Augustas Šleicheris

yr" „tur būt, neapsieis be atitinkamų savo knygos skyrių, LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA AUGUSTAS ŠLEICHERIS A. SABALIAUSKAS „TMausrTs o Illjjefixepe kak 06 VYEHOM He HCYesHeT, HOKA GyAyT CyIecTBOBaTh JO- AH, 3aHHMAIOMHeCA HayKOH‘* J. Boduenas de Kurtené Į bet kurio mokslo praeitį pažvelgę, beveik visada rasime keletą vardų, kurie stovi ten lyg savotiškos gairės, rodančios kryptį į naujus, nežinomus kelius, bai- giančius seną ar pradedančius naują to mokslo etapą. Kalbotyros istorijoje tokia gairė yra Augustas Šleicheris. Koks autorius, iš kokių pozicijų indoeuropiečių kalbotyros istoriją berašytų, visada ilgam turės sustoti prie šio mokslininko ir, susijusių su jo vardu. Tie- sa, šiandien indoeuropeistikos istorijoje Šleicherio vardu dažniau žymima praeitojo etapo pabaiga, negu naujojo pradžia, apie šio mokslininko laimėjimus paprastai kalbama mažiau, negu apie jo klaidas. Tačiau baltistikai, o didele dalimi ir sla- vistikai, Šleicherio vardas simbolizuoja naują epochą, galima sakyti, jų, kaip tarp- tautinių mokslo disciplinų, susiformavimą. Ir jau visiškai specifinę vietą Šleiche- ris užima lietuvių kultūros istorijoje. Šiuo atžvilgiu, tur būt, nė viena tauta, kurios kalbą tyrinėjo šis vokiečių mokslininkas, nejaučia jam tokio dėkingumo, kaip lietuviai. Augustas Šleicheris gimė 1821 metais vasario 19 dieną Meiningene, pačiame tuo metu dar susiskaldžiusios Vokietijos centre. Jo tėvas, Johanas Gotlybas Šlei- cheris (1793—1864), buvo apskrities gydytojas, pažangus to meto žmogus!. 1822 metais Šleicherių šeima persikėlė į kitą ne taip toli nuo Meiningeno esantį Zone- bergo miestą. Šiame mieste prabėgo būsimojo mokslininko vaikystė, ir Šleicheris Zonebergą laikė savo gimtine, vėliau jam dedikuodamas net ir vieną savo mokslo darbų. 1835—1840 metais Šleicheris mokėsi Koburgo (Coburg) gimnazijoje. Gim- nazijoje jis labiausiai domėjosi ten dėstomomis graikų ir lotynų kalbomis, priva- čiai mokėsi arabų (jį mokė gimnazijos direktorius) ir susipažino su kinų, sanskrito kalbomis. Žinoma, dėl tokio „blaškymosi“ turėjo smarkiai nukentėti kiti gimna- zijos kurso dalykai, ir Šleicheris toli gražu nebuvo iš pirmųjų mokinių. Gimna- zijoje jau išaiškėjo ir Šleicherio palinkimas domėtis įvairiais botanikos dalykais, pasireiškė jo muzikiniai gabumai. Iki galo nebaigęs gimnazijos kurso, abitūros ' A. Šleicherio biografijos faktai daugiausia imami iš S. Lefm ann, August Schleicher, Leip- zig. 1870 ir J. Dietze, August Schleicher als Slawist, Berlin, 1966. 17. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 257 egzaminams Šleicheris pasiruošė namuose ir, juos išlaikęs, 1840 metų pabaigoje įstojo į Leipcigo universitetą studijuoti teologijos ir orientalistikos. Be protestantų teologijos, filosofijos, Šleicheris čia toliau studijavo arabų ir veikiausiai sanskri- to bei kinų kalbas. Tačiau Leipcigo universiteto aplinka jam, matyt, nepatiko; prisidėjo čia, be abejo, ir karcerio bausmė už studentišką dvikovą. Šleicheris, pa- studijavęs vieną semestrą, 1841 metais pereina į Tiubingeno universitetą, tuome- tinės Vokietijos teologijos citadelę. Čia jis, atrodo, pirmą kartą plačiau susipažįs- ta ir su Hegelio idėjomis, vėliau suvaidinusiomis tokį didelį vaidmenį Šleicherio mokslinėje veikloje. Jo interesai nuo teologijos pamažu krypsta į filosofiją, jis vis labiau pasineria į kalbotyros problemas, uoliai studijuoja sanskritą, persų ir se- mitų kalbas. 1843 metų pradžioje Šleicheris teologas sako savo pirmąjį pamokslą. Tačiau šis pamokslas buvo beveik ir galutinis Šleicherio atsisveikinimas su teologi- ja. Tų pačių metų pavasarį jis persikelia į Bonos universitetą ir atsideda filologi- gijos studijoms. Sleicherio tėvas — praktiškas Žmogus — iš pradžių yra nepaten- kintas būsimąja sūnaus profesija ir viename laiške jam tiesiog parašo: „Filologas yra vargingas skarmalius...ir neapsimoka šioms studijoms leisti pinigų““*. Bono- je Šleicheris studijuoja klasikinę filologiją, sankskritą, arabų kalbas. Čia jis turi puikių mokytojų. Klasikinės filologijos seminarus jam veda buvęs Humboltų namų mokytojas Fridrichas Velkeris (Welcker), kuris, galimas daiktas, Šleicherį supažindino ir su savo buvusio mokinio Vilhelmo Humbolto lingvistinėmis teori- jomis. Romanų filolologijos kūrėjas Fridrichas Dycas (Diez) jam dėsto gotų ir senovės vokiečių aukštaičių kalbas. Mūsų atžvilgiu labai teigiamos įtakos Šlei- cheriui turėjo jo sanskrito profesorius Christianas Lasenas, pirmasis paskatinęs jį susidomėti baltų ir slavų kalbomis. Laseno patartas, iš savo kolegų studentų Šlei- cheris pramoksta lenkų kalbos. 1846 metais Šleicheris sėkmingai baigia universi- tetą, venia legendi gaudamas „indų kalbai bei literatūrai ir lyginamajai gramati- kai“. Kadangi pagal Bonos universiteto nuostatus doktoratui specialaus habilita- cinio darbo nereikėjo, o pakako tik bandomosios paskaitos, jis paruošė tą paskaitą tema ,,De graecae linguae spirantibus, in primis de Č litterae vi et origine“, o 1846 metų birželio 27 dieną Bonos universiteto salėje skaitė įžanginę savo paskaitą ..Uber den Wert der Sprachvergleichung“ (išspausdinta 1850 metais). Tais pačiais 1846 metais Šleicheriui skiriamos trejų metų atostogos mokslinėms kelionėms į Paryžių ir Londoną. Tačiau dalį šio laiko jis praleidžia besigydydamas Belgijoje. Vėliau dirba Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. Į Paryžių jis nuvyks- ta kaip tik po 1848 metų Vasario revoliucijos. Pragyvenimui lėšų Šleicheris užsi- dirba ir kaip vokiečių laikraščių korespondentas. Lankosi Briuselyje, Vienoje. 1849 metų pradžioje Šleicheris, norėdamas geriau pramokti čekų kalbos, atvyks- ta į Prahą. Čia susidraugauja su būsimuoju Prahos universiteto sanskrito profe- sorium Aloizu Vaničeku, kuris tuo metu, jau atsisakęs teisininko karjeros, buvo pradėjęs domėtis lingvistika. Vaničekas moko Šleicherį čekų kalbos. Tačiau Šlei- cheris Prahoje ilgiau nepabūna — juo, kaip politiškai jtartinu asmeniu, pradeda domėtis Austrijos-Vengrijos policija. Policija sulaiko jam paštu siunčiamus pini- gus. 1849metų gegužės mėnesį Šleicheris skolintomis lėšomis išvažiuoja iš Prahos ir per Drezdeną, Berlyną grįžta į Boną. Savo moksliniais darbais Šleicheris tuo metu jau buvo atkreipęs visuomenės dėmesį. Buvo susidomėjęs jais ir tuometinis * J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 18. 258 Austrijos-Vengrijos švietimo [ministras Leo Tun-Hohenšteinas. 1850 metų kovo 8 dieną Šleicheris pakviečiamas į Prahos universitetą „,klasikinės filologijos ir literatūros“ ekstraordinariniu profesorium. Nuvykęs į Prahą, Šleicheris ten randa profesoriaujantį Georgą Kurcijų (Curtius), būsimąjį vieną žymiausių XIX amžiaus graikų kalbos specialistų ir indoeuropeistų. Tarp Kurcijaus ir Šleicherio, beveik vienmečių ir be galo savo pamėgtam mokslui atsidavusių žmonių, užsimez- gė nuoširdi draugystė. Šiai draugystei nekliudė nei visiškai priešingi juodviejų cha- rakteriai — Kurcijus buvo rezervuotas, atsargus, Šleicheris dažnai status, netgi grubus, — nei skirtingos pažiūros į kalbos mokslą: pirmasis visada pabrėždavo is- torinį kalbotyros pobūdį, antrasis ją stengėsi sutapatinti su gamtos mokslais. Jų draugystė tęsėsi iki Šleicherio mirties, nors vėliau abu mokslininkai dirbo skirtin- gose vietose, tyrinėjo skirtingas problemas. Kurcijus stengėsi padėti ir Šleicherio mokiniams®. Kaip minėjome, iš pradžių Prahoje Šleicheris buvo klasikinės filolo- gijos profesorius. Tačiau 1851 metų gegužės mėnesį jis gavo labiau jo polinkius ir pasiruošimą atitinkančią „lyginamosios kalbotyros ir sanskrito profesūrą“. Dabar Šleicheris Prahos universitete jau galėjo dėstyti slavistikos, baltistikos, ger- manistikos dalykus, sanskritą ir kalbotyros teorijos klausimus. Po poros metų už nuopelnus kalbos mokslui, kurių jis užsitarnavo savo garsiąja kelione į Lietuvą, Šleicheris buvo paskirtas ordinariniu „vokiečių ir lyginamosios kalbotyros bei sanskrito profesorium“. Tolimesnis Šleicherio gyvenimas Prahoje susiklostė nesėkmingai, ir pati moks- linio darbo aplinka pasidarė visiškai nepakenčiama. Šios nesėkmės priežastis — sudėtingos politinės-visuomeninės ano meto sąlygos. Šiaip ar taip, Šleicheris bu- vo vokietis. Dirbo vokiškame Prahos universitete. Nors Šleicheris buvo demokra- tinių pažiūrų ir didelės tolerancijos žmogus, pats gerai mokėjęs čekiškai, šia kal- ba net rašęs mokslinius darbus bei vertęs į ją sanskrito ir persų literatūrų kūrinius, vis dėlto jis neišvengė įvairių konfliktų su čekų nacionalinio judėjimo veikėjais. Kartais jis juos įžeisdavo, gal būt, per griežtai savo recenzijose atsiliepdamas apie naujus čekų kalbininkų ar literatų darbus (pavyzdžiui, klasikinių graikų ir romėnų kūrinių vertimus į čekų kalbą). Piktinosi juo čekai ir kaip labai griežtu egzamina- toriumi gimnazijos abitūros egzaminuose, kur Sleicheris būdavo specialus ,,egza- minų komisaras“ per vokiečių kalbos egzaminą*?. Ir vienu, ir kitu atveju Šleicheris formaliai, gal būt, būdavo savo priekaištais ir reikalavimais teisus, tačiau jam, kaip kitataučiui, be to, didelės tautos atstovui, dažnai būdavo sunku suprasti ma- Žos, nacionalinę priespaudą kenčiančios tautos jausmus. Taigi iš vienos pusės suėjęs į konfliktą su čekų nacionalinio judėjimo atstovais, iš kitos pusės Šleicheris neišvengė konflikto ir su pastaruosius engiančia Austri- jos-Vengrijos valdžia. Despotiškas Austrijos-Vengrijos režimas negalėjo pakęstį Šleicherio, kurio religinės ir politinės pažiūros, anot A. Vaničeko, buvo perdėm laisvamaniškos ir radikalios®. Jau nuo 1851 metų jis buvo įtariamas ,,respubliko- nišku sąmokslu“ ir policijos sekamas. Dėl atsargos Šleicheris net savo korespon- denciją, kurioje galėjo atsispindėti revoliucinio judėjimo įvykiai, perdavė Vani- * J. Dietze, Das Bild Leskiens in den Briefen August Schleichers, — „,Beitrūge zur Geschichte der Slawistik“, Berlin, 1964, p. 355; J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 28. * J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 37—8. *). Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 39; S. Lefmann, August Schleicher, p. 37 17* 259 čekui, o vėliau ją sudegino. 1851 metų spalio mėnesį Šleicherio bute buvo pada- ryta krata, pats jis išgabentas į Vieną ir laikomas policijos priežiūroje. Tik po didelių jo bičiulio Kurcijaus pastangų Šleicheriui pavyko vėl grįžti į Prahą. Nemėgo, be abejo, Šleicherio ir katalikiška universiteto vadovybė. 1854 metais Šleicheris vedė iš savo gimtinės — Zonebergo — kilusią Fany Strasburger. 1855 metais Prahoje, vos gimęs, mirė jų sūnus. Gerokai pablogėjo paties Šleicherio sveikata. 1856—7 metų rudens semestre jis gauna atostogų ir atvyksta į Zonebergą sustiprėti ir tyrinėti savo gimtinės tarmės. Pasibaigus atostogų laikui, Šleicheris negrįžta į Prahą, su kuria jam susiję tiek daug liūdnų prisiminimų, O vyksta profesoriauti už dvigubai mažesnį atlyginimą į netoli gimtinės esantį Jenos universitetą. Jenoje Šleicheris iš pradžių jaučiasi „kaip paukštis iš narvo ar prišvin- kusios trobos paleistas į laisvę ir žalią mišką“. Tačiau netrukus ir Jena jam te- ko nusivilti. Visuomeninė-politinė situacija, sunkios materialinės sąlygos taip ner- vino Šleicherį, jog jis apie tą pačią Jeną, kurią prieš keletą metų lygino su laisve ir žaliu mišku, su karčia ironija pareiškė: „Jena — didelė bala, o aš — varlė joje“, o to meto Vokietiją viename laiške palygino su bevalių avių banda, kuri eina ten, kur ją varo Sunes’. Nepaisant nepalankių gyvenimo sąlygų, Šleicheris Jenoje be galo daug dirbo. Nepaprastai įvairi ir turininga jo paskaitiné veikla traukė klausytojus ne tik iš Vo- kietijos, bet ir iš užsienio šalių. Vienas po kito rodėsi kapitaliniai jo veikalai, gau- sybė straipsnių, liečiančių vos ne visas aktualias to meto indoeuropeistikos pro- blemas. Šleicheris pamažu tampa centrine Europos kalbotyros figūra. Ypač greitai Šleicherio nuopelnai mokslui vertinami užsienyje. Jau 1857 metais Šleicherį savo nariu korespondentu išrenka Peterburgo Mokslų akademija. 1862 metais puikio- mis sąlygomis jis kviečiamas dirbti į Varšuvos universitetą (Szkota Gléwna). Tais pačiais metais Šleicheris kviečiamas persikelti į Peterburgą. 1863 metais jis atsi- sako kvietimo vykti į Dorpato universitetą. 1867 metais Šleicherį garbės nariu iš- renka Zagrebo Jugoslavų mokslo ir meno akademija. Tačiau nuo šių titulų Šleicherio gyvenimas nepagerėjo. Neturtingas Jenos uni- versitetas jam atlyginimo nepakėlė. Norėdamas žmoniškai išlaikyti šeimą (Šlei- cheris turėjo du sūnus ir dukrą), jis turėjo daug dirbti. Viename laiške savo bičiu- liui iš Prahos laikų G. Kurcijui Šleicheris skundėsi: ,„„.. aš esu 46 metų ir turiu dar kiekvienais metais dėl mielos duonos rašyti, nes iš 900 talerių mes negalime pra- gyventi...“* Šleicheris vylėsi, kad slavistikos profesūra bus įsteigta Leipcigo universitete, ir jis, kaip tinkamiausias Vokietijoje Žmogus šiai vietai užimti, galės vieną kartą išsikraustyti iš tos „Jenos mizerijos“. Tačiau planuojamą Leipcigo universiteto slavistikos katedrą po trejeto metų užėmė mylimiausias Sleicherio mokinys Augus- tas Leskynas, o jis pats taip niekur ir nebeišsikėlė iš tokio nemielo Jenos miesto: 1868 metais gruodžio 6 dieną čia jis staiga mirė veikiausiai tada dar nežinoma liga — plaučių tuberkulioze. Kito jo mokinio — Johano Šmito — liudijimu, paskutiniai Šleicherio žodžiai buvo: „Aš visą savo gyvenimą troškau tiesos, bet viskas turėtų būti daug daug geriau*’. * J. Dietze, ZfSI, 1960, II, p. 269. 7 J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 43, 45. * J. Dietze, Beitrige zur Geschichte der Slawistik, p. 368. * J. Schmidt, KZ, 18, 1869, p. 319-20. 260 * * Mes jau pradžioje minéjome, kad Sleicherio vardu šiandien dažniau žymima praėjusio indoeuropiečių kalbotyros etapo pabaiga, negu naujojo pradžia. Iš tikrų- jų Šleicheris užbaigė Franco Bopo, Rasmaus Rasko pradėtą lyginamosios-istorinės kalbotyros etapą. Tokie Šleicherio veikalai, kaip ,,Compendium der vergleichen- den Grammatik der indogermanischen Sprachen“ (Weimar, 1861 —2; per penkiolika metų išėjo keturi leidimai vokiečių kalba, be to, vertimas anglų ir italų kalbomis), „Die deutsche Sprache“ (Stuttgart, 1860; išleista penkis kartus), ,, Die Sprachen Europas in systematischer Ūbersicht“ (Bonn, 1850; išleista ir prancūzų kalba), „Die Formenlehre der kirchenslawischen Sprache“ (Bonn, Wien, Prag, 1852; da- lis paskelbta ir rusų kalba), , Handbuch der litauischen Sprache“, 1—2 (Prag, 1856—7), „Laut- und Formenlehre der polabischen Sprache“ (St. Petersburg und Riga, 1871; išleista po Šleicherio mirties), yra devynioliktojo amžiaus vidurio in- doeuropeistikos viršūnė. Kokios populiarios savo metu buvo Sleicherio idėjos teo- riniais kalbos mokslo klausimais, pakankamai aiškiai rodo tas faktas, kad nedi- delė Šleicherio studija ,,Die Darwinsche Theorie und die Sprachwissenschaft“ per keliolika metų buvo išleista vokiečių (tris kartus), prancūzų, anglų, rusų, veng- rų kalbomis. Šiandien, nagrinėjant kūrybinį Šleicherio palikimą, galima plačiai kalbėti apie šį mokslininką, kaip kalbos teoretiką, indoeuropeistą, germanistą, slavistą, bal- tistą, aptarti jo pažiūras indoeuropiečių kalbų prokalbės, geneologinės klasifika- cijos ir daugeliu kitų klausimų. Tai rodo, kokios didelės erudicijos, plačių interesų ir tiesiog milžiniškos kūrybinės potencijos mokslininkas buvo Augustas Šleiche- ris. Tačiau šiaip ar taip, didžioji jo kūrybinio palikimo dalis — jau praeitas kal- bos mokslo etapas. Su nemaža dalimi jo teiginių, ypač su pažiūra į kalbą, kaip gyvą organizmą, mėginimą perkelti į kalbos mokslą tokių darvinizmo sąvokų, kaip „kova dėl būvio“, „natūrali atranka“, nesutiko jau ir daugelis Šleicherio bend- raamžių. Šleicherio mokslą indoeuropiečių kalbų raidos, prokalbės klausimais vos ne pirmieji pradėjo kritikuoti patys talentingiausi jo mokiniai. Bendrųjų indoeuropeistikos problemų tyrinėjimus bei gana trumpalaikes teori- nes Sleicherio pažiūras, kurios šiandien dažniausiai tik kaip savotiški kuriozai befigūruoja kalbotyros vadovėliuose, smarkiai pragyveno šio mokslininko atskirų indoeuropiečių kalbų ar jų grupių studijos. Ypač tai pasakytina apie slavų ir baltų kalbas. į Plačiau nesustodami prie Šleicherio slavistikos darbų, mes pacituosime tik pagrindinio jo šios srities veikalo įvertinimą, duotą Žinomo tarybinio slavisto S. Bernšteino, praėjus lygiai šimtmečiui po to veikalo pasirodymo: „Svarbiausia data slavų kalbų lyginamosios gramatikos istorijoje buvo 1852 metai. Būtent tais metais buvo išspausdinti du darbai, sudarę epochą mūsų mokslo istorijoje. Aš tu- riu galvoje pirmą tomą, fonetiką, puikios savo metui Miklošičiaus ,,Vergleichen- de Grammatik der slavischen Sprachen“ ir fundamentalų Šleicherio veikalą ,,For- menlehre der kirchenslawischen Sprache erklūrend und vergleichend dargestellt“... Metodo tikslumu ir faktų interpretacija Šleicherio veikalas, be abejo, pralenkė Miklošičiaus gramatiką. Galima sakyti, kad XIX a. viduryje Šleicherio ,,Formen- lehre“ buvo didžiausias mūsų mokslo pasiekimas... Didelis Šleicherio nuopelnas 261 buvo tas, kad jis lyginamajam slavų kalbų tyrinėjimui pradėjo naudoti lietuvių kalbos medžiagą. Vėliau ši medžiaga padėjo išspręsti daugelį svarbių istorinės fonetikos klausimy‘°, Šleicherio ,,Laut- und Formenlehre der polabischen Sprache“, galima sakyti, net iki 1929 metų, t.y. iki T. Lėr-Splavinskio polabų kalbos gramatikos pasirody- mo, buvo pagrindinė knyga polabų kalbos struktūrai studijuoti. Taip pat ir apie mūsų aukščiau minėtą „Die Formenlehre der kirchenslawischen Sprache“ V. Ja- gičius dar 1910 metais rašė: „Šleicherio gramatika ir dabar dar neprarado savo žavesio, išsiskirdama savo darnumu ir dėstymo aiškumu, ji ypač tinka kaip lygi- namosios gramatikos įvadas pradedantiems slavistams““", Iš tikrųjų tai gana reti ilgaamžiškumo pavyzdžiai lyginamosios kalbotyros istorijoje. Tačiau jeigu aptardami lyginamosios slavų kalbotyros formavimąsi ir slavų kalbų duomenų į lyginamąją indoeuropeistiką įvedimą, mes vis dėlto šalia Šleiche- rio, nors ir ne kaip tiek daug nusipelniusius, galime paminėti ir kitus kalbininkus, tai, kalbėdami apie baltistikos, kaip indoeuropeistikos dalies, atsiradimą, Šleiche- riui turime skirti visiškai unikalią vietą, o šio vokiečių kalbininko parašytą pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką ir dabar minėti kaip tikrą mokslo žygdarbį. Minėjome, kad baitistikos dalykais Šleicheris susidomėjo, dar studijuodamas Bonos universitete, savo sanskrito profesoriaus Christiano Laseno paskatintas. Iš pradžių baltų kalbos Šleicheriui buvo tik pagalbinė priemonė, studijuojant slavų kalbų problemas, nustatant slavų kalbų vietą kitų indoeuropiečių kalbų tarpe. Intensyviau šia problematika jis, atrodo, susidomi 1849 metais. Tų metų spalio 12 dienos laiške A. Vaničekui Šleicheris rašė: „Ateityje ypač manau tyrinėti santykius tarp slavų ir baltų kalbų. Parengiamąsias studijas pradėjau šią vasarą, rimtai mokiausi rusų kalbos, skaičiau Karamziną ir Lomonosovą. Puikios serbų liaudies dainos buvo man dar per sunkios, todėl tuo tarpu skaičiau bibliją, šią patogią priemonę kalbai išmokti“'?. 1849 metų pabaigoje Šleicheris čekiškai para- šo ir pirmąjį savo tiesiogiai su baltistikos problemomis susijusį darbą ,,Z čeho povstaty potohtasky b, b a co jim odpovida v litevském jazyku“ (Bonn 31. Okto- ber 1849; rankraštis saugojamas Leipcigo universiteto bibliotekoje). Vokiškas šio straipsnio variantas ,,Was entspricht im Litauischen dem kirchenslawischen bund 5?“ buvo išspausdintas 1850 metais. Sleicherio knygoje „Die Sprachen Europas in systematischer Ūbersicht“ (Bonn, 1850), kurioje buvo paskelbtas ir ką tik minėtas straipsnis, randame išnašą, kur Sleicheris kalba apie savo būsimuo- sius planus: „Autorius jau seniau yra pasiryžęs vietoje išmokti lietuvių kalbą ir jos gramatikai, kaip ir apskritai baltų-slavų kalboms, skirti savo artimiausius me- tus, o gal būt, net ir visą ateitį“. 1852 metų vasario 14 dienos laiške A. Šleicheris skundžiasi Francui Mikloši- čui, kad jo kelionė lietuvių kalbos tyrinėti „kabo ore“. Paties Šleicherio materia- linė padėtis esanti sunki — jis ne tik visai neturįs lėšų, nesitikįs tėvų palikimo, '0 C. B. Bepumreiin, Ouepk cpanBunTrejisnoli TpaMMaTHKH CJIABSKHCKHX S3bikOB, Mocksa, 1961, p. 112—3 (šio veikalo tekstą sudaro 1952/3 ir 1953/4 mokslo metais skaitytos paskaitos). "HU. B. i ruu, Ucropus caassinckoit OuJiojnornu, CM6., 1910, p. 716. 12 J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 27. 12 Cituojama iš J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 29, 262 bet dar esąs skolingas savo broliams ir seserims, todėl prašo F. Miklošičiaus už- tarimo rūpinantis kelionei lėšų. Šleicherio nuotaika esanti liūdna (prieš keletą mė- nesių jo bute daryta krata...), todėl jam ir „morališkai reikėtų ilgesnį laiką pakvė- puoti grynu oru“. „Taigi, bet kuriuo atveju aš trokštu kelionės į Lietuvą ir su didžiausiu įtempimu laukiu aukštosios Akademijos sprendimo“, — baigia Sleicheris!. 1852 metais balandžio mėnesį pasirodžius ,, Formenlehre der kirchenslawischen Sprache“, Šleicheris visą savo laisvalaikį skiria mokytis lietuvių kalbai. Tiesa, jis žinojo, jog du geri lietuvių kalbos specialistai — Fridrichas Kuršaitis ir Ferdinan- das Neselmanas — gyvena Karaliaučiuje. Tačiau iš jų geros lietuvių kalbos gra- matikos Šleicheris nesitikėjo, nes, kaip rašė jis viename (1851 metų rugpiūčio 15 dienos) laiške Miklošičiui: „Kuršaitis moka lietuvių kalba, bet jam trūksta pla- tesnio išsilavinimo, Neselmanas jokios gramatikos nenori rašyti, ir blogiausia — abu nuo seno gyvena nesantaikoje...“1* Nesulaukęs iš Vienos Mokslų akademijos atsakymo dėl leidimo ir lėšų kelionei į Rytų Prūsiją, Šleicheris tą klausimą išsprendžia gana originaliu būdu. 1852 metų gegužės mėnesį į Prahą turėjo atvažiuoti Austrijos-Vengrijos švietimo ministras grafas Leo Tun-Hohenšteinas. Šleicheris iš savo bičiulio A. Vaničeko sesers su- žinojęs, kur ir kada ministras pietaus, šiam einant į salę, tiesiog koridoriuje pasto- ja kelią ir gauna trumpą audienciją bei žodinį sutikimą kelionei. Vienos Mokslų akademijai pagaliau paskyrus kelionės išlaidoms 600 guldenų, Šleicheris 1852 metų gegužės 31 dieną atvyksta į Karaliaučių. Čia pirmiausia jis aplanko F. Kuršaitį, norėdamas, kad šis praktiškai pamokytų lietuvių kalbos. Tačiau Kuršaitis nepa- rodo didesnio entuziazmo, truputį paegzaminuoja Šleicherį iš lietuvių kalbos links- niavimo, o į jo prašymą pamokyti kalbos jokio konkretaus atsakymo neduoda. Šleicheris prašo Kuršaitį, jog šis, vėliau apsigalvojęs, bent raštu praneštų apie savo sutikimą ar nesutikimą, nes tada jis žinosiąs, ar jam pasilikti Karaliaučiuje ilgesniam laikui. F. Neselmanas Šleicherį labai mielai priima. Tačiau, pats būdamas vokietis ir lietuvių kalbos pramokęs iš knygų, gyvosios lietuvių kalbos negali Šleicherio pamokyti. Neselmanas leidžia Šleicheriui naudotis savo lituanistiniais rinkiniais, supažindina su Karaliaučiuje esančia lituanistine literatūra, be to, rekomenduoja jam keletą provincijos pastorių, kurie jam būsią naudingi jo kelionėje po Rytų Prū- sijos lietuvių gyvenamas apylinkes?®. Su F. Neselmano rekomendacijomis Šleicheris iš Karaliaučiaus tuoj pat iš keliauja pas Rytų Prūsijos lietuvius. Per penketą mėnesių jis aplanko daugybę vie- tovių (Ragainę, Tilžę, Priekulę, Smalininkus, Pilkalnį, Kaukėnus, Būdviečius, Krau- piškes). Bendraudamas su žmonėmis, gana greitai pramoksta lietuviškai. Šleicheris buvo labai gabus išmokti gyvajai kalbai, kaip jis pats sakėsi, turėjo „papūgos talentą“. Jau mūsų minėtame laiške F. Miklošičiui Šleicheris pasigiria, jog šiandien (t. y. birželio 11 d.) jis pirmą kartą laukuose lietuviškai užkalbinęs vieną žmogų. O liepos mėn. 6 dienos laiške A. Vaničekui rašo, kad su lietuviais jau galįs susikalbėti, o su- prasti viską suprantąs. Kiekvieną dieną jis išmokstąs daug naujų lietuviškų žodžių, J. Dietze, ZfSI, IV, 1965, p. 540. '* Ten pat, p. 538. 16 Pig. A. Šleicherio 1852 metų birželio 11 dienos laišką F. Miklošičiui, — J. Dietze, ZfSI, TV, 1965, p. 542. 263 lietuviškai daug rašąs ir skaitąs, su savo mokytoju kalbąs tik lietuviškai. Iš pradžių, girdi, užuot kalbėjęs lietuviškai, vis prakalbėdavęs čekiškai, dar ir dabar, lietuviškai kalbant, jam išsprūstąs vienas kitas čekiškas žodis. Šiame laiške A.Šleicheris taip pat nurodo, kad išmokti lietuviškai jam padedas slavų kalbų mokėjimas?"". Su lietuviais Šleicheris bendrauja įvairiausiomis progomis. Dalyvauja jų vestu- vėse, krikštynose, laidotuvėse, pabaigtuvėse. Domisi jų nacionaliniais valgiais, namų apyvokos daiktais, viskuo, kas susiję su lietuvių dvasine kultūra ir buitimi'*. -Žinoma, nemaža ir vargų tenka patirti Sleicheriui tokiame atsilikusiame krašte, koks XIX a. viduryje buvo Rytų Prūsija, ypač lietuvių gyvenamos sritys — juk lie- tuvių kalba ten geriausiai buvo išlikusi pačių neturtingiausių ir tamsiausių sluoks- nių tarpe. Savo laiškuose Šleicheris rašo, kad jo kambaryje (nors ir geriausioje viso kaimo troboje!) pro supuvusias grindis žvelgia drėgna žemė, viduj jam ramybės neduoda musės, o, išėjus į lauką, užpuola būriai pelkių uodų. Ypač skundžiasi Šlei- cheris prastu maistu, be to, jo šeimininkei lėkštės visai svetimas dalykas — visi jie valgo iš bendro dubenio??. Tačiau lietuvių kalbos archaiškos formos jam palengvina iškęsti visus sunkumus ir tarp Rytų Prūsijos lietuvių, kaip vėliau rašė savo gramatikos pratarmėje, Šleicheris jaučiasi „lyg koks stropus augalų kolekcionierius arba medžio- tojas, kuris, išvydęs retą žolę arba nukautą žvėrį, pamiršta po brūzgynus ir pelkes jį varginusią kelionę““*?. Savo pranešimą Vienos Mokslų akademijai apie kelionę jis ir pavadino ,,Briefe... ūber die Erfolge einer nach Litauen unternommenen wissen- schaftlichen Reise“. Iš tikrųjų Šleicheriui kelionė pasisekė. Spalio mėnesio vidury jis su gausiais lituanistikos rinkiniais, o, svarbiausia, gerai pramokęs lietuviškai, grįžo į Prahą, kur, susisteminęs medžiagą, per keletą metų parašė savo garsiąją lietuvių kalbos gramatiką. Prieš išleisdamas gramatiką, Šleicheris paskelbia dar dvi mažesnes lituanistines studijas. 1853 metais čekų žurnale „Časopis Českėho Mu- seum“ (27, 1853, p. 320—34) išspausdinamas jo darbas ,,O jazyku litevskėm, zvlaštėč ohledem na slovansky“. Tai A. Šleicherio pranešimas, kurį jis 1853 metų birželio mėnesį skaitė Čekų Mokslų draugijos filologijos sekcijos susirinkime. Šiame darbe Šleicheris lygina slavų ir baltų kalbas ir prieina išvadą, kad slavų kalbos yra išlaikiu- sios senesnę morfologinę struktūrą negu baltų kalbos, tuo tarpu baltų kalbų fo- netinė struktūra savo archaiškumu pralenkia slavų kalbų fonetinę struktūrą. Tais pačiais metais Vienos Mokslų akademijos darbuose®! jis paskelbia straipsnį bendru pavadinimu „Lituanica“, kuriame nagrinėja lietuvių kalbos rašybos klausimus, aptaria rankraštinį J. Brodovskio žodyną, M. Mažvydo 1547 metų katekizmą, kla- sifikuoja lietuvių kalbos veiksmažodžius. Rašydamas lietuvių kalbos gramatiką, Šleicheris naudojasi ne tik savo paties surinkta medžiaga, ankstesnėmis (D. Kleino, K. G. Milkaus, G. Ostermejerio) gramatikomis, tuo metu jau paskelbtais F. Kuršaičio darbais, bet konsultantu į Prahą pasikvietė ir Rytų Prūsijos lietuvį mokytoją Kumutaitį, pas kurį buvo ilgiau "S, Lef mann, August Schleicher, p. 24; J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 32. '* B. Beneš, Wilhelm von Humbolt, Jacob Grimm, August Schleicher, Winterthur, 1958, . 89. p 19 J. Dietze, ZfSI, IV, 1965, p. 543; J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 32; B. Beneš, ten pat, p. 89. 20 A. Schleicher. Litauische Grammatik, Prag, 1856, p. V. #1 Sitzungsberichte d. Kaiserl. Akademie d. Wiss. Wien. Philos. — histor. Klasse 11, 1853, p. 76-156. gyvenęs savo viešnagės Rytų Prūsijoje metu ir iš kurio jis daugiausia ir pramoko gyvosios lietuvių kalbos (Kumutaitis gyveno netoli Ragainės, Kakšiuose, vok. Gross-Kakschen). Lietuvių kalbos gramatiką su didesnėmis ir mažesnėmis pertrau- komis Šleicheris rašė septynerius metus — pradėjo dar gerokai prieš savo kelionę į Rytų Prūsiją 1848 metais ir baigė 1855 metų viduryje, intensyviausiai dirbo, žino- ma, paskutiniuosius trejus metus. 1856 metų balandžio mėnesį Šleicherio knyga „Litauische Grammatik“ buvo išleista Prahoje**. 1857 metais buvo išleista ir „Litauisches Lesebuch und Glossar“. Šios dvi stambios knygos (pirmoji — 342, antroji — 352 puslapių) ir sudaro Šleicherio lietuvių kalbos vadovėlį, turintį bendrą antraštę .,Handbuch der Litauischen Sprache“. Knygos prakalboje Šleicheris paste- bėjo, kad mažų mažiausia jo veikalas bent „pateiks mokslininkams patikimos me- džiagos“. Žinoma, tokį uždavinį šis veikalas prašoko labai toli. Šleicheris savo gramatikoje pirmą kartą lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje taip plačiai ir nuosekliai, su jo veikalams būdingu nepaprastu sistemingumu aprašė lietuvių kalbos struktūrą. Tai buvo pirmoji lietuvių kalbos gramatika, parašyta kalbininko profesionalo. Trumpai aptaręs lietuvių kalbos vietą kitų indoeuropiečių kalbų tarpe, šios kal- bos reikšmę kalbotyrai, šiek tiek pateikęs žinių apie lietuvių kalbos tarmes, pirma- jame gramatikos skyriuje (p. 7—85) Šleicheris aprašo lietuvių kalbos — jos Rytų Prūsijos aukštaičių tarmės — fonetinę sistemą. Šiame skyriuje jis ypač daug dėmesio skiria šaknies balsių kaitos klausimams. Tas klausimas baltų kalbų gramatikų isto- rijoje apskritai buvo nagrinėjamas pirmą kartą. Rašant apie šaknies balsių kaitą, Šleicheriui, atrodo, labai pravertė F. Neselmano žodynas, kur žodžiai dažnai grupuojami etimologiniu principu. Žodžius, kurie jam ir jo talkininkui Kumutaičiui buvo nežinomi, Šleicheris tiesiog ir pažymi kaip paimtus iš Neselmano žodyno. Grupuodamas bendrašaknius lietuvių kalbos žodžius, Šleicheris, reikia pasakyti, labai nedaug kur yra suklydęs (pvz., su žodžiu mirti jis be reikalo gretina slavizmą morai ,,neStuvai laidotuvėse“, su dievas — slavizmą dyvas, tos pačios šaknies Zo- džiais laiko veiksmažodžius arti ir irti, žodį gardus sieja su veiksmažodžiu gerti). Antrasis gramatikos skyrius (p. 86—169) skirtas žodžių darybai. Ši plati ir su- dėtinga problema Šleicherio gramatikoje, kaip prisipažįsta ir pats autorius, nagrinė- jama dar tik bendrais bruožais. Šią savotišką Šleicherio gramatikos spragą po tris- dešimt penkerių metų iš dalies užpildė jo mylimiausias mokinys Augustas Leskynas, parašydamas tikrai kapitalinį aniems laikams veikalą ,,Die Bildung der Nomina im Litauischen“ (Leipzig, 1891). Labai reikšmingas yra žodžių darybos skyriaus pasku- tinis paragrafas ,,Einiges ūber entlente worte“, kuriame Šleicheris, ar tik ne pirmasis lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje, mėgina suformuluoti skolinių nustatymo kri- terijus, labai įžvalgiai pastebédamas, jog, pavyzdžiui, liet. dūšia yra slavizmas, nes šalia liet. šaknies dus- (plg. dausa, dūsauti) lauktume lietuviškos formos *dusė, šalia lietuviškos šaknies gyv- lietuviškos kilmės negali būti žodis žyvyti ir t. t.** Morfologijos skyriuje (p. 170—254) Šleicheris aptaria lietuvių kalbos vardažo- džio ir veiksmažodžio kaitybą. Stengdamasis kiek galima tiksliau parodyti lietuviu — kalbos linksniavimo bei asmenavimo įvairumą, jis nesitenkina vien tik savo paties 2 A Šleicherio knygą išleido J. G. Calve'sche Verlagsbuchhandlung; su šia leidykla po ke- liolikos metų J. Basanavičius tarėsi ir „Aušros“ spausdinimo reikalais. 8 Pr. Skardžius, Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen, Kaunas, 1931, p. 14. 265 girdėtomis formomis, bet gana dažnai daro ekskursus į kitas ankstesniąsias lietuvių kalbos gramatikas, senuosius raštus. Ypač daug dėmesio Šleicheris skiria jau nyks- tančioms archaiškoms lietuvių kalbos ypatybėms — priebalsiniam daiktavardžių kamienui, atematiniams veiksmažodžiams. Rašydamas sintaksės skyrių (p. 255 —339), Šleicheris daugiausia rėmėsi G. Oster- mejerio ,,Neue Littauische Grammatik“ (Kėnigsberg, 1791), F. Kuršaičio ,,Beitriige zur Kunde der litauischen Sprache“ (Kėdnigsberg, 1843) ir G. Kurcijaus mokykline graikų kalbos gramatika (ši gramatika buvo pavyzdys ir pirmosios mokslinės A. By- lenšteino latvių kalbos gramatikos sintaksės skyriui!). Tačiau, palyginus Šleicherio sintaksę su ankstesniais darbais, nesunku pastebėti, jog Šleicheris savo pirmtakus gerokai pralenkė. Labai rūpestingai Šleicheris parengė ir antrąją savo vadovėlio dalį — chrestoma- tiją „Litauisches Lesebuch und Glossar“, kurioje su tiksliomis metrikomis pateikiama lietuvių tautosakos — dainų, mįslių, priežodžių, pasakų — pavyzdžių iš L. Rėzos, F. Neselmano, S. Stanevičiaus, S. Daukanto ir kitų rinkinių, J. Brodovskio žodyno rankraščio. Nemaža tautosakos dalykų užrašyta paties Šleicherio, o taip pat jo pagalbininko Kumutaičio. Norėdamas duoti kiek galima pilnesnį gyvosios lietuvių kalbos vaizdą, savo chrestomatiją Sleicheris baigia ,,Gromata muszkitėrio isz Puske- paliu savo tėvams“. Rengiant chrestomatiją, Sleicheriui iš tikrųjų labai daug padėjo Kumutaitis, o sudarant žodyną, talkino netgi Šleicherio žmona. Savaime suprantama, Šleicherio veikalas turėjo ir trūkumų. Kad ir koks genialus būtų svetimtautis kalbininkas, jis visvien taip gerai neišmoks lietuvių kalbos, taip nepajus jos visų subtiliausių niuansų, kaip nuo mažų dienų šia kalba kalbėjęs kal- bininkas. Bene pats didžiausias Šleicherio gramatikos trūkumas — lietuvių kalbos priegaidžių neskyrimas. F. Kuršaitis savo ,,Beitrige zur Kunde der litauischen Spra- che“ II (Kėnigsberg, 1849) lietuvių kalbos priegaides jau buvo aprašęs gana detaliai. Apie šį Kuršaičio darbą Šleicheris atsiliepė labai teigiamai, tiesiog nurodydamas, kad Kuršaičio darbas jam buvęs ,,nejkainojamos vertės“, studijuojant lietuvių kal- bos kirčiavimą, ir kad jis jį buvo išmokęs atmintinai?*. Tačiau tvirtapradės ir tvirta- galės priegaidės skyrimas, nors jos ir labai priminė serbų kalbos priegaides, Šleicheriui atrodė perdaug subtilus dalykas®, ir savo veikale jis rašė: rdgas — ragai, degū — dėga, žalias — žolė ir t. t. Daugelis kitų Šleicherio gramatikos trūkumų buvo tiesiogiai susiję su bendru to meto kalbos mokslo lygiu, ir šiandien juos jam prikaišioti, žinoma, būtų naivu. Šleicherio gramatika lietuvių kalbotyrai ir apskritai kultūrai turėjo milžiniškos reikšmės. Juk tai buvo pirmoji mokslinė lietuvių kalbos gramatika, padėjusi tvirtą pamatą tolimesniam lietuvių kalbos tyrinėjimui, Vėlesnieji lietuvių kalbos gramatikų autoriai jau negalėjo išsiversti be Šleicherio veikalo. Ypač didelės įtakos Šleicherio gramatika turėjo kitam kapitaliniam lietuvių kalbos veikalui — F. Kuršaičio gra- matikai. Ne veltui savo gramatikos pratarmėje Kuršaitis rašė: , Sleicheris kalboty- roje buvo didvyris, kurį aš kaip savo mokytoją, meistrą kalbos gramatikai atvaiz- duoti, didžiai gerbiu“**. A. Baranauskas 1870 m. Sleicherio gramatiką išsivertė * A. Schleicher, Litauische Grammatik, p. IX. * A. Schleicher, Ten pat, p. 11. * F. Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, p. XI. 266 lietuviškai ir naudojosi ja, dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje. Viename laiške H. Véberiui jis rašė: ,,Jail isz mano gromaty Tamsta regéjai kad mano raszy- ba iszeina isz taisyklū nabūsznįko Szleikero, kurid smeftés negalū atsigailėti“*". Pats A. Baranauskas buvo lankęsis pas Šleicherį Jenoje. Po Šleicherio mirties jo ar- chyve rasta keletas A. Baranausko rašytų lietuviškų tekstų, kuriuos Šleicheriui buvo nusiuntęs akademikas A. Šifneris?*. Šleicherio veikalą gerai buvo išstudijavę A. Juška, J. Spudulis, K. Jaunius, J. Jablonskis, K. Būga ir kiti lietuvių kalbos tyrinėtojai. Šleicherio gramatika šalia K. Donelaičio „Metų“, F. Kuršaičio kalbotyros veikalų buvo viena pačių populiariausių knygų, kuriomis domėjosi lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviai. Būta net atsitikimų, kai nutautę lietuviai iš šios gramatikos mokėsi savo tėvų kalbos. Šleicherio gramatika, be abejo, suvaidino tam tikrą vaidmenį ir renkantis vakarų aukštaičių tarmę lietuvių literatūrinės kalbos pamatu. Įdomu, jog Šleicherio gramatika paliko pėdsaką net ir latvių kalbos gramatikų istorijoje. Mat, be Šleicherio lietuvių kalbos gramatikos nebūtų galima įsivaizduoti ir pirmosios mokslinės latvių A. Bylenšteino gramatikos** — „Die lettische Sprache nach ihren Lauten und Formen“ I-— II (Berlin, 1863 — 1864). Kaip vaizdingai pastebė- jo latvių filologas K. Ancytis, Bylenšteinas savo gramatiką rašė, pasidėjęs ant stalo Šleicherio veikalą**. Sekdamas Šleicheriu, jis aprašė latvių kalbos morfologiją, o sintaksei, kaip matėme, tikriausiai irgi ne be Šleicherio įtakos, pavyzdžiu pasirinko G. Kurcijaus graikų kalbos sintaksę. Šleicherio lietuvių kalbos gramatikos išleidimas buvo didelis įvykis visoje ano meto indoeuropeistikoje. Šleicheris savo pavyzdžiu įrodė, jog gramatiką reikia ra- šyti ne iš laiko nublukintų, dažnai nepatikimų tekstų, o iš gyvų žmonių kalbos. Šlei- cherio kelionė į Lietuvą buvo tiesiog užkrečianti — tyrinėti lietuvių kalbą pačioje Lietuvoje indoeuropeistams pasidarė beveik mados dalykas*. Vienas pirmųjų šia mada „užsikrėtė“ Šleicherio mokinys A. Leskynas. Išleidęs gramatiką, Šleicheris baltų kalbų, daugiausia lietuvių kalbos gramatikos, klausimais paskelbė dar keletą smulkesnių straipsnių: ,, Zur litauischen Grammatik“ (Beitrūge zur vergleichenden Sprachforschung auf dem Gebiete der arischen, kelti- schen und slavischen Sprachen, 1, Berlin, 1858, p. 499—500), ,,Das Pronomen lit. szi, slaw. si = got. hi, Grundf. ki“ (ten pat, p. 48 — 49), „-tė < d. i. — rai > als Endung des Infinitivs im Litauischen“ (ten pat, p. 27—29), „Žmūū“ (ten pat, p. 396—398), „Giltinė“ (ten pat, 2, 1861, p. 129), ,,Das Litauische in Curtius Griech. Etymologie“ (ten pat, p. 124—126), , Lit. -ai = griech. -i, umbr. -ei (-i, -ė)“ (ten pat, 5, 1868, p. 113—114), ,,Oskisch deivaum, lettisch deevatees“ (KZ, 12, 1863, p. 399—400). Šleicherio domėjimąsi baltistikos problemomis labai skatino ir Peterburgo Mokslų akademija. 1862 metų gruodžio 10 dieną Mokslų akademijos Istorijos-filologijos skyriaus posėdyje Šleicherio draugai akademikai O. Biotlingas, A. Šifneris, A. Ku- nikas pasiūlė suintensyvinti baltų-slavų lingvistinius tyrinėjimus, šiam darbui nu- matydami Šleicherį. 1863 metais Peterburgo Mokslų akademija penkeriems metams # Archivum Philologicum, II, Kaunas, 1931, p. 102. ** Archivum Philologicum, I, Kaunas, 1930, p. 101. * A. Ozols, Veclatviešu rakstu valoda, Rigi, 1965, p. 564. * K. Ancitis, Rakstu krūjums, veltijums... Jinim Endzelinam, Rigi, 1959, p. 303. J. Handel, Dzieje językoznawstwa, Lwow, 1935, p. 86—7; B. Beneš, Vilhelm von Hum- boldt, Jacob Grimm, August Schleicher, p. 91. 267 paskyrė Šleicheriui metinį 400 sidabrinių rublių honorarą. Šleicheris sutiko akademi- jai parašyti lyginamąją slavų kalbų gramatiką, lyginamąją baltų kalbų gramatiką ir baltų-slavų prokalbės gramatiką?*?. Jau 1862 metų pabaigoje laiške vienam savo bičiuliui Šleicheris rašė, jog vėl visiškai grįžęs prie slavų-baltų studijų ir kad jo ga- lutinis tikslas esąs parašyti „gausiausiais pavyzdžiais aprūpintą slavų, baltų ir ger- manų prokalbės gramatiką“**. — Tačiau, prieš ivykdydamas šį grandiozinj uždavinį, Sleicheris Peterburgo akademi- jai padarė dar vieną, tiesa, ne tokios plačios apimties ir daug kuklesnį, bet lietuvių kultūros istorijai be galo reikšmingą darbą — jis parengė pirmąjį mokslinį K. Donelaičio raštų leidimą, Donelaičio kūryba Šleicheris domėjosi jau gana seniai. Dar savo lietuvių kalbos chrestomatijos prakalboje jis rašė, jog reikalingas naujas K. Donelaičio „Metų“ leidimas, jog jei ne vietos stoka, tai šį „vienintelį klasikinį lietuvio veikalą“ būtų mielai dėjęs į chrestomatiją. ,,Skaitydamas šį meistrišką dar- bą, nuoširdžiai gailėjausi, — rašė Šleicheris, — jog, neturėdama literatūros, žūsta tokia kalba, kuri formos tobulumu galėtų lenktyniauti su graikų, romėnų, senovės indų kūriniais“**. Šleicherio parengti K. Donelaičio raštai buvo išleisti 1865 metais Peterburge®. Rengdamas spaudai šį veikalą, Šleicheris naudojosi pirminiais teksto šaltiniais, konsultavosi su F. Kuršaičiu. Donelaičio kūrinius jam padėjo skaityti jau rašant gramatiką talkinęs mokytojas Kumutaitis ir kitas ragainiškis mokytojas Meškaitis, į žodyno koregavimo darbą buvo įtrauktas ir A. Baranauskas, tuo metu profeso- riavęs Peterburgo dvasinėje akademijoje. Redaguojant Donelaičio raštus, pagrindinis kriterijus Šleicheriui buvo šių raštų autentiškumas: jis vengė bet kokių kupiūrų, gražinimų ar švelninimų, stengdamasis mokslo pasauliui parodyti tokį būrų poetą, koks jis iš tikrųjų buvo. Tokiu būdu Šleicheris davė pradžią naujai Donelaičio raštų redagavimo tradicijai, kuri išliko iki mūsų dieny?. , Vis dėlto Šleicherio parengtajame Donelaičio raštų leidime buvo irftrūkumų, kuriuos, vos knygai išėjus, labai griežtai iškėlė F. Neselmanas*" (spėjama, jog čia galėjo būti ir tam tikro asmeniškumo)*?. Sleicheris vėliau nurodė, kad nemaža klai- dų jo Donelaičio raštų leidime atsirado dėl nepalankių spausdinimo sąlygų: jis 32 „1. Une grammaire comparėe des principaux dialectes slaves, dans laquelle entrerait un ex- posė purement scientifigue de tout ce gui leur est commun et gui, par consėguent, donnerait les ėlėments de la langue primitive de la race slave. 2. Une grammaire comparée du lithuanien, du prusse et du letton, pour rétablir également, ‘par les indications de la science, la langue primitive de la race lithuanienne. Enfin 3. Une grammaire lithuano-slave, c'est-a-dire un essai ayant pour objet de reconstruire, au moyen de résultats obtenus dans les deux grammaires précédentes, et a "aide d'autres études comparées, la langue primitive de la famille lithuano-slave, avant 1’époque de la séparation des dialectes". (Bulletin de "Académie Imperiale des Sciences de St. — Pétersbourg, 5, 1863, skit. 526-7), plg. J. Dietze. August Schleicher als Slawist, p. 57. # J. Dietze, ZfSI, II, 1960, p. 275. „** A. Schleicher, Litauisches Lesebuch und Glossar, p. VIII. ** A. Schleicher, Christian Donaleitis. Litauische Dichtungen, St. Petersburg, 1865. * A. Šešelgis, Literatūra ir kalba, VII, Vilnius, 1965, p. 309-12, 317-8. ¥ G. H. F. Nesselmann, Altpreussische Monatsschrift, Konigsberg, 1866, III, p. 454-83 1867, IV, p. 65-179. * J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 58. 268 gyvenęs toli nuo spausdinimo vietos ir tegalėjęs perskaityti tik vieną korektūrą. Didžiąją dalį klaidų Šleicheris ištaisė ir paskelbė Peterburgo Mokslų akademijos * * * Augustas Šleicheris buvo ne tik genialus mokslininkas — žymiausias savo meto indoeuropeistas, talentingas pedagogas, bet ir labai patraukli asmenybė. Jis buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus. Be kalbotyros, Šleicheris, galima sakyti, turėjo dar vieną specialybę — buvo aistringas botanikas. Pats jau būdamas profesorius, lankė gamtininkų paskaitas universitete, studijavo šios srities literatūrą, tyrinėjo įvairius augalų fiziologijos reiškinius. Ant jo rašomojo stalo stovėjo mikroskopas, o palangės ir knygų lentynos buvo nustatytos rečiausių augalų pavyzdžiais. Šleicheris turėjo užsiauginęs nuostabų sodą, o vienu metu net vadovavo sodininkų draugijai. Jis buvo geras sportininkas. Sportas, fizinis darbas, nuolatinis bendravimas su gamta jam pa- dėdavo nežmoniškai intensyviai dirbti protinį darbą. ,,Gabumais pasigirti negaliu: aš jų neturiu, tačiau turiu geležinę valią, kurios pagalba pasiekiu viską, ką randu reikalinga“, viena proga pasakė Šleicheris akademikui Ivanui Sreznevskiui. Ši geležinė valia iš tikrųjų padėjo Šleicheriui labai daug ką pasiekti, bet ji tikriausiai buvo ir viena iš per ankstyvos didžiojo mokslininko mirties priežasčių: Šleicherio darbo užmojai ir tempai, tur būt, neatitiko jo iš prigimties silpnokos sveikatos. , 8, Tlpunoxenne 2 CI16., 1865; Texwwt Mex uncan- — CJIABAKCKOM H HEMEIKOM A3WKAX, — ten pat, 10, Ipuaoxenne 2, CIM6 1866; Ck ki J0HeHHe OCHOB Ha -y- B CJIABSAHCKHX 5i3biKaxX, — ten pat, 11, npuaoxenne 3, CIl6., 1867. 18. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 269