, 444), plg. lat. sārma „der Reif“. Lat. sēmale „eine hellgraue Kuh“ (EH, II, 481), plg. lat. *šēms „hellgrau mit schwarzen Flecken“. Lat. sīrmala „eine graue Kuh“, sirmala, sirmula, sirmule (EM, III, 846, 847; EH, II, 488, 489), plg. lat. sīrms „grau“. Lat. sīrsniņa „Name einer Kuh mit einem herzförmigen Fleck auf der Stirn“ (EH, II, 489), plg. lat. sirds „das Herz“. Lat. skudre „juoda karvė“, skudrite, plg. lat. skudre „die Ameise“⁷⁹. Lat. slauna „Name einer schwarzen Kuh; gescheckte Kuh; eine schmutzige Kuh; eine Kuh mit rotweissen od. schwarzweissen Seiten“, slāune „eine Kuh mit weissem Bauch; eine schwarze Kuh mit weissem Bauch; eine Kuh mit weissen Seiten“; slāunala „gescheckte Kuh“, slāunene „ein Kuhname“, slaunike, slaunuža, slaunīs „eine Kuh mit buntem Bauch und bunten Seiten“, slaure „eine gefleckte Kuh“, šļaune „eine an Hüften od. Schenkeln bunte Kuh“, šļāune (EM, III, 919, 220; IV, 67; EH, II, 521, 522), plg. lat. slauns „an Hüften od. Schenkeln bunt, scheckicht“, šļāuns. Lat. sniedze „Name einer weissen Kuh“ (EM, III, 977), plg. lat. sniegs „der Schnee“. Lat. spīdala „Name einer Kuh mit glänzendem Fell“, spīdala „ein Kuhname“ (EM, III, 1000; EH, II, 552), plg. lat. spīdēt „glänzen“. Lat. stripala „Name einer gestreiften Kuh“ (EM, III, 1092), plg. lat. stripā „der Streifen“. 79 Skruzdė su karve sieja ir įvairūs latvių prietarai, plg.: „Viena pati man gotiņa, Tai skudrīti vārdų liku, Lai telītes vairojās Kā skudrītes pūlīte“ (LD, 28960). „Govis mēdz tris reizes ap skudru pūli apvest, pirms tās uz tirgu ved pārdot, ar to cerību, ka tad būsot daudz pircēju kā skudru“ (J. Alūnāns, Mājas Viesis, 1857, 270) ir kt., plg. P. Šmits, Latviešu tautas ticējumi, p. 551. 140 Lat. škūtala „Name für eine Kuh, deren Rücken sich in der Farbe vom übrigen Körper unterscheidet“ (EH, II, 641), plg. lat. skūt „rasieren“ (?). Lat. trese „Name einer Kuh, die eine Blässe (trese) hat“ (EM, IV, 231), plg. lat. trese „die Blässe“. Lat. tūmšsārke „die Dunkelrote (von einer Kuh gesagt)“ (EM, IV, 263), plg. lat. tūmšsārkans „dunkelrot“. Lat. ūbele „eine graue Kuh“ (EM, IV, 403), plg. lat. ūbels „dunkelgrau“. Lat. uōgra „Name einer schwarzen Kuh“ (EH, II, 743), plg. lat. uōgle „die Kohle“ (?). Lat. vabule „Name einer schwarzen Kuh; Name einer braunen Kuh“, vabuole, vabala „Name einer schwarzen Kuh“ (EM, IV, 428; EH, II, 746), plg. lat. vabule „der Käfer“⁸⁰. Lat. valgīs „ein weisser Ochs“ < est. valgu (EM, IV, 455). Lat. zale „eine rotbraune Kuh“ (EM, IV, 684; EH, II, 800), plg. lat. zals „rötlich gelb“. Lat. zeltere „?“ (guosniņas – viena zale, uotra zeltere) (EM, IV, 705), plg. lat. zēlts „das Gold“, zeltenes „ein Strauch mit gelber Blüte“. Lat. ziēdala „Name einer bunten Kuh“, ziēdala, ziēdala, ziēdele, ziēča, ziēdaine, ziēduone (EM, IV, 737, 738; EH, II, 810, 811), plg. lat. ziēds „die Blüte, Blume“. Lat. zile „Kuhname“, zilene „eine blaue Kuh“, ziluža „eine graue (?) Kuh“ (EM, IV, 719, 721; EH, II, 806), plg. lat. zils „blau“. Lat. zīmala „eine Kuh mit einem Zeichen (auf den Stirn)“, zimala, zīmala, zīmala, zīmala, zīmala, zīmala, zīmala, zīmēle, zīmule, zīmala, zīmālite, zīmāle, ziemala (EM, IV, 734, 735, 736, 742; EH, II, 810), plg. lat. zīme „das Zeichen“ Forma ziemala gali būt ir kitokios kilmės, plg. lat. ziema „der Winter“. Lat. zvaigala „eine Kuh mit einem weissen sternartigen Mal auf der Stirn“, zvaigale, zvaigala (EM, IV, 761; EH, II, 813, 814), plg. lat. zvaigzne „der Stern“. Latvių kalboje plačiai vartojami karvių vardai, kilę iš karvės gimimo dienos ar apskritai laikotarpio pavadinimo⁸¹. Tokios kilmės vardai lietuvių kalbai yra svetimi. Slavų kalbose jų pasitaiko, plg. rus. полднёха, вечареха, вторёха, понеделка, žem. luž. pónžela⁸², tačiau vartojami daug rečiau negu panašūs latvių kalbos karvių vardai. Lat. cẹtala „Name einer Kuh, die am Donnerstag gefallen ist“, cẹtalina, cẹtala, cẹtula, cẹture, cẹturtale, cẹtuža, cẹkula „Bezeichnung einer Kuh, die am Donnerstag gefallen ist, od. die ein Zeichen an der Stirn hat“, cẹkula, cẹkule, cẹkata, cẹka „eine Kuh, die am Donnerstag geboren ist“ (EM, I, 368, 376, 409; EH, I, 262, 267), plg. lat. cẹtūrtais „der vierte“, cẹtūrtdiena „der Donnerstag“. Lat. dienala „eine Kuh, die am Tage gefallen ist“ (EM, I, 483), plg. lat. diena „der Tag“. Lat. laūnadżite „eine Kuh, die um die Zeit des launags geboren ist“ (EH, I, 723), plg. lat. laūnags „die Mittagszeit“, laūnadżite „das Mädchen, das um die Zeit des laūnags geboren ist“. Lat. maņdala „Name einer Kuh, die am Montage gefallen ist“, maņdala, maņčka, mandža, maņčka, maņdža (EM, II, 560; EH, I, 782, 783), plg. vok. der Montag. ⁸⁰ P. Šmits, Latviešu tautas ticējumi, p. 550. ⁸¹ P. Šmits, ten pat. ⁸² О. Н. Трубачев, Происхождение…, p. 46. 141 Lat. mārika „Name einer Kuh, die an einem Marientag geboren ist“ (EH, I, 792), plg. lat. Māra „die Jungfrau Maria; Schutzpatronin der Kühe“83. Lat. pirmala „eine am Montag geborene Kuh“, pirmala, pirmaliņa, pirmula, pirmuža (EM, III, 225, 227; EH, II, 237), plg. lat. pirmais „der erste“, pirmdiena „der Montag“. Lat. piektala „Name einer am Freitag gefallenen Kuh“, piektala, piektuļa, piektuža, piekūža, piekala, piekča (EM, III, 260, 261; EH, I, 253, 254, 256), plg. lat. piektis „der fünfte“, piektdiena „der Freitag“. Lat. pustala „Name einer am Sonnabend (pussvēta) geborenen Kuh“, pustuža (EM, III, 435; EH, II, 334), plg. lat. pussvēta „der Sonnabend“. Lat. rītala „Name einer Kuh, die am Morgen gefallen ist“, rītala, rītula (EM, III, 540, 541; EH, II, 377), plg. lat. rīts „der Morgen“. Lat. sestala „Name einer am Sonnabend geborenen Kuh“, sestala, sestuļa, seška, šeške, sestika (EM, III, 820, 821; EH, II, 478, 479), plg. lat. sestais „der sechste“, sestdiena „der Sonnabend“. Lat. svētala „Name einer am Sonntag gefallenen Kuh“, svētala, svētula, svētula, svētuža (EM, III, 1154, 1157; EH, II, 616), plg. lat. svēts „heilig“, svētdiena „der Feiertag; der Sonntag“. Lat. trešala „Name einer Kuh, die am Mittwoch geboren ist“, trešala, trešele, treška, treške, trešula, trešula, treštala, trese (EM, IV, 231, 232; EH, II, 693), plg. lat. trešais „der dritte“, trešdiena „der Mittwoch“. Lat. uotraļa „Name einer am Dienstag gefallenen Kuh“, uotruļa, uortuļa, uotala, uōtala, uōtala, uōtala, ūtala (EM, IV, 423, 424, 426; EH, II, 741, 743, 744, 745), plg. lat. uōtrs „der andere, der zweite“, uōtrdiena „der Dienstag“. Lat. vakare „Name einer am Abend gefallenen Kuh“ (EM, IV, 447; EH, II, 751), plg. lat. vakars „der Abend“. Latvių kalboje taip pat esama daug įvairių siauriau ar plačiau vartojamų karvių vardų, susijusių su kuria nors šio gyvulio fizine ypatybe, įpročiu, melžimu ir t.t. Lat. briedale „Name einer Kuh mit steilen und spitzen Hörnern“, briedaļa, briēdele (EH, I, 243), briēdala „eine elenhaarige (graue) Kuh“, briedule (EM, I, 336, 337), plg. lat. briēdaļa „die Elenkuh“, briēdis „das Elen“84. Lat. pipaste „eine Kuh mit kurzem Schwanz“ (EH, II, 235), plg. lat. pipis „die Ecke, der Zipfel eines Getreidesackes; das männliche Glied“ (+aste „der Schwanz“). Lat. puškala „Name einer Kuh, die ein Haarbüschel zwischen den Hörnern hat“ (EH, II, 336), plg. lat. puškains „mit Fransen besetzt“. Lat. radze „eine Kuh mit Hörnern“, raguolite „die Kuh“, stāvradze „ein Kuhname“ (EM, III, 463; EH, II, 350, 574), plg. lat. rags „das Horn“. Lat. sīkala „ein Kuhname“, sikala „eine Kuh mit kleinen Flecken; ein Kuhname“ (EM, III, 851), plg. lat. sīks „klein, gering“, sikaļa „ein Mädchen von kleinem Wuchs“. Lat. staltēne „Name einer stattlichen, gut, gefütterten Kuh“ (EM, III, 1042), plg. lat. stalts „stattlich, ansehnlich“. 83 K. Straubergs, Latviešu buramie vārdi, I, Rīgā, 1939, p. 397–402. 84 P. Šmits, Latviešu tautas ticējumi, p. 550. 142 Lat. żemala „Name einer Kuh (die kurze Beine hat); žema guovs“, žemala, žemula, žemlūze „eine Kuh mit niedrigen (kurzen) Füssen“, zemlūza „eine Kuh mit Schaufelohren“ (EM, IV, 707, 712; EH, II, 805), plg. lat. žems „niedrig“. Lat. barvede „eine Kuh, die sich gewöhnlich an der Spitze der Herde befindet“ (EH, I, 206), plg. lat. barvedis „der erste Mäher, der Anführer“. Lat. blānde „eine Kuh, die sich von der Herde abzusondern pflegt“ (EH, I, 226), plg. lat. blāndīties „umherschweifen“. Lat. dīkuļa „eine Kuh, die leise brüllt“ (EH, I, 326), plg. lat. dīkuļōt „wiederholt laut weinen“. Lat. dūķna „eine Kuh, die oft (leise) brüllt“ (EM, I, 525), plg. lat. dūkt „hohl tönen, sausen“. Lat. duša „beruhigender Zuruf für Kühe beim Melken, der als Benennung einer Kuh aufgefasst wird“, duše, dušina (EH, I, 345), plg. lat. duš „Zuruf der Kühen“. Lat. ellīka „Benennung einer unbändigen Kuh“ (EH, I, 368), plg. lat. elle „die Hölle“ < vid. vok. žem. helle (EM, I, 568). Lat. graule „die Kuh, die graulē“, grāule (EM, I, 639), plg. lat. graulēt „mit vollem Munde langsam essen“. Lat. idāla „eine brüllende Kuh“ (EH, I, 499), plg. lat. īdēt „leise brüllen“. Lat. kruva „eine unruhige Kuh“ (EM, II, 291), plg. lat. krūtīes „sich aufdrängen“. Lat. kuodala „eine bissige Kuh“ (EM, II, 340), plg. lat. kuōdīt „wiederholt beissen“. Lat. mīstāvniča „eine unruhige weibliche Person od. Kuh“ (EH, I, 822), plg. lat. mistīt „Flachs brechen (eig. wiederholt treten)“. Lat. rāmala „ein Kuhname“ (EM, III, 496), plg. lat. rāms „zahm, still“. Lat. ramūle „eine Kuh“ (EM, III, 476), plg. liet. rambūs „träge“ (?). Lat. spārdala „eine Kuh, die mit den Füssen stösst“ (EM, III, 980), plg. lat. spārdīt „wiederholt mit den Füssen heftig stossen, ausschlagen (von Pferden)“. Lat. zibsna „eine Kuh, die mit dem Schwanz schnell fuchtelt“ (EM, IV, 717), plg. lat. zibsīt „leuchten lassen, blitzen“. Lat. žauga „eine Kuh, die wiederholt die Herde verlassend ins Getreide geht, über Gräben springt u.s.w.“, žaukle „eine Kuh, die tollt“, žāuste „eine tollende Kuh“, žāusteve „eine Kuh, die zuweilen die Rolle eines Ochsen spielt“ (EM, IV, 790, 791, 792; EH, II, 817), plg. lat. žauties „klettern, fallen, stürzen“, žautava „ein Mädchen, das in der Nachbarschaft umherzugehen und mit jungen Leuten zu toben pflegt“. Lat. žņerga „eine Kuh, die nicht recht fressen will“ (EM, IV, 825), plg. lat. žņerģāt „wählerisch sein beim Essen, ohne rechten Appetit essen“. Lat. agraine „agri slaucama guovs“ (EH, I, 4), plg. lat. agrs „früh“. Lat. atdiene „eine Kuh, die schon im zweiten Jahre kalbt; eine junge, nicht milchende Kuh“, atdienīte, a(t)daine (EM, I, 154; EH, I, 139), plg. lat. dēt „saugen“, liet. pirmdēle „eine Kuh, die zum ersten Mal gekalbt hat“, skr. dhāyati „saugt“ (EM, I, 154, 465). Labai senos kilmės karvės pavadinimas. Lat. ciētala „eine Kuh, die längere Zeit nicht milchend ist“ (EH, I, 278), plg. lat. ciēts „hart“, plg. guovs cieta slaukt „schwer zu milken“. Lat. garpiēna guovs „eine Kuh, die längere Zeit (als üblich) keine Milch gibt“ (EH, I, 386), plg. lat. gars „lang“ + piēns „die Milch“. 143 Lat. pārslaucene „eine Kuh, die nach einmaliger Begattung zwei Jahre nach einander Milch gibt“, pāršlaucine (EM, III, 176; EH, II, 211), plg. lat. pāršlàukt „noch einmal melken“. Lat. pil(n)piēne „eine frischmilchende Kuh“ (EM, III, 216), plg. lat. pilns „voll“ + piēns „die Milch“. Lat. pirm pien e „eine zum erstmal milchend gewordene Kuh“, pirmpiena (EM, III, 227; EH, II, 238), plg. lat. pirmais „der erste“ + piēns „die Milch“. Lat. riētala „Name einer (milchreichen) Kuh“, riētaliņa, riētala, riēča „Rufname für Kühe“ (EM, III, 544, 549; EH, II, 379), plg. lat. riētēt „voller werden; zufliessen“, guovs neriet „die Kuh gibt keine Milch“. Lat. semilše (??) „eine Kuh, die nicht von neuen milchend geworden ist“ (EM, III, 816). Lat. vadala „guovs, kas ir vadājusies“ (EM, IV, 429), plg. lat. vadāt „tragend, trächtig sein“. Lat. ciemala „Name einer Kuh“, ciemala „Name einer Kuh, die von einem anderen Hof gekauft oder hergeführt ist“, ciemuļa (EM, I, 393; EH, I, 277), plg. lat. ciems „das Gesinde, das Dorf“. Lat. pirceniša „eine gekaufte Kuh“ (EH, II, 236), plg. lat. pirkt „kaufen“. Lat. blūzga „eine schlampende Kuh, ein schlampendes Pferd“ (EM, I, 319), plg. lat. blūzēt „schlampen“. Lat. kabele „Kosenname für Kühe und Stuten“ (EH, I, 572), plg. lat. kabele „eine alte, magere Stute“ <rus. кобыла (EM, II, 129). Lat. kaika „eine magere, hässliche Kuh mit langen Beinen, oder ein solches Pferd resp. Schaf“ (EM, II, 132), plg. lat. kaikt „quienen, stümpern“, kaikaris „ein Zerlumper; eine Schindmähre“. Lat. kandava „eine grosse magere Kuh“ (EM, II, 154), plg. lat. kañdavāt „peitschen, prügeln; polternd bei einer Arbeit (etwas) schlagen, ohne jedoch dabei ernstlich zu arbeiten“ (?). Lat. kocala „Schimpfname für eine Kuh“ (EH, I, 637), plg. lat. kocis „ein kleiner Sack“ (?). Lat. kranka „eine schlechte, magere Kuh“ (EM, II, 259), plg. krānkāins „mager (von Tieren); mit struppigem Haar“. Lat. kranka J. Endzelýnas linkęs sieti su vok. krank „schwach“. Lat. kvęp̄pa „ein grosses, dickes Tier (z.B. von einer Kuh)“ (EH, I, 690), plg. lat. kvempis „ein fettes, rundliches Ferkel oder ein solches Kind“. Lat. mitala „Name einer schlechten Kuh od. Stute“ (EM, II, 648) veikiausiai reikėtų sieti su lat. mīt ene „gegerbtes Leder“ arba su lat. mīt „tauschen“. Dėl pastarojo siejimo plg. lat. mītenis „ein eingetauschtes Pferd; die Schindmähre“ (EM, II, 649). Lat. pūpala „ein Kuhname“, pūpalina „Kosenname für Kühe“ (EM, III, 448), plg. lat. pūpūols „das Weidenkätzchen; auch fem. als Kosewort gebraucht“. Lat. skrepstīte „eine magere Kuh“ (EM, III, 891), plg. lat. skreblis „ein alter, hinfälliger Mann“, skreble „eine alte Jungfer od. Frau“, skrebulis „ein alter Pelz“. Lat. mūja „die Kuh (in der Kindersprache)“, mūmiņa (EM, II, 678) – garsāžodines kilmės pavadinimai. Lat. nūža „eine Kuh“ (EM, II, 755; EH, II, 29), plg. lat. nūž „Interj. zur Beruhigung der Kühe“. 144 Lat. tprucina „Kosename für eine Kuh“, tpruka, tprušina, tprutala, tprutaliņa (EM, IV, 216, 217; EH, II, 689), plg. lat. trū „Interjektion, gebraucht als Zuruf für Kühe“. Lat. àrkalė „ein Kuhname“ (EH, I, 129), plg. lat. arkulītis (?), plg. mazākais brālis, kuru sauca par arkulīti (?). Lat. dolkata „Name einer Kuh“ (EM, I, 488), plg. lat. dalkata „ein Schwätzer“, dolkata. Neaiškios kilmės žodžiai. Lat. jurika „der Name einer Kuh, žemkājīte“ (EM, II, 120), plg. lat. Juris „Georg“, Jura diena „der Georgitag“, jurītis „ein schwächlicher, einfältiger Mensch; schlechter Tabak; der Wolf“ (?). Lat. maile „ein Kuhname“ (EH, I, 777), plg. lat. maile „der Weissfisch“ (?). Lat. pugala „ein Kuhname“ (EH, II, 321), plg. lat. puga „ein Knopf“, pugulains „abgerundet erhöht, knopfförmig“, pugažiņa „ein kleines Frauenzimmer“ (?). Lat. purala „ein Kuhname“, puralina (EM, III, 416; EH, II, 327), plg. lat. purene „Dotterblume“, purainīte (?). Lat. rege „ein Kuhname“ (EH, II, 363) neaiškios kilmės žodis. Lat. rīgala „Name einer Kuh“ (EM, III, 536) neaiškios kilmės žodis, gal būt, sietinas su lat. Rīga „Ryga“. Lietuvių kalbos tarmėse labiausiai paplitę karvių vardai yra susiję su gyvulio spalva: Liet. balnė, bálnė, balnugàrė, balgalvė, plg. liet. bálnas „baltas, su balta nugara (apie jautį ar karvę)“. Liet. baltóji, baltė, baltūika, baltmairgė, baltasnikė, baltakaktė, baltazūbė, balkójė, plg. liet. báltas. Liet. blizgė, plg. liet. blizgėti. Liet. būròji, būrùtė, plg. liet. būras „rainas, pilkas“ < lenk. bury, baltr. буры. Liet. ciėkė, ciekkākė (LKŽd., II, 13), plg. liet. ciėkis „ženklas, dėmė“ < vok. zechen „Zeichen, Merkmal für die Pferde“⁸⁵. Liet. cinkė, cinkakaktė (LKŽd., II, 22), plg. liet. cinkas „smulkiai margas, su smulkiais taškeliais“. Liet. čėkė (LKŽd., II, 41), plg. liet. čėkas „margas“, plg. vok. zächen „Zeichen“. Liet. čirvė, plg. liet. čirvas „kortu spalva, širdis, raudis“. Liet. degùtė „juoda karvė“, plg. liet. degùtas. Liet. dūmė, dūmė „tamsios spalvos karvė“ (LKŽd., II, 590), plg. liet. dūmas „dūmo spalvos“. Liet. dvylė, dvylóji, dvylūtė, dvylka, dvylmargė, dvylaušė, plg. liet. dvylas „tamsiai rausvas, žalas“. Liet. juodóji, júodė, juõdė, júočkė, júodenka, juodùtė, juodõlė, juodoika, juodìlė, juodùlė, juodzénkė, juodbalte, júodmargė, juodmárgė, juodmàrgė, juodžalė, juodaušė, juodšõnė, juodarágė, juodnugàrė, plg. liet. júodas. Liet. kéršė, keršóji, kéršmargė, kéršlaunė, plg. liet. kéršas „juodas su baltu maišytas, margas, dryžas“. Liet. laũkė, laukóji, laukkaktė, laukakaktė, plg. liet. laũkas „baltu snukiu ar balta kakta gyvulys“. 85 K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, p. 40. 10. Baltų ir slavų kalbų ryšiai 145 Liet. margóji, márge, márge, margùtė, margùlė, plg. liet. márgas. Liet. pálšė, palšóji, plg. liet. pálšas „šviesiai pilkas“. Liet. pelėkė, plg. liet. pelėkas „pelės plauko“. Liet. pilkė, pilknugùrė, pilksmiltė; plg. liet. pilkas. Liet. raūdė, plg. liet. raūdas. Liet. šėmoji, šėmė, šėmutė, šėmargė, šėmargė, plg. liet. šėmas „šviesiai, melsvai pilkas (ppr. apie galvijus)“. Liet. vābuolė „juoda karvė“ (Šakyna), plg. liet. vābalas, dial. vābuolas. Šį karvės vardą lietuviai galėjo pasiskolinti ir iš latvių, kur juoda karvė ypač mėgstama taip vadinti86. Liet. žalóji, žalė, žalė, žaliukė, žaliukė, žaliamargė, žalausė, plg. liet. žalas „rausvas (apie galvijus)“. Liet. žirnė „pilka juodais taškiukais karvė“, plg. liet. žirnis. Liet. žvaigždė „toks karvės vardas“, plg. liet. žvaigždė. Gana dažnai pasitaiko lietuviškų karvių vardų, kilusių iš įvairių augalų, ypač gėlių pavadinimų: agràstė (plg. liet. agràstas), aguona, aguonė, avietė, bijūnė (plg. liet. bijūnas), dobilė, eglė, grūšė, grūšnė (plg. liet. grūšnė „kriaušė“), jazminė (plg. liet. jazminas), jurginė (plg. liet. jurginas), kanapė, kvietka, kvietkė (plg. liet. kvietka „gėlė“), lelija, lelijė, liepa, margarita (plg. liet. margarita „tokia gėlė“), nastūrta, nastūrtka (plg. liet. nastūrta), pienė, ramùinė, ramùlė, razetė, rožė, rūtà, rūtė, serbenėte (plg. liet. serbenitas), slyvė (plg. liet. slyva), spañguolė, vaivōrė (plg. liet. vaivōrė „mėlynė“), vijuolė (plg. liet. vijuolė „žibutė“), vyšnia, vyš nė, žalrūtė, žemčiūgė (plg. liet. žemčiūgas), žėmuogė, žibutė, žibė, žibkė. Esama vardų, kilusių iš kitų gyvių, dažniausiai paukščių pavadinimų: cýrule (LKŽd., II, 28; plg. liet. cýru lis „vieversys“), gegùtė, genẽlis (plg. liet. genỹs), krėgždė, musýtė (plg. liet. mùšė), pémpė, stirna, šárka, šárkė, širšė, vijūnas. Štai kiti įvairios kilmės karvių pavadinimai: Liet. gražūlė „graži karvė“ (LKŽd., III, 543), gražuolė, gražūlė, plg. liet. gražis. Liet. kryžótė „karvė, kurios plaukai užaugę kryžiškai“ (LKŽd., VI, 678), plg. liet. kryžius. Liet. dūrklė „karvė badiklė“ (LKŽd., II, 641), plg. liet. dūrti. Liet. stūmà „nepaslanki karvė“, plg. liet. stūmti. Liet. rìeklė „liesa karvė“, plg. liet. rìeklės „kartelės drabužiams ar malkoms džiauti“. Liet. berǧzdinė „karvė, kuri nuolat bergždžia“, plg. liet. bergždžias. Liet. žlibė, plg. liet. žlibas. Liet. bùčké „karvė, tprukė“ (LKŽd., I, 914), plg. liet. bùčki „interj. tpruk (karvę šaukiant“). Liet. bùkšė „karvė, tprukė“, plg. liet. bùkšė „interj. tpruk (karvę šaukiant)“. Liet. bùbė „karvė (vaikų kalboje)“ (LKŽd., I, 908), plg. liet. baūbti. Liet. bùžė „karvė (vaikų kalboje)“, bùžė, bužiùkas „veršiukas“, bužiùlis (LKŽd., I, 1005, 1006), plg. liet. buzà „buiza“. Liet. švàika „liesa karvė“, plg. Rytų Prūsijos vok. schweike, s. vok. aukšt. sweiga „Rinderherd e“87. 86 P. Šmits, Latviešu tautas ticējumi, p. 550. 87 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1037; E. Schwentner, IF, 70, p. 113. 146 Apskritai karvių vardų tiek lietuvių, tiek latvių kalbų tarmėse esama labai daug. Kai kurie iš jų yra labai siaurai vartojami, pasitaiko net ir visiškai individualių vardų. Mūsų čia pateiktas karvių vardų sąrašas toli gražu nėra pilnas, bet vis dėlto atspindi bendras šio gyvulio vardų darybos bei vartojimo tendencijas. Atskirą baltų kalbų karvių, kaip ir apskritai galvijų, vardų grupę sudaro beragių pavadinimai88. Baigiant stambiųjų raguočių pavadinimų apžvalgą, reikia konstatuoti, jog apskritai baltų kalbose palyginti labai gerai išlaikyti senieji jų ide, šių gyvulių pavadinimai. Tačiau atskiros baltų kalbos juos išlaikė nevienodai. Dalis baltų kalbų (lietuvių, prūsų) ir slavų kalbos turi bendrą kiek naujesnės kilmės karvės pavadinimą. Baltų ir slavų kalbos turi tik joms būdingą jauniklio galvijo pavadinimą. Tiek baltų, tiek slavų kalbose esama nemaža naujų, tik šioms kalbų grupėms ar atskiroms kalboms būdingų stambiųjų raguočių pavadinimų. ARKLYS Naminis arklys (Equus caballus) kilęs iš laukinių arklių veislių. Greičiausiai yra buvę keli laukinių arklių prijaukinimo centrai: Vidurinėje Azijoje, Pietų Sibire, Rytinėje Europoje. Lengvesnio tipo arkliai galėjo kilti iš laukinio arklio Equus Przewalski1. Tokius laukinius arklius 1879 m. Centrinėje Azijoje aptiko rusų keliautojas N. Pševalskis. Laukinių arklių dar visai neseniai būta ir Rytinėje Europoje. Pavyzdžiui, 1878 m. Ukrainoje sumedžiotas paskutinis laukinis arklys „tarpanas“ (rus. тарпан < kirgizų tarpan „laukinis arklys“). Šios rūšies laukinių arklių būta ir Lietuvoje2. Tačiau jie galėjo būti kilę ir iš sulaukėjusių naminių arklių, panašiai kaip yra buvę Pietų Amerikoje3. Laukinių arklių pėdsakų, kurių laukiniškumas nekelia abejonių, rasta dabartinės Estijos ir Latvijos TSR teritorijose. Šie pėdsakai datuojami VII–II tūkstantmečiu prieš mūsų erą4. Laukiniai arkliai galėjo būti prijaukinti V–IV tūkstantmetyje pr. m. e., o gal net ir vėliau, taigi vėliau negu kiti mūsų apžvelgti naminiai gyvuliai. Sprendžiant iš šumerų piešinių, būtų galima teigti, kad arkliai jų krašte žinomi nuo III tūkstantmečio pr. m. e. vidurio5. Kiti tyrinėtojai arklio pasirodymą šiame krašte linkę nukelti į dar vėlesnius laikus — antrąjį tūkstantmetį pr. m. e.6 Senovės Babilone arkliai nebuvo auginami, bet kartais būdavo importuojami iš kaimyninių kalnuotų vietovių. Pirmą kartą arklys paminimas viename 2300 m. prieš m. e. užrašytame religiniame tekste. Arkliai buvo tokie reti, jog jie visai neminimi Hamurabio kodekse. Nuo 1750 m. prieš m. e. arkliai šiame krašte smarkiai paplinta7. Vėlesnėse babiloniečių literatūrinių kūrinių nuotrupų redakcijose šalia 88 А. Сабаляускас, Из истории терминологии животноводства в балтийских языках, — „Проблемы индоевропейского языкознания“, Москва, 1964, p. 59–65. 1 C. Keller, Die Abstammung der ältesten Haustiere, p. 93. 2 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, p. 110. 3 S. Mastaukis, Taikomoji zoologija, Kaunas, 1947, p. 697; K. Паавер, Формирование тернофауны и изменчивость млекопитающих Прибалтики в голоцене, p. 183. 4 К. Паавер, ten pat, p. 180–194. 5 M. Hilzheimer, Haustier, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 220. 6 V. I. Avdijevas, Senovės rytų istorija, p. 43. 7 B. Meissner, Haustier, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 221. 10* 147 jaučio atsiranda ir kitas darbo gyvulys — arklys. Iš to laikotarpio kilusi ir pasakėčia „Ginčas tarp arklio ir jaučio“, kur jie ginčijasi dėl savo veislės pranašumo8. Senovės egiptiečiai su arkliais pirmą kartą susipažino, matyt, į jų kraštą įsibrovus azijiečių gentims „hiksams“. Mat, hiksai kariaudami jau naudojo kovos vežimus. Į Egiptą hiksai įsiveržė baigiantis Vidurinei ir prasidedant Naujajai karalystei, XVIII — XVI amžiuje prieš m. e.9. Faraono Tutmozio III (1525 — 1491 m. pr. m. e.) žygių į Siriją metrašt yje tarp kito karo grobio ypač išskiriami arkliai, kurie čia minimi šalia „gyvų belaisvių“, karo vežimų, aukso ir sidabro10. Ypač didelę reikšmę arklių auginimas turėjęs hetitams. Arkliai minimi viename iš seniausių hetitų įrašų, karaliaus Anitos įraše. XIV a. prieš m. e. hetitų įstatymuose nurodoma, kad už stambiojo raguočio, arklio arba avino pavogimą skiriama pab auda, penkiolika kartų didesnė už pavogtojo gyvulio vertę11. Senovės asirų mene joks naminis gyvulys nevaizduojamas taip dažnai kaip arklys12. Svarbų vaidmenį arklys yra vaidinęs ir senovės Indijoje. Ten jis ypač buvo naudojamas karo reikalams: kink omas į karo vežimus. Per liaudies šventes būdavo ruošiamos arklių lenktynės13. Homero poemose kai kurie herojai — karaliai su ypatingu malonumu verčiasi arklių auginimu. Homeras šiems karaliams dažnai prideda epitetą „turtingi arklių“, „arklių tramdytojai“. Arklininkystė ryškiai atsispindi ir vaizduojamajame graikų mene14. Vėliau, arkliui virtus jojamuoju kovos žirgu, įvairiose šalyse atsiranda paprotys raitelį laidoti kartu su žirgu. Taip pat arkliai imami aukoti dievams įvairių švenčių metu. Toks paprotys būdingas senovės indams, iranėčiams, graikams, slavams, germanams, romėnams15. Palyginti netolimoje praeityje, kaip matysime vėliau, arkliai buvo aukojami ir baltų kraštuose. Tiek archeologiniai, tiek ir įvairūs rašytiniai šaltiniai pateikia įdomių žinių apie arklių auginimą slavų kraštuose. Jau VI-ju m. e. amžiumi datuojamų iškasenų tarpe Lenkijos teritorijoje· randami pentinai. Arabų keliautojas Ibrahimas Ibn-Jakubas rašo, kad X amžiuje Prahoje buvo gaminama puiki jojamo žirgo apranga. Apie arklininkystę Rusijoje iki X amžiaus tikslesnių žinių trūksta. Pavyzdžiui, kai kurie arabų ir bizantiečių šaltiniai nurodo, kad Rusijoje arklių maža, kad arklius ten turi tik kunigaikščiai. Tačiau iš X amžiaus antrosios pusės esama jau ir patikimų duomenų. Tuo metu slavų kraštuose arkliai naudojami jau net ir žemės ūkio darbams16. 8 V. I. Avdijevas, ten pat, p. 102. 9 H. Ranke, Haustier, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 220; M. Hilzheimer, Haustier, — ten pat, V, p. 220; C. Keller, Die Abstammung der ältesten Haustiere, p. 89. 10 V. I. Avdijevas, Senovės rytų istorija, p. 225. 11 V. I. Avdijevas, ten pat, p. 310—311. 12 C. Keller, Die Abstammung der ältesten Haustiere, p. 90. 13 V. I. Avdijevas, Senovės rytų istorija, p. 544. 14 C. Keller, Die Abstammung der ältesten Haustiere, p. 89; V. S. Sergejevas, Senovės Graikijos istorija, Vilnius, 1955, p. 104—105. 15 O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, I, p. 172, 175; V. I. Avdijevas, Senovės rytų istorija, p. 544. 16 W. Hensel, Die Slawen im frühen Mittelalter, p. 81—85; Л. Нидерле, Славянские древности, p. 319. 148 – Lietuvos teritorijoje šalia kitų naminių gyvulių kaulų arklių kaulai randami žalvario amžiaus gyvenvietėje ties Palanga17. Baudžių (Prienų raj.) lobyje rastos apvalios žalvario plokštelės, archeologų nuomone, yra kamanų papuošalas. Šis faktas rodytų, kad tuo metu arkliai Lietuvoje buvo auginami ne tik mėsai, bet ir jodinėjimui18. I–IV m. e. amžiais datuojamų iškasenų tarpe arklių kaulai randami gana dažnai šalia kitų naminių gyvulių kaulų. Tiesa, jie, palyginus su kitų naminių gyvulių kaulais, sudaro gana mažą procentą: Nemenčinės piliakalnyje 2,5%, Migonių piliakalnyje (Kaišiadorių raj.) 3%, Dovainonių piliakalnyje 18,8%19. Senovės baltų tarpe buvo labai paplitęs paprotys laidoti arklį su mirusiu jo šeimininku. Lietuvos teritorijoje randama daugybė kapų, kur šalia raitelio yra ir sudeginto ar nesudeginto arklio griaučiai, jo aprangos liekanos20. P. Dusburgas, aprašinėdamas prūsų tikėjimą, nurodo, kad lietuviai ir kiti jų genties netikėliai minimą auką sudeginą pagal savo apeigas kurioje nors šventoje vietoje, tačiau arklius prieš deginimą taip nuvarą nuo kojų bejodinėdami, kad šie vos gali nustovėti. 1249 m. Christburgo sutartyje yra įrašyta, kad prūsai pasižada nedeginti mirusiųjų ir nelaidoti jų su arkliais. Hermanas Wartbergė rašo, kad Lietuvos kunigaikštis Algirdas buvo iškilmingai sudegintas su 18 karo žirgų. Vygandas Marburgietis kalba apie Kęstučio sudeginimą su žirgais, drabužiais, ginklais, medžiokliniais šunimis ir kt.21 Su laidotuvėmis susijusias tam tikras raitelių rugtynes baltų krašte apie 887–901 m. aprašo keliautojas Vulfstanas22. Vokiečių ordino pavergti latgaliai, kuršiai turėjo mokėti reguliarius mokesčius „nuo kiekvieno arklio“ ar „nuo kiekvieno arklio, kuris traukia akėčias“23. Indoeuropiečiai turėjo bendrą arklio pavadinimą. Kai kuriose kalbose šis pavadinimas išlaikytas, kitose išlikę tik jo pėdsakai, o dar kitose nei pėdsakų nebėra. Apskritai įvairiose ide. kalbose yra labai daug naujų, dažnai tik atskiroms kalboms būdingų šio gyvulio pavadinimų. Tai pasakytina netgi apie tas kalbas, kurios yra išlaikiusios senąjį ide. pavadinimą. Toks arklio pavadinimų kitimas dažniausiai susijęs su arklio, kaip žmogaus pagalbininko, funkcijų keitimusi. Štai senieji ide. arklio pavadinimai, galimi atstatyti į prolytę *eku̯o-s: skr. áśvaḥ, av. aspa-, sen. pers. asa-, oset. yæfs (su priedėtiniu v-), gr. ἵππος, lot. equus; sen. isl. iór, sen. angl. eoh, sen. air. ech, gal. epo- (Eporēdia, Epona „mulionum dea“), 17 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, p. 109–110; P. Kulikauskas, Lietuvos TSR MA Darbai, S. A, 2(7), p. 33–41. 18 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, p. 110. 19 Ten pat, p. 252–253; K. Paaver i P. Kulikauskas, Acta Baltico-Slavica, 2, p. 271–272. 20 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, ten pat, p. 394–400; J. Jaskanis, Acta Baltico-Slavica, 4, p. 29–65. 21 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, p. 400. 22 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, p. 22–23. 23 Latvijas PSR vēsture, I, p. 42. 149 toch. A yuk, vns. kilm. ykes, toch. B yakwe (kaip ir oset. su pridėtiniu y-), liet. ašvà „kumelė“²⁴. H. Pedersenas su minėtais arklio pavadinimais mėgino sieti ir arm. ēš, vns. kilm. išoy „asilas“²⁵. Het. aswa „arklys“ veikiausiai yra skolinys iš indo-iranėčių²⁶. Šis ide. arklio pavadinimas vartotas tiek ir „arklio“, tiek ir „kumelės“ reikšme. Skr. aśvá „kumelė“, lot. e qua, liet. ašvà šalia bendrojo arklio pavadinimo, kaip, rodos, teisingai nurodo A. Meję, atsirado visose šiose kalbose savarankiškai²⁷. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, šio ide. arklio pavadinimo nesama slavų kalbose. Tam tikrų ide. *ēḱuos pėdsakų būtų galima įžiūrėti slavų hidronimijoje, plg. rus. Осва, Освей, Освея, Освица, Освина, Осевка, Осова, Осовка. Tačiau šie vietovardžiai veikiausiai yra baltizmai²⁸. Šio ide. arklio pavadinimo išnykimo priežastį slavų kalbose galima aiškinti dvejopai. Pirma, čia galėjo turėti įtakos tas faktas, kad slavai su naminiais arkliais susipažino kiek vėliau negu jų kaimynai. Kaimynų, intensyviau kultivuojančių arklininkystę, terminologija galėjusi išstumti slaviškąją. Antra, senojo ide. arklio pavadinimo išnykimą slavų kalbose įmanoma aiškinti ir lingvistinio pobūdžio faktais. Ide. *ēḱuos, būdamas bendras arklio pavadinimas, netiko prie kitų slaviškų gyvulininkystės terminų, susijusių su lytine diferenciacija²⁹. Ide. *ēḱuos nė vienoje baltų kalboje nėra užfiksuotas savo pirmine apskritai arklio reikšme. „Kumelės“ reikšme forma ašva randama K. Širvydo žodyne, tačiau visuose jo leidimuose tas žodis duodamas po žodžio kumelė: Klãžá equa, kumelė||Ąbwa (I leid., 54; III leid., 104, 109; V leid., 91, 95)³⁰. Žodis ašva taip pat randamas P. Ruigio ir Chr. G. Milkaus žodynuose. Šiuose žodynuose skiriama žodžių ašva ir kumelė reikšmės: Aßwa, wós, f. eine Stutte großer Art (P. Ruhig, Lex., I, 8; Chr. G. Mielcke, Wb., I, 12)³¹. Kummélé, és, f. eine. Stutte (P. Ruhig, Lex., I, 70; Chr. G. Mielcke, Wb., I, 134). Gestütt, Aßwos weislininė, Weislei (P. Ruhig, II, Lex., 174; Chr. G. Mielcke, Wb., II, 231). Stutte, gemeine, Kummélé, és, f. 24 J. Pokorny, Et. Wb., p. 301; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 20. 25 H. Pedersen, KZ, 50, p. 311. 26 M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 62; H. Kronasser, Vergleichende Laut- und Formenlehre des Hethitischen, p. 229. 27 A. Meillet, Wstęp do językoznawstwa indoeuropejskiego, p. 239–240; BSL, 29, LXIV. 28 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 500; III, p. 536; B. H. Топоров, О. Н. Трубачев, Lietuvių kalbotyros klausimai, 4, p. 197; plg. t.p. J. Rozwadowski, Studia nad nazwami wód słowiańskich, Kraków, 1948, p. 176–177; M. Rudnicki, Lingua Posnaniensis, 1, p. 268–269; J. Endzelin, ZfslPh, 11, p. 119. 29 О. Н. Трубачев, Происхождение..., p. 51. 30 Dictionarium trium linguarum... Constantino Szyrwid... Quinta editio... Vilnae, 1713 (I leid. 1629 m., III leid. 1642 m.). 31 Ph. Ruhig, Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon, Königsberg, 1747; Chr. G. Mielcke, Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch, Königsberg, 1800. 150 Stutte, große, Abwa, wôs f. (P. Ruhig, Lex., II, 346; Chr. G. Mielcke, Wb., II, 463). F. Kuršaičiu žodis ašva iš gyvosios kalbos jau nežinomas. Jis rašo: „Stute, die, kumelė, grosse S., nach Mielcke, abwà (sonst unbekannt)“ (F. Kurschat, Wb., II, 217).32 [ašžwa, Subst. f. eine Stute grösserer Art, bei M. (= Mielcke A. S.) u. Bd. (= Brodowski A. S.) jetzt gar nicht mehr gebr. Davon abzuleiten abutai, abutinis s. d.] (F. Kurschat, Wb., 24).33 Taigi lietuvių kalbos paminklai parodo šio žodžio nykimo procesą: iš pradžios ašva vartojama šalia žodžio kumėlė be kokio nors reikšmės skirtumo, paskui ašva įgauna specialią reikšmę ir pagaliau visai išnyksta. Tiesa, žodis ašva „kumelės“ reikšme pasitaiko kartais ir vėlesniuose rašto paminkluose, pavyzdžiui, A. Jakšto poezijoje34, bet čia jis patekęs iš senųjų raštų, o ne iš gyvosios kalbos. Tokie žodžio ašva pavartojimo faktai kai kuriems lingvistams sudarė klaidingą įspūdį, kad dabartinėje lietuvių kalboje vartojama forma ašva vietoje senųjų raštų formos ešva35. Forma ešva aptinkama tiktai J. Bretkūno raštuose: „Kaip eržilis žvengia visų ešvų“ (LKŽd., II, 844). Sprendžiant iš sakinio, ji vartojama „kumelės“ reikšme be kokio nors rūšinio skirtumo. Kitų ide. kalbų šios šaknies arklio pavadinimai rodo, kad senesnė forma yra ešva. Tačiau negalima kategoriškai teigti, kad J. Bretkūno ešva yra tiesioginis ide. *eku̯a palikimas, mat, ši forma gali būti ir antrinės kilmės, atsiradusi šalia formos ašva kaip ešis : ašis, ežeras : ažeras, ešerys : ašerys, eš(u)onis : aš(u)onis36 ir kt. Žemaičių tarmėse (Alsėdžiai, Kvėdarna, Luokė, Rietavas) darbo arklio reikšme vartojamas žodis ašvienis (pasitaiko ir forma ašvienỹs, LKŽd., I, 283). Tai veikiausiai anksčiau buvęs būdvardis, su priesaga -einja- padarytas iš formų ašva arba *ašvas, plg. bulbėnis „bulvės stiebas“, ropienis „ropės lapas“, miežienis „miežinis“ ir kt.37 Panašios kilmės veikiausiai bus ir S. B. Chilinskio biblijos vertime randama forma ašviena – vns. gal. aszwi(eną) „klaczę“ 41813 38. Lietuvių spaudoje žodį ašvienis mėginta vartoti „asilo“ reikšme, plg. „…apėjo stebuklingą ašvienį (asilą)“ (Ūkininkas, 1902 m., Nr. 10, p. 30). Senasis ide. arklio pavadinimas tam tikrų pėdsakų yra palikęs ir lietuvių toponimijoje, plg. vandenvardžius Ašvà, Ašvijà, Ašvinė39, vietovardžius Ašvėnai, Ašva-raistė40 Su liet. ašva siejami ir kai kurie kiti lietuvių kalbos žodžiai. F. Kuršaitis, kaip matėme, su ašva siejo liet. ašutai „arklio uodegos ar karčių plaukai“. Tokios nuo- 32 F. Kurschat, Deutsch-littauisches Wörterbuch, I–II, Halle, 1870–1874. 33 F. Kurschat, Littauisch-deutsches Wörterbuch, Halle, 1883. 34 LKŽd., I, p. 283. 35 M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 62. 36 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 121–124; W. R. Schmalstieg, Instituto Orientale di Napoli, Annali, sezione Linguistica, VII, p. 53–59. 37 Pr. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 13, 289; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, II, p. 213. 38 Cz. Kudzinowski, Biblia Litewska Chylińskiego, III, Poznań, 1964, p. 10. 39 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. 9. 40 Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas, p. 623. 151 monės dėl liet. ašutai kilmės laikosi ir F. Špechtas41. Tačiau liet. ašutai pastaruoju metu daugelio kalbininkų siejama su sen. sl. осъто „dagys“, rus. осот ir kt., iš ide. *ak- „aštrus“42. Kol kas ir viena, ir kita etimologija tiek nuneigti, tiek ir patvirtinti, sunku. Galimas daiktas, kad su senuoju ide. arklio pavadinimu sietina ir liet. „Ribės rubrum; raudonasis serbentas“, ašóklis, ašóklė, ašvóklė, ašvokšlė, vašóklė, vašóklšlė. K. Būga, taip aiškinęs liet. ašvóklis kilmę, rėmėsi semantinėmis paralelėmis: avis : avietė, vok. Bocksbeere „serbentas (juodasis)“: Bock „ožys“43. Prie šių paralelių galima dar pridėti vok. Roßbeere, perdsbier, o taip pat got. aihvatundi „erškėčiai“ (manoma, jog got. aihvatundi pirmasis komponentas yra ide. *eḱu- „arklys“)44. Latvių kalboje šis ide. arklio pavadinimas nėra išlaikytas. Tačiau ir ten esama šiokių tokių jo pėdsakų, plg. vietovardžius Asva, Asvenieks, Aswing, ežero vardą Asva45. Su maža tikimybės dalimi galima spėti, jog su šiuo arklio pavadinimu sietini ir lat. aški „ašutai“, aste „uodega“. Gana ryškūs senojo ide. arklio pavadinimo pėdsakai randami prūsų kalboje. Elbingo žodynėlyje užrašytas žodis Aswinan Kobilmilch (694 žodis)46. Pr. aswinan veikiausiai su priesaga -in- padarytas iš pr. *asva „kumelė“. Pr. aswinan, matyt, kaip būdvardis turėjo būti vartojamas šalia žodžio dadan „pienas“. Taigi aswinan dadan — „kumelės pienas“, plg. pr. Ructandadan Suwermilch (= Sauermilch „rūgštus pienas“) (690 Elbingo žodynėlio žodis). Apie kumelės pieno reikšmę prūsų tarpe kalba įvairūs istoriniai dokumentai. Su šiuo arklio pavadinimu reikėtų sieti ir kai kuriuos prūsų vietovardžius, plg. Asswaylen, Asswene, Assuenus, Asswin, Eswiten47. Elbingo žodynėlyje aptinkame dar vieną žodį, kurį taip pat mėginama sieti su aptariamuoju arklio pavadinimu — Arwaykis Volle (434 žodis) (Volle „d. i. ein junges Pferd männlichen Geschlechts“). Šį žodį kai kurie tyrinėtojai sieja su rus. опь „arklys, žirgas“ (arwaykis < ar- „arklys“ + waykis „vaikas“). Mėginta iš arwaykis padaryti ir formą *aswawaykis. Tačiau gal priimtiniausias yra A. Becenbergerio taisymas: jis arwaykis taiso į aswaytis. Tokiam taisymui linkęs pritarti ir R. Trautmanas. Vadinasi, pr. arwaykis būtų kilęs iš *asva+aitis, plg. liet. Póvilas : Povílaitis, brólis : brólaitis „broliukas“, kiaulė : kiaulaitė ir kt. Žinoma, ir A. Becenbergerio aiškinimas kelia abejonių, ypač kliūva to r vietoje s atsiradimas48. Kaip matome, senojo ide. arklio pavadinimo nykimo procesas, baltų kalbose prasidėjęs jau labai seniai, lietuvių kalboje, galima sakyti, tebevyksta dar ir dabar. Panašus šio pavadinimo nykimo procesas vyko daugelyje ide. kalbų: senieji ark- 41 F. Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, p. 36. 42 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 18–19; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 285; J. Pokorny, Et. Wb., p. 19. 43 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 20; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 189. 44 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 19; J. Pokorny, Et. Wb., p. 301. 45 J. Endzelins, Latvijas PSR vietvārdi, I, 1, p. 45; J. Endzelin, ZfslPh, II, p. 119. 46 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 92, 305; Prūsų kalbos paminklai, p. 73. 47 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 12, 34; K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 536; J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 145–146. 48 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 88, 302; J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 144. 152 lio pavadinimai būdavo išstumiami įvairių naujadarų ar skolinių. Slavų kalbose, kaip minėjome, šio pavadinimo nebeliko nė pėdsakų. Germanų kalbų šakoje tokį pavadinimą yra išlaikiusios tik sen. anglų, sen. islandų ir iš dalies gotų kalbos. Čia išplinta: sen. vok. aukšt. (h)ros, vok. Roβ, angl. horse, sen. isl. hross ir kt., siejami su ide. *(s)ker- „šokti“⁴⁹, vok. Pferd < vid. lot. paraverēdus „Postpferd zum Dienst auf Nebenlinien“⁵⁰, vok. Gaul, iš pradžių dažniausiai reiškęs prastą arklį⁵¹. Graikų kalboje atsiranda φάρας, φαρίον < arabų fāris „raitelis“⁵², lotynų kalboje žodį equus išstumia caballus, pradžioje reiškęs darbo arklį ar šiaip prastą kuინą⁵³. Indų kalbose atsiranda neaiškios kilmės: skr. ghoṭaḥ, ghoṭakah, pali ghoṭaka — „prastas arklys“, hindi ghoṛā „arklys“⁵⁴. Nauji arklio pavadinimai, matyt, dažniausiai yra atsiradę drauge su šio gyvulio funkcijų kitimu: jo naudojimu jojimui, žemės ūkio darbui ir t.t. Baltų kalbose šalia senojo ide. *ek̑ua atsirado naujas tik baltų kalboms būdingas arklio pavadinimas – liet. žirgas, lat. zirgs, pr. sirgis. Šių žodžių reikšmė visose kalbose yra kiek skirtinga: lietuvių kalbos žirgas reiškia gražų gerą arklį, latvių zirgs – apskritai arklį, o prūsų sirgis – eržilą. Latvių kalboje šio žodžio reikšmė yra naujausia. Gana dažnai pasitaiko, kai vienoje kalboje vartojamas žodis turi tam tikrą poetinį atspalvį, kitoje yra paprastas rūšinis terminas, plg. arm. ji „arklys“ < skr. hāya, kuris aptinkamas tik Vedose ir turi poetinį atspalvį⁵⁵. Ne visai aišku, ar senesnę reikšmę išlaikęs prūsų kalbos žodis, ar lietuvių, nors apskritai abi jų reikšmės yra gana artimos. Pavyzdžiui, net ir lietuvių kalboje žirgas kai kuriose tarmėse (Dieveniškės, Trakai) pavartojamas „eržilo“ reikšme⁵⁶. Pastarasis arklio pavadinimas baltų kalbose veikiausiai įsigalėjo tuo metu, kai senovės baltų giminės arklius pradėjo plačiai naudoti karo reikalams. Tokią prielaidą, gal būt, patvirtintu ir esanti šio baltų kalbų arklio pavadinimo etimologija. A. Leskynas⁵⁷, R. Trautmanas⁵⁸, H. Hirtas⁵⁹, V. Tomsenas⁶⁰, K. Būga⁶¹ liet. žirgas sieja su liet. žirgti, žėrgti, plg. t. p. žirgis „kryžminis kumeliukas ant stogo“, žirgės, žirgiai „dvišakas medis kailiniui užmauti ir džiovinti; kartys dobilams, šienui džiovinti“. Silpnoji šios etimologijos pusė yra semantika. Pirminė liet. žirgas ir kt. reikšmė turėjusi būti „greitai bėgantis“, plg. liet. žirgt – ištiktukas plačiam žengimui nusakyti. Šiam baltų kalbų arklio vardui semantinės paralelės būtų sen. rus. клюся „kumelys“, sen. lenk. klusie „arklys“, ček. klisna „kumelė“: got. hlaupan „bėgti“, vok. laufen, sen. rus. скокъ „šuolinis arklys“, rus. скакун, polab. skocáika „eržilas“: rus. скакать „šokuoti“⁶², o taip ⁴⁹ F. Kluge, Et. Wb., p. 608; J. Pokorny, Et. Wb., p. 934. ⁵⁰ F. Kluge, Et. Wb., p. 542–543. ⁵¹ F. Kluge, Et. Wb., p. 236. ⁵² C. D. Buck, Dict., p. 168. ⁵³ A. Walde, Et. Wb., I, p. 125. ⁵⁴ M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 361–362. ⁵⁵ B. Порциг, Членение индоевропейской языковой области, p. 239. ⁵⁶ A. Lyberis, Kalbos kultūra, 7, p. 60. ⁵⁷ A. Leskien, Der Ablaut der Wurzelsilben im Litauischen, Leipzig, 1884, p. 358. ⁵⁸ R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 427. ⁵⁹ H. Hirt, BB, 24, p. 259. ⁶⁰ V. Thomsen, Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk - lettiske) Sprog, p. 249. ⁶¹ K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 260. ⁶² О. Н. Трубачев, Происхождение…, p. 55–57; V. Machek, Et. sl., p. 205. 153 pat jau minėtas germanų arklio pavadinimas — vok. Roß, angl. horse ir kt. : ide. *(s)ker- „šokti“. J. Mikola liet. žirgas siejo su lot. grex „banda, būrys, gauja“⁶³. Taip pat būta mėginimų šį baltų kalbų arklio pavadinimą sieti su liet. žėrti, su arm. jar „arklio karčiai“⁶⁴. Tačiau visi šie pastarieji trys atvejai atrodo labai nepatikimi. Priimtin esnė yra pati pirmoji etimologija (žirgas : žergti). Mums atrodo, jog liet. žirgas, pr. sirgis, lat. zirgs, turint galvoje, kad pirminė jų reikšmė galėjo būti ir „eržilas“, kaip tai rodytų pr. sirgis, be to, būtų galima mėginti sieti su sen. isl. graar „nekastruotas“, graðungr „veislinis jautis, bulius“, grieðung⁶⁵. Priesaga -ga- baltiškame arklio (resp. eržilo) pavadinime galėjo atsirasti pagal tokius būdvardžius kaip *dveigas (: dveigys „dviejų metų gyvulys“), *treigas (: treigys „trijų metų gyvulys“). Tada pr. sirgis būtų tik Elbingo žodynėlio naujovė vietoje senesnio *zirgas, plg. Elbingo žodynėlio deywis, dumis, caymis, ragis, snaygis, wilkis ir kt. vietoj laukiamų -as galūnės daiktavardžių⁶⁶. Be Elbingo žodynėlio (Sirgis Hengest, 430 žodis), šis žodis gana dažnai pasitaiko ir prūsų toponimijoje, plg. Sirgelawck (< sirgis + laucks „laukas, dirva“), Sirgite, Sirgun, Czirgelawken⁶⁷. Šis arklio pavadinimas dažnai aptinkamas ir lietuvių bei latvių toponimijoje⁶⁸. Galimas daiktas, jog iš šio baltiško žodžio kilo ir Pabaltijo suomių jaučio pavadinimas, plg. suom. härkä, est. härg ir kt. Kaip matėme, bendraino europietišką arklio pavadinimą išstūmė naujas, tik baltų kalboms būdingas, pavadinimas. Šį procesą mėginome sieti su arklio naudojimo funkcijų kitimu. Lietuvių kalboje šis procesas vyko dar toliau, būtent, čia atsirado jau tik jai vienai būdingas pavadinimas arklys. Šis žodis atsirado tada, kai šalia jaučių žemę pradėta arti ir arkliais. Iš pradžių arklys, matyt, bus reiškęs prastesnį, į arklą kinkomą, ariamą žirgą ir galėjo būti vartojamas junginyje arklys žirgas, plg. dūonriekis peilis. Iš žodžio arti kilęs ir kitas lietuvių kalboje retkarčiais pasitaikantis arklio pavadinimas — artùvas „darbininkas arklys“ (LKŽd., I, 261). Latvių kalboje šios šaknies arklio pavadinimo šiaip nepasitaiko: žodžiai ārkls, ārklis, mažybinė forma ārkliņš vartojami tiktai „arklo“ reikšme. Tačiau A. B ecenbergerio užrašytuose latvių kalbos tekstuose aptinkame formą ārkls, vartojamą ir „arklio“ reikšme. Apie pasiskolinimą iš lietuvių šiuo atveju negalima galvoti, nes minėtas pavyzdys užrašytas Duntės apylinkėse (Šiaurės Vakarų Latvijoje, į rytus nuo Limbažų) (EM, I, 141). Veikiausiai tai bus A. B ecenbergerio klaida. Ide. kalbos neturi bendro nekastruoto arklio patino pavadinimo. Įvairiose kalbose šis pavadinimas padarytas labai įvairiai, plg. isp. caballo padre (pažodžiui „arklys tėvas“), n. gr. ἄλαγο βαρβάτο (pažodžiui „barzdotas arklys“, iš pradžių toks pažyminys (barzdotas) vartotas kalbant apie žmogų, kuris nėra eunuchas, t.y. nėra 63 J. Mikkola, AfslPh, 39, p. 14 64 EM, IV, p. 727. 65 J. Pokorny, Et. Wb., p. 441. 66 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 32. 67 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 157–158, 189, 233. 68 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. 206; Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas, p. 1021; J. Endzelin, ZfSlPh, II, p. 119. 154 kastruotas, kuriam auga barzda69, lenk. stadnik „eržilas“: stado „banda“, serb. пастух „eržilas“, bulg. пастух : пастух „piemuo“70, air. (ech-) cullach „eržilas“, bret. marc'h kallo'h (pažodžiui „su pautais, nekastruotas“)71. Kaip ką tik minėti keltų kalbų eržilo pavadinimai, atrodo, semantiškai tuo pačiu būdu atsirado ir baltiškasis — lietuvių ir latvių eržilo pavadinimas, plg. liet. eržilas, erzalas, erzēlas, eržilis, eržiokas (LKŽd., II, 835), ergis „jaunas eržilas“ (LKŽd., II, 827), aržilas „eržilas“ (LKŽd., I, 262), lat. ērzelis, mažybinės formos ērzelēns, ēržuks, ērzehuks (EM, I, 577; EH, I, 374), ēržuks (e trumpumas ir žodžio geografija rodytų, kad ši forma paskolinta iš lietuvių kalbos)72. Baltiškasis eržilo pavadinimas siejamas su av. arəzi „Hodensack“, dviskaita ərəzi „Hoden“, arm. orji-k „Hoden“, orji „nekastruotas“, miorji „μόνορχις“, gr. ὄρχις „Hode“, alb. herdhe „Hode“, vid. air. uirgge „Hode, membrum virile“, n. air. uirghe73. Semantiškai tokį liet. eržilas kilmės aiškinimą remia ir vok. Bulle „bulius, veislinis jautis“, sen. isl. boli, angl. bull : gr. φαλλός „penis“, sen. air. ball74. K. Būga75, remdamasis semantine paralеле, vid. vok. aukšt. geil „libidinosus“ : geile „Hode“, liet. eržilas, gr. ὄρχις „Hode“ siejo su liet. arškūs „smarkus, karštas, aržus; nesugyvenamas, piktas“ (plg. arškūs drigantas, arškūs kumelys) (LKŽd., I, 254), aržūs „smarkus, karštas; atkaklus; gašlus“ (plg. aržūs eržilas), aržlūs „neklusnus, priešingas; aržus“ (LKŽd., I, 263). Kai kuriose lietuvių ir latvių tarmėse randame dar ir kitą abiem kalboms bendrą eržilo pavadinimą: liet. drigantas, drigōtas, dragantas (LKŽd., II, 427, 488, 489), lat. drigants (EM, I, 498). Kai kurie tyrinėtojai (J. Zubatas, H. Petersonas) šį žodį laikė savu baltų kalbų žodžiu76. Tačiau iš tikrųjų jo šaltinis yra lenk. drygant „eržilas“ (jau XVI a. lenkų kalbos paminkluose pasitaikantis neaiškios kilmės žodis)77. Latvių kalbos žodžio geografija rodytų, kad latviai šį žodį galėję gauti per lietuvius. Tokios formos kaip liet. dragañtas, lat. drigals „neramus vaikas, peštukas“ atsirado šiose kalbose dėl kitų žodžių įtakos78. Latvių ir lietuvių kalbose randame ir kitą svetimos kilmės arklio pavadinimą, kuris latvių kalboje vartojamas ir eržilo reikšme — lat. rumaks, rumāks „ein Beschäler (Hengst)“, rumaks „ein Pferd“, rumāks „ein schwerfälliges Lastpferd“, rumāks „ein dunkelgelbes od. bräunliches Pferd“ (EM, III, 557; EH, II, 383), plg. t. p. rumaks „ein breitschulteriger Bursche“. Liet. rumōkas „šalinis arklys (Handpferd)“ pasitaiko Rytų Prūsijos lietuvių kalbos žodynuose ir daugiau kontaktų su lenkų 69 C. D. Buck, Dict., p. 81, 169. 70 О. Н. Трубачев, Происхождение..., p. 60. 71 C. D. Buck, Dict., p. 162. 72 EH, I, p. 370. 73 J. Pokorny, Et. Wb., p. 782; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 123; R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 71; K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 153; J. Zubatý, BB, 18, p. 259; J. Scheftelowitz, BB, 28, p. 299—313. 74 F. Kluge, Et. Wb., p. 110. 75 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 355; III, p. 780. 76 J. Zubatý, BB, 17, p. 324; H. Petersson, Arische und armenische Studien, Lund, 1920, p. 79. 77 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 151; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 105; A. Brückner, Sl. et., p. 99. 78 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 105; EM, I, p. 498. 155 kalba turinčiose tarmėse. Šio žodžio šaltinis yra lenk. rumak „žirgas, kovos žirgas, argamākas“79. Lenkų rumak, savo ruožtu, yra tiurkų-totorių kilmės žodis80. Į latvių kalbą šis arklio pavadinimas galėjo patekti ir per lietuvių kalbą. Slaviškos kilmės yra ir lat. og’eris „der Hengst“ (EH, II, 117), plg. lenk. ogier. Baltų kalbose, bent lietuvių ir latvių, randame bendrą arklio pavadinimą, kuris su skirtingomis priesagomis vartojamas ir arklio patelei, ir patinui žymėti, plg. liet. kumėlė „arklio patelė“, kumelys „paaugęs arklys; eržilas“, kumeliūkas „arklių jauniklis“ (LKŽd., VI, 866, 867, 868, 870), lat. kumelš „eržilas; gražus arklys“, kumelis, kumelīce „kumelinga kumelė“, kumeliņš „kumeliukas“ (EM, II, 311; EH, I, 673–4). Ir lietuvių, ir latvių kalbose šie žodžiai vartojami su įvairiausiomis priesagomis, kurios jiems suteikia vienoki ar kitoki reikšmės atspalvį. Šių žodžių kilmė kol kas gana neaiški. Kalbininkų tarpe yra populiariausia Ž. Šarpantjės (J. Charpentier) etimologija, kur liet. kumelys, lat. kumelš siejama su skr. kumarāḥ „jaunikaitis“81. Tačiau ši etimologija turi savo trūkumų. Pirmiausia jau kelia abejonių skr. kumarāḥ kildinimas iš *kum-elō-. Antra, ir sanskrito žodžio reikšmės neduoda pakankamo pagrindo tokiam lyginimui. Skr. kumarāḥ gali reikšti „vaiką“, „berniuką“, „sūnų“, „princą“, plg. skr. kumārī „mergaitę, dukterį“. Pagrindinė sanskrito žodžio reikšmė, kaip nurodo M. Mairhoferis, veikiausiai buvusi „netvirtas, švelnus, silpnas“, plg. ved. kumārā-deṣṇa „hinfällige Gaben vorleihend“82. J. Pokornas83, bene pirmasis paneigęs minėtą Ž. Šarpantjės etimologiją, liet. kumėlė ir jo giminačių kilmę pamėgino aiškinti kitu būdu. Jo nuomone, liet. kumėlė pirminė reikšmė galėjusi būti „kastruotas arklys“, taigi šis žodis būtų antrinis vedinys iš kumelys, kuriam tokia semantika yra visiškai įmanoma. Toliau J. Pokornas šiam baltų arklio pavadinimui atstato prolytę *kom- ir sieja jį su slav. ko-molъ „beragis“. Abiem atvejais pirminė žodžių reikšmė būtų „apipiaustytas“. J. Pokornas linkęs sieti su šiais žodžiais ir pr. camnet „arklys“, liet. kamienas. Mums atrodo, jog J. Pokorno aiškinimas būtų gana įtikinamas, jeigu pirminė baltiškų žodžių forma būtų *kumas. Tiesą sakant, J. Pokornas liet. kūmė „kumelė“ ir laiko pagrindine forma. Tačiau liet. kūmė yra retrogradinis darinys, atsiradęs iš formos ku-mėlė, lygiai kaip iš barsūko (plg. baltr. борсук < turk. barsuk) atsirado barsas, iš gegūtės — gėgė ir kt.84 Liet. kumėlė, kumelys įvairiais būdais mėginama sieti su sl. komonь (plg. rus. КОМОНЬ „žirgas“, ček. komoň „arklys“), konь (plg. rus. конь, lenk. koń). Iš tikrųjų šie žodžiai labai primena vienas kitą savo išore, o reikšmės visai sutampa. Tačiau jų giminystę įrodyti kol kas neįmanoma85. Labai neaiškus žodis yra ir pr. camnet „arklys“. Šis žodis randamas S. Grūnovo žodynėlyje (41 žodis), kuriame prūsiški žodžiai, kaip žinoma, ypač iškraipyti. El- 79 A. Brückner, Die slavischen Fremdwörter im Litauischen, Weimar, 1877, p. 128; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 748. 80 A. Brückner, Sl. et., p. 468. 81 J. Charpentier, KZ, 40, p. 435; IF, 25, p. 246. 82 M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 232–233. 83 J. Pokorny, KZ, 56, p. 130–133. 84 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 21–22; A. Augstkalns, StB., 4, p. 63–65. 85 A. Brückner, Sl. et., p. 253–254; V. Machek, Et. Sl., p. 216; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 309; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 609, 618; E. Berneker, Et. Wb., p. 555; O. H. Трубачёв, Происхождение…, 50–52; EM, II, p. 311. 156 bingo žodynėlyje, kur iš eilės surašyti net septyni įvairių rūšių arklių pavadinimai, tokio pavadinimo nesama. Kad užrašymas camnet yra nevykęs, matyti ir iš baltų kalboms svetimos galūnės. Taigi šiuo atveju pr. camnet galima įvairiai taisyti ir sieti tiek su slav. komonъ, tiek su liet. kumelys, nors šiaip pr. camnet labiausiai vis dėlto primena slav. komonъ86. Labai sudėtingas yra kito, gal būt, irgi visose trijose baltų kalbose vartojamo arklio pavadinimo klausimas — tai liet. kėve „prastas liesas gyvulys; kuin as“, kie-vė „prasta kumelė“, kėvinas „prastas arklys, kuin as“, kėvis, keivis (LKŽd., V, 496, 672, 677, 766)87, lat. kėve „kumelė“, kėve, kėva, mažybinės formos: kėvele, kėve-lite, kėvene, kėvene, kėvens, kėvens, kėvėna, kėvenice, kėvine, kėvka, kėvelėns (EM, II, 377; EH, I, 700–1), pr. kaywe „kumelė“ (Elbingo žodynėlio 433 žodis)88. Pirmiausia aišku, kad tai nėra bendras visų trijų baltų kalbų žodis, nes latvių kalbos žodžio konsonantizmas rodo, kad latviams šis žodis yra skolinys. Antra, labai neaišku, ar prūsiškas kumelės pavadinimas iš tikrųjų yra tos pačios šaknies žodis, kaip liet. kėvė ir lat. kėve. Peržvelgus lietuviškus šio pavadinimo variantus, iš karto į akis krinta keistas šaknies vokalizmas: -ė-, -ie-, -ei-. Dar A. Becenbergeris, aiškindamas pr. kaywe kilmę, siejo prūsišką žodį su tariama lietuvių kalbos žodžio forma *kievė89. A. Becenbergerio mintį pakartoja ir R. Trautmanas90. K. Būga 1910 m. gegužės mėn. 13 d. laiške J. Endzelynui, kalbėdamas apie R. Trautmano veikalą, be kita ko nurodo „sūdilt. *kėve XII, 142 yra geros fantazijos darbas“91. Kaip matome, tokia forma, kokią kažkada įsivaizdavo A. Becenbergeris, dabar jau yra „Lietuvių kalbos žodyne“. Tačiau mums atrodo, kad vis dėlto K. Būga buvo teisus, teigdamas, kad tokia forma fantazijos darbas. Formos su -ie- yra užrašytos tose Lietuvos vietose, kur ė > ie (Ignalina, Vidiškės), arba jų kaimynystėje (Daugėliškis), kur žodis kievė šalia dėdė ar tėvas gali pasitaikyti kaip sporadiškas iš gretimos tarmės atėjęs reiškinys. Forma keivis taip pat veikiausiai netikras dalykas, nes užrašyta ji vienintelį kartą Klaipėdos apylinkėse, gal būt vietoje gerai nenugirsto kėvis. Nors čia dar galėtų būti ir koks nors sporadinis ė į ei išvirtimas, koks kartais pasitaiko Kuršių pamario žvejų šnektoje ir lyviškose latvių tarmėse92. Tokiu būdu labiausiai patikima lietuvių kalbos šio pavadinimo forma yra kėvė (su šaknies balsiu ė). Pastaruoju metu daugelis kalbininkų, tiesą sakant, dažniausiai suomių ir baltų kalbų santykių tyrinėtojų, yra tos nuomonės, kad latviai šį žodį yra pasiskolinę iš lyvių, plg. lyv. kėv „kumelė“, o lietuviai, savo ruožtu, jį pasiskolinę iš latvių ir modifikavę reikšmę93. Tokiai nuomonei iš dalies linkęs pritarti ir J. Endze- 86 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 189; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 352. 87 A. Lyberis, Kalbos kultūra, 7, p. 60–61. 88 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 88. 89 A. Bezzenberger, BB, 23, p. 318; 27, p. 168. 90 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. XII, 142, 351. 91 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 820. 92 J. Gerullis ir Chr. Stang’as, Lietuvių žvejų tarmė prūsuose, Kaunas, 1933, p. 5–6; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 75; J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 138–139; M. Rudzīte, Latviešu dialektoloģija, Rīga, 1964, p. 150–166. 93 V. Thomsen, Samlede Afhandlinger, IV, Köbenhavn, 1931, p. XI; I. H. Toivonen, Finnisch-ugrische Forschungen, 20, p. 144; J. Mikkola, Izglītības Ministrijas Mēnešraksts, 1930, 2, p. 443. 157 lynas94, pirmiau lat. kēve laikęs lituanizmu (...wohl aus li. kēve „кляча“95. Lituanizmu lat. kēve laiko ir D. Zemzarė96. Sprendžiant liet. kēve, lat. kēve kilmės klausimą, mums atrodo, labai svarbų vaidmenį vaidina pr. formos kaywe kilmė. Jeigu latviai savo žodį gavo iš lyvių, o lietuviai iš latvių, tada apie kokį nors pr. kaywe ryšį su minėtais lietuvių ir latvių žodžiais negalėtume kalbėti, nes tokį procesą labai sunku įsivaizduoti chronologiniu atžvilgiu, o, be to, ir apskritai baltams nebūdinga kokius nors žemdirbystės ar gyvulininkystės terminus skolinti iš Pabaltijo suomių – daug dažnesnis yra priešingas procesas. Kad šis arklio pavadinimas nėra skolinys iš lyvių, rodytų ir tas faktas, kad liet. kēvē, mums atrodo, turi labai patikimą etimologiją. E. Frenkelis šį žodį sieja su pr. keuto „oda“, liet. kēvalas ir kt.97 Tokiai E. Frenkelio etimologijai daugelyje kalbų galima surasti įvairių semantinių paralelių, plg. liet. skūrā „prasta kumelė, prastas arklys“, skūrinis „prastas arklys“: liet. skūrā „oda“ (< baltr. скупа), liet. lūpena „prastas arklys“: liet. lūpti, lat. ādnieks „prastas arklys“: lat. āda „oda“, rus. одёр „prastas, tingus arklys“: rus. драть „lupti, dirti“, vok. Schindmähre „prastas arklys“: vok. schinden „lupti, dirti“98. Pr. kaywe, kaip minėjome, A. Becenbergeris ir R. Trautmanas siejo su liet. *kiēvē. Tačiau pr. kaywe gali būti kilęs netgi iš lietuvių kēvē. Į prūsų kalbos žodžio šaknies vokalizmą, gal būt, reikėtų žiūrėti kaip į paprastą perrašymo ar užrašymo klaidą vietoje *kiewye ar *keywe, plg. Elbingo žodynėlio Plēynis (38-tas žodis): liet. plėnys, pleynis (75-tas žodis): liet. plėnis, plėvė. Elbingo žodynėlio rašyboje -y- kartais, atrodo, galėjęs žymėti prieš jį esančio balsio ilgumą99. Pagaliau šis -y- galėjo perrašant atsirasti dėl šalia esančių Sweykis, Arwaykis. Atrodo, pagrįstai J. Endzelīnas abejoja A. Becenbergerio pr. kaywe siejimu su liet. kaimenē „banda“, nes kaimenē reiškia ne „arklių būrys“, o apskritai – „kaimo gyvuliai“. Tačiau J. Endzelyno mėginimas pr. kaywe taisyti į *kanwe ir sieti su slav. konb „arklys“, spėjant, kad -vė yra tokia pat galūnė, kaip ir lietuvių kalbos žodžio kārvė, labai neįtikinimas. Tiesa sakant, J. Endzelynas kategoriškai to ir neteigia (Varbūt...)100. Tokiu būdu gal patikimiausia būtų hipotezė, jog kēvē pirmiausia atsirado lietuvių kalbos dirvoje „prastos kumelės“ reikšme, o paskui iš lietuvių kalbos jau apskritai „kumelės“ reikšmė pateko į prūsų ir latvių kalbas. Latvių kalboje randamos gana keistos minėto arklio pavadinimo formos kāvē „arklys“ (Vecaucē), kāvele „su niekinamu atspalviu arklio ar kumelės vardas“ (Lubana, Meiranai, Cesvaine, EH, I, 575). Dvibalsį -ai- šiuose žodžiuose veikiau reikėtų aiškinti kaip atsiradusį substitucijos keliu, nes latvių kalbos žodžiuose po -k- paprastai nebūna priešakinės eilės balsių. Baltų kalbose esama labai daug įvairių arklio pavadinimų, dažniausiai būdingų tik atskiroms šios grupės kalboms. Šie pavadinimai paprastai pažymi kokią nors arklio ypatybę, turi niekinamą ar maloninį reikšmės atspalvį. 94 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 187. 95 EM, II, p. 377. 96 D. Zemzare, Latviešu vārdnīcas, Rīgā, 1961, p. 45. 97 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 248. 98 O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 58; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 254. 99 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 26; FBR, XII, p. 148; XV, p. 101. 100 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 187. 158 Liet. kūinas „menkas, liesas, silpnas arklys; kėvė“ jau randamas K. Širvydo žodyne (III-jame, 1642 m., leidime): Szk apá Caballus tardus Kuynas Szkapi Caballinus Kuyniβkas Szkapinė (Caballinus caro. Arkliena) kuy nėna. (Dict., 436). Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse žodis kūinas vartojamas kaip būdvardis „beragis“ reikšme (plg. kūinas veršis, kuinà kárvė, Daugelìškis, Tverečius). Žodis kūinas „prastas arklys“ ten nevartojamas, jo vietoje vartojama kėvė. K. Būga panašų daiktavardžio pavirtimo būdvardžiu atvejį įžiūri ir liet. taūras, taurùs „dor as, geras, tinkamas“: taūras „laukinis galvijas (Bos primigenius)“¹⁰¹. Lietuvių kalboje toks prasto arklio pavadinimas labai paplitęs: jis vartojamas literatūrinėje kalboje, randamas didelėje tarmių dalyje. Tačiau kitos baltų kalbos jo nepažįsta. Šalia kuinas pasitaiko ir šio žodžio variantas kūlnas (LKŽd., VI, 844), o taip pat škūina (Kapsukas, Tirkšliai). Žodį kūinas veikiausiai reikėtų sieti su kitais pastarąjį labai primenančiais baltų kalbų arklio pavadinimais. Tai liet. kūika „liesa, menka kumelė, kėvė, kuinas“, kuikas, kūikė, kūikė (LKŽd., VI, 779), lat. kūika „prastas arklys“ (EM, II, 300). Su šiais pavadinimais, tur būt, reikėtų sieti ir pr. paustocaican < pausto „laukinis“ + caican „arklys“ (Elbingo žodynėlio 654 žodis)¹⁰², lat. kaikaris „kuinas, prastas arklys“ (EM, II, 132), liet. kaikaras „labai aukštas žmogus; tinginys“, plg. t. p. liet. kaikaruoti „stipti, gaišti“ (LKŽd., V, 48). E. Frenkelis toliau šiuos žodžius sieja su skr. kekarah „žvairas“, lot. caecus „aklas“, air. caech „vienakis“, got. haihs „vienakis“¹⁰³. Lietuvių kalbos žodžių kūinas, kūika šakninio -ui- atsiradimą jis aiškina neigiamu šių žodžių prasmės atspalviu. Apskritai ši etimologija kelia nemažą abejonių. Mums atrodo, kad baltiškieji žodžiai gali būti atsiradę visai kitu būdu: juos, gal būt, reikėtų sieti su liet. keipti „menkėti, silpnėti, liesėti“, kaipti „nykti, silpnėti; alpti“. M. Mairhoferis labai abejoja, ar ir skr. kekarah šalia ta pačia reikšme vartojamų kedara-, teraka- sietinas su lot. caecus ir kt.¹⁰⁴ Liet. škūika „prastas arklys“ taip pat sietinas su kūika. š-, kaip ir žodyje škūina, galėjo atsirasti dėl kontaminacijos su škapà ar kuriuo kitu žodžiu arba tiesiog galėjo būti pridėtas kaip savotiškas ekspresijos sustiprinimas (plg. kabálda : škabálda „kas eina šlubuodamas“, kūnka : škūnka „sudžiūvęs žmogus ar gyvulys“)¹⁰⁵. Į šią pačią grupę skirtini ir liet. kūika, škūika. Daug prasto arklio pavadinimų lietuvių kalboje atsirado semantiškai tuo pačiu būdu: jie kilo iš žodžių, reiškiančių „baigtis, dvėsti, galą gauti“ ar tiesiog reiškiančių „nudvėsusio gyvulio kūną“. Šie pavadinimai paprastai vartojami kalbant ne tik apie arklius, bet ir apie kitus senus, prastus gyvulius. Tokios kilmės yra: Liet. baigėna, baigliena, baigšėna, plg. liet. baigtis „galą gauti, mirti“. 101 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 297; II, p. 318, 635; A. Сабаляускас, Проблемы индоевропейского языкознания, Москва, 1964, p. 63. 102 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 91, 391; Prūsų kalbos paminklai, p. 72. 103 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 202. 104 M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 264. 105 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 191–192. 159 Liet. diẽngalis, dienagalỹs, dienãgalis (LKŽd., II. 346, 347) < liet. dienà + gãlas, plg. lat. diengalis „ein altes, durch zähes Leben sich auszeichnendes Wesen“ (EM, I, 483). Liet. dvasnà, dveskà, dvėšlyna, dvėšena, núodvasa (LKŽd., II, 672, 679, 680), plg. liet. dvėsti „stipti“, dvasnà „nudvėsusio gyvulio kūnas“, dvėšena. Liet. gaišena, gaištaras, gaištara, núogaiša (LKŽd., III, 37–8, 41), plg. liet. gaišti „galą gauti“, gaišena „nudvėsusio gyvulio kūnas“. Liet. maità, plg. liet. maità „nudvėsusio gyvulio kūnas“. Liet. padlà, plg. liet. padlà „dvėseliena“ < lenk. padło. Liet. pùolena, plg. liet. pùlti „galą gauti“, pùolena „nudvėsusio gyvulio kūnas“. Liet. spróg ena, núosproga, plg. liet. sprógti „stipti, dvėsti“. Liet. stipena, plg. liet. stipti, stipena „nudvėsusio gyvulio kūnas“. Panašiu būdu atsirado ir kita lietuvių kalbos prasto arklio pavadinimų grupė: Liet. kuìbena, kùiba (LKŽd., VI, 778), plg. liet. kuibina „iš kojenu padarytas apavas; naginė“ < lat. kuìba, kuìbena „nuo gyvulio kojų nulupta oda; iš tokios odos padarytas apavas“, plg. est. koib „koja“¹⁰⁶. Liet. lùpena, lupsnà, lupynà, lùpeta, lupýnė, lùpkė, plg. liet. lùpti „dirti, odą lupti“, lùpena „lupama žievė, nuolupa“. Liet. skùrdà, skùrinis, plg. liet. skùrà „oda“ < baltr. скупа. Į tą pačią semantinę grupę skirtini: Lat. âdiniẽks, âdnieks, âdenis, âdeniẽks, âdenica, âdminis (EM, I, 236; EH, I, 192), plg. lat. âda, liet. óda. Liet. kalabãnas (LKŽd., V, 100), plg. liet. kalabãnas „gramozdas“. Liet. kaplỹs (LKŽd., V, 238), plg. liet. kaplỹs. Liet. kybelka „suly sės, netvirtomis kojomis gyvulys (ppr. arklys)“ (LKŽd., V, 720), plg. liet. kìbelkos „juok. kojos“. Liet. kluknà (LKŽd., VI, 165), plg. klukšėti „kvaksėti“, kluknoti „klukšniais lakti“. Liet. klùmpis (LKŽd., VI, 171), plg. liet. klùmpis „ištižęs ar apsileidęs žmogus“. Liet. kramùkas „visai mažas, negreitas arklys“ (LKŽd., VI, 418), plg. liet. kramas „nušašėlis, susna“, kramùila „kas mažas, neužaugęs“. Liet. kriklà „liesas arklys“ (LKŽd., VI, 580), plg. krikti „darytis netvirtam“. Liet. kriòkas „didelis, nevykęs, nerangus žmogus ar arklys“, kriókis (LKŽd., VI, 602, 603), plg. liet. kriòkti. Liet. kùlčius „tingus arklys“, kùltena „nu varytas arklys, kuinas“ (LKŽd., VI, 821, 850), plg. liet. kùlti „mušti, perti“. Liet. lapatkis (LKŽd., VII, 142), plg. liet. lapatúoti „sunkiai, nerangiai eiti“, lapatókas „apsileidęs žmogus“, lapònas, lapnòtis „kas lapsnoja (apie arklį)“. Liet. lòbeda, lòbena (LKŽd., VII, 637), gal būt, reikėtų sieti su liet. lėbeda „ištižęs, nerangus, liurbis“. Liet. susnà, plg. liet. sùsti „džiūti“. Liet. klėperis (LKŽd., VI, 50) < vok. Klepper. Liet. krãgas (LKŽd., VI, 395), krãkas, strėkas, škrãkas galėjo būti paskolinti iš vokiečių arba latvių kalbų, plg. vok. dial. Kracke, Kragge107, lat. krãģis, skrãģis. 106 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 296; EM, II, p. 300. 107 F. Frischbier, Preussisches Wörterbuch, I, p. 416. 160 Minėti lietuvių kalbos pavyzdžiai aptinkami Klaipėdos krašte. Latvijai tokius prasto arklio pavadinimus taip pat yra gavę iš vokiečių. Liet. lušokas <lenk. łoszak (LKŽd., VII, 712). Liet. škapà <lenk. szkapa. Tos pačios kilmės veikiausiai ir liet. škabàrda. Nepaprastai daug įvairios kilmės „prasto arklio“ pavadinimų randame latvių kalbos tarmėse: Lat. ābideris „ein mageres Pferd“, plg. lat. ābideris, ārd̄bilis „ein gabelartiges Werkzeug, mit dem man die Darrbalken von einander stösst“ (ārds + bīdīt) (EH, I, 191; EM, I, 241). Lat. begis „ein altes Pferd“ (EH, I, 211). Kilmė neaiški. Lat. bèmbelis „ein steifes, faules Pferd“ (EM, I, 278, 279; EH, I, 212), plg. lat. bèmbelis „ein Schimpfwort“, bemberis „ein knotiger Baum“, liet. bembys, bamblys. Lat. bestis „ein altes Pferd“, beškis „ein Pferd“ (EM, I, 281) J. Endzel ynas linkęs kildinti iš slav. bestija. Lat. blànkāns „ein träges Pferd“ (EH, I, 226), gal būt, reikėtų sieti su lat. blenkt „gaffen“. Lat. cōbikis „eine Schindmähre“ (EH, I, 279), plg. lat. cōbliņš „ein langsamer Mensch“. Lat. cā pāns „ein altes, hinfälliges Pferd“, cāpis „ein träges Pferd“ (EM, I, 408; EH, I, 285), plg. lat. cāpāt „langsam gehen“, cā pūlis „jem., der langsam geht“. Lat. cāpris „ein altes, schlechtes Pferd“, plg. lat. cāprs „schlecht, elend“ (EM, I, 404). Lat. cēmbris „ein altes, schlechtes Pferd“ (EM, I, 409) J. Endzel ynas linkęs sieti su kuršių *cembris, plg. liet. kēmbras „liesas, prakulus“. Lat. drēberis „ein grosses, mageres Pferd; ein schnelles, feuriges Pferd“ (EM, I, 497; EH, I, 333) J. Endzel ynas linkęs kildinti iš vok. Traber „bėgikas; gerą risčią turintis arklys“. Lat. kačāps „ein mageres Pferd“ (EH, I, 572) veikiausiai kilęs iš niekinamąjį atspalvį turinčio tautybės pavadinimo. Lat. kāibala „slikta kėvė“ (EH, I, 573) veikiausiai perdirbta iš rus. кобыла. Lat. kaīkaris „eine Art Pferd; eine Schindmähre“ (EM, II, 132), plg. lat. kaīkaris „ein Zerlumpter, ein Habenichts“, liet. kaīkaras „labai aukštas žmogus; tinginys, valkata“. Lat. kaņa „ein Pferd“ (EH, I, 585) J. Endzel ynas linkęs kildinti iš rus. конь. Lat. kanēris „eine Schindmähre“ (EH, I, 584), plg. lat. kaneris „ein Hase“, gali kartais būti ir rus. конь perdirbinys. Lat. kankans „ein schlechtes Pferd“, kankāns „ein grosses, mageres Pferd“ (EM, II, 155, 156), plg. lat. kankāt „mit grossen, müden Schritten gehen, traben“, lat. kankāns „etwas Grosses, Schweres, Weiches“. Lat. kārkis „ein altes Pferd“, kākis (EM, II, 197), gal būt, reikėtų sieti su lat. kārkis „der Haken“, kākis. Lat. kāsis „eine Schindmähre“ (EH, I, 606) J. Endzel ynas linkęs sieti su lat. kāsis „der Haken“. Tokiam siejimui pritartų ir lat. kārkis kilmės mūsų aiškinimas. Lat. keņcītis „ein schlechtes Pferd“ (EM, II, 365), plg. lat. keņcis „der Schmaderer, Trödler“. 11. Baltų ir slavų kalbų ryšiai 161 Lat. klām̄pa „eine Schindmähre, ein altes, steifes Pferd, ein lahmes Pferd“, klam-pis „ein altes Pferd“ (EM, II, 212; EH, I, 609) veikiausiai reikėtų sieti su lat. klām-pât „schwerfällig gehen“. Lat. klams „ein altes, mageres, schwaches Pferd“ (EM, II, 212) J. Endzel̄ynas linkęs sieti su liet. klėmnas „silpnas“. Tačiau mums atrodo, įtikinamiau būtų lat. klams kildyti iš rus. хлам „šlamštas, laužas“. Lat. klām̄za „ein altes, abgemagertes Pferd, die Schindmähre“ (EM, II, 212; EH, I, 610), plg. lat. klamz̄a, klamza „jem., der mit schweren Schritten geht“, lat. klām-zāt „schwerfällig gehen“. Lat. klanḡis „ein grosses, abgemagertes Pferd“, kleņḡis „eine Schindmähre“ (EM, II, 214, 223) J. Endzel̄ynas sieja su lat. kleņḡis „der Bummler, Taugenichts“. Lat. klaūga „eine Schindmähre“ (EH, I, 611), plg. lat. klaūḡis „ein Stück Holz; ein Grossmaul“. Lat. knadz̄is „ein altes Pferd“, knadze „eine alte Stute“, plg. lat. knaḡis „ein Haken oder ein Pflock“ < vok. Knagge (EM, II, 241; EH, I, 626). Lat. kōksis „eine Schindmähre“ (EH, I, 640) kilmė neaiški. Gal reikėtų sieti su lat. kuksis „ein fuchsiges, gelbes Pferd“ arba kuksīt „langsam gehen“. Lat. krabiņš „ein altes, abgemagertes Pferd“ (EM, II, 255) gal reikėtų sieti su lat. krabiķis „ein in die Erde gesteckter ästiger Pfahl, an dem man Getreide auf dem Felde trocknet“, krabināt „krabbeln, sich fortbewegen“. Lat. kraḡis „die Schindmähre“, krāḡis, skrāḡis „ein altes Pferd“, krak̄is „ein schlechtes, schwaches Pferd“ yra kilę iš vok. Kracke, Kragge (EM, II, 255, 256, 265). Lat. krampis „ein altes, mageres Pferd“ (EM, II, 258; EH, I, 641) veikiausiai reikėtų sieti su lat. krāmpis „der Schliesshaken“. Lat. krapants „ein schwaches, mageres Pferd“ J. Endzel̄ynas linkęs sieti su liet. krapinėti „sunkiai eiti“ (EM, II, 260). Lat. krapš̄kis „ein altes, mageres Pferd“, krapšis (EM, II, 260; EH, I, 642), plg. lat. krapis „ein Schimpfname“. Lat. krepsis „eine Schindmähre“ (EH, I, 649), plg. lat. krepecēt „still husten“, krepecī „Schleimauswurf“. Lat. krimpa „ein mageres Pferd“ (EM, II, 279), plg. lat. krimpāns „ein weinendes kleines Kind“, krimpa „als Schimpfwort für eine hagere Weisperson“. Lat. kroksis „eine Schindmähre“ (EH, I, 658), gal būt, reikėtų sieti su lat. kruķis „die Krücke, die Ofengabel“, krukite „Schimpfname für ein kleines Mädchen“. Lat. lamāks „ein dickes, schwerfälliges Pferd“ (EM, II, 530), plg. lat. lamaka „ein Mensch, der seinen Körper nicht stramm hält, ein Plumpsack“, lamāns „ein grosser, plumper, gefrässiger Mensch od. Hund“. Lat. limaks „ein faules Pferd“ (EH, I, 742), gal būt, reikėtų sieti su ankstesniuoju pavadinimu. Lat. mitenis „ein eingetauschtes Pferd; die Schindmähre“, mietenis „die Schindmähre“ J. Endzel̄ynas sieja su lat. mīt „tauschen“, plg. mitala „Name einer schlechten Kuh od. Stute“ (EM, II, 649, 656). Lat. naina, naine „ein mageres, abgejagtes Pferd“ (EM, II, 690) gal reikėtų sieti su lat. naine „die Witwe“ < est. naene „Weib“?, plg. tā tāda naine vien ir (von ei- 162 ner weiblichen Person, EH, II, 3). Iš niekinamo moters pavadinimo galėjo atsirast ir gyvulio pavadinimas. Lat. nátmene „die Schindmähre“, nátanais zirgs „die Schindmähre“, nátenis „ein schwaches, weisses Pferd“, nátną ķēve „eine schwächliche Stute“, nàtns zirgs „ein weisses und schwaches Pferd“ (EM, II, 702), plg. lat. nàtns „die Leinwand“, kurio pirminė reikšmė buvusi „iš dilgėlių“: nàtre „dilgėlė“. Dėl žodžio nàtns „prastas“ reikšmės, plg. kàrklu vācietis „spottende Benennung für einer Deutsch­tuer, dem es doch nicht gelingt“. Lat. stīvnica „ein steifes Pferd“, stīvuicis (EM, III, 1077), plg. lat. stīvs „steif, starr“ < vid. vok. Žem. stīf. Lat. storaks „ein träger Mensch od. ein solches Pferd“, storags (EM, III, 1080; EH, II, 584), plg. lat. storcka „Schimpfname für ein weibliches Lebewesen“, storgaks „ein Dicker, Unbeholfener“. Lat. svanaris (?) „ein abgemagertes Pferd“, zvanārs „ein altes, schwaches, mageres Pferd“ (EM, III, 1143; IV, 765; EH, II, 814), plg. lat. zvanārs „alte, schlechte, hässliche Uhr“ < rus. звонарь „Glöckner; Schwätzer“. Lat. testis „ein faules Pferd“, plg. lat. test „keuchen“ (EM, IV, 168). Lat. tūcis „ein faules Pferd“ (EM, IV, 278), gal būt, reikėtų sieti su lat. tūkat „stossen, kneten, stopfen“. Latvių kalbos tarmėse randame daug ir kitų arklio pavadinimų, dažniausiai susijusių su kuria nors šio gyvulio ypatybe: Lat. aīcis „das Pferd (scherzhafte Bezeichnung)“ (EM, I, 12), gal būt, reikėtų sieti su lat. āita, aīča „Schaf“. Lat. auzainis „Pferd“, àusainis (EM, I, 231; EH, I, 188, 189), plg. lat. auzas „Hafer“. Lat. brīēdis „ein elenhaariges Pferd“ (EM, I, 337; EH, I, 243), plg. lat. brīēdis „das Elen“. Lat. ēbelis „ein stolzes Pferd“, ēberis „Schimpfwort für ein altes Pferd“, ēberis „ein gutes Pferd; ein flinkes Pferd von kleinem Wuchs“ (EM, I, 572; EH, I, 371) gal kartais reikėtų sieti su vok. Eber „kuilys“. Lat. gàisuonis „ein wildes, unbändiges Pferd“ (EH, I, 378), plg. lat. gàisuonis „einWindbeutel; ein unruhiger Mensch“, lat. gàiss „die Luft“. Lat. rēceknis „ein heftig wiehernder Hengst“, plg. rēkt „brüllen, heulen“ (EM, III, 517). Lat. spārdauniece „eine Stute, die auszuschlagen liebt“, spārdainice (EM, III, 986), plg. lat. spārdities „um sich schlagen“. Lat. sperška „eine ausschlagende Stute“ (EH, II, 548), plg. lat. spèrt „ausschlagen“. Lat. stakņa „ein Pferd, das beim Ziehen einer Fuhre hin wieder stehen bleibt“ (EM, III, 1041), plg. lat. staknīt „stehen bleiben“. Lat. svipastis „ein Pferd, das mit dem Schwanz um sich schlägt“, plg. lat. svàipīt „peitschen“ + aste „der Schwanz“ (EM, III, 1160). Lat. tīza „eine Stute, die lahmt, nicht vorwärtskommt“ (EM, IV, 199), plg. lat. tizāt „lahmen, hinken“. Lat. tramdis „ein scheues Pferd“, tramīkis (EM, IV, 221), plg. lat. tramīgs „scheu, wild“. 11* 163 Lat. žiblis „ein Pferd mit einem Auge“ J. Endzelynas linkęs sieti su lat. žibt „flimmern, geblendet werden“ (EM, IV, 808). Lat. žlanga „ein Pferd, das viel Wasser trinkt“ (EM, IV, 815), plg. lat. žlāngāt „lange, langsam und viel trinken (von Menschen und Pferden gesagt“. Lat. žuklis „ein schnelles Pferd“, plg. lat. žukls „schnell, flink“ (EM, IV, 829). Su atskiromis arklio ypatybėmis susiję ir kai kurie lietuvių kalbos arklio pavadinimai: Liet. bėgūnas „lengvo bėgimo arklys“, bėguonėlis (LKŽd., I, 597), plg. liet. bėgti. Liet. bišius „mažas arklys“, biškinas „vidutinis, nestambus arklys“, bišė „prasta kumelė“ (LKŽd., I, 700), plg. liet. biškenti „smulkiais žingsniais bėgti“; gali būti gars ažodinės kilmės, plg. bišku „jaučio šaukimo gars žodis“. Liet. gyvėntuvas „dirbamas arklys“ (LKŽd., III, 379), plg. liet. gyvėnti. Liet. karčiūkas „gerų karčių arklys“ (LKŽd., V, 270), plg. liet. karčiai. Liet. ristūnas „lengvo bėgimo arklys“, ristininkas, ristokas (A. Lyberis, 60)108, plg. liet. risčia. Liet. šarūnas „gerai šeriamas, puikus arklys“ (A. Lyberis, 61) veikiausiai reikėtų sieti su liet. šorai „prie kamanų akiūkiai, neleidžiantieji arkliams dairytis į šalis“. Liet. vežmininkas „stiprus, tinkantis vežimui traukti arklys“ (A. Lyberis, 61), plg. liet. vežimas. Liet. žvignis „gerai šeriamas, pavažiuoti į svečius skirtas arklys“ (A. Lyberis, 61), plg. liet. žvygauti „nuolat žvengti“(?). Liet. kunteris „mažas, bet stiprus arklys“ (LKŽd., VI, 903) skolinys iš vokiečių, plg. vok. Kunter. Liet. rišokas „lengvo bėgimo arklys“, slavizmas, plg. rus. рысак (A. Lyberis, 60). Liet. staininis „gerai šeriamas, pavažiuoti į svečius skirtas arklys“, slavizmas, plg. lenk. stajenny (A. Lyberis, 61). Tiek lietuvių, tiek ir latvių kalbose galima išskirti grupę arklių pavadinimų, būdingų daugiausia vaikų kalbai. Šie pavadinimai dažniausiai yra gars ažodinės kilmės. Liet. ygagas „arklys (vaikų kalboje)“, vyčiukas „kumeliukas“ (LKŽd., IV, 7, 20), plg. liet. ygaga „interj. arklio žvengimo garsui nusakyti“. Liet. kažis „kumelys“, kožė „kumelė (vaikų kalboje)“, kožis „arklys, kumeliukas (vaikų kalboje)“, kožius, kužė „arklys (vaikų kalboje)“, kužia, kužis kužius, kužis, kužius (LKŽd., V, 464; VI, 392, 1017, 1018, 1021, 1022), plg. liet. interj. (šaukiant arklį) kuš, kuzi, kuzia, kuziu, kūž, kužiu ir kt. Liet. kirkilas „eržilas“ (LKŽd., V, 836), plg. liet. kirkėti. Lat. cigiņš, ciga, cigus „das Füllen, das Ross“, cigulis „das Füllen“, ciga (EM, I, 379; EH, I, 269, 290), plg. lat. ciga, cig „Lockruf für Füllen, für Pferde“. Lat. kose „Kosenname für eine Stute“, košiņš „das Pferd, Pferdchen (gew. in der Kindersprache)“, koša, košiņa košis, košelis, kuziņa „ein junges Pferd, ein Pferd überhaupt in der Kindersprache“, kuze „ein Füllen“, kuzlis, kuža „das Pferd, ein kleines Füllen“, kužiņa „Liebkosungswort für ein Pferd“ (EM, II, 255, 331; EH, I, 639, 681), plg. lat. kuz, kuze, kužu „ein Lockruf für die Pferde“. 108 A. Lyberis, Kalbos kultūra, 7, p. 59–63. 164 Lat. sugulis „ein kleines Füllen“, sūgulis, suka „das Füllen (in der Kindersprache)“, sukulis „ein kleines Füllen“, sukulinš, sukuls, suksis „ein Pferd, das nicht mehr gut laufen kann“, sukulis „ein nicht sehr starkes Pferd“, sūka „ein junges hübsches Pferd od. Füllen“ (EM, III, 1117, 1118; IV, 105; EH, II, 600, 601, 607, 657), plg. lat. suk, suku, šuk, šuku „Interjektion, Lockruf für ein Füllen“. Lat. tprūta „das Pferd (in der Kindersprache)“, tprūtina, tprūte (EM, IV, 217), plg. lat. tprū „Interjektion, gebraucht um Pferde zum Stehen zu bringen“. Lietuvių ir latvių kalbose yra gana daug arklių vardų, susijusių su šio gyvulio spalva (tiek lietuvių, tiek ir latvių kalbose randame nemaža spalvų vardų, vartojamų tik kalbant apie arklius): Liet. báltis, baltōkas, baltàsis, baltēlis, balckis, baltĕus, balt(a)marģis, balt(a)-keršis, baltplėšnis, balt(a)galvis, balt(a)kāklis, balt(a)kāktis, balt(a)karītis, balt(a)kōjis, baltas mārgis, balt(a)prūšnis, balt(a)smūkis, balt(a)uodēgis, baltas lėpsnis (LKŽd., I, 498–504; A. Lyberis, 62), plg. liet. báltas. Liet. beliōkas „širmas arklys“ (LKŽd., I, 604), slavizmas, plg. rus. беляк. Liet. bēris, bēris, bērasis, bērōkas, bēriōkas, bēriōte, bēriņas, bēriūkas, bēriūkas, bērelis, bēriūnelis, bēruōlis, bērvalelė, bērširvis (LKŽd., I, 625, 632; A. Lyberis, 62), plg. liet. bēras, bēras. Liet. blēzis, blēšis, blisis „arklys su baltu ruožu per kaktą; laukis“ <vok. Blässe (LKŽd., I, 737, 752; A. Lyberis, 62). Liet. briedplaukis „briedžio plauko spalvos, rudširmis“ <liet. briedis + plaukas (LKŽd., I, 853; A. Lyberis, 63). Liet. brišis, plg. liet. brišas „palvas; tamsiai rausvas, briedžio spalvos“ (LKŽd., I, 867; A. Lyberis, 62—3). Liet. brūnis, brūnas(is) (LKŽd., I, 894), plg. liet. brūnas „juodbėras, rusvas“, brūnas <vok. žem. brūn109. Liet. bulānas „šviesiai gelsvo plauko arklys; geltis“ <rus. буланый „sartas, raudas (arklys)“ (LKŽd., I, 939; A. Lyberis, 63). Liet. cinākis „arklys su baltomis, žvairomis akimis“ (LKŽd., II, 20) < cinas „alavas“ (<vok. Zinn) + akis. Liet. čėkis (LKŽd., II, 41; A. Lyberis, 62), plg. liet. čėkas „margas“ <vok. Scheck110. Liet. darāšis, darāšius, derēšis, derēšius, plg. liet. darāšas, derēšas „sartas (raudas) su baltais plaukais (apie arklį), timsras“ <lenk. deresz <vengr. deres (LKŽd., II, 183, 277; A. Lyberis, 62; K. Bartkus, 382111). Liet. gelsvis, gelsvōkas, gelsvāis, geltis, geltēlis, geltāisis (LKŽd., III, 220, 221, 223; A. Lyberis, 63), plg. liet. gelsvas, geltas. Liet. gnēdis „bėras arklys“ (LKŽd., III, 458), plg. liet. gniedas „bėras“ <rus. гнедой. Liet. jūōdis, jūōckis, juodōkas, juodāsis, juodūkas, juōdberis, juodbrūnis, juodmārgis, juōdširmis, juōdširvis, juōdžerkštis, juōdplėšnis, juod(a)galvis, juod(a)kāklis, juod(a)karītis, juod(a)kōjis, juod(a)prūšnis, juod(a)smūkis, juod(a)uodēgis (LKŽd., IV, 398, 400–10; A. Lyberis, 62), plg. liet. juōdas. 109 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 60. 110 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 72. 111 K. Bartkus, Literatūra ir kalba, VI, p. 371–393. 165 Liet. kaštānas, kaštānis, kaštōnas, kaštōnis (LKŽd., V, 401, 403; A. Lyberis, 62), plg. liet. kaštānas „rusvaplaukis“, kaštōnas, kaštānas „toks medis ir jo vaisius“, kaštānas < lenk. kasztan. Liet. kéršis (LKŽd., V, 624), plg. liet. kéršas „lopais juodas, lopais baltas“. Liet. làukis, laukōkas, laukàgsis, lauk(a)kàktis (LKŽd., VII, 176, 178, 183, 184; A. Lyberis, 62), plg. liet. làukas „baltu snukiu ar balta kakta“. Liet. moliūgis, plg. liet. moliūgas „molio spalvos“. Liet. obuolãinis, obuolmušỹs (A. Lyberis, 63), plg. liet. ōbuolmušas „dėmėtas, nedideliais tamsiais ar šviesiais skrituliukais“, obuolỹs. M. Nydermano nuomone, liet. ōbuolmušas yra klaidingas lenk. jabłkowity vertinys¹¹². Liet. paļšis, paļšōkas, paļšāsis, paļšiūkas, paļšbēris, paļšmàrgis (A. Lyberis, 62, 63; K. Bartkus, 382), plg. liet. pálšas „šviesiai pilkas“. Liet. palvis, palvỹs (A. Lyberis, 63), plg. liet. palvas „šviesiai geltonas, gelsvas“. Liet. pelēkis (A. Lyberis, 63), plg. liet. pelēkas „pelės spalvos“. Liet. pelēnius (A. Lyberis, 63), plg. liet. pelenai. Liet. plēsnis (A. Lyberis, 62), plg. liet. plēsnas „rausvai ar rudai širmas“, slaviškos kilmės žodis, plg. rus. пле́нъ. Liet. pilkis, pilkėlis (A. Lyberis, 63), plg. liet. pilkas. Liet. raudāsis, raudīkas, raūdžerkštis, raūdžilis, rūdširvis, raudširmis, raudširvis, raudonširmis, raudonbēris (A. Lyberis, 62), plg. liet. raudās „rausvas, sartas“, rūdas, raudōnas. Liet. sārtis, sartōkas, sartàsis, sartùkas, sartēlis (A. Lyberis, 62), plg. liet. sārtas „šviesiai bėras, gelsvas“. Liet. šalnis (A. Lyberis, 62), plg. liet. šalnas „lyg šalna, šerkšnu aptrauktas“. Liet. šēkis „keršas arklys“ (Žagarė, Šakyna), plg. lat. sekis „ein buntes Pferd“ (EM, III, 815). Liet. šerkšnis (A. Lyberis, 62), plg. liet. šerkšnas. Liet. širmis, širmōkas, širmāsis, širmukas, širmēlis, širmbēris (A. Lyberis, 62), plg. liet. širmas „baltas su maišytais tamsiais plaukais“. Liet. širvis, širvāsis, širvōkas, širvānis, širvūkas, širvabēris (A. Lyberis, 62), plg. liet. šīrvas „baltas su maišytais tamsiais plaukais, širmas“. Liet. šyvis, šyvāsis, šyvōkas, šyvūkas, plg. liet. šyvas „šviesiai pilkas“. Liet. žerkštys (A. Lyberis, 62), plg. liet. žerkštas „šerkšno spalvos“. Lat. ābuolainis „wer geäpfelt ist (Beiname des Pferdes)“, plg. lat. ābuōls „der Apfel“, ābuōlains „geäpfelt“, ābuōltains, ābuōluōts (EM, I, 234–5; EH, I, 192). Lat. bāltenis „weisses Pferd, ein Schimmel“, bāltiņš, baltenica „eine weisse Stute“, balteniša, plg. lat. balts „weiss“ (EM, I, 257; EH, I, 202). Lat. bēris „ein braunes Pferd“, bēritis, bēruks, bēriņš, plg. lat. bērs „braun“ (EM, I, 290, 291, 292; EH, 216). Lat. blesis „ein Pferd mit einer Blässe“ < vid. vok. žem. blesse (EM, I, 314; EH, I, 228). Lat. briēdis „ein elenhaariges Pferd“ (EM, I, 337; EH, I, 243), plg. lat. briēdis „das Elen“. Lat. brūnis „ein braunes Pferd“, brūnicis, plg. lat. brūns „braun“ < vid. vok. žem. brūn (EM, I, 340, 341; EH, I, 246). 112 M. Niedermann, ZfslPh, 4, p. 42–44; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 515. 166 Lat. dārcis „ein scheckiges Pferd“, dārkis, plg. lat. dārks „scheckig, bunt“ (EM, I, 447, 448). Lat. dūkanis „ein braunes Pferd“, dūkanis, dūcis, dūcis, dūcis, dūkainis „gelbes Pferd mit schwarzer Mähne“, dūkanbēris „ein dunkelbraunes Pferd“, plg. lat. dūkans „graubraun“ (EM, I, 523, 525; EH, I, 346). Lat. dulis „ein hellbraunes Pferd“, dulinbēris „ein dunkelbraunes Pferd“, plg. lat. duls „dunkelfarbig“ (EH, I, 340). Lat. dzeltis „ein gelbes Pferd“, dzeltinis, dzeltenis, dzeltiņis, dzelṭānis, dzelṭainis, plg. lat. dzeltāns „gelb“ (EM, I, 542; EH, I, 353). Lat. gaīkis, in der Verbindung gaika zirgs „ein buntes (braun und grau geflecktes) Pferd“ (EH, I, 376), plg. lat. gaīkis „der Flüchtige, Unbändige“ (zirgs iet kā gaīkis), lat. gaīkis „außigs, vieglprātigs, pārspīlēts cilvēks“ (EM, I, 584). Lat. kuksis „ein fuchsiges, gelbes Pferd, der Fuchs“ veikiausiai kilo asimiliacijos keliu iš *puksis <vok. Fuchs (EM, II, 301; EH, I, 668). Lat. lāucis „ein Pferd mit einer Blässe“, lāukis, laukene „eine Stute mit einer Blässe“ (?), plg. lat. lāuks „blässig“ (EM, II, 426, 428; EH, I, 722, 723). Lat. luošītis „ein Pferd, das luoss ist“, luošelis „ein gelbbraunes Pferd“, plg. lat. luõss „falb, gelbgrau“ (EM, II, 528). Lat. muõris „ein braunblaues, graues Pferd“ (EM, II, 683; EH, I, 841), plg. lat. muõris „der Mohr“ (?). Lat. mūsainis „ein geflecktes Pferd, ein Schimmel(pferd)“, plg. lat. mūsāns „gefleckt, bunt“ (EM, II, 679). Lat. palseris „ein hellgraues Pferd“, plg. lat. palsāins „schimmelfarbig“, palsāns (EM, III, 62–3; EH, II, 152). Lat. pelēce „eine graue Stute“, pelēķis „ein graues Pferd“, plg. lat. pelēks „grau“ (EM, III, 196; EH, II, 221). Lat. raūdis „ein rotes Pferd“, plg. lat. raūds „rot, rötlich, braun“ (EM, III, 483). Lat. ripainis „ein Apfelschimmel, ein Pferd mit runden Flecken; ein rundes, wohlgenährtes Pferd“, rīpainis „ein scheckiges Pferd“, plg. lat. ripa „ein runder Fleck“ (EM, III, 530, 539; EH, II, 373). Lat. sālnis „ein Eisschimmel“, sahlkis, plg. lat. salns „schimmelfarbig“ (EM, III, 675). Lat. sarkanis „ein hellbraunes Pferd“, plg. lat. sarkans „rot“ (EM, III, 720; EH, II, 443). Lat. sekis „ein buntes Pferd“ veikiausiai kilęs iš lyv. šek „Schecke“ (EM, III, 815; EH, II, 476). Lat. sirkis „ein Rotschimmel“, plg. lat. sīrks „grauhaარig, gräulich“ (EM, III, 846). Lat. sīrmis „der Grauschimmel“, sirmiņš, sīrmsarītis, plg. lat. sīrms „grau“ (EM, III, 846, 847; EH, II, 489). Lat. sveķainītis „ein gelbes Pferd“, plg. lat. sveķains „harzig“ (EH, II, 613). Lat. ūbelis „ein scheckiges Pferd; ein altes, hässliches Pferd“, plg. lat. ūbele „die Turteltaube“ (EM, IV, 403; EH, II, 740). Prūsų kalbos paminkluose randame keletą tik šiai kalbai būdingų arklio pavadinimų. 167 Elbingo žodynėlyje užfiksuotas žodis — Rapeno Jungkekobel (435 žodis) „jauna kumelė“. Iki šiol patikimesnės etimologijos šis žodis neturi. Ar nebūbu galima pr. rapeno laikyti skoliniu iš vokiečių kalbos, plg. vok. Rappe, kuris iš pradžių reiškęs „varną“, o vėliau ir „juodą arklį“?113 Gana neaiškios kilmės ir kiti du Elbingo žodynėlyje randami arklio pavadinimai — Sweriapis Keynhengest (431 žodis) ir Sweykis Pflugpfert (432 žodis). Pirmasis veikiau reiškęs „turnyrų arklį“ ir mėginamas kildinti iš lenk. *świerzop „eržilas“, plg. lenk. świerzepa „kumelė“, o antrasis (dokumentuose aptinkami ir variantai sweyke, sweike, sweke) mėginamas sieti su sen. vok. aukšt. sweiga „Rinderherde“114 Apžvelgę baltų kalbų arklio pavadinimus, matome, kad juose esama daug įvairios kilmės pavadinimų. Pirmiausia, baltų kalbos išlaikė senąjį ide. arklio pavadinimą, kildinamą iš prolytės *eḱuo-s. Slavų kalbose aiškesnių šio pavadinimo pėdsakų nerandame. Tik baltų kalboms būdingas arklio pavadinimas yra liet. žirgas, lat. zirgs, pr. sirgis. Vėliau lietuvių kalboje atsirado tik šiai kalbai būdingas arklio pavadinimas arklys. Šie arklio pavadinimų pasikeitimai veikiausiai sietini su arklio, kaip naminio gyvulio, funkcijų kitėjimu. Baltų kalbos turi tik joms būdingą ide. kilmės eržilo pavadinimą. Su slavišku arklio pavadinimu įvairiai mėginta sieti liet. kumelys, lat. kumelš. Tačiau šie siejimai kol kas nėra sėkmingi. Apskritai baltų ir slavų arklio pavadinimai labai skiriasi. Kokių nors būdingų tik šioms kalbų grupėms bruožų, išskyrus kai kuriuos skolinimosi atvejus, nėra. KIAULĖ Europoje kiaulė, palyginus su šunim, avim ir stambiaisiais raguočiais, yra žmogaus prijaukinta gal kiek vėliau. Pirmykščio žmogaus gyvenime ji, atrodo, ir nėra vaidinusi tokio didelio vaidmens, kaip kiti ką tik minėti gyvuliai. Tiek Europoje, tiek Azijoje yra buvę atskiri kiaulių domestikacijos centrai. Europoje labiausiai paplitusios naminės kiaulės yra kilusios iš šerno (Sus scrofa ferus). Kiaulių domestikacijos centrų gausumas gali būti susijęs ir su ta aplinkybe, kad kiaulė dėl savo fizinių savybių yra blogiau transportuojamas gyvulys, negu, pavyzdžiui, stambieji ir smulkieji raguočiai bei arkliai. Kiaulės pėdsakų neolito laikų archeologinėse iškasenose randama Dniepro upės baseine, Besarabijoje, o taip pat beveik visose šiaurinės ir vidurinės Europos neolito stovyklose. Jų aptinkama Po lygumos šijinėse gyvenvietėse, mikėnų kapuose1. Nemaža įdomių faktų apie kiaulių auginimą randame senųjų rytų šalių istoriniuose šaltiniuose. Čia kiaulės, atrodo, buvo prijaukintos gerokai anksčiau, negu Europoje. Pavyzdžiui, senovės Kinijoje ankstyvojo neolito gyvenvietėse kiaulės pėdsakai randami greta šuns, tuo tarpu kai kitų gyvulių pėdsakai pasirodo tik pačiame neolito gale. Chenanės buriamuosiuose įrašuose nurodoma, kad senovės Kinijoje per iškilmingas religines ceremonijas kartais būdavo aukojama net po 100 kiaulių2. 113 F. Kluge, Et. Wb., p. 582. 114 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 260; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 443. 1 O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, II, p. 360; C. Keller, Die Abstammung der ältesten Haustiere, p. 100–115; M. Hilzheimer, Schwein, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, XI, p. 380–383. 2 V. I. Avdijevas, Senovės rytų istorija, p. 576, 582. 168 Kad kiaulės buvo auginamos senovės Babilone, be kita ko, kalba ir tas faktas, kad šis gyvulys jau minimas garsiajame Hamurabio kodekse. Izraelitai kiaulę laikė nešvariu gyvuliu ir kiaulienos nevalgė. Apskritai Azijoje kiaulė nors ir buvo auginama, tačiau mėgstama nebuvo. Beveik puslaukinę ji klaidžiodavo po miestus ir kartu su šunimis bei pesliais rūpinosi gatvių švara3. Apie kiaulienos valgymą nieko nėra minima nei senovės Egipto istoriniuose šaltiniuose, nors kaip naminiai gyvuliai kiaulės ten žinomos iš priešistorinių laikų. Pavyzdžiui, vieno priešistorinio kapo piešinyje yra pavaizduota kiaulių banda. Seniausiuose Hierakonpolio šventyklos archeologiniuose sluoksniuose rasta fajan-sinė kuilio statulėlė. Bėgantis kuilys, kaip hieroglifo ženklas, panaudotas jau viename pirmosios dinastijos laikų rašto paminkle. Tačiau apskritai kiaulės atvaizdų randama daug rečiau, negu kitų naminių gyvulių. Šie faktai rodytų, kad kiaulė ir senovės egiptiečių nebuvo labai mėgstama. Iš dalies tai patvirtintų ir toji aplinkybė, kad kiaulė vėlesniais laikais buvo laikoma piktojo dievo Seto, savo brolio Ozirio žudiko, gyvuliu. Labai neaišku, ir kam kiaulės senovės Egipte buvo laikomos. Herodotas pasakoja, kad jis savo kelionių metu matęs, kaip Nilo deltoje kiaulės naudojamos įminti į dirvą pasėtiems grūdams4. Senovės Graikijoje ir Romoje šis gyvulys buvo laikomas didesnėje pagarboje, negu Rytų šalyse. Homeras pasakoja, kad Odisėjas turėjęs dvylika bandų stačiaragių jaučių, tiek pat bandų avių, ožkų ir kiaulių. Romėnams patikusi kiauliena, o kiaulės atvaizdų jie nevengė parodyti ir savo meno paminkluose5. Labai populiariu gyvuliu kiaulė buvusi slavų žemėse. Apskritai, iš visų naminių gyvulių slavai, atrodo, daugiausia yra auginę kiaules ir avis. Apie jų auginimą šiuose kraštuose pasakoja ir X a. arabų keliautojai. Ypač palankios sąlygos kiaulėms auginti buvusios tarp Vyslos ir Desnos, kur didžiuliuose ąžuolų miškuose būdavo galima surinkti milžinišką kiekį gilių ir tokiu būdu be didesnio vargo parūpinti joms pašaro žiemai6. Dabartinių Pabaltijo respublikų teritorijose kiaulės pėdsakai kartu su šuns ir stambiųjų bei smulkiųjų raguočių pėdsakais aptinkami jau neolito laikų iškasenose7. Lietuvos TSR teritorijoje tyrinėtų piliakalnių (Nemenčinės, Migonių, Dovainonių, Bačkininkėlių) iškasenose, kurios datuojamos I—IV a., drauge su kitų naminių gyvulių kaulais rasta ir nemažas procentas kiaulės kaulų8. Senasis ide. kiaulės pavadinimas *sūs/*suų gana gerai išlaikytas daugelyje indoeuropiečių kalbų: skr. śūkarāḥ, av. hū-, gr. ὗς, σύς, lot. sūs, got. swein, vok. 3 P. Thomsen, Schwein, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, XI, p. 383—384; B. Meissner, Haustier, — ten pat, V, p. 221; O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, II, p. 361. 4 Ranke, Schwein, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, XI, p. 383; C. Keller, Die Abstammung der ältesten Haustiere, p. 102. 5 C. Keller, ten pat, p. 103; V. S. Sergejevas, Senovės Graikijos istorija, Vilnius, 1955, p. 109. 6 Л. Нидерле, Славянские древности, p. 319—320. 7 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, p. 79; Latvijas PSR vēsture, I, p. 11; История Эстонской ССР, под. ред. Г. И. Наана, Таллин, 1958, p. 10. 8 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, ten pat, p. 252—253; K. Paaveri P. Kulikauskas, Acta Baltico-Slavica, 2, p. 270—272. 169 Schwein, sen. vok. aukšt. sū, vok. Sau, alb. thi, toch. B suwo, rus. свинья, lat. sivēns „paršas“ ir kt. Kaip ir daugelio kitų senųjų ide. gyvulių pavadinimų, pirminė *sūs/*suu reikšmė labai neaiški. Esama keletas aiškinimų, kurių vieni mažiau, kiti daugiau įtikinami, tačiau nei apie vieną jų nebūtų galima pasakyti, kad jis tikrai teisingas ir nekelia jokių abejonių. Mėginta ide. *sūs sieti su indoeuropietiškuoju sūnaus pavadinimu (liet. sūnùs, rus. сын ir kt.), kildinant šiuos pavadinimus iš to paties veiksmažodžio, reiškiančio „gaminti, pradėti, gimdyti“, plg. skr. sūtē, sāuti, sūvátē „gamina, gimdo“. Fonetškai toks siejimas įmanomas, tačiau jį labai sunku pateisinti semantiškai, ypač turint galvoje, kad kiaulė net ir prijaukinta buvo kiek vėliau, negu kiti naminiai gyvuliai. F. Špechtas⁹ ide. *sūs siejo su got. bi-saulan „tepti, terlioti“, got. swarts „juodas“, lot. sordes „nešvarumai“. Keleto mėginimų būta ide. *sūs šaltinio ieškoti ne pačių indoeuropiečių, o jų kaimynų kalbose. A. Nehringas¹⁰ tokių šaltinių laikė suomių-ugrų prolyte *buvo (plg. suom. sika, mard. tuwo). E. Polivanovas, atstatydamas indoeuropietiškiems kiaulės pavadinimams prolytę *(t)sūs, kildino ją iš senovės kinų čú „kiaulė, meitelis“¹¹. Tačiau gal daugiausia šalininkų susilaukė ta etimologija, kur ide. *sūs aiškinamas kaip gars žodinės kilmės žodis. Semantiškai ją patvirtintų daugelio gyvulių, tame tarpe ir pačios kiaulės, įvairių kalbų gars žodiniai pavadinimai. Be to, šiai etimologijai palanki skr. sū-karāḥ interpretacija: „sū - darantis“, t. y. „gyvulys „darantis“ su garsą“. Šiuo atveju ir ide. *sū- ir sen. kinų ču galėtų būti tokiu pat būdu atsiradę žodžiai¹². Slavų kalbose šis ide. kiaulės pavadinimas, tiesa, truputį modifikuotu pavidalu, gerai išlaikytas: sen. sl. svinija, rus. свинья, ukr. свиня, baltr. свіння, bulg. свиня, serb.-chorv. свиња, slov. svinja, ček. svině, slovk. sviňa, lenk. świnia, kaš. svina, aukšt. lūž. swinja, žem. lūž. swińa. Šis slavų pavadinimas veikiausiai sudarytas iš būdvardžio svinъ moteriškosios giminės formos *svini, šioms formoms artimos lot. suīnus „kiaulės, kiauliškas“, got. swein „kiaulė“¹³. Iš baltų kalbų šį ide. kiaulės pavadinimą yra išlaikiusi tiktai latvių kalba: su-vēns „das Ferkel“, suvēns, suvēnelis, sivēns, sivēnis, sivēntiņš, sivēnica „eine Sau (die Ferkel hat U.)“, sivēnice, sivēne „ein 6—7 Monate altes Schwein“, sivēnēns „ein kleines Ferkel“, sivēnīza = sivēnica, sivēniete „eine junge (nicht mehr als ein Jahr alte) Sau; eine trächtige Sau“, sivēnuks „das Ferkel“, sivēnuks (EM, III, 850, 1129; EH, II, 491, 606). Formos su šakniniu -i- yra naujai atsiradusios latvių kalboje: joje gana dažnai u prieš v bei b pasikeičia į i, plg. divi „du“: duvejāds „dve-jopas“, zivs „žuvis“: zuvs, tīvi „arti“: tuvu, driva „dirva“: druva, dibens „dugnas“: dubēns ir kt.¹⁴ Latvių kalbos tarmėse esama ir daugiau šio pavadinimo variantų: sukis „ein Ferkel, ein Halbschwein“, sukēns, zuikis „ein kleines Ferkel“, sukis „ein Halbschwein, ein Ferkel“, sukelis (verächtlich), sukēns, sukentiņš, sukelēns, 9 F. Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, p. 123. 10 A. Nehring, Studien zur indogermanischen Kultur und Urheimat, Salzburg—Leipzig, 1936, p. 112. 11 E. A. Polivanov, Archiv Orientalní, 9, p. 405—406. 12 O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 62; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 593; F. Kluge, Et. Wb., p. 626. 13 V. Machek, Et. sl., p. 489; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 593. 14 J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 15; J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 50—52; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 615. 170 sukāns, sukans, suŋķis „ein mittelgrosses Schwein“, siūka „das Ferkel, Jungschwein,“ siūkis, svīkis „ein sehr mageres Schwein“, svīķelis „ein kleines, mageres Ferkel“, svīkaltis „das Ferkel, Jungschwein“, sukantīns „ein Ferkelchen“, sukniši „kleine Ferkel“ (EM, III, 850, 1115, 1117, 1119, 1124, 1163; IV, 749; EH, II, 601, 602, 619–620). Šie pavadinimai, kaip matome, gerokai nutolę nuo anksčiau mūsų minėtų tos pačios šaknies kiaulės pavadinimų. Kai kurių jų ir daryba yra labai sunkiai paaiškinama. Formas su iu-, gal būt, reikėtų aiškinti kaip kilusias iš *suvikis, plg. zuintina < zuvitina15. Kai kurių formų atsiradimui galėjo kartais turėti įtakos gars žodžiai suku „Lockruf für ein Füllen; eine Interjektion“, suk „Interjektion als Zuruf an einen Hund, dem man etwas zum Fressen hinwirft; als Lockruf für ein Füllen“ (EM, III, 1116, 1118), plg. sukulis „ein kleines Füllen“. Prūsų kalboje taip pat randame šios šaknies kiaulės pavadinimą: Elbingo žodynėlio 682 žodis Swintian Swin. Šią prūsų kalbos formą galima įvairiai aiškinti. Pirmiausia į ją galima žiūrėti kaip į disimiliacijos būdu, o gal tiesiog dėl paprastos užrašymo klaidos, atsiradusią iš *swinstian < *swinistian (plg. parstian „paršas“, werstian „veršis“, kurie savo ruožtu būtų kilę iš *parsīstian, *wersīstian, plg. gertistian „viščiukas“ šalia gertis „gaidys“). Panašiai kaip pr. camstian „avis“ bei slavų овца „avis“ pr. swintian būtų mažybinė forma tapusi rūšiniu gyvulio pavadinimu. Tačiau priesaga -tian galėjo būti pridėta tiesiog prie kamieno swīn- be jokios mažybinės reikšmės pagal kitus gyvulių pavadinimus su šia priesaga16. Taip pat ne visai aišku, ar prūsai šį žodį perdirbo, pasiskolinę iš slavų (J. Mikola jo šaltiniu laikė kaž. svin-ča, jam linkęs pritarti ir R. Trautmanas17), ar tai senas pačių prūsų kalbos žodis. Prisimintus, kad prūsų kalbos leksika gana dažnai skiriasi nuo kitų baltų kalbų ir sutampa su slavais, gal būt, pr. swintian reikėtų laikyti savu žodžiu. Tokiai prielaidai pritartų ir toji aplinkybė, jog su gyvulininkyste susiję terminai prūsų kalboje dažniausiai yra savi žodžiai. Šios šaknies kiaulės pavadinimas išliko ir sudurtiniame prūsų kalbos žodyje sewēwnis (229 Elbingo žodynėlio žodis: Sewenis Sewstal18). Sunku pasakyti, kiek šis užrašymas atspindi tikrąjį prūsų kalbos žodžio pavidalą. K. Būga seweynis aiškino atsiradus disimiliacijos keliu iš *sweina-s19. J. Endzelynas linkęs manyti, kad ew vietoje uw galėjo atsirasti tiesiog berašant dėl šalia esančio vokiečių sewstal20. Tokiu būdu kiaulės pavadinimas, atstatomas iš minėto tvarto pavadinimo, atitiktų lat. suēns. Iš kitos pusės, turint galvoje, kad pr. e išreiškia platųjį i, pr. seweynis galima sieti ir su lat. svēns, kaip tai darė V. Burda21. Bet šiuo atveju prūsų kalbos dirvoje kiek sunkiau paaiškinti uw > iv, kuris šiaip jau būdingas tik latvių kalbai, nors Zietelos apylinkėse paliudytos formos živė, živis, liežuvīs22 ko gero rodytų uw > iv nesvetimą buvus ir prūsų kalbai, bent tam tikrai jos tarmių daliai. 15 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 155, 214 16 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 53, 260—261. 17 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 443; J. Mikkola, Baltisches und Slavisches, Helsingfors, 1902—3, p. 8. 18 Prūsų kalbos paminklai, p. 63. 19 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 615; III, p. 852. 20 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 246. 21 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 85, 425—426. 22 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 68; Э. А. Вольтер, Известия отделения русского языка и славесности Имп. Ак. Наук, т. 16, кн. 4, p. 151—160. 171 Tačiau mums atrodo, jog geriausiai būtų atstatyti tokią pr. seweynis formą, kurią būtų galima tiesiog sieti su pr. swintian. Su prūsiškuoju kiaulės pavadinimu swintian, atrodo, būtų galima sieti prūsų kalbos upėvardį Swene bei kaimo pavadinimą Swene23. Didelė indoeuropiečių kalbų dalis išlaikė senąjį kiaulės vaiko pavadinimą: lot. porcus, air. orc, sen. vok. aukšt. farah, chotansak. pāsa (< *parsa-) „kiaulė“, kurd. purs. Ypač gerai šis paršo pavadinimas išlaikytas slavų ir baltų kalbose: sen. slav. prase, sen. rus. порося, rus. поросенок, ukr. порося, baltr. парася, bulg. прасе, serb.-chorv. прасе, slov. prase, ček. prase, slovk. prasa, lenk. prosię, kaš. parsa, aukšt. luž. proso, žem. luž. prose, polab. porsą, liet. paršas, pr. parstian24. Pirminė šio žodžio reikšmė mėginama aiškinti įvairiai. E. Lidenas25 ir F. Spechtas26 liet. paršas ir kt. siejo su lot. porca „vaga“, persėti, praparšas „griovys“, aiškindami, kad pirminė šio ide. paršo pavadinimo reikšmė buvusi „knisikas“. Semantinių paralelių tokiam aiškinimui esama, bet visa bėda, kad žodis reiškia ne kiaulę apskritai, o tik kiaulės vaiką — paršą. Būta mėginimų ide. *porkos, kaip „ugnis, t.y. aukojamąjį gyvulį“, sieti su gr. πῦρ „ugnis“, arm. hur, sen. vok. aukšt. fuir ir kitais šių žodžių gimainaičiais27. Panašų mėginimą mes jau matėme, kai ide. *agnos „ėriukas“ buvo siejamas su kitu indoeuropiečių ugnies pavadinimu (liet. ugnis, lot. ignis). Tačiau apie šiuos mėginimus O. Trubačiovo žodžiais galima pasakyti — „остроумно, но маловероятно“. Jeigu semantiškai tokios etimologijos ir būtų pateisinamos, tai fonetiškai jos be galo „pritemptos“. Karštų šalininkų susilaukė E. Benvenisto28 etimologija, kuria ide. *porko siejamas su spalvos pavadinimu, plg. skr. pṛ́śni- „dėmėtas“, gr. πέρκος. Semantiškai E. Benvenisto etimologija grindžiama tuo faktu, kad laukinės kiaulės paršiukų oda iki šešių mėnesių esti išmarginta juodais ir gelsvais išilginiais ruoželiais. Lietuvių kalbos tarmėse paršas kartais vartojamas ir apskritai kiaulės ar netgi didelės kiaulės, meitėlio reikšme. Tačiau šios reikšmės naujesnės. Joms atsirasti ypač padėjo tas faktas, kad lietuvių kalbos tarmėse, kalbant apie kiaulės vaiką, dažniausiai vartojamos mažybinės žodžio paršas formos: paršiūkas, paršūkas, paršėlis, paršiščias. Senoji paršo reikšmė išlaikyta ir žodžiuose paršiuotis „vesti paršus“, paršuotis, paršinga „vesianti (apie kiaulę)“. Liet. parš(i)ūkas pateko ir į kaimynines slavų kalbas: baltr. парсюк, парсюок, парсюляк, паршук, lenk. parsiuk, rus. парсук, паршук, парсюк, парсюк. Slaviškieji žodžiai vartojami įvairiomis reikšmėmis: „paršas“, „meitėlis“, „liesas, prastai šertas paršas“. Kai kurias rusų kalbos formas O. Trubačiovas linkęs aiškinti atsiradus ne skolinimo keliu, o redukcija iš kitų slaviškų formų. Tai daryti jį paskatino, gal būt, tas faktas, jog rus. парсук, парсюк29 aptinkamos toli ir izoliuotai nuo Lietuvos teritorijos (apie Riazanę). Tačiau jas galima aiškinti kaip baltiškojo substrato liekanas. 23 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 178. 24 О. Н. Трубачев, Происхождение…, p. 61; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 409. 25 E. Lidén, KZ, 56, p. 218. 26 F. Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, p. 34–35. 27 J. P. Rona, El culto indoeuropeo del fuego, Montevideo, 1957, p. 14; plg. О. Н. Трубачев, Происхождение…, p. 63. 28 E. Benveniste, Bulletin de la Société de linguistique de Paris, 45, p. 77, 85. 29 В. Даль, Толковый словарь живого великорусского языка, III, p. 19. 172 Baltų kilmės žodžių gana dažnai randame ir toli nuo dabartinės Lietuvos bei Latvijos esančiose slavų teritorijose30. Indoeuropietiškas paršo pavadinimas randamas ir prūsų kalbos paminkluose. Elbingo žodynėlyje įrašyta: Prastian Ferkel (686 žodis)31. Daugumas tyrinėtojų (A. Becenbergeris, R. Trautmanas, J. Endzelīnas, K. Būga) pr. prastian taiso į parstian < *parsistian32. Prūsų kalbos žodyje yra ta pati mažybinė priesaga, su kuria susidūrėme, kalbėdami apie pr. eristian, camstian, swintian. Prūsiškasis paršo vardas aptinkamas ir prūsų toponimuose, kurie, beje, taip pat patvirtina parstian atstatymo teisingumą, plg. Parstlawke < parstian + pr. laucks „laukas“, Porsekaymen < *parsas + pr. caymis „kaimas“33. Šis ide. paršo pavadinimas randamas ir suomių-ugrų kalbose: suom. porsas, est. põrzas, veps. porzas, vad. põrzas, lyv. puõras, mard. purhts, puršez. Šiu žodžių indoeuropietiškumu daugelis tyrinėtojų neabejoja, bet kokiu būdu ir iš kurios ide. kalbos suomiai-ugrai tokį paršo pavadinimą pasiskolino, kalbininkų nuomonės skiriasi. V. Tomsenas buvo linkęs manyti, kad į suomių-ugrų kalbas minėti žodžiai pateko iš baltų34. Šią nuomonę karštai rėmė K. Būga. Jis rašė: „suom. porsas, md. pur’hts, pyr’hts(ez) (mokša), pur’ts, pur’sez, purtsos (erzia) „paršelis, Ferkel“, žir. porš, porýš, votj. parš, pariš, vog. pūrys, pôres, poreš, ostj. pörös, pūrös „kiaulė, Schwein“ irgi turi būti aištiškos kilmės žodis . . . Prekybos keliu iš aiščių žemės paršas per mardvius galėjo lengvai nukeliauti net pas Permės ir Uralo suomius. Kiaulių veisimo centras, kaip rodo paršo žodžio geografija, yra buvęs ne rytuose, bet vakaruose. Dėl to suomiai-ugrai negalėjo gauti paršo iš rytų, kurie, aiškiu Herodoto liudijimu, kiaulių visai nelaikė. Paršo ir *solo (suom. suola . . .) „druskos“ tolima kelionė nėra ko nustebti, nes tuodu daiktu yra labai svarbiu žmogaus gyvenime. Kiti aištiškos kilmės žodžiai Rytuose yra pasiekę mardvius ir čeremisus. Kiaulei (paršui) ir druskai (la. sāls) iš aičių žemės jau patekus mardvių ir čeremisų žemėn, nebesunku buvo iš čia su prekeiviais atsidurti ir pas savo tolimesnius kaimynus“35. Kiti tyrinėtojai, remdamiesi daugiausia geografiniais motyvais, minėtą suomių-ugrų kiaulės pavadinimą skiria suomių-ugrų prokalbės indoeuropietiškų skolinių sluoksniui36. Drauge su suom. porsas ir kt. į šį sluoksnį patenka ir kitų tyrinėtojų baltizmais laikomi žodžiai suom. jyvä „grūdas“ (plg. liet. javai), suom. sisar „sesuo“ (plg. liet. sesuo). Pastaruoju metu tokia nuomonė susilaukia vis daugiau ir daugiau šalininkų. Bet vis dėlto laikyti šį klausimą galutinai išspręstu būtų dar per anksti. Est. pahr „kui- 30 О. Н. Трубачев, Происхождение..., p. 63—64; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 317—318; T. Zdancewicz, Lingua Posnaniensis, 8, p. 346; Cz. Kudzinowski, Acta Baltico-Slavica, 1, p. 224. 31 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 92; Prūsų kalbos paminklai, p. 73. 32 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 408; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 219; K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 305. 33 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 424; II, p. 384; III, p. 677; G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 115, 131. 34 V. Thomsen, Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, p. 206. 35 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 592. 36 Л. Хакулинен, Развитие и структура финского языка, II, p. 38; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 542; J. Kalima, Festschrift für Hermann Hirt, Heidelberg, 1936, p. 199—214; E. Itkonen, A. J. Joki, Suomen kielen etymologinen sanakirja, III, Helsinki, 1962 p. 606. 173 lys“ J. Kalima, atskirdamas nuo kitų mūsų ką tik išvardintų suomių-ugrų kalbų kiaulės pavadinimų, laiko skoliniu iš baltų37. Baltų ir slavų kalbose yra dar vienas kiaulės pavadinimas, kuris, atrodo, būdingas tik šiom dviem ide. kalbų grupėms ir kurio kilmė ligi šiol kelia daug abejonių. Slavų kalbose šis žodis vartojamas dažniausiai šerno reikšme: sen. rus. вепрь, rus. вепрь, rus. dial. венерь „meitėlis“, вепрь, веприк „šernas, kuilys, meitėlis“, ukr. вепер „šernas, kastruotas kuilys“, baltr. вепер „šernas, meitėlis“, bulg. вепър „šernas“, serb.-chorv. вѐпар „meitėlis“, slov. veper „šernas“, ček. vepř „kiaulė, meitėlis“, slovk. vepor, lenk. wieprz „kiaulė, meitėlis, šernas“, aukšt. luž. wjapr „meitėlis, šernas“, žem. luž. wjapš, polab. víper38. Iš baltų kalbų šis žodis gerai išlaikytas yra tiktai latvių kalboje: vepris „ein kastrierter Eber, ein Borg“, vepruks „ein kleiner (kastrierter) Eber“, veprēks „ein nicht ganz kleiner vepris“, veprēks, niekin. veprelis, veprēns, veprēlis „ein nicht grosser vepris“, veprukāns, plg. t. p. vepruoties „unordentlich, liederlich am Tisch essen“, veprelis „ein unsauberes Kind“ (EM, IV, 538; EH, II, 771). Lietuvių kalboje buvus šį kiaulės pavadinimą galima spręsti iš toponimijos: Vėpriai (miestelis, esantis į pietų vakarus nuo Ukmergės), Veprinis (ežeras Vievio r.), Veprys (ež. Antalieptė), Vepriškiai (du ežerai Vievio r.), Vėprynas (ež. Veisiejai)39. Prūsų vietovardžiai Weppen, Wepers leidžia manyti nesvetimą tokį žodį buvus ir prūsams40. K. Būga savo pastabose ir papildymuose A. Preobraženskio rusų kalbos etimologiniam žodynui buvo iškėlęs mintį, jog lat. vepris gali būti paskolintas ir iš rusų kalbos („…заимствование из русского не исключено“)41. Tačiau minėto žodžio pėdsakai lietuvių ir prūsų kalbose tokiai prielaidai nepritaria, ir kiti tyrinėtojai lat. vepris baltiškumu neabejoja. Tačiau be galo daug abejonių kelia šio žodžio kilmė, pirminė jo reikšmė. Kai kurie tyrinėtojai, semantiškai aiškindami, jog šernas savo vardą gavęs kaip „apvaisintojas“, jį sieja su skr. vapati „išmeta (sėklą)“, kiti su skr. yabhati „futuere“. Esama nuomonės, kad šerno vardą nulėmę jo šeriai, ir šis vardas mėginamas sieti su lot. veprēs „erškėčiai“. Kiti vėl, baltų-slavų žodžių v- laikydami pridėtiniu, jį sieja su sen. vok. aukšt. ebur „šernas, kuilys“, vok. Eber, lot aper42. Tiek slavų, tiek ir baltų kalbose esama nemaža įvairių kiaulės pavadinimų, būdingų tik vienai kuriai šių kalbų grupei ar net atskirai kalbai. Nesustodami prie tos rūšies slaviškų pavadinimų, plačiau apžvelgsime baltų kalboms būdingus šio gyvulio vardus. Kastruotas kuilys lietuvių literatūrinėje kalboje ir nemažoje tarmių dalyje vadinamas meitėliu (vard. meitėlis, meitėlys). Tarmėse taip pat pasitaiko formos maitelis, meičiukas „nedidelis paršas“, meičokas, meičkus (LKŽd., VII, 760, 1009). Šis pavadinimas sietinas su žodžiais misti, maitinti, maistas, maitas „maistas, pa- 37 J. Kalima, Itämerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat, p. 145. 38 О. Н. Трубачев, Происхождение..., p. 66; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 183. 39 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. 190. 40 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 199. 41 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 648–649. 42 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 183; V. Machek, Et. sl., p. 561; F. Kluge, Et. Wb., p. 150; EM, IV, p. 538; О. Н. Трубачев, Происхождение..., p. 66; R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 351; Сравнительная грамматика германских языков, I, Москва, 1962, p. 57. 174 šaras“ ir kt.43. Tikšlią liet. meitėlis semantinę paralelę randame slavų kalbose, plg. serb.-chorv. кѝмад „kiaulės“, кѝмак „meitėlis“, кѝмач „veislinė kiaulė“, kѝme „pusparšis“, rus. dial. коромак „meitėlis“, bulg. кърмак : serb.-chorv. кърмити „šerti“, rus. кормить „šerti, lesinti, maitinti, žindyti“, корм „pašaras, ėdesys, lesalas, ėdalas, maistas“44. Liet. meitėlis prūsų kalboje turi giminaitį nomaytis (Nomaytis Burg, Elbingo žodynėlio 684 žodis)45. Jo giminystė su liet. meitėlis nekelia abejonių. Tačiau R. Trautmanas abu šiuos baltų kalbų žodžius siejo ne su liet. maitinti, pr. maitātunsin „maitintis“, pr. maitā „maitina“, o su pr. ismaitint „netekti, prarasti“. Tokiu būdu, R. Trautmano nuomone, pr. nomaytis tokį pavadinimą gavęs dėl kastravimo. Bet vis dėlto įtikinamiau pr. nomaytis, liet. meitėlis sieti su liet. maitinti, mesti grupės žodžiais, kaip tai daro J. Endzelynas ir E. Frenkelis46. Latvių kalboje šios šaknies kiaulės pavadinimo nesama, bet ten randame kitą gerą semantinę paralelę, patvirtinančią liet. meitėlis, pr. nomaytis : liet. maitinti teisingumą, plg. lat. baruoklis „das Mastvieh, namentlich das Mastschwein“, baruoklis, baruoksnis, barūoksnis, baruotnis, baruoknis, baruklis, baruokle „ein (weibliches) Mastschwein“, barukle (EM, I, 265; EH, I, 206) : lat. baruot „šerti, maitinti, penėti“, barība „maistas, pašaras“. Šiems kiaulių pavadinimams dar vienos semantinės paralelės esama ir lietuvių kalboje, plg. penimis „penima kiaulė, paršas“, peniūkšlas, peniūkšlis, pešlas < *penslas : penėti47. Visiškai neaiškios kilmės žodis yra liet. kiaũlė, kuris visose lietuvių kalbos tarmėse ir literatūrinėje kalboje vartojamas kaip rūšinis šio gyvulio pavadinimas. Lietuvių kalboje vartojami ir įvairūs žodžio kiaulė priesaginiai dariniai, kurių reikšmė kartais yra ir kiek nutolusi nuo pagrindinės reikšmės: kiaulaitė „nedidelė jauna kiaulė“, kiaulaitė, kiaulėlė „maža, jauna kiaulė, kiaulaitė“, kiaulėlis „paršelis“, kiaulėnas „kiauliūkštis“, kiaulienas „meitėlis“, kiaulykštė „menka kiaulė“, kiaulykštis „maža kiaulė“, kiauliokas „pusėtino didumo paršas“, kiauliotė „kiaulytė, kiaulaitė“, kiaūlis „meitėlis, paršas“, kiaulys, kiauliščia „menka kiaulė“, kiauliūkas „paršiukas“, kiauliūkšė „nedidelė kiaulė“, kiauliūkštė, kiauliūkštis „nedidelis paršas“, kiaūlius „meitėlis, paršas“, kiauliva „kiaulė (niek.)“, kiaulūtė „nedidelė kiaulė, kiaulaitė“ (LKŽd., V, 687, 689–90, 691, 696, 698, 699, 701). Nė vienoje kitoje baltų ir slavų kalboje tokio kiaulės pavadinimo nerandame. Žodis kiaũlė būdingas tiktai vienai lietuvių kalbai. Tiesa, su šiuo žodžiu mėginama sieti gr. σωλούς ὗς48, bet toks siejimas yra be galo abejotinas. Liet. kiaũlė savo fonetika labai primena visose trijose baltų kalbose randamą kiaulės patino – kuilio vardą, plg. liet. kuilỹs, kuilius (LKŽd., VI, 780–1), lat. kui- 43 E. Fraenkel, Et. Wb, p. 459–460; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 411. 44 И. И. Толстой, Сербо-хорватско-русский словарь, Москва, 1957, p. 357; О. Н. Трубачев, Происхождение…, p. 66; C. D. Buck, Dict., p. 162. 45 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 92, 386; Prūsų kalbos paminklai, p. 73. 46 J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 216; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 459–460. 47 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 569. 48 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 249; O. Haas, Lingua Posnaniensis, 3, p. 77. 175 lis, pr. cuylis. Daugelis tyrinėtojų šį kuilio pavadinimą laiko slavizmu⁴⁹. Tokia prielaida visiškai nereikėtų abejoti, jeigu būtų galima rasti tikslų šaltinį, iš kurio būtų galėjęs kilti liet. kuilỹs, lat. kuìlis, pr. cuylis. Deja, tokio šaltinio nėra. Tyrinėtojai atstato formą kylb. Atstato ją, remdamiesi rus. dial. КИЛЯК „kuilys, meitelis“, kurį savo ruožtu sieja su rus. КИЛА „išvarža, trūkis; gumbas (augalų liga)“. O. Trubačiovo⁵⁰ nuomone, formos kylb reikšmė buvusi „iltis“. Kuilio vardas iš tikrųjų kartais būna kilęs iš ilties vardo, plg. rus. КЛЫКАЧ „kuilys“ : КЛЫК „iltis“, bulg. ГЛИГАН „kuilys, šernas“, ГЛИГ : bulg. ГЛИГ „kuilio, šerno iltis“, vok. Hauer „kuilys, šernas“: Hauer „iltis“. Semantiškai O. Trubačiovo rus. КИЛУН, КИЛЯК aiškinimas būtų gana įtikinamas, tačiau lieka neaiškus fonetinis rus. КЛЫК „iltis“ ir *kylb santykis. Latvių kalbos tarmėse šalia kuilio pavadinimo formų kuilis, kuilēns, kuilins, mažyb. kuijuks, kuilenītis (EM, II, 300; EH, I, 667, 668) randame ir formas ķilis, ķilins, mažyb. ķilēks, ķiluks (EM, II, 388; EH, I, 706). Formas šaknyje su -i- J. Endzelīnas aiškina kilus iš to paties šaltinio, kaip ir su -ui-, tik pasiskolintas vėlesniu laikotarpiu. Panašiai atsitikę lietuvių kalboje su žodžiais kūila „išvarža, trūkis“ ir kỳla , kurių pirmasis kilęs iš slaviškos formos *kyla, o kỳla į lietuvių kalbą atėjo po to, kai slavų ky > ki. Tiesa sakant, galima pastebėti, jog lietuvių kalboje yra ir tiesioginis slaviškų žodžių atitikmuo kūlas „gumbas; išvarža“ (LKŽd., VI, 819). Pakartotinas latvių kīlis paskolinimas dar kartą verčia suabejoti slaviškojo šaltinio tikrumu. Argi gali būti, kad žodis, iš kurio įvairiais laikais kilo baltiškasis šio gyvulio pavadinimas, nebūtų išlikęs nė vienoje kaimyninėje slavų kalboje. Kuilio pavadinimas prūsų kalbos paminkluose paliudytas vieną kartą: Elbingo žodynėlyje (683 žodis) Tuylis Beer (vid. vok. aukšt. ber „Zuchterber“)⁵¹. Ši forma, remiantis kitomis baltų kalbų kuilio pavadinimo formomis, atrodo, pagrįstai taisoma į kauils. Iš dalies šią formą, gal būt, patvirtintų ir Rytų Prūsijos vok. dial. Kuijel „kuilys“, Kujel, kuijeln „lakstyti“⁵², kurios gali būti dar tiesiogiai susijusios su prūsiškuoju kuilio pavadinimu. K. Būga baltiškąjį kuilio pavadinimą mėgino aiškinti kaip savą žodį, siedamas jį su liet. kiaũlė, kūkis „meitelis“, kūkė „kiaulė“, lat. cūka⁵³. Tačiau vėliu ir K. Būga sutiko su aiškinimu, jog baltai šį žodį gavę iš slavų. Vis dėlto, mums atrodo, esama tam tikro pagrindo baltiškąjį kuilio pavadinimą sieti su liet. kiaũlė. Šaknies vokalizmas galėjo kartais pasikeisti ir dėl slaviško skolinio kūila „išvarža, trūkis“ įtakos, o taip pat ui galėjo atsirasti kaip tam tikras emocinis niekinamos reikšmės rezultatas, plg. liet. kūinas, kūikė, kūinas „beragis“, muitā „maita“, būilis „bulius“ ir kt. Su liet. kiaũlė mėginamas sieti dar vienas baltiškas kiaulės pavadinimas, būtent, pr. skewre, skawra. Šis prūsų kiaulės vardas yra vienas pačių autentiškiausių prūsų kalbos gyvulių pavadinimų, mat, jis yra paliudytas abiejuose prūsų kalbos žodynėliuose. Elbingo žodynėlyje randame: Skewre Suwe (685 žodis), o S. Grūnovo: 49 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 92; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 451; E M, II, p. 300; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 305; J. Endzelin, IF, 33, p. 117. 50 О. Н. Трубачев, Происхождение..., p. 67. 51 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 92; Prūsų kalbos paminklai, p. 73. 52 H. Frischbier, Preussisches Wörterbuch, I, p. 442. 53 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 296–297. 176 sau skawra (19 žodis)54. R. Trautmanas, atstatydamas prolytę *skiau-rē, labai atsargiai (su ?) šį prūsų žodį siejo su liet. kiaulė55. Panašiai elgėsi ir K. Būga56 bei J. Endzel y nas57. Vadinasi, prūsiškajame žodyje būtų kita priesaga ir pridėtinis s-. Tačiau labai sunku įrodyti pr. skewre ir liet. kiaulė genetinį tapatumą: per daug skiriasi šių žodžių fonetika. Prūsiškasis kiaulės pavadinimas yra išlikęs ir toponimijoje, plg. Skeurekaym < pr. skewre + pr. caymis „kaimas“58. Daug abejonių kelia ir lietuvių kalbos laukinės kiaulės vardo šernas, šėrnas, šerna kilmės aiškinimas. Latvių kalboje laukinės kiaulės reikšme šios šaknies žodis nevartojamas. Liet. šėrnas giminaitį buvus prūsų kalboje, rodytų prūsų upėvardis Serenappe < seren + ape „upė“, o gal ir vietovardis Sernaw59. E. Frenkelis, paneigęs E. Bernekerio aiškinimą, kuriuo liet. šėrnas, remiantis semantinėmis paralelėmis su sl. veprь „šernas“: skr. vāpati „išmeta (sėklą)“, got. auhsa „jautis“: skr. ukṣāti „apšlaksto“ ir kt., siejamas su skr. kṣárati „bėga, teka, sutirpsta“60, liet. šėrnas linkęs sieti su liet. šerkšnas, šārmas ir kitais ide. *ker- šaknies žodžiais61. Fonetškai toks siejimas visai įmanomas, tačiau ide. *ker- šaknies žodžiai tiek baltų, tiek ir slavų kalbose paprastai reiškia šviesias spalvas ar šviesių spalvų dalykus, plg. liet. širmas „b altas su maišytais tamsiais plaukais“, širvas, lat. širins, sen. rus. серень „b altas“ ir kt., tuo tarpu šernas yra tamsios spalvos gyvulys. Norėtųsi atkreipti dėmesį į E. Frenkelio žodyne neminimą, bet jau prieš šimtmetį A. Fiko paskelbtą liet. šėrnas etimologiją. A. Fikas be jokio platesnio motyvavimo liet. šėrnas siejo su liet. šer̃š, šėrtis atstatydamas šaknį *šar- „rauh sein“62. Gal būt, nerasdami tinkamesnių semantinių paralelių, vėlesnieji tyrinėtojai į šią etimologiją pažiūrėjo skeptiškai, ir ji, kaip matėme, nepateko net į etimologinį lietuvių kalbos žodyną. Tačiau A. Fiko etimologija vis dėlto yra labai įtikima: ją galima pagrįsti kitų kalbų semantinėmis paralelėmis, plg. vengr. serte „šėriai“, slovk. ošipiná „kiaulė“: slovk. šip „dygl ys“63. Šernui, kaip žinoma, dar labiau, negu naminei kiaulei, būdingi stambūs šeriai. Fonetškai liet. šėrnas sieti su liet. šer̃š irgi nėra jokių kliūčių; dėl darybos plg. liet. kernà „tankynė“, pr. kirno „krūmas“: liet. kėras „krūmas; kelmas“ ir kt.64. Baltų kalbose, žinoma, išskyrus prūsų kalbą dėl jos rašto paminklų menkumo, randame labai daug kitų, siauriau vartojamų kiaulės pavadinimų. Ypač daug yra tokių gars ažodinės kilmės pavadinimų. 54 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 92, 94; Prūsų kalbos paminklai, p. 73, 78. 55 R. Trautmann, ten pat, p. 429. 56 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 296–297. 57 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 249. 58 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 161, 233. 59 G. Gerullis, ten pat, p. 155, 156. 60 E. Berneker, IF, 8, p. 284. 61 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 974. 62 A. Fick, Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen, II, Göttingen, 1876 p. 695. 63 О. Н. Трубачев, Происхождение…, p. 67. 64 A. Sabaliauskas, Baltistica, I(2), p. 162–163. 12. Baltų ir slavų kalbų ryšiai 177 Liet. ciucė „kiaulė (maloninis ir pravardžiavimo žodis)“, čiukė „čiukė, kiaulė“, čiukukas „paršiukas, čiūkutis“, ciukūtis (LKŽd., II, 29), plg. kiaulių šaukimo bei varymo garsazodžius: ciūga, ciūgā, ciuk, ciūkš. Liet. čiūga „kiaulė“, čiūgā, čiūgalis „paršelis (vaikų kalboje)“, čiūgālis „paršas, kiaulė (maloninis vardas)“, čiūgana „kiaulė, čiukė“, čiūgalis „čiukūtis, paršiukas“ (LKŽd., II, 94), plg. liet. čiūg „čiuk, čiuku (toks kiaulių šaukimas)“, čiūgā, čiūgā, čiūglė, čiūgnōti „kiaules šaukti“. Liet. čiūkā „kiaulė“, čiūkas „kiaulė, paršas“, čiukė „kiaulė (vaikų kalboj)“, čiūkė, čiūkis „meitelis“, čiūkis, čiūklė „kiaulė (vaikų kalboj)“, čiūklis „paršelis“, čiukūtis „paršas (maloninis žodis)“, čiūkūtis, čiūlė „sena kiaulė“, čiūnis „paršas (maloninis žodis)“ (LKŽd., II, 95, 96, 99, 101), plg. kiaulių šaukimo garsazodžius: čiūk, čiūk, čiūk, čiūka, čiūkā, čiūka, čiūki, čiūku, čiūkut, čiūkuōti „kiaulę šaukti sakant „čiuk čiuk“, čiūkōti. Liet. čiūotė „kiaulė, čiukė“, čiūotis „meitelis (maloninis vardas)“ (LKŽd., II, 108, 109), plg. garsazodžius čiūo, čiūō, čiūot. Liet. jūkšė „kiaulė“, jūkšius „kiaulė, paršas“ (LKŽd., IV, 375, 376), plg. kiaulių varymo garsazodį jūkš. Liet. kiūkšė „kiaulė“ (LKŽd., V, 913), plg. kiukšėti „kriuksėti (apie kiaulę)“. Liet. kriukā „kiaulė“, kriūkė, kriuksė, kriūkšė (LKŽd., VI, 641, 644, 645, 647, 648), plg. kriū „interj. kiaulės kriuksėjimui nusakyti“, kriūkt. Liet. krūksis „paršelis“ (LKŽd., VI, 695, 696), plg. krūk „interj. kiaulės kriuksėjimui nusakyti“. Liet. kuciūtė „kiaulė“, kuciūkas „paršas, kiaulė (ppr. taip vadinama šaukiant)“ (LKŽd., VI, 755, 756, 757), plg. kiaulių šaukimo garsazodį kuc. Liet. kūkas „kiaulė, paršas“, kūkā „kiaulė (vaikų kalboje)“, kūkā, kuksa, kūksis „paršas, paršiukas“, kūkšis, kūktė „kiaulė“, kūkūlė, kūkūtas „paršelis“, kūkūtė „kiaulaitė“, kūkūtis, kūkūtis „paršiukas, kiaulaitė“, kūkūtis, kūkūtīs (LKŽd., VI, 791, 792, 795, 801, 802, 803, 807, 810, 817, 818), plg. kiaulių šaukimo garsazodžius: kūkal, kūkat, kūks, kūkt, kūkut. Liet. kvykulys „paršas“, kvykūtis „paršelis“ (LKŽd., VI, 1094), plg. liet. kvýkti. Analogiškos kilmės kiaulės pavadinimų randame ir latvių kalboje. Pirmiausia, atrodo, jog tik taip reikėtų aiškinti latvių literatūrinės kalbos kiaulės pavadinimą cūka. J. Endzel̄ynas⁶⁵ lat. cūka buvo linkęs aiškinti kilus iš *sūka (plg. pers. xūk, sen. angl. sugu, lot. sucula, kimr. hucc, lat. sukis) per mažybinę formą cūcina, kurios c- laikomas asimiliacijos keliu atsiradusiu iš s-. Tačiau gausus garsazodinės kilmės kiaulės pavadinimų pavyzdžiai tiek baltų, tiek apskritai indoeuropiečių, o taip pat ir neindoeuropiečių kalbose verčia manyti lat. cūka esant garsazodinės kilmės žodžiu, pvz., be minėtų lietuvių kalbos garsazodinės kilmės kiaulės pavadinimų, plg. dar rus. чуха, чухна, чухня, чушка, чучка, slov. čuna, čunka, čunja, čunjoga, rus. юс „paršiukas“, юсочка „kiaulaitė“, rus. дюшка „kiaulė“, дюк, дзюк, дюхман, kaš. buxla, vok. Zuckel „junges Schwein“, Suckel, šveic. pranc. couce, coutche, coutsi, couci „noms familiers du cochon et cris pour l’appeler“, avar. cuka „kiaulė“⁶⁶. 65 EM, I, p. 398. 66 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 294; M. Niedermann, Tauta ir žodis, II, p. 443; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 75–76; O. H. Трубачев, Происхождение…, p. 68; K. Müller, ZfSl, 2, 1966, p. 225. 178 Šalia cūka latvių kalbos tarmėse randamos ir formos cūcene „ein junges Schwein, die Sau“, cūcēns „ein kleines Schwein“, cūcis „ein junges Schwein“, cūcietis „das Schwein“, cūčka „das Mutterschwein“, demin. cūciņa, niekin. cūkele, cūža „ein mageres Schwein“, cugītis „ein kleines (fettes) Ferkel“, demin. cūcele, cūciņa (EM, I, 397, 398; EH, I, 279, 280), cūčka „Mutterschwein“, cūcis „ein junges Schwein das Ferkel“, demin. cūčaks, cūča, demin. cūčele, cūčelite, cūga „ein Kosenname für Schwein“, cūgiņa (EM, I, 418, 424; EH, I, 294, 298), cigiņa „das Schwein (in der Kindersprache)“ (EH, I, 269). Garsažodinės kilmės taip pat yra: Lat. kvīnka „ein quiekendes Schwein“, kvīnīta „ein mageres, beständig quiekendes Schwein“, kvīka „ein quiekendes Schwein“, kveksis „eine Art Schwein“ (EM, II, 355; EH, I, 689), plg. lat. kvīnkt „schwach quieken (von Ferkeln)“, kvīkt „quieken“. Lat. rekšis „der Eber“, reksis „ein Schwein, Halbschwein“ (EM, III, 508), plg. lat. rekstēt „grunzen“. Lat. rukšis „Beiname des Schweins“, rucis, rukšēns, rukšans, rukainīte, rūkai-nīte, rukaiņa, rukselīte, rūkulis, rukulīte, ruķelīte, rūkašiņa, rukažiņa, rūcītis, rūks-tultīte, rūksis „ein (junges) Schwein“, rukse „ein Ferkel (als Kosename)“, rukšu-lītis „ein kleines (weisses und sauberes) Ferkel“, rūcis „das Ferkel“, ruisis (EM, III, 553, 556, 557, 568, 569, 588; EH, II, 382, 383, 387), plg. lat. rūkt „brülen, knurren“, rukstēt. Lat. ūce „Kosename für ein Schwein“ (EM, IV, 296) gana neaiškios kilmės žodis, gal reikėtų sieti su lat. ūicēt „(Kinder) auf Händen und Füssen dämmeln“. Lat. uršēklis „ein grunzendes Ferkel“, urgucā „eine (trächtige) Sau“ (EM, IV, 305, 308; EH, II, 715), plg. lat. urr „Interjektion, womit man Schweine (nach Hause) lockt“. Kaip esame minėję, būta aiškinimų, jog ide. *porkos pirminė reikšmė buvusi „knisikas“. Semantinių paralelių tokiam aiškinimui esama ir baltų kalbose: Liet. knistikis „kiaulė (mįslės žodis)“, kniūsas, kniūstas, kniūstė (LKŽd., VI, 258, 269, 270), plg. liet. knisti. Lat. rakuliņa „die Grabende — Beiname des Schweines“, rakulīte, rakušiņa, ruocenīte, ruokuliņa, ruokulīte (EM, III, 475–6, 576, 581; EH, II, 353), plg. lat. rakt „graben, wühlen“. Lat. rukša „ein wühlendes Schwein“, rušainīte, rušulīte, rušulīna (EM, III, 564, 565; EH, II, 383), plg. lat. rušināt „wühlen, scharren, kratzen, etwas graben“. Tiek lietuvių, tiek latvių kalbose randame kiaulių vardų, kilusių iš spalvos pavadinimų: Liet. bálcikas „baltas meitėlis“, bálčkīs, baltrīns, bálčkē „balta kiaulė“ (LKŽd., I, 481, 505), plg. liet. báltas. Liet. blisė (M. Katkus⁶⁷, 67), plg. liet. blisas „laukas (apie gyvulį)“, blėsis < vok. Blässe. Liet. dėglis „degla kiaulė“, dėglė, deglė, dėglis, deglýs, dėglius, deglóji, dāglis, daglē (LKŽd., II, 141, 249), plg. liet. dėglas „margas (apie kiaulę)“, dāglas. Lat. dāgle „eine brandfarbene Sau“, daglis „ein brandfleckiger Eber“, demin. daglītis „ein weiss- und schwarzbunttes Schwein“ (EM, I, 430; EH, I, 302), plg. ⁶⁷ M. Katkus, Raštai, Vilnius, 1965. 12* 179 lat. dagls „weiss- und schwarzbunt, brandfarben mit schwarzen Flecken, gew. nur von Schweinen“. Liet. juõčkė (M. Katkus, 67), plg. liet. juõdas. Lat. juõzis „ein Ferkel mit einem Querstreifen über dem Rücken“ (EM, II, 128), plg. lat. juõsta „der Gürtel“, juõzt „gürten“. Liet. kéršė (M. Katkus, 67), plg. liet. kéršas. Liet. žilė (M. Katkus, 67), plg. liet. žilas. Esama ir kitokios kilmės kiaulės vardų, susijusių su kokiomis nors kitomis šio gyvulio ypatybėmis: Lat. kõra „ein grosses, mageres Schwein“ (EM, II, 255), plg. lat. kõrāt „langsam gehen, sich schleppen“. Lat. žnargle „ein (mageres) Schwein, das nicht recht fressen will“, žnėrgle, žnėrba, žnėrga „ein nicht recht (fr)essen wollendes Ferkel od. Kind“ (EM, IV, 823, 825; EH, II, 821), plg. lat. žnėrgāt „wählerisch sein beim Essen, ohne rechten Appetit essen“. Be anksčiau minėto kuilio (liet. kuilỹs) pavadinimo, daugelio kalbininkų laikomo skoliniu iš slavų kalbų, baltų kalbose pasitaiko vienas kitas ir rečiau vartojamas svetimos kilmės kiaulės pavadinimas: Liet. kabõnas „meitelis, bekonas“, mažyb. kabonaitis, kaboniõkas (LKŽd., V, 25) veikiausiai kilo iš baltarusių, plg. baltr. kabān, rus. кабан, lenk. kaban. Slaviškų žodžių šaltinis yra tiurkų kalbos, plg. kirg. kaban ir kt.68 Liet. knūras „meitelis“, knūrus „kuilys, šernas“ (LKŽd., VI, 266, 279) taip pat veikiausiai skolinys iš slavų, plg. baltr. кнур „kuilys, šernas“, ukr. кнур „meitelis“ lenk. knur. Savo ruožtu šis slavų kalbų žodis yra labai neaiškios kilmės, pilnesnė jo forma yra sen. rus. кънопоз, kurio pirmasis komponentas siejamas su rus. корный (plg. корпоухий „nupiaut ausis“), o antrasis mėginamas sieti su gr. ὄρχις „pautas“, su kuriuo, kaip manoma, giminiuojasi ir lietuvių kalbos žodis erżilas69. Liet. antrius „tekis, kuilys“, antris, intrius (LKŽd., I, 139; IV, 126), slavizmas, plg. lenk. wnęt(e)r „samiec z ukrytemi jądrami“. Lat. māška „eine Sau mit Ferkeln“ (EM, II, 546–7; EH, I, 784) veikiausiai, kaip galvojo J. Endzelynas, yra kilęs iš mačka, o šis iš rus. мачка „Mütterchen“. Lat. švinka „ein Schwein“ (EH, II, 661), matyt, kilęs iš rus. свинка „kiaulė“, dėl š- plg. lat. švakstēt : svakstēt, švampāties : svampāties, švepstis : svepstis, švips-tēt : svipstēt ir kt. Liet. švinė „kiaulė“ (Žagarė, Šakyna, Gruzdžiai) taip pat gali būti slaviškos kilmės žodis, plg. lenk. świnia70. Kaip matome, kiaulės pavadinimai baltų kalbose nepaprastai įvairuoja. Jos neturi bendro rūšinio šio gyvulio pavadinimo. Atskiros baltų kalbos gerai išlaikė kai kuriuos senuosius ide. kiaulės vardus. Šiose kalbose daug gars ažodinės kilmės kiaulės pavadinimų. Dalies pavadinimų kilmė ligi šiol nėra pakankamai išaiškinta. Baltų ir slavų kalbose kiaulės pavadinimai gerokai skiriasi, nors esama ir tam tikrų bendrų bruožų. 68 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 495; O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 69. 69 M. Vasmer, Et. Wb., I, 580; O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 65–66. 70 A. Senn, Journal of Central European Affairs, 1956, Juli, p. 190, plg. E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1045. 180 KATE Jeigu esama pakankamo pagrindo šunį laikyti pirmuoju žmogaus keturkojų draugu, tai katę, be abejonės, reikia laikyti pačiu paskutiniu jo prijaukintu naminiu gyvuliu. Pirmieji katę prisijaukino senovės egiptiečiai. Senovės Egipto piešiniuose ji pradeda pasirodyti XII faraonų dinastijos viešpatavimo laikais, taigi II tūkstantmečio prieš m. e. pradžioje1. Kačių senovės egiptiečiai augindavo daug, jas laikė šventais gyvuliais, po mirties netgi balzamuodavo. Apie katės reikšmę senovės Egipte plačiai kalba graikų istorikas Herodotas, o Diodoras Sirakūzietis (antroji I a. prieš m. e. pusė — I m. e. amžiaus pradžia) aprašė įvykį, matytą savo akimis, kai vienas romėnas, netyčia užmušęs katę, pats buvo nužudytas įniršusios egiptiečių minios. Europoje naminės katės pasirodo gerokai vėliau. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą naminė katė minima I m. e. tūkstantmečio viduryje. Jeigu dėl kai kurių šio laikotarpio lotyniškų šaltinių galima ir ginčytis, ar žodis cattus (catta) ten vartojamas laukinės ar naminės katės reikšme, tai popiežiaus Grigaliaus Didžiojo biografijoje, datuojamoje apie 600 m. e. metus, sakoma, kad jis „nieko pasaulyje neturėjo, išskyrus vieną katę, kurią dažnai glamonėdavo, tarsi bendro gyvenimo draugę šildydavo savo glėbyje“. V. Hėnas spėja, kad Romos imperijoje naminės katės išplito veikliausiai IV ar V m. e. šimtmetyje ryšium su Azijos žiurkių ar Ispanijos triušių antplūdžiu. Tuo metu ir lot. cattus, catta, anksčiau reiškęs įvairius laukinius žvėrelius (žebenkštį, kiaunę), įgauna naują — naminės katės reikšmę2. Iš Romos naminės katės, o kartu ir šio gyvulio pavadinimas plito į kitas Europos šalis. Veikiausiai I tūkstantmečio antrojoje pusėje katė pamažu pradeda plisti ir slavų bei baltų kraštuose. Antai VIII—XII amžių Lenkijos teritorijos archeologinėse iškasenose jau randama šiokių tokių naminės katės liekanų. Maždaug to laikotarpio iškasenose panašių liekanų randama ir Lietuvos bei Latvijos TSR teritorijose3 (Anglijoje X-tajame amžiuje naminė katė taip pat dar retas gyvulys4). Lot. cattus, catta kilmė yra labai neaiški. Kai kurie kalbininkai buvo linkę manyti, jog romėnai tokį šio, dar laukinio, žvėrelio pavadinimą galėję gauti iš germanų. Mat, germanų kraštuose laukinės katės buvę labai mėgstami žvėreliai. Germanų toponimijoje labai dažnai pasitaiko forma *kat(t) „linkis, kreivumas“, taigi katės pirminė reikšmė galėjusi būti „gyvulys su lenkta nugara“. Tiesa, toks pat šio gyvulio pavadinimas buvo paplitęs ir keltų kraštuose, plg. kimr. cath, korn. cath, bret. caz, air. cat. Tai davė pagrindo šį katės pavadinimą laikyti bendru germanu-keltų ar keltų-germanų žodžiu5. Germaniška lot. cattus, catta kilmė iš dalies remtų 1 V. Hehn, Kulturpflanzen und Hausthiere in ihrem Übergang aus Asien nach Griechenland und Italien sowie in das übrige Europa, Berlin, 1902, p. 456—457; C. Keller, Die Abstammung der ältesten Haustiere, p. 81—83; M. Hilzheimer, Haustier,—M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 220; H. Ranke, ten pat, p. 220; Е. А. Богданов, Происхождение домашних животных, p. 294—301. 2 V. Hehn, ten pat, p. 462; O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, I, p. 565. 3 W. Hensel, Die Slaven im frühen Mittelalter, p. 79, 94; K. Паавер, Формирование териофауны и изменчивость млекопитающих Прибалтики в голоцене, p. 370—371. 4 Е. А. Богданов, ten pat, p. 295. 5 O. Schrader, ten pat, I, p. 566; F. Kluge, Et. Wb., p. 357. 181 toji aplinkybė, kad lotynų kalboje iš tikrųjų esama nemaža laukinių gyvulių pavadinimų, pasiskolintų iš germanų, plg. lot. alcēs „briedis“ < germ. álxis, lot. ūrus „lokys“ < germ. *ur, lot. bīsōn „stumbras“ < germ. wisund ir kt. Taigi ir su laukinės katės pavadinimu romėnų kareiviai galėjo susipažinti germanų kraštuose. Tačiau tokią prielaidą pirmiausia griauna tai, kad germanų kalbų faktais negalima įtikinamai paaiškinti šio gyvulio pavadinimo kilmės. Be to, panašiam teigimui prieštarautų ir paties gyvulio istorija. Didesnio pritarimo nesusilaukė ir hipotezė, jog lot. cattus ir kitų šios šaknies Europos kalbų katės pavadinimo šaltinis yra nubiečių kadi. Pastaroji hipotezė daugiausia grindžiama tuo, kad Egiptas buvo katės domestikacijos židinys, bet jai patvirtinti kol kas maža duomenų. Todėl daugelis tyrinėtojų, skeptiškai žiūrėdami į abi ką tik mūsų minėtas hipotezes, lot. cattus laiko neaiškios kilmės keliaujančiu žodžiu6. Nėra vieningos nuomonės, kokiu keliu šis katės pavadinimas pateko į slavų kalbas. Slavų kotъ šaltinio mėginta ieškoti bent keliose vietose. A. Stender-Petersenas7 tokiu šaltiniu laikė got. *katts, K. Knutsonas8 – vok. žem. katt. M. Fasmeris sl. kotъ buvo mėginęs kildinti iš vid. gr. χάττα (vėliau pats šio aiškinimo atsisakė)9. Tačiau daugiausia šalininkų vis dėlto susilaukė hipotezė, kad sl. kotъ šaltinis yra lot. cattus10. Tokią hipotezę, turbūt, labiausiai remtų ir paties gyvulio istorija. Slavų kalbose žodis kotъ iš pradžių, matyt, buvo vartojamas kaip rūšinis gyvulio pavadinimas, tiek patino, tiek patelės reikšme, ir tik paskui, jau pačiose slavų kalbose, atsirado nauji pavadinimo variantai pagal gyvulio lytį bei amžių. Įvairūs šio katės pavadinimo variantai slavų kalbose paplitę gana plačiai, plg. sen. rus. котъка, rus. кот, кошка, котёнок, ukr. кіт, кішка, baltr. кот, кошка, bulg. котка, котак, котарак, кот, коте, serb.-chorv. кот (tik XVI a. raštuose), ček. kocka, kocour, kote, kot (tarmėse), slovk. kot (tarmėse), kocúr, koča, kočiatko, lenk. kot, kotka, kaš. koet, koetka, luž. aukšt. kóćka, kocor, kacor, luž. žem. kót, koca, kocka, kocor11. Kaip matome, šis katės pavadinimas labiausiai paplitęs šiaurinėje slavų kalbų grupėje – serbų-chorvatų, slovėnų kalbose jis beveik nevartojamas (plg. serb.-chorv. мас̌ка, мачак, slov. mačka, mačák, máček). Tokiu būdu jis savotiškai apima šiaurės slavų ir, kaip matysime, baltų kalbų arealą. Toks katės pavadinimas randamas trijose baltų kalbose, plg. liet. katė, lat. kaķis, pr. catto. Šio pavadinimo patekimas į baltų kalbas taip pat gana neaiškus. J. Endzelynas baltų kalbų katės pavadinimą buvo linkęs laikyti skoliniu iš vokiečių žemaičių arba slavų kalbų (...zunächst entweder aus mnd. katte oder aus slav. kotъ)12. R. Trautmanas ir slavų, ir baltų šio gyvulio vardą laikė bendru skoliniu13. 6 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 643—644; F. Slawski, Sl. et., II, p. 559; O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 96; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 96. 7 A. Stender-Petersen, Slavisch-germanische Lehnwortkunde, Göteborg, 1927, p. 354—356. 8 K. Knutsson, Die germanischen Lehnwörter im Slavischen von Typus buky, Lund, 1929, p. 63—64. 9 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 643. 10 O. H. Трубачев, Происхождение..., p. 96; F. Slawski, Sl. et., II, p. 559; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 643. 11 O. H. Трубачев, Происхождение ..., p. 95; F. Slawski, Sl. et., II, p. 559; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 643. 12 EM, II, p. 171. 13 R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 120. 182 Tur būt, nė vieno šių teiginių nei kategoriškai atmesti, nei patvirtinti negalima. Vis dėlto, atrodo, teisingiau būtų baltų ir slavų katės pavadinimo klausimą spręsti drauge, tik, žinoma, nereikėtų suprasti, kad tas pavadinimas bendras baltų-slavų epochos skolinys. Tokiam teiginiui prieštarautų chronologija, nes tiek į baltų, tiek į slavų kalbas šis žodis atėjo jau naminės katės reikšme, o ši sąvoka, kaip matėme, atsirado tik I-mojo tūkstantmečio viduryje. Dėl tos priežasties šis katės pavadinimas nelaikomas net bendraslavišku skoliniu. Reikėtų spėti, kad slavai ir baltai su juo susipažino maždaug I-mojo tūkstantmečio pabaigoje kur nors netoli šiaurinių slavų ir pietinių baltų ribos, ir iš čia tas pavadinimas keliavo į pietus ir šiaurę, pietuose nepasiekdamas pačių pietinių slavų kalbų, o šiaurėje į latvių kalbą patekdamas per kuršius. Lietuvių kalboje aptinkama nemaža šio katės pavadinimo variantų, plg. katė, katìs, kãtinas „katės patinas“, kãtas, katiniòkas, kačiùkas „katės vaikas“, kačiùkė, kačiùkštis, kačiùtė, kačiùtė, kačiùtis, kačiòkas, kačiùtis, katėnas, katėlis, katýnas, katinùkas, katýtis, katùkas, katùtis, katùtis (LKŽd., V, 32–3, 406, 407, 410, 411, 415). Lietuvių kalboje, kaip ir kai kuriose slavų kalbose, plg. rus. кошка, укр. кішка ir kt., rūšiniam šio gyvulio pavadinimui buvo apibendrintas patelės pavadinimas. Šios šaknies katės pavadinimas gana gausiai pasitaiko ir lietuvių hidronimijoje, plg. Kãtupis, Kãtino upelis, Katinėlis (ež.), Katinravis, Katišius (ež.).¹⁴ Gana daug šio katės vardo variantų vartojama ir latvių kalboje, plg. lat. kaķis, kaķe, kaķenīce, kaķene „das Weibchen der Katze“, kaķīte, kaķine, kaķiene, katene, katana, katins „ein Kater“, katans, kaķēns, kaķēns „eine junge Katze, ein Kätzchen“, kaķulēns, kaķulītis, kaķēlēns, kaķenītis (EM, II, 139–40, 171; EH, I, 576, 592). J. Endzelynas aiškina, jog lat. kaķis su k vietoje laukiamo t atsirado iš kuršių kalbos, kur vardininko forma buvusi *katis, o kilmininko jau kata, kuri latvių kalboje išvirto kaka, o pagal šį ir kitus linksnius su k pastarasis priebalsis buvo apibendrintas visoje paradigmoje¹⁵. Įvairūs latviški katės pavadinimo variantai aptinkami ir latvių toponimijoje, plg. Kaķupe, Kaķupīte, Kaķeņezers, Kaķītes-strauts, Kaķēni, Kaķinkalns ir kt.¹⁶ Lat. kaķis, t. y. vyriškoji pavadinimo forma, yra ir rūšinis gyvulio pavadinimas. Panašus procesas įvyko ir lenkų kalboje, kur rūšinio gyvulio pavadinimo funkcijas atlieka forma kot. Prūsų kalbos paminkluose žodis catto užfiksuotas vieną kartą ir tai junginyje Paustocatto „laukinė katė“ (Paustocatto Wildekatze, Elbingo žodynėlio 665 žodis)¹⁷, tačiau jo autentiškumas nekelia abejonių, nes katės pavadinimas labai dažnai pasitaiko ir prūsų toponimijoje, plg. Kath, Katelauke (<Kath+pr. laucks „laukas, dirva“), Kathenmedien (<Kath+pr. median „miškas“), Katpanye (<Kath+pr. pannean „pelkė, raistas“), Kattenplick, Cattiten¹⁸. Net ir pr. Paustocatto gali būti vertinys ¹⁴ Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. 70–71. ¹⁵ EM, II, p. 140. ¹⁶ J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I, 2, p. 8–11, 58. ¹⁷ R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 91; Prūsų kalbos paminklai, p. 72. ¹⁸ G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 57–58, 233; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 190. 183 iš vok. wilde Katze, plg. pr. pausto „laukinis“: sen. sl. pustъ, plg. t. p. pr. paustocaičan „laukinis arklys (wildes Pferd)“ (Elbingo žodynėlio 654 žodis). Lietuvių ir latvių kalbose esti nemaža gars žodinės kilmės katės pavadinimų, vartojamų paprastai vaikų kalboje ar šiaip turinčių tam tikrą maloninį atspalvį. Liet. kăcas, kăče, kăcius, kaciukas, kăckis (LKŽd., V, 29–30), plg. liet. kăc „interj. katę šaukiant“, kacėnti „šaukti katę“. Liet. kicà, kicaras, kičė, kicius, kickà, kickis, kickė, kicūkas, kičiulis, kičūtė (LKŽd., V, 740–1), plg. liet. kic „interj. katę šaukiant“, kicénti „katę šaukti“. Lat. kicitis „die Katze (in der Kindersprache)“ (EH, I, 607), plg. lat. kic, kic, kic „Interj., mit welcher Katzen, Schafe, Ziegen gescheucht werden“, kicinât „eine Katze aus einem Raume verjagen“. Reikia pastebėti, kad iš panašaus garsąžodžio kilusių katės pavadinimų randame ir slavų kalbose, plg. rus. киска, luž. aukšt. hica, ček. čiča, cicka, slovk. cica, cicka. O. Trubačiovas19 atrodo, labai pagrįstai daro prielaidą, kad tokie garsąžodžiai gali būti senesni už patį katės pavadinimą (turima galvoje sl. kotъ ir kt.), nes jie plačiai vartojami daugelyje kalbų ne tik katės, bet ir kitų gyvulių šaukimui20. Latvių kalboje kic, kac tipo garsąžodinės kilmės katės pavadinimai plačiau nepaplito, nes ten šie garsąžodžiai neįgijo specifinės katės šaukimo reikšmės, kaip kad, pavyzdžiui, lietuvių kalboje. Latvių kalboje katės šaukimui dažniausiai vartojami garsąžodžiai: īņi, īņci, mīņc, mīņci, piņc ir kiti fonetiniai jų variantai21. Šalia šių garsąžodžių latvių kalboje randame ir katės pavadinimus: īņcis, ince (EM, I, 707; EH, I, 430), mīņcis (EM, II, 629), piņcis, piņče (EM, III, 218; EH, II, 234). Tam tikrais atvejais šie katės pavadinimai gali būti garsąžodinės kilmės žodžiai, atsiradę iš ką tik mūsų minėtų garsąžodžių īņci, mīņci, piņc, tačiau čia jau vėlesnis procesas. Faktiškai garsąžodžiai īņci, mīņci kilo iš katės pavadinimų, kurių šaltinis savo ruožtu buvo vokiečių kalba. Lat. īņcis, ince kilo iš vok. Hinz, Hinze „Name des Katers in der Tierfabel“22, o vok. Hinz yra maloninė asmenvardžio Heinrich forma, plg. Fritz – Friedrich, Götz – Gottfried ir kt.23. Lat. mīņcis atsirado iš vok. žem. minze, mintse „Katze“24. Lat. garsąžodis piņc ir katės vardas piņcis, piņče galėjo atsirasti kaip rimažodis šalia lat. īņci, mīņci ir iš jų kilusių katės vardų. Veikiausiai garsąžodinės kilmės yra ir kitas latvių kalboje labai plačiai vartojamas katės pavadinimas – ruņcis, ruņčiņš, ruņčelis, ruņčuks, ruņčukēns, ruņcēns, ruņcins, ruņciene, ruņka, ruņkis, ruņķis (EM, III, 561, 570; EH, II, 384, 385). Šį katės pavadinimą reikėtų, turbūt, sieti su veiksmažodžiu rūkt „brausen, sausen, brüllen, tosen, kolern, brummen, knurren“, plg. lācīs, lauva, vilks, cūka, dundurs, rubenis, kakis rüc (EM, III, 569; EH, II, 388), plg. t. p. liet. rūkti „brüllen“, rus. рычать, sen. isl. rymja „brüllen, brummen“ ir kt.25 19 O. H. Трубачев, Происхождение…, p. 99. 20 O. H. Трубачев, ten pat; F. Kluge, Et. Wb., p. 371. 21 K. Draviņš, V. Rūķe, Interjektionen und Onomatopöie in der Mundart von Stenden, Lund, 1962, p. 58. 22 J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, p. 41. 23 F. Kluge, Et. Wb., p. 309. 24 J. Sehwers, ten pat, p. 80; EH, I, p. 815. 25 EM, III, p. 561; J. Pokorny, Et. Wb., p. 867–868. 184 Iš latvių kalbos pastarasis katės pavadinimas pateko ir į kai kurias palatvio lietuvių tarmes, plg. rūcis „katinas“ (Papilė, Viešniai, Kairiai). Lietuvių ir latvių kalbose pasitaiko vienas kitas ir kitokios kilmės, dažniausiai siaurai tevartojamas, turintis tam tikrą reikšminį atspalvį katės pavadinimas: Liet. čiurūkas „katinas (mišlėje)“ (LKŽd., II, 122), plg. liet. čiūr „įvairiomis reikšmėmis vartojamas garsažodis“, čiurūkas „žąsiukas“, čiūra „kalė“, čiurinėti „krutėti, vaikštinėti“, čiurą „kas šlapinasi lovoje“. Liet. knerpė „katė (folkloro žodis)“ (LKŽd., VI, 219), plg. liet. kner̃pti, knir̃pti. Liet. kniaukà „katė (mišlėje)“ (LKŽd., VI, 224), plg. liet. kniaũkti. Liet. ráinis, -ė, raĩnis, -ė „katinas“, plg. liet. ráinas, raĩnas. Lat. svīpuris „eine grosse, graue, schwarzgestreifte Katze“ (EM, III, 1163), plg. lat. svīpurains „rūtains“, svīpelēta pele „eine braune Feldmaus mit einem schwarzen Streifen über dem Rücken“. Lat. tīsele „eine weibliche Katze“, tīsītis (EM, IV, 204), neaiškios kilmės žodis, gal reikėtų sieti su garsažodžiu tisu „Interj. beim Necken gebraucht“ (EM, IV, 198). Baigiant katės pavadinimo apžvalgą, reikėtų dar atkreipti dėmesį, jog lietuvių kalboje išlaikytas senas laukinės katės pavadinimas vilpišys. Aptinkamas šis žodis Rytų Prūsijos lietuvių kalbos žodynuose, plg.: wilde Katze, WilpiBys, Bio, m. Medinnė Kattė (Ph. Ruhig, Lex., II, 402). WilpiBys, Bio, m. eine wilde Katze (Chr. G. Mielcke, Wb., I, 330). wilde Katze, WilpiBys, io, m. Medinnė Kattė (Chr. G. Mielcke, Wb., II, 541). Iš šių šaltinių toks laukinės katės pavadinimas pateko ir į kitus Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje išleistus žodynus bei įvairius raštus. Taigi pirmasis šio žodžio šaltinis yra P. Ruigio žodynas. G. H. F. Neselmanas savo žodyne pažymi, kad toks žodis apie Ragainę nėra žinomas. Negirdėjęs tokio žodžio ir F. Kuršaitis. Bet dėl jo autentiškumo negali kilti abejonių, kadangi jis pasitaiko lietuvių toponimijoje bei antroponimijoje. Tiek F. Kuršaitis, tiek ir G. H. F. Neselmanas nurodo vietovardį Vilpišiai (… Wilpischen ist der Name eines Dorfes im Kirchspiel Gerwischkehmen in einer ehemals waldigen Gegend bei Gumbinnen… G. H. F. Nesselmann, Wb., 80). Toks vietovardis randamas ir netoli Tauragėnų (Vilpišiai), o Molėtų rajone aptinkamas kaimo vardas Vilpiškiai. Žinomos pavardės Vilpišauskas, Vilpiševskis, Wilpiszy (sulenkinta forma). Liet. vilpišys yra senas indoeuropietiškas žodis. Kitos baltų, o taip pat slavų kalbos jo nepažįsta. Jis yra liet. lãpė, lot. volpēs ir kt. ide. *ulp, *lup- šaknies žodžių, reiškiančių įvairius plėšriuosius žvėris (lapę, šakalą, vilką), giminaitis. Liet. vilpišys savo reikšme artimiausias vid. pers. gurpak „naminė katė“, pers. gurba, kur iran. *urpa atitinka ide. ulpos26. Iš slavų kalbų laukinės katės pavadinimą išlaikė sen. slavų ir lenkų kalbos, plg. sen. sl. stbblb, stbplb, sen. lenk. zdeb, step, lenk. żbik, żbik. Šio žodžio etimologija gana neaiški. Vieni tyrinėtojai (G. Ilinskis, A. Brückneris) jį sieja su liet. stiprūs, kiti (O. Trubačiovas) su rus. стебель, liet. stiebas, tokiu būdu pirminė sl. *stbjb reikšmė būtų „stipri katė“ arba „gyvenanti nendrėse“, pastarąją etimologiją remtų vienas dabartinės rusų kalbos laukinės katės pavadinimų камышовый кот27. 26 J. Pokorny, Et. Wb., p. 1179; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 340, 1254. 27 O. H. Трубачев, Происхождение…, p. 92–94; A. Brückner, Sl. et., p. 649–650. 185 Taigi, kaip matome, baltų ir daugelyje slavų kalbų vartojamas bendras katės pavadinimas, veikiausiai tuo pačiu metu paskolintas iš vieno to paties šaltinio. Baltų ir slavų kalbose esama nemaža siauriau vartojamų vėlesnės kilmės, dažniausiai garsażodinių pavadinimų. Be to, lietuvių kalboje ir slavų kalbose vartotas skirtingos kilmės laukinės katės pavadinimas. BENDROSIOS IŠVADOS Peržvelgę baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimus, galime padaryti kai kurias bendresnio pobūdžio išvadas. Baltų kalbos palyginti labai gerai išlaikė senuosius ide. naminių gyvulių pavadinimus (liet. šuo, lat. suns, pr. sumis; liet. avis, āvinas, lat. avs, auns, pr. awins; liet. ėras, jėras, vēras, lat. jērs, pr. eristian; liet. ožys, ožka, lat. āzis, pr. wosee, wosux; liet. gīovs; liet. veršis, lat. vērsis, pr. werstian; liet. pėkus, pr. vnsk. gal. pecku; liet. ašvā, ašva, ašvėnis, pr. aswinan „kumelės pienas“; lat. svēns, suvėns, pr. swintian; liet. paršas, pr. parstian ir kt.). Iš baltų kalbų vienos kurios nors dėl šios srities leksikos archaiškumo išskirti negalima. Pavyzdžiui, latviai neišlaikė senojo ide. arklio pavadinimo (ide. *ēk̑uo-s), tuo tarpu lietuvių kalboje išnyko senasis ide. galvijo pavadinimas (ide. *gʷou), kuris išliko latvių kalboje, lietuvių kalboje nesama senojo ide. kiaulės pavadinimo (ide. *sūs/*su̯u) pėdsakų, kuris gerai išlaikytas latvių kalboje, tačiau latvių kalboje slavizmas kaza išstūmė senąjį ide. ožkos pavadinimą, kuris išlikęs lietuvių ir prūsų kalbose (liet. ožka, pr. wosee) ir t. t. Šios leksikos tarpe savotiškai išsiskiria latviškasis galvijo pavadinimas luōps, kuris tikslų atitikmenį turi tik albanų kalboje — alb. lopë. Palyginus baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimus su kitų ide. kalbų šakų tų gyvulių pavadinimais, aiškiai matyti, kad daugiausia bendrumų esama su slavų kalbomis (liet. kárvė, pr. curwis „jautis“; rus. корова, lenk. krowa ir kt., liet. tėlias, teliūkas, lat. telš, telēns: lenk. ciele, rus. теленок ir kt., lat. vepris (liet. Vėpriai, Vepriškiai, Veprinis): rus. вепрь, lenk. wieprz ir kt.). Iš baltų kalbų kurios nors vienos šios srities senosios leksikos artimumu atitinkamai slavų kalbų leksikai išskirti negalima. Visose baltų kalbose randame gana daug slaviškų naminių gyvulių pavadinimų, dažniausiai tai naujesnių laikų skoliniai. Skolintinės šios srities leksikos tarpe pačią didžiausią grupę ir sudaro slavizmai. Dalis slavizmų pateko į visas tris baltų kalbas, kiti būdingi dviem (dažniausiai lietuvių ir latvių) ar vienai kuriai kalbai (liet. kūrtas, lat. kūrts, pr. curtis; liet. kuilys, lat. kuilis, pr. cuy lis (dėl pastarųjų žodžių slaviškumo galima abejoti); liet. telyčia, lat. telica; liet. barõnas, lat. baranina; liet. drigantas, lat. driganis; liet. rumõkas, lat. rumāks; liet. sābalas „toks šuns vardas“, lat. sabulis; lat. kaza, pr. sūdenikis, pr. wuysis, liet. gončas, liet. škapā, liet. bulānas, liet. kabõnas, liet. kniūras ir kt.). Skolinimosi šaltiniai paprastai yra kaimyninės baltarusių, rusų, lenkų kalbos. Į latvių kalbą kai kurie slavizmai galėjo patekti ir iš lietuvių kalbos. Prūsų kalbos slavizmai dažniausiai yra lenkiškos kilmės. Baltiškos šios srities leksikos į slavų kalbas pateko labai mažai (lenk. parsiuk, baltr. парсюк, rus. паршук). 186 Galima išskirti ir bendrabūtišką naminių gyvulių pavadinimų sluoksnį (liet. žirgas, lat. žirgs, pr. sirgis; liet. ežilas, lat. ērzelis; liet. kumelỹs, kumelė̃, lat. kumelš). Esama nemaža pavadinimų, kartais ir labai senos kilmės, būdingų tik vienai kuriai baltų kalbai (liet. kalė (: liet. kalývas, kalýbas), liet. kėltava, kėltuva (: liet. kėlti), liet. galvijas (: liet. galvà), liet. arklys (: liet. árti), liet. šérnas (: liet. šerỹs), liet. vilpšỹs (: liet. lãpė), liet. jáutis (: liet. júngas, vandenvardis Jautin rodo, jog tokį pavadinimą galėjo turėti ir prūsų kalba), liet. meitėlis (: liet. mįsti, plg. t. p. pr. nomaytis), liet. penìmis (: liet. penėti), liet. kiaũlė, pr. skēwre, lat. baruõksnis (: lat. baruot), pr. klente, clynth, pr. camstian ir kt.). Tam tikros įtakos šios srities baltų kalbų leksikai turėjo vokiečių kalba, kiek ryškesnė toji įtaka jaučiama latvių kalboje (liet. būlius, lat. bullis; lat. buks, lat. krakīs, kragīs, lat. mīncis, īncis, lat. pakans, liet. cieķe, cēķe ir kt.). Per latvių kalbą vienas kitas šios rūšies germanizmas pateko ir į lietuvių kalbą. Lietuvių kalboje randame ir vieną kitą siaurai vartojamą suomių-ugrų kilmės žodį (lat. cone, soņnis, lat. mustika, lat. punika, lat. sēkis ir kt.). Tuo tarpu baltų kalbų įtaka šios srities Pabaltijo suomių kalboms yra gana didelė (suom. oinas, est. oinas; suom. vuohi, est. voho; suom. härkä, est. härg; suom. jäärä, est. jäär ir kt.). Daugelio siauriau vartojamų (dažniausiai naujesnės kilmės) baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimų bei vardų tarpe galima išskirti keletą semantinių grupių. Labai gausi yra garsžodinės kilmės grupė (liet. čiūče, čiūčė, burūtė, burýtė, bašis, bažiukas, kūčė, kuriūtė, cibė, cibūtė, įygagas, kūžė, kūžius, čiūga, čiūka, čiūotė, jukšė, kriukė, kuciūtė, kūkas, kukūtis, kãcas, kicaras, kicà; lat. kuča, kucēns, birīte, biritina, bice, buce, bēja, mēja, mūja, nūža, tručina, cigiņš, cīga, trūta, kosīņš, kuziņa, kuža, kvīņka, kveksis, reksis, ruksis, kicītis ir kt.). Dažniausiai tai vaikų kalbos ar šiaip maloninį atspalvį turintieji žodžiai. Taip pat didelę grupę sudaro gyvulių vardai, kilę iš atitinkamų spalvų pavadinimų; dalis šių spalvų ir vartojamos tik kalbant apie gyvulius (liet. balnė, dūmė, dvylė, keršė, laukė, pãlsė, pelėkė, šėmõji, žalõji, bėris, brišis, palvis, sartis, šir̃mis, širvis, šyvis; lat. brūnala, dūkala, dūmala, lāuce, melle, pālse, sārtala, sirmala, bēris, dārceis, dūkanis, lāucis, sarkanis, sīrmis ir kt.). Latvių kalbai labai būdingi karvių vardai, kilę iš jų gimimo dienos ar apskritai laiko pavadinimo (lat. cētala : cēturdiēna, dienala : diena, launadzīte : launags, pirmala : pirmdiena, piektala : piektdiena, rītala : rīts, sestala : sestdiena, svēṭala : svētdiena, trešala : trešdiena, uotrala : uotrdiena, vakare : vakars ir kt.). Tokio tipo karvių vardų pasitaiko ir slavų kalbose. Lietuvių kalboje karvės gana dažnai pavadinamos augalų, paukščių ir kt. vardais. Baltų kalbose esama nepaprastai daug prasto arklio pavadinimų. Kai kurie baltų kalbų naminių gyvulių vardai yra labai siaurai vartojami, kartais būdingi tik atskirai šeimai. Didelė dalis tokių vardų, aišku, į šį darbą ir nepateko. 187 НАЗВАНИЯ ДОМАШНИХ ЖИВОТНЫХ В БАЛТИЙСКИХ ЯЗЫКАХ (их происхождение и отношение к соответствующим названиям в славянских языках) А. САБАЛЯУСКАС Резюме В работе рассматриваются названия собаки, овцы, козы, крупного рогатого скота, лошади, свиньи и кошки. После разбора названий отдельных животных делаются соответствующие выводы более общего характера. В балтийских языках древне индоевропейские названия домашних животных сохранились сравнительно хорошо (лит. šuo „собака“, латышск. suns, др.-прусск. sunis; лит. avis „овца“, латышск. avs, лит. ávinas „баран“, латышск. auns, др.-прусск. awins; лит. ėras „ягнёнок“, jėras, ėras, латышск. jērs, др.-прусск. eristian; лит. ožys „козёл“, латышск. āzis, др.-прусск. wosux, лит. ožkà „коза“, др.-прусск. wosee; латышск. guovs „корова“; лит. veršis „телёнок“, др.-прусск. werstian, латышск. vēršis „вол, бык“; лит. pėkus „скотина, овца“, др.-прусск. pecku „скотина“; лит. ašvà „кобыла“, ešva, ašvienis „рабочая лошадь“, др.-прусск. aswinan „кобылье молоко“; латышск. sivēns „свинья“, suvēns, др.-прусск. swintian; лит. paršas „поросёнок“, др.-прусск. parstian и др.). Архаическая лексика этого рода во всех балтийских языках сохранена примерно в одинаковой степени. Например, в латышском языке не сохранено древнее индоевропейское название лошади (и.-е. *ekuo-s), а в литовском языке исчезло древнее название крупного рогатого скота (и.-е. *guou), которое сохранено в латышском языке, в литовском языке отсутствует древнее название свиньи (и.-е. *sūs/*su̯u), которое хорошо сохранено в латышском языке, но в латышском языке славянизм kaza (ср. русск. коза) вытеснил древнее название козы (лит. ožkà) и т. д. В лексике этого рода своеобразно выделяется латышское название крупного рогатого скота liōps, имеющее точное соответствие только в албанском языке — lopë „корова“. Сопоставление балтийских названий домашних животных с соответствующими названиями других индоевропейских языков, ясно позволяет выявить тот факт, что балтийские названия чаще всего совпадают с славянскими (лит. kargvė „корова“, др.-прусск. curwis „вол“: русск. корова, польск. krowa и др.; лит. tėlias „телёнок“, teliūkas, латышск. telis, tēlens: польск. cielę, русск. телёнок и др.; латышск. vepris „боров“ (лит. Vėpriai, Vepriškiai, Veprnis): русск. вепрь, польск. wieprz и др.). По степени близости данной лексики к славянской лексике нельзя выделить отдельно ни одного языка из всей ветви балтийских языков. Во всех балтийских языках находим довольно много названий домашних животных славянского происхождения. Среди иноязычных заимствований лексики этого рода славянизмы составляют самую большую группу. Часть из них обнаруживается во всех трёх балтийских языках, другие характерны для двух (чаще всего для литовского и латышского) или для одного отдельного языка (лит. kūrtas „борзая (собака)“, латышск. kurts, др.-прусск. curtis; лит. kūlys „хряк“, латышск. kūlis, др.-прусск. cuylis (славянское происхождение этих слов довольно сомнительно); лит. telyčia „тёлка“, латышск. telica; лит. barōnas „баран“, латышск. baraniņa „овечка“; лит. drigantas „жеребец“, латышск. drigants; лит. rumōkas „пристяжная лошадь“, латышск. rumāks „жеребец“; лит. sabalas „имя собаки“, латышск. sabulis; латышск. kaza „коза“; др.-прусск. slideikis „Leithund“, др.-прусск. wuysis „Wachthund“; лит. gončas „гончая“, лит. škapa „кляча“, лит. bulānas „буланая лошадь“, лит. kabōnas „боров“, лит. kniūras и др.). Источником заимствования обычно являются соседние языки — белорусский, русский и польский. В латышский язык некоторые славянизмы могли проникнуть и при посредничестве литовского языка. Славянизмы древнепрусского языка главным образом польского происхождения. В славянских языках названий балтийского происхождения находим очень мало (польск. parsiuk, белорусск. парсюк, русск. паршук). 188 Следует выделить также и общебалтийский слой этой лексики (лит. žirgas „конь“, латышск. zirgs „лошадь“, др.-прусск. sirgis „жеребец“; лит. eržilas „жеребец“, латышск. ērzelis; лит. kumelýs „жеребец, жеребёнок“, латышск. kumelš, лит. kumelė „кобыла“). Встречаются довольно много названий (часто даже очень древнего происхождения), которые характерны только для одного отдельного балтийского языка (лит. kalė „сука“ (: лит. kalývas „белый — имеется в виду шея собаки“, kalýbas), лит. keltava „скотина, крупный рогатый скот“, kėltuva (: лит. kėlti „поднимать“), лит. galvijas „скотина“ (: лит. galva „голова“), лит. arklys „лошадь“ (: лит. artì „пахать“), лит. šernas „дикий кабан“ (: лит. šėrÿs „щетина“), лит. vilpšys „дикая кошка“ (: лит. lâpe „лиса“), лит. jautis „вол“ (: лит. jüngas „иго“; гидроним Jautin дает возможность предполагать, что такое название вола существовало и в древнерусском языке), лит. metėlis „боров“ (: лит. misti „кормиться“, ср. также др.-прусск. nomaytis „боров“), лит. penìmis „откормок“ (: лит. penėti „кормить“), лит. kiaulė „свинья“, др.-прусск. skēwre, латышск. barukšnis „откормок“ (: латышск. baruot „кормить“), др.-прусск. klentē „корова“, clynth, др.-прусск. camstian „овца“ и др. В развитии животноводческой лексики балтийских языков определенную роль сыграл также и немецкий язык. Более значительное влияние немецкого языка ощущается в латышском языке (лит. būlius „племенной бык“, латышск. bullis; латышск. buks „козёл; самец“; латышск. krāģis „кляча“, krāķis, латышск. mīcis „кошка“, īncis, латышск. pakans „имя собаки“, лит. ciekš „имя коровы“, cēkē и др.). При посредничестве латышского языка отдельные германизмы проникли в литовский язык. В латышском языке находим также отдельные названия прибалтийско-финского происхождения (латышск. cone „баран“, sōnis, латышск. mustika „чёрная корова“, латышск. punika „бурая корова“, латышск. sekis „рябая лошадь“ и др.). Значительно сильнее чувствуется влияние балтийской лексики на лексику прибалтийско-финских языков (фин. oinas „кладеный баран“, эст. oinas; фин. vuohi „козёл; коза“, эст. voho; фин. härkä „вол, бык“, эст. härg; фин. jäära „баран“, эст. jäär и др.). Более узко употребляемые (чаще всего недавнего происхождения) названия и имена домашних животных можно распределить по семантическим группам. Очень многочисленную группу составляют названия звукоподражательного происхождения (лит. ciucė „собака“, ciūčė, лит. buriùtė „овца“, buriūtė, kuriūtė, kùčė, лит. bāsis „ягнёнок“, bažikas, лит. cibė „коза“, cibūtė, лит. yāgas „конь“, kūže, kūžius, лит. ciugà „свинья“, ciūkā, ciūotė, jūškė, krukūga, kuciūtė, kīkas, kukūtis, лит. kācas „кошка“, kīcaras, kīcā; латышск. kuča „собака“, kučēns, латышск. birīte „овца“, biritina, bice, buce, bēļa, mēja, латышск. mīja „корова“, nūža, tpruciņa, латышск. cigiņš „жеребёнок“, čiga, tprūta „конь“, košiņš, kuziņa, kuža, kvinka „свинья“, kveksis, reksis, латышск. kicītis „кошка“ и др.). Главным образом это детские или ласкательные слова. Большую группу составляют также имена животных, происходящие от названия соответствующего цвета. Часть данных названий цветов и употребляется только для обозначения масти животного (лит. balnė „корова с белой спиной“, dūmė „корова дымового цвета“, dvylė „бурая корова“, kėršė „рябая корова“, laikė „корова с белой лысиной на лбу“, pálšė „светло-серая корова“, pelėkė „мышастая корова“, šėmojī „пепельная корова“, žalióji „бурая корова“, лит. bēris „гнедко“, brišis „светло-жёлтая, красноватая лошадь“, palvis „светло-жёлтая лошадь“, sartis „саврасая лошадь“, širmis „сивка“, širvis, šyvis „стело-серая лошадь“; латышск. brūnala „буренка“, dūkala „бурая корова“, dūmala „тёмно-бурая корова“, lāuce „корова с белой лысиной на лбу“, melle „чёрная корова“, palse „светло-серая корова“, sartala „тёмно-бурая корова“, širmala „сивая корова“; латышск. bēris „гнедко“, dārcis „пегая лошадь“, dūkanis „бурая лошадь“, lāucis „лошадь с белой лысиной на лбу“, sarkanis „светло-бурая лошадь“, širmis „сивая лошадь“ и др.). Для латышского языка очень характерны имена коров, происходящие от названия дня или вообще времени рождения животного (латышск. cეტala : четurdiena „четверг“, dienala : diena „день“, laīnadzīte : laīnaģs „полдник“, pirmala : pirmdiena „понедельник“, piektala : piektdiena „пятница“, rītala : rīts „утро“, sestala : sestdiena „суббота“, svētala : svētdiena „воскресенье“, trešala : trešdiena „середа“, uotrala : uotr diena „вторник“, vakare : vakars „вечер“ и др.). 189 В литовском языке коровы часто получают имена, происходящие от названий растений, птиц и т.п. В балтийских языках обнаруживается очень много названий клячи. Некоторые имена домашних животных употребляются в очень узкой среде и иногда характерны только для отдельной семьи. Большая часть таких имён, разумеется, в данную работу не попало.