Palatvės vakarų aukštaičių šnektų būdvardis, skaitvardis, įvardis

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA PALATVĖS VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ ŠNEKTŲ BŪDVARDIS, SKAITVARDIS, ĮVARDIS1 A. JONAITYTĖ BŪDVARDIS 1. Bendrosios pastabos Giminė. Šių šnektų būdvardis turi 3 gimines: vyriškąją, moteriškąją ir jau nykstančią bevardę, pvz.: bãugus, bãugi, bãugu; grãžus, grãži, grãžu; kìec, kìeta, kìet. Bevardės giminės būdvardžiai apskritai vartojami gana retai, o a-, ia-kamienių būdvardžių bevardės giminės formos ir visai baigia nykti. Be to, bevardę giminę bera išlaikę tik nelyginamojo laipsnio būdvardžiai. Bevardės giminės būdvardžių aukštesniojo laipsnio formos iš seno yra sutapusios su aukštesniojo laipsnio prieveiksmiais, o senosios bevardės giminės būdvardžių aukščiausiojo laipsnio formos taip pat pakeistos aukščiausiojo laipsnio prieveiksmiais, pvz.: gerã·usei, šaļčã·usei. Bevardės giminės būdvardžiai paprastai vartojami nusakyti žmogaus būsenai, savijautai, pvz.: mã· blõ·g; nè· mã· šilt, nè· šã·lt „tai man nesvarbu“; …i tas rublė·lis miel; gẽ·rì nèšveik Škn; ka dã· kõ·ke diena (— nieko), o· kõ·ke — negẽ·r i gãna Šk; širdis vãtal vãtal (plaka), ka negẽ·r Dam; tẽip tã·u čė linksми, grãžu Škn; tẽip nebesmãgu be lì·taus Darg; dãba šiena pjã·ut bãugu — gã·l bū·t lì·taus Dilb; o· jau su mažų kai bjãuru, ka dãñču rè·k; mã· jau ãr nebemalõ·nu và·lgì·t, nebãskanu Sk. u-kamieniai bevardės giminės būdvardžiai dar vartojami ir kitais atvejais, pvz.: lãuke tõ·ks dvãñks (tvankumas), tõ·ki šilima, o· trõ·bo· vẽ·su Sk; ãušt, žì·mu diena Dam; dvìdešimt kapẽikų mãišas bū·dã·va brãngu „mokėti po 20 kapeikų už maišą būdavo brangu“ Darg; tà lìga šunku ì·ra pagì·dì·t Dam. Iš pavyzdžių matyti, kad bevardė giminė išlaikoma daugiausia beasmeniuose sakiniuose, kur bevardės giminės būdvardis eina sudurtinio tarinio dalimi2. Šnektose bevardę giminę pakeičia: 1. Prieveiksmiai, pvz.: a tã·u gerãi? šã· žiẽma būva gilei sniega Škn; bitim nègerai; dãba ka žãlu· bãrkšču· bū·tu, tãi bū·t gerai Dilb; sã·ka, lãbai, grãžei vilñui; jãu, adõ·mai, mã· blõ·gai Sk. 1 Straipsnis yra prieš keletą metų (1962) parašyto didesnio darbo „Šakynos tarmė“ dalis. Straipsnių šio darbo temomis yra skelbta ir anksčiau (žr. LKK, t. 2, p. 109—130; MADA, 1960 m., t. 1(8), p. 151—162; LKK, t. 3, p. 91—111 ir p. 79—86; LKMSR, p. 165—177; LKGS, p. 171—182. 2 Dar dėl būdvardžių bevardės giminės išlikimo priežasčių žr. K. Явнисъ, Грамматика литовского языка, Петроградъ, 1908—1916, p. 87. 183 2. Būdvardžių moteriškoji giminė, pvz.: pė·rn visa pavā·sari būva šal­ta i šal­ta; ale, sā·ka, če šlāpe Skn; sā·ka, svēika su rū·tum (rūtomis) trīni Dilb; dāba vaikā·m tāiso·m minkščā·usei, o· pirmau piemuo pārginei bānda, ant šuola acigūlsi, nė· būs kiēta šo·na·m, nė· gā·lvai Dam; ūžvē·jo·, kur nāpuč vē·jes, ga·l i gēra bū·tu gulē·ti; šēndie nė· lābai kāršta Sk; būva nā·kti gēra gā·udi·t Dilb³. 3. Būdvardžių vyriškoji giminė (rečiau), pvz.: pastovē·jes vānduo skānus gē·ri; trūšis (triušis) bjāurus pjā·ut Sk; (pinigų) nė· vērc šū·ši; nū, kas pās jum nāuje Skn. Taip būdvardžių bevardė giminė nyksta ne tik aprašomosiose šnektose, bet ir gretimose žemaičių ir aukštaičių tarmėse. Skaičius. Šių šnektų būdvardis turi tik vienaskaitą ir daugiskaitą. Dviskaitos pėdsakų yra likę tik visų kamienų dgs. naudininke ir o, io, ē kamienų dgs. įnagininke, kur dėl dviskaitos įtakos yra įsigalėjusios formos be -s. Linksnis. Šnektų būdvardžio šauksmininkas sutampa su vardininku. Išimtį sudaro tik daugiaskiemeniai ia-kamieniai būdvardžiai (medinis, rudbārzdis, apī·geris…) – jų vienaskaitos vardininkas ir šauksmininkas paprastai skiriasi (vns. šauksm.: medini, rudbārzdi, apī·geri…). Bet retkarčiais vietoj jo ir čia jau vartojamas vns. vardininkas. Linksnių galūnės, išskyrus atskirus atvejus, daugiausia yra tokios pat, kaip ir lk⁴. Kamienas. Aprašomųjų šnektų būdvardžiai yra a, ia, u, o, io, ir ē kamienų (bā·lc, medinis, nāujes, smārkus, bālta, nāuje, smārki, medine…). Atskirų būdvardžių kamienas kartais nesutampa su atitinkamo lk. būdvardžio kamienu, pvz.: glēbnus, glēbni; glāžnus, glēžni; lēngvus, lēngvi; links­mus, linksmi, tačiau tokiais atvejais jis paprastai sutampa su gretimų žemaičių tarmių to pat būdvardžio kamienu (plg. lē·ngv·ōs ~ lengvūs, lī·nksm·ōs ~ linksmūs Pp). Laipsnis. Šnektose skiriami 3 pagrindiniai būdvardžių laipsniai: nelyginamasis, aukštesnysis ir aukščiausiasis. Be to, dar yra 2 tarpiniai: tarp nelyginamojo ir aukštesniojo – aukštėlesnysis (gana retas), o po aukščiausiojo – visu aukščiausiasis. Laipsniuojami tokie pat būdvardžiai, kaip ir lk. Kirčiavimas. Dviskiemeniai būdvardžiai, kaip ir lk., turi tik 2 kirčiuotes: III (ā·ukšč, āukšto; lī·gus, lī·gi) ir IV (nāujes, nāuje; smāgus, smāgi). Daugiaskiemeniai a-, ia-kamieniai būdvardžiai neturi IV kirčiuotės. Daugiaskiemeniai u-kamieniai būdvardžiai neturi I ir II kirčiuotės, o-kamieniai būdvardžiai – II ir IV kirčiuotės, io-kamieniai – II ir III ir pagaliau ē-kamieniai – IV kirčiuotės. Be to, labai negausūs ir I bei III kirčiuote kirčiuojami daugiaskiemeniai būdvardžiai. Visų kamienų moteriškosios giminės III ir IV kirčiuotės būdvardžių vns. naudininkas, kaip ir daugelyje kitų tarmių, turi kirtį ne šaknyje, o galūnėje, pvz.: aukštā·i, didelē·i, mo·lind·i, panasē·i, silpnā·i. Pasitaiko dar ir kitų atvejų, kai aprašomųjų šnektų būdvardžių kirčiavimas nesutampa su lk. Iš tokių atvejų minėtini šie: 1. Atskirų būdvardžių su priesaga -ingas, -a, kilę iš pastovų kirtį turinčių daiktavardžių, išlaiko daiktavardžio kirčio vietą ir priegaidę, pvz.: bā·iminks, bā·iminga; 3 Kad aukščiau duotuose pavyzdžiuose yra moteriškoji giminė, rodo atitrauktinis kirtis ir išlikęs galūnės balsis a < ā. Senasis nekirčiuotas trumpasis a šnektose visais atvejais yra nukritęs. 4 Dėl žemaitiškų vyr. giminės dgs. naudininko formų žr. LKMSR, p. 168. 184 dioningi (mė·tai); gė·dinks, -a; ká·links, -a (ká·lns šnektose yra buvęs I kirčiuotės žodis, plg. ká·lnai „tam tikros maldos“); ká·ulinks, -a; kū·ninks, -a „riebus, -i, pilnas, -a“; mó·links -a; míltinks, -a; pieninga; pró·tinks, -a; pú·links, -a; súltinks, -a; vė·jinks, -a; vilninks, -a… Tas pats reiškinys pastebimas ir gretimose žemaičių tarmėse, pvz.: miltinks, pí·ninga, giedinks, pruótinks, smiltinks Krš. Šitokių būdvardžių su priesaga -ingas, -a kirčiavimą reikia laikyti senojo lietuvių kalbos tos rūšies būdvardžių dvejopo kirčiavimo (šakninio ir galūninio) liekana. 2. Šakninio kirčiavimo pėdsakų yra išlaikę ir atskiri šnektų būdvardžiai su priesagomis -ėtas, -a; -ótas, -a; -úotas, -a; pvz.: ká·ulė·c, ká·ulė·ta; pé·lkė·c, -a; sá·ulė·c, -a; bá·mbo·c, -a; gi·slo·c, -a; kúilo·c, -a (su išvarža — „kuila“); á·nkštuoc, -a; ká·uluoc, -a; lí·tuoc, -a; miltuoc, -a; trá·škannuoc, -a; vė·juoc, -a. Šiuo metu beveik visų duotųjų pavyzdžių jau kirčiuojama ne tik šaknis, bet ir priesaga, ir tas priesaginis kirčiavimas vis labiau apibendrinamas. 3. Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė dabar kirčiuojami II kirčiuote, bet vienas kitas iš jų dar beturí šakninį kirti, pvz.: bárkštinis (atnešk kubilūka bárkštini); káulinis, -e || kaulinis, -e; vá·sarinis, -e || vasarinis, -e ir kt. 4. II kirčiuote kirčiuojamas ir būdvardis perni·kštis, perni·kštė || perni·kščė. 5. Būdvardžiai geltó·ns, gė·lto·na; mė·li·ns, mė·lina; raudó·ns, raúdo·na kirčiuojami III kirčiuote. 6. Būdvardžiai aiškus, -i, lygus, -i, tankus, -i kirčiuojami tik III kirčiuote (vns. vard. á·iškus, -i, lí·gus, -i, tá·nkus, -i), kaip ir visose gretimose tarmėse. 7. Dvejiopai – III ir IV kirčiuote – kirčiuojamas būdvardis brángus || brángus, brángi || brángi. Apie aukštesniojo, aukštėlesniojo, aukščiausiojo laipsnio ir įvardžiuotinių būdvardžių kirčiavimą žr. p. 188, 189, 191. 2. Paprastųjų būdvardžių linksniavimas Vyriškoji giminė a kamienas Vienaskaita Daugiskaita V.Š. bá·l c, á·lkanas bá·lti, ál kani K. bá·lta, á·lkana bá·ltu, álkanu N. baltá·m, alkaná·m baltiem(s), alkaniém(s) á·lkamui G. bá·lta, á·lkana bá·ltus, á·lkanus Įn. bá·ltu, á·lkano bá·ltais, álkaniais Vt. bá·ltam(e) álkanam(e) bá·ltuos(e) álkanuos(e) Aprašomųjų šnektų a-kamienių būdvardžių linksniavimas, apskritai, toks pat, kaip ir lk., tik sutrumpinamos atskirų linksnių galūnės. Išskyrus vns. vietininką, a-kamienių būdvardžių linksnių galūnės trumpinamos taip pat, kaip ir a-kamienių daiktavardžių galūnės⁵. Būdvardžių vns. vietininko galūnė -e numetama beveik visada, o a kamieno daiktavardžių — niekada. Be to, daugiaskiemeniai būdvardžiai kaip ir gretimose žemaičių (pvz., Kuršėnų) tarmėse, išskyrus tik spalvų pavadinimus (geltó·ns, mė·li·ns, raudó·ns...), vns. naudininke šalia savo senosios įvardinės galūnės jau turi ir rečiau vartojamą daiktavardinę. 5 Žr. LKK, t. 3, p. 98—99. 185 ia kamienas Vienaskaita Daugiskaita V. langāinis, žā·lis V.Š. langāinei, žāli K. langāine, žā·le K. langāinū, žālu· N. langāinui, žalā·m N. langāinām(s), žāliem(s) G. langāini, žā·le || žā·li G. langāinus, žālus Įn. langāinu, žālu Įn. langāineis, žāleis Vt. langāini·, žālem(e) Vt. langāinuos(e), žāluos(e) Š. langāini Daugiaskiemenių ia-kamienių būdvardžių vns. naudininkas turi daiktavardinę galūnę. Išimtį sudaro tik būdvardis didelis. Tačiau ir jo vns. naudininkas kartais jau turi daiktavardinę galūnę. ia-kamieniai būdvardžiai, vns. vardininke turi galūnę -ias, vns. galininke turi gretiminę formą su galūne -i, pvz.: pė·ščes || pė·sc: pė·šce || pė·šti. Formos su galūne -i atsiradusios pagal tų ia-kamienių būdvardžių vns. galininką, kurie dėsningai vns. galininke turi -i6. Tas pats reiškinys būdingas ir gretimoms žemaičių tarmėms. Vns. vietininke šalia dažniau vartojamos daiktavardinės galūnės daugiaskiem eniai būdvardžiai su priesagomis -ykštis, -inis dar retkarčiais turi ir senąją įvardinę, pvz.: medini· || medinem, vakari·kšti || vakari·kščem. Gretimos žemaičių tarmės išlaiko sveiką senąją įvardinę galūnę. u kamienas Vienaskaita Daugiskaita V.Š. li·gus li·gus K. li·gaus, li·ge li·gu· N. li·gām li·giem(s) G. li·gu li·gus Įn. li·gu li·geis Vt. li·gem li·guos(e) u-kamienių būdvardžių linksniavimas, išskyrus vns. kilmininką, nesiskiria nuo lk. Vns. kilmininkas šalia senosios u-kamienių būdvardžių formos šnektose kartais jau turi ir ia-kamienių formą. Atrodo, kad ia kamieno formoms pereiti į u kamieną galėjo padėti gretimų žemaičių tarmių (Kuršėnai, Papilė, Akmenė) pavyzdys, nes jose u-kamieniai būdvardžiai ia kamieno formų turi jau gerokai daugiau. Tačiau ia kamieno formos į u-kamienių būdvardžių kilmininką gali brautis ir pagal pačių tų šnektų ia-kamienių daiktavardžių vns. kilmininko analogiją, plg.: suklūpa ant li·ge ke·le; niekur nerandu āpuole me·dže; se·ne (karvė) išplempe puse kubila sū·re vā·ndine Škn. 6 Plg. tokios pat kilmės ia-kamienių daiktavardžių vns. galininką, žr. LKK, t. 3, p. 100—101. 186 Moteriškoji giminė Visų kamienų moteriškosios giminės būdvardžiai linksniuojami taip pat, kaip ir tų pačių kamienų moteriškosios giminės daiktavardžiai, todėl nei paradigmų pavyzdžių, nei pastabų apie atskirus linksnius skyrium nebeduodama, nes tinka tai, kas pasakyta apie atitinkamų kamienų moteriškosios giminės daiktavardžius⁷. Čia galima pridėti, kad būdvardžiai ri˙ti˙kšči̇e, ši̇ndieni˙kščė || šėndieni˙kščė, vakari˙kščė šalia io-kamienų turi ir ē-kamienės formas (ri˙ti˙kšte, ši̇ndieni˙kšte || šėndieni˙kšte, vakari˙kšte; vns. kilm. ri˙ti˙kštės, ši̇ndieni˙kštės || šėndieni˙kštės, vakari˙kštės ir t. t.), o būdvardžiai didelė, dešinė, kairė vns. kilmininke, vietininke, dgs. naudininke, įnagininke ir vietininke šalia savo senųjų ē-kamienių formų turi gretimines io kamieno formas, pvz.: vns. kilm.: didelės || didelōs, dešinės || dešinōs, kairės || kairōs; vns. vt.: didelē || didelō, dešinē || dešinō, kairē || kairō; dgs. naud.: didelum(s) || didelēm(s) || didelōm(s)…; dgs. įn.: didelum(s) || didelēm(s) || didelōm(s)…; dgs. vt.: – didelē(s)(e) || didelō·s(e) || didelios(e)…. Toks pat reiškinys pastebimas ir gretimose žemaičių tarmėse. Tai – kamienų mišimo rezultatas. Tiesa, šių būdvardžių kamienų mišimui šiek tiek poveikio galėjo turėti ir įvardžiuotinės atitinkamų linksnių formos, kur kaip tik girdėti aiškus kamiengalinis io, pvz.: vns. kilm. kairōsės, vns. viet. kairōjo· ir t. t. 3. Būdvardžių laipsniavimas Aukštesnysis būdvardžių laipsnis Aprašomųjų šiaurės vakarų aukštaičių šnektų (kaip ir daugelio gretimų aukštaičių bei žemaičių tarmių) aukštesnysis būdvardžių laipsnis nuo lk. skiriasi tiktai tvirtagale priegaide, pvz.: aukštē·snis, aukštē·sne; baltē·snis, baltē·sne; didē·snis, didē·sne. Šio laipsnio būdvardžiai linksniuojami: Vyriškoji giminė Vienaskaita Daugiskaita V.Š. baltē·snis baltēsni baltē·snei K. baltē·sne baltēsni· baltēsne (ret.) baltēsni· N. baltesnā·m baltesniem(s) baltē·šnui G. baltē·sni baltēsnu̇s Įn. baltēsniu baltēsneis Vt. baltēsnem(e) baltēšnuos(e) Moteriškoji giminė Vienaskaita Daugiskaita V.Š. baltē·sne baltē·snes K. bāltėšnio·s baltēšni· bāltėšne·s (1. ret.) baltē·snes N. baltesnē·i baltesnūm(s) baltesnō·m(s) baltesnē·m(s) G. baltē·sne baltēsnes Įn. baltēsne baltēsnium(s) baltēsniō·m(s) baltēsne·m(s) Vt. baltēsniō· baltēsniō·s(e) baltē·šniō· baltēsne·s(e) baltēsne· baltēsnuos(e) 7 Žr. LKK, t. 3, p. 100–103. 187 Vyriškosios giminės aukštesniojo laipsnio būdvardžių vns. naudininkas ir dgs. vardininkas turi ir ia kamieno daiktavardžių formas. Moteriškosios giminės aukštesniojo laipsnio būdvardžių vns. kilmininko, vietininko, dgs. naudininko, įnagininko ir vietininko senąsias ė-kamienes formas, kaip ir gretimose žemaičių tarmėse8, išstumia atitinkamos io kamieno formos. Iš paradigmos matyti, kad kai kurie aukštesniojo laipsnio būdvardžių linksniai kirčiuojami dvejopai: arba jie turi kirtį priešagoje, arba galūnėj (iš jos jis atitraukiamas į pirmąjį skiemenį). Toks kirčiavimas gali būti atsiradęs dėl kelių priežasčių: 1. Dėl aprašomųjų šnektų kirčio atitraukimo savotiškumų. Taip, pvz.: vns. įnagininkas ir dgs. galininkas visai dėsningai gali būti kirčiuojami dvejopai: báltėšniu, báltėsne; báltėšnūs, báltėsnes ir baltėšnu, baltėšne; baltėšnūs, baltėsnes. Pagal tuos linksnius, kur kirtis dėsningai gali būti atitraukiamas į priešpaskutinį skiemenį, toks kirčiavimas gali būti apibendrinamas ir kitiems linksniams. Tokiam apibendrinimui ypač palankios sąlygos rytiniame šnektų ploto pakraštyje, nes gretimos vidurio aukštaičių tarmės (Joniškis ir kt.) kirtį paprastai linkusios atitraukti tik į priešpaskutinį skiemenį, pvz.: dgs. vard. senėšni, dgs. kilm. senėšnu. 2. Atskirų aukštesniojo laipsnio būdvardžių linksnių kirtis gali būti apibendrin- tas pagal pastoviai kirčiuojamus linksnius, pvz.: vns. kilm. baltė·snes, vns. viet. baltė·sńo || baltė·sne ir kt. 3. Aukštesniojo laipsnio būdvardžių kirčiavimo įvairavimui, ypač vakarinėje šnektų ploto dalyje (Šakyna, Šiūpyliai, Aukščučiai), dar gali turėti įtakos ir greti­ma žemaičių dūnininkų Kuršėnų tarmė, kurioje tie būdvardžiai kirčiuojami II ir IV kirčiuote. Dėl šios tarmės balsių asimiliacijos dėsnių kai kuriuose linksniuose pailginamas kirčiuotas priesagos -esnis, -ė balsis e, pvz.: vyr. g. vns. vard. gerėšnis, vns. naud. mažėšnu, vns. gal. jaunėšni ir kt. Tokios formos lengvai galėjo persimesti ir į aprašomąsias šiaurės vakarų aukštaičių šnektas. Aukščiausiasis būdvardžių laipsnis Aprašomosiose šnektose, kaip ir visose gretimose tarmėse, būdvardžių aukščiausiasis laipsnis padaromas su priesaga -(i)ausis, -(i)ausia, pvz.: bjaur‧d’usis, bjaur‧d’u-se; ger‧d’usis, ger‧d’use; pikč‧d’usis, pikč‧d’use. Dėl šio laipsnio būdvardžių linksniavimo pasakytina tik tai, kad vyriškosios giminės aukščiausiojo laipsnio būdvardžių nuo 1k. skirtingi ketvertas linksnių: vns. vardininkas (skanā’usis), galininkas (skanā’usi), vietininkas (skanā’usem(e) || skanā’usi·) ir dgs. vardininkas (skanā’usei)9. Vns. vietininko daiktavardinė forma, vartojama šalia senosios aukščiausiojo laipsnio vns. vietininko formos, tebėra reta. Moteriškosios giminės aukščiausiojo laipsnio būdvardžių linksnių galūnės nieku nesiskiria nuo io-kamienių daiktavardžių linksnių galūnių10. Aukščiausiojo laipsnio būdvardžių kirčiavimas toks pat, kaip ir 1k. 8 Dar žr. LKMSR, p. 167. 9 Dėl jų santykio su gretimų vidurio aukštaičių ir žemaičių tarmių atitinkamais aukščiausiojo laipsnio būdvardžių linksniais žr. LKMSR, p. 167. 10 Žr. LKK, t. 3, p. 102. 188 Kiti būdvardžių laipsniai 1. Aukštėlesnysis. Aukštėlesnysis laipsnis padaromas su priesaga -ėlesnis, -ėlesnė, pvz.: didėlesnis, didėlesnė; mažėlesnis, mažėlesnė. Šio laipsnio būdvardžiai aprašomojo ploto šnektose gana reti. Vyriškosios giminės aukštėlesniojo laipsnio būdvardžių linksnių galūnės tokios pat, kaip ir aukštesniojo laipsnio, išskyrus vns. naudininką, kuris visai nebeturi įvardinės formos, o tik daiktavardinę — mažėlesniui. Moteriškosios giminės aukštėlesniojo laipsnio būdvardžiai linksniuojami kaip moteriškosios giminės aukštesniojo laipsnio būdvardžiai tik, išskyrus vns. vietininką, niekur neturi gretiminių io-kamienių formų. Šio laipsnio būdvardžių kirtis yra pastovus. 2. Visų aukščiausiasis būdvardžių laipsnis. Šis laipsnis padaromas iš įvairių sintaksinių konstrukcijų: a) Įvardžio pats, pati ir būdvardžio įvardžiuotinės formos, pvz.: pàč didì·sis; pà·čė didžà·je isirinka; ė·je par pà·ti gli·ji sniega Škn; àš pàti senõ·ji, pàti gražõ·ji Sk; pà·tis gerìeji vaistai Dilb. Ši konstrukcija vartojama labai plačiai. b) Įvardžio pats, pati ir būdvardžio aukščiausiojo laipsnio formos, pvz.: elzbieta pati senà·use; ànie pà·tis bijaurà·usei. Ši konstrukcija aprašomosiose šnektose gana reta. c) Aukščiausiojo laipsnio būdvardžio ir žodelių už vis (už vis senà·use), par vis par visus, par visas (stabarà·uskis par visus senà·usis Dilb; šuovims, — tas par vis lengvà·use mirtis Auks); visù· (visù· senà·usis pàlikau Sk), kõ· (kõ· senà·use dàine uždainuok Drg) ir kt. d) Nelyginamojo laipsnio būdvardžių daugiskaitos kilmininko ir aukščiausiojo laipsnio formos, pvz.: gærù· gefà·usis, nàujù· naujà·usis. e) Aukštesniojo laipsnio būdvardžių ir žodelių už vis, par vis ir kt., pvz.: už vis gerė·snis; par vis jaunė·sne; par visas gerė·sne ir kt. Ypatybės intensyvumas gali būti nusakomas ir dar kitaip, pvz.: bà·lc balčà·usis „labai baltas, nepaprastai baltas“, gèrs gerà·usis, júoc juodžà·usis. 4. Įvardžiuotiniai būdvardžiai Įvardžiuotiniai būdvardžiai šnektose labai gyvi ir plačiai vartojami. Jų kilmė11 ir vartosena12 tokia pat, kaip ir lk. Įvardžiuotinės formos daromos ir iš aukštesniojo bei aukščiausiojo laipsnio būdvardžių. Tačiau aukštėlesniojo ir visų aukščiausiojo laipsnio būdvardžių įvardžiuotinės formos palyginti retos. Pavyzdžiai: aukštesniojo laipsnio įvardžiuotinės formos: geresnì·sis, geresnó·ji; tamsesnì·sis, tamsesnó·ji; aukštėlesniojo laipsnio — gerė·lesnì·sis, gerė·lesnó·ji; aukščiausiojo laipsnio — gerà·usi·sis || gerà·usesis (reč.), gerà·uso·ji; senà·usi·sis || senà·usesis, senà·uso·ji; visų aukščiausiojo laipsnio — visù· gerà·usi·sis || visù· gerà·usesis, visù· gerà·uso·ji. 11 Žr. Z. Zinkevičius, ĮBIB, p. 5—18 ir LD, p. 277—279. 12 Žr. A. Valeckienė, Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas, Literatura ir kalba, t. 2, p. 172—256; LKG, t. 1, p. 505—513. 189 Linksniavimas Vyriškoji giminė Vienaskaita V.Š. baltāsis, aiškūsis, aukštesni·sis, senā·usi·sis; bā·ltasis, aiški·sis || ā·iški·sis || gražēsis, senā·usesis (l. ret.) K. bā·lto·je, ā·iško·je, aukštesnio·je, senā·uso·je N. bā·lto·jui, ā·iško·jui, aukštesnio·jui, senā·uso·jui G. bā·ltā·ji, ā·išku·ji, aukštesni·ji, senā·usi·ji, ā·iški·ji, senā·use·ji (l. ret.) stāmbe·ji Įn. baltuoju, aiškuoju, aukštesniūoju, senā·usuoju Vt. baltamē·je, aiškemē·je, aukštesnemē·je, senā·usemē·je Daugiskaita V.Š. baltiejei, aiškiejei, aukštesniejei, senā·usiejei K. baltū·ju·, aiškū·ju·, aukštesnū·ju·, senā·usū·ju· N. balties·ā·m(s), aiškies·ā·m(s), aukštesnies·ā·m(s), senā·usies·ā·m(s), baltiesiem(s) (l. ret.), G. baltuōsus, aiškuōsus, aukštesniūosus, senā·usuosus Įn. baltāiseis, aiškēiseis, aukštesnēiseis, senā·useiseis Vt. baltuōsuos(e), aiškuōsuos(e), aukštesniūuos(e), senā·usuos(e) Iš u kamieno kilusių įvardžiuotinių būdvardžių vns. vardininkas turi dvejopas gretimines formas, pvz.: aiški·sis, gražēsis. Jų atsiradimą, tur būt, reikia laikyti gretimų žemaičių tarmių įtakos rezultatu13. Kartais sutinkame ir kitokio pobūdžio gretiminių formų, pvz., rū·kštus — rū·kš-tūsis || rū·kštāsis Dlb. Forma rū·kštāsis, tur būt, atsirado dėl a kamieno analogijos (plg. baltāsis, piktāsis). Aukščiausiojo laipsnio įvardžiuotinių būdvardžių vns. vardininko gretiminių formų su -y- kilmę galima paaiškinti paprastųjų būdvardžių aukščiausiojo laipsnio ypatumais: gerā·usi·sis < gerā·usi + jis. Įvardžiuotinių būdvardžių vns. naudininkas, kaip ir gretimose žemaičių tarmėse, beturį tik daiktavardinę galūnę14. Vyr. giminės įvardžiuotinių būdvardžių vns. galininkas turi tokios pat kilmės gretimines formas, kaip ir vns. vardininkas. ia-kamienės formos gražē·ji, stāmbe·ji vietoj u-kamienių bus atsiradusios pagal vns. vardininko analogiją. Vyr. giminės įvardžiuotinių būdvardžių vns. vietininkas padarytas panašiai kaip gretimose žemaičių tarmėse, pvz.: didemi·jie Krš, didemējie Pp15. Pačioje Pa-žemaitėje pasitaiko jau beveik grynai žemaitiškų vns. vietininko formų, pvz.: maža-mē·jie Krp. 13 Plg. LKMSR, p. 167—168. 14 Dėl priešgalūninio -o(j)- kilmės žr. Z. Zinkevičius, ĮBIB, p. 93—94 ir LD, p. 285. 15 Dėl kilmės žr. K. Явнисъ, Грамматика литовского языка, Петроградъ, 1908—1916, p. 114.; Z. Zinkevičius, LD, p. 113. 190 Dgs. vardininkas ir dgs. naudininkas, kaip ir gremtimose žemaičių tarmėse (Papilės, Kuršėnų), turi daiktavardines galūnes¹⁶. Vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių vns. vardininkas visu žemaičių paribiu kartais kirčiuojamas žemaitiškai, pvz.: bá·ltasis, didì·sis. Moteriškoji giminė Vienaskaita V.Š.  baltō·ji,  aiškō·ji,  aukštėsñō·ji,  sená·usō·ji K.  baltō·ses,  aiškō·ses,  aukštėsñō·ses,  sená·usō·ses N.  bá·ltā·jei,  á·iškā·jei,  aukštėsñā·jei,  sená·usā·jei G.  bá·ltā·je,  á·iškā·je,  aukštėsñā·je,  sená·usā·je Įn.  baltā·je,  aiškā·je,  aukštėsñā·je,  sená·usā·je Vt.  baltō·jo·,  aiškō·jo·,  aukštėsñō·jo·,  sená·usō·jo· Daugiskaita V.Š.  bá·ltō·ses,  á·iškō·ses,  aukštėsñō·ses,  sená·usō·ses    baltō·ses,  aiškō·ses,  aukštėsñō·ses, K.  baltū·ju·,  aiškū·ju·,  aukštėsñū·ju·,  sená·usū·ju·:i N.  baltūm̃sum(s),  aiškūm̃sum(s),  aukštėsñūm̃sum(s),  sená·usūm̃sum(s)    baltō·sum(s),  aiškō·sum(s),  aukštėsñō·sum(s),  sená·usō·sum(s)    baltō·so·m(s),  aiškō·so·m(s),  aukštėsñō·so·m(s),  sená·usō·so·m(s) G.  baltá·ses,  aišká·ses,  aukštėsñá·ses,  sená·usá·ses       didžō·ses, Įn.  baltūm̃sum(s),  aiškūm̃sum(s),  aukštėsñūm̃sum(s),  sená·usūm̃sum(s)    baltō·sum(s),  aiškō·sum(s),  aukštėsñō·sum(s),  sená·usō·sum(s)    baltō·so·m(s),  aiškō·so·m(s),  aukštėsñō·so·m(s),  sená·usō·so·m(s) Vt.  baltō·so·s(e),  aiškō·so·s(e),  aukštėsñō·so·s(e),  sená·usō·so·s(e)    baltūosuos(e),  aiškūuosuos(e),  aukštėsñūuosuos(e),  sená·usūuosuos(e) Dgs. naudininko ir įnagininko linksniai šnektose visais atžvilgiais jau sutape ir turi po 3 vienodas gretimines formas, iš jų vieną su išlaikytu I komponento priebalsiu m ir tuo pačiu sudvigubinta galūne um. Rytiniame ploto pakraštyje (Skai̇stgirio apylinkėse) retkarčiais sutinkamos tokios gretiminės dgs. galininko formos, kaip pvz.: didžō·ses, didžō·ses. Atrodo, jos bus atėjusios iš rytų aukštaičių tarmių, plg. Kriukų dgs. gal. gerǫ·ss (čia lk. ą verčiamas į ǫ, pvz.: ko·sñs ~ kásnis)¹⁷. Aprašomosiose šnektose dvejopai kirčiuojamas dgs. vardininkas. Dgs. naudininkas ir dgs. įnagininkas kirčiuojamas vienodai — priegaidės skirtumas iš klausos nejaučiamas. 16 Dėl daiktavardinių galūnių atsiradimo žr. Z. Zinkevičius, ĮBIB, p. 83—85 ir LD, p. 268—269. 17 Dėl šių formų kilmės ir paplitimo žr. Z. Zinkevičius, ĮBIB, p. 27—28 ir LD, p. 291—292. 191 SKAITVARDIS 1. Bendrosios pastabos Aptariamųjų šnektų skaitvardžių skyriai yra tie patys, kaip ir lk.18 Šnektų skaitvardžių giminė sutampa su atitinkamų lk. skaitvardžių gimine19. Bevardei giminės skaitvardžių jos neturi. Ten, kur lk. sakomi bevardės giminės kelintiniai skaitvardžiai (pirma, antra…), šnektos išsiverčia prieveiksmiais, pvz.: pirma nuveik kãrvu· pažūrė·i, paskui prisiskink lã·pu·, paskui, kai sušils, palė·isk paršukus Skn. Skaičiais šnektų skaitvardžiai kaitomi taip pat, kaip ir lk.20 Nelinksniuojami sutrumpinti dešimčių pavadinimai, pvz.: dė·šim(t) || dė·šim(c), … devìneżdė·šim(t) || devìneżdė·šim(c) ir sudurtiniai trupmeniniai skaitvardžiai, pvz.: púsàntra, púsàntro·s, || púsàntro·s (reč.), púsànt ru· || púsàntru· (reč.) (metų). Visi kiti skaitvardžiai turi 6 linksnius ir, išskyrus atskirus atvejus, linksniuojami kaip atitinkamo kamieno ir skaičiaus tarmės būdvardžiai ir daiktavardžiai. 2. Linksniavimas Kiekiniai skaitvardžiai Pagrindiniai Šnektų kiekiniai pagrindiniai skaitvardžiai linksniavimo atžvilgiu vienos grupės nesudaro: suskyla į smulkesnes grupeles, o kartais ir tiesiog į atskiras paradigmas. Skaitvardis viens, viena linksniuojamas kaip dv elkiemeniai a-, o-kamieniai III kirčiuotės būdvardžiai, pvz.: kaip bã·lc, bãlta. Tik tai moteriškosios giminės vns. vietininkas, kaip ir moteriškosios giminės įvardžių tas pats linksnis, kartais turi gretiminę vyriškosios giminės formą, pvz.: vienam(e) pùsė „vienoje pusėje“. Toks reiškinys sutinkamas ir gretimose žemaičių tarmėse. Vyriškosios giminės vns. vietininkas šalia įprastinės formos vienam(e) vakariniame šnektų ploto pakraštyje kartais turi ir formą vienem(i)21. Skaitvardžio dù, dvì linksniavimas mažai tesiskiria nuo lk. Tik tai jo naudininkui ir įnagininkui kartais pridedama daugiskaitos galūnė -s: dvìems, dvìems (plg. kitų vardžodžių gretimines daugiskaitos formas: baltìem || baltìems). Be to, šalia moteriškosios giminės vietininko formos dvìejo·s(e), vartojama ir forma dvìejos(e)22. Skaitvardis ãbu, ãbi linksniuojamas kaip dù, dvì. Skaitvardis abùdu || abùodu, abìdvì || abìedvì linksniuojamas taip: Vyriškoji giminė Moteriškoji giminė V.G. abùdu abùodu K. abùdviejų· abìdviejų· abùodviejų· V.G. abìdvì abìedvì abìdves (Skn, Auks, Krp) K. abìdviejų· N.Įn. abìdviem 18 Žr. LKG, t. 1, p. 605—608. 19 Žr. ten pat, p. 609. 20 Žr. ten pat, p. 609 ir dėl trupmeninių skaitvardžių – p. 626—627. 21 Dėl jos kilmės žr. LKMSR, p. 169. 22 Dėl pažemaitėje sutinkamų formų su šakniniu -i- žr. LKMSR, p. 168. 192 N. Įn. abùdviem abìdviem abùodviem abùdum (Škn, Auks, Krp) Vt. abìdviejùos(e) abìdviejùos(e) abùodviejùos(e) Vt. abìdvije·s(e) abìdvije·uos(e) Vardininko ir galininko formos abùodu, abìedvi, rodosi, yra gana senos, nes priedėtinis komponentas du, dvi yra apsaugojęs pirmojo komponento senąją dvibalsinę dvigarsikatos galūnę. Iš vyriškosios giminės šio skaitvardžio formų dažniausiai vartojamas vardininkas ir galininkas, kitų linksnių formos nelabai gyvos ir jas paprastai pakeičia atitinkamos skaitvardžio abù formos. Pvz., sakoma: pàrvesk abùdu à·r̃klus; ar abùdu àr̃klei matì·ti, bet abìeju· àr̃klu· nètè·. Dėl to savo negajumo skaitvardžio abùdu kitų linksnių formos ir imamos šnektose įvairiai perdirbinėti, nes kaip ir nebesudaro vieningos sistemos. Dažniausiai jos perdirbinėjamos pagal vardininką-galininką, bet, kaip matyti iš paradigmos, pasitaiko ir formų su balsiu i (abìdvije·, abìdviem…). Jos greičiausiai yra atsiradusios pagal moteriškosios giminės formas. Žymiai gyvesnės ir plačiau vartojamos yra šio skaitvardžio moteriškosios giminės formos, todėl ir paradigmoje svyravimų mažiau. Arčiau žemaičių ribos (Šakýna, Aukščiai, Kruopiai) vyriškosios giminės naudininkas-įnagininkas gana dažnai turi žemaitišką formą abùdum, o moteriškosios giminės vardininkas-galininkas — abìdves. Skaitvardžio tri·s, atstačius fonetinius sutrumpinimus, nuo lk. skiriasi tik moteriškosios giminės gretiminė vietininko forma trìjuos(e). Skaitvardžiai kèturi, kė·tures,… dè·vi·ni, devì·nes linksniuojami kaip ia-, ir io-kamienių dvskiemenių būdvardžių (pvz., žá·lš, žàle) daugiskaita. Skaitvardžiai nuo „11“ iki „19“ turi ir formantą -lika, kaip lk. (pvz.: dvì·lika,… penkó·lika,…) ir formantą -leka (pvz.: dvì·leka, tri·leka). Rytinėje aprašomųjų šnektų ploto dalyje (Skaistgirys, Kyburiai) formantas -lika, atrodo, pasitaiko dažniau, negu vakarinėje (Šiupyliai, Šakýna, Aukščiai, Kruopiai). Skaitvardžio „vienuolika“ pirmojo komponento priebalsis n dar gali būti kietas arba suminkštintas: vienuólika || viẽnuólika ir vienuóleka || viẽnuóleka. Su suminkštintu n šį skaitvardį turi ir gretimos žemaičių tarmės (plg. Kuršėnų vi·nù·leka, Papilės veĩnõulekᵃ). Priebalsis n gali būti minkštinamas pagal kitus tos pačios rūšies kiekin ius skaitvardžius su dėsningai minkštu n (septì·nõ·lika, aštuonõ·lika, devì·nõ·lika). Pačioje pažemaitėje pasitaiko dar viena forma: vi·nùoleka. Ji tikriausiai taip pat žemaitiška, plg. vi·nù·leka Krš, veĩnõulekᵃ || viñõulekᵃ Akm, veĩnõulekᵃ || vi·nõulekᵃ Vgr. Skaitvardžiai nuo „11“ iki „19“ linksniuojami kaip šnektų o-kamienių daiktavardžių vienaskaita²³. Neaišku tik, ar galininko forma sutampa su vardininku, kaip lk.²⁴, ar yra fonetiškai sutrumpinta, kaip šnektų o-kamienių daiktavardžių vns. galininkas (gá·Iva). 23 Žr. LKK, t. 3, p. 100. 24 Žr. LKG, t. 1, p. 649. 13. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 193 Kartais šios grupės skaitvardžiai gali būti nelinksniuojami, pvz.: ant šešō'lęka (kiaušinių) užlė'džau (perėti), į visus vérte „užperėjo“; ana būva dvī'lęka mā'tu-išnešta pro' lā'nga Dam. Tačiau šalia jų dažniau vartojamos linksniuojamosios formos, pvz.: aš tik už dvī'lękas mā'tu pasiimšu Dam. Dešimčių pavadinimai šnektose trumpinami trejopai, pvz.: dė·šimc || dė·šimt || dė·šim. Visos šios sutrumpintosios formos vartojamos lygiagrečiai, ir nustatyti, kuri iš jų dažnesnė, kuri retesnė, beveik neįmanoma. Šios formos nelinksniuojamos. Šalia jų, nors ir labai retai, vartojama ir nesutrumpinta forma. Tačiau vardininko linksnio pilnosios formos nebėra, vietoj jos vartojama viena kuri iš sutrumpintųjų formų. Taigi, sakoma, pvz.: kilm. dvīdešimties, naud. dvīdešimčei, gal. dvīdešimtį, įn. dvīdešimče, viet. dvīdešimti· || dvīdešimtie, bet vardininkas dvīdešim(t)(c). Kaip dvīdešim(t)(c) linksniuojamas ir skaitvardis dė·šim(t)(c), tik jis turi ir visus daugiskaitos linksnius. Nuo moteriškosios giminės į-kamienių daiktavardžių daugiskaitos jis skiriasi tuo, kad niekada neteko girdėti greta minių dgs. vardininko ir galininko ē-kamienių formų. Kiekiniai skaitvardžiai milijo·ns, šimc, tū·kstantis linksniuojami kaip to paties kamieno šnektų daiktavardžiai. Iš kelių atskirų skaitvardžių sudaryti samplaikiniai skaitvardžiai linksniuojami kaip 1k.25 Kirčiavimas. Išskyrus skaitvardžio „vienas“ moteriškosios giminės vns. naudininko formą vienái ir II ir IV kirčiuote kirčiuojamą skaitvardį šimc, visi kiti pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai, atstačius dėsningai atitrauktą kirtį, kirčiuojami kaip 1k. Dauginiai skaitvardžiai Šnektų dauginiai skaitvardžiai padaryti taip pat, kaip ir 1k.26 Šalia dauginio skaitvardžio vieneri, vieneres labai dažnai ta pačia daugine reikšme vartojamas ir paprastasis skaitvardis vieni, vienas, pvz.: vieni käilinei, vienas pirš-tines. Dauginiai skaitvardžiai dvēji, dvē·jes; trēji, trē·jes linksniuojami ir kirčiuojami kaip šnektų būdvardžio žā'ls, žāle daugiskaita. Taip pat linksniuojamas ir skaitvardis ābej, ā·bejes, tik jo galininko linksnis kirtį turi šaknyje: ā·bejus, ā·bejes. Dauginių skaitvardžių su priesaga -eri, -eres (pvz., kē·tveri, kē·tveres) moteriškosios giminės paradigma tokia, kaip šnektų daugiskaitinių io-kamienių daiktavardžių daugiskaita27. Vyriškosios giminės paradigma, atstačius sutrumpėjusias naudininko ir vietininko galūnes, nesiskiria nuo 1k.28 Kirčiavimas. Sumaišytas yra skaitvardžių septýneri, -erios; aštuoneri, -erios; devyneri, -erios kirčiavimas. Dvejopai kirčiuojamas: 1. Vyriškosios giminės vardininkas, pvz.: septì·neri ~ septýneri ir septì·neri; 25 Žr. LKG, t. 1, p. 623. 26 Žr. ten pat, p. 624. 27 Žr. LKK, t. 3, p. 102. 28 Žr. LKG, t. 1, p. 623. 194 2. Abiejų giminių kilmininkas, pvz.: septì·nėrù ~ septýnerių ir septì·nėrù ~ septýnerių (plg. a tik tá·u nerei̇̀kė·s trejù devì·nerù Škn); 3. Retkarčiais abiejų giminių įnagininkas ir vietininkas, pvz.: septì·nereis ~ septýneriais || septì·nereis ~ septýneriais; septì·nerò·s(e) ~ septýneriose || septì·nerò·s(e) ~ septýneriose. Visais šiais atvejais galūninio kirčiavimo formos dažnesnės, o negalūninio — retesnės. Ypač retos negalūninio kirčiavimo įnagininko ir vietininko formos. Kirčiavimo svyravimas bus atsiradęs greičiausiai dėl to, kad tokie dideli dauginiai skaitvardžiai šnektose nėra dažnai vartojami, ir žmonės tiesiog nelabai bemoka juos kirčiuoti29. Įdomu, kad šių skaitvardžių formose kirtis paprastai atitraukiamas ne į pirmąjį žodžio skiemenį, o į II-jį nuo žodžio pradžios. Kuopiniai skaitvardžiai Šnektose sutinkami kuopiniai skaitvardžiai nuo trẽ·jee… iki devì·nec. Vietoj 1k. dvejeto vartojamas põ·ris „pora“, pvz.: ga·l ga·ušu kò·ki pò·ri trẽ·jeta šimtù (rublių) Škn. Kuopiniai skaitvardžiai linksniuojami ir kirčiuojami kaip 1k.30, tik niekad neteko girdėti vietininko linksnio. Šnektose šie skaitvardžiai nėra labai gyvi, pasitaiko tik retkarčiais. Paprastai jais išreiškiamas tam tikras neapibrėžtumas, pvz.: pàrnešk duònas pò·ri trẽ·jeta kilògramu; an tò·kos ù·kes laikì·dà·va pẽnketa še·šeta árklu; o·gi trẽ·jeta vàlandù acigù·li i vẽl kẽlkis (…kokias tris valandas pamieg...); kità kárta pò·nai važinė·dà·va kẽtureis árkleis (= ketvertu arklių) Škn. Trupmeniniai skaitvardžiai Šnektų trupmeniniai skaitvardžiai nėra įvairūs. Išskyrus pusę (pùse) ir slavyzmą čvertì || čvertką (čvė·rtis || čvėrtka „ketvirtis“), vartojami tik trupmeniniai skaitvardžiai, padaryti iš pus- ir kelintinio skaitvardžio kilmininko, pvz.: pusà ntra, pustre·če… puzdevì·no·lekta, jie kaitomi ir vartojami kaip 1k.31. Vietoj šių trupmeninių skaitvardžių gali būti pasakoma ir kitaip: vyr. g. viens su pùse, dù su pùse; mot. g. dvì su pùse, kẽ·tures su pùse. Tokių darinių pirmojo komponento skaitvardis yra linksniuojamas, pvz.: vard. dù su pùse, kilm. dviejų· su pùse ir t. t. Kelintiniai skaitvardžiai Šnektų kelintiniai skaitvardžiai nuo 1k. kiek skiriasi šiais atvejais: 1. Dainose retkarčiais pasitaiko senesnė kelintinio skaitvardžio septintas forma sė·kmas, pvz.: o· čė visi pẽnki, o· aš pac sestasis, sė·kmas mùna žirgė·lis Sk (Rukužių k.). Čia dainos eilėdara neleido sekmo pakeisti septintu. 29 Daiktavardis metai, kuris galėtų padėti išlaikyti gyvesnę šių skaitvardžių paradigmą, šnektose gana dažnai turi ir vienaskaitą, ir daugiskaitą, todėl su juo paprastai vartojami kiekiniai pagrindiniai skaitvardžiai, pvz.: dina· m·ėta nebūva ò·belu; tù jau didelis, jau septì·nù m·ė·tu Škn. 30 Žr. LKG, t. 1, p. 625. 31 Žr. LKG, t. 1, p. 626–627. 13° 195 2. Skaitvardis aštuntas, -a turi trejopas formas. Dažniausiai vartojama forma su šnektose suvienabalsintu -uo- aštont, aštonta, rečiau — bendra su lk. forma aštunc, aštunta, ir rečiausiai pasitaiko forma su išlaikytu -uo- — aštuonc, aštuonta. Keltiniai skaitvardžiai nuo „11“ iki „19“, kaip ir tie patys kiekiniai skaitvardžiai, turi po dvi gretimines formas, pvz.: dvi’likc, dvi’likta || dvi’lekc dvi’lekta. Keltinis skaitvardis pirms, pirma gali būti laipsniuojamas. Keltiniai skaitvardžiai linksniuojami kaip tarmės a- ir o-kamieniai būdvardžiai, išskyrus tik trè’čes, trèčė. Šis skaitvardis linksniuojamas kaip šnektų ia- ir io-kamieniai būdvardžiai (pvz., ža’ls, ža’le32). Keltinių skaitvardžių nuo 11-to iki 19-to ir visų keltinių dešimčių pavadinimų vyriškosios giminės vns. naudininko linksnis turi 2 formas: su įvardine galūne, kaip lk., ir su daiktavardine -ui, pvz.: dvi’likta’m || dvi’liktui, trizdešimta’m || trizdešimtui. Kirčiavimas. Keltiniai skaitvardžiai nuo pirmo iki dvidešimto, ir skaitvardis trisdešimtas kirčiuojami taip pat, kaip ir atitinkami lk. keltiniai skaitvardžiai33. Iš dešimčių pavadinimų padaryti keltiniai skaitvardžiai nuo keturiasdešimto iki devyniasdešimto kirčiuojami nevienodai: 1. Visuose linksniuose išlaikomas I komponento kirtis, pvz.: pėnkezdešimc, pėnkezdešimta, devi’nezdešimc, devi’nezdešimta. 2. Kirtis šokinėja nuo priešpaskutinio skiemens į galūnę, ir šie skaitvardžiai kirčiuojami kaip IV kirčiuotės žodžiai, pvz.: keturezdešimc, keturezdešimta, dgs. naud. keturezdešimtem(s), mot. g. keturezdešimtum(s), dgs. gal. keturezdešimtus, keturezdešimtas ir t. t. Įvardžiuotiniai keltiniai skaitvardžiai. Įvardžiuotiniai keltiniai skaitvardžiai šnektose gana gyvi. Keltinių skaitvardžių šimtàsis, šimtó’ji; tu’kstan-tàsis, tu’kstan tó’ji neįvardžiuotinių formų nėra tekę net ir girdėti. Keltiniai įvardžiuotiniai skaitvardžiai linksniuojami ir kirčiuojami kaip šnektų įvardžiuotiniai būdvardžiai. Įvairūs skaitvardiniai dariniai Iš dauginių skaitvardžių su priesaga -ópas, -ópa padaryti skaitvardiniai būdvardžiai, pvz.: dvejó’ps, dvejó’pa; trejó’ps, -a; ketveró’ps, -a… dešimteró’ps, -a, kaitomi kaip atitinkamų kamienų šnektų būdvardžiai. Jie kirčiuojami ir vartojami kaip lk. Skaitvardiniai dariniai su dėmeniu -gubas, -guba: viengups, vienguba; dvigups, -a; trigups, -a; keturgups, -a, kaitomi kaip tų pat kamienų šnektų būdvardžiai. Kirčiuojami kaip lk. Šnektose jie kartais vartojami ir vietoj darinių su dėmeniu -linkas, -linka, pvz.: kló’kis su vienguba skara, su dviguba būs par šiltai; par vienguba skara’le vė’jes ein kai par sieta Škn. Skaitvardiniai dariniai su dėmeniu -linkas, -linka, pvz.: vienlinks, vienlinka, dvilinks, -a, devi’nlinks, -a, kaitomi kaip tų pat kamienų šnektų būdvardžiai. Kirčiuojami ir vartojami kaip lk. 32 Dėl skaitvardžio trè’čes (ir trečàsis) žemaitiškų vyr. g. vns. vardininko ir galininko gretiminių formų žr. LKMSR, p. 168. 33 Žr. A. Laigonaitė, Lietuvių literatūrinės kalbos kirčiavimas, Vilnius, 1959, p. 64—65. 196 Vietoj darinių viengups,… dvigups… kartais vartojama viembulc ~ vienbultas, viembulta ~ vienbulta; dibulc, -a; tribulc, -a. Į šnektas, greičiausiai per latvių kalbą, pirmiausia atėjo germanizmas dibulc³⁴. Pagal jį vėliau atsirado ir viembulc su tribulcu, o kartais net ir keturbulc. Iš pirmųjų dviejų šios rūšies darinių su priesaga -inis, -inė savo ruožtu padaromi dar būdvardžiai viembultinis, viembultinė; dubultinis, dubultinė, pvz.: šėndie reikš sudė·t dubultinus lá·ngus; a to·s pirštines būs dubultines, a viembultines? Škn. Iš skaitvardinių darinių su dėmeniu -lypis, -lypė šnektose sutiktas tik 1 žodis: Žagarės apyl. Daukšių k. kalnelio su 2 viršūnėm vardas dvili·pis (~ Dvilypis). Iš dauginių skaitvardžių su priesaga -gis || -gys, -gė daromi skaitvardiniai būdvardžiai dvėgi·s, dvėgė·… ketvėrgis, ketvė·rge… devi·nė·rgis, devi·nė·rge. Jie linksniuojami kaip tų pačių kamienų šnektų daiktavardžiai. ĮVARDIS 1. Bendrosios pastabos Įvardžių skyriai.³⁵ Kai kurie šnektų įvardžiai parei namai nuo sakinio prasmė vieną kartą gali būti vieno skyriaus, o kitą kartą — kito, pvz.: āns, āna — asmeninis (āns mā· žadė·je še·klas pasko·li·t Škn) ir parodomasis (paduok daba āna· krėpši Škn); pāc, pāti — pažymimasis (pāc miš, pāc blā·un Škn) ir asmeninis — vidurinis tarp tu ir tamsta (sā·ka, pā·o·s tė·vuks ār turė·jes é·itvara Kyb); kó·ks || kó·ks || kō·ks, kō·ki || kō·ki || kō·ki — klausiamasis bei santykinis (sakī·k, kó·ks tas naujėsis pirmininks Kyb) ir nežymimasis (cė kó·kem smó·te ėsa·s cigō·mu· so·džuks „čia kažkur esąs čigonų kaimelis“ Žg); kātras, -a — klausiamasis bei santykinis (parsinėšu, kātrie negā·l ēīt, pasidalī·sme „parsinešiu, su tais, kurie negali vaikščioti, pasidalysime“ Kyb) ir pažymimasis (po· tris gėktarus katrā·m (kiekvienam) primete (žemės) Dam); kās — klausiamasis bei santykinis (kās čė būva Škn) ir nežymimasis (i vėl kās su pō·ru ārkļu· ilek „ir vėl kažkas įvažiuoja…“ Žg); kūris, -i — pažymimasis (kūris jau lāiks, o· dā· pūsri·cė neduod „jau toks vėlus…“ Škn), nežymimasis (apsižiė·ni·s i lai gi·vė·s kūra· diena „kada nors įsteks ir tegu gyvens“ Sk) ir kartais klausiamasis bei santykinis (kūru· vėlnu· če dauž·is? Škn); kēlint, kēlinta — klausiamasis (kēlinta vālonda? Škn) ir nežymimasis (antro·ji vėl kēlinta vā·kara rūoždamā·si·s pažū·rė·s, a nēgaus matī·f, kó·ks āns i· „antroji taip pat vieną vakarą ruošdamasi sugalvojo pažiūrėti, ar nepamatys, kaip jis atrodo“ Dilb); tō·ks || tō·ks || tō·ks, tō·ki || tō·ki || tō·ki — parodomasis (ta sūkne būs va tō·ke ilgūma Škn), pažymimasis (tō·ke aš tāvē·s niekur nelē·isu Škn), ir nežymimasis (važiuodami sutiko·m tō·ke žmo·nė·le Škn). Giminė. Šnektų įvardžiai yra gimininiai ir negimininiai — taip pat, kaip lk.³⁶ Gimininiai įvardžiai beturì 2 gimines; vyriškąją (āns, pāc, tās…) ir moteriškąją (āna, pāti, tā…). ³⁴ Latvių dubulc < vok. žem. dubbelt, žr. K. Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīca, t. 1, Rīgā, 1923—1925, p. 509. ³⁵ Straipsnyje laikomasi mokyklinės lietuvių kalbos gramatikos įvardžių sistematikos, žr. J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, 1, Kaunas, 1966, p. 123. ³⁶ Žr. LKG, t. 1, p. 638—639. 197 Bevardės giminės yra tik įvardis kas kita, pvz.: va dāba tai jau kas kita Škn; dāba tai kas kita gavė:f: žė:me atl̇jus, minkšta Darg. Kad čia bevardė giminė, matyti iš sakinių prasmės, bet senoji šnektų bevardės giminės forma turėtų būti fonetiškai sutrumpėjusi: kas kit. Dėl to ši įvardžio forma į aprašomąsias šnektas arba yra patekusi iš kitų tarmių, arba buvo priderinta prie moteriškosios giminės vns. vardininko, išlaikančio galūninį a. Visur kitur vietoj bevardės giminės paprastai vartojamas: a) Vyriškosios giminės vns. vardininkas, pvz.: tās jau nė: didele laime Žg; b) Vyriškosios giminės vns. galininkas, pvz.: a pādarei tā*, kā* āš tā'u šakau Škn. Skaičius. Išskyrus asmeninius įvardžius aš, tu, tą msta, negimininiai įvardžiai skaičiais nekaitomi. Asmeniniai įvardžiai aš, tu, āns, āna, jis, ji turi 3 skaičius: vienaskaitą, daugiskaitą ir dviskaitą. Tiesa, šalia jų dviskaitinių formų lygiai taip pat dažnai dabar jau vartojamos ir daugiskaitinės. Atskirų linksnių dviskaitinių formų pasitaiko ir parodomųjų įvardžių šis, tas paradigmoje, pvz.: vard. tuodu, to'dvi (mot. g.), šiodu || šiedu; kilm. tuodviejų. Gal būt, dviskaitos formos čia bus užsilikusios pagal įvardį āns, āna, didesnėje šnektų ploto dalyje vartojamą ir kaip asmeninį, ir kaip parodomąjį. Kaip asmeninis įvardis jis dėsningai turi dviskaitos formas, kurias kartais išlaiko ir vartojamas parodomuojų. Visi kiti šnektų įvardžiai beturį tik vienaskaitą ir daugiskaitą. Linksnis. Vns. ir dgs. vietininko nebeturi asmeniniai įvardžiai aš, tu. Vietininko neturi ir negimininiai įvardžiai nieks, viskas, kas ir visi su juo padaryti sudėtiniai įvardžiai (be le kąs, kas nōns || nōnt...). Šių įvardžių vietininką pakeičia prieveiksmiai. Įvardžių linksniavimo skirtumų nuo lk. pasitaiko ir daugiau. Pvz.: a) Vyriškosios giminės įvardžiai āns, jis, kās, kātras, šis, tās, tātras ir negimininiai nieks, viskas vns. įnagininke, be pagrindinės formos ānuo, juō, kuō, kātruo, nieku, šūo, tūo, viskuo, turi dar ir kiek retesnes gretimines formas su -m: ānuom || ānum, juōm, kūom || kūm, kātruom || kātrum (reč.), niekuom || niekum, šūom || šūm, tūom || tūm, tātruom || tātrum (ret.), viskuom || viskum. b) Įvardžių āns, kic, tās vns. vietininkas šalia formų ānam(e), kitam(e), tām(e) vakarinėje šnektų ploto dalyje turi retkarčiais ir gretimines formas ānem(i), kitem(i), tēm(i)37. c) Vyriškosios giminės įvardžių daugiskaitos naudininkas arčiau žemaičių ribos (Aukščiai, Kruopiai, iš dalies ir Šakyna) greta formų su galūne -iem(s), pvz.: āniem(s), kitiem(s), turi ir žemaitiškas formas su galūne -im(s), pvz.: tīms38. d) Įvardžių āns, kātras, šis, tās, tātras daugiskaitos galininkas šalia formų anuōs, kātruōs, šuōs, tuōs, tātruōs vakarinėje šnektų ploto dalyje turi ir žemaitiškas formas ānus, kātrus, šūs, tūs, tātrus39. e) Moteriškosios giminės įvardžių jokia, kokia, tokia, šiokia, kitokia, vienokia, visokia vns. vardininkas turi galūnę -i pvz.: jō·ki || jō·ki || jō·ki ~ jōki || joki, kō·ki || kō·ki || kō·ki ~ kōki || koki. Tokią pat galūnę šie įvardžiai turi kai kuriose gretimose vidurio aukštaičių (pvz.: Rudiškių, Daunoravos kōki, tōki) ir žemaičių dounininkų (pvz.: Papilės tuokė ~ toki) tarmėse. 37 Dėl jų kilmės žr. LKMSR, p. 169. 38 Plg. LKMSR, p. 168. 39 Plačiau žr. LKMSR, p. 169. 198 f) Įvardžių àna, ji, kàtra, ši, tà, tàtra vns. įnagininkas visame šnektų plote dažniausiai turi tik įvardžiuotines formas: anà'je, já'je, katrà'je, šà'je, tà'je, tatrà'je. Be to, apie Aukštučius, Kruopius, o kartais ir Dilbinus, Šakyną pasitaiko ir jau sutrumpintų įvardžiuotinių formų: anà'i, katrà'i, šè'i, tà'i. Tokios sutrumpintos formos vartojamos ir kai kuriose gretimose žemaičių tarmėse, pvz.: Kuršėnų anà'i ~ aną́ja, katrà'i, šè'i, tà'i. Neįvardžiuotinių formų kiek dažniau sutinkama prie vidurio aukštaičių ribos apie Kyburis, kartais Skaistgirį ir kt., pvz.: sù_ja~su ją, tà Kyb, tà Sk. Įvardžiuotinės vns. įnagininko formos vietoj neįvardžiuotinių pasitaiko ir gretimose vidurio aukštaičių tarmėse, pvz.: Rudiškių tà ir já'je, tà'je. g) Įvardis tà vienaskaitos vietininke šalia moteriškosios giminės formos tõ˙ labai dažnai turi ir vyriškosios giminės vns. vietininko formą tàm(e)40. h) Įvardžiai àna, ji, kàtra, tàtra, ši, tà daugiskaitos galininko linksnyje turi ilgą galūninį a: anà's, já's, katrà's, šà's, tà's, tatrà's. Tačiau kartais, ypač arčiau žemaičių ribos, sutinkamos formos ir su trumpu a: tàs, ànas. i) Įvardžiai kas ir tas galininke kartais turi ir neaiškios kilmės formas kũo, tũo (Šakyna, Kruopiai)41. Kirčiavimas. Vieningos kirčiavimo sistemos įvardžiai neturi. Pagal kirčiavimą jie suskyla į keletą grupių, kurios viena nuo kitos daugiau ar mažiau skiriasi. 2. Linksniavimas Asmeniniai įvardžiai Šnektose vartojami asmeniniai įvardžiai: àš, tù, àns, àna, jis, ji⁴², tà'mista, pàc, pàti. Įvardžiai àš, tù. Prie vns. vardininko àš, tù gana dažnai pridedama enklitinė dalelytė -ai: àšai, tùjei. Vns. kilmininko formos manè's, tàvè's, turbūt, padarytos galūninio kirčiavimo ē-kamienių daiktavardžių vns. kilmininko pavyzdžiu, plg. kàtè's, vàršketøy's. Šnektų fonetinėmis ypatybėmis jų kitokios kilmės paaiškinti negalima. Gretimose žemaičių ir vidurio aukštaičių tarmėse tokių vns. kilmininko formų nėra. Vns. naudininko formos yra mà'n, tà'u. Šalia mà'n plačiai vartojama ir sutrumpinta forma mà'. Vns. galininko formos màni ~ mani, tàvi ~ tavi sutampa su gretimų vidurio aukštaičių ir žemaičių atitinkamomis formomis. Apie Kruopius, Dilbinus, Šakyną kartais vietoj įprastinės vns. galininko formos tàvi pasakoma ir tèvi. Ši forma greičiausiai atėjusi iš akmeniškių žemaičių, bet atskirais atvejais gali būti pasakoma ir dėl latvių kalbos įtakos. Vns. įnagininko formos mànim, tàvim nuo lk. skiriasi tik sutrumpinta galūne. Dgs. vardininko formos yra mè's, jù's. Tačiau šalia formos mè's beveik visame šnektų plote vartojama ir mà's. Plg. gretimų žemaičių tarmių (Kuršėnų ir Papilės) mà's. 40 Plačiau žr. LKMSR, p. 169 ir LKGS, p. 178. 41 Dėl jų žr. LKMSR, p. 169 ir LKGS, p. 177. 42 Dėl àns, àna ir jis, ji vartojimo plotų žr. LKMSR, p. 169—170. 199 Dgs. kilmininke šalia mūsų, jūsų43 labai plačiai vartojamos ir gretimoms žemaičių tarmėms būdingos formos mūsa ~ mūso, jūsa ~ jūsą. Į asmeninių vardžių dgs. kilmininką galūnė -o greičiausiai pateko per savybinius įvardžius māna ~ māno, tāva ~ tāvo44. Dgs. naudininko formos yra mūm(s), jūm(s). Galūninį s išlaiko tiktai pati pažemaitė ir tai nედėsningai. Dgs. galininko formos aprašomosiose šnektose labai įvairios: šalia iš dgs. naudininko atėjusių formų mūm(s), jūm(s) imamos vartoti ir dabartinės dgs. įnagininko formos mūm(s), jūm(s). Arčiau žemaičių ribos dgs. galininkui reikšti vartojamos senosios dgs. įnagininko formos mūmis, jūmis, o apie Šakyną ir Aukščiūčius retkarčiais pasitaiko dar tolimesni jų perdirbinėjimai — mūmes, jūmes45. Dgs. įnagininko formos mūm(s), jūm(s) yra sutrumpėjusios: neturi galūninio -i-, o -s dažniau pasitaiko irgi tik pačioje pažemaitėje. Šių įvardžių dviskaitos vartojamos tokios formos: Vyriškoji giminė V. mūdu, jūdu K. mūdvieju·, jūdvieju· N. mūdviem, jūdviem mūdum, jūdum (Škn, Auks, Krp, Dilb)⁴⁶ G. mūdu, jūdu Įn. mūdviem, jūdviem mūdum, jūdum (Škn, Auks, Krp, Dilb) Vt. — — Moteriškoji giminė V. mūdvi, jūdvi mūdes, jūdes (Škn, Auks)⁴⁷ K. mūdviejų, jūdvieju· N. mūdviem, jūdviem G. mūdvi, jūdvi mūdes, jūdes (Škn, Auks) Įn. mūdviem, jūdviem Vt. — — Trečiojo asmens įvardžiai ans, ana, jis, ji linksniuojami taip: Vyriškoji giminė Vienaskaita V. ans, jis K. ano·, jo· N. anám, já·m G. ana·, ji· Įn. ánuo, júo ánuom, júom ánum Vt. ànam(e) Daugiskaita V. ànie, jìe K. ànu·, jù· N. àniem(s), jìem(s) aním(s) G. ànuos, júos ànus Įn. ànais, jé̇is Vt. ànuos(e), júos(e) 43 Nekirčiuota dgs. kilmininko galūnė, išskyrus pačią pažemaitę, visada būna ilga; išimti sudaro tik šie įvardžiai. 44 Plg. J. Jablonskis, Raštai, t. 1, Vilnius, 1957, p. 266. 45 Dėl kilmės žr. LKMSR, p. 170. 46 Dėl šių dvs. naudininko ir įnagininko formų santykio su žemaičių tarmėmis žr. LKMSR, p. 170. 47 Dėl šių formų santykio su žemaičių tarmėmis žr. ten pat. 200 Moteriškoji giminė Vienaskaita Daugiskaita V. àna, jì V. àno·s, jō·s K. àno·s, jō·s K. ànų, jū· N. aná·i, jé·i N. anúm(s), G. àna·, jā· anó·m(s), jó·ms Įn. anáje, jé·je G. aná·s, jā·s ànai, ànas, àna, jā ànum(s), Vt. àno·, jō· àno·m(s), jō·m(s) Įn. àno·s(e), jā·s(e) ànuos(e), jūos(e) Dviskaita Vyriškoji giminė Moteriškoji giminė V.G. anūdu, jiedu V.G. anūdvi, jiedvi aniódu, júodu aniódvi, júodvi K. anūdvieju·, anūdves, aniódvieju·, júodvieju· aniódves N. Įn. anūdviem, jiedviem K. anūdvieju·, aniódviem, júodviem aniódvieju·, júodvieju· anū dum, N.Įn. anūdviem, jiedviem aniódum, aniódviem, júodviem Vt. anūdviejuos(e), Vt. anūdviejo·s(e), aniódviejuos(e) anūdviejuos(e), aniódviejo·s(e), aniódviejuos(e) Be tų dalykų, kurie apie šių įvardžių atskirus linksnius pasakyti „Bendrųjų pastabų“ skyrelyje, dar minėtina, kad šalia trečiojo asmens įvardžio moteriškosios giminės vns. vardininko formos il arčiau vidurio aukštaičių ribos gana dažnai sutinkama ir jn. Ji atsiradusi iš jinai, nukritus enklitinei dalelytei -ai. Trečiojo asmens įvardžių dviskaitos formos daromos tik iš vyriškosios giminės įvardžių šaknies; šių formų giminę parodo galūnė. Be to, įvardžių àns, àna dviskaitos paradigmoje plačiai įsigalėjusios tokios formos, kur pirmojo komponento senoji vyriškosios giminės dviskaitos vardininko-galininko galūnė -uo, greičiausiai pagal skaitvardžio abù, abùdu analogiją, sutrumpinta į -u, pvz.: anūdu, anūdvieju·. Įvardžių àns, àna, jìs, jì dviskaitos linksnių galūnės yra tokios pat, kaip ir įvardžių àš, tù dviskaitos. Įvardžio jìs, jì dviskaita retesnė, negu įvardžio àns, àna. Kadangi jìs, jì prie žemaičių ribos nevartojamas, tai jo paradigmoje nėra žemaitiškų formų. Sangrąžinis įvardis Sangrąžinis įvardis šavè·s linksniuojamas kaip asmeninių įvardžių àš, tù vienaskaita. Skiriasi tik tuo, kad turi vietininko linksnį — sàvi·. Toje šnektų ploto dalyje, kur turima vns. galininko forma tèvi, ir šalia sàvi kartais pasakoma tokios pat kilmės, kaip tèvi, forma sèvi. 201 Savybiniai įvardžiai Aprašomosios šnektos turi šiuos nekaitomus savybinius įvardžius: mana, tava, sāva, mū’su || mū’sa, jū’su || jū’sa. Be to, apie Skaistgirį ir Gruzdžius pasitaiko mā „mano“, pvz.: tū mā· vaika suvil’ojei Grz; mā· vaiks, lai pastō (karvė) pas pirtį; ēik tū, mā· vaiks, kas jā· dē·s pēnku· mečiuku Sk. Kaitomieji savybiniai įvardžiai: a) manā­sis, manō·ji; savā­sis, savō·ji; tavā­sis, tavō·ji; ju’sāsis, ju’sō·ji; mu’sāsis, mu’sō·ji; b) maniškis, maniškė; taviškis, taviškė; saviškis, saviškė; ju’siškis, ju’siškė; mu’siškis, mu’siškė. Įvardžiai maniškis, maniškė… linksniuojami ir kirčiuojami kaip būdvardžiai su priesaga -iškis, -ė. Jų vyriškosios giminės vns. naudininkas ir vietininkas dažniausiai turi daiktavardines galūnes, pvz.: mu’siškui, mu’siški. Įvardžiai manā­sis, manō·ji; tavā­sis, tavō·ji… linksniuojami ir kirčiuojami kaip įvardžiuotiniai būdvardžiai (baltā­sis, baltō·ji). Kaitomieji savybiniai įvardžiai, kaip ir lk., jau savotiškai linkę daiktavardėti, pvz.: mu’sāsis (t. y. tėvas ar sūnus) kai vā·kar išē·je, tai dā·r i nesirō·da; maniškis (t. y. vyras) i miška išvažā·va Škn. Kaitomieji savybiniai įvardžiai nuo nekaitomųjų skiriasi dar tuo, kad nekaitomieji gali būti vartojami visais atvejais, o kaitomieji tik kalbant apie asmenis arba apie gyvulius (kartais) ir tik tada, kai įvardis vartojamas vienas, t. y. be daiktavardžio, pvz., ne manā­sis vī·rs, tavō·ji pati, bet tik manā­sis, tavō·ji. Prie savybinių įvardžių galima paminėti ir įvardžio tava darinį tavinis, -e „tavo, tavasis“, pvz.: jau tavine gē·roje grē·blūka nebē·; kūr ta tavine šā·ke Škn. Tiesa, šis darinys retas ir, turbūt, nėra senas. Dar rečiau pasitaiko tamstinis, -e „tamstos, tamstų“, pvz.: to·s tamstines bülbes grēičau pū·n Škn. Parodomieji įvardžiai Aprašomosios šnektos turi šiuos parodomuosius įvardžius: āns, āna; šō·ks ~ šiōks || šō·ks || šō·ks ~ šiōks, šō·ki ~ šiōki || šō·ki || šō·ki ~ šioki; šis, ši; tās, tā; tō·ks ~ tōks || tō·ks || tō·ks ~ tōks, tō·ki ~ tōki || tō·ki || tō·ki ~ to·ki. Įvardis šitas, šita vartojamas retai. Kaip atliepiamasis žodis klausiamajam-santykiniam įvardžiui kātras, kātra šalia parodomojo įvardžio tās, tā vartojamas ir įvardis tātras, tātra, pvz.: kātras važuoste i žagā·re? – kātras važuosme, tātras, a tā·u ne vis tiek; kātra šā·ke mā·n īm? kātra nō·ri, tātra Škn. Linksniuojami parodomieji įvardžiai nevienodai: šō·ks || šō·ks || šō·ks, šō·ki || šō·ki || šō·ki, tō·ks || tō·ks || tō·ks, tō·ki || tō·ki || tō·ki linksniuojami kaip klausiamasis įvardis kō·ks || kō·ks || kō·ks, kō·ki || kō·ki || kō·ki; tātras, tātra – kaip klausiamasis kātras, kātra; āns, āna – kaip asmeninis āns, āna; įvardžiai šis, ši, tās, tā linksniuojami vėl skirtingai, plg.: Vyriškoji giminė Vienaskaita Daugiskaita V. šis, tās V. šie, tie K. šō·, tō· K. šių, tų 202 N. šã'm, tã'm G. šĩ˙, tã˙ In. šĩo, tũo   šũom, tũom   šũm, tũm Vt. šãm(e), tãm(e) N. šiem(s), tiem(s)   šīm(s), tīm(s) G. šũos, tũos   šũs, tũs Įn. šẽis || šẽis, tãis || tãis Vt. šũos(e), tũos(e) Moteriškoji giminė Vienaskaita Daugiskaita V. šĩ, tã K. šõ˙s, tõ˙s N. šẽ˙i, tã˙i G. šũ˙, tã˙ Įn. šẽ˙je, tã˙je   šẽ˙i, tã˙i   šũ, tã Vt. šõ˙, tõ˙  tãm(e) V. šõ˙s, tõ˙s K. šũ˙, tũ˙ N. šũm(s), tũm(s)   šõ˙m(s), tõ˙m(s) G. šã˙s, tã˙s Įn. šũm(s), tũm(s)   šõ˙m(s), tõ˙m(s) Vt. šõ˙s(e), tõ˙s(e)   šũos(e), tũos(e) Be tų dalykų, kurie dėl atskirų šių įvardžių linksnių pasakyti „Bendrųjų pastabų“ skyrelyje dar reikėtų pridėti, kad įvardis tãs vns. kilmininke kartais turi ir pr klausymą reiškiančią formą tãno˙, vartojamą šalia paprastosios vns. kilmininko formos tõ˙, tõ˙s. Forma tãno˙ vartojama tik kaip atliepiamasis žodis savybinę reikšmę turinčiam klausiamajam įvardžiui kãno˙ || kẽno˙ „kieno“ pvz.: kãno˙ tas pẽilis? kãno˙ tas pẽilis? kãno˙ ī˙ tãno˙, tũ savõ nãgu˙ nẽkišk; kãno˙ rũnkelus pĩrma atva-gõ˙f? kãno˙ nô˙ri, tãno˙; tik vagõ˙k greičiau Škn. Moteriškosios giminės vns. galininkas šnektose retkarčiais turi ir formą šĩ˙; pvz: šĩ˙ nãkti „šią naktį“ Auks, šĩ˙ vã˙sara „šią vasarą“ Škn48. Klausiamieji ir santykiniai įvardžiai Aprašomosios šnektos turi šiuos klausiamuosius ir santykinius įvardžius: kàs; kãtras, kãtra; kẽli, kẽ˙les; kẽlint, kẽlinta; kẽleri, kẽ˙leres; kelerõ˙ps, kelerõ˙pa; kõ˙ks || kõ˙ks || kõ˙ks, kõ˙ki || kõ˙ki || kõ˙ki. Įvardis kuris, kuri labai retas. Paprastai vietoj jo vartojamas kãtras, kãtra, o kartais ir kàs ar kõ˙ks || kõ˙ks || kõ˙ks, kõ˙ki || kõ˙ki || kõ˙ki, pvz.: kãtrie nô˙ri, tie viskà padã˙ra Škn; tàs klã˙us, kàs (kuris stovi) lãuka pùsẽ: „ar ilindai?“; kai rẽ˙žuos (žemė) bù˙dã˙va, tai pirmieji, kàs (kurie) nupjã˙udã˙va (savo rugius), pẽ˙dus mẽ˙t į aukštą: „rùduo, rùduo, rùduo“, sakìdã˙va Žg; às ẽsu (tas), kàs duona dúodu Dam; ka kõ˙ke senẽ˙la gãuce, kàs pàded (kuri padėtų) gĩ˙vẽ˙ti; iš kõ˙ko˙s (kurios) nô˙ri pùses, iš tõ˙s gali mešt Kyb. Klausiamieji ir santykiniai įvardžiai linksniuojami nevienodai. Kàs linksniuojamas kaip parodomojo įvardžio tàs vyriškosios giminės vienaskaita, tiktai neturi vietininko linksnio; vietoj jo vartojamas prieveiksmis kùr. Vie- 48 Dėl jos kilmės žr. LKMSR, p. 170. 203 tininkas užsilikęs tik senuose eiliuotuose posakiuose, pvz.: vaikai, vanagai, kame tė·va pinigai? Škn. Be to, vns. kilmininkas šalia formos kǭ· turi ir priklausymą reiškiančią formą kàno· || kàeno „kieno“. Įvardžiai kėli, kė·les, kėling, kėlinta, keleró·ps, keleró·pa linksniuojami kaip atitinkamo kamieno būdvardžiai. Įvardis kėleri, kė·leres linksniuojamas kaip dauginiai skaitvardžiai. Įvardžiai kàtras, kàtra, kó·ks || kó·ks || kó·ks, kó·ki || kó·ki || kó·ki linksniuojami taip: Vyriškoji giminė Vienaskaita V. kàtras, kó·ks || kó·ks || kó·ks K. kàtro·, kó·ke N. kàtrá·m, ko·ká·m G. kàtra·, kó·ki ~ kóki || kó·ki· ~ kóki Įn. kàtruo, kó·ku kàtrum kàtrum (ret.) Vt. kàtram(e), kó·kem(e) Dauiskaita V. kàtrie, kó·kie || kó·kie K. kàtru·, kó·ku· N. kàtriem(s), ko·kiem(s) kàtrim(s), ko·kim(s) (Škn, Auks, Krp) G. kàtrios, kàtrus, kó·kus Įn. kàtrais, kó·keis Vt. kàtruos(e), kó·kuos(e) Moteriškoji giminė Vienaskaita V. kàtra, kó·ki || kó·ki || kó·ki K. kàtro·s, kó·ko·s N. kàtrá·i, ko·ké·i G. kàtra·, kó·ke Įn. kàtrá·je, kó·ke kàtrá·i kàtra Vt. kàtro·, kó·ko· Daugiskaita V. kàtro·s, kó·kes K. kàtru·, kó·ku· N. kàtrum(s), ko·kum(s) kàtro·m(s), ko·ko·m(s) G. kàtrá·s, kó·kes Įn. kàtrum(s), kó·kum(s) kàtro·m(s), kó·ko·m(s) Vt. kàtro·s(e), kó·ko·s(e) kàtruos(e), kó·kuos(e) Prie to, kas apie šių įvardžių linksniavimą pasakyta „Bendrųjų pastabų“ skyrelyje, galima pridėti tik tai, kad skirtingas įvardžio koks, koki kirčiavimas greičiausiai bus atsiradęs, susidūrus šnektose rytų aukštaičių formai kokis su vakarų — kóks. Pažymimieji įvardžiai Pažymimųjų įvardžių šnektos turi palyginti nemaža, pvz.: jó·ks || jó·ks || jó·ks, jó·ki ~ jóki || jó·ki || jó·ki ~ jóki; kàtras, kàtra „kiekvienas, -a“; kàtras viens, kàtra viena „kiekvienas, -a“; kitó·ks || kitó·ks || kitó·ks, kitó·ki || kitó·ki || kitó·ki || kitóki; nebėkó·ks || …⁴⁹, nebėkó·ki || nebėko·ki || nebėko·ki || nebėko·ki; nèkó·ks || nèkó·ks || nèkó·ks (nèkó·ks), nèkó·ki || nèkó·ki || nèkó·ki || nèkó·ki; nèjó·ks || nèjó·ks || nè·jó·ks (nè·jo·ks), nè·jó·ki || nè·jó·ki || nè·jó·ki || nè·jó·ki; nè- 49 Visi įvardžiai su priesagomis -oks, -oki turi taip pat trejopai kirčiuojamas vns. vardininko formas, kaip koks, koki, joks, joki. 204 kó·ks…, nė·kó·ki || nė·ko·ki…; nieks; pač, pati; šó·ks… šó·ki…; tó·ks…, tó·ki…; tàs pač, tà pati; tó·ks… pàt || pá·t, tó·ki… pàt || pá·t; visas, visa; viskas; vienó·ks…, vienó·ki…, visó·ks || viso·ks…, visó·ki || viso·ki… ir t.t. Įvardžiai joks, joki, toks, toki, šioks, šioki, kitoks, kitoki, vienoks, vienoki, visoks, visoki, nejoks, nejoki, nekoks, nekoki ir kiti panašūs linksniuojami kaip klausiamasis-santykinis įvardis koks, koki. Svyr uoja tik įvardžių kitoks, -i, nebekoks, -i, nejoks, -i, nekoks, -i, nėkoks, -i, visoks, -i kai kurių linksnių kirčiavimas, todėl duodama įvardžio visoks, -i paradigma. Vyriškoji giminė Vienaskaita Daugiskaita Moteriškoji giminė Vienaskaita Daugiskaita V. visó·ks || …, visó·ks visó·kie || viso·kie, viso·kie V. visó·ki || …, visó·ki visó·kes K. visó·ke visó·ku·, viso·ku· K. visó·ko·s, viso·ko·s visó·ku·, viso·ku· N. viso·ká·m viso·kiem(s) N. viso·ké·i viso·kúm(s), viso·kó·m(s) G. visó·ki || visó·ki·, visó·kus G. visó·ke visó·kes viso·ki Įn. visó·ke visó·kum(s) Įn. visó·ku visó·keis, viso·keis visó·kum(s), viso·ko·m(s), viso·ko·m(s) Vt. visó·kem(e), viso·kem(e) visó·kuos(e), viso·kuos(e) Vt. visó·ko·, viso·ko· visó·ko·s(e), viso·ko·s(e), visó·kuos(e), viso·kuos(e) Kirtis iš galūnės yra atitraukiamas arba į priešpaskutinį, arba į pirmąjį skiemenį. Galūnės ilgumas kirčio atitraukimui reikšmės neturi, todėl atrodo, kad priešpaskutinis skiemuo greičiausiai pradėtas kirčiuoti pagal tokio tipo įvardžius, kaip joks, -i, koks, -i, toks, -i ir kt. Dabar šnektose dažnesnės formos su priešpaskutinio skiemens kirčiu. Įvardis nieks linksniuojamas kaip parodomojo įvardžio tàs vyriškosios giminės vienaskaita, tik įnagininke turi daiktavardinę galūnę nieku; bet gretiminės to linksnio formos tokios pat, kaip įvardžio tàs. Be to, vietoj vietininko linksnio vartojamas prieveiksmis niekur. Kaip tàs linksniuojamas ir įvardis viskas, tik visuose kituose linksniuose jis turi gretimines formas su jungiamuoju balsiu a, pvz.: kilm. visako, naud. visaká·m (reč.), gal. visaką, įn. visakuo… Tiesa, naudininkas su išlaikytu jungiamuoju balsiu žymiai retesnis, negu tokios pat kitų linksnių formos. Šio įvardžio vietininką atstoja prieveiksmis visur. 205 Įvardžio pàč50 linksniavimas toks: Vienaskaita Daugiskaita V. pàč V. pà·tis K. pàties, K. pà·čių pà·če N. patiẽm(s), N. pačà·m patìm(s) G. pà·ti G. pà·čius Įn. pà·ču, Įn. pà·čiais pàtim Vt. pàčem(e), Vt. pàčiuos(e) pàtem(e) (ret.) Įvardžio pàts vns. kilmininkas turi ir rečiau pasitaikančią gretiminę ia-kamienę formą, tikriausiai atėjusią iš daiktavardžių per žodį pàč „vyras (žmonos)“. Vns. įnagininkas šalia ia-kamienės formos retkarčiais turi ir i-kamienę. Vns. vietininko gretiminė forma pàtem(e) gali būti žemait ybė, bet gali būti atsiradusi ir pačiose šnektose pagal tuos linksnius, kurie turi ne č, bet t. Dėl gretiminės dgs. naudininko formos žr. „Bendrąsias pastabas“. Nežymimieji įvardžiai Nežymimųjų įvardžių šnektose gana daug. Pagal darybos tipą juos galima suskirstyti į kelias grupes: a) Nežymimieji įvardžiai be priesagų ir priešdėlių, pvz.: kėli, kẽ·les; kàs „kažkas“; kic, kita „kai kas“; kùris, kùri „kai koks, kai kokia“; viens, viena. b) Nežymimieji įvardžiai su priesagomis ar priešdėliais, pvz.: kėline, kėlintà „kažkuris, -i“; kó·ks, kó·ki „kažkoks, koks nors“; nẽ·kuris, -i || nekùris, -i „kai kas“ (nekùris vẽzdã·vo·s (veždavosi) į kūhilus Žg; nakùri gėrai, ka vàika pasistuoruo-je Krp.). Šis įvardis nėra labai gyvas. Dažniau teko girdėti tik apie Žagarę. c) Sudėtiniai nežymimieji įvardžiai: 1. Sudaryti iš dviejų įvardžių, pvz.: šis tàs; šó·ks tó·ks, šó·ki tó·ki… 2. Pirmasis komponentas yra dalelytė kaži || kažin || kažint, o antrasis – įvardis. Be to, abu komponentai gali būti visai susilieję ir nesusilieję, pvz.: kažikas; kaži·ko·ks, kaži·ko·ki; kažinkas; kažin(t) kàs; kažin(t) kàtras, kažin(t) kàtra; kà-žin(t) kó·ks, kažin(t) kó·ki… 3. Pirmasis komponentas yra dalelytė kai, antrasis – įvardis, pvz.: kai kàs; kai kó·ks, kai kó·ki… 4. Pirmasis komponentas yra įvardis (kàs; kàtras, -a; kó·ks, -i; kùris, -i), antrasis – dalelytė nóns || nônt || nórs, nô·renì || nô·rentais (plg. Papilės nũorintã·s), pvz.: kàs nóns; kàtras, -a nónt; kó·ks…, -i nô·renì. 5. Pirmasis komponentas yra svetimos kilmės dalelytė bil(e) || bèle51, o antrasis – įvardis (kàs; kàtras, -a; kó·ks…, -i; kùris, -i…), pvz.: bil(e) kàs || bel(e) kàs; bil(e) kàtras, -a || bel(e) kàtras, -a. 50 Moteriškoji giminė (pàti) linksniuojama kaip io-kamieniai būdvardžiai (grãži). 51 Plg. Lietuvių kalbos žodynas, t. 1, Vilnius, 1941, p. 671. 206 6. Pirmasis komponentas yra dalelytė jeb, o antrasis – įvardis (kàs; kàtras,-a; kó·ks…; kùris ir t.t.), pvz.: jèpkàs; jèpkàtras, -a; jèpkó·ks… 7. Kartais tarmėje sutinkamas nežymimasis įvardis kas nebūt(u) „kas nors“, padarytas su neaiškios kilmės dalelyte nebūt(u) ir labai retais atvejais – bū·⁵² Nežymimųjų įvardžių linksniavimas Nesudėtiniai nežymimieji įvardžiai linksniuojami kaip atitinkami pažymimieji ar klausiamieji įvardžiai (kàs; kó·ks…, -i; kìc, kita ir t.t.). Įvardis kėli, kė·les linksniuojamas kaip dviskiemenių ia-, io-kamienių būdvardžių daugiskaita. Įvardis kėlinc, kėlinta – kaip a-, o-kamieniai būdvardžiai. Įvardžių šis tàs, šó·ks… tó·ks…, šó·ki… tó·ki linksniuojamos abi sudedamosios dalys atskirai. Visų kitų nežymimųjų sudėtinių įvardžių linksniuojamas tik tas komponentas, kurį sudaro įvardis. ИМЯ ПРИЛАГАТЕЛЬНОЕ, ЧИСЛИТЕЛЬНОЕ И МЕСТОИМЕНИЕ В ЗАПАДНО-АУКШТАЙТСКИХ ГОВОРАХ ПОГРАНИЧЬЯ ЛАТВИЙСКОЙ ССР А. ИОНАЙТИТЕ Резюме В статье рассматриваются имя прилагательное, числительное и местоимение самых северных западно-аукштайтских говоров, указываются соотношение их с соответствующими фактами литовского литературного языка а также соседних жемайтских и средне-аукштайтских говоров (в отдельных случаях – и с фактами латышского языка). Констатируются следующие наиболее характерные особенности этих частей речи: Имя прилагательное. В исследуемых говорах постепенно исчезают прилагательные среднего рода. Падежные окончания прилагательных женского рода тождественны с соответствующими падежными окончаниями имен существительных женского рода тех же основ. Падежные окончания прилагательных мужского рода в большинстве случаев сводятся к соответствующим падежным окончаниям литературного языка, только подвергаются разного рода сокращениям. Как более яркие отклонения от литературного языка можно указать: а) вторжение окончания имен существительных в дательный падеж ед.ч. многосложных прилагательных с основами на a, ia (alkaná·m ‖ á·Ikanui „голодному“, vakari·kščiui „вчерашнему“) и в местный падеж ед. ч. многосложных прилагательных с основой на ia (vakari·kšti-); б) частую замену форм родительного падежа ед. ч. прилагательных с основой на u формами родительного падежа прилагательных с основой на ia (li·gaus ‖ li·ge „гладкого, ровного“). Кроме того, вдоль жемайтской границы прилагательные мужского 52 Plačiau žr. LKGS, p. 175–176. 207 рода в дательном падеже мн. ч. изредка могут иметь и жемайтские формы с окончанием -ims (gražiems || gražims „красивым“). Отдельные падежи прилагательных сравнительной степени женского рода имеют и формы с основой на io, напр., род. ед. ч. báltėsńo·s || báltęsńe·s „более белой“, местный ед. ч. báltėsńo· || báltęsńe·, дат. мн. ч. baltėsńo·m(s) || baltesńe·m(s), твор. мн. ч. báltėsńo·m(s) || báltęsńe·m(s), местный мн. ч. báltėsńo·s(e) || báltęsńe·s(e). Именительный падеж прилагательных превосходной степени мужского рода имеет окончание -is (bálčá·usis), а винительный -i (bálčá·usi). Местоименные прилагательные в этих говорах употребляются так же широко, как и в литературном языке. В тех случаях, когда формы склонения местоименных прилагательных отклоняются от литературного языка, они чаще всего совпадают с соответствующими формами соседних жемайтских говоров. Имя числительное. Количественные числительные от „4“ до „9“ в винительном падеже имеют окончание -us (šėšus „шесть“). На западной части территории исследуемых говоров числительный dì „два“, dvi „две“ в некоторых падежах имеет и часто употребляемые жемайтские формы с корневым i (dviju· „двух“, dvìm(s), „двум“). Числительные от „11“ до „19“ образуются при помощи формантов -lika и -leka (dvì·lika || dvì·leka „двенадцать“). Иногда числительные этой группы не склоняются (àna bùva dvì·leka māt·tu „она была двенадцати лет“). Вместо множественного числительного vieneri, vieneres очень часто употребляется простое числительное vieni, vienas (vieni márškinėi „одна рубашка“). Собирательно-разделительные числительные (trẽ·jec „трое“, kẽ·tverc „четверо“) употребляются не очень часто. В остальных случаях склонение и употребление числительных чаще всего совпадают с литературным языком. Местоимение. Личные местоимения сохранили двойственное число. Остатки двойственного числа сохранили и указательные местоимения āns „тот“, šis „этот“, tàs „тот“. Отдельные падежи двойственного числа наряду с аукштайтскими имеют и жемайтские формы. Личные местоимения I и II лиц и возвратное местоимение в родительном падеже ед. ч. оканчиваются на -ė·s (mànė·s, tāvė·s, sāvė·s), а в винительном — на -i (màni, tāvi, sāvi). В винительном падеже мн. ч. эти личные местоимения имеют формы: mùm(s) || mūm(s) || mùmis || mùmes „нас“, jùm(s) || jūm(s) || jùmis || jùmes „вас“. Местоимения āns, jis „он“, kàs „кто, что“, kàtras „который“, nieks „никто, ничто“ в творительном падеже ед. ч. имеют и формы с -m (ānuo || ānuom…). Местоимения āns, kìc „другой“, tàs в местном падеже ед. ч. иногда имеют и формы ànem(i), kìtem(i), tėm(i), свойственные соседним жемайтским говорам. Местоимения мужского рода вдоль жемайтской границы в дательном падеже мн. ч. имеют изредка и жемайтские формы с окончанием -im(s): kìtiem(s) || kìtim(s) „другим“. Жемайтские формы с окончанием -us в той же части территории говоров в винительном падеже мн. ч. имеют местоимения āns, kàtras, šis, tàs, tàtras „тот“: ānuos || ānus, tūos || tūs. Те местоимения женского рода, которые в литературном языке в именительном падеже ед. ч. имеют окончание -ia (jokia „никакая“, tokia „такая“…), в говорах имеют окончание i (jō·ki, tō·ki…). Местоимения āna, ji „она“, kàtra, ši, tà, tàtra в творительном падеже ед. ч. чаще всего имеют только полную или 208 сокращенную местоименную форму (anā́:je || anā́:i, tá:je || tá:i). Местоимение tà, а на западной части территории говоров нередко и šì, ā́pa, vièna, как и в соседних жемайтских говорах. В местном падеже ед. ч. имеют и формы мужского рода, напр., tàm(e), dúobė́. „в той яме“, šėm(e) pùsė. „в этой стороне“. Местоимения āna, jì, tātra, šì, tà, kātra в винительном падеже мн. ч. сохранили долгий a (anā́s, tá:s), хотя близ жемайтской границы уже встречаются и формы с кратким a (ānas). 14. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai