Rytų aukštaičių pietinės tarmės morfologija

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA RYTŲ AUKŠTAIČIŲ PIETINĖS TARMĖS MORFOLOGIJA (Daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis) K. MORKŪNAS Šis darbas yra prieš keletą metų (1961) apie Pabaisko, Pašilės (Ukmergės r.), Čiobiškio, Gėl- vonų, Mūsninkų, Viesų (Širvintų r.) apylinkių tarmę (tiksliau — šnektą) parašytos monografijos dalis. Pirmoji monografijos dalis, kurioje aprašyta tarmės fonetinė sistema, taip pat detaliau nu- rodytas tarmės plotas ir ribos, yra paskelbta anksčiau. Pora mažesnių straipsnių paskelbta ir iš mor- fologijos. Šiame darbe jau skelbti dalykai nekartojami, būtinais atvejais tiktai nurodoma ankstesnės publikacijos. Svarbiausias dėmesys skiriamas tarmės morfologijos sistemai, tarminiu duomenų pateikimui, o nuo jų kilmės platesnių aiškinimų dažniausiai atsisakoma. Taip elgiamasi tiek dėl vietos taupymo, tiek ir dėl to, kad daugelio lietuvių kalbos tarminių morfologijos reiškinių (jų tarpe būdingų ir rytų aukštaičių pietinei tarmei) kilmė jau gana plačiai nušviesta kai kuriuose pastaraisiais metais išleis- tuose kapitaliniuose veikaluose®. DAIKTAVARDIS 1. Bendrosios pastabos Giminė. § 1. a) Vyriškosios giminės daugiausia yra vadinamieji (i)a-kamieniai daiktavardžiai, pvz.: dignas, guolis, švėčis = svėčias, žvirblis ~ žvirblys. Į (i)a-kamie- nius iš dalies arba visiškai yra perėję ir negausūs i, (i)u bei priebalsinių kamienų vy- riškosios giminės žodžiai, pvz.: wiiglis ~ anglis, vagis; dungūs ~ dangūs, sūnas ~ sūnūs, sūkčis ~ sūkčius; akmuo, pemué ~ piemuo, tešmuo (dar plg. §§ 13—16). Vyriškosios giminės asmenis gali reikšti ir paskiri (iJo-, é-kamieniai daiktavar- džiai. Daugiausia tai yra asmenvardžiai, pvz.: (vardai) dleksa „Aleksas“, vinca „Vincas“, zigma „Zigmas“; (pavardės) avifa ~ Aviža, dūda ~ Dūda (|| dūdas ~ Diidas, plg. dudai ~ Dūdai „kaimo pavadinimas“), gineika ~ Gineika, vegelė ~ Vėgėlė. Šių kamienų vyriškosios giminės bendriniai žodžiai yra reti, pvz.: barfždila ~ barzdyla, dėde ~ dėdė. 1 Žr. „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, Vilnius, 1960, p. 5— 59. Be to, ten (p. 5— 6) paaiš- kinta ir fonetinė transkripcija, kuria pateikta tarmės fonetika. Šiame darbe tarmės morfologijos duomenys iš esmės pateikiami ta pačia transkripcija. * LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvių kalbos gramatika, t. |, Fonetika ir morfologija (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis), Vilnius, 1965; Z. Zinkevičius, Lie- tuvių dialektologija (Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija), Vilnius, 1966; Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo — Bergen — Tromsė, 1966, ir kt. 107 b)Moteriškosios giminės daiktavardžiai yra (i)o-, ė-, i-kamieniai, pvz.: galva, sduje ~ sauja, katė. Į šiuos kamienus paprastai yra perėję ir buvę priebalsinių ka- mienų moteriškosios giminės Žodžiai, pvz.: ausis, duktė (dar plg. $$ 11, 12, 16). ¢) Vadinamųjų bendrosios giminės daiktavardžių yra nedaug. Kiek gausesnę jų grupę sudaro tik o kamieno žodžiai, pvz.: dvėsna, dydkla, džūsna ~ džiūsna, gniūsa ~ gniūsa „kas negreitas prie darbo“, gvosa „vėpla“, kemerėkla „kas nerangus, nevikrus“, kerėpla, kevėrza, kmūrza „suniurėlis“, lepéiza „drimba“, niūrna, pikélirna, rdira „miektauza, plepys“, snūda ~ sniida „,snaudalius“, susna (|| sūsna), Švėna „kas švėnoja (daug kalba)“, vépla, ždpla. Kitų kamienų pasitaiko tik paskiri žodžiai, kuriais kartais apibūdinamas tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties asmuo, pvz.: galvėčis ~ galvėčius „kas turi ge- rą galvą, yra protingas“ (jisai didelis galvėčis; ana gera galvėčis), gudrocis ~ gudrėčius (také gudroce neabgdusi; nebūk toke gudrėčis); gerklonas „kas pratęs smarkiai rėkti, bartis“ (jisai tėks gerklonas; tdį boba toke gerklėnas); ackalūnas ~ atskalūnas (jisai tėks ackalūnas pazdūre; ana toke ackalūnas || ackalūne— nenėri su niėku giminūotis), pėrejunas ~ pėrėjūnas (tasai vaikas tikras pėrejunas; ti merga toke pėrejunas || pérejune) į rekšnis ~ rėksnys (befiidkas — rekšnis, a mergote buva da didėšne rekšnis || rekšnė); plūške ~ pliūškė „miektauza“ (ana tdke plūške; ne- klausik kū tas plūške || plūškis Šnėka), Skrésne ~ skrėsnė „apskretėlis, -ė“ (ana tėke Skrésne; jisai tėks škrėšne || škrėšnis), Zniplila ~ žnyplėlė ,,kas menkas, nedi- delio ūgio“ (motina tdke Žniplėla; kū jisai padaris tėks žniplėla). Tarmės bendrosios giminės daiktavardžiai daugiausia yra priesagų vediniai; priešdėlių vedinių ir sudurtinių žodžių pasitaiko tik vienas kitas, pvz.: patėrška „plepys, -ė“, naktibalda. Bendrosios giminės daiktavardžiais paprastai reiškiama neigiama pažiūra į kalbamąjį asmenį. Skaičius. $ 2. Be vienaskaitos ir daugiskaitos, senosios kartos žmonių kalboje dar pasitaiko ir dviskaitos formų. Tačiau ir senoji karta tas formas yra išlaikiusi ne visų kamienų ir ne visų linksnių. Kiek dažniau vartojamas tiktai (i)a-kamienių daiktavardžių dviskaitos galininkas, einąs kartu su du ar abu(du), pvz.: du kartū atūlake (~ atalėkė); kaūlam pa du kuoSiku umpilay „kiaulėms po dvi pintines . įpyliau“; abū maišū nupirka; pa dū pėdu dėda; až du rozu žėnijius „aš du kar- tus tuokiausi“; atdveže per dien dū vežimū; dns narėje, kad abūdu vaik ū paiim- tumem; pėrniį du caiitnafu gavau „pernai du centnerius gavau“; pa du rublū makėje; vežikam dave pa du padelū (~ puodeliū). Dar retesnės yra o-kamieniy daiktavardžių dviskaitos galininko formos, pvz.: dvi dieni ldukiu (~ laukiau); pirka dvi kapi agurku; dvi vagi iisvare. Kitų kamienų šio linksnio dviskaitos for- mų visiškai negirdėta. Sustabarėjusiuose posakiuose (pvz., kai kuriuose priežodžiuose) dar pasitaiko ir viena kita dviskaitos vardininko forma, pvz.: abū galū toku; saldū kaip div medi; sit durnū — du turgu, su pliku nėr kė péstis. Vis dėlto ir vyresniosios kartos tarmės atstovai (nekalbant jau apie jaunimą) vietoj minėtų dviskaitos formų daugiausia vartoja daugiskaitą, pvz.: du kartūs buvaū; abū maišūs nupirka... Dviskaitos liekanomis laikytinos ir dabar vartojamos daugiskaitos (iJa kamie- no naudininko, (i)o, ė, i, u kamienų naudininko ir įnagininko formos be 108 -s%, pvz.: (naud.) darZdm, mėdžem ~ mėdžiam; (naud., in.) galvom, sdujem ~ saujom; katėm, žėmem ~ žėmėm; ausim, ugnim; pelūm. Šių linksnių daiktavardžių, kaip ir kitų linksniuojamųjų kalbos dalių, formos su -s tarmėje nevartojamos. § 3. Tarméje, kaip ir Ik., yra daiktavardžių, kurių vartojamos arba tiktai viena- skaitos, arba tik daugiskaitos formos, pvz.: a) vienaskaitiniai: pienas, penėlis ~ pienélis, malis ~ molys „molis“; bdila ~ bdilé, kulé ~ kūlė „javų kūlimo metas; kuliamieji javai“; įėdelas „ėdalas“, pénelas „maistas, pašaras“; snaudulis ~ snauduljs, graudulis ~ graudulys; gerūmas, kuntrū- mas ~ kantrūmas; jaunumė, mažumė; jaunatve ~ jaundtvé, senatve ~ sendtvé; baltūžemis, jedžemis ~ juodžemjs „juodžemis“; papjite ~ papiūtė „papiūtis“, pri- pratis ~ pripratys „pripratimas“, suopratis „supratimas, supratingumas®; b) daugiskaitiniai: kailinei ~ kailiniai, kailinūkai, kailiūdkai; dalibas ~ dalybos, radibas ~ radybos; spaudiklas ~ spaudyklės „riešutų spaustukai”; Zaboklii ~ Zabokliai; krékenas ~ krékenos, riétenas ~ rietenos, sélenas ~ sėlenos, smdgenas „smegenys“, svaigenas ~ svaigenos ,,svaiginys®; mustines ~ muštynės, Zudines ~ žudynės; pelasei ~ pelėsiai, plakesei ~ plékésiai „plėkai“, rudesei ~ ridésiai „rū- dys“, dumtuves ~ dumtuvés, karstiuves ~ karštūvės , karStuvai®, skerstuves ~ skers- tuvés; ataudai, iis(i)edas ~ išėdos, miobaigas ~ niiobaigos, nuosedas ~ nuosėdos, pagrépstas = pagrébstos ,,pagrébstai®, pdkritas ~ pakritos, praZvdlgas ~ prazvdl- gos. S Linksnis. $ 4. Be literatūrinėje kalboje vartojamų linksnių, tarmėje dar yra einamasis vidaus vietininkas (iliatyvas). Šio linksnio formos atstoja Ik. prielinksni- nę konstrukciją į + galininkas. Apie linksnių galūnes, būdingas vieno kamieno ar tam tikros grupės kamienų žodžiams, kalbama toliau. Čia minėtini tiktai visiems kamienams bendri dalykai, bū- tent: 1. Dgs. šauksmininko formos visada sutampa su dgs. vardininku. 2. Vienoda yra visų kamienų daiktavardžių (ir kitų linksniuojamųjų žodžių) vietininko bei iliatyvo formų daryba. a-kamieniai daiktavardžiai vns. vietininko galūnėje visur turi balsį -i (< *-ėn) ~ -e (plg. § 6), o kitų kamienų formos yra sutrumpėjusios (§§ 7—16). Visų kamienų dgs. vietininko formos Mūsninkų, Širvintų apylinkėse turi balsį -e (laukuose, ša- kose), o Gėlvonų, Pabaisko apylinkėse — balsį -i ~ -e (laukiuosi, šakėsi). Dgs. vietininko formos be galinio balsio tarmėje pasitaiko labai retai, pvz.: laukuos, ša- kos*. Visų kamienų vns. iliatyvas baigiasi -n (plg. §§ 6—16). Dgs. iliatyvo formos ne visame tarmės plote vienodos. Rytinėje ir pietinėje dalyje — Graužiėčiai, Krikštčnai, Viėsos, Kaimynéliai, Juknėnys — dažniausiai vartojamos formos su -na, pvz.: ka- puosna, saujesna ~ sdujosna. Čiobiškio, Mūsninkų apylinkėse vietoj jų arba greta jų dar yra ir tokios dgs. iliatyvo formos, kaip: kapuosnan, ratasnan, šakėsnan, širdisnan ar (rečiau) juknanisan ~ Juknonysan, smaihiosan ~ Smailiūosan, žašlesan ~ Žūs- liuosan. Gélvony, Pabaisko apylinkėse daugiausia vartojamos dgs. iliatyvo formos 3 Plg, J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 405. 4 Plačiau apie tarmės dgs. vietininko formas žr. K. Morkūnas, Iš rytų aukštaičių tarmių daugiskaitos inesyvo formų istorijos, kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida, Vilnius, 1964, p. 145 tt. 109 yra: kapuiosin, ratasin, Sakdsin, širdisin (padarytos jos iš dgs. vietininko formų, pri- dėjus prie jų -n pagal vns. iliatyva). Tą pat būtų galima pasakyti ir dėl visų kitų linksniuojamųjų kalbos dalių vieti- ninko ir iliatyvo formų postpozicijų bei jų paplitimo. Kamienas. $ 5. Tarmėje (i)u ir priebalsinių kamienų daiktavardžių bėra tik liekanos. Į kitus kamienus pereina ir tam tikrų grupių i-kamieniai žodžiai. Dėsnin- gas daiktavardžių kamienų mišimas geriau išryškės „Linksniavimo“ skyriuje ($$ 11—16). Čia paminėsime tik atskirus žodžius, tarmėje turinčius kitą kamiengalio balsį, negu lk. Pvz.: a kamieno: vikas, dgs. naud. vikdm, gal. vikūs (: 1k. vikis); ia kamieno: klūmpis (: klumpé), reikalis ~ reikalys (: reikalas); o kamieno: kdima (: kaimas), krekla „gegnė“, dgs. naud. krėklam ~ krėklom, gal. kreklas ~ kreklas (: krėklas), métera (: moteris), riétkas ~ rietkos dgs. (: riet- kas): ė kamieno: abelčė ~ obelé (: obelis), gire ~ girė (: giria), įilė ~ ylė, dgs. naud. iilem ~ ylém, gal. iilas ~ yles (: Yla), palé ~ palė (: palė), skalė ~ skolė (: skola), Spirge ~ spirgé, dgs. naud. Spifgem ~ spirgém, gal. Spirgis ~ spirges (: spirgas), uskalé ~ užkalė, dgs. naud. wskalem ~ uzkalém, gal. uskalas ~ ūžkales (: ūž- kalas), voge ~ vogė (: vogis, -io). 2. Linksniavimas a kamienas § 6. Tarmės a-kamieniy daiktavardžių galūnės nuo lk. daugiausia skiriasi tik fonetiškai: vns. vard. [puod-, vaik-]|-as ~ [puod-, vaik-] -as, kilm. -a ~ -o, naud. -ai ~ -ui, gal. -u ~ -ą, in. -u (-ū) ~ -u (-ū), viet. -i (-i) ~ -e (-ė), šauksm. -i ~ -e; dgs. vard., šauksm. -ai (-ai) ~ -ai (-ai), kilm. -u (-ū) ~ -y (-ū), gal. -us || -as (-ūs|| -as) ~ -us (-ūs), in. -ais (-ais) ~ -ais (-ais). Vns. iliatyvo nekirčiuota galūnė visada tariama -an ~ -an (puodan), o kiréiuota — dvejopai: -as ir -an, pvz., miskan || mis- kan (dažnesnė, rodos, yra -an). Kai kurių a-kamienių daiktavardžių (daugiausia asmenvardžių) vns. šauksmi- ninko formos turi dalelytę -ai, pvz.: jonai ~ Jonai, pétrai ~ Pétrai; augūnai = Augiinai, juzénaj = Juzénai; bitinikai ~ bitinykai || bitiniki, tėvai || tévi. Daugia- skiemenių žodžių vns. šauksmininko formos gali ir visiškai neturėti galinio balsio ar dvibalsio, pvz.: dodbil, šūūiuk ~ šūniuk, uiitan ~ Ajitan (|| untūnai ~ Antanai). Dėl dgs. naudininko žr. § 2, dgs. vietininko ir iliatyvo — § 4. ia kamienas $ 7. Tarmėje ia-kamienių daiktavardžių vns. vardininko kirčiuota galūnė -is turi ilgą balsį (bralis ~ brolys „brolis“, kelis ~ kelys „kelias“, malis ~ molys „molis“, šmelis ~ smėlys, Zviris ~ žvyrys „Žvyras“), o nmekirčiuota — trumpą (briedis, peilis, žėdis). Be to, vns. vardininko galūnė -is fonetiškai atitinka ir lk. -ias, pvz.: švėčis ~ svėčias, vėjis ~ vėjas. Afrikatos rodo, kad šią galūnę turėjo ir jdučis „jautis“, mėdžis (|| mėdis). Tarmės vns. kilm. galūnė -e fonetiškai atitinka lk. -io (pvz., brdle ~ brolio), naud. -iį ~ -iui, gal. -i ~ -į (broli ~ brolį) ir -ią (Svéci ~ svėčią, vėji ~ vėją), in. 110 Sut (Fi) ~ -iu (-iū), il. -in (-in) ~ -in (-ifi); dgs. vard., šauksm. -ii (-ei) ~ -iai (-iai), kilm. -'u (-'d) ~ -iy (-iū), gal. -is (-is || -'ūs) ~ -ius (-iūs, pvz.: brolis ~ brélius, Sve- cis || švečūs ~ svecius), in. -iis (-eis) ~ -iais (-iais). Vns. vietininko galūnę lemia kirčio vieta: nekir€iuota galūnę turinčios formos baigiasi -ii ~ -yj €-yje (sūriį ~ sūryj, véjii ~ vėjyj), o kirčiuotą — balsiu -y (mali ~ moly „molyje“, šmeli ~ smély „smėlyje“). Dėl dgs. vietininko ir iliatyvo žr. § 4. Vns. šauksmininkas, turintis nekirčiuotą galūnę, baigiasi -i (briedi), o kirčiuotą — balsiu -y (arkli ~ arkly). Daugiaskiemenių ia-kamienių vns. šauksmininkas daZniau- siai turi galūnę -iy ~ -iau, pvz.: artėjių ~ artdjau, kasėjių = kasėjau, kreivarui- kiu ~ kreivaraūikiau || kreivarunki, vaikūpalaikių || vaikdpalaiki. Rečiau galūnę -iu gali turėti ir dviskiemeniai žodžiai, pvz.: jdučių || jduti, Svėčių || Sveti. Šalia dažnes- nės žodžio bralis vns. šauksm. formos brali kartais pasitaiko ir bralaū. Dėl dgs. naudininko žr. $ 2. o kamienas § 8. Daugumas tarmės 0-kamienių daiktavardžių linksnių galūnių yra tos pačios, kaip ir Ik. (skiriasi tik fonetiškai): vns. vard. [-/0v-] -a, [šak-] -a, kilm. -as (-0s) ~ -os (-6s), naud. -ai ~ -ai, gal. -u ~ -ą, il. -an (-6n) ~ -on (-on); dgs. vard., šauksm. -as ~ -os, kilm. -u (-ū) ~ ų (-§), gal. -as (-as) ~ -as (-as). Vns. įnagininkas nuo lk. skiriasi morfologiškai pakitusia galūne, plg. tarmės vns. .n. lévai, šakai. Galūnė -aį kildintina iš -uj ~ -ąj. Ši galūnė visiems (i)o-kamieniams vardažodžiams apibendrinta pagal moteriškosios giminės įvardžių vns. įnagininką, pvz.: amij ~ anąj || ana} „ana“, šitūj ~ šitąj || Sita} „šita“ (apie šias įvardžių formas dar žr. $ 42ir 15-tą išnašą). Ilgesnėmis (dvibalsinėmis) galūnėmis yra pakeistos ir visų kitų moteriškosios giminės linksniuojamųjų žodžių (taip pat ir kartais pasitaikančių o- bei ė-kamienių vyriškosios giminės daiktavardžių) vns. įnagininko paprastosios galūnės“, plg. §§ 9—12, 16c, 25, 26. Vns. vietininko galūnė yra sutrumpėjusi: -aj (-6i) ~ -oj (-6j). Dėl dgs. vietininko ir iliatyvo žr. $ 4. Vns. šauksmininkas greta formų su galūne -a kartais turi ir formas su -a. Pirmo- sios (pvz.: galva,'mefga) yra senesnės: jų galinis -a < -d, o antrosios (galva, merga) — atsiradusios pagal vns. vardininką. Dėl dgs. naudininko ir įnagininko žr. § 2. io kamienas § 9. io-kamieniy daiktavardžių galūnės yra tokios pat, kaip ir o-kamienių (žr. § 8), tiktai po j ar suminkštėjusio priebalsio tarmėje jos yra dar daugiau fonetiškai pakitusios. Ypač yra pakitusios nekirčiuotos galūnės, plg.: vns. vard. [sduj-]-e ~ [sduj-)-a, Įvaldž-]-ė ~ [valdž-)-ia, kilm. -es (-'ds) ~ -os (-ids), naud. -iį ~ -ai (-iai), gal. -i ~ -ą (-ią), in. -ii (-if) ~ -ąj (-iąj), viet. -iį (-'8į) ~ -oj (-i6j), il. -in (-"6n) ~ -on (-ion), šauksm. -i ~ -a(-ia); dgs. vard., šauksm. -es ~ -os (-ios), kilm. -u(-'ū) ~ -ų (-iįį), naud. ir in. -em (-'60m) ~ -om (-idm), gal. -is (-is) ~ -as (-ias), viet. -esi | 5 Tvirtapradės priegaidės ženklelis, rašomas kairėje balsės pusėje, rodo, kad tas balsis yra supriešakėjęs, o prieš jį einantis priebalsis suminkštėjęs. ¢ Plačiau apie tas tarmės vns. įnagininko formas žr. K. Morkūnas, Įvardžiuotinių būdvardžių iekanos rytų aukštaičių pietinėje tarmėje, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, serija A, t. 2(7), 1959, p. 198 tt. 111 -ese (-'Osi]-'0se) ~ -ose (-idse), il. -esin|-esna]-esnan (-'dOsin|-'Osna]-'ėsnan) ~ -osen |-osna|-osnan (-iosen|-idsna|-iėsnan). Poros io-kamienių daiktavardžių vns. vardininkas baigiasi -i <-i: marti, pati „žmona“. ; ė kamienas § 10. Daugumas tarmės ė-kamienių daiktavardžių galūnių yra tos pačios kilmės, kaip ir 1k.: vns. vard. [kdrv-] -e ~ art -ė, [kat-] Ėė [kat-] -ė, kilm. -es (-ės) ~ I-ės (-ės), naud. -iį ~ -ei, gal. -i ~ -ę, il. -in (-ėn) ~ -ėn (-ėn); dgs. vard., šauksm -es ~ -ės, kilm. -'ų (-'ū) ~ -ių (-iū), gal. -is (-is) ~ -es (-ės). Dėl vns. įnagininko galūnės -ii (-iį) žr. $ 8. Vns. vietininko galinis balsis yra nukritęs. Galūninio kirčiavimo formų dažnai nukrinta ir -į (~ -j), pvz.: pamiškė „pamiškėje“ > ukmergė „Ukmergėje“, ževė „„Žie- vėje“, bet sakoma (rečiau) ir su -i: pamiškėi, ževėi. Negalūninio kirčiavimo for- mų -į visada išlieka, pvz.: kdšiį ~ kėšėj, ūpiį ~ upéj, žėmiį ~ žėmėj. Dėl dgs. vie- tininko ir iliatyvo žr. $ 4. Seniausia vns. šauksmininko forma, reikia manyti, Yra su galiniu balsiu I, atsi- radusiu iš trumpojo -e, pvz.: kdrvi, kati, lapi. Forma su -e (-ė), pvz.: katė, karve, lape ~ lūpė, yra nauja, atsiradusi pagal vns. vardininka. Šalia kdti, katė kartais pasitaikanti forma kate, greičiausiai, yra kontaminacinė iš dviejų pirmųjų. Dėl dgs. naudininko ir įnagininko žr. $ 2. Daiktavardžio katė dgs. vardininko, naudininko ir įnagininko formos kartais vartojamos ir su i-kamienių galūnėmis: vard. katis ~ katys, naud., in. katim. Po sukietėjusio / ė-kamienių daiktavardžių galūnės, ypač nekirčiuotos, daugeliu atvejų visiškai sutapo su o-kamieniy galūnėmis, plg.: vns. vard. [sdul-] -a ~ [sdul-] -ė, [pel-] -& ~ [pel-] -ė, kilm. -as, -Ės, naud. -aj, gal. -u, in. -ai, -až, viet. -aj, -&i || -&, il. -an, -Ėn, šauksm. -a || -a, -a || -&; dgs. vard., šauksm. -as, kilm. -'u, -'iš, naud., in. -am,-ėm, gal. -as, -ės, viet. -asi|-ase, -Esi|-Ese, il. -asin|-asna(n), -Esin|-Esna(n). i kamienas § 11. i-kamienių galūnes geriausiai yra išlaikę moteriškosios giminės galūninio kirčiavimo žodžiai, plg.: vns. vard. [§iFd-] -is, kilm. -ies, gal. -i ~ -į, il. -in, šauksm. -ié; dgs. vard., šauksm. -is ~ -ys, kilm. [širdž-]-ū ~ [širdž-]-iū, naud. ir jn. -im (plg. § 2), gal. -is (|| širdis), viet. -isi ~ yse[-ise ~ -yse (plg. § 4), il. -isin ~ -Ysen| -isna(n) ~ -ysna (n) (plg. § 4). Vns. naudininkas dažniausiai turi io-kamieniy daiktavardžių galūnę: širdžiį ~ širdžiai. Senosios i-kamienių vns. naudininko galūnės -i ( <-ie <-ei) liekanų, rodos, turi rečiau pasitaikanti forma Šifdiį, o taip pat suprieveiksmėjęs a-kamienis žodis iiki galii „iki galo“. Galinis -į čia pridėtas pagal kitų (a, o, ė) kamienų naudininko galūnes, kurios baigiasi balsiu -i. Dėl vns. įnagininko galūnės -ij (širdžiį || SiFdif) žr. § 8. Vns. vietininko formos, turinčios kirtį ne galūnėje, baigiasi -ij, pvz.: ndsiį ~ nosyj, pdltii ~ paltyj, o kirčiuojamos galūnėje — -i, pvz.: aki ~ akj, pirti ~ pirty. $ 12. Moteriškosios giminės negalūninio kirčiavimo i-kamieniai daiktavardžiai linksniuojami visiškai taip pat, kaip negalūninio kirčiavimo ė-kamieniai daiktavar- džiai (§ 10), plg.: vns. vard., šauksm. [nds-]-e ~ [nds-]-é, kilm. -es, naud. -ii, gal. -i, 112 In. -iį, viet. -iį, il. -in; dgs. vard., šauksm. -es, kilm. -'u, naud., in. -em, gal. -is, viet. -esi|-ese, il. -esin|-esna(n). Taip, pavyzdžiui, linksniuojami daiktavardžiai: gaifte ~ gaisté (:lk. gaištis), iilte ~ ilté (: iltis), kdite ~ kdrté (: kartis), klūte ~ kliūtė (: kliūtis), kūlše ~ kūlšė (: kūlšis), kūge ~ kūgė (: kūgis), palte ~ paltė (: paltis), paslėpšne ~ paslėpsnė (: paslėpsnis), paZifite ~ pazinté (: pažintis), §vifte ~ svirtė (: svirtis), ūgne — ūgnė (: ugnis), uiikSte ~ afikštė (: ankštis), ūnte ~ dnté (: dntis). Šių daiktavardžių visų vienaskaitos linksnių, išskyrus vardininką, o taip pat daugiskaitos kilmininko ir-galininko galūnės su ė-kamienių (pvz., kdive ~ karvė) galūnėmis sutapo fonetiškai. Vėliau ir kitų linksnių — vns. ir dgs. vardininko, dgs. naudininko, įnagininko, vietininko, iliatyvo — galūnės buvo pakeistos „stipresnio“ ė kamieno galūnėmis. $ 13. Vyriškosios giminės i-kamieniai daiktavardžiai tarmėje. beveik visiškai perėję į ia-kamienius, plg.: vns. vard. [uiigl-]-is ~ [arigl-]-is, [vag-]-is, kilm. [urigl-]-e ~ [arigl-]-io, [vag-]-ies | [vag-l-e ~ [vag-l-io, naud. -ii ~ -iui, gal. -i ~-j, in. <0 ~ -iū, viet. -iį ~ -yj, -i ~ -P, il. -in, -in, šauksm. [vag-1-ié || -is; dgs. vard.. šauksm. [uAigl-}-ii ~ -iai, [vag-l-is ~ -ys || [vag-]-ei ~ -iai, kilm. -'u ~ -iy, -'ū ~ -iį, naud. -em ~ -iam, -'dm ~ -idm, gal. -'ūs | -is ~ -iūs, in. -iis ~ -iais, -eis ~ -iais, viet. -esi|-'uose (-ese) ~ -iuose, -"vosi|-"vose — -iudse (plg. § 4), il. -esin ~ -iuo- sen|-esna(n) ~ -iuosna (n), -'itosin ~ -itiosen|-ubsna(n) (plg. § 4). Vns. kilmininkas dažniausiai turi galūnę -e ~ -io, oO dgs. vardininkas — -ei (nekirčiuota -ij) ~ -iai. Tarméje vyriškosios giminės taip pat yra kirkšnis ~ kirkšnys „,kirkšnis“. (i)u kamienas $ 14. u-kamienių daiktavardžių galūnės daugiausia pakeistos a-kamienių galū- . nėmis. Išlaikytas u-kamienio galūnes turi tik atskiri linksniai. Vns. vardininko galūnė -us daugiausia yra išlikusi tiktai kirčiuota, pvz.: alūs, medūs, vidūs. Nekirčiuota -us dėl žodžio galo redukcijos dažniausiai tariama -as, "pvz.: sūnas ~ sūnūs; turgas — turgus. Rečiau ir -ūs > -ds : alas, vidas. Tas pat pasakytina ir dėl dgs. galininko, plg.: pelūs || pelės (reč.), pietas ~ pie- tūs. Atskirų u-kamienių žodžių vns. kilmininkas turi tiktai galūnę -aus, pvz.: alails, medaūs, vidaūs. Kiti daiktavardžiai šalia u-kamienių galūnės dažnai gali turėti ir a-kamienių galūnę, pvz.: letaiis ~ lietaūs || lieta ~ lieto, viršaūs || virša ~ viršo, Zmagaiis ~ žmogaūs | žmdėga ~ *mégo. Vns. naudininko galūnė -aj fonetiškai atitinka 1k. -wi (sunai ~ sūnui), vns. gal., kaip ir dgs. kilm., -u ~ -ų (sūnu ~ sūnų, sunū ~ sūnū), vns. il. -an (kirčiuota ir -un) ~ -un (turgan || turguni || turgan, vidun || vida). | Vns. įnagininkas dažniausiai turi a-kamienių galūnę -u (alu, lietu, medu, sūnu, žmogu), rečiau pasitaiko ir sutrumpėjusi u-kamieniy galūnė -um < -umi (aluri, medurū). Atskirų žodžių vns. vietininkas vartojamas tiktai su galūne -ai ~ -uj, pvz.: vidai, viršai. Kitų u-kamienių daiktavardžių vns. vietininkas daugiausia turi a-ka- mieniy galūnę -i (< *-en), pvz.: cukri ~ cukrė, duigi ~ dangė, turgi ~ turgė (reč. tur-gai). 8. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 113 Vns. šauksmininkas daugiausia išlaiko w-kamieniy galūnę -au (alaiū, sunai ~ sūnaū, žmagaii ~ žmogaii), bet kartais pasitaiko ir g-kamienių galūnė (pvz., Zmdgi ~ žmoge). Dgs. vardininkas ir šauksmininkas dažniausiai turi e-kamieniy galūnę -ai: letai ~ lietai, pelai, turgai, viršai. Rečiau pasitaiko išlaikyta (paprastai vyresnio- sios kartos atstovų) ir galūnė -us (-as) ~ -ūs, pvz.: pėlus (pélas) ~ pėlūs, piétus ~ pietiis. į Dgs. naudininkas ir įnagininkas pelūm, petūm ~ pietūm, sunūm ~ sūnūm yra u-kamienių dviskaitos formos, plg. $ 2. Tačiau šalia jų dažniau yra vartojamos a-kamienės formos: naud. peldm, sundm ~ sūndm, turgam (turgdm), viršaūm; in. pelais, sunais ~ sūnais, turgais (turgais), viršais. j Dgs. vietininko ir iliatyvo formos daugiausia padarytos pagal a-kamienius, pvz.: pehiosi|peliose, petuosi|petuose ~ pietuosė, viršuosi|viršuose; peluosin|peluosna(n), petuosin|petuosna(n). u-kamienių galūnes yra išlaikęs tiktai vienas kitas žodis, pvz.: pelusi (pelūsi), petusi; pelūsin, petusin. Pastarosios formos vartojamos labai retai ir tiktai senųjų tarmės atstovų. Dėl šių linksnių postpozicijos dar plg. $ 4. § 15. iu-kamienių daiktavardžių galūnės daugiausia yra sutapusios su ia-kamie- nių galūnėmis, plg.: vns. vard. [križ-]-is ~ [krpZ-]-ius, kilm. -e ~ -io, naud. -iį ~ -iui, gal. -i ~ -iy, in. -'u ~ -iu, viet. -ii ~ -iuj, il. -in ~ -iun, šauksm. -ių ~ -iau; dgs. vard., šauksm. -iį ~ -iai, kilm. -'u ~ -ių, naud. -em ~ -iam, gal. -is ~ -ius, in. -iis ~ -iais, viet. -esi ~ -iuose|-ese (-'uose) ~ -iuose, il. -esin ~ -iuosen|-esna(n) = -iuosna(n). : Priebalsiniai kamienai § 16. Kaip jau minéta (§§ 1, 5), tarméje priebalsiniy kamieny daiktavardZiai daugiausia turi kitų kamienų galūnes. Pagal dabartinį linksniavima šių daiktavardžių galima skirti kelias grupes. a) Žodžiai akmuė, raumuo linksniuojami beveik visai kaip a-kamieniai, plg. linksnių galūnes: vns. kilm. [ėkmen-]-a ~ [ūkmen-]-o, naud. -ai ~ -ui, gal. -u ~ -ą, in. -u, viet. -i ~ -ė,il. -afi ~ -afi, šauksm. -iė (šalia vardininko formos, pvz., akmud); dgs. vard., šauksm. -ai, kilm. -i4 ~ -§, naud. -dm, gal. -as ~ -us, in. -ais, viet. -uosi|-uo- -se, il. -uosin|-uosna(n) (plg. § 4). Neretai ir šių žodžių vns. vardininkas vartojamas su galūne -as ~ -as: akmenas, raimenas. b) Žodžio pemué ~ piemuo vienaskaitos formos daugiausia turi ie-kamieniu, o daugiskaitos — i-kamieniu daiktavardžių galūnes, plg.: vns. kilm. [piemen-]-e ~ -io, naud. -ii ~ -iui, gal. -i ~ -į, in. -'u ~ -iu, viet. -i ~ -y, il. -in, šauksm. -ié; dgs. vard., šauksm. -is ~ -ys, kilm. -ū ~ -Ą, naud., in. -im, gal. -is, viet. -isi/-ise ~ -jse, il. -isin ~ -ysen|-isna(n) ~ -ysna(n) (plg. § 4). Kaip pemudé linksniuojama: jezmué ~ juozmud „juosmuo“, lemué ~ liemud, ru- dub, skemué ~ skiemuo, stamué ~ stuomud, Selmuo, Suva (tik vns. kilm. šalia dažnesnės formos Sune ~ šūnio turi ir Sunies), tešmudė, vandud (senosios kartos tar- més atstovų: undud); tik dgs.: aSmenis ~ ūšmenys, méimenis ~ métmenys. Atskiri šios grupės žodžiai dar gali turėti ir a-kamieniy daiktavardžių galūnes, pvz.: vns. kilm. stuomena, tėšmena, naud. stuomenai, tėšmenai...; dgs. vard. stamenai, teš- menai; ašmenai, metmenai, naud. stamendm, teSmendm: meimendm... Greta vns. vardininko formos Selmud dar pasitaiko ir šėlmenas, šelmenis. 114 Išskyrus vns. vardininką, tokias pat galūnes kaip pemud turi ir dusitis ~ dantys „dantis“, debesis || debesis ~ debesys (tiesa, šalia dažnesnio dgs. kilm. debesū ~ debesij kartais sakoma ir debesū ~ debesiū). c) Buvę moteriškosios giminės priebalsinių kamienų daiktavardžiai dabar dau- giausia turi i-kamieniy galūnes, plg. žodžio sesud (|| sesuva) linksnių galūnes: vns, kilm. [seser-]-iés, naud. -iį ~ -iai, gal. -i ~ -į, in. -iį (plg. § 8), viet. -i ~ -7, il. -in, šauksm. -iė (greta vardininko formu); dgs. vard., šauksm. -is ~ -ys, kilm. -ū m -f, naud., in. -im, gal. -is, viet. -isi|-ise ~ -jse, il. -isin ~ -ysen|-isna(n) ~ -Ysna(n). Taip linksniuojami dar šie daiktavardžiai: duktė (vns. kilm. dukteries || duktės); ausis, dūris ~ durys (tik dgs.), pušis, šaknis, žusis ~ žąsis, žuvis. Visų jų dgs. kilmininkas prieš galūnę turi kietą kamiengalio priebalsį. 3. Kirčiavimas $ 17. Nekalbėdami apie bendruosius tarmės ir lietuvių literatūrinės kalbos daiktavardžių kirčiavimo dalykus, čia paminėsime tiktai tuos, kurie tarmę skiria nuo literatūrinės kalbos. 1. Pasitaiko, kad atskiri daiktavardžiai (dviskiemeniai ar daugiaskiemeniai) tarmėje kirčiuojami pagal kitą kirčiuotę, negu lk. Savo kirčiavimu gali skirtis ir vienos kitos priesagos visi (ar beveik visi) vediniai. Žemiau išvardijamos tos prie- sagos, o taip pat nurodomi dažniausiai vartojami atskiri skirtingo kirčiavimo žodžiai. a) Tarmėje pastovų kirtį turi: dviskiemeniai daiktavardžiai: grince~ grinčia (: 1k.” gryčia 2), guoba (: guoba 4), valgis || valgis 2 (: valgis 2); daugiaskiemeniai daiktavardžiai: bépratis, -e (: beprotis, -ė 2), bedarbis,-e (: be- darbis,-ė 2), bekėlnis,-e (: bekelnis, -ė2), beširdis,-e (: beširdis, -ė2), giltine (: giltinė 38), ketasirdis, -e (: kietasirdis, -ė 2), minkstasitdis -e (: minkstasirdis, -¢ 2), paiilgavéidis, -e (: pailgaveidis, -¢2), skėlinikas, -e ~ skėlinykas, -ė (: skolinifikas, -ė 2). b) Antrąja kirčiuote tarméje kiriuojami dviskiemeniai daiktavardžiai: drumz- las (; drumzlės 4), pusne ~ pūsnė (: pusnis 4), snūda ~ snūda (: sniida 4), ūšnęe ~ ūsnė (: usnis 4), žvaigžde (: žvaigždė 4). Antrosios kirčiuotės yra ir daugiaskiemeniai daiktavardžiai su priesaga -ite ~ -Jté, pvz.: avite, Sakite, viStite. Reikia pridurti, kad tos rūšies vedinių vns. jnaginin- kas ir dgs. galininkas kirtį daugiausia išlaiko galūnėje (jn. avitii, šakitii, viStitif: gal. avitis ~ avytés, Sakitis ~ Sakytés, vistitis ~ vištytės), nors, apskritai, tokiais atvejais jis atitraukiamas į priešpaskutinį ilgą skiemenį (plg. vns. įn. šlivai „slyva“, dgs. gal. slivas ~ slyvas). Antrąja kirčiuote kirčiuojamas ir dar vienas kitas daugiaskiemenis daiktavardis: garuiikšte ~ garaiiksté (: gardnkstis 1), pavafte (: pavarté 3%), uufitis ~ uzaitis, vns. kilm. uZunce ~ uzaicio (: ūžantis 1). c) Trečiosios kirfiuotés tarméje yra dviskiemeniai daiktavardžiai: bralis ~ brolys (: brolis 1), gurkšnis ~ gurksnys (: gurksnis 1), klanis ~ klonys (: klénis 1), kušnis ~ kąsnys (: kąsnis 1), malis ~ mols (:molis 1), Sdukstas (: šdukštas 1), * Literatūrinės kalbos kirčiavimu laikomas ,, Dabartinés lietuvių kalbos žodyno“ (Vilnius, 1954) ik 115 tiltas (: tiltas 1), Sauna 3 || Žduna 1 (: židuna 1), žintas ~ žėntas (: žėntas 1), Žvirb- lis ~ žvirblys (: žvirblis 1). Trečiąja kirčiuote kirčiuojami ir daugiaskiemeniai daiktavardžiai, padaryti su priesaga -iena : avižiena, dabiliena ~ dobiliena, kvetiena ~ kvietiena, mežiena ~ mieZiena, rugiena; aveliena „aviena“, kafrviena, kauliena ~ kiauliena, paukštiena, wiitiena ~ antiena, vištiena. Linksniuojant tuos daiktavardžius, kirtis šokinėja iš galūnės į priešpaskutinį skiemenį, plg.: Vienaskaita Daugiskaita V. rugiena, vištiena rugienas K. rugends, vistends * rugenų N. rugienaį, viStienai rugenom G. rugienu, viStienu rugienas In. rugienaj, viStienai rugeném Vt. rugendi, vistendi rugendsi[rugendse Il. rugendn, vistendn rugendsin|rugendsna(n) Išimtį sudaro dvejopai kirčiuojamas daiktavardis jautiena, būtent: jautena (pa- stovus kirtis) ir jautiena (kaip vi§tiena), ir visada pastovų kirtį priesagoje (kaip Ik.) turį blakštiena, menesiena ~ mėnesiena. Šios kirčiuotės taip pat yra daiktavardžiai, padaryti su priesaga -ejis, „ė -ėjys, -ė (vartojami šalia pastovaus kirčiavimo vedinių su -ėjas, -a), pvz.: pjevejis ~ piovėjys, rifikejé ~ rinkéjé, kilm. pjevėje, rinkejės:; dgs. vard. pjevejei, rinkėjes, kilm. fjevejū, rinkejū, naud. pjevejam, rinkejėm, gal. pjevėjis, rinkėjis... Trečiąja kirčiuote daugiausia kirčiuojami priesagos -iklé ~ -yklė vediniai, pvz.: baidiklė, ganiklė, šaudiklė, vetiklé ~ vėtyklė, kilm. baidiklės, ganiklės, šaudiklės, vetiklés; dgs. vard. baidiklas, gūniklas, šaudiklas, vėtiklas, kilm. baidiklū, ganiklū, Saudikli, vetiklū, naud. baidiklim, ganiklėm, šaudiklėm, vetiklėm, gal. baidiklas, gd- niklas, šaudiklas, vėtiklas. Tačiau antrosios kirčiuotės yra spaudiklas ~ spaudyk- lės „riešutų spaustukai“, kilm. spaudiklu, naud. spaudiklam, gal. spaudiklas ~ spaudyklės. Trečiosios kirčiuotės tarmėje yra ir atsikiri kiti daugiaskiemeniai daiktavardžiai, pvz.: trečiosios: akéces (: akécios 1), grebéstas (: grebéstas 2); ; trečiosios „a“: arš ketis ~ erškėtys (: erškėtis 2), preklaimis ~ prieklaimys (: prieklojimis 1), premetis (: priemėtis 1), prešvirnis ~ priesvirnys (: priesvirnis 1), pretemis || pritemis (: prietėmis 1); trečiosios „b“: dkatas ~ ūkuotas (: akūotas 1), ašaka (: ūšaka 1), balana (: ba- lana 2), balunda ~ balanda (: baldnda 1), batkatis ~ botkotjs (: botkotis 1), baudze- va (: baūdžiava 1), gabana ( : gūbana 1), ganeva (: ganiava 1), lap( a)kritis ~ lap(a)- kritys (: lapkritis 1), nugara (: nigara 1), paperis ~ popierys (: popierius 1), samana (: samana 1), untakis ~ antakys (: afitakis 1), uSkulnis ~ užkulnys (: ūžkulnis 1), užupis ~ užupys (: ūžupis 1), veskelis ~ vieskelys (: vieškelis 1). d) Ketvirtaja kirčiuote, skirtingai nuo Ik., tarméje kirčiuojami Sie dviskiemeniai daiktavardžiai: diris (: dūrys 2), gilė (: gilė 2), gifiklas (: gifiklas 2), grumtas (: grum- tas 2), krapas, (: krapas 2), kraušis ~ kriaušys (: kriaūšis 2), kulé ~ kūlė „javų kū- limo metas; kuliamieji javai“ (: kūlė 2), Idta (: lota 2), miestas (: miėstasį2), presmas 116 (: prėsmas 2), puta (: puta 2), raistas (: raistas 2), rūktas (:rūktas 2), Sklaiitas (: skliaii- tas 2), Sklipas (: skljpas 2), snukis ~ snukjps (: snūkis 2), sédas 4 || sédas 2 (: sé- das 2), sritas ~ srutos, sutras ~ sutros (:srutos, sutros 2), stumbas ~ stambas (: stambas 3), šernas (: šėrnas 3), urvas (: urvas 3), zilé ~ zylė (: zplé 1), žiūklas ~ Zeriklas (: Zénklas 3). 2. Minétinas ir dar vienas kitas tarmės daiktavardžių kirčiavimo savotiSkumas. a) Atskirų formu kirčio vieta gali būti pakitusi dėl kitų formų įtakos, dėl vadina- mojo koloninio kirčiavimo tendencijos. Pavyzdžiui, antrosios kirčiuotės daugiaskiemenių daiktavardžių vns. įnagininko ir dgs. galininko gana dažnai, kaip ir kitų linksnių, kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, plg.: vns. in. burbėklu ~ burbėkliu „burbekliū“, burbėklaį „burbeklė“, snaudėlu ~ snaudaliu „snaudaliū“, snaudėlai ,„snaudalė“, sausatii „,sausatė“, ukmef- gišku ~ ukmergiškiu „„ūkmergiškiū“, ukmergiškiį ,„ukmergiškė“ ; dgs. gal. burbėklis ~ burbėklius „„burbekliūs“, burbėklas ~ burbékles ,,burbeklés®, snaudalis ~ snaudū- lius „snaudaliūs“, snaudalas ~ snaudales „snaudalės“, sausdtis ~ sausūtes „,sausa- tes“, ukmergiškis ~ ukmergiškius „akmergiškiūs“, ukmergiškes „Wkmergiškės“. Dėl tos pačios priežasties šalia ašvijė ~ uošvija?, museika® dažniau netaisyklin- gai kirčiuojama ašvije, mušeika. b) Mažybinės ar maloninės reikšmės daiktavardžių vns. šauksmininko formos, netekusios galinio balsio ar dvibalsio, labai dažnai turi iš priesagos į pirmą skiemenį atkeltą kirtį, pvz.: dabiluk (: dabilūkas ~ dobiliūkas), katinuk (: katinūkas ~ ka- tiniūkas), katinel (: katinglis), stasul (: stašūlis ~ Stasiūlis), šūnel (: šunėlis), vaikuk (: vaikūkas ~ vaikiūkas), vaikeluk (: vaikelūkas ~ vaikeliūkas); gėgutii (: gegutite ~ gegutytė), lapui (: lapūte ~ lapūtė), maréui (: mar&ite ~ marčiūtė), materel (: ma- terėla ~ moterélé), séserii (: seserite ~ seserjté). Taip kirčiuojami ir atskiri papras- ti (ne mažybiniai) tikriniai vardai, pvz.: aūguštin (: augusStinas ~ Augustinas), uritan (: untanas ~ Antanas). Kirčio atkélimas į minėtų formų pirmąjį skiemenį kartais siejasi ir su tam tikru reikšmės skirtumu. Ką šaukiant iš toli, garsiai, dažniau vartojamos vns. šauksmininko formos su priesagoje išlaikytu kirčiu (katiūūk, katinėl(i): gegutii, lapif), o kalbant paprastai, kreipiantis į ką iš arti, — formos su kirčiuotu pirmuoju skiemeniu. 3. Tarmėje dar pasitaiko atskirų žodžių ar formų, kurie nuo Ik. skiriasi ne kirčio vieta, o priegaide. Pvz.: a) Literatūrinės kalbos žodžiai kaūkaspenis (1), lakštingala (1) tarmėje tariami: kaukašpenis (1), lakštingela (1). b) i-kamienių daiktavardžių dgs. įnagininko kirčiuota galūnė turi tvirtapradę priegaidę, pvz.: akim, ausim, pirtim, vitim ~ vytim. Vadinasi, šios formos yra vi- siškai sutapusios su dgs. naudininko formomis. Tam sutapimui atsirasti, greičiau- siai, įtakos turėjo (i)o-, ė-kamieniai žodžiai, kurių dgs. naudininko ir įnagininko formų kirčiuotų galūnių priegaidės supanašėjo dėsningai: naud. galvom, katém įn. galvėm, katém / ir Tarmėje šis žodis kirčiuojamas dvejaip: antrąja ir ketvirtąja kirčiuote, plg.: vns. kilm. asvijes ir asvijos, viet. ašvįjiį ir ašvijėį. ® Bendriniai ir tikriniai vardai su priesaga -eika tarméje kiriuojami antrąja kirčiuote. 10 Čia, kaip ir visame darbe, vidurinės priegaidės ženklu žymima tarmės supana$éjusios kirčiūuo- tų ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, uo tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės. naud., in. galvém, katém™. 117 BŪDVARDIS 1. Bendrosios pastabos Giminė. § 18. Tarmės būdvardžiai turi tris gimines: vyriškąją, moteriškąją ir bevardę. Vyriškosios giminės yra (i)a- ir u-kamieniai, o moteriškosios giminės (i)o- ir é-ka- mieniai būdvardžiai. Su bendrosios giminės daiktavardžiais gali būti vartojami kaip moteriškosios, taip ir vyriškosios giminės būdvardžiai. Tokiu atveju paprastai atsižvelgiama, apie ką kalbama: vyriškosios ar moteriškosios giminės asmenis, pvz.: jisai geras 2dpla „jisai didelis žioplys“, jisai gėras plūške (~ pliūškė) „jisai didelis pliuškis, plepys“ ana (=ji) gera ždpla, ana gera plūške. Būdvardžių bevardės giminės formos yra tos pačios, kaip ir 1k., t. y. sustabarėjęs vns, vardininkas ar galininkas, pvz.: visu? balta; par mumis ii rūdeni saūsa „pas mus ir rudenį sausa“; lauki žali ~ laukė žalia; Sitoi vietai gilū „šitoje vietoje gilu“; anam miški labai tūnku. Bevardės giminės neturi priesagų -(ut)inis, -i'kščis ~ =ykščias, -ivas ~ -yvas vediniai, o taip pat atskiri kiti būdvardžiai, pvz.: béras, -a, dvilas, -a ~ dvylas, -a, kalbus, -i, kūūpščis, -e ~ knitipscias, -ia, lundus, -i ~ lands, -i, pėščis, -e ~ pėsčias, -ia, šlūbas, -a, valgus, -i. Skaičius. § 19. Būdvardžiai turi vienaskaitą ir daugiskaitą. Kartu su daiktavar- džių dviskaitos formomis pasitaiko dar ir būdvardžių to paties skaičiaus formų, pvz.: du ger ū vežimū ataveZiu (~ atavežiau); du maž i vaikū būva (~ būvo). Tiktai būdvardžių dviskaitos formos yra labai retos — žymiai retesnės už daiktavardžių dviskaitos liekanas (apie jas žr. $ 2). Linksnis. $ 20. Būdvardžių šauksmininko linksnis vartojamas palyginti rečiau, kaip daiktavardžių. Paprastai šio linksnio formos sutampa su vardininko formomis, pvz.: vns. šauksm. bringus (-as) §vetéli (: vard. brūngus švetėlis ~ brangus sve- tėlis), gėras vaiki (: gėras vaikas), laukine katė (: laukine katė ~ laukinė katė), miela matinėla ~ miela motinėlė; dgs. šauksm. brūngus švetėliį (:vard. brūngus Svetélii brangūs svetėliai), geri vaikai (: geri vaikai), laukines kates (: laukines kates ~ laukinės katés), mielas matinélas (: mielas matinélas ~ mielos motinélés). Daugiaskiemeniy ia-kamieniy būdvardžių pasitaiko keleriopos vns. Sauksmi- ninko formos, pvz.: pirmutinis (kaip vard.), pirmu'ini, pirmutinių ~ pirmutiniau; Sveikésnis, Sveikésniu ~ sveikėsniau; šveikdusis ~ sveikiausias, šveikdusių ~ svei- kidusiau. Kamienas. $ 21. Tarmės būdvardžių kamienai yra tie patys, kaip ir Ik. Tačiau linksnių galūnes tam tikri būdvardžiai gali turėti dvejopas — šalia senųjų ir nau- jesnes, gautas iš kitų kamienų. Vadinasi, būdvardžių, kaip ir daiktavardžių, kamienai myšta. Visų pirma atskiri a- (mot. g. 0-) kamieniai būdvardžiai pereina į u- (mot. g. io-) kamienius. Tas reiškinys būdingas ir kitoms tarmėms. Pvz., daugelio tarmių, o taip pat dabartinės literatūrinės kalbos u- (mot. g. io-) kamieniai būdvardžiai ašt- rus, -i, biaurūs, -i, pigūs, -i, stiprūs, -i, švelnūs, -i ir kt. kai kuriose tarmėse ir senuo- 118 siuose raštuose dar tebėra a- (mot. g. 0-) kamieniai!!, Rytų aukštaičių pietinėje tar- mėje šių būdvardžių moteriškoji giminė turi io kamieno formas (pvz., bjauri, Bjaurės, © bjauidi....), o vyriškoji — paprastai dvejopas: a ir u kamienų linksnių formas, plg. biaurūs linksniavimą: Vienaskaita Daugiskaita V. bjaiiras, bjaurūs bjaūrus (bjaūras) K. bjaūra, bjauraiis bjaurii, bjaurū N. bjaurdm, bjauram bjauriem G. bjaūru bjaurūs (bjauras), bjauris In. Bbjaurū, bjaurū bjaurais, bjaureis Vt. bjauram, bjaurem bjaurvosi, bjaufiosi Il. bjauran, bjauren bjaurdbsin, bjaufuosin Šalia senesnių a-kamienių gana dažnai turi naujesnes u-kamienes formas ir būd- vardis lerigvas : lufigvas (džn.) || lungvūs (dgs. vard. lunigvi || luiigvus); tačiau dgs. galininkas, vietininkas ir iliatyvas visada turi tiktai a-kamienes formas (lungvus, lungvuiosi, lungviosin). Šio būdvardžio moteriškosios giminės taip pat yra dvejopos formos: o- ir io-kamienés (vns. vard. lungva, lungvi, kilm. lungvés, lungios...). LaipsniSkas atskirų a-kamieniy būdvardžių perėjimas į u-kamienius, greičiau- siai, davė pamatą ir priešingam kamienų mišimo procesui: tarmėje šalia senųjų u-ka- mienių būdvardžių formų pradėtos vartoti ir a-kamienés formos, plg. $ 24. Apie tam tikrų ė-kamienių būdvardžių perėjimą į (i)o-kamienius žr. $ 26. Laipsniavimas. $ 22. Tarmėje, kaip ir Ik., yra trys pagrindiniai būdvardžių laipsniai: nelyginamasis, aukštesnysis ir aukščiausiasis. Be šių, dar yra aukštėlesny- sis ir visų aukščiausiasis būdvardžių laipsnis. Pagal reiškiamos ypatybės kiekį būd- vardžių laipsniai eina šia tvarka: nelyginamasis, aukštėlesnysis, aukštesnysis, aukš- čiausiasis ir visų aukščiausiasis. Iš nelyginamojo laipsnio būdvardžių (dukštas, -d, baltas, -a) daromos aukštė- lesniojo, aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formos. Jų daryba, galima sakyti, tokia pati, kaip ir ik. Aukštėlesniojo laipsnio būdvardžiai daromi su priesaga -elešnis, -e ~ ėlesnis, -ė (aukštelėšnis, -e, baltelėšnis, -€), 0 aukštesniojo — su -eSnis, -e ~ esnis, -ė (aukš- tėšnis, -e, baltėšnis, -e). Aukščiausiojo laipsnio vyriškosios giminės formos yra: aukščdausis, baldusis ir t.t. Tokias pat formas turi kai kurios gretimos ir tolimesnės rytų aukštaičių tarmės (Siesikai, Taujėnai, Raguva, Truskava, Krekenava...). Tačiau, kaip rytų aukš- taičių pietinėje tarmėje, taip anose tarmėse, ir kitų žodžių galūnė -as po minkšto priebalsio yra virtusi -is (pvz., svėčias, vėjas > švėčis, vėjis). Vadinasi, ir aukščdusis, "1 Plg.: asztras SP I 14,5, DP 2735, dsztra SP II 8330, vns. kilm. dsztro SP II 108,,, mot. g. vns. gal. dszfrą DP 28,,, dgs. vard. asztri SP I 12215, II 1085, in. asztrdis DP 15553, asztromis SP 11 199,.; dgs. kilm. biauru SP 1 232,,, dgs. gal. biaurus SP 11 1704; pigas SP 11 62,, nepigas SP 11 232,,, dgs. vard. pigi SP I 314,, bev. g. piga SP I 27,5, 10745, priev. pigay SP 1249,,, pigai DK 1135, pigdi DP 4,,, 115;, 19:5; stipras SP 1 114,, vns. jn. stipru SP II 19, dgs. gal. stiprus SP 11 19,,, in. stiprays SP 11 227,,. priev. stipray SP 11 20,4; dgs. gal. szwelnus SP I 3213, in. szwelnays SP I 32,4; @stras, -a Miroslivas, Pilviškiai, biaiiras, -a Linkmenys (dar plg.: Lietuvių kalbos žodynas, t. 1, Vilnius, 1941, p. 275, 6ši; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 274 t.). 119 balčdusis, gerdusis, greičiausiai, fonetiškai atsirado iš aukščidusias, balCidu- sias, geriausias. Galima dar pridėti, kad pastarosios būdvardžių aukščiausiojo laips- nio formos yra vartojamos kitose rytų aukštaičių tarmėse (Utena, Dūsetos, Obė- liai...), išlaikančiose sveiką -ias, o taip pat rytų aukštaičių tarmės pamatu rašytuose senuosiuose raštuose (plg.: szwinczidusias AK 18,,, wiridusias AK 373,, aukščiausias ir didžiausias SP 1 45453, wiriausias SP 11 198,). Šio laipsnio moteriškosios giminės formos rytų aukštaičių pietinėje tarmėje yra: aukščause ~ aukščiausia, balčduse ~ balčidusia ir t.t. Visų aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai dažniausiai daromi, prie aukščiausiojo laipsnio būdvardžių pridedant įvardį pats, pati, pvz.: pac aukščausis ~ pats aukš- čidusias, pati aukščduse — pati aukščiausia. Vietoj pats kartais dar gali būti varto- jamas įvardžio kas kilmininkas, galininkas (reč.) ar įnagininkas, įvardžio visas dgs. kilmininkas ar dgs. galininkas su prielinksniu už, taip pat slaviškas nai, pvz.: ké (kū ~ ką, kud) gerausis, -e; visu (~ visūį) gerdusis,-e; už visūs gerdusis, už visos (~ už visas) gerduse; nai gerdusis, -e. Retai ta pačia reikšme sakoma: už visūs ge- rėšnis, už visas gerėšne. Laipsniuojami ir bevardės giminės būdvardžiai, pvz.: dukšta, aukštelaū ~ auks- tėliaū, aukščaiū ~ aukščiaū, aukščduse ~ aukščiausia, ké(kué) aukščduse ~ ko (kué) aukščidusia, visi aukščduse ~ visū aukščiausia, už vis aukščduse. Tam tikrą turimos ypatybės laipsnį dar gali reikšti ir su kai kuriomis kitomis priesagomis ar priešdėliais padaryti būdvardžiai, plg.: kepūre (~ kepūrė) mdi ma- Zoka (= per maža): naktis dabai tumsokas ~ nūktys dabaF tamsokos ( = tamsios, bet nelabai); jisai dabai apišveikis ( ~ apysveikis „dar ne visai sveikas, beveik sveikas“). Kaip ir Ik.,tarmėje yra būdvardžių, kurių reiškiamos ypatybės negali būti nei ma- žiau, nei daugiau; jie — nelaipsniuojami, pvz.: basas, -a, gelaZinis, -e ~ geležinis, -ė, pernikščis, -e ~ pernykščias, -ia „pernykštis, -ė“. Taip pat retai laipsniuojami būd- vardžiai, padaryti su -ėtas, -otas, -uotas ir kai kuriomis kitomis priesagomis. Tačiau su jais gali eiti tam tikri aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio prieveiksmiai, pvz.: dabėtas ~ duobėtas, Sakétas; daugaii (+ daugiaū), labjaū (+ labiaii) dabėtas, ša- kėtas; daugduse (~ daugiausia), labjduse (~ labidusia) dabėtas, šakėtas. 2. Linksniavimas a, ia kamienai § 23. a-, ia-kamienių būdvardžių galūnės: vns. vard. [bdlt-1-as ~ -as, [naiij-]-is ~ -as, kilm. -a, -e ~ -0, naud. -dm, gal. -u, -i ~ -ą, in. -u, -u, viet. -am, -em ~ --an, il. -an, -en ~ ai; dgs. vard. -i, kilm. <i ~ -§, naud. tem ~ -iém, gal. -us || -as ~ -us, -ūs || -is ~ -us, in. -ais, -eis ~ -ais, viet. -uosi | -uose, il. -vosin | -uosna(n) (plg. § 4). Daugiaskiemeniy ig-kamieniy būdvardžių vns. naudininkas šalia galūnės -em ~ -iam kartais dar turi pagal ia-kamienius daiktavardžius atsiradusią galūnę -ii ~ -iui, plg.: beržiniį pagalii ~ berZiniui pagaliui, geFdusii Svėčii ~ geridusiui svėčiui, kvetienii ragaisii ~ kvietiéniui ragaisiui, vilniSkii §vécii ~ vilniskiui svéciui. Tokio tipo vns. naudininkas pasitaiko ir senuosiuose raštuose, plg.: Nériy asz tam paskutiniui dit’ kaip ir taw DP 93,,_,,. 120 Aukščiausiojo laipsnio vns. galininko forma gefdusi gali būti fonetiškai atsira- dusi kaip iš geridusią, taip ir iš geridusį. Pastarąją galininko formą šalia vardininko geriausias vartoja kai kurios kitos rytų aukštaičių tarmės (plg. taip pat rytų aukš- taičių tarmės pamatu rašytų senųjų kalbos paminklų formas: szwinciausi AK 30,,, 8233, 983,, szwynčiausi SP 1 101;,, brungiausi SP II 25,5, 27,, 30,5). Šalia aukštesniojo laipsnio būdvardžių vns. iliatyvo formos gerešnini (plg. vns. gal. gerėšni ~ gerėsnį) dažniau vartojama forma gereSnen, greičiausiai, atsiradusi pagal naujen. Su -en ~ -ian daugiausia vartojamas ir priesagos -utinis vedinių vns. iliatyvas, pvz.: paskutinen, pirmutineri. Ar aukščiausiojo laipsnio būdvardžių vns. iliatyvo -in (plg. gefdusin) atsirado iš -in ar iš -ian, sunku pasakyti, kadangi neaiški ir vns. galininko pirminė forma. Dgs. vardininko galūnę -ii ~ -iai ir dgs. naudininko -em ~ -iam turi medinis, paskutinis ir kiti to tipo ia-kamieniai būdvardžiai. u kamienas § 24. Galūnės: vns. vard. [graž-] -us (|| -ds ~ us), kilm. -aiūs, naud. -'dm ~ -iam, gal. -u (-a) ~ -ų, in. -'ū ~ -iūr, viet. -em ~ -iam, il. -efi ~ -ian; dgs. vard. -us (-as) ~ -ūs, kilm. -'ū ~ -if, naud. -iém, gal. -'ūs (-is) ~ -iūs, in. -eis ~ -iais, viet. -"vosi | -'uose, il. -'itosin | -'itosna(n) (plg. § 4). Į u-kamienių būdvardžių linksniavimą braunasi a-kamieniy galūnės, plg. tarméje gana dažnai vartojamas formas: vns. kilm. brūnga ~ brango, garda ~ gdrdo, vns. naud. graždm, saldam, satam ~ sotdm, in. gražū, saldū, sétu, viet. gražarh, saldam, statarn, il. graZan, saldan, statan; dgs. kilm. gražū ~ grazij, saldū ~ saldū, satū ~ sotų, gal. gražūs (graZas), saldūs (saldds), in. graZais, saldais, viet. graZubosi, il. graZuosin, statuosin. Apie gretiminiy a-kamieniy formų atsiradimo priežastis Zr. § 21. 0, io kamienai § 25. o-, io-kamieniy būdvardžių pavyzdžiai: balta, naujé ~ nauja, gerduse ~ geridusia, graži. Šių būdvardžių galūnės yra tos patios, kaip o, io kamienų daikta- vardžių (plg. §§ 8.9). ; ė kamienas § 26. ė-kamienių būdvardžių pavyzdžiai: medine ~ medinė, gerėšne ~ gerės- nė. Šių būdvardžių galūnės daugiausia yra tos pačios, kaip ir ė-kamienių daiktavar- džių (plg. $ 10), tiktai aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio, o taip pat su priesaga -utiné padarytų būdvardžių atskiri linksniai šalia ė-kamienių gali turėti ir io-kamie- no formas, plg.: vns. kilm. gerešnės, gerelešnės, pirmutines || gerešnės, gerelesios, pirmutinės, viet. geresnéi, gerelesnéi, pirmutinii || gerešndi, gerelešndi, pirmutindi, il. gerešnėn, gerelešnėn, pirmutinin || gereSiion, gerele§iion, pirmutiién; dgs. naud. ir įn. gerešnėm, gerelešnėm, pirmutinem || gerešndm, gereleSiom, pirmutindm, viet. ge- rešnėsi, gerelešnėsi, pirmutinesi || gerešnėsi, gerelešnėsi, pirmutiidsi, il. gerešnėsin, gerelešnėsin, pirmutinesin || gereSiidsin, gerelešnėsin, pirmutinėsin. Atskirose rytų aukštaičių pietinės tarmės ploto vietose (pvz., Gelvonų apylinkėse) formos su io kamieno galūnėmis yra net dažniau vartojamos. - Prieš kamiengalio balsį sukietėjusį / turinčių ė-kamienių būdvardžių atskirų links- nių galūnės dėl fonetiškų pakitimų yra sutapusios su o-kamieniy būdvardžių galūnė- 121 mis, plg.: vns. vard. didela ~ didelė, naud. dideldi ~ dideléi, gal. didelu ~ didelę, in. didelai; dgs. vard. didelas ~ didelės, gal. didelas ~ dideles. Pagal tuos linksnius o-kamienių galūnės kartais pridedamos ir kitų linksnių formoms, plg.: vns. kilm. didelės || didelės ~ didelės, viet. dideldį || didelšį e-didelėj, il. didelon || didelen ~ di- delėn; dgs. naud., in. didelom || didelėm ~ didelėm, viet. didelėsį || didelesi ~ didelėsė, il. didelésin || didelésin ~ didelėsen. 3. Įvardžiuotinių būdvardžių liekanos $ 27. Rytų aukštaičių pietinės tarmės plotas įeina į tą Lietuvos dalį, kurioje įvardžiuotiniai būdvardžiai dabar beveik nevartojami. Jų funkcijas čia dažniausiai atlieka paprastieji būdvardžiai. Tarmėje kiek dažniau pasitaiko tiktai įvairių su- daiktavardėjusių, suprieveiksmėjusių įvardžiuotinių būdvardžių, plg. tikrinius vie- tų vardus: bindroje ~ Bendrėja Skominėlių, Vaitkūnų k. (Pabaisko apyl.) pievos, didžėje ~ Didžioja Knizlaukio k. (Vėprių apyl.), Slabadės, Ulščnykų, Vaitkūnų k. (Pabaisko apyl.) pievos, dubjėje ~ Dubidja Slabados, Vaitkūnų k. pievos, įilgėje ~ Ilgėja Minčiūkų k. (Mūsninkų apyl.) dirva, plačėje ~ Plačiėja Vaiteliškių k. (Krikš- tėnų apyl.) pieva, smailėji Kaimynéliy k. (Mūsninkų apyl.) dirva; didžeje bala ~ Didžioja bala Bagūžiškių k. (Krikštėnų apyl.), didžeje pieva ~ Didžioja pieva Santa- kid k. (Viesų apyl.), iilgieji alkaj ~ Ilgieji alkai Skominy k. (Pabaisko apyl.) rais- tas, įilgėje pieva ~ Ilgėja pieva Vindeikiai, platieji alkai ~ Platieji alkai Skominų k. raistas; (netaisyklingai padarytos formos) aukštėjes ~ Aukštojos Leščiūnų k. (Juk- nonių apyl.) dirva, platusieji Skersinii ~ Platusieji skersiniai Gailiūnų k. (Krikštė- nų apyl.) dirva. Apie kitus sudaiktavardėjusius, o taip pat suprieveiksmėjusius šios tarmės įvar- džiuotinius būdvardžius žr. „Lietuvos TSR MA Darbai“, serija A, 2(7), 1959, p. 191t. 4. Kirčiavimas § 28. a) Tarmės dviskiemenių būdvardžių kirčiavimas mažai skiriasi nuo Ik. Minėtinos tiktai šios smulkmenos: 1. Vieno kito būdvardžio kirčiavimas nesutampa su Ik., pvz., trečiąja kirčiuote kirčiuojamas tumsus, -i (: 1k. tamsūs, -i 4), ketvirtąja kirčiuote — kef'šas, -a (: kér- Sas, -a 3), širmas, -a (: širmas, -a 3). 2. Trečiosios kirCiuotés būdvardžio brangus, -i vns. vardininkas kirtį turi šakny- je. — brūngus, brūnigi, bev. g. bringu, — vadinasi, kaip diškus, diški, tūnkus ~ tdn- kus, tūūki ~ tdnki2. 3. Moteriškosios giminės, t.y. (iJ)o-kamienių būdvardžių vns. naudininko kir- čiuojama galūnė: baltdi, sausdi; saldžai ~ saldžiai, žalai ~ žaliai. Taip kirčiuojami ir tų kamienų trečiosios bei ketvirtosios kirčiuočių daugiaskiemeniai būdvardžiai, pvz.: alkandi, paiilgdi, purvindi, Svetimdi; nazuliigi ~ nuožulniai, panasdi ~ pana- Sidi. Daugiaskiemeniy būdvardžių kirčiavimo skirtumų nuo lk. pasitaiko kiek dau- giau. 2 py šių būdvardžių kirčiavimo plg. A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius, 1959, p. 50. 122 1. Būdvardžiai su priesagomis -onas, -ona; -i'vas ~ -yvas, -i'va ~ -yva tarmėje kirčiuojami trečiąja kirčiuote, pvz.: geltdnas, -a ~ geltonas, -a, raudėnas, -a ~ raudonas, -a; unkštivas, -a ~ ankstyvas, -a, velivas, są vėlyvas, -a; dgs. naud. geltaniem, geltanom, raudaniem, raudanom: unkstiviem, unkstivom, veliviem, veli- vom. Daugiausia taip kirčiuojami i ir priesagos -ingas, -inga vediniai, pvz.: smalingas, -a, geringa „ėringa“; dgs. naud. smalingiem, smalingom, geringdėm; dgs. gal. sma- lingus, smalingas, geringas. Atskiri priesagos -ingas, -inga biidvardZiai kirčiuojami keleriopai — trečiąja kirčiuote, kaip jau minėta, arba (rečiau) turi pastovų kirtį „ Priesagoje (kaip Ik.) ar šaknyje, pvz.: letingas, letinga || letingas, letinga || lietingas, lietinga; dgs. naud. letingiem, [Jetingom J letifigem, letingam || lietingem, lietingam; dgs. gal. letingus, letingas || lietingus, lietingas. Dvejopai kirčiuojami sudurtiniai būdvardžiai su priešdėliu prie-: jie arba turi pastovų kirtį priešdėlyje (kalp Ik.), arba kilnojamą iš galūnės į priešdėlį, pvz.: prie- duinis, -e, priekvaiiis, -e, priekuftis, -e || Predufnis, sė m priedurnys, -ė, prekvaišis, go priekvaisys, -é, prekurtis, «Biru priekurtys, -ė; dgs. naud. priedufnem ~ priedur- niam, priedurnėm || bredurūdm ~ priedurniam, preduingm ~ priedurném: dgs. gal. prieduinis ~ priedurnius, priedurnes. Trečiąja „a“ kirčiuote kirčiuojamas būdvardis mėlinas, -a ~ mėlynas, -a (mote-. riškosios g. vns. vardininko taip pat kirčiuojamas pirmasis skiemuo!), dgs. naud. meliniem, melinom, gal. mélinus, mélinas. 2. Aukštesniojo ir aukstélesniojo laipsnių būdvardžiai tarméje yra ketvirtosios kirčiuotės. Tos kirčiuotės dažniausiai yra ir būdvardžiai su priesaga -utinis, -utine : paskutinis, -e, pirmutinis, -e, vidutinis, -e; dgs. naud. paskutiniem, paskutinėm (dėl galūnės žr. $ 26), gal. paskutinūs, paskutinis. 3. Kitaip, negu Ik., kirčiuojami atskiri priesagos -inis, -ine būdvardžiai. Pvz., tarmėje pastovų kirtį turi miltinis, -e (: 1k. miltinis, -ė, 2), mésinis, -e (: mésinis, -é 2), vuosinis, -e (: uosinis, -ė 2). Dvejaip kirčiuojami aglinis, -e ~ eglinis, -ė, alksni- nis, -e, befžinis, -e — antrąja kirčiuote (kaip Ik.) ir pastoviu kirčiu (aglinis, -e, alks- ninis, -e, bérZinis, -e). SKAITVARDIS 1. Kiekiniai skaitvardziai Pagrindiniai § 29. Tarmės pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai savo daryba daugiausia ne- siskiria nuo tos pat rūšies lk. skaitvardžių. Atskiri ar tam tikrų grupių (sakysim, „11“ = 19%) skaitvardžiai kiek pakitę tiktai fonetiškai, plg.: ; vienas, viena . du, dvi . tris ~ tris . keturi, kétres < kéturios . pifiki ~ penki, pinkes ~ peiikios . šeši, šėšes ~ šėšios . saptini < septyni, saptines < septynios . aštuoni, aštuones ~ aštūonios 0d Or Un 42 I D m 123 9. devini ~ devyni, devines ~ devynios 10. désims, dešimtis 11. venublka < vienuolika 20. dvidesims 21. dvidesims vienas, dvidesims viena 30. friždešims ~ trisdešims 40. kėtreždešims < kėturiasdešims 100. šimtas 1000. tukstuitis ~ tūkstantis. Šalia kiekinių skaitvardžių saptineždešims „70“, aštuoneždešims „80“...; tūks- |. tuntis šimtas, tūkstuntis dū šimtai, tūkstuntis dū šimtai pinkeždešims... dažnai (ypač vyresniosios kartos tarmės atstovų) ta pačia reikšme sakoma: saptinež dėšimtis (< septynios dėšimtys), atuone2 dėšimtis...; vemiolka šimtu (~ šimtų), dvilka šimtu, dvilka šimtu ii piūkeždešims... Plg.: man jai saptine2ž dėšimtis šeši mėtai; us kafvi taddj makėje aštandlka deviidlka šimtu; jisai be dvidešims keturū šimtu nepardioda. $ 30. Skaitvardis vienas'® linksniuojamas kaip a-, 0 viena kaip o-kamieniai būd- vardžiai (§§ 23, 25). Skaitvardžio di, dvi kilmininko, naudininko ir įnagininko formos yra tos pačios kaip vyriškajai, taip ir moteriškajai giminei: kilm. dvejū ~ dviejį arba dvié, naud. ir in. dviem. Vyriškosios giminės vietininkas dvejubsi|dvejubse ~ dviejuosė, il. dve- - jaiosin ~ dviejiosen|dvejuosna(n) ~ dviejūosna(n), moteriškosios giminės viet. dve- jėsi]dvejose ~ dviejosė, il. dvejosin ~ dviejosen|dvejosna(n) ~ dviejésna(n) (plg. § 4). Taip pat, kaip du, dvi, linksniuojami ir abū, abi. Tiktai vardininkg ir galininka beturi abiidu, abidvi — kiti linksniai nevartojami. Skaitvardžio fris atskiras vyriškosios ir moteriškosios giminės formas turi vieti- ninkas ir iliatyvas: viet. frijuosi|frijuose, trijdsi|trijėse, il. frijuosin|trijuosna(n), frijésin|irijosna(n). Kitų linksnių formos giminės neskiria: kilm. trijū ~ trijų, naud. ir in. frim ~ trim, gal. iris. Skaitvardzio keturi galūnės yra tos pačios, kaip ir ia-kamieniy būdvardžių (pvz., naujas, § 23), o kėtres ~ kėturios — kaip io-kamienių būdvardžių (pvz., nauja, § 25) daugiskaitos formų. Be moteriškosios giminės vardininko formos, balsio u po priebalsio f paprastai neturi ir galininko forma: kėtris ~ kėturias. Su moteriš- kosios giminės galininku yra sutapęs ir vyriškosios giminės galininkas kėtris. Tačiau jo galūnė -is tarmėje gali būti fonetiškai atsiradusi kaip iš -is, taip ir iš -ius. Šio linksnio forma két(u)fus pasitaiko Čičbiškio, Mūsninkų apylinkėse ir kitur tarmės ploto rytiniame pakraštyje. Ją taip pat turi ir gretimos rytų aukštaičių tarmės, po suminkštė- jusio priebalsio (ar j) išlaikančios sveiką -us (Kurkliai, Lyduokiai, Žėlva, Molėtai Giedraičiai...). Kaimynai Kaišiadorių apylinkių vidurio aukštaičiai (pvz., Žasliai) šį galininką turi su -is, nors atskirose vietose (pvz., Palomenė) šalia jo dar pasitaiko ir forma su -ius. Galima dar pridėti, kad galūnė -is būdinga ir K. Širvydo raštams, 13 Kaip Ik. (plg. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, p. 938), taip ir tarméje viens, a dar gali būti vartojamas būdvardžio ar įvardžio reikšme, pvz.: likai? viena ki (= kaip) pirštas; su tud vaiki dabaf. vienas vargas; venais mėtais būva labai unkštivas pavasaris; jiė ki gaidžei vienas pres kitu šakinėji; més įiž viėna būkana (= kėpalo) dypnas nevalgem. 124 plg: pinkis SP 1 2525,, septinis SP I 140,, šalia elnius SP I 141, erszkiécius Sp II 16353. Kaip keturi, kétres linksniuojami ir pifiki, pifikes; šeši, šėšes; saptini, saptines; aštuoni, aštuones; devini, devines. Skaitvardis dėšims nelinksniuojamas. Linksniuojamoji jo forma dešimtis (kiek dažniau vartojama tiktai vyresniosios kartos tarmės atstovų) turi tas pačias galūnes, kaip ir i-kamieniai daiktavardžiai (plg. $ 11), tiktai greta daugiskaitos kilmininko dešimčū ~ dešimčių pasitaiko ir dešimtū ~ dešimtį. Skaitvardžiai venuolka — devindlka turi vienaskaitos linksnius. Jų galūnės yra tos pačios, kaip ir o-kamieniy daiktavardžių (§ 8), tiktai galininkas turi trumpą -a, t. y. sutampa su vardininku. | Skaitvardis šimtas linksniuojamas kaip a-kamieniai daiktavardžiai ($ 6), o tiks- - tunitis daugiausia (o jaunesniosios kartos atstovų visada) — kaip ia-kamieniai daik- tavardžiai ($ 7). Senoji karta jį kartais dar vartoja ir su ė-kamienių daiktavardžių galūnėmis, plg.: vns. vard. tukstuiite ~ tūkstantė, vns. kilm., dgs. vard. tikstuiites ~ tūkstantės, dgs. naud. ir in. tiukstufitem ~ tūkstantėm. Tokios formos, greičiausiai, yra atsiradusios vietoj senesnių moteriškosios giminės i-kamienių formų (plg. moteriš- kosios giminės i-kamienių daiktavardžių perėjimą į ė-kamienius — $ 12), Sudurtiniai skaitvardžiai dvidešims — devineždešims nelinksniuojami. Samplai- kinių skaitvardžių (sudarytų iš kelių žodžių) linksniuojami visi žodžiai, pvz.: vard. du tūkstunčii tris šimtai devini, kilm. dvejū tikstuidu trijū šimtu devinū ir t. t. Dauginiai $ 31. Pirmiausia minėtini tokios pačios darybos dauginiai skaitvardžiai, kaip ir „Ik.: veneri ~ vieneri, vieneres ~ vienerios; abeji, dbejes ~ abejos; dveji, dvėjes ~ dvėjos; treji, trėjes ~ trėjos; ketveri, kéiveres ~ kėtverios; piiikeri, piūkexes ~ peiikerios. .. devineri ~ devyneri, devineres ~ devynerios. Su priesaga -er- kartais sakoma ir dvejeri, dvéjeres ~ dvéjerios; irejeri, iréjeres ~ tréjerios. Greta dauginiy skaitvardziy, turinčių priesagą -er-, tarmėje dar vartojami tos pačios reikšmės skaitvardžiai su priesaga -el-: veneli ~ vieneli, vieneles ~ vienelios, pinkeli, pinkeles ~ pefikelios; šešeli, šėšeles ~ šėšelios; saptineli < septyneli, sapti- neles < septynelios; astaneli ~ astuoneli, aštuoneles ~ aštūonelios; devineli ~ de- vyneli, devineles ~ devynelios. Salia moteriškosios giminės vardininko formų vieneres, vieneles, galininko vie- neris ~ vienerias, vienelis ~ vienelias dar pasitaiko formos su Sakniniu -e-: vard. véneres ~ vénerios, véneles ~ vénelios, gal. véneris ~ vénerias, vénelis ~ vénelias. Pastarosios, greičiausiai, atsiradusios pagal dvéjes ar dvéjeres, kéiveres (vard.); dvéjeris ~ dvéjerias, kéiveris ~ kétverias (gal.). Dauginiai skaitvardžiai vartojami su daugiskaitiniais daiktavardZiais, pvz.: dvéjes (dvéjeres, dvéjeles) dūris, kéiveres Sakes, devineri (devineli) métaj. Linksniuojami dauginiai skaitvardžiai kaip pagrindinis skaitvardis keturi, kétres (§ 30). Vyriškosios giminės galininko galūnė daugiausia yra -is (dvejis, irejis), tik arčiau rytinės tarmės ribos pasitaiko ir -us (dvejūs, frejūs). Šalia moteriškosios 125 giminės dauginio skaitvardžio frėjes naudininko ir įnagininko formos frejėm kartais sakoma ir frijėm, pvz.: frijdėm pirstinem neuštėks Sulu; su irijom kėlnem. Pastaroji forma, greičiausiai , yra kontaminacinis perdirbinys iš frejom ir frim. Kuopiniai § 32. Tarmės knopiniy skaitvardZiy daryba tokia pati, kaip Ik.: dvéjetas, fré- jetas, kéivertas, pinketas ~ peiiketas, devinetas ~ devynetas. Šios rūšies skaitvardžiai gali būti vartojami ir su vyriškosios ir su moteriškosios giminės daiktavardžiais, pvz.: frėjetas arklū, kéivertas paisu; pinketas kar- bu, šėšetas kaiilu. Kuopiniai skaitvardžiai turi vienaskaitos linksnius. Jų galūnės daugiausia tos pačios, kaip ir a-kamienių daiktavardžių ($ 6), tiktai vardininkas ir galininkas kar- tais gali turėti dar ir galūnę -a, pvz.: pinketa pafršu lūaksta, frėjeta kdivu ganasi; kéiverta arklū pardave, aštuo neta vištu lape nūneše. Šios formos (kaip ir vienuo- lika — devyniolika) laikytinos bevardės giminės vardininko-galininko liekanomis. Trupmeniniai $ 33. Tokio tipo trupmeniniai skaitvardžiai, kaip Ik. viena trečioji, trys aštun- tosios, tarmėje nevartojami; vietoj jų sakoma: ( vienas) trėčdalis, ( vienas) ketvir- tadalis, du pinktadalii ~ dū penktadaliai, tris aStuntadalii ~ trys aStuntddaliai ir t.t: Šios rūšies skaitvardžiai turi tiktai vyriškosios giminės formas; jų sudurtiniai sandai frėčdalis, ketvirtadalis ir kt. linksniuojami kaip ia-kamieniai daiktavardžiai (8 7). Trupmeninio skaitvardžio reikšme vartojamas ir Žodis puse ~ pūsė (linksniuo- jamas kaip ė-kamieniai daiktavardžiai, $ 10). Skaitvardžiai pusufitra ~ pusaiitro, puštrėče ~ pustrėčio, pušketvišta ~ pusket= vifto.... yra kaitomi giminėmis, bet nelinksniuojami; jų vartojamos tik kilmininko ‘formos, pvz.: puSiréce maiša ~ pustrėčio maišo, puštrečos luntés ~ pustrečios lentos. 2. Kelintiniai skaitvardžiai § 34. Tarmės kelintinių skaitvardžių daryba iš esmės nesiskiria nuo Ik., plg.: pirmas, -a; ufitras, -a ~ antras, -a; irėčis, -ė ~ trėčias, -ia; ketvirtas, -a; devintas, -a; dešimtas, -a; dvidešimtas, -a; dvidešim(s) pirmas, -a. Tiktai kelintiniai skaitvar- džiai nuo „11“ iki ,,19“ tarmėje gali turėti dvejopas formas — šalia venublktas, -a, dvilktas, -a vyresniosios kartos tarmės atstovų gana dažnai dar yra vartojama ir venalikis, -e ~ vienuolikis, -ė, dvilikis, -e ~ dvylikis, -ė ir t. t. § 35. Skaitvardžio pirmas linksniai turi tas pačias galūnes, kaip a-kamieniai, o pirma — kaip o-kamieniai būdvardžiai (§§ 23, 25). Taip pat linksniuojami ir kiti a-, o-kamieniai kelintiniai skaitvardžiai. Skaitvardžiai frėčis, venalikis, dvilikis... linksniuojami kaip ia-kamieniai ($ 23), fre¢é — kaip io-kamieniai ($ 25) ir venalike, dvilike — kaip ė-kamieniai (§ 26) būd- vardžiai. Kaip tam tikri ia-kamieniai būdvardžiai, taip ir skaitvardžiai venalikis, dvilikis ir kt. šalia vns. naudininko būdvardinės galūnės (venalikem ~ vienuolikiam, dvilikem ~ dvylikiam) kartais turi ir daiktavardinę (venalikii ~ vienuolikiui, dvi- likii ~ dvylikiui). | 126 Kelintiniy samplaikinių skaitvardžių linksniuojamas tik paskutinis žodis, pvz.: vns. vard. tūkstunitis devini šimtai pifiktas, kilm. tūkstunitis devini šimtai pinkta... dgs. vard. tukstuiitis devini šimtai keturelikii mėtai, in. tukstuitis devini šimtai keturelikiis métais. 3. Kirčiavimas § 36. Svarbesnės tarmės skaitvardziy kirčiavimo skirtybés nuo lk. yra tokios: a) Kiekinių pagrindinių: 1. Ritmiškai skaičiuojant, skaitvardžių ,,4“ — ,,6“ gali būti kirčiuojamas pirma- sis skiemuo: kėturi, pinki, šėši. 2. Skaitvardžio viena vns. naudininko forma kirtį turi galūnėje: vendi ~ viendi (plg. $ 28a). 3. Skaitvardžio fris naudininko ir įnagininko formų priegaidė yra tvirtapradė: trim (plg. § 17,3). ; 4. Skaitvardžio dešimtis atskirų linksnių formos greta galūninio kirčio kartais (rečiau) gali turėti ir šakninį, pvz.: vns. vard. dešimtis || dėšimtis, kilm. dešimties || dėšimtes. 5. Skaitvardžio šimtas daugiskaitos formos kirtį turi šaknyje, jeigu jos eina po kito skaitvardžio, pvz.: du šimtai, dvilka šimtu ~ dvyl(i)ka šimtų, irim šimtam, dviem šimtais, bet: šimtai jū tindi skraida; tu jo šimtais nepapirksi. b) Dauginių: Greta galūnėje kirčiuojamų vardininko formų saptineri, saptineli, aštaneri, aštaneli, devineri, devineli vartojamos formos, turinčios kirtį priesagoje: saptineri, saptineli, aštuoneri, aštuoneli, devineri, devineli. Formos su šiuo kirčiu atsiradusios pagal saptini, aštuoni, devini, kur kirtis iš trumpos galūnės atitrauktas dėsningai. c) Kelintinių: 1. pirmas, -a vns. įnagininko ir dgs. galininko formų dažniausiai kirčiuojama galūnė: pirmū, pirmai; pirmūs, pirmas. Tų formų galūnė pradėta kirčiuoti dėl kitų kelintinių skaitvardžių analogijos, pvz., witras, -a ~ antras, -a — vns. in. untrū, untrai; dgs. gal. untrūs, untrės. Moteriškosios giminės skaitvardžių pirma — dešimta, dvidešimta — devinež- dešimta vns. naudininkas kirtį turi galūnėje, pvz.: pirmdi, ketvirtai, dvidešimtai..., kaip ir o-kamieniy būdvardžių tas pats linksnis ($ 28 a). 2. venalikis, -e — devinelikis, -e ~ devyniolikis, -ė kirčiuojami antrąja kirčiuote (vemiolktas, -a... turi pastovų kirtį, kaip 1k.). ĮVARDIS 1. Bendrosios pastabos § 37. Daugumas tarmės įvardžių yra tie patys, kaip ir 1k., tik kai kurie kiek pa- kitę fonetiškai, morfologiškai, atskirų įvardžių pakitusi reikšmė, vienas kitas yra patekęs iš slavų kalbų. Pvz.: I. Asmeniniai: as, ta, jisai™ || dns „jis“, ana „ji“, més, jūs ~ jūs, jié || ane ~ anie, jos || dnas ~ anos. * Trumpoji forma jis visiškai nevartojama. Su dalelyte -ai, kuri savo paZymimaja, tvirtinamaja reikšmę tarméje yra praradusi, vartojami ir atskiri kiti įvardžiai (plg. toliau). 127 2. Sangrąžinis savi ~ savė. 3. Savybiniai: mdna ~ mano, tava ~ tavo, sūva ~ savo. 4. Parodomieji: ands, andi<andgji'® „ana“, šitas, šitai ~ šitoj „šita“, tas || tasai, toi „ta“, toks || taksai ~ toksai, téke ~ tokia, Sitaks ~ šitoks || Sitaksai ~ Sitoksai, Sitake ~ šitokia, tas pac ~ tas pats, toi pati, pac tas, pati téi, toks pac, taksai pat, toke pati (pat). 5. Klausiamieji-santykiniai: kas, koks | kaksai ~ koksai, koke, katras, katroi, kuris, kuroi (retas), keli, -es ~ -ios, keliftas, -a, keleri, -es, kané „kieno“. 6. Neapibrėžiamieji: kas, koks || kaksai, koke, katras, -6i, keli, -es, keldlka < keliolika, kėletas, bet kas, bet koks | bet kaksai, bet koke, bet katras, bet katréi, katras-ne-katras, katroj-ne-katrdi, kai kas, kažna kas, kažna katras, kazna koks (kaksai), šis tas, Soks toks || šeksai taksai ~ šioksai toksai, Soke, toke, kitas, kitaj ~ kitoj, kas kita, vienas kitas, viena kita, kitoks, -e, kitoniskas, -a, visas, -a, viskas, visoks, -e, niekas, ni joks, -e ,,né joks, -ia“, ni koks (kaksai), -e „nė koks, -ia“. Vietoj kiekvienas, -a daugiausia vartojami slaviškos kilmės įvardžiai kdžnas, -a, žėdnas, -a. 7. Pažymimasis pdc, pati. 2. Linksniavimas Negimininiai įvardžiai § 38. as, tu; savi. Vienaskaita Daugiskaita V. as, tu més, jūs K. mani, tavi, savi mūsu, jūsu N. man, tau, sau mūm, jūm G. mani, tavi, savi mumis, jumis Įn. manim, tavim, savim mum, jum Vt. mani, tavi, savi mumisi/mumise; jumisi|/jumise Be trumpesnių formu as, tu, vns. vardininkas kartais dar turi ilgesnes: asen, ase- nai; tujen, tujenai. Jas daugiausia vartoja tik vyresnioji karta. Vns. kilmininko ir galininko formos tarmėje daugiausia yra vienodos: mani ~ manė, tavi ~ tavg, savi ~ savę. Šalia mani, tavi, savi retkarčiais pasitaiko vns. galininko formos mani, tavi, savi. Jos gali būti senesniųjų formų manė, tavė, savė liekanos (tarmėje -é>-i), tačiau šių įvardžių vns. galininkas su -i pasitaiko ir tose rytinėse lietuvių tarmėse, kurios išlaiko sveiką senąjį -ė (pvz., apie Tverečių), taip pat tarmėse, kuriose senovinis -en > -e (Palomenė, Žasliai ir kitur). Dėl to vns. galinin- ko formų su -i kilmė yra neaiški!*. Dgs. kilmininkas daugiausia yra mūsu ~ mūsų, jūsu ~ jūsų (šios formos vartoja- mos ir kaip savybiniai įvardžiai). Kartais dar pasitaiko vns. kilmininko pavyzdžiu '5 Atskirų moteriškosios giminės įvardžių paprastosios vns. vardininko ir įnagininko formos yra pakeistos sutrumpėjusiomis įvardžiuotinėmis formomis (apie jas plačiau žr. ,,Lietuvos TSR MA Darbai“, serija A, 2(7), 1959, p. 195 tt.). Šalia paprastųjų sutrumpėjusias įvardžiuotines formas kartais turi ir vyriškosios giminės dgs. vardininkas, pvz.: anįeį, kafriei, Sitjel, tiel. Tačiau šios formos pasitaiko ne visame tarmės plote — jos daugiausia vartojamos tiktai Čičbiškio ir Mūs- ninkų apylinkėse. 16 Plg, J. Otrebski, Gramatyka języka litewskiego, t. 3, Warszava, 1956, p. 137; Z. Zinke- vičius, Lietuvių dialektologija, p. 299. 128 padarytos formos mumi ~ mumė, jumi ~ jumė (plg.: jisai mumi neprase; įiš jumi atéje un mumis „iš jūsų atėjo pas mus“). Kaip dgs. naudininkas, dažniausiai toks pat yra ir dgs. įnagininkas (plg.: neik su mum; su jum nėr ko Šnekėt). Rečiau pasitaiko dgs. įnagininkas mumirh, jumim (plg.: su mumim ana nėšneka; aš su jumim néfu važudt). ; Dgs. galininkas dažniausiai yra mumis, jumis; retesnės galininko formos mumi, jumi. ; § 39. Kiti negimininiai įvardžiai turi tik vienaskaitą. Jų galūnės daugiausia tos pačios, kaip ir atitinkamų Ik. įvardžių, tiktai atskirų linksnių kiek skiriasi fonetiš- kai, plg.: ; kas, niekas, šis tas kė, nieka, š6 td kam, niekam, Sam tam kū, nieku, ši tū kué || kviom, nieku, Šud tué || Siom tviom FQZARS Kilmininkas dar turi klausiamaja, santykine ir neZymimaja reikšme vartojamą forma kané, pvz.: kané šitai kepiire ? kano padéta, tas ji pasiiins; nemétik akmenū — da kané lingu jismusi. Forma kand, greičiausiai, atsiradusi iš kend < kiend, t. y. iš įvardžio kienas (dabar pasitaikančio tik rytinėse lietuvių tarmėse, pvz., Lazūnuose, Gervėčiuose, Zieteloje) vns. kilmininko. Šalia galininko ši tii pasitaiko ir Šū ni (plg.: dave $i ti pasogas), kur §i, matyt, atsirado pagal antrąjį sandą (rū). Vns. įnagininkas kuom (< kuomi), Šuom tuom (< šiuomi tuomi), kaip ir gimininių įvardžių to linksnio formos su -m, daugiau vartojamos vyresniosios kartos atstovų. Vietininko formas pavaduoja prieveiksmiai: kuf, niekur, ši ti „Šen ten“. Įvardis keldika linksniuojamas kaip skaitvardis vemuolka (§ 30). Gimininiai įvardžiai a kamienas § 40. a-kamienių įvardžių, pvz.: ands, šitas, visas, daugelis linksnių galūnių yra tos pačios, kaip ir a-kamienių būdvardžių (§ 23); skiriasi tik vienu kitu atveju. Kai kurių įvardžių vns. įnagininkas turi trejopas galūnes: -u, -uo ir -uom, plg.: anti, anué, amiom; katrū, katruo, katruom; šitū, Situd, šituom. Senesniąsias galūnes -u0 arba -uom (<-uomi) turi dar tas: tud, tuom. Dažniausiai vartojamos šių įvardžių formos su -uo; su -uom labiau yra būdingos vyresniosios kartos atstovams, o su -u visiškai retai bepasitaiko. Kitų a-kamienių įvardžių vns. įnagininko galūnė visada yra -u (<-uo), pvz.: kitū, kitonišku, kėžnu, kelintū, visū. Įvardžiai anas, katras, šitas, tas turi senesniąsias dgs. vardininko ir galininko galūnes: vard. anié, kairié, šitiė, tié; gal. amos, katrubos, šituos, tbs. Kitų a-kamie- nių įvardžių šių linksnių galūnės yra sutrumpéjusios: vard. kiti, kitoniski, kėžni, kelinti; gal. kitūs, kitoniškus, kdėžnus, kelintūs. 9. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 129 ia kamienas $ 41. ia-kamieniai įvardžiai, pvz.: jisai, kėks (kaksai), linksniuojami panašiai kaip ir to pat kamieno būdvardžiai (§ 23). Tiktai šie įvardžiai beveik visada turi išlaikę senesniąsias vns. įnagininko, dgs. vardininko ir galininko galūnes, pvz.: vns. in. jud || juom, kakué || kakuom, dgs. vard. jiė, kakiė, dgs. gal. juos, kak os. Šalia asmeninio įvardžio vns. vardininko formos jisai ta pačia reikšme labai dažnai vartojamas įvardis dns (< nas), o greta dgs. vardininko jiė — dne ~ anie arba (rečiau) dnis ~ anys. ; Įvardžiai keli, keleri turi tik daugiskaitos linksnius, kurių galūnės visiškai tos pat, kaip ir būdvardžio naujas galūnės ($ 23). Nuo kitų ia-kamienių savo linksniavimu kiek skiriasi įvardis pac ~ pats. Atskiri šio įvardžio linksniai turi išlaikytas i-kamieniy galūnes, plg.: vns. kilm. paties, gal. pati ~ pati, dgs. vard. patis ~ patys. Kitų linksnių galūnės yra ia-kamieniy. Šio ka- mieno galūnę dažnai turi ir vns. kilmininkas: pace ~ pūčio. Šalia vns. galininko pati kartais pasitaiko ir pdči (plg.: pdči did?dusi darbu padarem; jisai un paci karali būva nuvėjis „jis pas patį karalių buvo nuėjęs“). Šios formos ¢ yra atsiradus pagal kitus linksnius, dėsningai turinčius afrikatą ¢. Įvardžio pac vns. įnagininko ir dgs. galininko galūnės yra sutrumpėjusios: Vns. in. pačūr, dgs. gal. pačūs || pačis ~ pačiūs. o kamienas § 42. Daugumas o-kamieniy įvardžių turi tas pačias galūnes, kaip ir šio kamieno būdvardžiai ($ 25). Kai kurių įvardžių vietoj vns. vardininko paprastųjų formų, kaip jau minėta (plg. 15-tą išnašą), dažniausiai vartojamos sutrumpėjusios įvardžiuotinės formos (pvz.: andi, katréj, Sitai...). Vns. įnagininkas visada turi ilgesniasias (ivardZiuotines) galūnes, pvz.: ani ~ andj || andj, Siti ~ šitąj || Sitaj, visal. | Įvardžiai ana, katra, Sita šalia dgs. galininko formų su -as ~ -as turi dar formas su -uos: ands, katrios, Situs. Įvardžio ta vartojama tiktai forma tubs. Dgs. galinin- kas su -uos yra atsiradęs pagal vyriškosios giminės (a-, ia-kamienes) formas. io kamienas § 43. io-kamieniy įvardžių galūnės yra tos pačios, kaip ir o-kamieniy, tiktai eidamos po sumink§téjusiy priebalsių daugiau yra pakitusios fonetiškai, pvz.: vns. gal. paci (<pūčiu) ~ paciq, šitaki ~ šitokią, vns. In. kakūi ~ kokiąj || kakiį, pačiį „pačia“, dgs. gal. pačis ~ pačias, šitakis ~ šitokias. Vietoj 1k. dgs. galininko formų jas, kokias, kurias, šias, tokias tarmėje visada vartojama juos, kakubos, kurios, Subs, takuos. Vietoj Ik. vns. vardininko formos ji tarmėje, galima sakyti, visada vartojama and, o šalia dgs. vardininko jės — labai dažnai ir danas ~ anos. Įvardžiai kėles ~ kėlios, kéleres ~ kėlerios turi tik daugiskaitos linksnius, 130 3. Kirčiavimas § 44. Svarbesnieji tarmės įvardžių kirčiavimo skirtumai nuo lk. yra tokie: a) Įvardis šitas, šitai kirčiuojamas taip pat, kaip kitas, -a (kitai), visas, -a, t. y. kaip ketvirtosios kirčiuotės dviskiemeniai būdvardžiai (gėras, -a). b) Įvardžiai kéks (kaksai), kéke ~ kokia, šėks (šeksai), Soke ~ šiokia, tėks (taksai), toke ~ tokia yra galūninio kirčiavimo (kirtį šaknyje turi tik vns. vard. kėks, šėks, toks, dgs. vard. kdkes || kakės, šdkes, tėkes || takės). ¢) Nepastovų kirtį turinčių įvardžių moteriškosios giminės vns. naudininko formos visada kirčiuojamos galūnėje, pvz.: kelintdi, pačdi (plg. būdvardžių kirčia- vimą, $ 28). VEIKSMAŽODIS 1. Bendrosios pastabos Nuosakos, laikai, skaičiai, asmenys. $ 45. Veiksmažodžių yra keturios nuošakos: tiesioginė, tariamoji, liepiamoji ir leidžiamoji. Tiesioginė nuosaka turi keturis laikus: esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį. Veiksmažodžių skaičiai yra du: vienaskaita ir daugiskaita; dviskaitos nėra. Visų nuosakų ir laikų dgs. 1 asmens formos tarmėje paprastai baigiasi -m, o 2 asmens -7. Šiose formose po -m ir -f balsis -e- ~ -ė- išlaikytas tik prieš sangrąžos dalelytę, pvz.: nėšames ~ nėšamės, nėšates ~ nėšatės. Dėl būsimojo laiko dgs. 1 ir 2 asm. -e plg. $ 55. Vienaskaitos ir daugiskaitos trečiasis asmuo visada turi vienodas formas. Atskirų veiksmažodžių vartojama tik 3 asmens forma. Tai vadinamieji beasme- niai veiksmažodžiai, pvz.: sdpa, sapėje ~ sopéjo, sapėdava, sapės, sapėtu; sėkasi, sėkesi ~ sėkėsi...; toptelaje ~ toptelėjo. Tačiau tam tikruose posakiuose pasitaiko ir šių veiksmažodžių liepiamosios nuosakos 2 asmuo, pvz.: fir ufisisapėk tu man teip „ir įsisopėk tu man taip“; jir pašnik tu mdi teip gražei. Sangrąžiniai veiksmažodžiai. $ 46. Veiksmažodžiai be priešdėlių sangrąžos dalelytę -s(i) visada turi žodžio gale. Sveiką ją (-si) dažniau išlaiko tiktai esamojo, būtojo kartinio, būtojo dažninio laiko ir tariamosios nuosakos 3 asmuo, pvz.: mdtasi ~ madtosi, nėšasi, praiisisi ~ praūsiasi, šluojisi ~ šluojasi; matesi ~ matési, nėšesi ~ nésési, praiisesi ~ praiisési, šlavesi ~ šlūvėsi; matidavasi ~ matydavosi, néZdavasi ~ nėšdavosi, praiizdavasi ~ praiisdavosi, šluodavasi ~ Shiodavosi; matitusi ~ matytųsi, néstusi, praiistusi, Shiotusi. Tačiau šios formos taip pat neretai vartojamos ir be -i. Tada sutrumpéjusios sangraZos dalelytės -s daugiausia išlieka minkštas, pvz.: mdtas, nésas, praiisiS; mates, nėšes, praiiseS; matidavas, néidavas, praiizdavas; matitus, néstus, praiistus (tiesa, pasakoma ir mdtas, nésas...). Kitų formų galūnėje sangraZos dalelytė visada yra sutrumpėjusi, pvz.: matitis ~ matytis, nėštis, praūštis (-s minkštumas nelabai ryškus); nesuos, nesies, néSames ~ nėšamės, néfates ~ nésates; neSaiis, nešeis nésemes ~ nésémeés, nésetes ~ nėšėtės; nézdavays, nėždavais...; nešuos, nesies...; néSkis, néSkimes ~ nėškimės; néstums. PrieSdéliniy veiksmažodžių sangraZos dalelytė visada yra tarp priešdėlio ir šak- nies. Nesutrumpėjusi ji (-si-) išlieka šiais atvejais: 1) būdama kirčiuota, pvz.: apsijeme ~ apsiėmė, nusiprause ~ nusiprausė, par- siveža, pasisukem ~ pasisukėme, pasisukei ~ pasisukėte; jį 131 2) būdama prieš šaknį, prasidedančią priebalsiais s, § z, Z, 0 taip pat dažniau- siai ir č, dž, pvz.: pasišvėikint, pėrsišvert; apsisvarit, pėrsišaldii ~ pėrsišaldyti; pasi- zulifit, uAsizufSi „įsizarsti“:; apsiZefki, susižindt; nusidudet ~ nusicidudéti, susi- Čiupk; apsidžaūks, pasidždui (rečiau : suSédupk ~ susicidupk, paždžaui ~ pasidžiduti); 3) būdama po priešdėlių įiš- — iš-, už-, o labai dažnai ir po at-, pvz.: įisidilint ~ išsidilinti, iisimdudii ~ išsimaudyti, įisivaikščei ~ išsivdikščioti; usidėki ~ užsi- dėgti, usinarėi ~ užsinorėti, usiprašit ~ užsiprašyti; acidūsa ~ atsidūso, acikoset ~ atsikdséti, aciminf ~ atsimiiiti (rečiau: acdisa, ackéset, aémint). Kitais atvėjais po priešdėlio sangraZos dalelytė daugiausia yra sutrumpėjusi: -si->-s- (prieš skardųjį priebalsį -z-), pvz.: abždėgintf < apsidėginti, apšvilki < apsi- vilkti, nuspraūši <nusipraiisti, pastaisii < pasitaisyti, parsvarit < parsivaryti, pérs- nešt < pérsinesti, suždėt < susidėti. Šių veiksmažodžių formos su nesutrumpėjusia sangrąžos dalelyte (apsidégint, apsivilki... ) pasitaiko rečiau. Bendratis. $ 47. Tarmėje daugiausia vartojama sutrumpėjusi forma, turinti gale minkštą -t, pvz.: aif ~ eiti, bui ~ būti, matit ~ matyti, narėt ~ norėti, suki, važuof. Ilgesnės bendraties formos su galiniu -i ar -e ~ -ie pasitaiko retai, pvz.: gauti, gdute. Vyresniosios kartos atstovai, be minėtų formų, kartais dar vartoja bendratį su dalelyte -nai, pvz.: aitenai ~ eitienai, dirptenai ~ dirbtienai, narétenaj ~ norétienai, važuotenai. Sangrąžinių veiksmažodžių bendratis visada baigiasi -fis, pvz.: nėštis, pirktis, sūktis, vitis ~ vytis. Siekinys. $ 48. Kai kurioms kitoms rytų aukštaičių tarmėms taip būdingas siekinys aprašomojoje tarmėje, galima sakyti, nepasitaiko — girdėtas tik vienas pa- vyzdys: més būdavo vagdutu važuojim ~ més būdavo uogdutų važiūojame (Jačiėnys, Pabaisko apyl.). Vietoj jo vartojama bendratis, pvz.: visi įišėje (~ išėjo) rugū pjauti; jisai važuoji (~ važiūoja) Siena vėši. 2. Asmenavimas Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas § 49. Esamojo laiko formas pagal kamiengalio balsį galima suskirstyti į keturias grupes: a-kamienes, ia-kamienes, i-kamienes ir o-kamienes. Asmenų galūnės yra tos patios, kaip ir Ik. esamojo laiko formu; tarmėje kai kurios jų yra pakitusios tik fo- netiškai, plg.: Vienaskaita Daugiskaita a kamienas 1. sukū, sukuos sūkam, sūkames 2.+- suki, sukies sukaf, sukates suka, sukas(i) ia kamienas 1. kelū, kelios kėlim, kėlimes keli, kelies kélii, kélites 3. kéli, kélis(i) 132 i kamienas 1. turū, turuos tūrim, tūrimes s "0 . 2. turi, turies tūrit, tūrites 3. tūri, tūris(i) o kamienas 1. rodau, rodaus rodam, rodames rodai, rédais rodat, rodates 3. roda, rodas(i) § 50. Tarmės esamojo laiko kamienų daryba iš esmės nesiskiria nuo Ik. Miné- tinas tiktai vienas kitas dalykas. a) Veiksmažodžio buf ~ biiti vartojama bent po kelias kiekvieno asmens formas, būtent: vns. 1 asm. būnu, asū, asmū, 2 asm. buni, asi, 3 asm. buna, busta, iir(a), asti; dgs. 1 asm. būnam, asam, 2 asm. bunai, asai. Tiesa, tos formos kartais kiek skiriasi savo vartosena: formomis asū, asmū, asi, iir(a), asti, asam, dsai reiškiamas asmens buvimas kalbamuoju momentu, o formomis bunu, buni, buna, būsta, būnam, būnai — dažniausiai griežtai neapibrėžtu laiku. Formos su šaknimi as- ~ es- yra atematinio asmenavimo liekanos. Tačiau tik vns. 2 asm. (asi ~ esi) ir 3 asm. (ašti ~ ėsti) turi išlaikytas to asmenavimo galūnes. Kitų asmenų formos yra kontaminacinés, gavusios tematinių (a-kamieniy) veiksma- žodžių galūnes!", b) Tarmės ia-kamienių veiksmažodžių formos yra visiškai sutapusios su i-ka- mienémis. To sutapimo priežastis — kamiengalio a (po suminkštinto priebalsio) išvirtimas i. Taigi formos kėli, kėlisi; kėlim, kėlimes; kėlit, kėlites yra fonetiškai išriedėjusios iš kėlia, kėliasi; kėliame, kėliamės; kėliate, kėliatės. Tarmėje ia-kamienės yra ir veiksmažodžių girdėt, lidéi ~ lydėti, sedžši ~ sėdėti, židėi ~ žydėti esamojo laiko formos; tai rodo tų formų turima afrikata: 3 asm. giPdži(si), lidži, sėdži, židži, dgs. 1 asm. giPdžim, lidžim, sėdžim, židžim, 2 asm. gifdzii, lidžit, sėdžit, židžit. Tiktai keletą kartų girdėta esamojo laiko 3 asm. forma rddze(s) ~ rédzia(s) „rodo(si)“ (rédZe neteisingas knigas Juknėnys, Čiobiškio apyl.; rodžes, neprisi- menu takū Leščiūnai, Gėlvonų apyl.). c) Veiksmažodžių su priesaga -auf esamojo laiko kamienga lio priebalsis gali būti J arba n, pvz.: : abaldui ~ obuoliduti — abalduju, vns. 2 ir 3 asm. abalduji, abaldujim, abaldujii || abaldunu, abalduni, abalduna, abaldunam, abaldunai; baddui — badduju, vns. 2 ir 3 asm. badaduji... | baddunu, badduni, badduna...; dūsauti ~ diisauti — dusauju, vns. 2 ir 3 asm. dusauji... || dusaunu, dusauni, dusauna...; mainikdui — mainikduju, vns. 2 ir 3 asm. mainikauji. .. || mainikdunu, mainikduni, mainikduna...; paSardui — pasarduju, vns. 2 ir 3 asm. paSarduji... || pasardunu, paSarduni, paSarduna...; sva- Čdui ~ svociduti — svalduju, vns. 2 ir 3 asm. svalduji... || svačdunu, svaéduni, sva- Fauna. 7 Atematinio asmenavimo liekanų tarmėje labai maža. Be veiksmažo džio būti formų, dažnai dar yra vartojamas tiktai 3 asm. niešti ~ niėžti. 133 Kiek dažnesnės, rodos, yra formos su kamiengalio priebalsiu j. Tačiau atskirų veiksmažodžių labiau linkstama vartoti (bent atskirose tarmės ploto vietose) esamąjį laiką ir su priebalsiu n, pvz.: gribdui ~ grybduti — gribdunu, gribduni, gri- bduna; vagdui ~ uogduti — vagdunu, vagduni, vagduna; žuvdui — Zuvdunu, žuvduni, žuvauna (Kulniškiai, Pabaisko apyl.). | Kamiengalyje j daugiausia turi tie esamojo laiko veiksmažodžiai, kurių prieš priesagos dvibalsį au yra priebalsis n, pvz.: berndui — bernduju, bernduji (vns. 2 ir 3 asm.), berndujim, berndujit; šendut ~ šienduti — šenduju, šenduji, šendujim, Se- ndujit; tingindut ~ tinginiduti — tinginduju, tifginduji, tingiūdujim, tingindujif. Pirminių veiksmažodžių su šaknies dvibalsiu au (be priebalsio prieš bendraties galūnę) esamojo laiko kamiengalis visada turi n, pvz.: bldui — bldunu, blduni, blauna; grdui — grdunu, grduni, grduna; plaui — plaunu, plduni, plauna; rdui — raunu, rduni, rduna. d) Gretimines esamojo laiko formas turi pirminiai veiksmažodžiai su šaknies balsiu ū (be priebalsio prieš bendraties galūnę). Tų veiksmažodžių esamojo laiko kamiengalyje gali būti priebalsiai st, m, v, pvz.: d%if ~ džiūti — džūsta, džūna, džūva; grit ~ griūti — grusta, grūna, gšrūva; klii ~ kliūti — klūsta, klūna, klūva; put ~ pūti — pūsta, puna, pūva; uf ~ žūti „galą gauti; dingti, prapulti; žvejoti, žuvauti“ — žūsta, žūna, žūva. Dažniausiai vartojamos formos su -st-, rečiausiai — su -y-. : Pirminiai veiksmažodžiai su Sakniniu « kartais turi dvejopas esamojo laiko formas: su priesaga -st- ir su intarpu -n- (prieš b, p — -m-), pvz.: bluki — blūksta, blufika; dūpi ~ dūbti — dūpsta, dumba; klūpi — klūpsta, klumpa; kūri ~ kiūrti — kūrsta, kuina < *kiufira; smūkt — smūksta, smuiika. Abi formos yra beveik vienodo dažnumo. Bendratys dūki ~ dūkti, rūki ~ rūgti, shiki ~ slūgti kartais tariamos ir su trum- pu u: dūkt, rūkt, slūkt. Tų veiksmažodžių esamasis laikas šalia formų su priesaga -st- (diksta, rūksta, slūksta) rečiau turi ir formas su intarpu -»- (duiika, rufiga, sluiiga). Dvejopas esamojo laiko formas — su priesaga -st- ir intarpu -n- — kartais turi ir atskiri veiksmažodžiai su kitais šaknies balsiais (a, e, i), pvz.: nukdpi ~ nukabti — nukapsta, nukamba; šlapi — (pa)šlapsta, šlampa; glépi ~ glébti — (su)glėpsta, (su)glemba; (pra)šmėki ~ (pra)smėgti — (pra)šmėksta, (pra)smeiiga; dripi ~ dribti — (su)dripsta, (su)drimba; (ab)gi§i ~ (ap)gizti — (ab)gista, (ab)gifiza, ifft ~ irti — jirsta, jifna (<*ifra) | ifra ~ yra; lpi „klijuotis“ — lipsta, limpa; pliki — pliksta, plifika; visi || visi ~ vysti — vista, vifita; žili — Zilsta, žilna< *žiūila Vienų veiksmažodžių (nukdapi, šlapi, glépi, smékf, dripi, lipi) dažnesnė yra forma su intarpu -n-, kitų (įirf, pliki, visi, #ilf) — abi formos vienodo dažnumo. VeiksmaZo- džio gi§i dažniau vartojama pirmoji forma. e) Dvejopas esamojo laiko formas kartais turi veiksmažodis šulif ~ siūlyti: Suliju, šūliji (vns. 2 ir 3 asm.), Sulijim, šūlijit ir Sūlau, šūlaį, Sila, šūlam, šūlai. Daž- nesnės ir senesnės (vartojamos vyresniosios kartos) yra pirmosios, t. y. formos su priesaga -ij-. Veiksmažodžio peléi ~ peléti vartojamos 3 asmens formos pelėji ir péli; klajė -*- klojėti 3 asm. forma yra klajėji (Ik. klėji). L 134 Būtasis kartinis laikas § 51. Būtojo kartinio laiko formas pagal kamiengalio balsį galima suskirstyti į(i)o- ir é-kamienes. Jų galūnės nuo Ik. būtojo kartinio laiko galūnių skiriasi tiktai fonetiškai, plg.: Vienaskaita Daugiskaita o kamienas I. dirbau, dirbaus dirbam, dirbames 2. dirbai, dirbais dirbat, dirbates 3. dirba, dirbas(i) io kamienas l. stėjių, stojius stojem, stėjemes 2. stojii, stėjiis stėjet, stdjetes 3. stėje, stėjes(i) ė kamienas l. vedžaūi, vedžais vėdem, védemes vedei, vedeis vėdei, védetes 3. véde, vėdes(i) D § 52. Po sukietėjusio / ė-kamienių veiksmažodžių gulf, kali, kuli, malt, pili, pūli, vėli, žėli ir kt. būtojo kartinio laiko galūnės, išskyrus vienaskaitos pirmąjį asme- nį, fonetiškai sutapo su o-kamieniy formų galūnėmis. Pagal kitus asmenis prie o- kamienių buvo priderintas ir vns. 1 asmuo. Dėl to šios grupės veiksmažodžiai dabar asmenuojami visiškai taip pat, kaip ir o-kamieniai, plg.: Vienaskaita Daugiskaita I. kalai, kėlau kalam, kėlam 2. kalai, kélaj kalai, kélai 3. kala, kéla § 53. Butajame kartiniame laike é-kamieniai yra dar šie (Ik. o-kamieniai) veiks- mazodZiai: kisi, knisi, lipi, lūpi, risi, ri§i, skusi, suki, sipi, sui ~ siūti, plg.: vns. I asm. lipaii, 2 asm. lipei, 3 asm. lipe ~ lipé; dgs. 1 asm. lipem ~ lipéme, 2 asm. lipei ~ lipéte. Veiksmažodis šūlif ~ siūlyti turi dvejopas būtojo kartinio (kaip ir esamojo, § 50e) laiko formas: šūlijių, šūlijiį, Silije, šūlijem, šūlijei ir Sūliu, Sulii, Sule, šūlem, Sulef. Dažniau vartojamos, ypač vyresniosios kartos, formos su priesaga -ij-. Veiksmažodžio reikėf su neiginiu ne- vartojamos dvi 3 asmens formos: ilgesnė nereikėje ~ nereikėjo ir trumpesnė — néreike ~ nėreikė (pvz., néreike tdu su jud Šnekėt), kuri, greičiausiai, yra atsiradusi pagal prireike ~ prireikė. Butasis dažninis laikas $ 54. Tarmės būtasis dažninis laikas padaromas taip pat, kaip ir Ik., pvz.: Vienaskaita Daugiskaita 1. dirbdavau, dirbdavaus dirbdavam, dirbdavames 2. dirbdavai, dirbdavajs | dirbdavai, dirbdavates 3. dirbdava, dirbdavas(i) 135 Būsimasis laikas § 55. Tarmės būsimojo laiko veiksmažodžių galūnės dažniausiai yra tos pačios, kaip ir Ik., tik dgs. 1 ir 2 asmuo kartais turi dvejopas formas, plg.: Vienaskaita Daugiskaita 1. nešū, nešuos nėšim || nėšme, nėšimes || nėšmes s ~ ri Swe Fi 2. neši, neSies nésit || néSte, nėšites || nėštes 3. nés, nėšis Dgs. 1 asmens formos aišme ~ eisme, būšme ~ biisme, dirpšme ~ dirbsme, nėšme, vėšme, dgs. 2 asm. aište ~ eiste, būšte ~ būste, dirpšte ~ dirbste, nėšte vėšte yra retesnės, jos vartojamos tik vyrsesniosios kartos žmonių. Veiksmažodžių darii ~ daryti, sakit ~ sakyti ir kitų to tipo 3 asm. galūnėje balsis i sutrumpéjes, pvz.: daris, sakis (: 1k. darys, sakys). Tariamoji nuosaka $ 56. Tariamosios nuosakos formos padaromos iš bendraties kamieno ir asmenų galūnių. Vns. 1 asm. formos daugiausia vartojamos su -če ~ -čia (pvz.: aiče, gaiice, pirkče, Zindée), rečiau — tiktai su-č (aič, gaiié, pirkč, Zindé) arba su -čių ~ -čiau (aičių, gaūčių, pirkčiu, žindėčių). Sangrąžinės formos dažniausiai yra su -čes ~ -Ččias (pvz.: bafčes, pirk- Ces, sūkčes, turėčes), rečiau — su -čius ~ -čiaus (baičius, pirkčius, sūkčius, turėčius J). Vns. 2 asmuo visada baigiasi -fum (aitum, gaūtum, pifktum, Zindtum), o sangra- žinės jo formos — -tums (baFtums, pifktums, suktums, turétums). Tariamosios nuosakos 3 asmuo dažniausiai gale turi -tu ~ -ty (aitu, gaiitu, pirktu, Zindtu), rečiau vartojamos sutrumpéjusios formos tiktai su -f (ait, gait, pirkt, žindt). Šio asmens sangrąžinės formos yra su -tuš(i) ~ -tųsi (plg. § 46), pvz.: bartusi, pirktusi, suktusi, turétusi arba baftuš, pitktus, sūktus, turėtus. Dgs. 1 asmuo visada baigiasi -tumem ~ -tumėme (aitumem, gaūtumem, pirktu- mem, žindtumem), o 2 asmuo -tumei ~ -tumėte (aitumei, gaiūtumet, pirktumet, žindtumet). Sangrąžinių formų dgs. 1 asmuo yra su -fumems ~ -tumėms (baFtumems, pirktumems, sūktumems, turétumems), o 2 asmuo — su -tumetes ~ -tumėtės (baf- tumetes, pirktumetes, sūktumetes, turétumetes IF Liepiamoji nuosaka § 57. Liepiamosios nuosakos formos padaromos iš bendraties kamieno su formantu k, — vadinasi, kaip ir Ik., plg.: vns. 2 asm. pik, pirkis; dgs. 1 asm. pif- kim, pirkimes ~ pirkimės, dgs. 2 asm. pirkit, pirkites ~ pirkitės. Tiktai iš vieno“ se- nosios kartos atstovo (Pabaisko apyl. Paprėniškių k. 75 m. senutės) girdėta liepiamo- sios nuosakos vns. 2 asmens forma be -k: dieve mili „dieve mylėk“. Liepiamosios nuosakos dgs. | asmens reikšme kartais vartojamas esamojo lai- ko dgs. 1 asmuo, plg.: gand sedėt, ainam dirpi „gana sėdėti, eikime dirbti“; gana ganli, varam givulis namén „gana ganyti, varykime gyvulius namo“; uStesika jom laši, vėjim dabai laukan ,,uztenka jom lesti, vykime dabar laukan“. 136 Leidžiamoji nuosaka § 58. Leidžiamoji (arba geidžiamoji) nuosaka turi tiktai 3 asmenį; padaromas jis iš esamojo laiko 3 asmens su žodeliais tėgu, tégul'®, pvz.: tégu(l) sūka, sūkasi; tėgu(|) kėli ( ~kélia), kėlisi ( ~ keéliasi) ; tėgu(|) tūri, tūrisi; tėgu( [) réda (~rédo), rodasi (~rodosi). Sakinyje Zodeliai fegu, tegul nuo veiksmažodžio formos gali būti atskirti kitų žodžių, pvz., tégu(l) jisai sdu dirba. Leidžiamoji nuosaka savo reikšme artima liepiamajai'®, tačiau liepimo ar jsaky- mo ji neišreiškia, o tik parodo leidimą, sutikimą, pageidavimą, kad tas ar kitas veiks- mas būtų atliekamas. Leidžiamąja nuosaka išreiškiamas veiksmas gali būti vykdomas dabar arba atei- tyje. Jeigu veiksmas turi įvykti ateityje, vietoj esamojo laiko 3 asmens formos kar- tais pasakoma ir būsimojo laiko 3 asmens forma, pvz., ritdį tégu jisai pac ateis. 3. Kirčiavimas $ 59. Nepriešdėlinių (pirminių ir antrinių) tarmės veiksmažodžių svarbesnieji kirčiavimo skirtumai nuo Ik. yra šie: 1. Pirminių veiksmažodžių, turinčių trumpą arba ilgą tvirtagalę šaknį, būsimo- jo laiko vns. 1 ir 2 asm. formų kirčiuojama galūnė, pvz.: kasi — kasu (: 1k. kasiu), kasi (:1k. kasi); mėsi — mešū, mesi; rišti — rišū, riši; suki — sukšū, suksi; baūsi — baušū, bausi; guli — gulšū, gulsi; pirkti — pirkšū, pirksi. ; 2. Veiksmažodžiai, būtojo kartinio laiko 3 asmens formoje turį kirčiuotą prie- saga -ije ~ -ijo, kirtį priesagoje išlaiko ir vns. 1 ir 2 asm., pvz.: geltanije ~ gelto- nijo — geltanijiu (: 1k. geltonijaū), geltanijii (: geltonijai); kirmije ~ kirmijo — kirmijiy, kirmijii. 3. Kitaip, negu lk., kiriuojami atskiri veiksmažodžiai. Pvz., kirtį priesagoje turi: asardi, asardji, asardje (: 1k. dsaroti, ūšaroja, asarojo); kapanétis, kapanojisi, kapandjesi (: kapanotis, kapanojasi, kapanojosi); plaiskanot ~ pleiskanoti, plais- kandji, plaiskandje (rečiau, kaip ir 1k.: plaiskanat ~ pléiskanoti, pldiskanaji, pldis- kanaje); vasaréi, vasarėji, vasaroje (: 1k. vasaroti, vasaroja, vasarojo)*. Veiksmažodžio brungiii daugiausia kirčiuojama šaknis: brungina, brungina (: Ik. branginti, brangina, brangino**). 18 Žodeliai regu, tegul kirtį kartais turi antrajame skiemenyje (regu, regu); o sakinyje dažnai visai nekirčiuojami'— prisišlieję prie veiksmažodžio formos, jie tampa proklitikais (regu aina, tegul maqta).. ; 19 Dabartinėje, mokyklai skirtoje, lietuvių kalbos gramatikoje leidžiamosios nuosakos formos priskiriamos prie liepiamosios nuosakos, plg. J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, 1, Kaunas, 1966, p. 150—151. 20 Tiktai priesaga kirčiūojama ir veiksmažodžių baltubf (baltubji, baltgva), geltanuOį ~ gelto- mūoti,melimiof ~ mėlymioti, raudamioį ~ raudomioti. Dar plg. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, p. 64, 205, 455, 658 (jame minėti veiksmažodžiai kirčiuojami dvejopai — šaknyje ir priesagoje, pvz., baltuoti, baltuoja, baltavo ir baltioti, baltioja, baltūvo); A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuvių kal- bos kirčiavimas, p. 74. 2i Žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1954, p. 88. Kitaip šį veiksmažodį kirčiuoja šaknyje) A. Laigonaitė, plg. jos min. veik., p. 75. 137 4. Tam tikros tarmės veiksmažodžių formos ir paskiri veiksmažodžiai turi tą pačią kirčio vietą, kaip ir lk., tačiau priegaidę — skirtingą, pvz.: a) Visų dviskiemenių tvirtapradės šaknies veiksmažodžių tariamoji nuosaka turi tvirtagalę priegaidę, plg.: ldišf ~ Ičisti — laišč(e) ~ leisč(ia), laistum, laistu, laistu- mem, laistumet; malt — malé( e), maltum, maltu, maltumem, maltumet; špiri — Spir- é(e), Spiftum, SpiFtu, SpiFtumem, špirtumet. Tvirtagale priegaidę turi ir antrinių veiks- mazodZiy su kirfiuotomis priesagomis -auf, -enif, -inf tariamosios nuosakos formos, plg.: baddui — badaiié(e), badaiitum, badaiitu, badaiitumem, badaiitumet; givėnt ~ gyvénti — gyvenl(e), givefitum, giveiitu, giveiitumem, giventumet; sadinf ~ so- dinti — sadiné(e), sadifitum, sadifitu, sadifitumem, sadifitumet. b) Paskiri veiksmažodžiai ar paskiros formos, turinčios skirtingą nuo lk. prie- gaidę: dardėt, darda (: Ik. dardėti, darda); dardint, dardina, dardina (: dafdinti, daf- dina, daidino); kafstelai ~ kafsteléti, kafstelaji, kafStelaje (: karstelėti, karstelėja, karsteléjo) ; salstelai ~ salsteléti, salstelaji, salstelaje (: sdlsteléti, sdlsteléja. sdlste- léjo). § 60. Tarmės priesdéliniy veiksmažodžių esamojo laiko formos labiau, negu Ik., yra linkusios kirčiuoti priešdėlį. Dėl to, skirtingai nuo lk., kirtis į priešdėlį (san- grąžinių formų — į sangrąžos dalelytę) nukeliamas dar šiais atvejais: a) iš tvirtagalės šaknies ia-kamienių formų, pvz.: jaūči ~ jaūčia — afjauci, nėjauči, nesijauči, nūjauči, ūžjauči; kinči ~ kenčia — ditkinči, atakinči, nėkinči, nesikinči, neiiSkinci, prikinči; reiki ~ reikia — prireiki, prisireiki (bet nereiki); rėki ~ rėkia — nėreki ~ nėrėkia, sūreki, ūžreki, usireki ~ užsirėkia; skelbi ~ skelbia — apskelbi, apsiskelbi, paskelbi; Šveiči ~ šveičia — dpšveiči, apišveiči, né- Šveiči, nesišveiči, nūšveiči, prišveiči; SviAci ~ šveiičia — dišvinči, atašvinči, nėšvin- či, prišvinči; | b) iš tvirtagalės šaknies i-kamienių formų, pvz.: linki — nėliūki, palinki; tili ~ tyli — neįištili ~ neištyli, nūtili, patili (rečiau: nutili, patili); Žūri ~ žiūri — db- Zuri ~ apžiūri, apižuri, nėžuri, pdažuri, prifuri, sūžuri, neunžuri „neįžiūri“ (rečiau: apžiūri, nežūri...). Kitos priešdėlinių veiksmažodžių formos daugiausia kirčiuojamos taip, kaipir Ik. DALYVIS 1. Bendrosios pastabos $ 61. Dalyviai yra veikiamieji ir neveikiamieji. a) Veikiamieji dalyviai yra trijų laikų: esamojo, būtojo kartinio ir būtojo daž- ninio. Būsimojo laiko dalyvis tarmėje nevartojamas, jį pakeičia veiksmažodžio bū- simojo laiko 3 asmens forma, pvz.: jisai piFks karvi (~ karvę); pa peti jos ais šiena grépi ~ po pietū jos eis Signo grėbti. Esamojo laiko dalyvis padaromas iš veiksmažodžio esamojo laiko kamieno su priesaga -ntis (vyr. g.), -nti (mot. g.), pvz.: méka — mėkufitis ~ mokantis, mokun- ti ~ mokanti; veiki ~ verkia — vefkifitis ~ verkiantis, vefkinti ~ verkianti; stévi — stovifitis, stoviiti; Zina ~ Zino — Zinufitis ~ žinantis, žinunti ~ žinanti. Palyginti labai reti esamojo laiko dalyviai su prieSdéliais, pvz.: atsdkuiitis ~ atsdkantis, pamokuiitis ~ pamokantis. Tokio tipo dalyviai, kaip mokgs, verkigs, stovįs, žinąs, tarméje visiškai nevartojami. Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko veikiamieji dalyviai padaromi taip, kaip ir Ik., tik moteriškosios giminės formų galūnė -usi yra sutrumpėjusi (nukritęs i), plg.: dirbis ~ dirbęs, dirbus (: 1k. dirbusi), matis ~ mates, mdčus (: lk. mūčiusi):; dirbdavis ~ dirbdavęs, dirbdavus (: 1k. dirbdavusi). b) Neveikiamieji dalyviai tarméje yra dviejų laikų: esamojo ir būtojo. Padaromi jie taip pat, kaip ir Ik., pvz.: dirbamas, dirbama, karemas ~ kūriamas, kūrema ~ kariama, žinamas ~ žinomas, žinama; artas, arta, matitas ~ matytas, matita ~ matyta. Neveikiamieji dalyviai tam tikrais atvejais gali turėti ir veikiamąją reikšmę, pvz.: dirbamas arklis „darbinis arklys“, limpama liga, §uvama mašina ,,siuva- moji mašina“. Neveikiamąją reikšmę turi ir vadinamieji reikiamybės dalyviai. Tačiau jų tarmėje pasitaiko tik vienas kitas, pvz.: būtinas reikalas ~ būtinas reikalas, netideldtinas darbas ~ neatidėlidtinas darbas. $ 62. Tarmėje vartojami ir sangrąžiniai veikiamieji ir neveikiamieji dalyviai. Tiesa, sangrąžos dalelytę gali turėti tiktai priešdėliniai dalyviai, pvz.: nusisivéris ~ nusistvėręs, pasišpjaudis ~ pasispidudes, suzdaužidavi ~ susidaužydavę; parsineštas, nusiškintas. Sangrąžiniai dalyviai be priešdėlių nevartojami. $ 63. Kaip ir būdvardžiai, dalyviai yra kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais. Veikiamieji ir neveikiamieji dalyviai yra vyriškosios ir moteriškosios giminės, plg. aukščiau ($ 61) duotus pavyzdžius. Neveikiamųjų būtojo laiko dalyvių dar daž- nai yra vartojama ir bevardė giminė, pvz.: daūg darba padėta; letaiis būta ~ lietaūs būta; da rugei (~ rugiai) nesėta; kas pasakita, turi būt padarita ~ kas pa- sakyta, turi būti padaryta. Kitų dalyvių bevardė giminė tarméje nevartojama. Dalyviai turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, pvz.: madtis, virtas (vns.); mati ~ matę, virti (dgs.). Dviskaita pasitaiko labai retai (tiktai senosios kartos kal- boje), pvz., už vienu mūštu dū némustu dęibda ~ už vieną mūštą du nėmuštu duoda. Linksnius dalyviai turi tuos pačius, kaip ir kiti vardažodžiai, plg. $ 4. Pagal kamiengalio balsį dalyvius galima skirti į (i)a- ir (i)o-kamienius. 2. Linksniavimas (i)a kamienas $ 64. a) ia-kamieniai yra veikiamieji vyriškosios giminės dalyviai. Linksniuo- jami jie daugiausia taip pat, kaip ir ia-kamieniai būdvardžiai (§ 23), tik atskiri esa- mojo laiko dalyvių linksniai kartais turi dar ir gretimines galūnes, plg.: vns. vard. [dirbun-)-tis || -¢is-~ [dirban-)-tis || -čis, kilm. -če ~ -čio, naud. -čem ~ -čiam, gal. „ti || -či ~ «tį || -čį, in. -Ču ~ -čiu, viet. -čem ~ -ciam, il. -tin || -čin, šauksm. -fis || -čis || -čių (~ -Ciau); dgs. vard., šauksm. -tis || -čiį ~ -tys || -čiai, kilm. -Ču ~ -čių, naud. -tem || -Cem ~ -tiem || -čiam, gal. -čis ~ -čius, in. -Ciis ~ -čiais, viet. „desi | -Cese ~ -Ciuose, il. -Cesin ~ čiuosen | -Cesna(n) ~ -Ciuosna(n). Šalia vns. vardininko ir galininko formų su priesagos priebalsiu -t- pasitaikan- čios formos ir su -č- atsirado dėl paradigmos lyginimo, t.y. pagal kitus linksnius, dėsningai turinčius tą -¢-. Vns. iliatyvas dirbujičin (pasitaikas šalia dirbunitin ~ dirbantin) gali būti tos pa- čios kilmės, kaip ir galūninio kirčiavimo forma dirbuiicer ~ dirbančiaii (vartoja- 139 ma greta dirburitiū ~ dirbantiū, § 66); dar plg. būdvardžių gerėšnis, paskutinis vns. il. su -en ~ -ian (§ 23). Dgs. vardininkas dirbuiidii turi ta pačią galūnę, kaip ir būdvardžio medinis dgs. vardininkas medinii ~ mediniai, o dgs. naudininkas dirbuiicem — kaip dgs. naud. medinem ~ mediniam. Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko dalyvių vns. vardininkas turi galūnę -is ~ -es (dirbis, dirbdavis), o dgs. vardininkas — -i ~ -ę (dirbi, dirbdavi). Retai būtojo kartinio laiko dalyvio dgs. vardininkas pasitaiko su -usii ~ -usiai, pvz., lika tik ka- kiė supūvusiį (dažniau — supūvi) abalei. Būtojo dažninio laiko dalyvio, be vns. ir dgs. vardininko, kitų linksnių formos nevartojamos. b) a-kamieniai yra neveikiamieji vyriškosios giminės dalyviai, pvz.: dirbamas, dirptas. Jų linksnių galūnės yra tokios pačios, kaip ir a-kamienių būdvardžių (§ 23). (i)o kamienas $ 65. a) io-kamieniai yra veikiamieji moteriškosios giminės dalyviai, pvz.: dir- buiiti ~ dirbanti, dirbus, dirbdavus. Jų galūnės yra tokios pačios, kaip ir io-kamienių būdvardžių ($ 25). Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko dalyvių dgs. vardininko formos yra su- tapusios su ia-kamienių (vyriškosios giminės) formomis, pvz.: jos dirbi, dirbdavi ~ jos dirbę, dirbdave. Biitojo daZninio laiko dalyvio yra vartojamos tik vns. ir dgs. vardininko formos; kiti linksniai nevartojami. b) o-kamieniai yra neveikiamieji moteriškosios giminės dalyviai, pvz.: dirba- ma, dirpta. Šie dalyviai linksniuojami taip, kaip o-kamieniai būdvardžiai (§ 25). 3. Kirčiavimas $ 66. Veikiamieji esamojo laiko dalyviai dažnai kirčiuojami dvejopai: a) kaip ir lk., jie išlaiko veiksmažodžio, iš kurio padaryti, esamojo laiko 3 as- mens kirčio vietą ir priegaidę, pvz.: sefga — sefguiitis, -i; vėrda — vėrduntis, -i; b) turi nepastovų kirtį; iliustracijai duodama tokio kirčiavimo paradigma. Vyriškoji giminė Moteriškoji giminė Vienaskaita V. dirbuiitis dirbuiiti K. dirbuiice dirbuiiéos N. dirbufiédm dirbunčai G. dirbudti, dirbunči dirbunči In. dirbunču : dirbunčii Vt. dirbunčem dirbunčoi Il. dirbuitin, dirbunčen dirbuiiéon 140 Daugiskaita V. dirbuiitis, dirbunčii dirbuiices K. dirbunčū dirbunčiū N. dirbuntiem dirbunčėm G. dirbunčis dirbunčis Įn. dirbunčeis dirbuiiéom Vt. dirbuiiéiosi | dirbuničuose dirbuiiéosi | dirbuiiéose Il. dirbuiiévosin | dirbuiéiosna(n) dirbuiiéésin | dirbuiiéésna(n) Panašiai įvairuoja ir kai kurių neveikiamyju esamojo laiko dalyvių kirčiavimas: šalia pastovaus kirčiavimo formų (pvz.: givėnamas ~ gyvėnamas, givėnama ~ gy- vėnama; žinamas ~ žinomas, žinama ~ žinoma) neretai vartojamos ir kilnojamą kirtį turinčios formos: vns. vard. givėnamas, givenama, žinamas, Zinama, kilm. givėnama, givenamos, žinama, žinamės, naud. givenamdm, givenamai, žinamdm, žinamai, gal. givėnamu, žinamu, įn. givėnamu, givėnamai, žinamu, žinamai, viet. givenamam, gi- venamoi, Zinamam, žinamėį, il. givenaman, givenamon, Zinaman, žinamon; dgs. vard. givenami, givėnamas, Zinami, žinamas, kilm. givenamū, žinamū, naud. givenamiėm, givenamėm, žinamiėm, žinamdm, gal. givénamas, žinamas, in. givenamais, givena- mom, žinamais, Zinamom, viet. givenamniosi | -uose, givenamėsi | -6se, žinamniosi | -uose, žinamosi | -0se, il. givenamuosin | -uosna(n), givenamėsin | -ėsna(n), žina- mulosin | -uosna(n), žinamėsin | -ėsna(n). Kiti dalyviai tarmėje daugiausia kirčiuojami taip, kaip ir 1k. Tiktai visų mote- riškosios giminės dalyvių vns. naudininkas paprastai kirtį turi galūnėje, pvz.: mel- Zemdi ~ melžiamdi, Suvamdi; pakeltdi, vaZetdi ~ važiuotdi (plg. būdvardžių kir- čiavimą, $ 28 a). 4. Sudurtiniai laikai ir nuosakos $ 67. Iš veiksmažodžio būti formų ir asmenuojamojo veiksmažodžio dalyvių yra daromi sudurtiniai laikai ir nuosakos. Sudurtinės formos yra veikiamosios rūšies (padarytos su veikiamuoju dalyviu) ir neveikiamosios rūšies (padarytos su neveikiamuoju dalyviu). Veikiamosios rūšies sudurtinės formos vartojamos tiktai atliktinės, t.y. pada- rytos su būtojo kartinio laiko dalyviu (pradėtinių sudurtinių formų, t.y. sudarytų su esamojo laiko dalyviu, negirdėta). Tos rūšies sudurtinės formos turi keturias nuosakas: tiesioginę, tariamąją, liepiamąją ir leidžiamąją. Tačiau dažniau yra var- tojamos tiktai tiesioginės nuosakos esamojo, būtojo kartinio, būsimojo laiko ir ta- riamosios nuosakos formos. Asmenavimo pavyzdys: Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas Vienaskaita | Daugiskaita 1. asū davis, davus asam davi* 2. asi - asai = 3. jira iš " iira i ** Būtojo kartinio laiko dalyvio vyriškosios ir moteriškosios giminės dgs. vardininko forma yra ta pati (plg. § 65 a): dsam ddvi ,,esame davę; esame davusios“. 141 Būtasis kartinis laikas 1. buvaū davis, davus būvam davi 2. buvai i a. būvai A 3. būva ” or buva ya Būsimasis laikas 1. būšu davis, davus būsim (būšme) davi 2. būsi 8 po būsit (būšte) = 3. būs a fle bus » Tariamoji nuosaka 1. buce (buf, buciu) davis, davus butumem davi 2. būtum i 3) būtumei - 3. būtu » 2s būtu „ Būtojo dažninio laiko, taip pat liepiamosios ir leidžiamosios nuosakos sudurti- nės formos vartojamos retai; jų dalyvis paprastai yra padarytas iš priešdėlinio veiks. mažodžio, pvz.: būdavam suvėži, būdavai suvėži; būk atėjis, būkim atėji; tėgul būna atėjis, tėgul būna atéji. Neveikiamosios rūšies sudurtinių formų taip pat daugiau pasitaiko tiktai atliktinių, pvz.: esamasis laikas: asū prašitas, prašita; asam prašiti, prašitas ( ~ prašytos); būtasis kartinis laikas: buvai prasitas, prašita; būvai prašiti, prašitas; būsimasis laikas: būšu prašitas, prašita; būsit prašiti, prasitas; tariamoji nuosaka: būtum prašitas, prašita. Su neveikiamuoju esamojo laiko dalyviu padarytos sudurtinės (pradėtinės) for- mos yra retos, pvz.: tdi pieva įira šendujema ( — šienaujama); tos pievas senai biiva (būdava) šendujemas (~ šiendujamos). PUSDALYVIS § 68. Pusdalyvis daromas i§ bendraties kamieno su priesaga -damas (vyr. g.), -dama (mot. g.). Turi jis vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos ir dau- giskaitos vardininko formas, pvz.: vézdamas, vezdami, vafuodamas, važiuodami; vezdama, vézdamas ~ vésdamos, važuodama, važuodamas ~ vaZitiodamos. Sangraziniai pusdalyviai tarméje gali biti tik prie§déliniai, pvz.: aciguldamas ~ atsiguldamas, pasiturédamas, usinéZdamas ~ uZsinéSdamas. Pusdalyviai be priešdė- lių su sangraZos dalelyte gale nevartojami; vietoj ju tarméje vartojamos paprasto- sios (nesangrazinés) pusdalyviy formos. § 69. Iš antrinių veiksmažodžių padaryti pusdalyviai išlaiko pastovų bendra- ties kirtį ir priegaidę, pvz.: matii ~ matyti — matidamas, matidama, matidami, matidamas; rédii ~ rėdyti — rédidamas, rėdidama, rédidami, rédidamas; Sakinéi — Sokinéti — sakinédamas, Sakinédama, Sakinédami, Sakinédamas; trdukii ~ trdu- kyti — trdaukidamas, traukidama, traukidami, traukidamas. ; Pusdalyviai, padaryti iš pirminių veiksmažodžių, kirčiuojami dvejopai. Pastovų bendraties kirtį turi tie pusdalyviai, kurių šaknyje yra ilgieji balsiai ė, o, y, i arba dvi- 142 balsiai je, uo, pvz.: leki ~ Iėkti — légdamas, légdama, Ižgdami, lėgdamas; rėki — rėgdamas, rėgdama, rėgdami, rėgdamas; lėi — lėdamas, lėdama, lėdami, lėdamas; vii ~ vyti — vidamas, vidama, vidami, vidamas; būt ~ būti — būdamas, būdama, būdami, būdamas; liei — liedamas, liedama, liedami, liedamas; doi — dodamas, duodama, duodami, duodamas. Kiti iš pirminių veiksmažodžių padaryti pusdalyviai turi nepastovų kirtį: vyriškosios giminės vienaskaitos forma išlaiko bendraties kir- tį ir priegaidę, o daugiskaitos forma kirtį turi galūnėje; moteriškosios giminės — atvirkščiai: vienaskaitos forma turi kirtį galūnėje, o daugiskaitos forma išlaiko bend- raties kirtį ir priegaidę. Pvz.: (su šaknies senaisiais trumpaisiais balsiais) kdšf ~ kasti — kdazdamas, kazdama, kazdami, kdzdamas; vėši ~ vėžti — vėždamas, vež- dama, veždami, vėždamas; (su šaknies dvibalsiais ai, au, ei) duki ~ dugti — dugda- mas, augdama, augdami, dugdamas; baiki ~ baigti — baigdamas, baigdama, baig- dami, baigdamas ~ baigdamos; šmeiki ~ smeigti — šmeigdamas, Smeigdama, Smeigdami, šmeigdamas; (su šaknies mišriaisiais dvigarsiais) kdli — kdldamas, kal- dama, kaldami, kaldamas; vifsi — virzdamas, virzdama, virzdami, viFzdamas. Sangraziniai pusdalyviai kir¢iuojami taip, kaip ir paprastieji. PADALYVIS § 70. Padalyvis kaitomas tiktai laikais. Jis daromas taip pat, kaip ir lk., pvz.: esamojo laiko padalyvis: ainunt (|| ainaff) ~ einant, būnunt (|| būnant) ~ | būnant, dirbunit (|| dirbant) ~ dirbant; jojini ~ jojant, sėdžinf ~ sėdžiant „sėdint“ ; gūlint, tilinf ~ tylint; matunt ( || matant) ~ matant, tvarkunt (|| tvarkant) ~ tvar- kant; (sangrąžinės formos) juokiitis ~ judkiantis, véduitis (|| védaiitis) ~ vėdantis; nesigirint ~ nesigiriant, parsiveduii (|| parsivedant) ~ parsivedant; būtojo kartinio laiko padalyvis: dirbus, lškus, nėšus, rėkus, verkus. Būtojo kartinio laiko padalyviai, padaryti iš nepriešdėlinių veiksmažodžių, pa- lyginti reti; kiek daugiau jie daromi iš priešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: pabūvus, padévus, nemdčus (|| nemadis) ~ nemūčius, nuvažėvus, užėjus (|| užėjis), unvažėvus „įvažiavus“. Sangrąžinę formą turi tik priešdėliniai padalyviai, pvz.: acigrižus ~ atsigrįžus, nes(i)mdčus (|| nes(i)mačis) ~ nesimacius. Būtojo dažninio ir būsimojo laiko padalyviai tarmėje visiškai nevartojami. Tarmės padalyvių kirčiavimas nesiskiria nuo Ik. BŪDINYS § 71. Būdinys turi tą patį kamieną, kaip ir bendratis. Baigiasi jis galūne -ti, ki- lusia iš (vns. jn. galūnės) *-tėn (>1k. -te), pvz.: nešti, serūti, stumti, vešti. Priešdėlinių ir sangrąžinių formų būdinys neturi. Būdinys yra suprieveiksmėjęs: sakinyje jis vartojamas šalia tos pačios šaknies veiksmažodžio asmenuojamosios formos, pvz.: gefti géri ~ gertė gėria, gulti gila, gduditi gdude ~ gdudyte gdudė, kelti kėla ~ keltė kėlė, kunku luoti kun- kulvodava ~ kunkuliūote kunkuliūodavo, neSdti nešės ~ nešiote nešios, stūmditi stumdik ~ stūmdyte stumdyk, vešti vėšče „vežte vežčiau“. 143 Būdiniai su -tinai tarmėje nevartojami; pasitaiko tik viena kita tos rūšies forma (suprieveiksmėjusi), pvz.: butinai reiki ~ būtinai reikia, uštektinai privežem ~ užtektinai privežėme. Kirčiuojami būdiniai taip pat, kaip ir Ik. MOPO0OJIOTHS HO)XHOIo MmMBOPA BOCTOUHbIX AYKIUNTAKTOB K. MOPKYHAC „Peaiome B crarbe onncbiBaeTCH1 CJIOBOH3MeHeHHe (HMeHHbIe UaCTH peuH, MeCTOHMeHHe H TAATOJI) IOXHOTO TOBOpa BOCTOYHBIX ayKITAHTOB. TeppuHropuHs 3TOTO roBopa OXBaThiBaeT TaKHe HauboJjiee BaXKHble HaCeJIeHHbIe NMYHKTHl, Kak Kpurunirrenal, INa6aiickac, Ilammae (Ykmeprckuii paiion), Baracnaeumikuc, I'siBonail, Myc- uunkai, Yéonukuc! (npBunTCkuii paiion). Mopdbojiornueckne GakTbl HCCJEYeMOro roBopa CONOCTaBJISIIOTCSl C COOTBET- CTBYIOLUMMH SIBJIEHHSIMH JIHTOBCKOTO JIHTEPATYPHOTO $3bIKA. Husa cymectuTeabnoe. Kpome Gopm eIMHCTBEHHOTO H MHOMXKECTBEHHOTO YHC- Jia, B peuH NpejCTaBuTe ell CTaplluero IMNOKOJIEHHSA HAOJIIOJIAIOTCSA Gopmbl ABOHCT- BeHHOTO uMcJaa (dame Bcero (opmbl BUH. majexa BMecTe ¢ du asa“, abu „o6a“, Hanp., jisai du pédu dėdau „ou NBa cHoma kJjajer™). PejmmkraMH JABOHCTBEHHOTO UKCJIA SBJISIOTCA K CJIEJIYIONIHE GopMbl, B HacTosiiee BpeMsi ynoTpedJisieMble B 3Ha- UeHHH MHOxeCTBeHHOTO UHCJIAa: JlaT. TI. vaikūm „JieTaM“, JlaT. vu TBOD. II. galvėm „TOnoBaM, TOJIOBaMH“, žėmem ~ Zémém „3eMJISM, „3eMJISMHK“. B roBope ynorpe6jistoTC1 JįBa MecTHbIe Najieka — HHeCCHB H HJIJIATHB. HManatuB el. uncaa B roBope Ynorpe6jiseTecsi Tako Ke, Kak H B ĮpyruX BOC- TOYHBIX TOBOpax (miskan „B nec”, pirtin „B Ganio“), a BO MHOKECTBEHHOM UKCJIE HMEeTCS HeCKOJIbKO (opm 3TOTO najiexa. Ha BocTouHo# H I0xkHOH OKpaHHaX TeppH- Topun roBopa (Kpukurrenaii, Mychnukaii, UėGurmikuc) uante Bcero ynorpe0jis- Test opMel ¢ dopMaHTOM -na H pexe ¢ -nan Win -an (miškuosna, miškuosnan, miskuosan). Ha ocranbHoii uacti Tepputopuu rosopa (I'snBonaii, Ila6aiickac) ynoTrpeOjiseTCA HJIJIATHB MH. UKHCJIA Tuna miskuosin ~ miskiiosen. Haunbonee xapaktepHoit MopoJiorHyeckoii 0COOBHHOCTbIO TOBOpa SBJISeTCSA HAJIHUKHE ĮKMOTOHTHUECKHX OKOHUAHHHO TBOPUTEJBHOTO Majeka eld. UuKCJIA HMeH CYIIECTBUTEJIbHBIX (H JIpyTHX HMEH) C OCHOBaMH Ha -(i)o, -é, -i, Hanp.: galvai, marci, karviį, akii (B nurep. 53, — galva, marcia, karve, akimi). TlpuunHoii nosis- JIeHHsI OKOHUAHHH -of, -iį MOTJIa ObITb 3aMeHa B CHCTEeMe CKJIOHEeHHS MeCTOHMeHHH KpaTKHX (opm TBODp. majexa el. uucaa (Hanp., tu < *tdn „Toh“) įdopMaMH TH- na tij. Mwmena cytmecTBHTeJIbHbIeė MYKCKOTO pojia C OCHOBaMH Ha -i, -(f)u H Ha corJiac- HbIH YaCTHYHO HJIH TOJIHOCTBIO MNEpellH B KATETODHIO CYIIeCTBHTEIbHBIX C OCHO- 1 O ¢doHeTHKe H HEKOTOPHIX MOP(DOJOTHUECKHX OCOOEHHOCTSIX — PEJHKTAX MEeCTOHMEeHHbIX npHJIaraTeJIbHbIX, (GopMax HHECCHBA — JIAHHOTO roBopa cm.: ,, Tpyasl Akajemnn Hayk JIuTos- ckoit CCP, cepus A, T. 2(7), 1959, crp. 191-203; , Bonpocsl arTOBCKOTO A3biKO3HaHHA“ („Lie- tuviy kalbotyros klausimai“), r. 3, 1960, ctp. 5-59; r. 7 (Mopdoaoruyeckuit crpoit JHTOBCKOTO 53bIKA H ero passuthe), 1964, crp. 145-152. 144 , Bofi Ha -(i)a, cp.: vagis „Bop“, sūnus (sūnas) ~ sūnūs „CbiH“, sįūkčis ~ sūkčius „MONIeHHHK“, akmud „KaMeHb“; poi. II. el. u. vagies H vage ~ vagio (uae), su- naiis Hu sina ~ sino, sikée ~ sūkčio, akmena ~ akmeno; TBOp. Nn. eg. Uu. vagil, sunu, sukéu, akmenu; UMeHUT. T. MH. u. vagis ~ vagys X vagei ~ vagiai (vane), sunai, sukcij ~ sūkčiai, akmenai: nar. n. MH. vu. vagam, sundm, sūkčem ~ sūk- čiam, akmendm. Baputonnueckue ¢ji0Ba KeHCKOTO pojia ¢ OCHOBOH Ha -i mepeuiay B KaTeropHIo CJIOB C OCHOBOH Ha -¢, Hanp.: nése ~ nésé „HOC“ (: B nutep. 513. nd: Sis), AMeHHT. II. MH. 4. ngses ~ nésés, nar. H TBOp. II. MH. Y. nosem ~ nosėm. Hekotopbie pacxoxjennst ¢ Hopmamu JIATEPATYPHOTO SI3bIKA HAOJIPOJIaIOTCSH TAKXE B CHCTEME YJlapeHHsi HMEH CVYULeCTBHTeEJIbHbIX. Hanp., CYmecTBHTeJIbHbIe c cybĖOuKcoM -ytė (avitė „oBeuka“) B rOBOpe OTHOCSITCA KO BTOPOH Mapajurme yAapenus, GONBLUIMHCTBO CJI0B © cydbukcom -iena (rugiena »PIKHILE, >KHHBbe“, vištiena ,,KypsiTHHA®) — K TpeTheil napajgurve yJapeHus. Wms npusararenbuoe. Hekoropbie HMeHa npusaratesibHbie MOTYT HMETb JIBO- SIKHE OKOHUAHHA — NpeBHHe H 0oJiee HOBbIe, 3aHMCTBOBAHHbIe OT Įpyroro THMA cKJIOKeHHs. T pexie cero, OTrJlejibHbIe CJIOBa C OCHOBOfH Ha -a (x. p. Ha -0) nepe- XOMAT B CHCTEMY CKJIOHEHHS CJIOB C OCHOBOH Ha -u (x. p. Ha -i0), Hanp.: aštrūs „OcTpkbih“, bjauris „OTBparHTeJibHbiIė“ (B naMSTHHKAX ĮIpEBHeJIHTOBCKOTO S13bIKA H B HEeKOTODpbIX roBopax — astras, bjauras), pojl. n. eg. u. astra ~ astro u astrails, bjaiira ~ biaiiro u bjauraiis, nar. n. en. u. astrdm wu astiam, bjaurdm wu bjauidm. . . Tlocrenennbiit nepexojį CJIOB ynoMsiHYy Tol FPYMNbl B CKJIOHEHHH NpHJIATATEJI5HbIX € OCHOBOH Ha - 44, BEPOSITHO, GblJI TAKXKE NpHUHHON TMpOTHBOTMOJIOXKHOTO mnponecca — B CKJIOHCHHH HMEeH TIpHJIAaTATEJIbHbIX C OCHOBOH Ha -U NOSIBHJIACb OKOHUAHHS, CBOHCT- BEHHbIe MpHJIaraTe/ibHbIM € OCHOBON Ha -a (cp.: platūs „nnpokKHė“, poll. II. eX. u. plataūs u plata ~ plato). Ornenbnbie OopMki npujiaraTejibHbIX (x. p.) cpaBHHTeJib- HOH CTeNeHH HADSUJLY C OKOHUAHHSIMH CKJIOHEHHS HA -ė MOTYT HMETb TAKXKE OKOH- uaHHsi NpHJIATATEJIbHbIX C OCHOBONH Ha -io (Cp. PON. TI. el. Uu. gerešnės H gerešnos). Hmena npujararejibubie ¢ cydduxcamu -onas (geltonas „wenTbih“), -yvas (velivas ~ vėlyvas ,no3nuuii*) B roBope OTHOCSITCSI K Tperbeli napajurme, a npu- JlaraTe/ibHble CPaBHHTEJIbHOH CTeNeHH — K YeTBepTOil NapaiurMe YjapeHHa. Hus uncaureastoe. Hapsiny ¢ MHOXKeCTBEHHBIMH UKCJIHTEJIbHLIMH, HMEIONIHMH cypoduke -er-, BCTPEUAIOTCA UKHCJIKTEJIbHbIe TOTO JKe 3HaYeHHs € -el-, Kafip., šešeri H šešeli „mecrepo, mecTb“. [IBosikie OOpMBbI HMEIOT TaKKe NOpS1JĮKOBbIE UKHCJIHTEJIb5- Hble OT „11“ no „19“, nanp., venuolktas, -a < vienioliktas, -a x (aie Bcero B pe- YH cTapiuero nokonenus) venalikis, -e ~ vienuolikis, -ė „OJMHHAajuuATHIK, -ast“. Mecronmenne. OEopubi poUTENBHOTO H BHHHTEJILHOTO Najeka el. UKHCJIA JHU- HbIX MeCTOHMeHHH as „St“, fir „Tbi“ H BO3BpaTHOTO MeCTOHMeHHAS Yallle BCero COBNA- HaloT: mani ~ manė, tavi ~ tavė, savi ~ savėę. Pojmrejibhkllt najiex MH. UKHCJIA YNOMAHYTBIX JIHUHBIX MeCTOHMeHHH uMeeT (opMmy mūsu ~ mūsų, jūsu ~ jūsų HIN (pexe) mumi, jumi, BUH. n. MH. 4. mumis, jumis Wj mumi, jumi. BuHHTE 1b- Hblif MaJeXK MH. 4. MeCTOHMEHHHl »eHCKOTO poja and „oKa“, katrd „KoTOpas“, kėke ~ kokia „kakas“, toke ~ tokia „Takas“ oObruKo coBNa A3eT C dopMoli Myxc- KOro pojia (amuos, katruos...). aaron. HuOunnTauB raarona vate Bcero OKaHuHKHBaeTCSH Ha -7 (néSi „ecrn“), pee — Ha -ti (nėšti) wan -te ~ -tie (nėšte). B peun npencrasuTeneii CTapuero 10. Lietuviy kalbos gramatikos tyrinéjimai 145 NnoOKOJIEHHSA BCTpeuaeTCsi HHOHHHTHB ¢ (dopManKTOM -nai (nėštenai). VnOunuTuB BO3BpaTHbIX TJIATOJIOB BCerJla OKaHUHBaeTCs Ha -tis (nėštis). INlepBuunbie rJ1arojibi € KOPHEBBIM TJIACHbIM # (Ge3 CcOTrJIacHOTO nepejį -f B KHOĖK- HHTHBE) B KOHIle OCHOBbI HACTOSILIETO BpeMeHH Value BCerO HMeIOT -Sf-, a Take MOTYT HMeTb -/1- HJIH -V-, HAanp., pui ~ piiti ,THATL" — 3-e JIHLO HACT. Bp. pusta, pūna, pūva. IlBosikne opMbl B HacTosineM BpeMeHH (C cydOOĖOuHuKcoM -s1- HJIH HHOKK- COM -/1- CBOHCTBEHHbI H NEpBHUKbIM LJIATOJIAM C KODHeBbIM 4, Hanp., Smūkf ,cnon- 3aTh, Najath" — 3-e JinuO HacT. Bp. smūksta, smuiko. Hapsiay ¢ dopmamu 1-oro Hi 2-0ro Julia MH. UKCJIA Oy Ayuiero BpeMeHH gulsim LasKeM™, gulsii „nskKeTe“ B peu npejACTaBHTe eli CTapuero NOKOJIEHHSA BCTpe- yaiorcst GopMbl HHOTO THNA — gulsme, gulste. B rosope ynotpebusiiores cjeiylone GopMbl coc/1arare/ibHOro HaKJ/IOHEHHS : l-oe auuo eg. u. gulče ~ gulčia, pexe gulč, gulčių ~ gulčiau; 2-oe yuo egz. u. gultum, 3-e jmuo en. u Mu. u. gultu ~ gultų, pexe gult; 1-oe mio MH. Uu. gultu- mem ~ gultuméme, 2-0e nuno MH. u. gultumei ~ gultuméte. dopMbl NOBEJNTENLHOTO HAKJIOHEHHS YTOTPeONAIOTCS CaeAY Ole: 1-0e sO en. u. gulk, 1-oe juo MH. u. gulkim, 2-0e IMIO MH. V. gulkii. ®opmbi 1-oro H 2-010 jinita ell. ykcja OyAyHero BpeMeHH OT NEpBHIHBIX ra TOJIOB C KPATKHM KOpPHEM HJIH KOpHeM BOCXOJsillel JI0/ITOThl HMEIOT Y/apeHHe Ha oKOHUAaHHH, Hanp.: kasi „Gyjiy KOnaTb“, kasi „Oyjlenb KOnaTb“; pirkšū „KYMJIIO“, pirksi „kKynums“. B ornuune OT nHuTepaTypHoro s53bIKA B dbopMax HacTOSILIeTO BpeMeHH C OCHOBaMH Ha -id H -i yJlapeHHe TiepeHOCHTCS1 C KOpHA BOCXOJsiLIEH J10J1- TOTbI HA NPHCTABKY, HaNp.: 3-€ JIHIO HACT. Bp. Šveiči ~ šveičia „UMCTHT, -AT" — ni§veici: Žūri ~ žiūri ,CMOTPUT, -ST“ — priZuri pexe prižiūri. Ilpuuacrne, Aeenpuuactue, nojynpuuactue. B rosope yrnoTpedsiioTcst JieHC- TBHTE/IBHbIE NPHYACTHS HacTOsiūero Bp. (dirbuiitis ~ dirbantis ww dirbuiitis ~ dirbantys, dirbunti ~ dirbanti), npomejūnero o0JHOKpaTHOTO Bp. (dirbis ~ dirbęs, * dirbus) m npomejinero: MHOTOKpaTHOTO Bp. (dirbdavis ~ dirbdavęs, dirbdavus). Crpajiarėjibubie NPUYACTHS MOTYT HMeTb (DOpMbi HACTOSILIETO BP. (dirbamas, -a) wu npomejunero Bp. (dirbtas, -a). Or BO3BpaTHLIX TJIaroJIiOB, NpHuaCTHA MOTYT ObITb 06pa30BaHbI TOJIbKO MPH HaJIHUHH IIpHCTABOK (pasidirbis, paždirptas < pasidirb- tas). Jleenpuuactusi uMeioT (GopMbl ABYX BpeMeH — HACTOsALIEro H MPOLIEALETo onHoxpartHoro (dirbuiii ~ dirbant, dirbus). Ilojnynpuuacrne obpasyercs npn noMomu cydoukca -damas, -dama (dirbda- mas, dirbdama).